„Kvantinė“ Daujotytės lituanistika

 

Pirmas kvantas¹: nauja knyga²

 

Iš esė autoriaus dienoraščio.

Guriai, kai kurų vilniečių vadinami Kalnėnais. Tikrai aukščiausia miesto kalva, nuo jos matyti ir Televizijos, ir Senamiesčio bokštai. Gedimino pilį man užstoja per šimtmečius užaugę medžiai ant didikų Kiškų–Chodkevičių vasaros rezidencijos rūmų kalvos.

16 valanda, ketvirtadienio popietė. Ne pati smagiausia: širdies dūžiai per greiti, pulsoksimetras rodo 114. Norėčiau, kad būtų perpus mažiau. Gręžiuosi į rytus. Laimė, priešais jokių dangoraižių ar kitų aukštų mūrų. Toli, Nemėžio pusėje, virš žemų sodininkų namų lyg Gurių eifelis stypso ryšių retransliacijos antena. Naktį ją matau daug ryškiau: užsidega raudoni jos „gabaritų“ žiburiai. Patylomis kalbama, kad tokie eifeliai nėra sveikatos šaltiniai. Žiūrėdamas į apytuščius rytus ir kvėpuodamas lyg kūdikis, kaip senokai esu įpratęs, atlieku gyvybės mudrą, praryju mano tachikardiją slopinančią tabletę. Pulsoksimetras reaguoja, rodo perpus mažiau, nudžiungu, bet galvoje, matyt, ne viskas prašvitę: išeinu, užmiršęs ant stalo pasimerktą lauko gėlių puokštę knygos autorei. O juk ilgai ją dėliojau, ypač džiaugiausi joje mėlynai violetiniais šilo šalavijo žiedais, pražydusiais šįmet, matyt, antrąsyk, ir štai – palieku.

33 maršruto autobusas parankus ir punktualus: be ketvirčio penktą jis praveria man duris šalimais Gedimino pr. 3. Čia, Mokslų akademijos rūmuose, po 15 minučių prasidės Viktorijos Daujotytės knygos sutiktuvės. Ketinu ir aš kalbėti. Pereinu tuščią, prieblandos apsiaustą didžiąją salę, praveriu mažosios salės duris. Ir čia tik dykos kėdės, tamsūs, neįjungti mikrofonai. Neatkimšti buteliai mineralinio.

Būna, kad susirenkama kiek anksčiau. Juk vėluojantiems gali nelikti vietų. Gal šis ketvirtadienis ne tik man, bet ir kitiems nelengvas.

Grįžtu į didžiąją salę, prisėdu ant medinio scenos parapeto, kabinu lazdą. Sveikinasi (kiek nustebę) praeinantys, beveik visi – pažįstami. Jiems keista, ko čia prisėdau. Negalėčiau ir paaiškinti. Tiesiog pritūpiau lyg po skridimo nuilsęs paukštis, kol ilsiuosi, dirsčioju į didelius langus, anapus jų turėčiau matyti Katedrą, bet jos, suprantama, nematau. Juk užstota. Senieji Vilniaus mūrai nepermatomi. Šalia, ant scenos grindų, nutiesti mikrofonų (?) kabeliai. Belaidės technikos čia mažiau negu Gurių soduose, bet iš esmės radijo ir kitokie dažniai valdo ne tik žiniasklaidos priemones, bet ir pasaulį. Kaip mano širdies dažniai – savijautą. Kad visiškai nurimčiau, vėl kvėpuoju lyg kūdikis ir deramai (kaip pritinka pagal mudrų mokymą) sukryžiavęs palaikau abiejų rankų pirštus.

 

Antras kvantas: autoriaus pradėta / nebaigta kalba

 

Įžanga: esu prašomas paaiškinti, kas per „žvėris“ ta lituanistika, ar ji kaip nors susieta su humanistika / humanitarika etc., arba – kaip skirti „smulkiąją“ lituanistiką nuo klasikinės, „akademinės“ lituanistikos ir pan. (Apsimetu, kad prašymo neišgirdau; jeigu rimtai pradėčiau aiškinti, ką veiktų pasitinkamos naujosios knygos skaitytojai?) Salėje jau įjungti mikrofonai, šviečia vietinio interneto monitoriai. Veikia, matyt, visokiausi belaidžiai ryšiai! Bangos, spinduliai ir daug kas, nematau, bet juk Mokslų akademija. Ne viskas čia turi būti matoma, juk ir moksleiviai žino – bent „juodųjų kūnų“ spinduliuotė vyksta tik tam tikrais paketais, su vargu mūsų pastebimais, aprašomais, apskaičiuojamais, paratekstuose jau mano paminėtais kvantais. Jie nėra panašūs tik į mistinius „kūnus“, juk jau prieš 100 metų pasaulį sukrėtė ir visų požiūrį į jį pakeitė atsiradusi kvantinė fizika, o Jungtinės Tautos šiuos metus netgi paskelbė Tarptautiniais kvantinio mokslo ir technologijų metais. Kol kas salėje visai neatrodo, kad ši („lyrikų“) popietė gali būti kaip nors susijusi su branduoline energija ir fizikų švenčiamu jubiliejumi. Kaip ir mano kalba, kuri, popietės vedliui Egidijui Aleksandravičiui maloniai leidus, bus tuoj išklausyta susirinkusiųjų į knygos sutiktuves.

Tad toliau – kalbos tezės ir joje įvardintos mano hipotezės. Be jokios mistikos. Kiek mokslui tinkamo galvojimo – nežinau.

Viktorijos Daujotytės knyga veja knygą. Fenomenas, ir ne bet koks – iš didžiosios raidės. Vėliausiai pasirodžiusios (aforizmų knygelės „Trumpės“) dar neskaičiau. Ir turbūt (tarp čia susirinkusiųjų) ne aš vienas.

Ant mūsų stalo – lietuviška humanistikos atmintinė. Gana lakoniška. Jauniems skaitytojams gal daugiau įdomi, vyresniems gal mažiau – šie gal nusiteikę, kad neras „naujų“ minčių. Tebemanau, kad čia susirinko tie, kuriems vis dar kyla klausimų, vis dar rūpi, kas svarbiau – duonos trupinys ar visas jos kepalas. (Asociacija: Valentinas Sventickas išpopuliarino trupinio sinonimą gurinys; juo įvardijo ir savo „smulkiosios eseistikos“ žanrą.) Išsyk prisipažįstu, kad esu trupinių / gurinių rankiotojas. (Asociacija: juk ne šiaip sau esu iš Gurių 16-osios gatvės.) Ir pasisotinu, ir patinka. O juk ši knyga, anot autorės, sudėta iš trupinių, lituanistinių gurinių, pavienių ir sukibusių smulkmenų etc. Liekanų, nuolaužų, fragmentų. Jos prigimtis tokia. Gal mūsų dienomis jau visos knygos tik tokios.

Tokių knygų nereikia įsivaizduoti kaip neatrastos žemės, kur viskas mums nežinoma, beveik negyvenama, kuri tinka kariniams eksperimentams, kokius Rusija savo Naujosios Žemės saloje darė prieš 25 metus.

Šią knygą perskaičiau nesyk. Pirmiausia – rankraštį, antrąsyk – kai iš leidėjų gavau jos popierinį kūną, trečią – kai prisiminiau, kad knygoje įrašytas maloningas kolegiškas autorės autografas, ir jis įpareigoja mane ateiti į šias sutiktuves. Manau, bus naujų progų, ir vėl skaitysiu.

Paradoksalu, bet „smulkioji lituanistika“ autorės, manau, buvo pradėta ne nuo lituanistinių smulkmenų. Arba ne vien nuo tokių. Autorei visada rūpėjo kopti į aukštus / masyvius humanistikos / lituanistikos kalvynus ir jau ten kai ką pamatyti, suprasti, atrasti. Bet ilgoje kelionėje – kaip kelionėje, ypač pakeliui į aukštumas, visada tenka sustoti, netgi nakvoti, įsirengti „stovyklą“, įkurti laužą, tad ir malkų jam ieškoti, gal ką nereikalingo išardyti, sukapoti, susmulkinti, dulkėmis paleisti. Tarsi sunaikinti. (Ne, tikrai ne naikinti! Juk Daujotytė visada aukštai vertino, gynė klasiką, tiek pasaulinę, tiek lietuvišką; čia tiktų įterpti, kad lituanistika yra istoriškai susiformavusi – joje sugyvena ir kalba, ir literatūra, ir istorija, ir etnokultūra, žodžiu, viskas, ką tik turėjome ir tebeturime lituanistų įsirengtame aruode.) Po to gal ir nėra ko labai gailėti. Tačiau ateina metas tuos smulkius ar neva smulkius dalykus vėl surinkti, į daiktą sudėti.

Ar tai įmanoma?

Pasirodo, taip. Tai – kūriniška. Šitaip visada atsiranda ir kažkas nauja. Čia aš jau apie knygos turinį. Jį reikės konkrečiau įvardinti, o pirmiausia džiaugiuosi itin paprastu dalyku. Vėl turime naują popierinę knygą. Pripratome prie popieriaus spaudai, jau bene 500 metų, nuo Pranciškaus Skorinos laikų, Vilniuje (ir ne tik) spausdinamos lietuviškos popierinės knygos. Dar neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad jų nerašytume ir nespausdintume. Nebent būtų uždraustas lietuviškas raštas, kiltų didelis gaisras, daugybė gaisrų, ir imtų ir sudegtų visos spaustuvės. Panašiai, rodos, Skorinai ir buvo nutikę. Ką jis dar būtų atspausdinęs po „Apaštalo“, žino tik Dievas.

Betgi mūsų dienomis gaisrų irgi pasitaiko. Tiesa, pavojų esamoms ir būsimoms knygoms kelia ne tiek liepsnos, ne senoji mūsų bičiulė / priešė ugnis, kiek mūsų intelektas, atrodo, ir visų pagirtas dirbtinis intelektas, ypač – naujausios kartos internetas, apskritai sakant – skaitmeninės technologijos. Paradoksalu, tačiau šiandien pavojinga visa tai, kuo dar neseniai labai džiaugėmės ir didžiavomės. Gal klystu, bet virtuali knyga man atrodo kaip istorinės knygos nebūtis. Laidotuvės. Tą pavojų vis dar galima įveikti, apeiti, pergudrauti. Juk jau ir „Smulkiosios lituanistikos“ visai realiai tykojo ši grėsmė – likti be dalies savasties, be popierinės substancijos. Dėl to itin smagu ją šįvakar regėti, liesti, sklaidyti kaip įprastą knygą. Už šią Apvaizdą galima padėkoti LMA leidyklai, bet ir ne tik jai, nes pati autorė, žinau, kovojo už tradicinę leidybą, norėjo liesti, regėti istorinę – tvarią, daiktišką, knygos formą. Ir mes visi, manau, labai dėkingi leidėjams ir už tai, kad ta jos forma tikrai daili, knygos dizainerių patikrinta pagal skaičiaus Fi (Φ)³ ar kitokias aukso pjūvio taisykles. Net ir tas simbolinis ženklelis su žinia „Mokslas visiems“ netrikdo dėmesio, o tik puošia viršelį.

O dabar – žadėtas žvilgsnis į knygos turinį. Rašau apie jį (knygos) užsklandoje, rašo / sako pati autorė, dar daugiau ir ką nors taiklaus pasakys kiti skaitytojai. Aš noriu pabrėžti rečiau kada ar kieno pasakomą dalyką.

Kai jau pasitinki knygą pagal jos neprastą drabužį, kai atsiverti ją, rūpi, kad visa knyga būtų tokia saikinga, kad nieko jai netrūktų ir nieko nebūtų joje per daug. Kad ir knygos idėją įvardijant, ir pačią knygą rašant, ir ją redaguojant, ir galutinai atveriant jos turinį būtų nepamirštas tas saikas. Visomis šio žodžio (kaip senosios kosmologijos, antikinės etikos ir dialektinės filosofijos) jam teikiamomis reikšmėmis.

Visa tai (manau) saikingai nutiko, gal ir šią valandą dar nutinka. (Juk kai kurie skaitytojai dabar knygą varto, autorė juos stebi etc.) Knyga tinkamai (užtektinai) išnešiota, subrandinta autorės galvoje ir prie širdies. Parašyta, išleista, mano (gal ir kitų) jau perskaityta. Bent sykį, pirmą sykį. Galime žengti kitus žingsnius. Panašius į autorės. Gana smulkius – trumputėlius jos knygos skirsnius, kartais tik sakinius ar net žodžius, vartojant autorės metaforą – sekti mažuosius vyksmus didžiosiose orbitose.

Šios (Daujotytės) knygos raktas yra fragmentas, jo vertė. Mikro versus makro. (Macro, kaip sakyta, visai nenaikinant, nelaidojant.) Nemanau ir nesakau, kad čia kažkas nauja, ko anksčiau nėra buvę Viktorijos raštuose. „Smulkiojoje lituanistikoje“, be abejonės, yra daug ko, ką galėjome nesunkiai nuspėti (nujausti), kai skaitėme beveik visas ankstyvesnes Viktorijos knygas, ką girdėjome ją prisipažįstant. Štai jos pačios paliudijimas apie fragmento vietą ar jo reikšmę:

„Žmogaus pasaulis atrodo vis fragmentiškesnis, gal ir todėl netvaresnis. Suskilęs ir toliau skilinėjantis. Tam tikra prasme – fragmentiškėjantis. Bendri kalbėjimai, bendroji frazeologija, kuri iš pašaknų kerta pasitikėjimą ir šiandienos politine retorika, darosi tuščia, bereikšmė. Bet ir tuščia kalba nepalieka tuštumų, jos pildomos ir suvokiančiųjų nepasitenkinimo, net pykčio: ne tai, ne apie tai.“ (Pasitinkamos knygos skaitytojams paskutinieji citatos žodžiai, aišku, nereikalingi, galima jiems jų neišgirsti.)

Ši citata – iš Viktorijos pokalbio su leidėja Lolita Varanavičiene prieš 3 metus, išleidus knygą „Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika“.

Fragmentai reiškia tarpus, plyšius, tarpeklius, tuštumas, kurias skaitytojas pats turi užpildyti. Tai įpareigoja. O jeigu tuštumų / brūkšnių skaitytojui pernelyg daug palieka? Jau sakyta, sekti mane. Ir tik vienas kelias – perskaičius sykį, skaityti knygą antrąsyk. Net ir trečią, kiek atrodys svarbu / reikalinga, kiek patiks arba reikės.

Imperatyvas, kurio vieni skaitytojai patys laukia, o kitiems jis gal nepatiks: skaityti iš naujo ne tik „Smulkiąją lituanistiką“, bet ir visas kitas, ankstyvesnes Viktorijos Daujotytės knygas. Džiaugsmas ar malonumas tikrai nemažas, nes jos įvairios. Jų daug. Supranti, kad tos ankstyvesnės knygos, dažnai – monografijos, tematinės, biografinės, probleminės, filosofinės, egzistencinės ir pan., kaip ir grožinės (lyrika, proza) ar aforizmų rinkiniai, buvo ir tebėra iš autorei svarbių didžiųjų lituanistikos orbitų. Iš tų, kaip sutarėme, nenaikintinų, nelaidotinų. Gal tik skaityti jas, didžiąsias, kol suprasi, kad kasdieniame gyvenime visų jų ir negali būti. Kasdienybėje jos dažniausiai suyra, sutrupa, nes paprastai mums užtenka kažko mažesnio. Ne didžiausiųjų ar mažesniųjų visumos, o tik dalies, tik tiek, kiek gyvenamąją akimirką tereikia.

Bet didieji statiniai paprastai užstoja mažuosius. (Kaip ir čia, didžiojoje LMA salėje, man šiandien buvo užstota Katedros aikštė ir pati Katedra.) Arba per juos kartais nelieka vietos naujiems statiniams. Ir kartais senuosius tenka nugriauti, kad jų vietoje galėtume pastatyti ką nors nauja. Man regis, Viktorijos mąstysenoje panašiai yra nutikę.

Manau, tai – iš visų mūsų gyvenimo, panašiai bus buvę ir autorės gyvenime. Pavyzdžiui, akademinių paskaitų rinkinį „Literatūros filosofija“ (2001) šiandien keičia lituanistiniai guriniai. Kita vertus, anksčiau išleistos monografijos ir parodo, kad „Smulkioji lituanistika“ – jokia „smulkioji“. Visos „smulkmenos“ susietos ne tik tarpusavyje. Jos liko / tebėra įaustos į ankstyvesnius autorės apmąstymus. Visi neva pavieniai cituoti žodžiai (ar eilėraščių eilutės), pasitelkti simboliai, prisiminti / sutikti / pažinti žmonės, jų likimai, kaip ir pačios autorės mintys, jos dienoraštiniai įrašai, visos perskaitytos knygos, perfrazuojant anksčiau Viktorijos išleistos knygos antraštę „Džiaugsmas dienų audime“, visada yra tik lituanistinių apmatų / ataudų, lituanistikos didžiųjų ir mažųjų temų „audimas“.

Prisimenant progines asociacijas. Matau Viktoriją audimo staklėse. Matau besimainančius jos audimo raštus. Matau audėją: ir tą pačią, ir vis kitą Viktoriją – po didžiųjų audimų su sudėtingais raštais kurį laiką traukia (ir audžiami) paprastesni. Paskui vėl bus apmetami ir audžiami didieji labai margi, dailiai raštuoti audiniai.

Matyt, taip ir turi būti, nes tai ir prasminga, ir produktyvu.

Lituanistikos „aižytojų“, „pjaustytojų“, dalintojų į jos elementarias daleles jau turėjome. Ir dažniau, negu atrodytų. Menu ne tik gurinių gurmaną Sventicką. Menu Juozą Grušą. Rašomą dramą jis nusitempdavo gal į „prozektoriumą“, čia dorodavo ją be gailesčio. Vienas scenas braukdavo – mesdavo į krepšį popieriams, kitas trumpindavo iki replikų, trečias pasidėdavo. Po to jis rinkdavo tuos „trupinius“, dėliodavo juos, prišlifuodavo. Pakeisdavo žanrą. Iš jų atsirado novelių rinkinys „Rūstybės šviesa“ (1969). Neįprastai moderni anuomet novelistika, labai borchesiška „trumposios prozos“ knyga. Viktorijos Daujotytės „trupiniai / trumpiniai“ panašūs – saviti ir originalūs.

Šiandien (visiems) itin aktuali – atjaunėjimo – asociacija. Yra Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. „Pasaka“, arba toks kaip jaunų dienų inkliuzas, į atmintį įstrigusi knyga. Ne tiek iš fantastikos, kiek, kaip šiandien sakoma, iš fantasy žanro. Romane šmaikščiai ir sarkastiškai pasakojama, kaip gali atjaunėti (ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai) pagyvenęs žmogus: jam reikia iš kito žmogaus, ypač sveiko ir jauno, gauti jo hormonų – bent lašą kitą jo sveikatos.

Naujoji knyga, man regis, puikiai liudija, kad jos autorė, laukdama neišvengiamos sukakties, atsijaunino. Nenuostabu, jeigu tai nutiko pagal prisimintą Šeiniaus receptą. Viktoriją supa daug jaunų, sveikų žmonių. Mokinių, draugų, bičiulių. Yra kas negaili ne tik hormonų, bet ir jauno, sveiko kraujo lašo.

Linkėkime ir autorei, ir jos knygai ilgiausių metų.

 

Trečias kvantas: kas galėjo pagalvoti – esama ir „kvantinės“ lituanistikos!

 

Autorė, kantriai visų išklausiusi, prašneko tik knygos sutiktuvių pabaigoje. Ji staiga paleido ryškų minties spindulių fotoną ir pribloškė mane savo pačios posūkiu į fiziką: išklojo svajones leistis į lituanistiką dar giliau, kur tyrėjų dar neapčiuoptos jos ištakos, vien lituanistikos „atomų“ bangos ir virpesiai. Jeigu prisiminsime, dėl ko prieš 100 metų su protu susipyko fizikai, ji prašneko apie lituanistinės (humanistinės etc.) energijos kvantus. Mūsų pokalbio vedlys Egidijus Aleksandravičius spaudžia, vėl iš visų prašo didesnio lituanistikos skaidrumo, akademinio jos apibrėžimo, autorė gręžiasi veidu ten, kur lauktų visokie nauji smulkiosios lituanistikos neapibrėžtumai! Kur lyrikų pamėgtos metaforos. Juk (mąstykim analogijomis) pasukus su autore, mus ištiktų būsena, primenanti nei gyvą, nei negyvą Schrödingerio katę, kaip ir kitas panašias prieš šimtmetį fizikų vaizduotėje gimusias (bet ir šiandien nepalaidotas) metaforas. Patylėjau, kad mano širdis tuščiai nesidaužytų, negreitintų savo dažnių ir nekeltų mano sveikatai rizikos, juk vis dar noriu ką nors matyti, girdėti. Ir ką gi – toliau klausiausi su dar didesne nuostaba: savo spėjimus autorė jau aptarusi su žymiais lietuvių fizikais ir poetais.

Teliko linguoti galva: juk esu uostęs ir tokios fizikos, ir pats galėjau nuspėti autorės trupinamos / trumpinamos lituanistikos ir kvantinės mechanikos jungtį. Šioji (pirmiausia irgi kaip metafora ar alegorija) provokuoja galvoti apie lituanistikos lauke Viktorijos atrastų / išskirtų dalelių / gurinių savitumą, matyt, ir jų dualizmą, ir mūsų gal dar nematomą, bet realią jų jėgą humanistikoje. Trumpai – kažkas iš esmės kitaip toje autorės „smulkiojoje lituanistikoje“. Juk štai dar tęsiasi knygos sutiktuvės, atskriejo tik trečias (?) mano reportažo kvantas, ir juntu, kad jis pramušė mano iki šios popietės dėvėtą klasikinės / smulkiosios lituanistikos šarvą. Kažką sprogdina po juo, kur tiek daug šventų tradicinių lituanistikos reikšmių, kurių nenorėčiau / negalėčiau užmiršti. Nenorėčiau pamatyti negyvos Schrödingerio katės, kaip nenoriu kažkodėl prisiminti ir vaikystėje ne viena ašara pavirtusios nedidelės baltos Biliūno katytės.

Bet gal šitaip galvoje painu / tamsu tik dėl to, kad širdis vėl per dažnai tuksi, o namie ant stalo užmiršau puokštę su melsvai violetiniais šalavijais, ne tik kvepiančiais, bet ir gydančiais, nuo visų ligų, ypač nuo užmaršties, pagelbstinčiais, ir iš Gurių sodų į knygos sutiktuves LMA išėjau tuščiomis rankomis.

 

Aukštasis Pavilnys, 2025 m. spalio 9 d.