KAROLIS JONUTIS

Trinkelių vienišumas, paspirtukų tuštuma

 

Perfrazuojant „Manic Street Preachers“ dainos eilutes under neon loneliness, motorcycle emptiness, Vilniaus viešųjų erdvių transformacijos ir jų tuštumos „svajos“ galiausiai tarnauja vieninteliam tikslui – patogiam ir neįpareigojančiam vartojimui.

Miesto atmintis yra paradoksalus fenomenas. Viena vertus, miestiečiai konservatyviai linkę priešintis bet kokiam sau įprastų erdvių pertvarkymui. Kita vertus – stulbinamai greitai pripranta prie kokio nors naujo, užbaigto ar ne visai užbaigto darinio. Šis pripratimas nereiškia meilės ar bent jau mėgimo, greičiau stojišką susitaikymą su aukštesnių jėgų nuleistais projektais. Kovų, žinoma, būta – Lukiškių vyčiai prieš kalveles, Reformatų protestai, Cvirkos ir Nėries paminklų kovos, Sapiegų parko peripetijos… Tačiau pabaigos beveik visada palieka keistą neužbaigtumo ar tuštumos įspūdį.

Nesigilinant į pačių pertvarkų finansavimo intrigas, kai dažnu atveju paprasčiausiai reikia laiku išleisti ir „įsisavinti“ gautus ES pinigus, galutiniu rezultatu kone visada tampa idėjiškai tuščia, nieko nesakanti erdvė – ar tai būtų Lukiškės, ar dabartinis Cvirkos parkas, ar Bernardinai.

Mano nuomone, tai nėra atsitiktinumas, o reali Vilniaus savivaldybės ideologijos išraiška, kai stengiamasi tiek išvengti bet kokio ideologinio konflikto ir politinės atsakomybės, tiek sukurti maksimaliai saugią, higienišką ir vartojimui pritaikytą terpę. Vadybinis protas istorinį konfliktą laiko paprasčiausiu broku, sklandaus administravimo trikdžiu. Miesto teoretikas Donas Mitchellas šį procesą taikliai vadina viešosios erdvės sanitizavimu. Pagal šią logiką, iš miesto privalu iššluoti bet kokią „netvarką“ – tiek socialinę, tiek simbolinę. Todėl geriausias kompromisas vadybininkams tampa sterilus niekas: nukirsti medžiai, nulygintas reljefas, pašalintas nepatogus paminklas ir lygiai paklotos trinkelės. Tai politinio konflikto redukcija į patogų vartojimą, kai istorinis nepatogumas tiesiog užglaistomas nuspėjama rekreacine erdve, kurioje galima ramiai gerti kavą išsineštinai, manevruoti elektriniu paspirtuku, neapsunkinant savęs jokiais atminties klausimais.

Be patogių vartojimo erdvių kūrimo, visos šios įvykusios pertvarkos yra grynai reaktyvios: panaikinamas koks nors klausimų keliantis paminklas, tačiau net ir čia vengiama tiesioginės ideologinės demonstracijos. Mums nuolat kartojama, kad „taip liepė ekspertų komisija“ arba „to reikalauja įstatymas“. Tai gryniausia Slavojaus Žižeko aprašyta ideologijos klasta: ji triumfuoja būtent tada, kai apsimeta tesanti sveikas protas, techninė procedūra ar neutralus taisyklių vykdymas.

Norint neapsiriboti vien abstrakčia kritika, verta pažvelgti į siūlomas alternatyvas. Šioje scenoje vienintelį aiškų, pozityvų ir nuoseklų projektą sugeba suformuluoti dešinioji populistinė stovykla. Jos siūlomas viešosios erdvės įmonumentinimas remiasi tuo, ką filosofas Isaiah Berlinas vadino vertybiniu monizmu: tikėjimu, kad egzistuoja viena absoliuti, neginčijama tiesa, į kurią privalo tilpti visa istorija. Šiai pasaulėžiūrai nereikia šiuolaikinio meno ieškojimų ar atvirų klausimų. Jai reikia sunkaus, tradicinio, figūrinio inkaro – bronzinio raitelio ar granitinio kario, kuris fiziškai įkaltų šventąjį pasakojimą į grindinį ir apsaugotų erdvę nuo postmodernaus išplovimo.

Kita alternatyva – ne tokia vientisa, tačiau taip pat turinti savo ideologiją. Tai nuolat įvairiomis formomis urbanistinėse erdvėse pasirodanti šiuolaikinio meno abstrakcijų paieška, kurios pagrindinė užduotis, regis, jeigu ne kaskart šokiruoti, tai bent jau edukuoti miestiečius, atliekant šventą pedagoginę misiją – paaiškinti, kas yra menas.

Abi šios stovyklos puikiai sugeba viena kitą delegitimuoti, tačiau visiškai neįstengia bent kiek priartėti prie gyvo miesto vizijos. Čia turėtų pasirodyti trečioji alternatyva – seniai ir įvairiomis formomis Vakarų urbanistų deklaruojama „teisės į miestą“ idėja, miesto kaip demokratinės erdvės platforma, kurią kuria patys erdvių vartotojai. Ryškiausiu to pavyzdžiu turbūt galima pavadinti bendruomeninį Sapiegų parko išsaugojimą, tačiau tai, nors ir labai pozityvus lokalaus veikimo atvejis, vėlgi yra gynybinė reakcija, o ne proaktyvus politinis projektas, kuriantis naują erdvę.

Ko reikia, kad tokia galimybė atsirastų? Pirma – nedeklaratyvaus savivaldybės noro perduoti bent dalį realios galios patiems miestiečiams. Antra – turbūt tam tikro „ŠMC vaibo“ nusileidimo šiek tiek arčiau žmonių. Galbūt tik tada Vilnius savo turistinėse reklamose galės didžiuotis ne vien virš stogų kylančiais oro balionais ir rausvais šaltibarščiais, o realiai gyvu, demokratišku ir savo randų nebijančiu miestu.

 

Projektas „Viešųjų Vilniaus erdvių kontroversijos: konfliktų struktūra ir transformacijos kryptys“ (Nr. S-MIP-24-21) finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.