INGA PONOMARENKO

Kai atitvarai virsta jungtimis: rudens dargana „Arkos“ galerijoje

          

Žingsniuojant Aušros Vartų gatvės grindiniu, dėmesį patraukė pravertos „Arkos“ galerijos durys. Ant sienos permirkęs eksponuojamos grupinės parodos „Atitvarai“ plakatas sužadino smalsumą ir net pati nesupratau, kaip aš jau stovėjau ir skaičiau parodos pristatymą: „Aš. Tu. Tarp mūsų – atitvarai. Ir galbūt būtent juose atsiranda galimybė susitikti.“ Įdomus, įtraukiantis ir lyg nieko konkretaus neatskleidžiantis užrašas, kuris palieka daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, lyg sudrumstas ežero vanduo, neleidžiantis pamatyti norimo atspindžio.

Vedama „sudrumsto“ smalsumo, pradėjau tyrinėti Lino Jurčiukonio ir Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos kūrinius „Užribis“ ir „Buities kartografija“. Viena šalia kitos eksponuojamos dvi abstrakcijos: juoda ir geltona. Paveikslas „Užribis“ (geltonoji abstrakcija) primena javų lauką ar vaizdą pro mikroskopą analizuojant žmogaus odos ląsteles – čia sluoksnis po sluoksnio nugulę dažai. Kūrinys, rodos, įrėmintas geltonos įspėjamosios juostos, kurios griežtą kontūrą vietomis pertraukia iš paveikslo centrinės dalies į pakraščius tolstančios figūros – lyg iš biologijos vadovėlio pažirusios nepaklusnios amebos. J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės „Buities kartografija“ (juodoji abstrakcija) pasižymi tiršta faktūra ir storu dažų sluoksniu. Visas paveikslas – tarsi geometrinių figūrų žemėlapis, apibrėžtas nugesintos melsvos spalvos kontūro, kurio viduje kiti kontūrai – dinamiškai, grubiai įbrėžti juodame paveikslo paviršiuje. Įbrėžtos linijos vietomis sudaro trikampius, kurie man primena pirmo kurso geodezijos studento bandymą topografijos paskaitose trianguliacijos metodu surasti nežinomų taškų koordinates. Taškų, kurie šiame paveiksle primena lygiakraštį trikampį.

Sunku būtų įvardinti vieną konkrečią šių kūrinių reikšmę, tačiau mane sudomino trikampio motyvas. Žvelgiant plačiau: trikampis suvokiamas ne tik kaip geometrinė figūra – jis gerai žinomas kaip pasaulio hierarchijos ir religinis šventosios visatos trejybės esmės simbolis („Trikampis: simbolio reikšmė“, https://paranormal.lt/news-2024-02-05-5). Skirtingose kultūrose trikampis laikomas priešingybių jungties ženklu (pavyzdžiui, Saliamono žvaigždė), jungiančiu vyro ir moters, dangaus ir žemės pradus arba skirtingus visatos sluoksnius – materialųjį, dievų ir dvasių pasaulius. Galima daryti prielaidą, kad mistika ir daugiaprasmiškumas šioje grupinėje parodoje yra neišvengiami. Nors atitvaras paprastai yra suvokiamas kaip atskirties barjeras, menininkai savo kūriniuose pasirinko kalbėti apie jungtis – tai man asocijuojasi su jau minėta Saliamono žvaigždės simbolika ir jautriomis žmogaus dvasinėmis būsenomis.

Saulius Paliukas. Pasakyti daugiau nepasakant nieko – nieko nepasakyti pasakant daug. 2026

Saulius Paliukas. Pasakyti daugiau nepasakant nieko – nieko nepasakyti pasakant daug. 2026

Parodos aprašyme nurodoma, kad „kasdienybės detalės tampa būdu priartėti prie to, ko ne visada įmanoma iki galo paaiškinti“. Ši frazė man sukelia asociacijų su Martino Heideggerio filosofinėmis įžvalgomis apie būseną kaip barjerą ir priklausomybę – apie tai, kad žmogus visada yra „tarp“ tikrų subjektų ar būvių ir visada kažkam priklauso (Martin Heidegger, Būtis ir laikas, iš vokiečių k. vertė Tomas Kačerauskas, Vilnius: Technika, 2014, p. 57). Priklausymu kažkam kasdieniškam ir iki galo nepaaiškinamam būtų galima pavadinti pirmą mano įspūdį, kilusį žvelgiant į Sauliaus Paliuko kūrinį „Pasakyti daugiau nepasakant nieko – nieko nepasakyti pasakant daug“. Tai iš 21 kvadratinio popieriaus lapo susidedantis abstraktus piešinys. Kiekviename lape matyti ta pati geometrinė forma – apskritimas, kurio pasikartojimai sukuria žaislinės spyruoklės (Slinky) įspūdį. Visgi didžiausią intrigą man kelia vienodų kvadratų (popieriaus lapų) skaičius – 21. Vidutiniškai per metus vienas mėnuo turi būtent 21 darbo dieną. Biblinėje simbolikoje šis skaičius siejamas su nuodėme, maištu ir dvasine kova (Maxim Panych, „The Biblical Meaning of Number 21: Symbolism and Significance in Scripture“, https://gracefiber.com/blogs/symbols/biblical-meaning-of-21), o mistinių interneto straipsnių gausoje galima atrasti, kad 21-oji taro korta – tai „Pasaulio“ korta, kuri sietina su tikslo pasiekimu, absoliučia harmonija ar ciklo pabaiga (https://en.wikipedia.org/wiki/The_World_(tarot_card)). Galbūt šis menininko kūrinys yra savotiškas bėgimas nuo rutinos, o gal – tik pasikartojančio ritualo rezultatas? Kad ir kaip būtų, šis darbas man primena menininko dienoraščio ištrauką, leidžiančią žiūrovui pažvelgti į kitokią realybės ir (pa)sąmonės lauko susitikimo interpretaciją.

Petras Lincevičius. Dvidešimt Šilavoto plenerų. 2026.

Petras Lincevičius. Dvidešimt Šilavoto plenerų. 2026.

Dar vienas kūrinys, kalbantis apie pasikartojimų ciklą, – Petro Lincevičiaus paveikslas „Dvidešimt Šilavoto plenerų“. Tai sterilus tušo liejinys, kurį galima pavadinti nostalgijos rentgeno nuotrauka. Centrinėje paveikslo dalyje iškyla vienintelis personažas – fotelis. Tačiau šiame kūrinyje jis veikiau primena ne baldą, o senyvo amžiaus žmogų: išblyškęs, lyg gyvenimo patirties pripildyta žila senolio galva. Apie nugyventą amžių žiūrovui pasakoja nutrintas, jau seniai suplyšęs audinys, primenantis metus skaičiuojančios žmogaus odos raukšles. Tik čia jis jau „toks“ – pavargęs, su savo charakteriu ir nebevertas „taisyti“. Jis – primirštas, kaip senelis slaugos namuose, žiūrintis pro girgždantį langą ir vis dar laukiantis, tikintis, kad yra kažkam reikalingas ir brangus. Žiūriu į šį paveikslą, o mintys krypsta į Rolando Kazlo spektaklyje „Viskas, ko neturi“ išgirstą frazę: „Kasdien praeities vis daugiau, o ateities vis mažiau.“ Belieka susimąstyti, kiek dar Šilavoto plenerų pergyvens šis personažas?

Nežinau, ar taip mane paveikė rudeniška dargana, ar susidūrimas su jau apžvelgtais kūriniais, tačiau sustingau bežiūrėdama Karolinos Latvytės-Bibiano videoįrašą „Kad jums nereikėtų“. Nuolat besikartojantys motyvai – vasaros pabaigoje žydintys baltieji vienmečiai astrai (kurių pavadinimas kilęs iš graikų k. žodžio aster – „žvaigždė“), juodos, sėjai parengtos žemės fragmentai ir sulėtintuose kadruose matomos senyvos moters rankos, įsikibusios į kiaurą laistytuvą, – tampa dar vienais laikinumą ir pasikartojantį ciklą pabrėžiančiais simboliais. Kartkartėmis ekrane prabėgantys užrašai pasakoja istoriją apie vienatvę, senatvę ir neišvengiamybės laukimą. Taip autorė trina reprezentacines gyvenimo ir mirties ribas. Nežinomybės baimė čia susipina su nerimo jausmu ir pažeidžiamumo būsenomis, formuojančiomis savitą siužeto nejaukos estetiką.

Rudeniška nuotaika paskatino parodą narplioti tarsi simbolių žaidimą, kuriame kiekvienas sustojimas virto gyvu dialogu su kūriniu. Parodos pradžioje perskaityta frazė paliekant galeriją mano galvoje suskambėjo kaip įvykęs pasimatymas su pačios dvasiniu pasauliu – erdve, kurioje egzistuoja ne fiziniai barjerai, o mūsų pačių atminties formuojami atitvarai: baimės, nežinios, nejaukos ir praeities ilgesio nuojautos. Sudrumstas smalsumo vanduo pamažu nusistovėjo, o atitvarai tarp realybės ir pasąmonės pradėjo sklaidytis, išryškindami jautrią, trapią ir nepaaiškinamai gražią kasdienybės esmę.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.