HENRIS VĖSA

XL dydžio dėžutė

 

Iš bręstančio susitikimo su ja tikėjausi daug, todėl nekantravau ir nervinausi.

Jau metus krušausi darbe be jokių perspektyvų. Ankstų rytą apverstame sandėlyje prikraudavau furgoną iki stogo. Kad užtrenkčiau galines dureles, išsikišusius maišus į vidų sugrūsdavau koja. Po to važiuodavau į miestą, sprukdamas nuo sandėlio smarvės ir skersakiuojančių snukių. Turėjau arti kaip jautis. Kilnojau ir tampiau milžiniškus kurjerių maišus. Apie patogų tempą nebuvo nė kalbos – tik pasiutęs greitis. Skenuoji ir grūdi siuntas į paštomato akutes. Dirbdavau beveik apsižliumbęs, ypač kai aplinkui imdavo driektis ilga eilė žmonių, turinčių teisę man trukdyti. Kartais sukniubdavau įrėmęs nugarą į paštomatą ir žinojau: dar mažiausiai dešimt valandų – ir vėl į sandėlį. Atsiimti arba įdėti siuntų atėję žmonės į mane žiūrėjo kreivai. Nežinau, ar atrodžiau šiam reikalui per subtilus, bet jie neabejotinai matė, kad šito darbo aš gėdijuosi. Gėda mane persekiojo kiekviename žingsnyje. Nesidžiaugiau ir tada, kai artėjant žiemos šventėms kažkoks senis mane pavadino „supistu Kalėdų Seneliu“. Lauke darėsi šalta. Diena iš dienos mano raumenys medėjo, o ego traukėsi į mažą suledėjusį skreplį.

Tomo Tereko koliažas

Tomo Tereko koliažas

Jai trisdešimt penkeri, bet kūnas neišdavė jokių irimo ženklų. Ji rangėsi ir trankėsi į profilio nuotraukos rėmus, kaip į krantą išmesta žuvis. Išsprogusios, sustingusios akys klausė: kodėl manęs neatsiklausėte? Kažkas užsinorėjo pasikrušti, o ji liko įkalinta įaudrintame, perštinčiame kūne. Iškart suuodžiau šlykščių patirčių ir niūrios ištvermės dvoką. Užteko brūkštelėti keletą eilučių – šiek tiek saldžialiežuvavimo, kurio išmokau humanitariniuose moksluose, – ir ledai pajudėjo. Ji mokėjo virtuoziškai ir audringai jungti žodžius, o žmonių padermei tai nebūdinga. Pirštais kapojo ekraną su tokiu gyvulišku ir rafinuotu užsidegimu, kad nuo jos žinučių man iškart pasistojo.

Kad suspėčiau į susitikimą su ja, į darbą atsibeldžiau pusę šešių ryto, bet sandėlyje jau sukinėjosi „proletarai“. Žiūrėjo į mane kaip į išsigimėlį, kaip į keistą patiną. Nuo vienatvės ir miglotų ambicijų vaikščiojau susisukęs, lyg nuolat kažko laukčiau. Tikri darbo klasės vaikiai jautė, kad esu už juos skystesnis, be to, įtarė, kad laikau save viršesniu, ir tai buvo tiesa. Matyt, buvau nusiuntęs savo gyvenimo aprašymą su visais „universitetiniais titulais“ – kvaila ir neatsargu. Žavėjausi kai kuriais bičais. Arė kaip arkliai ir neinkštė. Užtikrintai pakėlė gyvuliškus krūvius, dar spėdavo persimesti sąmojais. Kuo jau kuo, o bobomis jų nepavadinsi. Vos vienas jų prieidavo, iš manęs pasipildavo intelektuali greitakalbė, skausmingai kontrastuojanti su vietiniu bazaru. Jų kompanijoje nesijaučiau jaukiai, be to, mane glumino jaunų įmitusių moterų bezdėjimas ir slaviški akcentai.

Šiaip ne taip sugrūdau paskutines siuntas, prašokau kamščius ir trečią valandą jau stovėjau nuogas po dušu savo skylėje.

Ji sėdėjo kavinėje Gedimino prospekte. Liesa ir stangri. Nemaža dalis moterų į susitikimus ateidavo dvigubai storesnės nei nuotraukose – pigus triukas, dvelkiantis desperacija. Bandydamas suvaldyti jaudulį, prisistačiau su negrabiu rafinuotumu. Kai iš jos storų drėgnų lūpų žodžiai pasipylė kaip pro užtvanką prasiveržusi upė, supratau – čia ji. Kalė suokė be stabdžių. Jos kalbėjimo stilius buvo betarpiškas, gatvinis: Gen Z ir milenialsų kartų kokteilis, putojantis ekskursais apie politiką ir filosofiją. Iš pradžių pokalbis klojosi pakenčiamai: nuosaiki kairė, aksominis aktyvizmas, radikali estetika. Abu buvom iš padorių šeimų, abu neapdairiai pasirinkę duobėtą kelią. Mano šykščius, glaustus įsiterpimus ji virškino dėmesingai ir nekantriai. Kartą ji mane grubiai pertraukė, nepatenkinta trivialiu atsaku į jos ilgą prakalbą, ir aš vos susilaikiau neatseikėjęs jai kelių riebesnių žodelių. Buvau įžeidus pizdukas. Ji išpliurpė viską: kad nuo ligos užsilenkė jos jaunesnė sesuo, kad geria vaistus dėl testosterono perviršio, kad yra linkusi pjaustyti sau riešus, kad universitete renka tik maksimalius įvertinimus, o studijuoti žada visą sumautą gyvenimą. Kalbėjo šiurkščiai. Dominavo, traukė dėmesį. Kairuoliškas mintis keitė fyfiški elitistiniai pasažai, kurie netrukus nusirisdavo iki visiškų banalybių, plepalų apie drapanas ir virtuvę. Kai nusisukau, bandydamas išlaikyti šiokį tokį atstumą, ji įspraudė savo aštrų veidą tiesiai į mano regos lauką. Demoniškomis akimis reikalavo dėmesio. Spoksojau į jos siaurą pliką liemenį ir po megztiniu pūpsančius apvalius nuostabius papus. Jai patiko ar bent jos neerzino, kad akimis tyrinėju jos kūną. Reikalai niaukėsi. Ji vis įžūliau kalbėjo apie savo laimėjimus, nuosavą butą Vilniaus centre, prestižines studijas Toronte ir kitą mėšlą. Mus suartinusios temos blėso, bet aš kantriai sėdėjau, stebėdamas jos hermafroditišką draskymąsi. Prieš mane skeryčiojosi ir žviegė intelektuali, „skeltanagė“ merga.

Grįžęs į savo skylę gulėjau ant lovos įbedęs žvilgsnį į lubas. Nenorėjau nei maisto, nei muzikos, nei galvoti apie mėšlą, kuris laukia rytoj. Po susikirtimo – ego prieš ego – mano utėliška savivertė isteriškai išpampo nepasitenkinimo pūliniu, kuris ir maloniai dilgčiojo, ir supistai niežėjo. Kita vertus, kelios mano frazės prasprūdo, nusileido ir suspurdėjo kažkur tarp jos plėšrių, beveik vyriškų šlaunų. Tuos kelis staigius artumo momentus aš aiškiai užfiksavau. Jos pasipūtėliškos nesąmonės mane išvargino, bet kalė turėjo purvo ir smarvės.

Sustirę pirštų galiukai slydo gličiu paštomato monitoriaus paviršiumi. Ariau viršvalandžius, nes artėjant šventėms siuntų skaičius tapo beprotiškas. Paštomatai užsikimšo. Su furgonu sukau ratus nuo vieno prie kito, bandydamas atsikratyti balasto ir konkuruodamas su kitais kurjeriais dėl laisvų akučių. Šitas košmaras baigėsi tik kitą dieną, kai sandėlio administracija kažkokiais būdais pasamdė penkis naujus vyrukus, sutikusius dirbti naktinėje pamainoje. Siuntų skaičius ir darbo valandos įgavo humaniškesnį pavidalą. Bet trečiosios dienos rytas buvo kaip reta šlykštus. Siuntų skaičius vėl šovė į viršų, lauke spaudė šaltukas. Rūšiavau ir kroviau siuntas į skylėtus dulkėmis, alkoholiu ir saldainiais atsiduodančius maišus, nesusigaudydamas, ką veikiu šitoje anachronistiškoje mėšlidėje. Mintis apie darbą biure nė trupučio neguodė. Žinojau, kad turiu mažiau myžti į batą. Ištvėrus furgono pripildymą, gyvenimas vis tiek pašviesėja. Buvau beveik netekęs sąmonės, kai kišenėje suvibravo androidas. Prikišau ekraną prie veido: „kada antras susitikimas?“

Ji rengianti kino vakarą. Parašiau, kad ateisiu. Man buvo patogu manyti, kad ji vienišė. Susidarė įspūdis, kad žmonių ji nekentė lygiai taip pat kaip ir aš, todėl nesibaiminau sutikti minios patenkintų ir plepių individų su „Apple“ žaisliukais. Manęs vos nesuvystė panikos ataka, kol lipau į šeštą aukštą. Supistame daugiabutyje, naujamiesčio viduriuose, neveikė liftas. Frustruotai, per veržliai pasisveikinau, nesutramdydamas jaudulio, nors visą dieną puoselėjau mintis apie žaismingą pokalbį. Įbrukau jai į rankas vyno butelį. Jei ne smaugiantis jaudulys, būčiau mielai įbrukęs iš praskiepo išluptą apykietį pimpalą. Ji susirangė ant baltos plačios palangės. Jos kūno linijos buvo kampuotos ir aštrios. Judesiai skuboti, tiesmuki. Mane stebino, kaip kantriai ji pakėlė tai, kad blaškiausi aplinkui visiškai susivaręs. Apžiūrėjau jos knygų lentyną. Butas naujas. Slegiantis. Vakar mes ilgai susirašinėjome, o dabar ji kalbėjo apie pašlijusius santykius su tėvu. Tai vienintelis žmogus pasaulyje, kuris, reikalui esant, jai vis dar atseikėdavo babkių. Su motina ji konfliktavo, kol galiausiai nutraukė ryšius. Jos žodžiai sprūdo iš mano sąmonės lauko. Kuo labiau stengiausi, tuo beviltiškiau nuo jos tolau. Nesugebėjau kalės prisileisti. Familiarumas prie manęs nelipo, todėl greitai pasidaviau. Mane nudegino mintis, kad daugiau niekada nesugebėsiu su niekuo suartėti. Sėdėjau sutrikęs, nes ji elgėsi maloniau nei per pirmą susitikimą. Norėjau į ją žiūrėti kaip pirmą kartą: kaip į šviežią mėsą. Stebėti ją be jokių sentimentų. Kurjeris pristatė picą. Pažvelgiau į kalės vaiką su pasidygėjimu: akimirkai jis mane nubloškė atgal į mano darbovietę. Ji įjungė filmą. Kažką iš Čekijos lėtųjų filmų lobyno, apie vyrą, kuris visą dieną stengėsi nepratarti nė žodžio. Filmas mane kiek apramino, bet vis dar sparčiai gėriau. Vėliau aš stryktelėjau pasiimti dar vieno butelio vyno, o ji kaip tik ėjo iš tūliko. Mes šiurkščiai plojomės vienas į kitą. Jos kūnas buvo atletiškas: stangriai trūkčiojantis kalės fiziškumas. Būtent tą akimirką išsivadavau iš susikaustymo gniaužtų ir sugriebiau ją už šiknos. Ji pasimuistė, stuktelėjo plaštakų briaunomis man į raktikaulį. Aš grubiai pastūmiau ją į pagrindinį kambarį. Ji nusijuokė. Tada susikibome ir pradėjome grumtis. Man šis žaidimas patiko. Bet tada ji atkišo lūpas bučiuotis, sušvelnėjo. Aš vėl įsitempiau, ėmiau abejoti savo erekcijos tvarumu. Pabandžiau ją vėl sugriebti, vėl įsukti į grumtynes, bet ji pasišiaušė ir atšlijo. Atsisėdome žiūrėti filmo, bet tai niekur nebevedė. Netrukus ji pasakė mananti, kad man laikas eiti.

Aš toliau ariau. Tris dienas iš eilės plušau, kišdamas šlamštą į paštomatų dėžutes su didžiausiu įniršiu. Darbas vis dar buvo šūdinas ir vergiškas, bet bent jau niekas neprisipisinėjo dėl menkiausių smulkmenų ir neaiškino, kokius skudurus turiu vilkėti. Negalėjau pakęsti darbo drabužių. Didžiąją dalį dienos praleisdavau vienas. Mano raumenys dar labiau maudė ir degė. Kažkuri sąmonės dalis tyliai triumfavo, pritardama purvui, fiziniam tiesmukumui ir pažeminimui. Nežinojau, ar ji dar kada nors parašys, bet dėl to nesukau galvos. Būtų buvę neblogai joje grubiai išsilieti, bet tos kelios akimirkos, kai vienas kitą gnaibėm ir stumdėm, buvo nuostabios. Užtrenkiau XL dydžio dėžutės dureles taip, kad vos neišsilakstė varžtai. Artėjo penktadienis. Žinojau, kad grįžęs į savo skylę klausysiuos muzikos ir įniksiu į literatūrą. Vėl atsidursiu erdvėje, kurioje niekas nepisa proto, nereikalauja rautis plaukų dėl babkių – kur galėsiu nevaržomai tarpti savo paties mėšle.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.