Laikas žudyti

 

Viena iš svarbiausių Italijos literatūrinių premijų „Strega“ šiemet įteikta aštuoniasdešimtą kartą. 1947 m. pirmąją premiją „Strega“ už tais pačiais metais išleistą romaną „Laikas žudyti“ (Il tempo di uccidere) pelnė Ennio Flaiano.

E. Flaiano (1910–1972) – vienas ryškiausių XX a. italų intelektualų, žurnalistas, rašytojas, scenaristas, kino ir teatro kritikas. Jis rašė esė, užrašų knygeles, satyrinius straipsnius, buvo aforizmų meistras. Pasitelkdamas ironiją, humorą ir skepticizmą, siekė atskleisti žmonių vienatvę, veidmainystę bei kartėlį. Aštriai kritikavo pokario visuomenę.

„Laikas žudyti“ – vienintelis E. Flaiano romanas. Jo veiksmas vyksta 1935–1936 m., Antrojo Italijos ir Etiopijos karo metu. Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas – bevardis italų karininkas. Romane vaizduojami beprasmiški karo žiaurumai, moralinis kolonializmo žlugimas, smurtas prieš moterį. Gilinamasi į egzistencinį absurdą ir beviltiškumą, vienatvę, laiko ir erdvės gniaužtus, kaltės jausmą, nebaudžiamumą, atsakomybės stoką. Jame skleidžiasi sapniška, košmariška atmosfera, ryškūs siurrealizmo bruožai. Dėl alegorinės atmosferos šį romaną kritikai lygina su Albert’o Camus ir Jeano-Paulio Sartre’o kūriniais.

Čia skelbiama ištrauka iš pirmos knygos dalies „Trumpesnis kelias“.

 

 

Laikas žudyti

 

laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas…

(Mok 3, 3)

       

3

 

[...]

Vėl spėriai patraukiau pirmyn ir leidau kojoms judėti automatiškai, tačiau teko sustoti dar kartą. Tarp medžių išvydau besiprausiančią moterį.

Ji manęs nepastebėjo. Nuoga prausėsi vienoje iš balų, atsitūpusi tarsi klusnus naminis gyvūnėlis. Žiūrėdamas į ją pamaniau, kad parodys man kelią, ir neturėsiu grįžti atgal prie tilto. Besiprausianti moteris – čionai visiškai įprastas reginys, bylojantis, kad netoliese įsikūręs kaimas. „Šiuose brūzgynuose pilna visko“, – tariau. Ir toliau žvelgiau į moterį. Tiesą sakant, prisėdau – tik dabar suvokiau, kad po bergždžios rytinės kelionės esu tikrai pavargęs.

Moteris tingiai kėlė rieškučias su vandeniu prie krūtinės ir liejo jį ant kūno – rodėsi pasinėrusi į tą žaidimą. Galbūt, nusiteikusi pamažu nusiprausti, ten buvo jau seniai, mat norėjo pasimėgauti oda tekančiu vandeniu ir leisti taip tekėti ir laikui. Ji manęs nepastebėjo, tad toliau į ją stebeilijau. Tasai reginys buvo visiškai įprastas, bet gražiausias iš matytų iki tol. Tačiau nė neatrodė, kad žaidimas tuoj baigsis, taigi prisidegiau cigaretę – sykiu galėjau pailsėti.

Ji kėlė rieškučias ir liejo vandenį – kartojo tą patį judesį ilgesingai ir monotoniškai. Šitaip pramogavo ir veikiausiai lepino save. Įprastai prausdavosi kitaip: šveisdavo odą tarytum namų šeimininkė, lyg kūnas priklausytų ne jai. O taip pasimėgaudavo tik trumpomis akimirkomis tame kasdieniame nuobodulyje. Kai prie balos netoliese atskrido atsigerti varnas, moteris surikusi sviedė akmenį ir pataikė tiesiai į paukštį. Šis sunkiai plasnodamas pakilo į medį ir susigūžė tarp šakų. Ji dar kiek pašūkčiojo, tada nutilo ir vėl ėmė be galo vangiai praustis.

Kam drumsti jai ramybę? Jos oda buvo labai šviesi, bet į tą itin keistą detalę brūzgynuose neatkreipiau dėmesio. Tokių šviesiaodžių moterų buvau sutikęs tik kalnuose prie Gondaro – ten, spėju, vietinių moterų oda ir geismai nušviesėjo viešpataujant portugalams. Prisiminiau kažkur nuostabioje pievoje sutiktą moterį, kuri prisiartino norėdama ištarti vienintelį žodį: „Broli.“ Ir palydėjo jį vis dar neišblėsusio drovumo kupina šypsena, paskui įsižiūrėjo į mane taip, tarsi pati su tuo būtų nesusijusi. Užkrovė man visą mažne neišvengiamą atsakomybę.

Norėdama nusiprausti moteris paslėpė plaukus po baltu turbanu. Kai apie tai susimąstau dabar, tas baltas turbanas bylojo moterį ten esant, antraip būčiau palaikęs ją kraštovaizdžio dalimi, į kurią žvilgteli prieš traukiniui įriedant į tunelį. Toji medvilninė skarelė nulėmė kiekvieną dalyką – anuomet dar nesupratau, kad nulems viską. Nesupratau ir žavėjausi įgimtu moters grakštumu – prisidengusi vien skarele atrodė apsirengusi ir kvietė mane, ją stebintį, sueiti.

Kai atsistojusi ėmė praustis pilvą ir kojas, pamačiau, kad ji dar visai jaunutė, tačiau jos judesiai buvo lėti tarytum subrendusios moters – dėl to galėjau kaltinti nebent karštos dienos nuobodulį. Paskui supratau, kad ji graži, tiksliau, ji man pasirodė pernelyg graži, bet galbūt tokį neišvengiamą įspūdį padiktavo vienatvė. Ne, ji buvo viena tų gražuolių, kurias priimi su baime ir kurios nukelia tave į labai tolimus, tačiau dar ne visiškai užmarštin nugrimzdusius laikus. Arba kurias išvysti sapnuose ir nežinai, iš praeities jos ar iš ateities. Nes atsargumas kužda neatmesti antrosios galimybės. Kokie dar sapnai: aš nemiegojau, o ji už kelių žingsnių prausėsi kareivišku muilu. Regėjau jos šviesią, nuostabią odą, kuriai gyvasties teikė tirštas kraujas, „šios žemės liūdesiu persismelkęs kraujas“, dingtelėjo.

Galbūt moteris nė nenumanė esanti graži. Vienintelis jos veidrodis – toji bala, o gal ji turėjo pigų veidrodėlį, kuriame atsispindėjo iškreiptas jos atvaizdas. Ir dėl jos dar nekovojo nė vienas vyras: čia vyrai vengia pavyduliauti ir teisingai viską pasveria. Priversti gyventi gana negailestingoje gamtoje, geismų nekursto negailestingomis dramomis. Gal ji turėjo vyrą ir netgi vaikų. Bet kur tau, ji pernelyg jauna, be to, jeigu turėtų vaikų, nebūtų palikusi jų kaimelyje, jie triukšmautų čia ir prašinėtų manęs monetų arba maisto.

Išvydusi mane tarp augalų, toliau ramiai prausėsi, nepaisydama manęs, o galbūt iš tiesų jai nerūpėjau. Kone suėmė juokas ir pamaniau, kad tikriausiai vienas iš mūsų – miražas, bet tik ne aš. Ir nejau ji neprimena vienos iš gražuolių, kurių kareiviai ieško norėdami nufotografuoti arba kitais sumetimais?

Sutraukęs cigaretę žengiau artyn – norėdamas pasiekti taką, turėjau praeiti pro moterį. Ji vėl įbrido į balą ir vėl ėmėsi monotoniško žaidimo. Žiūrėjo, kaip vanduo srūva oda, ir tiek. Jos mintys, jei ji apskritai apie ką nors galvojo, sukosi tingiai ir ne apie mane. Ji nenutuokė, kad tomis akimirkomis slėnis man atrodė prasimanytas, pagimdytas geismo, kurio niekuomet nedrįsau pripažinti. Ji iš tikrųjų nenutuokė, kad jos geidžiu; o gal nepajudėjo iš vietos kaip tik dėl to, kad nesutrikdyčiau jos ramybės. Sprunkanti moteris masina persekiotoją, maža to – priverčia vytis. Greičiausiai ji instinktyviai tai pamanė ir dėl to nė nekrustelėjo, tikėdamasi, kad nueisiu šalin. O galbūt pamanė, kad galiu jai aiškiai viską iškloti.

Buvau „ponas“, galėjau ir pasakyti, ko noriu. Ir jeigu būčiau teikęsis nusekti paskui moterį iki jos lūšnos ir taręs: „Noriu tave vesti mėnesiui, o gal dviem“, ji nieko neklausinėdama būtų keliavusi sykiu. Jos tėvas būtų susižėręs į delną kelias monetas ir ji būtų patraukusi su manimi į nežinią. Tačiau taip galvoti buvo beprotiška, juk grįžęs į stovyklą neįžengsi į palapinę, kurioje įrengta valgykla, ir nesušuksi: „Espozitai, padėk ant stalo dar vieną lėkštę!“ Po poros naktų, įgrisus ją slėpti, būčiau ėmęs sukti galvą, kaip jos atsikratyti ir perleisti kokiam iliuzijų nebepuoselėjančiam karininkui sandėlininkui. Tada būtume pamatę ją vaikštinėjančią su skėčiu rankoje, avinčią pakaustytais kiek per dideliais batais ir net išlaikančią pusiausvyrą. Ne, sapnuose regėtą gražuolę protingiau palikti ant pagalvės (arba brūzgynuose) ir niekur nesivedžioti: kitaip gali tekti pernelyg daug aiškintis. O gal būčiau išsiuntęs ją atgal į kaimelį. Ir ji per visą sutartą laiką man būtų buvusi be jokio vargo ištikima.

Prisiartinęs paklausiau:

– Ar einu teisingu keliu?

Moteris nusišypsojo, bet buvo aišku, kad nesuprato. Mostelėjau į plynaukštę, ir ji pritariamai linktelėjo. Tačiau tas „taip“ nereiškė nieko. Ji tik matė, ką jai rodau. Nepajėgiau išpešti nieko kito, išskyrus „taip“. Jai tiko viskas – pasuksiu dešinėn ar kairėn, šen ar ten. Ji vien žvelgė į mane prisimerkusi.

– Adi? (Adi reiškia gyvenvietę; tai vienas iš nedaugelio žodžių, kuriuos mokėjau.)

– Adi? – pakartojo ji žemu balsu, ir dėl to pasirodė ne tokia jauna, bet dar geidžiamesnė. Tada linktelėjo, vis „taip“ ir „taip“. Buvo nelengva paaiškinti, jog noriu, kad parodytų, kur įsikūrusi gyvenvietė. Ji atsistojo visiškai nesigėdydama, kad yra nuoga, priėjo artyn ir ištiesė ranką man per petį.

Už upės pamačiau vien smailius kalnus. Tačiau geriau įsižiūrėjęs, maždaug už kilometro išvydau medžiais apaugusią kalvą. Galbūt kaimelis kaip tik ten. Įsivaizduoju: kelios lūšnelės, galbūt tenai laikinai glaudžiasi piemenys. Bet nusigauti iki ten nebuvo jokio reikalo – juk vėl radau taką, kuriuo keliavau, galėjau grįžti prie tilto ir sulaukti sunkvežimio. O jeigu toje vietoje ir buvo kaimelis, jis driekėsi ne palei plynaukštėn vedantį kelią, o šalia upės. Be to, buvo keista, kad ten yra lūšnų. O galbūt jas neseniai pastatė artėjančio karo išsigandę, nuo plynaukštės pabėgę žmonės.

Nuogo jos kūno nemačiau, bet prie pat peties jutau nepridengtą krūtį. Paliečiau ją. Moteris bemaž su siaubu patraukė mano ranką ir vėl įbrido į balą. Galbūt mano ranka sudrebėjo, šiaip ar taip, dabar moteris tupėjo baloje ir, jeigu būčiau paprašęs parodyti dar ką nors, tarkim, upę, nebūtų atsistojusi. Ji nebesišypsojo.

„Turiu eiti, – toptelėjo, – niekas manęs čia nelaiko, juo labiau visiškai įprastas besiprausiančios moters vaizdas.“ Tačiau kad ir kaip stengiausi tai paneigti, dabar nebegalvojau apie surastą taką. Tą akimirką vėjas atnešė sunkvežimio ūžesį. Piktai save iškoneveikiau, kad nelikau prie tilto – dabar jau būčiau ant plynaukštės. Girdėjau aukštyn važiuojantį jau antrą sunkvežimį, ir kas žino, kiek jų pradardėjo per tas valandas, kurias praleidau tuščiai keliaudamas. Pažvelgiau į vis dar šlapią delną ir nusprendžiau nusiprausti. Šalia telkšojo kita švaraus vandens bala, nusivilkau marškinius ir pamaniau: „Man tai į naudą. Negausiu saulės smūgio.“

Išvydus naują muilo gabalėlį, moterį pagavo smalsumas. Dabar ji nerado sau vietos, tačiau nesiryžo paprašyti. Pamėtėjau jai muiliuką (turėjau dar vieną), ir ji vėl ėmė muiluotis juokdamasi ir uostydama jį; bet kartu ir gėdydamasi, kad susiviliojo tuo, kas priklauso man. Pradėjo permanyti mano teises. Galbūt dėl to, kad čionykščiai žmonės mūsų mašinas laiko antgamtinėmis esybėmis, veikiančiomis Dievo valia, ir kadangi jiems priimtina metafizika, jie per daug nesistebi mašinomis, kol šios neima mėtyti bombų ir šaudyti. Tačiau apipintus butelius, muilą, ech, šiuos dalykus sukūrė žmogus, Dievas čia niekuo dėtas, juos sukūrė „ponai“, ir tai liudija „ponų“ viršenybę.

Stebeilijau į moterį – tyras jos žvilgsnis nė kiek nesimainė. Svarsčiau, kaip įmanoma taip puikiai dėtis nekaltai, ir vėl smilktelėjo, kad tai tik miražas, miražas fotografams. Bet delne vis dar jaučiau tą formą, deja, jaučiu ir iki šiol.

Ėmiau rengtis, jau reikėjo išties eiti. Realybė buvo visai kitokia, ko gero, moteris jau buvo perpratusi nekantrius kareivių ir tilto darbininkų įgeidžius ir kiek tiksliai už juos sumokama. „Gaila“, – dingtelėjo. Ir, nenuleisdamas akių nuo moters, pagalvojau apie laišką kišenėje.

Ji būtų nusikvatojusi. Mudu visada kartu juokdavomės iš tokių atsitikimų, manydami, kad jie – vaizduotės vaisius. Negi galima uždrausti vyrui patenkinti geismą, kai šis – toks menkavertis – nepalieka jokio pėdsako? Man grįžus, ji būtų paklaususi: „Tai ar tenykštės moterys iš tikrųjų tokios gražios?“ – ir nė nebūtų laukusi atsakymo, lyg tai būtų jau seniai aptartas ir visai nereikšmingas dalykas. Tai netgi ne išdavystė, tik atlygis už ilgą tremties nuobodulį.

Susirinkęs daiktus, kuo mandagiausiai atsisveikinau. Atsidėkodama, kad padovanojau tą nepaprastą muilą, moteris nusišypsojo. Man nespėjus žengti vos kelių žingsnių, ėmė rengtis. Viskas buvo labai paprasta: jai tereikėjo užsivilkti tuniką ir apsisiausti plačia medvilnine toga. Apsirengusi atrodė lygiai taip pat kaip senovės romėnės, atkeliavusios į tuos kraštus arba prie pat Sudano, lydėdamos liūtų medžiotojus ir prokonsulus. „Gaila, – tariau, – kad gyvename skirtingose epochose!“ Galbūt ji žinojo visas paslaptis, kurias, net nepasigilinęs, nustūmiau į šalį tarytum varganą palikimą, norėdamas pasitenkinti nuobodžiomis, visuotinai pripažintomis tiesomis. Aš ieškojau išminties knygose, o jos išmintis glūdėjo akyse, žvelgiančiose į mane iš dviejų tūkstančių metų praeities, visai kaip žvaigždžių šviesa, kuriai reikia tiek daug laiko, kad pasiektų mus. Būtent ši mintis, spėju, mane ir sustabdė.

 

Iš: Ennio Flaiano. Tempo di uccidere. Milano: Adelphi edizioni, 2020

Vertė Rasa Di Pasquale