Tiiu Sandrak: „Kiekvienas kūrinys yra langas tarp mūsų šalių“

 

2026 m. Šv. Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbą skirta Tiiu Sandrak – už šiuolaikinės lietuvių prozos, vaikų literatūros ir dramaturgijos vertimus į estų kalbą, už indėlį tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir Estijos literatūros skaitytojų ir teatro žiūrovų bei Lietuvos kultūros sklaidą Estijoje.

 

– Iš visos širdies sveikinu, mieloji Tiiu! Tikiuosi, leisi man sakyti „Tu“, – juk esame pažįstamos dar nuo tada, kai buvai mokinukė. Taigi Tavo gyvenimo istorijoje yra vienas lemiamas pasirinkimas: lietuvių kalba. Kodėl būtent lietuvių?

– Galima būtų rasti įvairių gražių priežasčių, bet tikroji yra gana paprasta – lietuvių literatūra. Ne giminystės ryšiai, ne gražūs Lietuvos vaikinai, nors anuomet ir tokių Vilniuje būta… (Juokiasi) Lietuvių kalbą pasirinkau todėl, kad mane sudomino lietuvių literatūra. Estijoje jau buvau perskaičiusi kone viską, kas buvo išversta iš lietuvių kalbos. Ir už tai turime būti labai dėkingi žmonėms, iki manęs tiesusiems kelią lietuviškoms knygoms. Į estų kalbą jų daugiausia išvertė Mihkelis Loodusas ir Valvi Strikaitienė. M. Loodusas buvo išvertęs Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, o V. Strikaitienė – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Tos knygos man tarsi atvėrė duris į Lietuvą.

– Tačiau pasirinkimas studijuoti lietuvių kalbą sovietmečiu nebuvo toks paprastas, kaip dabar galėtume įsivaizduoti?

– Tikrai ne. Šiandien, kai sienos atviros ir žmogus gali rinktis universitetą beveik visame pasaulyje, sunku įsivaizduoti, ką reiškė studijuoti anuomet. Baltijos šalys buvo okupuotos, o norintys studijuoti tam tikras specialybes iš esmės turėjo važiuoti į Maskvą arba Leningradą. Jauni Lietuvos ir Estijos rašytojai vyko į Maskvos literatūros institutą ir, žinoma, visko ten mokėsi rusų kalba. Bet aš pamaniau: kam man ta Maskva? Jeigu noriu studijuoti lietuvių kalbą, važiuosiu į Vilnių.

Taigi – į Vilnių! Jokio Leningrado, jokios Maskvos. Tik Vilnius.

– Ir Vilnius Tave priėmė?

– Labai draugiškai. Man labai pasisekė su dėstytoju. Mokyti lietuvių kalbos buvo paskirtas Arnoldas Piročkinas – tikras savo srities eruditas. Amžinai būsiu jam be galo dėkinga. Jis man ne tik suteikė kalbos žinių, bet ir padėjo suprasti: kalba nėra vien žodžių sistema. Už jos slypi visa kultūra, istorija, žmonių gyvenimai.

– O šeimoje Tavo pasirinkimas buvo suprastas?

– Šeima mano norą palaikė. Gal ir neatsitiktinai. Mano tėvas Olevas Jõgi buvo redaktorius ir vertėjas – jis vertė lenkų, rusų, baltarusių ir kitų kaimyninių tautų literatūrą. Sesuo Mall Kaevats yra žinoma literatūros kritikė, šeimos bičiulė Ita Saks vertė latvių literatūrą. Taigi literatūros vertimas mūsų šeimoje buvo savaime suprantamas dalykas. Galbūt todėl ir mano pasirinkimas neatrodė ypač keistas.

– Kai tik pradėjai vaikščioti Vilniaus gatvėmis, ar nujautei, kad šis miestas kada nors taps Tavo vertimų pasauliu?

– Tuo metu, žinoma, apie tai negalvojau. Bet dabar žiūrėdama atgal matau, kaip viskas susidėliojo. Vaikščiojau tomis pačiomis gatvėmis, kiemais, sėdėjau kavinėse. Pažinau žmones, kurie vėliau man labai padėjo suprasti literatūrą. Tarp jų buvo ir hipių, ir visokių valkatų, ir paprasčiausių jaunų žmonių, gyvenančių tuo metu Vilniuje. Ir daugelis tų vilniečių vėliau atsidūrė lietuvių rašytojų knygose. Todėl kai išėjo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, buvo daug lengviau jį versti. Tas pats pasakytina ir apie kitus kūrinius, kurių veiksmas vyksta Vilniuje. Aš jau buvau pažinusi tą miestą ne tik iš knygų.

– Vadinasi, vertėjui labai svarbu ne tik mokėti kalbą, bet ir pažinti pasaulį, kuriame ta kalba gyvena?

– Be abejo. Galima labai gerai mokėti kalbą, bet jeigu nepažįsti kultūros, žmonių, vietų, istorijos virsmo, vis tiek kažko trūks. Vertėjas turi ne tik perskaityti tekstą. Jis turi įeiti į jo pasaulį. Man labai padėjo, kad Vilniuje gyvenau tuo metu, kai visa tai dar buvo tikras gyvenimas, o ne literatūros istorija.

– Dar studijuodama universitete pradėjai versti Sauliaus Tomo Kondroto apsakymus.

– Taip. Pirmuosius apsakymus išverčiau paskutiniais studijų universitete metais. Jie Estijoje sulaukė nemažai dėmesio, nes labai skyrėsi nuo mūsų literatūros. O po keturiasdešimties metų įvyko tikras stebuklas – atsirado galimybė išversti visą Kondroto apsakymų rinktinę. Ir ši rinktinė buvo nominuota aukščiausiam Estijoje vertimo srities apdovanojimui – Kultūros kapitalo fondo vertimo premijai. Tai buvo pirmoji lietuvių literatūros vertimo nominacija per visą šios premijos gyvavimą. Manau, kad čia labai gražiai susiklostė laikas. Keturiasdešimt metų nuo pirmųjų Kondroto apsakymų iki visos rinktinės – tai jau savaime yra istorija.

– Baigusi universitetą grįžai į Estiją. Kas Tavęs laukė ten?

– Pradėjau dirbti Estijos literatūros žurnalo „Looming“ („Kūryba“) redakcijoje. Ir dabar pagalvoju, kaip gerai, kad pati netapau prozininke ar poete (juokiasi). Nors tokia galimybė buvo.

Vertėjui atsiveria daug platesnis akiratis. Vieną dieną jis gali gyventi romane, kitą – pjesėje, trečią – eilėraštyje, o dar kitą – vaikų pasakoje.

– Pirmasis Tavo išverstas dramos kūrinys taip pat buvo susijęs su lietuvių literatūra?

– Taip. Viljandžio teatre „Ugala“ buvo pastatytas Sauliaus Šaltenio „Jasonas“. Tai buvo pirmas mano išverstas dramos kūrinys Estijos scenoje. Teatras vertėjui suteikia ypatingą patirtį. Kai tavo išversti žodžiai pradeda skambėti aktorių lūpose, tekstas staiga atgyja visai kitaip.

– O paskui atėjo kiti laikai – politiniai įvykiai, Lietuvos ir Estijos kelias į nepriklausomybę.

– Tikrai. Istorijos ratas pradėjo suktis gana greitai. Tuo metu mano lietuvių kalbos žinios buvo labai reikalingos. Teko versti politinius dokumentus, ministerijų ataskaitas, įvairius oficialius tekstus, net Lietuvos baudžiamąjį kodeksą.

Kartais juokauju: jeigu tiek spaudos ženklų, kiek tada išverčiau, būtų tekę grožinei literatūrai, turbūt visa Lietuvos literatūra nuo Donelaičio iki mūsų dienų jau būtų buvusi išversta į estų kalbą! (Šypsosi)

– Taigi vertėjo gyvenime būna ne tik romanų ir eilėraščių?

– Tikrai ne. Tuo metu vertėme viską, ko reikėjo. Buvo straipsnių apie Lietuvą, įvairių žodinių ir rašytinių užsakymų – nuo medicinos iki kulinarijos. O dar televizija, radijas. Žanrų įvairovės buvo galima tik pavydėti.

– O kaip keitėsi lietuvių literatūros padėtis Estijoje atkūrus nepriklausomybę?

– Pirmieji metai buvo sunkoki. Leidyklų susidomėjimas pietiniais Estijos kaimynais kurį laiką buvo gana vangus. Bet po 2010-ųjų padėtis pradėjo keistis. Estijos leidyklos ėmė gyviau domėtis lietuvių literatūra. Atsirado galimybių versti labai skirtingus autorius ir kūrinius.

– Vienas įtakingiausių Estijos literatūros kritikų Karlas Martinas Sinijärvas labai palankiai atsiliepė apie Tavo verstas knygas vaikams ir, žinoma, ypač pabrėžė aukštą vertimo kalbos kokybę. Ar kiti vertimai irgi sulaukė teigiamų atsiliepimų?

– Karlas Martinas Sinijärvas taip pat gyrė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą, vertėjos parašytą baigiamąjį žodį ir paaiškinimus. „Vilniaus pokeris“ apskritai sulaukė bene daugiausia kritikų dėmesio ir puikių vertimo įvertinimų. Apie jį palankiai atsiliepė Sinijärvas, Raimu Hansonas, Valneris Valmė, Maimu Berg, buvo parengta atskira radijo laida apie romaną, o Kristjanas Randma išsamiai aptarė vertimą. Taip pat įsidėmėtini Estijos diplomatės ir literatūros vertėjos Valvi Strikaitienės žodžiai: „Vilniaus pokeris“ į estų kalbą išverstas be galo kūrybingai.“ Tos pačios nuomonės buvo ir žinoma estų rašytoja Leelo Tungal. Vertėjui tai didžiausias pagyrimas.

Nemažai dėmesio sulaukė ir Birutės Jonuškaitės „Maranta“ (2021), ir Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ (2021). Abiejų knygų pristatymai vyko Talino rašytojų namuose, o kritikai gyrė tiek romaną, tiek poeziją, ypač pabrėždami poetišką vertimo kalbą.

Kol kas naujausias išverstas romanas – Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Išvarymas. Londono adata“. Autorius dalyvavo Talino literatūros festivalyje „HeadRead“, o kalbėdami apie knygą estų kritikai labai palankiai minėjo taip pat ir vertėjos darbą.

Be literatūrinių vertimų, teko versti daugybę mokslo populiarinimo tekstų, rengti Lietuvos literatūros ir kultūros sklaidos renginius įvairioms auditorijoms, ekskursijas po Lietuvą, pasisakyti per radiją ir televiziją, pristatinėti Lietuvos amatų ir maisto kultūrą.

– Kuriuos vertimus prisimeni su ypatingu malonumu?

– Kiekvienas vertimas turi savo istoriją. Man buvo ypač smagu versti Undinės Radzevičiūtės knygas „Baden Badeno nebus“, „Žuvys ir drakonai“, Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Ameriką pirtyje“, Mariaus Ivaškevičiaus pjeses „Išvarymas“, „Kantas“. O dabar laukia ir „Tomas Mūras“.

Labai įdomu buvo versti Birutės Jonuškaitės romaną „Maranta“. Kritikai tvirtino, kad seniai skaitė tokią gražia, poetiška kalba parašytą knygą. Vertėjui tai didžiulis pagyrimas – kai tavo išverstą tekstą skaitytojas suvokia taip, lyg jis būtų parašytas jo paties kalba.

– Poezija turbūt yra nemenkas iššūkis?

– Poezijos vertimas – savaime kietas riešutėlis. Čia neužtenka perteikti prasmę. Reikia išsaugoti ritmą, skambesį, vaizdą, kartais net tai, ko neįmanoma persakyti. Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ buvo ypatingas darbas. Šis eilėraščių rinkinys, pelnęs Baltijos Asamblėjos premiją, taip pat rado kelią į estų skaitytojų širdis.

– Esi išvertusi daug vaikų literatūros.

– Juk taip smagu ją versti! Selemono Paltanavičiaus „Tukas lieka vienas“, Mariaus Marcinkevičiaus „Superbobutės“, „Sivužas“… „Sivužo“ vertimas pelnė pagrindinę verstinės vaikų literatūros IBBY Estijos skyriaus premiją „Babelio bokštas“.

Vaikų literatūros norėčiau išversti kur kas daugiau. Juk geros lietuviškos knygos vaikams yra labai laukiamos. O gal dėl paprasčiausios priežasties – pati savo anūkams noriu būti superbobutė (juokiasi).

– Iš Tavo vertimų Estijos skaitytojas pažino labai skirtingą Lietuvą. Ne tik istorinį, bet ir šiuolaikinį Vilnių, keistokus, kartais lengvai atpažįstamus žmones, vaikų lūkesčius ir svajas, mūsų poeziją, teatro pasaulį. Ar būtent tai ir yra vertėjo misija?

– Mano manymu, vertėjo darbas – siekti to, kad verčiama literatūra taptų artima, neprarasdama savo kitoniškumo. Jeigu išversi taip, kad skaitytojas pamirštų tekstą esant kitos tautos literatūrą, kažko gali ir pristigti. O jeigu tekstas liks pernelyg svetimas, skaitytojas jo nepriims. Turi rasti patį tinkamiausią vidurkį.

– Tavo nuotykis su lietuvių literatūra trunka jau keletą dešimtmečių. Ar dar liko kas nors, ką norėtum išversti?

– Žinoma! Įdomiausia tai, kad tas nuotykis tebesitęsia. Atsiranda naujų puikių Lietuvos autorių, naujų romanų, apsakymų, pjesių. Baigi vieną vertimą, o jau laukia kitas. Ir tai galbūt yra didžiausia vertėjo darbo privilegija – niekada negali pasakyti, kad jau viską padarei.

– Tad jeigu dabar Tavęs vėl paklaustų: kodėl lietuvių literatūra?

– Todėl, kad ji man visada buvo artima. Todėl, kad Vilniaus gatvėse ne tik išmokau lietuvių kalbos, bet ir pajutau pasaulį, kuriame gyvena ši kalba. Todėl, kad kiekvienas kūrinys yra langas tarp mūsų šalių. Ir todėl, kad šiandien, praėjus keturiasdešimčiai metų, vis dar atsiranda lietuviška knyga, kurią norisi paimti į rankas ir imti versti.

– Džiaugdamasi Tavo kūrybiniais pasiekimais, turiu paminėti dar vieną – neginčytinai svarbiausią: judu su vyru Ottu Sandraku, istoriku ir kelionių gidu (taip pat po Lietuvą), užauginote penketą vaikų. Taigi sudarote futbolo komandą. Ar jūsų vaikai labiau serga už futbolą, ar už mamos išverstas knygas? Ir kokį kelią pasirinko jie patys?

– Kai vaikai buvo maži, jie labai domėjosi futbolu, ypač berniukai – mūsų šeimoje yra du sūnūs ir trys dukros. Tačiau dabar jie jau suaugę, kiekvienas atrado savo kelią, tad šiandien lietuvių literatūra ir mano išverstos knygos jiems rūpi kur kas labiau nei futbolas.

Dešimtajame dešimtmetyje Talino senamiestis, kuriame gyvenome, buvo toli gražu ne pati saugiausia ir tinkamiausia vieta vaikams. Todėl su vyru nusprendėme auginti savo vaikus geresnėje aplinkoje. Lahemos nacionaliniame parke yra nedidelė Kolgos gyvenvietė, kurioje veikė vidurinė mokykla. Ten ir persikėlėme. Vaikai ten baigė mokyklą ir įgijo labai gerą išsilavinimą. Estijoje, laimei, iki šiol švietimo lygis miestuose ir kaimo vietovėse ne itin skiriasi. Todėl visi mūsų vaikai vėliau galėjo laisvai siekti aukštojo išsilavinimo ir šiandien dirba skirtingose srityse.

Vyriausioji dukra daugelį metų organizavo Taline vykstančią tarptautinę Lennarto Merio politikos konferenciją, o šiuo metu dalyvauja rengiant Ukrainos paramos konferenciją, kuri 2027 m. sausį vyks Taline. Jauniausia doktorantūroje tyrinėja Saremos viduramžius. Vidurinėlė yra baigusi genų technologiją, dešimt metų studijavo ir dirbo užsienyje, dabar grįžo į Estiją. Vienas sūnus studijavo ekonomiką ir dirba logistikos srityje. Kitas sūnus yra IT specialistas, dirba „Luminor“ banke, ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvaudamas bendruose banko renginiuose.

Vaikus esu supažindinusi su visomis savo verstomis knygomis, jie yra dalyvavę knygų pristatymuose ir jas skaitę. Anūkai taip pat mėgsta lietuviškas knygeles, ypač vaikišką literatūrą – jų mėgstamiausias kūrinys yra „Superbobutės“. Kartu esame lankę spektaklius, o sceninį „Išvarymo“ triumfą visa šeima išgyveno labai nuoširdžiai ir emocingai.

Vaikai iš tiesų yra dideli Lietuvos gerbėjai. Esame ne kartą keliavę po Lietuvą visa šeima, nors, atsižvelgiant į jos dydį, tokias keliones surengti nėra paprasta.

Mane labai džiugina, kad Lietuva tapo artima ne tik man, bet ir mano šeimai. Tai, kad vaikai ir anūkai domisi lietuvių literatūra, teatru, keliauja po Lietuvą ir mielai dalyvauja lietuviškuose renginiuose, man yra labai svarbu. Taigi vaikai jau užaugę ir savarankiški, o aš pagaliau turiu laiko ramiai užsiimti lietuvių literatūra. Kadaise mano išmintingasis tėtis pasakė, kad žmogus gyvenime turi daryti tai, kas iš tikrųjų yra prasminga. Man prasmingiausia buvo užauginti didelę šeimą ir versti lietuvių literatūrą. Tiesa, lietuvių literatūra mano gyvenime atsirado dar iki vaikų (šypsosi).

– Labai dėkoju, miela Bičiule, už gyvą pokalbį ir linkiu nuostabių naujų akiračių!

 

Kalbėjosi Danutė Sirijos Giraitė