PDR almanacho sutiktuvės
Mažos šalies didelio miesto mažoje gatvėje, nedidelėje, jaukioje Vilniaus literatų namų erdvėje įvyko tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanacho pristatymas. Renginys buvo neilgas, tačiau jame savo kūryba dalinosi poetai iš įvairių pasaulio šalių: Latvijos, Estijos, Čekijos, Kroatijos, Turkijos, JAV ir net Pietų Afrikos Respublikos. Modernistinės poezijos vaisiai gimė daugiausia baltosiomis eilėmis ar verlibru. Buvo ir įprasmintų skyrybos ženklų poetaškis – nebūtina jį vadinti eilėraščiu, greičiau – poeto „pasitaškymu“ vieno taško neišmatuojamuose gyliuose. Šis kūrinys tikriausiai neatsitiktinai buvo parinktas renginio įžangai, o jį skaitė arba, tiksliau, aiškino pats jo autorius Benediktas Januševičius. Visus pralinksmino ir patenkintus klausytojus išleido į tarptautinius poezijos vandenis.
Besimankštinantys poetai. „Poetinis Druskininkų ruduo“, 2026. Saros Poisson nuotrauka
Turkas Metinas Celâlas deklamavo apie mirtį, eilėraštis užrašytas be kablelių ir taškų. O kam tie skyrybos ženklai, jei egzistencija vis vien beribė, ar būsime šiapus, ar anapus mirties. Estė Sveta Grigorjeva (ne)eiliavo apie šiapusinę realybę – apie lytėjimą kūno, smarkiai sulipusio su eilėraščio pirmuoju asmeniu. Dovydas Grajauskas ją vijosi taip pat pirmuoju asmeniu, tik temperamentingiau. Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė apie būtį eiliavo kaip estė, irgi per kūną: „Negaliu užmigti, mano kūno langai atviri…“ Kroatė Marija Dejanović melancholiškai išliejo: „Bučiuoji mano skruostą, kuris ne mano“, latvės Līvos Martos Rozės lyrinė „aš“ taip pat vaikštinėjo apimta ribinės būsenos, pasipuošusi „suknia per mirusiųjų dieną“, įleisdama į klausytojų ausis daugiau grotesko: šlykštu, dvokiantis liftas, klubas, jiedu bliovė per langą ir toji aksomo suknelė… Kristina Tamulevičiūtė jai antrino per ne mažiau egocentrišką lyrinę „aš“, perkančią sau sijoną ir palaidinę, ir grandinę, įamžindama save vaidenimesi giminėms. Poetė tvykstelėjo klasikiniais gotės atributais – spygliai, grandinė, kerzai ir mirtis (o ji – taip pat moteriškosios giminės?), nes juk „šakoms jau nebeskauda“. Iš skaitovų išraiškingu deklamavimu išsiskyrė Graikijoje gyvenanti amerikiečių poetė A. E. Stallings, maloniai kvietusi – „come, my child, come“ – į… kapą.
Charlis-Pierreʼas Naudé iš PAR ir Vilniuje gyvenantis amerikietis Kerry Shawnas Keysas eiliavo apie būtį ir gyvenimą atsiriboję nuo savo ego. Naudé kūrinys pasirodė lyg didžiulis, subtiliai suderintų detalių gausus gyvas paveikslas, kuriuo klausytojas galėjo grožėtis saugiu žiūrovo atstumu. Ir čia dūko mirtis, karas, šešėliai ir vampyrai, nakties šokiai pynėsi su lavonais, gaktomis, krūtimis, bažnyčia, vestuvėmis, medicina ir griaučiais. Jo eilėraštis pro ausis į mintis įsiliejo lyg vientisas, kupinas vaizdinių ilgametražis filmas, jau seniai prasidėjęs ir dar nesibaigęs. Nesinorėjo, kad baigtųsi, taip buvo įdomu ir… baisu.
Visus autorius lyg rožinio karoliukus jungė mirties, kūniškumo ir būties dramatiškumo malda. Egocentriški lyriniai herojai stojo į pirmąją liniją prieš gyvenimą drąsūs, esantys savimi ir atviri. Tačiau aplink, kažkur arti plevena bejėgystės jausmas. Atrodo, kad autoriams poezija yra lyg anestetikas prieš sunkią (gyvenimo) operaciją, kurios išvengti neįmanoma, o kol ji neprasidėjo, norisi gyvenimą liesti ir patirti, kad galėtų vėliau tarti, kaip deklamavo poetas iš Čekijos Janas Škrobas: „Stengiuos, bandau, esu tai girdėjęs, prisiminiau…“
