Gūtenmorgenas ir skaitymo maniera

 

Latvių rašytojo Mārio Bērzinio Gūtenmorgenas yra vienas tų personažų, kuriems autorius ilgainiui tampa beveik nebereikalingas: nuo pirmųjų istorijų, išspausdintų 2007 m., jis spėjo įgyti savo balsą, biografiją ir net tapti rašytojo alter ego.

Šiose trumpose istorijose, kurios jau yra įgavusios žanrinį „gūtenmorgenų“ apibrėžimą, Bērzinis tikrovės beveik nedeformuoja, jam užtenka vos pasukti logikos rankenėlę, ir kasdienybė pati ima gaminti absurdą. Gūtenmorgenas yra šaipūnas, triksteris, leidžiantis sau pasakyti, kad karalius nuogas. Trumpi, iš pirmo žvilgsnio paprasti Gūtenmorgeno nutikimai priverčia nusijuokti, o paskui susimąstyti. Visi „gūtenmorgenai“ pavadinti „Gūtenmorgenas ir [kas nors]“, o kiekviena istorija prasideda žodžiais „Kartą Gūtenmorgenas“. Latvijoje išleistos dvi šių istorijų knygos: „Gūtenmorgenas“ (Gūtenmorgens, 2007) ir „Gūtenmorgenas antrą kartą“ (Gūtenmorgens otrreiz, 2017). Viena recenzija pavadinta „Gūtenmorgenas ir recenzija“, kita – „Gūtenmorgenas kvadratu“, vadinasi, ir kritikai mielai įsitraukia į šį žaidimą. Šiuose pasakojimuose dažnai veikia jo sutuoktinė ir draugai: Kalninis su žmona, Krūminis, Bērzinis, Lejinia. Versta iš naujausių Gūtenmorgeno nuotykių, kuriais su vertėja pasidalijo pats autorius.

Lietuviškai yra pasirodęs Bērzinio romanas Svina garša („Švino skonis“, 2021, vertė Laura Laurušaitė), kuriame atpažįstama rašytojo bravūra susiduria su istorijos patirtimis, Holokausto žiaurumais, prieš kuriuos humoras galiausiai tampa bejėgis.

 

 

 Gūtenmorgenas ir greitojo valgymo varžybos

 

Kartą Gūtenmorgenas su žmona per radiją išgirdo, kad Rygoje vyks mėsainių greitojo valgymo varžybos.

– O Dieve! – iš siaubo atsiduso Gūtenmorgeno žmona.

– Bet, mieloji, tai juk labai žmogiškas renginys, – ramindamas tarė Gūtenmorgenas.

– Ir kas gi čia žmogiško? – žmona nustebusi pažvelgė į vyrą. – Greitasis valgymas – visiškas idiotizmas.

– Taip, sutinku, bet ar esi mačiusi tarp gyvūnų idiotų, ir dar tokių, kurie rengtų greitojo valgymo varžybas ir jose dalyvautų? – retoriškai paklausė Gūtenmorgenas ir pridūrė: – Todėl tai grynai žmogiška.

 

Gūtenmorgenas ir santykių gerinimas

 

Kartą Gūtenmorgenas sėdėjo su Kalniniu parke ant suoliuko ir tylėjo.

– Čia taip ramu, kad net nuobodu darosi, – nusižiovavo Kalninis. – Gal dėl ko nors pasiginčijam?

– Manai, verta? Ir taip žinau, kad mūsų pažiūros skiriasi, bet nei aš tave įtikinsiu savosiomis, nei tu mane. Galiausiai tik susipyksim ir vienas kitam mėlynę po akim įstatysim. Kam mums to reikia? – abejojo Gūtenmorgenas.

– Tu nesupranti! – pasakė Kalninis, ir Gūtenmorgenas jau pamanė, kad draugas pradėjo ginčytis, bet šis tik plėtojo savo sumanymą. – Mūsų dualiame pasaulyje taip jau surėdyta – be blogio nebūna gėrio, – aiškino jis. – Argi nežinai, kaip būna gera po barnio susitaikyti? O kai susitaikai, santykiai tampa dar geresni ir tvirtesni. Tokia jau ta pažanga, be konfliktų ji nevyksta. Supranti?

– Na… – Gūtenmorgenas nenoriai, bet buvo linkęs sutikti. – Man taip su žmona būna. Po kiekvieno nesutarimo vienas kitą dar labiau pamilstam.

– Tai ir sakau, reikia truputį… – Kalninis pasiraitojo rankoves.

– Bet man kažkaip šiandien nesinori, – susiraukė Gūtenmorgenas. – O jeigu tuo trupučiu neapsiribosim ir netyčia taip susiplieksim, kad viskas – draugystei galas?

– Ką čia paistai, anksčiau ar vėliau vis tiek susitaikysim, – Kalninio agresijos lygis jau buvo pakilęs iki aštuoniasdešimt keturių procentų ir jis atsistojo kovine poza. – O gal bijai? Ar šiaip esi kvailas! Kas pas tave vietoj smegenų – pjuvenos?

– Ką pasakei? Pačiam galva susisuko! – užbėgdamas draugui už akių, Gūtenmorgenas užvožė Kalniniui per susisukusią galvą, pamanęs, kad dėl geresnių santykių šiek tiek nepakenks.

 

Gūtenmorgenas ir „Baltic“

 

Kartą Gūtenmorgenas susapnavo, kad „airBaltic“ leidžiasi visas drebėdamas ir susilieja su „Rail Baltica“, o vietoj jų abiejų atsiranda nauja įmonė „Ai-rai Baltic“.

Oro tramvajus? Kodėl gi ne? – pabudęs pagalvojo Gūtenmorgenas ir išvažiavo į Siguldą.

 

Gūtenmorgenas ir Tėvo diena

 

Kartą Gūtenmorgenui šovė į galvą, kad krikščioniškos Tėvo dienos šūkis galėtų būti „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Paskui jis kažkodėl pagalvojo apie lakūnų vaikus ir truputį sutriko.

 

Gūtenmorgenas ir Dainų šventės kryžius

 

Kartą Gūtenmorgenui pasirodė, kad gyvenime kažko trūksta, ir jis pasisiūlė panešti Dainų šventės kryžių. Vieną dieną, nešdamas savo nešulį per parką, Gūtenmorgenas pamatė Kalninį ir Lejinią. Jie, kaip įprastai, nesėdėjo ant suoliuko, o pievutėje trypė polką su ragučiais. Pamatęs Gūtenmorgeną, Kalninis sustojo, o Lejinia, inercijos pagauta, toliau šoko viena.

– Ei, ką tu ten tempi? – šūktelėjo Kalninis.

– Negi nematai? – Gūtenmorgenas atrėmė kryžių į liepą ir nusibraukė prakaitą. – Dainų ir šokių šventės kryžių nešu.

Kalninis nieko nesuprato, nes apie jokį Dainų šventės kryžių iki šiol nebuvo girdėjęs.

– Iš kur Dainų šventėje atsirado kryžius? – jis suraukė antakius.

– Tai simbolis, Kalnini, – paaiškino Gūtenmorgenas. – Vertikalus skersinis reiškia dainavimą, o horizontalus – šokį. Supranti?

– Ak, šit kaip? – stebėjosi Kalninis. – O kodėl?

– Todėl, kad dainavimas yra labiau dvasinė veikla, be to, garsas žmogaus kūne kyla iš apačios į viršų. O šokama ant lygaus, horizontalaus paviršiaus, ir šokis prisodrintas seksualinės energijos. Čia svarbiausia judesiai, prisilietimai, taigi fizinis pradas. Supranti?

– Gal ir taip, nors mes iki seksualinio prado dar nepriėjom, – šiek tiek nuraudo Kalninis.

– Nesijaudink, dar prieisit, – guosdamas Gūtenmorgenas pliaukštelėjo Kalniniui per petį.

– Dar nežinia, kaip ten bus, – tarė Lejinia, kuriai jau įgriso vienai ploti delnais į tuščią orą. – Aš vis dėlto manau, kad ir šokyje daug dvasingumo. O kur dar gražūs kostiumai…

– Yra, yra, kaipgi be jo. Kūnas be dvasios neapsieina, kaip ir dvasia – be kūno. Bent jau šiame pasaulyje… – Gūtenmorgenas neturėjo laiko leistis į ilgas diskusijas. – Geriau padėkit man tą kryžių nunešti iki Mežaparko estrados.

Kalninis dar norėjo pasispyrioti ir pamokyti, kad kiekvienas savo kryžių turi nešti pats, bet Lejinia jau buvo entuziastingai įsitvėrusi į simbolį. Kalninis atsiduso ir suėmė kitą horizontalaus skersinio galą.

 

Gūtenmorgenas ir skaitymo maniera

 

Kartą Gūtenmorgenas per radiją išgirdo žinomą poetą skaitant eilėraštį, ir jį eilinį kartą užklupo gana nereikšmingas, bet vis sukirbantis klausimas – kuo kartais poezija skiriasi nuo trumposios prozos ir atvirkščiai. Man patinka, bet skamba kaip proza, nors laikoma poezija. Ar nesugebu išgirsti ritmo? Ko nesuprantu ir kur čia paslaptis? – Gūtenmorgenas irzliai kasėsi pakaušį, bet neilgai, nes, išgirdus žodžius „mums patiko manyti, kad taip kalbame apie savo jausmus…“, jam staiga toptelėjo, kad tas neapčiuopiamas skirtumas priklauso nuo skaitymo manieros. Ak! Juk taip akivaizdu ir paprasta, ir kaip anksčiau nepastebėjau! Jeigu tekstą skaitai kaip poeziją, vadinasi, tai ir yra poezija, o jeigu kaip prozą – tai proza. Skaitymo būdas lemia kūrinio formą! – Gūtenmorgenas pliaukštelėjo sau delnu per kaktą. Jis pasijuto toks laimingas ir nuskaidrėjęs, kad Poezijos dienų proga nusprendė paimti kokį klasikinį romaną ir perskaityti jį kaip epą ar poemą. Išsitraukęs iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą, atsistojo vidury kambario ir ėmė deklamuoti:

 

              Senolėle,
kada tu man duosi
ir tą baltąją mamos skarelę,
kurią šiandien rodei?

              Tada, dukrele, kai tu būsi jau didelė
ir eisi konfirmacijos.
Ir tavo motina pirmąsyk…*

 

– Ką čia skaitai? Šiuolaikinę poeziją? – tarpduryje išdygo Gūtenmorgeno žmona.

– Ne, mieloji! Skaitau brolių Kaudzyčių „Matininkų laikus“ [pirmas latvių romanas, išleistas 1879 m., – L. L.], – atsakė Gūtenmorgenas ir pridūrė: – Tik kaip poeziją.

 

Gūtenmorgenas ir rinkimų sistemos subalansavimas

 

Kartą Gūtenmorgenas stebėjo, kaip Kalninis pilsto vandenį iš vienos statinės į kitą, kad abiejose būtų po lygiai, ir susimąstė apie nekintamai dvejopą pasaulio ir žmogaus prigimtį. Viskas perpus, viskas priešybėmis: diena – naktis, taip – ne, džiaugsmas – rūpesčiai, pliusas – minusas, – vardijo Gūtenmorgenas, bet priėjęs prie „už“ ir „prieš“ neramiai krūptelėjo. Staiga susivokė, kad netrukus reikės eiti į parlamento rinkimus, o ten balsuoti galės tik vieną vienintelį kartą ir tik „už“.

– Šitaip nieko nebus! – gana garsiai sudejavo Gūtenmorgenas ir taip smarkiai spyrė į kairiąją statinę, kad Kalniniui iš rankų išsprūdo kibiras.

– Kas tau netinka? – rūsčiai pažvelgė į draugą Kalninis.

– Rinkimų sistema netinka! – nukirto Gūtenmorgenas. – Nagi, pats pagalvok! Žmonės ateina balsuoti, po kiek laiko jie ima piktintis politikais, kuriuos patys išsirinko. Absurdas. Ir vėl viskas negerai, viskas blogai. O žinai, kodėl taip yra?

– Kodėl? – suraukė antakius Kalninis.

– Todėl, kad žmonės nubalsavo „už“, bet savojo „prieš“ taip ir neišreiškė. Tas „prieš“ tūno juose, rūgsta, kol vėliau prasiveržia nepasitenkinimu ar net, neduok Dieve, ligomis. O jeigu jie iškart būtų nubalsavę ir „už“, ir „prieš“, viskas būtų darnu. Todėl turime kuo skubiau keisti taisykles. Kaip vandeniui tavo statinėse, taip ir rinkimų sistemai reikia pusiausvyros.

– Kaip tu tai įsivaizduoji? – paklausė Kalninis.

– Labai paprastai, žiūrėk! – gestikuliuodamas Gūtenmorgenas ėmė dėstyti savo sumanymą. – Rinkėjas už patinkančią partiją balsuoja „už“, o už nepatinkančią – „prieš“. Tada matytume ne tik nugalėtoją, bet ir tautos labiausiai nemėgstamą politinę jėgą, kurios kitą kartą jau neprileistume prie lovio. Ir taip kaskart po vieną išmestume, kol liktų tik dvi partijos. Tada, aišku, „už ir prieš“ sistema netektų prasmės, užtat šitaip, pasitelkę pusiausvyros principą, būtume išravėję visas piktžoles iš politikos pievos. Na, kaip tau toks ėjimas?

– Ką aš žinau… – Kalninis susimąstęs delnu perbraukė statinėje vandens paviršių. – Šiaip visai įdomu, bet ar taip būtų teisinga? – kiek skeptiškai nutęsė jis.

– O dabar teisinga? – retoriškai šyptelėjo Gūtenmorgenas. – Bet tai nesvarbu, svarbiausia, kad būtų įdomu.

 

Gūtenmorgenas ir meditacijos skonis

 

Kartą Gūtenmorgenas atrado naują meditacijos būdą. Anksčiau jis jau buvo išbandęs mantrų kartojimą, kvėpavimo stebėjimą, susitelkimą į meškerės plūdę, daug kartų klausęsis tylos ir dar visko prisigalvojęs, bet įkyrių minčių vis tiek neįstengė atsikratyti. Ir štai kartą, viešėdamas pas tetą, jis valgė plaukiojančias salas [klasikinis desertas iš plaktų kiaušinių baltymų „salelių“, patiekiamų ant vanilinio kremo, – L. L.] ir netikėtai pastebėjo, kad taip įsijautė į skonį, jog visos mintys išgaravo kažkur į žydruosius tolius. Tokios dvasinės ramybės Gūtenmorgenas dar niekada nebuvo patyręs, tačiau – deja! – ji truko neilgai. Palaima baigėsi sulig paskutiniu deserto kąsniu. Gūtenmorgenas paprašė tetos dar vienos porcijos, bet, nelaimei, salos jau buvo pasibaigusios. Bet jis nenusiminė, nes pagaliau suprato, į ką medituojant jam geriausia sutelkti dėmesį. Taip pat suprato, kad valgydamas avižų košę tikrai nepasieks gilios meditacinės būsenos. Ir plaukiojančios salos, net vulkaninės, ilgainiui gali nusibosti – reikės įvairių gardžių valgių.

Eidamas namo Gūtenmorgenas svarstė apie visokius delikatesus, kol staiga prisiminė, kad netrukus Kalėdos, ir žmona, laikydamasi senųjų tradicijų, patieks trejus devynerius, tai yra 27, valgius. Kaip puiku! – apsidžiaugė Gūtenmorgenas. – Ištisos trys dienos visiškos transcendencijos! Svarbiausia – nesikelti nuo stalo.

 

Gūtenmorgenas ir referendumas

 

Kartą Gūtenmorgenas užsimanė referendumo. Paties didžiausio, kokį tik Latvijoje būtų galima surengti. Tokio, kad tiesos akimirką išgyventų ne tik valstybės prezidentas, bet ir visa tauta. Referendumo dėl vertybių ir kad būtų balsuojama atvirai. Kad matytųsi, kas už ką, kiek tokių ir kaip tvirtai laikosi savo įsitikinimų. Antraip atspėk kad nori, ką Kalniniui iš Rūjienos ar Krūminiai iš Stendės padovanoti gimtadienio proga – kelionę į Voronežą ar į Amsterdamą. Kas žino, gal Europa jau nusibodo, norisi ko nors ekstremalesnio.

 

Gūtenmorgenas ir pietūs Baltuosiuose rūmuose

 

Kartą Gūtenmorgenas, kuris šiaip jau buvo veganas, iš nervų baisiai užsimanė kruvino bifštekso su kraujine dešra. Užėjo papietauti į Baltųjų rūmų valgyklą, bet vos tik pradėjo valgyti, šalia jo prisėdo du Kremliaus agentai slapyvardžiais Trumpis [latviškai „tūzas“] ir Džei Dy Vanckaras [latviškai vanckars – „užperėtas kiaušinis“ – L. L.]. Taip staiga, nei iš šio, nei iš to. Vanckaras, įžūliai spoksodamas Gūtenmorgenui į burną, ėmė skaičiuoti jo kąsnius, o Trumpis tuo metu patyliukais mėgino nugvelbti iš jo lėkštės gabalą kraujinės dešros. Gūtenmorgenui iš susijaudinimo taip smarkiai ėmė drebėti rankos, kad jis netyčia peiliu perrėžė Vanckarui miego arteriją, o Trumpiui šakute pataikė tiesiai į širdį.

– Ne visai taip įsivaizdavau, bet patys prisiprašėt… – tarsi teisindamasis sumurmėjo Gūtenmorgenas ir pabudo.

Ir nusivylė, kad pabudo.

 

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė