Kieno botagas? Galia, kūnas ir kapitalas
Galia turi prastą reputaciją. Kapitalizmas – geresnę rinkodarą. Pirmąją įsivaizduojame su botagu, antrąjį – su nemokama kava biure, ergonomine kėde ir kvietimu „realizuoti savo potencialą“. Skirtumas, žinoma, yra. Tik ne visada toks didelis, kaip norėtųsi. Galia mus lydi beveik visur – šeimoje, darbe, intymiuose santykiuose. Ne visada juos taip vadiname. Galią lengva atpažinti, kai ji įsako. Kur kas sunkiau – kai kalba rūpesčio, pareigos, profesinio tobulėjimo ar meilės kalba. Ypač gerai galia jaučiama ten, kur pradeda atrodyti natūrali.
Marksizmas turi vieną nemalonų įprotį: sugadinti nekaltus dalykus klausimu, kas iš jų gauna naudos. Kas turi? Kas dirba? Kas pasiima? Feminizmas šį nemandagumą perkėlė ir ten, kur ekonomika ilgą laiką mandagiai apsimetė nieko nematanti, – į namus. Pasirodo, šeima nėra stebuklinga teritorija, kurioje darbas išnyksta vien todėl, kad už jį nemokama. Kažkas palaiko kasdienybę gyvą: sugeria chaosą, prižiūri kūnus, nuotaikas ir santykius. Šis darbas ilgą laiką turėjo genialų apsaugos mechanizmą – buvo vadinamas moteriška prigimtimi. Kapitalizmui tai beveik estetiškai tobula. Jeigu gali įtikinti žmogų, kad jo darbas yra meilė, pareiga ar tiesiog „toks jau jis yra“, nebereikia labai stengtis jo išnaudoti. Sistema dalį administravimo perduoda pačiam žmogui.
Tomo Tereko koliažas
Silvia Federici kapitalizmo istorijoje siūlo matyti ne vien fabriką, nuosavybę ir darbo užmokestį, bet ir kūną. Kapitalui neužtenka darbuotojo aštuonioms valandoms. Jam reikia viso proceso, kuris tą darbuotoją išlaiko gyvą ir kitą rytą grąžina į apyvartą. Istoriškai buvo patogu manyti, kad moterys šį darbą atlieka iš prigimties – joms esą tiesiog natūraliai rūpi daugiau. Gamta, pasirodo, ilgą laiką turėjo nepaprastai palankią darbo rinkos politiką. Žinoma, ne kiekvieną rūpestį reikia tuoj pat išversti į politinės ekonomijos kalbą. Meilė gali būti meilė, o ne slaptas kapitalo reprodukcijos padalinys. Vis dėlto klausimas išlieka įdomus: kada rūpestis yra dovana, o kada – pareiga, taip gerai užmaskuota kaip meilė, kad jos nebeatpažįsta net tas, kuris ją atlieka?
Šis klausimas tampa dar nemalonesnis, kai nuo darbo pereiname prie troškimo. Mes ne vakuume išmokstame, kas gražu ir kas gėdinga, kas vyriška ir kas moteriška, kas ima, o kas leidžiasi paimamas. Net seksualinės fantazijos, deja, nėra nuo visuomenės nepriklausoma offshore zona. Judith Butler primintų, kad lytis kuriama ir tuo, ką kartojame. Gestai bei vaidmenys ilgainiui ima atrodyti natūralūs. Tačiau jei tai choreografija, galima pabandyti šokti kitaip: sukeisti vaidmenis, juos perdėti, net paklusti taip sąmoningai, kad pats paklusimas pradėtų reikšti kažką kita. Čia būtų galima iškilmingai grįžti prie Butler ir dar kelis puslapius kalbėti apie performatyvumą. Deja, kūnas tuo metu jau būna nuėjęs visai kitur.
Čia prasideda BDSM. Sakau „prasideda“ taip, lyg jis būtų logiškai išvestas iš marksistinio feminizmo – graži akademinė legenda. Realybėje seka paprastai ne tokia ori: kūnas kažko nori, o vėliau protas, kiek susigėdęs, eina ieškoti išnašų. BDSM emancipacijos kontekste yra gana nemandagus svečias. Feminizmas ilgai kritikavo moters paklusnumą, o tada kai kurios moterys – visiškai neatsakingai teorijos atžvilgiu – pareiškė, kad tam tikromis aplinkybėmis paklusti joms visai patinka. Ką daryti su troškimu, kuris politiškai atrodo įtartinas, o kūniškai – labai įtikinamas?
Paprasčiausia būtų pasakyti, kad noras paklusti tėra patriarchato internalizacija. Problema išspręsta, seminaras baigtas. Toks paaiškinimas, deja, turi vieną nemalonią savybę: jis labai primena galią, kurią pats ką tik kritikavai. Tu paaiškini kitam žmogui, kad jis nesupranta savo troškimo, o tu, perskaitęs reikiamus autorius, supranti. Gana įspūdingas triukas, ypač emancipacijos vardu. Kita vertus, būtų naivu manyti, kad viskas, ko žmogus nori, automatiškai yra laisvas pasirinkimas. Kapitalizmas šią logiką jau seniai ištobulino: jei nusipirkai savo noru, vadinasi, buvai laisvas – nesvarbu, kiek buvo išleista tam, kad būtent to panorėtum. „Aš noriu“ nėra magiška formulė, po kurios išnyksta istorija. Lygiai taip pat „visuomenė mane taip suformavo“ nėra sakinys, panaikinantis mano atsakomybę už tai, ką darau su savo troškimu.
Kažkur tarp šių dviejų patogių paaiškinimų lieka kūnas, o jis, deja, ideologiškai nepatikimas. Gali perskaityti visą feministinę biblioteką ir vis tiek susidomėti paklusimu. Gali suprasti galios kritiką ir sykiu norėti atiduoti kontrolę. Tokiais atvejais belieka padaryti tai, ką intelektualai daro geriausiai: komplikuoti situaciją tol, kol ji pradeda atrodyti kaip metodologija.
Čia pasirodo Michelis Foucault. Jis labai patogus tais momentais, kai asmeninė patirtis ima kelti klausimų, kurių nenori vadinti tiesiog asmeniniais. Gali pasakyti ne „mane domina galios atidavimas“, o „mane domina galios cirkuliacija tarp subjektų“. Skamba gerokai respektabiliau, beveik taip, lyg visa tai vyktų bibliotekoje. Foucault galią suprato ne vien kaip draudimą ar prievartą: ji cirkuliuoja santykiuose ir formuoja net tai, ką laikome trokštamu. BDSM šią galią padaro nepatogiai matomą. Vienas įsako, kitas paklūsta; vienas suriša, kitas leidžiasi surišamas; vienas laiko botagą. Tam tikru momentu tampa sunku apsimesti, kad botagas šiame tekste tėra metafora.
Gal tai ir nėra blogai. Patogu analizuoti galią parlamente ar korporacijoje. Gerokai nepatogiau pripažinti, kad žmogus pats gali norėti santykio, kurio estetika primena viską, ką ką tik politiškai kritikavai. Kūnas turi siaubingą įprotį neskaityti mūsų manifestų. BDSM įdomus kaip tik dėl šio prieštaravimo. Bent idealioje jo formoje galia negali būti tiesiog pasiimta – dėl jos deramasi. Kas galima? Kas ne? Kur yra riba? Kas nutinka, jei žmogus apsigalvoja? Kasdieniuose santykiuose šiuos dalykus dažnai paliekame intuicijai arba katastrofiškai optimistiniam įsitikinimui, kad „jeigu myli, tai supras“. BDSM, paradoksaliai, reikalauja daugiau biurokratijos, ir tenka pripažinti, kad tam tikra biurokratija gali būti seksuali.
Saugus žodis tampa daugiau nei technine detale. Žmogus gali atiduoti kitam kontrolę ir kartu pasilikti teisę ją atsiimti. Žmogus su botagu turi galią, o žmogus ant kelių gali turėti žodį, kuriam botagas privalo paklusti. Politinės teorijos požiūriu tai beveik nepadoriai elegantiška. Asmeniniu – šiek tiek juokinga, kiek knygų prireikia norint sau intelektualiai paaiškinti labai paprastą faktą: kartais norisi, kad spręstų kažkas kitas. Galbūt visą likusią dieną kapitalizmas reikalauja būti projektu, vadovu, prekės ženklu ir nuolat optimizuojama savo paties versija: būk produktyvus, būk lankstus, kurk save, parduok save, tobulink save. Po tokios dienos fantazija kelioms valandoms nebepriimti sprendimų ima skambėti mažiau kaip patologija ir daugiau kaip profesinė rizika.
Čia mano antikapitalizmas, žinoma, tampa labai patogus. Visada malonu seksualinį polinkį paaiškinti gamybos santykiais. Tai kur kas elegantiškiau nei pasakyti: nežinau, man tiesiog patinka. Vis dėlto viena kitai šios versijos neprieštarauja. Troškimas gali būti asmeniškas ir kartu turėti politinį kontekstą; tai, kad jis turi istoriją, dar nereiškia, jog jis netikras. Emancipuotas žmogus, laimei, nėra ideologiškai sterilus subjektas, kurio fantazijos išlaikė politinio korektiškumo auditą. Priešingu atveju daliai mūsų tektų rašyti labai nepatogius savikritikos protokolus.
Darbo sutarties ir BDSM susitarimo negalima sutapatinti. Net man aišku, kad čia metaforą vertėtų laikyti už trumpo pavadėlio. Įdomus kaip tik jų skirtumas. Darbuotojas „laisvai“ sutinka parduoti savo laiką. Žinoma, gali nesutikti. Kapitalizmas šiuo klausimu labai liberalus: gali nedirbti. Tiesa, tada gali nevalgyti, bet juk pasirinkimas buvo. Kabutės aplink žodį „laisvai“ čia pradeda dirbti viršvalandžius, už kuriuos, savaime suprantama, niekas nemokės.
Kapitalizmas turi nepaprastą talentą ekonominę būtinybę pateikti kaip individualų pasirinkimą. Jei pervargai – blogai valdai laiką. Jei darbas suėda gyvenimą – reikia work-life balance, jogos abonemento ar meditacijos programėlės, kad pirmadienį grįžtum šiek tiek efektyviau atsigavęs. Sistema sukelia žaizdą ir paskui parduoda pleistrą. Sutikimo klausimas darbo santykiuose dėl to atrodo gerokai mažiau elegantiškai nei BDSM. Teoriškai darbuotojas gali išeiti iš darbo, o ekonomiškai priklausomas žmogus – iš santykio. Tačiau laisvė išeiti yra gana abstrakti privilegija, jeigu už durų nėra kur eiti. Kad „taip“ būtų prasmingas, turi egzistuoti reali galimybė pasakyti „ne“ ir po to vis dar turėti gyvenimą.
Čia BDSM su visa savo oda, virvėmis ir reputacine našta ima atrodyti beveik nepadoriai civilizuotas. Bent jau jis pripažįsta, kad galia egzistuoja. Kapitalizmas mieliau atsiunčia anoniminę darbuotojų apklausą apie psichologinį saugumą. BDSM dominavimą vadina dominavimu, paklusimą – paklusimu, ribas bent mėgina įvardyti. Kasdienybėje galia retai būna tokia mandagi. Ji ateina kaip „rinkos sąlygos“, „lankstumas“, „galimybė augti“, darbas, kurį kažkas tiesiog turi padaryti, arba santykis, iš kurio gali išeiti, jeigu turi pinigų išeiti.
Dėl to BDSM ir kapitalizmo sugretinimas man atrodo įdomus. Ne todėl, kad miegamasis galėtų pasiūlyti ekonominės sistemos reformos programą, o todėl, kad jis galią, kurią kasdienybėje slepiame po neutraliais žodžiais, padaro matomą. Tada nutinka keistas dalykas: žmogus su botagu ima atrodyti mažiau grėsmingas už žmogų su darbo sutartimi. Ne todėl, kad botagas švelnesnis – bent jau niekas neapsimeta, jog jo nėra.
Emancipacija veikiausiai nėra pasaulis be galios. Esame priklausomi vieni nuo kitų, norime meilės, pinigų, dėmesio, sekso, saugumo ir laisvės – pageidautina, vienu metu. Tobulai horizontali visuomenė turi gana prastą žaliavą. Svarbiau klausti, ar galia matoma, ar ją galima įvardyti ir ar galima derėtis dėl jos ribų. Ar silpnesnėje pozicijoje esantis žmogus turi ne teorinę, o realią galimybę atsisakyti?
Tuomet ir paklusimas pasidaro ne toks paprastas. Jis savaime nėra nei išlaisvinantis, nei žeminantis, kaip dominavimas savaime dar nepasako, ar santykis etiškas. Žmogus gali būti laisvas stovėdamas ir nelaisvas klūpėdamas. O, kaip teko teoriškai – žinoma, absoliučiai, nepriekaištingai, išimtinai teoriškai – apsvarstyti, gali būti ir atvirkščiai. Čia mano akademinis patikimumas tikriausiai jau nebegrįš. Nieko tokio. Tam tikras teorinio orumo praradimas netgi sveika. Kūnas retai būna toks nuoseklus, kaip norėtų mūsų politinės pažiūros; priešingu atveju intymumas primintų partijos suvažiavimą.
Galia, kūnas ir kapitalas, regis, nėra trys tokios jau atskiros temos. Visose kartojasi tas pats klausimas: kiek iš tikrųjų galime derėtis dėl santykių, kuriuose gyvename? BDSM į jį neatsako – ir turbūt gerai, kad neatsako. Jis tik padaro kai kuriuos dalykus sunkiau ignoruojamus: galima norėti paklusti ir neprarasti savęs; galima pasirinkti dominavimą ir likti atsakingam už kitą; ištartas „taip“ nepadaro galios nekaltos.
O teorija kantriai laukia prie lovos, apsikrovusi Foucault, Butler ir Federici, kol mes baigsime daryti tai, ką vėliau ji labai išmintingai paaiškins. Kartais teorija paaiškina troškimą, kartais troškimas išjuokia teoriją, o kartais mes tiesiog desperatiškai ieškome pakankamai protingų žodžių tam, ką kūnas jau seniai nusprendė be mūsų leidimo.
Tad klausimas „kieno botagas?“ pasirodo esąs ne toks paprastas, kaip norėtųsi.
Kieno rankoje botagas, jei pats paprašei smūgio?
