Žmogus, kuris matė Livingstoną
Charlis-Pierre’as Naudé (g. 1958) – vienas įdomiausių šiuolaikinių Pietų Afrikos poetų; rašo afrikanų ir anglų kalbomis. Žurnalistas, redaktorius, literatūros kritikas. Stelenboso universitete studijavo literatūrą ir filosofiją, šiuo metu gyvena Johanesburge.
Trijų afrikaniškų poezijos knygų – „Klajokliška akimirka“ (Die nomadiese oomblik, 1995), „Prieš šviesą“ (In die geheim van die dag, 2004), „Visi tie nuostabūs poelgiai“ (Al die lieflike dade, 2014) – ir angliško eilių rinkinio „Prieš šviesą“ (Against the Light, 2007) autorius. Recenzijose vadinamas stipriu metafiziniu poetu, tolimu Johno Donne’o giminaičiu; kūryboje neabejotinai juntama ir Vallejo, Nerudos, Carverio, Miłoszo bei Pietų Afrikos poetų Breyteno Breytenbacho, N. P. van Wyko Louwo ir Elisabeth Eybers įtaka. Yra išleidęs filosofijos knygą ir romaną. Savo afrikaniškąją kūrybą pats verčia į anglų kalbą.
Poetas šiemet dalyvaus „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje.
Žmogus, kuris matė Livingstoną
Žmogus, kuris matė Livingstoną, buvo jau praktiškai aklas.
Kada tie anglai netyčia pakliuvo į Afriką –
šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmety, septintajame?
Livingstonas ir jo komanda, jų tinkleliai nuo moskitų
ir mediniai lagaminai, ir jų didysis tyrinėtojas, kuris netrukus ir numirė…
(Žmogaus gyvenimas neamžinas. „Sunku nusakyti
jo amžių“ – anot vieno septintojo dešimtmečio pradžios laikraščio.)
Taigi senį, dar vaikystėj regėjusį Livingstoną,
jo gentainiai nešiojo ant rankų, taip pat ir svetimieji.
Nacionalinis turtas, kilnojamas muziejinis eksponatas.
Gentainiai ūbaudami stumdė jį perdarytam karutyje iš kaimo į kaimą,
pirmyn ir atgal begaliniu vingiuotu keliu palei gelžkelį,
siauru purvinu takeliu, žemyn per tankius krūmynus,
iš proskynos į proskyną, ne visuomet be aukų.
Mylių mylias, dienų dienas be paliovos, o senolis kantriai dumpsojo
savo geležiniame kauše, užvertęs akis į dangų ir sukryžiavęs kojas.
Arba atvykdavo į kaimą tandemo dviračio priekaboj,
tempiamas pedalus minančio dvejeto, apsuptas savo palydos,
pučiančios švilpukus, o aistros apimti kaimiečiai palmių lapais
ir šiaudinėm šluotomis šlavė dulkėtas gatves, laukdami, kol priartės procesija.
Lygiai kaip tada, kai patį Livingstoną minia pasitiko
Londone, iškilmingai pargrįžtantį į Bakingamo rūmus.
Ir smalsuoliai rinkos iš tolimiausių kraštų pareikšti jam pagarbos
ir išsižioję žiūrėjo į vienintelį dar gyvą žmogų – dabar jau pilnametį, –
savo akim vieną 1870-ųjų rytą regėjusį garsųjį pionierių,
iš už krūmo stebėjusį jį, ties Didžiaisiais Vandenimis
klausiantį kelio mainais į varį ir smilkalus.
Kokia keistybė matyti kone perregimą keliautoją,
sudarytą vien iš sielos, žmogų be kūno!
Ir jie bučiavo jo kojas, ir jautė žvilgančių vokų glamonę,
kai prie bendruomenės namų durų išspjaudavo rinkliavos mokestį.
Kažkoks istorikas iš Europos buvo atvykęs užsirašyt pastebėjimų:
kažkur šitoj iškasenoj slypi iš pirmų rankų gauta patirtis,
gyvas ir tikras didžiojo Livingstono paveikslas.
Ekspertas pakraipė seną žilą galvą tarsi stebuklingą žibintą
ir įdėmiai įsižiūrėjo jam į akis, stengdamasis įžvelgti sunkiai suvokiamo prisiminimo vaizdą.
Lapų šešėlių šokyje, mirguliuojančiam jo veide pro langą, taip, tai jis:
avantiūristas, aistringai mostaguojantis savo nešėjams ir rodantis kelią į priekį.
Ant lubų besisukančio ventiliatoriaus šešėlio blyksnis, ryškus kaip dienos šviesa:
pro šalį pralekia paukštis, kaip tik tuo metu, kai jis paklausia apie krioklį.
Senis spėriai silpo, jam buvo šimtas dvidešimt metų.
Iš jo tebuvo likusi tik pionieriaus regimybė.
Argi tasai, kuriam šimtas dvidešimt,
jau pats ne pionierius?
Išnešė jį neštuvais, vienas vyras gale, kitas priekyje,
ir saugiai paguldė šalia jo medinio lagamino.
Ne kelio galas, tik atokvėpio pertraukėlė nešėjams…
Taip jis tapo Livingstonu, gal net pačiu Marku Polu,
kilminguoju ant palankino, vykstančiu į tolimiausią forpostą,
į Begalybę, tyriausio vandens
atradėju.
Protėvių žemė
Prieš keletą metų, vieną iš laisvadienių,
atsidūriau apleistoje fermoje šiaurės rytų Mpumalangoje.
Sakoma, kad šiame regione statmeni žaibai
pasitaiko dažniausiai pasaulyje.
Dangų užtraukia tamsuma; sidabras ir purpuras –
ir sudunda sugriaudėja. Kartais aukštas medis ima
ir plyksteli liepsna. Buvau su drauge iš Berlyno,
tuomet buvome įsimylėję, ir toli nuo
mūsų mažučių namų, kai kilo audra.
Ji ilgėjosi savo miesto su jo liūdna istorija…
Eidami jautėme, kaip kaupiasi krūvis mūsų plaukuose
ir drabužiuose, kaip granito luitai
telkiasi vienas virš kito nematomame pasaulyje.
Purvinas takas vinguriavo į viršų link atviros plynaukštės,
kur įniršę dangūs buvo pasiryžę sumalti viską, kas juda.
Sklandė gandai apie ten sukantį ratus seną leopardą…
Atrodė, kad girdime savo širdžių dūžius, bet buvo vėlu atsigręžti.
Prieš daugelį metų netolies čia buvo trobelė. Barškėjo ankštys.
Girdėjosi skardinių amuletų žvangėjimas medžiuose.
Praėjome pro besišypsančią kaukolę, pamautą ant kuolo.
„Žinai, kad čia slypi prakeiksmas“, – pajuokaudamas tariau nusigandęs.
Ji čia pat sustingo: „Mes turime grįžti!“, ir ištiesė ranką,
švelnūs plaukai pasišiaušė, šaknys sutrūkčiojo; trūktelėjo mane
prie savęs ir leidosi bėgti, ta ilgakojė šviesi mergina,
egzotiškas strutis, per išnykusios Afrikos genties protėvių žemę,
per juodai išdegintų ražienų žemę, kruviną žemę,
virš jos suknelė plaikstėsi kaip kuoktelėjusios gėlės žiedlapiai,
kaip spinduliuojanti taurė. Sekiau jai įkandin. Kiaurai permirkęs.
Kažkada pagaliau
pasiekėme namus. Mūsų žvakės vis dar degė.
Tačiau kambaryje tvyrojo netvarka: nutempta staltiesė,
išvartytos stiklinės, ant grindų išmėtytos lėkštės.
Kambaryje tvyrojo laukinis savanos kvapas. Vėjas šėlo po namą.
„Uždaryk viską tvirtai!“ – sušukau. „Tuojau pat!“ – pritarė ji.
Nedelsdami užšovėme skląsčius ir užkabinome langines.
Pliaupė smarkus lietus. Kruša ir vėjas. Žaibas –
ir čia pat griausmas. Dabar jau saugūs… Ar ne? Stovėjom varvėdami,
plačiai išsišiepę kaip du nuleisti į vandenį upių laivai.
Kažkokie kerai… kur sprunki, ten įstringi…
Ir kai dabar pagalvoju, tas prieglobstis mūsų nepasigailėjo –
mes tebebuvome protėvių žemėje, palikti visoms jos užgaidoms.
Nuogi yra visi įsimylėjėliai protėvių žemėje.
O maitėdos? Tai buvome mes, žmonės, maldavę globos.
O žaibai?
Blyksintys popietės žaibai –
tai, kas nutiko tarp mūsų, kai grįžom namo
į atvirą širdies erdvę, kur niekas negalės pasislėpti?
Tai buvo tiesiog malonė. Tikra malonė.
Kristina Daniūnaitė. Iš serijos „Prieš ir po“. 2019
Gamta ir perversmas
Aną savaitę buvo nemažai pranešimų apie pastebėtas skraidančiąsias lėkštes
ir šviesos blyksnius iš nematomos Visatos.
Įsitaisęs savo automobilyje pravažiavau pro neįprastą religinį ritualą,
lietus tuo metu plakė vakaro sutemų dulkes.
Vyrai gaubėsi šydais, išskyrus du inicijuotuosius;
nedidelis moterų choras stovėjo atokiau kelio pakrašty.
Niekad nebuvau matęs šitos sektos, Afrikos ir Vakarų sampynos.
Šydais apsimuturiavę vyrai nekantriai ragino prakaitu srūvančius ir
bliaunančius naujokus prie altoriaus ir prie jų laukiančio naujo gyvenimo.
Iš uolumo netekę galvos jie kaip antys krypavo į savaną
ir garsiai melsdamiesi krito ant kelių. Dunkstelėjo du šūviai.
Buvau automobilio vagystės ir bausmės be teismo liudininkas.
Iš kur man žinot? Vargu ar yra kur nors vedantis kelias,
kuris nevestų ir priešinga kryptimi.
Galbūt tai požiūrio reikalas…
Kai kas mano, kad skraidančiosios lėkštės yra ateities
arba kadaise pražuvusios pažengusios civilizacijos vizijos.
Imkime, pavyzdžiui, tą istoriją apie dvi nuotakas.
Antai yra lėta nuotaka, kurios vienas judesys gali trukti per tris kartas.
Jos suknelė neplazda, jos klostės
atsispaudžia lygiose plieno pilkumo lubose virš galvos.
Ir greita nuotaka, atsivėrusi čia pat vietoje, sudrėkusi dar nepasibaigus ceremonijai.
Ji su ilgu nuotakos šleifu ir nuolankiai vadina save tualetiniu popierium.
Galbūt viską lemia tai, kaip mes suvokiame laiką.
Ir jei manai, kad buvau blogas liudytojas, pagalvok apie apipjaustymą
arba aukojamas mergeles. Greita ar lėta – Dievo ranka.
Taip, gali būt, kad būčiau galėjęs būti naudingesnis tyrimui.
Taip, džiaugiuosi, kad dar esu tarp gyvųjų.
Bet dvasių apsireiškimo metu manęs, pravažiuojančio automobiliu
tuščiąja eiga dešine kelio puse,
jie nematė. Buvau tasai,
kuris dar neegzistavo.
Prieš meilę
Argi mes esam taip toli nuėję? Čia,
visiškai šalia, ir vis dėlto taip toli vienas nuo kito;
du balandėliai, skriejantys vienas link kito
transliacijoje, kurios signalas skyla
į keturis balandėlius – o paskui vėl skyla, –
kaip sardinių neršto guotas,
kuris niekada nepasieks kito kranto.
Aš esu prieš meilę, prieš visą tą dauginimosi užmačią:
tą nesibaigiančią Vatikano kepyklą,
lygiai kaip ir žuvų krautuvę greta.
Manęs neapgauna tavo styrantis spenelis,
tu ką tik nusivilkai savo šarvus.
Metaforos virto kareiviais, gestų visuma – neštuvais,
o tu esi matrioška,
pilna vienas už kitą mažesnių Napoleonų.
Išrenk taikdarius nuogai ir išmesk juos pro langus,
surištus ir traškiom sėdmenų bandelėm į viršų!
Aukso vidurys man neberūpi.
Išsiskirkime, suskaidykim atomą;
kad galėtume juo pasikliauti iki begalybės.
O mūsų mieli žodeliai? Jie tapo surūgę –
nuodingi laukinio vudu ritualo vyšnių sausainiai.
Viena, kas čia gera tėra, tai matyti
skriejančius iš čia patarėjus ir kunigus,
tuos juodus povus su savo beverčiais sandalais.
Aš esu prieš meilę. Tegul žemynai tolsta vienas nuo kito.
Tegu randas nauji pasauliai. Nauji atradėjai.
Nauja religija.
Esu prieš sveiką protą. Ir esu prieš sumaištį.
Vos prieš keletą dienų jie sukryžmino
kiaulės kiaušinėlį su žmogaus spermatozoidais.
Aš visiškai už.
Ačiū, pone Demone Mergele,
ponia Pulkininke Skraidanti Žuvie,
už varlių lietų ant pilvakalbio,
už prirakintą magą
kabančiame apelsinų sode
ir ačiū spygaujančioms fėjoms, pabalnojusioms trapistus;
košmaru niekada negali pasitikėti:
dabar turiu vėl pradėti iš naujo –
ar tau būtina buvo pavogti mano Tris Beždžiones?
Mažyli Dzeusai, Motina Saule,
tu buvai mano Panteonas, nufotografuotas
ir vėjo įkvėptas gyvybės;
dabar sugriuvusi šventovė plasnoja
šikšnosparniais.
Kas mums nutiko? Kur mūsų prisiminimai?
Mes pasiryžę pergraužti vienas kitam gerkles lyg ereliai,
sustingę senam išmirusios giminės herbe.
Plokštikalnėj, kurioje mudu gyvename, vasara.
Šios vietos vadinamos Žmonijos lopšiu,
čia klajojo pirmieji hominidai.
Pirmykščių tigrų skeletai guli suštabeliuoti
kalkakmenyje lyg virtualūs fortepijonai.
Praeina dar vieni metai. Plika savana dainuoja. O žaibai blyksi
kaip mano kompiuterio ekranas, kuriame dabar saugomas šis tekstas.
Žvitrūs jaunos respublikos biržos makleriai ieško naujų rinkų
ir traiško pirmykštes kaukoles.
Bet kol viskas ima įgauti naują gyvybę, mūsų meilė jau mirė.
Žiū, perlinės vištelės su savo grafito skraistėm ritasi iš žolės.
Tai povai, išsipustę senų senų laikų fejerverkai,
apniaukę dviejų lavonų, kurie esame mes, tinklaines.
Meilė: paslėptos kategorijos,
išrašytos medaus katakombų durys,
o dabar dar ir tai. Užpiso. Nepabėgsi.
Laikas: suakmenėjusių braškių luistas,
pikniko krepšys, paviano pavogtas
netoli Sterkfonteino urvų,
ir dingusi pora.
Taip, ta pati. Prakeikimas.
Dabar miegame okeano dugne.
Mūsų veidai žvelgia į priešingas puses,
du profiliai, iškalti ant skirtingų monetų.
Mūsų plaukai, kurie būtų galėję sklaidytis šiandienos brize,
dabar sustingę nukaldinti amžinybės vėjyje.
Esame prarastas lobis.
Laivas, audros užplukdytas ant seklumos.
Bet vienąsyk, vieną gražią tolimos ateities dieną,
du narai, vaikinas ir mergina,
įsimylėjėliai lobių ieškotojai sekliame vandeny,
atras tave ir mane
ir savo naujutėliais kūnais
iškels mus
iš šito užmiršto sudužusio laivo.
lyrikline.org
Iš anglų kalbos vertė Antanas A. Jonynas
