Benas Navanglauskas – jaunasis menininkas, kuris veikia ne parodose ir almanachuose, o gatvėje, internete ir, kaip sakoma, „netikėtose erdvėse“. Išsiaiškinkime, kas jam svarbu.

– Benai, tai kas tu esi iš tikrųjų, koks tavo „apibrėžimas“? Fotografas, fotomenininkas? Eklektiškasis eksperimentatorius? Ne vien fotografija užsiimi.
– Kad būtų lengva atsakyt! Stringu jau ties pirmu klausimu – nenoriu savęs niekuo apribot. Kartais būnu ir šokėjas, kai muzika tokia gera, kad sukelia transo būseną. O šiaip tai fotografas visur ir visada. Fiksuotojas. Kūrėjas. Asociatyvininkas pats sau. Naujų jungčių lituotojas.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Iš kur tavo polinkis į menus, kaip nusprendei rimčiau tam atsidėti? Toks genas ir pašaukimas, hobiai, virtę naktų apsėdimais, ar kryptingas darbas siekiant menininko statuso ir ilgos albumų lentynos?

– Polinkis atsirado iš to, kad man nuo pat pradžių „sekėsi“ fotografuoti, netgi patys pirmieji mano darbai man vis dar patinka! Kartais net labiau negu nauji. Kai pastebėjau, kad mane veža tai, ką darau, nusprendžiau ta linkme ir judėti. Buvo liūdnų lūžių, noro nustot, bet taip nebus.

– Įžangoje parašysiu, kad ne albumai tavo tikslas. Bet visgi darysi nuoseklias parodas, gal jau surengei kokią arba dalyvavai? Ar tavo kūriniai tik neformaliai auditorijai, gatvei, budriai interneto akiai?

– Parodoms reikia lėšų. Didelių lėšų. Tai didžiausias trikdys visam kam. Iš manęs prastas verslininkas. Bet to mokausi, nuosekliai, po truputį, neskubėdamas. „Nepriteklius“ juk pats geriausias kūrybingo mąstymo naikintojas. O šiaip tai turėjau parodų – pirmosios labai nedidelės, gimtinėje. Tada dar pats nelabai žinojau, ką ir kaip darau. O 2012-ųjų rugpjūtį padariau pirmą rimtą parodą-instaliaciją „Fluxus“ ministerijoje, Kaune. Ačiū „Vibe Fabrik“! O 2013-aisiais su Mariumi Skrupskiu Kupiškyje sukonstravome labai smagią instaliaciją apie grafičių kultūrą – saviraiškos būdą. O ateitis dar tik ateis!

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas yra „Things to do“?

– Pats eklektiškiausias projektas, kurį nešioja Marijos pseudožemė – internetas. Nejuokauju tik dėl eklektiškumo. Vienas pažįstamas labai nustebo sužinojęs, kad visi visi darbai tame puslapyje yra mano. Nuo gatvės, purvo, narkotikų iki mados, natiurmortų, portretų ir vaikų. Šiuo metu galvoju, ką toliau daryti su tuo projektu. Ar mesti ir pradėti gryninti save į dvi ar tris atskiras šakas / projektus, ar būti tiesiog savimi, nežiūrėti verslininko akimis ir savęs niekam tyčia nepozicionuoti.

– Su tavimi susipažinau ne kaip su menininku, o kaip su antiatomininku ir šiaip antisisteminio mąstymo žmogumi. Kiek tau svarbios ekologinės, visuomeninės temos? Ar reiškia tau ką nors Edwardo Snowdeno ar Chelsea Manning dramos, „Pussy Riot“ likimas?

– Pamaniau, kad „antisemitininko“, cha. Man tai labai svarbu, visada pastebiu ir tavo postus – džiaugiuosi, jog yra tokio mąstymo žmonių, nors kartais net ir susirūpinu dėl tavęs. Rimtai, nes kiekgi galima visomis problemomis apsikraut!
Man pačiam tos temos yra svarbios, nes jos liečia pačią demokratiją, žodžio laisvę, nuplėšia kaukes nuo valstybių susikurtų įvaizdžių. Aš šiek tiek uždaras žmogus, dažnai lieku pasyvus stebėtojas, nesijaučiu turįs pakankamai galios ką nors keisti, nors taip norisi „kaltiesiems“ trenkt antausį! Bet tada suvokiu, kad nematau vadinamojo „didelio paveikslo“, nežinau visų politikos užkulisių. Pastaruoju metu pradėjau STENGTIS atsiriboti nuo informacijos, nuo kuo daugiau informacijos, nes nebegebu jos filtruoti – mūsų karta dar nemoka elgtis su internetu.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas, tavo galva, teisus grafičių ant „Lietuvos“ kino teatro istorijoje, kai „neteisėti“ piešiniai buvo pakeisti oficialaus festivalio kūriniu, o paskui šis apibraižytas real graffiti ir kitais šūkiais? Kaip vertini šią situaciją ir kilusį įvairių žmonių pasipiktinimą?
– Geras klausimas! Net susijuokiau truputį. Šiaip visa grafičių kultūra yra labai paini! Patys grafitininkai pyksta ant „legalių grafičių“ ir juos užpaišo. O kai paklausi jų, ar jiems nepatinka gatvės menas, sako, kad tai du visiškai skirtingi dalykai. Sudėtinga. Šiaip už minėtą epizodą norisi Sputui pasakyt: „Asile tu…“ Bet kartu išlaikyti ir pagarbą dėl užsispyrimo ir tvirtos pozicijos laikymosi. Aš pats visada ir visur matau atsakymų ir prasmių daugialypiškumą ir prasmės ieškojimo bergždumą, tad manau, kad geriausia patogiai atsilošt ir stebėt viską iš pirmos eilės. Arba dalyvaut. Geriau dalyvaut.

– Apie ką tavo naujas ciklas? Kas ten per lavonai, apraizgyti užuolaidomis iš palėpės? Prisegsi juos prie interviu?

– Jop, prisegsiu. Ne lavonai ten! Labai malonus naujas projektukas kartu su Aira Kairyte! (Gerų atostogų Tau Olandijoj!) Aira pasiūlė sukurti seriją apie „kitokius“ žmones. Labai nesinori vartot šito žodžio, jie ne kitokie, mūsų mąstymas toks traumuotas, kad juos vadiname „kitokiais“. Ai, nesvarbu, norėjom padaryti seriją apie storus, traumuotus, plonus kaip šakaliukai, įdomios išvaizdos žmones ir sujungti juos viena bendra stilistika. Pasiūliau tokią fotografinę kalbą, kokią matai galutiniame variante – taip pat „kitokią“, paveiktą aplinkos, subraižytą, aplaižytą, aptrupėjusią, tačiau tikrą, vienetinę, analoginę. Šių fotografijų negatyvai yra vienetiniai, fotografuojant kiekvieną žmogų buvo padaryta po porą kadrų, viską išgyvenant ir apmąstant. Unikalūs atvaizdai unikaliems žmonėms.

– Kuriais savo kūriniais labiausiai džiaugiesi, kodėl? Ar tai susiję su tais, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio?

– Iš dalies taip, susiję, nors, iš kitos pusės, man tai ganėtinai nesvarbu. Man pačiam mano darbai neša tam tikrus krūvius, specifines emocijas, išgyvenimus, atsiminimus, kurių niekas kitas nepajaus, nepamatys, kiek darbo ten įdėta, kaip juokingai ir savadarbiškai atrodė fotosesijų užkulisiai! Manau, daug detalių žiūrovas darbuose nepastebi. Dažnai todėl, kad jos bene nepastebimos (kartais tiesiog dėl fotografijų dydžio), kartais todėl, kad užslėptos. Labai vertinu tuos darbus, kurių kūrimo procesas – kaip pasirodymas.

– Kas tavo autoritetai, kas tave įkvepia, kokiais meno ir ne meno reiškiniais pastaruoju metu labiausiai domėjaisi, gyvenai?

– Vis stebiu informacinį karą tarp Rusijos ir Vakarų / Lietuvos informacinių šaltinių. Vien tik antraštės, skirtos tam pačiam įvykiui, byloja apie visiškai kitokį temos nušvietimą. Informacija – stipriausias ginklas, todėl ir norisi nuo jos atsiribot – atitraukt smilkinius nuo vamzdžių. O su menu tai sudėtinga – viskas irgi labai įvairu. Albumai, žmonės, knygos, muzika… Viskas duoda savo kūrybai.

– Šiuolaikinės medijos, ypač internetas, menininkui ir menui suteikia daugiau galimybių ar daugiau komplikacijų?

– Vėl iš kurios pusės pažiūrėsi. Sklaida ir galimybės pasiimti bet kokią informaciją – pliusas. Negebėjimas atsiriboti nuo nereikalingos informacijos ir perdėtas greitis – minusas. Tiesą sakant, norisi vemt nuo to, kaip visi visur skuba, kaip visiems visko norisi ir reikia VAKAR, kad tenka sėdėt prie fotošopo ir tvarkyt klientams nuotraukas. Fek! Kompiuteris tapo svarbesniu darbo įrankiu fotografui negu jo kamera. Taip neturi būti. Apibendrinant, būtų rojaus sodai turėti savo retušuotoją, dirbantį su fotografijomis, ar tiesiog turėti visas galimybes dirbti tik su analogine fotografija.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt

Fotografė Rimvydė Mačiulytė, studijuojanti mediciną, o laisvalaikiu preparuojanti žmones kibia fotoaparato akimi, dar neturi išsamios vizijos savo ilgalaikiam vizualiniam projektui (tik gal kada inscenizuoti pasaulį, primenantį Timo Burtono filmus?), tačiau turi savitos atmosferos kūrinių. Kaip visada, jų ištakų mėginame ieškoti kalbėdami ne vien apie panaudotas fiksavimo priemones ir objektus, bet ir apie autorės fonoteką, biblioteką, virtuvę ir šiaip pasaulio vertinimus.

– Papasakok apie save. Kodėl ėmeisi fotografijos, kodėl nemetei? Ką tau tai duoda, kiek laiko tuo užsiimi?

Gervių ganytoja. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

– Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad esu penkto kurso medicinos studentė. Medicina padeda išlikti realiame pasaulyje, o fotografija leidžia svajoti, išeiti iš kasdienybės ir trumpam pabėgti nuo rūpesčių. Taip ir balansuoju tarp realybės ir netikro pasaulio, sukurto fotografijos. Sunku surasti vieną pagrindinį motyvą, kodėl ėmiausi fotografijos, taip pat sunkiai galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkau studijuoti mediciną. Fotografija, ko gero, užkoduota mano genuose. Nuo mažų dienų matydavau, kaip tėtis vonioje ryškindavo nuotraukas. Kai pati pajutau, kad mane traukia fotografija, pirmiausia norėjau fiksuoti akimirkas, kurias bus gera prisiminti žvelgiant į nuotrauką ateityje. Laikui bėgant ambicijos didėjo ir norėjosi nuotraukomis išreikšti save, parodyti pasaulį kitiems tokį, kokį aš matau. Fotografiją metu vos ne kiekvieną dieną ir vis griebiuosi jos iš naujo. Fotografija – mano priklausomybė, kurios nenoriu atsisakyti. Dažnai tenka nusivilti, supykti dėl to, kad nepavyksta padaryti nuotraukos tokios, kokios norėčiau. Atslūgus pykčiui ir nusivylimui, vėl griebiuosi fotoaparato ir bandau iš naujo. Fotografija – mano analgetikas ir antidepresantas. Kai užsiimu fotografija, užmirštu, kad man ką nors skauda, kad yra begalė žemiškų problemų. Taip pat nebejaučiu laiko tėkmės, dėl to sunku pasakyti, kiek laiko tuo užsiimu. Pradžios tašką sunku surasti, bet rimčiau fotografija pradėjau domėtis šiek tiek daugiau nei prieš metus.

– Kokios temos tau svarbios, ką mėgini analizuoti? Turi kokių svajonių šioje srityje, nerealizuotų projektų, kurių imsiesi kitomis aplinkybėmis? Gal ketini kada nors pastudijuoti menų ar kitaip dar kryptingiau plėtoti šį savo, sakykime, „pašaukimą“? Ar tau fotografija tiesiog dienoraštis?

– Kryptingai nesirenku jokių temų. Dažniausiai viskas vyksta impulsyviai ir priklauso nuo savijautos, aplinkos. Kartais svarbi pamerkta gėlė ant stalo, kartais žūtbūt norisi įamžinti jausmą, kad jį pajustų ir į nuotrauką žvelgiantis žmogus. Mėgstu ieškoti mažų stebuklų savo aplinkoje ir norisi paneigti posakį, kad „žmogui visur gerai, kur jo nėra“. Būna taip, kad kartais turiu idėją, už kurios slypi tam tikra prasmė, o kartais prasmė priskiriama, kai nuotrauka atsiranda kompiuterio ekrane.

Nusivaliau langus. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

Svajoju fotografijoje nedaug ir nedrąsiai. Labiau tai pavadinčiau idėjomis, o ne svajonėmis ar projektais. Mėgstu improvizuoti ir dažnai rezultatas nukrypsta nuo pradinės vizijos. Dažniausiai rezultatas išeina prastesnis, nei tikiuosi, bet vis nenuleidžiu rankų. Norisi sukurti kažką tarsi iš pasakos ar Timo Burtono filmų. Tai dar tik noras, bet atėjus tinkamam laikui bandysiu tai kurti. Esu emocionalus žmogus, dėl to kūrybai reikia ne tik tinkamų aplinkybių, bet ir tam tikro nusiteikimo.

Norėčiau, kad ateityje būtų proga ir galimybė labiau įsigilinti į menus. Tačiau „menų diplomo“ man nereikia, mieliau studijuočiau kaip laisvoji klausytoja. Turiu blogą savybę: kas yra privaloma, tas netenka žavesio. Fotografija man lyg ir dienoraštis, tačiau jam keliami aukšti reikalavimai. Tėra kelios nuotraukos, kuriose nieko nenorėčiau keisti. Vienokios ar kitokios studijos turi įtakos pasaulėžiūrai, ką jau kalbėti apie suteikiamas žinias, kurių šiuo metu man trūksta. Įsigilinimas į menus padėtų kurti geresnės kokybės dienoraštį.

– Reali tavo profesija bus kita. Ar galvojai kitaip rinktis: pavyzdžiui, studijuoti fotografiją, o mediciną pasilikti tik laisvalaikiui? Ką reiškia meniškam žmogui užsiimti visiškai kita sritimi? O ką duoda dabartinių tavo studijų patirtis tavo menui? Man, pavyzdžiui, yra sakę, kad kriminalisto darbas rašytojo patirčiai atvertų labai daug įstabių klodų.

– Mokykloje fotografija nebuvo tokia įdomi kaip dabar, dėl to apie fotografijos studijas net nesvarsčiau. Labiau traukė dailė, interjero dizainas. Bet nesulaukiau paskatinimo eiti tuo keliu. Visgi tėvams, paprastiems žmonėms iš nedidelio miestelio, suteikia daugiau džiaugsmo šeimoje turėti vaiką gydytoją nei vaiką menininką. Kadangi man visada buvo įdomus žmogaus kūnas ir visi procesai, kurie jame vyksta, pasirinkau mediciną. Menai liko nuošaly. Medicina negali būti laisvalaikis, tai gyvenimo būdas, kuris suryja daug laiko ir jėgų, bet suteikia taip pat nemažai, tiek kaip žmogui, tiek kaip menininkui. Nors medicininės patirties turiu dar labai nedaug, kitų žmonių patirti nelengvi išgyvenimai priverčia pervertinti savas vertybes, perdėlioti prioritetus, o tai vienaip ar kitaip atsispindi kūryboje. Medicina padeda įsigilinti į žmogų, dėl to mano fotografijoje vis didesnę svarbą užima žmogus su savo istorija ir jausmais. Fotografija dažnai „pagrobia“ mokymuisi skirtą laiką. Kai ko nors tikrai labai nori, visada atrandi tam laiko.

Prisilietimai. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

– Kokių kitų menų ar veiklos sričių esi išmėginusi?

– Mokykloje lankiau dailės, keramikos būrelius. Vis pradėdavau juos lankyti ir vis mesdavau. Negalėjau piešti ar lipdyti to, ko nenoriu. Noras piešti laikui bėgant vis blėso, jį, ko gero, užgožė noras fotografuoti. Šiuo metu užsiimu dar ir papuošalų darymu. Kartais vienas kitas eilėraštis gimsta sąsiuvinio paraštėje.

– Kas tavo autoritetai ir įkvėpėjai, pirmiausia fotografijoje?

– Drįsčiau teigti, kad autoritetų neturiu. Gal dar tokio žmogaus nepažinau, kurį galėčiau vadinti savo autoritetu.

Kurti įkvepia daug dalykų: matyti filmai, išgirstos dainos ar pažįstamų istorijos, perskaitytos knygos. Dažniausiai mano įkvėpėjai yra ne patys kūrėjai, o jų darbai. Retai kada domiuosi būtent kūrėjais. Man užtenka pamatyti jų veiklos rezultatą. Žinoma, kartais reikia įsigilinti ir į autorių gyvenimo istorijas, kurios padeda geriau suprasti jų darbus, tačiau toks poreikis atsiranda gana retai.

Taip pat man keblu prisiminti pavardes, todėl sunkiai išvardinčiau man patikusius fotografus ir kitus menininkus. Galėčiau paminėti tik porą. Neseniai atrasta įkvėpėja fotografijoje – Brooke Shaden. Jos darbai užburia ir prikausto. Panaršius jos galerijoje atsirado noras eksperimentuoti ir kurti kažką pasakiško. Taip pat atmintyje užstrigę Annie Leibovitz portretai.

– Kuo tau svarbus kinas? Kokie kūrėjai tau svarbiausi ir kokios scenos? Kiek kartų žiūrėjai savo mėgstamiausius filmus? Ar ko nors vertas toks formatas kaip serialai?

– Kinas – tai vieta, kur susijungia vaizdas ir garsas su sava istorija ir emocijomis. Žiūrint filmą „pasisotina“ akys, ausys ir siela. Kinas neeikvoja daug energijos: tu tiesiog atsisėdi namie priešais kompiuterio ekraną (dar geriau, jei įkrenti į kino teatro kėdę priešais didžiulį ekraną) ir mėgaujiesi. Vertinu tuos filmus, kuriuos peržiūrėjus išlieka koks nors jausmas – liūdesys, sumišimas, pyktis, džiaugsmas, viltis. Sunku išvardinti svarbiausius kūrėjus (gal net ne svarbiausius, o mėgstamiausius). Su filmais panašiai kaip ir su nuotraukomis: prisimenu patį filmą ir dažnai net nežinau, kas jį sukūrė. Buvo laikotarpis, kai labai žavėjausi Timo Burtono filmais, kurie yra džiaugsmas mano akims. Peržiūrėjau nemažai ir Pedro Almodóvaro filmų. Jo filmų negalėčiau paminėti tarp mėgstamiausių penketuko ar dešimtuko, tačiau pasibaigus kiekvienam filmui kildavo daug emocijų ir minčių. Atmintyje yra daug išlikusių scenų, bet negaliu teigti, kad jos man svarbios. Kažkodėl puikiai prisimenu sceną iš filmo „Amerikos grožybės“, kurioje vaikinas filmavo skraidantį maišelį. Ši scena paskatino labiau atkreipti dėmesį į mus supančius nereikšmingus dalykus. Turbūt galėčiau ilgai vardinti patikusias scenas, tačiau kažin ar verta tai daryti. Patikusius filmus žiūriu daugiausiai porą kartų. Nesu peržiūrėjusi labai daug gerų filmų, todėl kai atsiranda poreikis žiūrėti filmą, renkuosi dar nematytą.

Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

Manau, serialai didelės meninės vertės neturi. Serialai naudingi tada, kai nori pabėgti nuo savo rūpesčių. Jie įtraukia į save ir nejučiomis pradedi personažų emocijas jausti lyg savas, bet labai susimąstyti nepriverčia ir po kurio laiko neprisimeni nei siužeto, nei tų išgyventų emocijų. Serialų kūrėjai turi galimybę geriau atskleisti personažų charakterius, tačiau dažniausiai viskas per daug ištęsiama ir galiausiai nebedomina žiūrovo.

– Kitas dėsningas veiksnys – aišku, muzika. Kas geriau pritaiko garso takelius savo filmams – Quentinas Tarantino ar Jimas Jarmuschas? Kokie mieliausi tau šių metų albumai? Gaila, kad pagroti negalime, bet galime pacituoti reikšmingą dainos tekstą. Ar jie ir apskritai poezija tau ką nors reiškia? O gal turi favoritų tarp klasikinės muzikos, operos kūrėjų ar šiuolaikinių kompozitorių?

– Iš Jarmuscho filmų esu mačiusi vos porą, dėl to gan sunku atsakyti. Visgi išliksiu ištikima Tarantino.

Didelę simpatiją jaučiu „Depeche Mode“, tad vienas iš mieliausių albumų „Delta Machine“. Kiti mieliausi, nors ir šiek tiek seniau išleisti albumai, bet „atrasti“ šiais metais: Cheto Fakerio „Thinking in Textures“, The Tallest Man On Earth „There’s No Leaving Now“. Labai dažnai, kai pasiklystu (tiesiogine ar netiesiogine prasme), mintyse sukasi „Reamonn“ dainos „Supergirl“ žodžiai: It’s OK, I got lost on the way / But I’m a super girl / And super girls don’t cry. Dainų žodžiai ir poezija – tai pagalbinė priemonė išreikšti kai kurias mintis ir jausmus, kai nerandi tam tinkamų savų žodžių. Žinoma, ne visada gilinuosi į dainų žodžius, kartais dainoje daugiau dėmesio skiriu muzikos instrumentų skambesiui. Šiuo metu klasikinės muzikos favoritas – Fryderykas Chopinas. O kalbant apie poeziją, tai mano santykis su ja dar neišsigryninęs. Būna dienų, kai norisi skaityti eilėraščius, tada griebiu vienintelę turimą poezijos knygą – Henriko Radausko eilėraščių rinkinį. Kartais būna ir taip, kad visiškai nesuprantu, ką poetas savo kūriniu norėjo pasakyti.

– Paklausęs apie poeziją, iš savo mėgstamų debiutantų dažnai sulaukiu neigiamo atsakymo. O kaip proza? Kurie bukovskiai tavo širdy įstrigę?

– Grožinei literatūrai laiko skiriu mažiau, nei norėčiau. Knygos dažnai pradedamos ir nebaigiamos skaityti. Kai atsiranda daugiau laiko, bandau jas vėl skaityti nuo pradžių. Kartais į rankas pagriebiu Haruki Murakami ar Sigito Parulskio knygą. Murakami žavi sugebėjimu žodžiais sukurti paveikslą ir priversti įsilieti į jo sukurtą aplinką, o Parulskis žavi savo įžvalgomis.

– Kaip manai, naudingas ar rizikingas visuomenei ir kultūrai yra procesas, kad šiuolaikinių medijų pasaulyje kiekvienas (-a) gali gaminti neišsemiamą srautą meno, literatūros, fotografijos produktų ir bandymų? Komikas Louis C. K., šiaip ne pats geriausias kultūrologas, sako, kad aistringai filmuodami savo vaikų meninius pasirodymus mes praleidžiame vienintelę progą juos iš tikrųjų pamatyti. Ar ta visokeriopa filmavimo ir fotografavimo galimybių „demokratizacija“, vaizdų ir tekstų perprodukcija kartu ko nors iš mūsų neatima?

– Rizika ir nauda, mano manymu, yra susijusi su tikslu, idėjomis. Šiuolaikinės technologijos padeda menininkams lengviau kurti ir būti pastebėtiems. Tobulėti padeda daugiau patirties turinčių menininkų patarimai. Tik čia atsiranda to jaunojo menininko problema: ar jis nori tobulėti, ar jis įsivaizduoja, kad aplinkiniai nieko neišmano, ar jis sugeba adekvačiai priimti kritiką ir išlaikyti savo stilių, braižą, bet judėti pirmyn kurdamas geresnius darbus. Tame didžiuliame informacijos sraute galima lengvai pasiklysti, todėl labai svarbu mokėti ir norėti pasinaudoti šiuolaikinių medijų teikiamomis galimybėmis. Kai žmogus nenori tobulėti, kai siekia tik kitų žmonių pripažinimo – tai labiau rizikingas procesas, kuris, mano nuomone, yra netgi teršiantis informacijos pasaulį ir dar labiau apsunkinantis dėmesio vertos informacijos suradimą.

Su Louis C. K. sutinku. Graudu, kai nuėjęs į koncertą matai į viršų iškeltų šviečiančių ekranų minią. Suprantu, kad ateityje gal bus smagu tiek vaikui, tiek tėvams pažiūrėti buvusį pasirodymą, tačiau tada išsikreipia laiko suvokimas ir pradedame gyventi ne dabartimi: kai įamžiname tas akimirkas – galvojame apie ateitį; kai ateityje jas žiūrime – grįžtame į praeitį. Dabartis yra atimta. Net ne atimta, o atiduota. Perprodukcija atima mūsų galimybę patirti tikrąsias emocijas, atima džiaugsmą ir laiką, nes jį paskiriame fotografavimui ar filmavimui, o ne buvimui čia ir dabar. Anksčiau savo noru fotografuodavau viską visada ir visur, bet po kurio laiko atsirado baisus suvokimas, kad yra nuotraukos, patvirtinančios mano dalyvavimą viename ar kitame įvykyje, bet aš tiesiog to neprisimenu.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ – rašytoja, vertėja, gyvenanti Sarajeve. Šiuo metu Lietuvoje debiutuoja su pirmąja autobiografinių novelių knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“. Su „Šiaurės Atėnų“ autore kalbamės apie klaidžias Sarajevo kalvas, užsienio kalbas, žmogaus teises, trijų gimdymų kryžkelę.

– Esi viena iš nedaugelio lietuvių, gyvenančių Bosnijoje? Papasakok, kaip ten atsidūrei. Kas atviliojo?

– Studijavau lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, todėl galimybių išvykti studijuoti į užsienį, konkrečiai – į Slovėniją, buvo daug. Be to, slovėnų kalba man patiko, baigusi pirmą kursą jau visai neblogai kalbėjau slovėniškai. Po pusės metų, praleistų Liublianoje, į Vilnių grįžti nebenorėjau, nes siekiau daugiau sužinoti, daugiau pažinti, pradėjau domėtis Slovėnijos kaimynėmis, kurias studijų Liublianoje metu ne kartą aplankiau. Tais metais buvo galimybė pagal „Erasmus Mundus“ programą išvykti studijuoti į Balkanų šalis, bet… slovėnų kalbos studijas siūlė tik Belgrado universitetas. O mane viliojo Sarajevas, kurį aplankiusi išsyk įsimylėjau. Todėl, ilgai nedvejojusi, ėmiausi savarankiškai mokytis vietinės kalbos, ir kai atėjo metas pateikti prašymą gauti stipendiją, Vilniaus universiteto administracijai pateikiau bosniškai užpildytus dokumentus, nutylėdama, kad vykstu ne slovėnų kalbos žinių gilinti, o studijuoti kalbos, kurios iš esmės nemoku. Tiesa, vėliau ši apgavystė man gerokai atsirūgo – ne kartą teko grįžti į Vilnių savarankiškai laikyti egzaminų ir tvarkyti administracinių problemų. O ir Bosnijoje nebuvo lengva. Beveik nemokėdama kalbos, negalėjau susitvarkyti dokumentų, permokėjau buto nuomą, į paskaitas nešiodavausi žodyną ir susigūždavau, kai dėstytojai ko nors paklausdavo, nes tada visų kolegų akys įsmigdavo į mane. Kita vertus, nenumaldomai artėjant egzaminams, padedama dėstytojų ir poros draugų, kalbą išmokau per porą mėnesių. Tada ir nusprendžiau pasilikti Sarajeve dar vieną semestrą. O jam prabėgus, grįžau ir vėl – studijuoti magistrantūroje.

– Akivaizdu, kad tavo santykis su šia šalimi kūrybiškas ir vaisingas: vertimai, kultūrinė veikla, o dabar ir novelių knyga. Nesistengi atrodyti labai rimta: tavo pasakojimuose daug žaismės, asmeniškų, (savi)ironiškų pastebėjimų apie tenykštę kultūrą ir žmones, gausybė keistų nutikimų, nuklydimų, susitikimų, magijos ir sapnų. Atrodo, Bosnijoje sugebėjai organiškai įaugti, pritapti. Ar Sarajevas vis dar tave paklaidina? Gal rašymas padeda susigaudyti, nepaklysti?

– Lietuvio akiai Sarajevas yra gana neįprastas miestas. Apsuptas Alpių, jis tarytum kopia į kalnus siauromis gatvelėmis (jose ir vietiniai, vadinami sarajlijomis, neretai pasiklysta). Vienu metu gyvenau gan aukštos kalvos papėdėje, tokioje stačioje ir neapšviestoje gatvėje, kad net taksistai naktimis vengdavo į ją įsukti. Kartą, norėdama pasivaikščioti, nusprendžiau užkopti aukščiau, pasidairyti, kas ir kaip gyvena ten, kur nebekursuoja mikroautobusai, o gatvės tokios stačios, kad dalis namų pastatyti nelegaliai – nė vienas architektas nepritartų statyboms tokioje vietoje. Palypėjusi kiek aukščiau, atsigręžiau į plytintį po kojomis miestą, ir vaizdas mane užbūrė. Sarajevas buvo aprėpiamas akimis, galėjau įžvelgti ne tik ant kalvų išsibarsčiusius raudonus stogus, bet ir pagrindines gatves, o nuostabiausia buvo tai, kad nesigirdėjo jokio transporto triukšmo, nors aiškiai galėjau įžvelgti pagrindine gatve zujančius automobilius. Užkopus aukščiau, laukė dar didesnis netikėtumas – MAČIAU, kaip žmonės triūsia mažyčiuose sodeliuose, GIRDĖJAU, kaip po dalgio ašmenim krinta žolė, kaip kaukši plaktukas, UŽUODŽIAU, kaip kvepia obelys… Visa tai neįtikėtinai priminė mano gimtojo miestelio garsus ir kvapus, todėl akimirksniu pasijutau lyg namie. Vėliau tas jausmas lydėjo labai dažnai. O ten, kur gyventi jauku ir gera, norisi dirbti, padėti kitiems, dalytis, klausyti ir būti išklausomai. Iš čia kilo ir vertimai, ir knyga. Be to, nemėgstu fotografuoti(s), todėl vietoj fotoaparato nešiojuosi sąsiuvinį, kad, kur nors užklydusi, ką nors pamačiusi, išgirdusi ar prisiminusi, įspūdį keliais sakiniais įamžinčiau raštu. Vėliau tokie trumpai aprašyti įspūdžiai išsiplėtoja į pasakojimus. Kitaip tariant, raštu (PA)MATAU, rašymas man padeda suvokti save ir savo ryšį su tam tikra vieta. Kartais rašymas tampa dar vienu pojūčiu, sujungiančiu visas jusles, kurios man, kaip žmogui, duotos.

– Tavo pasakojimuose taip pat neapeinamos palyginti nesenos Balkanų istorijos žaizdos. Baigei Demokratijos ir žmogaus teisių magistro programą, dirbai Helsinkio žmogaus teisių komitete. Kokia tai patirtis? Kaip šiuo metu klostosi artimiausių kaimynų santykiai?

– Studijuodama žmogaus teises, paaugau kaip asmenybė. Tai buvo sunkios studijos – ne tik dėl apimties, bet ir dėl dalykų, kuriuos teko patirti. Studijų metu bendravau su genocidą išgyvenusiais žmonėmis, moterimis ir vyrais, kurių gyvenimas sustojo ištuštėjusioje Srebrenicoje, stovėjau šalia sienos, prie kurios buvo iš eilės sušaudyti bosnių vyrai, lankiausi masinėse kapavietėse… Išklausyti teko ir buvusio Gvantanamo kalinio pasakojimą apie neregėtus kankinimus, kuriuos patyrė būdamas ten, kur beveik negalioja nė vienos šalies Konstitucija, o baisiausia tai, kad, įrodžius to žmogaus nekaltumą, jis ir jo šeima taip ir liko ištrinti, nesulaukę nei kompensacijos, nei atsiprašymo… Kita vertus, išklausyti teko ir kai kurių svarbių institucijų paaiškinimus ir pasiaiškinimus, ES ir ET pareigūnų veiklos ataskaitas. Tai bent iš dalies padėjo suvokti problemų Bosnijoje (ir visame regione bei Europoje) mastą, nors turiu prisipažinti, kad daugumos institucijų ir politikų veikla man pasirodė jei ne atmestinė, tai bent jau nepakankama. Kurį laiką ir pati dirbau Helsinkio žmogaus teisių komitete, Jungtinėms Tautomis rengiau šešėlinę ataskaitą apie tautines mažumas ir antidiskriminacinio įstatymo veikimą Bosnijoje. Kaip ir buvo galima tikėtis, atlikdama tyrimą, dar kartą įrodžiau, kad Bosnijoje žmogaus teisių srityje yra nuolatinis status quo. Veši diskriminacija ir korupcija, nelegalus darbas, o politinės problemos tik gilinamos. Prieita buvo net iki to, kad naujagimiams nebuvo įmanoma suteikti asmens kodų, nes Bosnijos serbų politinis lyderis nesutiko su pasiūlyta bendra sistema. Viena į administracines pinkles įkliuvusi mergaitė mirė, nes, neturėdama asmens kodo, negalėjo būti išvežta operuoti į užsienį. Po šio įvykio kilo protestai, juose kurį laiką lankiausi. Vėliau prie parlamento nebeidavau, pamačiusi, kad iškiliausi Bosnijos kultūros ir visuomenės (tikri, o ne apsimestiniai) veikėjai – rašytojai ir profesoriai, – užuot vedę savo tautą, yra nustumti į pakraščius. Dėl to nenuostabu, kad protestai nepavyko. (Nors panašią situaciją galima įžvelgti daugelyje šalių.) Kita vertus, bosniai nuostabiai sugeba gyventi ir išgyventi, o jaunosios kartos (su retomis išimtimis) kaimynams kroatams ir serbams, nepaisant karo netekčių, neapykantos nejaučia.

– Kalbų, iš kurių verti, gausa įspūdinga. Rašei, kad moki 4 regiono kalbas. Tai kiekgi kalbų moki iš viso?

– Iširus Jugoslavijai, oficialiai į kelias skilo ir bendra serbų-kroatų kalba. Dar prieš keliolika metų vienas žymus bosnių humoristas pareiškė, kad kalbininkai turi daug darbo, nagrinėdami „visiškai skirtingas“ kroatų, serbų, bosnių, hercegoviniečių, juodžių ir kalnių kalbas. Nors šis pareiškimas sukėlė juoko audrą, situacija iš tiesų nėra juokinga, greičiau absurdiška. Bosnių, serbų, kroatų ir juodkalniečių kalbos, nors oficialiai pripažintos atskiromis, lingvistiniu požiūriu turėtų būti laikomos vienos kalbos tarmėmis. Kita vertus, Sarajevo universitete studijavau bosnių kalbos rašybos normą, todėl, atsisakydama ją laikyti atskira kalba, tam tikra prasme diskredituočiau savo studijų objektą. O atsakydama į klausimą, kiek iš viso kalbų moku, turėčiau prisipažinti, kad kaip vieniems patinka groti gitara ar piešti, man patinka mokytis kalbų. Be to, gyvenu iš vertėjos duonos. Versti dažniausiai tenka iš anglų, bet pasitaiko ir slovėniškų, ispaniškų tekstų. Ateityje tikiuosi pasikartoti gimnazijoje besimokytas, bet jau primirštas ar visai užmirštas rusų, prancūzų ir švedų kalbas.

– Atrodo, kiekvienas tavo vertimas nutinka dėl kokios nors įdomios istorijos, susijusios su verčiamu autoriumi, apie kiekvieną rašytoją turi daug ką pasakyti. Be tokio tiesioginio ryšio nesiimtum versti, gal klystu? Kaip pavyksta „prisijaukinti“ rašytoją? Ką išskirtum iš šiuolaikinių Balkanų autorių?

– Netikėtumų tikrai įvyksta. Vienas įdomiausių susitikimų įvyko prieš dvejus metus. Prieš išvykdama į Sarajevą, pasiguodžiau savo bičiuliui, slovėnų rašytojui Alešui Štegeriui, kad Bosnijoje neturiu draugų nei pažįstamų, o jis primygtinai pasiūlė susirasti Sarajeve gyvenantį jo draugą, poetą Senadiną Musabegovićių. Prižadėjau, nors nežinojau, kaip tai padaryti, be to, nemokėdama bosnių kalbos, gėdijausi bandyti užmegzti ryšius su poetu – žmogumi, dirbančiu ir alsuojančiu ta kalba. Vėliau savo pažadą pamiršau. Pusei metų prabėgus, iš Lietuvos grįždama į Bosniją, užstrigau Liublianoje, nes dėl prasto oro ir apsnigtų bėgių neišvyko traukinys. Alešo šeima priėmė mane pernakvoti, o ryte, prieš išvykstant, jis pasiteiravo, ar susiradau minėtą poetą. Tada ir vėl prižadėjau jį susirasti, o kitą dieną, atėjusi į fakultetą, supainiojau kabinetus ir patekau į nepažįstamo dėstytojo paskaitą apie politikos ir literatūros ryšį. Tema man patiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir gerokai nustebau, kai paskaitos metu dėstytojas paminėjo esąs poetas. Kai po paskaitos sužinojau jo pavardę, nustebau dar labiau – pasirodo, dalyvavau Alešo draugo Musabegovićiaus paskaitoje. Kitą savaitę, atėjusi į paskaitą, prisistačiau, o jis, pasirodo, apie mane jau buvo girdėjęs. Taip pradėjome bendrauti, vėliau ėmiausi versti jo eiles. Prieš apsispręsdama versti literatūrą, visada susisiekiu su autoriumi, jei yra galimybė, susitinkame pabendrauti. Pažinodama rašytoją (poetą), išklausiusi jo nuomonę ir įvertinusi savo galimybes, lengviau išsirenku kūrinius versti. O vėliau, atlikusi juodraštinius vertimus, susisiekiu su autoriumi ir vėl – internetu arba akis į akį, prie arbatos puodelio, dirbame: paprastai paprašau autoriaus skaityti kūrinius originalo kalba, o tada aš skaitau lietuviškai – taip deriname eilių skambesį, o vėliau pereiname prie reikšmių, kartu ieškodami sinonimų ir frazeologizmų atitikmenų. Kartais, iš vienos kalbos sistemos pereinant į kitą, tenka šį tą keisti, tad bendradarbiavimas su autoriumi man padeda nusistatyti ribas, kiek galiu „aukoti“ originalą dėl vertimo.

Kalbant apie regiono literatūrą, labai sunku išskirti kelis ryškiausius autorius. Buvusios Jugoslavijos šalių literatūra ir menas yra labai stiprūs. Nežinau, kodėl Lietuvos leidėjai taip skuba leisti vakariečių autorių knygas, kai yra tiek mūsų temperamentui artimų autorių iš Rytų Europos, Balkanų. Man artimiausi yra slovėnai Alešas Štegeris ir Drago Jančaras, kroatų poetė Olja Savičević-Ivančević, prozininkai Zoranas Ferićius, Renato Baretićius ir Slavenka Drakulić, bosnių rašytojai Dževadas Karahasanas, Igoris Štiksas ir Nenadas Veličkovićius. Labai norėčiau ateityje jų kūrinius skaityti lietuviškai.

– Suintrigavo tavo laiške paminėta „trijų gimdymų kryžkelė“. Atrodo, visi gimdymai pavyko ir laiko požiūriu vienas nuo kito nebuvo labai nutolę. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų gimdymų svarbiausias…

– Šį rudenį gimė sūnus, parašiau baigiamąjį magistro darbą, artimiausiu metu bus išleista knyga. Nežinau, kas laukia ateityje, bet šiuo metu noriu poilsio ir svajoju apie lėtesnį gyvenimo tempą. Deja, nepavyksta, vis kas veja… Bijau, kad ir vaikas po devynių kvėpavimo kartu mėnesių nenustygsta: jam būtina judėti, matyti, klausytis – daugiau ir greičiau nei daugumai kitų jo amžiaus kūdikių. O po nakties, kurią praleidžiu įkyriai sapnuodama tekstus (dažniausiai techninius, kurių per vieną vakarą neįstengiau išversti), jis jau būna paaugęs. Tai matydama, suprantu ir stebiuosi tuo, kad Kūrėjas mums suteikė laiką, kad juo tinkamai pasinaudotume, tik, atrodo, suaugę prarandame laiko išnaudojimo įgūdžius ir turime jų iš naujo mokytis. Man nepavyksta, todėl viskas ir susideda į „vieną krūvą“.

– Vienoje savo istorijų duodi faustišką patarimą norintiems sustabdyti akimirką žavingą: pamiršti savo baimes. Kažin ar tai įmanoma? Pati atsakai, kad ne. Gal emigracija vis dėlto suteikia daugiau vidinės drąsos?

– Baimės savaime neišnyksta, nėra žmogaus, kuris nebijo, o tas, kuris teigia, kad jam niekas nebaisu, meluoja.

Emigracija žmogui ir padeda, ir kenkia. Manau, kad emigravus svarbiausia nepamiršti savo esybės, šaknų, artimųjų ir vertybių, nes tai yra visaverčio žmogaus gyvenimo pamatai. O tvirtai stovint ant kojų, kokioje šalyje bebūtum, baimės prislopsta, ypač jei yra kas prilaiko už parankės.

– Tekstuose jaučiamas stiprus ryšys su artimaisiais. Kokią jų išmintį nešiojiesi?

– To, ką man kalbėjo prosenelė, senelis, močiutės ir nepažinti šeimos mirusieji – nuotraukomis, artimųjų prisiminimais, rankraščiais ir paliktais daiktais, – nebūtų galima sutalpinti į kelias knygas. Dalį jų išminties sudėjau į „Pasakojimą apie vieną miestą“, dalį pasilikau kitai knygai (idėja yra, reikia drąsos ją įgyvendinti), dalį pasilieku sau, o visa kita papasakosiu sūnui, kai jau galės ir norės klausyti ir suprasti. Iš dvasinių artimųjų išminties svarbiausia ta, kurią skleidžia švedų poetas Bruno K. Öijeris – jo eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“ vežuosi į kiekvieną kelionę (ačiū vertėjams). Beje, svajoju parašyti kūrinį, kurį nepažįstamas skaitytojas visada turės rankinėje, kad galėtų atsiversti tada, kai prireikia artimos minties. Jei tai kada nors pavyks, vadinasi, ištisų kartų energiją ir žinutes supratau ir pateikiau tiksliai.

Kalbėjosi Žydrūnas Drungilas

satenai.lt

– Nuo senų dienų nesitenkini esama aplinka; daug keliauji, o kai nekeliauji – planuoji keliauti. Iš kur atsirado toks akstinas ramiai sau nesikuopti Lietuvoje?

– Nes noriu augti, išmokti, apsižvalgyti, kas kitame pasaulyje dedasi, susipažinti su kuo daugiau „pasaulių“, socialinių grupių, žmonių tipų. Iš esmės tai tam tikros mano, kaip jauno žmogaus, savęs paieškos. Kai jausiu, kad sužinojau ir patyriau viską, ką man reikia patirti, galbūt sustosiu ir ramiau apsistosiu.

Agnė Kyguolytė

– Kurios valstybės valdymo modelis tau labiausiai patiko, buvo teigiamai utopiškiausias?

– Žinoma, nenuneigiamai Švedijos. Tai gerovės valstybė, kur pagrindinės vertybės: pasitikėjimas, atvirumas, bendruomeniškumas, pagarba asmeniui, tolerancija.

– Kuo lietuviai skiriasi nuo švedų ir lietuvės nuo švedžių?

– Su Švedija esu susipažinusi tik tiek, kiek leidžia mano socialiniai tinklai ir akademinė bendruomenė. Nemėgstu generalizuoti, bet žmogaus teisių ir socialinė lygybė čia žmones persmelkusi. Bent jau labai daug mano pažįstamų nori pakeisti pasaulį, ir tai neskamba utopiškai. Visi atvirai diskutuoja apie problemas. Daug socialistinių pažiūrų žmonių. Lietuvoje daugiau mano bendraamžių save laiko anarchistais, Švedijoje populiaresnis socializmas. Švedės, kas be ko, seksualiai laisvesnės ir nebijančios savarankiškai mąstyti. Lietuvaitės dar slepiasi po socialinės lyties modeliais, manau, bijo atskleisti savo autentiškumą. Vyrai… nesigėdina ir netgi puikuojasi, kad gali sau leisti būti rūpestingais tėčiais ir vyrais.

– Kada susidomėjai moters, žmogaus teisių gynimu, kas tai paskatino?

– Rimtai atradau save universitete, kur sutikau daugiau neteisybei jautrių žmonių. Manau, feministė buvau visada. Niekad nemėgau peršamų standartų, ir feminizmas tapo alternatyva, erdve saviraiškai, kurios neradau esamoje socialinėje santvarkoje.

– Neseniai bent kairieji ir liberalai į šuns dienas išdėjo Mariaus Jampolskio interviu, kurio pagrindinė mintis – kad moterims nereikia stengtis būti tokioms kaip vyrai, kad vyrai turi energiją ir jėgą, protą, o moteris reikalinga labiau kaip pagalbininkė ar šeimos židinio puoselėtoja. Ar skaitei interviu? Kokią įtaką gali turėti panašūs „elito“ pasisakymai masinėje žiniasklaidoje?

– Neskaičiau interviu, bet įtaką turi labai blogą. Tik patvirtinami įsisenėję stereotipai, kurie žlugdo individus, ypač tuos, kurie jaučiasi blogai tokioje socialinėje hierarchijoje, tačiau mano, kad kažkas blogai su jais, ir tokie pareiškimai tik sustiprina bejėgiškumo jausmą kažką keisti, priešintis apribojantiems rėmams, kitaip tariant, būti savimi. Visi esame individualūs ir unikalūs, nepaisant lyties. Diskriminacija ir paremta tokiais esencialistiniais svaičiojimais apie žmonių grupes. Taigi tokie straipsniai tik įtvirtina teisę diskriminuoti, o turėtume daryti viską priešingai – skatinti išsivaduoti iš stereotipų, socialinių normų ir gyventi autentišką gyvenimą.

– Anarchistai ir kitokie „-istai“ dažnai kaltinami netikrumu ir vadinami hipokritais. Pavyzdžiui, anarchistų tėtis ir mamytė Darius Pocevičius kartu atlieka ir tipiškai kapitalistinį leidyklos viešųjų ryšių specialisto vaidmenį arba NK 95 draugija prabangiose vietose geria prabangų vyną ir savo straipsniuose vartoja itin daug tarptautinių žodžių ir ne iki galo pripažįsta empatiją silpnesniam, mažiau išsilavinusiam, kas iš esmės jau savaime turėtų būti jų „kraujyje“. Ką ir kalbėti apie gerbiamus profesorius, kaip Gintautas Mažeikis, skaitančius paskaitas apie Proudhoną ir Bakuniną, bet turinčius neaiškių sąsajų su neoliberalais. Kokio lygio problema čia gali glūdėti?

– Šitame klausime sutalpintas visas pasaulis. Anarchistai yra irgi žmonės, todėl turi kažkaip rasti būdą prasimaitinti, išgyventi. Ne visiems skirtas benamio klajūno gyvenimas, net ir anarchistams. Kitiems gal tiesiog patinka anarchistinės idėjos, nes jos tikrai žavi ir intriguoja. Nežinau, kiek iš tikro tikima tokiu gyvenimo būdu ir kiek iš tikro suprantama, ką reiškia anarchizmas su visa savo atsakomybe ir chaotišku pasimetimu, bet greičiausiai tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas verčia žmones geriau jaustis. Pasyvusis anarchizmas išlaikant savo status quo, tikiuosi, irgi kažkur veda.

– Kaip vertini radikaliojo feminizmo veiklą, pavyzdžiui, „Facebook“ grupėje „Feminizmas“, kur problemos ir grėsmės matomos, žiūrint iš šono, net ten, kur į galvą nešautų. Kas paskatino sukurti kitą feminizmo grupę – „Feminizmo akinius“?

– Čia nieko susijusio su feminizmu nėra. Feminizmas yra feminizmas. Žmonių vertybės yra kitas klausimas. Feministai ir feministės irgi žmonės, turintys savo vertybes ir pažiūras. Mano, kaip feministės, vertybės yra supratingumas, pagarba kitam, empatija. Manau, mes tikrai neaugame, kai priverčiame žmones bijoti. Reikia suprasti, kad visi esame šitame pasaulyje, ir labiau galvoti „mes“ nei „aš“ ir „tu“ kategorijomis.

– Žinau, kad turi sąsajų ir su elektroninės valiutos Bitcoin aktyvistais, sumanytojais. Kaip trumpai pristatytum šį iš pažiūros itin keistą ir neaiškų ekonominį modelį?

– Tikrai ne su sumanytojais, bet pažįstu Bitcoin aktyvistus – anarchistus. Manau, tai nepaprastai intriguojanti nauja technologija, kuri keičia pasaulį iš esmės. Jei nepasiseks Bitcoin, tai būtinai atsiras kitoks šios valiutos pakaitalas. Bet kad tai yra ateitis, manau galime neabejoti. Tik nežinau, kokį statusą turės ši valiuta: oficialų ar ne.

– Ir pabaigoje: jei neuždrausime užsieniečiams pirkti žemės Lietuvoje, ar gali prižadėti, kad švedai vieną naktį neatvažiuos ir neišpirks iš mūsų užmigusių protų 95 proc. Lietuvos klonių ir mirusių miestelių, kaip Didžiasalis, teritorijos?

– Kad ir išpirks, aš nieko prieš. Neturiu tautų susimaišymo baimių. Jau neturim laiko galvoti tokiomis sąvokomis kaip „tauta“ ir eikvoti savo jėgas priešindamiesi įvykiams, užuot priėmę viską, kaip yra, ir prisitaikę, o energiją eikvoję tam, kas pozityvu ir gera, sukurti.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt

Praėjusiais metais tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje baigęs Algimantas Černiauskas jau spėjo dalyvauti ne viename bendrame meniniame projekte. O visai neseniai netgi surengė personalinę parodą Vilniuje, Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje. Ji vadinosi lakoniškai – „Tapyba“. Tačiau, kaip netrukau įsitikinti, pats Algis žodžio kišenėje neieško.

– Savo paveikslus vadini saulėtekiais. Kodėl ne saulėlydžiais?

– Vadinu juos saulėtekiais iš įpročio. Pačioje pradžioje mane vedė sunkiai paaiškinamas idealizmas. Aš tam saulėtekiui teikiau man pačiam nebesuprantamas poetines prasmes. Ar čia ryto žara, ar moters šviesa, ar mano egoistiškos mirties veidas. Man patiko, kad saulėtekis kyla, ir kėliau save pats kartu su juo, vienodai sureikšmindamas ir tapybą, ir tuos svaiginančius žodžius.

Algimantas Černiauskas. Saulėtekis. Aš tikiuosi sutikti ten tave. 2012

Įsitikinau, kad paveikslo pavadinimas – menkavertis reikalas. Vadinkim mes juos kaip norim ir nieko tai nekeis. Neva giliaprasmis pavadinimas pagerins paveikslą arba kartu jie susijungs į turbo-meno mazgą ir mes pasakysim „oho“. Niekada taip nebus. Aš manau, kad pavadinimas, kaip ir data, tai tik pagalba tvarkant savo jaunų dienų veiklos archyvus.

– Neseniai surengei savo parodą. Ką tau tai reiškia? Ką manai apie parodas? Ar jos reikalingos menininkams ir jei taip, tai ar labai labai? Ar pats dažnai vaikštai į kitų menininkų parodas? Kodėl?

– Nežinau, kodėl parodas daro kiti… galiu tik nujausti. Matyt, turi ką pasakyti. Arba turi ką iš to gauti – greičiausiai dėl to. O gauti galima nemažai. Jei įtiksi kam reikia, už savo kūrybą gausi stipendijų ar subsidijų, ar premijų, ar gal net amžiną gyvenimą! „Turit niekam tikusių idėjų? Puiku! Varom į ŠMD, kad ir kas tai būtų.“ Po galais. Kiek mes galim šert vieni kitus atrakcijom.

Kvaila rengti parodas, bet – surengiau. Vaikščiojau visas švytintis ir kaip koks mulkis kviečiau visus – ateikit į mano parodą, ateikit pasižiūrėti, ką padariau. Ir dar surengsiu tikrai ne vieną, kad ir kaip man dėl to būtų gėda.

Dalyvauju parodose tik dėl savo silpnos valios. Būčiau kietas – dingčiau be žinios. Žodis „kūryba“ man niekada nebuvo gražus, o užsiimti jos prezentacija išvis absurdas. Su paroda ar be jos – tuštuma.

– Papasakok, kas būdinga tavo kūrybiniam procesui. Kaip išspinduliuoji savo saulėtekius?

Algimantas Černiauskas. Saulėtekis. Vasaros jau beveik baigėsi. 2012

– Žvelgdamas į ateitį nieko joje nematau, tad stengiuosi apie ją ir negalvoti. Niekad nežinai, ar dar tapysi. Kažkokioj duobėj rašiausi, kad geriau jau mirsiu, negu dar kada tapysiu, o vėliau, rašydamas laišką Gauguinui, prisiekiau, kad tapysiu, kol žūsiu. Visgi tapyba įsismelkė man į širdį ir tai pavirto vieninteliu užsiėmimu, kuris man atrodo bent kiek vertingas. Tapyba man primena valgymą. Valgymą ir dainavimą tuo pačiu metu. Tai tokia puota, kurioje mes dainuojam pilna burna vaišių, pilnais nasrais dažų, pasimušdami ritmą vištos kulšele į stalą ar į kokios mergužėlės šlaunį. Nusirengi nuogai ir egzaltuoji. Pasiekęs kulminaciją nevalingai pradedi tepti dažus sau ant rankos ir tau atrodo, kad veriasi žaizda. Norisi cypti iš skausmo.

Iš šalies gali pasirodyti klaikokai… bet, o brolyti, aš tik ieškau tapybos, kur turinys ir forma būtų viena. Tai taip žmogiška.

– Kada nustojai piešti daugiau mažiau protu apčiuopiamus objektus ir pradėjai daryti tai, ką dabar darai? Kodėl taip nutiko? Kokį požiūrio pokytį žymi šis perėjimas?

– Man atrodo, kad iliustracijos menas išseko dar iki Švietimo epochos.

Paišiau čia kažkokią merginą, kol ji ėmė šūkauti: „Dieve mano! Ką jis daro su mano veidu!“ Nepakenčiama… Žiūrim į tolimą planetą ir pykstam, kad neatpažįstam joje savęs.

Algimantas Černiauskas

Noriu nusipurtyti kuo daugiau balasto. Reikia neprisirišti prie to, ką tikriausiai turėjai omeny, sakydama „protu apčiuopiami objektai“. Pirštai, kėdės, maišai ir veidai. Kas jų nematę. „Oi! Musė nutūpė ant mano paveikslo ir dabar man reikės iš naujo pertapyti panages.“ Vaikai, primatai ir liūdni ligoniai – patys geriausi piešėjai. Jie tiksliausiai moka įkūnyti savo objektus. Vienas, du – o štai ir tavo stuburas visu savo grožiu!

Nuo pat kūdikystės mane stipriau jaudino griaunamosios žmogaus jėgos negu kuriamosios. Buvau priverstas tai pamiršti. Prieš savo valią ugdžiau savyje kažką panašaus į humanistų humanistą Montaigne’į. Kai pradėjau dirbti su saulėtekiu, mano Montaigne’is ėmė daužyti save akmeniu. Ir uždaužė! Ką gi. Žiūrėsim, kas bus toliau. Apsidairius viskas atrodo skaidru ir netgi truputį pakilę virš žemės.

– Ar tau svarbu, kaip reaguos žmonės, žiūrėdami į tavo paveikslus? Kodėl?

– Neapsakomai svarbu.

Rimtai! Vos tik kas pasako, kad mano paveikslas nelabai geras ar kad mano „koncepcija“ šluba, man norisi tą žmogų iškart priploti! Net jeigu jis ir teisus. Man tada norisi siautėti, draskyti savo tuos paveikslus, o kartu sudraskyti ir tą pašnekovą. Labai nemalonu. Kaip gerai, kad tik nedaugelis mato mano darbus.

Man nerūpėtų joks žiūrovas pasaulyje, jeigu jam tik liautųsi kilti klausimai: „O kodėl čia taip, o kodėl čia anaip?“ Ypač tai vargindavo, kol tryniausi toje akademijoje. Visgi man pačiam niekada neužteko drąsos nusibraukti ašarą ir sušukti, jog aš taip padariau tik todėl, kad baisiai norėjau taip padaryti. Ten mus išmoko kalbėti pasiaiškinimais, ir kai galiausiai ateina laikas save parodyti, mes ir toliau ieškome pateisinimų savo paveikslams. Negerai. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi.

– Kokią vietą tavo gyvenime užima žandenos ir gitara. Ką ir kodėl su jais veiki? Katras iš šių „gyvūnų“ svarbesnis, skvarbesnis ir katrą pasiliktum, jei reikėtų rinktis?

– Aną vasarą turėjau regėjimą. Buvo karštos dienos, daug grojau savo virtuvėlėje. Daug grojau, gėriau ir masiškai rašiau kažkokius apokaliptinius eilėraščius. Trečią savaitę pas mane nusileido arkangelas Gabrielius. Guliu naktį vis pabusdamas nuo savo balso, kviečiančio Aukščiausiąjį. Siaubingas… kruvinas košmaras. Kažkur paryčiais, vėl pabudęs, pamatau virš savęs palinkusią figūrą. Tai buvo Gabrielius. Billy Gibbonso iš „ZZ Top“ pavidalu! Ir jis mane ėmė drausminti! Sako, tu čia veltui nešūkauk! Pasiūlė man geriau ką užkąsti. Sakiau jam, kad neturiu ką. Nieko visiškai. Nei sau, nei jam. Tada jis ištiesė pirštą, matau, kaip juo mane bara ir sako: „Ne, tu valgyk savo gitarą!“

Žandenos auga iš pačių sielos gelmių ir tiek. O gitarai… reikia dėmesio. Jau beveik metus tesu puikių puikiausias proletaras, dirbantis šimtą valandų per dieną, kad vakare pusvalandį pagerčiau alaus. Tai siaubinga! Pirštai stovi vietoje! Jei patapai, tai negroji. Jei groji, tai netapai. Jei groji – nerašai. Jei rašai – netapai. O kur dar koks kibirkščiuojantis tarpkojis! Dienos turi būti nerūpestingai laisvos, kad pavyktų visa tai laikyti viename tvirtai suspaudus.

– Dirbi pačioje Vilniaus širdyje įsikūrusiame knygyne, kiekvieną dieną tenka pamatyti daug žmonių, besidominčių knygomis. Kokiomis knygomis jie labiausiai domisi, o kokiomis – mažiausiai? Kokie pastebėjimai ar išvados jau spėjo rastis dėl šios patirties?

– Kiekvienąsyk atėjęs į darbą pajuntu savy tikrų tikriausią, paprastą ir nuoširdų žmogų, kuris nieko daugiau ir negalvoja, kaip tik štai ką: „Kaip čia kuo ilgiau nenumirus.“

Jaunos ir vidutinio amžiaus moterys daugiausia skaito erotiką, pornografiją. Kodėl? Nežinau. Matyt, raidės, kultūra…

Seneliai skaito ilgo gyvenimo paslapčių kupinas knygas…

Aš nežinau. Neturiu jokių išvadų ar netikėtų pastebėjimų.

– Ką tau pačiam reiškia knygos? Kokius autorius skaitai, ką tau tai davė, duoda?

– Chateaubriand’as! Jis mano draugas! Daug kas iš jo juokiasi, bet kol kas dar nesutikau kito, kuris sava plunksna palei pasaulio kontūrą pieštų taip tiksliai.

Bet aš nemėginu apsimesti skaitantis. Gal kažkada truputį bandžiau, bet darbas knygyne mane nuo literatūros atgrasė galutinai. Pilnos lentynos bergždžių paukščių. Nepadės jie mums.

– Kokie dar menai tave kabina? Kodėl?

– Priklauso nuo to, ant kokio užsirausi. Vieną kitą kartelį teko patirti šiokios tokios nuostabos. Būna, net pasakai: „Po galais! O kaip čia padaryta?“ Taip yra buvę tik gal kartą ar du, bet ir tai… toli toli.

O šiaip kuo sudėtingesnis meno kūrinys – tuo jis nuobodesnis. Čia kaip ir su paveikslu. Kuo jis sudėtingesnis, tuo jis nuobodesnis. Mes galim žavėtis kokio nors komplikuoto eilėraščio prašmatnia architektūra, jo įstabiu turiniu ar neapsakomais jo mums keliamais jausmais arba galim tiesiog pripažinti, koks jis yra beviltiškas, tas eilėraštis. Man jie atsibosta kažkur ties… pirmu žodžiu.

– Kokių minčių gimsta tavo galvoje greta pamačius žodžius „menas“ ir „politika“?

– Tu turbūt klausi apie meno pasaulio politikus. Blogai. Labai blogai. Jokių prošvaisčių. Turintys valdžios nemėgsta konkurencijos, o sau į pamainą veda silpnus. Turbūt taip gimsta legendiniai menininkai. Taip yra bent jau ten, kur man teko pabuvoti.

Geriau, kai menas su politika eina atskirai ir vienas kito neliečia. Poetas, likęs tarp politikų, atrodo blogai. Jam nebėra šansų išgyventi.

– Kaip manai – ar jaunam menininkui reikalingi autoritetai? Kodėl? Ar pats tokių turi?

– Įsivaizduok! Šventvagį barbarą, gyvenime neturėjusį jokio autoriteto, stabo, vado, panos ar netgi neturėjusio santykio su egzistencialistų kūriniais! Tik pagalvok, kokias didingas abstrakcijas gebėtų kurti toks gyvulys! Arba koks geras būtų buvęs Fragonard’as, jeigu jo širdis būtų plakusi ne karaliaus dvare, o kur nors kalnų oloj.

Arba dar va vakarėlio vizija: įpuoli visas purvinas ir apšepęs į restoraną su kyšančiu iš kišenės buteliu. Visos klykia. Urgzdamas ir kvatodamas griebi vieną po kitos už šiltųjų. Ką nors atsainiai nušauni. Kokį nors… džentelmeną. Tada vėl puoli panas… O tie, kurių nepuoli, tik sukiša nosis į savo sriubytes ir bulvytes ir tyliai šnabždasi: „Va šitas tai moka džiaugtis gyvenimu.“Pats autoritetų turiu. Mano meilė jiems tramdo mane.

Savo griaunamąsias jėgas tenka kreipti į save, kur niekas nemato, ką darau.

– Kokias problemas matai šiuolaikinės lietuvių dailės planetoje? Kaip jas išskraidinti į daugiau ar mažiau atvirą kosmosą?

– Labai daug menotyrininkių. Ir menotyrininkų taip pat.

Kalbėjosi Aušra Kaziliūnaitė

Tikriausiai ne kartą matėte plakatus, priklijuotus netikėčiausiuose miestų kampeliuose su dar netikėtesnėmis mintimis, pvz.: „Už diplomą net duonos ir druskos neduoda. Užtat mama myli“ arba „Aš geras ne todėl, kad taip sako 10 Dievo įsakymų.“ Dažnam praeiviui šis savitas menas patinka ir sudomina, tačiau apie tai gaunama labai mažai informacijos: pasirašinėja paslaptingasis LOESJE. Satenai.lt džiaugiasi gavę progą pasikalbėti su Kauno LOESJE aktyvistais.

– Kas yra „Loesje“? Ko siekia?

– „Loesje“ – tai pasaulinio masto žmonių iniciatyva, kad planeta būtų pozityvesnė ir kūrybiškesnė. Mūsų siekis – atkreipti visuomenės dėmesį į vietines ir globalines problemas, mokyti kritinio mąstymo, į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos, ugdyti sąmoningumą ir nepriklausomą mąstymą.

– Kiek laiko gyvuojate Kaune? Kada judėjimas prasidėjo Lietuvoje?

– Kauno grupė gyvuoja jau trečius metus. Judėjimas Lietuvoje buvo apsireiškęs Šiauliuose ir Vilniuje, bet neišsilaikė. O ilgalaikis judėjimas prasidėjo Kauno mieste 2011 metų vasario mėnesį.

– Ar plakatai klijuojami tik legaliose vietose? Kokie jūsų santykiai su teisėsauga?

– Na, dėl to legalumo – sunku pasakyti, realiai visos vietos, kur klijuojame plakatus, yra nelegalios, tiesiog renkamės vietas, už kurias žmonės nepyksta, pvz.: stulpus, šiukšliadėžes, elektros skydines, jeigu kyla nepasitenkinimas plakatu kurioje nors vietoje, žmonės gali susisiekti su mumis, ir plakatą nukabiname. Yra buvę nutikimų su teisėsauga, tačiau viskas buvo išspręsta gražiai ir taikiai, o žmonės dažniausiai pirmiau skambina mums, tai iki teisėsaugos pareigūnų jų nepasitenkinimas nenueina.

– Manau, žmonės nežino, kaip su jumis susisiekti, nurodote tik bendrą judėjimo internetinį puslapį.

– Kiekvienas plakatas turi mūsų elektroninio pašto adresą (loesje.kaunas@gmail.com). Taip pat galima mus pasiekti ir per mūsų feisbuko puslapį Loesje Lithuania | Kaunas, kuriame yra nurodytas mūsų telefono numeris.

– Rengiate kūrybines dirbtuves, jose mokote „Loesje“ minčių kūrimo, šūkių generavimo specifikos. Kaip pasirinkote tokį variantą ir ar jis taikomas ir kitose šalyse?

– Mes nemokome „Loesje“ minčių generavimo specifikos, kūrybinių dirbtuvių dalyviai lape dėsto savo mintis, tiek pačių dirbtuvių dalyvių diskusijose, tiek vėliau savanorių aptarimuose jos tampa tuo, ką matome plakatuose. Toks darbo metodas yra taikomas visose „Loesje“ vykdančiose šalyse, nes būtent kūrybinių dirbtuvių metu žmonės išreiškia save, visuomenės požiūrį į gyvenimą, įvairias jo aktualijas.

– Kaip bendradarbiaujate su kitų miestų komandomis, skyriais?

– Šiuo metu Lietuvoje esame vienintelė komanda, anksčiau buvo viena Šiauliuose, gerai sutarėme, dalinomės patirtimi, tačiau ši grupė dėl mums nežinomų priežasčių nutraukė savo veiklą, taip pat vienu metu Vilniuje mezgėsi nauja komanda, tačiau, kiek mums žinoma, tokia neatsirado, gal dėl itin griežtų Vilniaus miesto aplinką saugančių pareigūnų. Mes labai džiaugtumėmės, jei atsirastų žmonių, kurie norėtų užsiimti šia veikla savo mieste arba prisidėtų prie mūsų komandos.

– Kas yra „Loesje“ auditorija?

– Tai yra visi asmenys, neišskiriant nė vienos amžiaus, socialinės ar kitos grupės. Tačiau populiariausi esame tarp jaunų žmonių, maždaug 16–30 metų.

– Kiek minčių sukuriate patys ir kiek pasiskolinate (išverčiate)?

– Visus plakatus kuriame patys kartu su žmonėmis, atėjusiais į kūrybines dirbtuves, retkarčiais jos vyksta ir anglų kalba, jei tam yra priežastis. Tokiu būdu Lietuvoje sukuriami tiek angliški, tiek lietuviški plakatai. Plakatų neverčiame. Naudojame nepakeistus plakatus iš tarptautinių plakatų serijos, bet jie sudaro minimalią mūsų repertuaro dalį.

– Ir pabaigoje – kokias perspektyvas matote Lietuvoje ir globalioje erdvėje?

– Lietuvoje toliau skatinti sąmoningumą ir ugdyti nepriklausomą mąstymą, daryti tai platesniu mastu, tai yra daugiau skirtingų miestų papuošti plakatais ir jų bendruomenėms rengti kūrybinius seminarus, kituose miestuose įkurti „Loesje“ komandas. Jei dabar tai skaitote, pakvieskite mus į savo miestą, galbūt tapsite nauja „Loesje“ komanda.

O globalioje erdvėje mes tvirtiname ryšius su kitų šalių „Loesje“ komandomis ir tikimės, kad „Loesje“ vertybės plis ir į kitas šalis. Yra idėjų bendradarbiauti su kitų šalių nevyriausybinėmis organizacijomis. Manau, kūrybinis seminaras su baltarusiais, orientuotas į žmogaus teisių temą, duotų nuostabių rezultatų.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt

Kiekvienas šios autorės tapybos darbas turi savo garso takelį. Nežinia, ar jį išgirsite pasižiūrėję, greičiau gal blykstels įtakos ar nuorodos į kitus dailės periodus, bet ji tokias galimybes neigia. Tačiau neneigia, kad įkvėpimo semiasi net ir iš interneto komentarų.

– Na, tai kodėl visur tiek mažai informacijos apie tave? Mėgini išlaikyti paslaptį ar tiesiog kažkaip nesusiduri su kitomis medijomis, esi žmogus studijoje, anapus kurios – tik uždaras asmeninis gyvenimas?

– Nežinau, pradžia sudėtinga, gal per retai baruose sėdžiu. Šiaip tikrai nesu slaptasis agentas už studijos ribų, tik gal su „piaru“ man truputį sudėtingiau, vis tie kvaili principai, na niekaip man nepasisako tie atitinkami žodžiai atitinkamiems žmonėms, tikriausiai vietoj shortcuto pasirinkau sudėtingesnį ir ilgesnį kelią.

Gabrielė Šermukšnytė. Darling darling. 2012

– Ar esi ir būsi tapytoja? Ar tai tik viena tavo tapatybės dalių? Kokios, jei ne paslaptis, kitos?

– Dabar esu ir, tikiuosi, aplinkybės leis būti, visgi gyvenimas įsuka į savo mėsmalę, kurioje atrasti laiko su kiekvienais vis daugiau atsakomybių užkraunančiais metais vis sunkiau, bet, žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio ir nusiteikimo (ir laiko planavimo įgūdžių)! Kitos tapatybės dalys… labai mėgstu interjero dizaino katalogus, galiu valandų valandas juos žiūrinėti ir mintyse stumdyt baldus, dėlioti daiktus, bet čia tikriausiai labai panašu į tapybą – formos, linijos, spalva, fonas, visokiausi niuansai ir detalės.

– Kaip sugalvojai pasukti šiuo keliu? Ar tave nors kiek vedė šimtmečius galiojęs didžiojo kūrėjo / autoriaus kaip studijoje užsidariusio demiurgo, kurio naujų darbų laukia visas pasaulis, įvaizdis?

– Kurio naujų darbų laukia visas pasaulis – taip, studijoje ar savyje užsidariusio – tikrai ne, mane kaip tik atgraso ta intraverto, su butelaičiu mūzos laukiančio, išsiblaškiusio ir išskridusio artisto poza. Šiuo keliu ėjau gana kryptingai – Kaune baigiau dailės gimnaziją, šiais metais – Vilniaus dailės akademiją, dabar kremtu magistrantūros studijas, kartais, žinoma, pasvarstau, koks velnias mane čia nešė, bet visgi, atrodo, negaliu be to.

– Kokiomis temomis, stiliais, autoriais dabar domiesi?

– Dabar, kai diagnozavau ligą, ieškau būdų, kaip nuversti karalienę.

Konkrečiais stiliais nesidomiu, o ypač neieškau kažko, kieno galvoj ar drobėj verda tos pačios mintys, sąmoningai vengiu, nenoriu jokios tiesioginės įtakos iš šalies (čia, matyt, irgi kažkoks kompleksas), o šiuo metu esu labai susidomėjusi Irvino D. Yalomo knygomis – neįtikėtini romanai apie slaptų žaizdų demaskavimą, gijimą ir įvairius žaidimus.

Gabrielė Šermukšnytė. Princess gone wrong. 2013

– Kas dar darė ir tebedaro tau įtaką? Kurie laikotarpiai, kūrėjai? Ne vien iš dailės, bet ir literatūros, architektūros, mados, muzikos?

– Muzika išvis yra mano varikliukas, labai svarbus prieskonis ir kūryboj, kiekvienas mano darbas turi savo garso takelį, niekada neatsibosta „Faithless“, „Gus Gus“, „Massive Attack“, Bonobo, Tricky, „Little Dragon“, „Nightmares On Wax“, Chryta Bell ir t. t. – apie tai galėtų būt atskiras interviu. Iš literatūros galbūt tas pats Irvinas D. Yalomas, Jorge Luisas Borgesas, Julio Cortázaras, Kurtas Vonnegutas. Visąlaik labai patiko Jeanas-Michelis Basquiat savo vitališkumu ir autentiškumu, Andy Warholas truputėlį anksčiau parodė, kad autentiškumas ir vienetinumas (yra toks žodis?) – reta liga, tas irgi labai patiko, taip pat Marlene Dumas, Diane Arbus, Anselmas Kieferis, S&P Stanikai, Žilvinas Kempinas, labai didelį įspūdį, tikriausiai kaip ir daugumai, padarė šių metų Kauno bienalėj matyta Patricios Piccinini kūryba. Iš mados kūrėjų, ko gero, labiausiai inspiruoja Coco Chanel, išlaisvinusi moteris iš fizinių ir dvasinių korsetų, bet mane gal visgi labiausiai įkvepia, žinoma, išskyrus tai, kad neišvengiamai medžiaga darbams kaupiasi iš supančios ir kartais užsupančios aplinkos, įvairiausi straipsniai, netgi jų komentarai, nes ten gali pamatyti tikrąjį tautos (didžiosios dalies) veidą ir atrast tikrų tikriausių perliukų. Taip pat mados žurnalai, nes būtent jie yra naujoji biblija, kurianti šiuolaikinio gėrio sampratą, siūlanti savus laimės receptus – kaip nugalėt nevisavertiškumo kompleksus, tačiau, deja, poveikis trumpalaikis, o apetitas vis didėjantis.

– Ar tau ką nors reiškia poezija?

– Tiesą sakant, nemėgstu poezijos juodai, nežinau, čia gal koks anti-seilėjimosi kompleksas.

– Papasakok apie „Pagalvės grupę“. Juk tai ne grupė, tiesa? Ką žinai apie menininkų grupes, kaip tau atrodo, ar toks formatas dar turi perspektyvą? Jos tarsi savotiškai nurodo roko grupių sentimentus, bet iš tikro tai gal labiau bendro manifesto ir parodos klausimas, mėginimas užbrėžti naują dailės kryptį?

– „Pagalvės grupė“ buvo mini projektas Kultūros nakčiai (http://www.kulturosnaktis.lt/lt/projects/view/75), tai greičiau buvo pseudogrupė, kuri susikūrė su maža viltim, kad iš to kas nors išsirutulios, iš patogumo būti kartu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad yra atvirkščiai. Manau, toks formatas yra labai geras dalykas, nes grupėj daryti, mąstyti, kurti, brautis ir kariauti yra daug lengviau nei vienam, ir ji garsiau rėkia, tačiau tai turi būti žmonės, turintys vieną ideologiją, viziją, motyvaciją ir užsispyrimą.

Gabrielė Šermukšnytė. Saccharine unicorn. 2013

– Kas toliau, kada kita paroda?

– Laikas parodys, tikiuosi greitu metu surengti personalinę parodą, būtinai pakviesiu!

– Tavo darbai mena man kažkurią senesnę epochą ar gal kokius Lewiso Carrollio siužetus ir nuotaiką, bet truputį paplaktą su dabartiniais instagram / tumblr / pinterest labirintais. Ką reiškia „sacharininis vienaragis“? Argi vienaragis – ir taip ne pakankamai sacharininis konceptas? Ar savo darbams apskritai turi kokį verbalinį pagrindimą, ar iš jų kiekviena (-as) turėtų išsiskaityt ką tinkama (-as)?

– Mūsų laikotarpio kasdienybėje be galo daug nuobodulio, niūrumo ir fasadinės aplinkos, kuri yra tokia išpuošta ir perkrauta, nes turi kompensuoti ir vidų, Saccharine Unicorn ir gimė tikriausiai iš to perdėto išorinio saldumo, lipšnumo, taisyklingos laikysenos ir nuolatinio sceninio veido rodymo. Tokia hedonistinė verslininkų kultūra, vartotojiškas (ne tik daiktų atžvilgiu), slystantis paviršiumi ir žūtbūt madingas visais klausimais gyvenimo būdas mane erzina ir kartais juokina, pavyzdžiui, darbas „Darling, darling“ gimė iš viename mados žurnale perskaityto straipsnio apie tai, kaip JAV tėvai savo vaikams duoda prekių ženklų vardus: Gucci, Chanel, Puma ir t. t. Iš pradžių buvo labai juokinga, kol supratau, kokią psichozę priėjome. Savo darbais iš dalies noriu ironizuoti ir tą mūsų tautos norą galbūt kompensuoti okupacijos periodo sukeltos materialumo sausros jausmą ar niekaip nepasiekiamą europinį lygį monumentų, valdovų rūmų, butaforinės prabangos, plastikinių blizgučių garbinimu.

– Ar balsuoji rinkimuose?

– Taip!

– Kuris kino filmas arba režisierius tau svarbiausias? Peteris Greenawayus kada nors užkliuvo už akies?

– Nuo vaikystės kažkodėl yra tiesiog į kraują įaugęs 1994 m. Luco Bessono filmas „Leonas“, esu jį žiūrėjusi gal šimtus kartų, jis tikriausiai yra mano theme movie, taip pat labai mėgstu Timo Burtono, Davido Lyncho, Alfredo Hitchcocko filmus, kartais patinka Woody Alleno melodramos, kai trūksta romantikos, ir, žinoma, Quentinas Tarantino ir Robertas Rodriguezas, nes jų toks geras požiūris į klišes, na, humoro jausmas, nes gyvenimas būtent toks ir yra!

– Kokius didžiausius iššūkius matai dabartiniame mene?

– Didžiausias iššūkis yra nepamesti savęs ir būti žąsim.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt

„Satenai.lt“ svečiuojasi originalus dailininkas Rolandas Marčius, neseniai galerijoje „Si:said“ pristatęs tapybos parodą „Nepamenu tavo veido“ . 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV. Nuo 2012 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, rengia meno dirbtuves.

– Anot kolegos Jurgio Viningo, rašiusio „Šiaurės Atėnuose“ apie tavo parodą, „tapybos, ypač figūrinės (ją reikėtų skirti nuo figūratyvinės), anot Deleuze’o, pranašumas štai koks: ji išvaduoja prezenciją iš reprezentacijos, savo spalvine sistema sukurdama tiesioginio poveikio nervų sistemai sistemą, isteriją paversdama menu, įsteigdama „estetinę kliniką“, o isteriškoji tapybos esmė lieka nepriklausoma nuo psichiatrijos ir psichoanalizės, „tapyba yra isterija arba konvertuoja isteriją, nes paverčia dabartį tiesiogiai regima“. Ar sutinki su tokiu pusiau tiesioginiu tavo bent jau pastarosios parodos įvardijimu kaip figūrinės, imanentinės?

– Menininkai yra visuomenės sanitarai. Per save perfiltruoja įvairias (teigiamas ir neigiamas) emocijas, permąsto ir tada sudeda į savo kūrinius. Parodose vaikščiodami lankytojai atpažįsta savąją patirtį meno kūriniuose arba mano jos neradę. Vieni kitus maitina, įkvepia, inspiruoja, nervina ir erzina. Sociumo mąstymas itin glaudžiai susijęs su regimais vaizdais. Taigi sutinkamos neurozės paveikia regą, tapyboje – spalvas, formą, taip dažnai užsidarome „estetinėje klinikoje“,.

– Kaip šovė idėja parodai ruošti būtent rentgeniškus, galvos be veido portretus?

– Su rentgeno fotografijomis dirbu ne vienus metus, pradėjau nuo 2011 m. 2012 m. buvau įnikęs į Algio Mickūno knygas, užsikrėčiau idėjomis apie kosmines vibracijas, energijas. Mane žavėjo ir tebežavi žmogus, kaip kosmoso, visatos dalis, kur viskas susiję, kinta atsikartojant, cikliškai juda, nuolat gyva. Pasižiūrėjus į žmogaus organų kompiuterinius tomografinius pjūvius, visa atrodo kaip kosmosas. Tamsus skliautas, žvaigždynų, planetų judėjimai. Fizinį kūną tyrinėjame ekrane, su kuriuo susiduriame kasdien. Valandų valandas spitrijamės į ekranus: kompiuterius darbe, namie, į išmaniuosius ir neišmaniuosius telefonus, televizorių dėžes-rėmus, gražius vaizdus fiksuojame fotoobjektyvais, vaizdo kameromis. Vaizdai akimirksniu užvaldo mūsų mintis, kitaip sakant, žmogus priima ekraninio vaizdo taisykles, mąstymas tampa savaimine reakcija į vaizdą. Vaizdo kultūros teoretikė, estetikė ir menotyrininkė Odeta Žukauskienė viename straipsnyje rašė, kad ekraninėje kultūroje matymas atstoja suvokimą. Dėl to bene vienas svarbiausių objektų yra kūnas. Fizinis kūnas. Jeanas Baudrillard’as rašė, jog ištisus amžius buvo siekiama įtikinti žmones, kad jie neturi kūnų (nors jie iki galo taip ir nebuvo įtikinti); šiandien sistemingai siekiama juos įtikinti, kad vis dėlto turi.

Man itin artima lietuvių prigimtis: artumas žemei, sėslumas, prisirišimas prie šeimos, pagarba nežmogiškajai gamtai. Ir visa tai „susitepė“ į ciklą „Kosminės vibracijos“ (2012). O portretai „atėjo“ savaime.

– Pamenu, kai vasarą matėmės Klaipėdoje, dar buvai tik įpusėjęs savo darbus, o parodos atidarymas nenumaldomai artėjo. Kaip dažnai tenka susidurti su laiko stokos problema ir ar sprintas finišuojant blogai nepaveikia darbų kokybės?

– Buvo intensyvus laikas, vieni darbai vijo kitus. Taip, kartais tenka grumtis su laiko stoka. Apskritai nemėgstu ilgai kankinti drobės, darbai neturi būti kamuojami. Geriausius darbus esu padaręs per kelis priėjimus.

– Mane visada domino vienas klausimas, kurį priminei pastaruoju savo sakiniu. Kurie kūriniai išeina kokybiškesni: išvargti ar parašomi vienu dviem prisėdimais. Bet, ko gero, čia svarbus apgalvojimas prieš darant, visa ko planas?

– Taip, tu teisus, apgalvojimas prieš imant veikti yra esminis. Kai susidėlioji galvoje, ką nori padaryti, tada paprasčiau dirbti. Tiesa, būna, kad techniškai nepavyksta išgauti sumanymo, tenka keisti, koreguoti, perdaryti. Betvarkant yra tikimybė darbą „užkankinti“. Sunku pasakyti, kada kūriniai išeina kokybiškesni. Greičiausiai tada, kai esi patenkintas galutiniu rezultatu, kad ir kiek praleidai laiko.

– Neseniai su drauge atidarėte ir savo dailės galeriją. Kas paskatino imtis tokio žingsnio ir kiek tai kainuoja (klausiu ne vien apie pinigus)?

– Teisybė, su drauge Klaipėdoje atidarėme galeriją „Si:said“. Skaistė (draugė) gavo paramą iš Kultūros ministerijos ir šis sumanymas buvo realizuotas. Man patinka miestas, kuriame gyvenu. Dažnai apima slogulys: menininkai išsibarstę kas sau, visi kalba apie buvusio mero Alfonso Žalio iškilų laiką, kai Klaipėdoje buvo tarsi kultūrinis aukso amžius; dabar žmonių mažai, kultūrinis gyvenimas vyksta, bet jis nėra įsukantis, paskatinantis naujovėms, panašu į virimą savo sultyse. Buvusio nepavyksta grąžinti, kaip ir niekas negali pasakyti, kur ir kada bus virsmo taškas.

Galerija veikia penkis mėnesius, sulaukiame teigiamų atsiliepimų ir palaikymo. Pradžioje maži džiaugsmai, paskui bus matyt.

– O ar dailininkui rengiant parodas ir pardavinėjant drobes įmanoma pragyventi?

– Įmanoma, jei tapai interjerui skirtus darbus. Tada perka gimtadieniams, jubiliejams, kitoms progoms ar be progos. Meno kolekcininkų Lietuvoje mažai. O jei interjerams netinka tavo darbai, pragyventi sudėtingiau ir net sudėtinga. Tenka suktis kitaip.

– Kaip priimi meno kritiką ir ar Lietuvoje yra kompetentingų kritikų? Populiaresniuose laikraščiuose ir žurnaluose aptinku tik knygų recenzijas, kurių pusę parašo Kęstutis Navakas, geriausiu atveju – socialinę kritiką.

– Meno kritika yra neatskiriama meno dalis. Menininkai be kritikų ir atvirkščiai negali egzistuoti. Vieni yra kitų gyvasties, būties priežastis. Lietuvoje turime puikių, kompetentingų menotyrininkų.

– Prieš keletą mėnesių interviu vienas žymus lietuvių dailininkas pasakė, kad dailės žmonės daug lengviau atsispyrė tarybinei kultūros priespaudai, vertimui kurti „patogius“ kūrinius. O štai rašytojai, prisiminus legendinį MASSOLIT’ą (didžiąją Rašytojų sąjungą iš „Meistro ir Margaritos“), lyg klusnios avelės tenkinosi atitinkamais lietuviškais patogumais, kurdami meno požiūriu niekinį produktą. Gal dėl to iš tarybmečio likę kur kas daugiau žymių dailės, vizualinės srities kūrinių.

– Tarybmečiu dar nešiojau mokyklinę uniformą ir myniau taką į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Deja, negaliu pakomentuoti, tik spėti, remtis kitų patirtimi, kaip dailininkai laviravo tarybinės cenzūros koridoriuose.

– Jei prie tavęs prieitų jaunuolis ir pasakytų, kad nori tapyti, mokytis iš tavęs, ką atsakytum?

– Susitinkam studijoj.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt