Laureatės kalba, sakyta 62-ojo „Poezijos pavasario“ atidaryme

Esu dėkinga už įvertinimą, bet man jis nėra lengvas. Ne dėl to, kad jausčiausi neverta. Kiekvienas poetas sau yra pats pačiausias vien jau dėl to, kad suvokia, kiek pastangų atsiėjo knyga. Įmanoma autorius grupuoti pagal tai, kiek jie rašo apie kitus ir kiek – apie save. Deja, rašyti apie kitus – veikiau prozos, ne poezijos stiprybė. Jeigu kas nors ir bando tą daryti, nebūtinai išvengia moralizavimo, kartojimosi ir tiesiog klaidų. Panašiai nutinka ir su recenzijomis: poetai rašo savo brangiausią poeziją, bet parašyti apie kolegų knygas jiems atrodo esąs kažkieno kito – mistinių kritikų darbas.

Vis dėlto šiandien norėčiau panirti į egoistinį prisiminimą. Kokia laiminga buvau 2000-aisiais, kai mano eilėraščiai pirmąkart pasirodė „Poezijos pavasario“ almanache. Tais metais jį sudarinėjo Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė ir Eugenijus Ališanka. Atsimenu, kad almanachą pirkau knygyne: tą dieną visi masiškai neišlaikėme ekonomikos kurso įskaitos. Lyg vyko troleibusų vairuotojų streikas, nes į Saulėtekį ėjau pėsčiomis ir jaučiausi išlaikiusi kitą, svarbesnę, įskaitą. Vėliau tos publikacijos darėsi vis mažiau svarbios, kartais atsikalbinėdavau, nuoširdžiai neturėdavau sudarytojams ko pasiūlyti. Ir iš paties festivalio ritualų švelniai pasišaipydavome. Nepaisant skepsio, kiekvienais metais su goduliu vartau almanachą, ieškodama kažko, kas turbūt svarbiau už pasaulio naujienas. Iš pradžių priešiniesi tradicijai, vėliau sutampi su ja ir pasiduodi jai. Šiuo metu skaitau nemažai egzodo poezijos ir matau, kaip joje bandoma išreikšti tai, kas karo pabėgėliams atrodė aukščiau už asmeninius tikslus. Tai neveikia tuo būdu, kaip veikia aktyvizmas, bet yra arčiau maldos ir veikia mistiniu būdu.

Neseniai girdėjau Mariaus Eidukonio radijo laidą „Kultūros rentgenas“: jauni žmonės nebestoja į kūrybines sąjungas, nes jos nepatenkina jų poreikių. Gal ir taip, menui reikia gaivališkos raiškos arba dūlėjimo, organizaciniai reikalai jį smaugia. Norėčiau užduoti kelis klausimus – ne vien jums, bet ir sau. Kodėl mes vis dar esame Rašytojų sąjungos nariai? Kam mums tai reikalinga? Ar dėl privilegijų? Ar dėl prestižo, buvimo „tikru rašytoju“ iliuzijos? Ar dar egzistuoja bendra moralinė laikysena pažiūrų poliarizacijos sąlygomis? Ar daugeliui mūsų pakanka būti savišalpos draugija? O pavieniais gelbėtojais? Kas telkia bendruomenę? Ar mums svarbu susitarti dėl premijų gausos ir kokybės? Ar tinka tokia literatūros recepcija ir sklaida? Tiek daug gerų lektūrų kultūros spaudoje, bet ar mes ją perskaitome? Ar mums patiems ne per maža dvasinio gyvenimo, nepaisant renginių, festivalių ir rezidencijų skaičiaus? Susisiejimo su visuomene, universitetais, socialinėmis realijomis, pasaulio įvykiais? Pastarųjų metų kronika rodo, kad jau išmokome kalbėtis apie politiką, bet vis dar per mažai kalbamės apie literatūrą, bijodami įskaudinti vieni kitus. Todėl linkiu, kad pradėtume.

Theodore’as Roethkė [Retkė] (1908–1963) – neabejotinai vienas iš reikšmingiausių, įtakingiausių ir savičiausių praeito amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų poetų. Theodore’as užaugo šeimos (seneliai – imigrantai iš Prūsijos) valdomame gėlių ūkyje prie Sagino upės, to paties pavadinimo Mičigano miestelio pakraštyje, ir daug laiko praleido padėdamas tėvui prižiūrėti ir tvarkyti didžiulius šiltnamius, taip pat – klaidžiodamas ir žaisdamas šeimai priklausiusiame dideliame atžalyne. Šiltnamio „įnamiai“, gėlės, kultūriniai ir laukiniai augalai, gyvūnai, laukinės gamtos kraštovaizdžio elementai vėliau tapo Roethkės poezijos objektais, išraiškinga ir savita gamtos mistiško grožio ir metafizikos, gamtos ir žmogiškosios būties paralelių temų medžiaga. Kaip atviravo viename iš laiškų, šiltnamis jo kūryboje – tai „viso gyvenimo simbolis, įsčios, rojus žemėje“.

Roethkė rašė tiek tradicinės eilėdaros rimuotą poeziją, tiek laisvosiomis eilėmis. Reikšmingiausios poezijos knygos – „Atviras namas“ (Open House, 1941), „Sūnus palaidūnas ir kiti eilėraščiai“ (The Lost Son and Other Poems, 1948), „Budimas“ (The Waking: Poems 1933–1953, 1953; Pulitzerio premija), Nacionaline knygos premija įvertintos „Žodžiai vėjais“ (Words for the Wind, 1958) ir „Tolimas laukas“ (The Far Field, 1964). Čia spausdinami chrestomatiniai, dažnai į antologijas traukiami Roethkės eilėraščiai Child on Top of a Greenhouse, Cuttings (later), The Minimal, Root Cellar, The Waking, Dolor, The Geranium, The Far Field.

Tai pirma šio amerikiečių poezijos klasiko publikacija lietuviškai.

Eglė Kuckaitė. Kuokelės vertė Dramblius šokti. 2019–2021

Berniūkštis ant šiltnamio
 

Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,

Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,

Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun

Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,

Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,

Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora

Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!

 
[1948]

 
 
Auginiai (vėliau)
 

Šitas troškimas, grumtynės, sausų šakelių prisikėlimas,

Nupjauti šakigaliai iš paskutiniųjų stojas ant kojų,

Kuris gi šventasis dėjo tiek pastangų,

Nukapotom galūnėm stiebės į naują gyvenimą?

Aš girdžiu, po žeme, tą čiunkimą ir gokčiojimą,

Savo gyslomis, savo kaulais jaučiu…

Vanduo pamažėl sunkias aukštyn,

Standžios sėklos galiausiai pratrūksta.

Kai daigai prasiskverbia paviršiun,

Slidutėliai kaip žuvys,

Aš sudrebu, palinkstu prie pirmãpradės, makščių drėkõs.

 
[1948]

 
 
Smulkmė
 

Tyrinėju gyvastį ant lapo: miniatiūrinius

Miegpuvius, stingius šaltų plotmių bakstenius,

Vabalus landose, tritonus, akmens kurtumo žuvis,

Amarus, ilgas sugležusias daugiametes žoles apkibusius,

Raistų ranguonis,

Bakterinius šliaužūnus,

Nelyg unguriukai kūdrose

Įplėšose kirbančius,

Blyškiom veplėm lyžčiojančius šiltas siūleles,

Švarinančius ir glamonėjančius,

Šliaužiančius ir gydančius.

 
[1948]

 
 
Daržovių rūsys
 

Nieks neslūgsojo ramiai tame rūsyje, kiaurai permirkusiam,

Iš dėžių veržėsi svogūnėliai, tamsoj plyšių ieškodami,

Daigai kadaravo ir sviro,

Nešvankiai išsibrukę iš apipelijusių krežių,

Karindami ilgus geltonus nelabus kaklus, tarsi tropikų gyvatės.

O jau smarvių kokia sueitis!

Šakniavaisiai išvešėję nelyg senas prievilas,

Mėsingi, tarpūs kotai, išpampę nuo siloso,

Lapų puvenos, mėšlas, kalkės, suversti ant slidžių lentjuosčių.

Niekas o niekas neišsižadės gyvasties:

Net mulvė po kojom nepaliovė alsavus.

 
[1948]

 
 
Budimas
 

Aš basčiaus

Po laukus;

Saulė išlindus,

Kaitra įsismaginus.

Štai taip! Štai taip!

Tvaskėjo karietaitės gurklys,

Kits kitam

Dainavo žiedai.

Akmenys dainavo,

Taip, mažesnieji,

O gėlės laigė

Tarytum ožiukai.

Rantuotas pakraštys

Ramunių mojo;

Buvau ne vienas

Obelų sode.

Girios gilumoj

Lizde jauniklis dūsavo;

Rytmetinius kvapus

Išlaisvino rasa.

Aš priėjau, kur upė

Per akmenis sroveno:

Pažino ausys

Pirmalaikį džiaugsmą.

Ir vandenys visi

Visų upelių

Man gyslose skardeno

Aną vasaros dieną.

 
[1948]

 
 
Sopulys
 

Aš pažinau nenumaldomą liūdesį pieštukų,

Sulygiuotų dėžutėse, sopulį bloknotų ir prespapjė,

Aplankų ir klijų lipčiaus galavimąsi,

Iščiustytų viešųjų vietų nyką,

Priimamojo, komutatoriaus, tualeto víenumą,

Ąsočio ir dubens rankoms mazgoti nekintamą gailesį,

Ritualą spausdinimo mašinos, sąvaržėlių, kablelių,

Begalinį gyvenimų ir daiktų kopijavimą.

Ir aš mačiau dulkes nuo įstaigų sienų,

Smulkesnes už miltus, gyvas, pavojingesnes nei kvarco dulkės,

Sijotas, veik nematomas, ilgomis nuobodžio popietėmis

Plonyčiu sluoksniu gulančias ant nagų ir nudailintų antakių,

Šviesius plaukus dengiančias, it vienas pilkus standartinius veidus.

 
[1948]

 
 
Pelargonija
 

Kai sykį ją išnešiau lauk ir palikau prie šiukšlių dėžės,

Ji pasirodė tokia nušiurusi ir ištežus,

Tokia paika ir patikli, – lyg koks pasiligojęs pudelis

Ar suvytęs astras vėlyvą rugsėjį, –

Kad parsinešiau ją atgal

Naujam dienos režimui –

Vitaminams, vandeniui ir sąmoningam,

Kaip tuomkart atrodė,

Racionui: ji tiek ilgai mito

Džinu, plaukų segtukais, nurūkytais cigarais, išsivadėjusiu alum,

Susiraitę jos žiedlapiai biro

Ant išblukusio kilimo, pūkuoti lapai

Nutaškyti senais žlėgtainio riebalais.

(Išdžiūvusi, ji gurgždėjo kaip tulpė.)

Ką jai teko ištverti!

Iki išnaktų spygaujančios paikšės damutės

Arba štai mudu vienudu, apšepę,

Aš kvėpiu į ją alkoholį,

Ji svyra iš savo vazono link lango.

Į pabaigą rodės, kad beveik girdi mane,

Ir tai buvo šiurpu…

Todėl kai samdyta merga, ta pusgalvė šniaukra,

Iššveitė ją į šiukšlinę, su visu vazonu,

Nesakiau nieko.

Bet kitą savaitę aš atleidau tą žiežulą,

Tokia buvo vienatvė.

 
[1964]

 
 
Tolimas laukas

I

Aš vis sapnuoju ir sapnuoju keliones:

Kaip lekiu it šikšnosparnis vis giliau į siaurėjantį tunelį.

Kaip vienui vienas, be bagažo riedu ilgu pusiasaliu,

Pakelėse sniegu nukloti ataugantys medžiai,

Smulkus sausas sniegas caksi į priekinį stiklą,

Pakaitom snaigės ir šlapdriba, jokio eismo iš priekio

Anei šviesų iš galo padūmavusiam šoniniam veidrodėly,

Apledėjusį plento asfaltą keičia skalda,

Galiausiai išvirstanti beviltiškom provėžom smėlyje,

Kur automobilis užklimpsta,

Pusnyne buksuodamas,

Iki žibintai užtemsta.

II

Lauko gale, žoliapjovės aplenkiamam pašaly,

Kur velėna zmenga ties žolynų paslėpta pralaida,

Strazdo mėgdžiotojo buveine, pelėno urvu,

Ne per toliausiai nuo gėlių sąvartos, vis kintančios,

Tarp skardinių, padangų, surūdijusių vamzdžių, sulūžusių agregatų,

Patìrta apie amžinatvę.

Ir iš surukusio snukučio nugaišusios žiurkės, lietaus ir vabalų pagraužtos

(Ją užtikau senos anglių dėžės trūnėsiuos),

Ir katino, prie fazanų aptvaro užklupto,

Gėlių daigais nudrykę jo žarnos,

Naktinio sargo nupyškinto.

Aš kentėjau dėl paukščių, dėl triušių jauniklių, įkliuvusių į žoliapjovę,

Mano sielvartas nebuvo perdėtas.

Nes užtikt giesmininką ankstyvą gegužį –

Tai pamiršti laiką ir mirtį:

Kaip jie užpildydavo baltąją guobą, čiulbantis nerimstantis debesis, ištisą rytmetį,

Ir aš žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kol akys apraibdavo nuo paukščių pavidalų:

Geltonieji krūminukai, rausvagurklės medlaipos, mėlynosios zylės…

Nestygstantys, nepagaunami it žuvys, bebaimiai,

Pakibę ant šakų lyg nokstančių vaisių kekės, svarinantys šakų galiukus,

Mirksnį sustingsta –

Ir jau neria šalin vos vos plastelėję,

Lengvesni už kikilį,

O karietaitės bardamosi čirpavo pažalusiose gyvatvorėse

Ir auksinis genys kaleno savajam vištų gardo sausuoly.

…Arba tįsoti nuogám smėlyje,

Lėnõs upės dumblėtose seklumose,

Čiuopiant kriauklę,

Mintijant:

Kadaise buvau kažin kas panašaus, besąmonis,

O gal kitokio omens, mažiau pramanaus;

Arba grimzt iki slėpsnų į liūną;

Arba keliais kaulėtais apžergus sėdėti ant šlapio rąsto,

Tikint:

Aš vėlei sugrįšiu,

Kaip gyvatė ar rėksnus paukštis,

Arba, jei pasiseks, kaipo liūtas.

Aš išmokau nebijot begalybės,

Tolimojo lauko, vėjuotų amžinybės uolų,

Laiko mirimo rytojaus baltoje šviesoje,

Nuo savęs besisukančio rato,

Bangos kėtojimosi,

Artėjančio vandens.

III

Upė vingiuoja aplinkui save,

Medis atsitraukia į savo šešėlį.

Jaučiu vos sučiuopiamą permainą, nešimąsi priekin,

Tarsi vandens pasraunėjimą prieš susiaurėjančią vagą,

Kai krantai susieina ir plati upė pabalsta;

Arba susilieja dvi upės – melzgana ledinė srovė

Ir gelsvai žalias aukštikalnių plūsmas:

Iš pradžių sraunus bėgsmas tarpu uolų,

Tada ilgas tekėjimas per plokščius akmenis,

Prieš nusileidžiant į sąnašų lygumą,

Prie molžemėtų pakrančių su laukinėmis vynuogėm, nuo guobų karančiom.

Vanduo smulkiais raibuliais

Geltonas nuosėdas plukdo į saulės atokaitas.

Kur krabai šildosi pakraščiuose,

Sąžalynuose, knibždančiuos gyvačiukių ir kraujasiurbių…

Aš pasiekiau ramų, bet ne gilų vidurį,

Žvilgiõs srovės aplenkiamą vietą;

Akys stebeilijas į upės dugną,

Daugiabriaunius akmenis, akmenukais išmargintą smėlį,

Mano mintys klaidžioja ne vienoj vietoj,

Žemėje pusiau sausumos, pusiau vandenų.

Aš mirties atgaivintas, minčių apie savo mirtį,

Sausas mirštančio sodo kvapas rugsėjį,

Vėjas, pustantis išblėsusio laužo pelenus.

Tai, ką myliu, yra po ranka,

Visada, žemėje ir ore.

IV

Pasiklydęs „aš“ keičiasi,

Sukdamasis į jūrą,

Sukdamasis sūkuryje…

Senas vyras su ugnin ištiestom kojom,

Žaliu apsiautalu, atsisveikinimo apdangalu.

Žmogus, susidūręs su savo paties begalybe,

Pažadina visas bangas, visą jų nevaržomai klaidžiojantį įkarštį.

Absoliuto šniokštimas: „kodėl,

kodėl gimei?“ užgula nepridengtas jo ausis.

Dvasia jo siaučia kaip didis vėjas,

Sušvelnėjantis žydroje saulėtoje plynaukštėje.

Jis – visa ko pabaiga, galutinis žmogus.

Visi baigtiniai dalykai atveria beribiškumą:

Tas kalnas savo ypatinguoju atspalviu,

Melsvu šviežiai suledėjusio sniego spindesiu,

Vakaro gaisais ant apledėjusių pušų;

Liepų aromatas kalno šlaite,

Bičių numylėtasis kvapsnis;

Vandens tyla virš nugrimzdusio medžio:

Nesudrumsta žmogaus atminties romybė…

Vienui vieno akmenuko ratilas,

Besiplečiantis per pasaulio vandenis.

[1964]

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Atsiprašau Tomo Venclovos, kad pasiskolinau jo eilėraščio eilutę, o drauge ir knygos pavadinimą. Tik jis ir galėjo man šauti į galvą apžiūrinėjant tą grafikos darbelį, dvi pažįstamas bažnyčias ir tai, ką dailininkas norėjo parodyti kitapus jų. Tasai „kitapus“ čia užima daug, kone trečdalį paveikslo. Neprisimenu, kad dar kas nors būtų šitaip vaizdavęs tą garsią Vilniaus vietą. Ir net atrodo, jog kalvos, medžiai, debesys už Onos ir Bernardinų pavirtę į galingas jūros bangas, o pats bažnyčių duetas, tarsi Nojaus arka, yra išneštas, išplukdytas ant vilnietiško grindinio.

Tą mažytį medžio raižinį 1935 metais sukūrė lenkas dailininkas Adolfas Popławskis. Buvo gimęs Vilniuje, inteligentų šeimoje, mokėsi prestižinėje Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje, kurį laiką drauge su šiek tiek jaunesniu Miłoszu. Vėliau studijos Stepono Batoro universiteto Menų fakultete pas Ruszczycą. Apsigynęs tapytojo diplomą ir gavęs pedagogo pažymėjimą, Lydos gimnazijoje mokė vaikus piešimo. Iki karo dar spėjo surengti kelias parodas, paskutinė – jau lietuviškame Vilniuje, 1940-aisiais. Vokiečių okupacijos metais vertėsi kuo pakliūva, vedė, gimė duktė. Bet okupacija yra okupacija, todėl drauge su broliu, kaip ir daugybė patriotiškai nusiteikusių lenkų, įstojo į pogrindinę Armiją Krajovą. Netrukus sugrįžo sovietai. Saldaus keršto valanda. Lenkų pogrindžio nariai, apkaltinti tarybinės tėvynės išdavimu, atsidūrė už grotų, tose pačiose kamerose su lietuviais kovotojais. Suėmė ir abu Popławskius. Šeimoje jų buvo šeši broliai. Kitų keturių likimai vienodi: vyriausias žuvo legionuose, kitas vokiečiams puolant prie Lvivo, trečias nušautas Katynėje, dar vienas mirė pakeliui į Sibiro lagerius. Iš Vilniaus laikų išlikusi dailininko nuotrauka: sutaršytais plaukais, atlapota krūtine, akys dega. Be abejo, tokį vertėjo suimti, tarybiniai organai neapsiriko. Kalėjimuose visi veidai supanašėja.

Adolfo Popławskio kitapus Onos ir Bernardinų irgi laukė begalinė jūra – „12 lat katorgi“. Taip jis pavadino savo lagerio užrašus. Maldaknygės formato knygelė sumažintu mašinraščio šriftu. Pogrindinės lenkų leidyklos darbas prieš pat socializmo griūtį. Iš lagerio į lagerį dailininkas tampytas po visą imperiją, iki pat Kolymos ir Magadano. Kirto miškus, tampė akmenis. Kartais nupiešdavo kitam kaliniui kokį paveiksliuką ar šventinį sveikinimą, mainais gaudamas papildomą duonos porciją. Sukūrė ir kaligrafiškai užrašė kelias maldas. Pramoko lagerininkų žargono su visais kumais, šurikais, ksivom, čefyrais. Teismas Vilniuje 1945-aisiais jam buvo skyręs penkiolika metų. Bet Stalinui nusibaigus pavyko ištrūkti anksčiau ir repatrijuoti į Lenkiją. Prieš tai savaitę dar praleido rudeniniame Vilniuje. Apsiverkė po Aušros vartų arka pakeliui iš geležinkelio stoties. Ne jis vienas, aišku. Mieste po senovei buvo galima susikalbėti lenkiškai. Nors pagundos pasilikti nejautė. Savo buvusiuose namuose aptiko svetimą šeimą. Pažįstami baldai, net jo paties grafika ant sienos. (Gal kartais šis mažas darbelis?) Nepaėmė, nors naujieji gyventojai ir siūlė. Tėvų Lenkijoje jau nerado, paskutinį kartą buvo matęsi, kai vedė iš teismo į voronoką, juodą kalėjimo būdą. Motina iš tolo peržegnojo abu sūnus. Jiedu ir sugrįžo.

1994 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad Adolfas Popławskis buvo represuotas neteisėtai. Bet labai abejoju, ar tokie dalykai reiškia ką nors už Onos ir Bernardinų.

Kodėl iš gausybės savo fiksuotų gamtovaizdžių Tomas Venclova knygos viršelyje įrašo būtent šį, telieka poeto paslaptis. Bet savo paties atsakymą žinau iš seniai. Vaikystėje, kada kiekviena gatvė ar takas, namas, medis, kiemas, kalnelis, posūkis būna išbandyti ir ištyrinėti, įgiję savo vardus ir paskirtis tavo žemėlapyje, ties Ona ir Bernardinais buvo mano valstybės riba. Anapus – kitas pasaulis, kuris įsileidžia tave tik ypatinga proga, gavus vizą, nedažnai. Pavyzdžiui, Vilnelėje prasidėjusios maudynės ar kai Jaunimo sode (taip jis tada vadinosi) atsiranda nauja karuselė ir dar dešimt kapeikų kišenėje. Kai reikia kurį laiką slėptis, išnykti, nes esi pabėgęs iš pamokų, o mokykla už kampo. Arba tavo rogutės nugvelbtos iš svetimo kiemo. Perėjęs sieną tapsi nematomas. Kaip anuomet ir tie visi laisvadienius gavę tarybiniai kareiviai iš kaimyninių dalinių, kurie orams sušilus ten, Altarijos kalnų krūmynuose, ragavo pigų vyniuką ir glamžė paneles. Dabar atrodo, kad kaip tik ten, už Onos ir Bernardinų, buvo vieta, kur nejučia mokiausi priimti kito pasaulio egzistavimą ir laukiančią tavęs beribę amžinybę. Viskas šalia, tačiau dar ne tavo. Net ir šiandien, kai jau daug metų gyveni gretimais, pasienio punkte, kelti koją kitapus ribos būna baugu ir neįprasta. Tarsi perėjus sieną jau nebus kelio atgal. Nors ir jaučiu, kad ten pasitiks grožis ir laisvė. Suskambės kažin kur saugoti seni balsai.

„Eidama iš parodos visur mačiau alyvas ir vos neįmyniau į š…“ – parašiau žinutę grafikei Evelinai Paukštytei, kurios paroda „Mirtis alyvose“ Vilniaus grafikos meno centre atidaryta gegužės pradžioje. „Magija? Magija!“ – retoriškai pridūriau. Nes būtent taip – „Šūdai ir alyvos“ (2026) – pavadintas vienas iš Evelinos paveikslų. Jame – aplink fekalijų kryžių šokančios odaliskos, mirtis klouno pavidalu, bunkeris, alyvos ir, žinoma, jau nuolatiniu simboliu Evelinos paveiksluose tapusios bananinių šokoladinių saldainių formos fekalijos.

Evelina Paukštytė. Šūdai ir alyvos. 2026

Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus. Esu rašiusi, kad Evelinos Paukštytės kūriniuose man labai svarbus dieviškasis dėmuo. O šiuokart norėčiau pakalbėti ir apie liūdesį. Parodoje vaizdo projekcijoje mirga pernai nufilmuoti sultingi alyvų žiedai. Viskas praeina, viskas laikina, o žydinčios alyvos, pasak parodos aprašo, simbolizuoja mirties neišvengiamybę net pačiu gražiausiu momentu, kai viskas gyva ir pilna jėgų. Į projektoriaus apšviestą lauką vis įgoglina kuris nors iš parodos lankytojų ir tada alyvos mirga ant parodos eksponatu tapusio žiūrovo kūno, veido, rankinės arba atsivesto šuns. Peržiūrėdama parodos atidarymo nuotraukas randu save: ant mano veido – alyvų kekės, tarsi jas kas būtų ištapęs rausvu glajumi. Toks štai fluxus. Beje, šuo Evelinos parodoje irgi buvo – iš veltinio nuveltas, baltas ir pūkuotas, pozavo visai nesusigėdęs dėl šalia taip pat eksponatais virtusių savo fekalijų.

Bežaisdama siužetais ir triksteriais, Evelina parodoje vis dėlto aprėpia visa ko esmę: laikinumą. Visko gyvo, kvėpuojančio, žydinčio, judančio, džiuginančio. Mirtis alyvose, – sakydavom vaikystėje, išvydę ką nors tiesiogine ar perkeltine prasme verčiančio iš koto. Tebesakom ir dabar, tik gal rečiau.

„Mirtis alyvose“ gali būti ir dabartinė politinė situacija, ir padėtis Lietuvos Seime, ir aukščiausio rango šalies vadovų kalbos. „Mirtis alyvose“, kad ir kaip būtų liūdna, – ir tai, kas nuolat vyksta kultūros lauke.

Ar „Mirtis alyvose“ gali būti tikroji mirtis? Mūsų artimųjų, aplinkui vykstančiuose karuose žuvusiųjų? Vis dėlto savo parodoje Evelina pasirenka juoktis iš to, iš ko galima juoktis, kad ir pro ašaras. Vaikystėje iš alyvų žiedelių siurbdavome nektarą, o penkiažiedžius suvalgydavome, sugalvoję norą. Toks vaiko „mutaboriškas“ pasaulio suvokimas, kur viskas, kas gražu, turi atsidurti skrandyje tiesiogine prasme. Stebuklai – taip pat.

Čia pat galerijoje – rausva permatoma plėvele dengtas langas, pro kurį, kaip pro akinius, visas pasaulis irgi tampa alyvinės spalvos.

Parodos atidarymo dieną melancholiškas laikino žydėjimo jausmas tvyrojo visur. Jį išsinešiau ir iš Evelinos Paukštytės parodos.

„Tiesa, kokia ji bebūtų, skleidžiasi per kontrastus ir dviprasmybes“, – tąkart supypsėjo atsakymas iš Evelinos.

●

Būtent apie tiesą mąstau pastarosiomis dienomis. Ir dėl to, kad, manau, nėra „vienų“ ar „kitų“ tiesos. Tiesa yra ten, kur neprasilenkiama su morale, nekolaboruojama dėl naudos ar ūkio, negudraujama, nesilankstoma kaip nendrelei. Tiesa esti tada, kai sprendimus darai atvirai – net jei tai balsavimas. Dėl tiesos dažniausiai gali labai nukentėti. Todėl, manau, tiesos daugiskaita tiesiog neegzistuoja.

Šis „Šiaurės Atėnų“ numeris – poezijos ir dienoraščių numeris. Laikraštyje dėsninga kažkuriam vienam žanrui suklestėti, kartais, regis, be ypatingos priežasties. Dienoraščiuose – jau praėjęs laikas ir jo akcentai: asmeninių potyrių, socialinio ir politinio konteksto, kultūros pulso. Dienoraščius iš esmės rašom ne dėl dabarties, o ateities kartoms. Telieka tie užrašai jų vertinimui, kaip ir tiesa ir netiesa.

Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.

Balandžio 16 dieną žiūrėtas šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo spektaklis „Clap & Slap“ mane nustebino per kūną perkeldamas kitur, į kitą laiką, o gal, tiksliau, iškeldamas manyje glūdintį kitą, praeities, erdvėlaikį į spektaklio žiūrėjimo erdvę ir laiką. Atlikėjai spektaklyje žalojosi, atkakliai iki apmaudaus raudonio plakėsi delnais nugaras už, sakykime,

Scena iš šokio spektaklio „Clap & Slap“. Donato Ališausko nuotrauka

rusų taikiojo pasaulio ir jo bendrininkų nusikaltimus, taip pat už to pasaulio priešininkų (tarp jų – paties Šugalejevo, kuris yra baltarusis) realius ar tariamus netesėjimus. O štai manyje šis meninis ritualas nejučia ir nelauktai sužadino devyniasdešimtinių kasdienybės kūniškuosius įspaudus, visus tuos perteklinius smurto vaizdinius, kuriais tada daugelis kasdien gyvendavom tiek patirdami, tiek fantazuodami. Per ilgą laiką tie vaizdiniai turbūt virto manojo kūno vaizduotės dalimi, giliuoju jos klodu (man mano kūnas – tai visada ir bet kada potencialiai žalojamas kūnas), taip pat dalimi manojo kūno elgsenos schemų, pavyzdžiui, perdėtu budrumu ir susivaržymu iki sąstingio. Nustebau, nes paprastai man šiuos kasdienybės įspaudus labai sunku pasiekti ir artikuliuotai apčiuopti, o štai žiūrint „Clap & Slap“, kenčiant demonstratyvią atlikėjų savižalą, kuri, be abejo, yra valdiško smurto perėmimas savo valion, tie įspaudai pamažu iškilo į kūno įsivaizduojamybės sceną ir įgijo kontūrą, šokėjų atkakliai artikuliuojamą savaisiais kūnais. Vadinasi, vieno erdvėlaikio kūnai gali padaryti suprantamesnius kito erdvėlaikio kūnus, atverti jų dalinę giminystę, šiuo atveju – bendrą kilmę iš smurto. Šitaip Lisičkinaitės ir Šugalejevo spektaklio peržiūra man sukūrė naujas kūniškas reikšmes, tapo svarbiu epizodu dedant pastangas atsiimti savo kūną iš praeities, iš naujo jį suvokti.

O štai gegužės 1 dieną atradau sau lig tol nepažintą puikią latvių vokalistę – Eleonorą Kampę. Ji „Retrito Smarse“ koncertavo drauge su scenos partneriu estu gitaristu Kalle Tikasu, o jųdviejų grupė vadinasi „Ringhold“. Tai buvo visai kitokia kūno forija: mane ne perkėlė tarp erdvėlaikių savojo kūno ribose, o veikiau persmelkė kitoniškas kūnas, atėjęs nežinia iš kokio erdvėlaikio, gal apskritai benamis, klajojantis, laikinai įsikuriantis ten, kur randa vietos. Vokalistė Kampė – avangardistė; turbūt galima sakyti, kad ji užsiima tuo, ką Roland’as Barthes’as pavadino balso grūdėtumu (grain). Kitaip sakant, Kampė kuria ant slenksčio tarp muzikos ir kalbos, o to slenksčio pagrindas yra vokalizuojančio balso įkūnytumas, tai, kaip kūnas savo materialumu, gyvastim, impulsais prasprūsta pro kompozicines struktūras ir konvencionaliai imituojamas (mimezės, ne apsimetinėjimo prasme) jausmines ar dramines nuostatas. Negana to, kartais kūnas prasprūsta pro kūną ir balsas pro balsą: vokalizuojami balsas ir kalba pareikalauja deformuoti laikyseną, įsitempti, judėti, moduliuoti, laužyti, spalvinti ir pan. Taip ir Kampė koncerto metu vis žingčioja pirmyn atgal, nejučia išsilenkia, įtempia ir išsuka ranką ar koją ir kt. Jos balsas staigiai kyla ir leidžiasi, ima džergžti, įdumba ir išsigaubia, įgyja tarsi nebe visai žmogišką tembrą ir pan. Susidariau įspūdį, kad iš tikrųjų ne tiek ji pati visa tai daro, kiek kažkas su ja daroma. Kampė tarytum įsileidžia į savąjį kūną kažin ką kitoniška, „kita“, ir tas „kita“ mėgina pasirodyti per jos balsą ir kūną. Nesakyčiau, kad Kampė tą kažką „kita“ vaizduoja; veikiau ji suteikia tam „kita“ momentinę vietą būti esamam, atkakliai užleidžia savo kūną ir balsą. Tas „kita“ sykiu skverbiasi į aplinkinius, mūsų, kūnus, kėsinasi deformuoti mūsų kūnų vaizdinius ir tonusą, užkrėsti juos nejaukiu vidiniu balsu. Ir tegul: tai labai malonu.

2011 m. kovo 11 d. pasaulį sudrebino žinios apie Tohoku žemės drebėjimą – vieną galingiausių nuo modernių seismografų matavimų pradžios – ir jo sukeltą cunamį. Ir taip sudėtingą situaciją rytinius Tohoku regiono krantus siaubiant iki 40 m aukščio cunamio bangoms praėjus parai pablogino nelaimė atominėje elektrinėje – viename Fukušimos I branduolinės elektrinės reaktorių įvyko vandenilio dujų nuotėkis ir sprogimas; praėjus trims paroms po cunamio keturi iš šešių reaktorių buvo gerokai apgadinti tokių sprogimų. Įvyko antra pagal pragaištingumą branduolinė avarija.

Triguba katastrofa Tohoku pražudė apie 20 000 gyventojų (palyginkime: per antrą pagal pražūtingumą žemės drebėjimą Japonijoje po 1945 m., 1995 m. nusiaubusį didmiestį Kobę, žuvo apie 6 500 žmonių), sugriovė nesuskaičiuojamą daugybę pastatų, sudavė skaudų smūgį ir taip stagnavusiai ekonomikai, o uždarius šalies atomines jėgaines apsunkino nuo iškastinio kuro importo labai priklausomos Japonijos energetikos sektorių.

Pamenu, kaip ši Japonijai pragaištinga žinia pranešta per Lietuvos televiziją, transliuojančią iškilmingą posėdį Seimo salėje, taip pat akimirką, kai Nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmes trumpam nutraukė tylos minutė cunamio aukoms pagerbti. Sunku surasti datą, kuri taip skirtų Japonijos ir Lietuvos visuomenes: lietuviams tai džiugi diena prisimenant atkurtą nepriklausomybę, japonams ši skaičių kombinacija – visa naikinančios katastrofos simbolis.

Sakurų alėja neseniai išvalytoje teritorijoje Tomiokos miestelyje. Autoriaus nuotr.

Stebėtinai greitos apsukos

Pirmąkart lankydamasis Fukušimoje per šių metų Velykas tikėjausi rasti daugiau apleistų ir apgriuvusių pastatų vaiduoklių ir tuščių, į niekur nevedančių gatvių. Vietoj to radau naujut naujutėlius kvartalus, aikštes, modernias stočių prieigas. Viskas švaru ir tvarkinga – naujos, dar žvilgančios trinkelės, pasodinti jauni medeliai, nauji gyvenamųjų namų kvartalai su saulės moduliais ant stogų, sutvarkyti pėsčiųjų takai upių pakrantėse – kai kur jautiesi, tarytum vaikščiotum ne po vietoves, smarkiai apgriautas per pastarąjį tūkstantmetį vieno stipriausių žemės drebėjimų, o po kompiuterinį modelį, tiksliai vaizduojantį, kaip viskas atrodys po rekonstrukcijos. Tokia mus pasitiko Ono stotis Okumos miestelyje – aplinka sutvarkyta, įrengtas modernus daugiafunkcis pastatas su konferencijų salėmis, keliomis valgyklomis ir parduotuve bei informacijos centru, pasakojančiu apie radionuklidais užteršto dirvožemio laikiną saugojimo vietą. Sunku patikėti, kad nuo buvusios elektrinės skiria vos 5 kilometrai.

Tiesa, kitaip atrodo vietos, vis dar laikomos užterštomis radiacija ir netinkamomis gyventi, – šešios minutės kelio automobiliu ir atsiduri prie patikros posto su vartais. Patenkama tik su leidimais. Šioje zonoje, užimančioje kiek didesnį nei 300 kvadratinių kilometrų plotą, laikas sustojęs, kadaise žmonių kurtas erdves užvaldo augalija. Daugiausia paveiktos Futabos, Okumos ir Namijės savivaldybės. Šiek tiek primena prieš beveik dvylika metų matytą Čornobylio zoną. Išskyrus tai, kad per penkiolika metų čia radionuklidai pašalinti iš nemažų plotų, o Čornobylyje to dar teks laukti bent kelis dešimtmečius.

Miesteliai, mokyklos, ligoninės čia tarytum užmigę laike. Viskas palikta taip, kaip buvo prasidėjus žemės drebėjimui. Net vadovėliai ir kuprinės klasėse palikti tvarkingai, tarytum per evakuaciją tikintis netrukus sugrįžti. Kumamačio pradinės mokyklos teritorija gerokai apžėlusi, bet pats pastatas stebėtinai geros būklės. Kai kuriose klasėse laikrodžiai sustoję ties riba, kai prasidėjo galingas žemės drebėjimas – 14:46. Apie šias vietoves mums papasakojo ponas Kimura, per trigubą katastrofą netekęs dukrelės, žmonos ir tėvo. Jam tas užkonservuotas laikas klasėje, kurioje sėdėjo jo dukrelė, – ypač brangus, nes žvelgdamas pro langą į vidų jis dar gali prisiminti ją gyvą. Ponui Kimurai neduoda ramybės mintis, kad bent tėvą ir dukrą būtų galėjęs išgelbėti, – tačiau gelbėjimo darbai buvo atliekami paskubomis, baiminantis dar vieno cunamio ir vis sudrebant žemei, o netrukus – ir dėl apsinuodijimo radiacija grėsmės.

Net ir tokiose vietose kaip buvusios mokyklos ir darželio teritorija keliai prižiūrimi, medeliai ir krūmai apgenėti. Pakankamai tvarkingai atrodo net nuo cunamio nukentėjusios rytinės pakrantės – ten dar vykdyti gelbėjimo darbai, yra kas dingusių kūnų ar jų dalių ieško iki šiol, tad griuvėsiai tvarkingai sukrauti šalia pastatų karkasų, lyg lauktų sugrįžtant žmonių klegesio.

Vis dėlto nustebino, kodėl buvo nutarta griauti ir žemės drebėjimą atlaikiusius ar nesmarkiai apgadintus namus. Toks pragmatiškas ir nesentimentalus japonų požiūris į senus pastatus. Visoje Japonijoje nedaug miestų ir gyvenviečių, kur senoji architektūra saugoma ir griežtai prižiūrima. Tad ir atstatant apmirusias Fukušimos gyvenvietes nutarta ne restauruoti, o perstatyti. Tiesa, ten gyvenantys japonai į tokį ūkiškumą žiūri ne vien pozityviai. Ypač seniesiems gyventojams turėjo būti liūdna, kai sugrįžus į gimtąsias ar įprastas vietas ir neradus nė vienos gyvenimą iki katastrofos menančios vietos reikėjo pratintis prie visiškai naujo miesto peizažo. Pavyzdžiui, Okumos apylinkėse kadaise buvo visiems Japonijos miestukams būdinga jauki parduotuvėlių ir restoranų gatvelė su žibintais, o dabar ten – tvarkinga tuščia gatvė, kuri ateityje bus užstatyta naujais gyvenamaisiais namais. Tarp šių gyvenviečių dabartinių gyventojų vietiniai yra mažuma. Tarkime, iš 1 500 vieno neseniai vėl atidaryto miestelio gyventojų tik 300 yra senieji.

Naujakuriams požiūris, kad viską geriau atstatyti iš naujo nei lėtinti apsukas išsaugant kuo daugiau paveldo, ko gero, priimtinesnis ar bent jau nekeliantis dvilypių jausmų. O seniesiems gyventojams tai reiškia jaukintis naujų gyvenviečių peizažus savo pačių žemėse, kurių vienintelė jungtis su praeitimi neretai būna tik senieji vietovardžiai. Be personalo, užsiimančio elektrinės uždarymu ir padarinių likvidavimu, čia yra ir naujakurių, pasirinkusių vietoves dėl siūlomų naujų galimybių, pojūčio, kad viską gali pradėti tarytum nuo balto lapo, kad tavo indėlis besikuriančiai naujai bendruomenei bus reikšmingas. Persikėlusieji į šias vietas tikrai ras darbą. Be to, valdžia dosniai remia kadaise nuniokotą prefektūrą, norėdama išvengti socialinės piktžaizdės. Būtent subsidijų sistema ir paskatino greitą gyvenviečių perstatymą – visiškai kompensuotos pastatų griovimo, ne restauravimo ar remontavimo išlaidos. Griauti ne tik nuosavi namai ar daugiabučiai, bet ir viešosios paskirties pastatai, tokie kaip ligoninė ir biblioteka, – nors jiems būtų pakakę nedidelio remonto.

Mes ir jie

Buvęs vaikų darželis Okumoje. Autoriaus nuotr.

Atminties politika neišvengiamai kelia ginčus. Skirtis tarp vietinio ir atvykėlio čia labai didelė, ją atspindi kasdieniai pokalbiai. Sugrįžusiems vietiniams įprasta kalbant apie naujakurius vartoti „imigranto“ terminą. Japonijoje gyvenantys užsieniečiai dažnai susiduria su ta „mes“ ir „jie“ riba, tačiau pirmąkart teko pastebėti tokią griežtą skirtį taikant tėvynainiams. Kita vertus, nebuvo keista dėl tokios dichotomijos – atvykusieji niekuomet iki galo nesupras, ką teko patirti iš brangių gimtųjų ar ilgai gyventų vietų evakuotiems žmonėms. Taip pat grįžę senbuviai matys, kad naujakuriai nenori prisitaikyti prie vietinės kultūros, atsainiai ar abejingai žiūri į istorinės atminties puoselėjimą, nes jų santykis su vieta neišvengiamai skiriasi. „Imigrantai“ juk nėra patyrę archetipinio egzilio, kai buvai išvytas iš savo žemės, o sugrįžus ši vargiai primena gyvenimą iki 2011 m. Vienas gidų teigė, kad neretai senbuviai ieško paprasčiausių dingsčių čia negrįžti. Tačiau yra kam ryšys su gimtąja žeme svarbiau. Gidas pats jaučia tvirtą ryšį, mat jo giminė šiose žemėse gyvena jau penkis šimtmečius – būtent prieš tiek laiko į dabartinės Minamisomos apylinkes atvyko Somos klano pirmeivis, jo protėvis. Somos klano samurajai garsėjo kaip puikūs raiteliai ir žirgai dažnai vaizduojami regiono tradicinio meno dirbiniuose.

Taip pat kai kurie vietiniai iki šiol jaučiasi smarkiai nuskriausti ir nepakankamai išgirsti – juk Fukušimos I branduolinė elektrinė elektrą gamino ne pačios Fukušimos apylinkėms, o siuntė į elektros rijiką Tokijo megapolį. Ir elektrinę valdė ne Fukušimos, o Tokijo elektros kompanija. Tad jei ne ta nelemta Tokijui elektrą gaminusi elektrinė, Fukušima būtų išvengusi trečiojo katastrofos komponento, visi norintieji grįžti būtų galėję tai padaryti neilgai trukus. Anuomet Fukušima turėjo dar vieną elektrinę, mažesnę ir naujesnę, taip pat pastatytą vandenyno pakrantėje. Nors nukentėjo minimaliai – nuo žemesnės cunamio bangos apsaugojo pakankamai aukšta siena, – ji taip pat buvo išjungta ir nebeįjungta. Mano nuostabai, buvau sutikęs vietinių, kurie nepritarė tokiam centrinės valdžios sprendimui, nes vėl paleista ji būtų davusi apčiuopiamos ekonominės naudos vietiniams gyventojams. Žinoma, yra ir besipiktinančių branduolinės energetikos renesansu Japonijoje, jie beda pirštu į milžiniškus uždarymo kaštus ir poveikį aplinkai, kuris dar ilgai bus juntamas. Branduolinė energetika čia dar labiau priešina nei kitur Japonijoje.

Skubrus vietų gaivinimas ir skirtumai nuo Čornobylio

Šiemet sukanka ne tik penkiolika metų nuo Fukušimos I branduolinės elektrinės avarijos, bet ir keturiasdešimt metų nuo Čornobylio atominės elektrinės avarijos, įvykusios 1986 m. balandžio 26 d. Iš pirmo žvilgsnio analogiškos katastrofos, tačiau bent truputį geriau susipažinus su abiem aiškėja didelės skirtybės ir supranti, kad daugiau skirtumų nei panašumų. Žinoma, abi katastrofos bus neišvengiamai rikiuojamos greta – jos vienintelės klasifikuojamos kaip „didelės avarijos“ pagal Tarptautinę branduolinių ir radiologinių įvykių skalę. Svarbu pažymėti, kad Čornobylio avarija įvyko išimtinai dėl žmogiškosios klaidos, vandenilio dujos sprogo reaktoriaus viduje ir ilgą laiką degė grafitas. O Fukušimos elektrinė atlaikė žemės drebėjimą, buvo laikinai sustabdyta avarinių sistemų, tačiau buvo užlieta cunamio ir dėl to sutriko aušintuvų veikla (neįvertinta, kad cunamis gali pasiekti keliolikos metrų aukštį). Per Čornobylio avariją į aplinką išmestas maždaug dešimt kartų didesnis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Kitas skirtumas – evakuacijos eiga, visuomenės informavimas ir atgaivinimo sparta. Viena priežasčių, kodėl tiek daug prieš penkiolika metų radioaktyviomis medžiagomis užterštų gyvenviečių jau atkurtos ir laukia naujų gyventojų, – brangi ir dėl to nevienareikšmiškai vertinama dirvožemio nukasimo politika. Vietinis gidas, po katastrofos daug prisidėjęs prie prefektūros energetikos strategijos, ją vertina skeptiškai.

Tokio sprendimo ištakos – atokiau esanti, bet radiacijos paveikta Iitatės savivaldybė ėmėsi grandiozinio darbo nukasti 5 cm dirvožemio tose vietose, kuriose radiacinis fonas gerokai viršijo gamtinį. Nukastas dirvožemis buvo kraunamas į baltus storus plastikinius maišus ir vežamas į 1 600 hektarų užimančią raudonąją zoną, jam nustatytas „karantinas“ iki 2045 m. Šia savivaldybe netruko pasekti ir kiti miesteliai ir kaimai.

Gido teigimu, radionuklidų pašalinimas nukasant dirvožemio sluoksnius – labai neūkiškas sprendimas. Jo argumentas – su laiku radiacija ir taip išsivadėtų. Jo manymu, toks veiksmas parodomasis, sukuriantis saugumo iliuziją vietiniams – suprask, dabar jau saugu įsikurti, – tačiau gerokai pakeliantis padarinių likvidavimo kaštus. O jie jau siekia tris šimtus milijardų JAV dolerių. Sunku įvertinti, kiek gidas teisus, nes neteko matyti mokslinės studijos, lyginančios, koks būtų radiacinis fonas, jei dirvožemis nebūtų nukastas teritorijose, kuriose vėl iš lėto grįžta įprastas žmonių gyvenimas. Būtent augalija ištikimiausiai saugo žmonijos branduolinio nuopuolio istoriją – tuo įsitikini įžengęs į miškelius uždarytoje zonoje ar netgi užlipęs ant samanų kauburėlio išvalytomis laikomose teritorijose ir patikrinęs dozimetru.

Čornobylio katastrofa suartino Japoniją ir Ukrainą, ypač Čornobylio apylinkes ir Fukušimą. Riokano, tradicinio japoniško viešbučio, Odakoje, kuriame apsistojome, savininkė ne kartą lankėsi Čornobylio zonoje, rinko ir renka aukas Čornobylio regionui; pirmame aukšte įrengta nemaža ekspozicija apie šių nelaimių suvienytų vietovių bendradarbiavimą – nuo 2012 m. balandžio 16 d., kai evakuacija miestelyje buvo atšaukta ir nedidelė dalis gyventojų grįžo.

Išmanūs sprendimai ir vietinei kultūrai nepalankus verdiktas

Triguba katastrofa buvo negailestinga vietinei kultūrai. Ir ne tik miestų architektūrai. Yra pasirodęs straipsnis, kad daugybę gyventojų pražudęs, o kitus išvijęs cunamis neigiamai paveikė vietinę tarmę – jai kyla grėsmė išnykti. Amatininkai turėjo palikti dirbtuves ir bandyti tęsti savo tradicijas kitose žemėse ar imtis kitokios veiklos. Netoli radionuklidais užterštų žemių, Namijės miestelyje, veikia puodų ir lėkščių žiedimo tradicijas puoselėjančių amatininkų dirbtuvė su krautuve. Jie – pirmieji ir kol kas vieninteliai sugrįžusieji, nors iki katastrofos čia glaudėsi dvidešimt dirbtuvių, o kaimas amatais garsėjo nuo 1690 m. Jei ne šie drąsūs sugrįžusieji, grėsmė būtų iškilusi Obori Somos stiliaus žiedimo tęstinumui. Anot meistro, tradicijos puoselėjimas galimas tik savoje žemėje, nes svetur ir dirvožemis kitas, ir pati technika neišvengiamai praras savitumą.

Naujai perstatytos Ono stoties prieigos. Autoriaus nuotr.

Kad ir kokią tragediją teko patirti, didžioji dalis Fukušimos nenustojo gyventi ir svajoti. Priešingai – maloniai stebina ambicingumas. Fukušimos prefektūra iš kitų išsiskiria ambicinga atsinaujinančių energetikos išteklių plėtros programa. Jau dabar didžiąją dalį elektros poreikio patenkina saulės ir vėjo jėgainės. Tikslas – pasiekti, kad ir transporto ir pramonės sektoriai naudotų tik atsinaujinančius išteklius. Iki tikslo, žinoma, labai toli. Bet važiuojant Fukušimos keliais per vietoves, kur evakuacija atšaukta, stebina saulės parkų gausa – ko neišvysi kitose Japonijos vietose. Kai kurie sumontuoti virš žemės, kad netrukdytų pasėliams, – po platformomis galima vaikščioti. Ūkanotuose kalnuose vėją žaboja didžiausias vėjo jėgainių parkas Japonijoje – prieš metus įrengtas Abukumos vėjo jėgainių kompleksas su 46 malūnais, galia tik perpus nusileidžiantis Kelmės vėjo jėgainių parkui. Įspūdinga, kad jis įkurtas kalnuose visai šalia dėl radiacinės taršos aptvertos zonos. Ten foninė radiacija vis dar siekia apie 0,5 milisiverto per valandą, t. y. dešimt kartų didesnę vertę nei aplinkinėse išvalytose savivaldybėse.

Kacurao kaimas, kurio pakraštyje pastatytas minimas parkas, turi savo mažuosius elektros tinklus, kuriais maždaug 250 kaimo gyventojų aprūpina elektra iš saulės jėgainių. Tiesa, dėl to susiduria ir su iššūkiais, bet rankų nenuleidžia.

Gyvų istorijų muziejus

Nors atminties vietos su ekspozicijomis gali daug papasakoti, daugybė svarbių detalių taip ir liks nepaminėta ar nugrims į užmarštį, į daugybę klausimų niekas neatsakys. Ir net išlikusios istorijos bus neišvengiamai truputį romantizuotos ir neatspindės viso paveikslo. Antai buvusi Ukedo pradinė mokykla buvo nuniokota cunamio. Dokumentuota, kad išsigelbėjo visi mokiniai, kurie paskelbus cunamio pavojų bėgo link miškingos kalvos. Tačiau kiek daug istorijų liks nepapasakota – apie žuvusius tėvus, skubėjusius pasiimti savo vaikų į mokyklą, apie mokytojus, gelbėjusius mokinius, bet netekusius savo pačių šeimos narių, apie skubėjusią į Fukušimos elektrinę gelbėtojų brigadą, tuo metu nublokštą galingo cunamio. Arba vietinių pasakojama istorija apie pražudytus slaugos namų gyventojus, kai juos evakuoti atvyko įprastas keleivinis autobusas. Istorijos apie priverstuosius palikti likimo valiai augintinius ir galvijus, šiems atsidūrus evakuojamoje zonoje.

Todėl grįžęs iš kelionės supratau, kad dabar ir aš esu viso to liudininkas ir privalau dalintis tuo, ką sužinojau. Būtent vietinių pasakojimai ir ekspozicijos daro didžiausią įspūdį – per juos geriau įsisąmonini, kad tūkstančiai pražuvusiųjų nebuvo tik statistiniai vienetai.

Kovojant su stigma

Apmaudu dėl stigmos, kurią patiria visa Fukušimos prefektūra, nors tik 2,2 % jos teritorijos yra netinkama gyventi. Fukušimos teritorija labai kalnuota; kalnynai nežymiai už Dzūkiją plotu didesnę prefektūrą dalina į tris dalis – vakarinę (Aizu), centrinę (Nakadorį) ir rytinės pakrantės (Hamadorį), kurių kiekviena turi savitą kultūrą ir klimatą. Prefektūroje, be kalnų ir miškų, gausu pilkapių, pilių, ežerų, olų, karštųjų versmių, budistinio paveldo objektų. Pats Fukušimos miestas yra toli tiek nuo vandenyno, tiek nuo buvusios elektrinės, tad nukentėjo tik nuo stipraus žemės drebėjimo. Radioaktyviomis medžiagomis jis niekada užterštas nebuvo dėl tomis dienomis vyravusios vėjo krypties. Per patį piką fiksuota 25 mikrosivertų per valandą gama spinduliuotė – kai kuriais skaičiavimais, panaši galėjusi būti Klaipėdą pasiekus Čornobylio katastrofos debesiui. Net dirbtinis intelektas gali nurodyti klaidingą informaciją – esą Fukušimos miestas buvo evakuotas, nors nuo buvusios elektrinės yra nutolęs 60 km! Kai kurie vietiniai kaltina žurnalistus ir aktyvistus, kurių reportažai toliau sėja baimę ir prasilenkia su radiologijos mokslu.

Prieš išvykdamas iš Fukušimos užkopiau į neaukštą Hanamijamos kalną. Velykų laikotarpiu buvo pats žydėjimo metas – net akys raibo nuo spalvų: ne tik nuo skirtingų sakurų veislių atspalvių – nuo baltos iki rožinės, – bet ir nuo gausybės geltonio ir raudonio. Fukušimos prefektūros meno muziejuje galima susipažinti su vietinių menininkų darbais. Nieko stebėtino, kad moderniajame mene gausu aliuzijų į išgyventą trigubą katastrofą. Tai jau – tapatybės dalis. Grįžtant link Fukušimos stoties apniukusio dangaus fone atšiauriai atrodė per miestą tekanti Arakavos upė ir tolumoje dunksantys snieguoti kalnai, pasilikę už nugaros. Jų papėdėse matyti vėjo jėgainės ir saulės modulių parkas. Tas, kas kadaise Fukušimoje stovėjusiai piliai, taigi ir visam miestui, suteikė pavadinimą, reiškiantį „sėkmės sala“, tarytum ruošė vietovę sunkiems laikams. Susimąsčiau, kad laikas čia – puikiausias gyventojų sąjungininkas, išgydysiantis tragedijos paliktus randus, suskaldysiantis radionuklidus ir grąžinsiantis šiai oriai prefektūrai užtarnautą gerą vardą. Yra ženklų, kad Sėkmės salos pranašystė jau ima pildytis.

2026 m. sausio 19 d., Barselona

Vėl Rūta. Vėl vėluoju atsiliept. Vėl lyg prieš vemiant ima kauptis seilės, gerklė sprangi. Visos neatsakytos žinutės, visi ignoruoti žmonės sušmėžuoja akyse ir primena apie save. Net durim išeidamas iš darbo netrenkiau. Aišku, nelabai ir galėjau – raktų taip ir nesugebėjau atiduot.

Toliau žingsniuoju link MACBA’os, pro skeiterius ir tirštus džointų debesis, kuriuose skęsta Ravalis. Skęstu ir aš – tarp darbo su klientais (vis mažiau tekstų beimu), rūkymo ir slampinėjimo gatvėmis (šitas sekasi geriausiai), rašymo (ne kažką, sunku įsivaizduoti ne tik ateitį), terapijos (patinka, nors turėtų nepatikti), vaistų (geriu, bet serotoninas kraujyje nusėda per lėtai), šiaip bandymo atsigaut.

Vėl pirmadienis. Blue Monday. Turėtų būt liūdna tik šiandien, bet liūdna kasdien. Vaikštau ratais, Barselonos kvadratais, kaupdamasis, kad atskambinčiau Rūtai ir išpilčiau surepetuotą atsakymą:

– Labas, Rūta, nepyk, šiemet negrįšiu. Išprotėjau. Dar net nediagnozavo mąstymo sutrikimo, o aš jau nuriedėjau nuo bėgių kaip traukinys Katalonijoj. Taip, apsisprendžiau. Taip.

Ir taip toliau. Pagaliau skambinu Rūtai:

– Laaabas, Rūta…

– Labas, Taurai, nieko tokio, kad neatsiliepei, svarbu, atskambinai, mes jau tavęs pasigedom, dar sausis, bet juk jungsies prie mūsų ir šiemet? Darbus pradėsim kažkur kovą.

– Aaa, kol kas va nežinau, gal turbūt?

– Viskas gerai, dar niekur neskubam, tu atostogauk, o aš pasakau kolegoms, kad tu sveikas, gyvas ir kad sugrįžti.

– Aaaaam, okay.

Gerai, dar sausis, dar laiko yra. Jei atsisakysiu vasarį, tikrai spės ką nors vietoj manęs surast. Pernai gi išvis kovo vidury pradėjau dirbt.

Vasario 23 d., vėl Barselona

Vėl Rūta. Ką tik antrąkart gyvenime nubėgau 10 km. Užkopiau į Everestą ir net sugebėjau žemyn truputį pasirident – neblogas progresas per du mėnesius. Smakras aukštyn, akiniai aprasoję. Pagaliau ne tik geriu. Saulę. Truputį ir pats garų ir šilumos išspinduliuoju į aplinką. Tik ką sakyt atsiliepus? Prieš gerą savaitę psichoterapeutei minėjau, jog gal ir gerai, kad Rūta tada mane pertraukė. Kartais visai neblogai neturėt pasirinkimo. Ypač kai sergi depresija. Kiekvienas pasirinkimas sveria toną, o rankos ima svirti nespėjus jų pakelt. Kaip ir ramybės neduodančio ragelio.

Pakeliu.

– Labas, Taurai, Laurynas su merginom manim netiki, kai sakau, kad su tavim kontaktą palaikau. Mes jau pradedam planuoti darbus, reikia komunikacijos plano, ar tu jau grįžęs?

– Dar, žinok, išvykęs, bet kovo pradžioj grįžtu.

– Gal tuomet susiskambinam visi, kai jau parskrisi?

– Parskrisiu, tikrai. Okay, susiskambinkim.

– Tai gero tau poilsio. Iki!

Kovo 21 d., Kaunas

Seileris, Ardonė, Štegeris, kitos nieko nesakančios pavardės, tik lietuviai ir viena Dusapin girdėta. Vėl planuojam ir vėluojam, dar ta filmų programa, bilietai, kur vien neaiškumai. Gal jau reiktų labiau įsitraukt?

Kartą per savaitę susiskambinam ir kalbam kokias dvi valandas. Į čatą atrašinėju nedrąsiai. Kaip tas kuklus kukutis, kurio skiauterę mačiau kyšant iš krūmų ant Montžuiko kalno. Dirbu mažai, motyvacijos irgi mažai.

Balandžio 12 d., Palanga

Išvažiuoju savaitgaliui į Palangą. Po to nuo gimimo mane kerpanti Ilona sakys: „Vienas? Aš tai viena nemoku būt.“

Aš irgi mokausi. Sėdžiu ant kopos prie jūros, vėl geriu saulę. Šalia varna knibinėja smėlį. Skaitau Papievio „Ankančiam pasauly“, mėlynas viršelis. Kaip užsimerkus. Ką tik baigiau Žiūros „Diserį“. Knibinėju mėlynų „Oho“ pakelį. Vakar pats turėjau oho momentą. Diagnozavau sau afantaziją ir dabar suprantu, kodėl man taip sunku kažką įsivaizduot. Bandau kompensuot perdėtai užsirašinėdamas detales ir fotkindamas daugiau nei įprastai.

Ir vienoj, ir kitoj knygoj jie pameta akinius. Nusiimu savuosius ir bandau įžiūrėt saulėlydį. Užstoja debesys. Žiūriu į laikrodį ir sulaukiu, kol saulė nusileis. 20:38. Pakylu, susirenku pakelį ir nuorūkas. Sutinku Dovilę, šūkteli mane nuo dviračio. Pakalbam apie „Kino pavasarį“, sakau, tik vieną filmą mačiau, Yango „Viens ir du“. Geriausią matei, sako. Pritariu jai, žiūrėjau trečiąkart. Ji nuvažiuoja ir nespėju nufotkint jos pakaušio. Ryte išvažiuoju į Kauną.

Iki festivalio – trys savaitės. Platinu pranešimus, derinu interviu, ruošiuos filmuot rylsus. Dar neaišku, ar rodysim filmus, bet greitai paleisim bilietus. Vis užmirštu atrašyt, bet atrašau. Kažkaip.

Gegužės 5 d., Kaunas

Vakar prasidėjo festivalio pratarmė – rodom filmus. Laurynas siūlė pavadinti „Filmine uvertiūra“, bet nusprendėm, kad per sudėtinga. Kur jau. Šiandien vieną pristatinėjau ir aš. „Žiema Sokče“, knyga geresnė už filmą. Retas atvejis, kai esu suklausęs abu. Sekasi neblogai, truputį užsikertu, bet sugrįžtu prie to, ką norėjau pasakyt. Pasiruošiau gal per 20 min., net teksto atmintinai nekaliau. Nepamirštu paminėt, kad filmą remia Prancūzų institutas Lietuvoje. Rūta laiminga. Akmenukai krenta iš rankų vis rečiau.

Jono Petronio nuotrauka

Gegužės 6 d., vėl Kaunas

Festivalio atidarymas. Po pertraukos grįžtu į KMN. Galvojau, kad netrenkęs durim jausiu daugiau, bet širdis nespurda. Tie patys didingi laiptai, tas pats kabinetas su išlenktom durim. Tas pats. Kuičiamės, nešiojam stendus, sofas ir fotelius, renkam, kuri gėlė geriausiai atrodys ant stalo (pilėja). Scena papilnėja. Viskas paruošta.

Susitikimas su Papieviu. Labai laukiau, bet mintys kitur. Tuoj „Žalgiris“. Tuoj viena ausim klausau jo, kita žiūriu kašę.

Afteris-furšetas. Barmenė klausia, ar pagarsint „Žalgirį“. Sakom, nereikia. Ketvirtam kėliny vis tiek pagarsina.

Iš Papievio paimu parašą ant festivalio plakato. Pats pirmas. Renkasi, kur pasirašyti. Nusprendžia pabelsti markeriu į plakate esantį langą. Sako, čia kaip „Žaidžiame klases“. Nepasakau, kad supratau užuominą.

Už penkių metrų kažkas diskutuoja apie gyvenimo prasmę. Mums prasmė prieš akis – „gyvenk arba mirk“ rungtynės. Antram buvo –19. Sugrįžimas. Tubelis. Tas Gosso dvitaškis. Ekstazė.

Išeinu parūkyt. Noriu iš Papievio paimt kitą parašą – ant savo knygos. Sako, ar turi tušinuką. Neturiu. Ar tiks su cigarete? Tiks. Įspraudžia lape dūmų ir pelenų inkliuzą. Pro skylę mojuoja Odilė. Laurynas kažką sako apie Karlsoną.

Užsuka Papievio draugas kardiologas. Sako, visi turėtumėt mesti rūkyt. Planuoju per gimtadienį. Po to jį vėl sapnuosiu.

Gegužės 7 d., nebesikartosiu

Diena po atidarymo. Kaune – tik vienas susitikimas su Nana. Užperku papildomai reklamos. Bijau, kad žmonės nesusirinks. Ateina virš 40, labai normaliai. Susipažįstu su Egle, moderavo. Diena baigias anksti. Reik pasitaupyt rytojui.

Gegužės 8 d.

Štegeris kalbasi su Zemkausku. Prasilenkiant Rytis mesteli repliką, kad pamatęs kokį mano vaizdo įrašą sudvejoja, ar ten ne jis. Galvoju, kokį vaizdo įrašą. Rašau apie tai Rugilei ir galvoj kalbu jo balsu.

Pas Ardonę susirenka 100 žmonių. Francisco valgo Ardonės pastatytus sušius. Aptarinėja „Didį stebuklą“. Gal ir šiandien laukia stebuklas? Kaip jais patikėt?

Susitinku su Jovaru ir Baltazaru. Kažką kalbamės, matėmės seniai. Sakom Baltazarui, kad dar daug laiko iki „Atviro mikrafo“.

Vyksta diskusija apie kultūrinius žurnalus. Su Tomu ir Kasparu žiūrim kašę pasislėpę buvusiam mano kabinete. Vyšniauskas ir Bernotas (kitas) žiūri per kompą šalia salės. Negali rėkaut. Pralaimim per pratęsimą.

Lipu ant scenos. Skaitau „Pūkį“ – tekstą apie prigeriančius gyvūnėlius ir rusus: katiną, kukutį, antiną, zuikutį; ir mane – ožiuką. Prieš tai parodau virtuvėj sutiktam Deividui. Sako, geras tekstas, gegutiškas. Jei gegutiškas, tai lai ir pasilieka „Gegutei“.

Lieku antras. Kaip šiandien „Žalgiris“. Pratęsimo ir stebuklo nebuvo.

Gegužės 9 d.

Pratęsimas naktį. Susikukavau su „Gegute“. Pasilikau „Godo“ ir prisijungiau prie Simono, Deivido, Lino. Jau geriu nealkoholinį alų. Jie paslepia „Gegutę“ knygų lentynoj. Einam valgyt neskanių kebabų. Groja Rosalía. Deividas klausia, ar man rūpi realybė. Atsakau, kad nelabai. Vis tiek jos nematau. Sakau Simonui, kad fainą poezijos knygą „Argentina vs Čilė“ išleido. Dar neskaičiau. Su Linu esam blaiviausi.

Dieną vyksta „Knygų laisvė“. Lyja. Viskas keliasi į VDU fojė. Gintarė rodo nusipirktus plakatus. Eimantė klausia, kieno čia knygos. Ne mano, sakau. Dėlioju naujienlaiškį. Kauno lieteratūros savaitė, vadinasi.

Šalia sėdi Jonas iš „Mint Vinetu“. Atrodo, kad pardavimai einasi nekaip. Nueinu prie mikrofono paskaityt „Isos slėnį“. Skaitau apie Baltazarą, balsas truputį dreba. Apie jį ir galvoju. Išeidamas į KMN sakau Jonui, kad reiks sugrįžt ką nors nusipirkt (kai sugrįžtu, jau susipakavęs). Užsimanau kakavos. Perduodu, kad būtų buvę gerai, jei būtų atsivežęs kakavos. Rašydamas galvoju, ar skaitys šitą tekstą. Gal sugrįšiu bent į jo dienoraštį. Būtų logiška – kai pirmąkart buvau „Mint Vinetu“, palikau ant vienos iš plytų centą. Kaži, ar jis dar ten, ar jau Žiūros išlydytas?

Dusapin ir Sokolovaitė šnekasi apie pirmus romanus. Moderuoja kita Eglė. Šiemet susukau jai tik dvi cigaretes.

Dusapin pasirašinėdama plakatą klausia, kur Lietuvoj yra rezidencijos rašytojams. Sakau, kad nežinau, nebent Nidos meno kolonija. Pasidomės.

Pagaunu Sokolovaitę parašui. Kaip ir kiti, sprendžia, kur pasirašyt. Papievis, kai pasirašinėjo, sakė, kad čia kaip „Žaidžiame klases“ Cortázaro. Paaiškinu. Ima markerį į ranką. Palieka savo monogramą. IMS.

Seilerį moderuoja Laurynas su Gailium. Marijus užsimena apie mano eilėraštį, skaitytą „Atvirame mikrafe“, ir sako, kad tai labiau manifestas nei poezija. Šypsausi ir nieko daugiau nebegirdžiu.

Gegužės 10 d.

Rūta „Godo“ kalbasi su drauge apie literatūrą ir maistą. Klausia, koks knygos veikėjas pirmas šauna į galvą šia tema. Karlsonas. Kažkas dusliai čiulba.

Žuolytė KMN kalbasi su Sally Page. Jėgos išseko, bet tampom papildomai gėlių ant scenos. Norim įsiteikt floristei. Susirenka mažiau žmonių, nei tikėjomės, pirmąkart per festivalį. Gal visi jau pavargo.

Žiūra kalbasi su Mažeikiu. Tvarkom su Laura KMN, parūkom.

Beveik vėluodamas atnešu Žiūrai pasirašyti „Diserį“. Paklausiu, ar skaitė Papievio naujausią. Ne. Sakau, ir pas jus, ir ten veikėjai pameta akinius. Nežinau, ką tuo noriu pasakyt.

Uždarom festivalį. Pasidarom komandos nuotrauką, nėra tik Saulės. Apsiniaukę.

Gegužės 12 d.

Žiūrim su Rugile „Euroviziją“. Skaitau „Pozuotoją“. Nepasirašytą. Niekad neprašau autografų, kol neperskaitau knygos. Gaunu pakvietimą į FB draugus. Ieva Marija Sokolovaitė.

Gegužės 13 d., „Kaukita“

Apsiniaukę, bet nebelyja. Vakare išlįs saulė. Paskambino iš „Bitės“, generalinis palinkėjo visa ko geriausio. Gavau žinutę nuo buvusios kolegės: „Sveikas sugrįžęs į pasaulį. Smagu tave jame matyti.“ Smagu ir man. Matyt.

Gegužės 14 d., Kaunas

Kardiologas vėl liepia mest rūkyt. Bandau. Vėl.

Martynas Pumputis – literatūros kritikas, kurio publikacijos kultūros lauke yra išprovokavusios aršių diskusijų. Nors dažniau atpažįstamas dėl drąsių, provokatyvių tekstų, jis užsiima ir platesniu veiklos spektru: 2025 m. su Alvydu Šlepiku sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą, taip pat prisideda prie leidyklos „Slinktys“ serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija“ rengimo. Kalbamės apie kritiką, metakritiką ir apskritai šiuolaikinę vertinimo kultūrą – neapsieiname ir be šiokios tokios avantiūros: kad išvengtume abstraktumo ir aiškiau įvardytume problemas, pateikiame konkrečių pavyzdžių.

Kornelija Mikalauskaitė

– Viename iš tekstų esi minėjęs, kad mums reikia šiek tiek kontroversijos (prisimenant taip repavusį Eminemą), bet kartu mūsų literatūros laukas atrodo gan jautrus – kartais užtenka griežtesnės recenzijos ir prasideda sujudimas. Tad norėčiau pradėti nuo paradokso: konflikto, kaip sakai, trūksta, bet konflikto visi lyg ir bijo – iš kur toks neatitikimas?

– Tuo metu, kai taip rašiau, buvau įsitikinęs, kad prie nepalankaus, griežtesnio vertinimo reikia priprasti, išjausti tą šoko faktorių, išmokti atskirti save nuo kuriamo produkto (dar vadinamo kūryba). Tai pasiekiama per įprastą veiksmų seką – atsiranda kažkoks šokiruojantis judėjimas, stilius, žmogus („Keturi vėjai“, Eminemas, Castor&Pollux ir begalė kitų pavyzdžių), visuomenė, bendruomenė pasipiktina, paverkšlena, tuomet daugmaž įprantama ir taip susitaikoma su tuo reiškiniu. Tai vyksta ciklais: įprantame, atprantame, tolerancija, jautrumas kinta ir t. t. Iš čia ir tas neatitikimas, tikriausiai dabar esame atpratimo stadijoje.

Visgi dabar suprantu, kad toks mąstymas buvo per daug supaprastintas, nes veikia ir kiti procesai. Mes kaip visuomenė per pastaruosius dešimtmečius padarėme nemenką pažangą reflektuodami savo kalbą, tapome jautresni kitiems, atsisakėme daug žeidžiančių ir nejautrių žodžių (žinoma, ne visi ir ne visur, dar tikrai yra kur tobulėti). Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai kurie jau minėtų Castor&Pollux tekstų aspektai šiandien nebeatrodo priimtini, tarkim, kai vienoje iš publikacijų kalbama apie autorės lytį. Tad nenuostabu, kad labiau išsišokanti, nelabai mandagi, ironiška literatūros kritika nėra visų palankiai priimama ir gali būti įmesta į tą pačią krūvą prie praeities reliktų.

– Tad turbūt galima daryti skirtį tarp savotiškai teigiamo konflikto ir atviro įžeidinėjimo ar riejimosi tarpusavyje. Tai kur šią skirtį brėžtum? Ir ar pirmasis atvejis išties įmanomas mažame kultūros lauke, kur visi vieni kitus daugiau mažiau pažįsta?

– Taip, reikėtų tos skirties ieškoti. Bet objektyvi skirtis nelabai gali egzistuoti (kiekvienas vertina pagal save). Tikriausiai riba, kur kalbėjimas apie kūrinį pereina į ad hominem, būtų jau nebepriimtina (nors pats ir dėl ad hominem per daug nepykstu).

„Teigiamas“ konfliktas įmanomas iš dalies, ne visi sureikšmina atsiliepimus apie knygas. Viskas priklauso nuo asmeninių ambicijų: jei nori už honorarą dalyvauti knygų pristatymuose, redaguoti knygas, publikuotis spaudoje – konfliktuoti nenaudinga. Reikia nepamiršti, kad literatūros bendruomenė pasidalinusi į tam tikrus burbulus. Susipyk su vienu autoriumi, ir jo draugai taip pat pradės žiūrėti kreivai.

Praktikuoti konfliktinį rašymą ilgainiui darosi sunku, nes visada veikia žmogiškumo faktorius, ir nori nenori gali įsijungti savicenzūra. Todėl daugiausia laisvės veiklos pradžioje. Nors šiaip rašymo siekiamybė ar tikslas turėtų būti ne teigiami konfliktai, o tiesiog galimybė rašyti nuoširdžiai. Tik taip jau sutampa, kad kartais nuoširdus rašymas sukelia triukšmo. Kartais atrodo, kad žmonės pyksta ne tiek dėl pačios nuomonės, kiek dėl to, kad tą nuomonę paviešinai.

– Tai kas tuomet apskritai, tavo nuomone, yra kritika? Ir kas neturėtų būti ja vadinama (bet yra)?

– Pirmiausia kritika man yra bandymas nustatyti vertę. O neturėtų būti vadinama, kai kažkas komentuojama galiausiai taip ir nesuformuluojant išvados apie vertę ir kokybę.

– Atidžiau susipažinus su tavo darbais, na, ir iš mūsų pokalbio, rodosi, kad su tavimi galima kalbėti ir apie dar vieną kritikos sluoksnį – kai vertinamos ne tik knygos, bet ir pati kritika. Turbūt tai būtų galima pavadinti savotiška metakritika. Kaip apibrėžtum savo santykį su tokia, sakykime, kritikos kritika?

– Santykis tolimesnis, nei norėčiau, tekę recenzuoti tik vieną recenziją, bet kartais skaitydamas karštai į jas reaguoju. Manau, kad kritikos kritika naudingas ir reikalingas dalykas, jau minėtas konflikto siekis remiasi tezės, antitezės ir sintezės principu.

Recenzijos neegzistuoja pačios sau, jos prisideda prie kūrinio diskurso formavimo. Bet jei labai demokratiškai tikėsime, kad viskas reliatyvu ir visos nuomonės lygiavertės, kokia tada prasmė recenzijas rašyti? O jei visgi vienas nuomones galime laikyti vertingesnėmis, teisingesnėmis, šitai reiktų įrodyti per polemiką, kritikos kritiką ir t. t., o tai jau mus praturtina. Be to, publikuodami kritikos tekstus net ir nenoromis atsiduriame pozicijoje, kuri rodo, jog siekiame autoriteto. Tad sveika tą vienas kito autoritetą pakvestionuoti.

– Esi atlikęs tyrimą apie socialinius tinklus ir ten besireiškiančius knygų apžvalgininkus – bukstagramerius. Kokia kritika dominuoja šiame lauke – ir ar tai išvis kritika?

– Socialiniuose tinkluose publikuojami tekstai yra labai įvairūs ir negalėčiau generalizuoti. Vieni labiau primena anotacijas (tad kritika jų nepavadinsi, veikiau tai reklamos, tokių daugiau), kiti priartėja prie recenzijų (atsiranda analizės, argumentų, vertinimo). Po atlikto tyrimo į šį reiškinį žvelgiu gan teigiamai.

– O gal knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose kažką daro netgi geriau nei įprastinė, profesionalioji kritika?

– Taip, jie žymiai geriau užmezga santykį su auditorija, plėtoja parasocialinius santykius (tradiciniams kritikams tradiciniais formatais to padaryti beveik neįmanoma). Taip pat daug geriau užsiima sklaida.

– Minėjai, kad kritika tau yra vertės nustatymas. Tai kiek, tavo manymu, vertei turi įtakos sklaida? Ar sklaida kartais nepradeda veikti kaip vertės matas?

– Kartais pradeda veikti. Būna, kad populiarumas palaikomas kokybės ženklu, esą populiariausias = geriausias. Nors šie dalykai ne visada koreliuoja. Čia jau įsiveltume į diskusijas apie populiarų ir nišinį meną bei jų hierarchiją.

– O kokiais kriterijais tu pats remiesi nustatydamas vertę ir kokybę? Kas tau svarbiausia?

– Vadovaujuosi tiek abstrakčiais (emocinis paveikumas, įdomumas), tiek konkretesniais (stilius, originalumas, struktūra, veikėjai).

– Kažkada kavinėje esu nugirdusi, kaip grupelė poetų, vartydami kultūros žurnalą, tarpusavyje šnekėjosi, neva „Pumputis vėl kažko apie juos prirašė“. Ar egzistuoja koks aršiausias tavo kritikas? Na, žinoma, neskaitant tavęs paties.

– Žinoma, egzistuoja ir kritiškai vertinančių, ir heiterių. Maždaug prieš dvejus ar trejus metus yra buvę smagių atsiliepimų feisbuke, įstrigo „pimputiškas šūdmalos taktas“ ar kad veikiu panašiai kaip „valstybė į rytus nuo mūsų“ (stiprus palyginimas, tiesa?). Ne vienas žmogus yra ir užblokavęs. Dažniausiai po nepalankaus atsiliepimo apie kūrybą. Kita vertus, po pasipykimų įmanoma ir susitaikyti.

Pavardė įgavo konotaciją net ir tiems, kurie manęs akyse nėra matę. Štai neseniai buvau supažindintas su viena žymia vaikų rašytoja ir jos pirma reakcija į mus pažindinusio žmogaus klausimą, ar esam pažįstami, buvo maždaug „girdėtas ir skaitytas, nepatinka“, nes jos aplinkoje vyrauja toks vertinimas. Dažniausiai viskas lieka tik pasikalbėjimais, į polemikas neišauga (pernai Vytautas Kaziela mėgino polemizuoti apie Miškinio premiją, bet, sakyčiau, bandymas buvo nevykęs). Esu sulaukęs ir konstruktyvios kritikos – tuo džiaugiuosi. Gera proga apmąstyti savo poziciją skirtingais klausimais.

– Kartais kalbama apie kūrėjų susiskaldymą kultūros, literatūros lauke, kaip jau minėjai – pasidalijimą į burbulus. Ar yra koks susiskaldymas pačiame kritikos lauke? Ar esama konkurencijos?

– Yra labai skirtingai kritiką suvokiančių ir rašančių, bet susiskaldymo lyg ir nepastebėjau. Konkurencijos irgi, juk nelabai yra dėl ko konkuruoti. Žurnalams ir laikraščiams kritikos tekstų visada reikia, honorarai panašūs. Bet gal aš per daug nutolęs nuo kitų kolegų ir per mažai susiduriu su tuo, kas vyksta užkulisiuose.

– Tęsiant tavo avantiūrą „Poezijos pavasario“ almanache, kai autorių klausei apie tris jų nemėgstamiausius poetus: trys tavo nemėgstamiausi kritikai.

– Šitas geras. Visi toliau išvardinti žiauriai faini kaip žmonės. Tiesiog skirtingai suprantame, kas yra kritika.

Ramūnas Čičelis. Jis teigia, kad recenzija neprivalo vertinti, o turi padėti suprasti. Tad sąmoningai atsiriboja nuo vertinimo, daugiau dėmesio skiria analizei. Galima sakyti, kritikoje esame priešingybės. Kadangi Ramūnas yra ypač išsilavinęs, bet kokiame skaitale ras, ką pritempti prie kurio nors filosofo ir kaip pademonstruoti konspektus. Todėl skaitant kartais susidaro įspūdis, kad už jų slepiasi. Skaitytojui, nesidominčiam filosofija, iš to naudos mažai. Taip, skaitymo raktas pasiūlomas, tačiau apie spynos brokus juk neužsimenama! Turbūt tai didžiausią antiįtaką man padaręs kritikas.

Tomas Vyšniauskas. Jis, žinoma, kritiku savęs nevadina, bet recenzijas rašo, todėl įtraukiu. Kartais labai jau akivaizdžiai komentuoja tekstą taip nieko naujo ir nepasakydamas.

Trečio net nesugalvoju, priklauso nuo konkrečios recenzijos.

– O kokia yra nemėgstamiausia tavo paties recenzija?

– Sunku išsirinkti vieną. Nesu didelis savo pirmų trijų recenzijų fanas, bet tai visiškai natūralu. Taip pat gal kiek pernelyg susižavėjęs rašiau apie Karlį Vėrdinį, nesu patenkintas recenzija apie Dianos Paklonskaitės rinkinį „Gėlės kaip šunys“, nes nuomonė apie knygą keitėsi berašant ir nežinau, ar galiausiai pavyko ją išreikšti. Bijau eiti skaityti iš naujo.

– Kaip sukritikuotum pats save?

– Kaip žmogus, rašantis apie poeziją, esu labai nedvasingas ir nepoetiškas. Nors šitai gali suveikti ir teigiamai. Kai kūryba kartais vis dar išaukštinama ir tarsi sakralinama, žemiškesnė perspektyva išsiskiria. Dar nepasiekęs reikalingo apsiskaitymo lygio. Atsidūriau būsenoj, kai permąstymais trukdau pats sau (kartais tas pirmų kelerių metų žalias jaunatviškas veržlumas ir nesidairymas būna naudingas).

– Ir pabaigai – ar kritika yra menas?

– Žinoma, juk ir rašydamas kritiką turi tam tikrų idėjų, kurias reikia įgyvendinti, parašyti atitinkamu stiliumi, įdomiai, įtraukiai. Be to, yra kritikos, kurią skaityti smagiau net už kai kurias noveles.