„Duok man peiliuką, švilpuką ir nakčiai neišjunk telefono“, – paprašiau vyro. Ir išvažiavau mėnesiui į sodybą prie ežero, pas vilkus. Na, ne taip jau pas vilkus – į rašytojų rezidencijų programą „Parašyta Molėtų krašte“. Sodyboje kolektyviniuose soduose turėjome gyventi trise, bet pirmąją šaltą ir tamsią rugsėjo naktį, pasikeitus planams, pasitikau viena. Po penkerių metų grįžau birželį, sodyba buvo kita, ežeras kitas, o per rašymo savaitę daugiau skaičiau, nei rašiau. Kodėl aš vis čia, kodėl mes visi čia ir kodėl vienaip ar kitaip rašome apie ežerus?

2020-ieji, prie Siesarčio ežero

Pirmąkart rezidencijoje vaikščiojau pamiškiais ir truputį gąsčiojaus girgždančių vėjyje medžių kamienų. Skambinau patarimo, kaip kurti židinį, kad neįplieksčiau gaisro. Miesčionys… Medžiu kvepianti sodyba šilo lėtai, susitempiau į lovą bent keletą pledų, užsipyliau aštrų bomžpakį ir jaukiai spragsint ugniai skaičiau Edgaro Rice’o Burroughso „Marso princesę“. Baisiai jauku.

Peiliuką ir švilpuką laikiau parengty, nes kuriant židinį atskrido naktinė plaštakė ir blaškėsi patamsiuos, bruoždama minkštais sparneliais per pagalvę. Paskui sienoje brazdėjo kiaunė, vėtra dunksėjo į duris, o lietus aršiai puolė stogą. Lauke vis sulodavo lapė. Prieš užmigdama ilgai žiūrėjau į gęstančią ugnį, galvodama, kiek gramų, metrų, minučių vienatvės yra gerai. Naktį porąkart užsižiebiau lempą. Naktinė plaštakė tuo tikrai buvo patenkinta. Būdravau, galynėdamasi su vaizduote.

Ryte atsikėliau, pažiūrėjau pro langelį į ežerą. Pasišlavinėjau terasą, nors ją per valandą vėl aptrauks voratinkliai, lapai, šliužai. Virdama kavą vieną tokį riebų užtikau ant virtuvės grindų. O juk durys buvo užrakintos! Jaučiau atslenkančią rudens ežero drėgmę, pradėjo kvepėti lapais, obuoliais, rūku, pelėmis. Mindama dviratį į Molėtus ir apsiuostydama, ar neišsirūkiau dūmais kaip senieji mažų miestelių trobų gyventojai, tokiu metu jau visur keliaujantys įšokę į aulinius, džiaugiausi, kad kvepia pušys ir žvyras smagiai gurgžda po ratais. Man sakė, kad žmonės Molėtuos atsipalaidavę ir nuoširdūs, taip tikrai buvo.

Rezidavome keistu laiku – pandeminiai apribojimai atlaisvėję, bet sodyboje turėjome ir kaukių, ir dezinfekcinio skysčio. Trise dalinomės kava, riešutėliais prie vakarinių žaidimų kortomis, bet mano knygos pristatymas Alantos dvare vyko nuotoliniu būdu. Prisimenu, kaip nemokėjau kalbėti veidą pusiau dengiant plastikiniam skydeliui. Per Knygų mugę savo pirmąją knygą „Vojaĝo“ pristačiau gyvai, ir akies mirksniu, net nespėjus apsiprasti rašytojų susitikimuose su skaitytojais, teko pereiti daugiausia į nuotolinius renginius.

Mėnuo už Vilniaus, mėnuo kasdien kuriant židinį ir rašant. Minant dviratį nedideliais ratukais – į kalniuką, nuo kalniuko, į biblioteką, į parduotuvę, į kavinę. Ežero tyla, grybai ir mašinų gausmas kitoj pusėj – klausydavausi, kai užsemdavo tylos paralyžius. Tuomet galvojau, kad rezidencijos tikriausiai skirtos atsitolinti nuo pasaulio ir parašyti ką nors reikšmingo. Nors jaučiausi viską pasakiusi ta viena knyga. Pradėjau rašyti distopiją apie žmones, gyvuojančius nuodingų Sosnovskio barščių apsuptyje, – jų lauką ir pamačiau kadaise nuo plento link Molėtų. Viskas atrodė siurrealu atlėgusios pandemijos realybėje, bet kartu ir dirgino entuziazmo alergenais.

Taip ir nepabaigiau to kūrinio.

Gražų saulėtą rudens rytą su poetu, vertėju Simonu skaitėme Albert’o Camus „Svetimą“ ir „Krytį“ – kartojomės, nes reikėjo keliauti apie šį kūrinį pakalbėti su dvyliktokais. Tąkart, kalbant apie mirties, senatvės ir kitas temas, kurias, mokykloje skaitydami Camus, ne visai perkandome, svarstant, ar bus aktualu moksleiviams, išgirdau skambutį. Išėjo teta, kurios dienoraščio fragmentai įkvėpė parašyti „Vojaĝo“. Laidotuvėse dar reikėjo ir kaukių, gal net „stop“ juosta buvo. Paskui grįžau į rezidenciją ir nors siaučiant vakariniam vėjui pasigailėjau pasirinkusi atitolimą nuo guodžiančio šeimos rato, į sodybą atėjo katė.

Buvimo rezidencijoje žmonės, vaizdai, idėjos, žodžiai, gamtos tekstūros, spalvos kartais įsibraudavo ne tik į mintis, bet ir į kūrinius. Rašytojas, kino kritikas Vladas, praėjus keleriems metams po rezidencijos, parašė antrą knygą, kinematografišką distopiją. Tik be Sosnovskio barščių.

2025-ieji, prie Saločio ežero

Antrą kartą į Molėtų rašytojų rezidenciją sugrįžau po penkerių metų, lietingą birželį. Šįkart penkiese apsistojome Girsteikiškyje. Savaitei. Mūsų rašymo ir gyvenimo ritmai, temos ir terminai skyrėsi. Nida rašo ir leidžia poeziją, pabaigė romaną apie baroką ir jau pradėjusi kitą istorinį, Salvija – keliaujanti komiksų autorė ir rašanti iliustratorė, Gabija dirba muziejuje, rudenį išeis jos pirmoji knyga, distopija jaunimui apie dievybes šiuolaikiniame pasaulyje. Kuratorius, Vilniaus universiteto docentas, restauratorius, menotyrininkas Juozapas rašo istorines knygas, kultūrinius tekstus. Pirmomis dienomis kiek intravertiškai sulindome į kambarius ir vis po vieną eidavome prie pasišiaušusio ežero. Pasipasakodavome. Parašiau pastraipą. Parašiau net du puslapius. Vis teikiu paraiškas. Ką pasakytų redaktorė: velvetas ar veliūras?

Kartą su Salvija, užkrimtusios kažko pietums, tykiai sėdėjome terasoje, dirbome, ir staiga pasigirdo garsas – tarsi kažkas kaltukėliu stuksentų medin. Atskrido juodoji meleta ant seno rąsto papietauti. Visiems dienos pietūs. Parašiau apie ją haiku, Salvija nupiešė.

Susitikdavome ir su skaitytojais. Videniškių vienuolyne pilna salė prisėdo žmonių, ragavome šviežią sūrį su medumi prie jazminais kvepiančių stalų. Paskui vykome į ekskursiją. Vienuolyno laiką pamatavusi nuo vienos rašytojų rezidencijos iki kitos pastebėjau, kad pagausėjo eksponatų, galima net citatas iš 1753 metais vienuolyne parašytos Mykolo Olševskio „Bromos, atvertos ing viečnastį“ paskaityti. Raštijos paminklas, o dar ir retas tų laikų grožinis kūrinys. O aš štai, pasigėrėjusi rimtais rašytojų darbais, rašau apie ežerus ir keistus jų vardus – Miruolis, Kampuotis, Ragana. Ir publikai vienuolyne skaičiau ištrauką iš knygos apie pirtis ir pirtininkus, vienas jų, įdomaus gyvenimo būdo dėdulis, kaip tik kilęs iš šių kraštų.

Lyginau su ankstesne patirtimi rezidencijoje, šis tas buvo kitaip, šis tas atsikartojo – vienatvės intarpai (kai yra laiko paklaidžioti žvyrkeliukais ar rašyti savo kambaryje lietui skalbiant visą sodybą taip, kad lieka tik žalsva pilkuma), savotiškas rašymo terapijos jausmas (kai rašai ką nori, nes nėra tikslo atsiskaityti, pasirodyti, net rodyti). Ir ryšiai. Besikuriantys stiprūs saitai su kitais kartu gyvenančias rašančiaisiais. Užsimezgantys, atsikartojantys ryšiai su Molėtų apylinkių žmonėmis, su šiomis vietomis, su bibliotekomis – ne tik Molėtų, bet ir Videniškių, Giedraičių, Girsteikiškio. Su žmonėmis, kurie ateina paklausyti mūsų, net jeigu esame dar nepažinti, dar neįdomūs kaip kūrėjai ir kaip asmenybės. Su bibliotekininkų bendruomene – ta, kuri lieka, kai mes išvažiuojame, ir kasdien užkuria tikrą židinį, krosnį, pečių, dirba šių kraštų enciklopedijomis turistams, pasirūpina, kad veiktų vietiniai knygų klubai, aplanko skaitančius namuose, su vaikais stalo tenisą pažaidžia. Mums, pripratusiems prie skaitmenizuotų mažvydų ar mickevičių, mažųjų bibliotekų gyvenimas primena, kad visur, kur jas rasime, ir patys pasijusime gyvi, turėsime ką skaityti ir su kuo pasikalbėti. Ir dar naminiais vafliais pavaišins.

Ši rezidencija man buvo ėjimas aplink ežerus.

„Galit apeit aplink Saločio ežerą. Aš ten bėgioju“, – pasakė kuratorius Juozapas.

Įspėjo, kad kaimyninėj sodyboj yra kiek durnokas šuo, bet nedidelis toks, atsiginsit. Aš jau kažkiek mokyta, pupos dydžio šunėkas yra griebęs už džinsų klešnės, kratau koją, ir juokas, ir vos ne ašaros, neatkimba! Paskui kaimo žmonės pasakojo, kad reikėtų turėt kokį akmenį kišenėj pagąsdinti. Rodos, ką tik buvau Vilniuje, kur svarbiausia kišenėj turėti akinius nuo saulės ar telefoną. Pasiėmiau gertuvę.

Vos užkilusi į kalniuką, vos pažingsniavusi žvyrkeliu ir nufotografavusi pirmąsias pievų gėles, ant kalvelės pamačiau saulės apšviestą šuns siluetą. Buvo didesnis nei tas durnokas šuo iš pasakojimo, rusvai liepsnojančiu kailiu. Gudriai pastatė ausis. Tokie šunys, jei sumano pulti, daro tai protingai. Ir ką daryti? Grįžti nė už ką nenorėjau. Įsikibau tvirčiau gertuvės. „YouTube“ susiradau „Hard Rock Hallelujah“. Jei ką, eisiu artyn gertuvę iškėlusi, kad didesnė atrodyčiau, ir garsiai leisiu muziką. Čia jau ir meška išsigąstų! Šuo, gal pajutęs ketinimus, dingo pievoje.

Ir, žmonės mielieji, daugiau aš jo niekad per visą rezidencijos laiką nebepamačiau.

Užtat vieną iš tų lietingų dienų, kai rašai, skaitai ir tik vakarop atsiranda pasivaikščiojimo tarpelis, pasukome su Gabija (o ji rašo naują romaną apie vandenį) į miško keliuką. Einam, pasakoju jai, kaip į haiku dirbtuves moksleiviams atsivelku miške rastų elnio ragų, perskaitau Bashō haiku apie elnio balsą. Prieš mūsų akis aplyta pieva, jos gale tamsuoja miško ruoželis, dar pasišiaušęs krūmas, karvė ganosi… Stop! Karves mes praėjome, o ką ta viena karvė pamiškėj? Sustojom ir spoksom, kaip elnias didžiausiais ragais doroja krūmą – dievaži, tarsi gardžių salotų lėkštę, net kaklą pakratydamas. Verta buvo klampoti sustingusiomis į ledą rankomis. Dabar galvoju, o jei ir jis patrauks į Vilnių paskui briedį ir mešką? Bet iš tikrųjų galvoju visai ne tą, rašytojų rezidencijos Molėtuose užduotis tikriausiai mums priminti, kad gamta gyvena savo ritmu, ar mes rašome, ar ne. Net sezonai kantriai ištveria mūsų nusistebėjimus.

Beje, o pamaklinėti aplink ežerus pakrantėmis, kaip ir rašyti tykiai vienumoje, – prabanga. Tie ežerai išsidalinti po lopinėlį, po skiautelę, tad eini aplink žvyrkeliu ir to ežero nematai. Su Nida, kuriai rūpi architektūrinis palikimas, brendame per žoles apžiūrėti Vileišių dvaro Girsteikiškyje likučių. Kitą rytą pro juos išvinguriuoja dviratis, ant rankenos kyburiuoja pieno bidonėlis. Yra vietų, kurias prieisi tik jas perrašydamas.

Užtat atvažiuoji į Giedraičius ir bažnyčioje randi Kanuto Rusecko paveikslų. Šie kraštai net du palaimintuosius turi – Mykolą Giedraitį (manoma, jog šis kunigaikščių Giedraičių giminės vyras gimė apie 1420–1425 metus, vieni sako, kad arčiau Giedraičių, kiti – kad arčiau Videniškių, buvo silpnos sveikatos, pasirinko atsisakyti kilmės privilegijų, o baigęs filosofijos mokslus Krokuvos universitete grįžo į gimtinę kukliai zakristijonauti, padėti žmonėms) ir Teofilių Matulionį (gimė 1873 metais Alantos parapijoje, kunigaudamas nepakluso caro valdžiai, du kartus išvežtas kalėti į lagerius, persekiotas ir sovietų, bet išlaikė ypatingą tikėjimo tvirtumą). Rašau ir galvoju, kad ne itin derlingos Molėtų žemės išaugino įdomių asmenybių. Beje, Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos muziejus turi demarkacinės linijos stulpelį, itin vertingą eksponatą, kurį vis skolindavosi didesnieji muziejai.

Ką mes turėtume čia išmokti, kokią demarkacinę liniją tarp savęs miestietiškų ir maklinėjančių gamtoje nubrėžti? Tarp rašančių rimtai ir tiesiog žaidžiančių žodžiais? Kėblinu plentu, gertuvėje liko tik gurkšnis vandens, kartais praūžia automobilis. Kairėje pusėje kalvelė, ant jos lubinai saulėje maudosi. Staiga jų kuokštas susvyruoja – tiesiai į kelią šoka kiškis! – pamatę kits kitą, sustingstam, jis neria atgal.

Eidama toliau parašau haiku:

                         Iš lubinų gatvėn

                         šokąs kiškis sustingsta –

                         sustoju ir aš.

Šituose kraštuose, šituose rašymuose norisi ne baroko, o labiau giedraitiško paprastumo. Man atrodo, kad kuo ilgiau būnu, tuo labiau nusilupa nerimo, noro išsipildyti, pareigos oda. Nuirkluojam į ežerą, grįžtam peršlapę – juokiuosi, dviem megztiniais apsitaisiusi, su kažkelintu puodeliu kavos rankose. O paskui, prisiskaičiusi pasakiškai siaubingo Tanios Pjankovos „Raudonųjų skruzdėlių amžiaus“, visą naktį sapnuoju košmarus. Medžių viršūnės pro langelį laižo mėnulį, rūsčios, aštrios.

Grįžtant automobilyje mus apsėmusi žalsvai auksinė kaitraus birželio sekmadienio vakaro tyla. Ir staiga Nida sako: „Ar žinojote, kad George Sand kasdien parašydavo po penkiolika puslapių?“ Penkiolika! Jeigu teisingai nugirdau. Bet tie puslapiai, pasirodo, ne mūsų įsivaizduojami A4 formato, o… Rodos, buvau prisnūdusi, nebepamenu, kokie tie puslapiai.

Vilniuje pamindžiukuojame po liepomis, patys nustebę, kad dar nelabai norisi skirstytis.

Prie tų ežerų dar sugrįšim, mes jau jų nelaisvėj.

Perskaičiau Dariaus Žiūros „Diserį“. Skaičiau ir suskaičiau. Vaizdžiai vėrėsi jo pasakojami epizodai, įsijaučiau į teksto ritmą, pauzes, dinamiką. Teksto turinys kūrė formą, forma talpino turinį. Įsivaizdavau jį kaip stiklo vazą, kurioje pamerktos tulpės.

Visa tai viliojo ir traukė skaityti dar. Negana to, teksto srautiškumas, intervalų dažnis etc. asociatyviai iškėlė į paviršių 2012 m. „Bernardinuose“ publikuotą tekstą apie gyvenimą Naujininkuose. Tempas, tembras, tonacija rezonavo su Dariaus žiūromis ir aš susiradau tą savo straipsnį „Mano spinta“. Perskaičiau. Gal kiek naivokas, bet visai skambus.

Paskui Naujininkuose dingo mano katė. Pirmą vakarą, kai ji per ilgai negrįžo, apėjome su Lėja (dukra) mažą ratą aplink savo namą ir atsigulėme miegoti su viltimi, kad ryte, kaip įprastai, ji pasibraižys į langą. Bet…

Prasidėjo pasivaikščiojimai po niekada nesapnuotus Naujininkų užkaborius. Pakilau takeliu į kalną, tiksliau, šlaito likutį, nes pats kalnas jau nukastas. Taip, aukštas, žolėmis, medžiais ir krūmais apaugęs kalnas, kurio viršūnėje stovėjo didelis medinis namas, buvo nukastas. Na, gerai, Vilniuje kalnų nėra, bet kalvos… Taigi, ta kalva, rangovams ir subrangovams perpirkus seną namą, buvo nukasta kartu su namu. Atsivėrė nematyto šviesumo, švarumo, grynumo smėlis iš nežinau kurio Žemės formavimosi periodo. Ilgai jį vežė, kol išvežė. Taip, suvokiu, kad visi prieškariniai medinukai jau labai laikini XXI a. miesto peizaže, bet kalnai ir kalvos, tikėjau, – amžini. O kaip kitaip, juk žemės veidas, miesto paviršius, senamiesčio saugoma teritorija…

Bet – „kalno“ nebėra. Liko jo šiaurrytinis šlaitas su nesvarumo būsenos apimta, nežinioje tarp žemės ir dangaus pakibusia kaimynine tvora, suręsta iš visokių statybinių atliekų, dar paramstyta nereikalingais baldais, į kuriuos galima irgi ką nors atremti, jeigu nepakankamai saugu pasirodytų. Ant to paties tiesiog nukąsto (ne nukasto) šlaito gulėjo kadai jau išmestas didelis pliušinis jaguaras niekada neužsimerkiančiomis akimis, dabar stebinčiomis žiojinčią papėdę čia pat dangaus horizonto link. Tas namas, kurio nebėra kaip ir visko, kas jame, šalia jo ar po juo, buvo didelis ir spalvotas; prisimenu kampą akrilinės žalios, kampą plastikinės baltos, kampą aliejinės rudos, dar šiek tiek garstyčių geltonos ir netikėtos oranžinės. Stogo nepamenu, bet lyg ir pilkų atspalvių šiferis. Gyveno jame gal kokios šešios šeimos, du šunys ir keli katinai. Prieš karą, įsivaizduoju, gražus namas ant aukšto kalno stovėjo, bet jau tik stovėjo. Pamenu, kaip vieną vasarą buvo pristatytas to namo flygelis, supiltas papildomas šlaito nuolydis. Iš po šviežiai suklotos velėnos kyšojo paslaptingas vamzdelis, kuriuo vakare, pritemus srūdavo kažkoks skystimėlis, ilgai nedžiūstantis ant asfalto net ir karštą vasaros dieną.

Autorės nuotr.

Kai namo gyventojai išsikraustė, užklydėliams liko jų tapetuoti kambariai, būtiniausi rakandai, net kilimai. Durys irgi buvo atviros visiems, kas ieškojo priedangos ir priebėgos savuose kasdienybės ritualuose. Dveji, treji metai ir namas užsidegė. Kelias paras prie gaisravietės budėjo gaisrininkai, suko ratus policija ir greitoji pagalba. Kaip tik buvau begrįžtanti iš įsimintino pasivėžinimo motociklu, prisimaudžiusi lediniuotoje Ūloje, kurios stingdanti vėsa karštą vasaros dieną kėlė neišdildomą įspūdį. Artėdama prie namų, jau iš toli mačiau didžiulį juodų dūmų stulpą. Motociklą palikau kažkur prie mokyklos, nes įvažiavimai buvo užtverti, ir kiemais, kiemais, man vienai žinomais kačių takais parsiradau namo – pamažu įsitikindama, kad liepsna neplinta. Namas poškėjo, degė, dūmai raizgėsi dangaus mėlynėje, į orą paleisdami visas žmonių ir daiktų istorijas apie jį. Nebuvo baisu ar gražu. Tik dviprasmiškos mintys, sumišę jausmai ir nežinia tvyrojo aplinkui.

Prisiminiau anksčiau tame name gyvenusį Tomą, kuris vykdė tam laikui įprastą „namudinę veiklą“ dabartiniuose mano namuose. Štampavo trafaretus šventinėms progoms ir namo palėpėje buvo radęs vadinamąjį lobį – sidabro lydinių ir caro obligacijų, gal dar kažką, nepamenu. Prisiminiau savo jau a. a. kaimynę Mariją Lilijaną, kuri man padovanojo pirmųjų mano namų šeimininkų nuotrauką. Ją įsidėjau į kažkurią tuo metu, prieš dvidešimt metų, skaitomą knygą ir iki šiol nerandu. Tiesa, neieškojau, bet kaži ar rasiu, gal rasiu. Nenoriu gyventi prisiminimais, bet seni dalykai man patinka. Patinka išsiklaipę sandėliukai, girgždantys vyriai, nebeužsiveriantys varteliai, nebeužsidarančios durys, nebeatrakinamos spynos su visais raktais, sena liepa, apyniais ir vijokliais aptekęs ąžuolas, smulkaus pynimo metalinės tvoros, kažkodėl man primenančios prancūziškus vynuogynus ir gyvenimą laike, kuomet užteko laiko žiūrėti pro langą, galvoti apie bites ar kada į pirtį praustis…

Taigi, ieškau savo katytės to nukasto kalno likusiame šlaite ir tyrinėju statybvietę apačioje. Na, gal ir galėjo ji įkristi į tą statybų duobę, bet matau, kaip galėjo iš jos ir išlipti. Žmonės su šalmais ir geltonom liemenėm dirba. Kala pastolius, dar kažką. Atidžiai tyrinėju (kiek akys aprėpia) statybvietę toliau, kartu, taip pat atidžiai, apžiūriu ir viską, kas likę šlaito viršuje, ant kurio stoviu. Aplink mane visokie nereikalingi daiktai ir jų liekanos. Pavargstu stebeilytis į visokias šiukšles, bet gal čia slepiasi išgąsdinta ir išsigandusi mano katė? Apžiūrinėju dabar jau ne pačius daiktus, o plyšius, ertmes ir tarpus tarp jų – gal ji ten? Stoviu prie namo kieme, kurio pusė jau nukasta. Šeimininkai dar miega, o gal nėra. Savadarbėje verandoje matau burgundiško vyno spalvos neburgundišką fotelį, ant jo nerūpestingai lyg vakar mesteltus moteriškus puskailinius; juos, nepaliestus, aš matysiu kitą ir dar kitą rytą ieškodama katės, kai visi Naujininkai, o tiksliau – stoties ar priestočio rajonas miegos…

Kaži, kuriame name gyvena tas žymus ekstrasensas, apie kurį kaimynai pasakoja? Šiandien pirmą kartą pamačiau jį kylantį gatve. Aš jį pažįstu! Iš žurnalo „Būrėja“, kažkada vartyto.

Urbanistinis peizažas susigūžęs, nejaukus. Išgriuvusios tvoros, nenaudojami rakandai, savadarbės pavėsinės, suklypusios taburetės, aptrupėję laiptai, po žiemos įlūžę šiltnamiai, lysvėje snaudžiantis, į mane niekaip nereaguojantis katinas ir staiga… Šuo!

Jis užšoka ant savo būdos, sukaltos iš atlikusių lentų, ir loja man. Sunki grandinė tabaluoja jam po kaklu, lyg smaugtų. Ryto saulė vaiskiai apšviečia jį ir šiukšlėmis neužkrautą žemės lopinėlį aplink jį. Užsinoriu fotografuoti, nors rankos šąla. Jos kišenėse ir be pirštinių.

Fotografuoju trumpai, tik vieną kartą, nes iš namelio kaip iš padidintos šuns būdos, tik su langais ant žemės, išbėga šeimininkė ir neišsiblaiviusiu rankos mostu atsilošia į mane. Nelaukiu, kol ji manęs ko paklaus ar ką pasakys, giriu, koks šuniukas gražus, kaip noriu jį nufotografuoti, nors iš tikrųjų tik neviltį ir skurdą šuns pavidalu aš fotografuoju, ryto aušros ir nerimo atvertą man. Šeimininkė pasakoja, kaip jis, va, nieko neėda (matau miežių ar kokių kitų kruopų nevalgomą viralą), kaip ji jo nemyli, kad gali man padovanoti, kad čia jos sugyventinio šuo, ir skausmingai paėmusi šunį už grandinės kelia į viršų man, kad galėčiau geriau nufotografuoti. Fotografuoju ir ją, kol išbėga sugyventinis, lyg su kirviu rankoje, bet rankos tuščios, tik mostas platus. Moteris vyrą greit sudrausmina, liepdama skubiai grįžti atgal pagal komandą „marš namo“. Vyras dar kartą dėbteli į mane, žiopteli kaip žuvis ant kranto, skėsteli rankomis lyg sparnais ir dingsta už durų, pastūmėtas moters. Panašiai gaidys, kai gieda, išskleidžia sparnus ir nuleidžia tiksliai tada, kai baigiasi kakariekū jo krūtinėje, išlaikantis gaidį grakščiai stovintį ant pentinų. Ne, tas vyras neprimena gaidžio, galvoju aš, kol moteris man aiškina, koks jis girtas ir nieko nesupranta. Atsisveikinu. Mano katės ji sakė nemačiusi, jos pačios katė šiąnakt tik apie antrą valandą grįžo. Bet va, vis dėlto grįžo, pagalvoju ilgesingai…

Naujininkų vienintelis gaidys, giedojęs netoliese paskutinį kartą prieš kokius šešerius metus, dabar man jau nelyg Chagallo gaidys. Marco Chagallo paveikslai išlieka man kaip vienas ilgas, nesibaigiantis sapnas, ilgesingai dailininko susapnuotas… Mano sapnai, pirmą naktį katės belaukiant, buvo viltingi. Jie tarsi įtikinėjo mane, kad tai tik pokštas. Sapnavau daug (nors paprastai nesapnuoju), sapnavau spalvotą gimtadienio šventę, linksmą pobūvį, kuriame šventiškai nusiteikę žmonės maloniai plepa saulės atokaitoje, iškylauja gamtoje. Katė sapnuose vis sugrįždavo, lyg niekur nebūtų išėjusi. Niekas nespėdavo jos pasigesti, bet džiaugdavosi, kai ji pasirodydavo.

Tą rytą savo katės Naujininkuose neradau. Nustebau supratusi, kiek daug yra vietų jai įlįsti, užstrigti, pasislėpti. Aibės užkaborių, begalė tik jai vienai suprantamų praėjimų. Iš esmės ji galėtų tūnoti bet kur. Įdomus pasižvalgymas po miesto rajoną katės akimis, iš katės žiūros taško. Galėčiau ir fotografuoti gal taip, iš pažemės? Tegul tai liks idėja. Dabar kūrybinti nuotaikos nebuvo. Nebuvo tų laisvų failų mano dvasioje, kurie atsiranda nuobodžiaujant arba kai šviesa ką nors apšviečia.

Savo „Kis, kis, kis“ žvalgyboje sutikau vieną katę su odiniu antkakliu, ant kurio išgraviruotas jos vardas, adresas etc. „Reiktų ir man taip, jei rasiu katę“, – pagalvoju. Kitas katinas buvo Siamo veislės be inicialų, smalsus ir baugštus vienu metu. O dar vienas buvo toks panašus į mano katę, kone jos giminaitis – brolis ar pusbrolis. Tačiau jį aš pažįstu: ateina į kiemą, visai kaip mano katė užšoka ant palangės ir prašosi įleidžiamas vidun. Neįleistas geba užšokti ant tikrai aukštų ir nepatogių palangių, kuriomis mano katė nesinaudoja.

Tądien vietos sau neradau ir susikaupti negalėjau. Tvarkinėjausi, šlavinėjausi, dėliojau daiktus iš vienos vietos į kitą, su malonumu mečiau lauk nebepanaudojamus.

Pajutau, kad turiu eiti siūti. Siūti savo tiesiųjų siūlių, kurių itin daug susiuvau per pirmąjį patį grėsmingiausią, paslaptingiausią, nesuprantamiausią kovidą, kai visi sėdėjome savuose namuose, kas kur uždaryti. Tąkart per gerą mėnesį atlenkiau visas „padalkas“, patrumpinau ar susiaurinau visas tam tinkamas sukneles, pasiuvau patalynės komplektą, žodžiu, pramokau naudotis savo anytos „pasogine“ siuvimo mašina. Išmokau įsiverti siūlą – tiek viršutinį, tiek apatinį, išmokau viena ranka sukti siuvimo smagratį, o kita laikyti audinį. Siuvau, kad tik siūčiau. Prisimenu, tai ramino tąkart, prieš penkerius metus.

Einu į namo palėpę, susirandu kitados su Aiste iš Miuncheno parsivežtą raštuotą vilnos pledą. Nusprendžiu – siūsiu suknelę. Prakerpu pailgą lopinėlį galvai įkišti ir pradedu. Malkų krosnelė rusena, palėpė šyla…

Autorės nuotr.

Kadangi nemėgstu matuoti, skaičiuoti, kirpti, nes neturiu tam tinkamų žirklių, tai kiek įmanoma daugiau siuvu. Iš pradžių dygsniuoju ranka, „fastriguoju“, kaip mama sako, paskui matuojuosi, galvoju, ar pakankamai plati, ar geriau siauresnė. Mane gelbsti audinio raštai: jie simetriški, atsikartojantys. Brėžiu šviesia pasteline kreidele pagal raštą, ieškau simetriškai atsikartojančių gėlyčių, lapelių, paukščiukų, brūkšnelių, taškelių. Ir tai teikia didelį malonumą, kažkiek užsimirštu. Praėjo keletas valandų, suknelės siuvimas beveik prie pabaigos. Nusprendžiu nieko daugiau nekirpti, nenukirpti, neiškirpti, – toks jaukus savadarbis kimono išeina, nežinau, ar jis puošia, bet gera jame ir jauku kaip namuose. Jei suglaudžiu rankas tarsi maldai, rankovių raštuotė nugula, nuvinguriuoja dryžuotais spalvų akordais žemyn. Gera juos stebėti. Mėgaujuosi.

Paskambina mano draugė Rūta. Ji turi dvi kates – juodą ir baltą. Pasakoju jai apie savąją. Ji dalinasi nerimavimu baltosios katės belaukiant, kai toji buvo išėjusi. Su savo katėmis ji gyvena Užupyje. Tikiu, ten irgi daug vietų katei pasislėpti, o Rūtai ieškoti… Išgirstu miauktelėjimą. Aiškiai ir ryškiai, bet nustebusi klausiu draugės: „Ar čia tavo katė miaukė?“ Ji sako, kad ne, tada aš bėgu į lauką patikrinti, nors aiškiai žinau, kad miauksėjimą girdėjau ne lauke. Kai už durų savosios nepamatau, lieku prie minties, kad tai bus kažkuri iš Rūtos kačių, tik ji nenugirdo, neatkreipė dėmesio. Kalbam toliau. Vėl girdžiu „miau“. Rūtai nieko nebesakau, bet tebemanau, kad arba tai jos katė, arba man jau vaidenasi.

Lėja Monikos Liu koncerte, sakė nenorinti eiti namo, nes neturiu gerų žinių. Neturiu. O ką parašyti? Gal kad skambinau į Tautmilės benamių gyvūnėlių prieglaudą ir moteris (nei kitame ragelio, nei kitame laido gale) man pasakė, kad dingusio gyvūno geriausia ieškoti vėlai vakare arba anksti ryte, kai viskas nutyla. Taigi, esu pasiryžusi keltis ryt prieš šešias ir vėl leistis į Naujininkų žygį dabar jau platesniu spinduliu, kaip rekomendavo gyvūnų žinovė ir „ChatGPT“.

Lėja pasiryžusi eiti kartu, nors ji iš tų, kurie mėgsta vėlai gultis ir vėlai keltis.

Rytas, išsidaliname savadarbius plakatėlius, pasirenkame skirtingas puses ir pirmyn. Šalnota, naktį buvo minuso. Visi miega, tikrai tylu, vos švinta. Bus puiki saulėta pavasario diena. Katė…

Vėl į kalnelį laiptukais, pro Lėjos darželį, tada pro Lėjos mokyklą, pro vieną cerkvę, pro kitą. Į kapines nesuku, nes nusprendžiu, kad katės ten tikrai nebus. Pasiruoštus informacinius lapus „Dingo katė“ geriausia klijuoti skelbimų lentose ir ant šiukšlių konteinerių: gerai limpa ir klijuoti drąsu, nes taip įsivaizduoju, kad nieko nesugadinsiu, niekas nesupyks. Juk tik savo katės ieškau… Tylaus ryto valandos į pabaigą, rajonas bunda. Tiek daug po jį nevaikščiojau nuo tų laikų, kai stumdavau kūdikio (Lėjos) vežimėlį. Naujininkuose anuomet, prieš dvidešimt metų, žinojau visus šaligatvio bortelių nusileidimus, kurie jų su kūdikio vežimėliu neįveikiami. Kaži, kokie jie dabar?

P. S. Praėjus dviem paieškų dienoms ir trims naktims katė sumiauksėjo po sofa tiesiog namų palėpėje. Toje pačioje, kur kaimynas Tomas anuomet rado savo lobį, o aš vakar siuvau tuos užsimiršimo raštus, apimta būsenos „čia ir dabar“. Taip, nuo šiol savo sapnais, o ir klausa pasitikėsiu labiau…