Čia tikriausiai kažkada buvo prausykla. Visos sienos apklijuotos baltomis apsilaupiusiomis plytelėmis. Koktu. Net čia gali suprasti, kad esi ligoninės teritorijoje. Kaip laukinis žvėriukas Almantė prieina prie grotuoto lango. Malonybiniai žodeliai šiame kontekste sunkiai dera, tačiau jauną, sutrikusią merginą įvardinti žvėrimi sunku. Ji bando kuo arčiau prisislinkti prie siauro ruožo, kurį saugo nuo sovietmečio likusios grotos. Tik čia ji gali nors šiek tiek pajusti skruostus deginantį žiemos šaltį. „Ačiū, kad bent akimirkai leidžiat įkvėpti normalaus oro, nes nuo to mirties ir su myžalais sumišusio ašarų kvapo galiu netyčia numirti ir aš pati.“

Leisdama laiką šioje sukiužusioje, pilnoje senių ir etatinių nenusakomo amžiaus pacientų psichiatrijos ligoninėje, Almantė pasidarė ironiška ir kandi. Jai tai tapo patikimiausiu būdu netapti tokiai kaip jos palatos „draugė“ Stanislava, kuri išvietėje apsilanko itin retai. Gydytojas sakė, kad ji išverkia visus skysčius.

Marius Samavičius. Ačiū tau, brangus Charlesai Darwinai.
Postsekuliari visuomenė. 2017

Almantė lėtai išsitraukia cigarečių pakelį ir paima kelias cigaretes iš karto, nes žino, kad jos klibančiame ir tik kelis kartus truktelėjus atsidarančiame stalčiuje yra dar trys nepradaryti „Marlboro Red“ pakeliai. Rūkymas jai tapo labiau ritualu nei malonumu. Ji stengiasi visą šį procesą atlikti kuo lėčiau, vien tam, kad nereikėtų sugrįžti į tą durnių laivą, pritvinkusį nerimo ir liūdesio. (Nežinia, interpretuoti tiesiogine ar perkeltine prasme?)

Įėjęs į tariamąją rūkyklą visuomet pamatysi ore tvyrančius rūkalų debesis ir neišvengiamai pradėsi kosėti nuo gerklę graužiančių dūmų. Rūkydama antrą cigaretę, Almantė mintimis nusikelia į laikotarpį, kai springo ne tik dūmais, bet ir ašaromis.

Kartais tenka susidurti su tuštuma. Ji aplanko tave netikėtai ir smogia su didžiule jėga. Kažkas tavyje ištirpsta ir kažkas labai aštriai duriančio atsiveria. Tu nujauti, kad tai gali įvykti, bet nesitiki, kad taip greit ir taip skaudžiai. Springsti ašarom ir pastebi gailestį jo akyse, bet vis dėlto išgirsti tik „aš atsiprašau“. Pokalbyje atsiranda nejaukumas ir įtampa. Jam norisi pabėgti, o tu nori pasimėgauti paskutinėmis akimirkomis šalia šio tuštumą tavyje atvėrusio žmogaus. Galiausiai neištvėręs jis pasako, kad jau laikas skirstytis. Susirinkusi savo daiktus, pilnomis ašarų akimis, tu nusliūkini link išėjimo. Truputį paėję į šalį sustojate ir spoksote vienas į kitą. Tvirtas it naštą nuo pečių nusimetusio žmogaus žvilgsnis ir tavo blausios, be gyvybės ženklų akys. Jis su tavimi atsisveikina – tu tyli. Jo veidas priartėja prie tavojo, iš lėto kyla. Pajunti švelnų atsiprašymo kupiną bučinį ant savo drėgnos kaktos. Viskas. Jis, atrodo, visgi jaučia šiokią tokią kaltę ir priduria: „Jei jausies blogai, juk žinai, kad visada gali man parašyti.“ Jauti, jog gerklėje susidaręs gumulas dar labiau išsiplėtė ir pradėjo tave dusinti. Ištari, nors greičiau išvebleni atsisveikinimo žodžius ir sparčiu žingsniu eini tolyn nuo jo, kad neišgirstų tave tampančios raudos. Tu springsti nuo ašarų, cigaretės dūmų ir veriančios tuštumos.

Almantės mintis nutraukia ligoninės sanitarė Leonida Fedorovič, kuri, kaip visada, gerokai per garsiai subliauna: „Иди кушать!“ „Eik pati ir valgyk tą tualetinio popieriaus skonio manų košę.“

Jai įgriso visos tos storos sanitarės su savo žiaukčiojimą sukeliančiu maistu. Tačiau ji neturi pasirinkimo – visiems be išimties liepiama susirinkti riebalais prasmirdusioje valgykloje. Mergina nedelsdama pradeda kuistis savo nutampyto chalato kišenėse, kad pasitikrintų, ar yra ausinės. Nepakenčiama sėdint prie aštuoniems skirto stalo klausytis besikartojančių kalbų apie nerimą, kasdien vis naują gyvenimo prasmę ar atvirkščiai – apie skaičiuojamas dienas, likusias gyventi. Ilgu vaistų kvapo pritvinkusiu koridoriumi ji eina „valgyt“. Retas atvejis, kai ten rasi kažką iš tiesų panašaus į maistą.

Dauguma jau susirinkę, barškina stalo įrankiais ir geria pravėsusią arbatą. Almantė atsisėda ten, kur visada – pačiame stalo gale prie lango. Jai iš šono sėdi buvusi mokyklos seselė. Tos mokyklos, kurią prieš metus baigė ir ji pati. Sanitarė prieina prie merginos ir greitu mostu nušveičia lėkštę apdaužytais kraštais. Puiku, plovas su razinomis. Antrą dieną iš eilės. Ji automatiškai užsideda ausines, įsijungia tamsios ambient muzikos playlistą ir įsispokso į gličią masę lėkštėje, kuri po truputį nyksta ir virsta žmonių pilkuma jos mintyse.

Žmonės, kurie it zombiai nuolatos juda, bandydami prisitaikyti prie laužytos muzikos ritmų. Jie susilieja į vieną tamsią, sunkumo jausmą sukeliančią masę. Tu nardai tarp jų ir nors nenori to pripažinti, esi tokia pati kaip jie. Brauniesi į priekį ir bandai atrasti sau patogią vietą. Tau nesinori prie nieko liestis, nori judėti nevaržomai ir bandyti atsiriboti nuo aplinkos, mintimis atsidurti kažkur kitur. Tu užsimerki ir stengiesi atrasti tau tinkančias muzikos skleidžiamas bangas. Jas atradusi, jauti, kaip po truputį atsikratai tave slegiančių minčių, kūnas palengvėja, o žmonės aplink tave išnyksta. Lengvai judini rankas ir kojas. Visą tą laiką būni stipriai užmerkusi akis. Tu nenori matyti tų pilkų, suzombėjusių, savastį praradusių žmonių. Taip tu sugrįžtum į slegiančią tamsą. Kartais vis pajunti kito žmogaus prisilietimą prie savo kūno ir tave tai nupurto. Tave erzina bet koks kontaktas, nes dabar čia esi tik tu ir muzika.

„Aльма ничего не елa!“ – užbaubia sanitarė, atsakinga už maistą, ir sugrąžina Almantę iš prisiminimų į valgyklą. Ji atsisuka į tą moterį riebaluotais plaukais ir nieko nesakydama pakyla nuo kėdės. Jau dabar mato, kad pirmas gydytojo užduotas klausimas bus – kodėl vėl nevalgei? „Po velnių, net mano katinas ėda geriau. Ar jie jaučia malonumą mus maitindami praskiestomis sriubomis ir drebučius primenančiais apkepais, kai patys kabinetuose geria „Alitos“ brendį užkąsdami pacientų antrųjų pusių dovanotais saldainių asorti?“

Almantė koja už kojos nušliaužia į savo palatą, avėdama prastesnėmis nei tavo senelio šlepetėmis. Lubos aukštos, sienos išdažytos salotine spalva, o lovos naudojamos turbūt jau daugiau nei šimtą metų. Ji prisėda ant girgždančio, plono čiužinio dengiamo guolio ir pradeda laukti, kada atkeliaus jos Molotovo kokteilis. Taip ji vadina indelį su vaistais, kurį gauna triskart dienoje. Jos palatos kaimynė Stanislava, išvertusi nemenkos apimties pilvą, knarkia. Matyt, vėl gavo stipresnę haloperidolio dozę. Netrukus atsiveria baltos palatos durys ir įvingiuoja vaistų vežimėlis, o paskui jį ir pati Leonida Fedorovič. Ji Almantei priešais nosį atkiša tabletes ir paklausia, ar nori arbatos užsigerti. Mergina pavarto akis ir vos matomai papurto galvą. „Nuo kada rusvos spalvos vanduo su kilogramu cukraus yra vadinamas arbata?“ Ji susimeta visas keturias tabletes į burną ir užgeria šlakeliu vandens. Tuomet nusispiria šlepetes ir įsisuka į nutrintą apklotą. Leonida, įspėjusi jos ketinimus, pergalingu balsu praneša: „Девушка, врач ждeт тебя.“ „Devuška, devuška… Išmok lietuviškai kada nors…“

Almantė bejausmiu veidu nusivelka chalatą ir apsitempia megztinį, kurį jos tėtis padovanojo prieš keletą dienų. Ant jo didelėmis ryškiomis raidėmis užrašyta BE POSITIVE. Nuostabus humoro jausmas. Ji lėtu žingsniu patraukia gydytojo kabineto link. Kabineto numeris 13. Smagus skaičius. Pasibeldžia į duris ir iškart jas praveria. Psichoterapeutas Erikas, kaip visada, sėdi išsidrėbęs rubinų spalvos aksominiame fotelyje. Mergina nenusiteikusi šiandien daugiažodžiauti. Nepadarė nieko, kas jai buvo užduota.

– Ar padarei „namų darbus“?

– Ne.

– Ar nori pasišnekėti, kodėl jų neatlikai?

– Ne.

– Nesinori šiandien šnekėtis?

Šis klausimas išnyksta jos minčių kakofonijoje ir Almante nusikelia mintimis į prisiminimus, kai iš tiesų bandė rašyti. Tai, ko ir dabar prašė Erikas.

Ir vėl ta pati sujaukta lova. Kai galvoje nesidėlioja mintys, bandai jas užrašyti juodu ant balto. Laiškai sau, draugams, kuriuos praradai dėl tamsios dėmės savyje, trumpi prozos kūriniai, atsiminimai – viskas, ką išeina užfiksuoti lape. Tikiesi, kad visa tai užrašius tau palengvės, bet nė velnio. Jautiesi tik išvargusi ir dar labiau sugniuždyta. Glamžai viską, draskai ir atsiduri didelėje krūvoje šūdo. Paskęsti tarp savo tamsių minčių nuoplaišų, pažvelgi į šalia gulinčią lapo skiautę su likusia nuotrupa „Ji išsikerojo ir manęs ne…“ Ne… kas? Nebepaleidžia? Nepalieka ramybėje, neleidžia gyventi, nesiklauso?..

– Tai visai nesišnekėsi šiandien su manimi?

– Kada pagaliau galėsiu išeiti į lauką?

– Almante… Žiūrėsim. Manau, kitą savaitę keisim tavo režimą. Tuomet galėsi su sanitare ir visa grupe išeiti trumpam pasivaikščioti.

Mergina giliai atsidūsta ir prašo šį pokalbį perkelti į kitą dieną. Psichoterapeutas stebėtinai greitai sutinka. Matyt, to ir telaukė. Šią savaitę atvyko nauja vadovėlinius kūno linkius turinti rezidentė Justina. Almantė pakyla nuo nudriskusios kušetės ir neatsisveikinusi išeina. Atrodo, nesibaigiančiu koridoriumi ji eina parūkyti.

Kambarys. Tas pats kambarys, kuriame tu jauteisi nesava ir norėdavai kuo greičiau ištrūkti. Bet tik pabėgusi suprasdavai, kad vis dėlto ten jautiesi saugiau, ir it baugštus gyvūnėlis vėl į jį sugrįždavai. Dabar tu sėdi šalia savo lovos. Patalai sujaukti – nepameni, kada paskutinį kartą buvai juos pasiklojusi. Tu nebegali daugiau gulėti toje suknistoje stačiakampėje iš lentų sukaltoje dėžėje, nuo jos tave jau pykina. Linguoji apsikabinusi kelius pirmyn atgal, atgal ir pirmyn. Bandai nors šiek tiek sudėlioti savo mintis ir išvemti bent vieną rišlią frazę. Tos įkyrios mintys tave pražudys. Sušikti vaistai, nuo jų aš net verkti nebesugebu. Apibendrinus tikriausiai dabar jau nieko nebesugebu, nebent draugus pasiųst velniop, kai jie klausia, kur aš dingusi.

Rūkyklos durys praviros. Čia tikriausiai kažkada buvo prausykla. Visos sienos apklijuotos baltomis apsilaupiusiomis plytelėmis. Koktu.

Ivanas Vasiljevičius buvo vienišius. Tarsi tuoj nusibaigsiantis dostojevskiškas šuo, kiūtino Piterio gatvėmis. Jis buvo šio miesto herbas, vizitinė kortelė: provokuojamai atrodantis benamis, gyvenantis iš to, ką kiti žmonės jam suaukos. Jam sekėsi ganėtinai neblogai, iš suaukotų pinigų nueidavo pavalgyti ar išgerti į vietines kavines, nuolat sėdėdavo lauke, nes nuo jo, kaip nuo benamio, sklido aštrus prakaito ir vargo tvaikas, tad sėdėti viduje niekas neleisdavo. Dažniausiai sėdėdavo prie staliuko, gerdavo kavą ir stebėdavo prospektu einančius žmones. Visa ta žmonių makalynė jam panėšėjo į skruzdėlyną: visi kažkur skuba, bėga, lekia. O nebuvo kur skubėti. Gerai pagalvojus, turto neturėjimas ir benamystė išlaisvina: nebereikia rūpintis mokesčiais, turto apsauga ir kitais finansiniais dalykais, galima sėdėti sau prie staliuko prospekte ir ramiai stebėti žmones. O paskui? Paskui kaip dievai duos. Gyvenimas tokiame dideliame mieste kaip Piteris primena kovą dėl vietos po saule. Ivanui Vasiljevičiui dažniausiai aukodavo turistai, nes jie atkreipdavo dėmesį, kaip ekstravagantiškai jis atrodo. Galbūt dėl turistų jis taip ir atrodydavo, kad pritrauktų kuo daugiau pinigų. Paprasti rusai buvo šykštesni, nes buvo jau pratę prie tokios žmogystos egzistavimo.

Ivanas Vasiljevičius buvo akademijos modelis, už papildomus grašius sutikdavo pozuoti tapybos studentams. Nusivalydavo nuo įvairiaspalvio švarko dulkes ir ramiai sėdėdavo, kol studentai baigs piešti. Ivanas Vasiljevičius šventai tikėjo, kad kada nors jo atvaizdai studentų paveiksluose įgaus didelę finansinę vertę ir jis išgarsės kaip kokia Mona Liza paslaptingu žvilgsniu. Bet didelių pinigų jam nereikėjo, pozuodavo dėl įsiamžinimo. Būtent užmaršties Ivanas Vasiljevičius bijojo labiausiai, jį purtė vien nuo minties, kad numirs, išnyks kaip dulkė ir niekas daugiau jo neminės. Kartais jausdavosi kaip K. iš Kafkos romano „Pilis“. Vienas susvetimėjusiame mieste, kur žmonės nesuprasdavo vienas kito, kur karaliavo atšiaurumas ir socialinė degradacija. Piteris, kad ir koks ištaigingas būtų, buvo menininkų ir vienatvės miestas. Čia net vėjas, atrodo, daug žvarbesnis nei kituose miestuose, o Ivanas Vasiljevičius jautė tą visa savo oda. Labiausiai jam nepatikdavo įsilieti į tą žmogišką skruzdėlyną, kai atrodo, kad minia, kaip nesustabdoma vandens srovė, neša tave kartu su visa manta ten, kur pasuks visi. Daug geriau būdavo sėdėti prie staliuko ir žiūrėti į tą minią: iš tolo, atsitraukus. Žiūrėti, kaip visi jie bėga, lekia, skuba nežinia kur ir taip iki pat savo dienų galo.

Ivanas Vasiljevičius buvo toks pat keistas kaip matininkas K., paprasti rusai jam būdavo negailestingi: apstumdydavo, nes jis neturėjo nieko, kas galėtų jį užstoti, – neturėjo šeimos, o giminės jį buvo jau seniai pamiršę. Kai jį užpuldavo, įsivaizduodavo esantis Ivanas Rūstusis: didis ir protingas caras, atremiantis chuliganų spyrius ir smūgius. Tuomet jam kiek palengvėdavo. Šiaip Ivanas Vasiljevičius buvo lakios vaizduotės savo iliuzijų pasaulyje gyvenantis žmogus. Jei ne tos iliuzijos, būtų visiškai atsidavęs žvarbiam Piterio orui ir sutraiškytas. Miegodavo dažniausiai gatvėje ant suoliuko, nes niekas nenorėdavo jo įsileisti į namus nusiprausti ir gerai išsimiegoti. Kasnakt guldamasis įsivaizduodavo esąs Ivanas Rūstusis, jie juk abu bendravardžiai – įsivaizduodavo, kad miega šiltuose rūmuose, kur jį saugo ištisa kariauna.

– Ei, ką čia veiki? Nemiegok, čia negalima, – dažnai išgirsdavo apsauginius jam šaukiant.

Tuomet jis vangiai pakildavo nuo suolo ir, kaip jau minėtas dostojevskiškas šuo, kiūtindavo toliau ieškoti galimybės pernakvoti be didelio vargo. Kartais pagaudavo save mąstant, ar visi žmonės skuba dirbti į pilį, į kurią jam užvertas kelias. Taip, į pilį patekdavo tik patys geriausieji. O jis kas? Jis niekas, praverčiantis vien tapybos studentams.

Piteriui trūko tik orveliškos Meilės ministerijos, kur kankinami ir žudomi režimui, tai yra piliai, nepalankūs žmonės. Taip, visa čia veikė atvirkščiai: meilė buvo sulyginta su žiaurumu, žmonės buvo negailestingi ir susikoncentravę į savo statusą, amžinai skubantys užsitikrinti pilies palankumą. Benamis taip ilgai buvo vienišas, kad nebeprisiminė, ką reiškia moters prisilietimas, bet jis troško meilės arba gal greičiau atjautos. Moterys nesidairydavo į tokius kaip jis, bet jam būtų užtekę platoniškos meilės, kad vietoj savo lazdelės turėtų žmogišką ramstį gyvenime, tačiau jam buvo lemta būti dostojevskišku šunimi. Išties tos pilies gal ir nebuvo, gal žmonės patys ją sugalvojo, kad galėtų pateisinti savo skubėjimą ir atšiaurumą, o Ivanas Vasiljevičius?.. Jis buvo susikūręs savą pilį, taip įtikėjęs savo panašumu į Ivaną Rūstųjį, kad laikė save didžiu eruditu, dirbančiu su tapybos studentais, taigi, meno labui. Tai gelbėjo jį nuo visiško sutrikimo ir išprotėjimo. Kita vertus, gal ir buvo kiek išprotėjęs. Kūnas jau buvo nusenęs, kaulai einant braškėjo, o kasnakt guldamas ant kieto parko suolo jis įsivaizdavo esąs Meilės ministerijos kankinimų kameroje.

Ivanas Vasiljevičius lėtai sliūkino Piterio gatvėmis, jis ką tik buvo baigęs darbą su tapybos studentais ir turėjo kelis grašius išleisti savo nuožiūra. Tik šį kartą jis nuėjo ne į kavinę, o į alkoholio krautuvėlę, nusipirko ten butelį degtinės ir parke nusigėrė. Aitri degtinė sušildė jo kūną, bet dvasia liko tokia pat sužalota. „Ką aš darau, Ivanas Rūstusis tikrai taip nesielgtų“, – pagalvojo Ivanas Vasiljevičius prieš išmesdamas tuščią degtinės butelį į šiukšliadėžę.

Taip, jo pilis griuvo, Ivanas Vasiljevičius nusižengė visiems savo įsitikinimams. Dabar jis jautėsi dar blogiau nei prieš tai. Nebeturėjo savo pilies, o mintis apie visų miestelėnų garbinamą ir priimtiną pilį jį tiesiog vimdė. Ivanas Vasiljevičius prarado kontrolę: norėdamas kuo greičiau išblaivėti, įšoko į parko fontaną. Nusiplovė ne tik kvaitulį, bet ir purvo dėmes ant kūno, simbolizuojančias jo benamystę. Mirė jis, kaip ir priklauso benamiui: tyliai ir ramiai, prie to paties fontano.

Jį palaidojo nepaženklintame kape, o Piteryje gyvenimas ėjo toliau.

Pabudau nuo triukšmo. Atrodė, kad mano bute vyksta balius: iš svetainės sklido minios šaršalas. Negalėjau išskirti, apie ką buvo šnekama. Įėjęs į svetainę pamačiau, kad joje pilna žmonių. Vieni palei sienas buvo susistatę prekystalius ir ant jų susidėlioję įvairiausių dalykų, o kiti laisvai vaikštinėjo po mano svetainę abejingai apžiūrinėdami, kas sudėta ant prekystalių. Svetainės gale sienoje buvo iškirsta anga, kad visi įėję į svetainę ir praėję pro visus prekystalius galėtų pro angą išeiti į koridorių ir apsukę ratą vėl užeiti į svetainę. „Bent jau padaryta, kad visi nesusigrūstų gale“, – pagalvojau. Supratau, kad prekystaliai pastatyti ten, kur stovėjo mano baldai. Nesimatė, kur jie juos išnešė. Ant prekystalių buvo sudėti įvairiausi niekniekiai: raktų pakabučiai, senų sovietinių medalių rinkiniai, riestainiai. Lėtai slinkau su minia ir apžiūrinėjau. Perėjęs pusę svetainės pasijutau taip, lyg einantys iš paskos mane sektų. Iš karto tą mintį atmečiau, nes tokioj grūsty visi juda su srautu. Nereikia susireikšminti. Sustojau apžiūrėti porcelianinių figūrėlių. Nemaniau, kad jos tikro porceliano, bet bent bandė tokios apsimesti. Jos vaizdavo šokančias belle époque poras. Daugiausia buvo poros, nors pasitaikė ir po vieną damą su skėčiu nuo saulės arba vyrą, ryžtingai atstačiusį vieną koją. Apžiūrinėjant statulėles pro mane praėjo keli žmonės. Pagavau save galvojant, kad visgi manęs neseka, nes jei sektų, pro mane, kol stoviu, nieks nebūtų praėjęs. Stengiausi ignoruot tą mintį, nes ji buvo kvaila, jau buvau ją atmetęs, bet ji vis dar lūkuriavo galvoje, pasirodo.

Svetainės gale, prie iškirstos angos, buvo prekystalis vyro, kuris kalė monetas, visiškai panašiai kaip Trakų pily ar Kernavės viduramžių festivaliuose. Aš jo negirdėjau anksčiau, bet dabar priėjus jo stuksenimas plaktuku per monetų kalimo prietaisą buvo garsus. Tikriausiai minios šurmulys jį bus nuslopinęs, be to, ir jo stuksenimas buvo gana duslus. Išėjau pro jį į koridorių. Duryse buvo įkišti mano raktai. Ištraukiau juos ir patikrinau, ar durys užrakintos. Vėl užėjau į svetainę. Dabar tarp prekystalių vaikštinėjo tik vienas kitas žmogus. Galbūt kiti lūkuriavo koridoriuje, nors rakindamas duris to nepastebėjau. Prekystalių turinys buvo pasikeitęs. Neberadau porcelianinių statulėlių, net neprisiminiau, ant kurio prekystalio jos buvo sudėliotos. Mano atskaitos taškas buvo prekystalis su riestainių pynėmis, bet dabar tokio iš viso nemačiau. Prekystaliai buvo gerokai sumažėję ir dabar priminė nedidelius kavos staliukus, kurie buvo tik šiek tiek virš kelių. Šįkart pro prekeivius praėjau greičiau. Norėjau surasti statulėlių prekystalį. Jo neradęs, vyliausi, kad bent monetų kalėjas bus vietoje. Jis buvo ten pat, kur ir praeitą kartą. Toliau kalė monetas. Paklausiau, ar jam neatrodo, kad visa mugė labai staigiai pasikeitė. Jis atsakė, kad viskas keičiasi, ir tada giliai, teatrališkai atsiduso. Man tai pasirodė labai dirbtina. „Susidvasinęs senis“, – pamaniau.

– Kai kurie jau išpardavė, ką turėjo, ir išėjo, vietoj jų keletas naujų įsitaisė, bet šiaip į dienos pabaigą ima retėt, – aiškino toliau monetų kalėjas.

Aš juo netikėjau, nes dar buvo rytas. Neseniai atsikėliau ir tik kartą perėjau savo paties svetainę. Net nemaniau, kad jau atėjo pietų metas. Aš visuomet greit išalkstu iš ryto, bet dabar valgyt dar nenorėjau. Jei laikrodis meluotų – mano pilvas niekuomet. Pro iškirstą angą vėl išėjau į koridorių. Jame buvo tuščia. Prie durų gulėjo mano vienintelio batai. „Gal ir logiška, – pamaniau sau, – nes visi kiti buvo nenusirengę.“ Patikrinau duris. Jos buvo užrakintos. Vieninteliai raktai gulėjo saugiai mano kišenėj. Vėl grįžau į svetainę. Joje tarp prekystalių vaikštinėjo vos keli žmonės. Vėl ėmiau apžiūrinėti prekystalius. Norėjau surasti statulėles. Dabar buvau susijaudinęs, žūtbūt turėjau atrasti tas pigios išvaizdos kičines statulėles. Nemaniau, kad jos turi kokią nors vertę. Man atrodė, kad pardavėjas bando visus apgaut su tomis pusiau plastikinėmis porceliano imitacijomis. Bet man nelabai tai rūpėjo. Jau galvojau, kaip pasistatysiu vieną šokančią porą kur nors svetainėj, kai mugė pasibaigs, žinoma, kitą statulėlę, ryžtingą vyrą, – ant darbo stalo, o pasipuošusią moterį vonios kambarį prie kriauklės, kad ji mane įkvėptų dažniau praustis. Niekur nebuvo tų statulėlių. Mane ėmė nerimas, kad būsiu jas pražiopsojęs, per savo neryžtą praleidęs progą. Galbūt dėl to nerimo mane pradėjo vis smarkiau slėgt jausmas, kad vėl esu sekamas. Nebeturėjau jėgų ar noro kovot su ta mintim. Karštligiškai besižvalgydamas po prekystalius, vis stengdavausi mest žvilgsnį per petį. Tikrai, man atrodė, kad kažkas tamsus slenka paskui mane. Žmonių jau buvo nedaug, plaukimas su minia nebegalėjo paaiškint mano jausmo. Vis dažniau ėmiau dirsčiot už savęs. Man pasirodė, kad kiekvieną kartą, kai metu žvilgsnį per petį, tas, kas mane seka, stabteli. Grįžtelėjau visu kūnu. Už manęs stovėjo aukšta senyva moteris žilais plaukais. Jos veidas buvo išvagotas raukšlių, bet neatrodė baisiai. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, ji kiek susinepatogino, lyg būčiau ją užtikęs darant nusikaltimą, bet susitvardė, pakėlė smakrą ir atgavo orumą. Ji vilkėjo juodą nėriniuotą suknelę, siekiančią kulkšnis. Mūvėjo juodas pirštines. Suknios apykaklė buvo pastatyta, kad pridengtų kaklą. Ant krūtinės krito didelis žalio akmens vėrinys. Nesupratau, ar tai brangakmenis, ar šiaip akmuo, bet spalva buvo tikrai neįprasta. Ji buvo tokia sodri, kad man pasirodė, lyg ji iš lėto tekėtų iš jos vėrinio ir lėtai kaip sirupas užpildytų erdvę tarp mūsų.

– Jūs mane sekat? – iš karto paklausiau jos.

– Aš? Ne, tik stebiu viso labo, – oriai ir aristokratiškai atšovė ji.

Tai pasakiusi, krestelėjo galvą į šoną nė kiek nenuleisdama smakro. Jos viršugalvyje susuktas kuodas sujudėjo. Man ji pasirodė labai ori, bet kartu ir naivi. Pažiūrėjau į jos plaukus. Spėjau, kad jaunystėje ji turėjo vešlius juodus plaukus. Dabar jie buvo tamsiai pilki.

– Kodėl stebit? Eikit, kas jums įdomu, apžiūrinėt ir manęs nesekiokit.

– Dievaži, ir nesekioju, bet jūs klaidžiojat kaip našlaitis po karo.

– Nemanau. O be to, net jei ir klaidžioju, koks jūsų reikalas, čia mano namai, jei noriu, tai ir klaidžioju.

– Jei čia tikrai jūsų namai, kodėl jūs toks juose nerimastingas?

– Aš nesu nerimastingas, tiesiog ką tik pabudau, dar nespėjau normaliai išsibudint.

– Nepanašu: jau ilgą laiką vaikštote. Priešingai, jūs su kiekviena akimirka atrodot vis labiau užsimiegojęs.

– Nesu užsimiegojęs, viskas man gerai. Tiesiog šitoj mugėj nieko gero nėra, o jei yra, tai nerandu. Niekaip negaliu rast tų porcelianinių statulėlių.

Prasitariau daugiau, nei norėjau. Pasijutau dėl to nepatogiai. Nenorėjau, kad ji sužinotų, jog ieškau tų primityvių statulėlių. Nenorėjau, kad išvis kas nors tai žinotų, o dabar viską išbėriau šitai smetoninės mokyklos direktorei.

– Tu jų neberasi.

Jos tonas pasikeitė. Pirmą kartą į mane kreipėsi „tu“. Pasijutau jaukiau, bet kartu ir menkesnis už ją, tikrai, lyg mokinys prieš mokytoją.

– Bet jos ką tik čia buvo, aš jas mačiau, dar rankose čiupinėjau.

– Nebėra, sakau tau, pamiršk.

– Bet man jų reikia. Aš jau sugalvojau, kur jas dėsiu, man jos labai pagelbės.

– Jų nebėra ir daugiau niekada nebebus. Pamiršk. Daugiau nebebus mugių, per kurias dar jas pamatysi. Nebegalvok apie jas.

– Man jos tikrai būtų pagerinusios interjerą.

– Pamiršk statulėles. Nusipirk atsuktuvą, sutaisyk miegamojo spintelės vyrius. Laikas joms jau seniai praėjo. Jei jau jų taip norėjai, galėjai nusipirkt, kol jos čia buvo.

– Nemaniau, kad jos taip greit dings.

– Tai turbūt ir nereikėjo. Be to, jos čia visiškai netiktų. Sugalvok ką nors kito, ne vien jomis gi papuoštum savo namus.

Ponia demonstratyviai nusigręžė nuo manęs ir sparčiu žingsniu išėjo pro angą sienoje. Paskui ją išėjo ir visi kiti žmonės. Liko tik prekystaliai. Nusekiau paskui juos pro angą, bet koridoriuje jų nebebuvo. Nuėjau patikrint durų. Jos buvo užrakintos.

Agota buvo įspūdingo stoto moteriškė: jos klubai, sulig daržinės durimis, jai einant ritmingai siūbavo tai į kairę, tai į dešinę, o rankų pirštai, it dideli mėsos gabalai, kruopščiai skaičiavo centus duonos kepaliukui nusipirkti. Balta skarelė slėpė išretėjusius seniai plautus plaukus.

Agota gyveno viena, atokiau nuo kaimo esančiame vienkiemyje. Gavusi seniai mirusių tėvų palikimą, ji dabar jautėsi kiek laisviau, nebereikėjo slaugyti nei tėčio, nei mamos. Tiesa, iš mamos ji paveldėjo pribuvėjos amatą. Nieko kita daryti nemokėjo, tik priimti į šį pasaulį ateinančią naują gyvybę. Bet ji, nors ir palikta vienišauti, nesijautė laiminga dirbdama tai, ką dirbo. Tačiau jos sudėjimas puikiai tiko tokiam darbui: ji lengvai galėjo ir pati viena ištraukti veršį iš besiveršiuojančios karvės. Ką jau kalbėti apie mažulytį kūdikį.

Tačiau Agota nevertino gyvybės. Pati kruopščiai žindyta kūdikystėje, prižiūrėta mamos ir šiltai aprengta, dabar ji nesuvokė, koks nuostabus yra jos amatas. Ji dažnai plūsdavo gimdyves įvairiausiais keiksmais, kad šios greičiau pagimdytų, bet taip tik sukeldavo dar didesnį stresą visiems šalia esantiems. Nauja gyvybė jai reiškė tik dar vieną iš anksto žlugti pasmerktą gyvenimą.

Tai ir buvo jos platoniška tiesa. Sunkiai pakeliama, bet teisinga. Agota, nors ir neišsimokslinusi, vos mokanti rašyti, mąstė idealistiškai. Kiekviena nauja gyvybė buvo dar vienas šešėlis ant olos sienų, kažin ar sugebėsiantis pažvelgti į tikrąją saulės šviesą. Ji žinojo, kad egzistuoja kažkokia neaprėpiama ir nenusakoma žmogaus idėja, ir ji nedings tol, kol pasaulyje egzistuos bent vienas netobulas žmogus, tad kam džiaugtis nauja gyvybe, jei tai tik deformacija to, kas turėtų būti tikra.

Ji žinojo, kad vienas žmogus nieko pakeisti negali, bent šiame kaime, kurio prieigose ji gyveno. Kartais Agotai atrodydavo, kad visas pasaulis nustos suktis ir visi čia esantys išlėks į kosmosą, palikdami Žemėje tik tyrą ir nesužalotą žmogaus rankų palikimą. Tai būtų būtis pati savaime – jokio laiko, jokių fizinių matmenų, jokio sociumo ir jo taisyklių. Nebeliktų vadovaujančiųjų ir vykdančiųjų. Nieko, ničnieko, tik absoliuti tyla. Agota trokšte troško pagyventi tokiame vakuume. Viena nuostabioje tyloje.

Tačiau realybė buvo kitokia. Jai teko taikytis prie kaimo įstatymų, dirbti nemėgstamą darbą, kad tik sugebėtų save ir namus išlaikyti. Taip pat ji buvo laikoma kaimo keistuole, kas nenuostabu, turint galvoje jos pažiūras.

Agota ėjo kaimo gatvelėmis iš duonkepio nusipirkti kepaliuko duonos, jau buvo suskaičiavusi, kiek tai jai kainuos. Prie duonkepio ją pasitiko jauna mergaitė – duonkepio dukra – ir paklausė, ko ir kiek Agota norės. Agota jai teatsakė:

– Nesu tikra, ar kalbu su jumis, kai kalbu su jumis.

Mergaitė suglumo, paėmė iš Agotos delno centus ir įbruko jai kepaliuką duonos.

– Eik šalin, – nuvijo savais keliais Agotą.

Iš tiesų Agota, gindama kaimo keistuolės titulą, manė, kad visi žmonės dėvi tikrų tikriausias kaukes: jai rodėsi, kad nuplėšus žmogaus veidą tuojau pat ataugtų naujas. Agota ieškojo tikrumo, bet visur jai vaidenosi sintetika ir nenuoširdumas. Tie patys šešėliai.

Ką veikti žmogui? Siekti visuotinio gėrio idėjos? Ne, Agotai tai atrodė per sunki misija, juolab tai skambėjo ganėtinai miglotai. Ji tiesiog murkdėsi kasdienybėje, lyg ant nulyto vieškelio esančiame dumble, nemylėjo gyvenimo.

Štai koks paradoksas: pribuvėja, nemylinti gyvenimo ir naujos gyvybės. Pati, kaip pribuvėja, ji buvo apsileidusi, namai, anksčiau buvę mokykla, netvarkyti, apšviesti žibaline lempa. Agotos namuose visados būdavo šilta, net tvanku, ore jautėsi dulkių kvapas, nuo krosnies apdulkėję rūbai, sumesti į vieną gniutulą, gulėjo ant kėdės šalia lovos. Kitame namo gale dar Agotos motinos palikta gimdykla.

Ji nesuvokė, kad jos taip nemėgstamos gimdyvės ir jų artimieji jai suneša tai, už ką ji vėliau gali pavalgyti. Ir dabar, tik išvyniojusi dar šiltą duonos kepaliuką, ji net nesusimąstė, kad tai jai atlygis už priimtą naują gyvybę.

Agota, net neperžegnojusi duonos, kaip buvo įprasta daryti kaime, tuojau pat atsilaužė gerą gabalą ir paskubomis jį sulapnojo. Tuo metu, kai valgė duoną, ji jautė didžiulį pasitenkinimą, bet tai tebuvo grynai fizinis aktas, jokio šventumo rasti ir labai didelėmis pastangomis čia negalėjai.

Ji netikėjo dievais, tik savo idėjomis, kurios ją stūmė į gilią depresiją. Kaime nebuvo didelių šviesuolių, kurie savo darbais galėjo kiek pakeisti Agotos mąstymą. O pačiai ateitis atrodė miglota ir liūdna. Vaikų Agota neturėjo, bet jų jai ir nereikėjo. Užtekdavo tik suvalgyti duonos kepaliuką ir ji vėl tapdavo laiminga. Bent pačiai sau.

Tais momentais, kai Agota jausdavo laimę, ji suprasdavo, kad visa, kas egzistuoja, egzistuos ir toliau, tik pakeis savo egzistencinę formą, bet tokias mintis greitai aptemdydavo namų prieblanda ir ji vėl likdavo viena kovoti su savo demonais.

Agota labai retai sulaukdavo nekviestų svečių, bet vieną dieną, jos nuostabai, prie namų durų pasirodė pats duonkepys:

– Agot, mano vyresnioji dukra laukiasi ir turėtų tuoj gimdyti. Ar priimsi ją savo globon? – susirūpinęs paklausė duonkepys.

Agotos rūškanas veidas staiga nušvito.

– Priimsiu, tik jei pažadėsi man kasdien šviežios duonos kepaliuką, – paskubomis atsakė ji.

Duonkepys, per daug nesvarstęs, sutiko, bet vėliau pagalvojo, kur Agota ruošiasi dėti visą tą kasdienę duoną, juk viena visko tikrai nesuvalgys.

Neilgai trukus duonkepys atvežė dukrą pas Agotą, ši ją nuvedė į gimdyklą, užkaitė du puodus vandens ir pasiruošė priimti kūdikį. Gimdymas buvo sunkus, bet Agota savo stipriomis rankomis beveik pati viena ištraukė naujagimį iš motinos įsčių.

,,Vėl nauja gyvybė, naujas taškas šiame nereikšmingame pasaulyje“, – tyliai pagalvojo Agota, bet nudžiugo prisiminusi, kad dabar kasdien gaus šviežios duonos kepaliuką, tereiks nueiti jo pasiimti iš duonkepio namų. ,,Tai man nuskilo“, – nusišypsojo jau viena būdama Agota.

Duonkepys tesėjo savo žodį ir kasdien laukdavo tuo pačiu keliu ateinančios atsiimti savo duonos kepaliuko Agotos, o toji, nesvarbu, ar lietus, ar audra, visuomet pasirodydavo rytinėmis valandomis, kai duona dar neatvėsusi. Duonkepys vis suko galvą, kam Agotai šitiek duonos, bet nenorėjo per daug klausinėti. Agota pati irgi daug nesipasakojo, tiesiog kaupė duoną vienam tikslui, apie kurį niekam neišsidavė.

Kartą, kai jau buvo giliai įmigusi, Agotą sapnuose aplankė jos mamos dvasia. Ji sapnavo, kaip sėdi su mama prie vieno stalo ir laužia dar šiltą duoną, čia buvo ir kažkoks sakralumo momentas. Agota su mama paskutiniais jos gyvenimo metais nelabai sutarė, nes mama buvo visiška Agotos priešybė. Bet dabar jos per duonos dalinimąsi atrado bendrystę. Toks buvo jų abiejų galutinis susitaikymas. Agota iš sapno pakilo žvali ir išsimiegojusi.

Atradusi ramybę per duonos laužymą, ji išmoko duoną labiau vertinti, bet, deja, šis sapnas nepakeitė Agotos mąstymo: jai vis viena rodydavosi žmonės-šešėliai, viskas buvo netikra, išskyrus tą kasdienę duoną.

Agota kartais pagalvodavo, kad ir ji pati tėra žmogiškosios idėjos deformacija, kad ir ji dalyvauja šiame vaidinime pavadinimu ,,Gyvenimas“. Pribuvėja džiaugėsi tuo, kad per sapną atrado ryšį su motina, tik to jai ir tereikėjo, visa kita buvo nesvarbu. Mama ją palaimino duonos kąsniu ir dabar Agota gavo laisvę daryti ką norinti.

Agota žinojo, kad nepakeičiamų nėra, tad jei jos ir nebūtų, kaimelis greitai išsirinktų naują pribuvėją, o ji liktų skendėti migloje. Karalius mirė, tegyvuoja karalius, kaip sakoma.

Kaip paprastai atėjusi pas duonkepį, Agota jo paklausė:

– Ar prisimintum Agotą, jei ji staiga dingtų ir nebegalėtų sugrįžti?

– Agot, ar tu ruošiesi kažkur iškeliauti? – susidomėjo duonkepys. – Žinoma, tave prisiminčiau, tu mūsų kaimo nepakeičiamoji, vienintelė pribuvėja.

– Gal ir iškeliausiu, bet dar nesu tikra, – atšovė jam Agota. – Duok man duonos kepaliuką ir dabar aš eisiu namo.

Pribuvėja Agota jau seniai rezgė planus išnykti ir žinojo, kad duonkepio žodžiais negalima pasitikėti. ,,Mes visi tik blankūs šešėliai, kovojantys už vietą po saule, kad ji mus apšviestų savo dangiška šviesa ir išvaduotų iš grandinių, – galvojo sau. – Kiekvienas kovoja už save.“

Kartą duonkepys laukė ateinančios Agotos, jis žinojo, kad ji visada ateina rytinėmis valandomis, kai duona dar šilta, tačiau įvyko didžiausia keistenybė – Agota nepasirodė. Jis laukė jos visą dieną, bet atrodė, kad Agota išgaravo kaip dūmas.

Iš duonkepio namų buvo galima įžiūrėti vienkiemyje gyvenančios Agotos namą. Vakare, užmetęs jos pusėn akį, pamatė, kad lange nėra jokios šviesos, nedega žibalinė lempa. ,,Gal ji tikrai kur iškeliavo“, – pamąstė sau duonkepys. Kitą dieną Agota vėl nepasirodė pas duonkepį, tad šis, vedamas smalsumo, nusprendė nukeliauti iki jos trobos.

Buvo vakaras, žemę gaubė migla, duonkepys ėjo dumblinu keliuku link Agotos namo, atėjęs rado užrakintus namus ir nė gyvos dvasios aplinkui. Šalimais ošė mažas miškelis. Velniaižin kodėl duonkepiui pasirodė, kad reikia nueiti link miško, patikrinti, ar ten neras Agotos.

Jis ėjo per brūzgynus, kol vos įžiūrimoje migloje pamatė didžiulį ąžuolą ir ant jo, it baltų dievybę, kybančią Agotą. Ji buvo jau pradėjusi stingti, po jos kojomis mėtėsi gausybė sužiedėjusios duonos kepalų. Tokia štai ir buvo Agotos duona kasdieninė: visiems žinoma, bet mažai kam įkandama. Ji nekentė gyvenimo šešėliuose, tad nusprendė pati pasitraukti iš šio teatro.

Duonkepys, pamatęs taip kabančią Agotą, pats sustingo lyg įkaltas. Atsipeikėjęs nusprendė pasikviesti kaimo žmones į pagalbą. Atbėgo daug kaimiečių, dauguma vien smalsumo vedami, bet jiems susirinkus įvyko keistas dalykas: kilo baisi agresija, moterys mušėsi su moterimis, tąsė viena kitai už plaukų, vyrai daužė vienas kitam dantis. Vyko tikras pragaras.

Žmonės elgėsi tarsi apkvaitę ir tik kitą rytą nukėlė Agotos kūną nuo ąžuolo šakos, jausdami didžiulę gėdą vienas prieš kitą. Tą rytą kaimiečiai pakilo lyg iš kvaitulingo sapno, tvarstėsi savo žaizdas.

O Agota? Agota taip ir liko dar viena žmogaus idėjos deformacija, nesugebėjusia rasti sau vietos. Ją, kaip savižudę, palaidojo už kapinių tvoros. Kaip Agota ir manė, kaimiečiai greitai išsirinko naują pribuvėją ir net duonkepys Agotos per daug nebeminėjo. Tik pasitvirtino Agotos mintis, kad žmonės užmiršta vienas kitą, kovodami su savo demonais.

Agotos sodyboje liko tik kalnas sužiedėjusios duonos kepaliukų, primenančių, kad ji čia gyveno.

Such a muddy line between

                                          The things you want

                                          And the things you have to do

Sheryl Crow, „Leaving Las Vegas“

„leaving las vegas“ klausau dažniausiai rytais – man patinka pavargęs, prikimęs mis crow balsas ir tai, kad dainoje yra tiek išmintingų eilučių, kalbančių apie mane. pavyzdžiui, ji sako, kad riba tarp dalykų, kurių nori, ir tų, kuriuos privalai daryti, išbliurusi, neaiški. kad dabar nei džokeris, nei tūzas, nei karalius lūzerio rankos nepavers laimėtoja. arba kad pastaruoju metu nebėra kur pabėgti. tokiais rytais dažnai svarstau, kodėl darau tai, ką darau, – ar kad noriu, ar kad privalau? ar – tiesiog?

važiuodama į trumposios prozos skaitymus alytuje galvojau daugiausia apie tai, kad grįžus reikės viską aprašyti ir kaip labai nemėgstu tekstų, kuriuose rašytojai pasakoja apie literatūrinius festivalius ir savo nuotykius juose – apie nuostabiuosius tenai sutiktus draugus bei gražiąsias merginas, kurioms, kaip ir dera, sakoma „ne“, nes mes ypatingi, ypatingai mes rašome ir linksminamės. kokie glaudūs ryšiai mus sieja – kraujo grupės, vyno rūšys, sugėrovai ir sugulovai, literatūriniai tėvai ir šaltos motinos. paprastai tokiuose tekstuose būna nemažai siauram rateliui skirtų užuominų apie tai, kas kiek išgėrė ir kaip ką užlaužė, bet viskas perlaužta per aukštos meninės raiškos prizmę, nes aišku juk net vaikui, kad jei aprašydamas pabliurusią vakarėlių kasdienybę panaudoji metaforą ar intertekstą, viskas sutvirtėja ir sužėri – bent akimirkai. tačiau į dykumą laivas neatplauks, dainuoja mis crow. taigi, kodėl pati taip lengvai sutikau parašyti tokį banalų tekstą nepaisydama lengvos paniekos ir sau, ir jam? ar privalėjau? bet juk niekas nevertė.

apie kunčino bibliotekoje vykstančius „imbiero vakarus“ išgirdau prieš porą metų, kai prozininkas, su kuriuo tuomet susirašinėjome dėl jo knygos pristatymo, užsiminė, kad dirba prie naujo specialiai šiam renginiui rašomo teksto. labai stengiasi, nes komisijos ir publikos geriausiai įvertintų kūrinių autorius organizatoriai apdovanoja solidžiais piniginiais prizais. nebeatsimenu, laimėjo tada ką nors tas prozininkas ar ne. o mane į alytų pakvietė, nes vienas iš dalyvių paskutinę minutę atsisakė ir, matyt, spragai užkišti rekomendavo mane. žodžiu, kai alytaus bibliotekos direktorė paskambino ir paklausė, ar norėčiau dalyvauti, o po to apie renginį parašyti, sutikau, kaip visuomet, daug negalvodama. tekstus reikėjo atsiųsti kuo greičiau, todėl patrumpinau kelis fragmentus iš „kai aš buvau malalietka“ rankraščio ir dar tą patį vakarą išsiunčiau. viskas tiko ir taip aš atsidūriau alytuje.

buvo šalta, šiek tiek apsiniaukę, nesnigo. planavau paslampinėti po miestą, bet vėjas košė kiaurai. viešbučio kambarys įsikrausčius irgi priminė ledainę (vėliau paaiškėjo, kad nebuvo nuorinti radiatoriai, o mes kažkaip nesusipratome pasiskųsti iškart), o kitą rytą tuos, kurie neplanavo nakvoti, iškraustė, todėl dvi dienas praleidau bibliotekoje. išklausiau beveik visus pagrindinius ir nepagrindinius skaitymus, tomo vaisetos diskusiją su mindaugu nastaravičiumi, net kunčinui ir jonynui skirtus renginius. iš pradžių buvo įdomu, vėliau apėmė nuovargis. labiausiai įsiminė indros brūverės tekstas – anksčiau skaičiau tik jos poeziją, kuri man irgi patiko. ji rašo apie tai, kaip du čiūvakai važiuoja iš rygos, man atrodo, į vilnių, autike prisigeria, pradeda kabinėtis prie žmonių ir juos beveik trūkusius išsodina kažkokioje stotyje. „kur mes esame, kur atsidūrėme“, – girtai svarsto jie, ginčijasi, o neoninis užrašas skelbia, kad atsidūrė jie ten, kur ir turėjo. jokių metaforų, mezginių, gana rupūs dialogai. šiek tiek priminė ivaškevičiaus „išvarymą“, bet viskas man dabar jau šiek tiek ką nors primena, ir tai nei trūkumas, nei privalumas. indros tekstą išvertė vytautas dekšnys, perskaitė alvydas šlepikas – latviškai autorė skaitė tik fragmentą. po to papasakojo, kad istorija apie tuos išsodintus čiūvus tikra, – kažkaip nenustebino. dar patiko andriaus jakučiūno būsimos knygos fragmentas: trijulė – dvi panos ir vaikinas manieringais vardais – kažko ieško. iš pradžių sako, kad prasmės, tada – kad menkės, bet greičiausiai jie ieško išeities, to taško, kuriame viskas kažkaip išsiriša ir išsisprendžia. jei šitą reiktų su kuo nors palyginti, tai būtų tomo šinkariuko „kaip vaikai“, tik stilius elegantiškas, labiau nuglaistytas. kitaip nei indros naujasis realizmas, andrius pabrėžtinai literatūriškas, situacijos – netikroviškos, įtampa didelė, bet viskas nerimta, tarsi žiūrėtum į animė žmogeliukų vis labiau ir labiau besiplečiančias akis. matyt, aš kraštutinumų žmogus – suprantu arba labai tikroviškus, mėsiškus, šiurkščius, arba pabrėžtinai rafinuotus ir savo dirbtinumo neslepiančius dalykus. kiek su kuo kalbėjausi – patiko vis kiti skaitovai. matyt, tai gerai – kiekvienas ir kiekviena prozos gavo pagal poreikius ir galimybes.

paskelbus nugalėtojus vyko baigiamasis furšetas, grojo „abbos“ „the winner takes it all“. vieni nugalėtojai teisinosi esą to neverti, kiti ramiai glostė čekį kišenėje – pralaimėtojai gėrė garsiai ir tyliai aiškindami (pirmiausia patiems sau, žinoma), jog daugiau čia nebeatvyks, o aš niekaip negalėjau apsispręsti, ar noriu prisigerti dabar ir lūžti autike, ar pasitaupyti, nes vakaras dar ilgas. darėmės selfius ir grupines savo linksmybių nuotraukas, kad tie, kurie mus stebi feisbuke, žinotų, kaip čia linksma ir kokie mes gražūs. tai vienas, tai kitas siūlė sėsti ant kelių, išeiti parūkyti, pasibučiuoti – viskas kaip visada. puikiai suprantu, kad nesu jokia išimtis, taip būna visoms nebjaurioms, nesenoms ir be aiškaus partnerio. kartais stebiuosi savo konformizmu – gal tai dėl vyno? igoris pomerancevas išrinko butelį paties geriausio, sakė, kad nors mano skaitomo teksto nesuprato nė žodžio, suteikiau nemažai malonumo, nes megztinio ir sijono atspalviai derėjo. galėjau atsakyti ką nors šiurkštaus, bet to nepadariau – kuo toliau, tuo tvirčiau tikiu, kad nebeverta. svetimas, laike ir erdvėje nutolęs pasaulis – kiti balsai ir tušti kambariai. o gal tai ir yra dalykai, kuriuos noriu daryti – vis labiau girtėti, sėdėti ant kelių, klausytis komplimentų? antraip kodėl visą savaitę galvojau, kuo geriau apsirengti? kartais tikrai malonu vien už savo buvimą gauti alkoholio, cigarečių ir maisto – fizinio, dvasinio, whatever. svarbu tik nepadauginti ir, kaip mama sako, mokėti naudotis, kol gali, nes tai netruks ilgai. ji buhalterė, viską supranta, bet velniškai nedvasinga.

grįžtant sustojome prie degalinės – buvo jau visai tamsu, kavą ir kitką pardavinėjo pro langelį. paprašėme įleisti į tualetą – degalinės darbuotoja sutiko, bet tik moteris. vyrams pasiūlė eiti į mišką. įsileido po ilgų prašymų, įtikinėjimų, kad šitie vyrai tikrai nėra blogi, o myžti miške negali, nes jie juk rašytojai, nes mes visi rašytojai, važiuojame iš tarptautinio renginio. lietuviškai nesuprantantis ołeksandras bojczenko po to niauriai paklausė, ar jo nenorėjo leisti vidun dėl to, kad kalbėjo rusiškai. atsakiau, kad ne, tikrai ne dėl to, – neįleido, nes jis vyras. „bet tu juk galėjai jai padaryti dar baisesnių dalykų nei aš“, – kartojo rašytojas ir kritikas. nežinau, nedrįsčiau lažintis.

vilniuje buvome apie pusę dvylikos. vairuotojo paprašiau, kad išleistų prie stoties, – planavau užsukti pas mindę ir po to kur nors pašokti. negerai likti vienai su tekstais galvoje, visu tuo zirzimu, primenančiu mirštančią liuminescencinę lemputę, kraujuojančią paskutine šviesa. kaip visada, alaus man niekas nenupirko, todėl pagalvojau, jog protingiausia būtų užsukti ne į kokį „turgų“ ar „dėvėtus“, o į mažesnį bariuką – gal ten parduos kelis neatkimštus butelius. pataikiau į vieno iš tų keistų stoties rajono hostelių barą. buvo tuščia, išskyrus rusiškai šnekančią kompaniją prie gėrimais nukrauto staliuko. barmenas atrodė kaip banditas – skustas, bet linksmai besišypsantis, toks, kuris aišku, kad apsuks, klausimas tik, kaip labai. iš pradžių neatkimštą alų man parduoti atsisakė, bet po kelių minučių įkalbinėjimų rusiškai, šypsenų, mirksėjimo ir žiūrėjimo į akis bei pasižadėjimų, jog gatvėje tikrai negersiu, nes juk šalta, prie manęs priėjo juodaplaukė moteris ir pasiūlė paėjėti kartu su ja. sutikau per daug negalvojusi. ji pasivedė mane koridoriumi prilaikydama už parankės ir liepė palaukti prie uždarytų durų. pati atsistojo šalia. pamažu ėmė darytis baugu – supratau, kad nelabai prisimenu, kuriame bare esu, tik kad ėjau nuo autobusų stoties link mindės. jie galėtų mane įstumti į kambarį ir jame uždaryti, pripumpuoti narkotikų ir pardavinėti, kol nusibaigsiu, – visuomet įsivaizduoju blogiausius scenarijus. matyt, moteris suprato, kad man darosi nejauku, todėl pasilenkė arčiau ir sušnabždėjo „neboisia“. tarsi pagal komandą atsidarė kitos, mano anksčiau nepastebėtos durys, pro jų tarpą linksmasis barmenas iškišo dvi „volfo engelmano“ skarbonkes, už kurias nuplėšė 10 eurų.

grįžau apie penktą visiškai blaivi. vis dar šalo, pamažu leidosi skystos, beveik permatomos snaigės.

Viena mano giminaitė su savo motina, visų familiariai vadinama baba, atvažiavusios prie jūros, pirmiausia eidavo į centrinį gastronomą ir stovėdavo milžiniškas eiles prie šviežios mėsos ir žuvies, nes viską gamindavo pačios, būdamos išskirtinai jautrios valdiškų valgyklų maistui ir tiesiog įsitikinusios, kad tik naminiu maistu reikia maitinti dėdę, mano pusbrolius ir maitintis pačioms. Tada nepiktai šaipydavomės – taip, kaip giminės linkę su meile pajuokti vieni kitų įpročius, – tai ką, teta su baba vėl eilėje stovi, na, ir panašiai. Susiveždavo tam mėnesiui į mažytį, pelėsiu trenkiantį poilsio namų kambarėlį greitpuodžius, keptuves, kiaurasamčius ir mėsmales ir uoliai kasdien čirškindavo, virdavo, garindavo.

Su metais ne tolsti, o artėji prie savo gyvų ar jau išėjusių artimųjų, nepastebimai perimdama kai kuriuos jų įpročius, ir tos kitų savybės, kurios anksčiau būdavo juokingos, dabar yra vienos iš tavųjų, galbūt jau lygiai taip pat nepiktai ir su meile pajuokiamos artimųjų. Pavyzdžiui, visur, kur važiuočiau, vežuosi seną, jau įskilusį kavinuką – baltą, su ryškiai rudų kavos pupelių raštu. Užplikius jame kavą, ant stalo po kurio laiko susirenka nedidelė balutė. Sėduosi su juo į mašiną paskutinė, tarsi tas maišelyje ant kelių pasidedamas kavinukas būtų savotiškas ženklas, it taškas – kad dabar jau galima važiuoti.

Kai buvau vaikas, prie jūros visada važiuodavom pas tą pačią šeimininkę, į medinį daugiabutį šalia kanalizacija dvokiančio Rąžės upelio. Vasarai beveik visi medinio namo šeimininkai išnuomodavo po vieną ar du kambarius, o kiti – dar ir nedidukus sandėliukus kieme išgrioztame ilgame kaip traukinys šviesių plytų priestate. Pas grafienę – taip visi vadindavo nepaprastai aristokratiškos išvaizdos senyvą moterį (buvo kalbama, kad jaunystėje iš jos batelio karininkai gerdavo šampaną), po vyro laidotuvių iki pat gyvenimo galo nešiojusią gedulą, – vieną dieną atvyko pora iš Rusijos kopinėti medaus iškart po savo vestuvių – atvažiavo balta, didele it gelda „Volga“ ir apsistojo mažulyčiame grafienės sandėliuke. Jaunikis su balta rože atlape ir jaunoji – balta suknele krepo nėriniais, o vietoj nuometo – balta skrybėlaitė su gulbių pūkais. Įspūdį kėlė ne tik neįprasta atvykėlių išvaizda, bet ir tai, kad pora prie jūros neatsivežė nė vieno daikto. Jaunoji tas kelias dienas, apsvaigusi iš laimės, vaikščiojo su vestuvine suknele ir skrybėlaite su gulbių pūkais, ir mano tos vasaros draugė, trapi strazdanota tarsi pasakų būtybė raudonplaukė, nuolat skaudžiai nusvildavusi saulėje, kol jai nuo nugaros krapštydavau nuo nudegimo atsisluoksniavusią odą, man pasakodavo, kai tekėsianti, irgi būtinai dėvėsianti tokią pat skrybėlaitę. Lupdama drėgnas luobeles, tarsi gėlės vainiklapius, nuo jos menčių, patvirtindavau, kad atrodys nuostabiai – su tais baltais gulbių pūkais ant degančio plaukų vario.

Daugiau tos mergaitės nesutikau, o rusų pora irgi daugiau niekada neatvažiavo į grafienės sandėliuką. Matydavau, kaip ji juodu ilgu paltu, tiesi it styga lipdavo girgždančiais mediniais laiptais į savo nedidelį butelį antrame aukšte ir prie lango gerdavo arbatą. Esu tikra – iš porcelianinio arbatinio, dar likusio jai iš tų laikų, kai jos bateliai buvo naudojami vietoj šampano taurių.

Netikiu, kad pora iš Rusijos kartu sulaukė senatvės. Rimtai nusiteikusios santuokai niekada neišvyktų į kitą šalį tik su vestuvine suknele. Santuoka visada pilna daiktų, it klaustrofobiškas kambarys, prigrūstas jų nuo grindų iki lubų. Kai atsiranda vaikų, jie grūdami tol, kol pradeda veržtis pro duris ir langus, kelti stogą, galų gale viskas išvirsta, išsprogsta su naujo pasaulio sukūrimo jėga ir sukrenta arba nesukrenta iš naujo. Nemanau, kad nuotaka su gulbių pūkų skrybėlaite būtų tai ištvėrusi.

Kai žiemą skridom slidinėti, kavinuko pasiimti negalėjau. „Kas jūsų rankinėje?“ – „Viso labo tik senas įskilęs kavinukas, mis“, – būčiau atsakiusi stiuardesei ryškiu ciklamenų spalvos lūpdažiu dažytomis lūpomis. Įsivaizduoju, kokį įspūdį jis padarytų, – juk tąkart jai užkliuvo net mano šalis. „Ponia, savo šalį privalote padėti į rankinio bagažo skyrių, nelaimės atveju jis jums gali apsivynioti aplink kaklą“, – buvau tikra, kad sakinio pabaigą ji ištarė su keistoku pasitenkinimu. Atidaviau jai šalį, bet pasilikau klasikos tomelį, kurį piktdžiugiškai slėpiau už nugaros, kol aiškiai artikuliuodamas žodžius ciklamenų spalvos lūpdažis aiškino, kaip elgtis lėktuvo katastrofos atveju.

Žinia, kavinuko nebūčiau galėjusi paslėpti, o ir įsinešti į lėktuvą man jo niekas nebūtų leidęs. Jo grakščiai išlenktas snapas, peršviestas rentgenu, būtų sukėlęs įtarimą jau bagažo patikrinimo skyriuje ir tikriausiai turėčiau jį palikti vienoje iš juodais maišais aptrauktų šiukšlių dėžių, keliaujantieji privalo išmesti visokius grėsmę keliančius daiktus, neleistinus išskraidinti į oro erdvę. Tąkart stebėdama, kaip stiuardesė ant ciklameninių lūpų teatrališkai dedasi ir nusiima ryškiai geltoną deguonies kaukę, įsivaizdavau, kaip, čiuoždama avariniu lėktuvo trapu, it Isadora Duncan, pasismaugiu savo ilgu šaliu. Ne mažesnę grėsmę, parašyta, keltų ir aukštakulniai – net tie, iš kurių gal kada buvo gertas šampanas. Esu tikra, kad ir skrybėlaitė su gulbių pūkais taptų lygiai tokia pat pavojinga – esant nesvarumo būklei salone pradėjusi skraidyti lyg kosminė lėkštė. Lėktuve kaip ir santuokoje – nepageidautini nepraktiški daiktai arba juos reikia slėpti it kokius jau nebeegzistuojančio tavo gyvenimo atavizmus.

●

Paplūdimy iš toli stebiu moterį, gal dešimt minučių sustingusią lotoso poza. Šalia smėlyje – kamuolys, žaislinis sunkvežimis, dangaus žydrumo kibirėlis, kastuvas, formelės, sumesti vaikiški drabužėliai. Jos vyras su trimečiu sūnumi neseniai prabėgo pro mane – mažytė berniuko lytis švysčiojo tarp kojų, jis krykštė, laimingas visiškoje tos akimirkos laisvėje. Tėvas bėgo šalia, prisigretindamas prie vaiko, – jaunas kūnas jau pradėjęs tukti, greit įgausiantis sotaus vabalo formą – tokia yra šeiminio gyvenimo metamorfozė. Jie manęs nematė, nemato ir moteris, – slepiuosi tarp viksvomis ir zundomis apžėlusių kopų kauburių nuo pajūrio vėjo, to šizofreniško borėjo – keliančio plaukus piestu, ištrankančio galvą, išpustančio mintis. Bent jau minčių menėse turi būti ramybė – ten perteklius neegzistuoja, viskas privalo likti, pūtuojant tik lengvam skersvėjui, kuris išpučia užuolaidas, švelniai, tarsi kas ilgais kibiais pirštais jas pakeltų lyg nuometą, o po akimirkos apsigalvojęs paleistų.

Moteris tuo metu pakeičia pozą – gulasi ant nugaros ir sustingsta, sulenkusi kelius ir pakėlusi sėdmenis. Žiūriu veikiau ne į ją, o į save, ji tik patogiai ir be jokių pastangų įsikomponavusi mano vyzdžio periferijoje.

Dar po minutės sūnus su tėvu pribėga prie jos, berniukas pakelia šalia esantį rankšluostį, smilčių šuoras pažyra jai ant veido. Vyras jai kažką sako, jo žodžius praryja vėjas ir bangų mūša. Stebiu, kaip ji lėtai sėdasi, atžaria ranka nusibraukia smėlį ir, net nepažvelgusi į vyrą ir sūnų, vėl sustingsta lotoso poza.

Neveikia radijas, karšta, net ir stovint pavėsyje. Jis tuoj ateis, nors dar nesimato. Ji stebi duris – prasivers ar ne. Rankos virpa, krūtinės plotas vatinis, kvėpavimas sunkus.

Gali būti širdies smūgis, insultas, dar kas nors, dar bet kas.

Jis ateis, pasisveikins, susidės daiktus į bagažinę arba ant užpakalinės sėdynės. Bus pavargęs. Dabar įtemptos dienos. Atsisės. Gal pasisiūlys vairuoti, o gal apie tai net nepagalvos. Tai gali būti pirmasis akmuo – būtų galima stengtis nepriimti to kaip ženklo, kad nemyli, bet dabar jau per vėlu. Dabar tai jau nebeįmanoma. Per sunku su tuo kovoti. Ne dėl to, kad nemyli. Dėl to, kad myli. Gal myli per daug. Gal save per mažai. Kažkur proporcijos tikrai netinkamos, išsiderinusios.

Tiesa, ji supranta, kad greičiausiai jis myli.

Teoriškai supranta, praktiškai – potvynis. Kvėpuoti po vandeniu fiziškai nėra įmanoma. Ji nėra mutantė.

Teoriškai ji tiki dviejų žmonių autonomiškumu, tvirtai tiki. Praktiškai – prasiskiria žemė. Tuo metu vandeniui kylant.

Karšta. Neveikia radijas. Ji sugniaužia ir atgniaužia delnus, sugniaužia ir atgniaužia. Jie minkšti. Kaip jos krūtinės plotas – vatinis.

Atsidarys durys, jis išeis, turbūt turės daug daiktų, norės juos įdėti į bagažinę arba pasidėti ant užpakalinės sėdynės. Galbūt pasisiūlys vairuoti, o galbūt norės, kad vairuotų ji.

Paskutinis šansas galėtų būti – palaukti, ar įlipęs ją pabučiuos. Jeigu ne, neverta nieko aiškintis, tiesiog atsidaryti dureles, išlipti ir nueiti. Eiti ramiai ir užtikrintai, neatsigręžiant. Ne dėl to, kad nemyli. Dėl to, kad tikrai myli. Gal net per stipriai. Gal save per mažai. Kažkas ten tikrai ne taip su tom proporcijom.

Prasidarius langą ne ką geriau. Galėtų palaukti išlipusi, šalia automobilio, bet tada viskas komplikuosis. Sveikinimasis vyks lauke, atsistojus, bus sunkiau imtis veiksmų ir tiksliai įvertinti situaciją. Lieka sėdėti. Dar kartą pabando įjungti radiją. Nesėkmingai, žinoma. Gerai žino, kad neveikia.

Jis nėra blogas žmogus, tiesiog negali manęs mylėti taip, kad nemirčiau.

Jaučiasi tokia pavargusi, tokia išsekusi. Norisi ir rėkti, ir nebesakyti nė žodžio. Niekada. Taip būtų paprasčiau. Reikia, kad viskas vyktų tyloje. Reikia išeiti dabar. REIKIA-IŠEITI-DABAR-PALIKTI-TIK-MAŠINĄ. Tegul daro su ja, ką nori. Radijas vis tiek neveikia. Kokia nauda iš mašinos su neveikiančiu radiju.

Ji atidaro dureles ir išlipa.

Neapsimoka stipriai mylėti. O be to, pirmiausia kiekvienas privalo mokėti būti su savimi. Jeigu mokėtų būti su savimi, nereikėtų kęsti jokių potvynių. Vandens net iš tolo nesimatytų.

Visiškai neapsimoka.

Išlipusi neuždaro durelių, atsitupia užsirišti batų raištelio, kuris visai nėra atsirišęs.

Pirštai truputį virpa, kelis prispaudžia krūtinę, pasidaro dar sunkiau kvėpuoti. Akimirką pamato save iš šalies: ne atsistojančią, o atsiremiančią į automobilį, nuslystančią ant asfalto, krentančią ant grubaus paviršiaus, susitrenkiančią galvą ir gulinčią ant šono. Nekrutant nė vienam veido raumeniui, mato tik kaip visiškai be jokio garso išteka ašara. Ant įkaitusio asfalto. Mato. Taip mirtų. Arba taip gulinčią jis ją ir rastų. Viską suprastų, pakeltų ir išsineštų. Ten, kur abu dar niekada nebuvo tokie laimingi. Visai kaip praeitą savaitę. Visai kaip jau daug kartų.

Atsistoja – atsimuša į jį. Kada jis spėjo čia atsirast? Išgąsdinai. Visai jo negirdėjo. Prarado budrumą. Jis žiūri į ją išraudusią. Nusijuokia. Ji krūptelėjo smarkiai, kaip kartais per miegus. Jis gerai pažįsta tą jos krūptelėjimą ir sutrikimą. Daug geriau, nei ji gali įsivaizduoti, nei ji supranta, nei ji žino. Labas. Nepabučiuoja. Jis atidaro užpakalines dureles, susideda daiktus, įrankių dėžę, medžio gabalus. Dar kažką, dar bet ką. Ji stovi kurį laiką. Planavo nueiti, o kažkodėl praveria dureles ir sėda prie vairo. Galiu aš? Jis nori vairuoti. Ji jau sėdi, vėl atidaro dureles, išlipa. Ar tu nori? Jis pasitikslina, bet ji jau eina. Kitas raištelis iš tikrųjų atsiriša, nereikia apsimetinėti, atsiriša, lyg pavydėtų jos prisilietimo, kurio negavo, skirtingai nei kairysis. Ne, viskas gerai. Tyloje abu apeina automobilį.

Jis atsisėda prie vairo. Ji atsisėda keleivio vietoje. Jis prijungia grotuvą. Pagaliau gavo naują laidą. Įdomu iš kur, bet dabar neklaus. Tarp sukrautų ant užpakalinės sėdynės daiktų jis susiranda kasetę. Kaip vaikystėj, permatoma garso kasetė nuo viduje esančios juostos atrodo pilka. Nepabučiavo, – galvoja, o paklausia: Kas čia? Jis nieko nesako, įdeda kasetę į grotuvą. Jau seniai abu norėjo išbandyti kasečių grotuvą, iki šiol klausydavosi tik radijo.

Dar nebūtų per vėlu išlipti. Ir geriausia būtų išlipti, iki pasigirs daina, iki pasigirs muzika. Nes tada dar kas nors, tada dar bet kas ir planas vėl nepavyks. Dar kartą.

Jis įjungia variklį. Kasetė spragteli. Pasigirsta pradžios melodija. Jis pasilenkia prie jos. Nepabučiuoja. Atsuka jos langą iki pusės. Tada pagarsina grotuvą. Mašina pajuda iš vietos. Ji žiūri į šoninį veidrodėlį. Vis dar kiek silpna, bet dalis kūno jaučiasi stipriau.

Mašina įgauna pagreitį.

Švelni, šilta šviesa. Šiandien šeštadienis, beveik nėra automobilių, visi kur nors išvažiavę. Į kaimus, prie ežerų. Dar kur nors, dar bet kur. Miestas beveik tuščias. Tylus.

Saulė kaitina asfaltą, grindinį. Jis lydosi? Atrodo, kad lydosi. Dar ne per vėlu. Galėtų iššokti iš važiuojančio automobilio.

Dainą ne iš karto atpažįsta. Jis pasisukęs laukia jos reakcijos. Kai atpažįsta, atsisuka į jį staigiai. Rimta. Įtampa taip greitai negali atslūgti. Iš kur gavai? Jis gūžteli pečiais, neatsako, pagarsina iki maksimumo. Jis linksi į ritmą, truputį šypsosi. Ji žiūri priešais save, į švytintį besilydantį asfaltą.

Jis kažką pasako, bet ji neišgirsta. Muzika groja garsiai. Ką? Žmonės, laukiantys stotelėje tuščiame mieste, atrodo kaip pasimetę svetimšaliai, nesigaudantys erdvėje. Ateiviai. Jos rankos vis dar kiek minkštos, bet krūtinė po truputį įgauna tvirtesnį medžiagiškumą nei vatos.

Labai tavęs pasiilgau. Jis pakartoja.

Ji pasisuka, lyg ką tik kažkas būtų pašaukęs vardu. Tik dabar. Žiauriai gerai, kad atvažiavai. Trumpai pažiūri į ją. Nepabučiuoja. Vos nepasako daugiau. Kad sunku būtų buvę dar ilgiau laukti, kad labai užknisa jos taip ilgai nematyti, bet susilaiko. Tada grįžta į dainą. Abiem gerai pažįstamą dainą, kurios būtų klausę kartu, daugybę kartų, jei būtų susitikę septyniolikos ar penkerių. Abu yra įsitikinę, kad taip galėjo būti. Nebuvo. Tai klauso dabar.

Potvynį pakeičia brizas.

Jis irgi gali dusinti, tiksliau, gniaužti kvapą, bet nežudo taip kaip kylantis vanduo. Fiziškai išgyventi jį yra įmanoma. Dabar krūtinėj žuvėdros ir kirai. Sklando. Platūs ir stiprūs jų yriai. Klyksmai praplečia krūtinę.

Dabar ji dar negali pasakyti, kad irgi labai jo pasiilgo. Kada nors vėliau. Bet kada vėliau. Kai sugrįš nuo neegzistuojančio vandens į mašiną, gatvę, laiptinę, butą. Kai stovės ant medinių grindų arba gulės lovoje.

Gal nesakys, o paims ranką. Nors ir bus baisu.

Daina varinėja kraują aukštyn žemyn, jis sproginėja ir kibirkščiuoja. Tik po truputį ji ima judėti į ritmą. Iki šiol nesupranta kai kurių žodžių.

Žino, kad potvynis sugrįš. Ir vėl atrodys, kad miršta. Nežino, ar tai kada nors visiškai praeis. Niekas negali to žinoti.

Bet dabar brizas.

Dar kartą?

Dar kartą.

Kasetę reikia atsukti.

Atsuka.

Dar kartą.

Išėjau pakvėpuoti knygos į balkoną. Pirmą kartą didelė vyšnia dūzgė nuo kamanių. Maži, apvalūs, stori jų kūneliai nevikriai sukiojosi aplink saulėlydyje gelstančius žiedus. Tik truputį paskaitysiu, truputį pakvėpuosiu… Akys šokčioja per eilutes, šokčioja nieko nepagaudamos. Nesibaigiantis vieno puslapio skaitymas. Pro šalį burzgia mėlynas traktoriukas. Kaimyno, kuris seniau juo suardavo mažus moterėlių daržus, jau nebėra. Dabar jo sūnus ant tos pačios sėdynės, pravažiuoja lėtai, kaip jo tėvas pravažiuodavo. Prisimenu, kaimynui numirus kvailai pagalvojau apie jo orią, bet paprastą laikyseną ir mėlyną traktorių. Kažkodėl maniau, kad dabar niekas taip pro šalį nevažiuos. Kažin, kokių žmonių daugiau pažįstu: dar gyvų ar jau mirusių? Visą gyvenimą tie du sąrašai atmintyje konkuruoja, kaip du lėktuvų palikti dryžiai vakarėjančiame danguje, kaip dvi greta judančios tiesės varžosi, stumdosi, kol galų gale pirmoji, su kuria kažkada atėjai į šį pasaulį, ima senti, žilti, atsilikti, o antroji ilgėja, lyg valgytų pirmąją, ir vis didesnį pagreitį įgavusi išsiveržia ir tave drauge pasiima. Bet juk čia tas teisingasis variantas, kaip iš tiesų ir turėtų būti, kai turime laiko sugalvoti, kur nukeliavo antrasis sąrašas, kad ir patys nebijotume vieną dieną į jį patekti. Neteisinga, kad kartais juostos nespėja atlikti viso varžymosi proceso, o žmogus jau tampa antrosios dalimi.

Viskas dūzgia aplink, viskas be perstojo bunda, net ir naktį, atrodo, energingai iš žemės kalasi. Paimk ir išdaigink mane, atsigulęs ant žemės prašai, kad iš manęs naujos šakos kaltųsi, kad iš manęs žiedai sprogtų, maži, apvalūs, stori kamanių kūneliai aplink sukiotųsi, kad mano kaukolė aviliu taptų, kad neatpažintų ir žmogum net nelaikytų. Supanašėti su tuo, kas yra viskas, ko žmogus nebemato, paklusti bendram, amžinam ir išganingam dėsniui: pabusti, pakilti, sukurti, dovanoti, nuvysti, užmigti, miegoti, pabusti… Viskas lenda su tokia jėga, o tu susikaupt nepajėgi vienam knygos puslapiui. Iš pavydo, nes negali pats taip imt ir kilt, nes nesugebėjai ramiai išmiegoti, kad dabar kaip vaikas be rūpesčių pabustum.

Atrodo, kad rašau apie tai, ką žmonės vadina niekuo, nors iš tiesų tai viskas. Vargšai, man jų gaila. Ir savęs kartais gaila būna, tik neilgam. O dėl jų man jau kuris laikas neramu, nes neatrodo, kad kada nors jiems pavyks išsikapstyti. Jie – norintys išmokti gyvenimo iš motyvacinių kalbų, nufotografuoti savo džiaugsmą, meilę, stiprybę, dvasingumą, viską nufotografuoti, pažymėti, sukomponuoti ir parodyti kitiems. Jie man sako, kad tai niekas, kas man yra viskas. Ne, jie nesako to, nereikia jiems to sakyti, iš veidų matau. Liūdnų, vienišų, rimtumo iškreiptų veidų, nes kai ištraukia juos iš taip gerai sukurto ir sėkmingo pasaulio ekrane – išsigąsta, kaip pilkai ir liūdnai jų akyse atrodo visas pasaulis už ekrano. Ir kaip viskas bunda ir miršta, ir sąrašai traukiasi ir ilgėja, kol jų pasaulyje viskas amžina, nors ir netikra. Gal mažos žmogiškos rankos negali aprėpti, apčiuopti kažko tikresnio, jei kūnas seniai parsidavęs? Ar verta tada stebėtis, kaip sunku jiems kvėpuoti visų kvėpuojamu oru ir kaip greitai pabosta amžinas ciklas. Nieko jame naujo, nieko, tik sukasi visus mus pergyvendamas ratas. Tiek daug norisi nekalbant pasakyti. Kaip man dabar viskas aplink kalba, pasakoja be perstojo, nespėju visko užrašyti – pradūzgia kamanė su savo triukšminga istorija ir išblaško mintis. Mano mažas mintis, stiklinius karoliukus, nutrūkusius nuo virvelės, išsibarsčiusius žolėje.

Vis dar čia, vis dar knyga ant kelių. Matau: ant mano galvos kamanių karūna. Padėk man ją nešti, meldžiu, padėk man, kad nepamirščiau pati ir kiti pamatytų, jog metas pabusti. Jog nieko nėra geresnio už norą žole ar medžiu pavirsti ir amžino ritmo laikytis. Jog greitai vejasi juosta juostą, kol vieną dieną pasiduos viena ir teks prisiminti vardus ir pavardes tų, kuriems skirtą klausimą per vėlai prisiminiau.

Maži, apvalūs dūšelių kūneliai nevikriai sukiojosi aplink saulėlydyje gelstančius žiedus. Tik truputį paskaitysiu, truputį pakvėpuosiu…