Ji mane išdavė. Kartu ėjome į darželį, į tą pačią mokyklą, klasę. Per matematiką sėdėjome viename suole. Studijų metais Saulėtekyje susitikdavome jungiamuosiuose rūmuose, rūkydavom, gerdavom juodąją arbatą ir besibaigiant pertraukai nuspręsdavome – velniop, varom pas ją klausytis muzikos ir naršyti internete (internetas namuose tuomet dar buvo naujovė). Vėliau gyvenimo keliai išsiskyrė – taip intensyviai nebebendravome, buvo epizodų, kai iš viso nedraugavome, gyvenome skirtinguose kontinentuose, po to kai kuriais laikais susieidavome, o praėjus daugybei laiko vėl atnaujinome ryšį. Ir žinojau, visais savo pajautimais, kad ir kas nutiktų, kad ir kiek metų nesimatytume, nesikalbėtume, ji vis tiek bus mano geriausia draugė. Nes kitos vaikystės, paauglystės ir jaunystės nebus ir kito tokio žmogaus, su kuriuo gyvenimas eitų paraleliai, irgi nebus. Bet vieną dieną, pareikšdama, kad laukiasi, ji mūsų draugystę išdavė. Taip, mes skirtingos, ir tai, ką veikiame gyvenime, skiriasi, bet mes visad ten pat, ant to paties gyvenimo laiptelio dangaus (ar velniai žino ko) link. Ir dabar štai, prašom – ji laukiasi. Atkiša gabaliuką aptrupėjusio traškaus riestainio, mums bevaikščiojant Naujamiesčio daugiabučių kiemais: „Nori? Man padeda, kai pykina, visad turiu kišenėje.“

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Ji nusprendė tapti mama. Kažkuo fundamentaliai kitu, nei aš, nei ji pati buvo prieš tai. Ir tai viską keičia. Mus. Mūsų santykį. Mane! Žinoma, supratau, kad tai kvaila, juk negaliu jai už tai priekaištauti. Bet motinystė, jaučiau, mus atskiria negrįžtamai. Tai yra išdavystė, nes nemotinystė – mus anksčiau siejusi realybė – dabar atsirišo ir abi pabirome kas sau. Ant to paties laiptelio mes jau niekada nebestovėsime.

Po kurio laiko, kai pamačiau jas abi, jau buvau jai atleidusi. Apie išdavystę ji nežino iki šiol.

Praėjus metams, kitą vasarą lankausi Barselonoje. Liepa. Karštis. Už bausmę, lyg būčiau burnojusi prieš gamtą, saulė degančiu bizūnu plieskia man nugarą. Kenčiu. Kitoje gatvės pusėje „Come In“ – knygynas, prekiaujantis knygomis anglų kalba. Pagaliau! Praveriu duris – oro kondicionierius. Ach… Gaivus knygų lapų šiurenimas, murmesiai, kortelių skaitytuvo pypsėjimas. Tą popietę ten praleidžiu neproporcingai daug laiko. Ne tik dėl vėsos. Bet ir dėl to, kad negaliu nuspręsti, o tiksliau – sau prisipažinti, kad gal vis dėlto noriu nusipirkti knygą pavadinimu „Motherhood“. Vietos krepšyje į Vilnių užteks tik vienai ar dviem (jei ne storulės). Kitoje lentynoje pūpso Wisławos Szymborskos poezijos rinktinė. Bet… „Motherhood“? Mėtų žalumo ir jurginų rausvumo viršelis. Vynuogių kekė centre. Čiupinėju, braukiu smiliumi per ją. Skanu? Taip, tik vynuogės… stiklinės.

„Motherhood“ (2018) – kanadiečių rašytojos Sheilos Heti autobiografinis romanas. Apie motinystę ir / ar nemotinystę. Artėjant keturiasdešimtmečiui, romano herojė jaučiasi priėjusi ribą – turi nuspręsti, ar nori vaikų. Nemotinystės kaip trūkumo ir laiko temos čia tarsi du ratai, kuriais rieda dviratis. O abejone, kaip vairu, jis sukiojamas šen ir ten.

Kas kita, jei ne motinystė yra pagrindinė moters gyvenimo veikla? Ir kaip kitaip galima išreikšti patirties trūkumą, nepadarant to trūkumo pagrindinio, klausia Heti herojė. „Jei atsisakau žaisti futbolą, ar mano atsisakymas yra futbolo žaidimo dalis? Motinystės patirties trūkumas nėra motinystės dalis. Ar yra?“ Norėti vaikų ir nenorėti norėti vaikų. Vienas aktyvus, kitas – aktyvumo trūkumas, įvardija ji. Kaip nenorėjimo ir neturėjimo patirtį paversti į aktyvą? Nemotinystės klausimas į mano orbitą pirmiausia įpuolė būtent šia briauna – kaip trūkumas. Jeigu aš neturėsiu vaikų – kažko svarbaus nepatirsiu, nesuprasiu ir negausiu iš gyvenimo, galiausiai liksiu viena. Viena dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl to, kad moterys, turinčios ir neturinčios vaikų, sukasi skirtingomis orbitomis. Ir tai mus drastiškai atskiria (žr. pavyzdį su mano geriausia drauge). Antra, viena – nes nebus kam savęs pratęsti. Šį suvokimą jausmiškai (ne šiaip, intelektualiai) išgyvenau kartą – Kūčių vakarą dengdama stalą mudviem su mama. Lyg nukritęs plono stiklo kalėdinis žaisliukas po visą mane pažiro suvokimas, kad kalėdinių stebuklų šiuose namuose niekam nebereikės. Ties manimi viskas ir pasibaigs. Mano sąmonę ištinka egzistencinis trūkis. Tarytum palengva trauktum sodinuką iš žemės, tikėdamasi, kad išlįs visa šaknis ir galėsi sėkmingai jį persodinti. Bet staiga ji nutrūksta. Po paraliais! Trūkis nereiškia suvokimo, kad nebūsi mama. Trūkis reiškia suvokimą, kad mirsi. Esi baigtinė. Ką sužinojai, patyrei per dešimtis ir dešimtis metų, liks čia, su tavimi ir niekur nebekeliaus. Tavęs tiesiog neliks. Paprasčiausias savo mažumo išgyvenimas. (Net gražus, koks paprastas.) Ir aš nekartosiu to, ką darė mano mama. Nors iki galo nesuprantu, kodėl turėčiau. Kodėl turėčiau atsisakyti to, ką turiu dabar, ir užsiimti motinyste.

Heti herojė tai vadina galynėjimusi. Tarp noro turėti vaiką ir noro kurti. Jai tai du vienas kitam galbūt trukdantys dalykai. Motinystė, kaip žadanti tiek daug, bet be jokių garantijų, kad taip ir bus, ir nemotinystė, kaip laisvė ir laikas kurti, daryti tai, ką ir taip darai, tęsti tokį gyvenimą, kuris tave tenkina, kuriame išsipildai, nenutekindama savęs kitur. Galiausiai Heti herojė konstatuoja, kad nusprendė neturėti vaikų, negalėdama nuspręsti, ar iš tikrųjų jų nori. Kažkuriuo metu gyvenime neturėdama vaikų pati sau tampi vaiku, pradedi gyvenimą iš naujo, su savimi, sako ji.

Trūkumas, bandymai jį perfrazuoti kaip aktyvią veiklą ir abejonės romane veriasi per laiko pajautą. Vienu metu laikas ir kaip epizodiškas (tarpas apsvarstant motinystę, kuris tiesiog nunyksta), ir kaip apimantis visą gyvenimą. Moters gyvenimo tarpsnis yra 30 metų, sako ji. Per juos turi padaryti viską – susirasti vyrą, pagimdyti, užtvirtinti savo karjerą, išvengti ligų, sukaupti pakankamai pinigų privačioje banko sąskaitoje, kad vyras visko nepraloštų. Moters kūnas, anot jos, ir yra pats laikas ar arčiausiai to, ką suprantame kaip laiką. Ar nekeista, sakau kartą draugei, kad gyvenime atsiduri tokioje vietoje, kai, rodos, jis tik ima kurtis iš naujo, jaudinanti kelionė tik prasideda ir kartu kažkas labai reikšmingo baigiasi. Pradžia ir pabaiga viename. Ir tai nesikerta, neprieštarauja vienas kitam, tik neįprasta, anksčiau nepatirta. Motinystė ir nemotinystė kaip ta kekė viršelyje – kąstum, bet…

Vaikštinėju tais pačiais Naujamiesčio kiemais kaip ir tada, kai draugė pasiūlė riestainio. Laižau ledus. Manęs link eina jauna mergina su kūdikiu glėby. (Jų, mamų su vaikais, mieste akivaizdžiai padaugėjo.) Supančiojusi jį į nešyklę, abiem rankomis lyg savo pačios kūno tęsinį apsikabinusi, skubrina. Tik mums prasilenkiant pamatau, kad tai skalbinių gūžę ji taip jaukiai glaudžia prie krūtinės. Lyžteliu ledo dar ir imu pati sau šypsotis į ūsą.

Esame viešajame baseine; netrukus prasidės vandens aerobikos treniruotė. Pirmiausia išmokime vietinį žargoną. „Makaronas“ – spalvota lazda iš standžios kempinės, naudojama atramai arba pasipriešinimui. „Hanteliukai“ – vandeniui skirti svareliai iš putplasčio granulių. „Dirbam dešimt sekundžių“ – maždaug trisdešimt sekundžių kartojamas judesys. „Užsiimti vietą“ – nerašyta pareiga įlipti į vandenį dar prieš treniruotę ir pasidėti inventorių prie borto, taip atsiriekiant maždaug tris kubinius metrus takios teritorijos. Tai ne olimpinis baseinas: vanduo čia šiltesnis nei sportiniame, bet vis tiek ganėtinai vėsus, kad kūnai negalėtų tinginiauti; vietos takeliuose taip mažai, kad kiekvienas platesnis mostas apriboja aplinkinių galimybes judėti. Prieš pasigirstant pirmai komandai jau aišku: čia treniruojami ne vien raumenys, bet ir gebėjimas valdyti erdvę.

Dar neprasidėjus treniruotei matyti, kad baseinas turi savas taisykles: privilegijuoja tam tikrus judėjimo režimus ir reikalauja prie jų prisitaikyti. Vieni kūnai juda agresyviai ir užtikrintai, plačiais mostais brėždami trajektorijas; kiti mokosi siaurinti amplitudę, stebėti, iš kurios pusės artinasi ranka ar koja, ir koreguoti savo vietą vandenyje. Nesu didelė plaukikė – likus minutei iki treniruotės glaudžiuosi arčiau borto. Užkietėję delfinai ir peteliškės tuo metu skuba išnaudoti paskutines sekundes – įnirtingai plaka savo ratus; šiukštu neužstok kelio – gausi kulnu ar alkūne kur pakliuvo. Iš pakraščių varlytėmis ir šuniukais atsikepurnėja vyresnės, ne tokios atletiškos treniruotės dalyvės. Šaižiai cypteli trenerio švilpukas: dar vienas įmitęs vyriškis sunkiai pūkšteli į vandenį, visus aptaškydamas purslais – tiesiai po ženklu „Nešokinėti“.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Vanduo nurimsta greičiau nei dalyvių burbėjimas. Vyriškis išnyra, pasipurto, ir baseinas sugrįžta prie savo tvarkos. Iš magnetofono pasigirsta „Eurohits“ ritmai, treneris šūkteli komandą. Baseino režimas pasikeičia. Horizontalios trajektorijos užleidžia vietą vertikaliam judėjimui. Kūnai išsirikiuoja taip, kad du ištiesę rankas dalyviai vos tilptų greta; vanduo nebe skrodžiamas, o makaluojamas vietoje. Vandens aerobika nėra skirta pasiekti įspūdingam rezultatui – ji tiems, kurie nesivaiko sportinio heroizmo. Čia leidžiama būti lėtam, nekoordinuotam. Devyniasdešimt penki procentai dalyvių – moterys; tie keli vyrai – senyvi arba turintys negalią, kartais – sveikstantys po slidinėjimo ar motociklo traumų.

Šiuolaikinė fenomenologija, ypač feministinė jos kryptis, ragina klausti, kam pasaulis atsiveria be pastangų, o iš ko reikalauja prisitaikyti; kaip pati erdvė palaiko vienas trajektorijas ir apsunkina kitas. Šiedu buvimo baseine režimai – horizontalus ir vertikalus – žymi skirtingas kūno orientacijas. Pirmuoju atveju svarbi užimama erdvė, greitis, individualus rezultatas: kūnas vertinamas pagal tai, kaip efektyviai skrodžia vandenį. Antruoju atveju reikšmingesnis tampa gebėjimas darniai būti tarp kitų. Ši skirtis leidžia suprasti, kodėl vandens aerobika socialiai koduojama kaip „moteriškas“, taigi antrarūšis sportas: ji išaugo iš sanatorinių hidroterapijos programų, išpopuliarėjusių XX amžiaus viduryje. Kontrastas ryškėja prisiminus, kad viešieji baseinai nuo XIX amžiaus buvo organizuojami pagal vyrų poreikius – moterims į šią erdvę ilgą laiką buvo leidžiama įžengti tik ribotai ir su išlygomis.

Pasibaigus pandemijai norėjosi daugiau būti tarp žmonių ir lengvai pajudėti neįsipareigojant rezultatui. Vandens aerobika pasirodė pati ta vieta – šiltas vanduo, ramus tempas. Stebint save ir kitas ėmė ryškėti pasikartojimai. Tas pats vanduo, tie patys judesiai – ir vis dėlto skirtingi būdai būti. Vienos juda pagal trenerio instruktažą, kitos nuolat ką nors keičia; vienos slepiasi nuo žvilgsnių, kitos jų siekia. Ilgainiui pradėjau matyti ne žmones, o pasikartojančius modelius.

Sekant praktikų semiotika, šiuos modelius galima suvokti kaip veikimo programas: vienos paklūsta treniruotės logikai, kitos ją modifikuoja. Tai ne charakteriai ar tipai, o situacinės pozicijos, kurias kūnas užima kitų atžvilgiu. Jos nėra fiksuotos; kūnas persijungia į skirtingus režimus priklausomai nuo nuotaikos ir fizinės savijautos. Čia siūlosi vandens metaforika: aerobikos dalyves vadinu nereidėmis, najadėmis, sirenomis ir undinėmis.

Jei šiuos pasikartojančius buvimo būdus sugrupuotume, išryškėtų dvi ašys: kolektyvizmas ir individualizmas, treniravimasis ir demonstravimasis. Jų sankirtoje atsiranda keturios veikimo programos.

Arčiausiai normos – lojaliosios najadės. Prieš kiekvieną naują judesį jos žvilgčioja į trenerį, pradeda judėti tik po komandos, mažina amplitudę, kad nekliudytų kaimynėms. Jų kūnai sykiu matomi ir nepastebimi – jos palaiko ritmą ir neužima per daug vietos. Greta – lengvabūdės, bet draugiškos nereidės. Jos taip pat įsitraukia į treniruotę, bet joms ji tampa socialine scena: nereidės susižvilgčioja, persimeta replikomis, krizena. Judesys joms svarbus, bet nepakankamas – reikia ir santykio.

Vandens aerobika – grupinė treniruotė, nors ir ne komandinė; individualizmas čia toleruojamas iki tam tikros ribos. Kai kurios dalyvės elgiasi taip, lyg baseine būtų vienos: savavališkai mažina arba didina judesio amplitudę, atlieka savo pratimo versiją, nereaguoja į trenerio pastabas, vengia akių kontakto. Judesį jos modifikuoja pagal savo kūną: siekia ne matomumo, o malonumo. Tokias dalyves pavadinau undinėmis. Undinė nesiderina, bet ir nesipriešina. Vanduo jai – ne scena, o terpė, kurioje galima ištirpti, pasislėpti tarp bangavimo ir svetimų judesių.

Jei kas ir išbalansuoja bendrą treniruotės ritmą, tai sirena. Į vandenį lipama su makiažu ir bižuterija, demonstruojama kuo įmantresnė pratimo versija, flirtuojama su treneriu, atsisukama į vyrus sūkurinėje vonioje, mosikuojama plačiau, nei leidžia erdvė (ir kaimynių kantrybė). Sirena daro tą patį, ką kitos, bet labiau – plačiau, ryškiau. Ji hiperbolizuoja treniruotę ir paverčia ją spektakliu. Vanduo sirenai nėra tik terpė – tai paviršius, veidrodis, kuriame išryškėja jos kūnas. Tokia laikysena sulaukia antakių kilstelėjimų ir nepritariamų žvilgsnių.

Jei baseino erdvė numato „teisingą“ programą – judėti bendru ritmu, nesiskeryčioti, neužimti per daug vietos – tuomet ir sirenos, ir undinės trajektorijos yra queer. Jos abi nukrypsta nuo norminio judėjimo režimo – pažeidžia buvimo tvarką. Tačiau jų padėtis nėra lygiavertė. Undinės nukrypimas lieka nepastebėtas, kol netrukdo bendram ritmui. Sirena, priešingai, greitai tampa matoma – ir koreguojama: žvilgsniais, krenkštelėjimais, pastabomis. Nukrypimas toleruojamas tol, kol nekrenta į akis. Nereikia čia demonstruotis.

Štai ir atsiskleidžia nerašyta baseino taisyklė: ne tik darniai judėti kartu, bet ir būti matomai „teisingu“ mastu. Per mažas įsitraukimas į treniruotę gali atrodyti kaip keistumas, per didelis – kaip išsišokimas. Tarp šių kraštutinumų plyti saugi zona, kurioje cirkuliuoja dauguma vandens aerobikos dalyvių – najadžių ir nereidžių. Jos palaiko treniruotės ritmą ir stabilizuoja erdvę. Tačiau ši tvarka laikosi tik todėl, kad pakraščiuose nuolat atsiranda undinių ir sirenų. Viena išslysta, kita šakojasi – abi perbraižo ribas.

Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.

Ankšta.

Įsijungiu ekraną; tamsoje apšviestas veidas. Pasitaisau po nugara jau ir taip suslėgtas pagalvėles. Ant kojų pledas. Dešinėje rankoje puodelis dar per karštos šalavijų arbatos. Kaire negrabiai paspaudžiu play.

Sumirga pikseliai, garsu subanguoja oras. Ekrane matau save.

Atkišu baltą, liauną (taip apie save galvoju) kaklą su išpampusia, blankiai po oda pamėlusia kraujagysle. Ten tik kraujas. Ir ne tik. Ten viskas, kas žmogų daro žmogumi. Taip negalvojate? Suprantu. Bet sutikite, be kraujo žmogus nebebūtų žmogus. Žmogus tuomet būtų… vampyras. Gal ir vampyrai turi kraujo, bet tik tada, kai jo prisisiurbia.

Prieš pat kandant iš baimės mane užlieja karštis. Ta vena dar labiau pašėlsta. O gal vampyrės negąsdina? Gal vilioja? Gal gąsdinančiai vilioja? Turbūt tą ir daro tam, kad sukiltų spaudimas ir ta vena prisisunktų kuo daugiau, kad oda išsitemptų, taptų plona kaip pomidoro odelė, o tada jau aštrūs dantys pro šalį neprašaus. Iltys smigteli. Kraujas trykšteli. Plona srovelė ramiai srūva tuo laibumu. Bet ne pašėlusiai – kraujas nešvaistomas. O gal prieš pat kandimą to spaudimo (baimingo jaudulio) būtų tiek daug, jog iš tikrųjų ir norėtųsi, kad kas nuleistų šiek tiek kraujo. Kad įtampa nuslūgtų. Pagaliau! Kad kas nors išgelbėtų. Taip! Galima kąsti, prašau man kąsti!

Ar tai nėra malonu? Juk malonu? Gal kai kanda vampyrė, yra malonu? Ir svaigus alpulys apima iš saldumo, o ne iš kūno silpnumo.

Bet kas po to?

Įtampos vietoje, atsiradusioje laisvoje nuo jos erdvėje, atsiveria horizontas. Saulė čia leidžiasi ar kyla – neina suprast. O ir koks skirtumas. Kosminis tolis krypties ir laiko neturi – levituoju. Darausi lengvesnė už orą. Toks alpulys nėra kritimas, tai sklendimas, žinant, kad žemiški traukos dėsniai ir lieka žemėje, o pati esu jau kitur. Tai ir tiesa, ir ne visai. Vampyrei įkandus aš nebežinau, kas besanti ir kur.

Levitacijai po truputį išsivadėjant visu savo sunkiu dunksteliu į žemę. O spaudimas, prieš sekundėlę varęs mane iš proto, paskui nors ir subtiliai, bet galingai sprogęs, sugrįžta į įprastą, žemiškąjį lygį. Į žemę, kad ir nebeatpažįstamą, grįžtu ir aš. Po įkandimo viskas persikeičia. Reikia laiko atsikvošėti.

●

Susivokiu, kad autofikcinis filmas „Kaip man kando vampyrė“ jums turbūt nėra labai įdomus, todėl susizgrimbu ir tuojau pat kviečiu į trumpaprogramę filmų, paremtų Sheridano Le Fanu „Karmila“, peržiūrą-perskaitą. Romane vampyrė Karmila susimedžioja jauną ir laibą paaugliško amžiaus Laurą – dienomis vilioja saldžiais žodeliais, o naktimis vis siurbčioja jos kraują. Tai tęsiasi, kol vyrai suuodžia klastą, paspendžia vampyrei žabangas ir ją nugalabiję atkuria teisingumą ir pasaulio ramybę.

Knyga parašyta prieš daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų, bet „siužetas“, akivaizdu, aktualus iki šiol, nors filmuose vampyrės kaip moteriško ir dėl to kontroliuotino seksualumo simbolis kas dekadą keičiasi gana kardinaliai. Pasižiūrėkime.

Pradėkime nuo 1960-ųjų. „Blood and Roses“ (rež. Roger Vadim) vampyrė Karmila vaizduojama kaip geidžianti vyro meilės, nors romane vampyrė geidžia moters (kraujo, esybės, ryšio?..). Filme kitos moterys jai tėra kliūtis, kurią reikia „nukąsti“, kad prisikastų iki vyro. Tiksliau, Le Fanu knygoje dviprasmiškai pavaizduotas moteriškas geismas šiame filme ne tik ignoruojamas, bet ir perkuriamas naudojant priešpriešą. Tarytum tai, ką perskaitėme, turbūt ne visai taip supratome ir štai taip, netikėtai mums pasiūlomas suprantamesnis, tikresnis santykio tarp lyčių ir moters geismo matymas. Boring. Next.

Keliaujam į 1970-uosius. Filmo „The Vampire Lovers“ (rež. Roy Ward Baker) Karmila pasitinka mus viliojančiu, kiaurai skrodžiančiu homoerotiniu žvilgsniu. Visuomenės normų laisvėjimas išleidžia džiną iš lempos ir anksčiau represuotas moteriškasis erotiškumas čia taškosi į kairę ir į dešinę. Bet nereikia apsigauti, mielieji: kad ir perkandęs tradiciją – nukreiptas į kitą moterį, – jis yra normalizuotas, t. y. homoerotiškumas heteronormalizuotas (pati vos nenusilaužiau liežuvio). Visos moterys filme, kai baisu, pratisai rėkia, cypia, klykia. Tik viena Karmila nedemonstruoja „moteriškumo“. Būdama hiperseksuali, ji nebėra tikra moteris, arba, tiksliau, peržengusi priimtino moteriškumo ribą, tampa viršmoteriška. O tai jau kvepia baime (taip, taip, kastracijos baime netekti galios). Beje, vienintelis vyras, kuris suklykia, yra vampyras (jam kuolu duriant į širdį). Vampyras – netikras vyras, jis yra suvaldytas kitų vyrų, dar ir nuvyrintas, sumoterintas. Filmo reklaminiame klipe nuskamba žodžiai „bučinys, kuris žudo“. Nieko neprimena? O Medūzą? Žvilgsnis, kuris žudo. Moteris, turinti per daug galios, nesugeba jos valdyti, yra destruktyvi, pameta protą, tampa demone. Pasaulis šaukiasi išgelbėjimo, vyrai nedvejoja, atsiraitoja rankoves ir imasi nešvarių, bet tvarkai atkurti taip reikalingų darbų. Ir tvarka atkuriama. Bent jau fikcijoje. Bent jau čia galime būti ramūs, kad pasitaškę kraujo klane grįšime į ten, kur viskas teisinga.

Fast forward ir atsiduriame 2019-uosiuose. „Carmilla“ (rež. Emily Harris) – čia atskleidžiamas moterų tarpusavio ryšys, bendrystė. Santykis tarp Karmilos ir jos suvedžiotosios, vaizduojamas kaip daugiasluoksnis įvykis, nesuredukuotas į išskirtinai erotinę įtampą, patraukia mano akį ir mintį. Ir svarstau, kad ne tik moters seksualumo perviršis yra kontroliuotinas, bet ir moteriškas santykis, kuriame nėra vietos vyrui, tampa kontrolės objektu. Jame slypi netvarka, o netvarką, kaip jau supratome, privalu sutvarkyti.

Moterų artumo, bendrystės ir meilės (plačiąja prasme) negalimumo motyvas nėra retas. Prisiminti galime kad ir filmą „Telma ir Luiza“ (rež. Ridley Scott, 1991). Apie moterų ryšį galime kalbėti, jį atvaizduoti, bet už kadro ir paskutinio puslapio jis veik neegzistuoja. Aišku, sakysite, nereikia suabsoliutint. Taip, tiesa, prisimenu „The Desert Hearts“ (rež. Donna Deitch, 1985) – moterys filmo gale atsisveikindamos atsibučiuoja, sutarusios, kada vėl susitiks. Bet dar prisimenu, kaip nustebau – retenybė.

O jei stabtelčiau čia ir pagalvočiau, kas yra kandimas? Juk vampyrai labiausiai nori to, ko patys neturi, – gyvybės. Įkalinti tarpinėje būsenoje kankinasi ir kankina kitus. Nebe žmonės, bet jaučia alkį – vis dėlto sužmoginti. Vis dėlto šiek tiek žmonės. Keista. Karmila (ta, homoerotinė iš 1970-ųjų ekranizacijos) gilios iškirptės lopšyje nešioja sutirštinto raudonio spalvos pakabutį – didžiulį kraujo lašą – visad prie krūtinės, veik tarp krūtų. Tai, ko nėra viduje, reikia gauti iš išorės. Bent taip, dirbtinai sužmogėjama. Tačiau kam reikalingas toks su(si)žmoginimas? Gal dėl to, kad vampyrai – tai mes patys? Tai mūsų pačių troškimas gyventi arba neįgyvendinti, vis mus persekiojantys dalykai, siekiantys įkąsti, įsibrauti į vidų.

Vampyrai dažniausiai įsimbolina sociokultūrines tendencijas, kismo baimę. Le Fanu Karmila su pasimėgavimu ir iš lėto, savaičių savaitėmis čiulpia turtingosios Lauros syvus, o paprastų kaimiečių syvus išsiurbia vos per kelias dienas ir palieka tik jų kevalus, lyg į žolę numestas iščiulptų agrastų plaukuotas odeles. Karmila gyvena (ir nori gyventi) pilyje, šiltai, patogiai. O miega, regis, kietame karste? Nei patogiai, nei šiltai. Ir vėl tas sužmoginimas. Kam vampyrei sidabriniai stalo įrankiai, jei žmonių maisto jais vis tiek nevalgo? Ir todėl atrodo, kad vampyrai – ne tik mūsų kaip visuomenės, bet ir kiekvieno iš mūsų kaip paskiro žmogaus atspindys. Ryšio su savimi ir ryšio su kitu žmogumi. Kad tai aš pati esu du: aš ir aš-vampyrė; pati save kandu. Vampyrizmas sužmogintas, nes tai savęs keitimas, kismas.

O persikeisti yra sunku, nemalonu. Savo noru to nedarome, dažniausiai mus verčia aplinkybės, kiti žmonės ir absurdiškas nebegalėjimas būti taip, kaip esi. Išgyvenama beprasmybė stumia vampyrui tiesiai po iltimis, kad kąstų velniop, blogiau jau nebus. Gal. O kai kanda – skauda. Skauda, nes perplėšia membraną, kuri skiria tai, kokios esame ar sau rodomės, nuo to kito „aš“. Tas kitas „aš“ – nepažinus, gal grėsmingas. Taip, tikrai grėsmingas, nes ne veltui atstumtas. Grasinantis sugriauti tai, kas buvo žinotina, sava, ir atveriantis bedugnę, o ir dangų. Lyg gimimas iš naujo. Skauda. Ir turėtų skaudėti.

Todėl net ir paprasta draugystė yra ta riba. Nors draugystė juk nebūna paprasta, jei ji tikra. Puikiai žinome tai jau vaikystėje, kai prisiekiame būti geriausiomis draugėmis. Tatai lydi mus ir jaunystėje, nors gal jau be priesaikų. Ir aiškus pajautimas vėl sugrįžta brandoje, kai pasijuntame arba skurdėmis, arba turtuolėmis, nelygu kaip sekasi puoselėti ryšį. Bet turtuoliai irgi verkia. Aną dieną močiutės mirties metinių mišiose visi kunigo žodžiai nudundėjo kaip traukinys iš vienos ausies į kitą, tik viena frazė paliko: artumas – tai pasirinkimas būti arti. Būti arti nereiškia laukti, kol kita prieis ir tada štai tapsime artimos. Būti arti reiškia pačiai atsisukti į žmogų ir į ją eiti. Būti arti reiškia atsiduoti, pasiduoti kandimui – žinoti, kad jei ryšys yra artimas, bus įkąsta. Ryšys todėl yra ne tik džiaugsmas, bet ir skausmas. O būti arti reiškia ir drįsti kąsti pačiai. Žinant, kad kitai skaudės, kita supyks, bet juk nekąsti negali, nes jei nekąsi – išduosi save ir išnyksi. Tuomet kandi ir tikiesi, kad tai jus abi nukels kažkur kitur, į nežinomą šalį. Kad tiek įkąstoji persimainys, tiek tu pati pasikeisi.

Neužmigote? Liko dar vienas filmas – „The Carmilla Movie“ (rež. Spencer Maybee, 2017). Šiuolaikybėje vampyrizmas įgauna kitas reikšmes – tai, kas buvo atstumta, represuota, yra integruojama. Čia vampyrė Karmila turi merginą, būrį draugų, ji negeria žmonių kraujo, o šliurpščioja veganišką kraujo pakaitalą. Kovoja už lygias vampyrų teises ir, aišku, gėrio ir blogio kovoje stovi gėrio pusėje. Vampyro simbolio atsikovojimas ir integravimas į „normalią“ visuomenę, ypač queer ar feministinėje kultūroje, reiškia nenormalumo normalizavimą. Riba peržengta – tai, kas buvo represuojama, dabar yra priimtina, leistina, netgi geidautina. Visuomenės baimė, kad kitas sugriaus jos tvarką, nepasitvirtino. Arba, tiksliau, pasitvirtino – tvarka sugriuvo, bet vietoj jos radosi naujoji, daug geresnė (aišku, ne visi su tuo sutiktų). Gal ir gerai, kad vampyrai nebekelia grėsmės. Šiuolaikinė Karmila nekanda. Bet jeigu nebekanda, ar tai reiškia, kad jau ir nebeturime ribų, kurias reikia peržengti? Jau esame geriausia savęs versija ir nebereikia vampyrų, kurie mus perkeistų?

O jei vampyro kandimas yra ribos peržengimas, tai ir pati vampyrė juk bus ta, kuri tą ribą kirto. Le Fanu „Karmiloje“ pateikia paaiškinimą, kad vienu iš būdų vampyru tampama tuomet, kai daugiau ar mažiau nedoras žmogus atima sau gyvybę ir jau kape neišvengiamai juo virsta. Kažkodėl prisiminiau Vienuolio „Paskenduolę“. Aišku, tai ne gotikinio žanro kūrinys, bet „daugiau mažiau nedora“ (besimėgavusi malonumo vaisiais ir ne santuokoje pastojusi) jauna mergina atėmė sau gyvybę, o „kaimo moterėlių įprašyti vyrai norėjo nukirsti paskenduolei galvą ir padėti jai tarp kojų, kad nesivaidentų, bet vyresnybė neleido“. Įdomu, koks būtų buvęs paskenduolės gyvenimas jai tapus vampyre. Ar ji laivais būtų keliavusi į amerikas keršyti mylimajam? (Kaip žmogiška!) O gal būtų ieškojusi sau gardaus kąsnelio čia pat kaime, tarp raudonskruosčių, pievų smilgas pirštais kedenančių mergelių. Jei apie tai būtų pastatytas filmas, kaip jis galėtų vadintis? Gal „Paskenduolė. Sugrįžimas“ arba „Paskenduolė. Kerštas“. Veronika gal ir peržengė tuometines priimtinas ribas, bet ar nenusipelnė mylimasis ir kaimo bendruomenė, kad juos kas kandimu perkeistų taip pat?

●

Jei nusibodo, jau galite išsijungti ekranus. Traškučiai, kurių kažkaip pradžioje nepaminėjau, jau vis tiek seniai sutreškinti. O kas dar norite – trumputis director’s cut.

Dabar – aš esu vampyrė. Vilioju savo auką žvilgsniu, nutylėtu žodžiu. Pakviečiu į pasimatymą kine, ji – pakviečia mane jį pratęsti. Antradienio vidurnaktį šalia „Skalvijos“ niekas nedirba, einame į „Vyšnią“ Vilniaus gatvėje. Minusinė temperatūra, išsinešame karštą vyną į lauką. Nes sninga. Nes pasimatymas. Siurbčioju raudonį žvilgčiodama į ją. O smeigtuku vis bandau perdurti vyšnios mėsą stiklinėje. Nepasiduoda. Bedu ir išslysta, ir pro šalį. Ai… velniai nematė. Per šalikus, striukes, banguotus plaukus pampsančių kaklo venų nematyti. Bet matosi akys. Į jas aš ir nusitaikiusi. Kai pasižiūri į manąsias, tik tada galiu priartėti prie jos sielos. Pirmiau reikia suvilioti, tada kąsti – tokia taisyklė. Kai ji nuleidžia akis, aš savąjį žvilgsnį laikau įtemptą kaip tilto lynus, kad kai žvilgtels vėl – būtų kuo sugrįžti.

O kalbos? Žodžiai ne tiltas? Ne, žodžiai – tai niekis, tiesiog garsai, žvilgsnio smaigalį puošiantys nėriniai, aksomai, gofras. Kad būtų juntama minkštuma, grublėtumas, kad bent kas labiau apčiuopiamo nei tik žvilgsnio smaigalys. Vienas pats, blizgantis, aštrus, juk grasintųsi kažkuo anapusiniu. Per baisu. Laikau lynus, ir taip jaudina, kad net pačiai baisu. Pamptų ir mano venos, jei tik būtų pilnos. Pasižiūri į mane. Imu jausti vibruojančią, už daugybės sluoksnių pasiguldžiusią melsvutę kaklo veną. Pulsuojančią man.

Sušąlame. Einame vidun. Sustojame ties krūva virš galvos sukabintų permatomų butelių, pripildytų raudono skysčio. Jaučiuosi, lyg būčiau kraujo kūnelis tarp kitų kraujo kūnelių, pašėlusiu greičiu lekiančių vena, ir nuryju seiles.

Baras užsidaro. Lėtai vaikštinėjame po žiemos Vilnių: Salomėjos Nėries mokykla, Dominikonų gatvė, Gailestingumo šventovė. Ji nedrąsiai grybšteli mano šaltą ranką. Užkibo, galvoju. Artėjame prie Mindaugo tilto. Ji išsikviečia boltą. O aš? O aš… apkabinu ją atsisveikindama ir nusisukusi žengiu tarpukatedrio link. Taip jos ir nepabučiavusi.

Kokia nuobodi būčiau vampyrė.

Fin.

O kas, jeigu Dalia yra Prometėjas?

Kazys Saja Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Lietuvos Antigone. Visiškai suprantama, kodėl. Bet… o kas, jeigu Dalia yra Prometėjas? Kas, jeigu Daliai priskiriamas Antigonės vaizdinys ne iki galo atitinka jos fenomeną ir nurodo, kad mums priimtinas moteriškumas yra ribotas, jo rėmų peržengti nevalia, o gal ir sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma ar kam išvis to reikėtų.

Vis dėlto, prieš vaizduotei pasileidžiant kūliais, reikėtų pasakyti, kad jau vien mintis apie moteriškos figūros nepakankamumą skelia žiežirbą ten, kur ugnis jau ir taip rusena. Ar siūlymas pakeisti Antigonės vaizdinį Prometėju neskamba šiek tiek antifeministiškai? Tuo juk teigiu, kad moteriškumas ne šiaip yra nepakankamas, bet ir kad jis yra priešingas vyriškumui, t. y. toliau palaikau jau esamą sociokultūriškai priimtiną hierarchiją tarp lyčių.

Toliau pabandysiu padėlioti šio mitų sąmyšio mozaiką.

Mintį apie Dalios ir jos rašytų atsiminimų fenomeno permąstymą per skirtingų lyčių mitologinius personažus įžiebė keletas įžvalgų, perskaitytų Viktorijos Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (Vilnius: Alma littera, 2001). Pirma, Daujotytė ima klausiamai žiūrėti į Dalios moteriškumą, netipiškumą: „[...] Dalia iš vaikystės turėjo įgimtą stiprumą, drąsumą, ugnį, kuri gal ir baugino vyresnį brolį, „kenkė“ jam, darė jį silpnesnį jo paties akyse“ (p. 419). Ir, antra, nežinia, ar sąmoningai, ar netyčiom Daujotytė, apmąstydama Dalios aprašytą lentų vogimo ir teismo už tai epizodą, sako: „Už pavogtą ir vagiamą ugnį“ (p. 424). Frazė, kuri, rodos, banaliau jau ir negali vesti prie Prometėjo. O vis dėlto nuščiūvu – skubomis ir apgraibomis bandau susidėlioti, ar tikrai.

Dalios tapatinimas su Antigone yra akivaizdus – per tapačius veiksmus ar demonstruojamą charakteristiką: nepaklusimas neteisybei, tikėjimas viršesne tiesa, o svarbiausia – pasiaukojimas ir drąsa, nepaisant pasekmių. Herojiškas elgesys. Su tuo nesiginčiju, ši sąsaja yra akivaizdi ir tiesioginė. Kita sąsaja – ugnies vogimas – tam tikra prasme taip pat yra tiesioginė, bet kartu ir neakivaizdi. Neakivaizdi, nes peržengia įprastinį, konvencionalų supratimą apie fundamentalius skirtingoms lytims priskiriamus vaidmenis. Kiekvieną kartą, kai tai sakau pati ar girdžiu tai sakant kitus, suabejoju – na, ar tikrai? Juk nebegyvenam Žemaitės laikais. Veik kiekviena šiuolaikinė marti, išvadinusi Joną lūzeriu, gali išsikraustyti, įsidarbinti pardavimuose ir penktadieniais eidama drinksų su naujomis savo bendradarbėmis vargo jokio nebematyti. Manytum, lyčių socialiniai konstruktai mūsų jau nebekankina, niekas moterų į moteriškus vaidmenis nebespraudžia, turime laisvę rinktis, kaip norime būti.

O vis dėlto 2027-uosius Seimas paskelbė nepalūžusių moterų, tarp kurių ir Dalia Grinkevičiūtė, metais. Leisdama sau suabejoti tokiu Dalios apibūdinimu, imuosi jos fenomeną apibrėžti per ne visai moterišką Prometėjo mitą.

O būtent – siūlau pasižiūrėti į „ugnies vagystę“ Dalios istorijoje kaip į vietomis tai susiglaudžiančius, tai išsiskiriančius du skirtingus sluoksnius. Vieną jų pavadinu lokaliu tiesioginiu – tai Antigonės personai priskirtas sluoksnis. O kitą, priskirtąjį Prometėjui, – išplėstiniu simboliniu.

Patyrinėkime nuodugniau.

Lokalus tiesioginis sluoksnis – tai mano jau minėtas lentų vagystės ir teismo epizodas. Lokalus jis tiesiogine prasme – veiksmas vyksta čia ir dabar, konkrečioje geografinėje apibrėžtyje – Trofimovsko saloje. Jame dalyvauja nedidelis ir fiksuotas skaičius žmonių. Lokali yra ir Antigonės veikimo sritis. O štai išplėstinis simbolinis sluoksnis konkrečių ribų neturi. Ugnies vogimas čia – tai Dalios rašyti atsiminimai. Atsiminimai, kaip žinojimas, nušvitimas, supratimas, – tai simbolinė ugnis, kurią Dalia vogė (rašė, ne vieną kartą) ir dalino (ieškojo, kaip juos platinti) žmonėms, kad ir jie sužinotų. Šiame sluoksnyje ugnies vagystės aktas nėra apribotas nei baigtinis. Ugnis nušviečia, kol atsiminimai yra skaitomi, prisimenami. Jei vis dėlto reikia nusakyti locus, tegu tai būna tauta, o laikas, kairos, – tuomet, kai apie tai kalbama, mąstoma, kol tai gyva ir keičia sąmonę. Kitaip sakant, simbolinis Dalios ugnies nešimas išplėstiniame sluoksnyje – tai tautos sąmoningumo budinimas. Toks pat laiko ir erdvės neribojamas yra ir Prometėjo veikimo laukas – ugnies davimas žmonėms ir tuo negrįžtamas jų permainymas.

Ugnies vagystė kaip įsimbolintas nepaklusimas ir suglaudžia abu mitus.

Antigonės mite nepaklusimas rutuliojasi per dviejų pusių konfliktą – žmogaus įsakymas priešpriešinamas dievų įstatymui. Antigonė, atsidūrusi tarp tųdviejų, neabejoja, kad dievų įstatymas yra viršesnis, todėl teisingas ir amžinas, amžinesnis nei ji pati.

Dalia atsiduria panašiame konflikte – tarp sovietinės valdžios, kaip žemiškojo įsakymo, ir dievų, kaip moralinio įstatymo. Ji nepaklūsta vietos valdžiai ir vykdo žmogiškumo priesakus. Nes žino, kas yra teisinga, viršiau.

Prometėjo nepaklusimas nukreiptas į aukščiausiąją, dievų, tvarką. Konfliktas čia ne tarp aukštesnės ir žemesnės tvarkos, o tarp pažinimo, kaip iš(si)laisvinimo, ir aklumo, kaip priklausomybės. Jei priešinantis dievams griaunama pati aukščiausia tvarka, kur tuomet tiesa? Jei sistema griūna iš esmės – į ką atsiremti? Prometėjo nepaklusimas per sistemos griovimą kviečia susikurti naująją.

Dalios atsiminimų rašymas ir jų skleidimas turi analogišką simbolinę prasmę ir efektą – tai yra sistemos griovimas pamatant save kaip pavergtą, išnaudojamą tautą. Ir tik sugriuvus senam gali rastis nauja.

Prometėjas ugnimi įduoda žmonėms viltį ir „protą“, dalykus, lengvinančius sunkų jų gyvenimą, dalykus, anksčiau priklausiusius dievams. Tačiau šį dievų žinojimą įgiję žmonės dabar patys tampa atsakingi už save. Žinojimas ne tik išlaisvina, išsilaisvinimas taip pat ir apsunkina, nes laisvė ir nepriklausomybė nuo dievų atima struktūrą, pagrindą, į kurį galima remtis, žmonės atranda save kaip ribotas būtybes, kurių galų gale niekas nebegelbės, nes didesnių nėra. Belieka vaikiškas mokymasis būti nepriklausomiems, skaudžiai savarankiškiems. Tokia yra laisvės ir nepriklausomybės kaina. Ugnies vogimas, kaip nepaklusimas, su visam perkeičia sąmonę, nes kelio atgal į nežinojimą nėra. Daujotytė apie Dalią sako: „Stipri, ugninė prigimtis silpnina išorinį moteriškumą; jis ilgai nepasirodo, o ir pasirodo kitokiomis, neatpažįstamomis formomis“ (p. 419). Koks tas kitoks, neatpažįstamų formų Dalios moteriškumas? Gal toks, kuris nėra subordinuotas, bet ir nepamestas kaip nepakankamas, o pasipildęs kitų, tariamai nemoteriškų savybių, netampantis dėl to vyriškas. Veikiau pasipildęs ir nebijantis savęs kitokio. Tai ne Dalios moteriškumas yra kitoks, tai mes negalime jo tokio pamatyti. Jis ir įkūnija tą virsmą, mitų sąmyšį ir prašosi perkūrimo.

Dalia turėtų būti įvardijama ne kaip nepalūžusi, bet kaip sistemą nulaužusi moteris.

Beje, jei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2027-aisiais, minint Dalios 100-ąsias gimimo metines, sumanytų pagaminti marškinėlių su jos atvaizdu, įsigyčiau.

„Šiaurės Atėnės“ – tai feministinis žvilgsnis į kultūros reiškinius, visuomenės tendencijas, aktualius ir nepopuliarius klausimus. Čia siūlysime skaityti apžvalgas, kritinius straipsnius, esė ir komentarus – tekstus, kurie ne visada bus patogūs.

Kartą sutikau moterį su barzda. Ne su keliais plaukeliais šen ar ten virš lūpų kampučių, bet su aiškiai matoma ir nė kiek neslepiama vešlia ožio stiliaus barzda. Moteris buvo „Dyke Books Inc.“ kolektyvo, taip pat įsteigusio ir „Long Breast Press“ leidyklą, narė. Leidykla leidžia prozą, poeziją, negrožinę literatūrą ir visa, kas tik parašyta baltųjų Australijos lesbiečių ar Australijos čiabuvių lesbiečių. Temos įvairios: meilė, aktyvizmas, rasizmas, santykiai su biologine šeima, lesbiečių suvažiavimai, amžėjimas būnant lesbiete, ekonominiai-teisiniai patarimai, ką daryti netekus gyvenimo partnerės, ir dar daug visko.

Kolektyvas taip pat organizuoja įvairaus pobūdžio veiklą: turi subūrusios chorą, cirką, rengia knygų pristatymus, viename buvau ir aš. Ten ir sutikau tą moterį. Ji buvo kokių 60-ies, stambaus sudėjimo, skardaus balso ir atrodė esanti linksmo būdo. Jos vardo nepamenu – matėmės senokai ir tik vieną kartą. Sėdėjau tada ir žiūrėjau į ją kurį laiką, negalėdama suprasti, kas ne taip. Lyg ir viskas gerai, bet kažkas kitaip. Kol pamačiau. Prireikė kitos minutės surikiuoti galvoje – stambi krūtinė, bet vešli barzda, tačiau moteriškas balsas, o ir lesbiečių (t. y. moterų) susibūrimas – na, gerai, tiesiog moteris su barzda. Tuokart nebegalėjau nuo jos akių atitraukti, o bandžiau apsimesti, kad nespoksau. Nekreipti dėmesio į socialines normas, grožio supratimą, tiesiog patį grožį (kad ir kas tai būtų), o gal kaip tik kreipti, bet to nepaisyti? O maniau, kad tai mano viešai matomi pažastų plaukai yra verti aplodismentų ir apdovanojimo… Gerai, suprantu, politiškai sąmoningos lesbietės ir feministės tikrai bus tos, kurios kritikuos moteriai primestus išvaizdos reikalavimus. Bet barzda? Moteriai? Kaip? Sunkiai ėjosi susiguldyti galvoje. Juk yra kažkokios ribos?..

Negalėjau patikėti, kad galima jaustis taip komfortiškai nesielgiant konformistiškai. Taip, kaip, rodėsi, jautėsi ji savajame kūne. Gėda. Pajutau gėdą dėl savęs. O ir dėl jos. Tokį spaudžiantį nepatogumą. Taip, aš irgi lesbietė feministė, kritiškai vertinu moters padėtį visuomenėje, jai primetamas socialines normas. Bet taip negalėčiau. Man būtų gėda. Būtų gėda ne tik pačiai tokiai būti, bet ir eiti gatve šalia žmogaus, kuris taip atrodo, – visi juk spoksotų. Ir tada darėsi dar labiau gėda. Nes kaip man ne gėda?! Moteris, nusprendusi priimti save, būti su savo pačios kūnu, iš tikrųjų apsigyventi jame, tokiame netobulame, dar ir susenusiame, bet nepaisant to turėti jį kaip vienintelius tikrus savo namus ir niekieno neklausti leidimo nei pripažinimo (nes per petį tikrai niekas nebūtų paplekšnojęs). Ir man dėl to gėda?

Dabar, po daugybės metų, svarstau: ar tas nepaliaujamas jaunos, seksualiai patrauklios ir pavydėtinų kūno formų moters atvaizdavimas, kuris gromuliuojamas ir pergromuliuojamas viešojoje erdvėje, tikrai yra išlaisvėjusios moters etalonas? O gal moters negražiu (ir senu) kūnu patogus buvimas sau ir yra ta laisvė?

Besižvalgydama po leidyklos knygų katalogą internete, pamatau vieną naujausių – čia pasakojami Australijos lesbiečių prisiminimai svečiuojantis Lesbo saloje, Sapfo gimtinėje, devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Knygos išleidimas sutapo su graikų režisierės Tzeli Hadjidimitriou dokumentinio filmo „Lesbija“ (Lesvia, 2024) pasirodymu, ir pati jį mačiau „Nepatogaus kino“ festivalyje. Tą lietingą ir tamsų spalio vakarą, išsikepusi moliūgų pyragą (be rafinuoto cukraus!), užvis labiausiai nenorėjau kelti kojos iš namų. Bet reklaminis klipas, žadėjęs saulę, jūrą ir krūvas besibučiuojančių moterų, išviliojo mane į tamsą. Numaniau, kad filmas greičiausiai bus širdį kutenanti šiltų prisiminimų virtinė, ir neklydau. Bet jis buvo ir apie šį tą daugiau – apie gėdą ir ne gėdą.

Filme viskas rutuliojosi maždaug taip – devintojo dešimtmečio pradžioje iš visų pasaulio pakampių į Ereso kaimelį, esantį Lesbo saloje, ir jo paplūdimį ima plūsti visokio plauko lesbietės. Vietiniai ne iš karto susigaudo, kas vyksta, – gražios, jaunos moterys, vien moterys. „O kur jų vyrai?“ – sako viena iš filme kalbinamų dabar jau pagyvenusių vietinių moterų, besijuokdama, kad nesusiprato anksčiau. Lesbietės po truputį ima okupuoti nudistų paplūdimį: iš bambukų prisistato palapinių, jose ir gyvena, rytais prie jūros ant lauželio verdasi kavą, dienomis vaikšto po miestelio kavines, iš atplaukiančių turistinių laivų žvejoja ką tik atvykusias lesbietes, popietėmis žaidžia įvairius sporto arba eroso žaidimus, naktimis – laužas, dainos ir tie anie žaidimai. Tokia lesbietiška vasaros vizija. Ir beveik visada jos ten nuogos – juk vasara, laisvė. Iš ekrano ataidi „tai apie saulę, jūrą ir flirtą“, „nusimesti drabužius“, „seserystė“, „vaikščioti susikibus“, „apsikabinus“, „laisvė“. Kūnų laisvė. Ir ne gėda.

Režisierė Tzeli Hadjidimitriou domisi atmintimi, ypač lesbiečių, todėl ir šiame filme veik vien iš asmeninių archyvų išluptose nuotraukose ir vaizdo įrašuose matome moteris tokias, kokios jos tuo metu ten ir rodėsi – įsimylėjusios, žaidžiančios, nuogos, ant smėlio begulinėjančios, besipliuškenančios deivių, dievų ir pusdievių kadais naršytoje Egėjo jūroje. Ir visi tie kūnai rodosi tokie gražūs, saulės ir laisvės numylėti. Brauki akimis per jų kontūrus ir lyg pati ten esi – rudeninėse kojinėse sugulę kojų pirštai ima trintis į smėlio smiltis, iš ekrano blyksintis vanduo akina. Ir tik ta viena moteris, tik tas vienas jos komentaras mane pažadina.

Ji prisimena, kaip vaikštinėdama po paplūdimį anuomet stebėjo besimaudančias nuogas moteris, kaip pati norėjo nusimesti drabužius ir pliūkštelti, bet nedrįso. Tik pamačiusi už save stambesnę moterį priėjusi pasakė: „Aš eisiu į vandenį kartu su tavimi, tada visi žiūrės į tave, o ne į mane.“ Gėda. Jai savo kūno buvo gėda.

Įvairius taškus galima masažuoti, pažiūrėjus šį filmą, – moterų erdvės svarbą, sąlytį su heteronormos hegemonija, savosios vietos tarp kitų žmonių radimą, atmintį, istoriją, bendrystę. O štai mane labiausiai kliudęs – buvimas sau, savo pačios kūne. Pati būdama pusnuogė esu ne kartą šėlusi su kitomis moterimis. Antai įvairūs lesbiečių vakarėliai („Pūtė dūzgė“), festivaliai („PiLeFe“ – Piktų lesbiečių festivalis, dabartinis „SapfoFest“). Bet tai vakarėliai – atmosfera, pateisinanti netobulumą, kvailiojimą, girtą, dūmuose paskendusį svaičiojimą. Tokiu atveju visad gali persikelti į performanso, teatrališkumo, netikrumo pusę. Bet kasdienybė, buitis be blizgučių ir aplodismentus dalijančios draugiškai nusiteikusios auditorijos yra kas kita. Ji pulsuojančiai įkyri. Joje viskas brutaliai tikra ir apsimesti darosi per sunku, o ir beprasmiška.

Tik pradėjusi senti ėmiau taip aiškiai jausti, kiek daug to, kas esu, yra mano kūnas. Tiesa, jutau jį ir anksčiau, bet kitaip. Kai prasidėjo brendimas. Kūnas tuomet davė apie save žinoti nokauto smūgiu. Man dvylika, vasara, vienkiemis – lakstyk kur nori, tą ir darau. Užsimanau siusioti, pabėgėju į šoną, nusimaunu kelnes, pritupiu, apatiniai žydri, visai kaip dangus – kaip virš galvos, taip ir tarp kojų – nepavargstanti amžinybė. Bet dabar – juose kraujo dėmė. Viskas persimaino. Dangus nugriūva – niekšas kūnas mane išdavė. Dar vienu smūgiu persmelkia pilvo skausmas, taip pat ir supratimas, kad viskas, kas buvo, – baigėsi.

Prisimenu Vandą Juknaitę rašius: „Iki dvylikos metų nežinojau, kad esu mergaitė. [...] Po mažiuko reikalo iš manęs ant rugių stiebų, tarp jų žydinčių rugiagėlių ir kūkalių ištryško kraujas. [...] Ir dabar atsimenu iškritusį (išmestą?) iš lizdo rusvai rožinį varniuką. Didesnį už galvą jo snapą ir švelniai liečiančią delną, plakančią jo krūtinėlę. Įlipusi į medį bandžiau grąžinti jį į lizdą – nepavyko“ (Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, p. 13–14).

Taip ir aš pajutau savo kūno neatšaukiamumą. Pajutau, kad tai paskutinė mano laisvės vasara, kad aš nebebūsiu aš, kad mano kūnas priklausys kažkam, lyg gamtai ar kitiems. Neilgai trukus nuojauta pasitvirtino: dar tik kalantis krūtinei jutau manąjį kūną tyrinėjančius suaugusių vyrų žvilgsnius, gašlius komentarus. Ir gėda ėmė brandintis tose jau nebevaikiškose įsčiose. Gėda dėl savo kūno, kad jis toks, kam jis toks, norėjosi slėpti.

Dabar, praėjus 30 metų, kūnas mane vėl išduoda – žilstantys plaukai, paakiuose gilėjančios raukšlės, karstanti krūtinė. Sveika įstojusi į long breast press klubą! Bet šiuosyk esu pasiruošusi. Nors ir nežinojau, kad bus būtent taip ar kad tai iš tikrųjų nutiks man, bet nujaučiau. Ir keista, šįkart ne nokautas, o didėjantis komforto jausmas dėl to, koks tas kūnas yra, lėtai, bet užtikrintai atsėlinantis supratimas, kad jis yra mano, man.

Nors komfortas savame kūne ėmė augti, jis dar nėra toks, tikrai nėra toks, kokį savimi demonstravo barzdotoji moteris. Vis dar jaučiu, visais savo gyvaplaukiais, tą kūno nepatogumą. Antai sporto klube, persirengimo kambaryje. Ten, kur taip natūralu būti nuogai, su savo kūnu – nusiprausus, šluostantis rankšluosčiu, prieš apsirengiant rūbus. Tarsi ėjimas tų penkių ar penkiolikos metrų nuo dušo iki spintelės yra sąmoningas, didelių pastangų reikalaujantis sprendimas – dengtis ar nesidengt, jei dengtis, tai tik per klubus ar ir per krūtinę. O gal nepaisyti, gal sakyti: „Ai, nesikankink, dievaži, apsijuosk viską ir eik sau.“ Tokia buitinė scena, be jokių akinančių prožektorių ir kitų stebėjimo. Ir vis tiek – savo kūno gėda. Kartais pasvarstau, ar vyrų persirengimo kambaryje, už sienos, vyksta tokia pati drama. Ar jie gėdijasi, dengiasi, o gal tiesiog įgyvina buitį – vaikšto, prausiasi, džiovinasi, rengiasi, tiesiog būna sau.

Būti nuogai sau kažkodėl nėra normalu. Vizualumo teoretikas Johnas Bergeris jau kadais, kalbėdamas apie moterų nuogystės vaizdavimą, išskyrė: nude vs naked – būti nuogai ir apnuogintai. Būti nuogai sau ir būti nuogai ar apnuogintai kitų, būti žiūrėjimo objektu. Pati moteris išmoksta ir viena, ir kita – būti sau ir tuo pat metu stebėti save, kontroliuoti. Ir taip moters kūnas įsisuka amžinoje savęs netobulumo karuselėje. Jį visad reikia tai čia paraukti, tai ten patempti, truputį padažyti ir būtinai būtinai visiems šypsotis, kad patiktum. Netobulumus juk reikia slėpti. O kai tas netobulumas esi tu pati – pati ir pasislepi. Gėda ir moters kūno nepakankamumas – dvi viena kitą glostančios rankos.

Viešoji erdvė yra pritvinkusi nuogų / apnuogintų (?) moterų atvaizdų. Tad nuogas moters kūnas (visoks) lyg turėtų būti pažįstamas, gal nuobodus ar net nuvalkiotas, lyg ir galėtume nekreipti dėmesio, koks jis. Galėtume tiesiog būti sau. Bet taip nėra. Tuomet kyla klausimas: kam skirti yra moterų kūnai? Jeigu sau – kodėl gėda? Jei kitiems – tai dėl ko? Žiūrėti, vartoti? Ir reprodukuoti? Idėjas, kad moters kūnas nepriklauso jai pačiai.

Ima rodytis, kad tik vyresnio amžiaus moterys gali leisti sau būti sau. Ar tai ir yra laisvės sąlyga – suamžėjimas? Ir nekeista tada, kad tos nuogos, pagyvenusios, moterų paplūdimyje saule ir jūra besimėgaujančios jos nuo seno yra pašaipų objektas. Nebe žiūrėjimo (nude vs naked), o pašaipų. Dar iš vaikystės prisimenu tuos juokelius (beje, pasakotus ir pačių moterų). Mizoginija par excellence. Jos jau nebeatitinka heteronormatyvinio priekaišto, jų saulė nusileido, jos dabar tegali būti gąsdinimo įrankis toms, jaunoms, – tu stebima, nebūk kaip jos, būk geidžiama (gėdykis!) – ir taip mokaisi stebėti save, nuo mažens įsikurdini stebėtoją. O toms moterims, cha! Joms jau seniausiai long breast press! Neseniai, per festivalį „Open Books“, susipažinau su viena rašytoja. Kelios vėliau nuėjome į barą ir prakalbome apie kūną. Ji sakė, kad perkopus tam tikrą amžiaus ribą vyrai nustoja į tave žiūrėti. Klausiau, kaip dėl to jaučiasi, sakė „puikiai, galiu būti sau“.

Čia prisiminiau Mykolo Saukos skulptūros padegimo incidentą. Ne, ne todėl, kad atvaizduotas senas ir nepatrauklus moters kūnas, o antai turėtų būti demonstruojamas tik jaunas, gražus. (Nors tai irgi tiesa, bet man atrodo, kad skulptūra būtų buvusi padegta, net jei ji vaizduotųsi esanti lipniąja juosta prie sienos priklijuotas bananas.) O prisiminiau dėl to, kad viename iš interviu išgirdau kūrinio autorių sakant: „Jokios minties, paslėptos žinutės skulptūroje nėra.“ Kiek moterų, svarsčiau, taip galėtų pasakyti apie savo kūną, amžinai netobulą. Tokį atstumą su kūnu (kad ir atvaizduotu) gali turėti tik tada, kai tokio kūno neturi. Turi kitokį ir pasaulis tau veriasi kitaip.

Prieš gerus dešimt metų dalyvavau slaptame tarptautiniame feminisčių suvažiavime. Buvo vasara, karšta. Jau pirmosiomis dienomis (suvažiavimas vyko aštuonias) kai kurios moterys begulinėdamos pievelėje tarpuose tarp paskaitų ėmė nuogintis krūtinę. Gulinėjo sau, į krūveles sukritusios, kažką bediskutuodamos ar nusijuokdamos – nuogais papais! Ir ne šiaip sau nuogais papais, bet ir apvalainais pilvais! Štai pasiremia kita alkūne – krūtys ir pilvas gulasi pãskui, stojasi rankomis į žemę pasiremdamos – tosios pakimba, nes nelengvos, keliauja kažkur savais reikalais – o jos liumpsi iš nežinia iš kur užplūdusio džiugesio. Nieko nesigėdydamos. Tos krūtys ir kūnai visokie, baisiausiai netobuli. Ir tokie savi. Kad nuogi, kad laisvi.

Tokį nerūpestį dėl savo kūno prisimenu tik iš vaikystės. Kaime, pirtyje, su kitomis moterimis, mamomis, tetomis, iš gretimų kaimų atvažiavusiomis viešniomis. Pirties juodume boluojančios figūros, pilnos šlaunys, meduolių formos klubai, plaukuota gakta (rodosi tokia minkšta). O aš vaikas – nei plaukų, nei krūtinės. Bet kažkodėl esu priskirta prie jų – tų didelių, plaukuotų, galingų moterų. Nesvarsčiau tuomet, kad užaugsiu ir būsiu tokia kaip ir jos – savo kūno turėtoja.

Po keleto dienų tame suvažiavime jau ir aš vaikštinėjau nuogais papais, saulei plieskiant persimetusi marškinėlius per pečius, kad nenusvilčiau. Praeidama su kažkuo pasisveikinu – moterimi irgi nuoga krūtine, kartu su keletu šalia spenelių įsitaisiusių ir linksmai man mojančių plaukų.

Ir ne gėda.