Akimirka – vienintelis laiko vienetas, kurio neįmanoma planuoti.

Brolybė – seniausioji žmonijos našta.

Aukso veršį į turgų varo mėsininkas, o ne auksakalys.

Vertė Vytautas Karalius

Šaltas protas – šaldytuvas dvasiniam penui, paslėptam nuo laiko, kuriame viskas greitai genda.

Sizifas – mito belaisvis, Prokrustas – savanoris.

Yra ir lietuviško kvailumo, bet trūksta Erazmo Vilniečio.

Ir prievarta šypsosi kaip Mona Liza, tik nesulaukia savo genialaus tapytojo.

Plunksnos broliai. Veikiau broliaujasi plunksnos povo uodegoje, nes viena būtų juokinga.

Esmę lengviau suvaidinti akmeniui negu genialiausiam artistui.

Pasakai tinka ir senas slibinas, o utopijai reikia naujo žmogaus.

Istorija savo pėdsakus slepia ir po paminklais.

Prasmė senesnė ir už seniausią vyną, bet neprieinama jokiems degustatoriams.

Ar sveika visuomenė, kai žmogus labiau susirūpinęs jos sveikata negu savo?

Nuo istorijos nepasislėpsi: vis tiek suras jos tarnai ar budeliai.

Gyvenimas – menas, bet populiaresnė gyvenimo saviveikla.

Toks svaiginantis laikinumas, kad reikia amžinybės pagirių.

Netikslumas: aukštai iškelta gálva. Įmanomas tik kelių centimetrų skirtumas.

Argi įkritus į duobę saulė žymiai aukščiau?

Visi rodantys pirštai laikini, lieka tik visos kryptys.

Problemos – mūsų dvasinės amebos: iš vienos mažos dvi didelės.

Mes galvojam, kad mūsų gyvenimą suėdė kiti, o atrajoti tenka patiems.

Iš tikro visi riboti. Kai kas net genialiai.

Paskutinė drąsa: parašyti savo baimės istoriją.

Gamta – nepralenkiama savamokslė ir universaliausias genijus.

Mūsų didžiausias palikimas: išeidami mes paliekam kitiems visą pasaulį.

Kalno demokratija – ne viršūnė, o galimybė visiems kopti į ją.

Jaunystė per kvaila, kad sąmoningai pasidžiaugtų savim.

Mintys turi būti įkyrios, kad per lengvai jų neatsikratytum.

Jei visi pasakytų, ką galvoja, kiek beliktų tiesos galvoje?

FAINA RANEVSKAJA (1896–1984, tikr. Feldman – slapyvardžiu pasirinko A. Čechovo „Žuvėdros“ herojės pavardę) – TSRS liaudies artistė, teatro ir kino aktorė, bendravo su V. Kačialovu, A. Achmatova, M. Cvetajeva, V. Majakovskiu, O. Mandelštamu. Ryškių charakterinių, dažniausiai epizodinių vaidmenų kūrėja buvo nepaprastai populiari, jos posakiai nuolat gaudomi ir cituojami, jos šlovę pranoko gal tik satyros aktorius Arkadijus Raikinas.

Turbūt aš greitai mirsiu. Vis dažniau prisimenu vaikystę. Įvairūs įvykiai išplaukia iš atminties gelmių ir jaudina iki širdaplakio. Aš matau kiemą, siaurą ir ilgą, grįstą akmenimis. Kieme tupi grandine pririštas gauruotas šuo, kurio suveltame tankiame kailyje įstrigo šiukšlės ir net vinys, – vadina jį Buketu. Buketas visada verkia ir žvangina grandine. Aš myliu jį. Apkabinu jo galvą, matau jo geras, protingas akis, prisispaudžiu veidu prie snukio, šnibždu meilės žodžius. Buketas dvokia, bet tai man netrukdo. Juodame danguje – baltos žvaigždės, nuo jų šviesu. Matau pro langą, kaip iš kiemo velka arklį. Vežėjas sako, kad arklys krito nuo senatvės ir jį dabar tempia į lupyklą. Nežinau, kas tai yra. Man penkeri metai.

Pirmą kartą kine. Ištirpstu. Filmas spalvotas (matyt, išdažytas ranka, kaip vėliau buvo padaryta su „Šarvuočio „Potiomkino“ vėliava), galbūt „Romeo ir Džuljeta“. Man 12 metų. Mane apima ekstazė – gerai atsimenu savo jaudulį. Pagriebiu kiaulę taupyklę, prigrūstą smulkių pinigėlių (užmokestis už žuvų taukus). Kiaulę sudaužau. Esu įsiaudrinusi – man reikia atlikti kažką didelio, išskirtinio. Grindimis ima šokinėti monetos, atiduodu jas kaimynų vaikams: „Imkite, imkite, man nieko nereikia…“ Ir dabar nieko nereikia – man 80 metų. Net kvepalų iš Paryžiaus, draugų dovanos. Ilgai svarstau, kam gi juos padovanojus… Ekstazių seniai nepatiriu. Gyvenimas baigtas, o aš taip ir nesupratau, kas ir kaip.

Aš – socialinė psichopatė. Komjaunuolė su irklu.

Jūs mane galite pačiupinėti metro. Tai aš ten stoviu, pusiau pasilenkusi, su maudymosi kepuraite ir plieninėmis kelnaitėmis, po kuriomis visi spaliukai trokšta palįsti. Aš dirbu metro – esu skulptūra. Mane nupoliravo tokia daugybė letenų, kad net didžioji prostitutė Nana gali man pavydėti.

Achmatova man sakydavo: „Jūs didi aktorė.“ Na, taip, didi artistė, ir todėl nieko nebevaidinu, mane reikia atiduoti į muziejų. Esu ne didi artistė, o didi subinė.

„Rašyti memuarus – tas pats, kas rodyti įstatytus dantis“, – sakė Heine. Greičiau jau leisiu save nukryžiuoti, nei parašysiu knygą „Pati apie save“. Ne sykį mėginau pradėti dienoraštį, bet visada sunaikindavau tai, kas parašyta. Kaip galima save demonstruoti? Tai nekuklu ir šlykštu.

Gyvenimas slenka pro šalį ir nė nelinkteli, kaip pikta kaimynė.

– Faina Georgijevna, kaip laikotės?

– Jūs gi žinote, brangioji, kas yra mėšlas? Tai štai, jis, palyginti su mano gyvenimu, – marmeladas.

Sėdžiu Maskvoje, vasara, negaliu palikti šunėko. Išnuomojo man namelį už miesto su išviete. O mano metuose tegali būti vienas meilužis – naminis klozetas.

Senatvė – tai laikas, kai žvakutės ant varduvių pyrago kainuoja brangiau nei pats pyragas, o pusė šlapimo keliauja analizėms.

Kartą dalyvaujant Ranevskajai imta piktintis šiuolaikiniu jaunimu.

– Jūs teisūs, – sutiko aktorė, – šiuolaikinis jaunimas baisus…

Ir patylėjusi pridūrė:

– Tačiau dar baisiau, kad mes jam nebepriklausome.

Man visuomet buvo neaišku: žmonės gėdijasi skurdo ir nesigėdija turto.

Nusifilmuoti blogame filme – tas pats, kas nusispjauti į amžinybę.

Aš greičiau sutikčiau sušokti Žizel nei pasirodyti per televiziją. Užteks man ir radijo. Ryte, kai įjungtas taškas, galiu nors sviestą ant duonos tepti ir arbatą gerti, o ne stebeilytis kaip išprotėjusi į ekraną. Jo, tiesa, aš ir neturiu.

Yra žmonės, gerai žinantys „kas ir kaip“. Mene šie žmonės man regisi kaip banditai, parenkantys raktus.

Ir reikia gi šitaip. Sulaukiau tokio siaubingo laiko, kai pranyko visos namų tvarkytojos. Ir žinote kodėl? Visos namų tvarkytojos tapo aktorėmis.

Talentas – tai nepasitikėjimas ir skausmingas nepasitenkinimas savimi bei savo trūkumais; viso šito nesu aptikusi vidutinybėje.

Prakeiktas devynioliktas amžius, prakeiktas auklėjimas: negaliu stovėti, kai vyrai sėdi.

Optimizmas – tai informacijos trūkumas.

Aktoriai trupės susirinkime svarsto bendradarbį, kuris kaltinamas homoseksualizmu.

– Dieve mano, – neiškenčia Ranevskaja, – nelaiminga šalis, kurioje pats žmogus negali apsispręsti, ką turi veikti jo užpakalis.

Lesbianizmas, homoseksualizmas, mazochizmas, sadizmas – tai ne iškrypimai. Iškrypimų, tiesą sakant, tėra du – ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo.

Perpildytame autobuse, kuris išvežioja po spektaklio aktorius, pasigirsta nepadorus garsas. Ranevskaja pasilenkia prie kaimyno ausies ir pašnibždom, bet taip, kad visi girdėtų, sako: „Jaučiate, balandėli? Kažkam atsivėrė antrasis kvėpavimas.“

Ranevskaja po spektaklio sėdėjo savo grimo kambaryje visai nuoga ir rūkė. Staiga atsivėrė durys ir ant slenksčio pritrenktas sustingo vienas iš teatro darbuotojų. Aktorė nesumišusi ištarė savo garsiuoju bosu: „Brangusis, jūsų nešokiruoja, kad aš rūkau?“

Jeigu moteris eina išdidžiai pakelta galva – ji turi meilužį. Jeigu moteris eina nuleidusi galvą – ji turi meilužį. Jei moteris laiko galvą tiesiai – ji turi meilužį. Ir apskritai, jeigu moteris yra su galva, tai ji turi meilužį.

Moterys, be abejo, protingesnės. Jūs kada nors girdėjote apie moterį, kuri neteko galvos tik dėl to, kad vyro kojos gražios?

Brangusis mano, koks košmaras. Galvą skauda, dantys niekam tikę, širdį spaudžia, baisiausiai kosėju, kepenis ir skrandį maudžia. Sąnarius laužia, vos vaikštau… Ačiū Dievui, kad aš ne vyras, o tai prisidėtų dar ir impotencija.

Kai aš numirsiu, palaidokite mane ir ant paminklo užrašykite: „Numirė nuo pasišlykštėjimo.“

Nemirtingume! Kiek gyvybių atiduota už tave.

Optimistui minusas prie minuso – pliusas, pesimistui – kryžius.

Naujos knygos sensta greičiau negu senos.

Pasiekęs tikslą, tampi taikiniu.

Iš žmogaus, kuris džiaugiasi svetima sėkme, galima sulaukti visko.

Vyrai miršta greičiau, užtai ilgiau nesensta.

Niekas taip negadina asmeninio gyvenimo, kaip šeimyninis.

Kuo mažesnė žodžių laisvė, tuo didesnis posakių pasirinkimas.

Geriau su žmona ginčytis dėl niekų negu laukti rimtos priežasties.

Prie vienatvės įprasti lengviau, kai tau niekas netrukdo.

Viešpatie! Gelbėk mus, nuodėmingus, nuo tų, kurie neturi nuodėmių.

Šviesi ateitis dar parodys, ar mūsų praeitis buvo iš tikrųjų tamsi.

Ideologiškai pakaustytus lengviau pakinkyti.

Imkim ir išsirinkim geriausius!

Tokio varianto mes dar nebandėm.

Senatvė – tai toks laikas, kai pradedi skaityti iš naujo knygas, kurių neskaitei jaunystėje.

Sunku gerbti žmogų, su kuriuo nė karto nesi gėręs.

Įkvėpimo reikia poetui, Pegasui pakanka avižų.

Nuodėmė skųstis gyvenimu tam, kuris dar sugeba nusidėti.

Vyrai! Nežeminkit moterų savo kilnumu!

Kokia laimė, kad Dievas sukūrė Ievą ne pagal savo paveikslą.

Atgaila be nuodėmės – dar didesnė nuodėmė negu nuodėmė be atgailos.

Jaunystė – šauktukas, senatvė – klaustukas…

Baltos varnos pulkais neskraido.

Dievai gyvena tol, kol yra kam jais tikėti.

Jeigu protingas žmogus, tai būtinai priekvailis.

Bijokit nykštukų! Jie visada smogia žemiau juosmens.

Nespėji rasti vietos šitame pasaulyje, o jau laikas keliauti į aną.

Aš dar galiu suprasti klasinę neapykantą, bet klasinę meilę – tai jau ištvirkimas.

Proto nutekėjimas prasideda nuo jo plovimo.

Menką išgėrimą visada gadina gausi užkanda.

Protinga žmona visada atleis vyrui, jeigu ji kalta.

Tai, kas jaunystėje ne tavo kišenei, senatvėje – ne tavo dantims.

Ne kiekvienam užtenka proto, kad juo nesinaudotų.

Tegul jau liaudis kalba ką nori, negu tyli velniai žino apie ką.

Ne viskas, kas iš aukščiau – Viešpaties, kai kas ir iš paukštelių.

Padori moteris neapgaudinės visų vyrų dėl vieno.

Fortūna ir Temidė dirba pakaitomis.

Dažniausiai drabužius keičia nuogi karaliai.

Nelauk greito problemų sprendimo iš tų, kurie jas sukuria.

Kaip reikia prajuokinti likimą, kad jis tau nusišypsotų.

Susitarti su kvailiu galima tik jo sąlygomis.

Tuos pačius pažadus reikia duoti skirtingiems žmonėms.

Palinkėjimas: turėk tu tiek pinigų, kad galėtum asmeniškai įsitikinti, jog ne jie laimė.

Taupykite viltis juodai dienai!

Seksas gali pakeisti valgį tik iki pusryčių.

Nebijok gandų apie save! Bijok tiesos!

Kai tau spjauna į sielą, retai nepataiko.

Švyturys į moters širdį yra jos krūtinė.

Genijų skaičius auga nepripažintųjų sąskaita.

Gyvenu viltimis, kitų pajamų egzistuoti neturiu.

Išankstinis atgailavimas nuodėmę padaro visiškai beprasmišką.

„Jerusalimskij žurnal“, 2010, Nr. 33
Vertė Andrius Šiuša