Voltaire’as buvo keistas žmogus. Tulžingas aštrialiežuvis, aršus dvasininkų kritikas, cinikas ir skeptikas, įtaigus pasakotojas, sumanus ir, šalia Jeano-Jacques’o Rousseau, bene skaitomiausias Europos rašytojas, vienas pirmųjų XVIII a. sugebėjęs prasigyventi iš kūrybinės veiklos. Tuo pat metu jis parašė vienus įdomiausių Apšvietos epochos istorijos darbų.

Atrodytų, kad Liudviko XIV, Švedijos karaliaus Karolio XII ar Rusijos imperatoriaus Petro I biografijoms a priori užprogramuotas dar nuo Einhardo „Karolio Didžiojo gyvenimo“ laikų įsitvirtinęs valdovų biografijų modelis – karūnuotajam geradariui skirta užsakomoji panegirika, turinti hagiografijos bruožų. Bet Voltaire’as buvo skaitomas, plagijuojamas, galiausiai – atvirai apvagiamas. Vadinasi – kitoks. Ir tas kitoniškumas lėmė, kad Voltaire’o vardas savaime buvo prekės ženklas, garantuojantis leidybinę sėkmę. Matyt, todėl, dar prieš Ženevos leidėjams išleidžiant į prekybą Petro I biografiją, vokiečių leidėjai perspausdino pavogtą jos egzempliorių.

Jei rimtai susimąstytume, suvoktume, kad šiandien geriau žinome Montesquieu ir Kanto darbus, kurie mums reprezentuoja Apšvietą, o iš Voltaire’o telikęs vardas. Tačiau ne sudėtingus tekstus išsilavinusiems skaitytojams kūrę amžininkai, o anuomet populiarus, grožiniuose tekstuose banalybių ir vulgarybių nevengęs rašytojas ir istorikas tapo epochos simboliu. Voltaire’as ir yra Apšvieta.

Voltaire’o idėjų sklaidą lėmė bent keli veiksniai. Pirmiausia – jis, kaip koks populiarus šiandienos apžvalgininkas ar tinklaraštininkas, buvo vienas geidžiamiausių Europos korespondentų, sukūręs vieną tankiausių susirašinėjimo tinklų Vakarų pasaulyje, apėmusį Lotynų Ameriką, Europą ir Aziją. Faktiškai Voltaire’as tapo metafizinio darinio, kurį istoriografijoje vadiname Laiškų respublika, lyderiu. Žodžiu, it koks šiandienos influenceris. Tik pasaulinio masto ir nesuskaičiuojamai kartų geresnis.

O štai Voltaire’o kaip rašytojo ir istoriko populiarumą veikiausiai atskleidžia požiūris, kurį jis išreiškė perskaitęs Michailo Lomonosovo knygos apie Rusijos istoriją vertimą: mes taip rašėme istoriją prieš tūkstantį metų! Nes Voltaire’as jau anuomet, XVIII a. viduryje, nerašė kaip visi, o dirbo taip, kaip ir dera Apšvietos žmogui – kaip laisvas, nepriklausomas tyrinėtojas, plačiais potėpiais piešiantis epochos portretą, tarnaujantis skaitytojams, o ne smulkmenišką ir politiškai apdorotą žygių sąvadą norinčiam turėti užsakovui. Atvirkščiai – Voltaire’as dažniau esti ne užsakovo pusėje, o opozicijoje jam.

Galima sakyti, savo kūrybiniais užmojais Voltaire’as pralenkė epochą, kurioje gyveno, ir davė pradžią prancūzų istoriografijos mokyklai, iš kurios XX a. rasis iškiliausi vėlyvųjų kartų Analų mokyklos istorikai. Mokyklos, kurioje herodotiškasis istorijos modelis nugalės romėniškąjį, gebėjimas pasakoti istorijas laimės prieš metraščius.

Kritikas pasakytų, kad Voltaire’o laisvė tėra iliuzija. Juk rašytojas – ilgametis Prūsijos valdovo Frydricho II bičiulis ir išlaikytinis, vėliau – Rusijos dvaro globotinis, imperatorės Jelizavetos Petrovnos tėvo biografas ir penkiolika metų Jekaterinos II korespondentas. Galiausiai Jekaterina II po filosofo mirties net nupirko visą jo biblioteką ir įsakė pergabenti į Rusiją. Ir kritikas būtų teisus: istorikas yra savo gyvenimiškųjų aplinkybių, ryšių, simpatijų ir antipatijų vergas.

Tačiau, net ir priklausydamas nuo didžiųjų Europos dvarų, Voltaire’as gebėjo saugoti kūrybinės laisvės fragmentus, kuriuos apibrėžė gero istoriko vertybės: informacijos ir jos teikėjų įvairovė, šaltinių kritika ir svarbiausia – atida teksto formai, pasakojimo patrauklumui, tarnystė skaitytojams. Vadovaudamasis minėtais principais, Voltaire’as derėjosi su Peterburgo dvaru dėl jam imponuojančios asmenybės, Petro I, biografijos rengimo ir dalykinės pagalbos teikimo. Pamatęs, kad Rusija darbą vilkina siųsdama pavienius užrašus, kailius ir arbatą, jis išleido anekdotų (trumpų, iliustratyvių ir nebūtinai juokingų pasakojimų) apie Petrą I rinkinį, o netrukus – Rusijos dvaro neaprobuotą imperatoriaus Petro biografijos pirmąjį tomą. Intelektinis šantažas lėmė laukiamą rezultatą: Rusija, išsigandusi dėl savo įvaizdžio Vakaruose, nedelsdama užvertė Voltaire’ą reikalaujama informacija ir po poros metų, 1763 m., pasirodė baigiamasis antrasis knygos tomas.

Šiandienos Voltaire’o tyrinėtojai rašo, kad Petro I biografija sulaukė amžininkų, visų pirma rusų, kritikos. Ypač priekaištauta dėl klaidingų detalių. Kita vertus, ar įmanoma išvengti klaidų, kai apie Rusiją rašai Fernė, Šveicarijos prieigose, o savo aprašomos šalies neaplankei todėl, kad tavęs matyti nenorėjo užsakovai rusai? Kita vertus, tie patys tyrinėtojai pažymi, kad ir Jekaterina II, Rusijos valdovė, savo pjesėse neišvengė absurdiškų nesąmonių, pvz., nukeldama jų veiksmą į… senovės Sibirą.

Voltaire’o vertinimas išlieka nevienareikšmis. Vieniems jis – populiarių apysakų (pvz., „Kandido“), nestokojančių atgrasoko vulgarumo, kūrėjas, kitiems – talentingas istorikas, sugebėjęs už valstybine ir tautine mitologija apaugintų valdovų pamatyti ištisas jų reprezentuotas epochas, kiekybinius, kokybinius ir mentalinius pokyčius. Ir svarbiausia: Voltaire’as sukūrė naują istoriko darbo modelį, kuriame vertė visgi svarbesnė už kainą, kryptis – už batų dydį, laisvo mokslininko kūrybinis polėkis – už užsakovo prievartą.

Nežinia, iš kur buvo atėjusi ši keista mada (kartu su kabančiais briedžių ir elnių ragais koridoriuose, kuriais dėl vietos stokos galėdavai persismeigti akiduobę), kai šerno kailis tįsodavo arba kabodavo dažnam bute, o pas mus – tiesiai prie tėvų lovos. Keistai atgrasus (man atrodo, net tėvai vengdavo vaikščioti po jį basomis), keldavo dar ir aibę rūpesčių – jį nuolat reikėdavo dulkinti, o išpleiktą vėdinti balkone, tuoj pat užpuldavo kuosos ir imdavo pešioti ilgus žilus šerius savo lizdams. „Mama, kuosos!“ – šaukdavau ir stebėdavau, kaip juodi guvūs paukščiai, viena žvitria akute sekdami balkono langus, dar spėja prisipešioti pilnus snapus mūsų šerno, kol mama išpuolusi – „Zdraicos, paškustvos!“ – nuvaiko visus su barokiškai išraityta kilimų dulkinimo lazda.

Draugės senelių bute šerno kailis kabojo ant sienos ir norint uždegti šviesą ranką reikėdavo pakišti po švelnia, plaušais dengta oda, kažkur po šerno pažastim, rizikuojant susiliesti pirštais su tuo, kas vaikystėje tykodavo už visų užuolaidų, slėpdavosi naftalinu pradvisusiam spintų slogesy, sudygusių bulvių pilname garde rūsyje, į kurį siųsdavo tėvai. Pavasariop tekdavo kišti ranką į kibią, kapo duobe dvelkiančią raizgalynę jau sudygusių, minkštų ir raukšlingų šakniagumbių, kažkuo primenančių susiraukšlėjusias krūtis ir skruostus, akimirksniu sugeriančius bučiuojančiojo seilių drėgmę.

Nuotraukoje: Aš, užsimerkusi prie šerno kailio svečiuose. 1979

Mano vaikiškoje vaizduotėje šerno kailis nakčia atgydavo ir šliauždavo flirtuoti su dažyto peseco išnara, kurią mama laikydavo importinių batų dėžėje susuktą į marlės gabalą. Pesecas turėjo snukutį su tuščiom akiduobėm ir keturias gailiai kadaruojančias kojeles – tiek buvo likę iš kadaise prašmatnios šiaurinės lapės, laksčiusios kažkur miškų ir laukų platybėse, ieškojusios grobio, vedusios vaikus ir besiporavusios su patinais.

Kai tėvų nebūdavo namie, išsitraukdavau dėžę iš spintos gilumos ir uosdavau keistai rūgštų mumijos kvapą.

Panašiai su kiemo vaikais, radę po balkonais nudvėsusią katę ir atvertę ją lazda (pajudinus dvėselieną, iš išpuvusių vidurių pažirdavo juodi, į šarvuočius panašūs vabalai), visi iš eilės uostydavom lazdos galą – saldų iki svaigesio mirties aromatą.

O po to kailio prie lovos neliko – gal mama neapsikentė ginti jį nuo kuosų, o gal kasmet, po jų lizdų sukimo, šerno likdavo vis mažiau, kol suvyniojusi likutį mama išnešė rūsin; ten jis dar kažkiek metų dryksojo sudygusių bulvių ir obuolių sulčių stiklainių kaimynystėje, kol sukapojo kandys.

– Moteris turi būti pavargus ne nuo darbų, o nuo meilės naktų, – mėgdavai sakyti. Nežinia, kam: mums, sau ar kažkam nematomam, į kurį kreipdavaisi, išpūsdama melsvą cigaretės dūmą.

Kiek tau buvo – gal penkiasdešimt, gal kiek mažiau. Vedei teatrinio grimo kursą, iš Piterio parvežtu, senais riebalais atsiduodančiu grimu tapydavai mūsų veiduose fantastines būtybes, geišas, paleistuves, senes, vyrus, šlykščius nykštukus, fatališkas gražuoles.

Po to rėdydavai spalvoto tiulio kokardom, apsukdavai dirbtinio šilko sarių kokonais ir fotografuodavai, nepamiršdama paskutinę sekundę pati atsistoti kadre, šalia.

Ir koks nuovargis, kai tau dvidešimt, jaunystė – savaime suprantama, ir amžina duotybė, o mes – gražūs, bet nedėkingi jos vaikai, abejingi „čia ir dabar“ efemerijai. Pro langus lindo žydinčių obelų šakos, į klases ateidavo ir paskui sekiodavo milžiniški šunys, aidėdavo klegesys ir juokas, kai ant lygių, dar mergiškų veidų klijuodavomės ūsus ir Viktorijos laikų bakenbardus, tarsi improvizuotus atavizmus, pagamintus iš kažkieno nukirptų kasų. Gal net iš tavo kasų, juk kažkada turėjai kasas.

– Ši tavo raukšlė gilės ir gilės, – kažkodėl pasakei kartą, nykščiu vesdama ryškią raudonos ir pilkos spalvų liniją nuo nosies iki lūpų kampučio mano veide.

Gūžtelėjau pečiais – juk gyvenau amžinai.

Vinjetės nuotrauka iš Vytauto Pupšio asmeninio archyvo

Sena vinjetė, tolimos jaunystės nuotrauka. Į mus žvelgia jaunuoliai, pilni svajonių apie gražią ateitį ir numatytą, tačiau neįvyksiantį susitikimą po 10 metų. Tai Mažeikių valstybinės gimnazijos IV laidos abiturientai.

1930-ieji – visa Lietuva mini Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Ta proga vinjetės viršuje kairiajame kampe – Vytauto paveikslas. Apačioje kairėje – Mažeikių gimnazijos pastato vaizdas ir užrašas ties juo: MEMENTOTE 1940-VI-18, primenantis, kad buvę abiturientai visi maloniai kviečiami susitikti po 10 metų. Apačioje dešiniajame kampe žinomo Mažeikiuose fotoateljė savininko J. Gurvičiaus (vėliau jis sušaudytas nacių) pavardė.

Prabėgo dešimtmetis. Buvę mokslo draugai ruošėsi susitikimui. Kaune, Laisvės alėjoje, žymiame to meto restorane „Metropolis“, buvo užsakyta vakarienė. Moterys pasidarė šukuosenas. Deja, 1940 m. birželio 15 d. sovietų tankai, vikšrais ardydami asfaltą, nuropojo Kauno gatvėmis. Nusistovėjęs gyvenimas griuvo. Numatytas susitikimas neįvyko, ir „Metropolio“ administracija sąžiningai grąžino piniginį užstatą.

Įvairiai susiklostė gimnazijos mokytojų ir buvusių abiturientų likimai, Lietuvą užgriuvus karo audroms ir okupacijoms. Iš kairės vinjetės pusės nuo viršutinės eilės matyti:

Gimnazijos direktorius Stasys Totorius, griežtas ir reiklus matematikas. Vėliau buvo iškeltas į Marijampolės gimnaziją.

Vicedirektorius René de La Croix, kantrus ir tolerantiškas Prancūzijos vokietis. Mokė vokiečių kalbos. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją.

Gamtos mokslų mokytojas Julius Šlekys, kuris mokykloje dirbo 36 metus ir mokė kelias mažeikiškių kartas.

Piešimo mokytojas Pranas Brazdžius, garsėjęs savo keramikos dirbiniais.

Muzikos mokytojas Karolis Pukevičius. Vargonininkas, chorvedys, kultūrinio gyvenimo Mažeikiuose organizatorius. Sovietų represuotas.

Higienos mokytojas Povilas Tautvaišas. Mažeikių apskrities vyr. gydytojas, vėliau vyriausiasis apskrities ekspertas, žinomo JAV šachmatininko Povilo Tautvaišo tėvas. Sovietų represuotas.

A. Baronaitė. Baigė meninio sporto mokyklą Vienoje, Austrijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Australijoje.

Seserys Hofmanaitės. Irena Hofmanaitė-Citavičienė pasitraukė į Vokietiją. Valerija Hofmanaitė- -Remienė po karo gyveno JAV.

Genutė Pilinkaitė-Juodelienė. Baigė VDU. Odontologė. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Australijoje. Jos brolis Vladas Pilinka žuvo Archangelsko lageryje 1943 m.

Valerija Semenavičiutė-Damašienė. Ištremta prie Laptevų jūros 1941 m.

Juozas Remys. Poeto Doniaus Remio brolis. Simfoninio orkestro steigėjas Mažeikiuose vokiečių laikais. Pasitraukęs gyveno Čikagoje.

Steponas Kenstavičius-Kęsgaila. 1941 m. sukilėlis Dapšių kaime. 1942–1944 m. Kauno burmistras. Mirė 1971 m. Monrealyje, Kanadoje.

Juozas Liutkus. Gydytojas, vokiečių mobilizuotas į vermachtą. Grįžęs dirbo rentgenologu Mažeikiuose. Žmona su sūnumi pasitraukė į Vakarus. Jo brolis Antanas Liutkus prieškaryje buvo Lietuvos diplomatas Prancūzijoje.

Jadvyga Gustaitė-Pupšienė, papasakojusi savo sūnui Vytautui Pupšiui šiuos atsiminimus. (Vytauto Pupšio tėvas Konstantinas Pupšys buvo Mažeikių gimnazijos direktorius 1945 m.)

Kitų likimai nežinomi.

Skaičiau ją tvankioje vaikų tarpbaseinio patalpoje – klaustrofobiškoje, dūzgiančioje dienos šviesos halogenais, ten atvesdavau savo sūnų mokytis plaukti, – su kitom motinom kaskart matroniškai užgriūdavom berniukų rūbinę, kur jie stovėdavo šlapi, varvantys ir bejėgiai, su stirksančiomis virkštukėmis, ieškodami akimis savos gimdytojos, kuris nors nusigandęs jau būdavo bepradedąs žliumbti, o mes įsiręžusios, pūkšdamos šluostydavom jų kūnelius, pūsdavom galveles plaukų džiovintuvais ir vesdavom maitinti – tarsi kaskart atkartodamos simbolinius kūdikystės aktus, kurių visos slapta ilgėjomės.

Dienos šviesos lempų dūzgesys, liauni mažų berniukų kūnai, chloro kvapas, drėgnų patalpų įsčių tvankuma – mano madlenų efektas, mano Ventėjo sonata, mano Svano pusė, mano Proustas.

Ir štai vieną dieną knyga dingo – su visom marginalijom, visais meilės prisipažinimais. Tiesiog prapuolė, prasmego skradžiai žemėn. Ieškojau jos namuose, pusnyse, įsivaizduodavau, kaip kas nors radęs iš pradžių kilsteli antakius, o paskui jo žvilgsnis susiaurėja – juk tai Proustas, Svano pusė, ir vogčia dairydamasis į šalis, pabrukęs užantin, jau nešasi namo – prarasto laiko ieškoti. Buvo gėda dėl tokio savo žioplumo – pamesti svetimą knygą, o dar kokią – iš bejėgiškumo net apsiverkiau. Pernaršiusi bukinistų svetaines, galiausiai radau poną Stasį – skelbėsi parduodąs savo Svano pusę, vykti reikėsią į vieną Vilniaus miegamųjų rajonų.

Važiavau per pūgą ir kurį laiką klaidžiojau vienodų penkiaaukščių labirinte, sujungtame prišlapintomis skersvėjuotomis bromomis – irgi vienodomis, o čia dar viską pamažu klojo sniegas. Kol kažkur neryškioje pieno baltumoje pamačiau masyvų pono Stasio siluetą – ėjo prieš vėją kiek palinkęs, nešė knygą pasibrukęs po kailiniais, prie krūtinės, o ištraukęs griausmingai ištarė: „Štai tas kūrinys.“ Buvo panašus į milžiną Senį Šaltį, o gal vikingą, užuodžiau viskį ir vyro urvo kvapą, tiesiog, matyt, dabar yra sunku, taip sunku, kad privalai parduoti savo Proustą.

Po kelių dienų, taip pat netikėtai kaip ir dingo, atsirado pamesta knyga, o pono Stasio Proustas, išleistas 1979 m., iki šiol guli mano lentynoje.

Mano mama Asta Ramoškaitė griežia koncerte konservatorijos baigimo proga. Vilnius. 1971

Man šešeri, sėdžiu klasėje ir stebiu mamą ir ponią Kristiną. Mama moko groti mokinę smuiku, o ponia Kristina akompanuoja pianinu. Mano galva aprišta skepeta, todėl manęs nevedė į darželį; ausų uždegimas. Laukiu, kol baigsis pamoka, ir ponia Kristina man pasakos savo sapnus. Dažniausiai baisius. Ypač laukiu sapno apie mirusį ponios Kristinos vyrą – štai ji savo bute, eina per kambarius ir už kampo pamato savo vyro koją, kurią jis lyg niekur nieko sūpuoja sėdėdamas krėsle. Jau žinau, kad tai sapno pabaiga, nes šioje vietoje ponia Kristina visada pabunda.

Tada kurį laiką tylėdamos žiūrim viena į kitą, o mama sako: ponia Kristina, nepasakokit daugiau, vaikas po to bijo miegot.

Vakare į ausis man įlašina karštų zuikio taukų ir aš ilgai nemiegu, – vaidenasi man, kad matau sūpuojamą ponios Kristinos vyro koją.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Močiutės namas buvo melsvos spalvos. Toks melsvas kaip dangus ankstyvą pavasarį. Jis ir dabar ten tebestovi. Sentimentų vedami, prabėgus penkiolikai metų, aną vasarą nuvažiavome aplankyti gimtųjų vietų. Buvo šilta rugpjūčio diena. Ir apsidžiaugėm lyg išvydę labai artimą žmogų. Pasitiko mus toks seneliukas – sulinkęs, pakrypęs, aptrupėjusiomis, kirvarpų išėstomis sienomis, įgriuvusiu stogu, apraizgytas laukinėmis vynuogėmis. Bet kažkodėl – vis dar savas. Prisišlieju prie saulės įkaitintų lentų ir staiga pajuntu, kaip giliai giliai jis atsidūsta. Visai kaip žmogus.

Žmonės perka ir parduoda namus. Naujieji šeimininkai dažniausiai rūpinasi įsigyta sodyba, kartais ją neatpažįstamai pakeičia, kartais – tiesiog prižiūri. Mūsų atveju šeimininkai iš močiutės pirktą namą apleido visiškai ir daugelį metų jo tiesiog nelanko. Apėjom ūkinius pastatus. Močiutė prisiminė savo karvutes. Mano žvilgsnis užkliuvo už lentos, kurioje nupieštas liaudiškas lelijų motyvas dar gerai išsilaikęs.

– Močiute, kas čia per lenta?

– Palauk, čia juk tavo senelio dar. Gimus tavo mamai pats savo rankomis padirbo vežimėlį. Nuo vežimėlio ta dalis. Auksines rankas turėjo.

Senelio nepažinojau, o dekoruotą lentelę parsivežiau namo. Pakabinau ant sienos. Nuo jos sklinda kažkokia ypatinga šiluma. Tokia auksinė. Turbūt ta pati, su kuria tėvas prieš pusšimtį metų taip kruopščiai meistravo vežimėlį savo naujagimiui.

Priešais namą auganti laukinė obelis vis dar nokina saldžiarūgščius obuolius. Atsikandu. Užsimerkiu.

Ryškiausiai prisimenu didelių, aukštoje žolėje besislepiančių žemuogių kvapą ir skonį. Tokių žemuogių daugiau niekada nesu valgiusi, niekada jos šitaip nebekvepėjo ir tokios didelės jau nebeužaugdavo. O gal tokių didelių uogų randa tik vaikai? Matau pamiškę, kurioje buvo saldžiausių žemuogių pievelė. Prisirinkę valgydavom jas su šaltu pienu ir cukrumi. Pabaigus valgyti dubenėlio dugne visada likdavo truputis pieno ir neištirpusio cukraus.

Močiutės namas stovėjo ant kalniuko, iš visų pusių apsuptas miško. Jo pamatai neįprastai aukšti, iš didelių akmenų. Namas turi atvirą prieangį, kurio abiejose pusėse įrengti suolai. Mėgau ant jų sėdėti ir iš viršaus stebėti, kas vyksta aplinkui. Toliau – koridorius plūkta asla. Prie vienos sienos – kopėčios į palėpę, kitoje pusėje – durys į kamarą. Čia visada kvepėdavo lašiniais, gerai išrūkytomis dešromis, stovėdavo eilė stiklainių su uogienėmis, buvo laikomas duonos kepalas. Uždarę kamaros duris, einame į virtuvę.

Didesnę patalpos dalį užima krosnis, kurioje būdavo kepami pyragai Velykoms ir Kalėdoms. Ji taip pat šildė virtuvę ir vieną kambarį. Name tik du kambariai, nors iš lauko jis atrodo didesnis. Viename kambaryje per vidurį stovi didelis stalas, aplink jį – kėdės. Prie šito stalo pietaudavome atvykę pas močiutę, čia būdavo vaišinami svečiai, valgoma Kūčių vakarienė, čia daužomasi margučiais, švenčiami gimtadieniai.

Kitame kambaryje būdavo puošiama eglė. Žaisliukai senoviniai, iš tvirto stiklo. Po egle – Kalėdų Senelis, toks tikras tikras, su barzda, truputį rūstus, bet, matyt, ir geras. Dovanų visada gaudavome. Šiame kambaryje nakvodavome, dažniausiai pasitiesę minkštą čiužinį ant grindų. Ypač smagu būdavo gultis Kūčių vakarą, kai šalia mirga išpuošta eglutė.

Palėpė. Joje lankydavausi retai. Kartą su močiute ten užlipome pasižiūrėti ką tik atsivestų kačiukų. Palėpės langas apraizgytas voratinkliais, apmūsotas. Kartais girdėdavau ten cypsint peles. Joms ten buvo tikras rojus, turbūt kaip ir kiek-vienoje seno namo palėpėje.

Už namo buvo lauko virtuvė, joje gyvenimas virte virė šiltuoju metų laiku, žiemą būdavo verdama tik gyvuliams. Užtat vasarą: džiovinami grybai, kepami blynai, verdamos bulvės. Prisimenu bulvių su lupenomis kvapą, nuo jų kylančius garus. Pavasarį močiutė čia augindavo viščiukus, jie laisvai bėgiodavo po aslą, galėjau juos imti į rankas, jei tik pavykdavo pagauti.

Prie lauko virtuvės augo antaninė obelis. Obuoliai būdavo dideli ir geltoni, su skaidriais medaus šoniukais. Prie namo kerojo didžiulė laukinė obelis, kurios kartokus vaisius mielai lapnodavusios karvutės. Kandant pirmą kąsnį obuoliai buvo visai saldūs, bet tas saldumas akimirksniu pereidavo į kartumą, todėl belikdavo prakąstą obuolį išmesti.

Netoli namo buvo tvenkinys, tiksliau – du tvenkiniai. Vienas labiau priminė kūdrą. Apaugęs nendrėmis, apraizgytas žolėmis, jis slėpė kažkokią paslaptį. Net karvės ten neidavo gerti – rink-davosi tą švaresnį tvenkinį, kurio vanduo buvo gana skaidrus, kad matytum paviršiuje plaukiojančias žuvis. Vakarais būdavo malonu tiesiog sėdėti ant suoliuko prie namų ir klausytis iš tven-kinio sklindančių garsų. Varlių kurkimas veikia raminančiai.

Užsimerkiu. Matau dideles, plačias, mėlynai, melsvai ir baltai pražydusias pievas. Tai lubinai, aukštos, tobulos gėlės. Iki tų mėlynuojančių laukų reikėdavo eiti per tankų mišką, gana nesvet-ingą, apaugusį krūmokšniais. Išėjus iš miško tankmės atsiverdavo nuostabus vaizdas: tolumoje tyvuliuojantis ežeras, ganyklos, kiti kaimeliai. Priskindavau tų lubinų visą glėbį, kiek tik galėdavau panešti. Čia pat, laukuose, buvo močiutės daržas. Kartais padėdavome jai sodinti ar kasti bulves.

Eidamas giliau į mišką pasiekdavai raistą. Močiutė pasakojusi apie tose pelkėse skendusius žmones, kaimynus. Per stebuklą jiems pavykę išsigelbėti, nors prisišaukti pagalbos būtų buvę neįmanoma – aplinkui nė gyvos dvasios, tik miškai. Už tų pelkių pievoje stūksojo sena apleista ferma, o prie jos augo didžiuliai augalai – Sosnovskio barščiai. Mažam vaikui jie atrodė išties įspūdingi, kaip išskleisti skėčiai. Taip norėdavosi bent vieną nuskinti, bet buvau perspėta, kad jie nuodingi, todėl nevalia liesti.

Karšta rugpjūčio diena, džioviname šieną pievoje. Taip norisi atsigulti pavėsyje ir gulėti aukštoje žolėje vėjeliui glostant veidą. Man devyneri. Dirbti reikia. Tačiau lieka laiko ir žaidimams šieno kupetose. Bėgioti, gainiotis, slėptis, galiausiai – užsiropšti ir nuskęsti šieno pataluose.

Artėja vasara. Šiemet būtinai nuvešiu dukrą į prosenelių sodybą. Gal dar rasim tų saldžiųjų žemuogių pievelę.

Bet ne apie tai kalbėsiu, tik prisiminsiu savo ankstyvuosius prisirišimus prie mirgančio ekrano.

Vaikystėje, be retų apsilankymų kino teatruose, su bičiuliais savaitgalių vakarais stengdavomės patekti į karinio dalinio lauko aikštelėje demonstruojamus filmus – kokie jie buvo, aiškinti nereikia. Jeigu pakeliui mūsų nesugriebdavo budintis karininkas, galėdavome po žvaigždėtu vasaros dangumi, pridengti paslaugaus kareivio milinės skvernu, gėrėtis Ivano Brovkino nuotykiais armijoje. Žinoma, prie negausių miestelio kino teatrų matydavome Tuminausko ir Bulgakovo ant popieriaus ar audinio pieštas afišas, bet, kaip minėjau, mus varžė finansiniai resursai, todėl stengdavomės patekti į nieko nekainuojančius filmus.

Jau besimokydami šiek tiek aukštesnėje klasėje per vasaros atostogas išgirdome gandą, kad mūsų mokykloje bus demonstruojamas toks filmas. Koks laukė nusivylimas, kai mudu su Andžela (vėliau jis tapo kalėjimo viršininku) pasitiko užrakintos durys ir tamsūs langai. Prie durų lūkuriavo tuo pačiu tikslu atėjęs kariška miline vilkintis vyriškis. Pradžioje jis kalbėjo apie kiną, apie tuo metu populiarinamą, nors jau išblėsusį kukurūzų auginimą, vėliau nuosekliai perėjo prie karinės tematikos. Girdi, visos bėdos prasidėjo tada, kai buvo išformuota Šešioliktoji lietuviškoji divizija: kaip būtų gera ir gražu, jei lietuvių kariai žygiuotų, liaudies dainas dainuotų, lietuviški tankai važinėtų! Nuo tokio minties viražo netgi mes, paaugliai, suglumome. Namuose tėvas paaiškino, kad susipažinome su garsiuoju Vytautu, kuris vadinamas Šešioliktąja Divizija. Šiaip jis normalus, sveiko proto, bet jo mėgstama pokalbių tema – nelemtoji divizija. Apie ją galėdavo kalbėti daug, tik klausytojų mažai teturėjo – pasukiodavo tie pirštą prie smilkinio ir pasišalindavo, todėl rinkdavosi jauną ir pakantesnę publiką.

Kaip vėliau įsitikinau, Šešioliktoji Divizija buvo ne tik sveiko proto, bet ir gudrus: važiuodavo bent du kartus per savaitę į Druskininkus parsivežti pilnos kariškos kuprinės paklausios tirpios kavos indelių ir rūkytų dešrų.

Sveiką protą pademonstravo istorijoje prie kultūros (buvusių Šaulių) namų: ten vyko šokiai, mes stoviniavome netoliese – greta Š. D., kuris kalbėjo savo pamėgta tema. Pačiuose šokiuose atmosfera elektrinosi – į juos išdrįso atvažiuoti jaunuolių grupė iš tuometinio Kapsuko. Alytiškiai buvo priblokšti tokio įžūlumo! Tuomet tarp šių dviejų miestų vykdavo savotiški kultūriniai mainai: vieni atvažiavę pas kitus būtinai gaudavo malkų. Šį kartą viskas užtruko neilgai, nes miesto svečiai, peršokę tvorelę, ištirpo parko tamsumoje. Alytiškiai, aišku, neišnaudojo adrenalino pertekliaus, tad jį išliejo ant kitos, mažesnės, alytiškių grupelės. O tada iš kitoje gatvės pusėje esančio milicijos skyriaus išpuolė keli ryžtingi pareigūnai. Šešioliktoji Divizija patarė kuo greičiau visiems dingti: „Dar mus visus paims.“ Nueidami matėme, kaip milicininkai, užlaužę rankas, paragindami gumine lazda, į skyrių vedė nukentėjusįjį su kruvinu liūliu panosėje.

Grįžtu prie kino. Pas mus į vienuoliktą klasę mokytis atėjo Šimoniūtis iš Veisiejų, kur tarmiškai kalbama taip: „Ažare švandruose ašarukai šušana.“ Tas vaikinas buvo neaiškios praeities, apie ją vengdavo kalbėti, – savo miestelyje iš vienuoliktos klasės išėjo (o gal buvo išmestas?), metus prie melioracijos dirbo ir vengė susitikti kraštiečius. Nuomojo vietą lovai miesto centre, pagyvenusių kurčnebylių pusrūsyje. Laisvu laiku nuo matematikos uždavinių sprendimo ir nešvankių piešinių paskutiniuose sąsiuvinių lapuose paišymo stebėdavo šaligatviu pro pusrūsio langą praeinančių moterų padurkus. Paklaustas, kaip susikalba su šeimininkais, pademonstruodavo trinktelėdamas kumščiu į stalą, o tada jau rankų gestais bendraudavo.

Malonius pusrūsio šeimininkus lankydavo vietiniai ir iš svetur atvažiuojantys likimo broliai. Pasirodė kartą nebylus tipas iš Kauno juodu odiniu paltu, pornografinių nuotraukų prikimštomis kišenėmis. Pasiūliau Š. dingti iš kurčių ir nebylių baliuko ir nueiti į kiną.

Kur tau! Anie taip pat pareiškė norį aplankyti pseudomodernią, dėžutinę „Dainavą“.

Visą neilgą kelią stengėmės laikytis atokiau nuo apkvaišusių, lyg laukinių buivolų banda baubiančių bendrakeleivių, bet sėdėti teko vienoje eilėje. Rodė „Chevsurų baladę“. Ekrane šoko lezginką, džigitavo, kovėsi gruzinai. Žiūrovai nuščiuvę sekė nelaimingos meilės istoriją ir staiga tyloje pasigirdo vieno nebylio garsus knarkimas su pasišvilpavimais. Kitas nebylusis jam garsiai dunkstelėjo kumščiu į kuprą. Tolesnio aiškinimosi nelaukėme ir patyliukais dingome iš salės.

Alytui plečiantis atsirado ketvirtas, dar modernesnis, kino teatras. Atėjo perestroikos laikai ir kinofikacijos valdžia paskyrė patį seniausią, patį mažiausią, labiausiai nudėvėtą kino teatrą „Taika“, kaip dabar sakoma, „elitiniam kinui“ demonstruoti. Savo nuostabai, ten tarp nedaugelio dažniausiai atsitiktinių žiūrovų sutikdavau dirbtuvės kaimyną Alvydą. Vėliau eidavome kartu žiūrėti Abuladzės garsiosios trilogijos ir kitų to laiko naujovių. Kitaip nebuvo galima, nes filmas būdavo demonstruojamas tik susirinkus ne mažiau kaip trims žiūrovams. Kasininkė stovėdavo tarpduryje ir vos ne už skvernų gaudydavo praeivius – kartais jai tai pavykdavo.

Pavyzdžiui, žiūrėjome Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“ – lauke pliaupė garsusis, mano taip mėgstamas liepos lietus. Salėje sėdėjome penkiese. Po keliolikos minučių du prisilenkę išsliūkino į lietų. Likome mudu su Alvydu ir dar viena kino gurmanė. Filme, kaip žinoma, – kančia, purvas ir lietus. Lijo ne tiktai ekrane, lauke, bet ir prieš ekraną – ant grindų į balą pro kiaurą stogą rinkosi vanduo. Hepeningas toks, kokio galėtų pavydėti mieste ir toli už jo ribų žinomas instaliacijų ir performansų meistras Redas – čia juk vyko ne sugalvoti, o labai tikri dalykai.

Tikri dalykai netrukus, uždarius „Taiką“, pasibaigė, o aš nustojau vaikščioti į kino teatrus. Beje, iš keturių liko tik vienas…