Čia viena iš tų nuotraukų, kurias pamilsti iš pirmo žvilgsnio. Kitos gali būti gražios ar labai gražios, bet jos nueis tik iki tam tikro filtro. O būna tokių kaip šioji, kurios prasiskverbia kiaurai. Arba ištinka lyg širdies smūgis. Kas sukomponavo ir pagavo tą kadrą, turėjo būti fotografijos genijus. Nežinau nei jo vardo, nei kur ir kada tiksliai fotografuota. Užrašo ant nuotraukos nėra.

Tiesą pasakius, maldaknygių abrozdėliuose panašiai vaizduojama Šventoji Šeima. Sėdi ar stovi Marija su Juozapu, o tarp jų kūdikėlis Jėzus. Kartais irgi su mįslinga šypsenėle. Beje, besišypsantys vaikai senose nuotraukose – didelė retenybė. Esu peržiūrėjęs daugybę prieškariu fotografuotų Pirmosios Komunijos portretų, būriai vaikų, bet šypsena tik viena kita. Paprastai pačių mažiausiųjų veideliuose. Visi kiti rimti, net rūstūs. Lyg kokie seniai. Tarybiniais laikais būtų sakę, jog tai vargingos vaikystės įrodymas. Parduotos vasaros ir panašiai. Bet iš tiesų turbūt kalčiausias pats fotografijos seansas, įvykis, su visais pasirengimais ir suaugusiųjų nurodymais: nejudėti, nesidairyti į šalis, neišsižioti, neužsimerkti. Taip ir suakmenėja vaikelis priešais objektyvą. Pirmosios Komunijos metu vaikus (ir ne tik juos) dar turėjo bauginti ir bažnytinė aplinka, šalimais stūksantis kunigas ar katechetė davatkėlė. Berniukui iš šios nuotraukos pasisekė, nes jis gimtosios trobos pasienyje, greta mamos ir tėčio, kurie visai neatrodo griežti nei pikti. Yra dėl ko šypsotis.

Ketvirtasis šios draugijos personažas – pats netikėčiausias ir paslaptingiausias. Kas ta jauna moteris prie atviro lango, parėmusi ranka smakrą, tarp dviejų pražydusių vazonų? Ką ji čia veikia, ką taip spaudžia kita ranka prie širdies? Nežinia, gal tai kokia teta, namų tarnaitė, šiaip įnamė ar kaimynė. Jeigu tęstum abrozdėlių liniją, toje vietoje virš Šventosios Šeimos trijulės turėtų atsirasti Dievo Tėvo veidas. Kurio, pasak Biblijos, niekas niekada nėra matęs. Kitas variantas – Šventosios Dvasios balandis. Popiežius Pranciškus vis prasitardavo atsargiai apie motinišką ir moterišką Dievo veidą. Dėl Dvasios moteriškumo būtų dar aiškiau. Seniai reikėjo evangelijose balandį ištaisyti į balandę. Spaudos draudimo laikais taip ir vadinosi viena mūsų maldaknygė – „Balsas balandėlės“. Žiūrint į tos moters rankas ir veidą, ūžteli pasitikėjimas Šventosios Dvasios dovanomis, užtarimu, paguoda. Kažin kaip sutampa vaidmenys.

Dabar metas pasakyti, kad ši nuotrauka yra iš pranciškonų vienuolyno rinkinių. Ją kartu su savo pamokslų sąsiuviniais, mokyklos atestatu ir keliomis kitomis nuotraukomis paliko vienuolis tėvas Liudas. Jis yra tas nuotraukoje besišypsantis berniukas. Įdomu, kad panašiai šypsosi jis ir kitoje giminės nuotraukoje. Apsikabinęs šunį. Jau paūgėjęs, bet vėl šalia tėvų ir jaunesnės sesutės. Buvo aukštaitis iš Šimonių parapijos Kupiškio krašte. Nežinau visų jo šeimos aplinkybių, bet karui baigiantis jis atsidūrė generolo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Galbūt dalyvavo mūšiuose. Vėliau – emigracija. Anglijoje dirbo kasyklose. Ilgainiui, aišku, nusibodo. Kas ir kodėl jį nukreipė į kunigus, o paskui – į pranciškonų ordiną, jis pats pasakodavo nebent juokais. Girdėjau, kad prie to prisidėjusi nelaiminga meilė. Nesunku įsivaizduoti. Kunigystės mokslus ėjo Romoje ir vis pasigirdavo, kad kartu su mūsų būsimu kardinolu. Kunigavo lietuviškose parapijose Kanadoje, ilgiausiai – Toronte. Ten slaugos namuose ir pasimirė. Auštant pirmajam advento sekmadieniui. Turėjo nuostabų balsą, bet ant scenos nesiveržė. Nuo jo „Karvelėli mėlynasai“ net vyrai apsiašarodavo. Retkarčiais leisdavo sau nueiti į barą vienuolyno kaimynystėje ir išgerti bokalą „Guinnesso“ alaus su tikra puta. Kad neužmirštų Anglijos. Dar visą gyvenimą jam buvo įstrigę angliškas fish and chips davinys laikraštinio popieriaus tūtelėje. Keldavosi kasdien kuo anksčiausiai, kad užkaistų vienuolynui kavą ir parneštų iš kiosko laikraščius. Daugybę metų šitaip. Su ta kava ir laikraščiais liudijo Kristaus prisikėlimą tikriau nei bet kokie pamokslai.

Yra ką prisiminti iš tėvo Liudo pranciškoniško stiliaus, nepanašaus į tą, kuris dominavo vienuolynuose. Toronte gyvenome po vienu stogu beveik trejus metus. Jei neklystu, jis niekada nebuvo grįžęs į savo Šimonis aplankyti artimųjų. Turbūt nenorėjo graudintis. Prašydavo atvežti jam iš namų tai pepinų veislės obuolių, tai lietuviškų lašinukų, bet kažin ar puldavo valgyti. Pasidžiaugdavo, ir tiek. Atgal į Lietuvą siųsdavo giminėms savo sutaupytų pinigėlių. Tiek jų ir teturėjo. Perka loterijos bilietą ir garsiai planuoja, kad išlošęs dvidešimt milijonų pernakvos naktį ant pinigų maišo, o iš ryto nuneš viską vienuolyno viršininkui.

Jo linksmas būdas, manieros, amžini anekdotai iki šiol buvo man mįslė. Kai klausdavau, iš kur visa tai, jis sakydavo, kad iš kaimo bernų. Kažkiek tiesos turbūt yra. Bet kai dabar matau nuotraukoje tą vaikišką veidelį, šypseną, žvilgsnį, kuris nepasikeitė per aštuoniasdešimt metų, suprantu, kad viskas plaukė iš kito šaltinio. Tėvas Liudas per savo gyvenimą taip ir nesuaugo. Liko amžinas vaikas, trumpakelnis berniukas, krečiantis šposą po šposo. Greičiausiai ir jo kunigystė, ir vienuoliškas abitas buvo tie patys šposai. Ir kodėl negalėtų būti? Argi nėra evangelijose, net Kalno pamoksle žaismės? Ar neliepė Viešpats neperkreipti veido, nevaidinti, nesusireikšminti? Pagaliau – ar nėra liepta būti kaip vaikai, kad patektume į Dievo karalystę. Šioje vietoje tėvui Liudui pasisekė kaip reta: jis niekada kitoks ir nebuvo. Daug poetų už tokią galimybę siūlė atiduoti visa, ką buvo užgyvenę, iki paskutinio siūlo, tačiau į vaikystę taip ir negrįžo.

Dar sykį metu žvilgsnį į atvirą langą ir moters veidą jame. Moteris (o gal tikrai Šventoji Dvasia?) rymo ten dėl to, kad gavo užduotį sergėti tą vaiką. Neleisti, kad trumpų kelnių laimė būtų prarasta.

Tebūna tai pasveikinimas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams Vasario 16-osios proga. Juo labiau kad atvirukas išleistas tais pačiais 1918-aisiais. Ir net gyveno jis, buvo saugomas daugybę metų toje pačioje Pilies gatvėje Vilniuj, netoli nuo vietos, kur ir gimė Nepriklausomybės Aktas. Kalbu apie Marijos Šlapelienės namus. Jie kiek aukščiau signatarų pastato, jau ties posūkiu į Bokšto gatvę. Ten irgi dabar muziejus. Amžiaus pradžioje caro valdžiai atšaukus spaudos draudimą, Vilniuje per visus karus ir okupacijas, iki pat 1949 metų, veikė Šlapelienės lietuvių knygynas. Leido ir platino ne tik knygas ar laikraščius, bet ir pirmuosius lietuviškus atvirukus. Pati knygyno šeimininkė juos meiliai vadino laiškeliais. Šis patriotinis atvirukas kitoje pusėje taip pat pavadintas laiškeliu. Gražu. Vytį raudonos vėliavos fone nupiešė dailininkas Antanas Jaroševičius, kampe jo inicialai. Deja, jokio įrašo ant šio laiškelio nėra, paštu jis nebuvo siųstas, atrodo lyg naujas. Žinia viena: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“

Šlapelienė visą savo amžių nugyveno tame pačiame name. Tarybiniais laikais jo didžioji dalis buvo nacionalizuota, paversta komunaliniais butais, iš kurių vienas paskirtas ir namo savininkei. Uždarant knygyną valdžia konfiskavo apie 10 tūkst. leidinių. Nors ir netekusi knygyno, Vilniaus inteligentams Šlapelienė buvo gerai žinoma, sulaukdavo svečių, mėgo bendrauti ir prisiminti senas miesto istorijas. Namuose buvo likę šiek tiek uždaryto knygyno gėrybių, kurių ponia Marija vis dovanodavo savo lankytojams. Yra pasakojama, kad sykį atėjus pas ją į svečius studentų filologų būreliui su savo dėstytoju ji kiekvieną apdalijusi tuo raudonu patriotiniu atviruku su žodžiais apie nepražūstančią Lietuvą. Studentai galbūt džiaugėsi, bet jų profesoriui turėjo drebėti kinkos ir vaidentis dideli nemalonumui, jei kas imtų ir išplepėtų. Kitą kartą, per Vilniaus miesto jubiliejų, Šlapelienė senuosius savo knygyno atvirukus draugams ir pažįstamiems išsiuntinėjo valdišku paštu. Jau kaip tikrus laiškelius. Buvo drąsi moteris. Signatarų namai, kaip ir uždarytos miesto bažnyčios, turbūt skleidė ypatingas laisvės bangas. Su tokiais reiškiniais režimui nesisekė kovoti.

Kad tie Šlapelienės knygyno laiškeliai anuomet buvo pavojingi valdžiai, liudija ir kita istorija. Dabar man likęs tik vienas toks Vyčio atvaizdas, o mokyklos laikais turėjau jų gerą krūvą, apie pusantro šimto. Senamiesčio draugelis buvo jų iš kažkur prisirinkęs, gal užtikęs kokiame nors sandėliuke ir nežinojo, ką su jais daryti. Kiti jam sakė, jog tai fašistų darbas. Pasiūliau mainytis. Rodos, į pašto ženklus, gal į kramtomosios gumos popieriukus ar užsienietiškų automobilių nuotraukas. Mainai pavyko. Parsinešiau atvirukus namo. Kad pasigirčiau, buvau jų kažkiek nusinešęs ir paplatinęs savo klasėje. Istorijos mokytoja pamačiusi sukėlė skandalą, grasino kreiptis į atitinkamus organus. Girdi, antitarybinė propaganda, kalėjimas garantuotas. Greičiausiai nesikreipė, matyt, pati išsigando problemų. Na, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po kelerių metų saugumas atėjo pas mus į namus daryti kratos. Pačios pirmosios, nelyg kokio sakramento. Aišku, dėl rimtesnių dalykų, ne dėl antikvarinių atvirukų, bet kartu su kitu grobiu pareigūnai susikrovė ir juos, kruopščiai visus suskaičiavę. Tiesa, vėliau baudžiamojoje byloje tarp įkalčių jie nefigūravo. Gaila tik, kad negrąžino. Greičiausiai buvo sunaikinti. Kartu su Brazdžionio ir Bradūno eilėraščiais. O šitą vienintelį po kurio laiko radau paslėptą knygoje. Jis stebuklingai išliko, nes ir vėl yra reikalingas.

„Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“ Dar ne taip seniai tik būtum nusišypsojęs dėl to plakatinio patriotizmo ir naivumo. Ir apskritai, kokie čia pavojai, kokios pražūtys po visų atgimimų, po NATO ir Europos Sąjungos. Bet štai skambina užvakar jautri ir išmintinga moteris, puikios prozos autorė ir klausia, ar laukti karo. Ir kaip laukti, jei iš tiesų jis artėja. Nepuolu prikaišioti sąmokslo teorijų, čia ne tai. Prisipažįstu nežinąs. Tik aišku, kad niekur neišvažiuosiu, nebėgsiu. Ji sako: ir aš. Sutariam, jog remsime Ukrainą. Palaikysim vienas kitą malda ir visaip kitaip. Niekas daugiau nuo mūsų valios nepriklauso. Šaudyti ir sprogdinti jau neišmoksime.

Nepriklausomybės Aktas kažkurio iš signatarų buvo pavadintas Vilniaus lapeliu (kaip panašu į Šlapelienės „laiškelį“!). Atseit, mažas ir nežymus, labiau kaip troškimas, svajonė, vizija. 1918 metų vasario 16-osios popietę, šeštadienį, išėjus iš ano istorinio namo Pilies gatvėje, pasak vieno įvykių liudininko, ir toliau „drėbė šlapias sniegas“. Pro šalį slinko tie patys vokiečių kareiviai, ant pilies bokšto tebesiplaikstė kaizerinė trispalvė. Duona ir toliau buvo už korteles. Arbata seniai be cukraus. Malkos suskaičiuotos padieniui.

Kada prasideda laisvė? Kaip ji atrodo? Ką reiškia?

Atsakymai yra, jie žinomi. Ypač kai esi ragavęs nelaisvės. Bet ir neragavusieji jaučia, įspėja, kaip neįmanoma būtų be jos, laisvės. Tegul iš pradžių per miglą, tik lapelyje ar laiškelyje.

Ne visai pasaka čia. Esu matęs ir šventęs tokias Kalėdas. Su pusnimis sulig stogais. Per sniegynus šiaip ne taip prapėduotu takeliu. Su didžiąja, absoliučia tyla. Kitapus auksinių langų. Leidžiantis ir leidžiantis iš dangaus baltai masei. Turbūt jau niekada nepasikartos. Ar visa tai geriau, kalėdiškiau už milijoną burtažodžių Merry Christmas, išklausytų per šį adventą Amerikoje ir Kanadoje? Ir dar milijoną žvalių melodijų, kuriose ir tas sniegas, ir naujagimis po žvaigžde ar po snaigėmis, ir elnio Rudolfo raudona nosis. Neturiu atsakymo, kas geriau per Kalėdas. Merry Christmas lavina turbūt gali džiuginti ir svaiginti panašiai kaip naktinis snaigių šokis.

Tas senas tarybinis atvirukas, atsiradęs kitame pasaulio gale, šiaip jau nieko ypatingo nereiškia. Netyčia aptikau jį tarp popierių, sukištų į stalčiaus dugną. Mirusio kunigo palikimas, kurio jau niekam nebereikia. Kunigą pažinojau, prisimenu. Dar man buvo gražu, kad ant šio kalėdinio sveikinimo nėra jokių proginių šūkių, prakartėlių ir šventų personažų. Tik sninga ir sninga. Neaišku, kas to piešinio autorius nei kur ir kada išleista, koks tiražas, kiek kainavo – tuos dalykus anais laikais būtinai nurodydavo. Visa spauda buvo valstybinės reikšmės dalykas, prižiūrimas cenzūros, aprobuojamas. Taigi keista, kad šis spaudinys be nieko, lyg iš kokio pogrindžio. Atviruką į Toronto miestą iš Lietuvos pasiuntė mirusio kunigo sesuo. Pavyzdingu tarybinės mokyklos dailyraščiu viduje įrašytas sveikinimas sulaukus šv. Kalėdų ir naujametiniai laimės linkėjimai. 1984 metai. Adresatui turėjo būti labai brangu, jei išsaugojo per visokias kraustynes ir kunigiško turto revizijas.

Pasijutau, lyg pats būčiau gavęs tą popierėlį ir pasveikintas su šventėmis. Gal tik truputį kitaip negu anuo milijonu smagių burtažodžių. Priverstas Kalėdų proga galvoti apie gyvenimą ir mirtį. Apie kunigą, seniai besiilsintį lietuvių kapinėse Toronto priemiesty. Kitados kelerius metus gyvenome čia po vienu stogu. Neatrodė, kad būtų sentimentalus ir prie ko nors prisirišęs. Šypsojosi retai. Kalbėjo irgi tik iš reikalo. Per pamokslus rūsčiai bardavo sugedusį pasaulį ir vis primindavo Dievo teismą. Daugumai parapijiečių, aišku, nepatiko. Taip pat ir man, kitaip traktavusiam Šventuosius Raštus. Bendra kalba buvo neįmanoma. Laikė mane eretiku, pasiųstu griauti tradicinio tikėjimo. Atsisveikinant anglų kalba palinkėjo vešlių ganyklų. Pagal psalmės tekstą.

Atšildavo, pagyvėdavo tas kunigas tik prieš Kalėdų šventes. Mat buvo įsipareigojęs kasmet šalia bažnyčios durų įrengti prakartėlę. Iš faneros išpjaustytos ir ryškiai nudažytos Betliejaus veikėjų figūros, avys ir asilai, milžiniška žvaigždė viršum visko. Darbo buvo per akis, ypač pagyvenusiam žmogui. Įdomu, kad kūdikėlis Jėzus savo kalėdinėje kompanijoje atsirasdavo tik paskutinę akimirką. Atrodė, kad jis pasislėpė ar išėjo pasivaikščioti po miestą. O sykį, kai siautė šlapdriba, mažasis personažas saugiai gulėjo apgaubtas permatomu maišu. Lietuvoje tais laikais tarp paauglių buvo populiaru svaigintis kažkokiais klijais. Prileidžia jų į polietileninį maišelį, įkiša galvą ir uosto, kaifuoja. Taip mano mintyse tie vargšai gatvės vaikai irgi buvo priimami į Kalėdų paveikslą, tarp piemenų ir karalių, šalia Dievo Sūnaus, kuris žadėjo būti panašus į mus.

Kalėdoms mūsų pasaulyje leista pasidaryti iš bet ko. Iš balto žiemos peizažo, o jeigu esi Pietų pusrutulyje – ir iš spiginančios saulutės. Iš tuštumos tiek aplinkui, tiek viduje. Taip pat ir iš pertekliaus, kvailo ir neskoningo, bet kažin kaip pataikančio į vieną toną su pertekliumi, atneštu ano tolimo gimimo. Jau pažinome, drauge su visu pasauliu, ką reiškia pandeminės Kalėdos. O dar anksčiau – ir Kalėdos su uždangstytais iš baimės langais. Ukrainai jos dabar vėl bus iš karo, ir tai nėra vien fakto konstatavimas. Prisimenu, kaip „Sveikas, Jėzau gimusis“ keliskart buvo giedama prie kapo duobės. Kalėdos su dovanų maišu, meilės ir švelnumo pliūpsniais, bet lygiai ir su klaidų ir kalčių našta, vienatvėje, skausme. Nieko originalaus tame sąraše. Ko nebūtų jau senų seniausiai sudėta į sakinį „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.

Kaltas tik jis, pagrindinis viso to veikėjas, ir kiekvieną kartą galima tai iš naujo pajusti. Todėl mums nė nereikia ko nors pagerinti ar papildyti, pakylėti, sudvasinti. Raginti pasaulį įsileisti Kristų. Jeigu Betliejaus istorija buvo paties Dievo darbas, ką dar galėtų pridurti čia mirtingas žmogus?

Nebent paėmęs kokį paveiksliuką užrašyti kitoje pusėje: „Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!“ Geriausia – dailyraščiu. Tačiau tinka ir visokios kreivos raidės. Ar su gramatinėmis klaidomis. Juk yra kas tai ištaiso, pagražina, saugo stalčiuose.

 

Dar vienas iš išnykusio Vilniaus paveikslų. Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampas, ties buvusiu prekybos centru „Vaikų pasaulis“. Fotografo iš Islandijos nuotrauka. Greičiausiai 1988 ar 1989 metai. Fotografas dirbo čia pasiųstas laikraščio redakcijos. Nežinia, ar nuotrauka buvo publikuota. Laikraštis tvarkė savo archyvą, gal užsidarinėjo, ir taip tas paveikslas už keliolika eurų grįžo namo. Buvo siūloma pirkti ir daugiau ano laikotarpio Vilniaus vaizdų: Lenino aikštės, Gorkio gatvės, kelių senamiesčio cerkvių, šiaip vilnietiškų veidų. Spėju, kad islandus domino sovietinės perestroikos į mūsų gyvenimą atneštos permainos, buvo jau nesunku prognozuoti režimo griūtį ir Kovo 11-ąją. Gražus sutapimas: Islandija juk pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę. Gavo už tai dovanų gatvę Vilniaus centre. Beje, visai netoli nuo vietos, užfiksuotos nuotraukoje. Kas žino, gal ir tie visi fotografų darbai, atsidūrę islandų žiniasklaidoje, laimėjo mums simpatijų bei moralinio palaikymo.

Aišku, ši nuotraukėlė nekvepia jokiais atgimimais, reformomis, naujais vėjais. Gal net priešingai. Matome dešimtmečiais gyvuojančias miesto tradicijas, žmonių pamėgtas, savas, susijusias su mažais kasdienybės malonumais. Skubu priminti, jog prie ano vežimėlio su ratukais ir stogeliu prekiaujama karštais pyragėliais. Dažniausiai jie su mėsos įdaru arba su džemu. Kartais su kopūstais. Kepti aliejuje. Visur ir visada to paties skonio. Kainuodavo apie dešimt kapeikų, nelygu koks viduje turinys. Žmonės, ypač vaikai, buvo įpratę juos vadinti rusiškai – pirožkais arba pirožkomis. Jau vėliau atsirado ir patobulintas, brangesnis jų variantas, vadinamieji beliašai. Kartu su pyragėliu, kad neišsiriebaluotum rankos, gaudavai ir skiautelę pilkšvo ir kieto, kaip pats gyvenimas, popieriaus. Buvo valgoma paprastai čia pat arba net nesustojus, toliau einant savo keliais. Mama mums sakydavo, kad baisiai nekultūringa valgyti gatvėje, stačiomis, ne prie stalo, ir pati niekada nesustodavo prie tų greitos mitybos taškų. Be to, sklido gandai apie nežinia kokios kilmės mėsą pyragėlių viduje, gal arklieną ar šunieną, ar dar blogiau. Kiti ir ignoruodavo tą gatvinį maistą. Bet šiaip jau prie garuojančių vežimėlių žiemą vasarą nutįsdavo eilės. Kaip ir čia nuotraukoje. Net per didžiausius šalčius apkūnios pardavėjos baltomis prijuostėmis šūkavo: „Pirožki, goriačije pirožki!“

Jau gerokai vėliau, skaitydamas knygas apie senąjį Vilnių ir vilniečius, supratau, kad toji karštų pirožkų tradicija ir apskritai valgymas gatvėje yra ankstesni dalykai negu tarybų valdžia. Ir ypač žydiškoje miesto dalyje, kur, kaip pasakojama, iš visų pusių sklisdavo pasiūlymai šį bei tą nusipirkti, užvalgyti ir išgerti arbatos ar bent karšto vandens.

Dardėjo pirožkų vežimėliai iš miesto jau kartu su tarybų valdžia ir visu jos palikimu. Kartu su gazuoto vandens automatais, įamžintais Antano Sutkaus nuotraukoje, ir geltonais milžiniškais alaus bei giros bosais, kurių vienas kitas dar užsiliko laukuose vežioti gyvuliams vandenį. Mačiau jų prieš kokį dešimtmetį ir pas kaimynus, Baltarusijoje, ten pat, gatvėse, vis dar funkcionuojančius. Paragavome iš jų giros, linksmai nusifotografavome šalimais. Nostalgijos nėra. Užsimiršo beveik visi tarybiniai skoniai, nebent kas nors iš namų virtuvės. Bet gatvinė kava labai prie širdies, net jei kur tarpuvartėje, stačiomis. Ir gaila senųjų Vilniaus kavinių. Jos išnaikintos ar pakeistos nežinia kuo, o naujų tradicijų taip ir nėra kam sukurti. Šen bei ten imituojamas sovietmečio valgiaraštis, prilipdomi seni pavadinimai, bet tai tik akių monai, kaip sakydavo prosenelė.

Ne apie buvusius valgius ir gėrimus norėjau pasakoti, žiūrėdamas į tą nuotrauką. Ir šįkart ne apie išnykusį Vilnių. Stebiu žmones, susibūrusius šalia vežimėlio. Jų veido išraišką, drabužius, vadinamąją kūno kalbą. Drabužiai jau pagerėję, įvairesni, bet veidai panašūs, vienodai susirūpinę, nepermatomi. Be šiandienio lengvumo ir laisvumo. Savo pyragėlius su mėsa ar džemu jie valgys paskubomis, dideliais kąsniais, vis dar įpratę, kad maisto reikaluose visko gali nutikti. Mėgautis – jiems dar nežinomas žodis. Jie dar negirdėjo šūkio „Nusipelnėme gyventi geriau“. Prasti, aliejaus primirkę kepaišiai šaltą dieną gatvėje tampa skanėstu, dėl kurio verta atlaikyti eiles. Gyvenimas – brangus dalykas.

Man patinka tas stilius. Daug labiau nei visa, ką reklamuoja ir perša gerovės valstybė ir dėl ko taip lengva suvedžioti mielus Lietuvos žmones.

Tie, kurie dabar ant dviejų gatvių kampo lūkuriuoja mažo savo pilkos kasdienybės malonumo, jau visai netrukus kels trispalves ir skanduos: „Laisvės!“ Kažin kaip labai greitai jie atgimė iš aukštybių.

Pirmojo pasaulinio karo vaizdas. Ačiū Dievui, niekas čia nekariauja, nedejuoja sužeistas, nemiršta. Tik gyvena. Savo įprastą kasdienį gyvenimą. Viena Vilniaus diena iš daugybės panašių. Kad čia Vilnius, turbūt atspėtum ir be užrašo. Bet nuotrauka pasirašyta, rūpestingai priklijuota ant pilko kartono, buvusi albume. Okupacinės kariuomenės atstovas stengėsi išsaugoti tą svetimo jam miesto paveikslą. Ekskursijos po Vilnių prisiminimas, egzotika? Sentimentai karinei tarnybai, užkariautojo puikybė? O gal kas nors asmeniška? Kai kas čia matė ir savo šaknis.

Man nuotrauka irgi kalba apie šaknis. Ne per seniausiai taip atrodė nemažas senamiesčio plotas aplink Vokiečių, Žydų, Rūdninkų, Mėsinių gatves, dalį Užupio. Jei norėtum nurodyti konkretų adresą, jis būtų bendras: Vilnius, kurio nėra. Kai čia kažkada augau, tokių vietų dar buvo likę. Prisimenu žibalo krautuvėlę pusrūsyje šalia Visų Šventųjų bažnyčios. Tradicinio Vilniaus verslo – antrinių žaliavų supirkimo punktai irgi buvo panašūs. Reikėjo juos žinoti, nes parankiojęs kokių gelžgalių ar makulatūros galėjai ten gauti cielą rublį.

Tokie Vilniaus vaizdai darė įspūdį tvarką ir higieną dievinusiems vokiečiams. Ano karo metais išėjęs „Vilniaus kelrodis“, pasirašytas Paulio Monty slapyvardžiu, aikčioja, kad žydų kvartalo parduotuvės pirmuose namų aukštuose, „turinčios tik kiaurymę ir šviesos šaltinį“, labiau primena urvus ar daubas, išmuštas gamtos jėgų. Kad galėtum prekiauti, reikia labai nedaug – esą „tik pintinės ir varinių svarstyklių“. Kultūringus, pedantiškus vokiečius apima nuostaba, pamačius urvuose išdėstytus maisto produktus. Kur jau ten švara, šviežumas, kokybė! Ir apskritai: „Oras čia sudvisęs ir surūgęs, tokiu kvėpuoti gali nebent tik vietiniai.“

Vietiniai ir kvėpavo visai sėkmingai. Būtų iki šiol kvėpavę. Gatvėje, po atviru dangumi, ant siaurų, tarpais medinių šaligatvių ir išklypusio grindinio, tarsi teatro scenoje, vyksta didžioji dalis jų kasdienio gyvenimo. „Prekybiniai krepšiai ir vaikai“, – apibendrina „Vilniaus kelrodžio“ autoriai. Šis žydų kvartalo paveikslas dominuoja. Kol penktadieniui temstant ateina metas degti namie šabo žvakes ir sėstis prie stalo.

Chaimas Gradė, Vilniuje gimęs rašytojas, jau išnykusį tarpukario žydų pasaulį dėjo į kiekvieną savo knygą. Gyvendamas Amerikoje, rašė tik jidiš kalba. Buvo arti Nobelio premijos. Lietuviškai dar neišverstas. Romanas „Mano mamos šabo dienos“ – tai jo paminklas žydiškam Vilniui ir motinai, žuvusiai per Holokaustą. Žuvo ir jaunutė Chaimo žmona. Pats jis, vokiečiams užpuolus, traukėsi į Rusiją, manydamas, jog moterims pavojus negresia. Jo našlė motina vardu Velė, artimųjų vadinama Velinka, Mėsinių gatvės tarpuvartėje prekiavo vaisiais ir daržovėmis. Buvo labai religinga. Sūnus, pasimokęs ješivoje, rabinų mokykloje, palinko kairėn. Abu jie gyveno skurdžioje belangėje patalpoje, sujungtoje su kalve. Vidury vasaros Chaimas vaikščiojo apsivilkęs žieminį paltą, nes neturėjo padoresnio drabužio. Bet viską atstojo mamos švelnumas ir meilė. Kai atsirado ši nuotrauka, iš naujo rusų kalba skaičiau Gradės romaną ir vilnietiškus apsakymus.

Urvas, kuriame pagyvenusi žydė prekiauja silkėmis, greičiausiai irgi be langų. Virš durų jidiš kalba užrašyta, jog čia, F. Lewinui priklausančioje parduotuvėje, yra silkių ir malkų. Moteris vilki storą paltą, durtinį, gal dėl tos pačios priežasties kaip ir jaunasis Chaimas. Neatrodo, kad lauke žiema. Fotografui pozuojantis kepurėtas berniukas ir ant laiptų prisėdusi motina su kūdikiu – lyg iš „Vilniaus kelrodžio“ reportažų. Į statines plačiai abiem rankom atsirėmusi silkių pardavėja atrodo gana grėsmingai. Tarsi nuo šluotos nušokusi ragana. Tuoj aprėks ir varys šalin anuos prašalaičius, atbaidančius jai pirkėjus. Bet reikia pasididinti vaizdą, ir nuotraukoje pamatai netikėtai šviesų veidą, drovią ir geraširdišką šypseną, meilų žvilgsnį, nukreiptą į vaiką ant motinos kelių. Chaimo Gradės mama su savo obuolių pintinėmis turėjo būti panaši.

Norom nenorom imi svarstyti, kur šie keturi nuotraukos personažai buvo po ketvirčio amžiaus. Švelnioji silkių pardavėja gal ir nesulaukė 1941-ųjų vasaros. Tačiau motina su kūdikiu ir vaikigalis turėjo sulaukti. Getas? Panerių duobės? O gal kas nors iš stebuklų srities kaip minėtam rašytojui?

Uždarius Vilniaus getą, darbingi vyrai buvo atskirti ir išgabenti į Estijos darbo stovyklas. Kelis tūkstančius moterų ir vaikų suvarė į Misionierių bažnyčios šventorių. Dvi paros po rudens dangum, be maisto ir vandens. Paskui – konclageriai Vokietijoje. Dabar Misionierių šventoriuje, greta neveikiančios bažnyčios, patyliukais įsitaisęs baras. Muzikėlė, maisto kioskai, staliukai, į sveikatą alaus. Šventinė iliuminacija.

Labai seniai, gal iš kiemo kaimynų, gal iš pirmųjų mokyklos klasių draugo Lazerio išgirdau tuos du jidiš kalbos žodžius: zei gezunt. Kitaip sakant, „lik sveikas“ arba „būk sveikas“. Tradicinė atsisveikinimo frazė. Galėtų atitikti ir mūsų „Viso gero!“. Nežinau, kodėl tie svetimi žodžiai tiek metų užsiliko atmintyje. Bet išlindo jie į paviršių dabar kartu su nuotrauka.

Taigi: zei gezunt Vilne! Lik sveikas, kreivų gatvių, krepšių ir vaikų Vilniau! Ir viso gero tau, kad ir kur tu būtum.

Nuotrauka be jokio užrašo, kareiviai be vardų ir savo istorijų, tai mintyse imsiu ir priskirsiu jiems lietuvių liaudies dainą „Anoj pusėj Nemuno“. Ji harmonizuota mūsų genijaus Čiurlionio. Man nuo senų laikų labai graži ir melodija, ir žodžiai. Balandžių persimainymas, transformacija į bernelius. Lyg ant Taboro kalno, kai Kristus trims savo mokiniams rodosi šalia Mozės ir Elijo visas spindintis, neatpažįstamai pasikeitęs. Ir visur tie magiški trejetai. Žaliavo žaliavo panemuniais trys kleveliai, uldavo kleveliuose – žaliuosiúose – trys balandžiai, bet įvyksta nuostabi permaina: „Nei tai buvo balandžiai, nei tai buvo pilkieji…“ Pasirodo, ten trys berneliai uldavo tarsi balandžiai, susiginčiję dėl jaunos mergelės. Žodžiu, mūsų panemunės nė kiek ne prasčiau už Šventosios Žemės kalnus, jeigu paukščiai virsta žmonėmis. Arba medžiai. Ir, aišku, atvirkščiai. Yra dar kitas tos dainos variantas, kur balandžių vietoje atsiranda trys kareiviai, tarp žaliųjų klevelių ieškantys nakvynės. Čia jau būtų visai pagal nuotraukos turinį. Nors nebūtinai to reikia.

Tas trijų kareivių portretas man užkliuvo jau seniai, kai perskaičiau istoriko Gudavičiaus mintį, kad vienas Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas jam esąs vertesnis už visus Lietuvos kunigaikščius. O čia jų net trys sustoję. Jauni, šviesūs, spindinčiomis akimis. Bet paskui pagal lenkišką karinių uniformų albumą išsiaiškinau, kad tai nėra Nepriklausomybės kovų savanoriai. Jų lauko uniformos, knygoje pagirtos ir pavadintos stilingomis, gana vėlyvos, gal tik ketvirtojo dešimtmečio vidurio. Tuo viskas ir baigėsi. Kareivių veidai liko kompiuterio ekrane tik todėl, kad karo tema tapo kasdienybe.

Žinoma, kariauti yra sunkiau negu ginčytis, tegul ir labai smarkiai, dėl mergelės. Net jeigu nieko sau nepeši pasiginčijęs. Bet įdomu, kad mūsų tautosakoje ten, kur karas ir kareiviai, būtinai bus ir mergelė. Mylinti, išlydinti, laukianti. Prastovėjusi kalne duobę ir nesulaukusi. Žirgas parbėga vienas, be raitelio. Mylimojo kraujas pražysta rožėmis ir žemčiūgais. Gal taip stiprinama karių dvasia, praskiedžiamas karo siaubas? Gal mergelių širdys rengiamos likimo smūgiams? Meilė kaip vienintelė adekvati atsvara visa ryjančiam slibinui? Tas duetas išliks keistas. Paprasčiau, logiškiau greta karo ir karių kraujo dėti keršto liepsnas, neapykantą priešui.

Nežinau, ko išmoko ir dar išmoks kariaujanti ir priešų negailestingai žudoma Ukraina. Kai per žinias kartais parodo po apsikeitimo belaisviais sugrįžtančius namo ukrainiečių karius, ten matosi ta pati graudi jungtis. Mylimosios glėbys ir nebylus troškimas niekada daugiau nesiskirti. Žiūrėdamas supranti, kad pergalę tai šaliai ir žmonių dvasiai turėtų lemti ne glamonės, ne prisirišimas, bet tai, kas žiauru ir baisu. Kas akis į akį su ugnimi, pavojais, mirtimi. Ir vis tiek savo silpnume labai norėtum, kad vargšė širdelė imtų viršų.

Nebūdingi kario įvaizdžiui ir šie trys Lietuvos kariuomenės šauktiniai. Veideliai jų nekalti, vaikiški, nė nesapnavę jokių karų. Kaip lėlės, sakydavo kitados kaime. Jiems sutanas reikėjo vilktis, ne kareivišką milinę. Na, gal karas jiems dar ne rytoj, gal visi trys baigę tarnybą laimingi grįžo į gimtąjį sodžių anoj ar šioj Nemuno pusėj. Mergelėms į glėbį. Ars žemę, augins vaikus, sekmadieniais klūpos bažnyčioje ant vieno kelio. Deja, nuo karo ir milinių jie greičiausiai taip ir neišsisuks. Tos kartos berneliams buvo daug šansų anksčiau ar vėliau pražūti frontuose ir miškuose. Kad bent už savo kraštą, už laisvę. Bet dažniau svetimuose karuose. Ir nežinia dėl ko.

Karinės tarnybos populiarumas šiandien kyla. Kultūros žmonės, net poetai veržiasi į Šaulių sąjungą. Mokosi būti kieti ir stiprūs, netaupyti savęs. Du keturiolikmečiai draugai parapijos stovykloje kalba, kaip jiems patinka būti jaunaisiais šauliais. Laukia pratybų, gyvenimo miške, karinės drausmės. Patariu nepamiršti tikėjimo. Vienas jų sako mėgstąs rožinio maldą. Prisimenu, kad tarp senienų turiu mažą, specialiai kareiviams skirtą rožinį su metaliniais karoliukais, greičiausiai Antrojo pasaulinio karo laikų. Pajuodęs, sutrūkęs, gal nuo dažno naudojimo, nėra kelių karoliukų, bet kaip nors sutaisysiu. Yra kam dovanoti. Vėl bus pagal visas įmanomas savo paskirtis.

Taip eina ir užeina berneliai ant didelių vainelių. Atvirtę paskui į balandžius ulduos panemuniais. Ir nežinai, kodėl nieko naujo pasaulyje. Nebent ginklai berneliams medžioti.

Tikra vienuoliškoji idilė. Gražu, nematyta. Lygiai taip senuose paveiksluose vaizduojama šv. Ona, Jėzaus bobutė, mokanti skaityti Švč. Mergelę, būsimąją mamų mamą.

Kaip matyti, pranciškonų abitai nepasikeitę, su ta pačia balta virve ir kapišonu – kapucija. Tik dabar juos siuva iš plonos sintetinės medžiagos, kad būtų lengvesni, patogesni. Prieš karą siūdavo iš šiurkštaus naminio milo. Sakydavo: šuo tokio neperkąstų. Esu matęs vieną panašų, brolio Pauliaus, vienuolyno batsiuvio, saugotą daugybę metų. Kai galų gale jis vėl viešai jį apsivilko, švytėjo kaip kūdikis. Su juo ir palaidojo.

Ant nuotraukos nėra jokio užrašo. Kad čia Kretinga, atpažįstu iš akmeninės šventoriaus tvoros. Taip pat nepasikeitusios. Iš rytų pusės, šalia ūkinių vienuolyno vartų, labai panašiai kitados susėsdavome ant išvirtusių akmenų. Ir po du, ir po tris ar daugiau. Bet ir po vieną, kai netyčia ateidavo noras pasvajoti ar pasimelsti, žiūrint į Lurdo grotą kitapus kelio, upeliūkščio slėnyje. Mano celės langas su iškištu lauk mediniu avinu buvo į tą pusę. Iš tolo kai kam pasirodydavo, kad lange nuolatos budi šuo.

Nemanau, kad tiedu pranciškonai pozuotų, būtų susodinti greta tik dėl vieno gero kadro. Viskas tikra. Kokią knygą atsivertęs vyresnysis vienuolis? Pagal formą ir storį tai galėtų būti brevijorius, kasdienių maldų knyga. Suprastum, iš kur tas pamaldus jaunojo pranciškoniuko žvilgsnis. Jis pats dar per žalias kalbėti kunigų poterius iš nuosavo brevijoriaus. O jo mokytojas aukštai pakelta galva, pilnas žinojimo ir pasitikėjimo savimi. Išpuoselėta ševeliūra lyg mūsiškių ministrų, grakščios pianisto plaštakos. Inteligentas. Jaunėlio rankos – valstiečio, žemdirbio. Joms nuo gimimo buvo skirta varyti žagrę, mosuoti dalgiu sulig aušra, mėžti tvartus. Tik va pasisekė, tėvai išleido mokytis, atsirado vienuoliškas pašaukimas.

Deja, jau turbūt niekas neatkapstys tų dviejų vienuolių vardų, biografijų, nepasakys, koks jų likimas šioje ašarų pakalnėje. Nuotrauka padaryta greičiausiai ketvirtajame dešimtmetyje, Kretingos vienuolyno klestėjimo laikotarpiu, kada ten gyveno gal dvidešimt ar daugiau pranciškonų ordino narių – kunigų, klierikų, šiaip broliukų, dažniausiai juodadarbių. Gyveno be didelio vargo ir kančių. Vienuolynas – ne kalėjimas. Atvykdavo garbingų svečių, lankėsi net pats Antanas Smetona. Vadinasi, būdavo vaišės, šventė. O štai nuotraukoje du pranciškonai, susirengę į ekskursiją po Nidą, garlaivyje smagiai traukia dūmą. Kita nuotrauka, kur tiesiai iš kibiro geria ką tik primelžtą pieną. Anų laikų liudininkas yra pasakojęs, kaip jauniesiems pranciškonams suklaupus melstis prie šv. Antano paveikslo Kretingos bažnyčioje miesto mergužėlės prikaišiodavo jiems į kapišonus meilės laiškučių. Ar sulaukdavo kuri nors atsakymo, nežinia. Kaip ir visais laikais, kažkas imdavo ir atsisveikindavo su vienuolynu. Kas savo noru, dėl meilės reikalų ar pasiilgęs pasaulio, o kas išprašytas kaip netinkamas, be pašaukimo. Atgal prie žagrės.

Antrasis pasaulinis karas, abi okupacijos ir pokario represijos išsklaidė Kretingos pranciškonus. Vieni dar anksčiau buvo išsiųsti studijuoti į užsienį, kiti nelegaliai perėjo Vokietijos sieną ir negrįžo. Keletas pateko į lagerius. Vienas vyresnio amžiaus kunigas daug metų slapstėsi Žemaitijoje persirengęs moterimi, o laikydamas kur nors užkampyje mišias vietoj ostijų panaudodavo suraikytą riestainį. Augustinas Dirvelė, populiarus ir įtakingas kunigas, žuvo lageryje. Kitą veiklų, ambicingą pranciškoną, NKVD užverbuotą šnipinėti pogrindžio veikėjus, nušovė partizanai. Pačioje karo pradžioje Kretinga degė, griuvo senasis barokinis bažnyčios bokštas, įlūžo stogas, dalis vienuolyno pastatų irgi virto griuvėsiais. Po karo bažnyčioje dar kunigavo keli likę pranciškonai. Keli dirbo kitose parapijose. Paprastiems broliukams buvo leista pasitraukti ir nesilaikyti vienuoliškų įžadų. Bet išėjo ne visi. Iki pat sovietmečio galo Kretingoje buvo likusi grupelė ištikimųjų vienuolyno broliukų, gyvenusių po vienu stogu komunaliniame bute, dirbusių įvairius darbus ir palaikiusių pranciškoniškąją tradiciją. Nuo jų, galima sakyti, ir prasidėjo naujas vienuolijos etapas.

Abiem nuotraukos personažams visi tie įvykiai dar toli. Jaunajam vienuoliui gera glaustis prie savo mokytojo, gaudyti kiekvieną jo žodį, jausti jo palankumą. Vyresniajam, kad ir koks jis tobulas, irgi malonus mokinio prisirišimas. Norėtųsi linkėti, kad jiedu niekada neišsiskirtų. Gal net taptų draugais. Prisimenu rusų tautybės vaikiną, kuris į Kretingą iš Novosibirsko atlydėjo ten kunigavusį lietuvį pranciškoną, savo mylimą mokytoją. Vienuoliu vaikinas netapo, bet mokytojo nepamiršta.

Nuo viduramžių iki pat šių laikų vienuoliškoje tradicijoje pilna gražiausių tekstų apie draugystę. Tiesa, dykumų tėvai kratėsi bet kokio artimesnio ryšio su kitu asmeniu, ypač su jaunais žmonėmis, tiek su vaikinais, tiek su merginomis, laikydami juos šėtoniškų pagundų šaltiniu. Bet jau XII amžiuje cistersų vienuolis Aelredas davė pradžią tam tikrai draugystės mistikai ir liepė nepasitikėti meile, kuri kreipiasi į visus ir nepasiekia nė vieno. Benediktinų abatai rašė švelnius motiniškus laiškus savo auklėtiniams. Ignacas Lojola paties įkurtą vienuoliją pavadino Jėzaus draugija, o jos nariai vienas kitą vadindavo draugais, bičiuliais.

Visi tie, su kuriais anuomet sėdėta ant akmenų prie šventoriaus tvoros Kretingoje, seniai išsilakstė kas kur. Susitikus būna šiek tiek drovu kalbėti apie tuos laikus. Apie tai, kad į kasdienes maldas vietoj brevijoriaus kartais slapčia imdavome Marčėno eilėraščius, „Mažąjį princą“ ar „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“. Kad vogėme vienuolyno sriubą ir nešėme dirbtuvėse gyvenusiems alkoholikams ir narkomanams. Ir kai du draugai iš mūsų kompanijos atsisveikino su Kretinga, trečiasis tėškė į grindis stiklainį su barščiais ir bėgdamas vienuolyno koridoriumi šaukė: „Jėzau, tu neteisus!“

Kiek žinau, Jėzus tada nepuolė teisintis. Greičiausiai nepanoro pasirodyti per saldus, nes prisiminė Paskutinę vakarienę ir mokinio, kurį mylėjo, galvą ant savo peties.

 

Šitas 1934 metų paminkliukas tarsi per stebuklą išliko Vilniaus senamiestyje šalia Užupio tilto. Kažkaip neužkliuvo nei tarybų valdžiai (o juk su religine simbolika ir Šv. Rašto citata), nei paskui tiems, kurie lupo lenkiškas memorialines lentas nuo miesto pastatų. Net karo liepsnos jį aplenkė, nors šalimais pastatai griuvo ir degė. Tik sykį, jau visai mūsų laikais, girtas vairuotojas (ar vairuotoja) automobiliu buvo nuvertęs jį nuo postamento. Laimei, nieko daugiau nesužalojo. Netrukus nemirtingas paminklas vėl stovėjo savo vietoje.

Žiūrėdamas į atviruką suabejoji, ar tikrai paminklas toje pačioje vietoje, kur buvo pastatytas. Dviaukščio namo fone nėra. Nė to, kuris matosi kairiajame nuotraukos kampe. Dabar šalia tik medžiai, plati Maironio gatvė ir autobusų stotelė. Taigi – mįslė.

Prieš karą Maironio gatvė nuo Užupio tilto vadinosi Tymo gatve (lenkiškai Safjaniki) ir buvo siauresnė, toliau nuo Vilnelės, iš abiejų pusių apsupta namų bei namukų. Amatininkų odminių rajonas, pridygęs mūrinių ir medinių pastatų, su mažų gatvelių ir skersgatvių tinklu, žuvų turgumi, sena pirtimi. Jeziorna, Praczkarska, Rybna, Kopanica – viso to jau nėra nė ženklo. Šeštojo dešimtmečio nuotraukoje nuo Išganytojo kalvos iš 1958 metų Vilniaus albumo dar matyti rytinėje Tymo gatvės pusėje išlikusi visai sveikų pastatų grupė, dalis senųjų Safjanikų. Juos nugriovė platinant gatvę. Neliko nė abiejų kampinių dabartinės Išganytojo gatvės namų.

Toje pačioje nuotraukoje nuo kalno iš tolo vos vos įžiūrimas ir šis paminkliukas. Atrodo, kad, pašalinus gretimus pastatus ir tiesiant naująją Tiesos (!) gatvę, jis buvo šiek tiek patrauktas tolyn nuo Vilnelės kranto.

Ta vieta ir pats paminklas tarybiniais laikais Užupio senbuvių buvo vadinamas Tėvo kapu. Kada ir kodėl atsirado toks pavadinimas, neaišku. Ties Išganytojo gatvės kampu, vietoj buvusio namo, turbūt aštuntojo dešimtmečio vidury atsirado alaus kioskas, veikęs kiaurus metus ir traukęs senamiesčio publiką. Žiemą alų net pašildydavo. Apie Tėvo kapą vis rašė ir rašė Jurgis Kunčinas. „Tūloje“ ir kituose savo romanuose, eseistikoje. Jis mylėjo tą kampelį.

Ką pagerbė ir įamžino (gal jau tikrai!) šis paminklas, žino daugelis. Per didįjį Vilniaus potvynį 1931 metų balandžio 23 dieną šalia Užupio tilto patvinusioje Vilnelėje, gelbėdamas skęstantį ketverių metų žydų tautybės berniuką Chackielį Charmacą, paskendo jaunuolis, amatų mokyklos moksleivis Mieczysławas Dordzikas. Pirmosios dvi potvynio aukos mieste. Pagrindinė potvynio zona buvo Neries pakrantės, Tilto gatvė, Katedros aikštė. Vilnelėje vanduo siekė tiltus. Griuvo mediniai namai, stovėję arčiau vandens. Žmonės iš aplinkinių gatvių bėgo lauk, susirinko minia. Kažkas sušuko, kad skęsta vaikas. Vienas laikraštis paskui rašė, kad Dordzikas tuo metu žaidė kamuoliu (negi palei cerkvės pasienį, ten pat, kur ir mes po daugelio metų!). Vaikinas šoko į vandenį. Pasak liudininkų, jam pavyko sugriebti skęstantį berniuką, bet vandens srautas trenkė jo galvą į Vilnelės krantinės mūrą. Dordzikas neteko sąmonės. Jo kūną potvynio bangos nunešė tolyn. Chackielį gelbėtojai ištraukė ir mėgino gaivinti, bet veltui.

Dordziko kūną žvejai sugavo Neryje po mėnesio, tarp Buchtos ir Laskovščyznos kaimų, dabar turbūt jau neegzistuojančių. Skenduolis buvo pašarvotas Šv. Jokūbo ligoninės morge. Jį atpažino tėvai. Surengtos iškilmingos laidotuvės. Lyg karo didvyrį į Rasų kapines jį lydėjo lenkų legionierių kapelionas, septyniasdešimtmetis vyskupas Bandurskis su būriu miesto kunigų. Dordzikas po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Tuoj po laidotuvių, Vilniaus valdžiai palaikant, susibūrė specialus lenkų ir žydų atstovų komitetas, ėmęsis įamžinti jaunojo didvyrio atminimą ir pastatyti jam paminklą. Miestui sunkiu ekonominiu metu surinkti reikiamas lėšas užtruko ilgai. Paminklo autorius – garsus to meto Vilniaus skulptorius, universiteto profesorius Bolesławas Bałzukiewiczius. Pasirinkta kukli juodo granito plokštė su Aušros vartų gailestingosios Dievo Motinos bareljefu ir įrašu apie Mieczysławo Dordziko žygdarbį: „Šį Vilniaus vaiko poelgį, gimusį iš krikščioniškos meilės artimui, vilniečiai pagerbė šiuo paminklu.“ Dar citata iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams: „Ieškau ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui.“

Paminklo atidengimo ceremonija įvyko per potvynio metines, 1934 metų balandžio 23-iąją, Šv. Jurgio dieną. Todėl ir pats Dordzikas lygintas su kilniuoju ir drąsiuoju krikščioniu riteriu. Paminklą atidengė Vilniaus vaivada Władysławas Jaszczołtas. Dalyvavo Dordzikų šeimos nariai: tėvas su motina, du broliai ir sesuo. Tarp žydų bendruomenės atstovų buvo dr. Jokūbas Vygodskis, žinomas politikas ir visuomenės veikėjas. Per ceremoniją kalbėta apie Vilniuje spinduliuojančią jogailaičių brolijos idėją, o Dordzikas pavadintas fakelu, nušviečiančiu meilės kelią, kai visur aplinkui plinta nacionalizmas, vedantis į neapykantą tarp žmonių ir tautų.

Dordziko atvaizdo neliko. Iki šiol buvo nežinomas ir painiojamas ir jo amžius, mokslo vieta, šeimos aplinkybės. Meno istorikė Rūta Janonienė šiemet pavasarį iš Lietuvos archyvų surankiojo žinias apie Mieczysławą Dordziką ir jo šeimą. Tėvas Ludwikas buvo valstietis nuo Maišiagalos, motina – vilnietė Bronisława vokiška pavarde Reichenbarch. Pats Mieczysławas gimė Vilniuje 1912 metų spalio 25 dieną, pakrikštytas Šv. Teresės bažnyčioje lapkričio 18-ąją, taigi per Gailestingumo Motinos atlaidus. Dar buvo du ar trys jaunesni broliai ir sesuo Helena. Neturtinga šeima tuo metu gyveno Šv. Nikodemo skersgatvyje 24. Dabar tai Lapų gatvė. Vėliau persikėlė į Liepkalnį. Visi buvo uolūs Aušros vartų parapijiečiai, o Mieczysławas vaikystėje patarnaudavo per mišias. Kur jis mokėsi ir gyveno potvynio metu, nurodoma įvairiai. Dažniausiai vadinamas amatų mokyklos mokiniu, gyvenusiu Švietimo draugijos internate Užupio g. 5a. Taigi kaimynai su Chackieliu Charmacu, kurio šeimos adresas buvo Paupio g. (ul. Popławska) 5. Pati amatų mokykla turėjo būti kažin kur dabartinėje Aukštaičių gatvėje. Nors štai laikraštis „Dziennik Wileński“ žinutėje apie Dordziko laidotuves rašo, kad jaunuolis buvęs Misionierių seminarijos auklėtinis. Vienuoliai misionieriai Vilniuje kunigų seminarijos neturėjo, bet buvo jų gimnazija ir vienuolyno noviciatas.

Dar lieka surasti palaidojimo vietą Rasų kapinėse. Kad ilgainiui jo kapas galėjo sunykti, nieko keista. Dordzikų šeimos pėdsakus aptikau Szprotawos mieste pietvakarių Lenkijoje, kur jie repatrijavo po karo. Vėliau Mieczysławo kapas niekam daugiau nerūpėjo.

Tokia tad istorija. Jos specialiai netaikiau prie mūsiškės paminklų bangos, nors Mieczysławo Dordziko paminkliukas gražiai rodo, ką reiškia pastatyti paminklą, kuris būtų mylimas štai jau antrą šimtmetį. Bet dar svarbiau, ir dar didesnė paslaptis (gal ženklas), kad abu seniausi išlikę, visus karus ir visas griovimo akcijas išgyvenę Vilniaus paminklai (Dordziko ir Juozapo Montvilo pranciškonų bažnyčios šventoriuje, abu skulptoriaus Bałzukiewicziaus darbo) galiausiai skirti tam pačiam dalykui ar pasirinkimui. Nors jų kontekstas ir fonas, rodos, visai į kitą pusę. Kitados vienas senas vilnietis pasakojo, kad karo metais Tymo gatvėje netoli Dordziko paminklo buvo įsikūręs pigus raudonų žibintų kvartaliukas vermachto kareiviams. Gi pranciškonų šventoriuje, kaip esu skaitęs, 1941 metų birželį nušautas pirmasis raudonarmietis, o paskui – pirmoji Holokausto auka. Galimas dalykas, jog ten pat giliai pakasti ir pirmųjų Vilniaus kankinių pranciškonų kauleliai.

]]> https://www.satenai.lt/2025/06/20/vilnele-bego-i-vilija-ir-kas-paskui/feed/ 0