Kalbėti apie šiandienos kultūros situaciją norėčiau pradėti nuo bendrybių bendrybės – žmogiškos mentalinės aplinkos, kurioje gyvename. Šiandieną vis dažniau ją įvardijame keliais žodžiais: „čia ir dabar“ ir „atmintis“. „Čia ir dabar“ – šią akimirką suvokiamas gyvenimo momentas, toje gyvenimo momentų eilėje yra ir kažkas, kas pačia mūsų atmintimi tam priešinasi. Man atrodo, kad pirmasis teiginys mus sieja su biologine mūsų prigimtimi. Mano šuva Džoika teturi nedaug atminties, ji visada yra tik „čia ir dabar“, o man atmintis yra kažkas absoliučiai žmogiška. Man atrodo, kad didžiausia atminties saugotoja yra religija, kasdien aktualizuojanti tūkstantmetę praeitį, ją vis atmenanti tuo nepaprastu sakraliniu žodžiu: „tikiu“. „Čia ir dabar“ – tai telefoninės programos, atskiriančios žmones, paskandinančios juos kažkieno dirbtinai sukurtose fantazijose, paverčiančios kūno malonumus esmine gyvenimo siekiamybe. Tuo pat metu gyvename nuolatinių virsmų amžiuje. Nebepasitikime atmintimi, praeitimi, ją vis dar reikia verifikuoti dabartimi, o nuo gyvenime suvokiamų faktų, „čia ir dabar“ paviršutinių faktų niekaip nepereiname į jų gilumą, sąsajas, reikšmes, nematome giliųjų, vidinių reiškinių procesų. Jei jų nėra daugumoje, viešumoje, bendruomenės bendrybėje, mes jų ir nepastebime.

Tad noriu pereiti prie mane vis kamuojančio klausimo: ką reiškia žmonių dauguma? Suprantame, ką reiškia rinkėjų politinė dauguma pačiai politikos veikimo formai ir turiniui, bet dažnai nesuprantame, ką reiškia dauguma kultūros vartojimui ir meno formų stiliui. Šis klausimas natūraliai iškilo tradicinei (vis dar) muzikai toje prievartinėje popso muzikos apsuptyje, būgnams mušant mažai kintančius ritmus, tą nuolatinį maršo, taigi ir šokio žingsnį iš dviejų arba lengvai besisukantį šokį iš trijų smūgių. Tai, kas kartojama milijonus kartų ir be ribų kelia malonumo kultą, muša tau į visą pasaulio suvokimą ir, svarbiausia, į tautinio identiteto suvokimą. Tam reiškiniui kultūroje turime net keletą terminų: „stilius“, „mada“.

Mada yra iš to „daug“ atėjusi sąvoka. Kodėl? Gal tai biologiškai užprogramuotas dalykas, išaugęs iš mėgdžiojimo instinkto? Kiek tai yra susiję su socialiniu žmogaus veikimu, būtinų įpročių ir elgsenos įtvirtinimu? Matome, kad vadinamasis visuomenės demokratizacijos procesas masiniam vartojimui atvėrė plačiausius vartus. XX a. jau buvo totalinės komercializacijos amžius. Kuo masiškesnis pardavimas, tuo geriau klesti verslas. Viso pasaulio ekonomika priklauso nuo to žodelio „daug“. Remdamasi daugumos siekiu klesti reklama, įsisunkusi į visas žmogaus veiklos sritis. Reklama, kuri vartojama net ja netikint.

To „daug“, pasirodo, reikia ir kultūrai, jos kuriamoms formoms. Bet čia tarsi rūke neryškiai iškyla individo klausimas. Kas yra „aš“ toje daugumos apsuptyje? Kokią jis turi vertę? Socialiniame gyvenime, toje rašytinėje aplinkoje, t. y. moksle, filosofijoje, individai, visokie „aš“ individo poziciją yra aptarę daug kartų, visos tos knygos yra parašytos asmenybių, lyg ir kreipiantis iš atskirybės į daugumą, lyg ir norint šią paveikti individo, t. y. intelekto, proto, naudai. Juk protas ir suvokimas yra iš esmės individo, žmogaus, bet ne daugumos savybė. Bet daugumos veikimas, deja, yra kitoks. Kiečiausios diktatūros sąlygomis diktatoriaus pasaulio matymas yra prievarta primetamas daugumai, t. y. ją apkvailinant, sunaikinant daugybės individų privatų gyvenimą ir mąstymą. Prievarta. Taigi matome, kad dauguma gimdo ir prievartą. „Aš“ su pliusu, o „kiti“ – su minusu. Bet nors prievartą įvardijame pirmiausia daugumos atžvilgiu, nuo to daugumos poveikis nesikeičia ir individo atžvilgiu. Čia reikšmės susilieja. Tad kas yra masiškumas, „daug“?

Galime konstatuoti, kad čia egzistuoja vienas fundamentalus skirtumas: objektai, kuriuos kuriant ir gaminant manoma, kad jie skirti masiniam vartojimui, skiriasi nuo tų, kurie skirti individui, kuriuos kuriant atsižvelgiama į asmens individualius poreikius, skonį ir interesus. Komercija stengiasi užglaistyti tuos skirtumus gamybos įvairove, galimybe rinktis, prisitaikyti daiktus sau pagal asmeninį skonį. Bet plačiąja prasme daugumos poreikiai (taigi ir bandant tenkinti galimybę individui rinktis kažką pagal asmeninius poreikius) vis tiek yra suformuojami daugumos egzistencijos naudai, jai nulemiant skaičiumi. Bendruomenė, jos pasaulis yra realūs, bet pats jos veikimas mūsų net nejuntamas. Arba neturime kito pasirinkimo, arba net nežinome, kad gali būti kitaip, taip, kaip man atrodo, kaip aš norėčiau. Veikia visuomenės (daugumos) nuomonė, mados, kolektyviniai įpročiai. Tai, kas yra žmogaus minčių (laikinų) viduje, – tik individo subjektyvios fantazijos, kai veikia pasaulio daugumos realybė. Tad ką reiškia masė, dauguma žmogaus savivokoje ir jo gyvenamosios aplinkos kūryboje, pradedant daiktais, maistu ir baigiant kultūros reiškiniais? Kiek čia yra manipuliacijų masiškumo priežastimis? Kiek čia yra masinės sąmonės prievartos ir kiek individualaus proto įžvalgų ir supratimo poveikio, kuris nėra masinis reiškinys? Kiek masinė sąmonė turi poveikio visuomenės veiklos formoms ir daiktų, supančių ir veikiančių žmogų, gamybos formoms?

Yra dar vienas fundamentalus dėmuo, kuris gyvuoja kaip natūraliausias gyvenimo bruožas, – kartojimas. Pasaulis sudėtas tarsi iš dviejų pusių: nesikartojimo, kitimo ir pasikartojimo, ką dažniausiai įvardijame dėsnių vardu. Kartojimo sąvoka lyg ir atėjusi iš matematikos pasaulio. Ji, kaip ir kitimas, nusako pasaulio egzistavimo principus. Be kartojimo nėra dėsnių ir pasaulio, tarsi visur viską galime pakartoti. Be kartojimo neįmanoma jokia kūryba, joks pasaulio vaizdas. Be kartojimo būtis būtų neįmanoma. Lygiai kaip ir be kitimo, judesio. Taigi tokia meno šaka kaip muzika ištisai yra paremta kartojimu – pradedant folkloru ir baigiant sudėtingomis šiuolaikinės simfoninės muzikos drobėmis. Net romantiniai kūriniai, jų privalomos temos ar leitmotyvai yra jų struktūrų kartojimai, jų kitimą ir prasmę nusako kitų muzikos detalių kontekstas. Tad masinė muzika, jos vertės atsiradimas ir būtis remiasi jos totaliu kartojimu. Muzikos gyvybėje tai labai ryšku. Taip nuolatinis kartojimas gimdo atpažinimą ir pats yra refleksinis malonaus jausmo pojūtis. Todėl popsas nevalingai atmeta viską, kas yra neprimityvu, iš karto nesuvokiama ir paslaptinga. O kūrybos esmė yra siekti to, kas dar nežinoma, naujų nepatirtų formų – šios arba laukia pakartojimo, arba nebesulaukia ir išnyksta.

Šie naivūs klausimai lydi ir mano estetinių svarstymų išeities motyvus – muzikos praktika, mano apmąstoma profesijos esmė, kur jos popsinėse formose itin ryškus, paviršiuje esantis, taigi matomas masinės muzikos charakterio pobūdis. Čia vyrauja šokio (ritmo struktūrų kartojimo), taigi pramogos siekis. Ritmizuotas šokis yra tiesioginė judesio išraiška, kuri yra visiškai būdinga žmogui. Čia vyrauja ritmas, jis susijęs su žingsnio kartojimu. Ir kartu judesys yra laisvas. Nuolatinis kartojimas ir tuo pat metu – laisvė. Taigi binarinė struktūra, kuri žmogui sukelia malonumo jausmą. Gal todėl taip lengvai paklūstame judesių madoms? Kūnas, jo pojūtis ir judesys. Ir čia matome, kad masiškumas, daugelio žmonių siekis tiksliai pamėgdžioti kitą kyla iš individo, jo biologinio unikalumo, pojūčių, patirties ir mąstymo. Tad visuomeniniame gyvenime viską kartojame.

Kodėl taip vertiname meno stilius, juos nagrinėjame ir keliame? Stilius – tai tam tikrų detalių atranka ir jų sąsajos, tam tikrų jų bruožų vienybė, taigi nulemta pakartojimų. Jie visi liudija kažkokią daugumos nuomonę, kažkokį skonį, atėjusį iš individo supratimo, ir jais matuojame istorijos prasmę. Individo mąstymas ir daugumos mąstymas. Kur čia ribos? Gal jų net nereikia atskirti? Bet kas tą poveikį paverčia bendrybe, į kurią remiasi dauguma ir kurios mes nepastebime arba kurią kitaip įvardijame?

Tad pažvelkime į populiariosios muzikos struktūrą masinio suvokimo požiūriu. Pirmas ryškiausias požymis – motyvinių struktūrų nuolatinis kartojimas. Tai lemia trumpą kūrinėlio apimtį ir kartojamo modulio dydį, kuris yra labai lakoniškas. Todėl jį beveik nekeičiant galima daug kartų pakartoti. Kartojimas lemia jo struktūrą. Kartojimas yra apribotas laiku. Iš pradžių jis žadina dėmesį, laukimo pojūtį, o po tam tikro jo kartojimo laiko tą laukimo jausmą slopina. Slopina ir kartojant atsirandančių prasmės asociacijų erdvę. Dažnai tos struktūros pakartojamos po kitų struktūrų skambesio. Kažkada kalbėdamas vienoje televizijos laidoje apie popso kūrybą pateikiau tokį spontaniškai padarytą neva eilėraštį: „Kemšu, kemšu, kemšu, kemšu… ir atkemšu.“ Jau nuo pirmo žodžio klausytojui kyla kažkokių asociacijų, jos auga ir dingsta. Tokios yra absoliučiai visos popsinės dainos. Jų kūrėjai giriasi parašę šimtus dainų, nors, kaip yra pasakęs kompozitorius Osvaldas Balakauskas, tų smulkių skambesių detalių, atplyšusių nuo skambančios muzikos visumos, visa muzikos erdvė knibždėte knibžda. Tereikia tik kokią pasigriebti ir kokioje dainelėje daug kartų pakartoti. Kūrinys paruoštas atlikėjui. Tekstas dažniausia visai nesvarbus, ypač prasmės požiūriu. Pavyzdžiui: „Šiandien oras gražus. Jau atsikėliau“ (pakartoti mažiausiai 4 kartus su pasirinktu, iš kažkur atėjusiu motyvėliu, jį vis po truputį keičiant). Tad ką matome – suvokimo paprastumą ar, tiksliau sakant, primityvumą? Tad galima sakyti, kad masėms skirtų dalykų svarbiausias bruožas yra primityvumas ir jų neribotas kartojimas, iki jie tampa visuotinai atpažįstami. Prasmė čia ne tiek redukuojama, kiek atkartoja masiškai daugumos vartojamas klišes. Čia slapta redukuojamas ir individualus prasmės supratimas, kuris yra visuotinai nenusakomas. Nors supratimo klišės čia veikia.

Tad kokį istorinį kultūros plėtotės vaizdą šis požiūris atskleidžia? Nuo primityvių veiksmo ir suvokimo struktūrų link jų tirštėjimo, sudėtingėjimo. Tačiau popse ir apskritai muzikoje svarbiausias elementas yra ritmas. Fiziologiškai žmogaus reakcija į staigų garso smūgį yra refleksiškas raumenų timptelėjimas, paprastai žmogus jo nė nejaučia, jei jis yra nestiprus. Visas žmogaus kūnas veikia ritmiškai, pradedant širdies plakimu ir baigiant tam tikru laiku pasikartojančiais, tam tikru tempu vykstančiais refleksais. Dar įdomiau, kad pasikartojantis tų fiziologinių ritmų tempas turi net gyvybinę reikšmę žmogui. Kai kurie ritmo tempai veikia raminančiai, kiti tempai – erzinančiai. Tai pastebėjo ir medikai, muziką taikydami terapijai.

Ritmo esmė tad yra tam tikrų jo struktūrų nuolatinis kartojimas, kuris pagrindžia ir besikartojančius šokio žingsnius, ir visą dainelių ritmą. Iš Lietuvos radijo stočių negirdėsit nieko kito, tik „bum čik, bum čik, bum čik“. Popsas be būgnų mušimo jau lyg ir nebe popsas. Tad Lietuvos radijas – būgnų muzikos radijas. Toks yra radijo programų rengėjų skonis ir kultūros lygis. Ir kartu matome šio proceso ribą, kai auga ir visuotinai egzistuoja taip pat ir masiškai suvokiamos muzikos formos, susijusios su garso smūgiu ir judesiu. Taigi tai, kas yra absoliučiai populiaru socialiniame, bendruomeniniame žmonių gyvenime. Ką mes įvardijame popso vardu. Ir kartu matome, koks nevienalytis yra popsas. Kiek daug čia kūrybos kibirkščių, asmeniškumo, talento ir originalumo. Tarsi vyktų tas senovinis graikiškas kultūros plėtros procesas nuo nesudėtingų iki daugiareikšmių formos prasmės reiškinių. Ir popsas bei jo suvokimo sąlygos šiandien taip pat vis sudėtingėja. Kur link?

Žvelgiant į tradicinės muzikos padėtį popso įsitvirtinimo apsuptyje yra galimos dvi šio proceso šiandieninės raidos kryptys: tradicinės, šiandien popsininkų vadinamos tik akademine (kelių tūkstančių metų senumo) muzikos paveldo laipsniška užmarštis, ją paverčiant muziejiniu eksponatu. Arba geriausiu atveju tas senos muzikinės kultūros virtimas labai nedidelių, išsilavinusių, intelektualių, kultūrinę atmintį išlaikiusių socialinių grupių tapatybės ženklu. Duok Dieve, kad tuomet čia atsirastų valstybių, kurios finansuotų dar išlikusias konservatorijas ar operos teatrus. Kaip baroko laikais aristokratinė kultūra ženklino valdantį socialinį sluoksnį, taip ir šiuo atveju praeities muzikos išsaugojimas būtų ženklas tų, kurie vis dar saugoja kultūrinę atmintį. Taigi kito, masinio, stiliaus amžiuje. Kito popso amžiuje. Abu procesai ryškūs pasaulio kultūroje. Atminties reikšmė, praeities formų prasmės išlaikymas arba užmarštis. Kitų bendruomenių ženklai, tapatybių savastis, kitos žmogaus gyvenimo vertybės, mados, kurių formų dar net neįsivaizduojame. Tad toks nedidelis žvilgsnis į muziką. Tačiau kultūra visuomenėje tokia daugialypė.

Ką reiškia daugumos suvokimo dėsningumai kitoms meno šakoms? Kaip jie keičia tų meno reiškinių būtį ir formą? Čia tik keletas neprofesionalo žodžių iš gyvenimo kultūroje palėpės. Pradėsiu nuo literatūros, kur to vartojimo masiškumo, prie kurio taikosi kūrėjai, visuotinai lyg ir nėra. Tačiau atskiri žanrai savo paskirtimi kalba ką kita. Štai kad ir toks žanras kaip kriminaliniai romanai. Jiems pripažįstama daug literatūrinių vertybių, bet tik kaip rašymo stiliaus priedų, nenusakant žanro esmės, jo paskirties. Tai populiarioji literatūra, sutrumpintai – popsas, nors čia nėra jokio ryšio su popso dainelėmis. Esmė čia turinys. Nusikaltimas ir (romano esmė) jo išaiškinimas. Sukurti mįslę ir ją išaiškinti. Įtampa ir jos laipsniškas (pasakojime) atpalaidavimas. Kriminalinio romano alfa ir omega. Tai ir daugelio ne kriminalinių romanų pasakojimo intrigos esmė ir pasisekimo laidas. Pati romano intrigos ir skaitytojo dėmesio išlaikymo spyruoklė. Klišė, kuri kriminaliniuose romanuose gyvuoja jau du šimtmečiai. Jei turinio struktūros klišės yra masinio vartojimo prielaida – ar tai yra popsas muzikiniu požiūriu? Gal tai žmogaus psichikos savybė, kaip ir atmintis ar dėmesys? Literatūros, bet kokio pasakojimo esmė – tiesos atskleidimas, taigi ir paslapties kūrimas ir jos išaiškinimas. Bet kur čia riba tarp individualumo ir masiškumo, juk masės susideda iš individų? Taip palaipsniui įlendame į specialių, atskirų mokslų sritį, kur vienas ryškus išaiškintas, akivaizdus dalykas uždengia aibę neaiškių klausimų. Literatūra, knyga yra asmeniškiausias, individualiausias dalykas, kur mada ir masinio vartojimo bei suvokimo dėsniai yra menkiausiai matomi, nepaisant leidyklų komercijos.

O kaip su daile? Kapinių mados, apsirengimo stilius ar reklamų menas. Kur čia dauguma kuria savą supratimą, stilių ir vertybes? Ir čia popsas įsiveržia per kartojimą, per madas, per daugumos skonių buvimą. Ir vėl kur čia ta skirtis: gera ir bloga? Čia labiau atsiremiame į individą ir mažiau į daugumą. Bet popsas mūsų siejamas su beskoniškumu, kaip ne visai daugumos, bet individo savybe. Ir kokios būtų jo visuotinės normos, apibrėžtys?

Ir ką mes suprantame? Supratimas bendruomenėje yra tai, kas susiję su tuo, kas yra vieša, t. y. kas yra viešas kalbėjimas. Kalbėjimas visiems, t. y. tiems, kurie supranta, kas kalbama, ir tiems, kurie nesupranta. Kalbėjimas, pretenduojantis tapti atmintimi. Mintys, kurios yra pasakomos visiems. Iš to kalbėjimo klostosi ir visuotinis įvykių ir reiškinių supratimas bei jų atminimas. Tos viešos kalbos sklaida ir refleksija, reagavimas kartu yra ir aplinkos reiškinių įsisąmoninimas, apmąstymas, viešas įtraukimas į atmintį. Tai daugumos prerogatyva. Tik daugumos, kuri sąmoningai, valstybiniu viešu būdu per edukaciją ir intelektualią atranką tvarko daugumos interesus atitinkančius faktus kaip visuotinę bendruomenės atmintį, vardu. Kur yra ta visiems prieinama kalba? Laikraščiuose, radijuje, televizijoje, internete ir t. t. Pagrindinis to kalbėjimo dėmuo yra refleksija, taigi reagavimas į įvykius ir mintis. Per sąmoningą refleksiją tiesiog į bendruomenės atmintį. Čia iškyla ir kultūros reiškinių refleksijos reikšmė. Visuomenėje, t. y. būtent daugumoje egzistuojanti savivoka, reiškinių įvertinimas ir pritaikymas daugumai vyksta per viešą žodį. Čia gyvuoja meno kritika, kalbėjimas apie visuomenės (daugumos) reikšmę, kultūrą atskleidžiančios knygos, tyrinėjimai ir, kas be ko, edukacija, švietimas kaip žmogiškumo tąsa. Visa tai yra absoliučiai būtina kultūros egzistencijai.

Taigi kas yra refleksija? Tai visas gyvas kultūros gyvenimas: ir atmintis, ir „čia ir dabar“ vykstantis gyvenimas. Kultūra, meno kūryba ir jos viešas suvokimas, refleksija yra lygiai taip pat svarbūs, kaip ir menas, kultūros reiškiniai. Taigi refleksija yra tiesiogiai susijusi su atmintimi, ji pagrindžia meno ir kultūros istoriją, jų prasmės tąsą. Atmintis kartu yra „čia ir dabar“ fenomenas. Tai, ką atsimename, t. y. ką suvokiame, darome „čia ir dabar“. Tai jau laiko fenomenas. Tad kokia yra tos kultūros refleksijos padėtis Lietuvoje? Reikėtų sakyti – tragiška, nors kol dar yra keletas aukštųjų meno mokyklų, universitetų, kuriuos iš kažkokios inercijos finansuoja valstybė, tai padeda išlaikyti būrelį meno, muzikos, kultūros, filosofijos pasišventėlių, vienišų guru toje verslo ir „gerovės“ valstybėje. Tad lyg ir apsigauname, pamanome, kad viskas yra ne taip blogai.

Tačiau valstybė ir politikai spaudžia, nori sunaikinti kultūros žurnalus, nes jie spausdina vis dar protingus straipsnius, kurių, deja, politikai neskaito, nes jų nebesupranta. Tad kam reikalingi kultūros leidiniai, lietuvių kalba, mąstymas? Pinigai skiriami tik kažkieno gerovei, kurios politikai net nesupranta. Kadangi esu senovinis muzikantas, tad iš tradicijos skaitau visą dar išlikusią kultūros spaudą, nes visokie feisbukai ir internetas yra atminties kapinės, kurios jau sunaikino tokį asmenišką, nepakartojamą žanrą kaip laiškai.

Dabar internetas baigia pribaigti meno recenzijas, kaip asmeniškos nuomonės raišką. Recenzijas ir asmeniškus svarstymus apie meną pakeitė totali reklama, atėjusi iš supermarketų reklamos. Skelbiamas tik besaikis gyrimas, kur meno tikrovė ir jo tikroji vertė visiškai sunaikinta. Jei tą rašliavą paskaitai – tarsi jau gyvename genijų, tobuliausių menininkų valstybėje. Čia pirmauja rašymas apie popsą. Jei esi popso dainelių atlikėjas, tai reiškia, kad tai darai nepakartojamai tobulai. Kitos nuomonės negali būti, kai sakai, kad tą tobulą dainelę dainuoja tik tobulai, o to vertė kaip automobilių reklamoje. Atrodo, šias iliuzijas lyg turėtų išsklaidyti „pergalės“ „Eurovizijoje“. Bet pats popsas tuos Europos nevykėlius nuožmiai gina. Jiems sutartinai padeda ir visos Lietuvos radijo stotys. Tad toks mūsų „kultūros“ lygis, kai valdžią užgrobė tamsybininkai, t. y. bolševikai (daugumiečiai).

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kinas ir videožaidimai – labai panašios medijos. Abiejų pagrindas – „judantys paveiksliukai“, abi (dažniausiai) pasakoja kokią nors vieną baigtinę istoriją, kuria mizanscenas, lipdo aplink žiūrovą ar žaidėją vaizdinį ir garsinį pasaulį ir bando tą žiūrovą-žaidėją į jį kuo giliau įtraukti.

Bet kai galvoju apie videožaidimus, kurie būtų filmiški (ne kinematografiški, o būtent filmiški), arba apie filmus, kurie būtų videožaidimiški, sugalvoju labai nedaug pavyzdžių. Net pagal filmus sukurti videožaidimai ar pastaruoju metu pasipylę pagal videožaidimus sukurti filmai (pinigėlis yra pinigėlis) pačios medijos aspektu nėra tokie jau panašūs į savo pirminius šaltinius.

Kuo ilgiau apie tą nepanašumą galvoju, tuo labiau jis man rodosi net froidiškai nejaukus. Filmai ir videožaidimai panašūs vieni į kitus panašiai, kaip gyvas žmogus panašus į robotą, tikras obuolys – į vaškinį, draugo parašytas el. laiškas – į dirbtinio intelekto sumestą. Ir net nepasakyčiau, kad šioje poroje tas vaškinis robotas yra videožaidimai. Nors viešoji nuomonė būtent juos, o ne filmus, laiko labai dirbtine medija, netikra patirtimi, manau, kad daugiausia dėl to kaltas paprastasis šališkumas: vien dėl to, kad medija nauja, ji kartu laikoma ir „mažiau tikra“ nei kitos, senesnės, mums geriau pažįstamos ir įsigyventos. Be to, kiek tikroviški mums šiais laikais atrodo, pvz., XX amžiaus pradžios nebylieji filmai ar net Hitchcocko klasika?

Videožaidimai daug ilgesni ir šakotesni nei filmai. Septynių su trupučiu valandų „Šėtono tango“ – labai ilgas filmas. O žaidimas, kurį galima pereiti per septynias su trupučiu valandų, – labai trumpas, galima sakyti, trumpametražis. Šiuo požiūriu videožaidimai panašesni į serialus. O dėl „šakotumo“ tai geram filmui keliamas reikalavimas turėti gerą scenarijų, o geram žaidimui – turėti gerą scenarijų ir gausybę gerų būdų nuo to scenarijaus nukrypti. Filmas – tai užaugęs medis, kurio visos šakos matomos, už jų užsikabinus galima kopti į lajos viršūnę. O videožaidimas dažnai primena kamieną su šakų užuomazgomis: kuri šaka išaugs, o kuri liks tik pumpuras, neįvykęs potencialas, priklausys nuo lipančiojo.

Žinoma, esama labai kinematografiškų, netgi filmiškų žaidimų. Tačiau kiek jų galiu dabar prisiminti, visi jie, atrodo, valingai pasirinko tokie būti. Kitaip tariant, ne, visiškai ne, videožaidimai toli gražu nėra „filmai, kurių personažus gali valdyti“. Taip nutinka gan retai, o kai nutinka, tai visada būna sąmoningas žaidimo kūrėjų pasirinkimas, nes tai jiems atrodo geras būdas pasakoti istoriją ar lipdyti bendrą žaidimo struktūrą. Štai keli pavyzdžiai.

„1979 Revolution: Black Friday“ (2016, „iNK Stories“, JAV, Kanada)

Vienas geriausių pavyzdžių, kai videožaidimas kartu yra ir (pusiau) dokumentinis filmas. Paskutiniai XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio metai: neapsikentę korumpuoto ir žiauraus marionetinio šacho režimo, iraniečiai sukyla. Revoliucija apima visą Iraną, visus socialinius sluoksnius ir visų ideologijų grupuotes: nuo turgaus prekeivių iki elitinių menininkų, nuo komunistų iki islamo fundamentalistų, nuo pacifistų iki ginkluotų partizanų.

Mūsų herojus – jaunas fotografas Reza, kurį sutinkame jau 1980-aisiais liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime (jame iki šiol laikomi, tardomi ir kankinami Irano politiniai kaliniai). Rezą tardo pats „Evino skerdikas“ Asadollah Lajevardi. Tikrojo Lajevardi sąskaitoje – keli tūkstančiai nukankintų kalinių. 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis buvo Irano prekybos ministras, o 1988-aisiais jį nužudė mudžahedai. Lajevardi verčia Rezą prisiminti revoliucijos įvykius, o kartu su kaliniu juos „prisimename“ ir mes.

Apskritai šis trumpas (2–6 valandų) žaidimas labai tiktų kaip namų darbai aukštesnių klasių moksleiviams arba studentams, kad geriau susipažintų su Irano revoliucijos priežastimis, eiga ir pasekmėmis. Reza (t. y. žaidėjas) fotografuoja revoliuciją, o kiekvieną jo nuotrauką žaidimas papildo realia fotografo Michelio Setbouno nuotrauka iš revoliucijos laikų Irano.

„1979 Revolution“ tuo kinematografiškesnis, kad retas žaidėjas matytų reikalą jį žaisti antrą kartą. Taip, esama poros skirtingų pabaigų, bet apie jas galima tiesiog pasiskaityti. Žaidimo grafika, švelniai tariant, nėra akį glostanti. Ne per labiausiai norisi ir peržaisti visus minižaidimus: jie akivaizdžiai sukurti ne linksminti žaidėjus, o stumti pasakojimą į priekį.

Ko mus šiais laikais, kai apie Iraną skaitome ir kalbame kasdien, gali išmokyti „1979 Revolution“? Tuos, kas daug skaitė apie revoliucijas ir jomis domėjosi bei bent kiek nusimano apie Vidurinių Rytų istoriją ir politiką, – ne per daugiausiai. Kitus – visai nemažai. Pirmiausia – apie nevienalypę revoliucijos prigimtį ir tai, kad pačiame jos vyksme nėra savaime užkoduotų pasekmių. Nei žmonės, nei tautos, nei šalys per naktį netampa „blogio ašimis“ (koks juokingas terminas), netampa šėtonais ir užsimanę nusimesti žiauraus režimo jungą. Tokio atvirumo kontingentiškoms (galinčioms nutikti, bet galinčioms ir nenutikti) baigtims paprasčiausiai reikalauja sąžiningas santykis su istorija ir politika.

„Cairn“ (2026, „The Game Bakers“, Prancūzija)

Kodėl žmonės lipa į kalnus? Aš, tiesą pasakius, vis dar iki galo nesuprantu. Peržaidęs „Cairn“ gal ir pajutau (būtent pajutau, ne sužinojau) šį tą daugiau šia tema, bet pagrindinė žaidimo veikėja Ava – tokia sudėtinga asmenybė, kad nežinau, kur jai iš tikrųjų geriau reikėjo keliauti: į neįkopiamo Kami kalno viršūnę ar į psichoterapeuto kabinetą.

„Cairn“ – labai gražus ir labai kruopščiai sukurtas žaidimas. Kiekviena jo detalė atrodo padėta ten, kur jai ir reikia būti, kad kuo labiau prisidėtų prie kalnų peizažo ir sunkaus darbo lipti į juos. Tuo labiau kad Ava kopia (bent pirmojoje žaidimo dalyje) beveik vien rankomis ir kojomis, tarsi treniruočių salėje, o į gyvenimo kelionę išvyko pasiėmusi tris snikersus ir vandens buteliuką. Ir net ne tą, kuris pusantro litro. Tokios pasiruošimo kelionei spragos truputį išmuša tikroviškumą iš po kojų, bet taip, taip, suprantu, čia tam, kad išteklių ieškotume pakeliui.

Jei šis žaidimas būtų filmas, tai jis būtų du filmai. Pirmasis – istorija apie alpinistę Avą ir jos gyvenimo kelionę. Ava, švelniai tariant, sutrikusi ir truputį nesveikai užsidegusi rasti kažkokią prasmę Kami viršukalnėje. Iš to, kaip atsakinėja (ar tuo labiau – neatsakinėja) į savo merginos, agento ir draugų skambučius bei žinutes, atrodo, kad labiausiai ji nori būti palikta viena su kalnu. Gal ir gerai: šio filmo pagrindinė veikėja nėra pernelyg simpatiška, žmogus, turintis daug trūkumų, ir tai prideda dramatiškumo. Patį žaidimą tai veikia dvejopai: viena vertus, niekad nežinai, ką Ava sugalvos toliau, ir tai įdomu. Kita vertus, pasak kai kurių kritikų, žaidėjui Ava gali apskritai nepatikti – pykstant ant personažo sunku įsijausti ir žaisti toliau.

Antrasis filmas – gal net ne filmas, o ilgas „YouTube“ įrašas, kaip lipama į uolas. Didžioji žaidimo dalis vis dėlto yra sunki ir kebli. Reikia labai atidžiai žiūrėti, kur statai kojas ir kabiniesi rankomis; spręsti, kada jau metas įgręžti uolinį kablį („pitoną“) ir pailsėti pakibus ant virvės; taupyti kreidą rankoms ir perdirbti šiukšles į ją; rūpintis, kad Ava nemirtų iš bado, troškulio ir šalčio; atidžiai planuoti kelią į kiekvienos uolos viršų. Nukristi nuo uolos labai lengva, o į ją užsiropšti – labai sunku.

Pats žaidimas taip pat balansuoja ant keteros. Su Ava žaidėjai plėtoja sudėtingą meilės ir neapykantos santykį. Kopimas kartais, ypač kai „lygio“ pereiti neišeina iš šešiolikto karto, atrodo lyg darbas – užtai pagaliau užkopus į naują uolą apima katarsis. Magiškojo realizmo elementais papuoštas kinematografiškasis „Cairn“ pasakojimas taip pat balansuoja tarp elegantiško ketvirtosios sienos atvėrimo ir visiško žaidėjo tikėjimo istorijos tikroviškumu sugriovimo.

„Still Wakes the Deep“ (2024, „The Chinese Room“, Jungtinė Karalystė)

Jei jau kalbam apie filmiškus žaidimus, tai jie yra britų (ne kinų) videožaidimų studijos „The Chinese Room“ specializacija. Vienas naujausių jų kūrinių, siaubo-išgyvenimo (survival horror) „Still Wakes the Deep“ – netgi, sakyčiau, vienas „aktyviausių“ šios studijos, mėgstančios kurti grynakraujus „vaikščiojimo simuliatorius“, žaidimų.

Žaidimo siužetas – kažkas tarp Mike’o Leigh filmų ir H. P. Lovecrafto apysakų. Praėjusio amžiaus 8-asis dešimtmetis, prie Škotijos krantų atrandami didžiuliai naftos telkiniai. Elektrikas Kameronas Maklyris, pravarde Kazas, bėgantis nuo ilgos įstatymo rankos ir ieškantis progos išlipti iš skurdo, įsidarbina jūrinėje naftos platformoje. Platformos grąžtas atsitrenkia į kažką didelio ir minkšto, ir jūros gelmėse pažadintas monstras-demonas-virusas ima versti platformos darbininkus atitinkamomis pabaisomis.

Jūrinė naftos platforma – labai keista erdvė, nes ji vienu metu yra ir visiškai atvira, ir labai klaustrofobiška. „The Deep“ išnaudoja šį ribiškumą efektui, kurį būtų galima pavadinti, Henry Fordo žodžiais tariant, „gali eiti kur nori, kol eisi ten, kur aš parodžiau“. Tokiu iš pažiūros atviru, bet realiai linijiniu siužetu žaidimas tikrai labai primena filmą. Kai kurie kritikai peikė būtent šį „vedžiojimą už rankos“, o man jis kaip tik patiko. Kai viskas taip baisu ir įtempta, kaip tik norisi, kad kas nors įsikibtų į parankę ir parodytų, kad visos kopėčios, kuriomis gali lipti, čia nudažytos geltonai. Bet tai gali būti susiję ir su lūkesčiais: žinodamas, kad žaisiu „The Chinese Room“ siaubo žaidimą apie 8-ojo dešimtmečio Škotiją, atviro pasaulio niekad ir nesitikėjau.

Kaip ir Mike’o Leigh filmuose, viskas čia kartu ir tiesiai mums prieš akis, ir šiek tiek giliau, nei atrodo. Kieno metafora yra deganti ir iš lėto byranti visam pasauliui grėsmę keliančio monstro užimta naftos platforma? Gali būti, kad Margaret Thatcher laikų darbo klasės ir byrančios Britanijos socialinės sanglaudos: kaip Markas Fisheris pasakytų, mirštančių ateičių. O gali būti, kad ir pačios prie Škotijos krantų aptiktos naftos, kuri kartu daug kam, kaip Kazui, yra vienintelė viltis užsikabinti už gyvenimo ir didysis baisusis pokytis, pasaulį apkrėtusi stichija, kuri tuos besikabinančius ir praris.

O gali būti, kad „Still Wakes the Deep“ – iš tikrųjų tiesiog geras interaktyvus socialinio siaubo filmas (nominuotas aštuoniems videožaidimų BAFTA apdovanojimams ir laimėjęs tris), kurį, jei jis nebūtų videožaidimas, mielai būčiau sužiūrėjęs kino salėje. Turiu tokį žaidimo siužeto kokybės lakmuso popierėlį: jei perėjęs žaidimą sėdžiu susimąstęs bei truputį pakylėtas ar sujaudintas ir žiūriu bėgančius titrus, tai patirtis buvo gera. „Still Wakes the Deep“ titrus pažiūrėjau iki pat galo.

„Dispatch“ (2025, „AdHoc Studio“, JAV)

Esama amerikietiškos popkultūros elementų, kurių aš niekada iki galo nesuprasiu. Vienas iš jų – superherojai. Na taip, vaikystėje visi svajojome mokėti skraidyti arba šaudyti lazerio spinduliais iš akių, bet dauguma sėkmingai iš to svajonių pasaulio išaugome, ar ne? Kai superherojai peržengia šio vaikiško pasaulio ribas, įgyja suaugusiems žmonėms būdingus jausmus, rūpesčius ir dramaturgiją, visame tame reikale vis tiek lieka kažkoks „tikrojo pasaulio“ tamsai nebūdingas ir net nereikalingas svajingumas. Tarsi mane, kaip žiūrovą, skaitytoją, žaidėją, kultūros artefaktas kartu laikytų pakankamai suaugusiu vieniems dalykams, bet visišku vaiku kitiems.

Bet čia gali būti tik mano problema. Gyvename laikais, kai gebėjimas išsaugoti vaikiškumo elementus daug kam suteikia ne tik linksmybių, bet ir tokią reikalingą psichologinę paramą visiškai nevaikiškai žiauriame pasaulyje. Apskritai stebėtis dėl kažkieno vartojamos medijos formos kultūringoje kompanijoje nebepriimtina, nuobodžiai elitistiška ir net atsiduoda bereikalingomis patyčiomis. Juk su malonumu kadais sužiūrėjau „Nuodėmių miestą“, tai ko čia kabinėjuosi?

Šiaip ar taip, „Dispatch“ – labai smagus žaidimas-serialas. Šie laikai, Los Andželas, alternatyvi realybė, kurioje supergalios yra įprastas dalykas. Toje alternatyvioje realybėje, tiesa, likusios visos popkultūros nuorodos. Visai smagu pagalvoti, kaip atrodytų pasaulis, kuriame Nicki Minaj, kriptovaliutos ir „Tinder“ egzistuotų šalia nematomų žmonių, akmens golemų ir asmenų, kurie yra pusiau šikšnosparniai.

Jūs esate Robertas Robertsonas III, dar žinomas kaip Mechamanas, – superherojus be supergalių, bet su supergalingu kostiumu. Kostiumas per vieną (ne)eilinę kovą sunaikinamas, o jums, likusiam paprastu bachūriuku, darbą pasiūlo „Superherojų paskirstymo tinklas“ („Superhero Dispatch Network“, SDN) – korporacija, kuri veikia kaip keistas draudimas. Turite problemų? Tapkite SDN abonentu ir mes atsiųsime superherojų, kurie visas jūsų problemas išspręs akimirksniu.

„Dispatch“ sudaro aštuonios serijos, kurios ir buvo leidžiamos kaip serialas 2025-ųjų rudenį. Pats žaidimo elementas gan sudėtingas: būti „Z komandos“, buvusių blogiukų, dispečeriu ir siųsti juos į įvairias Los Andželo vietas spręsti įvairių problemų. Kitaip tariant – gan klasikinis išteklių vadybos žaidimas, įvilktas į interaktyvų pasakojimą. Buvau truputį nusivylęs, kad tas sudėtingumas nevirsdavo beveik jokiomis bausmėmis už prastą pasirodymą: tiesiog kiekvienos serijos pabaigoje gaudavau įvertinimą „Jūs pasirodėte geriau nei tiek ir tiek procentų žaidėjų“. Menkas skaičius jokiomis siužetinėmis pasekmėmis nevirsdavo.

„Dispatch“ pasižymi aukšta gaminio kokybe (production value) ir man pirmiausia buvo įdomus kaip hibridas tarp „Netflix“ serialo ir neįpareigojančio videožaidimo. Svarbiausia teigiama reakcija – o, pasirodo, ir taip dabar jau galima daryti. Pats žanras ateityje galėtų būti labai įdomus – o gal jau ir yra, gal tik man pasirodė kažkuo naujas? Kol kas žaisliukas gražus ir linksmas. Norėčiau pažiūrėti, kaip jis atrodytų be man vis dar sunkiai įkandamos superherojų tematikos.

Senovės Graikijos mituose pasakojama apie milžiną plėšiką, pramintą Prokrustu, tai yra „tempėju“. Jis, pasak legendų, klastingu svetingumu arba jėga paguldydavo praeivius į metalinę lovą ir supančiojęs matuodavo šių ūgį. Jeigu lova jiems būdavo per maža – nukirsdavo kojas, jei per ilga – ištempdavo kūną, idant žmogus ir metalinė lova būtų vienodo ilgio. Visa tai tęsėsi daugybę metų, kol Tesėjas privertė milžiną Prokrustą patį atsigulti lovon ir perkirto jį pusiau.

Manau, Prokrusto lovos alegorija tinka pastarųjų metų Lietuvos bendrojo ugdymo sistemos veikimo principui nusakyti. Bandymas visoje šalyje suvienodinti skirtingų gabumų, poreikių mokinius bei kontroliuoti mokytojus ir mokyklų vadovybę pasiekė kritinį tašką. Visai neseniai, kovo pabaigoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskelbtas sprendimas dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) neteisėtai prie valstybinių brandos egzaminų rezultatų pridėtų 10 balų verčia susimąstyti, ar nepasiekėme švietimo organizatorių versus mokinių, mokytojų, tėvų, mokyklų ir švietimo skyrių vadovų bei plačiosios visuomenės pasitikėjimo vienų kitais aklavietės, kodėl taip nutiko ir kaip iš šio labirinto išeiti.

Toliau apie tai svarstysiu kaip buvęs šios sistemos vidaus liudininkas, priklausantis praėjusių 2025 metų abiturientų srautui. Mūsų laida buvo atvirai vadinama švietimo reformų bandomaisiais triušiais, nes 2024–2025 metais mums teko savo kailiu išbandyti atnaujintų brandos egzaminų (tiek naujų „tarpinių“ vienuoliktoje klasėje, tiek pasikeitusių „tradicinių“ dvyliktoje) ir atnaujintų ugdymo programų chaosą. Visa tai vertė ne kartą susimąstyti, kodėl standartizuotų egzaminų užduotys ir pažymiai mūsų ugdymo sistemoje bei visuomenėje taip prokrustiškai sureikšminami ir ar šios reformos neapsiribojo vien paviršutiniu bandymu optimizuoti procesą, kuris iš esmės nebeveikia. Toliau pateiksiu minties kelią, lyg Ariadnės siūlą sekdamas nuojautą, kad tikroji švietimo problema – ne vien vadovėliai, programos, vertinimo lentelės, atlyginimai ar egzaminų užduotys, o pasenęs požiūris, kas yra švietimas ir kaip turėtų būti dalinamasi laisvėmis bei atsakomybėmis įgyvendinant jo procesą.

Pirma reiktų apsibrėžti problemą. Manau, kad susiduriame su fundamentalia laisvės ir kontrolės priešprieša. Esminė nesibaigiančios krizės švietimo sistemoje ašis – perdėtas bandymas kontroliuoti švietimo procesą ir jo rezultatą. Galbūt skamba keistai, nes kaip kitaip įgyvendinti būtiną pokytį, jei ne strateginiu sprendimu iš viršaus ir po to atliekama patikra? Tačiau būtent pagunda centralizuotai nustatyti, kaip visuose Lietuvos kampeliuose mokyklų bendruomenės turėtų veikti, ir žlugdo švietimo reformas joms neprasidėjus. Tai visagalybės kompleksas, manant, kad nesibaigiančios problemos ir visuotinis nepasitenkinimas pagaliau bus išspręsti radus panacėją: sukūrus vieną modelį, jo dėstymo būdą ir patikrą, kurie tiks visiems. Tai ne tik ŠMSM ir jai pavaldžių įstaigų mąstysenos, bet ir visos mūsų visuomenės siauro ir supaprastinto, kone inžinerinio požiūrio į švietimą kliuvinys. Pagalvokime, kaip dažnai švietimo diskusijos baigiasi ultimatumais, kad aptariamą klausimą reikia vienu ypu visur ir visiems įdiegti arba uždrausti. Ar tai būtų mobiliųjų telefonų ir dirbtinio intelekto naudojimo, pilietiškumo, lytiškumo ir gyvenimo įgūdžių pamokų, egzaminų užduočių, ar įtraukiojo ugdymo klausimai – jais diskutuojama, lyg būtų galima plačiu mostu spręsti 910 unikalių šalies bendrojo ugdymo mokyklų situacijas. Lyg viena institucija, ekspertų komisija ar žmogus galėtų aprėpti 345 000 tūkstančių Lietuvos moksleivių ir 27 000 tūkstančių mokytojų poreikius, numatyti kintančio pasaulio bei darbo rinkos vingius ir atliepti daugiau nei pusės milijono tėvų lūkesčius.

Apibendrinimais, prielaidomis ir kontrole paremta centralizacija lemia ilgų strategijų ir vizijų rašymą, „penkmečio planų“ kūrimą, kartu išlaikant absoliučią visų mokymosi proceso grandžių ir personalo kontrolę, idant suplanuotą modelį būtų galima nuleisti vienu ypu, kaip ir buvo padaryta su pastarųjų metų reforma. Kitais žodžiais tariant, buvo ieškoma „modernesnės“ metalinės lovos, tačiau nesikeitė tai, kad eilinį kartą perdėtu noru kontroliuoti procesą ir jo rezultatą buvo kertamos kojos gabesniems bei „pritempiami“ rezultatai neatitikusiems naujos lovos. Galbūt toks gamyklinis ir standartizuojantis požiūris tiktų bulvių maišams administruoti, bet kaip kartą uždarame pokalbyje pasakė dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė: „Žmonės ne malkos ir ne degtukai, nerūšiuokime jų.“ Kaip alternatyva gerų norų lydimoms, bet vis nuviliančioms reformoms, rodos, lieka nieko nedarymas. Tačiau sistemos palikimas savieigai („situacijos stabilizavimui“, kaip mėgsta sakyti švietimo bendruomenė) jai yra ne mažiau pražūtingas. Per pastaruosius metus teko regėti korepetitorių ir privačių mokyklų bumą, kuris šiuo metu yra pasiekęs savo olimpą. Per pastarąjį dešimtmetį privačių mokyklų tinklas šalyje išaugo arti šimto įstaigų, aptarnaujančių beveik dešimtadalį Lietuvos mokinių, o pas korepetitorius lankosi bent kas trečias vyresnis mokinys. Tai bene akivaizdžiausi rodikliai, kaip sparčiai smuko pasitikėjimas valstybės organizuojamo ugdymo kokybe, savivaldybių mokykloms dažnai tampant tik atestatų išdavimo, „atsėdėjimo“, darbo simuliavimo ir tuščios formos, o ne prasmingo turinio vieta. Apibūdinant situaciją tiesmukai, gali kilti pagunda ją nurašyti kaip sovietinį palikimą, visuotinės lygiavos, nepersistengimo bei prisitaikymo kultūros apraišką, iš kurios išaugsime. Tačiau tai toli gražu nėra vien posovietinės erdvės problema, nors ir galima argumentuoti, kad homo sovieticus mentalitetas šią krizę pagilino. Rodos, tai kur kas platesnis reiškinys, apėmęs išsivysčiusių pasaulio valstybių švietimo sistemas. Čia galima prisiminti dar prieš porą dešimtmečių iš Jungtinių Valstijų paplitusią karikatūrą, kurioje mokytojas beždžionei, drambliui ir žuvelei duoda vieną, visiems „sąžiningai lygią“ užduotį – įlipti į medį… Dairydamiesi į suomių, estų ir danų modelius dažnai užmirštame akcentuoti, kad tai santykinė išimtis pasaulyje, kuriame dešimtys milijonų jaunuolių bręsta itin kontroliuojančioje aplinkoje, nuolatinėje valstybinių egzaminų ir savo artimųjų lūkesčių baimėje. Tokiose valstybėse kaip Kinija ir Pietų Korėja bendrojo ugdymo kulminacija yra vienos ar kelių dienų masinis standartizuotas egzaminas (Gaokao ir Suneung), nuo kurio priklauso tolesnės moksleivio galimybės siekti aukštojo mokslo geriausiuose universitetuose, ko reikalauja dauguma šeimų ir būsimų darbdavių. Lygindami pastaruosius modelius su skandinaviškuoju etalonu galime matyti aiškią takoskyrą tarp švietimo tikslų – švietimas kaip kiekio kontrolės būdas versus švietimas kaip kokybiškas laisvo, kritiškai mąstančio piliečio ugdymas.

Šiuolaikinėje ekonomikoje masinę gamybą pelningumu lenkiant poindustriniam paslaugų, startuolių ir verslo vienaragių modeliui tokia paklusnumu ir vienodumu paremta švietimo sistema praranda konkurencingumą. Šį lūžį galima matyti ir Lietuvoje, vis daugiau šalies bendrojo vidaus produkto kuriant tokiems inovacijų ir kūrybiškumo centrams kaip „Tesonet“, „Vinted“ bei kitoms technologijų įmonėms, kurios buriasi į asociaciją VšĮ „Švietimas numeris vienas“ ir siekia, kad jų būsimieji darbuotojai būtų ugdomi kokybiškai, o ne kaip instrukcijų laukiantys nuolankūs fabriko darbininkai. Rodos, į aklavietę konvejerio principu grįstą švietimo modelį stumia ir robotizacija bei dirbtinis intelektas. Pastarasis puikiai susitvarko su uždaromis standartizuotomis užduotimis: atlieka monotoniškus testus, išverčia užsienio kalbos namų darbus, parašo griežtos struktūros įrėmintą literatūrinį rašinuką ir įveikia tiksliųjų mokslų skaičiavimo pratimus. Nenuostabu, kad tai sėja dar daugiau abejonių dėl pamokose atliekamų pratimų aktualumo, o tai skatina sistemą arba permąstyti save, arba imtis dar griežtesnės kontrolės ir totalaus pagalbinių įrankių ribojimo, tarsi perstumdžius baldus būtų galima išgelbėti skęstantį „Titaniką“.

Tad kur šiame pasauliniame reiškinyje Lietuva? Lyg ir akivaizdu, kad mūsų, kaip mažos ir mažėjančio gimstamumo valstybės, interesas prioritetą teikti kiekvieno jauno piliečio talento atskleidimui, o ne kontrolei ir suvienodinimui. Mes negalime būti kiekybės valstybė, todėl privalome tapti kokybės šalimi. Tai ne vien ateities klausimas, tai dabartinio nacionalinio saugumo aktualija. Besiruošiantys dienai X dažnai pažymi, kad dvidešimt pirmo amžiaus pasaulis kaip niekada anksčiau palankus mažesnėms, užtat technologiškai gudresnėms valstybėms apsiginti nuo kiekybiškai didesnių agresorių. Visai šalia regime pavyzdį, kad iniciatyva ir kūrybiškumas leidžia atsverti galingesnę jėgą ir atsilaikyti prieš tai, kas anksčiau buvo vien žmonių skaičiaus persvaros diktatas. Atminkime, kad Dovydas nugalėjo Galijotą pasitelkęs drąsą, tikėjimą ir gerą mėtyklę su akmeniu. Taip ir mes atsilaikysime tik dėl savo laisvų ir mąstančių piliečių ryžto, kūrybiškumo bei moderniausių įrankių. Todėl švietimas nėra vien mokinių, jų tėvų ir mokytojų reikalas, tai mūsų visos visuomenės išlikimo garantas. Būtent todėl taip svarbu vieningai apsispręsti, kokio švietimo – lengvai pamatuojamo ir prognozuojamo kiekybinio ar kartais chaotiško, laisve ir atsakomybe grįsto kokybinio – mes siekiame, ir imtis drąsių valdymo struktūros pokyčių tam realizuoti. Mūsų žvilgčiojimas į Šiaurės šalių kokybinį modelį yra puiki pradžia, tačiau turime suprasti, kad jo kopijavimas per dar vieną centralizuotą, ministerijos rankose sutelktą reformą baigsis taip, kaip ir visi ligšioliniai bandymai modernizuoti sistemą iš viršaus į apačią.

Turbūt čia vertėtų pereiti prie konkrečių pokyčių, kurių siūlymas išplaukia iš ankstesnių minčių eigos. Tačiau prieš aptariant galimus veiksmus privalu grįžti prie karščiausio visos grandies taško, kurio nesėkmės ir įstūmė mus į šį visuotinio nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo vienų kitais labirintą. Tai gimnazijos klasės (9–12), kurių pačios svarbiausios ir kontroversiškiausios – dvi baigiamosios klasės (11 ir 12), vadinamasis vidurinis išsilavinimas. Trumpam į šoną padėję ekonominę ir politinę logiką, stabtelėkime prie to, kas išties yra (ar bent turėtų būti) svarbiausia švietimo diskusijų dalis. Tai jauno žmogaus kaip subjekto, slėpinio, kurį reikia atskleisti, o ne objekto, kurį būtina valdyti ir administruoti, paradigma. Vėlyvoji paauglystė yra trapus brandos tapsmas, kuomet jaunasis žmogus bando suprasti, kas jis toks, kuo jis ypatingas, pagal kokias vertybes veikia jį supanti visuomenė ir koks jo santykis su ja. Mokykla yra pirmoji visuomenės sistema, su kuria susiduria laisvo mąstymo potencialą turintis žmogus. Jos šešėly jis įsimyli, ieško savęs, patiria nuotykių, keliauja, bando suvokti, kodėl gyvena ir dėl ko verta stengtis, kokį kelią – maišto, konformizmo ar ciniško abejingumo – rinktis. Tai laikotarpis, kuomet kokybei ir talentui skleistis būtina mentorystė, švelnus palaikymas, laikas klaidžioti. Tai terpė, kurioje būtina prasmingu turiniu nušviesti kelią. Šiuo atveju švietimas nėra organizuojamas procesas, tai stebuklas, gimstantis iš žmogiško ryšio. Tai lemtinga švietimo fazė, kai metodologinė sistema užleidžia vietą palaikančių žmonių ekosistemai, kuri labai baugina centralizuotą kontrolę, mat jos neįmanoma apibrėžti, įvertinti… išmatuoti.

Skaudi tiesa tokia, kad žmoniškumas ir genialumas nėra išugdomi moderniais vadybos triukais ar užduočių rinkiniais ir negali būti pamatuojami tarptautiniais PISA tyrimais. Tai sistemos anomalija, kuri gimsta nepaisant masinio priverstinio ugdymo, o ne dėl jo. Tik žmogus, nuo civilizacijos „šviesos“ apgynęs savo vaikišką smalsumą, išdrįsta abejoti sistema ir taip kurti joje pokytį, proveržį, rasti unikalų sprendimą. Manau, būtent tai bandome įvardinti, kai droviai užsimename apie būtinybę pirma ugdyti žmones ir piliečius, o tik tada informuotus ekspertus. Tačiau giliai visi suprantame, kad tai tėra žmogiškas stebuklas švietimo šešėly, kurio trapumą taip taikliai aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas vidiniu Liudo Vasario konfliktu tarp saviieškos ir aplinkos lūkesčių.

Nors kritiškai mąstančios asmenybės tapsmas yra neapčiuopiamas fenomenas, jos radimuisi būtina ekosistema atsiremia į labai konkretų ūkinį pagrindą, kurį galima plėtoti pagal politikos, ekonomikos ir vadybos dėsnius. Ankstesni svarstymai parodė, kad centralizuotas švietimo valdymas pačia savo prigimtimi reikalauja prognozuojamo paklusnumo ir vykdymo, kuris prislegia žemiausią grandį – mokytoją ir mokinį. Kartą amžinatilsį iškilus gimnazijos direktorius išraiškingai pasakė, kad vergai negali ugdyti laisvos šalies žmonių, mat vergas ugdo tik vergvaldžius. Tad jei norime ką nors keisti iš esmės, išlaisvinkime savivaldybių mokyklas, įgalinkime jų bendruomenes, pradėdami nuo tragiškiausių kontrolės ir testomanijos aukų – gimnazijų. Sugrąžinkime jų mokytojams laisvę nuo nesibaigiančių, tiesiog žeminančių ataskaitų pildymo, suteikime realią galią mokyklų direktoriams ne tik „stumdyti“ etatus, bet ir apspręsti, kuo jo mokykla bus unikali, kaip pritrauks talentus mokyti bei mokytis, kaip pagal situaciją ir poreikį bus skirstomos lėšos. Nebijokime suteikti autonomijos gimnazijoms, tegul jos išties virsta bendruomenėmis, į savo pastatą žengiančiomis ne kaip į svetimą kalėjimą, iš kurio skubama pabėgti, o kaip į namus: daugiafunkcį centrą su popamokine veikla, sporto varžybomis, renginiais, stovyklomis. Kaip mokinys gali norėti sugrįžti ten, kur nei mokytojas, nei direktorius nenori užsibūti? Kaip turėtų įvykti švietimo stebuklas, jei nėra neformalaus ryšio mokyklos bendruomenėje?

Taip, visi šie pokyčiai lems įvairovę, galiausiai išaiškės, kas buvo dirbtinai tempiami iki vidurkio, o kam – kertama per kojas. Tačiau gąsdinti galimybių nelygybės baubu beprasmiška, ši praraja jau egzistuoja ir su kiekviena diena nenumaldomai plečiasi. Švietimas yra paliktas inercijai, iš kurios pelnosi laisvoji rinka, ir šioji bendruomenių laisvė tebūtų atsakomybės už viešąją sritį susigrąžinimas. Su laisvės teikimu darbas tik prasidėtų, po to reikėtų padėti mokykloms susigaudyti naujoje teisinėje ir konkurencinėje aplinkoje, tektų atgaivinti beveik išblėsusią rajono elitinės gimnazijos su išlaikomu bendrabučiu jauniesiems talentams pritraukti idėją. Po privalomojo mokslo šešiolikamečius užgultų realesnė atsakomybė renkantis amatą arba mokslo kelią, jiems bus būtinas didesnis palaikymas, ypač jei jie rinktųsi porą metų anksčiau pradėti dalinai savarankišką gyvenimą keliasdešimt kilometrų nuo namų minėtuose bendrabučiuose. Pagaliau, mokykla įgautų svertų ir stuburą prieš visažinių tėvelių skundus, turėtų realią galią palikti mokinį kartoti metų kursą, o gabiuosius perkelti klase aukščiau arba sudaryti jiems pritaikytą mokymosi planą. Tai ir yra reali atsakomybė, kuri ugdo piliečius, o ne vartotojus, priimančius nemokamą išsilavinimą kaip duotybę ir monolitiniu srautu plaukiančius pasroviui link perpildyto ir nuvertėjusio aukštojo mokslo. Švietimo Gordijo mazgas tapo per sudėtingas vienai įstaigai, asociacijai ar asmeniui išnarplioti, tad įgalinkime kuo daugiau žmonių to imtis. Turėkime drąsos visi kartu perkirsti jį pusiau.

Kaip čia dabar kultūros dvisavaitiniam laikraščiui rašyti apie videožaidimus? Videožaidimai, žinoma, – irgi kultūra, bet plačiąja prasme kultūra yra ir automobilių ralis, ir kačių auginimas, ir pusryčiavimas. Truputį kažko lyg ir neužtenka.

Ar videožaidimai – menas? Geriausią atsakymą radau „Reddite“: „Jo, kartais. O kartais kas nors tiesiog prie sienos priklijuoja bananą.“ Apskritai ši diskusija jau kiek pasenusi, apogėjų ji buvo pasiekusi maždaug 2010-aisiais. Net žymusis kino kritikas Rogeris Ebertas (1942–2013) buvo į ją įsitraukęs – jis, beje, sakė, kad ne, bent jau kol bus gyvas nors vienas jo straipsnį skaitęs žmogus, videožaidimai nebus menas.

Ebertas, deja, numirė, o mes likome gyventi ir įsitikinti, kad jis ne tik nieko neišmanė apie videožaidimus, bet ir buvo labai neteisus. Dabartinis konsensusas progresyviuose ir kultūringuose ratuose – kad videožaidimai yra menas, į kurį visi kiti menai tebešnairuoja pusiau kaip Leninas į buržuaziją ir pusiau kaip avys į naujus vartus. Menas, kurį myli milijardai žmonių (manoma, kad vienaip ar kitaip geimina apie 3,5 milijardo Žemės gyventojų) ir kurio rinka yra didesnė nei kino ir muzikos industrijų kartu sudėjus.

Mane nervina, kad, rašydamas apie videožaidimus „Šiaurės Atėnams“, sunkiai galiu įsivaizduoti vidutinį skaitytoją, tuo labiau – jo(s) nuomonę apie videožaidimus. Todėl keblu žinoti, kaip rašyti. Ar dabar plėšytis maikę, kad tai – teisėtas ir prasmingas užsiėmimas, svarbus ne tik vaikams ir nesubrendėliams? O gal visi jau tai žino, ir ši diskusija jau passe, ir tik veltui chorui pamokslausiu? O gal apskritai tie, kas skaito „Šatėnus“, nežaidžia videožaidimų, o tie, kas žaidžia, neskaito „Šatėnų“? Į pastarąjį klausimą bent jau galiu atsakyti, kad mažiausiai pora draugų daro abu dalykus. Ir dar aš pats.

Kai kyla klausimas, kaip rašyti, atsakymas visada tas pats: rašyk taip, kad būtų įdomu. Pirmiausia – sau pačiam. O man įdomu ne tik videožaidimai, bet ir jų ryšys su plačiuoju pasauliu, kita kultūra ir jos produktais, tapatybėmis, individų ir masių psichologija, istorija, diskursais, politika, žodžiu, viskuo, kas mus supa. Tad apie tai ketinu ir rašyti: apie videožaidimus ir jų sąsajas su kitais svarbiais dalykais.

Pradėkime nuo videožaidimų, kurie, kaip juokaujama, skirti tiems, kurie iš tikrųjų nori ne žaisti, o skaityti knygą. Čia omenyje neturiu atskiro „interaktyvios literatūros“ žanro, nors egzistuoja ir toks, ir jis vertas atitinkamos pagarbos ir dėmesio. Turiu omenyje žaidimus, kurie žaidžiami pagal visas videožaidimų taisykles, bet sukelia žaidėjams knygos efektą: panašų įsitraukimą, panašų „skaitymo“ procesą, panašius katarsius, panašius pasaulėvaizdžio pokyčius.

„Disco Elysium“ (2019, ZA/UM, Estija)

Šiuolaikinė klasika, visiems laikams pakeitusi kompiuterinių vaidmenų žaidimų (role playing games, RPG) žanrą. Ko gero, populiariausias ir žinomiausias visų laikų Estijos kultūrinis eksportas. Žaidimas, kurio scenarijų sudaro apie 1,2 milijono žodžių (Biblijoje yra apie 700 tūkstančių žodžių, „Kare ir taikoje“ – apie 500 tūkstančių), vien pagrindinis pasakotojas (aktorius Lenvalis Brownas) įgarsino apie 350 tūkstančių iš jų.

Žodžių skaičių itin gausina revoliucinga žaidimo mechanika: pagrindinio veikėjo gebėjimai (skills) ne šiaip sau fone stoviniuoja, laukdami, kol bus ritami kauliukai, – jie kalbasi, įtikinėja tave, lenkia į savo pusę, komentuoja kitų veikėjų elgesį ir aplinkinį pasaulį. Ir ne tik gebėjimai – čia su slavišku akcentu į tave prabyla ekstravagantiškų spalvų kaklaraištis, pasikalbėti nori bala ant šaligatvio, grafičiai, lavonai ir t. t.

Eliziejaus pasaulį per daugybę metų išplėtojo vienas pagrindinių žaidimo autorių, rašytojas, filosofas ir muzikantas Robertas Kurvitzas. Eliziejus kilo iš suomiškos padelkinės vaidmenų stalo žaidimo „Dungeons and Dragons“ versijos, kurią Kurvitzas pritaikė savam Baltic noir stiliui ir vedė žaidimus savo draugams.

Kurvitzas 2013 m. išleido fantastinį detektyvinį romaną „Šventas ir baugus kvapas“ (Püha ja õudne lõhn), kurio veiksmas taip pat vyksta Eliziejaus pasaulyje. Nors romaną išgyrė kritikai, jis nebuvo toks perkamas, kaip tikėjosi pats Kurvitzas, tad, atitinkamai aplaistęs romano nesėkmę, autorius nutarė iš jo išspausti videožaidimą. Skaičiau gerbėjų atliktą romano vertimą į anglų kalbą (oficialaus vertimo nėra, nes tebevyksta kova dėl Eliziejaus pasaulio autorinių teisių). Pritariu kritikams, kad jis nuostabus. Sakyčiau, kad „Šventame ir baugiame kvape“ yra vienas gražiausių literatūrinių pasaulio pabaigos aprašymų. O ir egzempliorių buvo parduota apie 1 500, tad kaip estiškam visai neblogai. Kurvitzas, tiesa, tikėjosi išparduoti visą 5 000 egzempliorių tiražą.

„Disco Elysium“ pradedi kaip visiškai prasigėręs, beviltiškas policijos detektyvas, kuriam jau nebėra kur kristi, visi dugnai pramušti – gerta tiek, kad detektyvas jau mirties priemenėje ir visiškai nieko o ničnieko neprisimena, net savo paties vardo ir išvaizdos. Bet reikia darbas dirbti: už viešbutuko, kuriame girtavo mūsų detektyvas, medyje kabo jau gerokai papuvęs lavonas – šios bylos tirti pagrindinis veikėjas čia ir atvyko.

Žaidime visiškai nėra šiaip jau vaidmenų žaidimams labai būdingo mūšių elemento, t. y. nereikia kovoti su priešais. Jis buvo pašalintas, kad daugiau vietos galėtų užimti pasakojimas. Vis dėlto truputį šaudo gaudo esama, bet kai ištinka tokia situacija, žaidėjas gali į ją tik reaguoti. Nors ir priimtas netyčia, toks sprendimas pasirodė genialus – taip pats žaidimo pasaulis labiau nutinka, nei yra pagrindinio veikėjo formuojamas, tad žaidėjas gali geriau įsitraukti į Eliziejų, jame beveik pranykti.

Meistriškai sukurtas pasaulis, į kurį lengva nugrimzti, „Disco Elysium“ pavertė psichodeline ir labai asmeniška patirtimi, apie kurią pasakoja ir daug jo žaidėjų. Sąveikaudami su Eliziejumi (tiksliau, su maža jo dalimi – Insulindos isolos Revašolio miesto Martinezos rajonu), žaidėjai gali rinktis savo kelią: kokiu mentu nori būti (mentu superžvaigžde, atgailaujančiu mentu, apokalipsės mentu, mentu bomžu ir t. t.) bei kokią politiką nori išpažinti. Politikos pasirinkimai keturi: gali būti komunistas, fašistas, moralistas arba ultraliberalas. Iškalbinga, kad fašisto kelias žaidime atveria mažiausiai pasirinkimų: ar taip buvo sumanyta, ar netyčia išėjo, ar tiesiog per daug apie fašizmą niekas nenorėjo rašyti – nežinia.

Esu sutikęs ne vieną jauną bachūriuką, kuris man sakė, kad „Disco Elysium“ privertė giliau susimąstyti apie paties politines pažiūras ir net įsitraukti į politinę veiklą. Taip pat žinau žmonių, kurie „Disco Elysium“ įsijungia tada, kai gyvenime patampa sunku: tamsiame Eliziejaus pasaulyje esama paradoksalios vilties ar bent jau beketiško I can’t go on, I must go on elemento. Pats galiu prisipažinti, kad šis žaidimas man padėjo mesti alkoholį ir tvarkytis su šio metimo pasekmėmis – nors kai meti gerti pačiame „Disco Elysium“, tai prarandi vieną charizmos tašką.

„Pentiment“ (2022, „Obsidian Entertainment“, JAV)

Pentimento – tai vis dar pastebima žymė paveiksle ar rankraštyje, ten likusi iš ankstesnio piešinio ar užrašo, kuris buvo nutrintas arba užtapytas. Kitaip tariant, tai – savotiškas ankstesniojo kūrinio vaiduoklis naujame kūrinyje. Pentimenti būdingi iš viduramžių ir Renesanso laikų mus pasiekusiems paveikslams ir knygoms, kartais jie atsiveria senstant dažams, kiti matomi tik pasitelkus rentgeno ar infraraudonuosius spindulius.

1518-ieji mūsų Viešpaties metai, jūs – nebe toks ir jaunas keliaujantis menininkas Andrėjas Maleris, vis dar neužsitarnavęs meistro vardo, nes vis dar nepabaigęs savojo šedevro. Tolygiam gyvenimo keliui koją pakišo audringa jaunystė ir nelemti likimo vingiai – Andrėjas nebaigė doktorantūros universitete, nesukūrė savo šedevro, nesusituokė, nes turėjo kitų reikalų. Bet dabar, kai tik Alpių miestelio Tasingo vienuolyne pabaigs savo magnum opus, jis grįš į Niurnbergą, kur jo jau laukia sužadėtinė, ir viskas eisis kaip iš pypkės.

Andrėjas pragyvenimui užsidirba su benediktinų vienuoliais vietiniame skriptoriume perrašinėdamas knygas. „Pentiment“ nupieštas ir surašytas taip, lyg pats būtų viduramžių knyga. Kaip užsiminė kiti apžvalgininkai, ir veiksmas jame klostosi labai viduramžiškai, cituoju, „taip pat greitai, kaip po mūsų kojomis juda tektoninės plokštės“. Todėl geriausia jį žaisti taip, lyg skaitytum seną knygą, – niekur neskubant, skiriant laiko ir dėmesio istoriniams paaiškinimams, grožintis piešiniais paraštėse, įsijaučiant į vėlyvųjų viduramžių miestelio ir vienuolyno gyvenimą. Pastarasis, beje, ne toks nūdnas, kaip būtų galima pamanyti: jis pilnas intrigų, įtampos tarp valstiečių ir vienuolijos bei diduomenės, meilės trikampių, muzikos, pagoniškų papročių, vaiduoklių ir purvinų paslapčių.

Apskritai viduramžių detektyvas „Pentiment“, kaip retai būdinga videožaidimams, paserviruoja dozę vadinamojo „gerojo nuobodulio“. Nors atsirado besiskundžiančių, kad žaidime „nieko nevyksta“, man veiksmo lėtumas kaip tik pasirodė prisidedantis prie įsitraukimo į vėlyvųjų viduramžių pasaulį. Kartu su tokiais garsiais vardais kaip „Kingdom Come: Deliverance“ ir „Crusader Kings“ „Pentiment“ prisidėjo prie viduramžių renesanso (cha) videožaidimuose ir šiuolaikinėje kultūroje apskritai. Net būtų galima pasakyti, kad kaip videožaidimai vis rečiau matomi kaip nebrendylų užsiėmimas laikui švaistyti, taip ir viduramžiai po truputį nusimeta „tamsiųjų amžių“ šleifą.

„Citizen Sleeper“ ir „Citizen Sleeper 2: Starward Vector“ (2022 ir 2025, „Jump Over the Age“, Jungtinė Karalystė)

„Citizen Sleeper“ priskirčiau videožaidimų rūšiai, kurią būtų galima pavadinti „iš antro užėjimo“. Tai tokie žaidimai, kuriuos įsijungi, pakrapštai, pažiūrinėji, bet iš pirmo karto pernelyg nesusidomi ir palieki ateičiai. O po kurio laiko, peržiūrinėdamas asmeninę žaidimų biblioteką, pagalvoji – kodėl nepabandžius dar kartą, ir tada jau užsikabini kaip reikalas.

Tolima arba ne tokia jau tolima ateitis, žmonija jau pasklidusi po galaktiką. Iš vergijos krovininiame laive pabėga „slyperis“ (miegalius? miegotojas? miegantysis?) – taip vadinami robotai, kuriuose įdiegta suskaitmeninta realaus žmogaus sąmonė. Slyperis, iš savo buvusio žmogiškojo gyvenimo beveik nieko neprisimenantis, tik vis pajuntantis jo aidus, kontrabanda patenka į besisukančią apie savo ašį kosminę stotį „The Eye“ („Akis“), kur apgraibomis bando išlikti, susikurti gyvenimą ir nebūti sugautas piktosios korporacijos agentų. Visam tam reikia draugų ir sąjungininkų – jų Slyperis ir leidžiasi ieškoti šioje kosmoso stotyje.

„Citizen Sleeper“ kaip ultrapabėgėlio istorija vertinga tuo, kad koncentruojasi ne į patį pabėgimo aktą ar nelegalo patiriamas neteisybes, o į Slyperio socialinį ratą, kurį madingai būtų galima pavadinti ir „socialiniu kapitalu“. Dabartiniame pasaulyje vis daugiau žmonių, ne robotų, kuriems, ištikus karui, marui ar badui, tenka palikti visą savo socialinį kapitalą užnugaryje ir naujoje vietoje krautis jį iš naujo. Šiuo požiūriu žaidimas kartais gali pasirodyti naivokas, nes kosminės stoties (o antrajame žaidime – skirtingų asteroidų, mažųjų pasaulių) gyventojai vaizduojami kaip itin atlapaširdžiai. Kita vertus, jis puikiai pagauna pirmojo kontakto, nepažįstamųjų gerumo ir panašios patirties žmonių bendrininkiškumo svarbą.

Slyperio ištekliai – tai keli žaidimo kauliukai, kuriuos jis rita kiekvieną dieną. Šešetas – tai garantuota sėkmė, o vienetas – beveik garantuota nesėkmė. Toks loterijos ir išteklių vadybos (resource management) derinys padeda laike išdėlioti istorijos pasakojimo tempą – kiekvieną „ciklą“ (kosmoso dieną) turi kelis kauliukus, kuriuos panaudojęs grįžti į savo konteinerį miegoti. Pati istorija pasakojama beveik vien dialogais, tad „kasdien“ turi tam tikrą „puslapių skaičių“.

„Jump Over the Age“ yra vieno žmogaus, Gareth Damian Martin, žaidimų studija. Damian Martin leidžiasi ne tik į migracijos ir socialinio kapitalo, bet ir į dirbtinio intelekto santykio su natūraliuoju temą. Slyperis, kuriame dera žmogiška sąmonė ir roboto išvaizda bei gebėjimai, žaidime atlieka ir savotiško vertėjo tarp šių dviejų pasaulių vaidmenį. Nors pačioje tokio pusiau roboto egzistencijoje esama begalinio egzistencinio žiaurumo (įverginta žmogaus sąmonė ir roboto kūnas), kartu tiek mes, tiek kai kurie žaidimo veikėjai puikiai suprantame, koks naudingas ir vertingas toks asmuo gali būti tiek geriems, tiek labai piktiems ketinimams.

„What Remains of Edith Finch“ (2017, „Giant Sparrow“, JAV)

Jei videožaidimas „What Remains of Edith Finch“ („Kas liko iš Editos Finč“) būtų knyga, tai jis būtų magiškojo realizmo apysaka. Pagal videožaidimų žanrus jis tikriausiai būtų vadinamasis vaikščiojimo simuliatorius (walking simulator), papildytas įvairiausių skirtingų nesudėtingų žaidimų elementais.

Kas Editos Finč istorijoje yra tiesa, o kas pramanas – neaišku, o ir nelabai svarbu. Septyniolikmetė Edita po dešimties metų grįžta į lovkraftiškus savo šeimos rūmus ir, landžiodama po kambarius, iš naujo išgyvena prakeiktos Finčų (Kikilių?) giminės narių gyvenimus ir mirtis. Ypač daug šioje šeimoje, kurios patriarchas kadaise iš Norvegijos su visu giminės namu atplaukė į Ameriką (!), esama mirties. Žaidėja(s) po kurio laiko ir pats (pati) ima svarstyti – hm, įdomu, o kaip mirs šitas?

Ir gyvenimas, ir mirtis šiame neilgame žaidime yra visur, jie spalvingi ir kartu labai efemeriški. Ko gero, tai yra meditacija apie šių dviejų esminių žmogaus elementų ryšį, savotiškai kviečianti nebijoti nei vieno, nei kito. Nebijoti taip, kaip bijojo vienas Editos dėdė, kuris nuo prakeiksmo bėgo trisdešimčiai metų užsidarydamas namo rūsyje, bet taip ir nepaspruko nuo lemtingojo jam skirto traukinio. Džiaugtis taip, kaip džiaugėsi dantų pasta ir bugienių uogomis apsinuodijusi prosenelės sesuo, prieš mirtį skraidžiusi padangėmis it pelėda ir šokinėjusi šakomis it juoda katė.

Kaip ir priklauso magiškajam realizmui, „Edith Finch“ istorijas, tas mirties vinjetes, kritiškesne akimi pažiūrėjęs, galėtum visiškai teisėtai palaikyti dar vienu nesąmonių muziejumi. Čia labai praverčia žaidimo elementai – kiekvienas gyvenimas ir mirtis tampa interaktyvūs, todėl patiriami lyg tavo paties, ir nuo to jie įgauna prasmės bei tampa gražūs. Galutinis produktas – tarsi šiurpi knyga, kurią vaikystėje pasislėpęs skaitei po antklode, nors ir puikiai žinojai, kad po to neužmigsi ne tik tą naktį, bet ir dar porą ateinančių.

Galimybė nutraukti kaupimą antroje pensijų pakopoje ir atsiimti įmokas bei jų sugeneruotą investicinę grąžą sukėlė rezonansą. Į diskusijas įsitraukė visi: politikai, ekonomistai, fondų valdytojai, gyventojai, kurie kaupė, ir tie, kurie niekada to nedarė. Diskursas tapo toks tirštas, kad neišvengta paradokso: atrodo, kad tema yra gyvybiškai svarbi, bet tuo pat metu nebeturi jokios reikšmės. Atsivėrusi struktūrinė įtampa ne(bė)ra susijusi su pinigais. Diskursiniame triukšme ryškėjanti perskyra tarp skirtingų socioekonominių mitologijų skausmingai atskleidžia, kad jos nebegali koegzistuoti. Todėl, analizuojant šią priešpriešą, tenka griebtis dekonstrukcijos. Roland’o Barthes’o „Mitologijose“ (1957) aprašyti įrankiai leidžia permąstyti pasyvaus investavimo struktūrą ir joje atsiveriančias įtampas, kurios ir sudaro debatų dėl pensijų sistemos šerdį.

Mito struktūra

Barthes’as mitą suvokia struktūralistiškai, kaip įtampą tarp kalbos ir tikrovės. Tai metakalba, pajėgi pasisavinti natūralios kalbos struktūras ir jas instrumentalizuoti (Roland Barthes, Mythologies, vert. Annette Lavers, New York: The Noonday Press, 1991, p. 110–115; toliau tekste pateikiama tik puslapio nuoroda). Filosofas dekonstuoja, kaip mitas paslepia prieštaravimus, struktūrinei įtampai suteikdamas ideologinį pavidalą. De Saussure’ui nėra jokio tiesioginio ar būtino ryšio tarp garsų k-a-t-ė ir fizinio katino, tupinčio kam nors ant kelių. Pasak Barthes’o, mito struktūra šį reikšmių arbitralumą išnaudoja savo turiniams įtvirtinti. Kadangi mite kiekvienas ženklas pasirenkamas tikslingai, kiekviena reikšmė pradeda atrodyti natūrali. Todėl „mitas vienu metu yra ir prasmė, ir forma, pilnas iš vienos pusės ir tuščias iš kitos“ (p. 116). Pilnas, nes kaip dėlė perima visos istorinės (ir gamtinės) tikrovės svorį, bet tuščias, nes gali įsiurbti bet kokius turinius, priversdamas juos paklusti savai logikai.

Kurdamas pasakojimą, mitas veikia kaip nepastebimas filtras, pro kurį žvelgiame į tikrovę: vienus turinius paryškina, kitus paverčia nematomais. Barthes’as įspėja, kad čia ir slypi didžiausias pavojus: mitas nieko neslepia; jis nesiekia panaikinti realybės (tai būtų lengvai pastebima), priešingai – jis bando ją iškreipti ir šį perdirbtą tikrovės simuliakrą įtvirtinti kaip neginčijamą tiesą. „Todėl mitui paaiškinti nereikia pasąmonės“ (p. 120): jis neatveria jokių paslėptų tiesų; jo veiklos sfera apsiriboja reiškinių paviršiumi. Mitas įbruka naratyvą, kurį natūralizuoja kaip neišvengiamą gamtos dėsnį, todėl mitas atrodo tikras, o visa kita – nenatūralu ir nelogiška. Tai paradoksalu, nes tikrovę išduoda būtent jos nenuoseklumas.

Ši dinamika ryškėja analizuojant Exchange-Traded Funds (ETF) – biržoje prekiaujamus fondus. Sukurti kaip priemonė liberalizuoti akcijų rinką, sudarant galimybę įsitraukti smulkiesiems investuotojams, neturintiems pakankamai laiko ir žinių, ilgainiui jie nutolo nuo pirminės savo idėjos. Net ETF pradininkas Jackas Bogle’as prieš mirtį perspėjo apie galios centralizaciją keliuose fonduose ir su ja susijusias rinkos manipuliacijas prisidengiant pasyvumu ar diversifikacija. Pirminė ETF idėja atitiko kapitalizmo ideologiją: tai buvo priemonė, kurią sudarė įvairūs aktyvai (akcijos, obligacijos), jų įsigijimą ir pardavimą už nedidelį mokestį turėjo administruoti fondo valdytojai. Tai reiškia, kad nusprendus įsigyti ETF yra perkama dalis fondo, t. y. pirkėjas įsigyja mažytę kiekvieno fondo valdomo turtinio vieneto dalį taip išvengdamas rizikos, jog vienai įmonei bankrutavus praras visas investicijas. Todėl investuotojui nebereikia priimti jokių sprendimų: belieka patogiai įsitaisius čilinti kantriai laukiant, kol investuoti pinigai užaugs.

Iš pirmo žvilgsnio ETF & Chill mechanika atrodo pagrįsta neoliberalios rinkos taisyklėmis – dalyvis perveda pinigus, fondo valdytojai juos nukreipia į verslus, šie pinigus panaudoja sėkmingai plėtrai, leidžiančiai generuoti pelną ir jį perskirstyti investuotojams. Tačiau ši logika komplikuojasi, suvokus, kad ETF rinka tapo metastruktūra, praradusia tiesioginį ryšį su tikrove. Verslai bankrutuoja, praranda aktualumą, patiria krizes ir nuosmukius, jie yra veikiami sociokultūrinių įtampų, ekonominių ciklų, tačiau visa tai pranyksta fondų ataskaitose. Net ir fondų valdytojai nebeturi galios spręsti – jie pasyviai seka pasaulinių indeksų (pvz., S&P 500) algoritmus, suspenduojančius tikrovę. Visas dinamiškas, nuolat kintantis socioekonominis laukas redukuojamas iki vienintelės, mantra tapusios frazės: istorinė fondų grąža siekia 10 proc., o ją dažnai palydi euforiški memai to the moon ar stonks only go up.

Barthes’as teigia: mitas – tai gryna ideografinė sistema, čia formas vis dar motyvuoja jų reprezentuojama sąvoka, tačiau neišnaudojamos visos šios sąvokos vaizdavimo galimybės (p. 126). Ekonomika, sociologija, istorija, asmeninių finansų planavimas redukuojami iki memų, nepaliekančių vietos reikšminiams niuansams, nereikalaujantiems jokių kompetencijų, neinicijuojantiems jokio veiksmo. Todėl vienas vaizdinys tinka visiems fondams, visoms rinkoms, visoms situacijoms. Ironija puikiai jaučiama ir ji nėra atsitiktinė, priešingai, ironija yra integrali šios mitologijos dalis. Analogišką struktūrą ir joje ryškėjančią imunizaciją Barthes’as aptaria kalbėdamas apie margariną (p. 40–42). Mes juk puikiai žinome, tepus riebalų mišinys nėra toks gardus kaip sviestas, tačiau reklamose sakoma, jog jis – beveik toks pat skanus, tik racionalesnis pasirinkimas. Paskutinę sekundę nuo diskvalifikacijos išgelbėja racionalizacija, sutelpanti į ir vis dėlto. Šitas bet momentas leidžia atmesti tai, kas neabejotinai tikra (somatiką, logiką, kompetencijas) ir tikrumu paversti antrinę metasistemą (ekonomiškumą, rinką, virtualią bendruomenę). Radikalizuojama pasitelkiant ironiją – viskas yra tik juokai, tačiau juokas po truputį praranda savo kritinę potenciją, įtvirtindamas nuogą ideologiją. Tai, kas anksčiau juokino, nes buvo ambivalentiška ir truputį cringe, dabar tampa vienintele tikrovės substancija. Todėl tokioje struktūroje kiekvienas fondų kainos kritimas pasitinkamas su cinišku džiugesiu ir raginimu pirkti dar, tikint, kad, fondams neišvengiamai atšokus, pavyks numušti savo dollar cost average. Tai sistema, kuri instrumentalizuoja juoką, pašalindama jame slypinčią refleksiją.

Santykis su mitu

Mitas, nors ir turi universalią struktūrą, pats savaime nėra universalus. Tai komunikacinis gestas, numatantis konkrečią auditoriją, kurios ribos sutampa su mito galios lauku. Visgi tai nereiškia, kad mitas imanentiškas ir sau pakankamas, priešingai, jis visada siekia dominuoti ir tapti vieninteliu realybės pavidalu. Todėl diskurse vienu metu egzistuoja kelios mitologinės sistemos, konkuruojančios dėl diskursinės įtakos. Šią kovą ir matome stebėdami tai, kas vyksta su antros pensijų pakopos fondais. Viešajame diskurse bandoma suvaldyti nerimą ir jį redukuoti iki binarinių opozicijų: finansiškai raštingi vs. neišsilavinę, žemas pajamas gaunantys vs. aukštas pajamas gaunantys, regionai vs. miestai. Mitinės struktūros šias opozicijas paverčia kovos įrankiu; jos dėl savo naratyvinio potencialo atrodo prasmingos tiek vienai, tiek kitai pusei. Kultūrinis diskursas tampa žaidimų aikštele, kurioje egzistuoja tam tikros taisyklės. Kiekviena pusė tikisi nutempti virvę į savo pusę: iš pradžių naudodama argumentus ir įtikinėjimą, o jei tai neveikia – bandydama pergalę iškovoti jėga. Ši kova, vykstanti dėl ideologinių turinių, persikelia į metadiskursą, todėl viskas vienu metu ir gyvybiškai svarbu, ir nebeturi jokios prasmės. O reali galia cirkuliuoja anapus, smulkiesiems investuotojams neprieinamose sistemose.

Mitai siūlo tapatybę, tačiau ji pasiekiama tik tuomet, kai redukuojamas individas. Mitologija prasmės neištrina, ji ją iškraipo. Todėl prasmę galima sugrąžinti, tačiau tik skausmingai dekonstravus mitologiją ir rekonstravus pirminės kalbos lygmenį, slepiantį prieštaringą žmogiškąją būtį. Barthes’as teigia, jog mitas nėra nei melas, nei prisipažinimas: tai reikšminis poslinkis (inflection) (p. 128), natūralizuojantis tikrovės interpretaciją. Todėl svarbu sugrįžti prie klausimo, kurį iškėlėme pačioje teksto pradžioje: ką atskleidžia aštrios diskusijos apie antrą pensijų pakopą? Nupūtus visą mitologinį ūką tampa skausmingai aišku, jog šios diskusijos ne apie pinigus; jos atskleidžia skirtingas realybės interpretacijas. Mitai istoriją paverčia gamta, t. y. antrinė metasistema tampa vienintele mums pažįstama realybe. Visa mūsų būtis sustingusi nuolat slenkančiame „čia ir dabar“ ir būtent šis sukaustantis judėjimas ištrina ateities perspektyvą įkalindamas mus dabartyje. Šiame pjūvyje ir galima rasti atsakymą, kodėl antros pensijų pakopos griūtis iškyla kaip kultūrinė katastrofa. Jos griuvėsiai padalina visuomenę į dvi dalis: tikinčius galimybe oriai gyventi kažkada ateityje ir tuos, kuriems orus gyvenimas niekada nebuvo reali galimybė.

Barthes’as teigia, jog mitai prasmę paverčia forma (p. 131). Šiame kontekste mitologija tampa beveik nematoma, nes turiniai, kuriais manipuliuojama, ne tik peržengia natūralią kalbą, jie yra absoliučiai metakalbiniai, absoliučiai virtualūs. Todėl norint dešifruoti ETF & Chill mitą, nepakanka grįžti prie fizinių objektų, reikia žengti dar toliau dekonstruojant abstrakčius darbo ir laiko terminus, kurie – nors ir yra tikrovės modusai – visada ideologiškai įkrauti, todėl veikia kaip pirminis, nors ir nenuoseklus mitas. Pasikliaunantys pasyvaus investavimo strategijomis tiki kapitalo (mito)logika, sakančia, jog sistemingai taupant pavyks peržengti klasinį slenkstį ir pereiti į kitą sistemą, kai pinigai pradeda uždirbinėti pinigus, t. y. pavyks išlaisvinti asmeninį laiką darbą perkėlus kažkam kitam. Ši mantra, tapusi subjekto pakaitalu, panaikina galimybę kitą suprasti antropomorfiškai, taip paslėpdama moralines ir etines dilemas, kurios neišvengiamos siekiant minimalizuoti darbo poreikį. Mitas įtvirtina socioekonominio mobilumo iliuziją, kuri kažkada materializuosis per tikrą fizinį darbą ir finansinę discipliną. Tikima, kad pastangos galiausiai atsipirks ir leis susigrąžinti savo laiką. Tokią mitologiją Barthes’as pavadina petit-bourgeois ideologija.

Vis dėlto šalia egzistuoja ir kita mitologija, kurios esminis bruožas yra materialumas; ji nepasitiki viskuo, ko negalima paliesti. Barthes’as ją pavadina proletariato logika. Petit-bourgeois nenori etikečių ir siekia, kad jų mitologija įsitvirtintų kaip norma (tai atspindi dauguma profesionalų parengtų publikacijų apie antrą pakopą), o proletariato egzistencijai reikia bourgeoisie, nes tik paneigdami buržuazinę mitologiją jie gali formuoti savąjį tapatybės mitą (todėl ši mitologija dominuoja komentarų sekcijose). Kraštutinis materializmas teigia, jog pasyvus investavimas turi tiek pat logikos, kiek Pinokio bandymas užsiauginti pinigų medį, nesvarbu, kad visi fondai sugrąžins daugiau, nei buvo įmokėta. Ir vis dėlto šis skepticizmas nėra susijęs su išsilavinimu ar jo stoka, jis pagrįstas gyvenimiška patirtimi sistemoje, kurioje niekas iš niekur neatsiranda, tačiau lengvai išnyksta: gyvenama nuolatinėje baimėje, jog kažkas bando atimti tai, dėl ko buvo taip ilgai vargta. Tai kitas ETF & Chill spektro galas. Ši mitologija atsisako pripažinti bet kokią veiklą, kuri neatitinka materialaus darbo sampratos. Todėl biurai, įkūnydami viską, ką ši mitologija atmeta, tampa priešo manifestacija – žmonės dirba, gauna pinigus, tačiau nieko nesukuria. Ir, priešingai nei mano ją išpažįstantys, ši mitologija irgi nėra pirminė kalba, ji yra buržuazinės mitologijos negatyvas: norint atkurti pasaulio pirmapradiškumą, pirminiu taikiniu tampa ne korporatyvinės sistemos, o žmonės, bandantys jose išgyventi.

Dekonstruotas ETF & Chill mitas pirmiausia apnuogina kultūrinę impotenciją susitarti dėl bendros ateities vizijos. Kol viena visuomenės dalis čilina tikėdamasi šviesaus rytojaus, kita – įtariai žvalgosi ieškodama naujos grėsmės. Tokiame įtrūkyje ateitis suspenduojama, todėl nebėra bendras kūrybos projektas. Tai suteikia galią kapitalui egzistuoti savarankiškai, o jis, vilnydamas per algoritmus, ignoruoja ir nesiskaito su abiejų grupių lūkesčiais. Kai mitas praryja istoriją, lieka tik laukti: pirmiems – kad bent senatvėje pavyks išsipirkti nuvertėjusį laiką, antriems – kad atgavę pinigus galės juos materializuoti dabar, bent akimirkai sustabdydami žaidimą, kurį jau pralaimėjo.

Krizė kaip nuolatinė būsena

Šiuolaikinėje politinėje vaizduotėje krizė tapo beveik savaime suprantama būkle. Ji nebėra išimtis ar lūžis, žymintis normalios tvarkos pertrūkį, – veikiau nuolatinis fonas, kurio kontekste pati tvarka yra atpažįstama ir pateisinama. Krizės kalba persmelkia visas sritis: ekonomiką, saugumą, švietimą, technologijas, net kasdienį administracinį valdymą. Politinė realybė nuolat aprašoma kaip „ypatinga padėtis“, „kritinis momentas“ ar „lūžio taškas“. Sistema tarsi visada balansuoja ant ribos – ir būtent ši riba tampa jos natūralia būsena.

Ši nuolatinė ribinė padėtis turi ilgą kultūrinę genealogiją. Jau XX a. pradžioje Oswaldas Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ aprašė civilizaciją, gyvenančią nebe kūrybos, o administruojamo nuosmukio režimu – reflektuojančią savo pabaigą, bet nepajėgiančią jos peržengti. Carlas Schmittas krizę pavertė politinio veiksmo ašimi: suverenas yra tas, kuris sprendžia apie išimties būklę, t. y. apie normos sustabdymą. Tai, kas iš pradžių buvo laikoma kraštutine situacija, pamažu tampa norma. Išimtis ne panaikina taisyklę, o ją pakeičia.

Šiuolaikinėje kultūroje ši logika persikelia ir į vaizduotės lauką. Apokaliptiniai scenarijai, nuolatinės grėsmės ir „paskutinės akimirkos“ retorika užvaldo ne tik politinį kalbėjimą, bet ir kiną, literatūrą, serialus. Krizė tampa nebe siužeto kulminacija, o nuolatine aplinka. Pasak Fredrico Jamesono, mums lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei esamos sistemos pabaigą. Krizė čia veikia kaip vaizduotės užraktas: ji nuolat žada lūžį, bet niekada jo neatveria.

Čia slypi esminis paradoksas. Kuo ilgiau krizė tęsiasi, tuo labiau ji ima atrodyti normali. Ji nustoja veikti kaip signalas ar perspėjimas ir virsta valdymo režimu. Giorgio Agambenas tai pavadino „nuolatine išimtimi“ – būsena, kai ypatingos priemonės ir skubos logika tampa kasdienybe. Krizė nebepertraukia valdžios veikimo, o jį legitimizuoja: skuba pateisina supaprastinimą, grėsmė – kontrolę, o pavojus – paklusnumą.

Tokioje būsenoje vis sunkiau atskirti, ar sistema iš tiesų patiria krizes, ar pati jas nuolat gamina. Krizė ima funkcionuoti kaip savireguliacijos forma: ji leidžia atidėti sprendimus, perkelti atsakomybę ir palaikyti mobilizacijos būseną be aiškaus tikslo. Kaip ir Kafkos pasaulyje, procesas tęsiasi pats dėl savęs – nuolat lydimas kaltės ir grėsmės jausmo, bet be aiškaus atsakymo, kam ir kodėl visa tai vyksta.

Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien moralinė ar ideologinė problema. Tai struktūrinis klausimas, reikalaujantis analizuoti pačią sprendimų priėmimo architektūrą. Kaip veikia sistema, kurios stabilumas priklauso nuo nuolatinės įtampos? Kaip organizuojama valdžia, kai konfliktas ir nestabilumas tampa ne šalutiniais efektais, o būtinais jos funkcionavimo elementais?

Šioje logikoje krizė ima panašėti į techninį parametrą, o ne į politinį įvykį. Ji tampa reguliuojamu intensyvumu: pakankamai aukštu, kad pateisintų kontrolę, bet nepakankamu, kad sukeltų tikrą struktūrinį lūžį. Tai primena sudėtingų sistemų būseną, kai svyravimas palaikomas ties kritine riba ne tam, kad sistema pasikeistų, o tam, kad ji galėtų tęsti save be esminės transformacijos.

Tokioje būsenoje krizė nebėra tai, kas nutinka sistemai. Ji tampa tuo, kas sistema yra.

Nestabilumas kaip konstrukcinis principas

Modernios reprezentacinės sistemos buvo kuriamos kaip mechanizmai konfliktui paversti tvarka. Jų pažadas buvo aiškus: visuomenės įtampa, interesų skirtumai ir vertybiniai nesutarimai bus institucionalizuoti, perkelti į procedūras ir ciklus, leidžiančius konfliktui palaikyti bendrą struktūrą, o ne ją griauti. Ši logika, susiformavusi moderniojoje politinėje filosofijoje – nuo Hobbeso iki Montesquieu, – rėmėsi prielaida, kad nestabilumas yra tai, ką reikia suvaldyti ir neutralizuoti.

Tačiau ilgainiui įvyko esminis poslinkis. Pats konfliktas tapo nebe problema, o sistemos varomąja jėga. Periodiniai legitimumo persiderėjimai, viešos konfrontacijos, sprendimų atšaukimai ir perrašymai ne tik neišnyko – jie tapo būtina stabilumo sąlyga. Sistema išmoko gyvuoti ne nepaisydama nestabilumo, bet per jį.

Ši dinamika primena barokinę struktūrą, kurioje nėra ramybės, tik palaikoma įtampa. Stabilumas čia nebėra pusiausvyra; jis tampa nuolatine vibracija. Neatsitiktinai šiuolaikinė politinė teorija vis dažniau kalba ne apie pusiausvyrą, o apie dinaminį stabilumą – būseną, kuri egzistuoja tik tol, kol judėjimas nesustoja.

Šią logiką taikliai nujautė modernioji literatūra. Kafkos pasaulyje sprendimas niekada neįvyksta kaip baigtinis aktas: procesas tęsiasi, byla lieka atvira, o veikėjai gyvena nuolat laukdami. Sprendimas virsta procedūra, kuri pati sau tampa tikslu. Panašiai ir šiuolaikinėje valdysenoje sprendimų priėmimas tampa nuolatine būsena, tačiau jų rezultatai išlieka laikini, fragmentiški ir lengvai atšaukiami.

Tokioje sistemoje sprendimai priimami ne tam, kad uždarytų klausimus, o tam, kad juos atidėtų iki kito ciklo. Kiekvienas konsensusas tampa sąlyginis, kiekviena reforma – būsimos krizės preliudija. Valdžia išmoksta funkcionuoti ne spręsdama, o valdydama įtampą. Politinis meistriškumas matuojamas ne gebėjimu užbaigti konfliktą, o gebėjimu jį išlaikyti kontroliuojamą.

Tačiau ši logika turi kainą. Kai nestabilumas tampa norma, sistema praranda gebėjimą atskirti esminius signalus nuo triukšmo. Viskas ima atrodyti vienodai skubu ir laikina. Skubos būsena ištrina mastelio pojūtį: smulkūs epizodai ir struktūriniai lūžiai suplakami į vieną srautą. Kaip nuolat skambantis aliarmas, kuris ilgainiui nebegirdimas, krizė praranda savo diferenciacinę galią.

Galutinis šio proceso efektas – sprendimų erozija. Kai viskas laikina, niekas nebėra lemiama. Sistema, kuri gyvuoja per nuolatinį nestabilumą, galiausiai praranda gebėjimą atpažinti momentą, kai reikalingas esminis poslinkis. Nestabilumas tampa nebe problema, o konstrukciniu principu – ir kartu riba, kurios sistema nebesugeba peržengti.

Vėluojantis grįžtamasis ryšys

Vienas esminių šiuolaikinės valdysenos bruožų – ilgi ir fragmentuoti grįžtamojo ryšio ciklai. Problemos identifikuojamos, politizuojamos, paverčiamos strategijomis ir teisės aktais, tačiau jų realios pasekmės įvertinamos tik po ilgo laiko tarpo – dažnai jau pasikeitus aplinkai, kuriai sprendimai buvo skirti. Sprendimai ir toliau keičia ateitį, bet vis dažniau jie priimami jau susiaurėjusioje sprendimų erdvėje, todėl klaidos tampa brangios ir sunkiai pataisomos.

Ši asimetrija tarp sprendimo momento ir jo poveikio laiko tampa struktūriniu sistemos bruožu. Politinis laikas atsiskiria nuo socialinio, technologinio ir kultūrinio. Tai, kas pateikiama kaip reakcija, realybėje tampa praeities problemų tvarkymu ateities sąlygomis. Sprendimas ima priminti archyvinį veiksmą – jis reguliuoja tai, kas jau prarado aktualumą.

Tokiose sistemose klaidos nėra taisomos – jos kaupiamos.

Sistemų dinamika šią logiką aprašo tiksliai: vėluojantis grįžtamasis ryšys sukelia osciliaciją – per stiprią reakciją po ilgo delsimo, o po jos eina priešinga, taip pat pavėluota korekcija. Sistema nuolat juda aplink problemą, bet niekada nepataiko į tinkamą momentą. Ji reaguoja, tačiau neatitinka proceso ritmo.

Politiniame lygmenyje tai pasireiškia staigiais posūkiais, populistinėmis bangomis ir nuolatiniu „per vėlu“ jausmu. Sprendimai priimami jau po to, kai visuomenė patyrė pasekmes, todėl suvokiami ne kaip pagalba, o kaip svetimas įsikišimas. Valdžia formaliai veikia, bet praranda ryšį su realaus proceso tempu – ji kalba apie vakar dienos problemas rytojaus kalba.

Šis laiko išsiderinimas turi ir kultūrinių atitikmenų. Modernizmo literatūroje patirtis dažnai tampa suprantama tik tada, kai jau nebeturi praktinio poveikio. Kinas nuolat grįžta prie pavėluoto sprendimo motyvo: įspėjimai pasirodo per anksti tiems, kurie galėtų veikti, ir per vėlai tiems, kurie patiria pasekmes. Tai atspindi kolektyvinį suvokimą, kad sprendimų sistemos ir realybės dinamika nebesutampa.

Filosofiškai ši problema siejasi su modernybės laiko samprata. Tikėjimas, kad ateitis pati ištaisys dabarties klaidas, paverčia ateitį neįvykusių sprendimų sandėliu. Krizė čia kyla ne iš vieno klaidingo pasirinkimo, o iš nuoseklaus delsimo mechanizmo.

Svarbu pabrėžti, kad tokioje sistemoje krizė nėra nekompetencijos pasekmė. Ji kyla iš struktūrinio neatitikimo tarp sprendimo momento ir jo poveikio laiko. Net racionalūs sprendimai ima veikti kaip triukšmas, kai nebesutampa su proceso tempu. Valdžia tampa panaši į vairuotoją, kuris kryptį koreguoja žiūrėdamas į galinio vaizdo veidrodį.

Ilgainiui tai formuoja savitą politinę psichologiją. Visuomenė pripranta prie pavėluotų sprendimų, o valdžia – prie reagavimo. Atsiranda cinizmas ir trumpalaikio efekto paklausa: jei viskas vis tiek „per vėlu“, racionalu reikalauti bent greito emocinio atsako. Taip vėluojantis grįžtamasis ryšys tampa viena iš giliausių struktūrinių populizmo prielaidų.

Šioje perspektyvoje krizė nebėra atsitiktinė. Ji tampa logišku rezultatu sistemos, kuri nebesugeba mokytis realiu laiku. Kol sprendimų architektūra remiasi ilgu, fragmentuotu ir politizuotu grįžtamuoju ryšiu, krizė neišnyks – ji tik keis pavidalus, visada pasirodydama per vėlai ir ne ten, kur buvo laukta.

Populiarumo spąstai

Kai legitimumas grindžiamas palaikymu, o palaikymas – matomumu, sprendimų kokybė neišvengiamai tampa antraeiliu dalyku. Sistema ima optimizuotis ne pagal teisingumą, tikslumą ar ilgalaikį poveikį, o pagal dėmesį: kas matoma, kas girdima, kas sukelia reakciją. Sprendimas vertinamas ne pagal tai, ar jis sprendžia problemą, bet pagal tai, ar jis pastebimas. Valdysena pamažu persitvarko pagal medijų ritmą, o ne pagal realybės struktūrą.

Tai sukelia pažintinę regresiją. Sudėtingi klausimai supaprastinami iki lengvai perpasakojamų formulių, nepatogūs faktai atidedami arba ištirpinami, o sprendimai virsta pasirodymais. Politinis veiksmas ima panašėti į nuolatinį performansą be finalo. Kaip rašė Guy Debord’as, spektaklio visuomenėje vaizdas pakeičia patirtį, o reprezentacija – tikrovę. Politikoje tai reiškia, kad sprendimu laikoma tai, kas atrodo kaip sprendimas.

Ši logika turi gilias kultūrines šaknis. Jau Platono „Valstybėje“ sofistai aprašomi kaip tie, kurie laimi ne tiesa, o įtikinamumu. Tai, kas Antikoje buvo laikoma retorine yda, modernioje sistemoje tampa konstrukciniu principu. Hannah Arendt perspėjo, kad politika, atsieta nuo tiesos, neišnyksta – ji persitvarko taip, kad tiesa tampa nebereikalinga. Kai sprendimų vertė matuojama palaikymo intensyvumu, faktai virsta nuomone, o nuomonės – emociniais signalais.

Tokiomis sąlygomis politika tampa naratyvų konkurencija. Laimi ne tie, kurie geriau sprendžia, o tie, kurie trumpuoju laikotarpiu geriau rezonuoja su auditorijos lūkesčiais ir baimėmis. Medijų logika veikia kaip nematomas filtras: tai, kas neįtelpa į trumpą formą, išnyksta; tai, kas reikalauja laiko, laikoma neveiksminga. Kaip perspėjo Neilas Postmanas, visuomenė, kuri politiką suvokia kaip pramogą, praranda gebėjimą mąstyti problemiškai.

Ilgainiui susiformuoja uždaras ratas. Kuo labiau sistema orientuojasi į populiarumą, tuo labiau degraduoja informacijos kokybė, todėl sprendimai tampa fragmentiški ir reaktyvūs. Tai nėra moralinė problema – tai struktūrinė inercija. Net geranoriški veikėjai priversti supaprastinti kalbą ir reaguoti į triukšmą, nes priešingu atveju jie tampa nematomi.

Šią logiką galima palyginti su rinkos situacija, kur kaina atitrūksta nuo vertės. Kaip finansiniuose burbuluose investuojama į tai, kas kyla, o ne į tai, kas turi pagrindą, taip ir politikoje investuojama į temas, kurios generuoja dėmesį, o ne sprendimus. Populiarumas tampa klaidinančiu indikatoriumi – jis rodo ne problemos svarbą, o jos triukšmingumą.

Galutinis populiarumo spąstų efektas – sprendimų kokybės delegitimizacija. Kai sprendimai priimami tam, kad būtų palaikyti, o ne tam, kad būtų teisingi, pati sprendimo sąvoka praranda svorį. Valdžia imama suvokti kaip nuolatinio reagavimo mechanizmas, o ne kaip gebėjimas orientuotis sudėtingoje tikrovėje. Tai atveria kelią cinizmui ir radikalizacijai: jei sprendimai vis tiek performatyvūs, racionalu rinktis tuos, kurie bent jau sukelia emociją.

Populiarumo spąstai todėl nėra atsitiktinė deformacija. Tai neišvengiama sistemos, kuri legitimumą sieja su matomumu, pasekmė. Kol sprendimų vertė bus matuojama palaikymo intensyvumu, o ne jų santykiu su realybe, politika liks naratyvų kova – efektinga, triukšminga ir vis labiau nutolusi nuo sprendimo kaip prasmingo veiksmo.

Dvinarė visuomenė

Dar vienas krizės gamybos mechanizmas slypi pačioje reprezentacijos logikoje. Daugiamatė, prieštaringa ir istoriškai sluoksniuota visuomenė nuolat suspaudžiama į dvi stovyklas, dvi pozicijas, dvi alternatyvias kryptis. Tai ne tik politinė, bet ir semantinė redukcija: sudėtingi klausimai paverčiami „už“ ir „prieš“, „teisinga“ ir „klaidinga“, „pažanga“ ir „atsilikimas“. Tai, kas realybėje egzistuoja kaip spektras, diskurse pateikiama kaip pasirinkimas iš dviejų mygtukų.

Ši redukcija turi ilgą intelektinę genealogiją. Aristotelis perspėjo, kad dvilypė logika tinka formaliam samprotavimui, bet ne politinei praktikai, kurioje veikia phronesis – situacinis, kontekstinis sprendimas. Tačiau modernioji reprezentacinė sistema, siekdama efektyvumo ir aiškumo, vis dažniau renkasi binarines schemas. Loginė priemonė pamažu virsta socialinės tikrovės modeliu.

Tokioje erdvėje nebelieka mokymosi.

Mokymasis reikalauja disonanso – susidūrimo su tuo, kas netelpa į turimas kategorijas. Dvinarėje sistemoje disonansas tampa grėsme, o ne informacijos šaltiniu. Skirtinga patirtis nebeintegruojama: ji iš karto priskiriama vienai iš pusių. Argumentai vertinami ne pagal turinį, o pagal kilmę – „iš kurios pusės tai pasakyta“. Tai artima Carlo Schmitto „draugo–priešo“ schemai, kur politinis skirtumas paverčiamas egzistenciniu, o kompromisas ima atrodyti kaip išdavystė.

Kultūriškai ši dinamika atpažįstama moderniojoje mitologijoje – nuo vesternų iki superherojų filmų, kur pasaulis dalijamas į gėrį ir blogį. Tokia dramaturgija suteikia aiškumą ir emocinį saugumą, tačiau, perkelta į realią politiką, ji naikina sudėtingumą. Gyvenimas virsta siužetu be pilkųjų zonų, kur niuansas suvokiamas kaip silpnumas.

Lingvistiškai tai reiškia semantinio lauko susitraukimą. Kai visuomenė kalba tik priešingybių poromis, ji praranda kalbą tarpinėms būsenoms aprašyti. Mąstymo ribas žymi kalbos ribos: tai, ko neįmanoma pasakyti, tampa neįmanoma ir pagalvoti. Dvinarė kalba riboja ne tik diskusiją, bet ir vaizduotę.

Svarbu pabrėžti, kad poliarizacija čia nėra pirmiausia emocinė problema. Ji kyla iš matematinio sudėtingumo sumažinimo iki dviejų kintamųjų. Kai sprendimų erdvė leidžia tik binarinius pasirinkimus, visuomenė ima elgtis binariškai. Rezultatas tampa aiškus, bet jis nieko nepasako apie tikrovės struktūrą.

Medijų logika šį procesą dar labiau sustiprina. Įsitraukimą optimizuojantys algoritmai teikia pirmenybę poliarizuojantiems signalams, o tai, kas dviprasmiška ar reikalauja konteksto, tampa nematoma. Susiformuoja semantinė ekologija, kurioje išgyvena tik kraštutinės pozicijos, o refleksija ir neapibrėžtumas išnyksta kaip neefektyvūs.

Kai visuomenės semantinis laukas tampa siauresnis už jos realią įvairovę, krizė tampa neišvengiama. Sistema nebesugeba reprezentuoti to, ką turi valdyti. Neįvardytos patirtys virsta nepasitenkinimu, o neįtraukti balsai – radikalizacija. Krizė kyla ne todėl, kad žmonės tampa „ekstremalesni“, o todėl, kad jiems nebelieka kalbos, kuria būtų galima adekvačiai artikuliuoti sudėtingumą.

Dvinarė visuomenė todėl nėra tik kultūrinė ar politinė deformacija. Tai struktūrinis sprendimų architektūros trūkumas. Kol visuomenė bus verčiama rinktis iš dviejų susiaurintų galimybių, ji ir toliau kurs konfliktus, kurių pati nebesugebės nei suprasti, nei išspręsti.

Stabilumas ir šeši procentai chaoso

Visos gyvos, besivystančios sistemos palaiko subtilų balansą tarp stabilumo ir variacijos. Didžioji jų dalis išlieka pastovi ir struktūruota – tai leidžia sistemai atpažinti save ir išlikti. Tačiau nedidelė dalis visada lieka atvira nukrypimui: eksperimentuojanti, klystanti, ieškanti. Biologijoje tai mutacijos, kultūroje – marginalios praktikos, politikoje – disidentai ir alternatyvūs sprendimų siūlymai. Būtent ši „nereprezentatyvi“ dalis leidžia sistemai prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Sistemų teorijoje ši būsena apibūdinama kaip veikimas ant ribos tarp tvarkos ir chaoso. Ilya Prigogine’as parodė, kad sudėtingos sistemos atsinaujina ne esant stabiliai pusiausvyrai, o ten, kur atsiranda fliuktuacijos. Per mažai variacijos reiškia sustingimą, per daug – iširimą. Gyvybė egzistuoja siauroje zonoje tarp šių kraštutinumų – sąlygiškai apie 94 procentus stabilumo ir 6 procentus aktyvaus nuokrypio.

Kultūrinė vaizduotė šį santykį dažnai suvokė intuityviai. Antikinė tragedija nuolat primindavo normos trapumą, viduramžių karnavalas, pasak Michailo Bachtino, leisdavo hierarchijai laikinai apsiversti, o moderniojo meno avangardas veikė kaip trikdis, be kurio tradicija būtų virtusi akademiniu formalizmu. Šios formos niekada nebuvo dauguma, bet be jų sistema prarasdavo gebėjimą atsinaujinti.

Tačiau modernios valdymo sistemos vis dažniau siekia maksimalios kontrolės. Variacija imama suvokti kaip grėsmė, o ne kaip resursas. Nukrypimai, eksperimentai ir nepatogūs klausimai traktuojami kaip „triukšmas“, kurį reikia eliminuoti. Institucijos optimizuojamos stabilumui, bet kartu praranda adaptacijos kanalus.

Kai tokia variacija sistemingai slopinama, ji neišnyksta – ji kaupiasi.

Ši dinamika primena represijos logiką: tai, kas ilgai slopinama, sugrįžta simptomų pavidalu. Politikoje tai pasireiškia populistinėmis bangomis, staigia radikalizacija ar instituciniu lūžiu. Istoriškai revoliucijos dažniausiai kyla ne chaotiškose, o pernelyg sustingusiose sistemose. Vėlyvoji Sovietų Sąjunga griuvo ne dėl per didelės laisvės, o dėl ilgalaikio struktūrinio uždarumo, kuriame nebeliko legalių korekcijos mechanizmų.

Ilgainiui slopintas nuokrypis prasiveržia krizės pavidalu. Krizė čia tampa vieninteliu likusiu adaptacijos būdu: sistema nebesimoko palaipsniui, ji „mokosi“ tik per sukrėtimą. Tai primena organizmą, kuris ignoruoja silpnus simptomus tol, kol liga tampa ūmi.

Svarbu suvokti, kad tokia krizė nėra atsitiktinė nesėkmė. Ji yra struktūrinė pasekmė sistemos, kuri sunaikino savo vidinę įvairovę. Kai nebelieka vietos mažiems, eksperimentiniams sprendimams, sistema praranda amortizaciją ir tampa trapi – ne todėl, kad silpna, o todėl, kad per daug stabili.

Šioje perspektyvoje krizė tampa neišvengiama sprendimų architektūros, kuri painioja stabilumą su nekintamumu, pasekme. Tikroji alternatyva yra ne chaoso didinimas ir ne tvarkos griežtinimas, o gebėjimas įleisti ribotą, struktūruotą variaciją – tokią, kuri leidžia mokytis be griūties.

Kol sistema negali toleruoti savo 6 procentų kitoniškumo, ji bus priversta patirti 100 procentų krizės.

Krizė kaip atsinaujinimo riba

Istoriškai krizės atliko ir teigiamą funkciją. Jos veikė kaip ribiniai taškai, kuriuose sistema buvo priversta sustoti, reflektuoti ir persiderėti pati su savimi. Senovės graikų krisis reiškė sprendimo momentą – ne katastrofą, o vertinimą ir atskyrimą. Medicinoje tai buvo ligos lūžis, po kurio organizmas arba sveiksta, arba miršta. Politinėje istorijoje krizės leisdavo peržiūrėti taisykles, atnaujinti sutartis ir atkurti legitimumą. Jos turėjo aiškią struktūrą – pradžią, kulminaciją ir pabaigą.

Šiuolaikinė krizė šios struktūros vis dažniau netenka. Nuolatinio tarpusavio ryšio, informacinio greičio ir sinchronizuotų sistemų sąlygomis viena krizė nesibaigia – ji susilieja su kita, o jos pasekmės tampa naujų sukrėtimų priežastimis. Tai nebe ciklas, o nenutrūkstantis srautas, kuriame neįmanoma atskirti, kur baigiasi reakcija ir prasideda refleksija. Sistema, anksčiau gyvavusi per periodinius sukrėtimus, dabar atsiduria nuolatinėje turbulencijoje.

Šią būseną nujautė Zygmuntas Baumanas, aprašydamas „takųjį modernumą“ – pasaulį, kuriame procesai nuolat juda, bet niekur nenueina. Krizė čia tampa ne pertrūkiu, o fonu. Ji nebėra signalas, reikalaujantis sprendimo, nes tikras sprendimas reikalautų laiko sustoti ir pergalvoti, o sistema tokio laiko nebeturi.

Kultūrinėje vaizduotėje ši būsena dažnai vaizduojama kaip nuolatinė audra. Nuo Conrado romanų iki šiuolaikinių pasakojimų apie „pasaulį po lūžio“ herojai gyvena nebe katastrofos akimirkoje, o jos tęsinyje. Audra nebeišsisklaido – ji tampa klimatu. Tokiu atveju mokomasi ne ieškoti uosto, o plūduriuoti. Tačiau plūduriavimas nėra atsinaujinimas – tai tik išgyvenimo taktika.

Politiniu lygmeniu tai reiškia, kad valdysena virsta triukšmo valdymu. Sprendimai priimami reaguojant, o ne projektuojant: jie skirti sumažinti momentinį spaudimą ar amortizuoti smūgį, bet ne perkurti struktūrą. Tai primena priešgaisrinę taktiką mieste, kuris dega nuolat, – gesinami pavieniai židiniai, bet neklausiama, kodėl pats miestas taip lengvai užsiliepsnoja.

Tokioje būsenoje krizė nebeveda į atsinaujinimą. Ji tampa fone skambančia sirena, prie kurios pripranta ir valdžia, ir visuomenė. Kaip nuolat įjungtas pavojaus signalas, kuris ilgainiui nebegali įspėti. Kaip perspėjo Walteris Benjaminas, tikroji katastrofa yra ne ta, kuri nutinka, o ta, kuri tęsiasi.

Ši riba žymi momentą, kai krizė nustoja būti sistemos mokymosi mechanizmu ir tampa jos išsekimo simptomu. Sistema dar juda ir reaguoja, bet ji jau nebeatsinaujina – kaip organizmas, kuris nuolat gyja, nepašalinus ligos priežasties.

Todėl klausimas šiame etape nebėra, kaip „geriau valdyti krizę“. Jis tampa radikalesnis: kaip pereiti nuo krizės kaip valdymo režimo prie sprendimų architektūros, kuriai krizė nebereikalinga kaip vienintelė adaptacijos forma. Nes ten, kur krizė nebeturi pabaigos, atsinaujinimas nustoja būti ciklu – ir virsta projektu arba apskritai tampa neįmanomas.

Nuo krizės prie tęstinumo

Jei krizė yra struktūrinis produktas, o ne atsitiktinė nesėkmė, išeitis negali būti vien politinė, moralinė ar psichologinė. Ji negali apsiriboti „geresniais lyderiais“, „atsakingesniais rinkėjais“ ar „teisingesnėmis vertybėmis“. Tokie paaiškinimai perkelia problemą į subjektų lygmenį, palikdami nepaliestą pačią sprendimų gamybos struktūrą. Todėl išeitis turi būti architektūrinė – susijusi ne su tuo, kas sprendžia, o su tuo, kaip sprendimai gimsta, kaip jie yra tikrinami ir koreguojami.

Istoriškai didžiausi civilizaciniai lūžiai visada buvo architektūriniai. Raštas pakeitė atminties ir sprendimų perdavimo struktūrą, spausdinimas – tiesos cirkuliaciją, modernioji biurokratija – sprendimų stabilizavimą per procedūras. Šiandien atsiduriame panašioje ribinėje situacijoje: senosios architektūros vis dar veikia, tačiau nebesusitvarko su savo pačių generuojamu sudėtingumu.

Todėl perėjimas nuo krizės prie tęstinumo reiškia perėjimą nuo ciklinės korekcijos prie nuolatinio derinimo. Ciklinė korekcija remiasi prielaida, kad klaidas galima taisyti „vėliau“ – per rinkimus, reformas ar antikrizines priemones. Nuolatinis derinimas remiasi priešinga logika: klaidos neišvengiamos, todėl jos turi būti atpažįstamos ir koreguojamos realiu laiku, kol dar nevirto struktūrine krize.

Tokio posūkio esmė ta, kad sprendimų kokybė tampa pagrindiniu orientyru.

Tai reiškia, kad legitimumo šaltiniu tampa ne sprendimo autorystė ar pats sprendimo faktas, o jo santykis su tikrove. Ne kas sprendžia, o kaip sprendimai tikrinami. Ne kas laimi, o kaip greitai sistema atpažįsta savo klaidas. Stabilumas čia suprantamas ne kaip nekintamumas, o kaip gebėjimas mokytis. Ši logika artima mokslo praktikai, kur hipotezės nėra ginamos bet kokia kaina – jos nuolat testuojamos ir koreguojamos. Tačiau čia kalbama apie politinės ir socialinės sprendybos perėjimą į panašią refleksinę būseną.

Kultūriškai tai reiškiasi valdžios kaip „galutinio sprendimo“ mito atsisakymu. Modernioji politinė vaizduotė ilgai ieškojo užbaigtumo – konstitucijos, reformos ar pergalės, po kurios „viskas stos į savo vietas“. Tačiau sudėtingose sistemose nėra galutinių būsenų, tik laikinos konfigūracijos. Šiuo požiūriu tęstinumas artimesnis ekologijai nei inžinerijai: sistema išlieka ne todėl, kad rado idealų sprendimą, o todėl, kad geba palaikyti save dinaminėje pusiausvyroje.

Tokie sprendimų mechanizmai negali būti nei griežtai hierarchiniai, nei chaotiškai išsklaidyti. Hierarchija slopina grįžtamąjį ryšį, chaosas neleidžia jam susiformuoti. Reikalingos kolektyvinės struktūros, kurios leidžia daugeliui signalų būti išgirstiems ir kartu integruojamiems į bendrą sprendimų lauką. Istoriškai tokių formų užuomazgos matomos komunose, mokslinėse akademijose ar atvirojo kodo bendruomenėse – ten, kur sprendimai gimsta per nuolatinę tarpusavio korekciją, o ne per vienkartinį autoritetą.

Svarbu pabrėžti: tai nėra utopija klasikine prasme. Tai nėra tobulas, užbaigtas modelis, žadantis konfliktų pabaigą. Priešingai – tai pripažinimas, kad visuomenė visada bus netobula ir klystanti. Tačiau būtent todėl jai reikia ne revoliucinių „perkrovimų“ ir ne nuolatinių krizių, o veikiančių, nuolatinių korekcijos sistemų.

Šioje perspektyvoje tęstinumas nėra stagnacija. Tai gebėjimas judėti be griūties: ne išvengti klaidų, o neleisti joms virsti katastrofomis; ne panaikinti konfliktą, o integruoti jį kaip mokymosi šaltinį. Perėjimas nuo krizės prie tęstinumo reiškia idėjos, kad sistema turi dar kartą „išgyventi sukrėtimą“, atsisakymą ir sprendimų architektūros, kuriai sukrėtimas nebereikalingas kaip vienintelis atsinaujinimo kelias, kūrimą.

Tai ne ramybės pažadas. Tai brandos pasiūlymas.

Pabaiga. Krizė kaip signalas, o ne likimas

Krizės, su kuriomis šiandien susiduriame, nėra atsitiktinės. Jos nėra nei moralinio nuopuolio ženklas, nei istorijos dėsnis, nei „žmogiškos prigimties“ pasekmė. Tai signalai – ne pasaulio pabaigos, o to, kad tam tikra sprendimų architektūra pasiekė savo ribas. Kaip techninė sistema, kuri ima kaisti ne dėl priešiškos aplinkos, bet todėl, kad jos pačios konstrukcija nebesusitvarko su apkrova.

Ilgą laiką krizė buvo suvokiama kaip lemtingas įvykis, reikalaujantis herojiškos reakcijos. Tačiau šiandien vis aiškiau, kad heroizmas čia nepadeda. Nuolatinė mobilizacija ir vis greitesnė reakcija tik spartina išsekimą. Kai krizė tampa nuolatiniu režimu, ji nustoja būti dramatiniu išbandymu ir virsta struktūrine disfunkcija.

Todėl esminis klausimas nėra, kaip išgyventi kitą krizę. Tikrasis klausimas – kaip pereiti prie tokios sistemos, kuriai krizė nebereikalinga kaip vienintelė mokymosi forma. Kaip sukurti sprendimų architektūrą, kuri geba koreguotis be griūties, reflektuoti be sukrėtimų ir mokytis be katastrofų.

Kultūriškai tai yra dramos logikos, giliai įsišaknijusios Vakarų vaizduotėje, atsisakymas. Pokytis ilgą laiką buvo siejamas su lūžiu – revoliucija ar katastrofa. Tačiau sudėtingose sistemose tokie lūžiai tampa vis pavojingesni. Brandos ženklas čia yra ne gebėjimas atlaikyti sukrėtimą, o gebėjimas jo išvengti.

Valdysenos ateitis sietina ne su tvarka vietoj chaoso, o su struktūra, kuri pati mokosi iš klaidų. Ne su tobulomis schemomis, o su adaptyviais mechanizmais. Ne su galutiniais sprendimais, o su nuolatiniu jų tikrinimu. Tai poslinkis nuo valdžios kaip kontrolės prie valdžios kaip kolektyvinio orientavimosi sudėtingoje tikrovėje.

Tokia perspektyva reikalauja kultūrinės brandos: pripažinti, kad stabilumas nereiškia nekintamumo, konfliktas nėra patologija, o klaida – ne gėda, bet informacija. Tik tokioje kultūroje sprendimų architektūra gali tapti refleksyvi, o ne represinė.

Kol šis perėjimas neįvyks, krizė liks norma, o ne išimtis. Ir ne todėl, kad pasaulis tapo pavojingesnis, bet todėl, kad mes vis dar bandome valdyti sudėtingumą instrumentais, kurie patys jį gamina. Mes kovojame su triukšmu didindami garsą, su nestabilumu – jį institucionalizuodami.

Taigi krizė nebėra bausmė ar likimas. Ji yra perspėjimas. Klausimas tik vienas: ar mokėsime jį perskaityti ne kaip dar vieną aliarmą, o kaip kvietimą pergalvoti pačius sprendimo pagrindus. Jei taip – krizė gali tapti pereinamuoju ženklu. Jei ne – ji liks fonas, prie kurio civilizacijos pripranta tiek, kad nebegirdi net savo pačių signalų.

Kritinė filosofija ir jos akloji zona

Kritinė filosofija nuo pat savo gimimo gyveno ant ribos, kurią sunku išlaikyti: tarp būtinybės griauti ir atsakomybės atverti. Ji atsirado kaip atsakas į dogmą, prievartą ir ideologiją, tačiau jau XX a. viduryje tapo aišku, kad vien neigimu išgyventi neįmanoma. Theodoras Adorno, rašydamas „Negatyviąją dialektiką“ (1966), įspėjo, jog kritinis mąstymas, atsisakęs normatyvinio horizonto, ima kartoti tą patį judesį – jis tampa virtuozišku griovėju, bet praranda kryptį. „Neigiama viskas, išskyrus patį neigimą“, – tai ne tik filosofinė, bet ir kultūrinė diagnozė.

Šią būseną jau anksčiau buvo numatęs ir Friedrichas Nietzschė, perspėdamas apie nihilizmą kaip Apšvietos šešėlį: kai senosios vertybės sugriaunamos, bet naujos dar nesukurtos, atsiveria tuštuma, ir ją pirmiausia užpildo ne racionalumas, o valia – dažnai tamsi, instinktyvi, mitologinė („Linksmasis mokslas“, 1882). Neatsitiktinai XX a. kultūra taip dažnai grįžo prie vaiduoklių, šmėklų ir apokaliptinių vizijų – nuo Franzo Kafkos pilkųjų biurokratijų iki Samuelio Becketto laukimo be pabaigos, nuo Sigmundo Freudo das Unheimliche iki Michelio Foucault disciplinos ir priežiūros analizės. Visa tai buvo bandymai aprašyti pasaulį, kuriame kritika tapo nuolatine būsena, bet sprendimas – nuolat atidėliojamas.

Šioje tradicijoje atsiduria ir Gintauto Mažeikio straipsnis „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ („Šiaurės Atėnai“, 2026-01-16). Tai tekstas, parašytas su akivaizdžia kultūrine branda: autorius laisvai juda tarp Dantės, Shakespeare’o, Larso von Triero, Stepheno Kingo, politinės psichologijos ir šiuolaikinių geopolitinių figūrų. Jis atpažįsta tai, kas šiandien tapo beveik banalia tiesa: klasikinis Apšvietos racionalumas nebesugeba savęs koreguoti, politinės institucijos prarado refleksinę galią, o į atsivėrusias spragas veržiasi reakciniai, mitologiniai, net okultiniai mąstymo pavidalai. Šiuo požiūriu Mažeikio tekstas tęsia kritinės teorijos liniją – nuo Frankfurto mokyklos iki poststruktūralistų, – bandančią suprasti, kodėl protas taip dažnai gimdo tai, kas jam prieštarauja.

Tačiau būtent čia atsiveria kritinės filosofijos akloji zona. Kai kritika apsiriboja diagnoze ir atsisako atsakomybės už alternatyvą, ji pradeda funkcionuoti kaip savotiška estetinė poza. Ji geba atpažinti simptomus, vardyti pavojus, demaskuoti iliuzijas, bet nebesiūlo krypties. Adorno baimė čia tampa apčiuopiama: kritika, neturinti normatyvinio horizonto, tampa savipakankama – ji nebeveda, o tik aprašo griūtį (Minima Moralia, 1951).

Kultūriškai tai primena vėlyvojo modernizmo laikyseną: intelektualą, kuris puikiai suvokia katastrofos mechaniką, bet jau nebemano, kad ją galima sustabdyti. Tokia laikysena patraukli – ji leidžia išlaikyti ironiją, distanciją, kultūrinį pranašumą. Tačiau politiškai ir filosofiškai ji pavojinga, nes kritika be alternatyvos neišlaisvina – ji tik paruošia dirvą tam, kas ateina po jos.

Būtent čia Mažeikio straipsnis priartėja prie pavojingos ribos. Jis tiksliai fiksuoja Apšvietos krizę, bet sustoja ten, kur prasideda klausimas: kas toliau? O kai šis klausimas lieka neatsakytas, atsakymą pasiūlo kiti – dažniausiai tie, kurie nebijo grįžti prie hierarchijos, jėgos ir tariamo „racionalaus tvarkymo“.

Yarvinas įvedamas kaip „objektas“, bet tampa ašimi

Straipsnio pradžioje Curtisas Yarvinas pasirodo tarsi neutralus tyrimo objektas – figūra, kurią galima aprašyti, bet dar nevertinti. Jis įvedamas akademiškai santūriai: programuotojas, tinklaraštininkas, verslininkas, vienas iš Tamsiosios Apšvietos arba Neoreakcinės Apšvietos autorių. Tokia charakteristika nekelia išankstinio pasipriešinimo – priešingai, ji įtraukia Yarviną į pažįstamą vėlyvosios modernybės personažų galeriją, kur technologinė kompetencija ir filosofinė ambicija dažnai eina išvien. Skaitytojui jis neprimetamas kaip ideologas ar demagogas; jis pateikiamas kaip mąstytojas, kurį verta suprasti.

Ši įvedimo strategija turi ilgą tradiciją. Ji primena Platono „Valstybės“ pradžią, kai Sokratas iš pradžių kantriai klausosi Trasimacho ir kitų pašnekovų, leisdamas jų idėjoms skleistis beveik nekvestionuojamai. Tik vėliau, skaitytojui jau pripratus prie siūlomų prielaidų, prasideda dekonstrukcija. Panašiai veikia ir modernioji politinė filosofija: nuo Thomo Hobbeso „Leviatano“ iki Carlo Schmitto suvereno teorijos – pirma pateikiama „reali“ galios logika, tik tada svarstoma jos kaina.

Mažeikio tekste Yarvino idėjos – korporacinės monarchijos, pilietybės kaip akcininkystės, politinių teisių siejimo su sukuriama verte – išdėstomos be retorinės panikos. Jos neįrėminamos kaip pavojingos ar groteskiškos, nors kultūrinė atmintis čia galėtų pasiūlyti ne vieną aliuziją: nuo XIX a. pramonininkų miestų-valstybių iki distopinių vizijų, kurias piešė Aldousas Huxley ar J. G. Ballardas. Vietoj to šios idėjos pateikiamos kaip viena iš „galimų ateities vizijų“, kurią verta apmąstyti.

Būtent čia įvyksta pirmasis, bet esminis poslinkis. Hierarchija įvedama ne kaip problema, o kaip savaime suprantama tvarkos forma, kuri tekste kol kas lieka už kritikos ribų. Ji dar nekritikuojama – ji normalizuojama. Tai subtilus, bet veiksmingas retorinis gestas: skaitytojui leidžiama prie jos priprasti, ją „išmėginti“ mintyse, prieš pateikiant bet kokį vertinimą. Šis metodas pažįstamas ne tik iš filosofijos, bet ir iš literatūros – pakanka prisiminti Kafkos „Procesą“, kuriame biurokratinė mašina iš pradžių pateikiama kaip absurdiška, bet galiausiai tampa neišvengiama aplinka, prie kurios veikėjai prisitaiko.

Dar svarbiau tai, kad Mažeikio tekste Yarvinas ne tik pristatomas, bet ir palaipsniui perkeliamas į ašies poziciją. Nors formaliai jis lieka vienas iš analizuojamų objektų, jo siūlomas modelis tampa pagrindiniu atskaitos tašku, su kuriuo lyginamos kitos figūros – Trumpas, Putinas, net Triero ir Kingo karalystės. Tokiu būdu Yarvinas ima funkcionuoti kaip racionalus kontrapunktas chaosui: ne kaip gelbėtojas, bet kaip tas, kuris bent jau „siūlo struktūrą“.

Čia verta prisiminti Antonio Gramsci pastabą apie hegemoniją: ji veikia ne tada, kai idėja primetama jėga, o tada, kai ji pateikiama kaip sveiko proto dalis („Kalėjimo dienoraščiai“, 1929–1935). Mažeikio tekste Yarvino idėjos dar netampa „teisingos“, tačiau jos jau tampa svarstytinos, o tai kritinės filosofijos kontekste yra lemiamas žingsnis.

Problema ta, kad šis įvedimas taip ir neperauga į nuoseklią dekonstrukciją. Tas retorinis „vėliau“, kuris turėtų sugriauti pateiktą hierarchinę logiką, neįvyksta. Yarvino modelis lieka tarsi atviras pasiūlymas, kuriam nesuteikiamas nei aiškus etinis, nei politinis priešsvoris. Skaitytojui telieka manyti, kad, nepaisant visų pavojų, būtent ši schema yra vienintelė, kuri bent jau nebijo tvarkos.

Taip Yarvinas, į tekstą įvestas kaip objektas, nepastebimai tampa teksto ašimi. Ne todėl, kad autorius jį sąmoningai iškelia, bet todėl, kad kritika, nebesukurianti alternatyvos, netyčia suteikia privilegiją tam, kuris ją jau turi.

Karalystės-ligoninės metafora: estetika vietoj sprendimų

Larso von Triero „Karalija“ (1994–1997) ir Stepheno Kingo jos amerikietiška variacija „Karalijos ligoninė“ (2004) neabejotinai priklauso tiems kultūros tekstams, kurie suteikia regimą formą tam, kas paprastai lieka nematoma. Ligoninė čia tampa ne gydymo įstaiga, o simboline erdve, kurioje susikerta mokslas ir prietarai, racionalus protokolas ir nesąmoningos baimės, gyvieji ir mirusieji. Tai vieta, kurioje, kaip pasakytų Freudas, das Unheimliche – svetimumas pačiame pažįstamume – tampa kasdienybe. Triero kamera lėtai slenka koridoriais, Kingo pasakojimas tirštėja siaubo detalėmis, ir abu kūrėjai kalba apie valdžią, kuri prarado orientyrus, bet tebeapsimeta kontroliuojanti situaciją.

Mažeikio tekste ši metafora pasitelkiama su didele literatūrine intuicija. Ji leidžia kalbėti apie politinius režimus kaip apie psichines būkles, apie valdovus – kaip apie ego ir fantazijų valdomus „gydytojus“, apie istoriją – kaip apie šmėklų sugrįžimą. Čia galima atpažinti ilgą kultūrinę liniją: nuo Foucault „Beprotybės istorijos“ (1961), kurioje ligoninė tampa galios ir normalizavimo aparatu, iki Kafkos „Pilies“, kurioje administracinė tvarka virsta neperžengiama, bet niekada iki galo nepaaiškinama struktūra.

Tačiau būtent šioje estetinėje jėgoje slypi ir pavojus. Kai politika paverčiama ligonine, sprendimų klausimas išnyksta už simptomų aprašymo. Ligoninėje mes stebime būkles, diagnozuojame sutrikimus, analizuojame elgesį, bet retai klausiame, kas suprojektavo pačią sistemą ir pagal kokius kriterijus ji veikia. Politinė atsakomybė čia persikelia nuo struktūrų prie psichikos, nuo mechanizmų – prie patologijų.

Tokiu būdu lieka tik simptomai: godulys, manija, savivalė, psichopatija. Tai primena XIX a. pabaigos degeneracijos teorijas, kurios socialines krizes aiškino biologiniais ar psichiniais nuokrypiais, taip panaikindamos ekonominių ir politinių struktūrų atsakomybę. Net ir šiandien panašus mąstymas vyrauja populiariojoje kultūroje – pakanka prisiminti, kaip dažnai autoritariniai lyderiai vaizduojami kaip „pamišę“, „nestabilūs“, tarsi problema būtų jų galvose, o ne institucijose, kurios jiems suteikė neribotą sprendimų galią.

Hannah Arendt, analizuodama totalitarizmą, sąmoningai atsisakė tokios psichologizacijos. Adolfas Eichmannas jai buvo svarbus ne kaip psichopatas, o kaip banalus biurokratas, veikiantis sistemoje, kuri normalizavo blogį („Eichmannas Jeruzalėje“, 1963). Arendt suprato, kad sisteminės katastrofos negali būti paaiškintos individualiomis patologijomis, nes tada pati sistema lieka nematoma ir nekvestionuojama. Blogis paverčiamas atskirų individų „liga“, o sistema, kuri jį gamina, lieka nepaliesta.

Mažeikio tekste ši pamoka, regis, lieka iki galo neįsisąmoninta. Karalystės-ligoninės metafora, nors ir įtaigi, nukreipia dėmesį nuo esminio klausimo: kaip priimami sprendimai ir kas juos koreguoja. Vietoj sprendimų architektūros analizės gauname estetiškai sodrų, bet politiškai neįpareigojantį pasakojimą apie tamsą, vaiduoklius ir psichines būkles.

Klinikinė kalba politiką padaro stebėjimo objektu: ji leidžia aprašyti „būklę“, bet nebeleidžia klausti, kaip sprendimai kuriami, tikrinami ir taisomi.

Tai nėra tik literatūrinė problema. Tai epistemologinis poslinkis, kuris leidžia kritikai atlikti tik stebėtojo vaidmenį – diagnozuoti, bet neįsikišti. O būtent ši distancija ir sudaro sąlygas tam, kad, nusivylus ligoninės chaosu, vis patrauklesnė ima atrodyti „racionali“, tvarką žadanti hierarchija.

Trumpas, Putinas ir personalizuota tamsa

Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino figūros Mažeikio tekste iškyla kaip dvi skirtingos tos pačios „karalystės-ligoninės“ personifikacijos. Vienas – beveik komiškas narcizas, apsuptas aukso, šlovės ir savo paties atvaizdų, primenantis vėlyvojo kapitalizmo karikatūrą; kitas – kraupus, beveik literatūrinis psichopatas, kalbantis su imperijų šmėklomis ir mitologizuojantis praeitį. Šis kontrastas retoriškai efektyvus: jis leidžia skaitytojui patirti ir juoką, ir siaubą, sukuria emocinę amplitudę, kurią taip mėgo dar baroko tragedijos.

Kultūriškai toks vaizdavimas turi gilias šaknis. Jis primena Renesanso ir baroko laikų valdovų paveikslus, kuriuose tironija dažnai buvo aiškinama per charakterio ydų katalogą – puikybę, godumą, melancholiją. Shakespeare’o Ričardas III, Marlowe Tamerlanas ar net Sofoklio Kreontas tampa politinių katastrofų priežastimi ne todėl, kad veikia neteisingose struktūrose, o todėl, kad jų vidiniai demonai perima valdžią. Tokia dramaturgija įtaigi, bet ji perkelia atsakomybę nuo sistemos į asmenybę.

Šiuolaikinėje politinėje kultūroje ši tendencija atgimė populiariosios psichologijos ir psichoanalizės pavidalu. Autoritariniai lyderiai dažnai apibūdinami kaip „nestabilūs“, „narciziški“, „psichopatiški“. Tai matome ne tik akademiniuose tekstuose, bet ir žiniasklaidos diskurse, kuriame politinė analizė neretai virsta asmenybės profiliu. Tačiau toks aiškinimas, kaip jau seniai perspėjo Michelis Foucault, perkelia galios analizę į psichiatrijos kalbą, taip išvengiant klausimo, kaip pati galia struktūruojama ir palaikoma (Power/Knowledge: Selected Interviews and Other Writings. 1972–1977, 1980).

Mažeikio tekste šis personalizavimas ima dominuoti. Trumpas ir Putinas tampa tamsos nešėjais, beveik mitologiniais personažais, kuriuos galima stebėti, aprašyti, net demaskuoti, bet kurių egzistavimas nekelia būtinybės permąstyti sprendimų architektūrą. Politinė nesėkmė čia paaiškinama per ego, godulį, psichopatiją, tarsi pati sistema būtų buvusi neutrali ar net sveika, kol neatsirado „ligoniai“.

Paradoksalu, bet būtent čia Mažeikio analizė pradeda prieštarauti jo paties teksto pradžiai. Jei problema yra struktūrinė – jei sprendimų korekcijos mechanizmai iš tiesų nebeveikia, – tuomet individualūs demonai gali paaiškinti tik simptomus, bet ne ligą. Hannah Arendt, rašydama apie totalitarizmo ištakas, sąmoningai atsisakė paversti blogį psichopatologijos objektu. Eichmannas jai buvo svarbus ne kaip „monstras“, o kaip banalus sistemos produktas, veikęs pagal taisykles, kurios panaikino asmeninę atsakomybę.

Šioje šviesoje Trumpo ir Putino psichologizavimas atrodo kaip kritikos nuolaida pačiai sau. Tai leidžia pasmerkti asmenis, bet išsaugoti iliuziją, kad sistema būtų veikusi, jei tik ją būtų valdę „normalesni“ žmonės. Toks mąstymas guodžia, bet jis neveda prie sprendimų. Kai tamsa personifikuojama, struktūra tampa nematoma.

Būtent todėl personalizuota tamsa, nors ir literatūriškai patraukli, filosofiškai silpnina kritiką. Ji leidžia kritinei minčiai pasilikti moralinio pasmerkimo lygmenyje, bet neįpareigoja jos permąstyti, kaip politinė galia galėjo susitelkti taip, kad vieno žmogaus psichika taptų milijonų likimo veiksniu.

Yarvinas kaip racionalus kontrastas chaosui

Lūžio momentas Mažeikio tekste ateina tuomet, kai Curtisas Yarvinas sugrįžta jau nebe kaip marginali ar egzotiška figūra, bet kaip tai, kas atrodo esąs racionalus atsakas į aplink tvyrantį chaosą. Po ligoninių, šmėklų, psichopatijų ir mitologinių vaizdinių sankaupos jis pasirodo tarsi blaivus technokratas, kuris geba kalbėti ne apie būkles, o apie struktūras. Jis „sumaniai aplenkia pragarą“, renkasi Dantės „Monarchiją“, o ne „Dieviškąją komediją“ ir tokiu būdu atsisako moralinio teismo mainais į administracinį aiškumą.

Šis pasirinkimas yra neatsitiktinis. Dantės „Monarchija“ – tai traktatas apie tvarką, hierarchiją ir suverenumą, parašytas tikint, kad pasaulį galima sujungti viena racionalia valdžia, apeinant teologinius ginčus ir moralines abejones. O štai „Dieviškoji komedija“ – tai tekstas apie pasekmes: apie pragarą, skaistyklą ir rojų, apie valdovus, kurie už savo sprendimus yra teisiami ne pagal efektyvumą, o pagal teisingumą. Pasirinkdamas pirmąjį, Yarvinas – ir jį cituojantis Mažeikis – sąmoningai ar nesąmoningai atskiria valdžią nuo jos kilmės metafizikos.

Šiame kontekste Yarvinas ima atrodyti nebe kaip Tamsiosios Apšvietos simptomas, o kaip racionalus kontrapunktas ligoninės chaosui. Trumpas ir Putinas yra vaiduoklių apsėsti valdovai, o Yarvinas pasirodo kaip tas, kuris bent jau nešneka su šmėklomis. Jis kalba apie efektyvumą, apie korporacinį racionalumą, apie skaidrią valdžios struktūrą, kurioje politinės teisės siejamos su sukuriama verte. Šalia psichopatologinių figūrų toks diskursas ima atrodyti beveik išganingas.

Būtent čia slypi pavojus. Skaitytojui niekada tiesiogiai nepasakoma, kad Yarvinas teisus. Tačiau jam leidžiama taip pagalvoti, nes tekstinė aplinka tam palanki. Estetinė tamsa ir personalizuotas chaosas sukuria foną, kuriame bet koks struktūrinis aiškumas ima atrodyti kaip gėris savaime. Tai primena moderniosios distopijos mechaniką: po apokalipsės net griežčiausia tvarka atrodo kaip pažanga. Neatsitiktinai George’o Orwello ar Jevgenijaus Zamiatino pasauliuose represinė sistema visuomet pristatoma kaip atsakas į ankstesnį chaosą.

Čia verta prisiminti Maxo Weberio įžvalgą apie racionalizaciją. Weberis puikiai suprato, kad modernusis protas, atsiskyręs nuo vertybių, kuria ne laisvę, o „geležinį narvą“ – biurokratinę, efektyvią, bet giliai nežmogišką tvarką.Racionalumas, neturintis etinės korekcijos, tampa savitikslis. Jis nebeklausia, kam ir dėl ko sprendžiama, o tik kaip.

Mažeikio tekste šis perspėjimas lieka nuošalyje. Yarvino korporacinis racionalumas nėra įvertinamas per etikos ar žmogaus orumo prizmę. Neklausiama, kas nutinka tiems, kurie „nesukuria pakankamos pridėtinės vertės“, kokia vieta tokiame pasaulyje tenka bendruomenėms, silpniesiems, kultūrai kaip savaiminei vertei. Racionalumas pateikiamas kaip neutralus instrumentas, nors moderniosios filosofijos istorija jau seniai parodė, kad nėra neutralios valdžios technologijos.

Šiuo požiūriu Yarvino figūra Mažeikio tekste tampa savotišku technologiniu mesiju, kuris nežada gėrio, bet žada tvarką. Kai racionalumas atskiriamas nuo etikos, jis nustoja būti sprendimu ir tampa nauja problema. Ir būtent tvarkos pažadas, atsietas nuo moralinio svarstymo, istorijoje ne kartą pasirodė esąs pavojingesnis už atvirą chaosą.

Taip Yarvinas, iš pradžių pristatomas kaip analizės objektas, galutinai virsta racionaliu kontrastu chaosui – ne todėl, kad jo modelis būtų įtikinamai pagrįstas, o todėl, kad kritika, pavargusi nuo tamsos, pati ima ilgėtis tvarkos bet kokia kaina.

Istorijos grįžimo mitas ir intelektualinis fatalizmas

Teiginys, kad „istorija negali baigtis“, Mažeikio tekste veikia ne kaip atsargus epistemologinis pastebėjimas, o kaip legitimavimo schema. Jis įgauna beveik ontologinį statusą: neoreakcionizmas čia pristatomas ne kaip politinis pasirinkimas ar ideologinė kryptis, bet kaip dar vienas neišvengiamas istorijos sugrįžimas – reakcija, kylanti savaime, be subjekto, be alternatyvos. Tokia formuluotė atleidžia nuo atsakomybės ne tik politinius veikėjus, bet ir mąstytojus: jei viskas vis tiek grįžta, belieka stebėti ir fiksuoti.

Istorijos grįžimo idėja turi gilią kultūrinę genealogiją. Nuo antikinio amžinojo sugrįžimo mito per stoikų kosminius ciklus iki Nietzschės provokuojančios minties apie amžinąją tą pačią akimirką kartojančią būtį – grįžimas visada buvo daugiau nei laiko teorija. Tai buvo išbandymas valiai: ar žmogus gali pakelti pasaulį, kuriame niekas iš esmės nesikeičia? Tačiau Nietzschės grįžimas nebuvo pasyvumo pateisinimas. Priešingai – tai buvo reikalavimas prisiimti atsakomybę už kiekvieną veiksmą, tarsi jis kartotųsi amžinai („Štai taip Zaratustra kalbėjo“).

Mažeikio tekste šis reikalavimas išnyksta. Istorijos grįžimas čia nekelia etinės įtampos, o veikia kaip paaiškinimas, kodėl nereikia ieškoti naujų sprendimų formų. Tai primena XIX a. istorizmą, kuris istoriją suvokė kaip procesą, turintį vidinę logiką, nepriklausomą nuo žmonių pasirinkimų. Neatsitiktinai toks mąstymas taip lengvai tapo autoritarinių režimų sąjungininku: jei istorija „veda“ tam tikra kryptimi, valdžia gali tik padėti jai įvykti.

Kritinės filosofijos tradicijoje tokia laikysena visuomet buvo ginčijama. Walteris Benjaminas savo veikale „Tezės apie filosofijos istoriją“ (1940) griežtai kritikavo idėją, kad istorija yra nuoseklus procesas, kuriame dabartis tėra praeities tąsa. Jam istorija buvo pertrūkių, katastrofų ir neįgyvendintų galimybių laukas, o ne grįžtančių formų rinkinys. „Kiekviena epocha turi būti išplėšta iš konformizmo“, – rašė Benjaminas, perspėdamas, kad pasyvūs stebėtojai visada atsiduria nugalėtojų pusėje.

Mažeikio tekste šis benjaminiškas pertrūkis neįvyksta. Neoreakcionizmas pateikiamas kaip vienas iš neišvengiamų „neo-“ grįžimų – šalia konfederatų nostalgijos, baudžiavos ilgesio ar imperinių mitų. Tokiu būdu jis įgauna tam tikrą neutralumą: ne kaip pavojingas projektas, o kaip istorijos simptomų katalogo dalis. Tačiau būtent šis neutralumas ir yra intelektualinio fatalizmo esmė.

Istorinis fatalizmas visuomet buvo patogiausias hierarchijos sąjungininkas. Jis leidžia teigti, kad nelygybė, valdžios koncentracija ar autoritarizmas nėra pasirenkami – jie „grįžta“. Tokiame diskurse politinė vaizduotė pakeičiama archeologija: užuot kūrę naują sprendimų generavimo architektūrą, mes kasame praeities sluoksnius ir stebimės, kaip tiksliai jie kartojasi. Tai primena Oswaldo Spenglerio civilizacijų saulėlydžio viziją, kurioje kultūros gimsta ir miršta pagal neišvengiamą ciklą, o žmogui belieka kontempliuoti žlugimą.

Tačiau kritinė filosofija gimė būtent kaip pasipriešinimas tokiam likimui. Ji rėmėsi prielaida, kad istorija yra ne savaime besivystantis mechanizmas, o sprendimų ir pasirinkimų rezultatas. Kai istorija suvokiama kaip uždaras ratas, alternatyva tampa naivumu, o hierarchija – gamtos dėsniu. Atsisakius šios prielaidos, kritika praranda savo emancipacinį potencialą ir tampa kronika – išmintinga, bet bejėgė.

Todėl istorijos grįžimo mitas Mažeikio tekste veikia ne kaip analitinis įrankis, o kaip ideologinis amortizatorius, sušvelninantis neoreakcionizmo pavojų. Jis leidžia manyti, kad Tamsioji Apšvieta nėra pasirenkama, o tiesiog „nutinka“. O ten, kur „nutinka“, nebelieka nei kaltės, nei atsakomybės – tik stebėjimas ir melancholija.

Kritika be normatyvinio horizonto

Didžiausia Mažeikio teksto problema – ne jo teiginiai, o jo tyla. Ne tai, ką autorius pasako, o tai, ką jis sistemingai vengia pasakyti. Straipsnyje nėra nė menkiausio bandymo formuluoti alternatyvą – net atsargią, net abstrakčią, net hipotetinę. Nėra nė menkiausio normatyvinio gesto, kuris leistų skaitytojui suprasti, iš kokio taško ši kritika kalba ir į ką ji galėtų vesti.

Tai ypač keista, turint omenyje kritinės filosofijos tradiciją. Nuo Immanuelio Kanto iki Jürgeno Habermaso kritika niekada neapsiribojo vien demaskavimu. Net tada, kai normatyviniai projektai buvo trapūs ar sąmoningai riboti, jie vis tiek egzistavo kaip orientyrai. Kanto kategorinis imperatyvas, Johno Rawlso teisingumo kaip sąžiningumo idėja, Habermaso komunikacinio racionalumo samprata – visa tai buvo bandymai išlaikyti normatyvinį horizontą net ir giliai reflektuojant modernybės krizes.

Mažeikio tekste šio horizonto nėra. Čia nekalbama apie universalias vertybes – žmogaus orumą, teisingumą, bendruomenių teises, atsakomybę už silpnesnius. Nekalbama ir apie sprendimų korekciją kaip civilizacinį principą – apie tai, kad bet kuri valdžios forma turi būti nuolat tikrinama, peržiūrima, taisoma. Vietoj to liekame su aprašymais, metaforomis, kultūrinėmis paralelėmis, kurios, nors ir įtaigios, neįsipareigoja jokiai krypčiai.

Ši tyla nėra atsitiktinė. Ji primena vėlyvojo postmodernizmo laikyseną, kai bet koks normatyvinis teiginys imamas laikyti įtartinu, naiviu ar net pavojingu. Jau Jeanas-François Lyotard’as rašė apie „didžiųjų pasakojimų pabaigą“, tačiau net ir jis suvokė, kad be tam tikro normatyvinio pagrindo kritika virsta žaidimu – intelektualiai rafinuotu, bet politiškai bejėgiu. Kai visi projektai laikomi vienodai problemiškais, problemiškiausias tampa tas, kuris siūlo bent jau struktūrą – nes būtent struktūra verčia prisiimti normatyvinę atsakomybę.

Čia verta prisiminti ir Isaiah Berliną, perspėjusį apie vertybinį reliatyvizmą kaip netikėtą autoritarizmo sąjungininką (Two Concepts of Liberty, 1958). Kai nebelieka aiškaus skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp priimtino ir nepriimtino, politinę erdvę užpildo ne diskusija, o jėga. Tokiu atveju normatyvinis vakuumas tampa idealia terpe tiems, kurie drįsta pasakyti: „Mes bent jau žinome, kaip reikia valdyti.“

Mažeikio tekste šis vakuumas akivaizdus. Kritika čia tampa savitikslė – ji geba atpažinti Tamsiosios Apšvietos simptomus, bet neįstengia jų priešpriešinti jokiai pozityviai vizijai. Tai primena Thomo Manno „Daktarą Faustą“: autorius pateikia genialiai tikslią analizę, lydimą visiško kūrybinės valios paralyžiaus. Intelektualas mato katastrofą, bet nebemano, kad galima pasiūlyti išeitį. Todėl kritika, kuri nebetiki alternatyva, pati tampa status quo dalimi. Būtent todėl normatyvinio horizonto nebuvimas nėra neutralus pasirinkimas. Tai sprendimas – net jei jis nėra įvardytas kaip toks. Atsisakius kalbėti apie universalias vertybes ir sprendimų korekciją, paliekama erdvė tiems, kurie šias spragas užpildo savo logika: efektyvumu, hierarchija, „natūralia tvarka“. Kritika, kuri nenori „teršti rankų“ normatyviniais klausimais, netyčia atlaisvina vietą normatyvumui, kuris ateina be jokios refleksijos.

Šiame kontekste Mažeikio tekstas tampa pavojingas ne tiek tuo, ką jis teigia, kiek tuo, ką jis atsisako įsivaizduoti. O būtent vaizduotės praradimas – kaip jau ne kartą rodė XX a. istorija – yra pirmasis žingsnis į tą būseną, kurioje bet kokia tvarka ima atrodyti geresnė už jokios tvarkos nebuvimą.

Ką reiškia alternatyva šiandien?

Kalbant apie alternatyvą Tamsiajai Apšvietai, pirmiausia būtina atsisakyti dviejų klaidinančių iliuzijų. Pirmoji – kad išeitis yra grįžimas į „tikrąją“ ar „nesugadintą“ Apšvietą, tarsi pakaktų suremontuoti XVIII a. racionalumą ir jis vėl imtų veikti. Antroji – kad chaoso baimė savaime pateisina hierarchijos restauraciją. Abi šios pozicijos yra simetriškai klaidingos: viena idealizuoja praeitį, kita – natūralizuoja valdžią.

Istoriškai Apšvietos projektas niekada nebuvo vieningas. Jame sugyveno Kanto autonomija ir Benthamo utilitarinis skaičiavimas, Rousseau bendruomeninė valia ir Hobbeso saugumo obsesija. Būtent todėl bandymas „grįžti“ prie Apšvietos šiandien primena restauracinę architektūrą: fasadas atkuriamas, bet gyvenimo formos jau nebeįmanomos. Lygiagrečiai hierarchijos reabilitacija – kad ir kaip technokratiškai ji būtų pateikiama – visada atsiremia į tą pačią prielaidą: kad sprendimų kokybė didėja proporcingai jų koncentracijai.

Tačiau XX a. patirtis – nuo totalitarinių režimų iki vėlyvojo biurokratinio racionalumo – parodė priešingai. Kuo labiau sprendimai sutelkiami, tuo labiau jie atsiskiria nuo tikrovės, kurią turėtų tvarkyti. Jamesas Scottas knygoje Seeing Like a State (1998) įtikinamai parodė, kaip centralizuotas „aukšto modernizmo“ racionalumas, ignoruodamas vietos žinojimą, sistemingai gamino katastrofas – nuo kolektyvizacijos iki urbanistinių nesėkmių. Problema buvo ne blogi ketinimai, o sprendimų architektūra, kuri neleidžia koreguoti klaidų laiku.

Todėl alternatyva šiandien yra ne nauja ideologija, o sprendimų architektūros perkeitimas. Tai yra reikia pereiti nuo hierarchinių, vienu centru grindžiamų modelių prie kolektyvinių, korekcinių, nehierarchinių sprendimų formų, kuriose racionalumas nėra monopolizuotas. Čia galima prisiminti ne tik šiuolaikines kolektyvinio intelekto teorijas, bet ir senesnes praktikas – nuo Atėnų izonomijos iki Viduramžių komunų, nuo kooperatyvinių judėjimų iki šiuolaikinių atvirojo kodo bendruomenių. Visur, kur sprendimai buvo priimami per daugelio dalyvių sąveiką, o ne per vieno centro valią, sistema įgydavo atsparumą: individualūs interesai buvo perkonfigūruojami per bendruomeninės naudos mechanizmus.

Tokiose struktūrose sprendimai gimsta ne kaip genialaus individo įžvalga, bet kaip procesas. Klaidos nėra traktuojamos kaip moralinis nuopuolis ar lyderio silpnumas – jos tampa sistemos signalais, leidžiančiais koreguoti kryptį. Tai artima Karlui Popperiui, kuris demokratiją apibrėžė ne kaip geriausiųjų valdžią, o kaip blogiausiųjų pašalinimo mechanizmą („Atviroji visuomenė ir jos priešai“, 1945). Kitaip tariant, sprendimų kokybė čia kyla ne iš neklystamumo, o iš klaidų taisymo greičio.

Esminis tokios alternatyvos bruožas – galios neakumuliavimas. Kai sprendimų teisė nėra sutelkta viename taške, ji negali virsti nauja karalyste, net ir apsirengusia korporacinio racionalumo drabužiais. Tai ypač svarbu šiandien, kai technologijos leidžia beprecedenčio masto centralizaciją, bet kartu suteikia ir galimybę kurti paskirstytas sprendimų sistemas. Klausimas tampa ne technologinis, o normatyvinis: ar mes pasirenkame architektūrą, kuri leidžia valdžiai koncentruotis, ar architektūrą, kuri ją nuolat išskaido?

Ši alternatyva nėra utopija ta prasme, kuria utopija buvo suprantama XIX a. – kaip tobulas, užbaigtas visuomenės modelis. Priešingai, ji remiasi nuostata, kad visuomenė visada bus netobula, konfliktinė ir klystanti. Tačiau būtent todėl jai reikia ne vieno „išmanaus valdovo“, o nuolat veikiančių korekcijos mechanizmų. Tai atsakas į tą pačią problemą, kurią Mažeikis diagnozuoja taip tiksliai, – į Apšvietos sprendimų krizę. Skirtumas tas, kad čia ši krizė ne priimama kaip likimas, o traktuojama kaip projektavimo užduotis. Alternatyva prasideda ne ten, kur randame geresnį valdovą, o ten, kur nustojame jo ieškoti.

Šiame taške kritinė filosofija galėtų susigrąžinti tai, ką buvo praradusi, – ne naivų optimizmą, bet drąsą įsivaizduoti sprendimus be karalysčių.

Pabaiga. Kai kritinė filosofija sustoja pusiaukelėje

Gintauto Mažeikio straipsnis „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ nėra Curtiso Yarvino apologija. Jis nėra nei manifestas, nei ideologinis pamfletas, nei paslėpta neoreakcinės politikos reklama. Tai svarbu pasakyti aiškiai, nes problema kyla ne dėl intencijos, o dėl efekto. Straipsnis veikia kaip pavyzdys to, kas nutinka kritinei filosofijai tuomet, kai ji sustoja pusiaukelėje – tarp diagnozės ir sprendimo.

Ši būsena nėra nauja. Ją jau XX a. pradžioje jautė Oswaldas Spengleris, aprašydamas Vakarų saulėlydį: kultūra, kuri viską supranta, bet nebetiki, kad gali ką nors pakeisti. Vėliau šią laikyseną perėmė ir dalis kritinės teorijos – nuo vėlyvojo Adorno iki postmodernių mąstytojų, kuriems bet koks normatyvinis teiginys kėlė įtarimą. Taip gimė intelektualinė laikysena, kuri yra rafinuota, savikritiška, kultūriškai išprususi, bet didžiai pavargusi nuo vaizduotės.

Mažeikio tekstas šią būseną artikuliuoja beveik idealiai. Jis atpažįsta Apšvietos krizę, demaskuoja mitologinius galios sugrįžimus, rodo, kaip psichopatologija, vaiduokliai ir istorijos fantazmai perima politinę vaizduotę. Tačiau ten, kur reikėtų žengti dar vieną žingsnį – ne į utopiją, o į alternatyvos galimybę, – tekstas sustoja. Kritika lieka be horizonto, be krypties, be sprendybinės projekcijos.

Tai nėra moralinis priekaištas. Tai struktūrinė kritinės minties problema. Kai kritika atsisako formuluoti alternatyvas, ji pradeda veikti kaip kultūrinis dekoratorius: ji apšviečia griuvėsius, bet neieško tiltų. Tokia kritika tampa stebėtoja, o ne veikėja. Ji nebeformuoja ateities, o tik aprašo jos baimes.

Būtent čia slypi paradoksas. Neoreakciniai mąstytojai, tokie kaip Yarvinas, laimi ne todėl, kad jų modeliai būtų intelektualiai įtikinamesni ar etiškai pranašesni. Jie laimi todėl, kad drįsta siūlyti sprendimų architektūrą, kad ir kokia problemiška ji būtų. Tuo tarpu kritinė filosofija, bijodama „užteršti“ save normatyvumu, palieka šią erdvę tuščią.

Istorija rodo, kad tokios tuštumos ilgai neužsibūna. Kai intelektualai nebeįsivaizduoja nieko geresnio, visuomenė ima rinktis tai, kas bent jau žada tvarką. Tai matėme XX a. pradžioje, kai kultūrinis pesimizmas ir modernybės krizė atvėrė kelią autoritarinėms ideologijoms. Tai regime ir šiandien, kai technologinė galia derinama su politinės vaizduotės stoka. Todėl didžiausias Tamsiosios Apšvietos laimėjimas – ne monarchijų ar karalysčių sugrįžimas, o tai, kad net kritikai nebeįsivaizduoja nieko geresnio.

Šiame kontekste tikroji kritinės filosofijos užduotis šiandien nėra dar kartą demaskuoti tamsą. Ji jau matoma. Užduotis – atkurti sprendybinę vaizduotę, gebėjimą pateikti alternatyvią sprendimų architektūrą, kuri nėra nei nostalgija, nei hierarchijos restauracija. Ne „geresnį valdovą“, o geresnius sprendimų korekcijos mechanizmus. Ne tvarką vietoj chaoso, o struktūrą, kuri pati mokosi iš klaidų ir jas greitai koreguoja.

Kol kritinė filosofija to nedarys, ji ir toliau liks pusiaukelėje: pakankamai aštri, kad sugriautų iliuzijas, bet per daug pavargusi, kad pasiūlytų kryptį. O būtent tada, tyliai ir be fanfarų, hierarchija grįžta ne kaip ideologija, o kaip „vienintelė realistiška alternatyva“.

Ne todėl, kad ji būtų teisinga. O todėl, kad nieko kito nebepasiūloma.

Šių metų sausio pradžioje Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos biuras išplatino žinią, kad persikelia iš Lietuvos į Lenkiją. Tiesa, žinia sklandė jau pernai, netrukus po sprendimo S. Cichanouskajos biurui sumažinti apsaugos lygį motyvuojant ūkiškumu, veikiausiai atliepiant ir į nemažos dalies lietuvių neigiamą požiūrį į šią instituciją. Taip baigiasi aktyvaus Lietuvos vaidmens teikiant prieglobstį demokratinėms Baltarusijos jėgoms laikotarpis ir galios netenka XIX a. sukilimų šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Taip dar labiau nutolstame nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įpėdinystės, kurią bandant ginti pastaraisiais metais tiek iečių sulaužyta.

Mano pozicija gal ir nepopuliari, atsižvelgiant į antibaltarusiškas nuotaikas, įsigalėjusias po 2022 m. nemaža dalimi dėl to, kad valdantysis Baltarusijos režimas padėjo Rusijai užpulti Ukrainą. Vis dėlto tikiuosi, kad ir manančius kitaip, ypač tuos, kurie fiziškai ar moraliai kartu su baltarusiais 2020 m. stovėjo laisvės kelyje, linkėdami kaimynams išsivaduoti ir sugrįžti į Europą, bei turinčius kantrybės skaityti paskatinsiu susimąstyti. O tikrai yra dėl ko: ar vis dar esame pajėgūs įkontekstinti LDK idėjas kurdami modernią tautinę valstybę, ar vis dar pajėgiame jau ne ginklu, bet visuomenės atsparumu ir sutelktumu atremti „ordas iš Rytų“?

LDK paveldas. Patys nenorime ir kitiems neduosime?

Bene didžiausiu, nors anaiptol ne racionaliausiu, pleištu lietuvių ir baltarusių tarpusavio santykiuose yra tapęs litvinizmas, romantinis pseudoistorinis naratyvas, kad tikrieji LDK kūrėjai, tad ir paveldėtojai – baltarusiai. Radikalesni litvinistai neigia baltišką pirmųjų LDK didžiųjų kunigaikščių kilmę ir kvestionuoja rytinių Lietuvos ir vakariausių Baltarusijos žemių baltiškumą, keldami pagrįstą susierzinimą ne tik lietuviams, bet ir visiems tiems, kurie yra nuosekliai išstudijavę LDK istoriją. Būtent S. Cichanouskajos biuras oponentų Lietuvoje pastaraisiais metais buvo kaltinamas litvinistinių nuotaikų tarp baltarusių diasporos ignoravimu, nors pati S. Cichanouskaja sutiko litvinizmą pasmerkti. Visuomenės nenuramino ir tai, kad litvinizmas, ką ir kalbėti apie jo kraštutinę, visiškai marginalią formą, kai reiškiamos pretenzijos į sostinę arba siūloma savintis Lietuvos vardą, Valstybės saugumo departamento ataskaitoje į didžiausių grėsmių sąrašą nepateko, kitaip nei Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje. Atrodo, kad litvinizmo šmėkla taip įaudrino mūsų vaizduotę, jog nepastebėjome, kaip su propaganda patys pradėjome kovoti propaganda – ar tai būtų ksenofobiniai grafičiai, prieš Baltarusijos tautinius simbolius kovojantys litvinizmo priešininkais save įvardijantys aktyvistai, ar net prieš baltarusius Lietuvoje piketą organizuojantys Seimo nariai, kurių įžūliausi siūlė atkurti santykius su A. Lukašenka dėl trąšų verslo. Klausimą, ar išvis įmanoma vienai tautai pavogti kitos istorinę tapatybę, palieku atvirą. Galbūt ir įmanoma, jei kita jos atsisako, išsižada. O ar ne mes pirmi pradedame jos išsižadėti?

Didelės dalies lietuvių noras pasiduoti Vakarų politikos ir žiniasklaidos eterį uzurpavusiems provincialumui ir populizmui, vengti sunkių klausimų ir atsiduoti etnocentrizmo pagundai rodo, kad visų pirma mes tokiu būdu patys atmetame savo ryšį su LDK. Lietuva tiek tarpukariu, tiek po 1990 m. iš trijų Baltijos šalių išsiskyrė ambicijomis atsidurti tarp vidutinių valstybių (middle power), remdamasi tvirta istorine LDK atmintimi. Ambicijas liudijo proaktyvi Lietuvos pozicija teikiant prieglobstį politiniams pabėgėliams iš sunaikintos Čečėnijos (Ičkerijos) Respublikos, demokratinei rusų opozicijai (taip pat įsileidžiant demokratinių Rusijos jėgų forumus į Vilnių), politiniams baltarusių pabėgėliams, priimant ištremtą Europos humanitarinį universitetą, remiant demokratinius procesus Ukrainoje ir Sakartvele, nebijant rodyti prielankumo Tibetui, aktyviai dalyvaujant Demokratijų bendrijos veikloje ir t. t., laimei, tarytum užsimirštant, kad seniai nebesame milžiniška Centrinės Europos valstybė.

Žinoma, poimperinės ambicijos gali turėti ir tamsių gaivalų. Tarpukariu tai buvo išaugę į aroganciją, o vienu metu – net į imperialistinius impulsus, labai pakenkusius santykiams su kitomis imperinį jungą nusimetusiomis valstybėmis, ypač su Latvija, į kurią Lietuvos valdžios atstovai žiūrėjo iš aukšto kaip į mažiau vertą valstybę, mat ši iki tol niekad neturėjusi valstybingumo. Remdamasis būtent LDK laikais, kai Latgala priklausė Abiejų Tautų Respublikai, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras vos nesukėlė karinio konflikto reikalaudamas Lietuvai atiduoti Daugpilį ir kitas katalikiškas Latvijos žemes. Kita vertus, nors Lietuva tapo tautine katalikiška valstybe, taigi priešinga įvairiatautei ir daugiakonfesei LDK, ir atmetė (nieko smerktino) Józefo Piłsudskio kvietimą atkurti naująją Abiejų Tautų Respubliką per Tarpjūrio (Międzymorze) idėją, tuometė valdžia suprato, kaip svarbu remti nelaimėje atsidūrusias baltarusių ir ukrainiečių tautas, tarytum taip įprasmindama ir tęsdama šimtmečius mus siejusią istoriją. Kaune 1919–1923 m. veikė bolševikų užimtos Baltarusijos Liaudies Respublikos būstinė, Ukrainos sukilėlių armijos atstovybė. Dėmesio verta detalė – 1920 m. lapkričio 11 (ar 12) d., iškart po Lucjano Żeligowskio operacijos prieš Lietuvą, Baltarusijos egzilio ir Lietuvos vyriausybės atstovai pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo bendradarbiauti vaduojant Lenkijos okupuotas Lietuvos ir Baltarusijos žemes. Kadangi abi valstybės siekė Vilniaus, kurį jau buvo užėmusi gerokai galingesnė Lenkija, net ir ką tik susikūrusios Sovietų Sąjungos diplomatams nebuvo sudėtinga sukiršinti lietuvius su baltarusiais. Banalus déjà vu…

Prieglobstį Lietuvoje tuomet rado ir ne vienas politinis emigrantas iš Sovietų Sąjungos, tarp kurių milžinišką indėlį į kultūrinį gyvenimą įnešę filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas (gimęs anuomet Rusijos imperijai priklausiusioje Suomijoje), menininkas Mstislavas Dobužinskis ir kiti. Taip pat net po 1926 m. perversmo LDK menantis įvairiakultūriškumas naujos valdžios buvo toleruojamas, tautinių bendrijų mokyklų tinklas išliko tankus, tik lenkų mokyklos kartkartėmis buvo uždaromos, taip atkartojant tuometės Lenkijos politiką anapus Lietuvos atsidūrusių lietuvių atžvilgiu.

Truputį apgailėtinai skamba priekaištas, kad S. Cichanouskajai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškai. Nors galima suprasti neigiamą nusistatymą prieš rusų kalbą, kuri dar visai neseniai Lietuvoje buvo primesta kolonizatorių, o dabar dėl išaugusios imigracijos vėl sugrįžo į gatves ir neišvengiamai siejasi su „rusiškuoju pasauliu“ ir Putino doktrina ginti rusakalbius, lojalumą mūsų šaliai redukuoti iki valstybinės kalbos mokėjimo tokiomis aplinkybėmis atrodo provincialu. Šiaip ar taip, S. Cichanouskaja yra Baltarusijos opozicijos lyderė, šį titulą įgijusi mesdama iššūkį Baltarusijos prezidento rinkimuose 2020 m., nors oficialiai ir pralaimėjusi diktatoriui.

Jei esame nuoseklūs, A. Lukašenkos negalime pradėti laikyti legitimiu Baltarusijos prezidentu, o tai reiškia, kad S. Cichanouskaja yra legitimi įgaliotoji baltarusių tautos atstovė. Ar ji mums idealiai palanki – čia jau atskiras klausimas, į kurį nevienodai atsakytų ir baltarusiai. Taip, chaosą sukėlė ir Siargejus Cichanouskis daugybe savo keistų pareiškimų ir abejotina komunikacija, ne kartą trikdžiusia ir žmonos veiklą. Bet kaimynų nepasirenkame. Beveik universalu, kad su kaimynais santykiai retai būna puikūs, nes vargiai įmanoma gyventi greta ir nebūti patyrus tiek šilto, tiek šalto. Vis dėlto S. Cichanouskajos biuras – geriausia alternatyva mums. Komiškai skamba hipotetiniai pasvarstymai, kad rastume geresnių kandidatų, kurie ne tik, kaip ir S. Cichanouskajos biuras, remtų Ukrainą, siektų demokratiškos ir europietiškos Baltarusijos, smerktų istorijos iškraipymą (litvinizmą), bet ir gerai kalbėtų lietuviškai, būtų dėkingesni (ir šis priekaištas turbūt nėra be pagrindo, tačiau ar taip nesupanašėjame su vensais?). Galbūt čia galime įžvelgti poimperinį LDK sentimentą?

Visai priešingas LDK dvasiai, kur lietuviu buvo laikomas ginantis laisvę ir besivadovaujantis Lietuvos Statutais, yra į Lietuvą atslenkantis ksenofobinis nacionalizmas, kai trukdo Lietuvos gatvėse skambančios kitos kalbos (nebent būtų anglų arba lietuvių kalba su rusiškais keiksmažodžiais ar įterpiniais), kai norima autoritarinio istorinės tiesos traktavimo, nors ir nesąmoningai, panašiu principu kaip Rusijoje. Ir siekiama kuo uždaresnės visuomenės. Būtent tai yra atsimetimas nuo LDK tapatybės. Šiuo atveju daugiau teisių į istorinį LDK paveldą man atrodo turintys laisvę žodžiais ir darbais mylintys baltarusiai – tie, kurie 2020 m. išėjo į gatves nepaisydami žiaurių represijų, tie, kurie Vilniaus senamiestį užtvindė tautine simbolika, kai buvo perlaidojami 1863 m. sukilėliai, tie, kurie reguliariai susirenka į protestus palaikydami Ukrainą Vilniuje, Niujorke, Tokijuje ir kituose miestuose, ką ir kalbėti apie stojančius ginti Ukrainą ginklu. Jei nebesugebame įsipareigoti LDK idėjos tęstinumui, galbūt net neverta savęs kildinti iš LDK?

Iš vyresniojo brolio į…

Anksčiau proeuropietiškai nusiteikę baltarusiai neretai mus vadino vyresniuoju broliu dėl mūsų sėkmingo valstybės vystymosi, nuoseklios euroatlantinės užsienio politikos krypties, palankaus požiūrio ir moralinės bei finansinės paramos net tuomet, kai ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir ekonomika (BVP) buvome mažesni.

Ir tai nėra priekaištas vien dabartinei Lietuvos vadovybei, kuriai demokratinės kaimynės Rytuose perspektyva neatrodo prioritetinė. Nenuoseklumas Baltarusijos klausimu akis dar labiau badė prieš šešiolika metų, kai naiviai mėginant gerinti santykius į Vilnių buvo pasikviestas diktatorius A. Lukašenka. Bene juodžiausias dvišalių santykių epizodas, kai 2011 m., centro dešinės Vyriausybės valdymo metais, dėl neapdairumo ar taip pat kitų motyvų žymus baltarusių žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas, buvo atiduotas į Baltarusijos KGB rankas, Lietuvos tarnyboms pasidalinus informacija apie jį su Baltarusijos kolegoms.

Kaip netapti vieno klausimo valstybe?

Ar nepavirsime vieno klausimo valstybe, visų pirma parodys dvi dilemos, daug sudėtingesnės nei santykių su Baltarusijos pilietine visuomene klausimas. Tai – Trumpo (dėl konfrontacijos su Europa) ir Si (dėl santykių su Taivanu) dilemos. Ar išdrįsime ir kiek toli išdrįsime eiti gindami savo vertybes, išlikdami Taivano rėmėjais, spaudžiant Kinijai; ar atsilaikysime, jei netrukus rasis vis daugiau ES valstybių narių, klaidingai manysiančių, kad Kinijos prezidentas Si Dzinpingas yra mažesnė blogybė nei JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ir ar drįsime paremti pastarojo terorizuojamą Daniją? Primenu, kad Danija buvo viena nuosekliausių mūsų rėmėjų, Lietuvai pereinant iš planinės ekonomikos ir sovietinio diktato į rinkos ekonomiką ir demokratiją; tai antra nepriklausoma valstybė, pripažinusi mūsų nepriklausomybę beveik iškart po to, kai tai padarė Islandija. Rebusas, gerokai keblesnis ir rizikingesnis už baltarusiškąjį, suteikiantis mums antrą šansą išsiplauti suteptą reputacinį mundurą ir atgauti vertybėmis besivadovaujančios valstybės vardą. Kas svarbiau – didžiausios Lietuvos sąjungininkės JAV valdžios, grobiančios vienus diktatorius, o kitiems tiesiančios raudoną kilimą, prielankumas ar bent simbolinis, diplomatinis Danijos ir Grenlandijos parėmimas? Juk juodžiausio scenarijaus atveju Danija, kaip ir kitos Šiaurės šalys, bus arčiau mūsų ir, tikėtina, nepaliks vienų, nes Lietuvos užpuolimo atveju kiltų akivaizdi grėsmė ir kiekvienai iš jų. Deja, sunku įsivaizduoti mus vienintelės nesunkiai galinčios apginti JAV paramą, net ir diplomatinę, ypač matant, kaip ši elgiasi su daugiausiai JAV pasiaukojusiomis sąjungininkėmis Danija ir Kanada (net 44 danų kariai padėjo galvas Afganistane po 2001 m.); valdžioje esant dabartinei administracijai – nebent tik tiek, kol jiems būtume naudingi pirkdami ginklus. O drąsiai parodydami poziciją kaip tik būtume įvertinti demokratiškai nusiteikusių JAV respublikonų ir demokratų bei reikšmingos amerikiečių pilietinės visuomenės dalies, tų, kurie ne mažiau už mus ir danus bei grenlandus baisisi trampizmo ciniškumu; jei kaip ir Jungtinė Karalystė būtume pasiuntę vieną karį į Grenlandiją, kaip nepalenkiamos Lietuvos pozicijos pasiuntinį. Gal būtume vertybinės politikos pavyzdys gerokai didesnėms šalims, vis dėlto neišdrįsusioms labai aiškiai stovėti teisiųjų pusėje.

Žinau, rasis daug balsų, šnabždančių, kad tokiais geopolitiškai neramiais laikais Lietuva turėtų pamiršti ir vertybinę politiką, ir santykius su kaimynais ir užsienio politikoje koncentruotis tik į savo pačios ir Ukrainos išlikimo klausimą, tapdama vieno klausimo užsienio politikoje valstybe. Tokio požiūrio smerkti negaliu, nors jam ir nepritariu, išskyrus punktą dėl Ukrainos. Klaidinga manyti, kad dėl to kiti klausimai nebetenka prasmės, ypač kai beveik visi jie yra susiję su tuo, ar Lietuva išliks demokratinė ir suvereni. Norėčiau tikėti, kad praeities klaidų nekartosime, kad persirgę populizmu, kurio vidaus politikoje dabar ypač daug, pasveiksime bei tapsime stipresni ir atsparesni. Kad išdidžiai nešime LDK vėliavą, nes mažesniųjų valstybių stiprybę lemia ne gyventojų skaičius, BVP ar kariuomenės dydis, o vertybinė politika ir gebėjimas kovoti ne tik už savo pačių, bet ir už bičiulių interesus.