Kalbėti apie šiandienos kultūros situaciją norėčiau pradėti nuo bendrybių bendrybės – žmogiškos mentalinės aplinkos, kurioje gyvename. Šiandieną vis dažniau ją įvardijame keliais žodžiais: „čia ir dabar“ ir „atmintis“. „Čia ir dabar“ – šią akimirką suvokiamas gyvenimo momentas, toje gyvenimo momentų eilėje yra ir kažkas, kas pačia mūsų atmintimi tam priešinasi. Man atrodo, kad pirmasis teiginys mus sieja su biologine mūsų prigimtimi. Mano šuva Džoika teturi nedaug atminties, ji visada yra tik „čia ir dabar“, o man atmintis yra kažkas absoliučiai žmogiška. Man atrodo, kad didžiausia atminties saugotoja yra religija, kasdien aktualizuojanti tūkstantmetę praeitį, ją vis atmenanti tuo nepaprastu sakraliniu žodžiu: „tikiu“. „Čia ir dabar“ – tai telefoninės programos, atskiriančios žmones, paskandinančios juos kažkieno dirbtinai sukurtose fantazijose, paverčiančios kūno malonumus esmine gyvenimo siekiamybe. Tuo pat metu gyvename nuolatinių virsmų amžiuje. Nebepasitikime atmintimi, praeitimi, ją vis dar reikia verifikuoti dabartimi, o nuo gyvenime suvokiamų faktų, „čia ir dabar“ paviršutinių faktų niekaip nepereiname į jų gilumą, sąsajas, reikšmes, nematome giliųjų, vidinių reiškinių procesų. Jei jų nėra daugumoje, viešumoje, bendruomenės bendrybėje, mes jų ir nepastebime.

Tad noriu pereiti prie mane vis kamuojančio klausimo: ką reiškia žmonių dauguma? Suprantame, ką reiškia rinkėjų politinė dauguma pačiai politikos veikimo formai ir turiniui, bet dažnai nesuprantame, ką reiškia dauguma kultūros vartojimui ir meno formų stiliui. Šis klausimas natūraliai iškilo tradicinei (vis dar) muzikai toje prievartinėje popso muzikos apsuptyje, būgnams mušant mažai kintančius ritmus, tą nuolatinį maršo, taigi ir šokio žingsnį iš dviejų arba lengvai besisukantį šokį iš trijų smūgių. Tai, kas kartojama milijonus kartų ir be ribų kelia malonumo kultą, muša tau į visą pasaulio suvokimą ir, svarbiausia, į tautinio identiteto suvokimą. Tam reiškiniui kultūroje turime net keletą terminų: „stilius“, „mada“.

Mada yra iš to „daug“ atėjusi sąvoka. Kodėl? Gal tai biologiškai užprogramuotas dalykas, išaugęs iš mėgdžiojimo instinkto? Kiek tai yra susiję su socialiniu žmogaus veikimu, būtinų įpročių ir elgsenos įtvirtinimu? Matome, kad vadinamasis visuomenės demokratizacijos procesas masiniam vartojimui atvėrė plačiausius vartus. XX a. jau buvo totalinės komercializacijos amžius. Kuo masiškesnis pardavimas, tuo geriau klesti verslas. Viso pasaulio ekonomika priklauso nuo to žodelio „daug“. Remdamasi daugumos siekiu klesti reklama, įsisunkusi į visas žmogaus veiklos sritis. Reklama, kuri vartojama net ja netikint.

To „daug“, pasirodo, reikia ir kultūrai, jos kuriamoms formoms. Bet čia tarsi rūke neryškiai iškyla individo klausimas. Kas yra „aš“ toje daugumos apsuptyje? Kokią jis turi vertę? Socialiniame gyvenime, toje rašytinėje aplinkoje, t. y. moksle, filosofijoje, individai, visokie „aš“ individo poziciją yra aptarę daug kartų, visos tos knygos yra parašytos asmenybių, lyg ir kreipiantis iš atskirybės į daugumą, lyg ir norint šią paveikti individo, t. y. intelekto, proto, naudai. Juk protas ir suvokimas yra iš esmės individo, žmogaus, bet ne daugumos savybė. Bet daugumos veikimas, deja, yra kitoks. Kiečiausios diktatūros sąlygomis diktatoriaus pasaulio matymas yra prievarta primetamas daugumai, t. y. ją apkvailinant, sunaikinant daugybės individų privatų gyvenimą ir mąstymą. Prievarta. Taigi matome, kad dauguma gimdo ir prievartą. „Aš“ su pliusu, o „kiti“ – su minusu. Bet nors prievartą įvardijame pirmiausia daugumos atžvilgiu, nuo to daugumos poveikis nesikeičia ir individo atžvilgiu. Čia reikšmės susilieja. Tad kas yra masiškumas, „daug“?

Galime konstatuoti, kad čia egzistuoja vienas fundamentalus skirtumas: objektai, kuriuos kuriant ir gaminant manoma, kad jie skirti masiniam vartojimui, skiriasi nuo tų, kurie skirti individui, kuriuos kuriant atsižvelgiama į asmens individualius poreikius, skonį ir interesus. Komercija stengiasi užglaistyti tuos skirtumus gamybos įvairove, galimybe rinktis, prisitaikyti daiktus sau pagal asmeninį skonį. Bet plačiąja prasme daugumos poreikiai (taigi ir bandant tenkinti galimybę individui rinktis kažką pagal asmeninius poreikius) vis tiek yra suformuojami daugumos egzistencijos naudai, jai nulemiant skaičiumi. Bendruomenė, jos pasaulis yra realūs, bet pats jos veikimas mūsų net nejuntamas. Arba neturime kito pasirinkimo, arba net nežinome, kad gali būti kitaip, taip, kaip man atrodo, kaip aš norėčiau. Veikia visuomenės (daugumos) nuomonė, mados, kolektyviniai įpročiai. Tai, kas yra žmogaus minčių (laikinų) viduje, – tik individo subjektyvios fantazijos, kai veikia pasaulio daugumos realybė. Tad ką reiškia masė, dauguma žmogaus savivokoje ir jo gyvenamosios aplinkos kūryboje, pradedant daiktais, maistu ir baigiant kultūros reiškiniais? Kiek čia yra manipuliacijų masiškumo priežastimis? Kiek čia yra masinės sąmonės prievartos ir kiek individualaus proto įžvalgų ir supratimo poveikio, kuris nėra masinis reiškinys? Kiek masinė sąmonė turi poveikio visuomenės veiklos formoms ir daiktų, supančių ir veikiančių žmogų, gamybos formoms?

Yra dar vienas fundamentalus dėmuo, kuris gyvuoja kaip natūraliausias gyvenimo bruožas, – kartojimas. Pasaulis sudėtas tarsi iš dviejų pusių: nesikartojimo, kitimo ir pasikartojimo, ką dažniausiai įvardijame dėsnių vardu. Kartojimo sąvoka lyg ir atėjusi iš matematikos pasaulio. Ji, kaip ir kitimas, nusako pasaulio egzistavimo principus. Be kartojimo nėra dėsnių ir pasaulio, tarsi visur viską galime pakartoti. Be kartojimo neįmanoma jokia kūryba, joks pasaulio vaizdas. Be kartojimo būtis būtų neįmanoma. Lygiai kaip ir be kitimo, judesio. Taigi tokia meno šaka kaip muzika ištisai yra paremta kartojimu – pradedant folkloru ir baigiant sudėtingomis šiuolaikinės simfoninės muzikos drobėmis. Net romantiniai kūriniai, jų privalomos temos ar leitmotyvai yra jų struktūrų kartojimai, jų kitimą ir prasmę nusako kitų muzikos detalių kontekstas. Tad masinė muzika, jos vertės atsiradimas ir būtis remiasi jos totaliu kartojimu. Muzikos gyvybėje tai labai ryšku. Taip nuolatinis kartojimas gimdo atpažinimą ir pats yra refleksinis malonaus jausmo pojūtis. Todėl popsas nevalingai atmeta viską, kas yra neprimityvu, iš karto nesuvokiama ir paslaptinga. O kūrybos esmė yra siekti to, kas dar nežinoma, naujų nepatirtų formų – šios arba laukia pakartojimo, arba nebesulaukia ir išnyksta.

Šie naivūs klausimai lydi ir mano estetinių svarstymų išeities motyvus – muzikos praktika, mano apmąstoma profesijos esmė, kur jos popsinėse formose itin ryškus, paviršiuje esantis, taigi matomas masinės muzikos charakterio pobūdis. Čia vyrauja šokio (ritmo struktūrų kartojimo), taigi pramogos siekis. Ritmizuotas šokis yra tiesioginė judesio išraiška, kuri yra visiškai būdinga žmogui. Čia vyrauja ritmas, jis susijęs su žingsnio kartojimu. Ir kartu judesys yra laisvas. Nuolatinis kartojimas ir tuo pat metu – laisvė. Taigi binarinė struktūra, kuri žmogui sukelia malonumo jausmą. Gal todėl taip lengvai paklūstame judesių madoms? Kūnas, jo pojūtis ir judesys. Ir čia matome, kad masiškumas, daugelio žmonių siekis tiksliai pamėgdžioti kitą kyla iš individo, jo biologinio unikalumo, pojūčių, patirties ir mąstymo. Tad visuomeniniame gyvenime viską kartojame.

Kodėl taip vertiname meno stilius, juos nagrinėjame ir keliame? Stilius – tai tam tikrų detalių atranka ir jų sąsajos, tam tikrų jų bruožų vienybė, taigi nulemta pakartojimų. Jie visi liudija kažkokią daugumos nuomonę, kažkokį skonį, atėjusį iš individo supratimo, ir jais matuojame istorijos prasmę. Individo mąstymas ir daugumos mąstymas. Kur čia ribos? Gal jų net nereikia atskirti? Bet kas tą poveikį paverčia bendrybe, į kurią remiasi dauguma ir kurios mes nepastebime arba kurią kitaip įvardijame?

Tad pažvelkime į populiariosios muzikos struktūrą masinio suvokimo požiūriu. Pirmas ryškiausias požymis – motyvinių struktūrų nuolatinis kartojimas. Tai lemia trumpą kūrinėlio apimtį ir kartojamo modulio dydį, kuris yra labai lakoniškas. Todėl jį beveik nekeičiant galima daug kartų pakartoti. Kartojimas lemia jo struktūrą. Kartojimas yra apribotas laiku. Iš pradžių jis žadina dėmesį, laukimo pojūtį, o po tam tikro jo kartojimo laiko tą laukimo jausmą slopina. Slopina ir kartojant atsirandančių prasmės asociacijų erdvę. Dažnai tos struktūros pakartojamos po kitų struktūrų skambesio. Kažkada kalbėdamas vienoje televizijos laidoje apie popso kūrybą pateikiau tokį spontaniškai padarytą neva eilėraštį: „Kemšu, kemšu, kemšu, kemšu… ir atkemšu.“ Jau nuo pirmo žodžio klausytojui kyla kažkokių asociacijų, jos auga ir dingsta. Tokios yra absoliučiai visos popsinės dainos. Jų kūrėjai giriasi parašę šimtus dainų, nors, kaip yra pasakęs kompozitorius Osvaldas Balakauskas, tų smulkių skambesių detalių, atplyšusių nuo skambančios muzikos visumos, visa muzikos erdvė knibždėte knibžda. Tereikia tik kokią pasigriebti ir kokioje dainelėje daug kartų pakartoti. Kūrinys paruoštas atlikėjui. Tekstas dažniausia visai nesvarbus, ypač prasmės požiūriu. Pavyzdžiui: „Šiandien oras gražus. Jau atsikėliau“ (pakartoti mažiausiai 4 kartus su pasirinktu, iš kažkur atėjusiu motyvėliu, jį vis po truputį keičiant). Tad ką matome – suvokimo paprastumą ar, tiksliau sakant, primityvumą? Tad galima sakyti, kad masėms skirtų dalykų svarbiausias bruožas yra primityvumas ir jų neribotas kartojimas, iki jie tampa visuotinai atpažįstami. Prasmė čia ne tiek redukuojama, kiek atkartoja masiškai daugumos vartojamas klišes. Čia slapta redukuojamas ir individualus prasmės supratimas, kuris yra visuotinai nenusakomas. Nors supratimo klišės čia veikia.

Tad kokį istorinį kultūros plėtotės vaizdą šis požiūris atskleidžia? Nuo primityvių veiksmo ir suvokimo struktūrų link jų tirštėjimo, sudėtingėjimo. Tačiau popse ir apskritai muzikoje svarbiausias elementas yra ritmas. Fiziologiškai žmogaus reakcija į staigų garso smūgį yra refleksiškas raumenų timptelėjimas, paprastai žmogus jo nė nejaučia, jei jis yra nestiprus. Visas žmogaus kūnas veikia ritmiškai, pradedant širdies plakimu ir baigiant tam tikru laiku pasikartojančiais, tam tikru tempu vykstančiais refleksais. Dar įdomiau, kad pasikartojantis tų fiziologinių ritmų tempas turi net gyvybinę reikšmę žmogui. Kai kurie ritmo tempai veikia raminančiai, kiti tempai – erzinančiai. Tai pastebėjo ir medikai, muziką taikydami terapijai.

Ritmo esmė tad yra tam tikrų jo struktūrų nuolatinis kartojimas, kuris pagrindžia ir besikartojančius šokio žingsnius, ir visą dainelių ritmą. Iš Lietuvos radijo stočių negirdėsit nieko kito, tik „bum čik, bum čik, bum čik“. Popsas be būgnų mušimo jau lyg ir nebe popsas. Tad Lietuvos radijas – būgnų muzikos radijas. Toks yra radijo programų rengėjų skonis ir kultūros lygis. Ir kartu matome šio proceso ribą, kai auga ir visuotinai egzistuoja taip pat ir masiškai suvokiamos muzikos formos, susijusios su garso smūgiu ir judesiu. Taigi tai, kas yra absoliučiai populiaru socialiniame, bendruomeniniame žmonių gyvenime. Ką mes įvardijame popso vardu. Ir kartu matome, koks nevienalytis yra popsas. Kiek daug čia kūrybos kibirkščių, asmeniškumo, talento ir originalumo. Tarsi vyktų tas senovinis graikiškas kultūros plėtros procesas nuo nesudėtingų iki daugiareikšmių formos prasmės reiškinių. Ir popsas bei jo suvokimo sąlygos šiandien taip pat vis sudėtingėja. Kur link?

Žvelgiant į tradicinės muzikos padėtį popso įsitvirtinimo apsuptyje yra galimos dvi šio proceso šiandieninės raidos kryptys: tradicinės, šiandien popsininkų vadinamos tik akademine (kelių tūkstančių metų senumo) muzikos paveldo laipsniška užmarštis, ją paverčiant muziejiniu eksponatu. Arba geriausiu atveju tas senos muzikinės kultūros virtimas labai nedidelių, išsilavinusių, intelektualių, kultūrinę atmintį išlaikiusių socialinių grupių tapatybės ženklu. Duok Dieve, kad tuomet čia atsirastų valstybių, kurios finansuotų dar išlikusias konservatorijas ar operos teatrus. Kaip baroko laikais aristokratinė kultūra ženklino valdantį socialinį sluoksnį, taip ir šiuo atveju praeities muzikos išsaugojimas būtų ženklas tų, kurie vis dar saugoja kultūrinę atmintį. Taigi kito, masinio, stiliaus amžiuje. Kito popso amžiuje. Abu procesai ryškūs pasaulio kultūroje. Atminties reikšmė, praeities formų prasmės išlaikymas arba užmarštis. Kitų bendruomenių ženklai, tapatybių savastis, kitos žmogaus gyvenimo vertybės, mados, kurių formų dar net neįsivaizduojame. Tad toks nedidelis žvilgsnis į muziką. Tačiau kultūra visuomenėje tokia daugialypė.

Ką reiškia daugumos suvokimo dėsningumai kitoms meno šakoms? Kaip jie keičia tų meno reiškinių būtį ir formą? Čia tik keletas neprofesionalo žodžių iš gyvenimo kultūroje palėpės. Pradėsiu nuo literatūros, kur to vartojimo masiškumo, prie kurio taikosi kūrėjai, visuotinai lyg ir nėra. Tačiau atskiri žanrai savo paskirtimi kalba ką kita. Štai kad ir toks žanras kaip kriminaliniai romanai. Jiems pripažįstama daug literatūrinių vertybių, bet tik kaip rašymo stiliaus priedų, nenusakant žanro esmės, jo paskirties. Tai populiarioji literatūra, sutrumpintai – popsas, nors čia nėra jokio ryšio su popso dainelėmis. Esmė čia turinys. Nusikaltimas ir (romano esmė) jo išaiškinimas. Sukurti mįslę ir ją išaiškinti. Įtampa ir jos laipsniškas (pasakojime) atpalaidavimas. Kriminalinio romano alfa ir omega. Tai ir daugelio ne kriminalinių romanų pasakojimo intrigos esmė ir pasisekimo laidas. Pati romano intrigos ir skaitytojo dėmesio išlaikymo spyruoklė. Klišė, kuri kriminaliniuose romanuose gyvuoja jau du šimtmečiai. Jei turinio struktūros klišės yra masinio vartojimo prielaida – ar tai yra popsas muzikiniu požiūriu? Gal tai žmogaus psichikos savybė, kaip ir atmintis ar dėmesys? Literatūros, bet kokio pasakojimo esmė – tiesos atskleidimas, taigi ir paslapties kūrimas ir jos išaiškinimas. Bet kur čia riba tarp individualumo ir masiškumo, juk masės susideda iš individų? Taip palaipsniui įlendame į specialių, atskirų mokslų sritį, kur vienas ryškus išaiškintas, akivaizdus dalykas uždengia aibę neaiškių klausimų. Literatūra, knyga yra asmeniškiausias, individualiausias dalykas, kur mada ir masinio vartojimo bei suvokimo dėsniai yra menkiausiai matomi, nepaisant leidyklų komercijos.

O kaip su daile? Kapinių mados, apsirengimo stilius ar reklamų menas. Kur čia dauguma kuria savą supratimą, stilių ir vertybes? Ir čia popsas įsiveržia per kartojimą, per madas, per daugumos skonių buvimą. Ir vėl kur čia ta skirtis: gera ir bloga? Čia labiau atsiremiame į individą ir mažiau į daugumą. Bet popsas mūsų siejamas su beskoniškumu, kaip ne visai daugumos, bet individo savybe. Ir kokios būtų jo visuotinės normos, apibrėžtys?

Ir ką mes suprantame? Supratimas bendruomenėje yra tai, kas susiję su tuo, kas yra vieša, t. y. kas yra viešas kalbėjimas. Kalbėjimas visiems, t. y. tiems, kurie supranta, kas kalbama, ir tiems, kurie nesupranta. Kalbėjimas, pretenduojantis tapti atmintimi. Mintys, kurios yra pasakomos visiems. Iš to kalbėjimo klostosi ir visuotinis įvykių ir reiškinių supratimas bei jų atminimas. Tos viešos kalbos sklaida ir refleksija, reagavimas kartu yra ir aplinkos reiškinių įsisąmoninimas, apmąstymas, viešas įtraukimas į atmintį. Tai daugumos prerogatyva. Tik daugumos, kuri sąmoningai, valstybiniu viešu būdu per edukaciją ir intelektualią atranką tvarko daugumos interesus atitinkančius faktus kaip visuotinę bendruomenės atmintį, vardu. Kur yra ta visiems prieinama kalba? Laikraščiuose, radijuje, televizijoje, internete ir t. t. Pagrindinis to kalbėjimo dėmuo yra refleksija, taigi reagavimas į įvykius ir mintis. Per sąmoningą refleksiją tiesiog į bendruomenės atmintį. Čia iškyla ir kultūros reiškinių refleksijos reikšmė. Visuomenėje, t. y. būtent daugumoje egzistuojanti savivoka, reiškinių įvertinimas ir pritaikymas daugumai vyksta per viešą žodį. Čia gyvuoja meno kritika, kalbėjimas apie visuomenės (daugumos) reikšmę, kultūrą atskleidžiančios knygos, tyrinėjimai ir, kas be ko, edukacija, švietimas kaip žmogiškumo tąsa. Visa tai yra absoliučiai būtina kultūros egzistencijai.

Taigi kas yra refleksija? Tai visas gyvas kultūros gyvenimas: ir atmintis, ir „čia ir dabar“ vykstantis gyvenimas. Kultūra, meno kūryba ir jos viešas suvokimas, refleksija yra lygiai taip pat svarbūs, kaip ir menas, kultūros reiškiniai. Taigi refleksija yra tiesiogiai susijusi su atmintimi, ji pagrindžia meno ir kultūros istoriją, jų prasmės tąsą. Atmintis kartu yra „čia ir dabar“ fenomenas. Tai, ką atsimename, t. y. ką suvokiame, darome „čia ir dabar“. Tai jau laiko fenomenas. Tad kokia yra tos kultūros refleksijos padėtis Lietuvoje? Reikėtų sakyti – tragiška, nors kol dar yra keletas aukštųjų meno mokyklų, universitetų, kuriuos iš kažkokios inercijos finansuoja valstybė, tai padeda išlaikyti būrelį meno, muzikos, kultūros, filosofijos pasišventėlių, vienišų guru toje verslo ir „gerovės“ valstybėje. Tad lyg ir apsigauname, pamanome, kad viskas yra ne taip blogai.

Tačiau valstybė ir politikai spaudžia, nori sunaikinti kultūros žurnalus, nes jie spausdina vis dar protingus straipsnius, kurių, deja, politikai neskaito, nes jų nebesupranta. Tad kam reikalingi kultūros leidiniai, lietuvių kalba, mąstymas? Pinigai skiriami tik kažkieno gerovei, kurios politikai net nesupranta. Kadangi esu senovinis muzikantas, tad iš tradicijos skaitau visą dar išlikusią kultūros spaudą, nes visokie feisbukai ir internetas yra atminties kapinės, kurios jau sunaikino tokį asmenišką, nepakartojamą žanrą kaip laiškai.

Dabar internetas baigia pribaigti meno recenzijas, kaip asmeniškos nuomonės raišką. Recenzijas ir asmeniškus svarstymus apie meną pakeitė totali reklama, atėjusi iš supermarketų reklamos. Skelbiamas tik besaikis gyrimas, kur meno tikrovė ir jo tikroji vertė visiškai sunaikinta. Jei tą rašliavą paskaitai – tarsi jau gyvename genijų, tobuliausių menininkų valstybėje. Čia pirmauja rašymas apie popsą. Jei esi popso dainelių atlikėjas, tai reiškia, kad tai darai nepakartojamai tobulai. Kitos nuomonės negali būti, kai sakai, kad tą tobulą dainelę dainuoja tik tobulai, o to vertė kaip automobilių reklamoje. Atrodo, šias iliuzijas lyg turėtų išsklaidyti „pergalės“ „Eurovizijoje“. Bet pats popsas tuos Europos nevykėlius nuožmiai gina. Jiems sutartinai padeda ir visos Lietuvos radijo stotys. Tad toks mūsų „kultūros“ lygis, kai valdžią užgrobė tamsybininkai, t. y. bolševikai (daugumiečiai).

2011 m. kovo 11 d. pasaulį sudrebino žinios apie Tohoku žemės drebėjimą – vieną galingiausių nuo modernių seismografų matavimų pradžios – ir jo sukeltą cunamį. Ir taip sudėtingą situaciją rytinius Tohoku regiono krantus siaubiant iki 40 m aukščio cunamio bangoms praėjus parai pablogino nelaimė atominėje elektrinėje – viename Fukušimos I branduolinės elektrinės reaktorių įvyko vandenilio dujų nuotėkis ir sprogimas; praėjus trims paroms po cunamio keturi iš šešių reaktorių buvo gerokai apgadinti tokių sprogimų. Įvyko antra pagal pragaištingumą branduolinė avarija.

Triguba katastrofa Tohoku pražudė apie 20 000 gyventojų (palyginkime: per antrą pagal pražūtingumą žemės drebėjimą Japonijoje po 1945 m., 1995 m. nusiaubusį didmiestį Kobę, žuvo apie 6 500 žmonių), sugriovė nesuskaičiuojamą daugybę pastatų, sudavė skaudų smūgį ir taip stagnavusiai ekonomikai, o uždarius šalies atomines jėgaines apsunkino nuo iškastinio kuro importo labai priklausomos Japonijos energetikos sektorių.

Pamenu, kaip ši Japonijai pragaištinga žinia pranešta per Lietuvos televiziją, transliuojančią iškilmingą posėdį Seimo salėje, taip pat akimirką, kai Nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmes trumpam nutraukė tylos minutė cunamio aukoms pagerbti. Sunku surasti datą, kuri taip skirtų Japonijos ir Lietuvos visuomenes: lietuviams tai džiugi diena prisimenant atkurtą nepriklausomybę, japonams ši skaičių kombinacija – visa naikinančios katastrofos simbolis.

Sakurų alėja neseniai išvalytoje teritorijoje Tomiokos miestelyje. Autoriaus nuotr.

Stebėtinai greitos apsukos

Pirmąkart lankydamasis Fukušimoje per šių metų Velykas tikėjausi rasti daugiau apleistų ir apgriuvusių pastatų vaiduoklių ir tuščių, į niekur nevedančių gatvių. Vietoj to radau naujut naujutėlius kvartalus, aikštes, modernias stočių prieigas. Viskas švaru ir tvarkinga – naujos, dar žvilgančios trinkelės, pasodinti jauni medeliai, nauji gyvenamųjų namų kvartalai su saulės moduliais ant stogų, sutvarkyti pėsčiųjų takai upių pakrantėse – kai kur jautiesi, tarytum vaikščiotum ne po vietoves, smarkiai apgriautas per pastarąjį tūkstantmetį vieno stipriausių žemės drebėjimų, o po kompiuterinį modelį, tiksliai vaizduojantį, kaip viskas atrodys po rekonstrukcijos. Tokia mus pasitiko Ono stotis Okumos miestelyje – aplinka sutvarkyta, įrengtas modernus daugiafunkcis pastatas su konferencijų salėmis, keliomis valgyklomis ir parduotuve bei informacijos centru, pasakojančiu apie radionuklidais užteršto dirvožemio laikiną saugojimo vietą. Sunku patikėti, kad nuo buvusios elektrinės skiria vos 5 kilometrai.

Tiesa, kitaip atrodo vietos, vis dar laikomos užterštomis radiacija ir netinkamomis gyventi, – šešios minutės kelio automobiliu ir atsiduri prie patikros posto su vartais. Patenkama tik su leidimais. Šioje zonoje, užimančioje kiek didesnį nei 300 kvadratinių kilometrų plotą, laikas sustojęs, kadaise žmonių kurtas erdves užvaldo augalija. Daugiausia paveiktos Futabos, Okumos ir Namijės savivaldybės. Šiek tiek primena prieš beveik dvylika metų matytą Čornobylio zoną. Išskyrus tai, kad per penkiolika metų čia radionuklidai pašalinti iš nemažų plotų, o Čornobylyje to dar teks laukti bent kelis dešimtmečius.

Miesteliai, mokyklos, ligoninės čia tarytum užmigę laike. Viskas palikta taip, kaip buvo prasidėjus žemės drebėjimui. Net vadovėliai ir kuprinės klasėse palikti tvarkingai, tarytum per evakuaciją tikintis netrukus sugrįžti. Kumamačio pradinės mokyklos teritorija gerokai apžėlusi, bet pats pastatas stebėtinai geros būklės. Kai kuriose klasėse laikrodžiai sustoję ties riba, kai prasidėjo galingas žemės drebėjimas – 14:46. Apie šias vietoves mums papasakojo ponas Kimura, per trigubą katastrofą netekęs dukrelės, žmonos ir tėvo. Jam tas užkonservuotas laikas klasėje, kurioje sėdėjo jo dukrelė, – ypač brangus, nes žvelgdamas pro langą į vidų jis dar gali prisiminti ją gyvą. Ponui Kimurai neduoda ramybės mintis, kad bent tėvą ir dukrą būtų galėjęs išgelbėti, – tačiau gelbėjimo darbai buvo atliekami paskubomis, baiminantis dar vieno cunamio ir vis sudrebant žemei, o netrukus – ir dėl apsinuodijimo radiacija grėsmės.

Net ir tokiose vietose kaip buvusios mokyklos ir darželio teritorija keliai prižiūrimi, medeliai ir krūmai apgenėti. Pakankamai tvarkingai atrodo net nuo cunamio nukentėjusios rytinės pakrantės – ten dar vykdyti gelbėjimo darbai, yra kas dingusių kūnų ar jų dalių ieško iki šiol, tad griuvėsiai tvarkingai sukrauti šalia pastatų karkasų, lyg lauktų sugrįžtant žmonių klegesio.

Vis dėlto nustebino, kodėl buvo nutarta griauti ir žemės drebėjimą atlaikiusius ar nesmarkiai apgadintus namus. Toks pragmatiškas ir nesentimentalus japonų požiūris į senus pastatus. Visoje Japonijoje nedaug miestų ir gyvenviečių, kur senoji architektūra saugoma ir griežtai prižiūrima. Tad ir atstatant apmirusias Fukušimos gyvenvietes nutarta ne restauruoti, o perstatyti. Tiesa, ten gyvenantys japonai į tokį ūkiškumą žiūri ne vien pozityviai. Ypač seniesiems gyventojams turėjo būti liūdna, kai sugrįžus į gimtąsias ar įprastas vietas ir neradus nė vienos gyvenimą iki katastrofos menančios vietos reikėjo pratintis prie visiškai naujo miesto peizažo. Pavyzdžiui, Okumos apylinkėse kadaise buvo visiems Japonijos miestukams būdinga jauki parduotuvėlių ir restoranų gatvelė su žibintais, o dabar ten – tvarkinga tuščia gatvė, kuri ateityje bus užstatyta naujais gyvenamaisiais namais. Tarp šių gyvenviečių dabartinių gyventojų vietiniai yra mažuma. Tarkime, iš 1 500 vieno neseniai vėl atidaryto miestelio gyventojų tik 300 yra senieji.

Naujakuriams požiūris, kad viską geriau atstatyti iš naujo nei lėtinti apsukas išsaugant kuo daugiau paveldo, ko gero, priimtinesnis ar bent jau nekeliantis dvilypių jausmų. O seniesiems gyventojams tai reiškia jaukintis naujų gyvenviečių peizažus savo pačių žemėse, kurių vienintelė jungtis su praeitimi neretai būna tik senieji vietovardžiai. Be personalo, užsiimančio elektrinės uždarymu ir padarinių likvidavimu, čia yra ir naujakurių, pasirinkusių vietoves dėl siūlomų naujų galimybių, pojūčio, kad viską gali pradėti tarytum nuo balto lapo, kad tavo indėlis besikuriančiai naujai bendruomenei bus reikšmingas. Persikėlusieji į šias vietas tikrai ras darbą. Be to, valdžia dosniai remia kadaise nuniokotą prefektūrą, norėdama išvengti socialinės piktžaizdės. Būtent subsidijų sistema ir paskatino greitą gyvenviečių perstatymą – visiškai kompensuotos pastatų griovimo, ne restauravimo ar remontavimo išlaidos. Griauti ne tik nuosavi namai ar daugiabučiai, bet ir viešosios paskirties pastatai, tokie kaip ligoninė ir biblioteka, – nors jiems būtų pakakę nedidelio remonto.

Mes ir jie

Buvęs vaikų darželis Okumoje. Autoriaus nuotr.

Atminties politika neišvengiamai kelia ginčus. Skirtis tarp vietinio ir atvykėlio čia labai didelė, ją atspindi kasdieniai pokalbiai. Sugrįžusiems vietiniams įprasta kalbant apie naujakurius vartoti „imigranto“ terminą. Japonijoje gyvenantys užsieniečiai dažnai susiduria su ta „mes“ ir „jie“ riba, tačiau pirmąkart teko pastebėti tokią griežtą skirtį taikant tėvynainiams. Kita vertus, nebuvo keista dėl tokios dichotomijos – atvykusieji niekuomet iki galo nesupras, ką teko patirti iš brangių gimtųjų ar ilgai gyventų vietų evakuotiems žmonėms. Taip pat grįžę senbuviai matys, kad naujakuriai nenori prisitaikyti prie vietinės kultūros, atsainiai ar abejingai žiūri į istorinės atminties puoselėjimą, nes jų santykis su vieta neišvengiamai skiriasi. „Imigrantai“ juk nėra patyrę archetipinio egzilio, kai buvai išvytas iš savo žemės, o sugrįžus ši vargiai primena gyvenimą iki 2011 m. Vienas gidų teigė, kad neretai senbuviai ieško paprasčiausių dingsčių čia negrįžti. Tačiau yra kam ryšys su gimtąja žeme svarbiau. Gidas pats jaučia tvirtą ryšį, mat jo giminė šiose žemėse gyvena jau penkis šimtmečius – būtent prieš tiek laiko į dabartinės Minamisomos apylinkes atvyko Somos klano pirmeivis, jo protėvis. Somos klano samurajai garsėjo kaip puikūs raiteliai ir žirgai dažnai vaizduojami regiono tradicinio meno dirbiniuose.

Taip pat kai kurie vietiniai iki šiol jaučiasi smarkiai nuskriausti ir nepakankamai išgirsti – juk Fukušimos I branduolinė elektrinė elektrą gamino ne pačios Fukušimos apylinkėms, o siuntė į elektros rijiką Tokijo megapolį. Ir elektrinę valdė ne Fukušimos, o Tokijo elektros kompanija. Tad jei ne ta nelemta Tokijui elektrą gaminusi elektrinė, Fukušima būtų išvengusi trečiojo katastrofos komponento, visi norintieji grįžti būtų galėję tai padaryti neilgai trukus. Anuomet Fukušima turėjo dar vieną elektrinę, mažesnę ir naujesnę, taip pat pastatytą vandenyno pakrantėje. Nors nukentėjo minimaliai – nuo žemesnės cunamio bangos apsaugojo pakankamai aukšta siena, – ji taip pat buvo išjungta ir nebeįjungta. Mano nuostabai, buvau sutikęs vietinių, kurie nepritarė tokiam centrinės valdžios sprendimui, nes vėl paleista ji būtų davusi apčiuopiamos ekonominės naudos vietiniams gyventojams. Žinoma, yra ir besipiktinančių branduolinės energetikos renesansu Japonijoje, jie beda pirštu į milžiniškus uždarymo kaštus ir poveikį aplinkai, kuris dar ilgai bus juntamas. Branduolinė energetika čia dar labiau priešina nei kitur Japonijoje.

Skubrus vietų gaivinimas ir skirtumai nuo Čornobylio

Šiemet sukanka ne tik penkiolika metų nuo Fukušimos I branduolinės elektrinės avarijos, bet ir keturiasdešimt metų nuo Čornobylio atominės elektrinės avarijos, įvykusios 1986 m. balandžio 26 d. Iš pirmo žvilgsnio analogiškos katastrofos, tačiau bent truputį geriau susipažinus su abiem aiškėja didelės skirtybės ir supranti, kad daugiau skirtumų nei panašumų. Žinoma, abi katastrofos bus neišvengiamai rikiuojamos greta – jos vienintelės klasifikuojamos kaip „didelės avarijos“ pagal Tarptautinę branduolinių ir radiologinių įvykių skalę. Svarbu pažymėti, kad Čornobylio avarija įvyko išimtinai dėl žmogiškosios klaidos, vandenilio dujos sprogo reaktoriaus viduje ir ilgą laiką degė grafitas. O Fukušimos elektrinė atlaikė žemės drebėjimą, buvo laikinai sustabdyta avarinių sistemų, tačiau buvo užlieta cunamio ir dėl to sutriko aušintuvų veikla (neįvertinta, kad cunamis gali pasiekti keliolikos metrų aukštį). Per Čornobylio avariją į aplinką išmestas maždaug dešimt kartų didesnis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Kitas skirtumas – evakuacijos eiga, visuomenės informavimas ir atgaivinimo sparta. Viena priežasčių, kodėl tiek daug prieš penkiolika metų radioaktyviomis medžiagomis užterštų gyvenviečių jau atkurtos ir laukia naujų gyventojų, – brangi ir dėl to nevienareikšmiškai vertinama dirvožemio nukasimo politika. Vietinis gidas, po katastrofos daug prisidėjęs prie prefektūros energetikos strategijos, ją vertina skeptiškai.

Tokio sprendimo ištakos – atokiau esanti, bet radiacijos paveikta Iitatės savivaldybė ėmėsi grandiozinio darbo nukasti 5 cm dirvožemio tose vietose, kuriose radiacinis fonas gerokai viršijo gamtinį. Nukastas dirvožemis buvo kraunamas į baltus storus plastikinius maišus ir vežamas į 1 600 hektarų užimančią raudonąją zoną, jam nustatytas „karantinas“ iki 2045 m. Šia savivaldybe netruko pasekti ir kiti miesteliai ir kaimai.

Gido teigimu, radionuklidų pašalinimas nukasant dirvožemio sluoksnius – labai neūkiškas sprendimas. Jo argumentas – su laiku radiacija ir taip išsivadėtų. Jo manymu, toks veiksmas parodomasis, sukuriantis saugumo iliuziją vietiniams – suprask, dabar jau saugu įsikurti, – tačiau gerokai pakeliantis padarinių likvidavimo kaštus. O jie jau siekia tris šimtus milijardų JAV dolerių. Sunku įvertinti, kiek gidas teisus, nes neteko matyti mokslinės studijos, lyginančios, koks būtų radiacinis fonas, jei dirvožemis nebūtų nukastas teritorijose, kuriose vėl iš lėto grįžta įprastas žmonių gyvenimas. Būtent augalija ištikimiausiai saugo žmonijos branduolinio nuopuolio istoriją – tuo įsitikini įžengęs į miškelius uždarytoje zonoje ar netgi užlipęs ant samanų kauburėlio išvalytomis laikomose teritorijose ir patikrinęs dozimetru.

Čornobylio katastrofa suartino Japoniją ir Ukrainą, ypač Čornobylio apylinkes ir Fukušimą. Riokano, tradicinio japoniško viešbučio, Odakoje, kuriame apsistojome, savininkė ne kartą lankėsi Čornobylio zonoje, rinko ir renka aukas Čornobylio regionui; pirmame aukšte įrengta nemaža ekspozicija apie šių nelaimių suvienytų vietovių bendradarbiavimą – nuo 2012 m. balandžio 16 d., kai evakuacija miestelyje buvo atšaukta ir nedidelė dalis gyventojų grįžo.

Išmanūs sprendimai ir vietinei kultūrai nepalankus verdiktas

Triguba katastrofa buvo negailestinga vietinei kultūrai. Ir ne tik miestų architektūrai. Yra pasirodęs straipsnis, kad daugybę gyventojų pražudęs, o kitus išvijęs cunamis neigiamai paveikė vietinę tarmę – jai kyla grėsmė išnykti. Amatininkai turėjo palikti dirbtuves ir bandyti tęsti savo tradicijas kitose žemėse ar imtis kitokios veiklos. Netoli radionuklidais užterštų žemių, Namijės miestelyje, veikia puodų ir lėkščių žiedimo tradicijas puoselėjančių amatininkų dirbtuvė su krautuve. Jie – pirmieji ir kol kas vieninteliai sugrįžusieji, nors iki katastrofos čia glaudėsi dvidešimt dirbtuvių, o kaimas amatais garsėjo nuo 1690 m. Jei ne šie drąsūs sugrįžusieji, grėsmė būtų iškilusi Obori Somos stiliaus žiedimo tęstinumui. Anot meistro, tradicijos puoselėjimas galimas tik savoje žemėje, nes svetur ir dirvožemis kitas, ir pati technika neišvengiamai praras savitumą.

Naujai perstatytos Ono stoties prieigos. Autoriaus nuotr.

Kad ir kokią tragediją teko patirti, didžioji dalis Fukušimos nenustojo gyventi ir svajoti. Priešingai – maloniai stebina ambicingumas. Fukušimos prefektūra iš kitų išsiskiria ambicinga atsinaujinančių energetikos išteklių plėtros programa. Jau dabar didžiąją dalį elektros poreikio patenkina saulės ir vėjo jėgainės. Tikslas – pasiekti, kad ir transporto ir pramonės sektoriai naudotų tik atsinaujinančius išteklius. Iki tikslo, žinoma, labai toli. Bet važiuojant Fukušimos keliais per vietoves, kur evakuacija atšaukta, stebina saulės parkų gausa – ko neišvysi kitose Japonijos vietose. Kai kurie sumontuoti virš žemės, kad netrukdytų pasėliams, – po platformomis galima vaikščioti. Ūkanotuose kalnuose vėją žaboja didžiausias vėjo jėgainių parkas Japonijoje – prieš metus įrengtas Abukumos vėjo jėgainių kompleksas su 46 malūnais, galia tik perpus nusileidžiantis Kelmės vėjo jėgainių parkui. Įspūdinga, kad jis įkurtas kalnuose visai šalia dėl radiacinės taršos aptvertos zonos. Ten foninė radiacija vis dar siekia apie 0,5 milisiverto per valandą, t. y. dešimt kartų didesnę vertę nei aplinkinėse išvalytose savivaldybėse.

Kacurao kaimas, kurio pakraštyje pastatytas minimas parkas, turi savo mažuosius elektros tinklus, kuriais maždaug 250 kaimo gyventojų aprūpina elektra iš saulės jėgainių. Tiesa, dėl to susiduria ir su iššūkiais, bet rankų nenuleidžia.

Gyvų istorijų muziejus

Nors atminties vietos su ekspozicijomis gali daug papasakoti, daugybė svarbių detalių taip ir liks nepaminėta ar nugrims į užmarštį, į daugybę klausimų niekas neatsakys. Ir net išlikusios istorijos bus neišvengiamai truputį romantizuotos ir neatspindės viso paveikslo. Antai buvusi Ukedo pradinė mokykla buvo nuniokota cunamio. Dokumentuota, kad išsigelbėjo visi mokiniai, kurie paskelbus cunamio pavojų bėgo link miškingos kalvos. Tačiau kiek daug istorijų liks nepapasakota – apie žuvusius tėvus, skubėjusius pasiimti savo vaikų į mokyklą, apie mokytojus, gelbėjusius mokinius, bet netekusius savo pačių šeimos narių, apie skubėjusią į Fukušimos elektrinę gelbėtojų brigadą, tuo metu nublokštą galingo cunamio. Arba vietinių pasakojama istorija apie pražudytus slaugos namų gyventojus, kai juos evakuoti atvyko įprastas keleivinis autobusas. Istorijos apie priverstuosius palikti likimo valiai augintinius ir galvijus, šiems atsidūrus evakuojamoje zonoje.

Todėl grįžęs iš kelionės supratau, kad dabar ir aš esu viso to liudininkas ir privalau dalintis tuo, ką sužinojau. Būtent vietinių pasakojimai ir ekspozicijos daro didžiausią įspūdį – per juos geriau įsisąmonini, kad tūkstančiai pražuvusiųjų nebuvo tik statistiniai vienetai.

Kovojant su stigma

Apmaudu dėl stigmos, kurią patiria visa Fukušimos prefektūra, nors tik 2,2 % jos teritorijos yra netinkama gyventi. Fukušimos teritorija labai kalnuota; kalnynai nežymiai už Dzūkiją plotu didesnę prefektūrą dalina į tris dalis – vakarinę (Aizu), centrinę (Nakadorį) ir rytinės pakrantės (Hamadorį), kurių kiekviena turi savitą kultūrą ir klimatą. Prefektūroje, be kalnų ir miškų, gausu pilkapių, pilių, ežerų, olų, karštųjų versmių, budistinio paveldo objektų. Pats Fukušimos miestas yra toli tiek nuo vandenyno, tiek nuo buvusios elektrinės, tad nukentėjo tik nuo stipraus žemės drebėjimo. Radioaktyviomis medžiagomis jis niekada užterštas nebuvo dėl tomis dienomis vyravusios vėjo krypties. Per patį piką fiksuota 25 mikrosivertų per valandą gama spinduliuotė – kai kuriais skaičiavimais, panaši galėjusi būti Klaipėdą pasiekus Čornobylio katastrofos debesiui. Net dirbtinis intelektas gali nurodyti klaidingą informaciją – esą Fukušimos miestas buvo evakuotas, nors nuo buvusios elektrinės yra nutolęs 60 km! Kai kurie vietiniai kaltina žurnalistus ir aktyvistus, kurių reportažai toliau sėja baimę ir prasilenkia su radiologijos mokslu.

Prieš išvykdamas iš Fukušimos užkopiau į neaukštą Hanamijamos kalną. Velykų laikotarpiu buvo pats žydėjimo metas – net akys raibo nuo spalvų: ne tik nuo skirtingų sakurų veislių atspalvių – nuo baltos iki rožinės, – bet ir nuo gausybės geltonio ir raudonio. Fukušimos prefektūros meno muziejuje galima susipažinti su vietinių menininkų darbais. Nieko stebėtino, kad moderniajame mene gausu aliuzijų į išgyventą trigubą katastrofą. Tai jau – tapatybės dalis. Grįžtant link Fukušimos stoties apniukusio dangaus fone atšiauriai atrodė per miestą tekanti Arakavos upė ir tolumoje dunksantys snieguoti kalnai, pasilikę už nugaros. Jų papėdėse matyti vėjo jėgainės ir saulės modulių parkas. Tas, kas kadaise Fukušimoje stovėjusiai piliai, taigi ir visam miestui, suteikė pavadinimą, reiškiantį „sėkmės sala“, tarytum ruošė vietovę sunkiems laikams. Susimąsčiau, kad laikas čia – puikiausias gyventojų sąjungininkas, išgydysiantis tragedijos paliktus randus, suskaldysiantis radionuklidus ir grąžinsiantis šiai oriai prefektūrai užtarnautą gerą vardą. Yra ženklų, kad Sėkmės salos pranašystė jau ima pildytis.

Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis! Pirma mintis: naujas festivalis ir taip gausiai Vilniuje vykstančių kultūros renginių kontekste visada šiek tiek rizikuoja – turbūt nieko nėra labiau išlepinto nei Vilniaus publika. Su šypsena pamenu mažesnių miestelių literatūrinių renginių organizavimo ypatumus, skambinimus bendruomenės nariams ir švelnius terorizavimus ateiti, atvykus rašytojui ar poetui iš sostinės ar kitų didesnių miestų. „Publikos bus, priversim!“ – pažadėjo man kadais viena iš periferijos bibliotekos vadovių. Ir tikrai – knygos pristatymo dieną salė buvo pilna. Vilniečius priversti eiti kur nors, kur jie neplanavo ir netgi kur planavo, bet paskutinę minutę apsigalvojo, beveik neįmanoma. Kaip nepasijusi svarbus, kai vienu metu vyksta ir parodos, ir knygų pristatymai, ir literatūrinės diskusijos, visi konkuruojantys tarpusavy dėl tavęs – žiūrovo, klausytojo, palaikytojo. Juk dažnai, iš tiek galimybių taip nieko ir neišsirinkus, užrietus nosį dėl savo svarbos, tiesiog liekama namie. Pažįstama?

Ir vis dėlto „Literalis“ – kol kas vienos dienos literatūros festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo „Žaidžiame klasiką“, – pavyko. Nors tuo pat metu vyko kitas visam kultūros burbului skaudžiai svarbus protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“, festivalis buvo apdovanotas klausytojais, ekskursijų dalyviais, dėmesiu, smalsumu ir simpatijomis. O dabar pasiryžęs plėstis ir kitąmet džiuginti įnoringus vilniečius net dviem dienom renginių! Galbūt skirtų ne tik lietuvių klasikai, bet ir užsienio literatūrai?

Asmeniškai džiaugiuosi pirmamečio festivalio sėkme. Kitaip nei milžinė Knygų mugė, augantis „Open Books“ ir turbūt labiausiai savo auditorija į „Literalį“ panašus „Paviljono“ knygų savaitgalis, „Literalis“ nesiorientavo tik į naujienas ir karštas bandeles – naujai išėjusias knygas ir apie jas besisukančias temas. Kaip Laimos Kreivytės vedamoje laidoje „Iš balkono“ sakė festivalio komunikacijai vadovavusi Emilija Blockutė ir „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, pirma paskata daryti festivalį būtent šiuo metu buvo… pavasaris. Ir taip, po kelių savaičių prasidėsiantis tarptautinis „Poezijos pavasaris“, kuris įprastai karūnuojamas šio metų laiko šaukliu, orientuotas į poeziją, regionus, yra visai kitokio pobūdžio. Atrasti laiko nišą ir sugalvoti naujų temų – viena iš bet kokio renginio sėkmės paslapčių. Taigi, tik pradėjus sprogti pumpurams, žydėti miesto sakuroms ir šunvyšnėms, dar siaučiant vėsiems pavasario vėjams, prie literatūrinių renginių prisijungė jaunasis „Literalis“. Jaunas – ne tik todėl, kad vyksta pirmus metus. Manau, tai ne tik į vilniečius, bet – pabrėšiu – ir į jaunus žmones orientuotas festivalis. Žinia, jaunystės sąvoka aptaki ir sąlyginė, bet vis dėlto „literaliai“ jauniems žmonėms skirto festivalio dar nebuvo. Smagus ir jaunatviškas „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kolektyvas, vadovaujamas kuratorių Skaistės Grajauskės, Mariaus Buroko ir Norberto Černiausko, sudėliojo intensyvią ir įdomią programą, ypač patrauklią ir moksleiviams, ir studentams. Juk dažniausiai jie vis dar palinkę prie klasikos kūrinių – knygų, išleistų prieš trisdešimt metų; apie jas svarstyta festivalio diskusijoje „Geidžiamoji klasika“.

Pasak Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, programa buvo kuriama atsižvelgiant, kokių renginių ir diskusijų norėtų ir patys kuratoriai ir ko, jų nuomone, trūksta ir dar niekur nebuvo. Tarkim, pažaisti šachmatais su poetu – tikrai išskirtinė galimybė. Po diskusijos apie dingusią bohemą prie manęs priėjo jaunas vaikinas ir pasiūlė pamėginti ją atgaivinti. Jei rimtai, jaunystė ir jaunatviškumas – varomosios jėgos, dėl kurių ir kurioms prisidedant verta kurti naujus festivalius. „Literalyje“ tiko ir jaunatviškai plevėsuojantis Antano A. Jonyno raudonas šalikas, keliose vietose vienu metu gebantis būti Pijus Vasiliauskas-Opera, iš už baro vesti renginio ištrauktas Mantas Toločka, kvatoklės Jurga Tumasonytė ir Kotryna Zylė, visada turintis ką pasakyti Audrius Ožalas, šachmatus stumdantis Vytautas Stankus, limerikų kūrybos ir ekslibrisų dirbtuvės, ekskursijos po slėpiningą Vinco Mykolaičio-Putino muziejų, tylus skaitymas, garsus deklamavimas, koncertas ir dar visokie įdomūs dalykai. Manau, kitąmet organizatoriai dalį renginių programoje paliks, o šachmatai tebūnie savotiškas „Literalio“ talismanas.

Turbūt labiausiai džiugina, kad Pamėnkalnio vila, kur vyko pagrindinė festivalio programa, tapo nauju literatūros bendruomenės traukos centru. Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės iniciatyva jaukiai ir su išmone buvo suremontuotos antro aukšto erdvės, įrengta dar viena salė kultūros renginiams, rašytojų rezidencija ir erdvė parodoms. Tą šeštadienį Pamėnkalnio gatve važiuodama į renginį pakėliau akis ir pamačiau prie vilos besibūriuojančius gražius žmones. „Gražūs žmonės gatvėmis nevaikšto“, – dainavo festivalį koncertu vainikavusi grupė „Bohemos tarifas“. Jo, sakyčiau vilnietiškai, nes visi jie – „Literalyje“.

Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kinas ir videožaidimai – labai panašios medijos. Abiejų pagrindas – „judantys paveiksliukai“, abi (dažniausiai) pasakoja kokią nors vieną baigtinę istoriją, kuria mizanscenas, lipdo aplink žiūrovą ar žaidėją vaizdinį ir garsinį pasaulį ir bando tą žiūrovą-žaidėją į jį kuo giliau įtraukti.

Bet kai galvoju apie videožaidimus, kurie būtų filmiški (ne kinematografiški, o būtent filmiški), arba apie filmus, kurie būtų videožaidimiški, sugalvoju labai nedaug pavyzdžių. Net pagal filmus sukurti videožaidimai ar pastaruoju metu pasipylę pagal videožaidimus sukurti filmai (pinigėlis yra pinigėlis) pačios medijos aspektu nėra tokie jau panašūs į savo pirminius šaltinius.

Kuo ilgiau apie tą nepanašumą galvoju, tuo labiau jis man rodosi net froidiškai nejaukus. Filmai ir videožaidimai panašūs vieni į kitus panašiai, kaip gyvas žmogus panašus į robotą, tikras obuolys – į vaškinį, draugo parašytas el. laiškas – į dirbtinio intelekto sumestą. Ir net nepasakyčiau, kad šioje poroje tas vaškinis robotas yra videožaidimai. Nors viešoji nuomonė būtent juos, o ne filmus, laiko labai dirbtine medija, netikra patirtimi, manau, kad daugiausia dėl to kaltas paprastasis šališkumas: vien dėl to, kad medija nauja, ji kartu laikoma ir „mažiau tikra“ nei kitos, senesnės, mums geriau pažįstamos ir įsigyventos. Be to, kiek tikroviški mums šiais laikais atrodo, pvz., XX amžiaus pradžios nebylieji filmai ar net Hitchcocko klasika?

Videožaidimai daug ilgesni ir šakotesni nei filmai. Septynių su trupučiu valandų „Šėtono tango“ – labai ilgas filmas. O žaidimas, kurį galima pereiti per septynias su trupučiu valandų, – labai trumpas, galima sakyti, trumpametražis. Šiuo požiūriu videožaidimai panašesni į serialus. O dėl „šakotumo“ tai geram filmui keliamas reikalavimas turėti gerą scenarijų, o geram žaidimui – turėti gerą scenarijų ir gausybę gerų būdų nuo to scenarijaus nukrypti. Filmas – tai užaugęs medis, kurio visos šakos matomos, už jų užsikabinus galima kopti į lajos viršūnę. O videožaidimas dažnai primena kamieną su šakų užuomazgomis: kuri šaka išaugs, o kuri liks tik pumpuras, neįvykęs potencialas, priklausys nuo lipančiojo.

Žinoma, esama labai kinematografiškų, netgi filmiškų žaidimų. Tačiau kiek jų galiu dabar prisiminti, visi jie, atrodo, valingai pasirinko tokie būti. Kitaip tariant, ne, visiškai ne, videožaidimai toli gražu nėra „filmai, kurių personažus gali valdyti“. Taip nutinka gan retai, o kai nutinka, tai visada būna sąmoningas žaidimo kūrėjų pasirinkimas, nes tai jiems atrodo geras būdas pasakoti istoriją ar lipdyti bendrą žaidimo struktūrą. Štai keli pavyzdžiai.

„1979 Revolution: Black Friday“ (2016, „iNK Stories“, JAV, Kanada)

Vienas geriausių pavyzdžių, kai videožaidimas kartu yra ir (pusiau) dokumentinis filmas. Paskutiniai XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio metai: neapsikentę korumpuoto ir žiauraus marionetinio šacho režimo, iraniečiai sukyla. Revoliucija apima visą Iraną, visus socialinius sluoksnius ir visų ideologijų grupuotes: nuo turgaus prekeivių iki elitinių menininkų, nuo komunistų iki islamo fundamentalistų, nuo pacifistų iki ginkluotų partizanų.

Mūsų herojus – jaunas fotografas Reza, kurį sutinkame jau 1980-aisiais liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime (jame iki šiol laikomi, tardomi ir kankinami Irano politiniai kaliniai). Rezą tardo pats „Evino skerdikas“ Asadollah Lajevardi. Tikrojo Lajevardi sąskaitoje – keli tūkstančiai nukankintų kalinių. 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis buvo Irano prekybos ministras, o 1988-aisiais jį nužudė mudžahedai. Lajevardi verčia Rezą prisiminti revoliucijos įvykius, o kartu su kaliniu juos „prisimename“ ir mes.

Apskritai šis trumpas (2–6 valandų) žaidimas labai tiktų kaip namų darbai aukštesnių klasių moksleiviams arba studentams, kad geriau susipažintų su Irano revoliucijos priežastimis, eiga ir pasekmėmis. Reza (t. y. žaidėjas) fotografuoja revoliuciją, o kiekvieną jo nuotrauką žaidimas papildo realia fotografo Michelio Setbouno nuotrauka iš revoliucijos laikų Irano.

„1979 Revolution“ tuo kinematografiškesnis, kad retas žaidėjas matytų reikalą jį žaisti antrą kartą. Taip, esama poros skirtingų pabaigų, bet apie jas galima tiesiog pasiskaityti. Žaidimo grafika, švelniai tariant, nėra akį glostanti. Ne per labiausiai norisi ir peržaisti visus minižaidimus: jie akivaizdžiai sukurti ne linksminti žaidėjus, o stumti pasakojimą į priekį.

Ko mus šiais laikais, kai apie Iraną skaitome ir kalbame kasdien, gali išmokyti „1979 Revolution“? Tuos, kas daug skaitė apie revoliucijas ir jomis domėjosi bei bent kiek nusimano apie Vidurinių Rytų istoriją ir politiką, – ne per daugiausiai. Kitus – visai nemažai. Pirmiausia – apie nevienalypę revoliucijos prigimtį ir tai, kad pačiame jos vyksme nėra savaime užkoduotų pasekmių. Nei žmonės, nei tautos, nei šalys per naktį netampa „blogio ašimis“ (koks juokingas terminas), netampa šėtonais ir užsimanę nusimesti žiauraus režimo jungą. Tokio atvirumo kontingentiškoms (galinčioms nutikti, bet galinčioms ir nenutikti) baigtims paprasčiausiai reikalauja sąžiningas santykis su istorija ir politika.

„Cairn“ (2026, „The Game Bakers“, Prancūzija)

Kodėl žmonės lipa į kalnus? Aš, tiesą pasakius, vis dar iki galo nesuprantu. Peržaidęs „Cairn“ gal ir pajutau (būtent pajutau, ne sužinojau) šį tą daugiau šia tema, bet pagrindinė žaidimo veikėja Ava – tokia sudėtinga asmenybė, kad nežinau, kur jai iš tikrųjų geriau reikėjo keliauti: į neįkopiamo Kami kalno viršūnę ar į psichoterapeuto kabinetą.

„Cairn“ – labai gražus ir labai kruopščiai sukurtas žaidimas. Kiekviena jo detalė atrodo padėta ten, kur jai ir reikia būti, kad kuo labiau prisidėtų prie kalnų peizažo ir sunkaus darbo lipti į juos. Tuo labiau kad Ava kopia (bent pirmojoje žaidimo dalyje) beveik vien rankomis ir kojomis, tarsi treniruočių salėje, o į gyvenimo kelionę išvyko pasiėmusi tris snikersus ir vandens buteliuką. Ir net ne tą, kuris pusantro litro. Tokios pasiruošimo kelionei spragos truputį išmuša tikroviškumą iš po kojų, bet taip, taip, suprantu, čia tam, kad išteklių ieškotume pakeliui.

Jei šis žaidimas būtų filmas, tai jis būtų du filmai. Pirmasis – istorija apie alpinistę Avą ir jos gyvenimo kelionę. Ava, švelniai tariant, sutrikusi ir truputį nesveikai užsidegusi rasti kažkokią prasmę Kami viršukalnėje. Iš to, kaip atsakinėja (ar tuo labiau – neatsakinėja) į savo merginos, agento ir draugų skambučius bei žinutes, atrodo, kad labiausiai ji nori būti palikta viena su kalnu. Gal ir gerai: šio filmo pagrindinė veikėja nėra pernelyg simpatiška, žmogus, turintis daug trūkumų, ir tai prideda dramatiškumo. Patį žaidimą tai veikia dvejopai: viena vertus, niekad nežinai, ką Ava sugalvos toliau, ir tai įdomu. Kita vertus, pasak kai kurių kritikų, žaidėjui Ava gali apskritai nepatikti – pykstant ant personažo sunku įsijausti ir žaisti toliau.

Antrasis filmas – gal net ne filmas, o ilgas „YouTube“ įrašas, kaip lipama į uolas. Didžioji žaidimo dalis vis dėlto yra sunki ir kebli. Reikia labai atidžiai žiūrėti, kur statai kojas ir kabiniesi rankomis; spręsti, kada jau metas įgręžti uolinį kablį („pitoną“) ir pailsėti pakibus ant virvės; taupyti kreidą rankoms ir perdirbti šiukšles į ją; rūpintis, kad Ava nemirtų iš bado, troškulio ir šalčio; atidžiai planuoti kelią į kiekvienos uolos viršų. Nukristi nuo uolos labai lengva, o į ją užsiropšti – labai sunku.

Pats žaidimas taip pat balansuoja ant keteros. Su Ava žaidėjai plėtoja sudėtingą meilės ir neapykantos santykį. Kopimas kartais, ypač kai „lygio“ pereiti neišeina iš šešiolikto karto, atrodo lyg darbas – užtai pagaliau užkopus į naują uolą apima katarsis. Magiškojo realizmo elementais papuoštas kinematografiškasis „Cairn“ pasakojimas taip pat balansuoja tarp elegantiško ketvirtosios sienos atvėrimo ir visiško žaidėjo tikėjimo istorijos tikroviškumu sugriovimo.

„Still Wakes the Deep“ (2024, „The Chinese Room“, Jungtinė Karalystė)

Jei jau kalbam apie filmiškus žaidimus, tai jie yra britų (ne kinų) videožaidimų studijos „The Chinese Room“ specializacija. Vienas naujausių jų kūrinių, siaubo-išgyvenimo (survival horror) „Still Wakes the Deep“ – netgi, sakyčiau, vienas „aktyviausių“ šios studijos, mėgstančios kurti grynakraujus „vaikščiojimo simuliatorius“, žaidimų.

Žaidimo siužetas – kažkas tarp Mike’o Leigh filmų ir H. P. Lovecrafto apysakų. Praėjusio amžiaus 8-asis dešimtmetis, prie Škotijos krantų atrandami didžiuliai naftos telkiniai. Elektrikas Kameronas Maklyris, pravarde Kazas, bėgantis nuo ilgos įstatymo rankos ir ieškantis progos išlipti iš skurdo, įsidarbina jūrinėje naftos platformoje. Platformos grąžtas atsitrenkia į kažką didelio ir minkšto, ir jūros gelmėse pažadintas monstras-demonas-virusas ima versti platformos darbininkus atitinkamomis pabaisomis.

Jūrinė naftos platforma – labai keista erdvė, nes ji vienu metu yra ir visiškai atvira, ir labai klaustrofobiška. „The Deep“ išnaudoja šį ribiškumą efektui, kurį būtų galima pavadinti, Henry Fordo žodžiais tariant, „gali eiti kur nori, kol eisi ten, kur aš parodžiau“. Tokiu iš pažiūros atviru, bet realiai linijiniu siužetu žaidimas tikrai labai primena filmą. Kai kurie kritikai peikė būtent šį „vedžiojimą už rankos“, o man jis kaip tik patiko. Kai viskas taip baisu ir įtempta, kaip tik norisi, kad kas nors įsikibtų į parankę ir parodytų, kad visos kopėčios, kuriomis gali lipti, čia nudažytos geltonai. Bet tai gali būti susiję ir su lūkesčiais: žinodamas, kad žaisiu „The Chinese Room“ siaubo žaidimą apie 8-ojo dešimtmečio Škotiją, atviro pasaulio niekad ir nesitikėjau.

Kaip ir Mike’o Leigh filmuose, viskas čia kartu ir tiesiai mums prieš akis, ir šiek tiek giliau, nei atrodo. Kieno metafora yra deganti ir iš lėto byranti visam pasauliui grėsmę keliančio monstro užimta naftos platforma? Gali būti, kad Margaret Thatcher laikų darbo klasės ir byrančios Britanijos socialinės sanglaudos: kaip Markas Fisheris pasakytų, mirštančių ateičių. O gali būti, kad ir pačios prie Škotijos krantų aptiktos naftos, kuri kartu daug kam, kaip Kazui, yra vienintelė viltis užsikabinti už gyvenimo ir didysis baisusis pokytis, pasaulį apkrėtusi stichija, kuri tuos besikabinančius ir praris.

O gali būti, kad „Still Wakes the Deep“ – iš tikrųjų tiesiog geras interaktyvus socialinio siaubo filmas (nominuotas aštuoniems videožaidimų BAFTA apdovanojimams ir laimėjęs tris), kurį, jei jis nebūtų videožaidimas, mielai būčiau sužiūrėjęs kino salėje. Turiu tokį žaidimo siužeto kokybės lakmuso popierėlį: jei perėjęs žaidimą sėdžiu susimąstęs bei truputį pakylėtas ar sujaudintas ir žiūriu bėgančius titrus, tai patirtis buvo gera. „Still Wakes the Deep“ titrus pažiūrėjau iki pat galo.

„Dispatch“ (2025, „AdHoc Studio“, JAV)

Esama amerikietiškos popkultūros elementų, kurių aš niekada iki galo nesuprasiu. Vienas iš jų – superherojai. Na taip, vaikystėje visi svajojome mokėti skraidyti arba šaudyti lazerio spinduliais iš akių, bet dauguma sėkmingai iš to svajonių pasaulio išaugome, ar ne? Kai superherojai peržengia šio vaikiško pasaulio ribas, įgyja suaugusiems žmonėms būdingus jausmus, rūpesčius ir dramaturgiją, visame tame reikale vis tiek lieka kažkoks „tikrojo pasaulio“ tamsai nebūdingas ir net nereikalingas svajingumas. Tarsi mane, kaip žiūrovą, skaitytoją, žaidėją, kultūros artefaktas kartu laikytų pakankamai suaugusiu vieniems dalykams, bet visišku vaiku kitiems.

Bet čia gali būti tik mano problema. Gyvename laikais, kai gebėjimas išsaugoti vaikiškumo elementus daug kam suteikia ne tik linksmybių, bet ir tokią reikalingą psichologinę paramą visiškai nevaikiškai žiauriame pasaulyje. Apskritai stebėtis dėl kažkieno vartojamos medijos formos kultūringoje kompanijoje nebepriimtina, nuobodžiai elitistiška ir net atsiduoda bereikalingomis patyčiomis. Juk su malonumu kadais sužiūrėjau „Nuodėmių miestą“, tai ko čia kabinėjuosi?

Šiaip ar taip, „Dispatch“ – labai smagus žaidimas-serialas. Šie laikai, Los Andželas, alternatyvi realybė, kurioje supergalios yra įprastas dalykas. Toje alternatyvioje realybėje, tiesa, likusios visos popkultūros nuorodos. Visai smagu pagalvoti, kaip atrodytų pasaulis, kuriame Nicki Minaj, kriptovaliutos ir „Tinder“ egzistuotų šalia nematomų žmonių, akmens golemų ir asmenų, kurie yra pusiau šikšnosparniai.

Jūs esate Robertas Robertsonas III, dar žinomas kaip Mechamanas, – superherojus be supergalių, bet su supergalingu kostiumu. Kostiumas per vieną (ne)eilinę kovą sunaikinamas, o jums, likusiam paprastu bachūriuku, darbą pasiūlo „Superherojų paskirstymo tinklas“ („Superhero Dispatch Network“, SDN) – korporacija, kuri veikia kaip keistas draudimas. Turite problemų? Tapkite SDN abonentu ir mes atsiųsime superherojų, kurie visas jūsų problemas išspręs akimirksniu.

„Dispatch“ sudaro aštuonios serijos, kurios ir buvo leidžiamos kaip serialas 2025-ųjų rudenį. Pats žaidimo elementas gan sudėtingas: būti „Z komandos“, buvusių blogiukų, dispečeriu ir siųsti juos į įvairias Los Andželo vietas spręsti įvairių problemų. Kitaip tariant – gan klasikinis išteklių vadybos žaidimas, įvilktas į interaktyvų pasakojimą. Buvau truputį nusivylęs, kad tas sudėtingumas nevirsdavo beveik jokiomis bausmėmis už prastą pasirodymą: tiesiog kiekvienos serijos pabaigoje gaudavau įvertinimą „Jūs pasirodėte geriau nei tiek ir tiek procentų žaidėjų“. Menkas skaičius jokiomis siužetinėmis pasekmėmis nevirsdavo.

„Dispatch“ pasižymi aukšta gaminio kokybe (production value) ir man pirmiausia buvo įdomus kaip hibridas tarp „Netflix“ serialo ir neįpareigojančio videožaidimo. Svarbiausia teigiama reakcija – o, pasirodo, ir taip dabar jau galima daryti. Pats žanras ateityje galėtų būti labai įdomus – o gal jau ir yra, gal tik man pasirodė kažkuo naujas? Kol kas žaisliukas gražus ir linksmas. Norėčiau pažiūrėti, kaip jis atrodytų be man vis dar sunkiai įkandamos superherojų tematikos.

Senovės Graikijos mituose pasakojama apie milžiną plėšiką, pramintą Prokrustu, tai yra „tempėju“. Jis, pasak legendų, klastingu svetingumu arba jėga paguldydavo praeivius į metalinę lovą ir supančiojęs matuodavo šių ūgį. Jeigu lova jiems būdavo per maža – nukirsdavo kojas, jei per ilga – ištempdavo kūną, idant žmogus ir metalinė lova būtų vienodo ilgio. Visa tai tęsėsi daugybę metų, kol Tesėjas privertė milžiną Prokrustą patį atsigulti lovon ir perkirto jį pusiau.

Manau, Prokrusto lovos alegorija tinka pastarųjų metų Lietuvos bendrojo ugdymo sistemos veikimo principui nusakyti. Bandymas visoje šalyje suvienodinti skirtingų gabumų, poreikių mokinius bei kontroliuoti mokytojus ir mokyklų vadovybę pasiekė kritinį tašką. Visai neseniai, kovo pabaigoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskelbtas sprendimas dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) neteisėtai prie valstybinių brandos egzaminų rezultatų pridėtų 10 balų verčia susimąstyti, ar nepasiekėme švietimo organizatorių versus mokinių, mokytojų, tėvų, mokyklų ir švietimo skyrių vadovų bei plačiosios visuomenės pasitikėjimo vienų kitais aklavietės, kodėl taip nutiko ir kaip iš šio labirinto išeiti.

Toliau apie tai svarstysiu kaip buvęs šios sistemos vidaus liudininkas, priklausantis praėjusių 2025 metų abiturientų srautui. Mūsų laida buvo atvirai vadinama švietimo reformų bandomaisiais triušiais, nes 2024–2025 metais mums teko savo kailiu išbandyti atnaujintų brandos egzaminų (tiek naujų „tarpinių“ vienuoliktoje klasėje, tiek pasikeitusių „tradicinių“ dvyliktoje) ir atnaujintų ugdymo programų chaosą. Visa tai vertė ne kartą susimąstyti, kodėl standartizuotų egzaminų užduotys ir pažymiai mūsų ugdymo sistemoje bei visuomenėje taip prokrustiškai sureikšminami ir ar šios reformos neapsiribojo vien paviršutiniu bandymu optimizuoti procesą, kuris iš esmės nebeveikia. Toliau pateiksiu minties kelią, lyg Ariadnės siūlą sekdamas nuojautą, kad tikroji švietimo problema – ne vien vadovėliai, programos, vertinimo lentelės, atlyginimai ar egzaminų užduotys, o pasenęs požiūris, kas yra švietimas ir kaip turėtų būti dalinamasi laisvėmis bei atsakomybėmis įgyvendinant jo procesą.

Pirma reiktų apsibrėžti problemą. Manau, kad susiduriame su fundamentalia laisvės ir kontrolės priešprieša. Esminė nesibaigiančios krizės švietimo sistemoje ašis – perdėtas bandymas kontroliuoti švietimo procesą ir jo rezultatą. Galbūt skamba keistai, nes kaip kitaip įgyvendinti būtiną pokytį, jei ne strateginiu sprendimu iš viršaus ir po to atliekama patikra? Tačiau būtent pagunda centralizuotai nustatyti, kaip visuose Lietuvos kampeliuose mokyklų bendruomenės turėtų veikti, ir žlugdo švietimo reformas joms neprasidėjus. Tai visagalybės kompleksas, manant, kad nesibaigiančios problemos ir visuotinis nepasitenkinimas pagaliau bus išspręsti radus panacėją: sukūrus vieną modelį, jo dėstymo būdą ir patikrą, kurie tiks visiems. Tai ne tik ŠMSM ir jai pavaldžių įstaigų mąstysenos, bet ir visos mūsų visuomenės siauro ir supaprastinto, kone inžinerinio požiūrio į švietimą kliuvinys. Pagalvokime, kaip dažnai švietimo diskusijos baigiasi ultimatumais, kad aptariamą klausimą reikia vienu ypu visur ir visiems įdiegti arba uždrausti. Ar tai būtų mobiliųjų telefonų ir dirbtinio intelekto naudojimo, pilietiškumo, lytiškumo ir gyvenimo įgūdžių pamokų, egzaminų užduočių, ar įtraukiojo ugdymo klausimai – jais diskutuojama, lyg būtų galima plačiu mostu spręsti 910 unikalių šalies bendrojo ugdymo mokyklų situacijas. Lyg viena institucija, ekspertų komisija ar žmogus galėtų aprėpti 345 000 tūkstančių Lietuvos moksleivių ir 27 000 tūkstančių mokytojų poreikius, numatyti kintančio pasaulio bei darbo rinkos vingius ir atliepti daugiau nei pusės milijono tėvų lūkesčius.

Apibendrinimais, prielaidomis ir kontrole paremta centralizacija lemia ilgų strategijų ir vizijų rašymą, „penkmečio planų“ kūrimą, kartu išlaikant absoliučią visų mokymosi proceso grandžių ir personalo kontrolę, idant suplanuotą modelį būtų galima nuleisti vienu ypu, kaip ir buvo padaryta su pastarųjų metų reforma. Kitais žodžiais tariant, buvo ieškoma „modernesnės“ metalinės lovos, tačiau nesikeitė tai, kad eilinį kartą perdėtu noru kontroliuoti procesą ir jo rezultatą buvo kertamos kojos gabesniems bei „pritempiami“ rezultatai neatitikusiems naujos lovos. Galbūt toks gamyklinis ir standartizuojantis požiūris tiktų bulvių maišams administruoti, bet kaip kartą uždarame pokalbyje pasakė dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė: „Žmonės ne malkos ir ne degtukai, nerūšiuokime jų.“ Kaip alternatyva gerų norų lydimoms, bet vis nuviliančioms reformoms, rodos, lieka nieko nedarymas. Tačiau sistemos palikimas savieigai („situacijos stabilizavimui“, kaip mėgsta sakyti švietimo bendruomenė) jai yra ne mažiau pražūtingas. Per pastaruosius metus teko regėti korepetitorių ir privačių mokyklų bumą, kuris šiuo metu yra pasiekęs savo olimpą. Per pastarąjį dešimtmetį privačių mokyklų tinklas šalyje išaugo arti šimto įstaigų, aptarnaujančių beveik dešimtadalį Lietuvos mokinių, o pas korepetitorius lankosi bent kas trečias vyresnis mokinys. Tai bene akivaizdžiausi rodikliai, kaip sparčiai smuko pasitikėjimas valstybės organizuojamo ugdymo kokybe, savivaldybių mokykloms dažnai tampant tik atestatų išdavimo, „atsėdėjimo“, darbo simuliavimo ir tuščios formos, o ne prasmingo turinio vieta. Apibūdinant situaciją tiesmukai, gali kilti pagunda ją nurašyti kaip sovietinį palikimą, visuotinės lygiavos, nepersistengimo bei prisitaikymo kultūros apraišką, iš kurios išaugsime. Tačiau tai toli gražu nėra vien posovietinės erdvės problema, nors ir galima argumentuoti, kad homo sovieticus mentalitetas šią krizę pagilino. Rodos, tai kur kas platesnis reiškinys, apėmęs išsivysčiusių pasaulio valstybių švietimo sistemas. Čia galima prisiminti dar prieš porą dešimtmečių iš Jungtinių Valstijų paplitusią karikatūrą, kurioje mokytojas beždžionei, drambliui ir žuvelei duoda vieną, visiems „sąžiningai lygią“ užduotį – įlipti į medį… Dairydamiesi į suomių, estų ir danų modelius dažnai užmirštame akcentuoti, kad tai santykinė išimtis pasaulyje, kuriame dešimtys milijonų jaunuolių bręsta itin kontroliuojančioje aplinkoje, nuolatinėje valstybinių egzaminų ir savo artimųjų lūkesčių baimėje. Tokiose valstybėse kaip Kinija ir Pietų Korėja bendrojo ugdymo kulminacija yra vienos ar kelių dienų masinis standartizuotas egzaminas (Gaokao ir Suneung), nuo kurio priklauso tolesnės moksleivio galimybės siekti aukštojo mokslo geriausiuose universitetuose, ko reikalauja dauguma šeimų ir būsimų darbdavių. Lygindami pastaruosius modelius su skandinaviškuoju etalonu galime matyti aiškią takoskyrą tarp švietimo tikslų – švietimas kaip kiekio kontrolės būdas versus švietimas kaip kokybiškas laisvo, kritiškai mąstančio piliečio ugdymas.

Šiuolaikinėje ekonomikoje masinę gamybą pelningumu lenkiant poindustriniam paslaugų, startuolių ir verslo vienaragių modeliui tokia paklusnumu ir vienodumu paremta švietimo sistema praranda konkurencingumą. Šį lūžį galima matyti ir Lietuvoje, vis daugiau šalies bendrojo vidaus produkto kuriant tokiems inovacijų ir kūrybiškumo centrams kaip „Tesonet“, „Vinted“ bei kitoms technologijų įmonėms, kurios buriasi į asociaciją VšĮ „Švietimas numeris vienas“ ir siekia, kad jų būsimieji darbuotojai būtų ugdomi kokybiškai, o ne kaip instrukcijų laukiantys nuolankūs fabriko darbininkai. Rodos, į aklavietę konvejerio principu grįstą švietimo modelį stumia ir robotizacija bei dirbtinis intelektas. Pastarasis puikiai susitvarko su uždaromis standartizuotomis užduotimis: atlieka monotoniškus testus, išverčia užsienio kalbos namų darbus, parašo griežtos struktūros įrėmintą literatūrinį rašinuką ir įveikia tiksliųjų mokslų skaičiavimo pratimus. Nenuostabu, kad tai sėja dar daugiau abejonių dėl pamokose atliekamų pratimų aktualumo, o tai skatina sistemą arba permąstyti save, arba imtis dar griežtesnės kontrolės ir totalaus pagalbinių įrankių ribojimo, tarsi perstumdžius baldus būtų galima išgelbėti skęstantį „Titaniką“.

Tad kur šiame pasauliniame reiškinyje Lietuva? Lyg ir akivaizdu, kad mūsų, kaip mažos ir mažėjančio gimstamumo valstybės, interesas prioritetą teikti kiekvieno jauno piliečio talento atskleidimui, o ne kontrolei ir suvienodinimui. Mes negalime būti kiekybės valstybė, todėl privalome tapti kokybės šalimi. Tai ne vien ateities klausimas, tai dabartinio nacionalinio saugumo aktualija. Besiruošiantys dienai X dažnai pažymi, kad dvidešimt pirmo amžiaus pasaulis kaip niekada anksčiau palankus mažesnėms, užtat technologiškai gudresnėms valstybėms apsiginti nuo kiekybiškai didesnių agresorių. Visai šalia regime pavyzdį, kad iniciatyva ir kūrybiškumas leidžia atsverti galingesnę jėgą ir atsilaikyti prieš tai, kas anksčiau buvo vien žmonių skaičiaus persvaros diktatas. Atminkime, kad Dovydas nugalėjo Galijotą pasitelkęs drąsą, tikėjimą ir gerą mėtyklę su akmeniu. Taip ir mes atsilaikysime tik dėl savo laisvų ir mąstančių piliečių ryžto, kūrybiškumo bei moderniausių įrankių. Todėl švietimas nėra vien mokinių, jų tėvų ir mokytojų reikalas, tai mūsų visos visuomenės išlikimo garantas. Būtent todėl taip svarbu vieningai apsispręsti, kokio švietimo – lengvai pamatuojamo ir prognozuojamo kiekybinio ar kartais chaotiško, laisve ir atsakomybe grįsto kokybinio – mes siekiame, ir imtis drąsių valdymo struktūros pokyčių tam realizuoti. Mūsų žvilgčiojimas į Šiaurės šalių kokybinį modelį yra puiki pradžia, tačiau turime suprasti, kad jo kopijavimas per dar vieną centralizuotą, ministerijos rankose sutelktą reformą baigsis taip, kaip ir visi ligšioliniai bandymai modernizuoti sistemą iš viršaus į apačią.

Turbūt čia vertėtų pereiti prie konkrečių pokyčių, kurių siūlymas išplaukia iš ankstesnių minčių eigos. Tačiau prieš aptariant galimus veiksmus privalu grįžti prie karščiausio visos grandies taško, kurio nesėkmės ir įstūmė mus į šį visuotinio nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo vienų kitais labirintą. Tai gimnazijos klasės (9–12), kurių pačios svarbiausios ir kontroversiškiausios – dvi baigiamosios klasės (11 ir 12), vadinamasis vidurinis išsilavinimas. Trumpam į šoną padėję ekonominę ir politinę logiką, stabtelėkime prie to, kas išties yra (ar bent turėtų būti) svarbiausia švietimo diskusijų dalis. Tai jauno žmogaus kaip subjekto, slėpinio, kurį reikia atskleisti, o ne objekto, kurį būtina valdyti ir administruoti, paradigma. Vėlyvoji paauglystė yra trapus brandos tapsmas, kuomet jaunasis žmogus bando suprasti, kas jis toks, kuo jis ypatingas, pagal kokias vertybes veikia jį supanti visuomenė ir koks jo santykis su ja. Mokykla yra pirmoji visuomenės sistema, su kuria susiduria laisvo mąstymo potencialą turintis žmogus. Jos šešėly jis įsimyli, ieško savęs, patiria nuotykių, keliauja, bando suvokti, kodėl gyvena ir dėl ko verta stengtis, kokį kelią – maišto, konformizmo ar ciniško abejingumo – rinktis. Tai laikotarpis, kuomet kokybei ir talentui skleistis būtina mentorystė, švelnus palaikymas, laikas klaidžioti. Tai terpė, kurioje būtina prasmingu turiniu nušviesti kelią. Šiuo atveju švietimas nėra organizuojamas procesas, tai stebuklas, gimstantis iš žmogiško ryšio. Tai lemtinga švietimo fazė, kai metodologinė sistema užleidžia vietą palaikančių žmonių ekosistemai, kuri labai baugina centralizuotą kontrolę, mat jos neįmanoma apibrėžti, įvertinti… išmatuoti.

Skaudi tiesa tokia, kad žmoniškumas ir genialumas nėra išugdomi moderniais vadybos triukais ar užduočių rinkiniais ir negali būti pamatuojami tarptautiniais PISA tyrimais. Tai sistemos anomalija, kuri gimsta nepaisant masinio priverstinio ugdymo, o ne dėl jo. Tik žmogus, nuo civilizacijos „šviesos“ apgynęs savo vaikišką smalsumą, išdrįsta abejoti sistema ir taip kurti joje pokytį, proveržį, rasti unikalų sprendimą. Manau, būtent tai bandome įvardinti, kai droviai užsimename apie būtinybę pirma ugdyti žmones ir piliečius, o tik tada informuotus ekspertus. Tačiau giliai visi suprantame, kad tai tėra žmogiškas stebuklas švietimo šešėly, kurio trapumą taip taikliai aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas vidiniu Liudo Vasario konfliktu tarp saviieškos ir aplinkos lūkesčių.

Nors kritiškai mąstančios asmenybės tapsmas yra neapčiuopiamas fenomenas, jos radimuisi būtina ekosistema atsiremia į labai konkretų ūkinį pagrindą, kurį galima plėtoti pagal politikos, ekonomikos ir vadybos dėsnius. Ankstesni svarstymai parodė, kad centralizuotas švietimo valdymas pačia savo prigimtimi reikalauja prognozuojamo paklusnumo ir vykdymo, kuris prislegia žemiausią grandį – mokytoją ir mokinį. Kartą amžinatilsį iškilus gimnazijos direktorius išraiškingai pasakė, kad vergai negali ugdyti laisvos šalies žmonių, mat vergas ugdo tik vergvaldžius. Tad jei norime ką nors keisti iš esmės, išlaisvinkime savivaldybių mokyklas, įgalinkime jų bendruomenes, pradėdami nuo tragiškiausių kontrolės ir testomanijos aukų – gimnazijų. Sugrąžinkime jų mokytojams laisvę nuo nesibaigiančių, tiesiog žeminančių ataskaitų pildymo, suteikime realią galią mokyklų direktoriams ne tik „stumdyti“ etatus, bet ir apspręsti, kuo jo mokykla bus unikali, kaip pritrauks talentus mokyti bei mokytis, kaip pagal situaciją ir poreikį bus skirstomos lėšos. Nebijokime suteikti autonomijos gimnazijoms, tegul jos išties virsta bendruomenėmis, į savo pastatą žengiančiomis ne kaip į svetimą kalėjimą, iš kurio skubama pabėgti, o kaip į namus: daugiafunkcį centrą su popamokine veikla, sporto varžybomis, renginiais, stovyklomis. Kaip mokinys gali norėti sugrįžti ten, kur nei mokytojas, nei direktorius nenori užsibūti? Kaip turėtų įvykti švietimo stebuklas, jei nėra neformalaus ryšio mokyklos bendruomenėje?

Taip, visi šie pokyčiai lems įvairovę, galiausiai išaiškės, kas buvo dirbtinai tempiami iki vidurkio, o kam – kertama per kojas. Tačiau gąsdinti galimybių nelygybės baubu beprasmiška, ši praraja jau egzistuoja ir su kiekviena diena nenumaldomai plečiasi. Švietimas yra paliktas inercijai, iš kurios pelnosi laisvoji rinka, ir šioji bendruomenių laisvė tebūtų atsakomybės už viešąją sritį susigrąžinimas. Su laisvės teikimu darbas tik prasidėtų, po to reikėtų padėti mokykloms susigaudyti naujoje teisinėje ir konkurencinėje aplinkoje, tektų atgaivinti beveik išblėsusią rajono elitinės gimnazijos su išlaikomu bendrabučiu jauniesiems talentams pritraukti idėją. Po privalomojo mokslo šešiolikamečius užgultų realesnė atsakomybė renkantis amatą arba mokslo kelią, jiems bus būtinas didesnis palaikymas, ypač jei jie rinktųsi porą metų anksčiau pradėti dalinai savarankišką gyvenimą keliasdešimt kilometrų nuo namų minėtuose bendrabučiuose. Pagaliau, mokykla įgautų svertų ir stuburą prieš visažinių tėvelių skundus, turėtų realią galią palikti mokinį kartoti metų kursą, o gabiuosius perkelti klase aukščiau arba sudaryti jiems pritaikytą mokymosi planą. Tai ir yra reali atsakomybė, kuri ugdo piliečius, o ne vartotojus, priimančius nemokamą išsilavinimą kaip duotybę ir monolitiniu srautu plaukiančius pasroviui link perpildyto ir nuvertėjusio aukštojo mokslo. Švietimo Gordijo mazgas tapo per sudėtingas vienai įstaigai, asociacijai ar asmeniui išnarplioti, tad įgalinkime kuo daugiau žmonių to imtis. Turėkime drąsos visi kartu perkirsti jį pusiau.

Kaip čia dabar kultūros dvisavaitiniam laikraščiui rašyti apie videožaidimus? Videožaidimai, žinoma, – irgi kultūra, bet plačiąja prasme kultūra yra ir automobilių ralis, ir kačių auginimas, ir pusryčiavimas. Truputį kažko lyg ir neužtenka.

Ar videožaidimai – menas? Geriausią atsakymą radau „Reddite“: „Jo, kartais. O kartais kas nors tiesiog prie sienos priklijuoja bananą.“ Apskritai ši diskusija jau kiek pasenusi, apogėjų ji buvo pasiekusi maždaug 2010-aisiais. Net žymusis kino kritikas Rogeris Ebertas (1942–2013) buvo į ją įsitraukęs – jis, beje, sakė, kad ne, bent jau kol bus gyvas nors vienas jo straipsnį skaitęs žmogus, videožaidimai nebus menas.

Ebertas, deja, numirė, o mes likome gyventi ir įsitikinti, kad jis ne tik nieko neišmanė apie videožaidimus, bet ir buvo labai neteisus. Dabartinis konsensusas progresyviuose ir kultūringuose ratuose – kad videožaidimai yra menas, į kurį visi kiti menai tebešnairuoja pusiau kaip Leninas į buržuaziją ir pusiau kaip avys į naujus vartus. Menas, kurį myli milijardai žmonių (manoma, kad vienaip ar kitaip geimina apie 3,5 milijardo Žemės gyventojų) ir kurio rinka yra didesnė nei kino ir muzikos industrijų kartu sudėjus.

Mane nervina, kad, rašydamas apie videožaidimus „Šiaurės Atėnams“, sunkiai galiu įsivaizduoti vidutinį skaitytoją, tuo labiau – jo(s) nuomonę apie videožaidimus. Todėl keblu žinoti, kaip rašyti. Ar dabar plėšytis maikę, kad tai – teisėtas ir prasmingas užsiėmimas, svarbus ne tik vaikams ir nesubrendėliams? O gal visi jau tai žino, ir ši diskusija jau passe, ir tik veltui chorui pamokslausiu? O gal apskritai tie, kas skaito „Šatėnus“, nežaidžia videožaidimų, o tie, kas žaidžia, neskaito „Šatėnų“? Į pastarąjį klausimą bent jau galiu atsakyti, kad mažiausiai pora draugų daro abu dalykus. Ir dar aš pats.

Kai kyla klausimas, kaip rašyti, atsakymas visada tas pats: rašyk taip, kad būtų įdomu. Pirmiausia – sau pačiam. O man įdomu ne tik videožaidimai, bet ir jų ryšys su plačiuoju pasauliu, kita kultūra ir jos produktais, tapatybėmis, individų ir masių psichologija, istorija, diskursais, politika, žodžiu, viskuo, kas mus supa. Tad apie tai ketinu ir rašyti: apie videožaidimus ir jų sąsajas su kitais svarbiais dalykais.

Pradėkime nuo videožaidimų, kurie, kaip juokaujama, skirti tiems, kurie iš tikrųjų nori ne žaisti, o skaityti knygą. Čia omenyje neturiu atskiro „interaktyvios literatūros“ žanro, nors egzistuoja ir toks, ir jis vertas atitinkamos pagarbos ir dėmesio. Turiu omenyje žaidimus, kurie žaidžiami pagal visas videožaidimų taisykles, bet sukelia žaidėjams knygos efektą: panašų įsitraukimą, panašų „skaitymo“ procesą, panašius katarsius, panašius pasaulėvaizdžio pokyčius.

„Disco Elysium“ (2019, ZA/UM, Estija)

Šiuolaikinė klasika, visiems laikams pakeitusi kompiuterinių vaidmenų žaidimų (role playing games, RPG) žanrą. Ko gero, populiariausias ir žinomiausias visų laikų Estijos kultūrinis eksportas. Žaidimas, kurio scenarijų sudaro apie 1,2 milijono žodžių (Biblijoje yra apie 700 tūkstančių žodžių, „Kare ir taikoje“ – apie 500 tūkstančių), vien pagrindinis pasakotojas (aktorius Lenvalis Brownas) įgarsino apie 350 tūkstančių iš jų.

Žodžių skaičių itin gausina revoliucinga žaidimo mechanika: pagrindinio veikėjo gebėjimai (skills) ne šiaip sau fone stoviniuoja, laukdami, kol bus ritami kauliukai, – jie kalbasi, įtikinėja tave, lenkia į savo pusę, komentuoja kitų veikėjų elgesį ir aplinkinį pasaulį. Ir ne tik gebėjimai – čia su slavišku akcentu į tave prabyla ekstravagantiškų spalvų kaklaraištis, pasikalbėti nori bala ant šaligatvio, grafičiai, lavonai ir t. t.

Eliziejaus pasaulį per daugybę metų išplėtojo vienas pagrindinių žaidimo autorių, rašytojas, filosofas ir muzikantas Robertas Kurvitzas. Eliziejus kilo iš suomiškos padelkinės vaidmenų stalo žaidimo „Dungeons and Dragons“ versijos, kurią Kurvitzas pritaikė savam Baltic noir stiliui ir vedė žaidimus savo draugams.

Kurvitzas 2013 m. išleido fantastinį detektyvinį romaną „Šventas ir baugus kvapas“ (Püha ja õudne lõhn), kurio veiksmas taip pat vyksta Eliziejaus pasaulyje. Nors romaną išgyrė kritikai, jis nebuvo toks perkamas, kaip tikėjosi pats Kurvitzas, tad, atitinkamai aplaistęs romano nesėkmę, autorius nutarė iš jo išspausti videožaidimą. Skaičiau gerbėjų atliktą romano vertimą į anglų kalbą (oficialaus vertimo nėra, nes tebevyksta kova dėl Eliziejaus pasaulio autorinių teisių). Pritariu kritikams, kad jis nuostabus. Sakyčiau, kad „Šventame ir baugiame kvape“ yra vienas gražiausių literatūrinių pasaulio pabaigos aprašymų. O ir egzempliorių buvo parduota apie 1 500, tad kaip estiškam visai neblogai. Kurvitzas, tiesa, tikėjosi išparduoti visą 5 000 egzempliorių tiražą.

„Disco Elysium“ pradedi kaip visiškai prasigėręs, beviltiškas policijos detektyvas, kuriam jau nebėra kur kristi, visi dugnai pramušti – gerta tiek, kad detektyvas jau mirties priemenėje ir visiškai nieko o ničnieko neprisimena, net savo paties vardo ir išvaizdos. Bet reikia darbas dirbti: už viešbutuko, kuriame girtavo mūsų detektyvas, medyje kabo jau gerokai papuvęs lavonas – šios bylos tirti pagrindinis veikėjas čia ir atvyko.

Žaidime visiškai nėra šiaip jau vaidmenų žaidimams labai būdingo mūšių elemento, t. y. nereikia kovoti su priešais. Jis buvo pašalintas, kad daugiau vietos galėtų užimti pasakojimas. Vis dėlto truputį šaudo gaudo esama, bet kai ištinka tokia situacija, žaidėjas gali į ją tik reaguoti. Nors ir priimtas netyčia, toks sprendimas pasirodė genialus – taip pats žaidimo pasaulis labiau nutinka, nei yra pagrindinio veikėjo formuojamas, tad žaidėjas gali geriau įsitraukti į Eliziejų, jame beveik pranykti.

Meistriškai sukurtas pasaulis, į kurį lengva nugrimzti, „Disco Elysium“ pavertė psichodeline ir labai asmeniška patirtimi, apie kurią pasakoja ir daug jo žaidėjų. Sąveikaudami su Eliziejumi (tiksliau, su maža jo dalimi – Insulindos isolos Revašolio miesto Martinezos rajonu), žaidėjai gali rinktis savo kelią: kokiu mentu nori būti (mentu superžvaigžde, atgailaujančiu mentu, apokalipsės mentu, mentu bomžu ir t. t.) bei kokią politiką nori išpažinti. Politikos pasirinkimai keturi: gali būti komunistas, fašistas, moralistas arba ultraliberalas. Iškalbinga, kad fašisto kelias žaidime atveria mažiausiai pasirinkimų: ar taip buvo sumanyta, ar netyčia išėjo, ar tiesiog per daug apie fašizmą niekas nenorėjo rašyti – nežinia.

Esu sutikęs ne vieną jauną bachūriuką, kuris man sakė, kad „Disco Elysium“ privertė giliau susimąstyti apie paties politines pažiūras ir net įsitraukti į politinę veiklą. Taip pat žinau žmonių, kurie „Disco Elysium“ įsijungia tada, kai gyvenime patampa sunku: tamsiame Eliziejaus pasaulyje esama paradoksalios vilties ar bent jau beketiško I can’t go on, I must go on elemento. Pats galiu prisipažinti, kad šis žaidimas man padėjo mesti alkoholį ir tvarkytis su šio metimo pasekmėmis – nors kai meti gerti pačiame „Disco Elysium“, tai prarandi vieną charizmos tašką.

„Pentiment“ (2022, „Obsidian Entertainment“, JAV)

Pentimento – tai vis dar pastebima žymė paveiksle ar rankraštyje, ten likusi iš ankstesnio piešinio ar užrašo, kuris buvo nutrintas arba užtapytas. Kitaip tariant, tai – savotiškas ankstesniojo kūrinio vaiduoklis naujame kūrinyje. Pentimenti būdingi iš viduramžių ir Renesanso laikų mus pasiekusiems paveikslams ir knygoms, kartais jie atsiveria senstant dažams, kiti matomi tik pasitelkus rentgeno ar infraraudonuosius spindulius.

1518-ieji mūsų Viešpaties metai, jūs – nebe toks ir jaunas keliaujantis menininkas Andrėjas Maleris, vis dar neužsitarnavęs meistro vardo, nes vis dar nepabaigęs savojo šedevro. Tolygiam gyvenimo keliui koją pakišo audringa jaunystė ir nelemti likimo vingiai – Andrėjas nebaigė doktorantūros universitete, nesukūrė savo šedevro, nesusituokė, nes turėjo kitų reikalų. Bet dabar, kai tik Alpių miestelio Tasingo vienuolyne pabaigs savo magnum opus, jis grįš į Niurnbergą, kur jo jau laukia sužadėtinė, ir viskas eisis kaip iš pypkės.

Andrėjas pragyvenimui užsidirba su benediktinų vienuoliais vietiniame skriptoriume perrašinėdamas knygas. „Pentiment“ nupieštas ir surašytas taip, lyg pats būtų viduramžių knyga. Kaip užsiminė kiti apžvalgininkai, ir veiksmas jame klostosi labai viduramžiškai, cituoju, „taip pat greitai, kaip po mūsų kojomis juda tektoninės plokštės“. Todėl geriausia jį žaisti taip, lyg skaitytum seną knygą, – niekur neskubant, skiriant laiko ir dėmesio istoriniams paaiškinimams, grožintis piešiniais paraštėse, įsijaučiant į vėlyvųjų viduramžių miestelio ir vienuolyno gyvenimą. Pastarasis, beje, ne toks nūdnas, kaip būtų galima pamanyti: jis pilnas intrigų, įtampos tarp valstiečių ir vienuolijos bei diduomenės, meilės trikampių, muzikos, pagoniškų papročių, vaiduoklių ir purvinų paslapčių.

Apskritai viduramžių detektyvas „Pentiment“, kaip retai būdinga videožaidimams, paserviruoja dozę vadinamojo „gerojo nuobodulio“. Nors atsirado besiskundžiančių, kad žaidime „nieko nevyksta“, man veiksmo lėtumas kaip tik pasirodė prisidedantis prie įsitraukimo į vėlyvųjų viduramžių pasaulį. Kartu su tokiais garsiais vardais kaip „Kingdom Come: Deliverance“ ir „Crusader Kings“ „Pentiment“ prisidėjo prie viduramžių renesanso (cha) videožaidimuose ir šiuolaikinėje kultūroje apskritai. Net būtų galima pasakyti, kad kaip videožaidimai vis rečiau matomi kaip nebrendylų užsiėmimas laikui švaistyti, taip ir viduramžiai po truputį nusimeta „tamsiųjų amžių“ šleifą.

„Citizen Sleeper“ ir „Citizen Sleeper 2: Starward Vector“ (2022 ir 2025, „Jump Over the Age“, Jungtinė Karalystė)

„Citizen Sleeper“ priskirčiau videožaidimų rūšiai, kurią būtų galima pavadinti „iš antro užėjimo“. Tai tokie žaidimai, kuriuos įsijungi, pakrapštai, pažiūrinėji, bet iš pirmo karto pernelyg nesusidomi ir palieki ateičiai. O po kurio laiko, peržiūrinėdamas asmeninę žaidimų biblioteką, pagalvoji – kodėl nepabandžius dar kartą, ir tada jau užsikabini kaip reikalas.

Tolima arba ne tokia jau tolima ateitis, žmonija jau pasklidusi po galaktiką. Iš vergijos krovininiame laive pabėga „slyperis“ (miegalius? miegotojas? miegantysis?) – taip vadinami robotai, kuriuose įdiegta suskaitmeninta realaus žmogaus sąmonė. Slyperis, iš savo buvusio žmogiškojo gyvenimo beveik nieko neprisimenantis, tik vis pajuntantis jo aidus, kontrabanda patenka į besisukančią apie savo ašį kosminę stotį „The Eye“ („Akis“), kur apgraibomis bando išlikti, susikurti gyvenimą ir nebūti sugautas piktosios korporacijos agentų. Visam tam reikia draugų ir sąjungininkų – jų Slyperis ir leidžiasi ieškoti šioje kosmoso stotyje.

„Citizen Sleeper“ kaip ultrapabėgėlio istorija vertinga tuo, kad koncentruojasi ne į patį pabėgimo aktą ar nelegalo patiriamas neteisybes, o į Slyperio socialinį ratą, kurį madingai būtų galima pavadinti ir „socialiniu kapitalu“. Dabartiniame pasaulyje vis daugiau žmonių, ne robotų, kuriems, ištikus karui, marui ar badui, tenka palikti visą savo socialinį kapitalą užnugaryje ir naujoje vietoje krautis jį iš naujo. Šiuo požiūriu žaidimas kartais gali pasirodyti naivokas, nes kosminės stoties (o antrajame žaidime – skirtingų asteroidų, mažųjų pasaulių) gyventojai vaizduojami kaip itin atlapaširdžiai. Kita vertus, jis puikiai pagauna pirmojo kontakto, nepažįstamųjų gerumo ir panašios patirties žmonių bendrininkiškumo svarbą.

Slyperio ištekliai – tai keli žaidimo kauliukai, kuriuos jis rita kiekvieną dieną. Šešetas – tai garantuota sėkmė, o vienetas – beveik garantuota nesėkmė. Toks loterijos ir išteklių vadybos (resource management) derinys padeda laike išdėlioti istorijos pasakojimo tempą – kiekvieną „ciklą“ (kosmoso dieną) turi kelis kauliukus, kuriuos panaudojęs grįžti į savo konteinerį miegoti. Pati istorija pasakojama beveik vien dialogais, tad „kasdien“ turi tam tikrą „puslapių skaičių“.

„Jump Over the Age“ yra vieno žmogaus, Gareth Damian Martin, žaidimų studija. Damian Martin leidžiasi ne tik į migracijos ir socialinio kapitalo, bet ir į dirbtinio intelekto santykio su natūraliuoju temą. Slyperis, kuriame dera žmogiška sąmonė ir roboto išvaizda bei gebėjimai, žaidime atlieka ir savotiško vertėjo tarp šių dviejų pasaulių vaidmenį. Nors pačioje tokio pusiau roboto egzistencijoje esama begalinio egzistencinio žiaurumo (įverginta žmogaus sąmonė ir roboto kūnas), kartu tiek mes, tiek kai kurie žaidimo veikėjai puikiai suprantame, koks naudingas ir vertingas toks asmuo gali būti tiek geriems, tiek labai piktiems ketinimams.

„What Remains of Edith Finch“ (2017, „Giant Sparrow“, JAV)

Jei videožaidimas „What Remains of Edith Finch“ („Kas liko iš Editos Finč“) būtų knyga, tai jis būtų magiškojo realizmo apysaka. Pagal videožaidimų žanrus jis tikriausiai būtų vadinamasis vaikščiojimo simuliatorius (walking simulator), papildytas įvairiausių skirtingų nesudėtingų žaidimų elementais.

Kas Editos Finč istorijoje yra tiesa, o kas pramanas – neaišku, o ir nelabai svarbu. Septyniolikmetė Edita po dešimties metų grįžta į lovkraftiškus savo šeimos rūmus ir, landžiodama po kambarius, iš naujo išgyvena prakeiktos Finčų (Kikilių?) giminės narių gyvenimus ir mirtis. Ypač daug šioje šeimoje, kurios patriarchas kadaise iš Norvegijos su visu giminės namu atplaukė į Ameriką (!), esama mirties. Žaidėja(s) po kurio laiko ir pats (pati) ima svarstyti – hm, įdomu, o kaip mirs šitas?

Ir gyvenimas, ir mirtis šiame neilgame žaidime yra visur, jie spalvingi ir kartu labai efemeriški. Ko gero, tai yra meditacija apie šių dviejų esminių žmogaus elementų ryšį, savotiškai kviečianti nebijoti nei vieno, nei kito. Nebijoti taip, kaip bijojo vienas Editos dėdė, kuris nuo prakeiksmo bėgo trisdešimčiai metų užsidarydamas namo rūsyje, bet taip ir nepaspruko nuo lemtingojo jam skirto traukinio. Džiaugtis taip, kaip džiaugėsi dantų pasta ir bugienių uogomis apsinuodijusi prosenelės sesuo, prieš mirtį skraidžiusi padangėmis it pelėda ir šokinėjusi šakomis it juoda katė.

Kaip ir priklauso magiškajam realizmui, „Edith Finch“ istorijas, tas mirties vinjetes, kritiškesne akimi pažiūrėjęs, galėtum visiškai teisėtai palaikyti dar vienu nesąmonių muziejumi. Čia labai praverčia žaidimo elementai – kiekvienas gyvenimas ir mirtis tampa interaktyvūs, todėl patiriami lyg tavo paties, ir nuo to jie įgauna prasmės bei tampa gražūs. Galutinis produktas – tarsi šiurpi knyga, kurią vaikystėje pasislėpęs skaitei po antklode, nors ir puikiai žinojai, kad po to neužmigsi ne tik tą naktį, bet ir dar porą ateinančių.

Galimybė nutraukti kaupimą antroje pensijų pakopoje ir atsiimti įmokas bei jų sugeneruotą investicinę grąžą sukėlė rezonansą. Į diskusijas įsitraukė visi: politikai, ekonomistai, fondų valdytojai, gyventojai, kurie kaupė, ir tie, kurie niekada to nedarė. Diskursas tapo toks tirštas, kad neišvengta paradokso: atrodo, kad tema yra gyvybiškai svarbi, bet tuo pat metu nebeturi jokios reikšmės. Atsivėrusi struktūrinė įtampa ne(bė)ra susijusi su pinigais. Diskursiniame triukšme ryškėjanti perskyra tarp skirtingų socioekonominių mitologijų skausmingai atskleidžia, kad jos nebegali koegzistuoti. Todėl, analizuojant šią priešpriešą, tenka griebtis dekonstrukcijos. Roland’o Barthes’o „Mitologijose“ (1957) aprašyti įrankiai leidžia permąstyti pasyvaus investavimo struktūrą ir joje atsiveriančias įtampas, kurios ir sudaro debatų dėl pensijų sistemos šerdį.

Mito struktūra

Barthes’as mitą suvokia struktūralistiškai, kaip įtampą tarp kalbos ir tikrovės. Tai metakalba, pajėgi pasisavinti natūralios kalbos struktūras ir jas instrumentalizuoti (Roland Barthes, Mythologies, vert. Annette Lavers, New York: The Noonday Press, 1991, p. 110–115; toliau tekste pateikiama tik puslapio nuoroda). Filosofas dekonstuoja, kaip mitas paslepia prieštaravimus, struktūrinei įtampai suteikdamas ideologinį pavidalą. De Saussure’ui nėra jokio tiesioginio ar būtino ryšio tarp garsų k-a-t-ė ir fizinio katino, tupinčio kam nors ant kelių. Pasak Barthes’o, mito struktūra šį reikšmių arbitralumą išnaudoja savo turiniams įtvirtinti. Kadangi mite kiekvienas ženklas pasirenkamas tikslingai, kiekviena reikšmė pradeda atrodyti natūrali. Todėl „mitas vienu metu yra ir prasmė, ir forma, pilnas iš vienos pusės ir tuščias iš kitos“ (p. 116). Pilnas, nes kaip dėlė perima visos istorinės (ir gamtinės) tikrovės svorį, bet tuščias, nes gali įsiurbti bet kokius turinius, priversdamas juos paklusti savai logikai.

Kurdamas pasakojimą, mitas veikia kaip nepastebimas filtras, pro kurį žvelgiame į tikrovę: vienus turinius paryškina, kitus paverčia nematomais. Barthes’as įspėja, kad čia ir slypi didžiausias pavojus: mitas nieko neslepia; jis nesiekia panaikinti realybės (tai būtų lengvai pastebima), priešingai – jis bando ją iškreipti ir šį perdirbtą tikrovės simuliakrą įtvirtinti kaip neginčijamą tiesą. „Todėl mitui paaiškinti nereikia pasąmonės“ (p. 120): jis neatveria jokių paslėptų tiesų; jo veiklos sfera apsiriboja reiškinių paviršiumi. Mitas įbruka naratyvą, kurį natūralizuoja kaip neišvengiamą gamtos dėsnį, todėl mitas atrodo tikras, o visa kita – nenatūralu ir nelogiška. Tai paradoksalu, nes tikrovę išduoda būtent jos nenuoseklumas.

Ši dinamika ryškėja analizuojant Exchange-Traded Funds (ETF) – biržoje prekiaujamus fondus. Sukurti kaip priemonė liberalizuoti akcijų rinką, sudarant galimybę įsitraukti smulkiesiems investuotojams, neturintiems pakankamai laiko ir žinių, ilgainiui jie nutolo nuo pirminės savo idėjos. Net ETF pradininkas Jackas Bogle’as prieš mirtį perspėjo apie galios centralizaciją keliuose fonduose ir su ja susijusias rinkos manipuliacijas prisidengiant pasyvumu ar diversifikacija. Pirminė ETF idėja atitiko kapitalizmo ideologiją: tai buvo priemonė, kurią sudarė įvairūs aktyvai (akcijos, obligacijos), jų įsigijimą ir pardavimą už nedidelį mokestį turėjo administruoti fondo valdytojai. Tai reiškia, kad nusprendus įsigyti ETF yra perkama dalis fondo, t. y. pirkėjas įsigyja mažytę kiekvieno fondo valdomo turtinio vieneto dalį taip išvengdamas rizikos, jog vienai įmonei bankrutavus praras visas investicijas. Todėl investuotojui nebereikia priimti jokių sprendimų: belieka patogiai įsitaisius čilinti kantriai laukiant, kol investuoti pinigai užaugs.

Iš pirmo žvilgsnio ETF & Chill mechanika atrodo pagrįsta neoliberalios rinkos taisyklėmis – dalyvis perveda pinigus, fondo valdytojai juos nukreipia į verslus, šie pinigus panaudoja sėkmingai plėtrai, leidžiančiai generuoti pelną ir jį perskirstyti investuotojams. Tačiau ši logika komplikuojasi, suvokus, kad ETF rinka tapo metastruktūra, praradusia tiesioginį ryšį su tikrove. Verslai bankrutuoja, praranda aktualumą, patiria krizes ir nuosmukius, jie yra veikiami sociokultūrinių įtampų, ekonominių ciklų, tačiau visa tai pranyksta fondų ataskaitose. Net ir fondų valdytojai nebeturi galios spręsti – jie pasyviai seka pasaulinių indeksų (pvz., S&P 500) algoritmus, suspenduojančius tikrovę. Visas dinamiškas, nuolat kintantis socioekonominis laukas redukuojamas iki vienintelės, mantra tapusios frazės: istorinė fondų grąža siekia 10 proc., o ją dažnai palydi euforiški memai to the moon ar stonks only go up.

Barthes’as teigia: mitas – tai gryna ideografinė sistema, čia formas vis dar motyvuoja jų reprezentuojama sąvoka, tačiau neišnaudojamos visos šios sąvokos vaizdavimo galimybės (p. 126). Ekonomika, sociologija, istorija, asmeninių finansų planavimas redukuojami iki memų, nepaliekančių vietos reikšminiams niuansams, nereikalaujantiems jokių kompetencijų, neinicijuojantiems jokio veiksmo. Todėl vienas vaizdinys tinka visiems fondams, visoms rinkoms, visoms situacijoms. Ironija puikiai jaučiama ir ji nėra atsitiktinė, priešingai, ironija yra integrali šios mitologijos dalis. Analogišką struktūrą ir joje ryškėjančią imunizaciją Barthes’as aptaria kalbėdamas apie margariną (p. 40–42). Mes juk puikiai žinome, tepus riebalų mišinys nėra toks gardus kaip sviestas, tačiau reklamose sakoma, jog jis – beveik toks pat skanus, tik racionalesnis pasirinkimas. Paskutinę sekundę nuo diskvalifikacijos išgelbėja racionalizacija, sutelpanti į ir vis dėlto. Šitas bet momentas leidžia atmesti tai, kas neabejotinai tikra (somatiką, logiką, kompetencijas) ir tikrumu paversti antrinę metasistemą (ekonomiškumą, rinką, virtualią bendruomenę). Radikalizuojama pasitelkiant ironiją – viskas yra tik juokai, tačiau juokas po truputį praranda savo kritinę potenciją, įtvirtindamas nuogą ideologiją. Tai, kas anksčiau juokino, nes buvo ambivalentiška ir truputį cringe, dabar tampa vienintele tikrovės substancija. Todėl tokioje struktūroje kiekvienas fondų kainos kritimas pasitinkamas su cinišku džiugesiu ir raginimu pirkti dar, tikint, kad, fondams neišvengiamai atšokus, pavyks numušti savo dollar cost average. Tai sistema, kuri instrumentalizuoja juoką, pašalindama jame slypinčią refleksiją.

Santykis su mitu

Mitas, nors ir turi universalią struktūrą, pats savaime nėra universalus. Tai komunikacinis gestas, numatantis konkrečią auditoriją, kurios ribos sutampa su mito galios lauku. Visgi tai nereiškia, kad mitas imanentiškas ir sau pakankamas, priešingai, jis visada siekia dominuoti ir tapti vieninteliu realybės pavidalu. Todėl diskurse vienu metu egzistuoja kelios mitologinės sistemos, konkuruojančios dėl diskursinės įtakos. Šią kovą ir matome stebėdami tai, kas vyksta su antros pensijų pakopos fondais. Viešajame diskurse bandoma suvaldyti nerimą ir jį redukuoti iki binarinių opozicijų: finansiškai raštingi vs. neišsilavinę, žemas pajamas gaunantys vs. aukštas pajamas gaunantys, regionai vs. miestai. Mitinės struktūros šias opozicijas paverčia kovos įrankiu; jos dėl savo naratyvinio potencialo atrodo prasmingos tiek vienai, tiek kitai pusei. Kultūrinis diskursas tampa žaidimų aikštele, kurioje egzistuoja tam tikros taisyklės. Kiekviena pusė tikisi nutempti virvę į savo pusę: iš pradžių naudodama argumentus ir įtikinėjimą, o jei tai neveikia – bandydama pergalę iškovoti jėga. Ši kova, vykstanti dėl ideologinių turinių, persikelia į metadiskursą, todėl viskas vienu metu ir gyvybiškai svarbu, ir nebeturi jokios prasmės. O reali galia cirkuliuoja anapus, smulkiesiems investuotojams neprieinamose sistemose.

Mitai siūlo tapatybę, tačiau ji pasiekiama tik tuomet, kai redukuojamas individas. Mitologija prasmės neištrina, ji ją iškraipo. Todėl prasmę galima sugrąžinti, tačiau tik skausmingai dekonstravus mitologiją ir rekonstravus pirminės kalbos lygmenį, slepiantį prieštaringą žmogiškąją būtį. Barthes’as teigia, jog mitas nėra nei melas, nei prisipažinimas: tai reikšminis poslinkis (inflection) (p. 128), natūralizuojantis tikrovės interpretaciją. Todėl svarbu sugrįžti prie klausimo, kurį iškėlėme pačioje teksto pradžioje: ką atskleidžia aštrios diskusijos apie antrą pensijų pakopą? Nupūtus visą mitologinį ūką tampa skausmingai aišku, jog šios diskusijos ne apie pinigus; jos atskleidžia skirtingas realybės interpretacijas. Mitai istoriją paverčia gamta, t. y. antrinė metasistema tampa vienintele mums pažįstama realybe. Visa mūsų būtis sustingusi nuolat slenkančiame „čia ir dabar“ ir būtent šis sukaustantis judėjimas ištrina ateities perspektyvą įkalindamas mus dabartyje. Šiame pjūvyje ir galima rasti atsakymą, kodėl antros pensijų pakopos griūtis iškyla kaip kultūrinė katastrofa. Jos griuvėsiai padalina visuomenę į dvi dalis: tikinčius galimybe oriai gyventi kažkada ateityje ir tuos, kuriems orus gyvenimas niekada nebuvo reali galimybė.

Barthes’as teigia, jog mitai prasmę paverčia forma (p. 131). Šiame kontekste mitologija tampa beveik nematoma, nes turiniai, kuriais manipuliuojama, ne tik peržengia natūralią kalbą, jie yra absoliučiai metakalbiniai, absoliučiai virtualūs. Todėl norint dešifruoti ETF & Chill mitą, nepakanka grįžti prie fizinių objektų, reikia žengti dar toliau dekonstruojant abstrakčius darbo ir laiko terminus, kurie – nors ir yra tikrovės modusai – visada ideologiškai įkrauti, todėl veikia kaip pirminis, nors ir nenuoseklus mitas. Pasikliaunantys pasyvaus investavimo strategijomis tiki kapitalo (mito)logika, sakančia, jog sistemingai taupant pavyks peržengti klasinį slenkstį ir pereiti į kitą sistemą, kai pinigai pradeda uždirbinėti pinigus, t. y. pavyks išlaisvinti asmeninį laiką darbą perkėlus kažkam kitam. Ši mantra, tapusi subjekto pakaitalu, panaikina galimybę kitą suprasti antropomorfiškai, taip paslėpdama moralines ir etines dilemas, kurios neišvengiamos siekiant minimalizuoti darbo poreikį. Mitas įtvirtina socioekonominio mobilumo iliuziją, kuri kažkada materializuosis per tikrą fizinį darbą ir finansinę discipliną. Tikima, kad pastangos galiausiai atsipirks ir leis susigrąžinti savo laiką. Tokią mitologiją Barthes’as pavadina petit-bourgeois ideologija.

Vis dėlto šalia egzistuoja ir kita mitologija, kurios esminis bruožas yra materialumas; ji nepasitiki viskuo, ko negalima paliesti. Barthes’as ją pavadina proletariato logika. Petit-bourgeois nenori etikečių ir siekia, kad jų mitologija įsitvirtintų kaip norma (tai atspindi dauguma profesionalų parengtų publikacijų apie antrą pakopą), o proletariato egzistencijai reikia bourgeoisie, nes tik paneigdami buržuazinę mitologiją jie gali formuoti savąjį tapatybės mitą (todėl ši mitologija dominuoja komentarų sekcijose). Kraštutinis materializmas teigia, jog pasyvus investavimas turi tiek pat logikos, kiek Pinokio bandymas užsiauginti pinigų medį, nesvarbu, kad visi fondai sugrąžins daugiau, nei buvo įmokėta. Ir vis dėlto šis skepticizmas nėra susijęs su išsilavinimu ar jo stoka, jis pagrįstas gyvenimiška patirtimi sistemoje, kurioje niekas iš niekur neatsiranda, tačiau lengvai išnyksta: gyvenama nuolatinėje baimėje, jog kažkas bando atimti tai, dėl ko buvo taip ilgai vargta. Tai kitas ETF & Chill spektro galas. Ši mitologija atsisako pripažinti bet kokią veiklą, kuri neatitinka materialaus darbo sampratos. Todėl biurai, įkūnydami viską, ką ši mitologija atmeta, tampa priešo manifestacija – žmonės dirba, gauna pinigus, tačiau nieko nesukuria. Ir, priešingai nei mano ją išpažįstantys, ši mitologija irgi nėra pirminė kalba, ji yra buržuazinės mitologijos negatyvas: norint atkurti pasaulio pirmapradiškumą, pirminiu taikiniu tampa ne korporatyvinės sistemos, o žmonės, bandantys jose išgyventi.

Dekonstruotas ETF & Chill mitas pirmiausia apnuogina kultūrinę impotenciją susitarti dėl bendros ateities vizijos. Kol viena visuomenės dalis čilina tikėdamasi šviesaus rytojaus, kita – įtariai žvalgosi ieškodama naujos grėsmės. Tokiame įtrūkyje ateitis suspenduojama, todėl nebėra bendras kūrybos projektas. Tai suteikia galią kapitalui egzistuoti savarankiškai, o jis, vilnydamas per algoritmus, ignoruoja ir nesiskaito su abiejų grupių lūkesčiais. Kai mitas praryja istoriją, lieka tik laukti: pirmiems – kad bent senatvėje pavyks išsipirkti nuvertėjusį laiką, antriems – kad atgavę pinigus galės juos materializuoti dabar, bent akimirkai sustabdydami žaidimą, kurį jau pralaimėjo.

Vasarą parke stebėjau moterį, vediną gal penkerių metų mergaite, o kita ranka tempiančią triratuką. „Sakiau, kad neimam, dabar turėsiu nešti!“ – šaukė. Mergaitė verkė. Turbūt tą akimirką, kai prižadėjo tikrai važiuosianti triratuku, tuo ir tikėjo. Paskui pavargo minti. Tai ir buvo jos kaltė.

Į Liepkalnio slidinėjimo trasas vyras atsivedė du berniukus – vyresniam, gal aštuonerių, niekaip nesisekė užsisegti slidinėjimo batų – tėvas dėl to jį gėdijo. Žinau, kaip sunku užsisegti slidinėjimo batus net suaugusiajam. Vėliau sutikau juos ant kalno – vyras toliau koneveikė sūnų. O skaudžiausia man pasirodė paties vaiko reakcija – jis sutrikęs ir susigėdęs šypsojosi.

Daivos Kairevičiūtės nuotr.

Visa gera literatūra vaikams irgi parašyta tų, kurie nemylėjo ar nemėgo vaikų, – mintis, neseniai pacituota Gyčio Norvilo; kiek anksčiau viename iš interviu tai teigė Gintarė Adomaitytė. Nežinau, ar posakio autorystė ir priklauso Gintarei, o gal dar kam nors kitam. Net ne tai svarbiausia. Pamenu, prieš trejetą metų perskaičiusi minėtą pokalbį būtent ties šia vieta stabtelėjau. Talentingos rašytojos mintis man pasirodė ir baugi, ir kartu paprasta; sakyčiau, net geniali. Sužavėjo tiesos sakymas, apnuoginta esmė – apie mus, žmones.

Nemėgstu vaikų – taip norėjau pavadinti šį tekstą. Žinau, daugeliui toks teiginys pasirodytų žiaurus, bet nemenkai visuomenės daliai – savas. Pati kažkuriuo metu taip teigdavau; net ir tada, kai tapau daugiavaike motina. Tiesa, visuomet patikslindavau – išskyrus savus, tik dabar man tai skamba alogiškai.

Mano vaikai užaugo, o aš iki šiolei taip ir neparašiau jokio teksto vaikams. Apie vaikams parašytas knygeles turiu nuomonę ir kaip motina, ir kaip žmogus, šiek tiek nusimanantis apie tekstus, – jų, gerų, yra tikrai labai mažai, todėl tai guodžia bent vienu aspektu – rašytojų, nemėgstančių vaikų ir dėl to gerai rašančių jiems, labai nedaug.

Iki šiol ne per labiausiai veržiuosi kalbėtis ar žaisti su vaikais. Bet noriu juos mylėti ir suprasti – ne tik savus. Jei dabar rašyčiau knygą vaikams, norėčiau rašyti tai mergaitei su triratuku ir berniukui, nesugebėjusiam užsisegti slidinėjimo batų. Deja, iki šiol galėčiau suregzti nebent siaubo pasakas, kurias ir pasakodavau savo mažiems vaikams, kurdama čia ir dabar, iš galvos. Bet iš tiesų knygos labiau reikėtų ne vaikams, o jų tėvams.

Šiemetinio „Kino pavasario“ festivalio filmas „Sentimentali vertė“ (rež. Joachim Trier) – irgi didele dalimi apie tėvų ir vaikų santykius. Talentingo režisieriaus vaikystėje patirta siaubinga trauma paveikia ir jo santykius su dukromis. Tėvas kuria paskutinį filmą vienai jų, dar kartą išgyvendamas vaikystėje patirtą siaubą, tik dabar jį norėdamas papasakoti per savo dukrą, filme turinčią įkūnyti jo motiną. Vyresnėlei perdavęs ne tik talentą, bet ir gyvenimišką nerimastingumą ir depresiją, ieškodamas supratimo ir bandydamas atitaisyti klaidas, su jos pagalba dar kartą perkuria save. Tebūnie, dėl meilės.

O gal nemylėti pačios pažeidžiamiausios visuomenės grupės – tai nemylėti to, kas slypi tavo paties viduje? „Vidinis vaikas“ – turbūt viena labiausiai psichologų nuvalkiotų sąvokų, tapusi beveik kalbiniu triukšmu. Ir vis dėlto jis egzistuoja. Tebenori siausti ir krėsti eibes. Laužyti normas, bandyti ribas. Nori meilės ir supratimo. Ir nieko baisiau nėra už jo skausmą ir pyktį. Galbūt visi genialieji rašytojai ir rašė tam, kas nemylimas ir nesuprastas tūno jų viduje. Sau.