Žmogiškų vertybių žlugimo apogėjus, pasaulio sąžinės krizė, tapatybės krizė, bendruomenės psichologinių jėgų išsekimas – visos šios diagnozės skirtos postmoderniai kultūrai ir postmoderniam žmogui apibūdinti. Tūkstančiai savęs konstravimo, kūrimo ir įprasminimo būdų yra atviri dabartiniam žmogui, tačiau su pasaulio atvirybe ateina ir sunkumas pasiekti savęs paties vientisumą. Siekdamas sukurti tą kažką „vientiso“, XXI amžiaus žmogus privalo rinktis iš daugybės vertybinių, kultūrinių, savęs suvokimo, identifikavimo priešybių ir bandyti suderinti tai, kas kartais nesuderinama. Viena vertus, aktyviai sakome „taip“ atviram požiūriui į kultūrinę įvairovę, skirtingus civilizacinius standartus, elgesio normas. Savaime vertinga tampa jaustis „pasaulio žmogumi“, nes tai tarsi rodiklis, kad asmens atvirumas eina išvien su pasaulio atvirumu. Kita vertus, vis dažniau tautinę tapatybę pradedame laikyti itin vertinga duotybe, suteikiančia asmeniui tam tikrus vertybinius, kultūrinius orientyrus, kurie tampa esmingai svarbūs siekiant išlaikyti balansą sparčiai kintančioje socialinėje aplinkoje. Remiantis „Tarptautinių žodžių žodynu“, „identitetas“ reiškia tą, ką ir lotynų kalbos žodis „idem“, taigi buvimą, išlikimą „tuo pačiu“. Savaime suprantama, kad apie tokį „buvimą“ ir „išlikimą“ galima prasmingai kalbėti tik atžvilgiu to, kas egzistuoja laike, kas trunka, kinta ir tame kisme išlieka. Arba neišlieka, ir tada tapatybė suyra. Tad šie tautinės ir kosmopolitinės tapatybių konfliktai ir jų suaktualėjimas rodo viena – gyvename laikais, kai sąmoningai reflektuoti savo tapatybę tampa kaip niekad svarbu. Išskirtinai stipriai jaučiama, jog tapatybė yra naratyvas, per kurį atsigręžiama į praeitį, kad numatytume ateitį ir kartu konstruotume dabartį (žr. Anthony Giddens, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, iš anglų k. vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 2000).

Į praeitį atsigręžti verta ne vien dėl tapatybės reflektavimo, bet ir dėl būdų, kaip reflektuoti tapatybę. Kaip ryškus kelrodis, padedantis braižyti tam tikras postmodernaus žmogaus tapatybės trajektorijas, iškyla Algirdas Julius Greimas, pasaulyje žinomas kaip Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjas, tačiau lietuvių kultūrinei sąmonei iki šiol likęs gana mįslinga figūra. Nors savo semiotikos mokyklą „statė“ prancūzų kalba, kitas – „lietuviškasis“ – Greimas nuolat į išeivijos spaudą rašė įvairiausiais kultūros, politikos ir visuomenės klausimais. Skaitant jo publicistiką išryškėja ne tik kritiškas tiek Vakarų, tiek Lietuvos kultūros būklės vertinimas, bet ir itin aštrus, reflektyvus žvilgsnis į tapatybės suvokimą ir būtinybę ją sąmoningai apmąstyti. Esė „Šis tas apie kultūrą“ dalį „Kultūra ir tauta“ Greimas užbaigia žodžiais: „Taigi nelengva būti drauge ir lietuviu, ir žmogumi“ (A. J. Greimas, „Šis tas apie kultūrą“, Gyvenimas ir galvojimas, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 197), taip nurodydamas į savo paties savivokos konfliktą, patiriamus sunkumus derinant bendražmogiškąją ir lietuviškąją kultūras. Turbūt ne veltui į Vytauto Kavolio klausimą, kokią reikšmę jo mąstymui turi lietuviškoji patirtis, Greimas atsakė: „Aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai“ (A. J. Greimas, „Intelektualinės autobiografijos bandymas“, interviu su Vytautu Kavoliu, Metmenys, 1985, Nr. 50, p. 13).

Nepaisant Greimą lydėjusios „šizofreninės“ būsenos, jis šiame aiškių atraminių taškų stokojančiame pasaulyje sąmoningai ir tvirtai pasirinko gyventi tarytum su keliomis tapatybėmis. Tas tvirtumas žavi ir dabartinį skaitytoją, nors Greimas didžiąją dalį savo publicistikos parašė dar prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę. Nors, filosofo Bronislovo Kuzmicko žodžiais tariant, vis dažniau atrodo, kad joks stabilesnis „tapatumas“ neįmanomas pasaulyje, kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės, Greimas mums, šio pasaulio gyventojams, turi išties daug ką pasakyti. Pasikliaudami jo nurodytomis kryptimis, galime atrasti tikslingesnį kelią link aiškaus savęs suvokimo ir sąmoningumo, kurio dažnai trūksta ir kurio taip įnirtingai ieškome.

Kodėl Greimui sunku būti ir lietuviu, ir žmogumi? Iš kur kyla šis nesuderinamumas? Įdomu tai, kad, nepaisant šios skirties, Greimas yra išreiškęs įsitikinimą, jog apskritai „kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra. Daiginti ją savo širdyse, prikrauti jos pilnus savo smegenų stalčius, sėti ją po tėviškės laukus, kad tik jinai būtų žmogaus veikalas, skirtas žmogui pagerbti ir jam padėti, – ir tik tai“ (A. J. Greimas, „Apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius“, Mintis, 1947, Nr. 134). Tačiau savo tiršta, įtaigia kalba Greimas įtraukia skaitytoją į savęs, ir kaip lietuvio, ir kaip žmogaus, paieškas ir kviečia tapatybę apmąstyti iš kelių perspektyvų. Skaitant jo lietuviškas publikacijas ir laiškus galima įžvelgti ir verta analizuoti tris sąmoningumo problemas – tai buvimas sąmoningu žmogumi, buvimas sąmoningu lietuviu ir paties Greimo tarsi „mišri“ tapatybė – būnant ir lietuviu, ir žmogumi.

Greimas, kalbėdamas apie sąmoningą žmogų, visų pirma kreipia dėmesį į kultūrą gryniausia prasme: „Kultūra tai globalinis išsisakymas – literatūros, meno, filosofijos ženklais – mūsų pilnutinės, autentiškos, praeities pritvinkusios dabarties išsakymas“ (A. J. Greimas, „Istorijos vaizdai ir istorinė galvosena“, Santarvė, 1953, Nr. 6 (11), p. 2–3). Būtent atsakomybę išsakyti dabartį, būti atsakingam už ateitį jaučiantis asmuo Greimui yra savotiška sąmoningo žmogaus siekiamybė. Visgi autoriaus matoma realybė yra gerokai kitokia – sąmoningame amžiuje išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo siaubą, Greimas savo tekstuose dažnai kalba apie žmonijos krizę, bendražmogiškumo krizę, yra nepaprastai kritiškas Vakarų kultūros atžvilgiu. Esė „Nerami sąžinė“ Greimas rašo: „XX amžiaus menkumas ir didybė. Jis – sąmoningumo amžius. Anksčiau mes tik gyvenom, o šiandien – matom. Ir tai, ką matom, labai jau negražu. Norim užsimerkti, bet negalim“ (A. J. Greimas, „Nerami sąžinė“, Naujienos, 1958, Nr. 441, p. 1). Autoriaus teigimu, XX amžiaus žmogus yra nevilties vaikas ir kalbėdamas apie šio amžiaus Vakarų kultūrą jis skelbia jai tokią diagnozę: „Dvasinių vertybių krizė, žmogaus krizė, pasaulio sąžinės krizė, įvairūs variantai ir bandymai formuluoti vieną ir tą pačią nusivylusios, pralaimėjusios, savęs nebesurandančios žmonijos dvasinę būklę“ (A. J. Greimas, „Laisvė ir „užsiangažavimas“, Šviesa, 1949, Nr. 7, p. 1).

Sunku būtų šių diagnozių nesieti su visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus sąmoningumu. Šiame gana tragiškame kontekste Greimo žvilgsnis į XX amžiaus Vakarų žmogų primena Nietzschės žvilgsnį – žmogus, atmetęs tradicinius tapatybės modelius ir visas tradicines vertybes, žvelgia į save visų pirma kaip į sąmoningą žmogų, galintį pasirinkti konkretų savikūros kelią ir konkrečias vertybes. Greimo manymu, „nuolat susidarančios konkrečios situacijos stato žmogui klausimus „anapus Gėrio ir Blogio“ (A. J. Greimas, „Laisvės problema egzistencializmo, marksizmo ir freudizmo amžiuje“, Lietuviškasis liberalizmas, 1959, p. 87) ir, atrodo, jis išskirtinai aiškiai jaučia žmogaus laisvo rinkimosi paradoksą.

Įdomu tai, kad Greimo „sąmoningas žmogus“ dažniausiai apibūdinamas per priešpriešas, pavyzdžiui, per laimės kultūrą. Būtent toji laimės kultūra yra vienas esminių Greimo kritikos objektų – žmonija yra „kaimo durnelio šypseną atgavusi laiminga žmonija“, nes „viską išbandęs XX amžius pagaliau surado paskutinę kultūros metamorfozę – l a i m ė s  k u l t ū r ą“ („Šis tas apie kultūrą“, p. 205). Akivaizdu, kad Greimui asmens tapatinimasis su laimės kultūra yra gana smerktinas, tuščiaviduris. „Tikslu sau“ tapęs individas nebegali patenkinti savo gyvenimo įprasminimo poreikio, nes tikrąsias vertybes pakeitė tikėjimo ir prasmės surogatai. Greimas, siekdamas demaskuoti visas tas žmonijos laisvėjimo, progreso iliuzijas, yra kandus, netgi pašaipus: „Didžioji revoliucija, tikėjusi vienu rašalo brūkšniu ir keliais giljotinos peilio smūgiais išlaisvinti žmogų ir suvisuotinti laisvo ir kilnaus žmogaus tipą“ („Laisvė ir „užsiangažavimas“, p. 134). Mąstant apie minėtąją laimės kultūrą, žmoniją su „kaimo durnelio šypsena“, iš tiesų kyla klausimas, „ar galima romantiškai kalbėti apie laisvinimus ir laisvėjimus ir tuo pat metu gyventi beprasmiškumo ir smirdalų epistemą?“ (A. J. Greimas Arvydui Šliogeriui, Asmuo ir idėjos, sudarė Arūnas Sverdiolas, 1990, p. 379). Juk laisvėjimas visuomet yra labiau susijęs su žmogaus būtimi, o ne buitimi, tai yra su savivoka, o ne fiziniu buvimu kažkur. Tad būtent tos iliuzinės laimės kultūros žmogus yra priešingybė Greimo sąmoningam žmogui. Aiškiai jusdamas dabarties atsakomybę ir ateities atvirybę, Greimas mato būtinybę toje Vakarų išgyvenamoje identiteto krizėje įsisąmoninti esamų vertybių žlugimą ir įžiebti norą jas pervertinti.

Prisimenant Greimo žodžius „Taigi nelengva būti drauge ir lietuviu, ir žmogumi“ , kyla poreikis apmąstyti, kodėl buvimas sąmoningu žmogumi yra kitoks nei buvimas sąmoningu lietuviu, kodėl šie sąmoningumai skiriasi. Greimas linkęs „sąmoningą lietuvį“ apibūdinti per priešpriešas, tad atsiranda būtinybė analizuoti specifinį Greimo santykį su istorija, tautos santykį su istorija. Autorius itin dažnai kritikavo pernelyg stiprų lietuvių orientavimąsi į praeitį – per daug kalbama apie tokią lietuvišką kultūrą, kokia ji buvo, per mažai apie tokią, kokia ji turėtų būti. Turbūt aštriausios Greimo kritikos strėlės skirtos būtent tam stipriam lietuvių prisirišimui prie nepagrįstų, menkaverčių vertybinių iliuzijų – lietuvių tautos senumo, kalbos grynumo, garbingos kunigaikščių praeities, savų autorių didybės. Tai yra tautos savidestrukcija – šis įsikibimas į praeitį ir jos aukštinimas rodo siaurą lietuvių kultūrinį akiratį. „Praeities didybė, jei ir būna naudinga, tai vis tiek gaubia dabartį savo milžinišku šešėliu ir slegia mažą nūdienį žmogų“ („Istorijos vaizdai ir istorinė galvosena“, p. 3), – rašo Greimas ir tvirtai pareiškia, kad „lietuvių tautai reik išmokti protu, o ne jausmais pagrįsti savo žmogiškąsias ir tautines vertybes“ (A. J. Greimas, „Kuo daugiau sąmoningumo“, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 323). Iš to galima daryti išvadą, kad Greimui tautos jausmai tolygūs tautos nesąmoningumui, o tautos protas – sąmoningumui.

Tai kaipgi sąmoningai elgtis lietuvių tautai? Apie lietuviškumo kelią Greimas kalba nepaprastai raiškiai, turbūt esminis jo tikslas yra pabrėžti būtinybę natūraliai eiti link lietuvių kultūrinio savitumo, atsisakyti desperacijos siekiant „įeiti į Europą“. Besiugdanti lietuvio tautinė sąmonė turi atsigręžti į kultūros vienovę, bendražmogišką kultūrą. Būtent tai yra sąmoningas savo tapatybės, o su ja ir ateinančios atsakomybės suvokimas. Tai yra lietuvių tautos ryžto klausimas, ryžto demaskuoti istorines iliuzijas ir sąmoningai kurti istoriją, ir, svarbiausia, ne desperatiškas noras „būti Europa“, o sąmoningas pasiryžimas iš naujo „kurti Europą“. Galiausiai, pasak Greimo, „lietuviškoji kultūra yra rezultatas, kuriuo pasidžiaugsime, kai jį būsime pasiekę, o ne metodas, ne kelias, kuriuo reikia eiti“ („Apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius“).

Greimas aktyviai apmąstė, ką reiškia „lietuviškasis“ ir „žmogiškasis“ sąmoningumas, tačiau negalima nepastebėti prieštaringos paties autoriaus buvimo ir sąmoningu lietuviu, ir sąmoningu žmogumi patirties. Akivaizdu, kad jis pats patyrė dvikultūriškumą, tarytum sąmonės dvilypumą. Ir turbūt jo nuolatinis kalbėjimas apie būtinybę Lietuvai pasivyti Europą, net tam tikras angažavimasis kilo ne vien iš siekio „gydyti“ lietuvių tautą ir jos sąmoningumą – turbūt tai kilo ir iš noro „išgydyti“ patį save, savo kultūrinės sąmonės skilimą. Čia ir iškyla sunkumas būti ir lietuviu, ir žmogumi – ir jausti tautos likimo bendrystę, džiaugsmus ir skaudulius, ir suvokti savo vaidmenį pasaulyje, išlaikyti kritišką žvilgsnį ir siekti universalumo.

Skaitant Greimo publikacijas ir gilinantis į jo mintis, išryškėja stebinanti jo laikysena – jis sąmoningai pasirinko dvilypį asmens tapatumo modelį. Greimas pats save vadino kultūriniu juodadarbiu, atsakančiu į visus lietuviškus klausimus, nesvarbu, patinka jie ar ne. Ir turbūt šis jo pasirinkimas gyventi tam tikrą dvilypį gyvenimą, nuolat bandant iš prieštarų sukurti kažką vientiso, yra savotiška sąmoningumo viršūnė. Nors ši viršūnė yra akmenuota, būnant joje trūksta tuos tapatybės plyšius užpildančio oro, tačiau tai yra sąmoningai pasirinktas pamatas po kojomis, suteikiantis gyvenimo įprasminimo galimybes. Įsipareigojimas ir universalumui, ir lietuviškumui Greimui padėjo kultūrinių simbolių, modelių, kalbinių klišių tirštumoje įveikti miglotą postmodernaus žmogaus būseną.

Taigi, ką mums šiandien visame pasaulio kisme, tapatybių konfliktuose sako Greimas? Ar yra būdas būti ir lietuviu, ir žmogumi? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Greimas tik sukuria erdvę – didelę erdvę kelti šiuos klausimus ir garsiai juos apmąstyti. Esame neabejotinai kviečiami ieškoti atsakymų į sunkų egzistencinį klausimą – ką pasirinkti atvirybėje, nesant patikimų kriterijų? Pasaulyje, kuriame beprotiškas gyvenimo tempas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ir savęs ieškojimo veiksmus, kaip niekad svarbu atrasti laisvo, vitališko ir kritiško mąstymo kelią. Ir Greimas nurodo kryptį – tai sąmoningai jaučiama atsakomybė suvokti tą gilią kultūros krizę ir užsiimti vertybių kūrimo procesu. Tai atsakomybė už dabartį, atsakomybė už ateitį, atsakomybė už žmoniją ir atsakomybė už žmonijos, o kartu ir savęs „projektavimą“. Tad, matyt, ne taip ir svarbu tiksliai atsakyti į klausimą dėl buvimo ir lietuviu, ir žmogumi – daug svarbiau suvokti būtinybę eiti šio klausimo atveriamu klaidžiu, akmenuotu, tačiau gyvybiškai svarbiu keliu.

Šie faktai, skaičiai ir lotyniški terminai tiesiogiai siejasi su nerimą keliančia mūsų dienų politine realybe. Reikalas tas, kad istorinėje situacijoje, kurioje daug kalbama ne tik apie jau realiai vykstantį „naująjį Šaltąjį karą“, bet ir apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę, Lietuva užėmė bekompromisę, visiškai nelanksčią ir kraštutinę 1991 m. susikūrusios globalios neoliberalios pasaulinės tvarkos gynimo poziciją. O ši globali neoliberali pasaulinė tvarka savo ruožtu yra XVIII a. pabaigoje startavusio „vienpolio“ pasaulio tęsinys, kulminacija, bet kartu ir – galimas daiktas – pabaiga.

„Vienpolio“ pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti „šiuolaikiniu pasauliu“ plačiąja šių žodžių prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizaciniai centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, ką ir kalbėti apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliai, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Prancūzijos revoliucija, kurioje šėlusi antikristiška dvasia vėliau su dar didesniu nuožmumu prasiveržė Rusijos revoliucijoje ir kituose satanistiniuose išpuoliuose prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija – paklojo šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Kitas britiškosios Apšvietos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusios laisvosios rinkos utopijos (tikėjimo, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią visuomenės ateitį) gimimas. Marksizmas buvo reakcija į šios utopijos sukeltas kančias, reakcija, atnešusi žmonijai naujas kančias ir hekatombas ant „šviesios komunistinės ateities“ aukuro. Liberalaus („Vakarų“) ir marksistinio („Rytų“) projektų konkurencija, kurios išraiška buvo „Šaltasis karas“ ir vadinamasis „dvipolis pasaulis“, žvelgiant giliau, dvasiniu žvilgsniu – sub specie aeternitatis – buvo ginčas tarp dviejų sekuliarių tikėjimų, vykstantis iš tikrųjų „vienpolio“ – nuo Dievo sparčiai tolstančio „Vakarų“ pasaulio – viduje. Žlugus marksistiniam projektui ir jo nešėjui, valstybei-mesijui SSRS, likusi vienintelė valstybė-mesijas JAV savo filosofų lūpomis paskelbė apie „istorijos pabaigą“, kuri turėjo reikšti pergalingą liberalios demokratijos ir neoliberalaus kapitalizmo modelio žygį per planetą. Tačiau JAV ketvirčio amžiaus mesijinio vadovavimo rezultatas – nuolat gilėjanti globali politinė, ekonominė ir ekologinė krizė. Kaip ir SSRS, JAV nėra tikras mesijas. Nuo tikrojo Mesijo ir jo mokymo Vakarai pradėjo sparčiai gręžtis pradedant Prancūzijos revoliucija ir britiškojoje Apšvietos versijoje triumfavusia laisvosios rinkos utopija, pasak Karlo Polanyi, „tikru tikėjimu žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Propagandinis kalbėjimas apie „visą civilizuotą pasaulį“ ir to pasaulio atstumtą valstybę X (mūsuose tai paprastai būna Rusija, Baltarusija, Iranas, Venesuela, Sirija, kitos mesijinę JAV valdžią kvestionuojančios šalys) nuslepia nepatogią tiesą, kad iš tikrųjų patys „Vakarai“, būdami mažuma, priešpriešina save ne tik didžiajai pasaulio daliai, bet ir visai Homo sapiens rūšies istorijai. Pavyzdžiui, tvirtindama, kad NATO yra gynybinė organizacija, propaganda, aišku, nepasako, kad už „auksinio milijardo“ ribų likęs pasaulis šią organizaciją laiko jėga, ginančia to milijardo interesus likusių šešių milijardų planetos gyventojų interesų sąskaita. 2013 m. pabaigoje „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis (65 šalyse buvo apklausta 70 tūkstančių žmonių), didžioji dalis Žemės gyventojų mano, kad didžiausią grėsmę pasaulio saugumui kelia pagrindinė NATO valstybė – JAV (taip manė 24 % apklaustųjų). Kinijai teko trečioji vieta (6 %). Rusijai – tik dvylikta (2 %). Nuo savo krikščioniškųjų šaknų vis labiau tolstančių „Vakarų“ istorija (prasidėjusi Liuciferio – t. y. Šviesnešio – įžiebtoje Apšvietoje) tesudaro apie 0,1 % viso Homo sapiens rūšies nueito istorinio kelio. Bet kiek įžūlios puikybės toje 0,1 %! Šia puikybe persmelktos ir pastangos „dekonstruoti“ tradicines šeimos ir santuokos sampratas. Popiežius Benediktas XVI tai pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“.

„Kalbant globaliai, mes artėjame prie bedugnės ir esame pilni ryžto į ją kristi, tai radikaliai mažina mūsų perspektyvas oriai išgyventi“, – viename pastarųjų interviu sako Noamas Chomsky, kaip ir didžioji dalis planetos gyventojų manantis, kad didžiausią pavojų pasaulio saugumui kelia JAV. Pasak jo, žmonių giminė dabar išgyvena unikalų savo istorijos momentą, kai jau labai greitai gali paaiškėti, „ar vadinamosios protingos gyvybės eksperimentas tęsis, ar mes nuspręsime ją sunaikinti“. Kitaip nei ateistas Chomsky, krikščioniška sąmonė fakte, kad būtent kadaise krikščioniškuose buvusiuose Vakaruose suvešėjo didžiausios grėsmės pačiai Homo sapiens rūšies egzistencijai, negali nematyti didžios ir baisios religinės paslapties. Negali būti atsitiktinumas tai, kad apgailėtina dabartinė žmonijos ir jos gamtinės aplinkos būklė vainikuoja mūsų rūšies istorijos periodą, tetrukusį vos apie vieną tūkstantąją tos istorijos dalį. Dalį, kurioje žmonijos politinė ir ekonominė raida priklausė pirmiausia nuo krikščioniškas šaknis turinčių, bet nuo jų sparčiai tolstančių Vakarų minties ir valios. Nustojęs būti homo religiosus, Vakarų elitas (o kuo toliau, tuo labiau ir platieji visuomenės sluoksniai) per vieną tūkstantąją Homo sapiens istorijos dalį atvedė žmoniją prie problemos, kurios pastaroji nežinojo 99,9 % savo istorijos trukmės.

Pasaulio sunaikinimo potencialas, glūdintis postkrikščioniškojoje civilizacijoje, liudija, kad ją steigiantis pradas yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Kaip Žemė galėjo pagimdyti rūšį – vienintelę šalia milijonų kitų, – galinčią sunaikinti pačią Žemę? Ateistas samprotaus apie atsitiktinę genų mutaciją, „gamtos klaidą“, kurią kai kas siūlo taisyti radikaliai mažinant žmonių skaičių planetoje. (Tai, kad tokių siūlytojų daugiausia yra tuose pačiuose nukrikščionėjusiuose Vakaruose, aišku, irgi nėra atsitiktinis dalykas.) Yra kalbančių apie tai, kad pati gyvybė į Žemę atkeliavo iš kitų visatos vietų. Tačiau krikščioniškai sąmonei postkrikščioniškosios Vakarų civilizacijos naikinamasis potencialas yra dar vienas Dievo ir jo priešininko buvimo įrodymas. Pasak Fiodoro Dostojevskio, žmogaus siela yra Dievo ir velnio kautynių vieta. Žmogaus sieloje Dievo dvasia kaunasi su dvasia, gundžiusia Kristų dykumoje. O dvasia – ne Žemės pagimdyta. Ir mūsų rūšies keliamas pavojus planetai yra ne atsitiktinės genų mutacijos padarinys, ne gamtos klaidos pasekmė, bet pasekmė dvasinės klaidos, klaidingo Šviesnešio suvedžiotų Vakarų pasirinkimo. Vakarų supasaulėjimas nereiškia jų nudvasėjimo. Jis reiškia stojimą dvasios, gundžiusios Išganytoją dykumoje, pusėn. „Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Lk 4, 5–7): Vakarai parpuolė ant žemės ir pagarbino Šviesnešį. Ir jis atidavė Vakarams pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, paradoksas – visiškai supasaulėjusi Vakarų civilizacija pasauliui kelia mirtiną grėsmę. Tačiau jokio paradokso čia nėra. „Šio pasaulio kunigaikštis“ (Jn 16, 11) siekia sunaikinti Dievo paveikslą žmonijoje ir subjauroti Dievo sukurtą pasaulį.

Ir jis atidavė Vakarams pasaulį. Besąlygiškas Vakarų flagmano – JAV – politikos palaikymas iš esmės reiškia ne ką kitą, o visišką Lietuvos nacionalinių interesų paaukojimą dėl „vienpolio“ pasaulio išsaugojimo reikalo. Ir, atrodo, jokia kaina Lietuvos valdantiesiems neatrodo per didelė, kad šis „šventas“ reikalas būtų apgintas. Bet jis tikrai nėra šventas. Vakarų pasaulinio viešpatavimo eros pradžioje žūsta jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Lietuva tikrai nebuvo viena iš šalių, kurios kūrė savo nacionalinę gerovę apiplėšinėdamos kolonijas. Trumpą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nutraukė radikalia vakarietiška ideologija (marksizmu) apsiginklavusios SSRS okupacija. Deja, jos pabaiga netapo Pirmosios Respublikos (1918–1940) „sėkmės istorijos“ (nepaisant visų jos trūkumų) pakartojimu. Neoliberalios globalizacijos (propagandos vaizduojamos kaip natūralaus, kone gamtinio proceso) padaryti nuostoliai didžiausiam šalies turtui – jos žmonėms – yra ne mažesni negu komunistinio eksperimento. Buvę komunistiniai kraštai į neoliberalųjį globalųjį kapitalizmą įėjo kaip sistemos centrą aptarnaujanti periferija, kitaip tariant, kaip Vakarų kolonijos. Kinija tiekia pigias prekes, Rusija – dujas ir naftą, buvusios komunistinės Europos šalys – pigią darbo jėgą. Aišku, buvimas NATO nare įpareigoja. Bet Graikija ir Vengrija – taip pat NATO narės. Kaip ir Lietuva, Vengrija buvo komunizmo auka. Iš kur tas Lietuvos užsienio politikos formuotojų uolumas ginant neoliberalųjį globalųjį status quo? Gal atsakymas slypi jų komunistinėje praeityje? Komunistų partija valdė valstybę-mesiją – SSRS. Mesijas pasirodė esąs netikras. Apsišaukėlio pseudovakarietiškas marksistinis mokymas buvo demaskuotas, o jis pats – gėdingai ketvirčiuotas, sukapotas į penkiolika gabalų ir išmestas į istorijos šiukšlyną. Į jo vietą atėjo kitas mesijas, skelbiantis dabar jau tikrai teisingą mokymą, neoliberalią gerąją naujieną pasauliui. Dar vieną Vakarų gerąją naujieną. Kaipgi tokiam netarnausi? Tik reikėtų turėti drąsos dalykus matyti tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie mums patinka. Mūsų užsienio politika yra šis tas didesnio negu vien tik burnojimas prieš Rusiją. Nekritiškas užsiangažavimas JAV užsienio politikos vektoriui priešpriešina mus ne tik Rusijai, bet ir didžiajai pasaulio daliai ir visai Homo sapiens rūšies istorijai.

Nužudyti Dievą – nužudyti žmogų. Tai gerai suprato tokios skirtingos asmenybės kaip Fiodoras Dostojevskis ir Friedrichas Nietzsche. „Jeigu nėra Dievo, tuomet viskas leista“, – sakė pirmasis. O džiaugsmingai Dievo mirtį konstatavęs Nietzsche pranašavo „antžmogio“ atėjimą. Pastarasis pranoksiąs žmogų taip, kaip žmogus pranoko beždžionę. Iš šių trijų tik žmogus garbina Dievą. Jei ir galima įsivaizduoti Homo giminei priklausančią rūšį, kurios atstovų viena esminių savybių būtų įgimtas ateizmas, tai būtų jau visai kita rūšis, ne mes, ne Homo sapiens. Ką gi – vadinamieji „transhumanistai“ visai rimtai kalba apie tokį žmogiškumo įveikimą. Svarstoma, kaip tokie antžmogiai elgsis su tais, kurie liks „tik žmonėmis“. Linkstama prie nuomonės, kad tikriausiai kurį laiką antžmogiai ir žmonės gyvens vieni šalia kitų. Kaip kadaise Homo sapiens ir Homo neanderthalensis. Galiausiai, aišku, dabartinių žmonių lauktų neandertaliečių likimas. Jei taip atsitiktų, tai būtų visiškas Šviesnešio triumfas. Bet kol kas jam priešinasi didžioji žmonijos dalis, kuri nebesutinka vadovautis Liuciferio suvedžiotų Vakarų protu ir paklusti jų valiai.

Šiais metais įvyko didelių permainų. Politikams pamokslaujant apie „sunkiai dirbančias šeimas“, žaibiškai pasklido Besąlyginių bazinių pajamų idėja, kurią kaip ilgalaikę strategiją priėmė Žaliųjų partija (Didžiojoje Britanijoje – Ž. D.). O štai dėl socialiniuose tinkluose rengiamų akcijų kompanijoms ir labdaros organizacijoms sunkiau gauti naudos iš priverstinio darbo programų, daugeliui žinomų kaip „įdarbinimo sistema“.

Faktai ir skaičiai iš esmės nepagrindžia rožinėmis spalvomis piešiamo politinio požiūrio į darbą. Tyrimai ištisai rodo, kaip darbas daugelį iš mūsų palieka skurde, maža to, jis dar sargdina, varo stresą, vargina ir demoralizuoja. [...]

Tačiau vien faktai ir skaičiai pokyčių neatneš. Mūsų kognityvinės darbo nuostatos yra anachronistiškos. Egzistuojančios šios srities kalbos / sąvokų struktūros nėra neutralios – jos iš anksto nuteikia mąstyti konservatyviai. Dešiniųjų žiniasklaida nuolat kalba apie „vengiančius darbo“ etc., nes tai suaktyvina moralinį užtaisą turinčias nuostatas, kurių neįmanoma ginčyti vien faktais. Antidarbas atkreipia dėmesį į šią moralinę dimensiją ir persvarsto visą problemą progresyviu požiūriu.

Esama moralinė prielaida – darbas kaip dorybė 

„Darbas“ yra laikomas dorybe, tačiau jis apima platų moralinį spektrą: pradedant labdaros organizacijomis ir menu, baigiant priverstiniu darbu ir bankininkyste. Tikėjimas įgimtu moraliniu darbo gėriu istoriškai buvo taikomas socialinėje inžinerijoje, ypač pereinant nuo žemdirbystės į pramonę, kai darbininkams motyvuoti ir bausmėms, tokioms kaip plakimas ir „dykinėtojų“ įkalinimas, pateisinti buvo pasitelkiama protestantiška darbo etika. (Knygoje „Anglų darbininkų klasės atsiradimas“ (Making of the English Working Class) istorikas E. P. Thompsonas aprašo, kaip protestantiškų sektų, tokių kaip metodizmas, etosas sukūrė veiksmingą gamyklų savininkams reikalingo disciplinuoto, punktualaus darbininko prototipą.)

Tariami darbo pranašumai visada apėmė kur kas daugiau už jo naudą ar rinkos vertę. George’as Lakoffas, kognityvinės lingvistikos atstovas, pateikė nuostatos „dirbti – tai paklusti“ paaiškinimą. Pirmoji dorybė, kurios išmokstame vaikystėje, yra paklusti tėvams, ypač atliekant darbus, kurie mums nepatinka. Vėliau, suaugus, mums moka už tai, kad paklustume darbdaviams, – tai vadinama darbu. Darbas ir dorybė tokiu būdu sujungiami mūsų smegenyse kaip paklusimas valdžiai. Tai ne vienintelė kognityvinė nuostata darbo pranašumams apibūdinti, tačiau ji nuolat palaikoma to, ką Lakoffas vadina konservatyvia moraline „griežto tėvo“ sistema.

Pavyzdžiui, šio „griežtumo“ moralinė nuostata slypi dabartinėje socialinio aprūpinimo sistemoje. Tiems, kurie nepaklūsta privalomam „darbo ieškojimo“ režimui, vis dažniau taikomi baudžiamieji metodai – šiai tendencijai pritaria daugelis politinių partijų. Politikai giriasi „griežtu požiūriu į išlaikytinius“, o kai kalba apie „ryžtingus veiksmus“ prieš „užkietėjusius bedarbius“, pagalvotum, kad šneka apie nusikaltėlius.

Bausmės akcentavimas yra nusiteikimo paklusti ženklas. Pats darbas istoriškai yra bausmė už nepaklusnumą, kaip iliustruojama Pradžios knygoje – Adomas ir Ieva neturėjo dirbti, kol nesulaužė Dievo draudimo, tada jis paskyrė jiems darbą kaip bausmę:

Nemokamas darbas, arba „viešieji darbai“, teismų vis dar kartais skiriami kaip bausmė. Panašiai ir įdarbinimo programos taiko privalomą darbą be atlygio – tai labai primena bausmę už nedarbo „nuodėmę“.

Įdarbinimo programos iliustruoja skirtumą tarp nuostatos ir interpretacijos. Kognityvinė nuostata yra paternalistinė, moraliai griežta, grįsta bausme (panašiai kaip „viešieji darbai“), o politikai tai interpretuoja kaip „pagalbą“ žmonėms „integruotis“ į visuomenę. Bet juk nuoširdi pagalba neturėtų grėsti turimų menkų pajamų praradimu.

Moralės požiūriu atrodo, kad politikai, didžioji dalis žiniasklaidos ir didelė dalis visuomenės vis dar yra užstrigę puritoniškuose principuose ir scenarijuose, kurie Reformacijos ir pramonės revoliucijos laikotarpiu Anglijoje, Amerikoje ir daug kur Europoje darė poveikį visuomenės darbo ir dykinėjimo nuostatoms. Beje, skaitant ankstyvuosius pasakojimus apie požiūrį į tuos, kuriuos Kalvinas vadino „tingiais dykinėtojais“, netgi gali aplankyti stiprus déjà vu jausmas. Krikščioniška labdara – kalvinistų stiliumi – neteikė pagalbos „nedirbantiems vargšams“, į juos buvo žiūrima kaip į likusius už Dievo išrinktųjų ribos, taigi neišgelbėjamus. Skurdas vis dar plačiai laikomas moraline individo nesėkme, nebent yra demonstruojama nepertraukiamo sunkaus darbo saviplaka.

Beje, jei manote esą laisvi nuo šio moralinio scenarijaus, išmėginkite eksperimentą: visą dieną praleiskite lovoje absoliučiai nieko neveikdami, tada dar dvi dienas pratinginiaukite – prabangus, savo silpnybėms nuolaidžiaujantis tingėjimas, relaxo supremo. Nedarykite nieko, kas nors kiek primintų darbą. Tuo pat metu stebėkite savo reakcijas ir nuotaikas. (O jeigu prasilaušite, sustos laikas ir pajusite išlaisvinantį potyrį tiesiog būti… sveikinu – tai antidarbas.)

Laisvalaikis – geroji darbo pusė

Laisvalaikio sąvoka darbo sampratą tik sustiprina. „Laisvalaikis yra ne-darbas, skirtas darbui. Laisvalaikis yra laikas, praleistas atsigaunant po darbo ir siautulingai, tačiau beviltiškai mėginant apie darbą pamiršti“, – rašoma Bobo Blacko esė „Darbo panaikinimas“ (The Abolition of Work).

Daugelis norėtume kur kas daugiau laisvalaikio – svajojame apie tai. Tačiau tikime, kad už jį reikia susimokėti. Todėl piktinamės bedarbiais dėl jų (įsivaizduojamo) „dykinėjimo kiaurą dieną“, o patys tapatinamės su savo darbais ir teisuoliškai bambame ar giriamės savo sunkiu darbu kaip išprotėję individai bihevioristų „skaldyk ir valdyk“ eksperimente.

Manoma, kad laisvalaikį, kaip ir laimę, reikia nusipelnyti darbu. Pagrindinė tokio mąstymo nuostata yra ta, kad nuolat esate nevertas – kad atpildas, t. y. laimė, visada priklausys nuo to, kaip ištversite kokią nors nemalonią veiklą (pavyzdžiui, „sunkų darbą“). Ir tokį požiūrį galėtume surasti ankstyvosiose moralinėse idėjose – pavyzdžiui, prigimtinės nuodėmės ir atpirkimo per kančią, – tačiau svarbus dalykas yra tas, kad archajiškai suvokdami darbą ir poilsį sergame sunkia ir nuolatine kultūrine neuroze.

Šalia šios darbo / laisvalaikio neurozės dar yra vartotojiškumas – supratimas, kad leisdami pinigus tapsime laimingi. Tai tarsi karamelės sluoksnis ant prasto puritoniško obuolio. Jei išleisite užtektinai pinigų, kad gautumėte (reklamuojamas) sąlygas laimei, neurozė iškils kaip atsitiktinis rūpestis ar miglotas kaltės jausmas, kad dirbate nepakankamai sunkiai. [...]

Antidarbas ir radikali politika

Žinoma, daugelis priešinasi vartotojiškumui dėl moralinių priežasčių. Anti-vartotojiška ir anti-kapitalistinė politika paprastai kreipia dėmesį į korporacijų godumą ir jo pasekmes, o ne į darbo etiką ir darbo maniją. Užimtumo didinimas yra dažnai nebyliai suvokiamas kaip naudingas, o kartais net skatinamas. Pavyzdžiui, Michaelas Albertas iš „ZNet“ „The Guardian“ straipsnyje teigia, kad „visiškas užimtumas“ turėtų būti vienas iš pagrindinių judėjimo „Occupy“ reikalavimų.

Čia matau daug ironijos. Kaip pažymi Sharon Beder knygoje „Parduodant darbo etiką“ (Selling the Work Ethic), kapitalizmo sistemos iškilimas nuo tradicinių turto ir galios koncentracijų skyrėsi būtent moraliniu darbo etosu ir protestantiško stiliaus disciplina: „Protestantizmo asketiškumas garantavo, kad pinigai, uždirbti kapitalistų, nebus išleisti nuostolingai, bet bus reinvestuoti, kad sukurtų daugiau kapitalo.“

Nors religinės šio etoso šaknys vėliau užleido vietą „utilitariniam pasaulietiškumui“ (kaip pavadino Maxas Weberis), moralinis darbo kaip dorybės supratimas tebetarnauja didžiojo verslo ir konservatyviosios politikos interesams. Tačiau, užuot šią problemą performulavę moralės požiūriu pagal progresyvų supratimą, daugelis esančių kairėje priima egzistuojančią etiką kaip savo pačių, visiškai susitapatindami su „sunkaus darbo“, „visiško užimtumo“, „griežtai su vengiančiais darbo“ ir pan. naratyvu.

Tad protestuojant prieš vartotojiškumą ir kapitalizmą moralinis status quo pateisinimas išlieka savo vietoje, beveik nekvestionuojamas. Jis turi daugybę formų – yra išrėkiamas geltonosios spaudos antraštėmis apie „pašalpų sukčius“ ar tyliai ataidi per visą žiniasklaidą kasdienėmis „diržų veržimosi“ formuluotėmis. Kairiųjų reakcija, jeigu ir atsiranda, griežtos moralinės darbo formuluotės nekvestionuoja, o dažniausiai patvirtina. Štai kur reikia progresyvaus požiūrio į antidarbą.

Antidarbas – sek paskui savo laimę

Antidarbas yra tai, ką darome iš meilės, malonumo, intereso, entuziazmo, įkvėpti, naudodami savo talentus ir pan. Tik keli laimingiausi iš to uždirba, kad galėtų pragyventi, tačiau būtent tai, ko gero, praturtina mūsų gyvenimus ir visuomenei naudos duoda daugiau nei daugelis darbų.

Savo antidarbo troškimo iki galo išreikšti negalime, nes jis neišsitenka egzistuojančiuose semantiniuose rėmuose. Būtent dėl to mums reikia šios sąvokos. Esama darbo / laisvalaikio dichotomija paskirsto gyvenimus taip, kad tai naudinga tik siauriems rinkos interesams ir iškreipia mūsų nemokamos veiklos įvertinimą. Tai nėra tik paviršinis kalbos dalykas ir žodžio apibrėžimai – tai siejasi su pažinimo rėmais, formuojančiais mūsų mąstymą ir galų gale apibrėžiančiais socialinę ir ekonominę politiką.

Antidarbas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų savybių. Negatyvi savybė – aiški išraiška, ko pasirenkame nedaryti. Melville’io Bartlbis geriausiai tai suformulavo: „Aš bevelyčiau to nedaryti“ – radikaliausias atsakymas, kurį būtų galima duoti visa apimančioje darbo kultūroje.

Antidarbas taip pat atmeta tai, ką laikome beprasmišku arba nemoraliu darbu. Tai galėtų būti bet kokia atvira ar subtili priverstinio darbo forma, darbo, neteikiančio jokios pozityvios naudos (tų, kurie jį dirba, manymu), darbo, sukeliančio žalingas pasekmes (fizines, psichologines, aplinkos), ir t. t.

Jeigu tyrimai, kuriuos per daugelį metų esu skaitęs, nepaseno, daugiau nei pusė šiuo metu egzistuojančių darbų Jungtinėje Karalystėje galėtų būti priskiriami prie nemoralių ir betikslių. Prisimenu, skaičiau „The Guardian“ ataskaitą apie 1993 metų britų visuomenės požiūrio apklausą, iš kurios paaiškėjo, kad apie 60 % britų darbuotojų nėra patenkinti savo darbu ir „jautė, kad jų darbas nėra naudingas visuomenei“ (daugiau nei kitų šalių, kur buvo atliekamos apklausos, darbuotojai).

Panašūs apklausų rezultatai pasirodo gana dažnai. Visai neseniai „The Independent“ pacitavo „YouGov“ apklausą, kuri atskleidė, kad „tiktai trečdalis mūsų teigia noriai einantys į darbą, kiti arba jaučiasi ambivalentiškai, arba savo darbo nekenčia“. „The New York Times“ straipsnis apibendrina vieną iš didžiausių apklausų apie amerikiečių darbo vietas: „Daugeliui iš mūsų, trumpai tariant, darbas yra sekinantis, slegiantis patyrimas, o dėl kai kurių suprantamų priežasčių situacija prastėja.“

Davido Graeberio esė „Apie niekinių darbų fenomeną“ (On the Phenomenon of Bullshit Jobs) tęsia temą apie nužmoginantį darbą ir išryškina antidarbo požiūrį į nereikalingą „darbų kūrimą“. Graeberis pabrėžia administracinio sektoriaus išsipūtimą (didesnį už vadinamąjį „paslaugų“ sektorių) ir produktyvių darbų išnykimą, nulemtą automatizacijos. Jis sako, kad turime moraliai ir dvasiškai kenksmingą sistemą, kurioje didžiuliai žmonių tuntai „praleidžia visą savo darbingą gyvenimą slapčia manydami, kad jų atliekamų užduočių nereikėtų iš viso“.

Teigiamai antidarbas galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokia veikla ar ne-veikla, kurią vertinate dėl jos pačios, o ne kaip priemonę tikslui pasiekti. Tai nereiškia, kad antidarbas turi būti iš principo malonus – tai tiktai pasirinktas veiksmas (ar ne-veiksmas), priimamas toks, koks yra, o ne renkamas taškų principu dėl kokio nors būsimo „uždirbtos“ laimės momento. Jis visada daromas dėl jo paties, skirtingai nuo „darbo“, kuris (mano apibrėžimu) niekada dėl jo paties nedaromas.

Be abejonės, darbas visuomet bus reikalingas, bet, tikėtina, sumažintas iki minimumo. Bertrandas Russellas rašė, kad „kelią į laimę ir gerovę nuties organizuotas darbo mažinimas“. Tačiau neatrodo, kad tai įvyks, kol darbas bus traktuojamas kaip dorybingoji moralinės dichotomijos pusė. Antidarbo esmę reikėtų suvokti kaip „naudingą“ žmogaus veiklą už vyraujančių rinkos vertės ir klusnumo rėmų.

Išsivaduoti reikėtų ir iš paklydusio sentimentalaus prisirišimo prie „sąžiningo darbo“ (deja, vis dar įprasto tarp kairiųjų). Kaip Robertas Antonas Wilsonas kartą pasakė: „Daugelis „darbų“ šiame amžiuje yra kvaili, monotoniški, ėdantys smegenis, erzinantys, dažniausiai betiksliai, iš esmės tai kankinančiai lėta mirtis iš nuobodulio, trunkanti maždaug 40–45 katorgos metus.“

Contributoria.com

Vertė Ž. D.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

–

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Stalingrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaid-muo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. [...] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. [...] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla. Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. [...] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. [...] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). [...] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. [...] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. [...] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. [...] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, [...] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija [...] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

–

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės [...], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt [...], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Giedrės Kazlauskaitės piešinys

Kreivi ir fundamentalizmo pelėsiais apaugę politiniai Rytų Europos veidrodžiai sutriko susidūrę su „Charlie Hebdo“ tragedija ir veikiau palaikė kovą su čia niekuo dėtu islamu ar pabrėžė ES vienybę, nei suprato „Je suis Charlie!“ įvykį ir jo turinį. Kažkoks cinizmas ir nesupratimas įsiskverbė tarp teroro smerkimo ir supratimo, kas yra „Charlie“. Putiniška teroristų „dubasinimo“ retorika yra paprasta – akis už akį, ir suvokiama – arba jie, arba mes; arba ES, arba „Islamo valstybė“, taip skambėjo politiniai pranešimai. Analogiška fundamentalistinė keršto retorika plito Europoje šimtmečiais ir rėmėsi tikėjimo, šeimos, nepajudinamo autoriteto vertybėmis. O „Charlie“ karikatūros yra priešingos tam: jos smerkia tokį fundamentinį susirinkimą. Laimei, religinė tolerancija neleido visa kuo apkaltinti islamo.

Suprasti, puoselėti laisvos nuomonės vertybę ar dar labiau – sulyginti ją su pagarba tautoms ir religijoms ar net laikyti dvasios laisvę aukštesniu, pirminiu principu yra iššūkis, kuriuo matuojama civilizacija. Pagarbos vieno kitam reikalavimas gali remtis ir galios, o ne pilietiškumo principu – tada teisus yra tas, kuris turi valdžią ir galios instrumentus: ginklus, policiją, religinę bendruomenę, kas gali manipuliuoti teismais ir pinigais. Jų negalima kritikuoti. Tačiau toks „juoko“ pastatymo į vietą sprendimas nėra atviras civilizacinei raidai, užgožia ją, kartu ir kultūrą, paverčia ją stipriųjų šlovinimo praktika, leidžiant tik gerai suderintas karikatūras. Tokiais atvejais menininkui belieka tikėtis, kaip teigia broliai Strugackiai, kad gyventi pilkųjų korumpuotoje visuomenėje yra geriau, nes gali ateiti dar baisesni – juodieji, kad vietoj nomenklatūrinės savivalės pasirodys totalitarinė prievarta. Priešingai, laisvos, pilietinės civilizacijos raida sutampa ne tik su keršto draudimu (Kristaus teisinis fenomenas), ne tik su įstatymo vertinimu aukščiau nei religinė dogma ar tradicijos ritualas (apie tai Sofoklio tragedija „Antigonė“), ne tik su prieinamos viešumos ir demokratinio pilietiškumo atradimu (dar nuo Periklio Atėnų laikų), bet ir su kritikos bei juoko civilizacine svarba. Prieš Atėnams pasineriant į tironijų liūną, buvo teisiamas ir mirtimi nubaustas Sokratas už tariamą religijos kritiką. Viduramžiški ir renesansiniai miestų karnavalai buvo ne tik laisvo juoko, pilietinės satyros, bet ir laisvo piliečio teisių rodymas visoms valdančioms hierarchijoms. Išsityčioti iš dogmų ir godžių kunigų, bukapročių karaliaus vietininkų ištisus šimtmečius buvo norma, randanti sau formą, vietą ir laiką. Kaip teigia Michailas Bachtinas, viduramžių ir Renesanso karnavalinė kultūra suformavo civilizuoto juoko prielaidas, kurios ne tik sutapo su pilietine laisvų miestelėnų saviraiška, bet ir paskatino commedia dell’arte raidą, su tuo susijusius stilius, turėjusius įtakos ne tik gatvei, bet ir rūmams. Italija ir Prancūzija tapo besivystančios karnavalinės kultūros šalimis, kur buvo suvokiama apvertimo galimybė: dulkių ir asilų išaukštinimo iki dangaus, o dievų ir angelų sumenkinimo iki tuštinimosi ir lytinės kopuliacijos, turint omenyje, kad anapus karnavalo, teatro ar žurnalo visos šios tvarkos atkurdavo savo statusą, o pasaulis ne griuvo, bet tapo atviresnis, žaismingesnis. Karnavalinis juokas yra kritikos, satyros, politinės laisvės, naujumo, įvairovės, poezijos ir prozos, filosofijos ir piliečiams palankių įstatymų šaltinis. Iš čia gimė garsusis prancūziškas antiklerikalizmas, volteriška satyra, pamfletai ir feljetonai. Žinoma, Prancūzija turi ir kitokių tradicijų: jakobinų teroro ir pronacistinio régime de Vichy… Tačiau kalbu ne apie prievartos, o apie civilizacijos raidą, turiningo visuomenės laisvėjimo patirtį. Stilių ir žanrų civilizacija per juoką įteisina ir toleruoja nuolatinius poetinius ir pilietinius krypsmus. Kūrybingos įvairovės išjudinimas plečia tolerancijos lauką, sukuria žmogiškumo atmosferą tiems, kuriuos fundamentalizmas norėtų išstumti ar sunaikinti. Todėl laisvė juoktis ne tik yra iškeliama aukščiau už religinę ir tautinę, rasinę dogmą, bet ir yra iš principo pasaulietinė pilietinė nuostata.

„Charlie Hebdo“ istorija yra iššūkis Vidurio ir Rytų Europai, o šūkis „Je suis Charlie!“ yra daugeliui Lietuvos piliečių arba beveik nesuprantamas, arba visai užmirštas. Šiuo šūkiu dar gyvi marginaliniai fanzinai – vis dar nelegalūs subkultūrų ir marginalijų žurnalai ir jų leidžiami komiksai. Būtent ten rasime tos kultūros elementų, kuriuos mūsų politikai, nesuprasdami, ką sako, įvardija: „Je suis Charlie!“ Rusijos pankroko grupės „Pussy Riot“ smerkimas Lietuvoje tik atkartojo Kremliaus argumentus apie religinių jausmų pirmenybę prieš Bažnyčios kritiką. Ar Lietuvoje galima viešai kritikuoti didžiąsias religijas? Priminsiu, kad LR Konstitucija suponuoja aukštesnę tautinę, rasinę ir religinę vertę nei žodžio laisvės ar laisvos nuomonės – 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, bet: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Atitinkamai šią nuostatą įtvirtina LR baudžiamojo kodekso 170 straipsnis: „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“ yra baudžiamas… Todėl „Charlie Hebdo“ satyrinio, karikatūrų žurnalo istorija Lietuvoje simptomiška etiniu, politinės psichologijos, tolerancijos, laisvės suvokimo ir propagandiniu požiūriais.

Nomenklatūrinis SSRS laikotarpis (skirtingi jo etapai 1953–1964 ir 1964–1985) išmokė lietuvius nuoseklų normų vykdymą laikyti pakankamu ar net nekeičiamu racionalumu. Ir jei valdžia sutaria, kad pamatinių – fundamentalių – tiesų ir normų negalima kritikuoti, tada karnavališkumas ir krypsmai yra smerkiami ir baudžiami. Todėl ciniškai skamba, kai lietuvių fundamentalistai pro sukąstus dantis solidarizuojasi „Je suis Charlie!“, nors širdyje ir džiaugiasi „bausme“, ištikusia įžūlių ir ciniškų karikatūrų žurnalą. Ar jų šūkiai reiškia, kad Lietuvoje atsiras žurnalas, kuris savitą socialinę ir politinę kritiką nukreiptų į korumpuotų valdininkų ir sutanų sąaugas?

Posovietiniam nomenklatūrinės kilmės racionalumui yra būdinga laisvę aiškinti itin ribotai: ji leistina tik jei nesukelia viešo ar administracinio konflikto. Iš čia, ko gero, ministerijų valdininkų nepakanta streikams, piketams, nesankcionuotoms akcijoms, kurios paprastai yra kupinos karikatūrų. Žinoma, jei tvarka reikalauja, valdžios aparatas gali sukurti parodomąjį karikatūrų leidinį. Kitados toks buvo „Šluota“. Šis sovietinis agitacinis žurnalas dažniausiai metų metais platindavo juokelius vyro ir žmonos santykiams pašiepti ir perspausdindavo rusiško „Krokodilo“ propagandinę kritiką, skirtą imperializmui. „Šluota“ nebuvo laisvų piliečių kūrybinis žurnalas, nors tarp eilučių ir čia pasitaikydavo kandesnis ir laisvesnis žodis. „Šluotos“ antiklerikalizmas buvo užsakomasis, kaip užsakomųjų karikatūrų rasime ir šiandien.

Neketinu neigti katalikiškos dvasios ir tikėjimo svarbos lenkų „Solidarność“ ar lietuvių Sąjūdžio atveju. Tuo metu tikintieji ir kunigai kartu su ateistais ir menininkais pasisakė už žodžio ir tikėjimo laisvę, nė vieno nelaikydami pirmesniu. Sąjūdis kilo ne tik iš maldų, bet ir iš roko maršų, iš fanzinų, iš negailestingos sovietinio režimo kritikos ir nesibaigiančių karikatūrų. Sutinku su Marko Zingerio išvada: Lietuva tokiai Prancūzijos laisvei, kokią išreiškė prancūzų žurnalistai ir milijonai mitinguojančiųjų ir juos palaikančiųjų, dar nepribrendo. Negana to, ne visa Prancūzija yra tam pribrendusi. Juokas ir laisvė nėra duoti tokiu pat būdu kaip daiktai ar institucijos, o yra tik nuolat atsinaujindami patirties metu. Kasdienė drąsa klysti ir būti kūrybingam, krypsmo ir išjudintos minties džiaugsmas, supratimo ir ironijos gelmė parengia mus pilietiniam juokui.

Interneto puslapiuose ir komentaruose yra daug negerų dalykų, kurie, laimei, ten ir pasilieka, netampa „rimtų“ diskursų – politinio, akademinio – dalimi. Tačiau ten esama ir dalykų, liudijančių, kad paprasti piliečiai geriau už jiems turinčius atstovauti politikus ir šalies akademinę visuomenę suvokia, kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių tautai ir valstybei. Iš tikrųjų tai, kas turi pirmiausia rūpėti Lietuvos valstybės, jos piliečių ir lietuvių tautos ateičiai neabejingai asmenybei, yra ne (pasibaigęs) Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, ne (besitęsiantis) mūsų šalies dalyvavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veikloje, ne euro įvedimas ir net ne „Rusijos grėsmė“. Marginalinėse interneto svetainėse esančių tekstų ir komentarų autoriai jau seniai išplėtė genocido sampratą taip, kad ji apima tą procesą, kurio auka jau dvidešimt trejus metus yra Lietuva. Nesunku suprasti, kodėl neoliberalios Lietuvos oligarchijos politikai ne tik nekaltina neoliberalizmo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių genocidu, – o jis kaltas dėl šio nusikaltimo ne mažiau už nacionalsocializmą ir komunizmą, – bet ir atkakliai neištaria net jo vardo. Daug didesnė paslaptis yra tai, kodėl neoliberalizmas taip vangiai demaskuojamas Lietuvos akademinės bendruomenės narių – pirmiausia, aišku, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų.

„The Genocidal Global Politics and Neoliberalism“, „Neoliberalism and Genocide: The Desensitization of Global Politics“, „The Terror of Neoliberalism: Rethinking the Significance of Cultural Politics“, „Against the Terror of Neoliberalism: Politics Beyond the Age of Greed (Cultural Politics and Promise of Democracy)“, „Neoliberalism as Terrorism; or State of Disaster Exceptionalism“, „Neoliberalism’s War on Higher Education“, „A Neoliberal Landscape of Terror: Extrajudicial Killings in the Phillippines“, „The Terror of Neoliberalism: Authoritarianism and the Eclipse of Democracy“, „Dehumanizing the Humanities: Neoliberalism and the Unethical Dimension of the Market Ethic“, „Institutional-Anomie, Neoliberal Economic Reforms, and Homicide Rates in Latin America“, „Neoliberalism, Education, and Terrorism: Contemporary Dialogues“, „The Destructive Path of Neoliberalism: An International Examination of Education“, „State Terrorism and Neoliberalism: The North in the South“, „Evil Paradises: Dreamworlds of Neoliberalism“, „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Greece“.

Tai tik nedidelė dalis elektroninėje erdvėje esančių tekstų antraščių, kuriose neoliberalizmas siejamas su blogiu, žudynėmis, destrukcija ir nužmoginimu. O kiek esama neoliberalizmo blogį demaskuojančių tekstų, kurių antraštėse neoliberalizmas tiesiogiai nesiejamas su genocidu, teroru, nužmoginimu ir destrukcija! Tai – tik anglų kalba parašyti tekstai. Bet svarbiausia, kad tai tik moksliniai tekstai. Skirtingai nuo šio publicistinio teksto, tai monografijų, mokslinių straipsnių, konferencijų pranešimų tekstai. Jų antraštės byloja apie antihumanišką socioekonominę ir politinę tikrovę, pradedant destrukcija kultūros ir švietimo srityse ir baigiant neoliberalių valstybių vykdomu teroru – savo pačių piliečių ir kitų valstybių atžvilgiu. Straipsnio apie žmogžudystes Lotynų Amerikoje santraukoje rašoma: „Per pastaruosius 20 metų žmogžudysčių skaičius daugelyje Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalių išaugo nuo 50 iki 350 %. Tuo pačiu laikotarpiu daugelis šių šalių buvo priverstos vykdyti neoliberalias reformas; jų vyriausybės buvo verčiamos privatizuoti valstybines įmones, devalvuoti nacionalines valiutas, panaikinti kliūtis prekybai ir apriboti socialines programas.“ Pažįstamas priemonių rinkinys, tiesa? O kokią garbingą vietą šiame mokslinių tekstų antraščių sąraše užimtų kad ir toks pavadinimas: „Depopulation of Lithuania as the Result of Neoliberal Reforms (1991–2014)“! Arba: „Neoliberalism as Social Terrorism: The Case of Lithuania“. Įspūdingai atrodytų ir Lietuvai pritaikyta paskutinė sąrašo antraštė: „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Lithuania“.

Kodėl lietuviai apie Lietuvą (tiksliau, apie jos budelį) nerašo taip, kaip Lotynų Amerikos autoriai apie Lotynų Ameriką, o graikai – apie Graikiją? Kitais žodžiais tariant, kodėl Lietuvoje vengiama daiktus vadinti savais vardais? Prisiminkime, kaip skirtingą graikų ir lietuvių reakciją į ekonominę krizę (kuri iš tikrųjų yra globali neoliberalizmo krizė) aiškino globalios neoliberalios propagandos ministerijos Lietuvos filialo propagandininkai. („Šalys-kiaulės“ (angl. pigs) – Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija (P(ortugal), I(taly), G(reece), S(pain) – yra globalios neoliberalios propagandos nukalta paniekinanti pravardė, bylojanti ne tiek apie Pietų Europos šalis, kiek apie neoliberalių propagandininkų moralines savybes.) „Graikai – tinginiai, veltėdžiai. Užuot protestavę, verčiau eitų dirbti. Visai kas kita – darbštūs lietuviai, kantriai nešantys krizės naštą. Už tai ir Briuselyje mus giria, rodo mus kaip pavyzdį kitiems.“ Taip suokė neoliberalūs lietuvių propagandininkai. Bet į tokią įžeidžiančią propagandą protestuojantys graikai galėtų atsikirsti (bent jau aš, jais dėtas, taip padaryčiau, jei būčiau išvadintas tinginiu ir veltėdžiu) ne mažiau lietuvius žeidžiančiu samprotavimu: „Nuo tų laikų, kai mūsų filosofai savo knygose samprotavo apie idėjas, praėjo beveik du tūkstančiai metų, kol jūsų kunigas jūsų kalba parašė jums pirmąją maldaknygę. Mes nepriklausomi tapome 1821 m. Jūs – tik 1918 m. Kitaip nei jūs, mes 1940 m. priešinomės agresoriui. Mes – išdidūs. Jūs – be savigarbos. Todėl ir tylite, tarsi ne žmonės, o veršiai būtumėte. Nieko nuostabaus, kad šeimininkas-mėsininkas jumis patenkintas.“ Tačiau nuo propagandinių klišių ir įžeidinėjimų grįžkime prie pastraipos pradžioje iškelto klausimo.

„Nepriklausomybė“ – štai magiškas žodis, kurio padedamas neoliberalizmas, būdamas blogiu, jau 23 metus Lietuvoje apsimeta gėriu. Lietuviškosios sąmonės problema ir tragedija yra tai, kad joje politinė nepriklausomybė sulipusi su komunizmą (kuris tapatinamas su nepriklausomybės nebuvimo laikotarpiu) pakeitusiu neoliberalizmu. Tačiau toks neįtikėtinai nuolankus atsidavimas prievartautojui – kaip išraiška dėkingumo už tai, kad pastarasis „išvadavo“ auką iš kito prievartautojo – vargu ar būtų įmanomas, jeigu Lietuvoje būtų daugiau domimasi idėjomis. Ar tik įsivaizduoto įžeisto graiko įsivaizduojamame piktame atsikirtime – ten, kur kalbama apie idėjas, – nesama tiesos? Juk nemažai žmonių Lietuvoje nuoširdžiai galvoja, kad, išsivadavę iš komunizmo, jie tapo tikrąja šio žodžio prasme laisvi. Jie net nenutuokia, kokiame tvirtame ideologiniame narve jie yra įkalinti. Šios intelektualinės negalios ir dvasinio aklumo didžiausia ir makabriškiausia apraiška yra įsitikinimas, kad demografinis Lietuvos nykimas yra kone natūralus procesas. Didis neoliberalizmo laimėjimas, palyginti su komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijomis, yra tai, kad nemažos dalies žmonių akyse jam pavyko apsimesti esant ne ideologija, o kone natūralia pasaulio tvarka, neišvengiama pasaulio lemtimi. Tokiems žmonėms atrodo, kad demografinės Lietuvos tragedijos (jei šalies demografinė padėtis apskritai vertinama kaip tragedija) priežastys gali būti pačios įvairiausios, tik jokiu būdu – ne ideologinės. Bet Lietuvą naikina ideologija. Ją naikina neoliberalizmas. Beje, kai Lietuvos politologai konstatuoja ideologinių skirtumų nykimą tarp politinių šalies partijų (gerai tai ar blogai – ne visada sutariama), jie pasako tik pusę tiesos. Svarbesnioji niūrios tiesos pusė yra ta, kad ideologinių skirtumų nykimas jokiu būdu nereiškia, jog partijos tapo mažiau ideologizuotos. Jos visos – bent jau pagrindinės parlamentinės – tapo (tiksliau, nuo pradžių buvo) neoliberalios. Didžiausi tradicinių politinių ideologijų išdavikai Lietuvoje yra, be abejo, krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Kaip šalį niokojančios neoliberalios ideologijos atstovams, Lietuvos neoliberalams tenka atsakomybė už šį – pasitelkime minėtų mokslinių straipsnių autorių terminą – terorą.

Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų yra vertinga pirmiausia dėl savo ideologinio matmens. Tačiau joje šalia dviejų Lietuvos piliečius naikinusių ideologijų – nacionalsocializmo ir komunizmo – niekaip iki šiol nepasirodo dabartinis Lietuvos budelis – neoliberalizmas. Kodėl šis žodis yra beveik tabu Lietuvos viešojoje erdvėje? Ar tik ne todėl, kad jo nutylėjimas sudaro iliuziją, jog Lietuvos nykimas yra sąlygotas kažkokių „objektyvių“, nieko bendro su ideologija, – kuri visada yra žmogiškosios valios, t. y. „subjekto“, kūrinys, – neturinčių priežasčių? Juk jeigu pripažintume, kad Lietuvos demografinės tragedijos priežastis yra kažkoks „-izmas“, natūraliai iškiltų klausimas dėl šio „-izmo“ traktavimo kitų dviejų Lietuvos piliečius naikinusių „-izmų“ kontekste. Akivaizdu, kad toks pripažinimas daug kam Lietuvoje yra visiškai nenaudingas. Juk jis reikštų, kad, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūras pašalinti reikalaujantis krikščionio demokrato kaukę užsidėjęs neoliberalas pats turėtų būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimų Lietuvai. Todėl termino „neoliberalizmas“ ignoravimas Lietuvos viešojoje erdvėje visiškai suprantamas. Viename iš siaurųjų jos segmentų – akademiniame diskurse – šis terminas vartojamas arba vertybiškai neutraliai (tiesiog kaip dabartinės kapitalizmo formos sinonimas), arba laikantis daugiau ar mažiau kritinio požiūrio. Vis dėlto net neoliberalizmo kritikai Lietuvoje (išskyrus marginalinėse interneto svetainėse esančių straipsnių ir komentarų autorius), regis, kol kas nedrįsta apkaltinti neoliberalizmą tuo, kuo jis daug kur kitur jau yra kaltinamas – genocidu.

„Genocidas“ – toks yra dar 1999 m. išleistos Rusijos ekonomisto Sergejaus Glazjevo knygos pavadinimas. Turint omenyje tai, kad Glazjevas šiuo metu yra vienas iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjų, jo citavimas dabartinėje Lietuvoje gali būti interpretuojamas kaip apeliavimas į „priešo“ mintį. Tačiau anksčiau pateiktos Vakaruose parašytų mokslinių tekstų antraštės leidžia manyti, kad esama globalaus blogio, kurio aukomis tapo ir Vakarų, ir Rusijos, ir kitos pasaulio visuomenės. Šio blogio vardas – neoliberalizmas. Kai Glazjevas rašė savo knygą, neoliberalizmo terminas dar nebuvo labai paplitęs. Glazjevas vartoja kitą terminą – „Vašingtono konsensusas“. Skyrius „Ideologija“ baigiamas taip: „Vašingtono konsensuso“ politika neturi žmogiškojo matmens – ji naudojama priklausomoms valstybėms paversti į pigių ekonominių resursų kolonijinius rezervuarus. Nenumato ji ir socialinės atsakomybės – „Vašingtono konsensuso“ teoretikams žmonės yra ne daugiau už kitus aplinkos elementus. Savo ruožtu ši aplinka skirta būti įsisavinta transnacionalinio kapitalo. „Vašingtono konsensuso“ doktrina, sukurta siekiant laiduoti tarptautinio kapitalo dominavimą ir išmontuoti ekonomikos valstybinio reguliavimo nacionalinius režimus, pasirodė labai patogi tam, kad būtų pateisintas valstybinės valdžios uzurpavimas oligarchinių klanų rankose ir valstybės turto nusavinimas pastarųjų naudai. Šie klanai, prisidengę radikaliai liberalia retorika, įsteigė Rusijoje kriminalinės-oligarchinės diktatūros režimą. Viso to pasekme tapo didžiosios dalies šalies gyventojų genocidas.“ Kurioje vietoje „priešas“ sako netiesą? Ir ar kas nors iš to, kas čia pasakyta, netinka Lietuvai? Tiesa, gal pas mus kiek švelnesnis „kriminalinės-oligarchinės diktatūros“ režimas. (Reikia atkreipti dėmesį, kad Glazjevas rašo apie Vakaruose ir Lietuvoje godojamo Boriso Jelcino režimą.) Bet tai kiekybinis – ne kokybinis – skirtumas. Ir dar – kitaip nei Rusija, Lietuva neturi naftos ir dujų. „Pigių ekonominių resursų kolonijinis rezervuaras“ vardu Lietuva neoliberalizmo monstrui galėjo pasiūlyti tik savo žmones. Ir kanibalas tuo bemat pasinaudojo.

„XXI amžius yra miestų amžius ir dabar yra Vilniaus laikas. Jau šiandien tai vienintelis augantis Lietuvos miestas, kuriame kasdien dirba, gyvena ir svečiuojasi milijonas žmonių. Lietuva – tai Vilnius, sutraukiantis veikliausius žmones, investicijas, generuojantis didžiausią pridėtinę vertę, viliojantis jaunimą iš Lietuvos ir pasaulio. Paskutinė stotelė emigruojančiam jaunimui yra mūsų miestas. Jeigu neturėsime klestinčio miesto, gebančio konkuruoti su Londonu ir Oslu, galime nesugebėti išsaugoti Lietuvių Tautos, todėl visuose darbuose PIRMIAUSIA VILNIUS!“ Tai vienas iš neoliberalios retorikos perlų, kuriame pigi bravūra dera su šaltu cinizmu ir krokodilo ašaromis dėl lietuvių tautos likimo. Šio pasažo autorius priklauso partijai, kurios atstovas yra garsios sparnuotos frazės autorius. „Teisę emigruoti išsikovojome“, – pasakė vienas buvęs Lietuvos ministras pirmininkas. Vienas iš buvusių kandidatų į Vilniaus miesto merus ir aktyvus kovotojas už Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimą supranta, kad gyvena socioekonominėje ir politinėje tikrovėje, kurioje lietuvių tautai yra iškilusi egzistencinė grėsmė. Bet ar jis nori keisti šią tikrovę? Ne. Priešingai – kaip neoliberalios partijos narys jis yra vienas iš šios tikrovės sargų Lietuvoje. Jis nori vadovauti „paskutinei stotelei emigruojančiam jaunimui“. Štai kokiu kukliu vaidmeniu tenkinasi neoliberalios Lietuvos politinis elitas. Sunku pasakyti, kiek ir kurie iš Lietuvos politikų suvokia, kad globalios neoliberalios džiunglės nėra natūralus pasaulio būvis, bet sąmoningas destruktyvios politinės valios kūrinys. (Nuo šio suvokimo lygio priklauso ir jų nusikaltimo Lietuvai sunkumas.) Iš minėto neoliberalaus pasažo galima susidaryti įspūdį, kad tvarka, kurioje Vilnius, tarsi kanibalas rydamas savo brolių ir sesių – kitų Lietuvos miestų – „žmogiškuosius išteklius“, turi konkuruoti su Londonu ir Oslu, yra Dievo nustatyta tvarka. Bet tai ne Dievo, o velnio nustatyta tvarka. Žmogus buvo sukurtas ne dėl konkurencijos, o dėl kooperacijos. Pirmasis neoliberalas buvo savo brolį Abelį nužudęs Kainas. Nes jį laikė konkurentu. Aišku, kad ši įžvalga atėjo ne iš Dievo. O Dievas žvelgia į neoliberalizmo terorizuojamą ir tuštėjančią Lietuvą ir klausia ją iš „paskutinės stotelės“ administruojantį Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ (Pr 4, 9)

Pasibaigus epochai, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, mano gimtojoje Klaipėdoje gyveno 203 tūkst. žmonių, o Kaune, kuriame gyvenu dabar, – 420 tūkst. Dabar šiuose miestuose – 160 tūkst. ir 306 tūkst. gyventojų. Net Vilnius neoliberaliose džiunglėse turėjo susitraukti nuo 577 tūkst. iki 526 tūkst. Įprotis gyventi mele – epochos, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, palikimas. Tai homo sovieticus bruožas. Lietuvos neoliberalųjį režimą aptarnaujantys propagandininkai mėgsta klijuoti homo sovieticus etiketę tiems, kurie drįsta reikšti nepasitenkinimą gyvenimu neoliberalių džiunglių sąlygomis ir klestinčia kanibalizmo praktika. Artėjančių – ir jau prasidėjusių – globalių sukrėtimų išvakarėse jie vieningai stojo ginti braškančio „Vašingtono konsensuso“. Tačiau iš tikrųjų jie patys – tiek, kiek skleidžia melą, – idealiai įkūnija homo sovieticus tipą. O jie skleidžia melą, aiškindami, kad „Vašingtono konsensusas“ – t. y. 1991 m. prasidėjusi epocha – ir neoliberali Lietuvos valstybė yra laimingiausias ir sėkmingiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Žiauri tiesa yra ta, kad „Vašingtono konsensuso“ įsteigtos globalios tvarkos epocha tapo neįtikėtinai greito lietuvių tautos nykimo laikotarpiu. Neoliberalūs homo sovieticus politikai ir juos aptarnaujantys rašeivos ir tauškaliai, sprendžiant iš jų rašinių ir kalbų, pageidautų, kad šis laikotarpis tęstųsi be galo. Bet viskas kada nors baigiasi. Bent jau aš pirmenybę teikiu „Vašingtono konsensuso“, o ne lietuvių tautos pabaigai. Čia mes esame vieno iš daugybės istorinių paradoksų akivaizdoje. Su Lietuvos valstybingumo atkūrimu prasidėjusios epochos pabaiga gali tapti lietuvių tautos atkūrimo ir naujo – ne tokio kanibališko ir daug prasmingesnio – Lietuvos valstybingumo pradžia. Aišku, žodis „gali“ byloja, kad tai ir yra būtent galimybė. Vis dėlto leiskime sau pasvajoti apie prasmingesnį pasaulį. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, neoliberalizmą – į istorijos šiukšlyną, o neoliberalus – į jų tautų teismus!

Pirmiausia nereikia užmiršti, kad šiandieninė kalbos situacija yra vertinama lyginant su sovietmečiu. Tai reiškia, kad kalbama apie kalbos situaciją dviejuose skirtinguose kontekstuose – totalitarinėje sovietinėje sistemoje ir atviroje demokratiškoje Lietuvoje. Kas lemia kalbos kultūros pokyčius? Ar totalitarinis režimas buvo palankesnis lietuvių kalbai? Vertinant kalbos situaciją totalitariniu laikotarpiu, reikėtų atsižvelgti į du aspektus.

Pirmasis aspektas – tai vadinamasis lingvistinis imperializmas: įteisinta ir instituciškai išreikšta nelygybė tarp dviejų kalbų – rusų ir lietuvių. Sovietiniu laikotarpiu rusų kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas, tai buvo politikos, mokslo (ne privalomojo išsilavinimo, o aukštojo mokslo ir mokslo tyrimų) ir iš dalies pramonės, paslaugų ir prekybos sektorių kalba, vartojama sąjunginio pavaldumo įmonėse. Ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu (Lietuvoje penktajame ir šeštajame dešimtmetyje) kalbininkai tvirtino, kad carinės Rusijos vykdytą prievartinę rusifikaciją sovietinės valdžios metais pakeitė praturtinantis rusų kalbos poveikis, buvo akcentuojama, kad net tokie rusų kalbos žodžiai kaip komsomol, kolchoz, kurie šia forma pateko į kitas kalbas, pvz., anglų, Lietuvoje buvo kūrybiškai išversti kaip komjaunimas, kolūkis ir kt. Tačiau vėliau pradėjo ryškėti aiškiai neigiama rusų kalbos įtaka, dėl mechaniškų pažodinių vertimų į lietuvių kalbą buvo perkeliamos rusų kalbai būdingos gramatinės struktūros ir žodžių darybos principai. Tam tikra prasme dviejų kalbų pagrindu pradėjo formuotis nauja kreolinė kalba.

Antrasis aspektas yra tai, kad Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė valstybė ir aktyviai naudojo kalbos politiką formuojant naująją homogenišką, beklasę sovietinę visuomenę. Sakoma, kad lingvistinė tvarka yra socialinės tvarkos atspindys, o ten, kur nėra socialinės, politinės, kultūrinės įvairovės, nėra ir kalbinės įvairovės. Pirmosios sovietinio laikotarpio neraštingumo likvidavimo kampanijos buvo skirtos ne vien tam, kad valstietija ir miesto varguomenė būtų išmokytos rašyti ir skaityti, bet – kad būtų išmokytos rašyti ir kalbėti tinkamai. Prinstono universiteto (JAV) slavų kalbų ir literatūros profesorė Caryl Emerson tai vadina language substitution project, t. y. kalbos pakeitimo projektu. Per neraštingumo likvidavimo kampanijas, sienlaikraščių kultūrą buvo formuojama vadinamoji sovietinė naujakalbė (pvz., kreipinys pone buvo pakeistas kreipiniu drauge, nepriklausoma Lietuva tapo buržuazine Lietuva ir kt.). Kalba buvo viena iš esminių priemonių naujai besiformuojančios darbo klasės habitus ir kultūrai kurti. Negana to, lingvistinis nepaklusnumas (t. y. atsisakymas kalbėti sovietine naujakalbe) buvo traktuojamas kaip politinis nepaklusnumas. Kalba buvo ta sritis, kurioje gali reikštis tyli ardomoji veikla, subversive resistance – apsimestiniu nemokšiškumu dangstoma panieka režimui, todėl buvo ypač griežtai kontroliuojama. Istoriniu anekdotu tapusi istorija apie jauną sekretorę, kuri trumpam pateko į Lubiankos kalėjimą per klaidą parašiusi Stalingad (Stalinas šlykštynė) vietoj Stalingrad; tardytojas esą apgailestavęs, kad mergina praleido ne tą raidę – juk galėjo parašyti Stalinrad (Stalinas džiaugiasi). Žymaus rusų literatūrologo Vladimiro Turbino teigimu, Sovietų Sąjungoje politinė situacija suformavo logofobinę kultūrą, kultūrą, kurioje aklai laikomasi kalbos taisyklių ir bijoma improvizuoti – ne dėl tariamojo „kalbos šventumo“, bet dėl politinių priežasčių.

Lingvistinė tvarka yra socialinės tvarkos atspindys. Sovietiniu laikotarpiu homogeniškoje, socialiniu ir politiniu požiūriu mažai diferencijuotoje visuomenėje homogeniška, vienoda, standartizuota buvo ir kalba. Kas atsitiko kalbai, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę?

Pirmasis aspektas yra susijęs su ekonomine liberalizacija. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo formuotis skirtingos socialinės klasės, turinčios specifinį gyvenimo būdą, habitus ir specifinę kultūrą. Kalba yra vienas iš tapatybės komponentų – ne tik tautos, bet ir klasės. Kartu su socialine diferenciacija prasidėjo kalbinė diferenciacija. Klasių formavimasis lėmė, kad visuomenėje atsirado daugybė skirtingų sociolektų – naujųjų turtuolių, smulkiųjų prekeivių, informacinių technologijų specialistų, pramogų verslo atstovų, kaimo varguomenės, „tikro“ darbo nedirbančių supermamyčių ir kt. Socialinė, o su ja ir lingvistinė fragmentacija yra neišvengiamas laisvėjančios pototalitarinės visuomenės bruožas, tačiau kai kurių kalbininkų tai buvo įvertinta kaip bendrinės kalbos normų nykimas, gresiantis ir pačios kalbos išnykimu.

Antrasis aspektas yra susijęs su politikos ir žiniasklaidos liberalizacija. Sovietiniu laikotarpiu viešasis kalbėjimas buvo griežtai reguliuojamas ir cenzūruojamas, o viešai kalbėti galėjo tik tie, kurie demonstravo puikias lingvistines kompetencijas. Nepriklausomoje Lietuvoje naujai besiformuojančios socialinės klasės – skirtingo išsilavinimo, skirtingos patirties, skirtingų pažiūrų, skirtingais sociolektais kalbantys žmonės – tapo matomos ir girdimos tiek spaudoje, tiek televizijoje. Jų lingvistinės kompetencijos yra skirtingos, tačiau atviros, įvairios demokratiškos visuomenės bruožas ir yra tai, kad matomi, girdimi ir išklausomi visi ar bent dauguma tos visuomenės segmentų, o ne vien tik dominuojančios partijos lyderiai ir jiems lojalūs asmenys, besilaikantys politinės ir lingvistinės drausmės.

Totalitariniame režime kalbėjimas, kaip ir visa kita, buvo griežtai reguliuojamas, viešai kalbėti galėjo anaiptol ne visi, tik režimui lojalūs asmenys, o ir jų viešos kalbos buvo iš anksto parengiamos ir suredaguojamos iki smulkių detalių (sakoma, Brežnevas išgarsėjo tuo, kad, kalbėdamas viešai, leisdavo sau paimprovizuoti: „O dabar leiskite man šiek tiek atsitraukti nuo teksto…“). Kalifornijos Berklio universiteto antropologijos profesorius Aleksejus Jurčakas, tirdamas vėlyvojo sovietmečio kalbines praktikas, pastebėjo reiškinį ir jį įvardijo diskurso hipernormalizacija – tai reiškia, kad standartizuota, pabrėžtinai taisyklinga kalba gali būti emocinio nusišalinimo išraiška, kai tikslus lingvistinės formos atkūrimas yra svarbesnis nei pats kalbos turinys. Šiandieninėje visuomenėje viešosios kalbos kokybės pokyčius nulėmė ir tai, kad įvairios socialinės grupės atvirai diskutuoja tiesioginiame eteryje, reaguoja į oponentų žodžius emocingai ir spontaniškai, kalbėtojai nėra varžomi baimės ir nesivadovauja iš anks-to parengtais trafaretais, o tikslus lingvistinių formų atkūrimas yra mažiau reikšmingas nei kalbos turinys.

Kas yra bendrinė, standartinė kalba? Istoriškai bendrinė kalba formavosi ne stichiškai, savaimingai, o bendradarbiaujant kalbininkams, istorikams, rašytojams ir aukščiausio lygmens valdžios atstovams. Prancūzijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse ji formavosi kaip karaliaus dvaro ir aukštuomenės kalba, t. y. valstybės reikalų, galios, politikos kalba. Gebėjimas taisyklingai kalbėti šia kalba buvo (ir tebėra) specifinės lingvistinės kompetencijos, specifinis lingvistinis kapitalas. Šis kapitalas, lygiai kaip ir kitos kapitalo rūšys – finansinis, kultūrinis, socialinis, – yra netolygiai pasiskirstęs tarp įvairių socialinių grupių.

Politinės valdžios centralizacija (tiek etniniu pagrindu nacionalinėse valstybėse, tiek klasiniu pagrindu Sovietų Sąjungoje) lemia kalbos normų reguliavimą ir kalbos praktikų standartizavimą, o politinės valdžios decentralizacija ir liberalizacija lemia kalbinių praktikų demokratizaciją ir norminės kalbos fragmentaciją. Šiandien greta standartizuotos norminės kalbos visuomenėje egzistuoja daugybė sociolektų. Tai, kad šie sociolektai susiformavo ir yra girdimi viešajame diskurse, yra didele dalimi Lietuvos visuomenės politinės ir ekonominės liberalizacijos bei su tuo susijusios individualizacijos ir socialinės fragmentacijos pasekmė.

Straipsnis parengtas remiantis projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2010–2013) duomenimis; projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba, VAT-10038.

IS šiurpą kelia dėl kelių dalykų. Tai ne vien brutalus, laukinis, viduramžius primenantis žiaurumas ir tokie žudymo bei kankinimo metodai, dėl kurių su IS ryšius nutraukė net „Al Kaida“. Didesnį nerimą kelia organizacijos tarptautinis mastas, nes „Islamo valstybė“ neketina apsiriboti Sirija, Iraku ar Vidurio Rytais apskritai. Pareiškimai apie Ispanijos rekonkistą, užgrobtų žemių iki pat Džakartos susigrąžinimą, vėliavos Vašingtone iškėlimą iš pradžių rodėsi visiškai nerealistiški, net naivoki. O tada pasaulis išgirdo juodai nuo galvos iki kojų vilkintį J. Foley egzekutorių, žodžius tariantį su beveik akivaizdžiu Londono akcentu.

Didelė dalis IS kovotojų yra Vakarų Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje augę asmenys, turintys šių šalių pilietybę (yra žinoma, kad kalifato kovotojų gretas papildė bent 500 Didžiosios Britanijos piliečių). Dokumentiniame filme matome, kaip M. Dairiehas filmuoja ir kalbina buvusį Nyderlandų gyventoją, su mažamečiu sūnumi atvykusį į IS okupuotas teritorijas prisidėti prie džihadistų. Buvęs Nyderlandų pilietis braukia džiaugsmo ašaras: pagaliau jis gali teigti esąs ne iš nuodėmingųjų Nyderlandų, o iš „Islamo valstybės“.

Kad ir kaip pasibaigtų kryptingai vykdoma IS ekspansija, dalis tokių džihadistų kaip minėtas buvęs Nyderlandų pilietis tikrai dėl vienokių ar kitokių priežasčių norės grįžti į Nyderlandus, Didžiąją Britaniją, JAV ir kitur. Galbūt įsikurti tose šalyse iš naujo, galbūt stiprinti religinių ekstremistų bendruomenes, o galbūt numesti vieną kitą bombą. Kokiais būdais juos oro uostų patikros punktuose reikės atskirti nuo padorių piliečių ir padorių musulmonų? Apie tai „Delfi“ straipsnyje „Kur veda Vakarų pataikavimas islamistams“ kalba Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas. Anot jo, rastis IS palankią terpę sukūrė perdėtas politkorektiškumas ir intelektualų pastangos pateikti islamą kaip taikos religiją.

Negi IS ir yra tikrasis islamo veidas? Ar Alachui šiandien tikrai geriausiai atstovauja juodos ir baltos spalvų vėliava, arabų kalba skelbianti: „Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas“? Musulmonai visame pasaulyje skelbia, kad IS tik prisidengia islamu, ir siunčia internetinius iššūkius (pastaruoju metu labai populiarus būdas atkreipti dėmesį į bet ką – turbūt nereikia priminti ledo kibirų?), skatinančius nusifilmuoti sudeginant „Islamo valstybės“ vėliavą. Grįžtant prie to, ar IS išties atstovauja islamui, nerimą turėtų kelti ir tai, kad savo veiksmus ir siekius IS grindžia ne tik konkrečiomis Korano eilutėmis, bet ir istoriniais pavyzdžiais. Šventieji islamo tekstai skelbia, kad pats Mahometas nurodė, jog su kitatikiais musulmonai gali elgtis trejopai: įtikinti juos atsiversti į islamą, reikalauti mokėti duoklę arba skirti mirties bausmę. Teologas Markas Durie teigia, kad taikiai bandoma pateikti islamo ir kitų religijų koegzistencija per istoriją rėmėsi būtent šiais trimis principais. Šiandien IS tokius mokesčius renka iš jezidų ir katalikų religinių mažumų, kurios yra išsibarsčiusios po Siriją ir Iraką. Turbūt net nereikia minėti, kad tokia rinkliava paprastai esti tiek nesąžiningai didelė, tiek neproporcingai dažnai renkama.

Televizija, laikraščiai ir interneto portalai paprastai rodo patį juodžiausią islamo veidą, bet tam veidui iš tikro atstovauja labai nedidelė dalis visos musulmonų populiacijos. Vidurio Rytų eksperto Joelio Richardsono atlikti tyrimai rodo, kad iš 1,5 mlrd. pasaulio musulmonų radikalai gali būti apie 10–15 proc. Kita statistika teigia, kad šis skaičius tėra 7 proc., kai kurie jį pakelia ir iki 35 proc.

M. Durie nėra neteisus, kaltindamas Vakarus teologiniu neraštingumu. Dabar nėra pats tinkamiausias laikas švaistytis teiginiais „štai ir atsiskleidė tikrasis islamo veidas“ ar ieškoti argumentų, kodėl islamas nėra taikos religija. Religiją praktikuoja ir aiškina žmonės, ji nėra statiškas ir laike užstrigęs darinys: teiginys, kad pagrindinis krikščionybės postulatas yra meilė, būtų pasirodęs mažų mažiausiai keistas kryžiaus žygių metu okupuotose teritorijose gyvenusiems žmonėms. Kol kalifatas neatėjo iki Europos, Korano skaityti nėra būtina, tačiau šiandien svarbiausia yra visomis išgalėmis palaikyti taikiąją islamo pusę. Žinoma, jokiu būdu nepamirštant, kad egzistuoja ir kita.