Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis! Pirma mintis: naujas festivalis ir taip gausiai Vilniuje vykstančių kultūros renginių kontekste visada šiek tiek rizikuoja – turbūt nieko nėra labiau išlepinto nei Vilniaus publika. Su šypsena pamenu mažesnių miestelių literatūrinių renginių organizavimo ypatumus, skambinimus bendruomenės nariams ir švelnius terorizavimus ateiti, atvykus rašytojui ar poetui iš sostinės ar kitų didesnių miestų. „Publikos bus, priversim!“ – pažadėjo man kadais viena iš periferijos bibliotekos vadovių. Ir tikrai – knygos pristatymo dieną salė buvo pilna. Vilniečius priversti eiti kur nors, kur jie neplanavo ir netgi kur planavo, bet paskutinę minutę apsigalvojo, beveik neįmanoma. Kaip nepasijusi svarbus, kai vienu metu vyksta ir parodos, ir knygų pristatymai, ir literatūrinės diskusijos, visi konkuruojantys tarpusavy dėl tavęs – žiūrovo, klausytojo, palaikytojo. Juk dažnai, iš tiek galimybių taip nieko ir neišsirinkus, užrietus nosį dėl savo svarbos, tiesiog liekama namie. Pažįstama?

Ir vis dėlto „Literalis“ – kol kas vienos dienos literatūros festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo „Žaidžiame klasiką“, – pavyko. Nors tuo pat metu vyko kitas visam kultūros burbului skaudžiai svarbus protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“, festivalis buvo apdovanotas klausytojais, ekskursijų dalyviais, dėmesiu, smalsumu ir simpatijomis. O dabar pasiryžęs plėstis ir kitąmet džiuginti įnoringus vilniečius net dviem dienom renginių! Galbūt skirtų ne tik lietuvių klasikai, bet ir užsienio literatūrai?

Asmeniškai džiaugiuosi pirmamečio festivalio sėkme. Kitaip nei milžinė Knygų mugė, augantis „Open Books“ ir turbūt labiausiai savo auditorija į „Literalį“ panašus „Paviljono“ knygų savaitgalis, „Literalis“ nesiorientavo tik į naujienas ir karštas bandeles – naujai išėjusias knygas ir apie jas besisukančias temas. Kaip Laimos Kreivytės vedamoje laidoje „Iš balkono“ sakė festivalio komunikacijai vadovavusi Emilija Blockutė ir „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, pirma paskata daryti festivalį būtent šiuo metu buvo… pavasaris. Ir taip, po kelių savaičių prasidėsiantis tarptautinis „Poezijos pavasaris“, kuris įprastai karūnuojamas šio metų laiko šaukliu, orientuotas į poeziją, regionus, yra visai kitokio pobūdžio. Atrasti laiko nišą ir sugalvoti naujų temų – viena iš bet kokio renginio sėkmės paslapčių. Taigi, tik pradėjus sprogti pumpurams, žydėti miesto sakuroms ir šunvyšnėms, dar siaučiant vėsiems pavasario vėjams, prie literatūrinių renginių prisijungė jaunasis „Literalis“. Jaunas – ne tik todėl, kad vyksta pirmus metus. Manau, tai ne tik į vilniečius, bet – pabrėšiu – ir į jaunus žmones orientuotas festivalis. Žinia, jaunystės sąvoka aptaki ir sąlyginė, bet vis dėlto „literaliai“ jauniems žmonėms skirto festivalio dar nebuvo. Smagus ir jaunatviškas „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kolektyvas, vadovaujamas kuratorių Skaistės Grajauskės, Mariaus Buroko ir Norberto Černiausko, sudėliojo intensyvią ir įdomią programą, ypač patrauklią ir moksleiviams, ir studentams. Juk dažniausiai jie vis dar palinkę prie klasikos kūrinių – knygų, išleistų prieš trisdešimt metų; apie jas svarstyta festivalio diskusijoje „Geidžiamoji klasika“.

Pasak Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, programa buvo kuriama atsižvelgiant, kokių renginių ir diskusijų norėtų ir patys kuratoriai ir ko, jų nuomone, trūksta ir dar niekur nebuvo. Tarkim, pažaisti šachmatais su poetu – tikrai išskirtinė galimybė. Po diskusijos apie dingusią bohemą prie manęs priėjo jaunas vaikinas ir pasiūlė pamėginti ją atgaivinti. Jei rimtai, jaunystė ir jaunatviškumas – varomosios jėgos, dėl kurių ir kurioms prisidedant verta kurti naujus festivalius. „Literalyje“ tiko ir jaunatviškai plevėsuojantis Antano A. Jonyno raudonas šalikas, keliose vietose vienu metu gebantis būti Pijus Vasiliauskas-Opera, iš už baro vesti renginio ištrauktas Mantas Toločka, kvatoklės Jurga Tumasonytė ir Kotryna Zylė, visada turintis ką pasakyti Audrius Ožalas, šachmatus stumdantis Vytautas Stankus, limerikų kūrybos ir ekslibrisų dirbtuvės, ekskursijos po slėpiningą Vinco Mykolaičio-Putino muziejų, tylus skaitymas, garsus deklamavimas, koncertas ir dar visokie įdomūs dalykai. Manau, kitąmet organizatoriai dalį renginių programoje paliks, o šachmatai tebūnie savotiškas „Literalio“ talismanas.

Turbūt labiausiai džiugina, kad Pamėnkalnio vila, kur vyko pagrindinė festivalio programa, tapo nauju literatūros bendruomenės traukos centru. Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės iniciatyva jaukiai ir su išmone buvo suremontuotos antro aukšto erdvės, įrengta dar viena salė kultūros renginiams, rašytojų rezidencija ir erdvė parodoms. Tą šeštadienį Pamėnkalnio gatve važiuodama į renginį pakėliau akis ir pamačiau prie vilos besibūriuojančius gražius žmones. „Gražūs žmonės gatvėmis nevaikšto“, – dainavo festivalį koncertu vainikavusi grupė „Bohemos tarifas“. Jo, sakyčiau vilnietiškai, nes visi jie – „Literalyje“.

Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Ketvirtas šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeris simboliškai išeina Knygų mugės dieną. Rašydama šį tekstą, kartkartėmis jungiuosi tikrinti elektroninio pašto ir pildomo budėjimo grafiko kultūros periodinių leidinių stende. Kartą per metus „Litexpo“ rūmų penktojoje salėje, šalia Rašytojų kampo besiglaudžiančiame stende, galima sutikti visų Lietuvoje išeinančių kultūros leidinių redakcijų žmones. Mugė daugumai tikrai neapsimoka finansiškai, bet turi kitą, daug svarbesnę misiją: akis į akį susitikti su savo skaitytojais. Išgirsti kritiką ir pagyras. Pamatyti tuos, kurie perka leidinį ir, kaskart jį atsivertę, ieško tekstų, atliepiančių būtent jų interesus, pomėgius, sielos virpesius.

Nuo 2022 m. Vilniaus knygų mugės pradžia simbolizuoja ir kitą atskaitos tašką – vasario 24 d. Rusijos paskelbtą karą Ukrainai. Tą ketvirtadienį „Litexpo“ penktoji salė buvo panaši į laidojimo namus – visi slankiojo nukabinę nosis, dar su privalomom karantininėm kaukėm ir net autoriai, tą dieną pristatinėję savo naujas knygas, nedrįso, o ir negalėjo džiaugtis. Prasidėjo karas ir niekas nebegalvojo apie knygas.

Nagrinėjantis Lietuvos leidybos statistiką, aiškiai matomas kreivės kritimas: paskelbus karą, išleista mažiausiai knygų per visą penkerių metų laikotarpį nuo 2021 iki 2025 m. Ir tik pastaraisiais metais Lietuvoje išleidžiamų knygų skaičius pamažėl pradeda augti.

Praėjus ketveriems metams, karui tebevykstant, o pasauliui vis labiau skaldantis ir žiebiantis naujiems karo židiniams, knygos lieka viena iš gijų, tebejungiančių šalis į bendrą taikų tinklą – rašytojų ir skaitytojų.

Autorės nuotr.

Paminėtame kontekste gal ir šventvagiška būtų svarstyti, ar mums reikia tiek knygų, kiek jų šaly išeina kad ir per vienus metus. Vis dėlto norėčiau rašyti ir apie tai. Prieš keletą metų, betvarkydama savo knygų lentynas, surinkau solidžią stirtą man nereikalingų knygų. Kurių niekada neskaičiau ir neskaitysiu, kažkada dovanotų, atiduotų, o ir neapdairiai nusipirktų. Žemėlapy susiradau du vadinamuosius knygų namelius savo rajone, kur žmonės gali palikti perskaitytas ar neskaitomas knygas. Abu namelius radau jau pritutintus skaitinių, todėl teko ieškoti trečio. Taip, aš džiaugiausi pagaliau atsikračiusi tų knygų. O kartais, praeidama pro lentynas, norėčiau atsikratyti ir dar daugiau. Pažįstu rašytoją, kuri visas perskaitytas knygas tiesiog išdalina, sau pasilikdama tik kelias labiausiai jai gyvenime reikalingas. Tiesa, norint išmušti iš vėžių bet kurį rašytoją (ne tik rašytoją), galima paklausti: jei tektų rinktis, kokią vieną knygą pasiliktumėte? Na, gerai, dvi. Tris. Paprastai niekas neįvardina tos vienos, nebent tai būtų Šventasis Raštas.

Nebijau būti pavadinta barbare, nebenorinčia kaupti knygų. Jų – labai vertingų – vis dėlto turiu nemažai. Tai mano senelių vienas kitam užrašyti pasaulio klasikos pirmieji lietuviški leidimai ir maldaknygės. Mano pačios Šventasis Raštas, kurį kažkada mėginau perskaityti visut visutėlį. Draugų rašytojų išleistos knygos su nuoširdžiom dedikacijom, žyminčiom mano ir jų gyvenimo atskaitos taškus. Meilę, draugystę, bendrystę, palaikymą.

Viena bičiulių feisbuke paskelbė vieną visai dėmesio vertą ir, sakyčiau, net savaip ekologinę idėją – pradėti nuosaikiai skaityti neperskaitytas knygas iš savo lentynų. Nepamenu, kaip jai sekėsi, regis, pasavo ties kažkuria nepaskaitoma. Nepaskaitomos knygos – tokia įmantri knygų rūšis, besirikiuojanti už tų, išnešamų į knygų namelius, bet vis dėlto liekanti lentynose. Autoriai, parašę nepaskaitomas knygas, guodžiami, kad jų knygos – gal net genialios. Tarkim, kitados Prousto irgi niekas nesuprato ir net nenorėjo leisti ir buvęs nepaskaitomas galų gale (tiesa, po mirties) tapo pasaulinio bestselerio autoriumi.

Tiesa, paminėta knygų ekologinė misija priverstų bankrutuoti ir taip aukso nežarstančias leidyklas. Todėl, kad dažnas lentynose turime knygų visam savo likusiam gyvenimui ir dar dešimteriopai tiek.

Kartais ginčijuosi su drauge – kaip ji galinti klausyti knygų siurbdama butą ar gamindama maistą. Ji vardina klausomų knygų pavadinimus, tarp jų išgirstu ir vieną kitą – nepaskaitomą. Gal audioknygos – vienas iš būdų įveikti sprangius tekstus ir vienas iš ekologinių knygų „kaupimo“ variantų. Ne veltui neseniai vykusiuose Knygos apdovanojimuose triumfavo net du Audiotekoje knygas įskaitantys skaitovai.

Prieš mėnesį ieškojau knygų šiuo metu Pamėnkalnio viloje vykstančiai rašytojų dedikacijų parodai „Rašytojai rašytojams“. „Neįsivaizduoji, kokį grožį skaitau“, – rašė man parodos sumanytoja Rūta, kai tarėmės, kokias knygas jai atnešiu. Įdomu, beveik neprisimenu nieko, ką kitiems esu užrašiusi pati.

Mąstau, kokia bus ateities knyga. Nebe popierinė, galbūt – net ne įgarsinta, o pasiekianti žmogaus smegenis transcendentiniu kanalu. Kartu su parašu ir dedikacija arba visai be jų, jei išsipildys prognozuojama distopija ir knygas žmonijai rašys dirbtinis intelektas, semdamasis įkvėpimo iš visų kartų rašytojų kūrinių, tapusių milžinišku informaciniu debesiu.

O šiemet, kaip ir kasmet, Knygų mugės stenduose budės minia tikrų rašytojų. Gerų ir blogų, tarp jų – ir tų, nepaskaitomų (gal ir genialių). Bus parduota tūkstančiai knygų, suraityta šimtai parašų ir dedikacijų. Dalis jų taip ir liks niekada neatsiverstos.

Leistis nuo kalnų – tarsi rašyti tekstą. Tą ir darau mintyse, vinguriuodama tarp kitų slidinėtojų, tik prieš naują nuokalnę stabtelėdama įvertinti aukštį. Ant apledėjusių kalno plotų slidės tampa nevaldomos, tuomet tiesiog stengiesi išlaikyti pusiausvyrą. Jei krisi stačiausioje kalno dalyje – nebeatsistosi. Išeitis – kuo didesnis greitis ir kuo tiesesnė šliuožimo trajektorija. Nuo adrenalino pykina, ausyse švilpia vėjas. Mintys lekia žvėrišku greičiu, kartais jas keičia malda. Stebi čiuožiančius priešais tave ir turi pasitikėti esančiais už tavęs. Džeržgesys visai šalia išduoda, kad kažkas mėgina stabdyti, ne visada – sėkmingai. Griuvimo gramatika tokia pat svarbi kaip ir mokėjimas šliuožti. Štai priešais šliuožiantis griūva, o jo slidės atsisegusios išsilaksto į šalis. Įvertini, ar spėsi sustoti ir paimti pamestą nelaimėlio slidę, kurios jis tikrai neužsiropš pasiimti pats. Pagyvenusi moteris itališkai tau dėkoja, kai pričiuoži su jos atsikabinusia slide, bet, mėgindama statyti koją į apkaustą, blogai ją padeda ir šioji, visai kaip vaikystėje, nušliuožia pati sau viena į kalno papėdę.

Taškai, kableliai, punktyrai – tai kitų slidinėtojų išvažinėtos, išduobtos, išdaužytos šliūžės. Daugiausia jų – lengviausiose, pradedantiesiems skirtose mėlynose trasose. Jos paradoksaliai daug pavojingesnės nei, tarkim, lygios ir neišvažinėtos stačiausios – juodos. Todėl geriau rinktis nesugadintą sunkiausią kelią nei suplūkto sniego, išduobtą ir gūbriuotą lengviausią. Jame, tarp „plūgu“ laviruojančių ir visokiom pozom išgriuvusių pirmamečių, rūpestingų kaip perekšlės jų trenerių, šliuoži tu. Lėksi per greitai – gali susidurti su neprognozuojamus judesius darančiu besimokančiuoju. Per daug sulėtinsi greitį – neišlaviruosi tarp duobių, slidžių galai pagaus sniegą ir teks stabdyti. Laiku stabdyti kalnuose reiškia sustoti tą pačią sekundę, nes iki kliūties dažnai būna tik dvi. Tik mokėjimas sustoti eliminuoja baimę judėti.

Į kalno viršūnę uždara keltuvo kabina kylu su keliom porom pagyvenusių italų – jie slidinėja nuo ankstyvos vaikystės, tik dabar jų kūnai jau ne tokie paslankūs, beveik visi mūvi specialiais elementais šildomas pirštines, o ant vienos senjoros riešo pastebiu slidinėjimui pritaikytą įtvarą, spalva nesiskiriantį nuo pirštinės. Sėdžiu įsprausta tarp jos ir jaunesnio vaikino. Klausau melodingos kalbos, iš kartkartėmis pasitaikančių žinomų itališkų frazių ir tarptautinių žodžių daugmaž suprasdama, apie ką šnekama. Prieš mane – žemaūgis vyras valosi akinius ir šypsosi, kalbinamas senjorų. Tie be ceremonijų klausinėja jo apie aprangą ir slidinėjimo batus – žemaūgio kojos trumpos ir mažutės kaip penkiamečio. Taip, perku vaikiškus batus, sako jis ir kvatoja. Kvatoja ir visas keltuvas, šypsausi ir aš. Žemaūgis vyras rodo į jauną vaikiną, sėdintį šalia manęs. Tai mano brolis, sako. Pagyvenusios poros domisi, kokia jų mama. Mama yra normalaus ūgio, – vėl juokas, blyksėjimas akimis. Raudonai šviečiančios šildomų pirštinių skalės rodo, koks šildymo lygis įjungtas. Kažkas lukštena mėtinę pastilę, kažkas tepasi lūpas balzamu – keleto kilometrų aukštyje trūksta deguonies ir visiems džiūva burna. Tarpinėje stotelėje į mūsų kabiną nori įlipti dar kilsiantys į viršūnę, tik vietos nebėra. Tai linksmiausia kabina, sako žemaūgis ir jo repliką palydi nauja juoko banga.

Vėl leidžiuosi nuo kalno – sakiniai, pastraipos, naujos eilutės. Pravažiuoju mažamečių italiukų vorą – jų batai tikrai panašaus dydžio kaip vyro iš linksmiausios keltuvo kabinos. Šliuoždami jie mojuoja rankutėmis ir dainuoja. Pargriuvę ar verkiantys iš nuovargio būna apdalinami guminukais – cukrus bent trumpam padeda užsimiršti. Po metų kitų jie jau čiuoš tobulai, kol kažkada taps senjorais, kurių driežiškas liesas rankas ir trapius riešus saugos šildomos pirštinės ir įtvarai.

Vėl kylu uždaru keltuvu – kartu keliasi italė trenerė, šalia jos – juodbruvas, įkypų migdolinių akių berniukas, gal aštuonerių metų. Nuovargį ir baimę jis išreiškia pratisai urgzdamas, kaip žvėriukas. Trenerė jį apkabina, itališkai berdama: tu gi gali, na, dar kartą, žiūrėk, bus smagu, na, juk turi išmokti. Berniukas markstosi kaip katinas, paskui, pažvelgęs į šaltu rūku aptrauktą kalną, vėl pradeda urgzti.

Išlipę iš keltuvo kaustytais batais žirgliojame aidinčiu angaro koridoriumi, o atsidarius automatinėms durims mus aplieja veik dieviška šviesa. Praplėšęs rūką, kalnas stūkso romioje didybėje, visas apsipylęs saule. Prie jo šono prisišliejęs debesis kabo apačioje, matosi tik jo paviršius, kaip besidriekiantys pūkų patalai. Nuauksinti spindulių, jie atrodo minkšti ir svetingi. Po kelių minučių įšliuoši į juos kaip į šaltą neperregimą miglą – nieko nėra nesvetingiau kalnuose nei tirštas pieniškas debesies rūkas. Sugėręs iš papėdėje išsibarsčiusių kaimelių kylančius kaminų dūmus, o kartu dvelkiantis iš vaikystės pažįstamu kvarco kvapu.

Mirga spalvingi ir monochrominiai slidinėtojų drabužiai, įvairiausių spalvų šalmai. Tekstas kuriam laikui pasimiršta, jaučiu pamažėl ilstančius raumenis ir artėjančią klaidos galimybę – kai nuvargęs kūnas gali apvilti. Saugausi, todėl čiuožiu daug lėčiau už savo vaikus, kuriems trauma, mirtis ir baigtinumas tėra tik žodžiai, dar nepatirti, neįsisąmoninti. Jie matuoja savo šliuožimo greitį telefone esančiomis programėlėmis, lekia šimto kilometrų per valandą greičiu, šoka nuo tramplinų ir palieka mane kažkur toli už savęs. Taip pat toli, kaip esu palikusi save pačią – tą, kuriai greitis buvo vienintelė siekiamybė.

„Turiu žmoną ir dvi dukras. Todėl man būtina „snoubordinti“, na, suprantat“, – sako vyras su snieglente savo treneriui kitame keltuve. Paskui susižvalgę atsiprašo manęs, sėdinčios šalia.

Kitame sėdime jau keturiese, dvi pagyvenusios italės garsiai šneka tarpusavy, nepaisydamos, kad tarp jų sėdžiu aš ir dar vienas vyras. Kosminis šaltis gildo veidą. Susitaikau, kad viena jų septynias minutes garsiai kalbės man į ausį, tik ant veido užsismaukiu kaukę, kad nors kiek apsisaugočiau nuo speigo. Šalia manęs iš kitos pusės sėdintis vyras atsiprašo už moteris – galbūt vienos jų sūnus. „Iš kur jūs?“ – klausia garsiai kalbėjusi italė, pagaliau atkreipusi dėmesį, kad keltuve yra dar žmonių. Lithuania, Litauen, Lituania – vardinu, italei vis purtant galvą. Estonia, Latvia, Baltic states? Ne, jai tai nieko nesakančios šalys. Po kokio pusvalandžio, nusileidusi ir vėl kildama tuo pačiu keltuvu, matau ją šliuožiančią nuo kalno ant sėdimosios.

Pavakarę šalia žemyn leidžiančio keltuvo – slidžių smaigais ir snieglenčių skydais ginkluota minia, grįžtanti atgal į miestelį, prie savo automobilių. Minia kvepia kava ir brangiais itališkais kvepalais, šmėžuoja ryškiai raudonos „Giorgio Armani“ slidinėjimo trenerių striukės.

Dauguma eis sočiai vakarieniauti, tada sulįs į SPA centrų baseinus, kaip į šiltas, terminių šaltinių garų prisodrintas įsčias.

Slava Ukraini, – sakau, žiūrėdama į akis tarnautojai SPA registratūroje, kuri, kreipusis į ją angliškai, globėjiškai prabyla į mus okupantų kalba.

„Diena privalo prasidėti galingu psichiniu stresu, kad paskui nebaugintų jokia realybė“, – sako Lovely Rita Ričardo Gavelio romane „Paskutinioji žemės žmonių karta“ (Vilnius: Vaga, 1995).

Neatsitiktinai rašyti apie grafikės Evelinos Paukštytės personalinę parodą „Slapukai“, sausį vykusią „Godò“ galerijoje Vilniuje, pradedu nuo jos sukurtos įspūdingos Lovely Ritos skulptūros, kurią pavadinti tokiu vardu įkvėpė minėto Ričardo Gavelio romano personažė. Gavelį taip pavadinti savo romane veikiančią avatarę savo ruožtu įkvėpė bitlų daina „Lovely Rita“, o šią sukūręs Paulas McCartney Ritos prototipę sutiko realybėje – vienoje iš automobilių aikštelių, kur šioji ėjo gana dviprasmiškai skambančias „skaitiklio tarnaitės“ (angl. meter maid) pareigas.

Beje, Lovely Rita man savaip „atrakino“ visą Evelinos Paukštytės parodą, savo masyvia figūra nuvesdama į vieną įdomiausių, bet mažiau nei kiti garsieji Ričardo Gavelio romanai (kaip „Vilniaus pokeris“, „Vilniaus džiazas“ ar „Jaunojo žmogaus memuarai“) nagrinėtų kūrinių – romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“.

Evelina Paukštytė. Lovely Rita. 2025. Teksto autorės nuotrauka

Nepaisydama bendravardės iš romano, galingoji Evelinos Paukštytės Lovely Rita jau gyvena savo gyvenimą. Sukurta specialiai 2025-ųjų „ArtVilniui“, tik gimusi, iš karto tapo garsi – dar meno mugėje visi norėjo prisiliesti jei ne prie jos stačių krūtų (prie jų – irgi), tai bent palaikyti rankutę, paglostyti ilgus platininius plaukus ar bikinio kraštelį. Bet nereikėtų apsigauti dėl seksualizuotos Ritos išorės. Galbūt Rita yra avataras (hinduizme avataras yra dieviškoji būtybė, siųsta pakeisti pasaulio tvarkos), o gal artimesnė fantastiniam kiborgui? Juk ne veltui jos ūgis siekia du metrus, pečiai platūs, o torsas – tvirtas kaip kario. Galbūt Evelinos Paukštytės Lovely Ritos prototipė – ir dvimetrinė moteris be galvos, pasak Vilniaus istorijų, archeologų atkasta šalia Ramintojos bažnyčios plytėjusiose kapinaitėse (Evelina ją kruopščiai išpiešia „Šermuonėlio šuolyje“ (2025), kitas aštuonias kaukoles suverdama ant šalia įsmeigto strypo). O galbūt Lovely Rita – pačios kūrinio autorės alter ego.

Taip, ir aš norėčiau būti Lovely Rita, kurios bikinis yra iš paveikslo drobės, pozuoja ji vedina gepardu (gepardas – irgi nuolat Evelinos Paukštytės paveiksluose atsikartojantis motyvas) ir jai nusi…ikt, ką apie ją mano kiti.

Mūsų baugščioje, „o ką žmonės pasakys“ kompleksais persisunkusioje visuomenėje Lovely Rita yra triksterinis dėmuo, kuris, šiuolaikiniu slengu apibūdinant, yra pats tikriausias brat: Lovely Rita jau turi paskyrą instagrame, keliauja po pasaulį, nuolat traukia violetinės spalvos cigaretes (violetinę vėlgi siečiau su Gavelio romanu, kuriame laisvė yra violetinės spalvos), keičia bikinius, dalyvauja kviestiniuose vakarėliuose, o aplinkinių nuomonė jai – absoliučiai nė motais.

Beje, Evelinos Paukštytės kūryboje ir be Ritos gausu triksterių – tai ir fekalija (o gal bananas šokolade), ir gaveliškoji visatos subinė, įgyjanti meteorito, kurių lietus prieš šimtą metų krito grafikės gimtajame Žemaitkiemyje, formą, ir gamtoje rastas akmeninis falas, ir Michaelui Jacksonui skirtas tortas, ir šalia Ramintojos bažnyčios skriejantis šermuonėlis. Nors visiems šiems simboliams Evelina turi savo paaiškinimą, įdomu juos pačiam interpretuoti, šitaip atrandant dar kitas menininkės kuriamo pasaulio projekcijas. Juk paveiksluose – ir paradoksalios pranašystės: dar 2023 metais pavaizduotas bestuburis pripučiamas žmogelis, tik visai neseniai Lietuvoje įgijęs aukščiausio vadovo veidą, ir skrendantys balionėliai (balionėliai Lietuvoje jau niekada nebebus „tik“ balionėliai).

Prisistatydama grafikė Evelina Paukštytė pabrėžia – paveikslus piešianti, ne tapanti. Vis dėlto apsilankius parodoje man kilo dar viena asociacija – rašomų paveikslų, nes kiekviename jų užkoduotas naratyvas, mažas pasakojimas, jei norite – novelė, skrupulingai išpiešta vaizdiniais. Į tinklelį sugauta simbolių seka yra tiek atsitiktinė, kiek bet kuriame rašomame literatūriniame tekste yra apgalvojimo ir atsitiktinumo. Taip viename iš Vilnių vaizduojančių piešinių netoli moters milžinės be galvos ir atsitiktinai, ir neatsitiktinai atsiranda Čiurlionio figūra.

Evelinos kūriniams būdingas maištas, kurį pasitelkus mėginama nulaužti sistemą – savotišką panoptikumą, kuriame menininkas stebimas iš viršaus, kaip vienas iš pavaldžių tos sistemos dėmenų. Nors parodą, jei nori, gali „skaityti“ per Gavelio kūrybos prizmę, Evelinos piešiniai sudaro ne mažiau savitą ir „paukštytiškai“ kitonišką kūrybinę visumą.

Talentingos grafikės parodos kertines ašis neteisinga būtų susmeigti tik į grotesko tortą ar šokoladinį bananą, kuris toks panašus į fekaliją. O ir parodos pavadinimą inspiravusiais „slapukais“ (angl. cookies) parodos idėja toli gražu neapsiriboja. Evelinos Paukštytės piešiniuose slypi gilus antropologinis pjūvis, pilnas filosofinių ir literatūrinių intertekstų, o mūsų priimami ar atmetami kompiuteriniai „slapukai“ – tik viena iš daugumos parodos linijų.

Menininkės kūriniuose ryški eskapizmo nuojauta, pabėgimas į paralelinį pasaulį, kuriame Vilnius – ir gaveliška visatos subinė, ir personažų knibždantis kompiuterinis žaidimas, galintis statiškai „pakibti“, o galų gale – būti visiškai išjungtas. Ir tada teliks viena begalinė tamsi ertmė, kurioje lyja meteoritais.

Evelinos „rašomi“ paveikslai – tai užkoduoti pasakojimai mums visiems. Juose – maišto, fatalizmo ir mirties motyvai. O išgyventas liūdesys virsta į žaismą, erosą, neprarasdamas visa apimančios dieviškosios paslapties.

Tarpušvenčiu laikas tarsi sustojo. Savotiškame limbe tarp didžiųjų švenčių ir naujų metų buvo savų prievolių – praėjusių metų vertinimo, akcentų sudėjimo, naujų planų kūrimo. Ir galų gale konstatavimo, kad, metų skaičiui persiritus į didesnį, niekas nepasikeitė – tik laikas; jo tapo mažiau. Gruodžio pabaigos pūgos žemę pradėjo klostyti sniegu, nardinti į tikros žiemos snūdą. Juk kai sniego paklotė siekia 15 centimetrų, susidaro terpė, kurioje laikosi nulinė temperatūra, kad ir kiek šalčio yra išorėje. Šioje terpėje tarpsta ir nuo speigų gelbėjasi gyvybė: nakvoja smulkūs graužikai ir net paukščiai.

„Laiko yra tiek, kiek yra, ir daugiau nebus“, – rašiau draugei į kitą pasaulio kraštą. Pasirodo, klydau – perskridusi pusę pasaulio, ji gavo dovanų būtent laiko – dėl laiko juostų skirtumo jai jo padaugėjo septyniomis ar net aštuoniomis valandomis! Kai Lietuvoje laikrodžiai mušė 2026-uosius, vis dar markstėsi nuo kažkur už pusiaujo šviečiančios 2025-ųjų saulės. Naujųjų metų išvakarėse į buvusią „Suokalbio“ kavinę sugužėjo rašytojai, poetai, vertėjai, filosofai, menininkai ir siautė, persirengę literatūriniais personažais. Gal bent tokiu būdu mėgindami sugrąžinti praėjusį laiką – kai ši vieta buvo pilna šurmulio, sriaubiamo vyno ir šokių ant židinio. Kokių tik personažų nepasirodė – po „Suokalbį“ goglinėjo net Poetų stalas, ant kurio nebebaltos staltiesės – ratilai nuo raudono vyno taurių ir užgesintų nuorūkų įdagai; pats tikriausias praeities kavinių atavizmas, jau beveik nebeįsivaizduojamas. O gal kažkam, prarasto laiko beieškant, madeleine pyragaičiu yra būtent ta į baro stalą užgesinta cigaretė šalia nugertos taurės.

Laikas, užverstas sniegu, ne teka, o stumiasi. Nors, žinoma, tai iliuzija. Laikas bėga ir tiems, kurie jo turi, ir tiems, kurie neturi ar turėti nenori. Neturėdamas laiko nūdien savaime esi šaunus, atrodai reikalingas ir lydimas sėkmės. Dėl snygio keliams tapus neišvažiuojamiems ir Vilniuje bei jo apylinkėse visus skubančius įkalinus spūstyse, laiko jose stovintiems staiga atsirado neproporcingai daug; deja, jo niekaip negalėjai panaudoti. Niekur neprasprūdo informacija apie patyrusius malonumą ir dėkingumą – dėl tų netikėtai atitekusių kelių valandų.

Neplanuoto ir nepanaudotino laiko turėti yra baisu, jis nereikalingas. Neplanuotas laikas atima kitą laiką – tą, kuris skirtas darbui, kūrybai, sportui, buvimui su draugais, vaikais ar sutuoktiniais. Knygų skaitymui, teatrui ir kinui. Bet ar laikas gali atimti laiką pats iš savęs?

Sarkastiškai liūdname Jimo Jarmuscho filme „Tėvas motina sesuo brolis“ (2025) irgi mėginama susigrąžinti laiką – tik nesėkmingai. Be ypatingos dramos, nepritempinėjant parodomas tėvų ir vaikų tarpusavio santykių vakuumas: juk šiuo atveju susigrąžinti prarasto ar net nebuvusio ryšio neįmanoma. Gyvenimą dar norintis švęsti tėvas su palengvėjimu atsikrato aplankyti atvykusių nuobodžių vaikų, valdinga motina tik kartą per metus susitinka arbatėlės su tarpusavy konkuruojančiomis dukromis (viena jų, žinoma, – labiau mylima), tėvus palaidoję brolis su seserimi abejingai uždaro pilną sandėlį paveldėto šlamšto. Jarmuschas rizikingai žongliruoja klišėmis, bet daro tai taip talentingai, kad nejučia apima nejauka kažkur atpažįstant save.

Panaši nejauka ištinka laidotuvėse, stebint, kaip žvitriai ir spėriai kapo duobę užkasa netikėtai išdygę žaliūkai – laidotuvių ceremonijose įsipleištuojantys kaip kažkuo trivialios figūros: treninguotos, pilnos gyvybės ir jėgos ką tik ištikusios mirties fone.

Laiko yra tiek, kiek yra, ir daugiau nebus. Jei suskaičiuočiau, kiek gyvenimo laiko praleidau spoksodama į vieną tašką, susidarytų solidus valandų, gal net parų skaičius. Norėčiau išmokti jo nešvaistyti, bet turbūt niekada neišmoksiu.

Žmogui skirtas laikas, kuriam apibrėžti pakanka dviejų atskaitos taškų – gimimo ir mirties, pastarąja visada įrodo savo nenugalimumą. Būdamas amžinas pats iš savęs, kartais vis dėlto jaukiai susitraukia iki akimirkos laimės. Dėl vieno esu tikra – tam, kad ją patirtum, užsimiršimas yra būtina sąlyga.

Aklojo Gantenbaino (Maxo Frischo romano „Tarkim, aš Gantenbainas“ personažo, į kurį buvo įsikūnijęs skulptorius Mykolas Sauka) serviruotas stalas „Suokalbyje“. Neringos Butnoriūtės nuotrauka

Kai naršau finansams ir ekonomikai skirtus interneto puslapius, beveik neįmanoma nieko perskaityti nesusidūrus su kokia nors kriptovaliutos arba dirbtinio intelekto investavimo platformų reklama. Būtų gerai surasti stebuklingą investavimo receptą, bet stebuklingus receptus siūlo tik rusakalbiai sukčiai. Yra toks posakis apie alchemiko sėkmę. Jeigu kas nors išmoktų paversti šviną auksu, labai greitai visi sužinotų, kaip paversti šviną auksu. Ir kiek tada būtų vertas auksas? Pasak ekonomikos apžvalgininkės Katie Martin, ilgą laiką kriptovaliutų šalininkai tvirtino, kad „bitkoinas yra pinigai (jis toks nėra), kad jis apsaugos nuo infliacijos (na, baikite) arba kad tai saugus prieglobstis neramiais laikais (LOL). Tačiau pasirodo, kad naudingiausia jo funkcija yra būti ankstyvojo perspėjimo sistema, jog rinkose ne viskas gerai. [...] keletą kartų būtent staigus bitkoino kritimas aplenkė ir išprognozavo pasaulinį akcijų nuosmukį. Jis smunka, o akcijos greitai seka iš paskos. Bitkoinas smuko smarkiai – nuo spalio pradžios jis nukrito trečdaliu, iki maždaug 84 tūkstančių dolerių. Dar tik 84 tūkstančiai liko iki jo „tikrosios vertės“ (Katie Martin, „Bitcoin’s fall offers a warning signal on wider market health“, Financial Times Weekend, 2025-11-22). Investavimo burbulų istorijos yra įdomios ne tik ekonomikos ir kultūros istorijos tyrinėtojams.

XIX amžiaus škotų poetas ir žurnalistas Charlesas Mackay’us knygoje „Neįprasti populiarūs kliedesiai ir minios beprotybė“ papasakojo neaišku ar teisingą, bet gražią istoriją, kaip vieną 1637 metų žiemos rytą jūreivis užsuko į turtingo olandų pirklio kontorą ir pusryčiams gavo gardžią raudonąją silkę bei rupios duonos gabalą. Jūreivis pastebėjo ant stalo gulinčią svogūno galvą ir visiškai pagrįstai galvodamas, kad šis daiktas yra ne vietoje tarp sidabro, šilko ir brangių audinių, pasitaikius progai paslapčia įsikišo svogūną į kišenę kaip priedą prie silkės ir su savo grobiu nuėjo valgyti pusryčių prieplaukoje. Tačiau, kaip rašo Mackay’us, jūreivis, pasiimdamas priedą prie žuvies, netyčia pavogė ne svogūną, o retą tulpės svogūnėlį. Vos tik jam spėjus išeiti, pirklys pasigedo Semper Augustus, verto trijų tūkstančių florinų arba apie 280 Anglijos svarų sterlingų. Atsižvelgiant į to meto kainas, šiandien ši gerokai viršytų milijoną dolerių.

1850 metais rašytojas Alexandre’as Dumas Paryžiuje išleido knygą „Juodoji tulpė“, ji greitai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Nors kaip paprastai šio autoriaus romanuose veiksmas sukasi apie meilės istorijas ir politines intrigas, šiame paminima ir 1634–1637 metais Olandiją apėmusi tulpių manija (Tulpenwoede). Ši psichinė epidemija, anot lenkų autoriaus Zbigniewo Herberto, „įgavo nerimą keliančius užmojus, sudrebino solidžius nacionalinės ekonomikos pamatus ir užliejo azartu visų visuomenės sluoksnių atstovus“ (Zbigniew Herbert, „Kartus tulpių kvapas“, iš lenkų kalbos vertė Dalia Urbonaitė, Naujoji Romuva, 2006, Nr. 1, p. 18).

Dėl naujų prekybos ryšių su užjūrio kolonijomis XVII amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais Europą pasiekė įspūdinga naujų augalų gausa – bulvės, paprikos, pomidorai, topinambai, šparaginės pupelės ir tulpės. Tulpių svogūnėliai buvo pakankamai neįprasti, kad būtų painiojami su daržovėmis, kaip tai padarė jūreivis, suvalgęs milijono dolerių vertės svogūnėlį. „Didžiulius turtus sukaupę olandų pirkliai ėmė daryti tai, ką dažnai daro pasiturintys sluoksniai: jie mokėjo daug pinigų už retus ir gražius daiktus, kuriais galėjo pasipuikuoti prieš draugus. Jie nesiskyrė nuo šiandieninių influencerių, besipuikuojančių „Birkin“ rankinėmis ar „Bored Ape NFT“ skaitmeniniais paveikslėliais, tik vietoj jų jie švaistė pinigus retoms tulpių veislėms“ (Tim Harford, „Bubble trouble“, Financial Times Weekend, 2023-01-28).

Spekuliacijos objektu tapo monarchų ir turtuolių soduose auginamos tulpės, kurios, amžininkų nuomone, simbolizavo eleganciją ir rafinuotą susimąstymą. Olandijoje išvestos įvairios tulpių veislės tapo finansinių standartų objektu, nes tulpė buvo aristokratiška gėlė, kurią augino aristokratai. Tulpių auginimas nesukeldavo didelių problemų, joms reikia nedaug erdvės, o pačios gėlės yra lengvai prižiūrimos. Ir, pagaliau, jokios kitos gėlės neturi tiek daug veislių, tad tulpių rinkoje buvo susitarta, kurios veislės bus laikomos elitinėmis, o kurios paprastomis. Kaip kokie specializuoti finansiniai leidiniai tuomet taip pat buvo leidžiami kainoraščiai, kurių viršūnėje karaliavo Semper Augustus, kainuojantis tris tūkstančius florinų, tai yra tiek, kiek kainavo namas su dideliu sodu. Žinoma, sandoriai būdavo sudarinėjami ne normalioje biržoje, o smuklėse ir užeigose. Olandų valdžia, suvokdama spekuliacijos pasekmes, stengėsi apriboti tokią veiklą, bet kainos vis kilo ir kilo į viršų, o kartu didėjo praraja tarp realios svogūnėlio kainos ir sumos, kuri už jį buvo mokama. Dauguma investuojančiųjų į tulpių svogūnėlius buvo įsitikinę, kad kainos vis kils, o pelnas bus amžinas. Sklandantys gandai apie fantastiškus uždarbius skatino spekuliacines aistras, į šias įsitraukė visų socialinių sluoksnių atstovai. Tulpių augintojai naktimis saugodavo sodus aptverdami sudėtinga varpelių sistema, žadinančia savininkus, o vienas nepaprastai turtingas olandų politikas sukūrė sodą, pilną taip išdėliotų veidrodžių, kad keli reti tulpių žiedai sudarytų daugybės gėlių įspūdį. Rinktiniai žiedai buvo tokie brangūs, kad net jis negalėjo sau leisti užpildyti jais viso sodo.

Tulpių biržos apyvarta vis augo, žmonės užstatydavo namus ir skolindavosi pinigus norėdami nusipirkti svogūnėlių kaip investiciją, buvo pardavinėjami jau nebe svogūnėliai, o išvestiniai produktai – svogūnėlių pavadinimai. Ir vieną dieną viskas sprogo. 1637 metų vasarį Harleme susirinkę svogūnėlių prekybos didmenininkai pamatė, kad niekas nebenori pirkti. Skolininkai, negalintys išmokėti skolų, pateko į kalėjimus arba buvo priversti stoti į laivyną. Generaliniai Luomai išleido įsakymą, panaikinantį spekuliacines sutartis ir nustatantį didžiausią leistiną tulpės svogūnėlio kainą – 50 florinų

Istorija žino ir ne vieną spekuliacinio investavimo pavyzdį, tarp kurių yra Britanijos geležinkelių burbulas. Pirmoji Liverpulio ir Mančesterio geležinkelio linija buvo atidaryta 1830 metais, ir daugiau nei dešimtmetį privatus verslas leido akcijas, rinko pinigus bei tiesė bėgius. XIX amžiaus penktojo dešimtmečio viduryje dramatiška geležinkelių plėtra atrodė neišvengiama. Vystytojai skubėjo registruoti projektus, o būsimieji investuotojai, skatinami reklamos, skubėjo jiems atiduoti pinigus. Geležinkelių akcijų bumas gali būti prilygintas tik reklamos bumui, skirtam naujiems geležinkelių projektams. Dažnai dvi, trys ar keturios konkuruojančios kompanijos pradėdavo savo veiklą vienu metu ir vienu metu tiesdavo bėgius į tą patį punktą. Geležinkelių bumo klestėjimo metais buvo siūloma statyti net burių varomus traukinius arba raketines transporto priemones, galinčias skrieti šimtus kilometrų per valandą. Kaip dabar negalima praleisti skelbimų, reklamuojančių dirbtinio intelekto projektų investicijas, 1845-aisiais nebuvo įmanoma skaityti laikraščio nepamačius naujo geležinkelio projekto investicinio skelbimo. Tris kartus per savaitę „The Railway Times“ spausdino specialius priedus, kad sutalpintų geležinkelių vystymo kompanijų skelbimus. Buvo leidžiamas kasdienis geležinkelio laikraštis „The Iron Times“. Net solidusis „The Economist“ sukūrė specialų skyrių, skirtą geležinkeliams (Tim Harford, ten pat).

Ne tik paprasti investuotojai, bet ir tų laikų Britanijos kultūrinis ir politinis elitas entuziastingai pirko geležinkelių akcijas. Šiuolaikinių kompiuterių prototipų išradėjas Charlesas Babbage’as, Charlesas Darwinas, Johnas Stuartas Millis ir Williamas Thackeray’us investavo į geležinkelių akcijas, kaip ir dvi seserys Brontë – Emily ir Anne (jų sesuo Charlotte nepasitikėjo šia iniciatyva), kurios skubėjo investuoti į Jorko ir Midlando liniją.

Galiausiai finansinių aktyvų kainos atsiskyrė nuo fundamentalių verčių, o investicijos buvo daromos remiantis minios psichologija – žmonės bijojo ką nors praleisti arba tikėjosi parduoti savo akcijas už dar didesnę kainą. Žmonės racionaliai negalvojo, ar tikrai įvyks tas milžiniškas bėgių tinklo plėtros augimas. Ar tikrai bus taip pigu įrengti ir eksploatuoti geležinkelius, kaip tvirtino projektų rengėjai? O kai bendrovės tiesia kelias paralelines konkurencines geležinkelio linijas, kas nutiks kainoms? Ekonomiškai svarbus Liverpulio–Mančesterio maršrutas tikrai davė gražaus pelno, bet linijos, jungiančios idiliškai romantiškas kaimo stoteles, taip ir neatsipirko.

Pasak Timo Harfordo, XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje britų investuotojai susižavėjo geležinkeliais ir akcijų kainos pakilo iki kvailių lygio, o dalis investuotojų prarado viską, bet galiausiai kas gi įvyko? Mes turime geležinkelius!

Atsitiko tai, apie ką mūsų protėviai seniai svajojo, – Lietuva tapo pasaulio dalimi, į kurią nori atvykti žmonės iš įvairiausių jo kampelių. Na, kaip čia pasakius – jau anksčiau Lietuva pasirodydavusi miela. Likimas man padovanojo galimybę susipažinti su nemažai puikiai lietuviškai kalbančių, lietuviais tapusių užsieniečių. Jie pramoko lietuvių kalbos, pamilo mūsų mintis, diskusijas, galvosūkius, prisirišo, kai kurie net atvyko gyventi į Lietuvą.

Bet nors ir kalbame skirtingomis kalbomis, visi esame žmonės, tad ir mūsų patirtys mokantis (ar mokant!) bet kurios kalbos gali būti net visai panašios. Kadangi domiuosi kalbomis, 2022 metais iškart atsiliepiau į Vilniaus universiteto kvietimą dėstyti lietuvių kalbą ukrainiečiams. Taip atradau vieną didžiausių savo aistrų. Lietuvių kalbos pradmenų užsieniečius mokau iki šiol. Mokydamasi mokyti stebėjau pamokas, kuriose dalyvavo baltarusiai ir kiti imigrantai. Taigi, teko prikaupti patirties su mūsų kalbą ir kultūrą tik beatrandančiais žmonėmis.

Dabar daug kalbama, kokį bizūną pasirinkus, kad tie atvykę darbuotojai pagaliau prabiltų lietuviškai. Bet pamirštama apie kitą universalią problemą, dėl kurios, tiesą pasakius, kankinasi visas atviras pasaulis, – neadekvatumo jausmą, kai kas nors kalba tavo gimtąja kalba ir tu supranti, kad žmogus truputį… ieško žodžių. O gali būti, kad jis kalba laisvai, tik turi lietuviams neįprastus vardą ir pavardę, o gal odos spalva neįprasta, gal girdimas akcentas… tada žmonės pajaučia šiokį tokį diskomfortą, gal net apibūdinčiau tai kaip kaltės jausmą. Tuomet lietuviai, kaip man skundėsi ne vienas puikiai lietuviškai kalbantis žmogus, iš kilnaus paslaugumo pereina į anglų arba rusų kalbą. Esu su tuo susidūrusi ir pati – mano draugė ukrainietė stengėsi kalbėti lietuviškai, tada prabilo angliškai, o padavėjas tikino, kad gali kalbėti rusiškai (nusprendė iš jos akcento, kad taip jai bus geriau).

Taigi, kalba toli gražu nėra tik institucinis reikalas, kai kokia nors institucija gali įkvėpti ar supančioti. Kad kalba srauniai tekėtų kaip upelis, reikia, kad adresatas nebūtų pasistatęs užtvankos: nebijotų užmegzti kitokio pokalbio savo gimtąja kalba, nespręstų iš anksto apie žmogaus galimybes susikalbėti. Ne kartą teko važiuoti taksi, kur, jei į rusišką pasisveikinimą atsakydavau lietuviškai, lietuvių kalbą ir gaudavau.

Kaip susikalbėti lietuviškai su tuo, kuris dar tik mokosi?

Kai žmogus mokosi lietuvių (ar bet kurios kitos) kalbos, labiausiai jį gąsdina greitas kalbėjimo tempas. Žinoma, bendravimas angliškai ar rusiškai dažnu atveju sutaupytų laiko – juk neretai, bendraudami nauja užsienio kalba, visi sunkiau renkame žodžius, ne iš karto suvokiame išgirstus žodžius ir frazes. Tokiu atveju iš gimtakalbio perspektyvos atrodo, kad abiem pusėms bus paprasčiau, jei pokalbis vyks lingua franca.

Tačiau kodėl nepabandžius be jos išsiversti. Juk visai gali būti, kad būtent jūs tapote to žmogaus šansu pasipraktikuoti. Kiekvienas paprasčiausias susikalbėjimas gali tapti postūmiu mokytis toliau, kalbėti lietuviškai dažniau. Kiekvienas atsisakymas bendrauti lietuviškai gali paveikti priešingai – pasijutęs atstumtas, žmogus nebenorės ta kalba bendrauti. Pamėginkite viską pakartoti lėčiau, stenkitės kalbėti trumpais sakiniais. Veiksnys, tarinys, truputis gestikuliacijos, gal kokia vietos ir laiko aplinkybė (šias vartoti pradedantysis gan anksti pramoksta). Nevartokite sangrąžinių veiksmažodžių – mokytis, džiaugtis, jaustis, – kai kuriose pradedančiųjų knygose jų privengiama (jų asmenavimas – ne pats lengviausias). Pabandykite perfrazuoti: jei nesuprato pusė penkių, gal pusė penktos ar šešiolika trisdešimt skambės kaip pažįstamesnis, saugesnis variantas. Netrumpinkite galūnių – ne Vilniuj, o Vilniuje, ne poliklinikoj, o poliklinikoje. Net tokios mažiausios detalės gali išmušti iš vėžių. Žmogus, kuris mokosi kalbos, yra labai jautrus bet kokiam negirdėtam garsui ar žodžiui.

Gali būti, kad suformuluotas sakinys buvo ilgas, sudėtingas ir jį perfrazavus žmogus sugebės susiorientuoti. Jei bruksime anglų ar rusų kalbą patys, besimokantysis gal net praras motyvaciją – kam mokytis, jei niekas niekada apskritai nenori su juo lietuviškai bendrauti? Neretas mano pažįstamas, išmokęs lietuvių kalbos net dėl netikėčiausių asmeninių priežasčių, man yra pasakojęs, kad lietuviai dažnai numodavę ranka, sakydavę, kam ta lietuvių kalba, maža, niekam nereikalinga kalba, juk visada galima susikalbėti angliškai. O kur dar pasakojimai apie „sunkiausią pasaulyje kalbą, net mes, gimtakalbiai, jos padoriai nemokame“: pirma, tai visiška netiesa, antra – tai demotyvuoja. Manau, kad esama situacija yra pačių lietuvių požiūrio į savo gimtąją kalbą padarinys.

Geriausia nepersistengti taisant klaidas. Nuolatinis taisymas gali turėti kontraproduktyvių rezultatų – žmogus susigūš, išsigąs. Tos klaidos mums sukelia diskomfortą, bet dažnu atveju jos jokia pasaulio pabaiga. Žinoma, jei žodis láuk sukirčiuojamas taip, lyg jis varytų jus laũk, – tada taip, tai yra klaida, kurią reikėtų pataisyti. Iš savo kalbų mokymosi patirties žinau, kad geriausiai padeda, jei gimtakalbis, šiek tiek perfrazuodamas mano sakinį, pakartoja žodį taisyklingai.

Galiausiai – besimokantysis gali kalbėti labai tiesmukai, gal net kiek grubiai. Kitais atvejais gali atrodyti, kad pilsto iš tuščio į kiaurą. Taip yra ne dėl to, kad besimokantysis yra begėdis ir nekenčia Lietuvos, – gal jis tiesiog mėgėjas tuščiažodžiauti ir dumti akis. Greičiausiai taip dabar skamba jo lietuvių kalba – dar trūksta gebėjimo suvokti kontekstą, galvoje bandoma pritaikyti gramatines taisykles, lipdyti išmoktas frazes, o kartais tinkamiausias sinonimas pakimba ant liežuvio galo, todėl pasirenkamas geriau pažįstamas universalesnis žodis. Kai pati savarankiškai mokiausi latvių kalbos, man taip būdavo su frazeologizmais – kadangi latvių vartojami frazeologizmai pernelyg nuo lietuviškų nesiskiria, aš juos pavartodavau nerasdama tinkamo žodžio. Kartais pašnekovas galėdavo ir supykti, kai idioma nuskambėdavusi tiesmukai, gal net įžūliai.

Mano kuklios idėjos Lietuvai

Šiuo metu mokausi suomių kalbos. Suomiai turi daugiau patirties su imigrantais ir pabėgėliais, tačiau, kaip minėjau, kalba yra žmogiškas dalykas. Ir suomiams knieti prabilti angliškai po vieno nesusikalbėjimo ar vienos klaidos, ir suomiai mėgsta apdainuoti savo ilgiausius žodžius, kurių patys kasdien nevartoja (nežinau, kas sugalvojo, kad kalbos sudėtingumas rodo pranašumą). Taigi, pati svarstau apie tai, kas man padėtų. Kas padėtų žmonėms, kurie yra Lietuvoje ir mokosi lietuviškai?

Neretai prisimenu lipdukus (o gal atšvaitus?), kuriuos dalindavo mums, besimokantiems vokiečių kalbos. „Ich lerne Deutsch“, – skelbė jie. Kodėl gi ir mums tokių neprigaminus? „Truputį kalbu lietuviškai“, o gal „Mokausi lietuviškai“ – tarsi ženklas visiems, kad šis žmogus nori išmokti. Tik kol kas su juo reikės kalbėti lėčiau, aiškiau, trumpesniais sakiniais. Plėšomas kalendorius su lietuviškomis frazėmis? Daugiau literatūros paprastesne lietuvių kalba?

Baigėsi tas laikas, sutiksėjo tos valandos, kai lietuvių kalba priklausė tik tiems, kas gimė Lietuvoje ar lietuvių šeimoje. Kai galėjome kabinėtis vienas prie kito dėl kirčiavimo, vadinamųjų kalbos kultūros klaidų. Dabar turime lietuvių kalbą pažinti taip gerai kaip niekada anksčiau – labai paprastą, kiek sudėtingesnę, visu savo gražumu ir su visais įmanomais variantais minčiai perteikti.

Manau, jei tik elgsimės tinkamai, lietuvių kalbos aukso amžius jau pakeliui.

Pirmas šio teksto pavadinimas turėjo „bet“. Pagalvojusi jo atsisakiau, nes visa Miuncheno universiteto slavistikos profesoriaus Riccardo Nicolosi knyga „Putino karo retorika“ (Putins Kriegsrhetorik) turi būtent tokią užduotį – ne ironiškai atmesti Putino menkų oratorinių dorybių kalbas kaip mažai reikšmingą veiksmų apvalkalą, o pažiūrėti į jas kaip į savo tikslą pasiekiančias, net jei (o kartais būtent todėl, kad) jos neįspūdingos. 2025 m. knyga išėjo vokiečių leidykloje „Wallstein Verlag“, ją iš karto išvertė ir išleido rusų kalba „Freedom Letters“. Tai viena iš daugelio politinėje emigracijoje suvešėjusių rusų tamizdato (žodis sugrįžo) leidyklų. Saugumo sumetimais vertėjo(s) vardą leidykla nurodė žvaigždutėmis *** *****. Ši trijų ir penkių simbolių kombinacija, reiškianti нет войне („karui ne“), atsirado 2022 m. pavasarį, kai žmonės, vis dar ryžęsi protestuoti Rusijoje, ieškojo būdų išreikšti nuomonę be įprastų ir tuomet jau griežtai draustų žodžių.

Knyga kompaktiška ir energingai parašyta. Ją sudaro septyni nedideli skyriai, kuriuos jungia, mano akimis, trys svarbiausi dalykai. Pirma, Nicolosi pabrėžia retorikos svarbą net ir sąlygomis, kai viešoji erdvė iš esmės nefunkcionuoja ir nėra jokios politinėje erdvėje dalyvaujančios auditorijos, kurią reikėtų patraukti į savo pusę. Jis detaliai nagrinėja įvairių tipų Putino kalbas ir klausia: koks yra politinės retorikos vaidmuo autokratiniuose režimuose? Ar ji tik ritualinis papuošalas? Iš kokių elementų Putino atveju ji susideda ir ką šie reiškia? Kaip tai susiję su jo retorine persona, kurią jis pateikia medijoms ir kruopščiai atrinktai publikai?

Atrodytų, kad kur nėra viešosios erdvės, ten nėra ir reikalo įtikinti, agituoti, patraukti į savo pusę. Bet, anot Nicolosi, nors tokio tikslo ir nėra, net ir autoritarinėje politikoje žodis, kalbėjimas išlieka steigiantis politikos sąlygas, prilygsta veiksmui, kaip svarstė Hannah Arendt, kad ir kaip netikėtai nuoroda į ją atrodytų autoritarizmo kontekste. Tai nereiškia, kad visos autoritarinės retorikos vienodos, dalis jų, kaip kad nacionalsocialistinė, mobilizuojančios. Putinas tikslo mobilizuoti neturi, priešingai: vienintelis jo retorikos siekis – įteigti mintį, kad reikia pasyviai priimti situaciją, nes alternatyvų nėra, ir pasitikėti valdžios pajėgumu. Tam Putinui nereikia būti ryškiu kalbėtoju, šis Rusijos režimas apskritai vengia charizmatiškų politikų ir baudžia juos net fiziškai naikindamas – prisiminkime Borisą Nemcovą ir Aleksejų Navalną. Putinui pakanka skirtingomis progomis ir pačiuose įvairiausiuose kontekstuose kurti ilgas, keisčiausiais šaltiniais paremtas istorinės ir legalistinės argumentacijos pynes, kurios galiausiai sueina į vienintelę visų bėdų priežastį – Vakarus ir jų klaidas ar kaltes. Nicolosi tokią argumentacijos strategiją vadina monokauzalia ir racionalia: „Putino argumentacija gali atrodyti keista ir šokiruojanti, tačiau ji nė kiek ne iracionali. Ji – retorinio apskaičiavimo vaisius ir tarnauja nuosekliai pagrįsdama politinį veiksmą“ (p. 23, cit. iš „Freedom Letters“ leidinio).

Antra, knygos autorius mąsto apie specifinį Putino retorikos temporalumą, tiesiogiai susijusį su tuo, kad dialogo, politinių debatų erdvės nebėra, o Putinas apskritai nėra aikštės politikas. Nicolosi teigia, kad Putino kalbos neskirtos turėti momentinį poveikį – sureaguoti į aktualiją ir uždegti, juolab mobilizuoti klausytojus. Tai ilgos distancijos retorinis bėgimas, kai kaupiamas, plėtojamas, ne sykį kartojamas argumentų arsenalas, ilgainiui tampantis savaime suprantamų ir automatiškai nuskaitomų idėjų rinkiniu. Be to, jis yra skleidžiamas ne vien paties Putino lūpomis, o nueina viso politinio aparato kanalais. Kitaip tariant, Putino retorika susilieja su putinizmo retorika, kuri turi daug balsų ir sklaidos priemonių. Galiausiai tai leidžia parodyti įvairių karo retorikos linijų atsišakojančią kilmę ir ilgą jų brandinimo (kad ir programiniuose straipsniuose ar į akademinius pretenduojančiuose tekstuose apie istoriją), o kartu auditorijos pripratinimo fazę.

Trečia, tai retorika, kuri, veikdama itin kontroliuojamoje viešojoje erdvėje, aiškiai skirta ne tuščiam ar amorfiškam eteriui, o konkrečioms, tiksliai suvokiamoms auditorijoms – vidinėms ir išorinėms. Į jas kreipdamasis, Putinas, apskritai blankus kalbėtojas, vis dėlto kaitalioja kalbines personas – technokratas, stiprus lyderis, žmogus iš liaudies, kalbantis žargonu, ir pan. – ir kuria pasaulio vaizdą, kuris tokioms auditorijoms atrodo patikimas. Nuosekliai taikydamas aristoteliškąjį retorikos žodyną, Nicolosi vadina tokio galinčio atrodyti teisingo ir įtikinamo pasaulio argumentacijos strategiją éndoxa, atsižvelgiančia į įvairius suvokėjus: „Ji susideda iš savotiško paranojos, sąmokslo naratyvų ir agresyvaus įsižeidimo mišinio, iš antiamerikanizmo, tarptautiniame lygmenyje maskuojamo kaip antikolonializmas, iš vakarietiško meinstrymo atmetimo ir istorinio revizionizmo“ (p. 43). Ji veikia ir sykiu pagrindžiant karą prieš Ukrainą globalių Pietų auditorijai kaip „antikolonijinį sukilimą“ (taip vadinasi tam skirtas skyrius) ir grąžinant „daugiapolio pasaulio“ idiomą. Komentuodamas šį putiniškosios retorikos gebėjimą modifikuotis pagal adresatus, Nicolosi pabrėžia, kad „nederėtų nuvertinti Putino gebėjimo retoriškai diskursifikuoti [pagal analogiją su „diversifikavimu“ – N. A.] karą“ (p. 100), net kai jis nekalba apie karą tiesiogiai.

Baigdama šį trumpą knygos pristatymą ir rekomendaciją ją skaityti, noriu atkreipti dėmesį į vieną išradingą autoriaus svarstymą apie 2022 m. vasario 24 d. Putino kalbą, skelbiančią „specialios karinės operacijos“ pradžią, – išoriškai nekomplikuotą ir kartu žiaurų tekstą. Jai skirtas skyrius vadinasi „Parodija ir paranoja“. Čia reikia padaryti žingsnį už knygos ribų ir priminti Jurijaus Tynianovo parodijos teoriją, anot kurios, parodija yra ne juokingas tekstas, o santykių tarp tekstų tipas, kai į vieną formalią schemą įdedami jai nebūdingi elementai. Pavyzdžiui, kai kriminalinio romano personažų schemą užpildo išminčius vietoj detektyvo, šventoji vietoj prostitutės, revoliucionierius su kirviu vietoj nusikaltėlio. Tynianovas parodijos logika aiškino literatūros formų kitimo mechanizmą. Nicolosi įžvelgia parodijos logiką Putino kalboje – ji išlaiko karo paskelbimo kalboms būdingus elementus ir pažeidžia juos, bet taip, kad gretimos šalies užpuolimas retoriškai atrodytų teisėtas, net jei atsiduria tarp kitų ne itin teisėtų karinių operacijų. Kalba yra parodija šia rimtąja prasme: anot Nicolosi (p. 62–63), formaliai ji panaši į Billo Clintono ir George’o Busho karo prieš Iraką paskelbimo kalbas, nes paverčia įsiveržimą į Ukrainą sykiu humanitarine misija ir vidaus politikos klausimu „istorinėse teritorijose“.

Nicolosi knyga juda nuo aiškinimo, kodėl į Putino retoriką verta žiūrėti rimtai, nes tai ilgalaikio politinio veikimo erdvė, prie tokia retorika steigiamos nuolatinės ypatingos padėties, kurioje ir pačios nuožmiausios priemonės pateisinamos, o Antrojo pasaulinio karo rezultatų „perlošimas“ nuskamba įtikinamai taip sukonstruoto racionalumo ribose. Bent jau tiek, kad Rusijos gyventojai išliktų anapus aktyvaus prieštaravimo slenksčio, kurį gerai saugo ir įvairiakryptės represijos. Teoriškai knyga juda nuo Arendt prie Giorgio Agambeno laikantis Aristotelio retorikos tirštame, bet neperkrautame jau egzistuojančių įvairiakalbių Putino valdymo ir jo komunikacijos tyrimų kontekste. Ją nesunkiai įveiks ir specialistės, ir ieškančios analitiškesnio nei (suprantamas) prakeiksmas ar pašiepimas žodyno. Turint minty, kad Rusijos retorinė ir karinė mašina dar kurį laiką tikrai ir kruvinai veiks, verta žiūrėti į būdus šį veikimą skaidrinti.