Užsimota nukelti Salomėjos Nėries paminklą. Kad ir kaip vertiname Salomėją Nėrį, manau, svarbu pagalvoti apie mūsų kultūros vektorių – ką mes vertiname? Jeigu pažiūrėtume į apklausas, tai visuomenė yra pasidalinusi maždaug po lygiai –
pusė žmonių mano, kad reikia paminklą nukelti, kad reikia Salomėją vertinti pirmiausia kaip išdavikę, kita pusė žmonių mano, kad ji yra pirmiausia poetė. Tiesa tokia, kad Salomėja Nėris yra ir išdavikė, ir poetė, bet galvojant apie žmogų ir apie jo reikšmę kultūroje turbūt svarbiausia, ką tas žmogus mums davė.

Salomėja Nėris yra ta atraminė poetė, parašiusi labai svarbius lietuvių literatūros tekstus. Tie žmonės, kuriuos jos poelgis, jos pasirašytas LSSR prašymas stoti į Sovietų Sąjungą ir toji Stalino poema turėjo labiausia užgauti, – Lietuvos partizanai, rašytojos Julijos Švabaitės liudijimu, nelaikė jokio pykčio. Salomėjos poeziją skaitė tremtiniai. Man labai įdomu, kad šie žmonės bandė nepalikti jos sovietizmui, o mes manome, kad esame aukščiau visko ir galime pasakyti, jog šitas Vlado Vildžiūno paminklas vis dėlto yra išdavikei, o ne poetei. Man įdomu, kaip tai yra nustatoma. Juk paminklas pats yra tekstas, paminklas irgi kalba. Tai nėra socialistinio realizmo paminklas, o labai modernus paminklas menininko, disidento Vlado Vildžiūno.

Vladas Vildžiūnas prieš kurdamas jį kalbėjosi su Juozu Keliuočiu, irgi disidentu. Juozas Keliuotis jam papasakojo tokią istoriją (vėliau ją paliudijo Vlado Vildžiūno dukra). Jisai papasakojo, kad sutiko Salomėją ir pasakė: Saliamute, ką gi tu padarei? Ir ji į tai apsipylė graudžiomis ašaromis. Šitas pasakojimas apie susigraužusią poetę labai įstrigo Vladui Vildžiūnui ir todėl tai, ką mes matome tame biuste, toli gražu nėra optimistinis poetės vaizdinys, tai yra susigraužusios poetės vaizdinys, su rūpesčio raukšle kaktoje. Įdomu, kad tuometinei sovietinei nomenklatūrai tai nepasirodė pakankamai herojiškas ir šlovinantis vaizdinys, nes Vildžiūnui iš honoraro net nuskaičiavo 50 rublių.

To meto žmonės nesistengė iš Salomėjos daryti sovietinės ikonos, stengėsi atsikovoti tą kultūrą sau, o mes dabar remiamės sovietiniais laikraščiais, tarybine propaganda ir mėginame viską nutempti tik į vieną pusę.

Nežinia, ar mums pavyks apginti šį paminklą, ar, kaip dažnai būna, kažkas naktį atvažiuos ir jį nukels. Žinote, kas baisiausia? Paminklai tėra simboliniai ženklai. Bet baisiausia, kai Pasaulio lietuvių dainų šventėje dainuojant Salomėjos Nėries žodžius nutylima jos autorystė, pasakoma tik kad daina – Vytauto Kernagio, ar kai Salomėjos Nėries nebedrįstama įtraukti į poezijos rinkinius.

Manau, toks požiūris į kultūrą yra labai ribotas ir mums iš tiesų yra žalingas.

Kalba, sakyta per Moterų skaitymus „Poezijos pavasario“ metu

]]> https://www.satenai.lt/2025/06/06/ar-mums-pavyks-apginti-salomejos-neries-paminkla/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2025/05/23/geguzes-kalendorius/ https://www.satenai.lt/2025/05/23/geguzes-kalendorius/#comments Fri, 23 May 2025 10:19:35 +0000 http://www.satenai.lt/?p=53786  

„Viskas šūdas“ – frazę užtikau susirašinėjime su Kęstučiu Navaku mesendžeryje. Tiesa, tas susirašinėjimas buvo pirmas ir paskutinis – ėjo 2019 m., periodiškai parašydavau tekstų į kultūrspaudę ir Kęstutis, su kuriuo šiaip nebendravome, netikėtai kreipėsi, kad duočiau ką nors „Nemunui“. Po to, kaip ir visas, pakvietė atvykti į Kauną pas jį su Katinu. Nenuvykau.

2019 m. gegužę dar mačiau jį sėdintį pievelėje „Pož(i)eminiuose skaitymuose“ Kaune – tąkart dalyvėms priekaištavo, kad uoliai skaitydamos savo kūrybą per greitai beriame žodžius. Nuo tada, skaitydama prozą, visada stengiuosi skaityti lėčiau. Tų metų gegužės pradžia irgi buvo vėsi, o Kauno aštuntajame forte, kur tąkart vyko skaitymai, buvo šalta kaip kape. Skaitymuose dalyvavo ir Auris Radzevičius-Radzius, o dabar jiedu su Kęstučiu tebelikę tik tų metų nuotraukose.

„Nekenčiu poetų!“ – atšaudavo Rolandas Rastauskas, kai erzindavau, ar šiemet pagaliau dalyvaus PoPoje. Neįtikindavo, tik RoRai prieštarauti buvo beprasmiška. „Pož(i)eminiuose skaitymuose“, vykusiuose po Klaipėdos žvejų rūmų scena 2023 m., progiesmiu, kaip būdinga tik Rastauskui, skaitė prozą. Po to dingo su parodos surengti atvykusių vilniečių menininkų bomondu. Ryte tie patys menininkai su savo žmonomis, supanašėję tarpusavyje, į pasaulį stebeilydami pro vienodus kvadratinius akinių rėmelius, gėrė kavą ir oriai kramtė guminius kruasanus.

Su kitais dalyviais nutarėme, kad kartu skaičiusi prancūzaitė poetė būtinai turi pamatyti Baltiją. Jūra pasirodė pavyzdingai rami, kartkartėmis nuošdavo viena kita bangelė. Iš baltų paplūdimio bokštelių žvelgė tuštuma, o viską aplink sėmė snūdus bergmaniškas filmas, rankiojant kriaukles ir prisimerkus žvelgiant į tolį. „Einam vynelio?“ – supypsėjo žinutė iš Klaipėdos senamiesčio, kai autobusu skriejom Vilniaus link. Nenuėjom niekada.

Poezija man visada asocijavosi su laiptais – tais, kurie veda žemyn Rašytojų sąjungos rūmuose. Arba aukštyn – nelygu kuria kryptimi kopsi. Nuolat vesti derybas su savo nervu klajokliu, jausti, ar rašai, ar tik konstruoji, nuolat laukti genties patvirtinimo – knyga gera, vidutiniška ar „viskas šūdas“. Kažkada jų papėdėje esančioje išvietėje girdėjau nepaprastai elegantiškai vemiant kažkurią poetę. O kadais pati slystelėjau tik ant vienos pakopos ir to pakako, kad, be to vieno vienintelio eilėraščio, daugiau neparašyčiau nieko. Žinom – buvo nusimariojusių mirtinai. Likusieji vis dar kopia – į viršų arba žemyn.

„Poezijos pavasaris“. 2021. Miglės Domašiūtės nuotrauka

Nuo oro priklausomus žmones vadinu „oristais“ (ne, tai niekaip nesusiję su Donato Petrošiaus „Aoristu“). Oristams ši gegužė turėtų būti tas pats baisiausias mėnuo, o man ji yra nuostabiai vėsi, tiesiog aidinti – nors balandį svilino apokaliptinė iš tropikų atpūsta šutra. „Viskas šūdas“, – burbama, siaustantis į demisezoninius paltus, vis pratrūkstant beveik rudeniniam lietui.

PoPa atidarymas šiemet vyko Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Visą savaitę buvo žadamas lietus ir nors sekmadienio ryte išsigiedrijo, vis viena buvo truputį – maironiškai – liūdna: man, gal ir tau.

Kasmet atsikartojančių renginių tradicija brėžia takoskyrą tarp „buvo“ ir „nėra“, vėl prikeldama iš užmaršties likusius tik nuotraukose. Ir kaskart nenorom sukirba jausmas, kad prie nebuvimo priprantama; tebeaidi juokas, tebeskaitoma poezija, tebegeriamas vynas.

Pirmas rimtesnis mano susidūrimas su „Poezijos pavasariu“ buvo ekstremalus. 2008-aisiais studijavau paskutiniame bakalauro kurse Filologijos fakultete. Nuo rudens dirbau Lietuvos rašytojų sąjungoje. Visą pavasarį rašiau baigiamąjį darbą ir ruošiausi „Poezijos pavasariui“, kuravau festivalio užsienio svečius. Sutapo viskas tomis pačiomis dienomis: rytais laikydavau egzaminus, per pietus pasitikdavau svečius oro uoste, vakarais eidavau į renginius, po renginių – lydėdavau svečius po miesto barus.

Šiaip ne taip atlaikius darbo dienas, savaitgalį mane su poetais iš Švedijos išvežė į Šilavoto Davatkyną ir Birštoną. „Šitas festivalis – sukarinta stovykla poetams“, – verkė švedų poetai prieš septynias ištraukti iš lovų. Bet vaikštinėdami po gražiąsias Davatkyno kalveles ir apžiūrinėdami mažąsias davatkėlių trobeles švedai atsibudo ir vėl pradėjo šypsotis. Juo labiau kad gavo po šlaką naminės ir kaimiškų lašinių šmotelį jai užkąsti, o veganai (tuo metu Lietuvoje dar veik negirdėtas daiktas!) – juodos naminės duonos, taip pat vietos medaus, vietos naminio sūrio, kurių veganai nevalgė, na ir vietos poetų eilėraščių, kurių švedai nesuprato, todėl ir „Poezijos pavasario“ paukštė tąsyk prasuko ratus virš jų galvų nepastebėta. Paveikta vietos organizatorių svetingumo ir ypatingos Davatkyno energijos, atsipalaidavau ir aš. Gulėjau pievoje, skaičiavau debesis, paskui kėliausi ir ėjau prie mikrofono skaityti švedų eilėraščių vertimų.

Šitaip atgaivinti nuvykome į Birštoną. Ten vyko piknikas, tik ne šalikelėje, o ant Vytauto kalno, tad mums su švedais teko šiek tiek pajudėti. Iš paskutinių jėgų įsiropštę į piliakalnį gavome prizą – ne tik pasakojimą apie seniausią Lietuvos piliakalnį, bet ir duonos – skystuoju ir neskystuoju pavidalu. Vėliau buvo skaitymai prie Balio Sruogos paminklo. Po jų organizatoriai mus nukreipė nežinoma kryptimi. Iš paskutiniųjų vilkdami kojas patekome į laivą, kurio denyje buvo gausiai patiekta gaivinamųjų užkandžių ir gėrimų, skambėjo akordeonu atliekamos šansonos ir poros sukosi šokio žingsniu.

Man lengvai sukosi galva. Ir nenuostabu, nes ją turėjau nuolat sukioti: ant vieno peties man rymojo ką tik išsiskyrusi švedų poetė, o ant kito – lietuvių poetė, neseniai tapusi našle. Jos abi liejo ašaras ir pasakojo viena kitai savo gyvenimų vargus ir džiaugsmus. Susikalbėti jokia kalba jos negalėjo, tad gelbėjau kaip galėdama savo studentiškomis pastangomis. Retkarčiais kas nors praeidavo pro šalį su stikleliu. Pokalbis, kurio paslaptis nusinešiu į kapus, vyko ilgai, poros sukosi, poetų galvos sukosi, kažkas pradėjo ir vėl skaityti eilėraščius, garlaivis pūškuodamas plaukė Nemuno vingiu, o krantai žaliavo žaliau nei rūtų daržai. Oras buvo sodriai prisotintas kažko. Ir visi keleiviai, tarp jų ir aš, paskutinio kurso studentė ir Rašytojų sąjungos tarptautinių programų koordinatorė ant perdegimo ribos, to kažko įkvėpėme. O kai iškvėpėme, tas kažkas liko nusėdęs poetiniuose plaučiuose. Universitetą tais metais baigiau, „Poezijos pavasario“ – ne. Jis man tęsiasi iki šiol.

Šie metai – pirmieji, kai oficialiai nebedirbu festivalyje. Kaip bus keista, galvojau. O buvo visai ne keista, mane aplankė tikrų tikriausias šventės jausmas. Visų pirma – „Poezijos pavasario“ almanachas. Kaip gera buvo jį atsiversti, neieškant prasprūdusių korektūros klaidų. Galų gale, atsiverčiant visa medžiaga jau būdavo skaityta kelis kartus, ieškant tų pačių pabėgėlių raidžių. Ir kaip jos pasprunka? Skaito keletas žmonių, o vis tiek nors viena raidė nepastebėta nusiplauna. Almanachą skaičiau visą savaitę lovoje rytais ir vakarais, sulaisčiau kava, peržiūrėjau, ką naujo šiemet parašę autoriai, susižymėjau mėgstamiausius eilėraščius. Paskambino festivalio direktorė Janina Rutkauskienė ir maloniai pakvietė dalyvauti skaitymuose. Nejaugi atsisakysi, juolab kad dirbti nereikia, tik eik ir skaityk. Pasižadėjau.

O kitą dieną šeima man sako: pagaliau nebedirbi tame festivalyje, vyksime į kelionę, viskas užsakyta. Į kokią kelionę, juk pasižadėjau į skaitymus. Žinom mes tuos skaitymus, po jų tiek tave ir matysim, sako šeima ir linguoja galvas. Ką darysi – pabūsiu bloga poetė, juk kasmet kas nors į skaitymus neateina, kai kurie ir pranešti nepasivargina. Susikaupiu ir renku J. Rutkauskienės numerį – nedalyvausiu, šeima išsiveža. Atsiprašau ir jau manausi pasprukusi iš festivalio it to almanache publikuojamo eilėraščio raidė. Tačiau tuoj pat suskamba telefonas – šeimos kelionė atšaukta. Darbe jau pasiprašyta atostogų, taigi vakarą praleidžiu ieškodama paskutinės minutės kelionių pasiūlymų. Randu. Kitą rytą vaikas atsikelia karščiuodamas. Baigta, nuplaukė ir paskutinė minutė… Ką darysi – liksiu Vilniuje ir eisiu į „Poezijos pavasario“ skaitymus. Staiga apima palengvėjimas. Važiuoju su šeima (vaikui temperatūra nukrito tą patį vakarą) į žydėjimo beprotybės apimtą VU Botanikos sodą, kur vyksta renginys, sveikinuosi su likimo broliais ir sesėmis poetais. Kvepia. Tik ar vien alyvomis? Įkvepiu ir lipu ant scenos kaip į 59-ąjį „Poezijos pavasario“ autobusą. Kur jis mane nuveš? Dar nežinau, bet esu tikra – ten vėl sutiksiu švedų ar kokios kitos šalies poetų, išgirsiu pačių keisčiausių pokalbių, gausiu ne tik duonos ir lašinių, bet ir įkvėpsiu to kažko, tvyrančio ore, ką miestelių gyventojai saldžiai vadina „Poezijos pavasario“ paukštės plazdėjimu. Velniai rautų, tegul sklendžia toji paukštė virš Lietuvos miestų ir miestelių. Mums ji labai reikalinga.