Pirma pasidarom kavą, o paskui kaip Dievas duos.

Gintaras Grajauskas

Marius yra metaforų liūtas.

Dainius Gintalas

Tik iki namelio, pabučiavo ir išėjo.

Andrius Mosiejus

Aš gausiu premiją už nerašymą.

Uršulė Gedaitė

Kai kuriems būna baltieji arkliai, o čia poetai prie laužo.

Dominika Olicka

Šįkart mums pasikabint neteks, tik atsisėst.

Ričardas Šileika

Mane čia atvedė du: viena graži, o kitas lojo.

Dainius Gintalas

Galit daug ką pamatyt pro šitą kamštuką.

Simonas Bernotas

Supratau, kad nevalia liūdėti šitam renginy.

Sara Poisson

Taip karšta, kad tikrai norisi paplaukiot Nemune.

Dainius Gintalas

Yra Nida Lietuvoj, Latvijoj, o dar viena gyvena Radvilišky.

Ričardas Šileika

Kad nukreipčiau dėmesį, įleidau mešką.

Alina Borzenkaitė

Eilėraščiai nešami, jie buvo sunkūs.

Simonas Bernotas

Siūlykit daugiau, į šią pagalvę trynėsi visi rašytojai.

Austėja Jakas

Pamiršau ją pakviest skaityt, ji sapne su kirvuku vaikščiojo.

Dainius Gintalas

Šitas daiktas nukando man balsą.

Irma Kungytė

Man sunku apjungt viską, kai reikia galvot ir apie kojas, ir apie rankas.

Alina Borzenkaitė

Čia su imbieru ir medum. Galima tuoj pat pradėti vartoti.

Ieva Toleikytė

Vynas kelias dienas vežiotas kuprinėje su konservais, po to 30 metų brandintas drabužių spintoje.

Vytas Dekšnys

Almanachai ne jūsų, bet jie bus parduoti.

Simonas Bernotas

Laudacija Jurgitos Jasponytės poezijai

Lengva mėgti ir vertinti į save panašius. Lengva į save panašius gerai įvertinti. Skaitydamas į save panašių – gal kiek geresnių, gal kiek prastesnių – tekstus, juose atpažįsti save. Tokį, koks esi, arba tokį, koks būti nori. Nes kai sutinki į save panašų, tai viskas aišku – jis yra savas. Geras. Teisingas. Vertingas. Toks kaip ir aš.

Jotvingių premija iš pradžių ir buvo sumanyta kaip savų apdovanojimas saviems. Piniginė premijos vertė buvo simbolinė: nuo 1985 m., kai buvo įteiktas pirmasis apdovanojimas, iki 1990 m. – 10 rublių. Daug svarbiau buvo, o ir tebeliko, kad esi priimtas į gentį. Kad esi atpažintas kaip savas.

Pirmasis šios premijos laureatas ir tarptautinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ tėvas Kornelijus Platelis atsimena: „Premiją įsteigė Sigitas Geda, kuris laikė save jotvingiu. Kadangi buvau parašęs labai tinkamą eilėraštį, pats ir nuskyniau pačią pirmąją premiją. Žinote, tais laikais premijas gaudavo tik idėjiškai patikimi autoriai, o mes tokie nebuvome ir pretenduoti negalėjome. Todėl patys pradėjome save premijuoti.“

Pirmojo, tiksliau, antrojo, nes pirmasis poetinis jotvingis buvo Sigitas Geda, jotvingio eilėraštis vadinasi „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“. Eilėraštis iš tiesų puikus, idėjiškai ir emociškai labai „gediškas“, drąsius bei aršius vyrus apdainuojantis:

Tūkstantis vyrų

Tartum įkaitintas iešmas perversim priešo kariauną,

Įtempę visus raumenis,

Ir nujosim į kalną, tiesiai dausų šalin,

[...]

Viešpatie,

Mes baigėme savo darbus gyvųjų slėny,

Nutraukėme meilės raiščius, nukirtome gailesčio pančius,

Paversk mus nūnai žaibu savo, keršto dvasia,

Švento įniršio viesulu

Jotvingių klubas yra apie didžius žygius, dar didingesnę mirtį ir pomirtinę šlovę svajojančių vyrų ir berniukų bei jų gerbėjų klubas. Ir nieko čia blogo: visokių klubų yra, ir tebūnie. Svarbu įsivardinti. Taip pat suvokti (o gal ir pripažinti), kad vyriškomis fantazijomis poezija neapsiriboja – tai tėra viena tema tarp daugybės kitų, tegul ir tūkstančio vyrų godojama. Tiesa, ilgą laiką ši tema buvo privilegijuota. Bet tai jau istorija.

Nenuostabu, kad tarp keturiasdešimties Jotvingių premijos laureatų tėra keturios poetės. Tiksliau, ilgą laiką tebuvo trys, o šiandien – jau keturios. Ketvirtoji poetė, apdovanota Jotvingių premija, yra Jurgita Jasponytė. Premija jai skiriama už eilėraščių knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“.

Aš nebuvau premijos skyrimo komisijoje, iš tiesų net nežinau, kas komisiją šiais metais sudarė, ir nežinau tikslių priežasčių, kodėl buvo nuspręsta šiais metais apdovanoti Jurgitą Jasponytę. Gal taip net geriau, nes galiu kalbėti savo vardu, visiškai asmeniškai.

Man asmeniškai „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ yra stipriausia šiais metais pasirodžiusi poezijos knyga. Ir gal net ne tik šiais metais. Arba – metai nesvarbu. Eilėraščiai, sudėti į rinkinį „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, yra labai gera poezija, o labai gera poezija yra belaikė.

Skaitau daug poezijos, darbas toks. Vienos knygos paliečia labiau, kitos – mažiau. Jurgitos knygą iki šiol perskaičiau tris kartus ir kaskart skaitydama pajuntu, kad viduje – sąmonėje – kažkas spragteli ir sujuda. Persidėlioja. Atsisėda kitoje vietoje – tinkamesnėje. Jausmas baugus, bet ir teikiantis ypatingą džiaugsmą. Atradimo, supratimo to, ko iki tol nesupratai. Prasmės ir vidinės tvarkos.

Gera poezija tvarko mūsų vidujybę.

Gera poezija yra tokia, kuomet tai, kas nėra sava, skaitant eilėraštį atsiveria ir tampa sava. Dalykai, kurių nemačiau, nepatyriau, erdvės, kuriose nesilankiau, skaitymo momentu atsiskleidžia kaip savi, atpažįstami. Tokie ir pasilieka. Tai yra poezijos magija.

Lengva mėgti ir vertinti į save panašius. O mudvi su Jurgita tikriausiai tiek nepanašios, kiek gali būti nepanašios dvi moterys, kurios abi gyvena Naujininkuose ir turi šunis, tiksliau, kales. Tiek tos bendrystės. Net kalės mūsų nepanašios. Jurgitos Lapė lapiška ir spalva, ir būdu. Mano kalė vardu Emukas, labai taikliai jos vardas rimuojasi su žodžiu „durniukas“. Kelis kartus atsitiktinai gatvėje susitikusios vis pakalbėdavome susitikti specialiai, pavedžioti šunis. Bet taip ir nesusitikome. Ir tai logiška, kažkaip net teisinga. Beveik neabejoju, kad mūsų šunės nesutartų – maniškė apskritai retai su kuo sutaria.

Aš niekada nemačiau, kaip „Šunelės upely po tilteliu / nardė gražutės“. Net nežinau, kas tos gražutės (išnašoje paaiškinama, kad tai žirgelių būrio vabzdžiai – išnaša taip pat poezija). „Lietus šlapias šuo – / iš pirties išėjus užuodžiu / nuo kūno pakilus garui.“ Niekada lietaus neuodžiau išėjusi iš pirties, apskritai retai pirtyje lankausi, paskutinį kartą – gal prieš penkiolika metų. Tačiau skaitau Jurgitos žodžius ir užuodžiu šunimi kvepiantį rudenį. Juntu kvapą šlapio kailio, pūvančių lapų. Įkaitusios prakaito lašeliais nubertos odos. Artėjančios žiemos kvapą.

Eilėraščiai leidžia jausti svetimus jausmus, lankytis nebūtose vietose, žvalgytis pro svetimus langus ir gimdyti, stebėti augančius svetimus vaikus.

           Kai einu

           Nuolat girdžiu už nugaros bėgantį vaiką –

           lyg aš pati ten

                         tarsi mano vaikai

                                        tartum mano šešėliai

           tartum tvinksniai smilkiniuose

           nesuspėja –

           sakei –

           nori eit su manimi.

Šis eilėraštis, ta iš paskos kalbančiajai bėganti mergaitė susisieja su pirmosios Jotvingių premijos laureatės Nijolės Miliauskaitės poezija, kurioje išbalusi mergaitė – siela – tyli, laukia, nuolat seka iš paskos:

           nedrąsi mergytė

           tebesislapsto

           sielos užkaboriuos

           varnalėšose, veidrodžiuose, vėjy

           dagerotipuos

           negaliu jos išvyti

Tas pats balsas, bet ir kitas. O šiluma – tikrai ta pati.

Ir kai sėdėdama prie bėgių tuose pačiuose Naujininkuose išgirdau sparnų vasnojimą ir gagenimą, iškart prisiminiau, kad tai jau buvo įvykę, kad aš tai žinau – iš Jurgitos eilėraščio:

           kaip prieš šalčius

           virš galvos

           gervių virtinės trimitavimas

                                                      mus pastato

                                                      tam tikroj laiko vietoj

Kai poezija sutampa su gyvenimu, kai taip glaudžiai susipina, tekstas, raidžių ir ženklų konsteliacija ima teikti vilties ir tikrumo. Patikina, kad aš esu tam tikroje laiko vietoje ir kad „sau tinkamoj tam tikroj vietoj visata atsisėda“. Kad viskas gerai, net jei dažnai taip ir neatrodo.

Ir dar apie gerą poeziją. Gerai poezijai reikia dviejų dalykų: kalbos jausmo ir pasaulio jausmo. Kalbos jausmą apibrėžia ir platus žodynas, ir gebėjimas to žodyno elementus jungti ypatingais, kasdienei kalbai nebūdingais būdais. Pasaulio jausmą apibrėžti sunkiau. Tai kažkas iš esmės gilaus ir teisingo, pasaulio, koks jis yra, ir savosios vietos jame pojūtis. Beveik neišreiškiama, nebent poezijoje, bet labai akivaizdu konkrečiose situacijose.

Yra žmonių, kurie turi pasaulio jausmą, bet neturi kalbos jausmo. Paprastai tokie kalba mažai, o jei kalba, tai juos sunku suprasti. Iš pradžių net gali pasirodyti, kad kalba nesąmones. Kai pradedi klausinėti, supranti, kad žmogus labai negrabiu, suveltu būdu pasakė tai, apie ką net pagalvojusi anksčiau nebuvai. Ir kad tai yra visiška tiesa. Tokie žmonės poezijos nei prozos nerašo, bet su jais gera būti. Pačia savo savastimi jie kažką kituose atveria.

Yra žmonių, kurie turi kalbos jausmą, bet jų pasaulio jausmas ne per giliausias. Paprastai tokie daug kalba, daug skaito ir rašo labiau ne iš pasaulio ar apie pasaulį, o iš knygų. Skaitant tokių tekstus iš pradžių apstulbina raiška – itin originali, manieringa. Arba minimalistinė, išgryninta. Paveiki raiška. Bet kai pirmas įspūdis, pirmasis poveikis išblėsta, supranti, kad raiška – tarsi fejerverkai. Supokšėjo ir užgeso. Gražiai pasakė, bet – nieko nepasakė. Arba, dar blogiau, pamelavo. Arba pakartojo, ką jau žino visi. Melo bei pasikartojimų literatūroje daug, nes gražiai kalbėti nėra sunku išmokti. Daug sunkiau – išmokti kalbėti gerai, teisingai. O dar sunkiau – išmokti gerai būti.

Jurgita Jasponytė yra poetė, kurios kalbos jausmas ir pasaulio jausmas tapatūs. Gilūs. Tiksliai bei grakščiai suderinti. Todėl jos eilėraščiai geri ir teisingi. Teisingi tuo požiūriu, kad peržengia subjektyvias ar grupines fantazijas ir atgręžia mus pasaulio link. Jurgitos eilėraščiai tiek geri ir teisingi, kad norėčiau pavydėti ar regzti planus, kaip čia subtiliau galėčiau ką sau nusigvelbti, nusirašyti, bet – nesugebu. Skaitant gerą poeziją kažkas mums nutinka, kažkas spragteli ir „sau tinkamoj tam tikroj vietoj visata atsisėda“. Ir mes tampame geresni ir geresnės. Galbūt tai yra daugiausia ir geriausia, ką šiame pasaulyje galime padaryti.

Laudacija Jaunojo jotvingio premijos laureatui Simonui Bernotui

Kelionės laiku, ypač į praeitį, yra pavojingas reikalas. Štai, pavyzdžiui, nusikėlę į mudviejų su Simonu pažinties pradžią, išvystume tokį vaizdą: 2012-ieji. Balandis. Maždaug vienuolikta valanda ryto. Pasvalys. Jaunųjų filologų konkursas. Trys menkai pažįstami aštuoniolikmečiai literatai iš Vilniaus suvienija jėgas bendram tikslui: trūks plyš iš kur nors gauti angliarūgštės prisotinto, Šiaurės Lietuvoje nuo seniausių laikų gaminamo eliksyro, užtikrintai ir veiksmingai ištirpinsiančio bet kokius introvertizmo barjerus ir įtvirtinsiančio draugystę, kuri, tikėtina, truks ne vieną ilgą dešimtmetį. Pirmoji trijulės stotelė – vos 20 metrų nuo miestelio mokyklos veikiantis, greičiausiai nelegalus, vietinis baras „Pas Čėsę“. Atrodo, jog būtent čia pradėjo bręsti „Pasakų parkas“ – kai Trys jauni literatai iš Vilniaus staiga įžengė į tikrą požemių pasaulį, kur nuo ankstyvo ryto susėdę troliai ir žmogėdros tuštino riebaluotomis rankomis nučiupinėtus bokalus. Pasiteiravus, kur galėtų įsigyti minėtojo eliksyro, vienas iš trolių pakėlė apsunkusią galvą ir, pirštu bedęs į priekį, kimtelėjusiu gomuriniu balsu atsakė: „Prie altoriaus!“ Omenyje jis turėjo baro prekystalį. Pakėlę akis, virš altoriaus mūsų herojai išvydo tai, ko mažiausiai tikėjosi, – vąšeliu nertą da Vinci „Monos Lizos“ reprodukciją. Mikliai susižvalgę, bendražygiai nusprendė trolių urve neužsibūti. Perspektyva apakti nuo žmogėdrų bizalo ir pirma laiko tapti Šiaurės Atėnų homerais Trijų jaunų literatų per daug neviliojo. Kas vyko toliau – ilga istorija, menanti ir šiuos laikus, ir beišnykstančius reiverius, ir baziliskus. Užteks pažymėti, kad pasakos protagonistai iki šiol yra sveiki ir gyvi.

O aš tuo tarpu norėčiau trumpam sugrįžti prie tosios paslaptingos ir neiššifruojamos padelkinės Džokondos šypsenos. Turiu pagrindo manyti, kad tai buvo ne kas kita kaip įspėjimas atokiau laikytis nuo beskonybės, kičo ir lengviausio, jau gerokai praminto, kelio. Šiandien, po kiek daugiau nei dvylikos metų, vienas iš tų Trijų jaunų literatų stovi priešais jus, pasirengęs priimti Jaunojo jotvingio titulą; kitas, įsitaisęs „Dainavos“ tribūnoje, skaito laudaciją Jaunajam jotvingiui, na, o trečiasis, pasukęs kiek kita kryptimi, dabar gina rašytojų intelektinę nuosavybę teisiniame fronte. Atrodo, jog šis žaismingas likimo pagrasymas kiču Trims jauniems literatams išėjo į naudą.

apie draugus sužinai iš jų eilėraščių – tokia eilute prasideda Simono Bernoto knyga „Pasakų parkas“. Eilutė taikli ir teisinga – Simono tekstai atskleidžia santūrų, kiek uždarą, tylenį poetą gyvenant polifonišką ir netgi įelektrintą vidinį gyvenimą. Tikiu, jog ne vienas skaitytojas bent keletą kartų baimingai stvėrėsi už galvos, kadangi nė neįpusėjus knygos tampa akivaizdu – Pasakų parke siautėja intertekstualus ir kaukėtas maniakas. Jo eilėraščių aukos nesulaukia pasigailėjimo: doras ir tvarkingas pilietis-veidrodis, neiškentęs socialinių taisyklių teroro, galop grįžęs namo pasikabina ant sienos; net patys žodžiai šiame makabriškame parke kraujuoja, netenka galūnių, žūsta ir mylimiausia jų artimoji – prasmė.

Tiesa, Lazdynų rajono gyventojai gali ramiau atsikvėpti – Simono Bernoto Pasakų parkas, nors, autoriaus tvirtinimu, ir susijęs su to paties pavadinimo parku Vilniuje, yra fiktyvi lokacija. Simono Bernoto Pasakų parkas, kaip vyksmo vieta, – laimei ar nelaimei – yra nepalyginamai įdomesnis už to paties pavadinimo parką sostinėje. Galiniame knygos viršelyje esanti teksto ištrauka, iki kaulų smegenų žinomo Henriko Radausko eilėraščio parafrazė, Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu, skelbia, kad autorius pasakos nelaiko pabėgimo ar išsigelbėjimo būdu. Pasaka Simonui – priemonė nurengti pasaulį, demaskuoti nejaukias ir ne vieno tyčia ignoruojamas realybės ertmes, parodyti, kad herojai dažnai apdovanojami bergždžiomis supergaliomis – jie moka visas pasaulio kalbas, bet lieka nebyliais, gali žudyti žvilgsniu, bet neatsimerkia, ir, žinoma, čiaudi aukso dulkėmis. Pasirinkti pasaulį – tai atsimerkti ir įsivelti. Vis dėlto Simono pasaulis turi gal ir ne pačią laimingiausią, bet įkvepiančią pabaigą – nes žodis, nors netekęs tiek galūnių, tiek prasmės, čia miršta paskutinis. Literatūra nėra visiškai bejėgė.

Norisi paminėti, jog Simonas iš bendresnio poetų rato taip pat išsiskiria tuo, kad domisi ne vien poezija, rašymas jam nėra vien išsisakymas, bet ir rebusas, mąstymo iššūkis. Jo platus interesų spektras apsaugo nuo dulkėto knygiškumo ir ne vienam šiuo metu būdingo polinkio mirkti vidujybės sultyse. Simonas Bernotas taip pat yra vertėjas. O tai reiškia, kad jis turi visraktį, atrakinantį duris į daugelį ispanakalbės literatūros rūmų ir pašiūrių. Vertėjas – ne šiaip įsilaužėlis: įsmukęs vidun stengiasi nieko nevogti, nieko neliesti, nepalikti nė vieno piršto atspaudo. Ir vis tiek sugrįžta nešinas įspūdingu, kibirkščiuojančiu intertekstiniu arsenalu. Neabejoju, kad šis visraktis buvo naudingas Simonui atkeliant vartus ir į jotvingių kraštą, su kuo aš jį nuoširdžiai sveikinu.