Penktadienio vidudienį Druskininkuose spartinu žingsnį, aplenkiu grupelę žmonių, prieky matau dar vieną, o joje – Mariaus Buroko plaukus. Tuo pat metu pro petį išgirstu Neringos Butnoriūtės balsą – anoj, aplenktoj, grupelėj diskutuoja. Ana ten, aplink „Dainavos“ teritoriją, su vaikišku vežimuku ratelį suka ryškiai žaliu paltu pasidabinusi Rūta Dubauskaitė-Dirgėlė.

– Kaip gera, – sakau, – lyg grįžus į savo kaimą per atlaidus.

Kai suvažiuoja visa giminė, na, tos tetos, kurios rateliuose gurkšnoja kavą su likeriu ir aikčioja jų niekada nemačiusiems vaikams: „O, kaip tu užaugai!“

Po registracijos prisėdam ant suoliuko prie „Širdelės“, užsirūkom, skaičiuojam savo PDR’us ir kitus laimėjimus:

– Tu čia pirmą kartą? Ooo, įdomu!

– Išbūsi iki galo?

– Kur apsigyvenote?

– Išleidai knygą? Sveikinu!

– Bet kaip vaikai užaugo greitai.

●

Popiet, prieš pat diskusiją „Poezija po Bučos“, keli dar lūkuriuoja rūkomajame prie įėjimo į „Dainavą“.

– Jau prasidėjo?

– Oi, jau penkiolika minučių po, – nuskuba.

– Nėra poezijos po Bučos, negali, nebegali būti, – sako Palmira Mikėnaitė. – Štai ir atsakymas.

Šmėsteli, kad nebėra ko ten eiti. Vis dėlto lipu laiptais į „Aušrinės“ salę, bene nušvis, ar patogiai sėdėdami ant sofų per saugų atstumą turime teisę poezijoje spekuliuoti apie karą? Arba jeigu tų tekstų nerašysim, nejau tai nereikš patogaus apsimetimo, kad nevyksta nieko mums svarbaus. Poezija po Bučos, poezija po Aušvico, poezija po bet ko kito… Žiūriu į paraštėje užsirašytą, iš konteksto jau iškritusią frazę „karui įprasminti“ ir jaučiu, kaip betoniniai blokai užgula ausis (o gal kalbėtojų burnas), aiškiai girdžiu pavienius žodžius, bet niekaip nesumezgu jų į rišlius sakinius.

Slegia.

Sėdim kaip pagrabe, muistomės vidujai, lendam į ekranus savuose delnuose, slankiojam pirmyn atgal iš salės ir į salę.

– Visi vynioja aplink ir niekas nepasako tiesiai, – burba išeinantys į vestibiulį.

– Manęs gal kas nors nemėgs už tai, ką pasakysiu, bet man atrodo, kad kartais poetai iš karo darosi šou, – prieš kai kuriuos žodžius atsargiai stabtelėdama, visgi tiesiai, ką galvoja, iš anapus diskusijų stalo sako Sara Poisson.

– Ką čia ji kalba? – susijaukia salė.

– Štai, kasdien skaitau Mariaus Buroko apžvalgas, bet dar nemačiau nė vieno jo eilėraščio apie karą.

Marius Burokas pasimuisto. Viena ausim jis klauso diskusijos, kita – per internetą transliuojamos Putino kalbos. Sako, trunka ta kalba jau begalybę ir iki tokių nesąmonių, kokias jis paisto, netgi Brežnevui toli.

Už visa, ką jis daro, ir draugystę ryt Marių netikėtai pradžiugins žurnalo „Nemunas“ prizas „Poezija mus vienija ir jungia“. Sakyčiau, na, bent tiek.

Sunku suprasti, ar mūsiškė diskusija baigiasi, ar jos dalyviai patys nebetvėrę išeina iš salės, sukinėjasi vestibiulyje ir dairosi aukštyn ieškodami savęs. Bėgtų lauk, atrodo, po tokios slogynės pats nepalankiausias metas atidaryti parodą, tuoj tuoj įvyksiantį renginį, bet pertraukos kava su spurgytėm daro stebuklus.

●

Atlošę galvas ieškom pažįstamų, žinoma, labiausiai savo rankų palubėje kabančiose fotografijose.

– Kieno jos? Nes neužrašyta.

– Kurios domina? Pasakysiu, – paslaptingai šypsosi fotografijų autorė Eglė Frank.

– Visos domina. Bet mano nėra? Nes neradau.

– Yra. Štai čia.

– Nepažinau!

– Aš tau padovanosiu fotografiją.

– O, ačiū!

●

Per metus išėjusių poezijos knygų pristatyme pasigendu Giedrės Kazlauskaitės. Labai. Tylomis ieškau bendraminčių, bet jie slepiasi koridoriuose.

– O tai kas ryt prie vėliavos kels liemenėlę? Kur tą liemenėlę dabar gauti?

– Tai va, visi čionai be liemenėlių.

Pasigendu ir Laimos Kreivytės, ir Aušros Kaziliūnaitės.

Šiais metais Jotvingiai vėl abu vyrai. Šiųmetinis Jaunasis jotvingis per iškilmingą vakarą atsiims apdovanojimą dėvėdamas suknelę ir ilgų plaukų peruką bei pasidažęs lūpas, bet tai visiškai nekeičia fakto, kad jis vyras. Galvoju, kaip absurdiška kalbėti apie autorių lytį ir kiekgi galima. Bet ta įdomioji statistika: iš 38 Jotvingių premijų trys yra skirtos moterims, iš 25 Jaunojo jotvingio premijų – septynios. Turbūt žemesnio rango premijas skirti lengviau. Anoniminių eilėraščių konkurse, kur nei pavardė, nei rangas, nei lytis akių nebado (nuspėti galima tiek pat, kiek klysti), laurus nusineš moterys poetės, pačius svarbiausius – mano šio PDR’o favoritė – Jurgita Jasponytė už eilėraštį apie imigrantų mergaitę ant riedlentės, posūkyje, kur gatvė keičia pavadinimą.

Įdomu, ką komisijos spręs kitais metais. Ir jeigu tos, kurių man trūksta festivaly, ne šiaip kuo užsiėmusios; jeigu čia boikotas, visiškai suprasčiau. Tik jeigu taip, kam dėl jo labiausiai suskaudėtų?

●

Niekas taip simuliakriškai neužpildo vidinės tuštumos, kaip naminis šiltas maistas. Ir kaipgi kaimo atlaidai be kalnų maisto ir paikų kalbų prie stalo:

– Kaip tau žuvies kukuliai?

– Skanūs. Švelnūs, tarsi kūdikio košelė.

– O man vištiena skoniu primena pietų guliašą.

– O pietums žuvies buvo?

– Buvo.

– Ačiū.

– Galėjau pameluoti.

– Taip, galėjai.

– Bet ir mes, kai šeimininkaujame, juk surenkame iš puodų, kas liko, ir panaudojame.

– Taip, žinoma, iš puodų juk.

– Įdomu, kiek valgančių apie tai negalvoja. Ir mes galėtume negalvoti. Taip pat kaip negalvoja kai kurie fotografai, viešindami baisias nuotraukas su išsižiojusių ar sumirksėjusių žmonių mimikomis. Dažniausiai moterų. Bet ir vyrų, juos pritraukia iš labai arti, kad net ant nosies kapiliarai šviečia. Gal jiems labai norisi parodyti „tikrąjį rašytojo veidą“. Bet kam dėti tokias baisias žmogaus nuotraukas?

– Jie tiesiog negalvoja, kad jos baisios.

– Arba nemato.

– Ir nemato.

– Einu, dar įsidėsiu tų kukulių.

– Paimtum ir man?

Nueina su lėkšte prie maisto dėklų. Grįžta.

– Nebebuvo, paėmiau varškėčių.

●

– Slava Ukraini! – vietoj pasisveikinimo prieš iškilmingus skaitymus į poezijos vakaro sceną įžengęs pasako Eugenijus Ališanka.

– Herojam slava! – atsiliepia keli balsai iš salės.

Ir atslūgsta. Va tiek tereikėjo – atliepimo.

Poezija, kurią skaito festivalio svečiai iš užsienio – Estijos, Latvijos, Kroatijos, JAV, Sakartvelo, Lenkijos, Prancūzijos, – skamba kaip skirtingų stilių muzika, kartais net nesinori sekti vertimo teksto ekrane, tik protarpiais dirstelti. Štai prancūzas mums sunkiai ištariamu vardu Laurent Bouisset ir dar sunkiau ištariama kalba eilėraštį apie gatvės krepšinį varo kaip kamuolį, nespėju nė atskiro žodžio pagauti, tik spoksau į sukaitusius, adrenalino valdomus kūnus krepšinio aikštelėje, į azartišką ritmą tų jaunuolių šlapiom nuo prakaito maikėm. Vakarą užbaigia Krzysztofo Czyżewskio lėtas skaitymo tempas, jo balsas apgaubia kaip minkštas patalas, tuo pat metu tolsta kaip rusenanti krosnies ugnis gryčios gilumoj, užliūliuoja kaip lovelė ant lingių. Nors skaito gi apie subombarduotus Ukrainos miestus. Kaip visgi mums saugu, galvoju, per šitokį atstumą apie visus tuos siaubus klausytis.

– Tas lenkas, – po renginio sakau Palmirai, – taip užbūrė.

– Genijus, žinau jį, bet tik net nežinojau, kad jis rašo eiles. Paskaityk apie jį internete, pamatysi. Genijus, sakau tau.

●

– Kokia chuinia čia vyksta?

Per pat vidury eilėraščio jaunųjų skaitymuose pakyla ir iš „Bubilo“ salės išeina keikdamasis Nerijus Cibulskas.

Jaunasis poetas užbaigia skaityti eilėraštį, perskaito dar vieną, pavarto rankose popieriaus lapus su savo tekstais ir palieka juos komisijai ant stalo. Kažin, visus perskaitė ar nusprendė, kad nebeverta? Renginio vedėja Greta Ambrazaitė atsiprašo už Nerijaus elgesį jaunojo poeto, o gal ir visos salės.

Taip ir girdžiu kolegiškas refleksijas po laiko:

– Ką, ar pats nebuvai jaunasis?

– Tik pasakiau tiesą, kurios niekas nepasakė.

– O tau sakė kas tokias tiesas?

– Ne, man nesakė.

– Tai va.

– Bet.

– Bet.

Bet. Bet.

Einu įkvėpti oro. Čia jau būrelis bekvėpuojančio jaunimo.

– Ei, žalčiai! Eikit klausyti poezijos, – sako pro duris lauk einantis Mantas Balakauskas.

– Kokios poezijos? – pašiepia iš kitos chebrytės.

Jaunieji poetai vaikšto chebrytėmis, nes taip smagiau. Chebrytės ypač reikalingos per jaunųjų poezijos skaitymus: kažkas juk turi palaikomai rėkti visa gerkle, kai lipi į sceną. Apie chebrytes vis galvoju nuo tada, kai prieš kelerius metus į pirmąjį savo PDR’ą atvykęs Dalius Jonkus prie paskutinių pusryčių stalo pasidomėjo, kokiu principu veikia mūsų literatūros laukas.

– Primityviuoju principu, – tuomet atsakė jam Laima Kreivytė, – chebryčių.

Grįžtu į salę.

Eiles skaito dar vienas jaunasis. Antano A. Jonyno prizo skyrimo komisija šypsodamasi klauso. Šiais metais išsirinks Justiną Žvirblytę. Anoniminiame konkurse humoristinio eilėraščio tema „O aš jums tuoj parodysiu…“ ji irgi nugalės, eilėraščiu papasakojusi, kaip tuoj parodys, kaip nerašyti (ne)poezijos, (ne)knygų, sako, jau greit startuos nerašančiųjų grupė.

●

Šeštadienį ryte bjaurokai lyja.

– Dvyliktą nustos, – sako Marius.

– Taip, ir aš žiūrėjau orų prognozes.

Vienuoliktą V. K. Jonyno galerijoje Dviejų eilėraščių – kito poeto mėgstamiausio eilėraščio ir savojo – skaitymai. Kelio pėsčiomis dešimt penkiolika minučių. Prieš pat vienuolika nustoja lyti, oras išsiblaivo, nugiedrėja. Galerija pilna iki koridoriaus, aš randu vietą atsisėsti šalia Jūrės, dalinamės su ja piešimo priemonėmis – aš jai pieštukų ir rašiklių, ji man – gėlės žiedą, sako, gražiai spalvina. Bandau, iš tikro. Nupiešusi vieną piešinį, ji išplėšia lapą iš sąsiuvinio ir paduoda man.

– Pasirašyk, – sakau, – kad visad atsiminčiau.

Pasirašo.

Mano vaikai stovi pasirėmę į sienas, žvilgčioja į telefonų ekranus, gal net aktyviai nesiklauso, ir nereikia.
„Nachui vaikams žinoti, kad pasaulis ne rožių darželis“ – užsirašau eilėraščio eilutę. Čia Uršulės Toleikytės mėgstamiausias – Ingos Gailės „Rūkas“, verstas Erikos Drungytės. Ir kaip galėčiau liepti vaikams nesikeikti, jei šioj eilutėj neatrasčiau tinkamesnio žodžio.

Renginį užbaigia poetas bardas Edmundas Janušaitis su daina apie Žaliakalnio šiaurinę dalį. Klausausi apie turgų ir prisimenu Kęstutį Navaką.

– Aš jį atpažinau iš balso, tą dainuojantį poetą, – sako vaikas.

– Aš irgi, – sako kitas vaikas.

Ir pasako dainos, iš kurios jį atpažino, pavadinimą. Hm, vadinasi, klausėsi.

Po pietų jie neria į kambarį, o aš lauke trinuosi tarp chebryčių.

– Galvoju, kad mes tai tiesiog gyvenome, o dabartinis jaunimas sako „trauminė patirtis“, – sako poetas rūkomajame. – Štai mane mušė su diržu, ir nieko, užaugau ir tapau poetu.

Visi nusijuokia iš liūdesio.

Sugrįžusi į kambarį randu mažąjį repetuojantį fagoto egzaminui, atviru langu, „kad visus užknistų, ne tik brolį“. Aš, kaip šitų vaikų tėvai, jaučiuosi įgyvendinusi sau iškeltą PDR’o tikslą. Visgi, ar jie užaugs poetais – nežinau.

●

– Mums rašyti per karą spekuliatyvu, nes sėdim ant sofų, o žūva kiti. Bet PDR’e viskas galima, tai surizikuosiu paskaityti: „18 karo diena. Feisbukas“, – per lietuvių poezijos skaitymų popietę „Žvalgyba“ į mikrofoną sako Daiva Čepauskaitė.

Yra posakis, kad viskas galima meilėje ir kare – kaip keistai suskamba tas posakis, kai su juo susiduri realybėj, ir koks jis nepritaikomas ir neteisingas.

●

Iškilmingą poezijos vakarą „Aušrinės“ salėj beveik nėra laisvų vietų. Po iškilmingų skaitymų apdovanojimai ir lauktos laudacijos.

– Buvo laikas, kai šios premijos labai norėjau. Dabar, na, ačiū, – trukteli pečiais šių metų Jotvingis Gintaras Grajauskas.

Šlovės akimirką Jaunasis jotvingis Ramūnas Liutkevičius atlieka performansą „Kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį“. Atrodo, kas kartą jis vis bando efektingiau, aštriau, garsiau, aižiau. O man efektingiausia buvo, kai jis šį eilėraštį perskaitė pernai PDR’e, per naujai išleistų knygų pristatymą. Bet ką aš išmanau apie poeziją, pagalvoju apie kitokio tipo poeto vieną eilutę: „Negaliu būti už save didesnis.“

– Anoniminio teminio eilėraščio „Poezijos frontai“ pirmoji vieta vienbalsiu komisijos sutarimu neskiriama, – į mikrofoną sako konkurso komisijos pirmininkė Palmira Mikėnaitė.

Ir tai yra tylos minutė ir atsakymas poezijai po Bučos.

●

Agnės Žagrakalytės aukcione visi surinkti pinigai bus paaukoti Ukrainai. Todėl prasminga kelti kainas ir ką nors nupirkti. Aš įsigyju Antano A. Jonyno 2009 metais iš greipfruto lupenos pagamintą primityviojo meno dirbinį – kaukę. Su autografu.

– Čia gali būti eksponatas į muziejų. Maironio arba Luvrą, – prieš kilstelint man ranką, kūrinį reklamuoja Agnė Žagrakalytė.

Ir aš pasijuntu įpareigota.

Skaičiuojant galutinę aukciono sumą, ištinka nesmagumas – šeši šimtai šešiasdešimt šeši eurai. PDR’ininkai jau pasiruošę mestis dėl blogo ženklo panaikinimo, bet kažkas užvėlavęs sumokėti padeda ant stalo dvylika eurų. Ir šeši septyni aštuoni iškeliauja Ukrainon.

●

Prie diskotekos pulto Dovydas Grajauskas, Simonas Bernotas ir Mantas Toločka.

Iš kolonėlių pasigirsta „Solo Ansamblio“ „Įstriži žiburiai“. Navako žodžiai.

– Kaip šokiai? – klausia Greta.

– Dar nežinau. O tau?

– Gerai ir muzika gera. Toksai postfankas!

– Taip, muzika labai.

Net ir gerokai įnaktėjus, diskoteka nepraranda vaibo – pilna aikštelė šokėjų.

●

Ryte viskas nutinka labai greitai. Pusryčiai, raktų sugrąžinimas ir autobusas. Net festivalio vėliava paskubomis nuleidžiama.

●

Sekmadienio vakarą įėjusi į MO muziejų pamatau Rūtą, Uršulę, Marių… Visą festivalį žiūriu į švytinčią ir laisvą Rūtą Elijošaitytę-Kaikarę. Nuo kitų metų PDR’o vairą ji perduoda Uršulei Gedaitei, kuri ir šiemet jau viena koja sukosi festivalio organizaciniuose reikaluose. Bet dar šįvakar, čia, prabangiai juodoje salėje, vyks baigiamasis vakaras, kuriame poeziją skaitys festivalio laureatai ir svečiai. Čia dar kartą išgirsiu Jurgitos Jasponytės eilėraštį, dar kartą Gintarą Grajauską ir Ramūną Liutkevičių. Dar kartą mane sužavėjusi J. C. Todd iš JAV skaitys apie sausus kaštonus, dar kartą pamatysiu gatvės kašio žaidėjus ir kaip po to jų autorius pritariamai linguos į ritmą, Dainiui Gintalui skaitant lietuvišką jo eilėraščio vertimą. Toks pasiglėbesčiavimas išsiskiriant su giminaičiais iki kito karto.

Rūta ties įėjimu užtraukia ilgą juodą užuolaidą. Poetai ir vertėjai sėda į vietas. Antanas A. Jonynas sėsdamasis geria kavą, kažkur šalia subarška puodelio dugnas, susilietęs su lėkštele.

– Hm, su kavos puodeliais? – klusteli į renginį atsivestas bičiulis.

– Čia PDR’as ir čia viskas galima, – sakau.

Poezija, Druskininkai

„Žodis sargdina – žodis gydo“, – išgirdau kiek pavėlavusi į konferenciją. Buvo kalbama apie poeziją kaip terapiją, kai gydo pati kalba; norą mėgautis kalba. Taip pat iškeltas klausimas, ar poezija gali susargdinti. Genovaitė Petronienė atsakė, kad gali: ir gerai, nes tam, kad pasveiktum, turi susirgti – kuo labiau susirgsi, tuo labiau pasveiksi – išsivalymo procesas.

Tą girdėti buvo įdomu, manau, tekstas padeda tada, kai atitinka tavo situaciją – ji žaizdos pavidalu iškyla į paviršių. Nebesitapatindama taip stipriai su ja, esančia viduje, bet dabar labiau matoma tekste, gali šiek tiek atsitraukti.

„Trauma dabar madinga, tik iš trauminės patirties kažką gali ištraukti – pats gyvenimas traumuoja, o rašytojas gydosi kurdamas“, – sakė Gytis Vaškelis. Mano manymu, traumuoja realybė, pasireikšdama formomis ir įvykiais, kurių nesitikėjome. Tada menininkas, imdamas ar tušinuką, ar teptuką, ar dar ką kitą, turi galimybę tą realybę šiek tiek „pataisyti“ – sukurdamas tam tikrą naują jos versiją arba tiesiog perteikdamas trauminę patirtį. Ji jau būna nebe mūsų viduje, o patenka į talpią žodžių substanciją ir tampa šiuo tuo atskiru.

„Kas yra tas skaitytojas, kas yra ta poezija“, – svarstė Aušra Kaziliūnaitė. Diskusijoje buvo paminėta, kad šiuo metu poeziją skaito labai nedidelis procentas žmonių, tačiau Aušra pirmiausia nori pažvelgti į tai, ką mes apskritai vadintume poezija. Jei poezijos esama religinėse knygose, kaip antai Giesmių giesmė, arba pasitaiko ir socialiniuose tinkluose (feisbuke, instagrame), tostuose, sveikinimuose ant atvirukų – būtų galima sakyti, kad visi vienaip ar kitaip turi sąlytį su poezija. Ar Richardo Brautigano eilėraštis „Ant stalo trys paprikos, dvi – geltonos“ aprobuotos kategorijos literatūrologų ratelyje būtų laikomas poezija?

Juk kas yra poezija, kokia ji turi būti, suformuojama mokykloje, kur tam tikra grupė žmonių yra nustačiusi, kas yra gera poezija ir kurio autoriaus šimtą eilėraščių reikės išmokti atmintinai (tikrai toks dalykas egzistavo, patvirtino Benediktas Januševičius).

Gytis Norvilas, komentuodamas faktą, kad poezijos knygos yra retai perkamos, klausė: „Ką mes rašome, gal vis dėlto stumiam dūrą? Ar autorius valdo kalbą? Ar ji su juo daro ką nori?“ Šiuolaikinių autorių tekstai neužkabina paprasto žmogaus ir yra suprantami tik siaurame specializuotame ratelyje. Kaip literatūros vadovėlius sudaranti nomenklatūra turi savo suvokimą, taip ir šiuolaikinius almanachus leidžianti, poezijos renginius organizuojanti bendruomenė gali užsidaryti ribotame mąstyme. Pavyzdžiui, kad rašyti apie jausmus jau yra prastos poezijos simptomas.

Kalbėjomės su druskininkiete Rita Makselyte, vienoje konferencijoje (ne PDR) ji nugirdo, kad „kai iš eilėraščio atimi kalbą, kai atimi emociją ir aplinkybes – tai, kas lieka, ir yra poezija“. Patiko ši mintis, nes kalbama tarsi apie ketvirtąjį matmenį. Juk žodžiai, emocijos gali būti proto ir intelekto dalis, tačiau kūryba galėtų perteikti žymiai subtilesnio realybės suvokimo formas, įprastiniais parametrais nenusakomas patirtis.

Labiausiai konferencijoje palietė Viktoro Rudžiansko paprasta, bet tiesi kalba. Jis bando įtikinti knygą norintį leisti poetą, kad leidimas tėra poezijos knygos paskandinimas – duodi knygynams knygas, bet po trijų, keturių ar penkių mėnesių parsiveži jas dėžėmis, kokius 90 procentų. Prieš norint tapti poetu, reikėtų susimąstyti, ar verta – pinigų iš to neuždirbsi, garbės nepelnysi. Neaišku, kam išvis tą daryti. Pats Viktoras vis dėlto yra atsidavęs toms paklydusioms knygelėms ir vykdo misiją – važiuoja, kaip sako, ne parduoti knygų, o ieškoti joms namų. Labai graži misija. Galbūt dar gražesnė nei rašyti.

Šeštadienio rytą vyko Ričardo Šileikos ir Dainiaus Gintalo vedami linksmieji skaitymai, į kuriuos muziejaus darbuotojos įleido lyg į kokį lėktuvą ar slaptą sambūrį – tik su kauke, tik po du ir tik užrašant ant lapo vardą, pavardę, telefoną. Dainius Gintalas sakė, kad planuoja mums visiems paskambinti. Sakiau, jei kas nors užsikrės poezija kaip virusu, tikrai turės paskambinti, nustatyti kaltininką. Žodžių eilutės, poezijos strofos plinta lyg nevaldoma liga, ir mes jau klausomės autorių, kurie skaito vieną savo, o kitą – mėgstamo autoriaus eilėraštį. Šitaip pradedame po truputį sirgti.

Paliko įspūdį Benedikto Januševičiaus tekstas, tarytum vakar vykusios diskusijos paskutinių gaidų apie nesuprastą, nevertinamą poetą pratęsimas – tarsi to, ką kalbėjo Viktoras Rudžianskas, manifestacija: „penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje / penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami / keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis / […] rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti / […] kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito / kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas.“

Esame kažkiek pastebimi (kiek mažiau, negu patys įsivaizduojame), gal net kokį šlovės krislelį gauname ar net kokią premiją – tačiau neaišku, kada visa tai gali pasibaigti. Mus pakeis kiti rašantieji, mūsų tekstai nebebus aktualūs. Tai parodo, kiek iliuzijos esama procese. Ypač jei rašome dėl motyvo būti įvertinti – pilnesnis tampi tada, kai esi pastebėtas. Ir vis dėlto saldumas, kai esame suprasti, įvertinti, pripažinti, – lyg stiprus narkotikas, kurį ego geria lyg neblėstantį nektarą. Net jei šlovės akimirka labai trumpa, rašytojas kartais skiria tam visą gyvenimą – sąmoningai ar nesąmoningai.

Nors sugebėjimas kurti yra Dievo dovana, kuria svarbu pasinaudoti, vis dėlto be skaitytojo tai sunkiai įvykdoma. Todėl nevalingai prisitaikysime. Jei norėsi būti suprastas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, greičiausiai rašysi modernų ar postmodernų, jausmų tiesiogiai nedeklaruojantį tekstą, o ne, pavyzdžiui, romantinę, eiliuotą, lyrinę poemą, nebent pristatytum ją lyg juoką.

Ričardo Šileikos fotografijų parodoje „Sigito Gedos Veisiejų turgaus Didysis Ketvirtadienis“ – Andrius Mosiejus, nufotografuotas vis su kitais žmonėmis, sutiktais turguje. Tai turgus miestelyje, iš kurio kilęs Sigitas Geda. Juk atsitiktiniai susitikimai ir pokalbiai turguje – irgi poezija. Toks žemiškas įprotis, kaip galimybė parduoti ir pirkti, susijęs ir su bendravimo džiaugsmu, beveik nekasdiene čiauškimo palaima, metafiziniais daiktų ir formų susitikimais. Pirkėjo su pirkėju, pardavėjo su pirkėju, pardavėjo su pardavėju – poeto su poetu, poeto su skaitytoju ir skaitytojo su poetu, ir skaitytojo su skaitytoju.

Praeitą vasarą nutiko įdomus susitikimas. Su vyru nuvykome į Pervalką, į vyro draugo butą. Išėjome į mašiną pasiimti kelių daiktų, ir laiptinė jau buvo užsitrenkusi. Nebežinojome, kaip patekti į namus. Pirmame aukšte krebždėjo žmonės, tad pasibeldžiau į langą, norėdama paklausti, kaip įeiti į pastatą. Langą atidarė gražiai besišypsanti moteris, ir ji man sako: „O, tu gi Ieva Gudmonaitė, žinau tave!“ Pasirodo, tai buvo poetė Rima Juškūnė! Tik tada su ja ir susipažinau – labai draugiška ir miela, padovanojo savo knygą „Perikonas“.

Prisipažinsiu, kad, neturint teksto prieš akis, skaitomą poeziją nelengva koncentruotai girdėti. Tad prisiminimuose liko keletas nuotrupų iš patikusių Madaros Gruntmanės (Latvija), Sergejaus Timofejevo (Latvija), Antano A. Jonyno, Antano Šimkaus, Ievos Toleikytės, Aivaro Veiknio ir kitų autorių tekstų, taip pat patiko Manto Balakausko perskaitytas Kęstučio Navako, kuriam buvo skirtas minėjimas, eilėraštis, ir Kęstučio eilėraštis „Naktis“, kurį per baigiamąjį vakarą pati dainavau. 

Rasti namai. Druskininkai. Autorės nuotrauka

 Neregimi PDR vandenys

Poezijos renginiai pilni ne tik verlibro ir intelektualių kalbų, bet ir žaismingų juokelių – visi žinome, kad egzistuoja ta paralelinė „Poetinio Druskininkų rudens“ realybė, kurioje poetai, lenkdami taurelę ar butelaitį, pasineria į pasąmonės (o gal – nesąmonės) gelmes. Jie kyla į viršų bokštelio liftu, kol, pasitaiko, atsibunda ne savo kambaryje arba pramušta galva, arba ne vieni…

Ir aš atsimenu, kaip kadaise PDR penktadienio rytą prasidėdavo jau autobuse iš rankų į rankas perduodamu buteliu. Prie šio ritualo prisijungdavau ir aš – tad apie jokias konferencijas nebuvo nė kalbos, o visa ko kulminacija vykdavo bokštelyje, besisukančiame kartu su rudeniniais lapais nakties danguje. Galvojau, kaip PDR matysiu dabar, kai nebevartoju alkoholio? Juk savotiškai netgi nebeturiu prieigos, bilieto į bokštelį. Todėl šeštadienio rytą, pabėgiojusi po lapais padengtą Druskininkų peizažą, pilna gyvybės siautulio ėjau susitikti su poetais ir pasiteirauti, ką jie atsimena iš nakties, juk gal tokiu būdu būsiu tarsi dalyvavusi rituale. „Nežinau, aš žiūrėjau televizorių“, – atsakė ryte per pusryčius sutikta Giedrė Kazlauskaitė. Atrodo, kad ir jai naktiniai skrydžiai ant butelio nebebuvo tokie aktualūs. Todėl ne ką galėjau ir išpešti, tačiau priminė, kaip kadaise mudvi šokome „Suokalbyje“ ant židinio. „Ką, ir tu ten šokai?“ – paklausiau, nes galvojau, kad šokom tik aš ir Nojus. Nojus irgi pats priminė, nes išties atsiminiau tik tai, kad šokau viena.

Įvairūs atsiminimai pabudo ir bendraujant su kitais klaidžiojimų po „poetinius rajonus“ draugais. Bandžiau atgaminti miglotas klajones, bet daug kas jau išsitrynę, tarsi praeito gyvenimo vaizdiniai. Man bandant atsiminti, Ieva Toleikytė net pyktelėjo, kad užmiršau mūsų su Emiliu klaidžiojimus po apleistą kalėjimą ir kitus negyvenamus pastatus. Atsiminiau tik, kai viename tūse kažkas padovanojo elnio ragus, tada buvo persikelta į barą Žvėryne, kur tuos ragus palikau. Po kelių dienų į tą patį barą ėjome jų ieškoti – atrodo, taip prasidėjo ilgai trukę mudviejų su Nojum poetiniai klaidžiojimai. Ar ragus radau ir kokia paskui jų lemtis – nebepamenu.

Įvyko daug įvairių nuotykių, bet jau po kurio laiko, kai ilgai nesimatėme ir nelabai bendravome, aš nuėjau pas odontologę į Karoliniškių polikliniką ir netyčia pamačiau sąrašą žmonių, kurie dar ateis pas tą pačią dantistę tą pačią dieną. Ten buvo įrašytas Nojus Saulytis. Parašiau jam raštelį su trumpu eilėraščiu, prašydama daktarės, kad perduotų. Perdavė.

O su Tomu Petruliu kovo 11-ąją sėdome į paskutinį autobusą, vežantį į Kauną, – važiavome be tikslo, vien dėl to, kad moneta išmetė skaičių. Buvo šalta, dėl švenčių nedirbo jokios parduotuvės, kuriose būtum galėjęs pasišildyti ar nusipirkti šildančių skysčių. Visą naktį iki pirmųjų traukinių klajojom po žibintais apšviestas senamiesčio gatves. Snigo dideliais kąsniais. Taip, šį tą atsimenu. Tačiau labai daug kas išsitrynė. Kaip ir tai, kas iš tikrųjų vykdavo tuose bokšteliuose per „Druskininkų rudenį“.

„Tai gal papasakosit, kas ten vakar vyko?“ – paklausiau poetų. „Mano paltas buvo apvemtas, nors nei aš, nei kas nors kitas nevėmė.“ „Aš ieškojau Monikos ir norėjau, kad jau eitume miegoti. Radau ją sėdinčią su keliais draugais ant laiptų, ir kai tariau: „Eime miegoti“, jie atsakė: „Mes esame mirę.“ Kažkas buvo piktas, nes jam liepė „susirinkti savo draugą“ – tas draugas persigėręs nulūžo ir nukrito koridoriuj. Niekas nenorėjo jo žadinti, nes jis neva prieš tai irgi buvo piktas.

Kitą vakarą mano gamintų saldainių dalinimas užtruko keturias valandas. Prie „Širdelės“ būriavosi ir linksminosi jaunimas bei vyresni. Taip teko ir man panardyti tuose neoficialiuose PDR vandenyse, nes kai prieidavau paduoti rutuliuko, dažniausiai užsimegzdavo pokalbis. Kai pirmą valandą slinkau per viešbučio kiemą pro fontaną – prisiminiau, kad prie „Širdelės“ palikau savo harmoniją – instrumentą, su kuriuo grojau ir dainavau per renginius.

Tada supratau, kad palikau ne šiaip sau. Kažkas dar buvo ne iki galo įvykę.

Bokštelis.

Šiek tiek jaudindamasi lipau laiptais į viršų, dar nebūdama tikra, ar čia tikrai tie laiptai. Šiek tiek bijojau patekti į tą atsiminimų sūkurius talpinančią salą. Pirmiausia įėjau į koridorių, pilną išmėtytų butelių. Paskui pasukau į dešinę, tikėdamasi išvysti butelių turinį sugėrusią bendriją.

Bokštelio tamsoje sėdėjo vienui vienas poetas. Rudens naktis pro langus skleidė savo alsavimą.

Atsiminiau trumpą eilėraštuką, dar prieš valandą mano užrašytą pirmame Šrilos Prabhupados knygos „Dharma“, padovanotos vienam poetui, puslapyje: „Išėjo jis / peleninės ieškoti – - – / praskriejo širdelę – / tiek „Dainavos“ – / tiek savo paties. / Praslinko viešbučio aukštus / kilo kosminio bokštelio liftu – / jis žinojo, kas paskutiniam aukšte jo laukia / jis žinojo, jog kažkada ji ateis. / Ta gili skaidruma. / Kartais dabar / vis dar primenanti peleninę. / Peleninė lyg saulės diskas / pakilo / trečią ryto širdelės lifte / kur visi buvo mirę – - -“

●

Ir vis dėlto, kad ir kiek kūrybiškų įvykių nutiko man, kai iki sąmonės dugno pramušdavo įvairiausi „linksmieji“ gėrimai, niekada neatsisakyčiau tos skaidrios būsenos, kurią gali pasiekti nevartodamas svaigalų, o pasitelkdamas meditaciją – patekti į kūrybinę būklę, kurios, bandydama pilti į save alkoholinius skysčius, anksčiau ieškodavau.

Taigi negaila man palikto bokštelio. Ir šįkart spėjau paklajoti po geltonais lapais nuklotą kurortą su apleistomis ir neapleistomis sanatorijomis, šokančiais ir grojančiais fontanais, gydančiu upės vandeniu.

Užčiaupk burną, širdis atšals, – pasakiau plačiai bežiovaujančiai ir burnos neprisidengiančiai draugei. Stovėjom ant Merkinės piliakalnio (paskutiniu „Poetinio Druskininkų rudens“ akordu šiemet tapo neilga ekskursija po Merkinę, krašto muziejuje pagerbiant ten gimusį ir gyvenusį poetą Stasį Stacevičių), galvas draskant rudeniniam vakariui, jau verčiančiam gūžtis ir suptis į paltus. Šiemet bobų vasarai aplenkus jubiliejinį, trisdešimtąjį, PDR, oras buvo gana žvarbus, tad išsižiojęs galėjai nušalti jei ne širdį, tai gerklę tikrai. Šį liaudišką posakį estų poetė Veronika Kivisilla įpynė į savo eilėraštį, ir paskui nutarėm, kad lietuviai taip niekada nepasakytų – išsižiojusiam lietuviui į burną veikiau įskristų varna, o greičiau jau musė, kurią užsičiaupęs dar ir prarytų. O man šis estų pasakymas puikiai atspindėtų perteklių – kalbėjimo ir rašymo, savo kūrybos per dažno skaitymo ir publikavimo. Todėl šiemet į poetų skaitymus „Ar bus pavadinimas?“, šeštadienį vykusius „Širdelės“ kavinėje, „Bubilo“ salėje, Marius Burokas, renginį vedęs su Lina Buividavičiūte, stengėsi prisikviesti seniai skaičiusius, o ir seniai PDR viešėjusius poetus. Todėl klausėmės retai girdimų Enrikos Striogaitės, Rimos Palubinskienės-Juškūnės, ta proga atvykusios iš Danijos, Tomo S. Butkaus-Slombo (vėliau jis džiugino originaliais šokio judesiais šokių aikštelėje; trisdešimtmečio diskoteką šiemet vedė Alvydas Šlepikas), Luko Miknevičiaus. Ta proga prisiminiau jau kadais anapusybėn išėjusią poetę Nijolę Miliauskaitę, kuri atsisakydavo savo kūrybą publikuoti, o ir skaityti per dažnai. Dabar požiūris – jei tavęs visur yra daug (rašančio, skaitančio, besipublikuojančio), vadinasi, esi kažko vertas – gajesnis nei atvirkštinis.

Gal todėl kaip nieko kito laukiau šiemet eilėraščių knygą „Gorilos archyvai“ išleidusios Vaivos Grainytės skaitymo, deja, autorei neatvykus, jo taip ir nepavyko išgirsti. Kažkodėl esu tikra, kad tą abstinencijos savo poezijai jausmą ji išlaikys ir toliau – kad lauktum kaip kažko tikrai originalaus, gryno ir savito šiuolaikinės poezijos lauke.

Ar atsiras tokių tarp jaunųjų? Griežtai ir autoritetingai, klasikinio kanono besilaikančiai komisijai Antano A. Jonyno premiją įteikti Tadui Zaronskiui nesutrukdė kontroversiški jo kūrybos potėpiai, nors vertintojams jie kažkodėl dažniausiai užkliūva būtent moterų kūryboje. „Damai taip nedera, sako senas poetas, damos skysčių nerodo: skysčius laikyti savy, nesilaistyti, nuryti“, – rašo Agnė Žagrakalytė viename iš savo eilėraščių iš šiemet pasirodžiusio rinkinio „Bu bu itis“. Tropas iš to paties rinkinio laimėjo ir „Šiaurės vasaros“ įsteigtą tropų premiją. Iš šiųmetinių jaunųjų kūrėjų išsiskyrusi Justina Žvirblytė, kurią, manau, dar girdėsim ir kituose poezijos renginiuose ateity, pati nuspręs, ar paisyti šios pamokos, ar eiti savo keliu, auginant savo poetinio kalbėjimo stilių. Šiemet pagrindines festivalio premijas dalijosi Ernestas Noreika, už eilėraščių knygą „Apollo“ nominuotas Jaunuoju jotvingiu, ir Ramūnas Kasparavičius, už poezijos rinktinę apdovanotas Jotvingių premija. Belieka viltis, kad dar po metų komisija nepamirš, jog poezija ne blogiau paklūsta ir moterų plunksnoms.

Autorės nuotrauka

„Kažkoks persiverčiančio ciklo, pasikartojimo ir grįžimo jausmas vis ištikdavo šiame trisdešimtajame „Poetiniame Druskininkų rudeny“, – renginiui pasibaigus, savo paskyroje feisbuke rašė Edgaras Platelis. O juk iš tiesų PDR yra iš tų širdžiai mielų ir šiltų atsikartojimų, kaip grįžimas namo, kur tavim pasirūpins, kur, kaip pas mamą, gausi pusryčius, pietus ir vakarienę, tik kur jau ne mama, o įsipareigojimai darbams, vaikams ar antrosioms pusėms lems, ar šėlsi visą naktį, ar tvarkingai nueisi miegoti iki vidurnakčio. Ir kur kaip niekur kitur skausminga prisiminti išėjusius ir matyti tuos, kurie dar neseniai šėlo kartu, o dabar tiesiog tam nebeturi jėgų. Todėl bent jau man šiemet norėjosi tiesiog džiaugtis – kad galėjai atvažiuoti, kad gali susitikti ir bendrauti su širdžiai mielais draugais ir naujai sutiktais žmonėmis, kai kurie iš jų – dar ir mylimi kūrėjai, visur matyti santūrią Kornelijaus Platelio, šio festivalio sielos, šypseną, jo dešiniąją ranką Rūtą Elijošaitytę-Kaikarienę. O išėjus ryte iš savo apartamentų tiesiog įbristi į gaiviai rudeniu kvepiančių ryškiai geltonų lapų jūrą, kurios tokią ankstybę dar nespėjo nupūsti milžiniški kiemsargių fenai. Bet ką gali žinoti, gal ateity, auklėdami vaikus ir anūkus, vietoj „eisi gatvių šluoti“ sakysime „eisi gatvių pūsti“. Todėl būtent šiemet buvo itin miela matyti užderėjusią naująją kartą – į PDR pirmą kartą atvykusius mažuosius Marcelę Pauliną Dirgėlaitę ir Mykolą Dekšnį, kurie, reik tikėtis, po dar keliasdešimties metų atvažiuos į renginį jau kaip visateisiai jo dalyviai, o gal net kūrėjai.

Tradiciniame PDR aukcione, kurį vedė Agnė Žagrakalytė, šiemet būta vertingų dalykų – nuo japoniško porceliano ir kaulų (Laima Kreivytė į aukcioną pristatė kalės kaulą net iš kosmoso) iki raritetinių leidinių (Alvydo Šlepiko atvežtas vienetinis žurnalas „Post Ars“, o Palmiros Mikėnaitės – dar niekur nepublikuotas ranka rašytas Antano A. Jonyno romansas ant originalaus Rašytojų sąjungos blanko). Smagiai pokštaujant parduotas ir Kęstučio Navako šilko šalis su poeto kvapu ir Skvernelio paglostymu. Kadangi šiemet aukciono trukdytojas šėliotojas Mindaugas Nastaravičius jame nedalyvavo, nes buvo užsiėmęs rūpestingo tėčio pareigomis, aukcionas vyko be ypatingų ekscesų. Surinktos lėšos bus skirtos vadinamajai Papildų poetui premijai, ją gaus poetas ar poetė, kuriems, pasak organizatorių, jos labiausiai reikia. Premijos stokojantį asmenį galima siūlyti arba siūlytis pačiam iki kitų metų PDR – kaip ir šiemet, kitąmet remiamo asmens pavardė viešinama nebus.

Jubiliejinio PDR tema „Kas rašo mano eilėraštį?“, regis, taip ir liko retorinė, o originaliausia vienbalsiai pripažinta meksikiečio poeto Gerardo Beltráno hipotezė – poeto teigimu, jo, o ir visų kitų eilėraščius rašo… bakterijos! Beje, toks klausimas tikriausiai niekuo nebūtų nustebinęs amžiną atilsį poeto Vytauto Bložės, kurio įsitikinimu, tam tikrą gyvenimo periodą jo dar neparašytus eilėraščius mistiškai nusirašydavo kiti autoriai.

Garsiau, nieko nesigirdi, – rėkė kažkas iš galo, Ievai Rudžianskaitei, šiemet išleidusiai debiutinę knygą „Kita“, skaitant eilėraštį. Jei nėra mikrofonų, panašių replikų nuolat sulaukia ir poetė Giedrė Kazlauskaitė, iškart įspėjanti, kad kitaip skaityti negali. Šį kartą M. K. Čiurlionio muziejuje skaičiusi Ieva tik kiek palinko į skaitytojų pusę ir tęsė skaitymą, o eilėraščio žodžiai negarsiai, nečaižiai, bet aiškiai tariami pasiekė (tik) tuos, kam jų reikėjo.

Garso šiame festivalyje irgi buvo pakankamai – iš kūrėjų, kurie užlipę ant scenos rėkimu ir griaudėjimu bandė išreikšti eilių didybę ir sulaukdavo audringų ovacijų. Publikai visada patinka šou, o kiek poezijai tinka tyla, kiek riksmas ir draikymasis, – klausimas irgi tebūnie retorinis.

Kai poezija lyg tyru, su šaltuko kvapu ryto oru apsišniaukštę poetai ir jų gerbėjai autobusu ir savais ratais išdardėjo į gimtuosius miestus, Druskininkai liko laukti kito festivalio. Vėsiojo sezono kurorto tyloje. 

Reikia manyti, kad „Poetinis Druskininkų ruduo“ (toliau – PDR arba tiesiog Druskininkai) primena ne tik graudžius verksmus vaikystės kaimo bažnyčioje. Bet šiemet pirmiausia juos.

Ir tai sakau nuoširdžiai jį mylėdamas, beveik dešimtmetį vykdamas bei dalyvaudamas.

Druskininkams (gal ir poezijai) reikia kraujo ir tuojau papasakosiu, ką turiu omeny.

Festivalis sensta. Sensta ritualai ir dalyviai. Kaip kažkada Antanas A. Jonynas rašė, „švenčiama įnirtingai, bet iš inercijos“; ne apie Druskininkus jis rašė, apie „Suokalbį“ (visų rašytojų – gagarinų (čia tik tam tikros sąveikos su alkoholiu būsenai paryškinti) pamėgtą barioką, buvusį Rašytojų sąjungoj), bet čia tinka; įsisenėjusi inercija pamažu griauna šiaip jau puikias tradicijas ir renginiai pristinga ūpo bei energijos, užsitęsia, springsta. Sensta rašytojai, tie mylimieji ir ne tik. Ir vis trumpiau juos pamatysi prie stalų ar pokalbių ratuos, vis žilesni balsai per skaitymus. Almis Grybauskas jau skaudžiai ir sprangiai klausomas, Kauno Kęstutis įvežtas rateliuos į sceną, vos pakrutinantis lūpas, šmaikštaujantis, neva visą naktį bučiavęsis, tad sutinę – nėmaž, gyvenimas toks, sveikata tokia, kad gailu žiūrėti ir dar gailiau klausytis; vos kas trečią žodį suprasi ir dar sunkiau suprasi, kam urbti šią kančią (ne jo, žiūrovų), kam visa tai. Rodos, baigias tam tikra epocha, tam tikras orumo ir kokybės laikotarpis su žaviom dekadanso užuominom.

Nėra kuo tą dinastiją pakeisti. Prie gretimo staliuko sėdinčios rašytojos pertaria: „Jei kas nors pasakys, kad tai – kažko naujo pradžia, aš jį užmušiu.“ Nebus ką užmušti, anokia pradžia. Tiesiog veriasi vaizdas, kad mūsų literatūros procese kartos nepersislenka, nesirotuoja. Jonynas su Plateliu bei Kęstučiu visuomet bus Jonynas su Plateliu bei Kęstučiu ir į jų vietą Druskininkuos neateis Parulskis su Marčėnu bei Stankevičium. Jų ten veik ir nesutiksi.

Ir dar didesnė problema su „jaunaisiais“ poetais. Rodos, kad jie jau šešetą metų nesugeba tapti tiesiog poetais ir atlaisvinti inkilą naujiems jauniesiems. Inkilas – tai „Širdelės“ bokštas, kuriame penktadienio ir šeštadienio vakarais vyksta patys įnirtingiausi bei mažiausiai cenzūruoti pokalbiai. Inkilas yra ir būklė, leidžianti apibūdinti šiųmetės literatūros ūpą. Kasmet į PDR atvyksta jaunų, vos gimstančių rašytojų, kurie teikia vilčių; bet inkile nieks nepasislenka, idant padarytų vietos. Nauji jaunieji atvažiuoja, apsidairo ir beveik niekad negrįžta. Gravitacijos laukai tokie glaudūs, kad išstumia bet kokį kitoniškumą ir trajektorijos toliau skrieja dvokiančio nihilizmo elipsėmis, skleisdamos pasididžiavimą savo nepritekliumi ir nevalyvumu. Šiemet inkilas nė nebuvo atidarytas.

Ir nesupraskit neteisingai. Jaunųjų skaitymai buvo vykę kaip reta. Mantas Toločka atrinko autorius atidžiai ir gal tik su pusantro šaukšto dalyko, gadinančio statinę medaus; atrinko negausiai ir tai buvo dar vienas puikus dalykas, kaip ir didėjanti merginų proporcija – turi jos ką pasakyti. Tačiau reikia pasistengti, kad nauji žmonės įsilietų: Druskininkai jau prašosi kraujo aukos. Kitaip tie nauji jaunieji neapsikentę nueis daryti savo poezijos su savais ritualais. Jų kūryba gimsta visai kitose plotmėse, jie orūs ir gaivūs, jiems neįdomūs „šūdai ir tamsa“, kuriais nemažai kas vis dar gyvena bei didžiuojasi. O tokie nutikimai, kaip nedidelis skaitymų ciklas Ievos Toleikytės bute praeitą žiemą, sutraukęs būrius dalyvių bei klausytojų, arba Lukas Miknevičius, laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą, bet neaugintas juodosios užstalės rauge, leidžia manyti, jog tai paprasčiau, nei atrodo.

Atviro mikrofono skaitymai prasidėjo daug žadančiai (ne šiaip koks mailius, geri ir įdomūs poetai išsitraukė naujausius tekstus), tačiau baigėsi – niekada. Po dviejų trijų valandų įnirtingo atviro mikrofono paaiškėjo, kad visi dalyviai išsliūkino iš salės ir susislapstė miegoti; neaišku nė kas galiausiai šviesą užgesino.

Penktadienį ir šeštadienį vykę iškilmingieji poezijos vakarai praėjo dviprasmiškai. Gerų tekstų netrūksta, tą liudijo tiek jaunųjų, tiek šeštadienio popietės lietuviškieji skaitymai, tiek atviro mikrofono pradžia. Tačiau svarbiausiuose renginiuose juos nukošė nelaimingas politkorektiškumas. Kažkoks vangumas nemažą dalį dalyvių traukė šnekučiuotis koridoriuose bei rūkyti lauke ir kyštelti nosį į salę tik tą akimirką, kada pasigirsta jų pačių pavardė. Anoniminių eilėraščių konkursai privertė suabejoti, ar apskritai per dešimtmetį asmeninio buvimo literatūros lauke pavyko susiprasti, kas čia vyksta, nes įdomiausia viso balagano dalis buvo ne tekstai, o Viktoras Rudžianskas, skelbiantis laureatus ir iš pusės žodžio atpažįstantis, kas kieno parašyta (pavydėtina charizma), ir Giedrius Alkauskas, taip tobulai pamišėliškai imitavęs Sigitą Gedą, kad to pamišimo bei aistros pusei PDR užtektų. Su Jotvingių premijomis viskas gerai. Grįžo į prieš lyčių lygybės krizę suformuotas vėžes ir kanonišką patogumą. Tiesa, Ramūno Kasparavičiaus knyga išties unikali ir puiki visomis prasmėmis be pozų bei pretenzijų, paskaitykit.

Beje, kodėl metai iš metų renginių vedėjais tampa žmonės, įsikūrę tolių toliausiai nuo viešo kalbėjimo ir tinkamu pasiruošimu laikantys vien sugebėjimą taisyklingai (ar bent neįžeidžiai) ištarti dalyvių pavardes?

Tam tikro orumo pritrūko elgiantis su užsienio poetais. Jau metai iš metų tenka pyktelėti, kad nors daugiau kaip pusė almanacho – užsienio poezijos vertimai, vis dar nesugebama visų svečių tekstų išversti ne tik į lietuvių, bet ir į anglų kalbą. Taip, kai skaito lietuviai, svečiai gali perskaityti jų eilėraščius angliškai. Bet ką iš vienas kito tekstų supranta latviai, meksikiečiai, amerikiečiai, graikai, ukrainiečiai ir pan.? Nieko jie nesupranta. Be poros vertimų, kuriuos čia pat įskaitė patys autoriai, neapsikentę, kad druskininkietiško likimo broliai tik klapsi akimis ir sėdi kaip lėlytės. Ką ir kalbėti apie tai, kad nė nesivarginama versti pačių įdomiųjų dalių – tų visų užstalių ir fantasmagorijų, kaip sveikinimai, savo ir svetimo eilėraščio skaitymai, laudacijos, aukcionas ar visas kitas malonus vyksmas ne šventinių renginių didžiojoje salėje metu.

Kalbant apie aukcioną. Beveik kasmet tai būna vienas smagiausių renginių: įnirtingos varžybos bandant įsigyti didesnio ar mažesnio kalibro poetinius daikčiukus. Šiemet net jis, rodos, tempėsi, tįso, siūlant vieną porcelianą po kito, be didesnio azarto. Malonus tik inkliuzas – Laimos Kreivytės išrūpintas šuns kosmonauto (tikros tarybinės laikos, susemtos po skrydžio į kosmosą) kaulas.

Ir taip, ko gero, reikia sakyti, kad renginio dvasia susitelkia saujelėje žmonių, vien savo buvimu nuspalvinančių viską, kas vyksta. Nebuvo Jonyno, Stankaus, Kaziliūnaitės, Nastaravičiaus (pastarasis, nors švystelėjo poroje epizodų, dingo akimirksniu), apsirgo ir išvyko Valantinaitė, Vasiliauskas apsireiškė tik pačioje pabaigoje, Gailius, išsitrynęs feisbuką, matyt, ir nepamatė, kad PDR vyksta, o nemaža dalis kitų labiau čiūčiavo atžalas, nei leidosi dalyvauti. Tad graudžius verksmus ir giedojom.

Ir taip, ko gero, reikia sakyti, kad viskas gerai, kad funkcionavo Šileikos kilnojamieji tupėtojų punktai, spragsėjo Januševičiaus ir Dirgėlos aparatai, šokiai vyko pasiutėliški (pankiškas, hardrokinis ir, ko gero, niekur kitur niekieno šokiams nenaudojamas Šlepiko muzikos rinkinys išsyk prametė trečdalį dalyvių, kitą trečdalį – orgazmiški dusyk garsesni už pačią muziką šūkalojimai į mikrofoną, tačiau to likusio trečdalio nė pats velnias nepakiš po velėna), apdovanojimai įteikti sklandžiai, trisdešimtmetis palydėtas kilniai ir prisimenant pirmąsias knygas. Ir nereikia išradinėti dviračio ar ko nors keisti. Gal tik šiek tiek įdėti meilės, šiek tiek auginti bendruomenę. Išlaikyti ritualus, bet ir leisti jiems kvėpuoti.

Druskininkuose galioja „pasidaryk pats“ principai ir kiekvienas atvykėlis neturi teisės likti žiūrovu. Privalo įnešti savo kraujo, dvasios, tekstų ir įžvalgų duoklę, privalo užsibūti. Būtent todėl šis festivalis yra esminė poezijos procesų definicija ir metų apžvalga. Ir nors mažumėlę pristigo energijos ir charizmos, būtina pasakyti, kad viskas su mūsų poezija bus gerai. Per metus išėjo kaip niekad puikių knygų. Pradedant „Gorilos archyvais“, „bubučiu“, „Gintaro kambariu“ ir nebaigiant, o tęsiant iki „Mano tėvas žūsta“, „Bendraties“ ar Rimo Užgirio „Tarp“. Viskas ir su Druskininkais bus gerai. Gal tas trisdešimtmečio festivalis pavirs kokybiška kontempliacija visiems ateinantiems, o sugiedoti graudūs verksmai – Velykų preliudija.

P. S. Jau labai rimtai atsibodo „šūdai ir tamsa“. Būti apskurusiu, susisukusiu, pasipiktinusiu, nebūtinai besiprausiančiu, visa keikiančiu autsaideriu dar nereiškia nei alternatyvos, nei kokybiškų tekstų. Tai pigi poza, unikalumu panaši tik į 2000-aisiais tarp paauglių plitusį EMO judėjimą, kur visi išskirtiniai, bet beveik neatskiriami. Ir tai net pusėtinus tekstus trukdo elementariausiai išgirsti. Ir jei PDR klausė prieš renginį, kas rašo mano eilėraštį, aš klausiu, kas tą eilėraštį perskaito. Sakykit ką norit, bet daug kam padėtų tiesi nugara ir nuvalyti batai.

Šiemet į festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“ vyksti pirmą kartą. „Tu dar nebuvai PDR’e?! Ei, būtinai turi važiuoti!“ – taip ir panašiai skambėdavo aplinkinių reakcijos, pasakius, kad niekada nebuvai Druskininkuose tuo magišku metu, paprastai sutampančiu su bobų vasaros pradžia. Nevažiuodavai, matyt, todėl, kad baimindavaisi tos svaigios, stogą raunančios fantasmagorijos, apie kurią girdėdavai iš pasakojimų (kažkas vos neiškrito pro langą, prasiskėlė galvą, atsibudo ne savo lovoj (kambary, viešbuty, laike), dingo (visom prasmėm ar kuria nors viena iš konkretesnių). Natūroms, linkusioms prašapti tik joms vienoms regimuose bermudų trikampiuose, tai visada pavojinga, bet šįkart pakuojiesi lagaminą, stojiškai nusiteiki dvi paras viską stebėti, gyventi viename kambary su kitais žmonėmis ir stengtis apeiti visus žiojinčius šulinius su tik tau prastumtais dangčiais.

Turbūt idealiausia forma nupasakoti PDR’o įspūdžius būtų kažkas panašaus į baltarusių poeto Vladzimiro Arlovo baladę, parašytą apsilankius šiame festivalyje 2015-aisiais, –
nevengiant asmeniškumų ir, kaip mėgsta sakyti Giedrė Kazlauskaitė, pletkų. Juolab kad ir tavo įspūdžiai dabar sukritę padrikai, lyg senos skaidrės dėžutėje nuo dar sovietiniais laikais pardavinėtų arachisų, ir susimaišę su ankstesnių PDR’ų vaizdais, pasakojimais ir legendomis, atrodantys lyg nostalgiškai nekokybiškų spalvotų nuotraukų šūsnys senuose albumuose.

Prieš rašydama peržvelgi kelių pastarųjų PDR’ų akimirkas – kai kurias nuotraukas drąsiai būtų galima prastumti kaip šiųmetines, nes ištikimi savo įvaizdžiui poetai ir prieš porą metų ten užfiksuoti su tais pačiais megztiniais ir džinsais – tai ramina, nes byloja apie pastovumą. „O ar neskaitei to paties ir prieš porą metų?“ – kažkas klausia poeto po vienų iš naktinių skaitymų. „Skaičiau“, – šypsosi šis (gal net su tuo pačiu megztiniu, aha).

„Kasmet išgirdusi festivalio temą vis pagalvoju tą patį – kodėl ji būtent tokia ir kas ją sugalvojo, nors kartais ir pati būnu prisidėjusi prie jos idėjos“, – su tik jai būdinga ironija sako Virginija Cibarauskė, pradėdama pranešimą diskusijoje „Triukšmas ir įniršis“. Tiesa, šiais metais pavadinimas ir liko tik pavadinimas – niekas niekam neturėjo priekaištų, gal reikėtų patikslinti – taip jų ir neišsakė, o galbūt galėję išsakyti tiesiog tradiciškai išėjo iš salės. Paulina Drėgvaitė gražiai, su empatija vesdama renginį diskusijos pranešėjų neprovokavo ir dėl neatvykusio jaunosios kartos rašytojo slemerio Mariaus Povilo Elijo Martynenko pokalbis vyko tarsi be opozicijos, nes dvi iš dalyvavusių kuriančių pranešėjų – Lina Buividavičiūtė ir Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) – kalbėjo labiau iš literatūros kritikių pozicijos. Nieko nepapiktino ir Rimo Užgirio replika apie lietuvių tautos piktumą. „Pikti lietuviai“ ramiai šypsojo į ūsą, nes su kuo jau kuo, o su humoru lietuviams poetams niekada nebuvo labai blogai, kažkas jau žiovavo, mąstė apie šalimais patalpoje garuojančią kavą ir artėjančius pietus. Triukšmas ir įniršis tebeliko užgniaužtas, bet lyg lava tebeburbuliuojantis giliau, kas nors tikrai bus išsakyta replikose socialiniuose tinkluose ar asmeniniuose pokalbiuose.

„Kito PDR’o tema turėtų būti „Aš kaltinu“ – pamatytumėte, kokios aistros kiltų“, – siūlo vienas iš poetų jau vėliau, visiems sėdint „Širdelėje“ ir geriant kavą po eurą. Tema greičiausiai tikrai sulauktų rezonanso – vyrų ir moterų lauke, amžiname kaip laikas kartų konflikte ir aibėje kitų skirtingų žiūros ar suopročio taškų „apie amžinas vertybes“, o ir šiaip dalykus. Kadangi šiemet Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijas nuskynė moterys (Daiva Čepauskaitė ir Greta Ambrazaitė), Giedrės Kazlauskaitės ant PDR’o vėliavos pririšta moteriška liemenėlė (kaip humoristinė replika pernai Kęstučio Navako su PDR’o vėliava uždarymo dieną nuleistoms Gyčio Norvilo kelnaitėms) kažkam pasirodė smagi ir juokinga, kažkam – lyg nevykęs feminisčių triumfas, o kažką iki asmeniškumų nuvylė.

„Galiu praleisti Venclovą, bet ne Nastaravičių“, – sako kažkas iš jaunosios kartos – iš tų, kurie, pasak Parulskio, „jau nori mus papjauti“, pavėlavęs į „Šviežienos skaitymus“, vedamus Gyčio Norvilo ir Dainiaus Dirgėlos. Jie – tai gimusieji ties Nepriklausomybės atkūrimo riba ar jau gerokai po jos, su kreiva šypsenėle žvelgiantys į vyresnės kartos stabus, atsinešantys naujus, tie, kuriems, perfrazuojant vieno poeto kitai jaunai poetei pasakytą frazę, „niekas neuždraus rašyti apie tai, apie ką jie nori“, tik nežinia, ar dėl to jie daugiau atras, nei praras. „Aš nežinau, į ką tai išvirs“, – sako literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė apie šią šiuolaikinės kartos kūrybos laisvę. Kartos, kuriai, jau mano manymu, anekdotas apie poetą čiukčį – „čto vižu, to poju“* – greičiausiai būtų nesuprantamas ir priskirtinas patyčių žanrui.

Čia, PDR’e, jie linksminasi, turėdami dveja tiek energijos, nei turi tu, triukšmauja iki penkių, miega tik kelias valandas, bet ryte atrodo švieži ir gražūs kaip ir vakare, krenta ant grindų šokių salėje, ramiai išsiropščia iš visų šulinių, prašampa ir lyg niekur nieko atsiranda bermudų trikampiuose ir daro tai su tokiu aktyviu ir nirčiu entuziazmu, jog atleidi jiems viską – kad jiems nereikia bijoti nei valdžios, nei tėvų, kad autoritetai jiems nebeturi tokios didelės reikšmės, ir net tai, kad kažkuriuo momentu papjaus mus tomis Parulskio minimomis dildėmis („Pamokslas jaunajai kartai“, 2016), nes peiliukų, skirtų knygų puslapiams pjaustyti, jie nei turi, nei matę. Nežinia, ar jie linkę ką nors kaltinti dabar, bet tikrai kaltins ateity, kai neišvengiamai taps mumis – dėl to atleisti jiems dar lengviau.

„Jie čia viską vertė su „Google translate“, – replikuoja kažkas iš galiorkos per užsienio svečių skaitymus, įvertindamas ekrane rodomus eilėraščių vertimus, o po to periodiškai leidžia dujas ir esi priversta persėsti kitur. Kažkam viskas nuolat bus „mierda“ (aliuzija į to paties baltarusių poeto baladę), o salė, dar stojiškai kentusi demoniška velsietiška šnekta kapotas svečio iš Velso eiles ir dainas, pradeda pamažėl snausti, kai skaitymai, kur kiekvienas kūrėjas nutaria paaiškinti, kokiame kontekste ir apie ką jis kūrė vieną ar kitą eilėraštį, regis, užsitęsia iki begalybės. Poezijos aiškinimas visada rizikingas, nebent būtum pats Venclova, galintis replikuoti neišmanėliui kritikui, supainiojusiam Achmatovą su poeto motina, o čiagi lyg pasakoje apie pasinėrusius į letargą karaliaus rūmus pamažėl užmiega visi – replikuotojas ir oro gadintojas iš galiorkos, gražūs it princas su princese renginio vedėjai (Laura Kromalcaitė ir Nerijus Cibulskas), fotografų kameros fiksuoja žiovaujančius poetus, kritikus ir paprastus mirtinguosius, kažkur dingsta amžinieji stoviniuotojai tarpduryje, dalis salės persikelia į šalimais esančią patalpą su raudonais minkštasuoliais ir knapso ten, priekaištingai stebimi titanišku kruopštumu ir kantrybe Rūtos Kačkutės kryželiu išsiuvinėtų knygų skirtukų herojų. Užsnūsti klausant poezijos ginkdie nėra nuodėmė, juk kartą vienas kunigas ragino parapijonis nebijoti pamiegoti net per mišias – taip esą gali susisapnuoti apreiškimas.

Druskininkuose tuo pačiu metu kaip ir festivalis vyksta automobilių ralis – galingų motorų sniaukrojimas palydi skubančius į atidaromas parodas ir dviejų eilėraščių skaitymus Čiurlionio muziejuje. Ten laikas sustojęs, kvepia obuoliais, juos graužia poezijos pasiklausyti atsivesti vaikai, jais nevengia pasimėtyti renginio vedėjai Ričardas Šileika ir Dainius Gintalas. Kažkas po to eina į kapines, kažkas – rinkti gulbių pūkų prie Druskonio ežero. Muša bažnyčios varpai, fotografas šaukia ką tik pakrikštytą kūdikį – šis muistosi ant motinos rankų ir nenori pozuoti.

Per vaikų poezijos popietę aidi vaikų riksmas, bet niekas nepyksta, juk poezija skirta jiems, – artistiškai skaitomi Kornelijaus Platelio eilėraščių vertimai, Gyčio Norvilo vėžlio Dūmo nutikimai, Daivos Čepauskaitės baisiai gražūs eilėraščiai, už kuriuos šiais metais ji pelnė Jotvingių premiją.

„Man patinka, kad ji mane kritikuoja“, – nugirsti vieno iš poetų repliką ūžiančioje „Dainavos“ valgyklos salėje. Deja, tokia pozicija nedažna, nors labai patikti yra daug rizikingiau nei nepatikti, nes pirmuoju atveju trajektorija iš simbolinio olimpo veda visada tik žemyn. „Kaip manai, ar mums kas parašys tokio bjaurumo recenziją, kaip Žmuida parašė Bleizgiui?“ – per metus išėjusių knygų pristatyme klausia renginį vedanti Giedrė Kazlauskaitė (jos ketvirtoji knyga „Gintaro kambarys“ pasirodo būtent festivalio metu) Mariaus Buroko, pavasarį išleidusio savo „Švaraus buvimo“. Abu nutaria, kad tokių recenzijų visai norėtų, tik nežinia, ar kritiškasis Eugenijus Žmuida imsis šių dviejų korifėjų.

„Kas užsakė širdelę?“ – šūkčioja padavėjas, nešiodamas legendinės vietos vardu pavadintą kepsnį tarp stalų eilių. „Mes visi jau su širdelėm“, – atsako jam kažkas. Skamba juokas, ant stalų auga išgertų kavos puodelių piramidės, neužtekus peleninių, nuorūkos gesinamos į rudens lapus, aplink skraidžioja širšės, bobų vasaros šilumą palaikiusios nauja vasara, – apdujusios ir taikios suka ratus aplink jaunų ir senų galvas, kabarojasi puspilnėse vyno taurėse, išpleiktos iš jų, apgirtusios ropinėja ant stalų. Festivalio uždarymo vakarą – jau Vilniuje, ŠMC skaitykloje, – stebiu vieną iš užsienio poečių, čia pat rašančią naują eilėraštį – nedideliame sąsiuvinyje langeliais minkštu geliniu rašikliu ir laisvu riešu vedžiojančią žodžius, tarsi kardiogramos kreivę.

Autorės nuotrauka

„Dar nebuvai PDR’e? Ei, būtinai turi nuvažiuoti. Nes ten visi su širdelėmis“, – gal sakysiu kažkam, nepraėjus nė metams, artėjant bobų vasarai.

– – –

* Ką matau, apie tai dainuoju.

Ir Dievas matė, kad visa tai buvo gražu (nematė, ar gera).

Druskininkai yra stebėtino uždarumo ir stebėtino atvirumo vieta. Paradoksas yra tai, kas geriausiai apibrėžtų „Poetinį Druskininkų rudenį“. Neįmanomybės inkliuzas. Nepakeliama būties lengvybė ir padoriausias nepadorumas. Druskininkai yra kita vieta ir kitas laikas. Kasdienybės skerdykla ir laimės medžioklė. Tad trumpai apie keletą svarbiausių komponentų.

1. Susitikimas. Jausmas, kad atvažiuoja VISI. Tie, kuriuos pažįsti, kuriuos tik numanai pažįstąs, kuriuos matai pirmą kartą; kurie parašė tai, kuo tu žaviesi, ir kurie rašo tai, kas atrodo pasišlykštėtina, bet vis tiek yra ne mažiau verti čia būti. Visi susirenka į vieną vietą, kur visuomet daugiau dalyvių nei žiūrovų. Kitaip nei per „Poezijos pavasarį“, kai poetos išsivažinėja po Lietuvą skelbti gerosios naujienos, dabar jie visi čia – bando tą gerąją naujieną įgyvendinti. Poezijai reikia kraujo, reikia ja pagyventi. Nebūtinai sveikinamės, nebūtinai ir linktelim. Nedrąsūs pirmi dialogai, parūkymai, gurkšniai, prasilenkimai keliaujant į sales ar į „Širdelę“. Tačiau kiekvienas supranta esąs būtina sąlyga stebuklui įvykti.

2. Perkeitimas. Atvažiavęs į Druskininkus netenki kasdienybės. Netenki savo darbo, rutinos, žmonos ar laipsnio. Juokdarys, riteris ir mirtis čia lygūs. Turi priimti Dioniso iššūkį, tapti Oscaro Wilde’o, Baudelaire’o ir Hessės ainiu, atverti duris į magiškąjį teatrą, kuriame esi tas pats, tik visiškai atviras.

3. „Širdelė“. Tai svarbiausia vieta. Pastatas, sulipdytas per daugelį metų iš kuo skirtingiausių grubiausiai sujungtų dalių, kurios, rodos, laikosi vien burtais ir gera valia. Karnizai ir drožiniai, langinės ir ornamentai, sutrešusios grindys ir girgždančios durys bei nenusakomas rausvas geltonis, kuris glitus vien pažiūrėti. Viskas kaip iš septintojo dešimtmečio Amerikos, kuri netyčia nutiko lietuviškam miestely. Atvykusiam neegzistuoja blogos sąlygos. Kaip visi esam sunarstyti iš įvairių narių, taip ir „Širdelė“ kalba apie mus pačius, nebūdama nei geresnė, nei blogesnė už susirinkusiuosius. Koridorių labirintas ir kambarių celės, kurios gali priminti tiek neuronų tinklą, tiek voratinklį ar venų žemėlapį. Dabar esi šios kraujotakos sistemos dalis.

4. Baras. Svaiginkitės. Tai vienintelis klausimas. Nes girtumas yra viskas. Vynu, poezija, dorybėmis. Mes čiuopiame kvailių auksą, beriam perlus kiaulėms ir dainuojam liūdnas dainas baisingai šypsodamiesi. Visa tai yra šventė. Siautulinga ir kupina sunkiai permanomų ritualų.

5. Tamsa iš aukštybių. „Širdelės“ bokštas, kur, virš miesto pakilę, bet beveik pro langus nežvelgdami, savo tūžmingą neviltį, destrukciją, ironiją ir visa ko kritiką žeria jaunieji arba ir prijaučiantys. Kaip žemės druska, kaip būtinas prieskonis, kad nepamirštumei, jog ne viskas vien auksu klota, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kad ugnimi ištirtumei tekstus ir mintis, kol liks tik tai, ko jau niekas negali paneigti, ar tai, dėl ko jau neįmanoma nesutarti.

6. Šviesa iš pastalės. Čia niekas negali paneigti, kad vynas, tas šventas žmogaus ir žemės darbo vaisius, spindi tiesiog dieviškai. Jo nebus per daug nei pritrūks. Čia būvam nuoširdūs ir juokiamės atmindami eilutes, iškalbėdami priekaištus, lygindamiesi ir matuodamiesi viens kito rūbą, augindami vieni kitus šypsenomis, tekstais ir prisiminimais.

7. Nesusipratimas. Nesusipratimas visa tai: diskusijos, kur niekas nedrįsta diskutuoti, skaitymai, kur nei vedėjai, nei skaitovai nesupranta, ką veikia: kol lauki savo eilės – nieko negirdi, nes nervinies, kai sulauki – eini parūkyt, nes nervai atslūgsta. Nerangūs renginiai, nerangūs poslinkiai, pranešimai ir balsai. Suprantant, kad tai, ką skaitai, vakare dar paišysi šokdamas, vaikščiodamas miesto gatvėm ar paupiu, stebėdamas paukščius ir parodas.

8. Tekstai. Jie yra. Jie turi būti. Nors kartais kaip dirbtiniu kvėpavimu ištraukti iš popieriaus, dar springstantys ir dūstantys. Kartais suskambantys vietoj ir laiku, veriantys. Vertimai, kurių vienas kitas skimbteli kaip puikiausia įžvalga. Fotokameros, apuostančios kiekvieną vos tarstelintį žodį.

9. Ritualas. Per ironišką šypsnį, per vaikišką spyriojimąsi yra, kas turi būti padaryta. Tai premijos, tai vieno eilėraščio konkursai, tai vėliavos pakėlimas. Būtinos sąlygos PDR įvykti. Gali pasižnaibyti, kad viena ar kita atrodo neteisinga, negarbinga, neadekvatu, bet negali paneigti. Gali kažkurį momentą pralaukti ir apsimesti negirdįs, pašiepti, bet tuo tik paglostysi taisyklės grožį ir susirinkimo struktūrą.

10. Šokiai. Tu turi šokti. Kaip šokantis dievas, kaip imperatorius, padegęs miestą. Bus nutrinta riba tarp kūno ir sielos, tarp žodžio ir gesto. Gėrio ir Grožio. Dantės ir Hemingwayaus. Kiek įliesi kraujo, tiek gausi šventės ir atlaidų.

11. Konstitucija. Iš esmės nerašytu susitarimu PDR galioja Užupio konstitucija. Negali teisti. Negali nieko vadinti blogu ar neadekvačiu. Negali kaltinti. Negali nemylėti. Kartu gali būti liūdnas ar blaivus, ar nesuprastas, ar nieko neatsiminti. Visa tai yra kaip bažnyčia, kur esi atvykęs tik savo noru ir bet koks sabotažas gali būti mirtinas.

12. Atmintis. Kaip rašė Stasys Stacevičius, „ne blogiausia atmint, ne gražiausia užmiršt“. Negalima nieko demaskuoti ir smerkti už Druskininkų ribų. Nerašytas įžadas, pagal kurį Druskininkams negalioja pasaulio taisyklės ir dėsniai. Tai kaip pirmoji jaunųjų naktis, kuri duoda pradžią vaisiui, užmezga gimimo stebuklą. Jei prabilsi apie tai kaip tiesiog apie lytinį aktą, nieko nelaimėsi. Todėl, kad ir kas būtų, viskas lieka „Širdelėje“, tame neuronų tinkle. Nes bet kas, ką išimsi iš konteksto, bus neteisinga. Be abejo, kitais metais turi teisę suvesti sąskaitas.

13. Kas, jeigu ne tu. Konstruoti, auginti, tobulinti, prisidėti. Visi, kurie atvyksta, turi įnešti bent šiek tiek turinio.

Susitinkam ir galandam kardus, dainuojam karo dainas, nagrinėjam ilgiausias įsūnystės linijas, kur Rilkė ir Balzacas, Maironis ir Byronas. Susitinkam ir esam nuogi. Susitinkam ir sudedam ietis, apžiūrim sukauptas atsargas ir kovos randus. Kaip kosminė tvarka, pagal kurią visata, atėjus metui, susitraukia iki grūdo dydžio, kad paskui galėtų vėl plėstis ir sklisti, pavirsdama knygomis, skaitymais, renginiais, kritika, recenzijomis, žurnalais. Kad visa tai nutiktų, reikia vieną kartą per metus sueiti į vienus namus, susėsti prie vieno stalo, būti netikėliais ir tamsuoliais, tačiau laimingais.