Nauja ištrauka iš Audronės Girdzijauskaitės bloknoto „Šiaurės Atėnuose“ kaskart šventė ir galimybė ne tik pasitikrinti mūsų pačių patirtą įspūdį apie vieną ar kitą spektaklį, filmą, parodą ar kitą renginį, bet ir gauti paskatą suspėti pamatyti, kas pražiopsota. Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje ar Panevėžyje, pakeliui aplankant Raseinius, Telšius, Nidą… Lakoniškas, tačiau talpus ir tikslus bei gyvybingas autorės žodis, puikaus išsilavinimo ir ilgametės patirties motyvuotas, tarsi prožektoriumi atskiria mums pelus nuo grūdų. Brangiausia, kad įvykiai ne aprašomi, o jautriai išgyvenami, tad skaitydamas pajunti pulsuojant gyvą jų emocinį turinį. Audronė ne visuomet pagiria, nevengia ir papeikti. Nors papeikimai ne aptakūs, o „tiesiai šviesiai“, pykti nevalia, nes autorės intonacija kaip gero gydytojo chirurgo – sužinai, ir ramu. Ačiū, Audrone.

Platonas man brangus…

Šių metų vasario 13 ir 27 dienomis „Šiaurės Atėnai“ paskelbė du didelės apimties Sauliaus Norvaišo straipsnius: „Kai kritika netenka alternatyvos“ ir „Kai krizė tampa valdymo forma“.

Su Sauliumi esu pažįstamas daugiau kaip trisdešimt metų. Kartu „Žinijos“ draugijoje įkūrėme klubą „Fraktalas“, organizavome jo veiklą. Bendradarbiavome ir dirbdami Mykolo Romerio universitete. Esu jam nepaprastai dėkingas už suteiktą galimybę susipažinti su keliomis retomis knygomis, kurias jis parsigabeno iš užsienio ir kuriomis pasinaudojau rašydamas savo mokslinius darbus. Deja, pastaruosius kelerius metus bendravome tik el. paštu ir telefonu – Saulius iš Vilniaus išvyko gyventi kitur. Ir gal tik todėl, kad bendravimas tapo retokas, labai nustebau perskaitęs minėtus jo straipsnius. Nustebino ne tiek jo siūloma politinių „sprendimų priėmimo architektūra“, kiek nepaprastai plačios ir gilios filosofinės žinios. Paskelbti tekstai išties įspūdingi, retas net profesionalus filosofas geba taip išsamiai išanalizuoti jam rūpimą problemą, o Saulius juk matematikas…

Bet… Bet kažkas tuose tekstuose sukėlė klausimų audrą. Todėl ėmiau juos darsyk ir darsyk skaityti. Ir pagaliau supratau, kad bent sau turiu pasakyti kažką panašaus, ką pasakė Aristotelis: „Platonas man brangus, bet tiesa dar brangesnė.“ Šį garsų posakį perfrazuosiu taip: „Saulius man brangus, bet dar brangesni yra klausimai, kurie kilo skaitant jo straipsnius.“ Juos ir pateiksiu, kaip ir kai kurias savo mintis.

Kritika tiktai dėl kritikos?..

Pirmo straipsnio svarbiausias mintis galima perteikti keliais sakiniais: a) kritinė filosofija dažniausiai apsiriboja problemų diagnoze ir atsisako jas spręsti; b) hierarchija grindžiamos sistemos yra ydingos jau vien todėl, kad valdžios centralizacija ignoruoja įvairovę; c) didžiausias hierarchijos sąjungininkas yra istorinis fatalizmas; d) problemos gali būti išspręstos tik atsisakius hierarchinio valdymo modelio ir pakeitus sprendimų priėmimo architektūrą.

Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kritinei filosofijai ir tai daroma pasitelkiant irgi „Šiaurės Atėnuose“ (2026-01-16) paskelbto Gintauto Mažeikio straipsnio „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ analizę. G. Mažeikiui priekaištaujama, kad, nors ir tiksliai užfiksavęs Apšvietos krizę, jis neatsakė į klausimą, kaip tą krizę įveikti. To nedarą ir dauguma kitų kritinės filosofijos atstovų.

Štai čia man ir kilo pirmas klausimas: ar dera G. Mažeikį kritikuoti už tai, ko jis net neketino daryti? Juk akivaizdu, kad G. Mažeikio straipsnio tikslas – tik supažindinti su Curtiso Yarvino idėjomis, o ne jas kritikuoti ar aukštinti, juo labiau – ne siūlyti savus sprendimus. Pateisinti tą, mano manymu, vargu ar reikalingą G. Mažeikio teksto kritiką galima tik tariant, jog, siekiant kuo įtaigiau perteikti savąsias mintis, visada pravartu „už ko nors užsikabinti“, pradėti nuo kitų autorių kritikos. Tokia beletristinė išmonė beveik visada pasiteisina, šiuo atveju, ko gero, irgi. Tik G. Mažeikis čia niekuo dėtas.

Ar iš tiesų „amžinasis sugrįžimas“ gimdo fatalizmą?

Pradėsiu nuo abejonės: ar iš tiesų „istorinis fatalizmas visuomet buvo patogiausias hierarchijos sąjungininkas“? Ir ar iš tiesų istorija turi būti suvokiama kaip uždaras ratas?

Istorinį fatalizmą Saulius sieja su „amžinojo sugrįžimo“, arba „istorijos grįžimo“, samprata. Ji giliai įaugusi ne tik į senovės graikų kultūrą, bet ir į hinduizmą bei budizmą išpažįstančias bendruomenes – samsaros ratas, kosminiai ciklai (jugos), karma kaip priežasčių ir pasekmių dėsnis ir t. t. Panašių tikrovės sampratų esama ir kitose kultūrose – kosmosas ir jame vykstantys procesai buvo ir yra suvokiami kaip cikliškai gimstantys ir žūstantys. Turbūt tokį manymą pagimdė ne tik pasikartojanti metų laikų kaita ir su ja susiję gyvybiniai procesai, bet ir regimas dangaus šviesulių judėjimas.

Tačiau tas „amžinas pasikartojimas“ nėra „uždaras ratas“, kuriame niekas nesikeičia, kuriame žmogus valios laisvės neturi. Geriausiai tai regima samsaros (žmogaus gimimų ir mirčių amžinojo rato) bei neatsiejamos nuo jos karmos sampratose. Kiekviename naujame gyvenimo, mirties ir atgimimo cikle žmogaus (ir ne tik jo) likimas labai priklauso nuo buvusiame prieš tai gyvenimo cikle atliktų ar neatliktų darbų, poelgių. Bet žmogus turi galimybę tą savo likimą keisti, ir to pasekmės (karma) išryškėja ne tik šiame, bet ir tolesniuose gyvenimo, mirties ir atgimimo cikluose. Tad jokio fatalizmo, kaip neišvengiamos būtinybės, čia nėra. Tą patį galima pasakyti ir apie Sauliaus minimą stoikų filosofiją. Stoikai pripažino lemtį, ryškiai apribojančią žmogaus laisvus pasirinkimus, bet ir lemčiai, pasak jų, žmogus gali (nors dažniausiai bergždžiai) priešintis. Tad stoikai, kaip ir hinduizmo bei budizmo adeptai, buvo ir yra įsitikinę, kad nors daug kas nuo žmogaus nepriklauso, bet daug ką žmogus gali ir keisti. Tą patį gali daryti bei daro ir žmonių bendruomenės – šeima, gentis, tauta ir pan. Visa bėda ta, kad ciklinio laiko, kaip beviltiškai uždaro rato, kuriame viskas tiktai kartojasi ir nieko naujo net būti negali, sampratą įtvirtino vienas iš iškiliausių krikščionybės tėvų šventasis Augustinas (354–430), o jo autoritetas buvo toks milžiniškas, kad ši samprata tiesiog įaugo į mūsų sąmonę, ir iki šiol jos niekas net nebando paneigti. O tą padaryti įmanoma remiantis viena iš ganėtinai naujų mokslo krypčių, kurią Saulius nesyk paminėjo antrame straipsnyje. Tai – sudėtingų sistemų teorija.

Savireguliacija ir fatalizmas

Ją Saulius sieja su savireguliacija ir svyravimais (virpesiais), netgi nurodo vieną iš jos autorių – rusų kilmės belgų chemiką ir fiziką, Nobelio premijos laureatą Ilyą Prigonineʼą (1917–2003). Tiesa, šis savo teoriją vadino disipatinių struktūrų teorija, bet tai vargu ar itin reikšminga, nes kiti autoriai disipatinių struktūrų teoriją vadina ir sinergetika, ir katastrofų teorija, ir chaoso teorija, o į jas įsilieja autopoiesis bei fraktalų teorijos. Aš dažniausiai vartojau Hermanno Hakeno pasiūlytą trumpą ir imlų sinergetikos terminą, vartosiu jį ir dabar.

Sinergetiniai procesai yra ganėtinai paradoksalūs. Štai esame įsitikinę, kad, nutarus radikaliai pagerinti savo gyvenimą ir to atkakliai siekiant, mūsų būklė palaipsniui gerės. Bet šito niekad nebus. Užuot būklei palaipsniui gerėjus, viskas dar pablogės, prasidės krizė, o kai ims atrodyti, kad blogiau jau būti negali, taps dar blogiau. Tiesa, galop problemos išsispręs, bet tik su viena sąlyga, kuri kyla iš dar vieno paradoksalaus dėsningumo: dabarties būviams ir sprendimams reikšmingą įtaką daro… ateities būviai („keistieji atraktoriai“). Socialiniame gyvenime jie reiškiasi vizijomis, ir jeigu jos yra pakankamai ryškios, žmogus ar visuomenės grupė pagaliau įveikia net beviltiškai atrodančią būseną.

Mūsų stebimoje tikrovėje nėra nieko, kas nesvyruotų, nevirpėtų, – pradedant visatos struktūromis ir baigiant subatominiu lygiu. Sukimasis taisyklingu ar netaisyklingu ratu irgi yra svyravimai. Jie yra ir sklindančios bangos – gravitacinės, elektromagnetinės ir t. t. Net „kieti“ kūnai, pasak kai kurių kvantinės mechanikos specialistų, yra ne kas kita, kaip „banginių paketų“ ganėtinai stabilus darinys. Skirtingose sistemose skiriasi tik svyravimų (pasikartojimų) dažnis, o tie pasikartojimai būna harmoningi (taisyklingi), kvaziharmoningi (svyravimų periodas kinta) ir neharmoningi, arba relaksaciniai. Jei tų svyravimų (pasikartojimų) mes dažnai nepastebime, tai tik todėl, kad jų dažnis yra nepaprastai didelis arba nepaprastai mažas, arba jeigu jie yra kvaziharmoningi ar relaksaciniai.

Kadangi viskas pasaulyje virpa, svyruoja, tuos svyravimus aprašantys dėsniai yra laikomi universaliais, sėkmingai (tiesa, atsižvelgiant į jų specifiką) pritaikomais pačioms įvairiausioms sritims ir sistemoms, tarp jų ir socialinėms. Jose irgi stebimi pasikartojantys (periodiniai, kvaziperiodiniai ar relaksaciniai) reiškiniai. Tuos nebūtinai taisyklingai pasikartojančius socialinius procesus aprašo istorija, tad vargu ar reikia stebėtis, kad yra sakoma, jog nieko naujo po šia saule nėra. Nieko naujo nėra vien jau todėl, kad net disipatinės (irstančios, išsisklaidančios) struktūros, pasak I. Prigogineʼo, geba įsiminti pradines savo formavimosi sąlygas ir periodiškai ar kvaziperiodiškai pasikartojančių krizių, katastrofų metu jas išlaikyti. Būtent tai ir yra tas „amžinasis sugrįžimas“ – nepaisant pasikartojančių chaoso būklių, vėl ir vėl sugrįžta tvarka. Tačiau I. Prigogineʼas (ir ne tik jis) parodė, kad ta tvarka tampa bent truputį kitokia. Kiekvienoje chaoso būklėje sudėtingai sistemai atsiranda galimybė toliau vystytis bent dviem naujomis kryptimis, link bent dviejų galimų būvių, kurių dar nebuvo. Tokį procesą I. Prigogineʼas pavadino bifurkacijomis (lietuviškai – dvejinimusi), ir būtent jų metu atsiranda tai, ko dar nebuvo. Tad nors ir „nieko naujo po šia saule nėra“, viskas nors truputį kitaip, ir jokio fatalizmo čia įžvelgti neįmanoma. Saulius, nors ir puikiai žinodamas šiuos dėsningumus, fatalizmą kažkodėl įžvelgė…

Ar iš tiesų krizė tampa valdymo forma?

Pirmame straipsnyje akcentuojama, jog kritinė filosofija apsiriboja problemų diagnoze ir atsisako jas spręsti. Todėl tikėjausi, kad sprendimai bus pateikti antrame straipsnyje. Deja, antro straipsnio didžioji dalis skirta dabartinių valdymo procesų kritikai, o apie galimą problemų sprendimą straipsnio pabaigoje tik miglotai užsimenama. Išvardinsiu antro straipsnio svarbiausias mintis: a) dabartyje krizės kyla viena po kitos ir tampa savaime suprantama būsena, netgi valdymo režimu; b) toks režimas leidžia sprendimus atidėti iki kito valdymo ciklo pradžios (naujų rinkimų, naujų įstatymų ar jų pataisų ir pan.) ir sukelia dar didesnes krizes; c) sprendimų atidėjimas yra ne kas kita, kaip vėluojantys grįžtamieji ryšiai, t. y. bandymai koreguoti netinkamus procesus tada, kai jie jau įvyko; d) tokie grįžtamieji ryšiai gimdo nepamatuotus radikalius sprendimus, ir tai didina netvarką bei naujų krizių galimybę; e) padarytų sprendimų naudą pradėta matuoti sprendimų palaikymo intensyvumu, o toks niekur nevedantis populizmas ignoruoja problemų sudėtingumą bei visuomenei imanentiškus maždaug 6 % nukrypimus nuo „normos“; f) vienintelė galima išeitis – sprendimų architektūros pakeitimas.

Vargu ar reikia abejoti daugumos šių tarpusavyje susijusių teiginių teisingumu. Tiesa, neaišku, ar iš tiesų krizės kyla tik dėl valdymo centralizacijos. Tačiau teiginys, kad sprendimų atidėjimas iki kito ciklo pradžios kyla tik dėl nepaliaujamos krizių sekos, mano manymu, vargu ar teisingas.

Savireguliacija ir krizių valdymas

Tiesa, šį teiginį Saulius bando paaiškinti: „Krizė ima funkcionuoti kaip savireguliacijos forma, ji leidžia atidėti sprendimus [...] ir palaikyti mobilizacijos būseną be aiškaus tikslo.“ Čia raktinis žodis yra „savireguliacija“. Būtent jis tarsi leidžia suprasti, kodėl sprendimai gali būti atidedami. Mat savireguliacija yra ne kas kita, kaip procesai, siekiantys palaikyti sistemos stabilumą, mažinti krizių tikimybę, ir ji natūraliai arba dirbtiniais būdais realizuojasi per neigiamus grįžtamuosius ryšius. Šie visuomeniniuose procesuose yra ne kas kita, kaip dar prieš krizę ar jos metu sąmoningai ar nesąmoningai priimami sprendimai ir atliekami veiksmai, kurių tikslas – sumažinti galimos krizės poveikį, jos neigiamas pasekmes, gal net krizės išvengti. Tad jeigu tos krizės vyksta viena po kitos, tai jų neigiamų pasekmių mažinimas ištįsta laike, ir būtent tai gali būti suprantama kaip reikšmingų sprendimų, kurie galėtų suvaldyti tas krizes, atidėjimas.

Tačiau jeigu krizių seka yra nepaliaujama, tai kyla klausimas, ar įmanoma jas atidėti. Juk savireguliacija yra nuolatinis ir nenutrūkstamas bet kurioje sudėtingoje sistemoje vykstantis procesas. Jeigu jos nebūtų, tai nebūtų nei ganėtinai stabilių žvaigždžių bei planetų, nei upių, kalnų, nei manęs, rašančio šias eilutes. Tad atidėti ar paskubinti grįžtamuosius ryšius vargu ar įmanoma – vos tik sistemos stabilumas ima menkėti, jie „įsijungia automatiškai“ ir gali būti tik silpnesni arba stipresni, teigiami arba neigiami. Visa tai išplaukia iš jau minėtų teorijų.

Be abejo, šiuo teiginiu galima ir suabejoti. Juk vos tik ima skaudėti galvą ar pilvą – skubame išgerti vaistų, ir šis veiksmas yra ne kas kita, kaip grįžtamieji ryšiai, atstatantys bei palaikantys stabilią sveikatą. Bet mes turime laisvą valią, todėl vaistų kurį laiką galime negerti arba juos išgerti dar prieš skausmams pasireiškiant. Tad atrodytų, kad mano teiginys, jog atidėti ar paskubinti grįžtamuosius ryšius vargu ar įmanoma, yra neteisingas. Tačiau vienas iš žymiausių sudėtingų sistemų netiesinės dinamikos specialistų, Europos mokslų ir menų akademijos prezidentas Klausas Mainzeris įtikinamai parodė, kad net žmogiškos intencijos, t. y. ketinimai, kuriais grindžiami veiksmai ar pasirinkimai, paklūsta savireguliacijos dėsniams. Pasirinkimas (intencija), ar iš anksto gerti sveikatą palaikančius vaistus, ar pavėluotai, priklauso ne tiek nuo žmogaus valios, kiek nuo jo sveikatos būklės. Tą patį galima pasakyti ir apie politinius sprendimus – jie priklauso ne tiek nuo žmogiškų intencijų (pasirinkimų), kiek nuo visuomenės „sveikatos būklės“, ir jie priimami tiktai tada, kai tampa jau būtini.

O kaip sužinoti, kad tie sprendimai jau būtini? Atsakymą pateikia matematinė katastrofų teorija: krizę galima šiek tiek suvaldyti (suvėlinti jos pradžią arba sumenkinti jos neigiamus padarinius) tiktai tada, jei neigiami grįžtamieji ryšiai įvedami vos pasireiškus pirmiems vos pastebimiems krizės požymiams. Kai tie požymiai tampa ganėtinai ryškūs, krizė jau nesuvaldoma.

Bet jeigu krizės požymiai dar visiškai neryškūs, tai kas į juos atkreips dėmesį? O jei įžvalgesni ir atkreips, tai ar neatsitiks taip, kad tuos įžvalgiuosius pavadins ramybės drumstėjais, gal net kvailiais? Taip, beje, dažniausiai ir atsitinka. Būtent todėl ir abejoju, ar įmanoma sprendimus priimti tada, kai jie dar veiksmingi. Pagaliau ar išvis įmanoma pasakyti, kad beveik neregimi krizės požymiai jau egzistuoja, tad ir nurodyti laiką, kada būtina įvesti grįžtamuosius ryšius?

Šis klausimas labai rimtas. Nes sudėtingose socialinėse sistemose (esu parodęs, kad ne tik jose) vykstantys procesai yra kontingentiški. Ši Émileʼio Boutroux (1845–1921) į mokslo filosofiją įvesta sąvoka reiškia būtinumo stoką. Pasak vieno iš socialinių sistemų teorijos kūrėjų Niklaso Luhmanno (1927–1998), mūsų sprendimai apie būsimus įvykius yra kontingentiški, kitaip sakant, nei neteisingi, nei teisingi, nes niekada neįmanoma stebėti to, kas dar bus ateityje. Todėl net ir tada, kai krizės požymiai tampa ganėtinai ryškūs, krizė nebūtinai turi ištikti, nors gal ir ištiks. Ir tai glūdi pačioje tikrovės prigimtyje, nuo žmogiškų intencijų beveik nepriklauso. Būtent todėl ir yra neišvengiamos nuolatinės sprendimų ir įstatymų pataisos.

Ir dar. Saulius nesyk kartoja, jog dauguma problemų kyla tik dėl sprendimų priėmimo vėlavimo ir jų taisymo greičio. Bet ar jo abiejuose straipsniuose atkakliai siūlomos „daugelio dalyvių sąveikos“, t. y. demokratinės procedūros, sprendimų priėmimą gali paspartinti? Atsakymas – ne. Tuo jau seniai įsitikinta esant ekstremalioms sąlygoms, pavyzdžiui, karo metu.

Apie siūlomą alternatyvą – sprendimų architektūros pokyčius

Saulius „sprendimų priėmimo architektūrą“ apibūdina ne kaip valdžios sprendimų turinį, o kaip sprendimų priėmimo mechanizmą. Tad išeitų, kad visuomenei turėtų būti svarbu ne tai, ko jai atstovaujanti valdžia siekia ir ką daro, o tik tai, kokiu būdu ji priima sprendimus ir kaip greitai juos koreguoja. Bet ar iš tiesų mums nesvarbu, koks yra valdžios sprendimų turinys? Ar liksime abejingi, jeigu valdžia, pavyzdžiui, „užsimanys“ nusavinti mūsų turtą arba įvesti griežtą cenzūrą, nepaprastai padidinti mokesčius ar panaikinti moterų teises? Tuo labai abejoju. Keistas ir Sauliaus manymas, kad hierarchinis valdymo būdas išnyks tik tada, kai jis bus pakeistas daugelio dalyvių sąveikomis. Bet argi dabartyje tų „daugelio dalyvių sąveikų“ nėra? Juk dauguma pasaulio valstybių yra pasirinkusios būtent kolektyviais sprendimais grindžiamą demokratinį valdymo būdą. Tad nesuprantama, ką Saulius siūlo visiškai naujo, ko nėra ir niekad nebuvo.

Aiškaus atsakymo į šį klausimą neradau, tiktai užuominas. Bet jų pakako, kad galėčiau suprasti, jog Saulius turi omenyje omnikratiją (https://www.vle.lt/straipsnis/omnikratija/) – tokią valdymo formą, kuri grindžiama manymu, jog teisingus kolektyvius sprendimus gali priimti, vaizdžiai sakant, ir dvejų metų vaikas (jei jis jau moka spaudyti kompiuterio klavišus), ir demencija sergantis senolis, ir pirmame straipsnyje nesyk minimas Curtisas Yarvinas, kaip ir Gintauto Mažeikio minimi „valstybių-ligoninių“ vadovai-valdovai Trumpas bei Putinas. Nepaisant sunkiai suderinamos sprendimus priimančių asmenų įvairovės, sprendimai vis vien kažkodėl bus teisingi, ir jie bus priimami beveik žaibiškai, nes jų priėmimui vadovaus „kolektyvinis intelektas“, kurį dabar dažniau vadiname „dirbtiniu intelektu“. Bent man ši valdymo forma sunkiai suprantama. Bet neturiu galimybės visa tai aptarti plačiau, todėl baigsiu tuo, kuo pradėjau: Sauliaus straipsniai įstabūs vien jau todėl, kad kelia daug klausimų. Tačiau jo teikiamas technokratinis politinių problemų sprendimas (o jis yra būtent toks!) vargu ar tas problemas išspręsti padės. Tad siūlyčiau pasikliauti istorija ir pripažinti, kad krizės, nors jas ir galima šiek tiek suvaldyti, yra neišvengiamos.

Kadaise, kai pradėjo reikėti visai kitokios skaitymo kokybės, pasiguodžiau vienam autoritetingam asmeniui, kad tokioje naujai leidžiamų knygų gausybėje bijau pražiopsoti tuos vienetinius vertinguosius autorius. Man buvo atsakyta, jog neverta vaikytis naujienų, reiktų tiesiog skaityti klasiką. Žinoma, klasika yra puiku. Laiko patikrinti tekstai. Prie jų visada gera ir verta grįžti, mokytis iš jų. O kas, jei tai, ką vėliau vadintume klasika arba išskirtinai gerais tekstais, dabar tyliai žūsta?..

Prieš kurį laiką iš vieno man brangaus rašytojo išgirdau, kad nebežino, ar verta toliau leisti savo knygas. Mažai kam bereikia tokių tekstų? Patikėkite, tai ne šiaip sau kokio vidutiniškai rašančio žmogelio kalbos. Šitie žodžiai buvo pasakyti stipraus kūrėjo. Suklusau visu vidumi.

Patys didieji beveik visuomet yra patys kukliausi. Dėl to bet koks didesnis ar mažesnis atsitraukimas į šalį tarsi neturėtų stebinti. Kuriančiam žmogui natūralu pasitraukti nuo triukšmo. Kitaip negirdėti, kas iš gelmių beldžiasi. Mažadvasiai savimylos atvirkščiai – mėgsta būti matomi ir girdimi nepaisant nieko. Tokių knygos leidžiamos greitai – apie kokybę net nereikia kalbėti. Matomumas ir girdimumas niekaip nepatvirtina didesnio ar išskirtinio talento. Dažniausiai tai greitasis maistas masėms ir lengvi pinigai leidykloms. Tekstai dažnai beveik niekiniai. Prisikimšdami skurdaus kamšalo – ar jaučiamės pilnesni?

O mūsų tylesnieji rašytojai, lėtai mezgantys tekstą… Jie gimdo tai, ko dar nėra ir niekados nebūtų buvę. Išnešioja, brandina, laisto, nokina… Rūpinasi kiekvienu žodžiu. Šiame kūrybai šventame procese dalyvauja viskas. Ypač svarbi egzistencinė patirtis, iš kurios randasi autentiška kūrinio tikrovė.

Nesąžininga iš kultūrinės bendruomenės atimti giliausiai kalbančius. Jie juk atspindi mūsų prigimtinės kultūros giliuosius klodus. Nors ir sunkiau, bet tokie autoriai turi būti prieinami skaitytojui. Dėl gyvai pulsuojančios kūrybinės tėkmės.

O jeigu tik mes patys daugiau dalintumėmės vienas su kitu mus ištikusiais atradimais… Iš dalies, ar nėra čia ir mūsų, skaitytojų, kaltė, jeigu geriausieji atsitolina?

Knygos ir tekstai, kurie nepataikauja daugumai, greičiausiai niekad nebus labai populiarūs. Bet būtent dėl to jie tampa išskirtiniai. Retai sutinkamas grožis, kuris yra kitoks nei visi kiti. Blyksintis savo kitoniškumu ir prasme besiskverbiantis tiesiai į širdį. Kaip jaučiamės pamatę itin retą grožybę? Slaptą girių paukštį, kurio plunksnų spalvos išnirdamos iš po medžių šakų užsidega akyse. Netikėtu kampu nuskilusį akmenį, suspindusį smulkiomis sidabro gyslelėmis, – galbūt jis toks vienintelis pasaulyje? O štai tu jį regi. Štai esate vienas kito akivaizdoje.

Tada juk jautiesi ypatingai.

Esu taip susitikusi su keliomis knygomis. Skaitau tekstą antrą, trečią kartą, o jis žaižaruoja viskuo, kas geriausia, – lyg patį pirmąjį kartą prisilietus.

Meniniam tekste ieškau gyvos energijos srovės. Ir man atrodo, kad turime pakovoti už savo grynuolius. Už galimybę prie jų prisiliesti. Skurdūs esame mes patys. Skurdžiai kalbame, skurdžiai būname. Dar skurdžiau duodame.

Nebeturime laiko ieškoti net ir to, kas mūsų žmogiškąją būtį maitina. Ką jau kalbėti apie laiką, skirtą lėtam estetinį malonumą keliančiam skaitymui.

Tegu tie gilesni, autentiški tekstai mus pasieks tyliau, bet su kokiu išsiilgtu džiugesiu bus priimami!.. Leiskime sau tokią išskirtinę gyvenimo prabangą, nes juk – omnia praeclara rara. Visa, kas puiku, – reta.

Mieli kino meno mylėtojai, gerbėjai ir šiaip smalsautojai. Noriu informuoti, kad neseniai į pasaulį išėjo puiki žaviosios kino aktorės Gražinos Baikštytės autobiografinė knyga „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“ (Vilnius: Alma littera, 2025). Ir aš dabar ją turiu prieš savo akis ant stalo. Kas nežino, negirdėjo, nematė žavingos Gražinos šypsenos, nesigėrėjo jos skoningais apdarais, nebendravo per susitikimus, kino filmų pristatymus. Įdomi, išsiskirianti asmenybė.

Neišsiplečiant, nepasakojant visos jos biografijos, vis tiek būtina paminėti, kad ji kadaise šoko Kauno miesto profsąjungų kultūros rūmų liaudies šokių kolektyve „Suktinis“, vaidino Kauno pantomimos teatre (vad. Kęstutis Adomaitis). Buvo Vilniaus modelių namų manekenė, mokėsi ir baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą, profesorių Sergejaus Bondarčiuko ir Irinos Skobcevos aktorinio meistriškumo kursą. Ir jau būdama studentė pradėjo filmuotis Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kino filmuose. Pomėgį rašyti realizavo dirbdama žurnaliste žinomuose mados ir kosmetikos žurnaluose. Moterims skirtų leidinių puslapiuose kalbindavo įvairių sričių lietuvių menininkus, o kai jos straipsniai vis ilgėjo ir netilpo į žurnalų formatą, pradėjo rašyti knygas apie žymius teatro ir kino veikėjus.

Rodos, tokios introdukcijos pakaktų, kad su įdomumu skaitytum jos prisiminimus apie kine praleistas dienas ir naktis, bendravimą su įvairiausių respublikų aktoriais, keliones su filmų pristatymais į egzotiškus pasaulio kraštus…

Netyčia perskaičiau kino kritikės Jūratės Visockaitės recenziją apie šią knygą („Š. A.“, 2025.VI.20). Sunerimau. Apžvalgininkė kažkodėl atsistojo tarsi į kaltintojos poziciją, žiūrėkit – aktorė iki galo nesuvaidino to vaidmens, neįkūnijo ano būto ar nebūto personažo vizijos… Ir mums nepateikė išsamių repeticijų, kuriamų vaidmenų išklotinių, režisierių diktuojamų ekspozicijų…

Noriu pasakyti, kad atsiminimų, autobiografinė knyga nėra ataskaita meno tarybai, kritikų išmėsinėjimas, atsakymai į žiūrovų klausimus. Memuarų negalima kvestionuoti, jie nėra kuriamo vaidmens repeticija. Visa tai, kas vyko kino aktorės Gražinos Baikštytės gyvenime, yra netaisytinas metraštis. Dėkui autorei už įspūdžius, paminėtus garsius ir mums nežinomus žmones, už linksmus nuotykius ir įvairių organizacijų nesusipratimus renginiuose, už šlovę, kuri, kas to norėtų ar nenorėtų, lydi aktorę visą gyvenimą. Knyga apie pačią save, vaikystę ir jaunystę, susitikimus su partneriais ekrane ir už jo – tai didžiai asmeninis aktorės reikalas.

Galim pasvarstyti apie Gražinos vaidmenų panoramą. Jos amplua – išdidi, santūri, rafinuota, tauri moteris, gal net aikštinga gražuolė. Tai atsitiktinumas ar toks įvaizdis, turintis teisę egzistuoti kine? Daug aktorių kino pasaulyje turėjo savo kategorijas, asmeninius profesinius amplua. Vyrai – amantai, moterys – grandamos. Vaidino atitikdami aktoriaus sceninius duomenis (išvaizdą, temperamentą, balsą, vaidybos stilių). Ar reikia grožio kategoriją sieti su aktorinio meno išraiškų dimensijomis? Tai gal tada imkim nagrinėti, kokį indėlį į vaidmenis savo grožiu įnešė kadaise populiari lenkų kino aktorė Beata Tyszkiewicz, taipgi prancūzė Catherine Deneuve. Asmenybių išvaizdos ir jų talento galimybių, ribų, patrauklumo, svarumo kino mene nėra reikalo kvestionuoti. Reikia jas mylėti ir linkėti naujų vaidmenų.

Recenzentė kai kuriuos autorės gyvenimo epizodus sieja su tuometine Rusijos politika. Skaitau apie tai knygoje: „Filmavimasis juostoje „Aš – aktorė“ – vienas maloniausių laikotarpių mano kino karjeroje jau vien dėl Sankt Peterburgo, kuriame vyko darbas. Liežuvis neapsiverčia šio nuostabaus miesto vadinti Leningradu, nors sovietmečiu būtent taip jis buvo vadinamas, kol 1991 metais vėl susigrąžino istorinį miesto vardą – Sankt Peterburgas. Pamilau šį miestą prie Nevos upės su pakeliamaisiais tiltais, didinga architektūra ir ypatinga aura.“

Jokios politikos nei su Aladino lempa pasišviesdamas neįžvelgiu. „Žvaigždės šviesa“ – taip įvardijau šitą rašinėlį apie neeilinio žavesio moterį ir kino aktorę Gražiną Baikštytę. Kai kam gali pasirodyti, kad žvaigždžių spindėjimai perdėm šalti ir nepaliečiami, bet jos gi kaip magnetas mus vilioja ir traukia savo nenuspėjamumu, magišku gymiu, lyg neįprasta, primityviai neliečiama egzistencija. Jeigu Vilniuje, Lietuvoje, kaip Los Andžele, Amerikoje, būtų išskirtinė kino žvaigždžių alėja su galimybe pažymėti iškilias personalijas – žavi kino aktorė Gražina Baikštytė, be jokios abejonės, turėtų savo kūrybinio meno įspaudą – autografą.

Paskaičiau „Šiaurės Atėnuose“ Jūsų trumpas knygų recenzijas „Vasara jau čia“ ir kilo noras atsiliepti į tai, ką parašėte almanachui „Poezijos pavasaris 2023“ skirtoje dalyje: „Dėmesio, pradedantieji ir nepatyrusieji: jums reikia žinoti apie tekstų publikavimo etiką. Jeigu tekstas jau skelbtas (knygoje, internete, kultūrinėje spaudoje), antroji publikacija kultūriniame leidinyje neturi prasmės, todėl taip įprastai nedaroma, o jei daroma – laikoma nesąžiningumu.“

Kaip pirštu į akį pataikėte į mane, nes iš penkių tame almanache įdėtų mano eilėraštukų net keturi jau skelbti, ir ne bet kur, o „Šiaurės Atėnuose“!

Įsivaizduodamas, kad tai aš esu kaltinamas nesąžiningumu, bandysiu pasiaiškinti.

Prisimenu visai nesenus laikus, kai „Poezijos pavasario“ almanachui jo sudarytojai patys parinkdavo tekstus iš kultūrinėje spaudoje publikuotų kūrinių. Ir tik iš publikuotų! Bet, dievaži, neprisimenu, kad kas nors tiems sudarytojams ar autoriams būtų prikišęs tokią nuodėmę kaip publikavimo etikos pažeidimas.

Šis mano priminimas turėtų rodyti, kad antroji publikacija, kitaip nei Jūs teigiate, turi prasmę, kad taip neretai (surenkant bene kiekvieną rinktinę) daroma ir kad nesąžiningumu tai nė iš tolo nekvepia.

Šių metų almanacho sudarytojas Kornelijus Platelis savo kvietime teikti eilėraščius rašė: „[...] almanachui norėtųsi kokios nors pridėtinės vertės. Manau, tokią vertę galėtų suteikti kiek įmanoma platesnė panorama to, ką dabar rašome [...].“

Platesnė dabar rašomos poezijos panorama, bet be publikuotų kūrinių? Be kūrinių, kurie jau yra perėję tam tikrą atranką, kurių didesnė ar mažesnė vertė jau pripažinta? Ne, tokiu atveju poezijos panorama ne tik nebūtų platesnė, ji būtų gerokai iškreipta! Sakyčiau, kaip tik todėl Kornelijus Platelis nė neužsiminė rūšiuosiąs eilėraščius į skelbtus ir neskelbtus.

Kam jau kam, bet autoriui antroji publikacija yra ne tik etiška ir prasminga, bet dar ir labai miela širdžiai. Aš be jokių abejonių pasirašyčiau ir trečiajai publikacijai, nes tai sau ir – drįstu svajoti – skaitančiajai visuomenei laikau vien gėriu, ir niekuo daugiau.

Tikiuosi šiuo laiškeliu nesupykdęs savo Redaktorės.

Su dėkingumu ir simpatija – Aleksandras Sakas

Žvelgiu į nuotrauką „Šiaurės Atėnų“ birželio 4-osios numeryje ir matau paradines Anykščių bažnyčios duris, prie kurių susėdo Anykščių parapijos jaunimas.

Tas nežinomas miestelis su neogotikine bažnyčia, kurioje 1939-ųjų vasarą Pirmąją Komuniją priėmė, kaip ši nuotrauka liudija, bene 141 vaikas (koks svarbus Lietuvai skaičius!), žinoma, yra Anykščiai. Ant paradinių bažnyčios laiptų, balti lyg po atnaujinto Krikšto sakramento, jie pasitiko savo Vasarą.

Anykščių vaikai su vikaru Vincentu Arlausku (centre kairėje) ir klebonu Jurgiu Žitkevičiumi (centre dešinėje) po Pirmosios Komunijos prie šoninių bažnyčios durų 1956-aisiais

Juodžių Juozukui tuo metu jau įpusėjo 14-ieji, kai jis į šį kadrą pateko, o nuotrauką pasiliko atminimui. Gaila, įvardinti, kuris čia jis, tikrai jau nebepavyks. Tačiau tos pačios bažnyčios krikšto metrikai liudija, kad jis tikrai gimė 1925-ųjų pabaigoje ir augo čia, miestelyje šalia aukščiausios Lietuvos bažnyčios, bent iki tos 1939-ųjų vasaros.

Tais pačiais 1925-aisiais susituokusių miestelio darbininkų Antano ir Melanijos (Kazlauskaitės) Juodžių šeimoje jis buvo pirmagimis, augo vyriausias. Vėliau šeima sulaukė dar poros vaikų, tačiau vieną sūnelį, tėvo vardu krikštytą, palaidojo kūdikystėje – kokliušas tuo metu buvo mirtina liga. Užaugs tik Juozas ir Ona, tačiau šeima nepasiliks Anykščiuose – gyvenimas ją tikriausiai kažkur nublokš, net pavardės pėdsakų nuo XX a. vidurio nebepalikdamas.

Tačiau tame vaikų būryje, pačiame centre, juoduoja ir dvasininko figūra. Tai Anykščių vikaras kunigas Bronislavas Šateika. Jam tuo metu buvo 29-eri, jis kartu su Pauliumi Jatuliu talkino Anykščių klebonui, filosofijos daktarui Juozapui Čepėnui.

Fotografuodamasis su vaikais, jis dar nežino, kad slaptoms svajonėms, tuo metu jau gimstančioms jo galvoje, išsipildyti nebus lemta. Nuo Subačiaus kilęs ir prieš porą metų iki šios nuotraukos gavęs kunigo šventimus, jaunasis kunigas Bronius savo dvasininko kelią kaip tik ir pradėjo Anykščiuose. Ši vieta jam taip patiko, kad jau nuo pirmųjų metų pradėjo brandinti viltį čia tarnauti ilgėliau – net ir tapęs klebonu. Kai 1942 m. jis bus perkeltas tęsti tarnystės vikaru Utenoje, net ir karo metais vis važinės siauruku į Anykščius, palaikydamas gyvąjį ryšį su pirmąja savo parapija ir kaskart užsimindamas klebonui J. Čepėnui apie savo svajones.

Tačiau 1944-ieji kunigą Bronislavą nublokš į Vakarus, jo jaunystės jėgas išsiurbs tarnavimas karo pabėgėlių stovyklose, paskui – Jungtinių Valstijų anglakalbėse parapijose. Svetimuose kraštuose jis neteks sveikatos ir, net senatvės nesulaukęs, baigs savo kelionę šioje žemėje, būdamas vos šešiasdešimties.

Tuo metu jo palaiminti Pirmosios Komunijos vaikai – XX a. 3-iojo dešimtmečio karta – irgi išsisklaidys: tai bus ir tremčių jaunimas, ir pokario partizanai, ir sovietmečio Lietuvos statytojai.

Pirmoji Komunija vėlyvuoju sovietmečiu: apie 1980-uosius vėl ant tų pačių laiptų baltuojantys Anykščių paaugliai ir kukliai dešinėje prigludęs Anykščių klebonas Albertas Talačka. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotraukos

Pirmosios Komunijos nuotraukos į asmeninius anykštėnų albumus guls ir sovietmečiu, bet už vaikų ir dvasininkų nugarų tuomet matysis siauros ir kuklios šoninės bažnyčios durys į zakristiją, nuo miesto pusės išvis nepastebimos. Bet ir tos nuotraukos, dabar kaupiamos muziejaus fonduose, liudys, kad kai kurios tradicijos bet kokiomis aplinkybėmis nenumarinamos.

O ant tų pačių paradinių Anykščių bažnyčios laiptų jaunimas vėl ims fotografuotis tik po keturių dešimtmečių, kai šviesaus atminimo Anykščių klebonas monsinjoras Albertas Talačka, atkurdamas senąją tradiciją, čia apie 1980-uosius ir vėl drąsiai atsives jau kitos kartos jaunuomenę.

Visų pirma noriu atsiprašyti visų, kurie skaitys šį laišką, o ypač Palangos Birutės parko direktoriaus Valdo Pakuso ir Tomo Daukšos, kuriems jis yra adresuojamas, kad laišką rašau anonimiškai. Perskaitęs Tomo Daukšos tekstą ir Jūsų pokalbį, išspausdintą pirmajame šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje, negalėjau nusigręžti ir nieko nepasakyti, ypač kai tekste išryškėjusios problemos liečia ne tik Birutės parką, bet ir kitas viešąsias bei reprezentacines Lietuvos erdves. Deja, dabartinė padėtis man neleidžia viešai išsakyti savo nuomonės anksčiau minėtame tekste paliestais klausimais, todėl negaliu pasirašyti po šiuo laišku.

Pirmiausia noriu kreiptis į teksto autorių Tomą Daukšą. Nors Jūsų atkreiptas dėmesys į kai kuriuos abejotinos kokybės pasikeitimus kurorto aplinkoje yra sveikintinas, turiu pasakyti, kad Jūsų pozicija tekste yra neaiški. Jūs lyg ir išreiškiate nepasitenkinimą tuo, kokie pokyčiai vyksta Palangoje ir Birutės parke, tačiau, užuot išsakęs savo kritinę nuomonę ar išanalizavęs esamą situaciją bei platesnį Lietuvos kontekstą, paliečiamas problemas romantizuojate pasakodamas apie savo šuns nuotykius. Lieka neaišku, kokiu tikslu rašėte šį tekstą. Aiškios pozicijos arba diskusijos nebuvimas sumenkina Jūsų paliečiamas, šiuo metu per dažnai ignoruojamas, tačiau ateityje skaudžiai atsiliepsiančias problemas. Aiškaus kritinio diskurso trūkumo pasekmes dabar jaučiame artėjant Lietuvos šimtmečio minėjimui, sprendžiant Lukiškių aikštės ir kitų valstybingumui skirtų paminklų klausimus. Norėčiau paraginti Jus ir kitus viešai rašančius ar pasisakančius žmones atsakingai diskutuoti, aiškintis ir viešinti esamas problemas, o ne blaškyti visuomenės dėmesį lengvabūdiškais tekstais ir pastebėjimais.

Gerbiamas Palangos Birutės parko direktoriau Valdai Pakusai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Birutės parke man tenka lankytis kasmet, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip keitėsi parkas. Turiu pasakyti, kad po 2012 metų renovacijos darbų iki dabar nemaža dalis įvykusių pakeitimų parkui išėjo ne į naudą. Jokiu būdu neteigiu, kad nereikėjo vykdyti parko priežiūros ar infrastruktūros atnaujinimo darbų, tačiau susidaro įspūdis, jog šie darbai buvo atliekami neatsakingai ir lengvabūdiškai, neišsiaiškinus istorinių, kultūrinių, estetinių ir landšafto formavimo klausimų. Tai, kad nebuvo išsiaiškinta parko problematika, lėmė, jog buvo padaryta esminių ir sunkiai ištaisomų klaidų. Aiškumo dėlei pateiksiu kelis pavyzdžius: visų pirma buvo išgenėti krūmai ties parko riba palei S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, tai lėmė, kad atsidengė nepatraukli metalinė tvora, iš miesto pusės parkas tapo perregimas ir buvo sugadintos kai kurios kamerinės erdvės. Apie parko erdves turiu pasakyti, kad anksčiau Palangos Birutės parke buvo suformuotas labai subtilus ir dinamiškas kamerinių bei atvirų erdvių santykis, išryškinantis pagrindinius parko akcentus ir perspektyvas, tačiau dėl neapdairaus pomiškio valymo didžiojoje parko dalyje kamerinės erdvės buvo sunaikintos ir parkas prarado anksčiau turėtą dinamiką. Kita esminė klaida buvo kalno suformavimas pietrytinėje parko dalyje. Neaišku, ar kalnas buvo formuojamas sąmoningai, ar tai yra atliekų ir žemių krūva. Jei kalnas buvo formuojamas sąmoningai, tuomet tai buvo blogas sprendimas. Estetiniu požiūriu kalnas yra nepatrauklus, vertinant jo įtaką landšaftui tenka pabrėžti, kad jis neatlieka jokios funkcijos, tik užstoja ir sudarko vieną iš atvirųjų parko erdvių. Jei kalnas atsirado dėl to, kad nebuvo rasta, kur padėti per renovaciją susikaupusias atliekas, tuomet tai galima pavadinti apsileidimu. Šiaip ar taip, šį kalną raginčiau pašalinti. Kiti estetiniu požiūriu abejotini objektai yra naujieji šviestuvai. Sutinku, reikėjo atnaujinti parko apšvietimą, tačiau susidaro įspūdis, kad buvo ieškoma pigiausio, o ne optimaliausio sprendimo, visiškai negalvojant apie šviestuvų išvaizdą ir tai, kaip jie paskleidžia šviesą. Užuot apšvietus medžių kompozicijas ir išskirtines erdves, buvo sumontuoti komunikacijų (dujotiekio, vandentiekio) elementus primenantys, mažą šviesos sklaidą turintys plastikiniai žibintai. Turiu priminti, kad anksčiau minėto teksto autorius nesugebėjo atpažinti šviestuvų ir juos įvardijo kaip „šen bei ten atsiradusius plastikinius stulpelius“. Vieni didžiausių Palangos Birutės parke įvykusių nesusipratimų yra mažasis parteris ir parko vartai. Pokalbyje Jūs teigiate, kad buvo bandyta atkurti istorinę tiesą. Kyla klausimas, kokią istorinę tiesą bandyta atkurti. Mažasis parteris, nors buvo suplanuotas, Tiškevičių laikais taip ir nebuvo įkurtas. Jo vietoje susiformavo pieva, kuri puikiai atliepė atviros perspektyvos poreikį ir pratęsė aplink Tiškevičių rūmus esančią erdvę. Įkūrus mažąjį parterį, ši erdvė buvo suskaidyta, todėl susmulkėjo ir nebeatlieka savo funkcijos. Vienintelis darytinas dalykas toje vietoje buvo neveikiančio fontano rekonstrukcija. Rekonstruotas fontanas būtų buvęs pakankamu traukos tašku. Taip būtų buvusi ne tik išsaugota vientisa perspektyva, bet ir sutaupytos lėšos kitiems darbams, pavyzdžiui, tinkamo apšvietimo įrengimui. Kalbant apie parko vartus, vėl iškyla klausimas, kokiu tikslu jie buvo pastatyti. Iš Jūsų pokalbio galima suprasti, kad vartai nėra tiksli Tiškevičių pastatytų vartų rekonstrukcija, o yra tiesiog panašūs į tų laikų vartus. Taigi, istorinė tiesa nebuvo atkurta, šiuo atveju kvepia į Valdovų rūmus panašiu nesusipratimu, kurio kartoti nederėtų. Net jei būtų atkurta Jūsų vadinama istorinė tiesa, kyla abejonių, ar šiais laikais vartai yra reikalingi. Reikia nepamiršti, kad tuo metu, kai stovėjo tikrieji vartai, Birutės parkas buvo privatus ir vartų statyba buvo ne estetinis, bet praktinis sprendimas. Nors buvo prašmatnesni, jie atliko tokią pačią funkciją kaip bet kurie kiti privataus kiemo vartai, tai yra ribojo žmonių lankymąsi privačioje valdoje. Dabar parkas yra vieša, visiems atvira erdvė ir vartai neturi jokios funkcijos, o velomobilių problemą buvo galima spręsti paprastesnėmis ir pigesnėmis priemonėmis. Šiuo metu didžiausia Palangos Birutės parko gėda būtų galima pavadinti senąjį tvenkinį. Po parko renovacijos darbų tvenkinio krantinė taip ir liko nesutvarkyta. Antrojo renovacijos etapo apraše buvo numatyta sutvirtinti akmenimis grįstą tvenkinio krantinę, tačiau darbams pasibaigus atrodo, kad buvo pasiektas priešingas rezultatas. Anksčiau buvę tvarkingai sukloti, krantinės akmenys dabar yra padrikai suversti palei tvenkinio perimetrą. Neįsigilinus sunku pasakyti, kodėl prireikė tvirtinti tvenkinio krantinę, tačiau, ją sutvirtinus, tvenkinį reikėtų kuo skubiau grąžinti į ikirenovacinį būvį.

Mano nuomone, nedovanotinas ir Palangos Birutės parke vykstantis senų medžių pjovimas. 2016 metų vasario pabaigoje teko lankytis Palangos Birutės parke ir matyti, mano supratimu, be pakankamos priežasties išpjautas pušis. Tai išprovokavo mane atkreipti vietinės spaudos dėmesį į šią veiklą. Augalų, tarp jų ir medžių, priežiūra botanikos parke yra būtina, kartais tai reiškia, kad reikia pašalinti kai kuriuos medžius, tačiau tai turi būti daroma ypač atsakingai ir tik tada, kai nebėra kitos išeities. Viename iš 2016 metais pušų pjovimus aprašančių straipsnių Jūs teigiate, kad parke galioja tokios pačios taisyklės kaip ir miške. Turiu tam paprieštarauti. Parkas nuo miško iš esmės skiriasi. Skirtingai nei miške, parke medžiai auga ne atsitiktinai, daugelis iš jų turi estetinę vertę ir formuoja parko išvaizdą. Pagrindinis subrendusio parko priežiūros tikslas yra išlaikyti parką nepasikeitusį, o ne vadovaujantis į medienos prieaugio didinimą orientuotomis miškininkystės taisyklėmis šalinti senus arba pažeistus medžius. Neretai senus, pažeistus arba ligotus medžius galima išgydyti arba išgelbėti tinkamai apgenėjus ir naudojant reikiamus preparatus. Puikus to pavyzdys yra Bernardinų sodo teritorijoje, Vilniuje, augantis ąžuolas. Kad medžiai prižiūrimi atsakingai, kelia abejonių ir tai, jog nėra šalinami prie pat senų pušų kamienų augantys parkui menkaverčiai jauni medžiai (klevai, beržai). Šie medžiai ne tik kenkia senosioms pušims ir su jomis konkuruoja, bet ir sudarko parko panoramas. Seni medžiai kuria parko vertę, todėl noriu paraginti kuo atsakingiau žiūrėti į jų priežiūrą, o vykdant einamąją parko priežiūrą pagalbos kreiptis į arboristus ir kitus specialistus.

Palangos Birutės parkas yra vienas įspūdingiausių botanikos parkų Lietuvoje, svarbus traukos ir kultūros objektas. Įdomus ne tik savo augalais ir landšaftu, bet ir istorine raida. Linkiu paskutinio renovacijos etapo metu nesiimti neapgalvotų ir nepasvertų darbų ir ištaisyti anksčiau padarytas klaidas. Taip pat, atliekant kasdienę parko priežiūrą, linkiu nepamiršti, kad parkas yra lėtai besiformuojanti ir auganti sistema, kurioje skubotai ir neatsakingai atlikti pakeitimai gali būti labai ilgai matomi.

Laimantas Jonušys parašė atsiliepimą („Š. A.“, XII.1) į mano pastebėjimus apie politkorektiškumą („Š. A.“, XI.17). Noriu iš karto jam padėkoti už iliustracijas mano tekstui. Kadangi vietos atsakui turiu nedaug, įdomesnės įžangos nebus.

Atkreipiu dėmesį į skirtį tarp to, kas yra, apie ką aš rašiau ir (į) ką atsakė kritikas. Įsivaizduokite: jus kažkas kviečia daryti A ir kalbėti B būdu, nes yra priežastys C ir D, bet ateina X, nepritaria, o dažniausiai net nemato ir negirdi C ir D, išvadina A ir B „politkorektiškomis“ nesąmonėmis ir „diskusiją“ pabaigia. Aš parašau tekstą apie tai, kad X yra dažniausiai politinės dešinės atstovas, kuris „pavogė“ ir išplatino „politkorektiškumo“ terminą tam, kad daugelio akyse be jokių argumentų galėtų neva paneigti A ir B naudingumą. Tuomet ateina Jonušys ir sako: „Politkorektiškumas yra A ir B.“ Šią schemą naudinga turėti omenyje skaitant visą tekstą.

Taigi, iliustracija Nr. 1. Autorius savo kritikoje vartoja žodį „politkorektiškumas“ ta prasme, kuria jį vartoja politinė dešinė. Nors ir nepritaria, kad tas „politkorektiškumas“ turėtų vesti prie euroskeptiškų ar apokaliptiškų išvadų, paties fenomeno – kaip jis suprantamas dešinėje – visai nekvestionuoja. Pačioje teksto pradžioje tiesiog teigia, kad „politkorektiškumas“ yra, ir užsimena, su kuo jis susijęs – su „ištisa ideologine programa, kuria kaip tik ir siekiama atmesti daugelį tradicinių dalykų“. Aš neva teigiu, „kad „neegzistuojantis“ politkorektiškumas yra tiesiog neginčytina šiandieniniame Vakarų pasaulyje egzistuojanti padorumo dogma“. Didelis nesu(si)pratimas. Tam tikrą kalbėjimą ir veikimą, kurį laikau padoriu ir kuris galbūt atmeta daug tradicinių dalykų, Jonušys pavadino „politkorektiškumu“ (ne aš!) ir tai padarydamas nurodė savo neigiamą poziciją mano padoriu laikomo kalbėjimo ir veikimo atžvilgiu, nes „politkorektiškumas“ turi neigiamą konotaciją. Čia ne diskusija, kas yra padoru, kas ne, patinka ar ne. Čia buvo mano kritika tiems, kurie patenka į spąstus ir kurių kokio nors kalbėjimo ir veikimo aptarimai prasideda normatyviniu vertinimu, nes kas nors tai spėjo pavadinti „politkorektiškumu“ – jau pamosavo tuo baubu. Čia Jonušys padarė tai, apie ką rašiau, – vietoj diskusijos tuos padorumus pavadino „politkorektiškais“. Beje, jei tas kalbėjimas ir veikimas būtų neginčytinas, mano teksto apie „politkorektiškumą“ nereikėtų. Logika verkia kamputy.

Iliustracija Nr. 2. Jonušys teigia, kad pasirinkau lengvus taikinius (atsakau – Lietuvos „diskusijose“ sunkių nėra) ir neva nutylėjau sunkesnius, „radikalius politkorektiškumo aspektus“, pvz., baimę viešai demonstruoti krikščionybės simbolius, kultūrinę savinieką ir saviplaką, rasių egzistavimo neigimą ir kt. Trumpai atkreipiu dėmesį, kad tie aspektai ne visai tiksliai suformuluoti ir ypač netikslios pateiktos priežastys, na, tebūnie. Taip, kai kas iš tiesų mano, kad reikėtų mažiau viešai vaizduoti religinius simbolius, kad rasės yra konstruktas, kad vyrai puikiai gali prižiūrėti vaikus (o siaube!) ir t. t. Šie vadinamieji aspektai sėkmingai ar nesėkmingai persikelia į kasdienybę, jie yra ilgai tirtų ir mąstytų mokslo, ir galbūt kartais moxlo, bei įvairių socialinių ir ekonominių poreikių ir / ar siekiamybių rezultatai. Jie neatsirado iš niekur, kaip tiesiog niekuo neparemtos ideologinės dogmos. Savo tekstu siekiau padaryti skirtį tarp to, kas yra įvardinama kaip „politkorektiškumo“ apraiškos ar aspektai ir „politkorektiškumo“, kaip politinės dešinės būdvardžio forma („politkorektiškas (-a)“) sukurto paniekinančio, visa apimančio termino tiems aspektams apibūdinti. Jei norite diskutuoti, ar rasė yra konstruktas ar ji kažkaip realiai fiziškai egzistuoja, tai diskutuokime, klauskime kodėl, kaip, ką; bet rėkiantiems apie „politkorektiškumo“ baisumus paprastai nėra jokio noro diskutuoti apie nesąmones. Mojuojantys „politkorektiškumo“ korta tų neva vien ideologija paremtų argumentų paprastai net nežino, nesidomi, meta „politkorektiškų leftistų“ kozirį ir voilà – argumentas, laimėjau. Tiesa, noru diskutuoti netrykšta ir tie vadinamieji „politkorektiški“, nes savo atžvilgiu jaučia per daug paniekos ar neapykantos dar net neprasidėjus galimai diskusijai.

Nieko nenutylėjau, nes man Jonušio vardinti „aspektai“ su „politkorektiškumu“ nesusiję – juos ir „politkorektiškumą“ susieja mano oponentės. Pvz., vietoj diskusijos apie „politkorektiškumo“ kaip žodžio, termino, idėjos prasmę, vartoseną ir funkcijas, ką pasiūliau aš, Jonušys pradėjo pasakoti apie „politkorektiškumo“ užmojus. Sakiau: „Yra ideologinė, rimtais argumentais paremta pozicija, kuri, pvz., siekia įtraukti marginalizuojamas grupes, nevartoti ką nors žeidžiančios kalbos, nes ji turi savo pasekmes ir t. t., o politinė dešinė apie šią poziciją iš esmės nediskutuoja, tiesiog išvadina politkorektiškumu ir tuo neva laimi diskusiją“; Jonušys atsakė: „Baimė demonstruoti katalikybės simbolius, rasių neigimas, kultūrinė saviplaka ir t. t. yra politkorektiškumo buldozeris.“ Na ir dar. Aš (supaprastintai) sakau, kad ar rasė egzistuoja, yra rimtas akademinis kelių mokslo sričių klausimas, kad vyrai gali ne kaip išimtis būti geri vaikų prižiūrėtojai, kad moterys gali turėti daugiau galimybių – bet nebūtinai – dirbti autoservisuose, jei nuo mažumės nebūtų rožinių plastmasinių virtuvės komplektų ir vystyklų specialistės, kad daugelis kolonijinių valstybių palikuonių turi užsiimti gera saviplaka, ypač jei kartu nori didžiuotis savo valstybių ir kultūrų didybe; čia prieina bačiulis ir sako: „Ha ha, politkorektiškas leftistas“ ir iškėlęs galvą nueina švęst Kolumbo dienos. Va apie ką kalba. Norint nepritarti politikai ar teorijai neužtenka pabaksnoti pirštu į kažką, kas prieštarauja tradicijai ar dogmai, ir pasakyti, kad čia „politkorektiškumas“. Pasakykit ką nors daugiau.

Na taip, Jonušys pasakė ir daugiau. Su savimi padiskutavo apie romus ir čigonus – akivaizdžiausia iliustracija Nr. 3. Dar pacitavo Doris Lessing ir paminėjo mano siūlytą Vikipediją, taip neva įrodydamas, kad politinio korektiškumo terminas atsirado kairiųjų politinių pažiūrų aplinkoje. Rekomenduoju paskaityti mano siūlytą Moiros Weigel tekstą ir bus aišku, kad aš nieko kito neteigiau, nediskutavau apie termino atsiradimą ir prasmės kitimą pastaraisiais dešimtmečiais. Dar autorius pateikė „pagreitį įgavusios politkorektiškumo revoliucijos“ pavyzdį – nors „juodaodis“ yra puikus terminas, dabar jau neva reikalaujama „afroamerikiečių“ ar „afroeuropiečių“. Tai tiesiog atkreipiu dėmesį, kad su pagreičiu nebespėjate – pastarieji terminai jau kuris laikas yra smarkiai kritikuojami. Po neva logiško rebuso apie visuomenių išsivystymo lygius, žinoma, nepamiršti ir kažkokie „genderizmai“ ir „transgenderizmai“ – čia tokie teoriniai ir politiniai, kai kam nekvestionuotinai egzistuojantys, kažko baisaus pilni -izmai. Na ir galiausiai – „Hjernevask“, tas garsusis ir viską įrodęs norvegų dokumentinis mini serialas. Kaip gerai, kad jis buvo sukurtas, viską paaiškino, nebereikia vargintis domėtis daugiau, skaityti „genderistų“ moxlo ir propagandos. Ar mano atsisakymas pateikti argumentus, kodėl šis serialas yra nedaug vertas, įrodo, kad – cituoju kritiką – „politkorektiškumo apsėsto vakariečio smegenyse [filmas] nieko nepakeitė, nes ideologija yra tikėjimo, o ne tiesos dalykas“? Ar reikia duoti visokių kitų dokumentinių filmų pavadinimų ir jais aklai nepatikėjusias smegenis apkaltinti įtikėjimu ideologija ir tiesos ignoravimu, kad būtų suprastas tokio straipsnio reziumė keistumas?

Atrodo, dėl vieno dalyko sutariame. „Naujieji kairieji“ daug atidesni kalbai, kuri yra galbūt hegemoninė, kuri konstruoja, todėl per jos keitimą galima keisti ir mąstymą. Taip. Įvyko „lingvistinis posūkis“ ir čia nieko nauja.

Dar kartą: jokio „politkorektiškumo“ nėra. Tai tėra politinių-ideologinių įsitikinimų padiktuotas kalbėjimas ir veikimas, kuris yra per daug kompleksiškas ir argumentuotas, kad būtų suredukuotas į vieną paniekinantį epitetą – „politkorektiškumą“. Nepulkite į spąstus.