Gintaras Bleizgys. Urbino liepsna. V.: Slinktys, 2024. 120 p.

Gintaras Bleizgys šįmet buvo aptartas (drauge su kitais poetais: Agne Žagrakalyte, Jurgita Jasponyte, Vytautu Stankumi ir Mindaugu Nastaravičiumi) kaip 2025 metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantas. Neįtikėtina tiesa: visos penkios šiųmetinių nominantų lyrikos knygos buvo itin stiprios, ir kiekviena jų turėjo teisę būti vainikuota. Vėliau ar anksčiau stipri poezija sulaukia „savos valandos“. Bleizgiui ateisiančia būsima valanda neabejoju. O ir šiandieninė liudija kūrėjo išsipildymą.

„Urbino liepsnos“ išleidimas viešumon 11 metų buvo pristabdytas. Perskaičius šią lyrikos knygą tampa aišku, kodėl: autoriui reikėjo drąsos. Reikėjo patikėti savuoju balsu, tomis vienuolika dienų, per kurias (trumpas laikas, kaip paaiškėjo, dar ne kokybės rodiklis) keliaujant po Italiją ir sugulė į penkis skyrius padalinti poetiniai tekstai. „Romos oro uoste pradingus bagažui, ilgai laukdamas iš anksto išsinuomoto automobilio [...] panirau į juodą pietietišką naktį. Vairuodamas išklydau iš kelio, o tam tikra prasme – ir iš savo gyvenimo. Į Urbiną po poros dienų atvykau lengvai pasimaišiusia galva“, – knygos įžangoje rašo Bleizgys. O aš pridursiu: puiku, kad ta galva lengvai „pasimaišė“. Žinoma, Gintaras galėjo „nuslėpti“ parašymo aplinkybės nuo skaitytojų, ir niekas nė neįtartų kūrinio datos. Ir nekiltų klausimų ar abejonių, kodėl vienuolika metų laikyta stalčiuje, kodėl neužteko drąsos, kas gi ten tokio, sustabdžiusio poetą nuo publikavimo. Greičiausiai pats faktas, jog rašyta kelionių metu ir dar palyginti trumpą laiką, – nes aplinkybės gali pasirodyti pernelyg „lengvos“ ir paviršutiniškos. Tačiau kūrybos esmei toks suspaudimas kaip tik buvo palankus.

Nuo seno jaučiu Bleizgio poeziją kaip savo pačios tapatybės dalį. Pirmąsyk perskaičiusi net loštelėjau: panašus emocinis teksto intensyvumas, kalbėjimo dinamika, eilučių laužymas, kaip pati rašyčiau. Tada stebėjausi: kaipgi taip gali nutikti… Žinoma, ne viskas, ne visi kūriniai, ne visais metais. Bet visuomet stulbinamai deginantis Dievo ilgesys Bleizgio atvirlaiškiuose skaitytojui versdavo aiktelti, kartais nuo to nuogumo net susigūžti: o kaip priims pasaulis? Tačiau itin vyriškai Gintaro pasaulėjautai dzin tas pasaulis: svarbiausia, kaip tai tikra (ir – ar tikra) aukščiausiame ir giliausiame danguje. „[...] yra žydinčios liepos tamsoj / neperregimi yra sodai“ (p. 11), – sako autorius ir neria iš išorinio pasaulio – vidun, į savo neperregimus, bet uoliai mėginamus pažinti sodus.

Teatro sąvokos, teatro kaip metaforos tema poezijoje yra itin pažeidžiama: daug kas mėgaujasi tiesmuku „gyvenimas – teatras“ palyginimu, nutrintu iki blizgesio kaip seno palto rankovė. Atskleisti ar aprėpti teatrą kaip visiškai ypatingą, savarankišką geležinių taisyklių pasaulį nežengiant į trivialų lyginimą nelengva, nes klišinis mąstymas ilgainiui tampa archetipu. Ir nusigandau aptikusi „Urbino liepsnos“ eilėraščių rinkinyje vieną skyrių pavadinimu „Teatras“. Itališkasis, antikinis, renesansinis, kasdienis ir amžinasis Bleizgio knygoje fantasmagoriškai pinasi su šiandienybe, jungiasi su kitais laikais, erdvėmis, peršoka iš „ten“ į „čia“. Vis dar nepatikliai žvelgdama į tekstą gavau mėgautis tokiu netiesmuku sprendimu: teatro, cirko, kinematografijos ženklai ir leksika atsargiai driekiasi per visą rinkinį, skamba natūraliai ir be pretenzijos: „ten / kur dabar tamsu / tvirtovės sienoj šešėliai – / prie įėjimo į teatrą“ (p. 12).

Visa, kas knygos autoriaus patiriama, jam kelia pasikartojimo, nerealumo, pernelyg sudėtingo atitekusio vaidmens įspūdį. Nuo vaidmens – į savo vaidinamą ir gyvenamą gyvenimą: „nes vaidmenys mus sulaužo – / nes vasaros ugnyje / dabar mūsų kūnai – nes niekada / nebuvo man lengva gyventi –“ (p. 13). Patekęs į Italijos miestą lyg ir be ypatingo tikslo, Gintaras pakliūva į vienišumo spąstus, į susitikimą su savimi. Ir konstatuoja: „nebuvo lengva išeiti iš teatro“ (p. 16). Tasai paradoksalus teatro kaip tikrumo, o ne teatro kaip melo įvardinimas man artimas, juoba netikėtas jau pačia išvada. Teatre ne apsimetama, jame negalima meluoti, tikrajame teatre apsinuoginama ir žmogaus siela išrengiama:

[...] nespėję užsidėti padorumo kaukių

           staiga

           išstumti tiesiai į sceną – giliau

           negu drabužiai

           negu makiažas

           negu dar vaikystėj išmoktos

           mandagios frazės

         (p. 20)

Teatro metafora poetui tampa likiminiu apibendrinimu. Ieškant savojo kelio (tiesiogine, siužetine ir gilumine, perkeltine prasme) ir krentant uždangai scenos gilumoje, pasak autoriaus, pripažįstama: „rūgščios šį rytą yra // manojo teatro uogos“ (p. 14). Šie žodžiai prikala: iš savos patirties labai gerai žinau, kokios jos „rūgščios“. Buvo prisiragauta, o ir tebevalgoma.

Teatre – ypač Dievo scenoje – viskas įmanoma. Judesiai ims ir pakryps į blaiviam protui nesuvokiamą ir neįmanomą pusę. Į nuskaistinančią, į išlaisvinančią. Į visa apimančią antikinės tragedijos katarsiškąją:

           vaikeli atsargiau –

           kai jau atrodys jog supranti kas vyksta

           atmink

           kad vienu Jo spragtelėjimu

           dekoracijos gali pakisti

(p. 29)

Scena – ta vieta, kurioje melas neleistinas, neįmanomas, nes tu esi Jo akivaizdoj. Savo gyvenimo nepasuksi į išskirtinį gražų finalą, paskirtis dramoje yra iš anksto nulemta Režisieriaus: „mudu kopiam į sceną vienodai – / per savo nuogumą / mums vienodai prožektoriuos žybsi mirtis –“ (p. 81).

Kažkas visuose Bleizgio eilėraščiuose lyg stovi jam už nugaros, eina priešais jį, žiūri iš šono ar iš viršaus. Kalbėdamas apie miesto istoriją, jos kontrastus, kuriuos nupiešė judantis laikas (amžinybėje laiko nėra, ir Gintaras šitai puikiai žino), poetas teigia: „senoji karta / tuoj taip pat pasitrauks – / mums jau laikas / pakilti aukščiau šių kalvų“ (p. 17).

Bleizgio pasakotojas, žvelgiantis nuo kalvos, sujungia susiduriančias kartų kartas į vieną:

           kontrastai – patylėjęs vėl kalba giuliano –

           yra mūsų tyli kasdienybė

           tuščius kambarius ir butus

           išnuomojom studentams –

           keliolika tūkstančių jaunų širdžių

           iš tolimų miestų iš viso pasaulio

           jaunyste žydintys barbarai –

           užkariaujantys senovės romą –

           jaunystės molis

           suriša dūlančias miesto sienas

(p. 17)

Dažną eilėraštį pradėdamas tiesiog nuo pasakojimo, vesdamas skaitytoją eilėraščiu per siužetą, Bleizgys keliauja istorijos takais iki asociatyvių humanistinių apibendrinimų: „[...] tie langai man neduoda ramybės – / per dideli stiklai – / kažkas renovuodamas / XVI amžiaus pastatą / per drąsiai atmerkė langus.“ Rūpindamasis XVI amžiaus italų architektūros išsaugojimu („per daug atmerkė“) autorius prabyla apie visa ko triuškinantį laikinumą:

           žmogau

           reikia daug subtiliau žiūrėt į pasaulį

           visada atsimink

           koks čia esi laikinas

           per daug neatsimerk

           per daug neįsijausk

           neužsimiršk

           nes

           tavo akys yra

           tavo aklybė

(p. 28)

Reziumė gan tiesmuka: „tavo kūnas yra / kad numirtum“ (ten pat). Ir čia pat – gesinama neramybė, suskamba apvertimas, paguodos žodis tiek skaitytojui, tiek pačiam poetui: „yra tavo mirtis / kad gyventum“ (p. 29).

Kartkartėm Bleizgio pasakojimo tonas vaikiškas, tiesmukas, netgi naivus. Apie tai gan aštriai 2018-aisiais „Kultūros baruose“ yra svarsčiusi Astrida Petraitytė. Apie tą pirmąjį įspūdį. Ačiūdie, straipsnio autorė parašiusi ir tokius žodžius: „Pasakojimas palaipsniui išsklaido pirminį skepsį ir išgirsti dviejų leitmotyvų sąskambį, praturtintą įvairiais akcentais. Herojus atsiveria tarsi dviejose plotmėse (gal net lygmenyse?).“ Nuolankiai stabtelėkime ir perskaitykime eilėraštį (ar ir visą knygą) iki galo, kad pamatytume, kokias prasmines gijas – nuo paprasto siužetėlio iki dvasinio kelio apibendrinimo – veja poetas, nepaisydamas gėdos pasirodyti silpnas, dūžtantis, viskuo abejojantis. O labiausiai abejojantis pats savimi.

Taip nuo proziško veiksmo – pagyvenusios poros Urbino gatvėje pastatyto ir visiems vaizdą užstojančio kemperio – poetas keliauja prie globalių išvadų:

[...] tik grožis

           iš jų kūnų išeina

           ir neįmanoma jo sulaikyti

           ir nebėra kur pasislėpti

           tikriausiai todėl

           šiandien jie dangsto veidrodžius

(p. 26)

Bleizgio meistrystė skleidžiasi ir suvaldant poetinę formą, ir eilėraščio melodikoje, kai prasminiai teksto ryšiai tik punktyriniai, o poezijos alsavimą sukuria laisvę liudijantys įvaizdžiai, atoki nuo pasaulio intonacija ir… pauzės:

           tiglio – mano gimtasis mėnuo

           urbinas pilnas kvepiančių liepų

           mano gimimo kvapas

           mano žingsnis per tamsą – –

           gyventi ir nieko

           gyventi ir vėjas

           kol gyvas esu ugnis

           kuri neužgęsta

(p. 30)

Krikščioniškoji Gintaro pasaulėjauta ženklina visą stojiškos laikysenos lyriką, tą, kuri labiausiai sutelkta ir santūri, be didesnių diskursų į savo paties asmenybę (o tai juk dabar taip madingai būtina). O vis dėlto toji asmenybė šviečia tikėjimu, biblinės frazės ir evangeliniai motyvai Bleizgio lyrikoje ne parodomieji, jais tiesiog perausta visa poetinė drobė, visas kuriančiojo mąstymas:

           ankštas kelias namo –

           platus kelias pas kunigaikštį –

           palaiminti

           einantys siauru keliu

           palaiminti

           kuriems vietos pasaulyje maža –

(p. 34)

Tokios poeto laikysenos, kuri mane skatina laikyti Bleizgį dvasios broliu, neišmoksi ir iš kuriančiojo asmenybės neišmuši. Nebent – pažeminsi ar sunaikinsi skeptišku santykiu ir žodžiu.

To nepavyktų sužaisti, tikėjimo kūryboje neįmanoma imituoti. Reikia didelio nuolankumo ir drąsos atvirai renkantis tokį kūrybos kelią. Juk kiek daug Biblijos citatų ir mėgėjiško „parado“ esame skaitę.

2008-aisiais išleistame ketvirtajame Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinyje „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (Vilnius: Homo liber) poetas rašė, kad pasaulis „tik gaisro plėnys“: „kaip priprasti Viešpatie man / prie šito pasaulio sudeginto / kaip žiūrėti į liepsnas / kaip giedot su žiogais išprotėjus“ (p. 33).

Ugnies, liepsnos motyvai tebesitęsia ir „Urbino liepsnoje“. Be gailesčio tebedeginant save klausimais, be baimės atsiveriant kitų žvilgsniui.

Vaikiškumo gaidos Bleizgio kūryboje (netgi atviraširdiško naivumo) man graudžiai mielos. Jau, regis, proziškas nuoseklumas ims ir nubrauks eilėraščio poeziją, bet poeto talentas paima ir perkreipia tekstą žongliruodamas visomis įmanomomis priemonėmis į kitą laiką, į kitą erdvę, į gilųjį ir nevienadienį save: „o kai išėjau iš galerijos / ir atsisėdęs prie sienos valgiau bandelę / atskrido toks melsvai pilkas balandis“ (p. 37). Ir staiga autorius keliauja iki Pranciškaus Asyžiečio: „kalbėjau su paukščiais – žmonės traukėsi nuo manęs // skriski pranciškau pas Kristų – // žodi svarbiausias mano // kurio nemoku ištart“ (p. 37–38).

Iš vienadienio įvykio – atsidūrimo nesaugioje nepažįstamoje vietoje, tarp svetimų žmonių – neriama į nuolatinį nesaugumą pasaulio apsuptyje: kurgi tie amžinieji namai ir pažadėtoji ramybė?.. Kaip vidinės atramos, tapatybės pasitikrinimas įžodinami brolių poetų – Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Donaldo Kajoko – vardai. Kaip apsauga nuo tuštumos ir niekio.

Bleizgiui kūryba – kaip akrobato balansavimas virš bedugnės. O virš jos, virš savo paties trapumo ir mažumo – kiaurai veriantis Kūrėjo žvilgsnis:

           dieve mokantis išgyvent iki pabaigos

           dieve žiūrintis kiaurai

           nemirksintis

           dieve tiesiai prieš mano akis

           dieve ligi spiegimo

(eil. „Autoportreto fragmentas“ iš rinkinio „Su grojančiom kraujo gėlėm“,

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004)

Parašysiu gal kiek per skambiai ir pernelyg pakiliai. Tačiau to nesigėdiju. Kasdienybėje nesame su Gintaru artimi bičiuliai. Ir susitikę ne tiek jau daug kartų, poetinėmis progomis. Bet jei išėjimo valandą krisčiau į baimę ar susvyruotų mano tikėjimas, o gal ir visai jo netekčiau, norėčiau, prašyčiau, kad šalia pabūtų Bleizgys. Jo tikėjimas, atvertas kūryboje, mane grąžintų savęsp, suramintų, griežtai trukteltų už rankos ir palydėtų ten, kur visi keliausime. Iš šio teatrališko pasaulio – į tikrąjį, pažadėtąjį, kurio dramaturginis karkasas sukurtas gerokai anksčiau nei prieš 2025 metus.

Regina Katinaitė-Lumpickienė. Žala pre slinksčia.
Eilėraščiai. Redaktorius Vladas Braziūnas.
V.: Slinktys, 2025. 108 p.

Su Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėmis „vaikštau“ jau ne vienus metus, apie juos kalbu draugams ir poetams, ir tiems, kurie ne tiek ir daug skaito poezijos. Radusi progą skaitau paskambinusi mobiliuoju, anoje pusėje ryšio išgirsdama nuostabą, kartais juoką, paskui klausimą: „O kur tai galima perskaityt?“ Ogi visur. Visai neseniai išleista eilėraščių knyga „Žala pre slinksčia“. Jos paantraštė: „Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme“.

O aš svaigstu nuo tokios poezijos. Būtent – tokios, parašytos poetės Katinaitės-Lumpickienės, ir tasai jau ne vienus metus į mus prabylantis uteniškių žodynas, ištęsti ir išilginti balsiai, perkeisti pagal savo tvarką tarmės priebalsiai dosniu srautu atgaivina, judina atmintį, kreipia į tautos dvasią, su kuria pasijunti saugus. Ir šiek tiek amžinas. Dar 2013 metais „Kamonados“ išleistoje Katinaitės-Lumpickienės poezijos knygoje „Undeniu ugniu žalynais“ poetė rašė: „až miška klonis / až klonia kalnas / taks rūkas plonas / kaip paukščia sparnas“ (eil. „lygiadienis“, p. 24). Pakanka vienos tokios strofos, kad suprastumei, jog skaitai tikros poezijos ištarmę. Žinoma, galima ginčytis svarstant, o kas gi yra „tikroji poezija“. Apie tai viename tekste yra rašęs Donaldas Kajokas, jį perfrazuojant – poetai atskiria tikrą, gerą lyriką nuo mėgėjiškos, tuoj pat atpažįsta. Yra akivaizdūs ženklai. Pridurdama pasakysiu, kad įmanoma „išmokti“ sukonstruoti eilėraštį, netgi sudaryti visą rinkinį, įmanoma gan padoriai imituoti ir vienokį stilių, ir kitokį. Tačiau darybinė poezija visuomet skirsis nuo gyvosios. Tikiuosi, pati turiu teisę taip rašyti. Reginos lyrika – kaip upės perlai. Ir nei upė senka, nei perlų mąžta.

Pirmoji Reginos Katinaitės-Lumpickienės lyrikos knyga, parašyta tarmiškai, – „Gegutės abrūsėliai“ (bendr. k. „Gegutės rankšluostėliai“, Utena: Kintava) – buvo išleista dar 2005 metais. Tad šįmet – Reginos tarmiškosios poezijos sukaktuvės: lygiai 20 metų. Per tą laiką, tuos dvidešimt, aukštaičių uteniškių tarme poetė dar sukūrė keturias lyrikos knygas: „Paraič nama“, „Undeniu ugniu žalynais“, „Tapuolia pūkas aky“, „Varna su baltu plūksnu“, – jos išleistos Utenos ir Kauno leidyklose. „Žala pre slinksčia“ – jau šeštasis nusilenkimas savajai tarmei. Laikau tai profesionalumo ženklu, kuomet būdui rašyti kaip įprasta ir „kaip visi“ Katinaitės-Lumpickienės atsispirta ir vėl atliepta vidiniam kvietimui – dar ir dar, iki gyvuonies – būti savimi. Ten, kur pats esi savas tarp savų, tarp genties žmonių, su kalbos priegaidėm, su jos tarties ypatingumu, su savo krašto medžiais, augalais, gyvūnais, rakandais. Su nemaldoma trauka sugrįžti ir pasisemti gėlo gimtosios kalbos vandens – undenia. „Visi mano žmonės – tėveliai, seneliai, tolimesni giminės, kaimynai – šnekėjo tarme. Metams bėgant, girdžiu, ir mano sesuo vis labiau tarmiuoja. Deja, mokykloje tarmiuoti buvo „negražu“, – pasakoja Regina. – Ir kai rašau tarme, galvoju tarmiškai, jokio vertimo nebūna, nebent dėl žodžio užrašymo pasitikslinu.“

Jau pirmajame nūdienio rinkinio „Žala pre slinksčia“ (o tai bendrine kalba užrašant būtų „Žolė prie slenksčio“) eilėraštyje suskamba ir pačios autorės tokios tarmiškos poezijos vertinimas „kitų akimis“, prasidedantis neiginiu: „nepraeis mana kalba šių dienų čysčiaus.“ Ir čia pat – tokio pasirinkimo motyvacija, tiesiog deklaracija, sakanti, kodėl renkamasi rašyti tarme, su daugeliui nesuprantamais žodžiais reliktais, svetimybėmis, savitais dvigarsių apvertimais ir nebendrinėmis – bet tokiomis lietuviškomis! – priesagomis ir galūnėmis.

[...] neskaitysiu niekam pamokslų kas gerai, a kas nevalnia

tik džiaugsiuos kaip vaikas kad mūsų sanoji kalba gyva

kad pulkelis jas žodžių nutūpe mana eilėraščiuos

Ir – lyg pasiteisinimas, o tuoj pat ir – geležinė „partizaninė“ programa, kurią galima atmesti („per sunku suprasti ir skaityti, vargina“), bet galima gerbti ir žavėtis:

           [...] gal liks ben žodis a gal visas lapas

           ar kur ažsimetus knyga

           žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas

(p. 7)

Pagrindinis rinkinio moto – žodžiai yra kaip žolė, prasikala net pro akmenį – užtvirtinamas dar sykį jau rinkinio pabaigoje: „auga pre slinksčia žala / pati stipriausia“ (p. 80).

Regina gal nė pati neįvertina, kaip gražiai, be pozos suklupo prieš savo vaikystės ir jaunystės šnektą – tą, nuo kurios augantys ar ir suaugę žmonės dažnas bėga, atsitolina po studijų didesniuose miestuose, o kartkartėm netgi savo tarmės atspalvio šnekoje gėdijasi. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje, poetė grįžo gyventi į gimtinę. „Ji – iš Juknėnų, iš Antano ir Motiejaus Miškinių sodžiaus“, – ketvirtame viršelio puslapyje rašo poetas Vladas Braziūnas, palydėdamas eilių rinkinį į gyvenimą jautriu žodžiu, – kas jau kas, o būtent Vladas moka branginti tarmę ir su ja saugiai būti kūryboje. Paklausta, ar grįš kada į poezijos kūrimą bendrine kalba, poetė sako: „Švysteli tokia mintis. O kaip bus – nežinau.“

Poetai kiekvienas gyvena savo vienatinį gyvenimą. Ir kiekvienas turbūt paliečia dangaus kraštelį. Ir kiekvienas turbūt krenta į savąją tamsą. „Rozais dungus teip arti – / pirštais žvaigždes suskaičiuotum // a tupi in dūšias naktis / ir runkų pakelt negali“ (p. 50). Būtent tarmybės šiame eilėraštyje sušvelnina, nukenksmina dramatizmą, eilutės, regis, visai paprastos, lyg šiaip pasidalinta, papasakota, bet išmintingas saiko jausmas ir tarmės galimybės kuria lengvos ironijos, švelnaus liūdesio ir atsitraukimo įspūdį.

Nesvarbu, kur begyventumei – mieste ar kaime, ką beveiktumei – iškilius ar kasdienius buities darbus, be šių aukšto dangaus ir žemo tamsaus dugno kraštinių neparašytum nė vieno ribinės patirties eilėraščio, ką jau kalbėti apie jų rinkinį ar net kelis. Tai poeziją kuriančiuosius jungia, sieja, vienija, iš to lengvai atpažįstame vienas kitą, įvertiname, tyliai sušunkame: „Saviškis!“ Ko gero, kiekvieno kuriančiojo žvilgsnį savo laiku yra nudeginusi, užantspaudavusi rudenėjančio dangaus žvaigždė. Ji švyti šios knygos eilėraščiuose.

Dažnas Reginos eilėraštis, net pridygsniuotas paradoksų ar tarmės kitąsyk švelniai komiško žodyno, neturi nė menkiausios pretenzijos pasakyti ką nors perdėm didingo ar skausmingo. Ar labai jau gilaus. Ir taip nutinka, kad būtent šis nuolankumas savojo krašto kalbai, santūrumas kaip tik suskamba ir giliai, ir skaudžiai, ir visa apimančiai.

           Rugsėja žvaigždes trotina širdį

           imk ir simk nars reškučiom ir neškis

           ir barstyk in dirvona aždek žiburėliais in

           medžių

           ir tumsiausiam lungi

           kur privarga jau laukt

           davanok kam tik nori

           kam raikia

           ir visatas audžiunčiam šviesiųjų pusį

           ir ainunčiam sava nakčiu

(p. 8)

Taigi Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai man jau ilgą metą, knyga po knygos, „trotina širdį“ (neramina, erzina). Išgyvenu ne tik žavėjimąsi Reginos eilėmis, parašytomis tarme. Toji poezija slaptingu būdu priartina mano pačios vaikystės kalbą, specifinį jos žodyną. Posūkis į šalikelę: mano pačios mama augo Panevėžy, dirbti aktore dar paauglė pradėjo Juozo Miltinio vadovaujamame teatre. Vėliau visą gyvenimą važinėjo iš Kauno į Panevėžį, pas savo mamą ar pas kolegas artistus ir maestro. Vos pasiekusi vidurį kelio, maždaug ties Kėdainiais, jau kalbėdavusi ir galvodavusi panevėžietiškai. Grįžusi namo ne iškart pareidavo / pereidavo į bendrinę. Savo jaunystės tarmėje ji jautėsi saugi. Svarstau: o kas gi manoji „tarmė“, kur daugiausia praleidau augdama laiko, ką girdėjau? Tėveliai – aktoriai, taigi buvau teatre, girdėjau teatrinius terminus ir teatro slengą. Nusiraminau… Paradoksalu, netikėta, kad Reginos tarme užrašyta lyrika man savaip sugrąžino mano visiškai kitokią, miesto ir teatro gyvenimo specifinę kalbą. Regina pataikė į pačią šerdį. Ir – į širdį. Kokiu būdu, nežinau. Tikriausiai neginčijama poezijos meno tiesa.

Skaitydama regiu, kaip tie eilėraščiai apnuogina, atveria poetės asmenybę: nuolankumą sąmoningai renkantis tokį kūrybos kelią; drąsą ir ryžtą likti galbūt per mažai pastebėtai ir įvertintai, nes skaityti, apgalvoti tokią poeziją ta tarme nekalbantiems reikia šiokių tokių pastangų ir kantrybės (nors autorę literatūrinės krašto premijos – įskaitant Antano Miškinio – ir lydėjo); jautrią poetinę klausą ir teksto suvaldymą. „mana žodį pridaboja / trys Untanai – / Tėte, Miškinis, Baranauskas“ (p. 36), – rašo poetė ir nė kiek neperdeda: jos žodis iš tiesų „pridabotas“. Vieno pokalbio su literatūros žmogumi metu stebėjausi, kodėl Regina Katinaitė-Lumpickienė nėra įvertinta „Poezijos pavasario“ premijos, „Poetinio Druskininkų rudens“ laurais. „Per sunku skaityt. Dar ir suprast reikia, per daug aiškinimosi…“ Suprantama, kad ne premijos lemia poezijos vertę, bet aš – apie santykį… Galbūt dabar pats metas pasiūlymui: ateity, sau pamaniau, gal neįžeistų tarme rašančios poetės ir tarme kalbančiųjų, jei, tarkime, knygos pabaigoje būtų įkeltas sunkiau nuspėjamos reikšmės žodžių žodynėlis. Tiesa, 2013-aisiais leistoje Reginos poezijos knygoje kai kurie tokie paaiškinimai sukelti į puslapio apačią. Tai irgi skaitymą palengvinantis sprendimas. Tik gal jis iš esmės nemalonus autorei?

O juk ir pats tarmės vartojimas eilėraščiuose sukuria nemenkas įtampas ir galimus pavojus. „Daug scenarijų parašiau ir renginių pravedžiau tarme. Niekam tai neužkliuvo, nes buvo „vaidinimas“. O kai išėjo pirmoji tarme parašyta eilėraščių knyga, tada išgirdau labai gražių žodžių, bet ir piktų netrūko: kam man viso to reikia, nemadinga, pradingsta talentas, ribotos temos, vieta ir laikas, tarmės tuoj tuoj išnyks ir t. t. Bet tarmės gyvena iki šios dienos ir niekur išeiti nesiruošia“, – pasakoja Regina. Poetė neužsižaidžia tarme, neperspaudžia komizmo spalvų, kuriomis poeziją nudažo skoliniai ir tarmės fonetika. Katinaitė-Lumpickienė valdo tarminę instrumentuotę be priekaištų. Kitąsyk į uteniškį eilėraštį savo paradoksalumu nutupia Wisławos Szymborskos poezijos dvasia: „preš tuščių salį viena / sėdžiu sava kūrybas vakari / dvi bibliuotinykes galinej ailėj / rozais patraukydamas pečiais // viskas kaip turi būt: / in stala gražus kvietkų buketas / du mineralinia buteliokai“ (p. 48).

Tarme grįstos Reginos eilės suteikia jos lyrikai ir lengvo humoro, ir graudumo, ir su niekuo nesupainiojamo aukštaitiško atviraširdiškumo. Manau, būtent tarmės charakterio pajauta uteniškės poetės kūryboje atveria ir žemišką pasaulėjautą, kur visa tampa gyva: žolė, avelės, mamos avis, medžiai, dirvonai, augalai – „cvikliukai“ (burokėliai), „čebačiukai“ (mėlynosios kurpelės), ažaras, arkliokas, rožė su dygliais, – charakteringas autorės stiliui eilėraštis:

                         nutikimas buva vietinis –

                         rožem mani ažmėtei

                         kai baiges žedai

                         dygliai paspyla

                         ale dygliai – tai rožių

(p. 51)

Ta ironija, švelni, o kartais ir negailestinga saviironija, ji kilsteli visą knygos audinį į aukštesnį patirtimi ir savistaba peraustą lygmenį nei įprasta šiandieninė moterų rašoma lyrika. Ir čia Regina imasi aštrių „žirklių“ – jokių sentimentų, kartais ir – jokio pasigailėjimo sau. O aš noriu jau ir stabdyti tokią radikalią laikyseną: palauk, mums dar likę laiko, ir apskritai – poetai gyvena be laiko, virš laiko ar jo nepastebėdami. Atverk, miela mano, širdį visoms įmanomoms patirtims!

                         Paėzijas pavasaris A. ir J. Juškų muziejuj Vilkijoj

                         rašiaus skaityt apie tėviškį, tarmį, dievų

                         a žmones papraše apie meilį

                         biškį pasimečiau

                         materiške jau metuos

                         kas patikes kad buva ir kiteip

                         ale svyravau tik akimirkų –

                         nu kas nenarėt apie meilį

(p. 33)

Nuožmus, kiek sarkastiškas savęs įvertinimas man priminė Vidmanto Elmiškio poezijos knygos „Atsimokymas“ intonaciją: abu autoriai – pagal savijautą šių dienų pasaulyje – save lygina su dinozauru. Bet Reginos eilėraštyje suskamba ir rami savigarba, suvokiant, kad kito kelio nebuvo ir nebus: „tas dinazauras iš žemes pradžiamakslia / – ašei – / priešistares mišku lakiuntis paskui laikų“ (p. 86). Ironiją ir saviironiją pakeičia šiluma – žvilgsniu apeinant patį gyvenimą. „Svajodamas prismisli tiek ir tiek / a pameti gyvindamas // [...] dabar nẽ nežinai – / narėtum pakartot ar tik ažmiršt“ (p. 87).

Mes turime savo neįvardytas, dažnai kitiems ir net sau nepripažįstamas paslaptis. Ir vis dėlto eilėraščio scena reikalauja poetinės tiesos. Ir Katinaitė-Lumpickienė labai atsargiai žengia atvirumo taku. Skaitai ir pasijunti įspėtas / įspėta, o tavo paties / pačios širdis – paviešinta. Talentas dažnai būna negailestingas net pačiam kūrėjui, jei tikras – pro visus akmenis kaip žolė išlįs, perfrazuojant autorę. Jei apie meilę – tai taip, kad eilėraštis užima amą ir nudilgina atpažįstamumu.

                         visas meilas ažgisusias ir ažumirštas

                         buva nebuva tegul teip ir bus

                         tik tas vienas žvilgsnis

                         kai akimirkai susitika mūs akys

                         svieta krašti praslinkiunt

                         nudilgina visadu

(p. 84)

O aš geidauju dar ir dar, ir dar. Atsiverk, Regina, atsidaryk, nesislėpk ir nesitaupyk, va, pažiūrėk, kaip teisingai įvardiji: „tava dūšias viešbutis perpildytas žodžių / kaip ėlektras dūstuntis liepas vakaras // ir nėr ne slapčiausia kumpelia / tyliai pasidžiaut sparnus“ (p. 61). Žinoma, jei būtų prarastas saikas, neliktų ir to aukštaičių uteniškių tarme parašytos lyrikos grožio. Suvaldyta, suturėta, neišeita iš kraštų.

Reginos Katinaitės-Lumpickienės tarme kuriama poezija – kaip motinos veidas. Jei veidą padažysi, mėginsi padailinti, išoriškai jis gal ir atrodys efektingai, bet taps svetimas. Juk motinos veidas yra toks vienas vienintelis. Kaip ir Dievo duota žemė su jos kalba ir artimaisiais.

Aldona Ruseckaitė. Prie horizonto atsigręžk. Eilėraščiai. Knygos viršelio dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
K.: Kauko laiptai, 2024. 108 p.

Tai – devintoji Aldonos Ruseckaitės lyrikos knyga. Pirmoji – „Liūdesys kaip sekmadienis“ – išleista 1995 m. V. Oškinio leidykloje. Nuo to meto pasirodė daug rašytojos knygų, ir poezijos, ir prozos. Mano pačios sąmonėje kolegės kūryba ryškiau glaudėsi prie prozos, eseistikos, o ir pati autorė, ko gero, prozoje jautėsi užtikrinčiau. Kitąkart gal be reikalo, kitąkart gal pritrūkdavo pasitikėjimo; bet kuriuo atveju eilėraščius Ruseckaitė rašė visada, nuo pirmosios savo išleistos knygos iki dabar. Ilgiausias tarpas tarp lyrikos rinkinių – šešeri metai. Lyrizmas – prozoje ir siužetiškumas – poezijoje… Šypsausi, nes būtent tokio lyrikos įdaiktinimo dažnai pasigendu tiek savo, tiek kitų poetų lyrikoje. Dažniau būna arba viena – emocija be „pamatų“, arba kita – pliki „pamatai“, viena keliauja atskirai nuo kito. Kartais iš lyrikos tikimasi tos jau kliše tapusios „rupios kasdienybės“, lyg ši garantuotų poeziją.

Kai per žodžių jungtis, netikėtus apvertimus, dar nepatirtą ir stebinančią kalbą, o kartais – visiškai neįmantriai ir paprastai poetas eilėraštyje suriša horizontalę su vertikale, kūrinys tampa poezija. Būtent šitokia neįmantria, bet jaudinančiai pagavia lyrika mane sugriebė ir nepaleido Aldonos Ruseckaitės „Prie horizonto atsigręžk“.

[...] Ar jie jautėsi bent šiek tiek laimingi, džiugūs, užmiršę rūpesčius:

kai tėvas, pagalbon pasiėmęs paauglę dukrą,

važiavo naktimis per miškus į Kauno turgų

ir jį galėjo užpulti žmogus ar vilkas, kai sulūžo vežimas,

o čia dar išparduoti ankstyvąsias bulves

ir nulėkti į Prienus pasiimti tik ką gimusių dvynių…

(p. 10)

Šios eilutės parašytos neseniai. Dabar, kai nei tėvo, nei motinos, nei vieno iš dvynių jau nebėra tarp gyvųjų. Tai – Fellini, kur motina vedasi namo rekvizuotą arklį, o jai šaudo prie kojų, ji krinta ir keliasi. Tai būtiškoji žodinė kinematografija / žodžiografija, – su artimaisiais, išėjusiais iš miško, kur akacijų kvapas apgobia veidus susėdusių prie ugnies. Skaičiau ir pirmą kartą skaitydama turėdavau stabtelėti – gyvenimui prikeltas toks vaizdus, tapybiškas pasaulis!

Kuriančio žmogaus „atminties diskas“ kūrybos veiksmu gali susigrąžinti ir netgi sukurti laimę. Knygos pasakotoja leidžiasi į savo gyvenimo ribų, tapatybės paieškas. Ruseckaitės lyrikos vedlė sako: „Ar kas nors pasvarstys – ta moteris buvo laiminga?.. / Geriau paklaustų dabar – parodyčiau – štai šviesus ir aukštas dangus…“ (p. 10). Tai ir yra atsakymas apie laimę, jame skamba dėkingumas už buvimą. Lyrinės pasakotojos „šviesus ir aukštas dangus“ – tai dabar jau išėjęs iš bet ko daiktiško ir apčiuopiamo, bet nepaneigiamai buvusio vaikystės, jaunystės, o ir brandos metų gyvenimo. Autorės žodžiais atgaivintas, prikeltas, sau ir skaitytojui pateiktas kaip fotografinis dokumentas: būta. Ir viskas, ko nebėra, ko nebeliko, vis dėlto, poezijai „įsikišus“, vėl gyva, vėl yra ir gyvena. Atmintis atidaro, įkūnija / įkūnina buvusį gyvenimą eilėraštyje, taip gyvenimas tampa neištrinamas, neišraunamas, nenumelioruojamas kaip vaikystės žemė Suvalkijoje, Ingavangio kaime. „O štai tavo, mano, ano istorija gan trumpa, bet svarbiausia. / Tavo, mano, ano istorijos niekas neseka, nežino, nerašo, / ją ir reikia mokėti“ (p. 9).

Kalbant apie šią knygą drąsu minėti ir naratyvą, Aldona pasakoja ramiai, lyg kalbėdama ar prisimindama ką kitą, ne save, o trečią asmenį, kurį puikiai pažįsta. Knygos redaktorius ir leidėjas Viktoras Rudžianskas tekstus įvardijęs kaip laiškus sau pačiai / pačiam, jis kiek ir suabejojęs dėl žanro – kas tai, kas yra ši knyga: grynoji lyrika, poetinė proza? Poetinė eseistika, gal – laiškai? Esu dėkinga kolegai Viktorui, kad rizikavo leisdamas Ruseckaitės poeziją šiuo metu, kai jos įdomioji proza tiesiog ant bangos. Per Lietuvą nenutrūksta susitikimai su rašytoja, daugiausiai juose kalbama apie naują, šeštąjį, rašytojos biografinį romaną „Vienatybė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024). Ir veik tuo pat metu „Kauko laiptų“ leidykloje tyliai išleidžiama Ruseckaitės lyrika. Juoba tai tikrai moters rašytojos lyrika (oi, kaip nemėgstame tokio skirstymo, ir man pačiai tai nei pliusas, nei minusas). Manau, leidėjui poetui Rudžianskui tapatybės paieška vaikystės ir jaunystės erdvėse turėtų būti nesvetima.

[...] Dar šmėkšteli vaikai: mergaičių suknelės raudonos,

kaspinai balti, berniukai tamsūs, kepurėlės rudos,

irgi tik mirksnį pasirodo, kažkas dar pamojuoja rankele…

Atrodytų, ramu, tik vėjas pūsčioja kaimynių skareles,

jos eina į bažnyčią, sekmadienis ir vėjas lyg kitoks, ir garsiai

klega [...]

(p. 16)

Perveria vaikiškas autorės – jau ne vaiko (nors kuriantis žmogus būtinai turi išlikti vaiku) – išpažintinis nuoširdumas. Vaikai kalba neįmantriai, paprastai. Autorės laikysena lyriniuose išpažinimuose tokia, tartum ji savo žodžius tartų ribinę, gal net paskutinę gyvenimo valandą. Jokio dramatizmo, graudenimų. Ramybė ir vien tik pasaulį, kuris yra prarastas, o tada vėl atgaunamas kūryboje, registruojantis žvilgsnis. Todėl – juo graudesnis. Verkia ne scenos herojė, verkia „žiūrovai“ (šiuo atveju – skaitytojai). „Kai jau esu ant kalno kai pamatau namus / žvilgsnis nubėga iki pat miško plečiasi / į abi puses neaprėpiu taip ir lieka visam gyvenimui / ilgas slėnio žvilgsnis kai spaudžia visos sienos…“ (p. 20).

Kažkokie jau buvę ir dabar pakartoti judesiai, gal melodija, gal namų ar sodo kvapas… Pakeltas nuo žemės obuolys – detalės, poezijos valia jas sudėlioja į prarasto laiko dėlionę – tai, kas esi tu pats / pati.

Eilėraštis sugriebia, jo eilutės dreskia, Ruseckaitė „gaudo“ savą gyvenimą, stabdo jį, apžiūrinėja, o „pagauna“ ir mano: „[...] ką pasakydavo motina, kai leisdavausi nuo kalno, parvažiavusi iš miesto, / kai ją apkabindavau, kokie buvo jos žodžiai, kai viena kitos pasiilgusios, / apie ką kalbėdavome, susėdusios vakarais ar ravėdamos daržą…“ (p. 53).

Paradoksalu, bet kuo asmeniškesnis gyvenimo įvardijimas, tuo universaliau skamba. Šios visiškai asmeniškos, mirtino artimųjų ilgesio pervertos gaidos jau skambėjo Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygoje „Debesiu“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019).

Aš, tarkim, augau teatre, ne kaime, bet mano atmintį tučtuojau „atidaro“ Aldonos nemiestiškas, gamtiškas, su paukščiais, vištomis, arkliais, šuneliais, katėmis ir kurmiais, su žemės darbais vaikystės, paauglystės laikas. Sodo, kurio neliks, scenografija. Tai Aldonos „Vyšnių sodas“, ir „Prie horizonto atsigręžk“ kalba, tą sodą sukūrusi eilių rinkinyje, yra universali. Nesvarbu, grynoji lyrika, poetinė proza ar poetinė eseistika tai būtų, žanras, kad ir keista, čia nebesvarbus. Poezija tveriama tapybiškai sodriai, gyvenimas restauruojamas preciziškai tiksliai, čia nelimpa nei perdėtos grožybės, nei iškreipti faktai, net jei nėra kam jų patikrinti. Čia sujungiami du krantai. Dangaus karalystėje jau įsikūrė ne vienas Aldonos artimasis, artimiausieji. Abu krantus sujungia tiesos tiltas. Gyvenimas „už horizonto“ ir – šiapus horizonto. Už horizonto – mėlyni tėvo žirgai, „tėvo paika svajonė: kad būtų gražūs – mėlyni, balti, širmi, / lyg lietų per dangų nešantys debesų pulkai…“ (p. 16).

Kada aš buvau? Kada – tebesu? – eilėraščių rinkinyje „Prie horizonto atsigręžk“ autorė savęs klausia. Jau kiek pagyventa, jau prikaupta ir patirties, ir būties fotografijų – prisiminimų. Jų pilnas atminties stalčius. Ir poezijos rinkinio skyriai autorės išvardijami tarsi atsakymas – buvau ir esu: „Kai bendras kraujas“; „Kai vardą užmiršai“; „Kai byra smėlio laikrodis“; „Kai negaliu atsiskirti“; „Kai sodas, paukščiai ir gyvenimas“. Skyrelyje „Iš vaiko gyvenimo“ – keturi eilėraščiai, sklidini erdvios vaikystės laimės: „[...] prie bedugnės rugiuose įbridę / kuo gilyn slapstomės gulim užvertę į dangų / akis ir išties atrodo dangus ta bedugnė.“ Ir liūdnas prisiminimas, tikrovė, permušanti lyriką, sovietinės realybės ženklai, kai visi sukosi, kas kaip išmanė, brutaliai įsiveržia į eilėraštį, bet jo nesugriauna: „[...] drąsiausias tėtė / paslėpęs gilumoj degtinės raugą / bet ir milicininkas jau čionai / skuodžia prie avietyno“ (p. 19).

Knygoje smarkiai išsiskiria autentiška pagava septyni „Motinos monologai, kai gyveno viena“. Kas geriau atkurtų, ištartų kaip psalmės žodžius motinos kalbėjimo būdą, motinos kasdienybę, šiokiadienių rūpesčius ir nuolat kankinančias mintis, jei ne dukra, kurioje visa tai liko įrašyta. Aldonos R. pasakotoja siuvinėja aukso siūlais – žodžiais motinos portretą. Motinos kasdienėje aplinkoje buvo kalbama su avelėmis, vištomis, šunele, atsivedusia septynis mažutėlius ant šiaudų, net su rupūže: „Tu mano rupūžė / ir man graži“ (p. 22). Pasaulėjauta – panteistinė. Aldona – žemės žmogus, nepaisant visos kultūrinės aplinkos, kurioje mokytasi, darbuotasi, gyventa ir tebegyvenama. Man net keista, nes Aldona – krikščionė katalikė, jei vertintume, kad tai, kas užrašyta kaip autentiškas paveldas, yra tiesa. Ruseckaitės knygoje karaliauja gamta, jos ciklai. Gamta – paguoda sunkią neramybės valandą:

Jeigu ištiktų panikos priepuolis (pažįstu –

kartą ištiko…) ir aš jau nieko negebėčiau pasakyti –

suskubkite mane nuvežt į mišką ir paguldyti po egle

ant samanų [...]

ant jų vaikystėje nukrisdavau miške įbedus nosį į aitrius

kvapus, mama įspėdavo, jog gali man įkąst gyvatė,

bet niekada pavojų nejutau, tik keistą žemės kvapą,

ir vėliau galvodavau, kad žemės kvapas –

samanų gelmė…

(p. 50)

Baisią prarastį, lemties piktąjį „trintuką“, mėginantį ištrinti tėviškę iš žemėlapio, Ruseckaitė užrašo kaip įvykį, turintį konkrečią datą: „2023 metų spalis, kai vėtra nulaužė šimtametį Tėviškės uosį Ingavangyje“ (p. 27).

Kita vertus, įvardyti Ruseckaitės pasaulėjautą kaip švariai panteistinę tikrai nesiryžčiau. Nesyk eilėse suskamba krikščioniška ištartis: „Matyti, girdėti, suvokti, kaip pulsuoja giminės kraujas“ arba „Kraujas yra linkęs ir mirti, ir prisikelti…“ Kraujo amžinas ryšys, saistantis esamus su išėjusiais – per kartų kartas, tas akivaizdus autorės kūryboje giminės rato branginimas – tai „paveldo“ tema, ataidinti dar nuo Senojo Testamento. Tavo genčiai skirto žemės lopinėlio dalis. Net jei iš tos žemės teliko nulaužtas uosis.

Manau, nesuklysiu tarusi, kad skyriuje „Kai vardą užmiršai“ glaudžiasi meilės eilėraščiai. „Mano žvilgsnis dabar daug skvarbesnis, mano širdis godesnė: / žiūrėčiau į tave, kai ateini ir ypač kai nueini“ (p. 35). Meilė palietė, patirtis nutvilkė, apvogė sielą ir liko atminties dugne kaip sapnas. Autorė ir vėl kalba veik kinematografiškai: „[...] klaidžiojom susikibę už rankų – žiūrim jau liulanti žemė, o spanguolės tokios didelės, tokios raudonos…“ (p. 37).

Ruseckaitės lyrinė herojė sako: „Mano vardas išbluko, nes nebuvo išsiuvinėtas.“ Gal tempiu į svarbią sau pusę, bet lyrikoje išgirstu biblinį motyvą: suteikti vardą Šventojoje Knygoje – tai pašaukti gyventi, suteikti patį gyvenimą. Kai vardas pamirštamas, blunka, atimamas ir gyvenimas. Meilė įbūtina mus, praskleidžia prasmės sparnus, bet pirmiausia – reikia tą mylimosios ar mylimojo vardą ištarti. O paskui – nepamiršti. „Kartais užmirštu tavo vardą. / Tikrai man pačiai nesuprantama – / tave mylėjau, o užmirštu…“ (p. 43).

Mane jaudina knygoje autorės atsivėrimas, susivokimas, pripažinimas: negaliu atsakyti, „kas aš“. „Nežvilgčiok į veidrodį“ (p. 69) – kiek nusigąstama ištinkančio laiko, tačiau atsitraukus pačiai nuo savęs išsaugoma išdidi, stojiška laikysena: reikia pripažinti, jog mes po truputį ne tik keičiamės, bet ir išeiname.

Įsimintinas, ne vienam skaitytojui įstrigęs knygos skyrius „Kai negaliu atsiskirti“. Darsyk sugrįžtama prie rašytojos nepaleidžiančių autorinių prozos knygų, biografinių romanų: „Šešėlis JMM“, „Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“, „EMMI“, „Vienatybė“. Tad kuris gyvenimas yra tikrasis: tas, kurį gyvenome ir susigrąžiname iš atminties šulinio, ar tasai, kurį sukūrėme, kursai atstoja kuriančiajam vaikus, paleistus į pasaulį. Kas gi yra mūsų tikrovė?

Pavydžiu knygos kalbos redaktorei Linai Navickaitei – jos darbas su tekstu turėjo būti nelengvas, bet labai įdomus. Gražus, atsargus ir talpus knygos dailininkės ir maketuotojos Ingos Paliokaitės-Zamulskienės darbas, į knygos viršelį įkomponavus autentišką Ruseckaitės tėviškės fotografiją. Keletas medžių…

Netikėta, kad autorė, su savąja poezija neturinti „pretenzijų“ į išskirtinumą, šia knyga būtent ir išsiskyrė. Kuo? Visiškai atviru savęs ieškojimu, dėliojimu iš prisiminimų to gyvenimo, kurio seniai nebėra. Kaip nebėra ir tėvo, mamos, likę „atvirukai“, vaikystės ir jaunystės vaizdai atsiminimuose, artimų žmonių pasakyti žodžiai, negudrūs iš pirmo žvilgsnio valstietiški darbai, tačiau didi moralė, lietuviško kraujo, giminystės ryšiai, pulsuojantys kaip ratu grįžtanti gyvybė. Sukurtas tiesiog paminklas tėviškei, nusilenkta motinai, artimiesiems… Būtent tas neprimygtinis lietuviškumas, suvalkietiškas santūrumas, pagarba paveldui yra pati Ruseckaitės poezijos širdis, kur iš nieko sukuriama viskas, sugrąžinamas ir atkuriamas visas gyvenimas. Penki skyriai, kuriuose – ne tik tėviškė, tėvai, broliai, sesuo. Poezijoj atsargiai suskamba ir ateities negalimybė, susitaikymas su tuo, kas prarasta, žvilgsnis į save iš nuotolio, iš viršaus, nuo horizonto tolio. Plati eilėraščio eilutė: „Matau, už kalno horizonto – jau mėlyni žirgai senokai / nušuoliavo.“ Eilėraščių proziškumas nepraranda taip būtino ritmo, jų kalba atvira, bet emocija suvaldyta.

Pradėjusi skaityti knygą neieškojau Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygoje „Prie horizonto atsigręžk“ įprastos poezijos. Tai Ruseckaitės poezija, dramatiškos pastangos literatūros įrankiais išplėšti savo gyvenimą, artimųjų veidus iš tamsos ir visa tai iš naujo įbūtinti surado ir mane, įvardijo ir mane.

Vidmantas Elmiškis. Atsimokymas. Eilėraščiai. Knygos viršelio dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
K.: Kauko laiptai, 2024. 96 p.

Ar įmanoma viską, kas gyvenime veikta, kuo džiaugtasi ir dėl ko kentėta, pamiršti, lyg tai būtų ne tavo paties padarytos klaidos, išgyventa laimė, patirti sudužimai? Pamiršti, atsižadėti tarsi savo paties savasties ir su pašaipa, o kitąsyk – su grauduliu pamatyti save tarsi trečią asmenį asmeninėje gyvenimo istorijoje. Tuomet – persikelti į „lyrinį subjektą“ ir pasitelkus ironijos skalpelį brūkštelti juo per atminties veidą. Eilėraščiais.

„Atsimokyti“ paties savęs… Tokio veiksmo imasi poetas Vidmantas Elmiškis naujoje lyrikos knygoje „Atsimokymas“ (rinkinio redaktorius Viktoras Rudžianskas, kalbos redaktorė Milda Kiaušaitė, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė).

Autorius stoja akistaton su savo tuštėjančia dabartimi, žvalgosi į nueitą gyvenimo kelią, tapdamas sau ir prokuroru, ir advokatu, ir liudininku. Jis atėjo į poezijos „teismo posėdį“ tik vieno – patvirtinti: „Mano draugas geras! Jo širdis didelė. Jis labai vienišas.“ Pagrindiniame, drįstu sakyti, rinkinio eilėraštyje „Atsimokymas“ skelbiamas autoriaus imperatyvas: pavargau, noriu su viskuo atsisveikinti ir visa pamiršti! Tačiau paskutinė eilėraščio eilutė, kaip atsakymas prieš tai dėliotoms strofoms, tampa visos knygos uvertiūra: laukia prieštaravimų kupini, sinkopuoti, daugiabalsiai eilėraščiai, ne „linijinis“, ne „tiesinis“ jų rinkinys.

Paknopstom skubėdamas,

           sunkiai alsuodamas,

           skaudžiai klupdamas,

           purvinas šliauždamas,

           poteriaudamas ir nešvankiai burnodamas,

           visaip ir visus,

           įskaičiuojant save,

           keikdamas

           ir neteisėtai kvailai laimindamas,

           atsimokiau, atsimylėjau, atsiribojau.

           Nuo ko, klausia ant nosies tirpstanti snaigė.

(„Atsimokymas“, p. 23)

Penktojoje poeto (dar ir publicisto, ir humoristo) lyrikos knygoje susiduria ir viename eilėraštyje ima šokti laukinis gaivališkumas ir metų patirties diktuojama, dar kandaus žvilgsnio kreivokai „apibadyta“ ironija ir autoironija.

Po kaštono žiedais

           krykščia vaikas, papuoštas

           kalėdine kepuraite,

           po apsnigta eglute

           skutinėju velykinį kiaušinį.

           Kalendorius mus stebi.

           Stebi ir atlaidžiai šypsosi.

(„Gimtadienio eilėraštis“, p. 45)

O kartais – tiesiog rezignacija: „Akiduobės kaip kapinės, / o kapinėm jau stinga žemės – – – “ (p. 88).

Daugumos Vidmanto eilėraščių kalba taupi, žodis išsprūsta kaip impresijos blyksnis. O tada, užsimojęs galinga ironijos letena, autorius teškia per viršugalvį savo paties lyrizmui: „Spjaudai sėklikes / neabejodamas – išdygs spygliuotų medžių“ (p. 18). Tačiau šalia „dyglių“, poetui norint to ar nenorint, dygsta ir veši vienatvės, sunkios (jei tokia yra) ramybės, iki kurios būta visko, susitaikymo ir pasidavimo plačialapiai augalai. Ir ta antroji, gilesnė nei akimis matoma, eilėraščių kalba mane jaudina labiausiai. Tai, kas iki galo neišsakoma. Tokioje kalboje žaidžia metaforos, sulaikyti ar sproginėjantys emociniai blyksniai, pauzės, regis, nutrūkusi mintis, kurią pratęsia (arba ne) pats skaitytojas. Taisyklingai sutvarkyta lyrikos skyryba. Vidmantas geba laiku atsitraukti nuo frazės „paaiškinimo“. Arba paaiškina ne taip, kaip tikėtumeisi.

Poetas be savigailos konstatuoja: „[...] praslenka vaizdinių paradas: / subraižyta oda, sušiauštos mintys / ir jausmas: jausmas krentančio į smegduobę“ (p. 18). Suvokdamas savo asmenybinį dvilypumą ir žmogiškos bendrystės alkį Elmiškio lyrikos keleivis nebijo pripažinti vidinės savinaikos, niekio būsenos:

Norėčiau nukelti kepurę prieš dangų,

           bet gyvenimas pašykštėjo, nedavė kepurės,

           todėl dažnai esu atžarus, dažnai piktas;

           švelnus žodis ant liežuvio,

           o ištarus – čaiži stiklo šukė.

           Nežinau, kas su manimi turėtų kautis

           kaip vienas su vienu,

           nesu toks išmintingas, kad pasirinkčiau,

           todėl iššūkį meta šešėlis.

           Apsikabinkim, siūlo, brolau.

           Tvirta mudviejų draugystė.

           Kaip duonos ir peilio.

(p. 21)

Kūryba gelbsti, refleksija suteikia atlaidumo, atlaidumo pirmiausia sau pačiam. Šioje knygoje plačiai ir giliai kaip dar niekad iki šiol Elmiškis pasiryžta sunkiam dvasiniam darbui: praeities „fotografijose“ atrasti tokių kadrų, kurie patvirtintų esatį. Nesvarbu, kokią, svarbu – buvau. Ir esu! O, kaip tai pažįstama, išgyventa ir suprantama! O aš vis noriu, kad autorius kuo mažiau savęs taupytų, kuo aistringiau atkurtų tą būtį, kurioje jautėsi visaip, bet iš tiesų – buvo. Kad ją nutapytų, nes ši poezijos drobė kuo autentiškesnė, tuo labiau tampa atpažįstama ir artima skaitančiajam:

Įsliūkina į pasąmonę ir spurda:

           užrašyk.

           Paslaptingas žinios, kuri negirdėta,

           nešėjas,

           padauža,

           įnirtingai talžantis laiko klaviatūrą.

Ir balsas.

           Šiugždus.

           Meilė paženklinta saulėlydžio strijomis,

o gosliai mirčiai per keturias dešimtis,

gosli mirtis paženklinta pilnaties strijomis,

o meilė bujoja po keturių dešimčių – – –

(„Įkyrus eilėraštis“, p. 53)

Savo lyrinio pasakotojo liūdesį Vidmantas visaip mėgina užspausti dideliu akmeniu, tačiau jautri ir nedeklaruojamai krikščioniška, viltingai romantiška pasaulėjauta vis kyšteli galvą. Ištariama su lengvu grauduliu: „Išganymo nebus / suvalgius sniego saują, / tačiau paklydėlė burna godi. // Širdis niūniuoja giesmę. // Atitaria pūga“ (ciklas „Baltai“, p. 69). Autorius struktūruoja tekstą, perskirstydamas jį strofomis ir kableliais, sudėdamas visus skyrybos ženklus. Aš skaitau ir juos minty nubraukiu, mėginu „laisvinti“ eilutę. Žinoma, poeto taip pasirinkta. Tačiau kai visas eilėraščių rinkinys turi trūkinėjančios atminties, užsilikusių sąmonėje ar pasąmonėje vaizdinių, o svarbiausia – metaforiškumo charakterį, gal galima pabandyti kitąkart elgtis poetiniame tekste laisviau… Suprantu, tai nelabai padorus siūlymas, kai niekas tavęs neprašo. Bet pažiūrėkim:

Pakantumas ir įniršis

           nužiestas puodas

                         sudaužyta lėkštė

           intymus tavo naktinukų kvapas

           aš

           tyliai šlepsintis katinas

(p. 50)

Perrašiau savaip, be skyrybos ženklų. Sulaužiau eilutes. Ar neatrodytų laisviau, Vidmantai?

Elmiškio eilėraščio pasakotojas, grįždamas atgal – į buvusį gyvenimą, – mėgina darsyk įkurdinti save ten, kur sąvoka „namai“ reiškė „esu“. „Pareičiau namo, įsliūkinčiau tyliai, / susigrąžinčiau vietą stalo gale, bet – // lėkštės vietoj prikaltas drugelis. / Margaspalvis, švelnus, nekaltas“ (p. 89). Kartkartėm akį drėksteli šiurkšti įvaizdžių erotika. Mergos ir bernai, bobos ir diedai… „Iš savo kaimo niekada ir niekur neišvažiavo. // Padarė vieną lyrišką nuodėmę – sugulė su kaimyno moterim.“ Tačiau netikėta eilėraščio atomazga nutrina ir perkeičia iš pirmo žvilgsnio tokį prozišką teksto tiesmukumą, ir eilėraštis tampa poezija.

[...] Labai keistas buvo jos vardas,

           Žmonės Babele šaukė.

           Kai perskaitė, kas ta Babelė,

           Pasijuto mažiau kaltas.

           Be reikalo. Kartą ilsėjos po dienos darbų.

           Kai per batvinius atėjo Babelė ir pravirko:

           jeigu aš plyta, įmūryk mane į Babelio bokštą…

           Veltui ieškojome, prašapo abu kaip į rūką – – –

                                                                                 („Nutikimas“, p. 56)

Moteris, jį, nebrandų ir nedrąsų, prisitraukusi ir pasiėmusi. Toji pati moteris, po daugel metų sutiktoji, nebe gražuolė, nebe nendrė, o ir pats, tiesą sakant… Eilėraštyje „Širdsopė“ ji – krypuojanti žąsis.

Ak, apie kūniškąją poeziją mes juk žinome beveik viską. Drįstu sakyti, kad moterų kūryboje ji drastiškesnė, supainiota, pinkli, ne mažiau skaudi, dažnai neestetiška, keista, perėjusi pragarus.

Kokia gi Elmiškio erotinė poezija? Tai negrabaus (tyčia?) meškino, pasiuntančio iš aistros ir staiga palenkiančio galvą paglostymui, poetinės raiškos žiežirbos, blykstelėjusios eilėraščių rinkinyje „Nuotraukos vietoj“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2002): „Slyvos prisirpusios kaip mergos, / kriaušė – po meilės apsnūdusios moterys, / atitempia Jonas Ž. Prakaituodamas kopėčias / ir aikteli: tarp debesų – blauzdos…“ („Sodas“, p. 40). Galėčiau sakyti, kad ir po 23 metų Vidmanto poezija tebebyloja agrarinį kūniškąjį šiurkštumą. Tačiau tikrai – ne tik! Tai tėra vienas iš atpažįstamų Elmiškio lyrikos tonų. Kitas tonas, kaip didžiausias kontrastas berniškam, per daugel metų taip ir nenusiraminusiam, kandžiam vyro / moters trauką ir priešpriešą atveriančiam poetiniam įvardijimui, pačia įstabiausia tylia intonacija suskamba slaptingai ir ramiai, švelniu šventos meilės pianissimo. Galbūt tai rūpestingai saugomas prisiminimas. Ar vizija, netapusi realybe. Būtent ji, toji paslaptis, mane pavergė dar tuomet, kai knygos „Atsimokymas“ būsimieji puslapiai buvo publikuojami „Metų“ mėnraštyje. „Kur susirasti švelnumo kambarį, / kai skersvėjai tranko duris?..“ – klausia pačiame pirmajame „Atsimokymų“ eilėraštyje autorius. Ir tuo apnuogintu klausimu iškart paperka, aš patikliai leidžiuosi vedama per keturis rinkinio skyrius. Dažnai sulaikiusi kvėpavimą, kartkartėmis pasišiaušdama – „ar būtinai to reikėjo?“, genama noro pažinti artimą / eilėraštį arba pasilygindama: taip nemokėčiau. Būti su knyga drauge ir jos neužversti – „šiam kartui užteks“ – yra dovana skaitytojui.

Lyg vanduo, perbrauktas paukščio sparnu, – tokie atrodo sulaikytos aistros, ilgesio ir meilės (buvusios?) eilėraščiai. Parašyti lyg grigališkasis choralas su jam būdinga derme. Ne romansai… „Atverties valanda, buvimo palaima, / nes mumyse griežia visi atsakymai. / Tačiau užtenka proto neklausti. / (Klaustuką nutrinu.)“ (p. 54). Galėtų būti kunigas, pagalvojau ir šyptelėjau. O dabar jau ir kunigiškai lyrikai leidžiama šiek tiek daugiau, nei sau leido ankstyvieji lietuvių kunigai poetai. Gal tik nusistebime pamiršdami, jog kunigas irgi žmogus, o kūryba įgalina išlipti iš dogmų ir išsilaisvinti, joje tai, kas norima, geidžiama, tampa vidine tikrove. O argi svarbi ir kita? Vidmanto poezijos lyrinio vedlio aistra ir ilgesys atveriami vos vos, bet netrunki išgirsti, jog už atverties – gyvybės ar mirties klausimas:

Tavo citrinos spalvos drabužiai,

           tavo kūnas – žievelė ir sultys…

           Per atstumą, per galimybę nebūti.

(p. 75)

Tarp visų keturių Elmiškio eilėraščių rinkinių – platūs laiko intervalai. Penkeri, septyneri ir daugiau metų. Poetas neskuba. Ir gerai daro: apie meilę, laikinumą ir mirtį, žinome, daug parašyta. Tik apie tai ir rašyta. Reikia autentiškos patirties, ji, tarkime, Vytautui Mačerniui tilpo į 23 metus. O kiek prireiks mums, tau ir man, Vidmantai, metų, kad galėtume – glaustai ir gelmingai prarastą laiką suverždami paversti poezija; kad kūryboje nušvistume iki galo ir visa, kas skirta, aprėptume? Tikiuosi, mes dar turime savo krepšelyje valandų. Pašaukimas – viena svarbiausių pareigų. Triviali konstanta, bet ją primenu Elmiškio poezijos (ne visada lyriniam) herojui: nesustok su šia knyga, nenusiramink, pasiutęs aukštaiti, nepadėk taško. Nė vienas nežinom, kas mūsų laukia – Dangaus karalystė ar Šeolas. Linkiu drąsos nerti ir panirti iki dugno savęs negailint, kaip šiame, paskutiniame, rinkinio eilėraštyje:

           Į juodžemį iki alkūnių… Parklupęs
laukiu, kol tamsa įsiskverbia į panages.
Nulūžta vienas kitas nagas, skauda,
tačiau svarbiau kas kita –

           sumyšta gelmių syvai su krauju.

           Esu sargus sau nuo savęs,
kuomet mėnulis, vėjas, aš ir jūs
gurkšnojam nakties slaptį
ant slenksčio esaties –

           be apribojimų orkestras sielų, be.

                                                                  (p. 90)

Tačiau maža kas ko nori ir ko linki. Per visus penkis poeto eilėraščių rinkinius – pradedant „Gervės plunksna“ 1997-aisiais ir sustojant ties 2024 metais išleistu „Atsimokymu – į akis krenta pašiauštas kūrėjo „kailis“, kurį jis atvirai demonstruoja, nepaisydamas bėgančio laiko ir patirties. Regis, Vidmantas atrado savo kūrybos metodą: poetas atveria širdį, o paskui pats sau parodo špygą. Lyg paneigdamas savo jautrumą. Man gal mieliau žvelgti į tą atlapotą širdį. Galbūt geisčiau išgrynintos, karščiu ir neviltimi iki baltumo nusvidintos Elmiškio lyrikos. Stipriai suveržtos, dinamiškai augančios iki sprogimo, neleidžiančios atsikvėpti, smūgiuojančios skaitytojui į paširdžius. Ir išmintingai „išsirišančios“ knygos pabaigoje. Tokios be taupymosi, neatskiestos šposais, publicistiniu žodynu ar sociumo detalėmis. Gal kai ko atsisakyčiau teksto dramatizmo dėlei, vien auginčiau egzistencinio nerimo įtampą. Daryčiau „kietą“ knygą. Tačiau šitai rašydama ir piršdama tuoj pat susivokiu, kad taip norėčiau perdaryti patį poetą pagal savo modelį. Ir tuomet Vidmantas Elmiškis kažin ar bebūtų toks, koks jis yra. Ar beliktų aštrus, pašaipus, neatsargus, kandus ir nenuspėjamas? Elmiškio pasišiaušusi kūrybos dvasia man tokių triukų neatleistų! Juk ji ir yra pagrindinė autoriaus poezijos šeimininkė.

Vidmanto kūryba – be imitacijų. Be kultūrinių ar religinių citatų, pasikliaujant autentiška patirtimi. Kai kur gal skambteli Algimanto Mikutos poezijos ritmai, tonai, žinoma, ne kartojimas. Betgi ir dvasia jie artimi – prasmių apvertimais ir paradoksais, tik Vidmantas veik nerašo rimuotų tekstų.

Kodėl ir kuo man svarbi Elmiškio lyrika? Joje daug ir aistros, ir ramybės. Ir nevilties. Ir gąsdinančios nebūties, tuštumos vėrimosi. Knyga „Atsimokymas“ liudija krikščionišką laikyseną: jos pasakotojas moka džiaugtis ir branginti kasdienius dalykus, jis susitaiko su žmogaus galimybių ribotumu ir iš to nedaro tragedijos. Autoriaus eilėse skamba dėkingumas gyvenimui.

Kažkada poezijos knygoje „Nuotraukos vietoj“ Elmiškis parašė sukrečiantį eilėraštį „Potvynis“, jame kiškutis negrįžtamai nuplaukia ant ledo lyties. Ir nors čia aptariamuose tekstuose po daugiabučio langais laigo „neatpažintas dinozauras“, juo nepavirto Vidmanto lyrikos vedlys. Jis tebėra tas raudantis vaikas, paguldytas į mirusio žilabarzdžio lovą („Savisauga“, p. 33).

O kiškutis, pasirodo, nežuvo. Jis pasiekė kitą krantą, tą, kur, anot 23 psalmės, tamsiausi slėniai, žalios pievos ir ramūs vandenai. Tesigano!