…ne vieta, bet erdvė. O tiksliau – erdvės ir laiko įvykis, reikšmių visuma, išgyvenama ir kintanti. Taip, kaip Inga rašo savo straipsnyje („Miestas kitaip: erdvė Giedros Radvilavičiūtės esė „Racionalūs sprendimai“), kuris, anot Jurgos, vienbalsiai ir be prieštarų buvo išrinktas geriausiu „Literatūros salų“ Metų straipsnio rinkimuose.

Ar tai reiškia, kad geografinė vieta tuomet nustoja reikšmės? Juk „Salos“ vyko Liškiavos vienuolyne (dabar – Liškiavos kultūros centras), kur Švč. Trejybės bažnyčioje (dar vadinamoje Lietuvos baroko perlu) vargonavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Čia jis susipažino, o vėliau joje ir susituokė su Adele Radmanaite. O be to, viena dažniausiai keturdienio seminaro dalyvių reiškiamų emocijų irgi buvo susijusi su vieta – antai kokia ji nuostabi ir užburianti.

Šios vietos epicentras bažnyčia (kuri stovi ant Bažnyčios kalno, Bažnyčios gatvėje) „Salose“ tuo pat metu buvo lyg ir nematoma, nes „Salos“ ne tam skirtos, ir ta, nuo kurios sunkiai pavykdavo nukreipti žvilgsnį, – vis norėdavosi į ją žiūrėti, lyg ne tu ją savo akimis mylėtum, o ji savo romiu buvimu tavo varganą egzistenciją išbaigtų. Viliojantis nejaukumas. Arba lyg štai turėtum netikėtą progą spoksoti į savo slaptą įsimylėjimo objektą, kai ji to nemato, – vėl ir vėl patiri tą barokinį sruogos nuvingiavimą, kupolo spindesio šypsnį, kol ji (ne)tikėtai įbeda akis į tave, ir tau susigėdus savąsias belieka besti šonan. Jos švelnus rausvumas blankiau ar rūsčiau pamėlynijusiame, priklausomai nuo susikaupusio lietaus kiekio, dangaus fone ir guodė, ir neramino.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotrauka

Daugiau nei prieš dvejus metus Liškiavos vienuolyne buvau apsistojusi rekolekcijoms. O šiemet per „Literatūros salas“ buvau toje pačioje vietoje, bet jau kitoje erdvėje, kitomis reikšmėmis išgyventoje. Ar tai ir yra erdvės ir laiko įvykis, apibrėžiamas šiuolaikinės geografijos teorijos, apie kurią kalba Inga?

„Literatūros saloms“ šiemet dvidešimt (studentiško amžiaus, kaip savo prakalboje tarstelėjo Mindaugas), man jos pirmos. Ieva, su kuria susipažinau Filologijos fakultete vykusiose recenzijų rašymo dirbtuvėse, pasiūlė dalyvauti. Suabejojau, ar ten man vieta, bet Giedrei paraginus važiuok, važiuok, pamatysi, kaip ten viskas vyksta – netrukau apsispręsti. Vis dėlto ir dabar, rašydama šį tekstą, nesu tikra, ar aš tinkamiausias žmogus tai daryti – aprašyti filologų seminarą. Nesu susijusi su filologija ar su Filologijos fakultetu, dalies dalykų, apie kuriuos buvo kalbama seminare, nesupratau ir neretu atveju, ten būdama, pasijaučiau esanti „ne prie ko“. Matyt, ne kartą tai pakartojau, nes Beata galiausiai sureagavo tu nesi „ne prie ko“, jau nustok taip sakiusi. Ir aš nutilau. Vienas iš tų retų atvejų, kai veik dvidešimčia metų jaunesnis žmogus pasirodė besantis ir dvidešimčia metų brandesnis. Dar po kelių minučių, pasigirdus atpažįstamiems ritmams, nebesusilaikiau – lyg išsviesta spyruoklės palikau ant šeimynnamio (vieno iš vienuolyno ansamblio pastatų) laiptų besišnekučiuojančias Beatą ir Agnę ir šoviau į salę, kur išskyrusi kažkieno sukibusias rankas savosiomis jas vėl sujungiau. Įsiliejau į muzikos, kūnų ir erdvės išgyvenimą. Ir tai buvo kone paskutiniai paskutinio „Salų“ vakaro energijos pliūpsniai.

O toji energija buvo išdeginta preciziškai suplanuotuose, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio vykusiuose pristatymuose, diskusijose ir pasilinksminimuose. Tik trečiosios dienos išvykoje visiems buvo įteiktos dvi trumpos, programoje įvardintos kaip „Pietūs ir laisvas laikas Druskininkuose“, valandos. Ir patikėkite, su goduliu jos buvo įsisavintos!

Čia, Druskininkų miesto viešojoje bibliotekoje, pranešimus skaitė Nida, Neringa, Jurga ir Vilius. Vakarais prieš tai Neringa vienai kitai valandai vis pradingdavo – dailino pranešimą ir jaudinosi tokia buvusi artima, bet dabar nutolusi tema, ar pavyks pasakyti viską, kas svarbu (jos pranešimas – „XX a. II p. lietuvių poezija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tinkle“, VDU). Jurga antai pristatė Dianos Glemžaitės atvejį („(Ne)pažintos patirtys partizanų kūryboje: Diana Glemžaitė“, VU). O Viliaus pranešimo apie dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes tiriant tekstus detales („Vinco Krėvės kraštovaizdžiai“, Krokuvos Jogailaičių universitetas) daug kas skrupulingai žymėjosi bloknotuose.

Su Nida (josios pranešimas – „M. K. Čiurlionis didžiųjų klausimų akivaizdoje. (Ar Fin-de-Siècle implikavo Baroko jausenas?)“, LLTI) persimečiau keliais žodžiais Liškiavoje, dar prieš važiuojant į Druskininkus. Ji teiravosi, ar buvau ekskursijoje po vienuolyną, ir prašė atpasakoti, ką įdomaus būsiu sužinojusi. Pradėjus blevyzgoti apie vestuvių metu bažnyčioje ant širdies, esančios už altoriaus, nutūpusį balandį (regis, šis gidės papasakotas epizodas man paliko įspūdį), savo pašnekovės akyse išskaičiau, kad ne ten pataikiau. Savo įvaizdį bandžiau taisyti stengdamasi prisiminti dar ką nors iš Martyno skaityto pranešimo („Dominikonų Švč. Trejybės konventas Liškiavoje: įsteigimas, veikla, likimas“, VU). Nesėkmingai… Tad padariau, ką galėjau geriausia, – mėginau kuo tiksliausiai nurodyti, kaip viename iš trijų vienuolyno teritorijoje esančių pastatų (pasiklysti neįmanoma) rasti muziejų, ir nulydėjau skubiu žingsniu jojo link benuplaukiančią Nidą.

Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

O prieš kelias dienas, tik atvykus į Liškiavą ir suvalgius nejuokingo dydžio puikius pietus (beje, liaupsės maistui nesiliovė ištisas keturias dienas: ar tai būtų kopūstų sriuba kokia skaniii!, ar kugelis oho!, ar neišsenkantys ąsočiai giros kam pakartot?), vaizduotę kuteno Eleonoros pranešimas apie piktąjį literatūros kritiką Zoilą („Pavydus, kvailas ir pakartas: literatūros kritiko Zoilo figūra XVI–XVII a. LDK knygose“, LLTI, VU). Toliau kalbėjo Laima („Postkuravimo impulsai ir išlydžiai: parodos parodose ir kuravimas kaip performansas“, VDA), kurios kaip visada įdomu klausytis, o Edvardo („(Ne)pabėgti nuo Čiurlionio: Žurnalas kaip kritinis lęšis“, The New School for Social Research NYC, ŠMC) auditorijai peržiūrėti pasiųstas žurnalas iki mano flango taip ir neatėjo!

„Salų“ erdvė buvo išgyventa ir poezijos skaitymu, klausymu. Sigito Gedos – žiūrėjome „Teisingojo žodžio maldą. Sigito maldą per šventą Bernardą“ (1991). Paulius (VU) kitą dieną moderavo S. Gedos poezijos analizės dirbtuves. Kornelijaus Platelio – kurį taip puikiai prakalbino Agnė Cesiulė (vėliau sakėsi, būtų galėjusi jį kalbinti kad ir dar dvi valandas). Ir jau sutemus minėto šeimynnamio prieangyje susirinkusių seminaro dalyvių poezijos, skaitomos iš atminties. Kai kurių skaitovų atmintis, išsitęsusi į mobiliųjų telefonų aparatus, metė šviesą atgal ant skaitančiųjų. Rodėsi, lyg juodą nežinojimo naktį savo nušvitimu pagaliau įplėšę pranašai. Ten pat, šiauriui košiant plonus vasariškus rūbus, klausėme – ką daryti su atmintimi, kuri skaudina.

Kažkurią kitą „Salų“ dieną betono klostėmis pradėjo Inga („Barokas ir betonas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“, VU) ir toliau viskas ėjosi lygiai taip svajingai: Giedrė kvietė išgirsti I. Šeiniaus tekstus („Nuo Beethoveno iki Čiurlionio: muzika Igno Šeiniaus tekstuose“, VU, Sapiegų rūmai), Ieva pristatė muzikalią V. Kudirkos asmenybės pusę („Vincas Kudirka ir muzika: Verdis patiko, Vagneris nelabai“, VU), o Gintarė mus lydėjo spalvomis („Spalvų ekstazė lietuvių poezijoje ir Čiurlionio pėdsakas“, LLTI). Agota įterpė musę („Musė veda Madoną, Mergaitė – aklą Minotaurą: mįslės, paslėptos modernizmo poetų ekfrastiniuose tekstuose“, VU), ir tos dienos studentų pievą uždarė Martynas („Literatūros kritika socialiniuose tinkluose: motyvai, savivoka, santykiai“, VU). „Salų“ senbuviai atkreipė dėmesį, kad studentų pieva (studenčių / -tų pranešimų sekcija) iš pievos kas metai ėmė keltis į palapinę, o galiausiai ir į vidų. Šiemet visi pranešimai buvo skaitomi toje pačioje erdvėje, kuri taip ir nepavargo nuo ją pripildančių nereikšmingų garsų: šlamėjimo, šnabždesių, nuo skreito, kėdžių ar iš rankų vis išslystančių mobiliųjų telefonų trinktelėjimo į grindis. Ir aš pati toj pievoj buvau, ramunėles uostinėjau, alų midų gėriau („Moteris kaip kìta“, University of New South Wales AUS).

Kartu su manimi po pievą dar vaikštinėjo Gustė („Genealoginis pasakojimas Akvilinos Cicėnaitės romane Tylos istorija“, VU), taip pat Beata („Subordinuoto vyriškumo reprezentacijos Karolio Baublio poezijos rinkinyje Geležinė vėjarodė“, VDU), su kuria iškart susidraugavome, nes abi jautėmės lyg atskira salelė su pranešimais apie seksualumą. O pievos perimetrą jos užbaigė trise: Monika („Iniciacijos ir mirties ritualai Antano Škėmos novelėse“, VU), Miglė („Posthumanistinis žvilgsnis į Romualdo Granausko apysaką Jaučio aukojimas“, VU) ir Kornelija („Kodo poetika: apie vabalus, web dizainą ir kitus filologinius eksperimentus“, VU). Tiesa, juk dar nepaminėjau aną dieną vykusios diskusijos („Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: šiuolaikinio literato vieta visuomenėje“). Jos moderatorė Akvilina kalbino Neringą, Laimą, Rūtą ir Mindaugą. O pranešimų prisunkusias, pilnas natas seminare keitė pasilinksminimų aštuntinės – šokiai ir studenčių organizuotas protmūšis (jau nebeužmiršiu azartu užsiliepsnojusių Aistės akių!).

Ir turbūt tik paskutinę dieną užčiuopiau tai – sinergiją, susidariusią iš vieną erdvės ir laiko įvykį sukūrusių studenčių / -tų, dėstytojų, mokslininkių / -ų ir besidominčiųjų. Noras pabūti kartu ne tik kritiškai reaguojant į pranešimus, bet ir einant pasivaikščioti ar tiesiog prisėdant šalimais paplepėti.

Ar „Literatūros salos“ ir reiškia tai? Susibūrimą draugėn ir plūduriavimą kažkur vidur ežero, kol povandeninės srovės atskirs, atplėš, neš kitur, o tada jau bus galima jungtis ir prie kitų salų. Žadėjau paklausti organizatorių (Aistės, Akvilės, Ievos ir Evelinos) apie „Literatūros salų“ pavadinimo kilmę, bet šis klausimas taip ir pasimetė tarp visų kitų nepaklaustų, tarp atsitiktinai, specialiai ar tarp taip ir neišdrįstų užmegzti pokalbių, šyptelėjimų, tarp labo ryto palinkėjimų.

Rodėsi, kad Liškiavos vieta įrėmino „Salų“ erdvę ir laiką privalomame judėjime vertikale. Nors salõs sąvoka, atrodė, siūlytų kitą trajektoriją – aplink. Tiesa, buvo ir tokio judėjimo – aplink bažnyčią, aplink kapines, aplink maisto stalą (ypač naktį), žemyn, kioskelio link. Ak, na štai! Žemyn! Jei buvo leistasi žemyn, vadinasi, turėjo būti ir kilimo aukštyn. Taip ir buvo. Kas nakčia nelipo į bažnyčios chorą ar dar aukščiau, į kupolo galeriją, prieš tai nenusileidę į kriptą aplankyti numirėlių? O jei to nedarė, tuomet beveik neabejoju, kad laisvu laiku (kurio buvo taip skurdu!) aukštyn žemyn kopinėjo Liškiavos piliakalniais. Nuo kurių ir perlas, ir upė, ir kelias, ir neišmatuojama erdvė visai nedievobaimingiems svaičiojimams. O jei nepakako kriptų ir piliakalnių žemumų, buvo galima bristi gilyn į patį Nemuną. Paulius sakė srovė stiproka, gerai, kad nepagavo. Na, o jei neteko skalauti nuodėmių Nemune lyg Gange, tai tikrai padarė lietus. Dar pačią pirmą dieną, kai autobusas sustojo ant kelio prie laiptų apačioje, į bažnyčią viršuje, – visi išlipę iš jojo vertė galvas aukštyn ir bandė įsivertinti jėgas kopimui. Tuo pasinaudoję vasaros lietaus lašai neieškojo geriausios vietos veide ir kritę bet kur ant jo abejingai sau ridenosi.

Automobilyje, kuriuo važiuojame į šių metų akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“ (toliau – Salos), esu vienintelė dalyvausianti šiame kelių dienų renginyje ne pirmą kartą, tad bendrakeleivės manęs klausinėja kas ir kaip. Ryškiausiai prisimenu tas Salas, kurias esu aprašiusi, o ypač – kurias aprašiau pirmąsias, kaip vadinu – mačerniškas, vykusias prieš trejus metus Žemaitijoje. Gal dėl ano teksto man keliamo kažkokio tyrumo jausmo, o gal todėl, kad tos Salos buvo po pandeminio karantino ir dar prieš mūsų visų veidus ilgam aptemdžiusį karą, jos man menasi kaip itin gražios – šviesios, laisvos, visa kuo gausios, o labiausiai – gyvos. „Tada Kęstutis Nastopka dalyvavo“, – sakau bendrakeleivėms. „O!..“ – įvertina žavesio jaustuku. Stengiuosi kuo objektyviau nupasakoti, ką Salose anksčiau teko matyti ar patirti, bet vis tiek esu pernelyg subjektyvi. Visa, į ką ir kaip pakrypo mano žvilgsnis ir kas pasiliko atmintyje, ir visa, ką joms pasakoju, plaukia tik iš mano subjektyvių sąmonės ir pasąmonės vingių, iš kurių pastarieji man pačiai nėra aiškiai suprantami. Ir į galvą nešauna, kad pasakojimų apie Salas procesą permąstysiu angažuojama šių metų seminaro temos – autorius ir autorystė. Po dienos literatūrologas Marijus Šidlauskas skaitydamas pranešimą provokatyviai klaus – gal tikruoju pasakojimo autoriumi tampa visa lemiantis suvokėjas? Esą, gal pasakotojas yra veik niekuo dėtas teksto laidininkas, o reikšmes susikuria skaitytojas ar klausytojas. Visgi jis teigs nesąs objektyvus objektas, nes esąs subjektyvus subjektas, o pranešimą užbaigs žodžiais: „Už viską, ką čia šnekėjau, už visas banalybes ir erezijas esu atsakingas tik aš pats.“ Dar po dienos galvoje čiuopsiu giminingas mintis klausydamasi tekstologo Pauliaus Subačiaus pranešimo, kuriame jis svarstys, kad autorius veikiau turėtų būti vadinamas tvėrėju nuo žodžio „tverti (tvorą ar pasaulį)“, o ne kūrėju nuo žodžio „kurti (ugnį)“. Ir tuo metu mąstysiu, kad savo pasakojime (ap)tverdama vienus ar kitus elementus esu ir savo pačios, ir kitų autorių idėjų suvokėja, o kartu ir nesuvokėja, nes aptverdama avį tarsi netyčia aptveriu ir žolę.

Seminaro metu manęs vis kas nors klaustelės, ar šiemet vėl parašysiu tekstą, neva jau tradiciškai esu Salų apžvalgininkė. Muistysiuos, kad kiek galima – tegu apžvelgia kas nors kitas, bet man atsakys, kad kiti rašo kitaip. Su manimi kartu vykstanti ir pranešimą apie dailės kūrinių autorystę Baroko epochoje skaitysianti menotyrininkė Aistė Paliušytė-Lugovojienė teigs, kad barokiniame laikotarpyje autorinė maniera buvo laikoma ydingu reikalu. Nes ne pagal taisykles. O jei visi laikytųsi taisyklių, tą patį žmogų nutapytų taip pat, tai yra taip, kaip jis atrodo iš tikrųjų. Dabar gi manome, kad ydinga būtų neturėti savitos manieros. Ir nors man nesinorėtų tęsti savo gal jau besitiražuojančių banalybių ar erezijų apie Salas, pagunda manieringai tverti nugalės.

Salų, į kurias kasmet renkasi filologijos ir jai artimų mokslų akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė, Marijaus Šidlausko apibūdinama kaip simpatinga ir supratinga auditorija, žavesys yra ir tas, kad kaskart jos rengiamos kitoje vietoje ir atvykimas atlieka pažintinės kelionės po Lietuvą funkciją, juolab kad vasarą Lietuva labai graži. Šįsyk vykstame į Karalkrėslį Vilkaviškio rajone. Protarpiais nužvelgiu pakelės lygumas, plačias jų ražienotas plikes ir dar nenukultų kultūrų laukus, tirštai apdengtus nusvirusiomis kviečių galvomis, – derlingos žemės. Ir nors šiųmetinių Salų tema nesiejama nei su vienu konkrečiu iš čia kilusiu rašytoju, nei su jokia konkrečia rašytoja, vis dėlto šis kraštas ir jo apylinkės – mūsų literatūros autoriais gausiai apdovanotas lopšys, kuriame suposi Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Vincas Pietaris, Pranas Mašiotas, Albinas Herbačiauskas, Juozas Tysliava, Antanas Vaičiulaitis, Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė, Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė ir dar kažkas, ką būtinai praleidau. Salose diskutuodami apie kultūrinę rašytojų biografijų recepciją ir biografines klaidas (arba klaidas biografijose), mokslininkai sutars, kad kaip tyrinėdami literatūros tekstus turime atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo tie tekstai buvo parašyti, taip bene būtų sąžininga vertinti ir autorių biografijas – gal tai, kas dabar yra nenormalu, tuomet buvo priimta kaip normalu. Nors kai kurie poelgiai jokiais laikais nelaikomi normaliais ir juos pateisinti būtų per sunku.

Karalkrėslyje į sodybą susirinkę seminaro dalyviai prie pietų stalo skaičiuoja, kelintos yra šitos Salos, prisimena vienas, kitas. „O ar Kęstutis Nastopka yra dalyvavęs?“ Taip, mačerniškose. „Ach, tiesa!“ – ir prisimena profesoriaus maudynes ežere bei jo pranešimą apie Mačernio „Penktąją viziją“. Po kelių minučių sužinau, kas įvyko. Atvykdami į Salas dalyviai savuose mobiliųjų ekranuose perskaitė žinią, kad veik visų čia besirenkančiųjų dėstytojas, kai kurių Mokytojas iš didžiosios raidės, semiotikas ir daugybės literatūros kritikos tekstų autorius Kęstutis Nastopka tąryt iškeliavo į amžinojo atilsio pasaulį.

Man jis nedėstė, bet taip ryškiai jį prisimenu iš tų Salų – kaip jis ateina išsimaudęs ežere ar kaip aš einu jam iš paskos tuo miško takeliu nuo Vytauto Mačernio kapo. Bendrakeleivėms jį minėjau dar nežinodama to, ką dabar žinau. Tačiau dabar tai įgyja visai kitą prasmę, uždeda man pačiai netikėtą, bet dabar taip logišką akcentą – man dabar atrodo, kad aš pasakiau visai ką kita, negu tada maniau norinti pasakyti. Man dabar aišku, kodėl mačerniškos Salos man tokios gražios.

Salų atidarymą pradedame tylos minute, per kurią, regis, ne vienam gerklėj užstringa graudulio gumulas. Bet pirmojo plenarinio pranešimo prelegentė literatūrologė Nijolė Keršytė savo kalbėjimą pradeda skaidrinančia mintimi, kad literatūrą, o tiksliau – semiotiką vadinęs linksmu mokslu Nastopka matydamas mus čia nukabinusius nosis pasiūlytų „kitaip pasižiūrėti į šį reikalą“. Tad ir savo pranešimą – taip jau, sakykim, šmaikščiai sutapo – pavadinimu „Autorius ir mirtis“, kuriame kalba apie įvairius nesusipratimus neatidiems skaitytojams interpretuojant Roland’o Barthes’o straipsnį „Autoriaus mirtis“, ji dedikuoja Kęstučiui Nastopkai. Prieš porą metų į Salas atvažiavusi atsiimti organizatorių įsteigto apdovanojimo už geriausią metų akademinį straipsnį, Nijolė Keršytė iškart tapo aktyvia Salų dalyve – atrodo, buvo čia nuo pat pradžių pradžios. Ir šįsyk ji kaip niekas kitas įneša į seminarą daug guvumo. Bene po kiekvieno pranešimo turi ko paklausti, ką pakomentuoti, į ką atkreipti dėmesį, judrina ir gyvina mokslinę diskusiją.

Tačiau gedėjimo procesas neišvengiamas. Per visas Salų dienas tylos minutės atsikartoja lyg aidas, kaip kažkas pasako, vis ištinka pauzės. Tai tarp noro provokuoti ir replikos, tai tarp atsakymo ir naujo klausimo, tai tarp perskaitytų eilėraščių „Poezijos iš atminties“ vakare. Po pranešimų sesijų be šurmulio judam į atokią palapinę, kur mūsų laukia gyvybiniai resursai – maistas ar kava, o kitame sodybos pakrašty įrengtoje pavėsinėje be triukšmo vakarojame pildydami socialinius rezervuarus. Negirdėti aršių ginčų, šūksnių, aižaus taurių skambesio. Nešokame. Paskutinį Salų vakarą sodyboje lieka vos daugiau nei dešimt saliečių, nes daugelis išvyksta norėdami spėti į rytojaus laidotuves, ir vietoj šokių mes, likusieji, žaidžiame studentų pasiūlytą žaidimą „Kontaktas“, kurio metu norėdamas įminti kurio nors žaidėjo sugalvotą žodį turi per užuominas užmegzti kontaktą – minties ryšį su kitais. Iš esmės reikia atpažinti, ką gi kitas nori pasakyti. Ir koks džiugesys apima, kai tai pavyksta, ir kaip garsiai juokiamės iš savo ribotumo ir klaidų! Ir kaip nesijuokti – antai Kristijonas Donelaitis, kaip savo pranešime pasakojo lietuvių literatūros istorikas Vaidas Šeferis, Tolminkiemio krikšto metrikų knygoje grįždavo prie ankstesnių savo tekstų, komentuodavo, taisydavo klaidas, kurių būdavo privėlęs, ir palikdavo prierašus: „Ir vėl suklydau. Man ne gėda prisipažinti. Įpėdini, ir tu taip daryk.“

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Vis dėlto ramios ir santūrios man atrodo šitos Salos, tokios neįpareigojančiai jaukios, lydimos, man regis, neįprasto tokio pobūdžio akademiniams sambūriams jausmo, kai gera kartu patylėti.

Dar vieną tylos minutę arba alegorinę kolektyvinės autorystės ribą patiriame vienos dienos išvykoje į Kudirkos Naumiestį, kai pasibaigus pranešimų sesijoms ir ekskursijai po Dr. Vinco Kudirkos muziejaus (taip užrašyta ant pastato, su „Dr.“) ekspozicijas gidas nuveda mus į tą vietą, kur paskutinius savo gyvenimo momentus praleido „Tautiškos giesmės“ autorius, o paskui į mūsų šalies ribą – ant tilto, skiriančio Lietuvą nuo ne Lietuvos. Tiltai jungia, o šis skiria. Žemai, abiejose upės pusėse pievos vienodai žalios, gamta lyg niekuo ir nesiskiria, tik skiriasi civilizacijų ženklai. Vidur tilto ant grotinių vartų iš mūsų pusės nutiesta nauja koncertinos viela, o iš jų pusės apraizgyta surūdijusiais metaliniais siūlais, susivėlusiais ir išsitaršiusiais lyg babų jagų plaukai. Gidas perspėja, kad tuojau pat turėtų prisistatyti pasieniečiai patikrinti, ką čia darome. Visada atvažiuoja patikrinti, tačiau ne šįsyk, matyt, mes jiems neatrodome pavojingi.

Nuo tos nemalonios ribos atsitraukiu tik per maudynes, kai mums grįžus iš Kudirkos Naumiesčio į sodybą su keliomis profesorėmis ir docentėmis sukaitusius kūnus gaiviname vietiniame tvenkinyje. Įsikibusi gelbėjimosi rato plūduriuoju drungname vandens paviršiuje – giliau justi, kaip ima kojas gelti, ir nežinia, kur ta giluma baigiasi. Nesu tvirta plaukikė, tačiau čia su jomis, tomis mokslo moterimis, jaučiuosi saugiai. Ir ne dėl rato, o todėl, kad ne gėda, jog man reikia rato.

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Akademiniame lauke literatūros tyrinėtojų moterų yra daugiau nei vyrų, bent jau Salose ne pirmąsyk matau akivaizdų skirtumą. Apie moterų kūrybą kalbama dažnuose Salų programos pranešimuose, o šįsyk kūrybos vakare, į kurį įprastai yra kviečiamas koks nors vienas autorius ar viena autorė, vyksta „Moterų skaitymai“ – scenoje savo tekstus skaito ir į moderatorių klausimus atsakinėja trys rašytojos: Agnė Žagrakalytė, Akvilina Cicėnaitė ir Laima Kreivytė, kurios šalia to, kad yra kūrėjos ar tvėrėjos, yra ir kultūrinių, meninių reiškinių ar procesų tyrinėtojos. Tačiau įšventintųjų autorių olimpe tikrai dar ne šįsyk įveikiame atstumą tarp lyčių kiekybinės išraiškos. Kaip sako Laima Kreivytė, rašytojos ar apskritai menininkės iš praeities į kanoną ar premijavimo lauką įtraukiamos pavieniui ir net jei dabar abiejų lyčių autorių būtų įtraukiama po lygiai, visuotinai pripažintų moterų disproporcija kultūroje ar mene yra tokia milžiniška, kad nežinia, kada sąrašuose į lyčių skaičius nebekreipsime dėmesio. Vien todėl, kad tai, kas dabar yra nenormalu, anksčiau buvo priimta kaip normalu. Šiam vakarui atliepia ir kitą rytą literatūrologės Solveigos Daugirdaitės skaitomas pranešimas „Nesamos autorės“, kuriame ji pristato kartu su Loreta Mačianskaite ir Dalia Satkauskyte atliekamą tyrimą apie 1962–1972 metų kartos moterų kūrybinės ar profesinės veiklos trikdžius, stabdymą, nuvertinimą. Tyrime atliekama daugybės tos kartos moterų apklausa, visgi dėmesį patraukia ir tai, kad dalis potencialių respondenčių atsisako dalyvauti. „O pati dalyvauji?“ – po pranešimo prelegentės klausia bendramintės. Ji teigia dalyvaujanti kiekviename interviu, su kiekvienu klausimu. Kažkas tarsteli, kad ji šiame pranešime, šiame tyrime juk kalba apie save. O man pasirodo, kad lyg apie mane kalbėjo, kas, kad gimiau pavėluotai, klausydamasi pranešimo jutau, kaip širdis plaka ir protas pulsuoja solidarizacijos ritmu – I’m Every Woman.

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Važiuodama namo imu avansu ilgėtis šitos simpatingos ir supratingos auditorijos ir mąstau, kažin kiek man pačiai dar atrodys normalu į Salas atvažiuoti be „statuso“ – nebesu studentė ir vargu ar kada tapsiu dėstytoja, negaliu vadintis ir rašytoja, nes neišleidau nė vienos knygos. Bet pagaliau man Salos tampa tokios artimos ir savos, kad nė akimirkos nepasijuntu pakliuvusi čia atsitiktinai ar per nesusipratimą ir nebesu nei atskira sala, nei „kitokia, kita“. Jaučiuosi taip, lyg Salos būtų buvusios ir šiek tiek apie mane.

– Kaip jaučiatės? – paskutinį „Literatūros salų“ vakarą klausia manęs Mindaugas Kvietkauskas, šio literatūrą ir su ja susijusias sritis tyrinėjančių mokslininkų bei studentų sambūrio sumanytojas ir įkūrėjas.

Akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“ (arba tiesiog „Salos“) vyksta jau 18-ą kartą ir organizacinį vairą jau perėmę buvę studentai – dabar jau dėstytojai, kviečiantys čia savo studentus, tačiau pirmtakas visada dalyvauja ir visada „Salų“ dalyvių draugiškai klausia, kaipgi jaučiasi čionai atvykę.

– Kaip namie, – išgirstu savo spontanišką atsakymą ir pati nustembu taip atsakiusi.

●

O ko ne kaip namie? Turiu omenyje namus tradiciškai suvokiamoje tėviškėje, kaime, į kuriuos vasaromis sugrįžti iš miesto. Pasitiktas ir priimtas, kol lauki kitų atvykstančių, bandai žvilgsniu aprėpti pievą ir po slėnį išsibarsčiusias rąstines gryčias. Ana ten, šlaito papėdėje, – ežeras, į kurį einam maudytis – vėsinti nuo saulės ir įspūdžių įkaitusių galvų. Lyg į darbymečio talką buriamės į vieną salę, kur vyksta pranešimų sesijos ir kiti renginiai. Paskui susėdę prie ilgo didelio stalo valgome gardų sodybos šeimininkų ruoštą maistą, o pailsę sulendam su mums priskirtais giminaičiais į jaukius, mediena kvepiančius kambarius gryčių mansardose („ant aukšto“) ir taisomės į šviežiais patalais paklotas lovas. Svarbiausia – „Salų“ žmonės mums pažįstami tarsi kaimynai, kuriuos galbūt ir ne visus esi pamilęs, tačiau pamatęs iškart atpažįsti kaip savuosius. Matyt, į „Salas“ turėjau atvažiuoti penktą kartą (šį kartą vengiu dievagotis, neva paskutinį), kad pagaliau nustočiau jaustis kaip tas „kitas“, su kuriuo literatūriniuose tekstuose susitinka protagonistas. Penktą kartą, Karlai! Kitiems galbūt tiek daug nereikia.

– Kaip taip nutiko, kad prieš dvi dienas aš čia dar nieko nepažinojau, o šiandien jau kažką moderuoju? – šmaikštauja trečios „Salų“ dienos studentų sesiją moderuojanti Vilniaus universiteto magistrantė Erika Nedvecka.

Štai šitaip greitai „Salų“ atžalynas tampa nebe „kitas“.

●

Užtat, būdama nebe „kita“, šį kartą čia susitinku su „kitu“ – įdomiu, gražiu, vertu ypatingo dėmesio ir pagarbos – visgi ne mano – Vilniumi, švenčiančiu 700 metų jubiliejų. Todėl visi šiųmetinių „Literatūros salų“ pranešimai ir diskusijos yra apie Vilniaus miestą ir jo istoriją, jo vaizdinį kuriančius literatūros tekstus ar kaip kitaip susiję su Vilniumi – naujai atrastais tekstais ar tekstų kanonais, archyviniais dokumentais ir žemėlapiais, vaizdine erdve ir kūrybine vaizduote, atminties įprasminimu ir reprezentacija. Klausydamasi apie Šnipiškes, Karoliniškes ar Užupį, apie Vilniaus švarą XVIII amžiuje ir apie XV amžiuje Vilnių aplankiusius „kelionių influencerius“ iš užsienio, apie Bajorą ant ližės iš „Nenaudėlių Vilniaus“ ir apie Sarbievijaus erdves tarp Vilniaus bei Trakų, apie „Vilniaus pokerį“ ir apie „Vilniaus rūbą“, nepatiriu gilaus emocinio įsitraukimo, nebent tik smalsią nuostabą. Jokių vietinio tapatinimosi ženklų ir sentimentų, vien ramus, racionalus pergalvojimas, pažintis, lyginimas, atradimas. Vilniečių diskusijos apie (post)paminklinį būvį man, kaunietei, taip pat skamba kaip įdomi (bet) utopija. Prie pietų stalo pajuokaujam, kad Kaunas galėtų pasiimti aptarinėjamo poeto paminklą, tik manau, kad laimėjęs projektas „sostas-taburetė“ vargu ar derėtų Kaunui. Pati iš savęs juokiuosi:

– Mums reiktų kažko didingiau.

– Gal tiktų paukštis?

– Na, paukštis, jeigu didelis, tai tinka.

Ironiją sau leidžiu ne tik dėl savikritikos ar beviltiškos melancholijos, – kai pripažįstu trūkumus taip pat, kaip pripažinčiau pranašumą, jaučiuosi nesidangstanti kaukėmis ir sau nemeluojanti – man taip lengviau mylėti savo Kauną ir kartu nebūti išdavike, kad Vilniumi domiuosi ir jį mėgstu, kad kartais šito miesto pasiilgstu. Ir Vilniaus žmonių pasiilgstu labiau nei kaimynų. Galiausiai, pasibaigus seminarui, visi „Salose“ išgirsti pranešimai susilies į vieną ištisą ir laturiškai tinklišką mūsų sostinės, o tai reiškia ir mūsų valstybės naratyvą, kuriuo papildysiu savo suvokimą apie pasaulį. Tai viskas tik į naudą.

Rūtos Lazauskaitės nuotraukos

●

Be manęs, rodos, vos keli žmonės atvykę iš tolėliau – literatūrologas (mieliau pabrėžčiau: literatūros sociologas) Marijus Šidlauskas iš Klaipėdos universiteto ir trys jo studentai. Į kitą Mindaugo Kvietkausko klausimą, ar čia, be manęs, yra daugiau studentų iš mano universiteto, atsakau „nėra“ jau be užslėptos gynybinės pozicijos. Šių metų „Salose“ apskritai esu vienintelė iš Kauno, tačiau turbūt jau susitaikiau su tuo, kaip yra. Žinau, kad organizatoriai dėjo nemažas pastangas skleisdami kvietimą į „Salas“, norėdami įtraukti studentus iš kitų miestų universitetų. Pati kviečiau savo aplinkos žmones, bet kviesdama mačiau jų veiduose – neužkibo. Nieko nepadarysi, o ir šiųmetinė tema, kurią suvokiu gal kiek kitaip nei Vilniaus saliečiai, man sufleruoja galimą „neužkibimo“ priežastį ir kartu primena, kad kitas – tai ne aš ir tam kitam nebūtinai turi, o gal net ir negali būti svarbu tai, kas svarbu man.

●

Kad jau Vilniaus tema, tai ir „Salos“ šiemet visai šalia Vilniaus, vos už penkiasdešimties kilometrų, sodyboje Trakų rajone, kas be galo papatogina dalyvių mobilumą. Ne visa valanda kelio automobiliu ir šast – jau dalyvauji sostinėje vykstančiame performanse, šast – į svarbų susitikimą, šast – ir vėl „Salose“. Beveik teleportacija. Žmonių tuo pat metu atrodo ir jaukiai mažai, ir gana daug, nes, regis, nuolat kažkas atvyksta ir kažkas išvyksta, o visą šį migracijų procesą sužiūri organizatoriai, besirūpinantys kiekvieno „Salų“ dalyvio gerove. Šis miestietiškas mobilumo bruožas mūsų mažame bendraminčių koncentrate sukuria nuolatinės kaitos ir gyvasties įspūdį, lyg ir būtume pačiame Vilniuje.

●

– Aš tai dėkinga „Saloms“ jau vien ir už tai, kad čia galim visos susitikti ir pabendrauti, ir ne vien profesiniais klausimais, tiesiog pabūti, pažvengti. Ne tik kaip kai su vienu žmogum susitinki, o visos, – konferencijų salės prieigoje per pertrauką čilinančiai moterų ir merginų grupelei sako antrose iš eilės „Salose“ dalyvaujanti Laima Kreivytė.

Kad ir kaip intensyviai yra sukalta „Literatūros salų“ mokslinė (arba „rimtoji“) programa, čilinimo ir progų išlieti susikaupusį krūvį bei kartu pažvengti čia pakanka – poezijos iš atminties skaitymai, žaidimai, šokiai, neoficialūs vakarojimai ir jau visiškai niekur nereglamentuoti naktiniai pašnekesiai, pavyzdžiui, sąvokų „žąsinas“ ir „dalba“ lingvistiniai aiškinimaisi. Tikiu, kad ne mane vieną čia atvilioja malonios bendraminčių kompanijos galimybė ir netgi galimybė tą bendrystę stebėti iš šalies. O šįsyk „Salose“ atrandu ir labai stiprią moterų bendrystę. Pirmosios seminaro sesijos metu, klausydamasi pranešimų apie moterišką Vilnių ir įžymias istorines vilnietes, susigundau atlikti sociologinį saliečių populiacijos tyrimą ir apskaičiuoti čia dalyvaujančių vyrų ir moterų santykį, tačiau apžvelgusi salę suprantu, kad nėra ką skaičiuoti. Prieš šimtą metų literatūros, kultūros ir mokslo plėtros lauke geriausiu atveju galėjai suskaičiuoti vos 10–15 procentų moterų. Sovietmečiu, kaip pranešime apie Vilniaus daugiabučių kultūrą pasakoja Marija Drėmaitė, moterys architektės buvo įvardinamos tik kaip „planuotojos“, nes „du architektai atėjo ir parodė, kaip reikia dirbti“. Dabar matau beveik priešingą situaciją: taip gausiai čia susirinkusios literatūros, menų ir kultūros tyrinėtojos, profesorės, menininkės, dėstytojos ir studentės, drąsiai uždavinėjančios klausimus scenoje sėdintiems prelegentams, tiek moterims, tiek vyrams. Niekada neatkreipiau į tai dėmesio, bet šįsyk pastebiu, kad „Salos“ yra moteriškosios giminės.

●

– Tikiuosi „švelnios agresijos“, – prieš pradėdama patį pirmąjį šių „Salų“ pranešimą, Inga Vidugirytė cituoja Mindaugo Kvietkausko prieš kelias minutes per sveikinimo kalbą pacituotą Marijaus Šidlausko frazę.

„Švelni agresija“ – tai akademinėje bendruomenėje vienų kitiems išsakomos korektiškos ir konstruktyvios pastabos, pastebėjimai ar patikslinamieji klausimai, kitaip sakant, oponavimas neužsipuolant prelegentės ar prelegento. „Salų“ bendruomenė pernelyg glaudi vykti šiurkščiai agresijai – metai iš metų kelioms dienoms sueidami kartu pagyventi, vieni su kitais savitai suartėjame. Literatūros ir apskritai kultūros laukas Lietuvoje yra gana mažas ir esame daugiau ar mažiau vieni kitų pažįstami, draugai ar bendradarbiai. Ne vienas yra įvardinęs problemą, kad net ir norėdami sužinoti, ką, kito lygiaverčio ar mums autoritetingo asmens požiūriu, darome negerai ir kaip savo darbus galėtume tobulinti, nesulaukiame kritikos, – nes kaipgi kritikuosi darbus žmogaus, su kuriuo pačiam tenka dirbti, bendrus projektus vystyti, o kartais gal ir drauge vakarojant pažvengti. Dar blogiau, kai negauname palaikymo ir pritarimo – požiūris „jei nieko nesakau, vadinasi, viskas gerai“ sąmoningėjančioje visuomenėje tampa atgyvena ir nebeveikia.

„Salos“ yra fenomenas, ir galime tik džiaugtis, kad čia retas pranešimas nesukelia atgarsių, komentarų ar diskusijų, ypač paskatinimo ir padrąsinančių patarimų ne tik sesijų metu, bet ir dar kurį laiką už konferencijos salės ribų. Kiek išties išsprūsta mokslinio intereso agresijos ir kiek ji yra švelni, dažniausiai parodo „Studentų pieva“ – taip vadinama bakalaurantų, magistrantų ir doktorantų pranešimų sesija, per kurią vis pasitaiko koks vienas „suvalgomas“ studentas, o tiksliau, bent kiek man teko matyti, – studentė. Galbūt šis švelnumo akcentavimas seminaro pradžioje (o gal, susigundysiu pajuokauti, itin sotus ir gausus šiųmetinis dalyvių maitinimas) nulemia tai, kad šiemet pasiekimais vyresni akademikai „nesuvalgo“ nė vieno studento ar studentės. Išties neabejoju, kad tuo dėta ir visiškai kitokiais bruožais – laisva drąsa, smalsumu ir pasitikėjimu savimi – pasižyminti jau mano minėto akademinio atžalyno karta: į klausimus atsakinėja išlaikydami poker face, į provokacijas nesileidžia ir patys klausimais apiberia profesūrą. Štai „Studentų pievos“ sesiją ir apskritai visų pranešimų programą užbaigianti prelegentė Monika Kazabuckaitė į bandymą provokuoti atsiliepia su rafinuota šypsena veide:

– Į šį klausimą atsakysiu per šias dienas daug kartų nuskambėjusiais žodžiais – „prie kavos“.

Už tai sulaukia emocingų salės aplodismentų.

●

– Rašau tam, kad pabaigčiau universitetą, – nugirstu iš konteksto iškritusią tobulai paprastą frazę.

Ir suima savotiškas pavydo jausmas. Jau du kartus pabaigusi universitetą, vis prisigalvoju naujų rašymų turbūt tik todėl, kad vis atitolinčiau galutinę pabaigą.

Iš tiesų čia važiuoju dėl labai savanaudiškų paskatų – ieškodama vidinių aplodismentų triukšmo ir motyvacijos kalbėti apie tai, ką esu atradusi savo tyrinėjimuose. Jei ne „Salos“, gal jau seniai viską būčiau metusi. Ir dabar, sėdėdama salėje, užuot graužusi save, kad artėjant dedlainams nerašau, esu mentaliniame online su savo tekstais, užsirašinėju į telefoną sąvokas, mintis, žymiuosi nuorodas ir pati sau save komentuoju. Įdomūs pranešimai savo turiniu, skirtingi tyrimai savo formomis ir prieigomis, charizmatiški prelegentai, diskusijos „prie kavos“. Ne tik ką kalba, o ir kaip kalba. Kasdienėj rutinoj besiknaisiodama po savo tyrimo šaltinių skruzdėlyną ar nusukusi akis į kitokio pobūdžio savus darbus, atitolstu nuo akademinio rūbo, to specifinio kalbėjimo būdo ir stiliaus. O „Salos“ sugrąžina ir įtraukia atgal. Įkvepia ir drąsina.

Bene tiesa, kad kartu valgant nudievinami pranašai, vedliai ir kiti autoritetai – per vakarienę be atvangos kalbu apie savo atradimus žmogui, kuris jau kadais išsamiai ištyrinėjo mano tiriamąjį lauką. Suprantu jo pastabas ir suprantu, kad jam įdomūs mano pastebėjimai, ir taip dar ilgai prie tuščių lėkščių, kol pašnekovas tylomis nurenka indus lyg keisto simbolinio dėkingumo vieno kitam išraišką. Kitąsyk, bandydama dviem trimis sakiniais paaiškinti problematiką ir metodologiją, pasijuntu atsakinėjanti ekspromtu, nežinanti ničnieko, viską pamiršusi, susipainiojusi, pati savimi netikinti. Bet buvimas čia verčia galvoti, formuluoti, pergalvoti, grįsti ir argumentuoti, interpretuoti ir surizikuoti. Panašus potyris ištinka savo atminties brūzgynuose ieškant tinkamo atsakymo ar bent užuominos į klausimą per literatūrinį protmūšį, po kelerių metų pertraukos sugrįžusį į „Salas“. Žiūriu į tuos klausimus ekrane ir galvoju: „Ką aš čia veikiu?“ Ir kai komanda, į kurią per atsitiktinumą patekau, surenka 6 atsakymus iš 10, su vidinės lūzerės jausmu laukiu rezultatų, kol sužinome pakliuvę į pirmąsias vietas ar bent jau pavarę daugiau mažiau apylygiai su kitomis komandomis. Ir tada toks saviglostos malonumas protą užlieja – jei kiaurai žinotume visus 10, ir taip visuose etapuose, ką išties čia veiktume?

●

Vidurinę „Salų“ seminaro dieną atitrūkstame nuo viensėdžio tėviškę simbolizuojančios aplinkos ir persikeliame į tikrą salą. Tądien Trakų istorijos muziejaus šeimininkų ir tarnautojų svetingai tarsi kunigaikščiai priimti, nuo ryto iki vakaro intensyvioje dienotvarkėje surikiuotų pranešimų ir po jų – poezijos antologijos „Mačiau Vilnių“ pristatymo klausomės aristokratiškoje aplinkoje – Trakų pilies didžiojoje menėje. Bemaž ir patys būtume pasijutę tikri kunigaikščiai, jei kaskart išėję iš menės įkvėpti gryno oro nepakliūtume į srautą pilį lankančių užsienio ir vietinių turistų, kuriems mūsų intelektualinės karūnos nė motais. Vis tiek džiugu, kad net eilinę darbo dieną čia tokie srautai žmonių. Po mokslinės dalies ir mes gauname dar vieną muziejaus dovaną – ekskursiją po pilį. Tačiau nuotaikinga energija trykštantis gidas, turbūt pastebėjęs mūsų kūno kalboje besireiškiantį nuovargį nuo sugertos per dieną informacijos gausos, pasistengia neperpilti taurių per kraštus: „Čia buvo Vytauto žmonos kambarys, nes pats šilčiausias, čia buvo Vytauto, nes yra slaptas išėjimas, o štai šį kalaviją budelis naudojo, ar matot, koks jis siauras, šičia – šarvai, čia ežero dugne rastos monetos, o taip, dugne čia buvo paslėptas net tankas, ne, ne, seniai ištrauktas, tame balkonėly buvo japonų turistai užstrigę, ten buvo slaptas išėjimas iš pilies, o štai čia kiemas, ten laikydavo grūdus, nesgi duona geriausias maistas, štai čia ir viskas, ačiū, gero kelio.“ Sugrįžę į sodybą, po vakarienės tądien gauname dar vieną intensyvaus pabendravimo dozę – studentai surengia „Salų“ dalyviams trumpų „pasimatymų“ žaidimą, per kurį apie savo asmeninius patyrimus ir norus – geriausias ir blogiausias dovanas, pirmuosius atsiminimus, trokštamas magiškas galias ar svajonių maršrutus kelionėse laiku – pasakojame „kitam“, o paskui klausom, ką mums apie tai pasakoja „kitas“. Prisiekiu, tuo metu „kitus“ naujai išvystu netikėtai šiltoje šviesoje.

●

– Jei visiems patinka tai, ką darai, vadinasi, darai kažką negerai, – sako į „Salas“ vienam vakarui atvykęs poetas Aidas Marčėnas.

Ši frazė man nuskamba ir kaip svetimiems lūkesčiams nepataikaujančio vienišo vilko filosofija, ir kaip nesuprasto žmogaus paguoda, kurios ir pati sėkmės atoslūgio akimirkomis ieškau. Paklaustas apie staigią poetinę šlovę, ištikusią jį pačioje kūrybos pradžioje, Aidas Marčėnas kuklinasi, neva nei ką darė, nei tos šlovės labai jautė. Bet kaip netinka jam šis susikuklinusio poeto vaidmuo ir neįtikina, ypač po to, kai tiesiai iš scenos pristato salės gale sėdinčią savo „svitą“: čia mano prižiūrėtoja, čia mano psichoterapeutas ir draugas, čia vadybininkė. Taip ir sako – „svita“. Tiesa, ir pats nesigina turįs puikybės, neva taip jau susiklostė. Aš gi, galvodama apie teatro žmonių vartojamą posakį, kad būtent svita vaidina karalių, liūdnai šypsausi. Kyla noras tyliai išeiti ir pasivaikščioti po slėnį, tiktai negaliu atitraukti akių nuo šį renginį moderuojančios Akvilės Rėklaitytės, „nešančios“ visą šio vakaro nepaslankų pokalbį savu – būtent jos, o ne poeto – taktišku kuklumu ir kruopščiu pasirengimu darbui, kurį štai šią estetišką akimirką atlieka. Gal praskaidrėtų ir poeto nuotaika, jeigu į ją dažniau pasižiūrėtų.

– Kodėl netęsiate tokio reikalingo recenzijos žanro?

– Esu senas ir išmintingas.

– Neteisybė! – nuskamba balsas iš salės galo.

Neteisybė, kad senas, ar neteisybė, kad išmintingas? Ne, neteisybė, kad netęsia dėl to, ką pasakė, – balsas iš salės galo norėtų paaiškinti tikrąsias priežastis, tačiau poetas raukosi ir bamba, kad nesikištų.

●

– Gal paskaitykit dar poezijos?

Aidas Marčėnas skaito dar.

Ir taip gražu. Ir vėl taip liūdna liūdna. Po tokio vakaro nelieka nieko kito, kaip tik nusibaigti ir visą naktį iki nukritimo šokti. Tą patį vakarą, kai atsakau ir nustembu atsakiusi, kad „kaip namie“.

●

Jausmus išblaivina ir galvas nušviečia „Salų“ vainikas – paskutinį rytą vykstantys „Literatūros salų“ jau antrus metus organizuojamo konkurso „Metų straipsnis“ apdovanojimai. Čia pat pagrindžiamas ir kolektyvinės sąmonės arba akademinės bendramintystės ginamasis teiginys:

– Aptvertų darželių koncepcija skirtinga, bet supratimas, kas yra geras straipsnis, – tas pats.

Mat penki konkurso komisijos nariai, nors ir atstovaujantys šiek tiek skirtingoms filologijos mokykloms, nesitarę išrinko visiškai analogišką geriausių per metus publikuotų mokslinių straipsnių penketuką.

Visgi pati svarbiausia man rodosi „Salose“ pasireiškianti bendražmogiško jautrumo vertybė, kurią puikiai iliustruoja „Metų straipsnio“ konkurso Specialųjį prizą už naują žvilgsnį į lietuvių literatūros istoriją pelniusios Ritos Tūtlytės kalba. Jos straipsnis apie žemininkų kartą ir žuvusį partizaną Benediktą Labėną, kaip pati sako, radęsis iš nežinojimo, ko tiksliai ieško, ir tik po ilgo kapstymosi po archyvus aptiktų detalių, ir visgi ji turinti dar užduočių – surasti po didele egle kadaise užkastus rankraščius ir ten, prie bunkerio, pasodinti rožių krūmą. Štai apie ką yra patys geriausi literatūros mokslo darbai – pasodinti rožę.

Štai kontrargumentas mano vienišam vidiniam vilkui: nejau kam nors šis padarytas – o bus padarytas – darbas gali nepatikti?

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Atvykę sužinom, kad galbūt neišvažiuojamu keliu ne mes vieni automobilio dugnu žolę braukėm. Veik dauguma.
– Literatai nesirenka lengvų sprendimų, – regis, taip pajuokauja vienas organizatorių Mantas Tamošaitis.
– Vadinasi, žmonės laiškų neskaito, – su lengvu priekaištu skėsteli rankomis informaciją siuntusi Aistė Kučinskienė.
Instrukcija, kaip normaliu keliu atvykti į sodybą „Pas Vaidotą“, kurioje vyks akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“, buvo išsiuntinėta dalyviams elektroniniu paštu prieš keletą dienų iki seminaro pradžios. Su topografinėmis maršruto nuotraukomis, nuorodomis ir perspėjimu, kad kiti keliai gali būti neišvažiuojami, o interneto ir telefono ryšys prastas, visgi Lietuvos ir Latvijos pasienis. Ryt, skaitydama pranešimą apie Jono Meko kūrybą Latvijoje, Viktorija Jonkutė mums rankos mostu rodys, kad čia, visai šalia, maždaug į tą pusę, Nemunėliu nužymėjus dabartinę sienų ribą, lietuviai „tapo“ latviais, o latviai – lietuviais. Ar pastebėjot latvišką kaimų stilistiką, klaus. Pastebėjom raudonų plytų triskliaučius, VU istorikas Kęstutis Kilinskas sakė, kad čia livoniškas palikimas.
„Pas Vaidotą“ didžiulis prižiūrimas kiemas: tiltelis, tvenkinėlis, fontanėlis, trinkelėmis grįsti takeliai, žaliose vejose pavienės pušaitės ir medinės sūpynės, skoningi gėlynėliai. Organizatoriai registruoja atvykusius, mostais rodo paskirtus kambarius, saliečiai dardina lagaminus į medinius namus-gryčias.
Studenčių kambarys kaip tikra mergų jauja. Nuo bakalauro studijų pirmakursių iki paskutinio kurso doktorančių.
– Dvidešimt viena lova, – kažkuri suskaičiuoja.
– Raskladuškės, – pataiso kita.
Daiktais užžymi savas teritorijas ir išskuba į kiemą.
Lauke, prie pavėsinės, jau būriuojasi. Pradžia nusivėlins, dar kažko laukiam atvykstant, lyg pasiklydo.
– Jūs gyvenate ten? – kolega klausia Marijaus Šidlausko ir mosteli ranka link tolėlesnio namo.
– Mes gyvename čia ir dabar, – atsako.

Kraštus, į kuriuos plaukia „Salos“, kaip ir kasmet, užduoda tema – šiemet pats tikriausias lietuviškojo avangardo lopšys. Nuo Jono Meko Semeniškių, galima sakyti, ranka pasiekiamas Kazio Binkio memorialinis muziejus, buvusi mokykla, kurioje Binkis Pirmojo pasaulinio karo metu glaudėsi, vaikus mokė ir pirmąsias utas kūrė ir kurioje vėliau, jau prieš Antrąjį pasaulinį, penktą ir šeštą klases baigė ir pats Mekas. Šiųmetinė „Salų“ sodyba nuo šių vietų vos už keliasdešimt kilometrų.
Seminarą atidaro Ritos Tūtlytės paskaita apie naivų ir genialų Meką, arba Kaip užfiksuoti gyvenimą.
„Rodyti epizodus, bet nekurti siužeto. Daiktiška… Dvasinė avantiūra… Gyvenimo tragika ne Meko plotmė. Mekas yra kažkur tarp Binkio ir Vydūno… terpė… laikysena… sąlyga…“ – tezes ir sąvokas į užrašines konspektuoja studentai. Pradžioj taip visada, o paskui su kiekviena diena ir su kiekvienu pranešimu tų konspektavimų mažės. Ir jau dabar pavėsinėj plakasi skersvėjai, norisi įsisiausti į skarą ar glaustis arčiau kito, tik žanras neleidžia.
– Koks būtų buvęs Mekas, jei nebūtų išvykęs? – iš galiorkos paklausia rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, ir šitas klausimas ne vienam atsistoja skersai gerklės.
Būtų ištrėmę, kolektyviai nusprendžia.

Po vakarienės Giedra Radvilavičiūtė perskaito dar negirdėtą tekstą apie rudmėses ir ausį. Ją kalbinantis Mantas Tamošaitis moderniai dairosi į laptopą, ne atspausdintus lapus, ir iš senų interviu cituoja jos pačios jau seniai užmirštus atsakymus. Bando provokuoti, kaip pats pripažįsta, nelabai geru klausimu – tai kur gyvenimas, o kur išgalvota?
– Vieni rašytojai yra konstruktoriai, kiti patyriminiai, – sako Giedra Radvilavičiūtė, priskirdama save prie antrųjų.
Publika nesutinka, kur jau, Giedros tekstai patys tikriausi konstruktai.
– Žinoma, visi konstruoja, tik ne visi nuo nulio, – papildo. – Negali rašyti greičiau kaip gyventi.
Paskui aptaria vieną ar kitą rašytoją. Kęstutis Navakas?
– Fantasmagorinis! Dekonstruktorius.
Nuo rašytojų ir rašymo, per šiuolaikines klišes „toksiški santykiai“ ir „pasidalink“ vietoj „pasakyk“ pokalbis nukrypsta link šiuolaikinių ideologijų. Staiga tam vakare kažkas sulūžta: Giedra Radvilavičiūtė sako suprantanti maršistų baimę dėl griūnančios jų pasaulėžiūros, o LGBT reikalaujamos teisės jos neįtikina. Vadina tai naująja ideologija, diktuojančia naują tvarką ir užčiaupiančia nuomonių įvairialypumą, ir pati tai patyrusi, nes spauda atmetė jos tekstą. Tik argumentai, kuriuos dėsto, nepanašūs į įprastą homofobinį rėkimą. Ramūs, pasverti, apgalvoti, kalbos tonas pagarbus. Sako, visgi reikia partnerystės įteisinimo, pavyzdžiui, ir kartu gyvenančioms ir viena kita besirūpinančioms pensininkėms, o žmonių sutrikimu besinaudojančius orlauskus smerkia. Klausytojai subruzda, sumurma, bando susivokti, tyli. Dalis turbūt norėtų, kad to, kas ką tik įvyko, nebūtų įvykę. Paskui aptarinėja, kad ir kaip ten būtų, tekstas apie ausį labai geras.

– Už LGBT! – sudaužiame taurėmis su Laima Kreivyte.
Stebiu jųdviejų su Giedra Radvilavičiūte bendravimą. Visgi pagarba viena kitos skirtingoms pozicijoms laimi.
– Nieko asmeniško.
– O tikrai spauda atmetė?
– Tikrai.
Suprantama ir spaudos pozicija. Kaip tik kitądien žaidžiame „redakcijas“. Pasidalinę grupelėmis, gauname tekstus su eilėraščiais be pavardžių. Galime visus priimti, galim kai kuriuos ir galime atmesti viską. Mūsų „redakcija“ atrinkinėja pagal literatūrinę kokybę. Kiti ironiškai, pagal raktinius žodžius, temas ar šaržuodami stereotipus, savotiškas ideologines taisykles – po eilėraštį kiekvienam šeimos nariui: šitas bus paaugliui sūnui, šitas rimtas – tėvui, anas tinkamas motinai.

– Jūs ir vėl pasirodėte esantis teisus, – Marijui Šidlauskui sako Giedra Radvilavičiūtė.
Ir vis stebisi, kaip iki šiol jo nepažinojusi.
Iki gilios nakties terasoje diskutuojam, pasakojam senas istorijas, o jei jų neturim, tiesiog klausomės. Sutinkam, pildom vienas kitą arba tylim. Kartais prieštaraujam. Taip atsiranda reikalų į priekį. Liūtis nuo stogo kraigo teška ant peties, bet nė motais, net jei atrodom kaip kažkieno paliktos tuščios ir prilytos taurės ant terasos turėklo.
Jaučiu, kaip pamažu išslystu iš diskusinio ratelio, mano erdvė menkėja, atsiduriu antroj eilėj už abipus stovėjusių Marijaus Šidlausko ir Dariaus Kuolio. Gal tik man vienai taip dingojasi, o gal pati traukiuosi akademinių autoritetų svorio neatlaikydama.
– Ateik arčiau, – mane, taip atokyn slenkančią, timpteli už rankovės rašytoja.
Dar pora studentų greta atsistoja, žiūri į kalbančius mohikanus nuostabos pilnomis akimis.
– Atėjom paklausyti, – sako. – Prašom, prašom!
– Labos nakties, – priėjusi pasako Laima, ir jiedvi su Giedra apsikabina, draugiškai ir be pavardžių.

Pranešimuose ir „Kažkas atsitiko“ su „Antimi“ bei Vytautu Kernagiu, ir Italijos aviacija, ir Prancūzijoje Juozo Tysliavos leistas daugiakalbis žurnalas „Muba“, ir Salomėja Nėris su tai rausvu, tai baltu šalikėliu, ir anamorfozės, ir grafiniai Gyčio Norvilo eilėraščiai. Visa susimaišo, lieka tik akcentai ir erudicijos įspūdis.
– Bet Brigita Speičytė, kokia ji protinga!
– Abu su Mindaugu Kvietkausku tokie apsiskaitę, – kalbasi studentai.
Klausydamasi pranešimų užsiangažuoju.
Klausydamasi pranešimų pripaišau sau trivialumą. Vis tiek kažkaip žavu.
– Kelintos jūsų salos? – klausia.
– Ketvirtos lyg, – nors jausmas, tarsi keturioliktos ir gal jau paskutinės.
– Yra pas jus gabių studentų?
– Žinoma.
Tik kur jie, liūdnai pagalvoju. „Literatūros salose“ pati esu sala, ateivė iš kitos planetos – VDU ir Kauno. Žinoma, niekas varu nevarė į tokią nekomforto zoną. Bet gal tik todėl čia ir važiuoju, proga išeiti už įprastų sienų, susipažinti su kitų akademinių institucijų bendruomenėmis. Tik žiūriu į programą ir pasigendu įvairovės. Didžioji dalis čia esančių yra kažkieno studentai arba kažkam dėstytojai, arba du viename priklausomai nuo žiūros taško. Pasimatuoju savo brandą ir naivumą, pasijaučiu gan vienišai ir pačiai sau nuo savęs, migruojančios nuo chebrytės prie chebrytės ir vėl atgal į savo salą slenkančios, darosi koktu (koks jausmiškai taiklus viename pranešime mums primintas žodis). Lietuviškojo avangardo lopšyje pas Binkį ir pas Meką pasidaro kažko baisiai gaila. Iš debesų vis nukrapnoja egzistencinė vienatvė. Gal nuo žmonių, o gal nuo skersvėjinio šalčio pareina nuovargis. Net ir atsivežtoms suknelėms pasirodo šalta. Trūksta šiltų treningų, pilkų drabužių ir nematomo apsiausto.
– Aš irgi įsidėjau suknelių, – sako Laima Kreivytė, – maniau, plazdensiu čia. Tai va, plazdenu.
Ir nueina ruoštis pranešimui.
Koks džiaugsmas paskutinio vakaro pranešimams ir pokalbiui apie Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštį persikrausčius iš pavėsinės į vidų. Tik klausimų vis daugiau negu atsakymų. Tarsi matytumėm mums pateiktus vaizdus su baltomis dėmėmis, kurias jau patiems, vien savo galva interpretuoti tektų. Kam rašė tą dienoraštį – sau? mums, kaip universitetui?

Finaliniam ryte dangus galiausiai išsipagirioja.
– Minervos pelėda visgi pakyla auštant, – sako Marijus Šidlauskas.
Susirenkam pavėsinėje į paskutinę, Augustino Sireikio moderuojamą diskusiją su Laime Kreivyte ir Dariumi Kuoliu apie meno politiškumą, kuri būtų linkusi virsti diskusija apie politikos meniškumą. Įvyksta keistas neplanuotas nutikimas: Laimai Kreivytei pasakojant apie Rufinos Bazlovos darbus – vyžyvankas (būtent su ž, nuo žodžio vyžyt’, „išgyventi“), Brigita Speičytė duoda ženklą Mindaugui Kvietkauskui. Jis tylomis išbėga, grįžta nešinas futliaru, ištraukia susuktą popieriaus ritinį, išvynioja. Štai Rufinos Bazlovos darbas, dovana.
– Taip jau sutapo, kad turėjom, – sako.
Perskaitę meno ir politikos ženklus dygsniavimo trafarete, nusprendžiam persikelti saulėton pievelėn. Kiek galim kęsti skersvėjus, tai išsibarstome ant žolės, šylam. Makabriškai prie kubilo parimę diskutantai toliau kontempliuoja.

„Salos“ baigiamos geriausio straipsnio nominacija – organizatorės Žanos Raškevičiūtės pasiūlyta idėja skirti dėmesio ne tik moksliniam kalbėjimui, bet ir rašymui akademinėje spaudoje. Brigita Speičytė pristato konkurso komisijos narius, papasakoja apie eigą, iškilmingai paskelbia geriausių akademinių straipsnių pavadinimus ir autorius, ir straipsnį laureatą – Nijolės Keršytės studiją apie mirtį ir rašymą lietuvių prozoje. Nominantė dėkoja už įvertinimą, o savo darbo rezultatais, taigi ir nuopelnais, sako besidalijanti su savo studentėmis, pavyzdžiui, Greta Ambrazaite.
– Esu čia pirmą kartą, bet sutikau ir savo dėstytojų, ir studentų, – pasidžiaugia. – Studentai dėstytojus irgi gali kai ko išmokyti, visi vieni kitiems čia esame mokytojai.
Išeina baigiamoji viso keturių dienų renginio kalba.
Paskui ant atsisveikinimo tako tebekalba su studentėm, kad visa tai, visos šitos „Literatūros salos“, visos diskusijos ir sluoksniai, yra gryniausia prancūziška mokykla, todėl reikia atsivežti ir kitų studentų. Paskui tegul jie eina į pasaulį apie tai kalbėti.
– Nes reikia eiti į gyvenimą ir visą šitą nešti.

Tada visi išsibėgioja ekipažais, staiga, lyg gyvsidabrio karoliukai. Sodybos „Pas Vaidotą“ šeimininkai suskubę ruošiasi vestuvių šventei.

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka