Nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 12 d. Latvijoje vyksta kasmetinės – šiemet jau 61-osios – „Poezijos dienos“.

OJĀRS VĀCIETIS

(1933–1983)

BAISIAI SUNKUS DARBAS –

plauką nešti.

Nėra nei plonojo,

nei storojo galo,

apie svorį

pagalvoti verta,

o svarbiausia –

ką su juo darysi?

Skaldysi kaip malkas?

Tokių malkų

jau tiek priskaldyta.

Statysi namą?

Plaukų namų

jau pristatyta.

Ne vienas, tada ne!

Išpjaut lentas

ir karstus

kalti…

Ieškot lavonų

tokiam karstui…

Ir laidotuvininkų

ceremonijai…

O kodėl tada mes

nešame

plauką?

Todėl, kad bedarbiai

esame.

Juk reikia ką nors

dirbti?

Geriausia, kai darbas

yra –

baisiai sunkus.

AIVARS NEIBARTS

(1939–2001)

●

Aš esu

apsuptas.

Tamsa

aplink

vis tvirčiau

veržia

savąjį

apsiausties lanką kaip

asfaltas

liepas

Rygos priemiesčio gatvėse.

Reikės pabandyti

prasiveržti kaip

želmeniui

per juodą asfalto

gvardiją…

●

aš nutveriu

žodį kaip

vanagas viščiuką ir

tempiu į

savo eilėraštį

Diskusija

Stengiuosi

įrodyti

sliekui, kad

jis pasitrauktų iš

kelio, bet

sliekas nepasitraukia iš

kelio.

Tada ištariu paskutinį

(patį kilniausią)

argumentą –

mano pėda

didelė…

JURIS KRONBERGS

(1946–2020)

Vasara Stokholme: saulė ir alkūnės

Saulė – mano šiandienos simbolis

prisiminus negalavimus ir niaurią padangę

Tai dienos, kai visa švedų tauta ir

atvykėliai (legalūs bei nelegalūs)

rodo vieni kitiems savo alkūnes

Taip, netikėtina: ir švedai ar net švedai

turi alkūnes

Žinojome, kad alkūnes turi

didžiosios tautos:

amerikiečiai – aštrias

rusai – bulvės formos

vokiečiai – kaip ridikėlių

prancūzai – kultūringas tarsi vynuogės

norvegai – vos ne kalnus ar slides

kinai – mažytes ir raudonas

o štai anglai, kaip čia pasakius

tiesiog breksitiškas

O kokios tada švedų alkūnės?

Žinoma, demokratiškos –

jeigu švedą kas nors niukteli alkūne

jis gali pasirinkti

skaudės ar neskaudės

Europos Sąjunga išdalina pabėgėlius…

Italijai kojas

Ispanija ims plaukus

Prancūzija akis

Vokietija o ką Vokietija? Vokietija ims šlaunis

Nyderlandai suprantama plaučius

Švedija kojų padus šiaurietiškam vaikščiojimui

Anglija Anglijai apskritai neaišku

kurios kūno dalys yra breksitiškiausios:

gležnos minkštos / drėgnos arba kietos kaip akmuo

Suomija būtinai paims ausis

o Estija plokščius padus

Lietuva pasiims širdis ir nedelsdama

nusiųs Šventajam Sostui

Vengrija pasisavins akląsias žarnas

kad įrodytų jų nereikalingumą

Čekija / Slovakija tiesiog nostalgiškai

(prisimindamos Prahos pavasarį)

paims pabėgėlių šešėlius

Lenkija ims žarnas (tiek plonąsias tiek storąsias)

žvėris maitins

o kas ims kasą

kas ims skydliaukę –

Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Latvija?

bet nakties tamsoje prisėlins Belgija

ir pavogs (mūsų visų) baimes

taip pabėgėliai taps europiečiais

o europiečiai žmonėmis

ir Jėzus Kristus – mūsų kultūros / etikos pamatas

pagaliau galės sugrįžti

iš visai kuklių poilsio namų netoli Lugano

kurio ežere malonu maudytis

giedrią dieną

nuo aplinkinių aukštumų žvelgti į Viduržemio jūrą

LEONS BRIEDIS

(1949–2020)

Namas

Greit į duris man laikas skambins,

manęs nebus,

kas šias duris pravers.

Greit languosna šviesa įžengs,

tik viename

tas liūdnas mėnuo žvelgs.

Kodėl, keleivi, toks nuliūdęs,

kai tau po kojomis

dainuoja vėjai?

Gal namas šis, taip gąsdinęs tave,

išleidęs želmenis

nesužydėjo…

ŽEBERS

(tikr. Andris Breže, g. 1958)

Simetriškas nutikimas ant europadėklo

saulė leidosi už prekybos centro

EYCL 1 ir EYCL 3

sėdėjo ant

UIC 435-2

sėdėjo ir skvarbiai žvelgė vienas į kitą

staiga

DRD 4-7R

energingai pajudėjo ir pastūmė

FOXP 2

kai keturi žodžiai stumdydamiesi puolė link išėjimo

pasigirdo

AŠ TAVĘS NIEKADA NEPAMIRŠIU

dalyvauja

EYCL 1 – genas, atsakingas už žalių akių spalvą

EYCL 3 – genas, atsakingas už rudų akių spalvą

UIC 435-2 – europadėklo ženklas

DRD 4-7R – dopaminas, aktyvumo genas

FOXP 2 – genas, atsakingas už kalbą

ILMĀRS ŠLĀPINS

(g. 1968)

●

pabudau, už lango jau diena

tryliktą telefonas rodė, pasivėlinau, nes

keisti žmonės sapne liepė suvalgyti

delfino širdį, gerai, kad pabudau, maudė kaklą

delfino širdį suvalgyti iškart, tik pagalvokit, kur protas

žinau, naktį jis mėgsta pajuokauti

juk mes esame su tavimi, sakė rankų pirštai

delfino širdis, iš vidurių išpjauta raudona širdis

kraujo čiurkšlės driekėsi vandeny, pabudau

tą akimirką, kai pilkšva diena už lango

tirpstantys pirštai ir paklodė ant grindų, bent

atsikelti, pastovėti, nupurtyti regėtą sapną

kai diena už lango reikalauja

pilkumą priimti ir krauju pasirašyti sutartį

žinau, delfinai mąsto ir jaučia panašiai kaip žmonės

tačiau aš pasiduodu, aš priklausau, rašau ir raudu

kodėl kas rytą, kai diena už lango, kodėl taip nutinka

pabudau šiek tiek per vėlai, žinau, vieną žmogų

kurį ryte norėčiau matyti šalia savęs

tas žmogus kažkur yra, jis mato, aš žinau

RONALDS BRIEDIS

(g. 1980)

E-PS

I

Dedu krūvon

Lengvus lapus

Sunki knyga

Išėjo

II

Į stalčių

Uždariau eiles

Ir jas pamiršau

Dabar tenai jos skamba

Nebent kuri

Pabėgusi jau būtų

III

Jaučiu

Kažkas mane jau skaito

Jaučia

Visi neuronai

Aš užverčiu šią knygą

Ir padedu

Vėl į lentyną

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ (2020, liet. 2022, vertė L. J.) jau išverstas į šešias kalbas, inscenizuotas Valmieros ir Klaipėdos teatruose, šiemet turėtų pasirodyti latvių ekranizacija. „Dantys“ (Zobi) yra naujas autoriaus romanas, iš dalies autobiografinis, pasakojantis apie ankstesnį metą, personažo svajonę tapti rašytoju vaduojantis iš sunkios priklausomybės. Romanas šį rudenį bus išleistas latviškai ir lietuviškai (leidykla „Odilė“).

Nereikia būti tokiam myžniukui! Šiandien ryžtingai apsisprendžiau susitvarkyti su televizoriumi ir lombardu. Ir trauk mane velniai, jeigu negausiu kokių 50 eurų. Išdaušiu stiklą, jej bogu. Galva sukalsiu tą veidrodį rėmuose už 200 eurų. Buvau manęs eiti į kitą lombardą… Koks ištižėlio sprendimas! Eisiu į lombardą „Mona“ ir tikėsiuosi, kad ten dirbs ta moksleivė. Ir šį kartą mes pakalbėsime iš jėgos pozicijų. Televizorius – mano vienintelis iš tėvų likęs atminimas. Dar kelios nuotraukos, bet jos nesiskaito. Jų į lombardą neatiduosi. Tėvai mane suprastų. Buvo labai supratingi. Todėl jų ir nebėra šiame pasaulyje. Nėra čia ką amžinai veikti.

Televizorius plokščias, todėl jį lengva pasikišti po pažastim. Kuo labiau artėju prie lombardo, tuo mažiau esu įsitikinęs, kad gausiu 50 eurų. Tėvai mirė prieš penkerius metus. Tuomet tai buvo naujausias modelis. Vienintelis modernus daiktas jų skurdžioje kasdienybėje. Keistas pirkinys, turint omeny, kaip varganai jie gyveno. Nesu įsitikinęs, bet, ko gero, šitaip bus susimokėję kokie nors smulkūs chuliganai, kuriuos mama konsultuodavo. Ji buvo teisininkė. Anksčiau net rajono teisėja. Sunkiais laikais – devyniasdešimtiniais. Tada jai ėmė grasinti, ir iš teismo ji išėjo. Kiek žinau, tai buvo susiję su grasinimais seseriai ir man, ne jai pačiai. Ji buvo gana kietas riešutas, bet vaikais rizikuoti nenorėjo. Todėl antrą gyvenimo pusę žiūrėjo televizorių ir sprendė kryžiažodžius.

Dirba moksleivė. Paėjau kita gatvės puse ir išsiaiškinau. Dabar reikia susikaupti ir atgauti tikėjimą savo jėgomis. Nepasidairiau, kiek šis modelis kainuoja. Šįryt buvau per daug melancholiškas. Tai nuo poezijos ir alaus.

Man reikia tikėti televizoriaus galiomis. Įeinu vidun.

− Geras rytas! – sakau.

− Neblogas, – ji atsako ir tęsia: − Dar viena jubiliejaus dovana, kuri dvejinasi?

− Dubliuojasi – būtų teisingas žodis, bet ne, šį kartą tai vienintelis televizorius pasaulyje, ir aš paprašysiu į tai atsižvelgti, – neprarandu optimizmo, nepaisydamas jos skeptiško žvilgsnio.

− Dešimt eurų. Man net nereikia žiūrėti pavyzdžių. Štai, pas mus toks parduodamas.

Ir ji išties parodo tokį pat modelį, tik su švariu ekranu. Kainuoja 40 eurų.

Aš bemat subliūkštu kaip kvapo netekęs balionas.

− Kai dirbau turguj pas pusbrolį, jis pirkdavo už pusę kainos, o parduodavo dvigubai brangiau. Šiuo atveju būtų 20 eurų, – paniškai mėginu sugalvoti verslo planą.

− Tai jums reikia eiti pas pusbrolį, – ji nepalenkiama.

Bus vakar susipykusi su sužadėtiniu ar jai numirusi auksinė žuvelė; užgriuvau ne laiku, tai aišku.

− Pagalvojus tai dešimt eurų geriau negu nieko, – bandau save padrąsinti.

− Tęskite taip toliau, ir jums viskas pavyks, – ji nusišypso, aiškiai žinodama, kad tai ne pabaiga.

Ir aš žinau, kad dar ateisiu. Man jau dabar, atiduodant televizorių, darosi taip neapsakomai liūdna, kad norėčiau su visu tuo ekranu po pažastim išbėgti pro duris, mauti pro kūdrą, gimnaziją, senąją kartingo trasą, paskui šiek tiek už miesto keliu į Miško kapines. Padėti televizorių ant tėvų kapo kauburėlio ir žiūrėti į atspindį juodame ekrane.

„Mama, čia aš. Mane rodo per televiziją. Pagaliau išgarsėjau!“

− Man rašyti čekį?

− Ką?

− Jūs imsit pinigus?

− Taip.

Sėdžiu prie kūdros ir geriu vyną. Parduotuvėje buvo litrinis butelis už palankią kainą. Vynas skatina ramiau pažvelgti į viską. Alus migdo, šnapsas audrina, o vynas apibrėžia. Visi filosofai geria vyną. Aš geriu, vadinasi, galiu.

Kuo aš noriu būti? Rašytoju? Tikrai? Tai reikėtų rašyti. Visi rašytojai rašo. Bent tie, kurie žinomi. Rašo ir tie, kurių niekas nežino, bet toks rašytojas, kuris nerašo ir nėra žinomas, turbūt nėra joks rašytojas. Man čia ta programėlė kelia problemą. Išeina, kad aš nerašau, bet vis dėlto kai kas mane žino kaip rašytoją. Tai viską komplikuoja. Man teks rašyti dėl kažkokio kvailo nesusipratimo, korektūros klaidos.

Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.

Arba galėčiau rašyti bulvarinius romanus. Būna tokie konkursai. Susigalvoju slapyvardį, mikliai sumanau siužetą ir per mėnesį parašau. Būtinai reikėtų dirbti sparčiai. Ilgai galima daryti tai, kas patinka, o dėl pinigų reikėtų veikti sparčiai. Prie šūdo nėra ko ilgai sėdėti. Kaip vaikystėje – pirmiausia suvalgyti prastus saldainius. Parašau per mėnesį tokį bulvarą, konkurse užimu pirmą arba antrą vietą su kokia 2 000 eurų premija, ir man gal dar priklauso koks procentas nuo parduotų knygų. Nežinau, kaip daroma tokiuose konkursuose. Bet 2 000 eurų už mėnesį visai neblogai. Turint omeny, kad šiuo metu uždirbu vidutiniškai 10 eurų per dieną, parduodamas gitaras ir televizorius, tai būtų net daug naudingiau.

Galėčiau su savim sudaryti sandėrį. Ką tik apskaičiavau. Kad per mėnesį parašyčiau bulvarinį romaną, per dieną reikėtų parašyti kokius 2 000 žodžių. Maždaug penkis lapus. Gal net mažiau. Bet tebūnie – 2 000 žodžių per dieną. Darbas kaip reikiant, bet jei užsimerki ir varai, tai įmanoma. Užtat paskui už 2 000 eurų galiu gerti kokius tris mėnesius. Ir dar sumokėti savo menką nuomą. Per metus tam reikėtų kokių trijų ar keturių knygų. Nežinau, ar tie konkursai rengiami taip dažnai. Galima juk dalyvauti keliuose, su keliais slapyvardžiais. Geriau, žinoma, moteriškais, mėtant pėdas.

Siužetas? Gyvena bičas, pas jį netyčia užeina beibė, supainiojusi duris ar panašiai, ir juodu įsimyli vienas kitą. Pasirodo, ta mergina ėjo pas savo čiuvą, bet dabar viso to reikia atsikratyti. Tačiau tas jos buvęs bičas yra tikras kaulų laužytojas, be to, gyvena šalia. Maniškis nėra toks stiprus, bet užtat gudrus, ir jis ką nors sugalvoja…

Na, okei, rytoj susitvarkysiu. Čia labai daug baltų siūlų, jau matau, bet pradžia tiks.

Jei rytoj parašau aštuonis lapus, tai kompo į lombardą neatiduodu. Toks mano sandėris. Okei – nuleisime žemiau, kad iškart neįkliūčiau į pagundą nedaryti. Jei parašysiu penkis lapus, tai reikalas juda. Tai jau gerai, ir gal net užtenka. Penki lapai – tai įmanoma. Tai padaro net studentai, kai viską atlieka paskutinį mėnesį. Tiesiog įsivaizduosiu, kad privalau tai padaryti, nes nuo to priklauso mano ateitis. O dabar dar išgersiu vyną ir dar nusipirksiu vyno, ir pasiliksiu rytojui, kad nereikėtų rašyti ant tuščios širdies.

●

Stoviu prie lombardo dar prieš atidarant. Man su šiuo lombardu tikras kablys, lyg priklausomybė. Gal čia kalta ta moksleivė ir tai, ką mudu abu apie mane labai gerai žinome? Juk jau nuo pat pradžios žinojome, kad aš sugrįšiu. Ji tik nežino, kad ryte aš net nebandžiau ką nors parašyti. Pabudau su mintimi, kad to bulvarinio nerašysiu. Aš nesu toks rašytojas. Esu visai kitoks tipas. Neketinu prisidaryti gėdos su kokiais nors regioniniais konkursėliais, kuriuose dalyvauja tetulės su gintaro sagėmis. Aš neberašysiu. Bent šiame kompiuteryje. Visai nevykęs prietaisas. Nėra prasmės tokį laikyti namie. Be to, jis mane gundo galvoti apie pigius literatūrinius laimėjimus. Todėl parduosiu jį į vergiją kokiam nors internetinio kazino lošėjui.

Ateina lombardo moksleivė. Gal aš ją įsimylėjau? Bet kad ne mano tipas. Nors aš turbūt ir neturiu kokio nors savo tipo. Veikiau esu tiek savimi nusivylęs, kad norisi nusižeminti iki galo ir tada išsitrinti iš pasaulio kaip iš socialinio tinklo, kuriame manęs niekas ir nesekė.

Ji jau iš tolo šypsosi. Nors pastaruoju metu mano akys nebe tokios geros kaip ankstyvoje jaunystėje, bet aš tai matau. Bene susitaikė su sužadėtiniu arba žuvytė atgijo.

− Dešimt eurų, – sako ji, įvarydama man siaubą, ir prunkšteli.

− Kokia proga? – pasipiktinu. – Tas dar tik krepšyje! Jūs net akyse nematėte! Kokie dešimt eurų?

− Aš gi juokauju.

Ji tikrai geros nuotaikos.

Jaučiuosi kaip paskutinis idiotas.

Ji atrakina duris, atsigręžia ir tada atjungia signalizaciją. Ji manęs net nebijo. Tik truputį pasisaugo. Būtent tiek, kiek numato darbo instrukcija. Įjungia šviesą vitrinose. Durys liko praviros, aš tebesu lauke. Man nebesinori eiti vidun. Imu galvoti, ar šiandien negalėčiau apsieiti be lombardo. Lombardas niekur nedings. Galėčiau apeiti ratą ir paskui sugrįžti arba nueiti į kitą lombardą, arba eiti namo. Galų gale tai mano kompiuteris. Aš jame rašau. Joks rašytojas neparduoda savo rašymo priemonės. Bet kur aš gausiu pinigų? Neišbandyti greitieji kreditai. Ir tą pačią akimirką aš suprantu, kad nereikėjo taip pagalvoti. Kad dabar jau tikrai įklimpsiu ir ten. Ši mintis nesuvaldoma, jei kartą ją įsileidau. Aš galiu ją tik stumtelėti į tolimesnę ateitį, bet vienintelis būdas ją nustumti toliau – gauti pinigų kitaip, ir vienintelė kol kas prieinama kita galimybė yra šis lombardas, todėl įeinu vidun. Kol moksleivė ruošia savo darbo vietą, aš iš krepšio išimu nešiojamąjį kompiuterį. Iš esmės jis grįžta ten, iš kur atsirado. Prieš dvejus metus aš jį nusipirkau iš draugo, grįžusio iš Tailando. Jis jį buvo įsigijęs naudotų elektros prekių krautuvėlėje. Tada tai atrodė palyginti galingas aparatas, ir man būtų užtekę paprastesnio, bet norėjau sau parodyti, kad esu gana cool. Dabar grįžtu prie šaknų. Į pogrindį, underground. Paduodu kompiuterį lombardo moksleivei į rankas. Nuo šiol rašysiu pieštuku į bloknotą. Arba visai nerašysiu. Kaip iki šiol.

− Jis su Azijos šalių klaviatūra, – pradeda ji.

− Pirkau Tailande už du šimtus eurų, perskaičiavus. Jau naudotą. Naujas tuo metu kainavo apie tūkstantį, – aš meluoju tik per pusę.

− Aha. Na, žiūriu, latvių kalba uždėta.

− Tai mano darbo kalba, – nurodau jai savo veiklos sritį.

Ji pasižiūri į mane taip, lyg pagaliau šį tą nujausdama.

− Mano irgi, – nusišypso, bet toliau sako: − Atrodo, kad tai nebuvo pajuokavimas, deja.

− Kas būtent? – aš nesuprantu.

− Apie tuos dešimt eurų. Daugiau aš negalėsiu duoti.

− Kaip? Kodėl? – iš siaubo kone klykdamas tariau.

− Pirkėjas pamatys klaviatūrą ir išsigąs. Aiškinti, kad yra įdiegta latvių kalba, nebebus prasmės, jeigu jau pamatė ką nors sau svetima. Jis net neklaus. Išsirinks ką nors kitą. Vienintelis būdas pritraukti jį prie šios prekės – žema kaina.

Ji tobula! Jeigu nebūčiau taip supykęs, galėčiau jai net kokį diplomą įteikti. Jai tikrai reikėtų dalyvauti lombardų čempionatuose. Auksas!

− Tai nerealu… − jaučiu, kad nebeiškalbu, ir tai šiuo atveju dar labiau apgailėtina.

− Aš suprantu. Atrodo gana nenaudinga, bet mums irgi nenaudinga turėti prekę, kurią visi aplenkia. Tai vienintelis būdas. Man labai gaila.

Ir atrodo, kad jai iš tiesų jei ir ne labai gaila, tai bent truputį liūdna į mane žiūrėti.

− Dešimt eurų… − aš žiūriu į grindis ir pats nesuprantu, kodėl tegaliu pakartoti šią varganą sumą. − Dešimt eurų… − vėl pakartoju, bet jau visai tyliai.

Čia kažkas baigiasi. Jaučiu, kad mano gyvenimas sužlunga kaip tik čia. Ne tada, kai supratau, kad esu girtuoklis. Ne tada, kai Žiedas man parodė pragarą arba numirė mama, bet kaip tik čia ir dabar, kai atiduodu į lombardą savo darbo įrankį už kainą, kuri, tiesą sakant, jau ir atitinka mano gyvenimą. Aš esu dešimt eurų. Taip dabar jaučiuosi. Visa mano ligšiolinė veikla verta dešimties eurų. Jeigu ant banknotų spausdintų lūzerius, aš galėčiau būti ant dešimties eurų.

− Klausykit, – staiga ji pakeičia toną iš dalykiško į draugišką. – Dabar Kalėdų metas! – taria ji, ir aš pirmą kartą užfiksuoju, kad apskritai praleidau tokį dalyką.

− Kiekvienam lombardo darbuotojui gali pasitaikyti kokia nors klaida ar svyravimas, ir tai dovanoja. Aišku, tam tikroje amplitudėje, – priduria ji.

Aš suklūstu, bet vis dar laikau savyje ir tą nedidelį Kalėdų netikėtumą. Kaip aš nepastebėjau, kad jos artėja?

− Aš jums padarysiu dovanėlę. Padidinsiu kainą. Iš širdies šių švenčių proga.

Ji mane pradeda stebinti. Galėčiau pamanyti, kad aš jai patinku. Tarp mūsų gana didelis amžiaus skirtumas, bet anksčiau mane laikydavo simpatišku. Jeigu nebūčiau toks beviltiškai drovus, tikriausiai gyvenime būčiau turėjęs daugiau galimybių, bet ką jau dabar. Nustebintas šio ūmaus dėmesio ir draugiško tono, aš nusišypsau.

− Kalėdos? – man išsprūsta jau gana tikras klausimas, turint omeny, kad buvau tiek užsiėmęs, jog to nepastebėjau.

− Taip! – ji taip simpatiškai nusijuokia, kad man norisi pakviesti ją kavos.

Kodėl kavos? Galėtumėm atsakančiai įkalti vinčenso, o tada jau žiūrėtumėm…

− Dovanėlė? – man pačiam atrodo, kad kalbu tokiu tonu kaip iš prasto filmo apie nustebusį bomžą, kuris per adventą sužino, kad turi vaiką, šis jau užaugęs, praturtėjęs, susiradęs tikrąjį tėvą ir viską atleidžia.

− Penkiolika eurų.

− Ką?

− Ne dešimt, o penkiolika eurų, – paaiškina ji.

− Aha. Gerai.

Negaliu suprasti, su kuo labiau turiu reikalą: su savimi ar ja, ar Kalėdomis. Kol aš suglumęs tebestoviu ir vėpsau į grindis, ji išmuša čekį ir duoda man penkiolika eurų.

− Linksmų Kalėdų!

Aš paimu penkiolika eurų ir paskutinį kartą pasižiūriu į kompiuterį, kuriame nieko prasmingo taip ir neparašiau.

− Ačiū! – tariu ir negaliu suprasti, ar tai sakau sau, jai ar kompiuteriui.

− Kad naujaisiais metais viskas pavyktų! – vėl sako ji, kai esu jau prie durų.

− Jums taip pat, – atsakau.

Nors jai viskas pavyko jau šiemet. Tuo aš neabejoju. Išeinu į lauką ir uždarau duris. Nieko atiduodamo lombardams aš nebeturiu.

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys

Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

Ihoris Antoniukas (g. 1991) – ukrainiečių rašytojas, istorikas, pedagogas, kariškis, XX a. pr. siaubo ir keistosios literatūros tyrinėtojas. Debiutavo mistinių ir siaubo apsakymų rinkiniu „Pušų šnabždesys“ (Шепіт сосен, 2018). Čia skelbiamas apsakymas Одноденка iš antrosios knygos „Monetą mes kiekvienas“ (2024) išverstas į keliolika užsienio kalbų. Antoniuko trumposios prozos publikuota daugelyje ukrainiečių ir užsienio siaubo ir mokslinės fantastikos žurnalų bei antologijų.

Vienadienis

Jei su Laiku gerai sugyventum,

jis tavo laikrodžiui padarytų, ką tik tu nori.

 Lewis Carroll, „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“*

Nenumanau, kiek dar turiu laiko.

Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.

Nesklandumai prasidėjo maždaug prieš savaitę.

Gal dešimt ar dvylika dienų. Daugiausiai dvidešimt. Šioje pragariškoje situacijoje neįmanoma rasti atskaitos taško. Nesame Velso romano fantastai, galintys bet kada laisvai grįžti į pradžią. Paleisti rūdžių suėstą Laiko mašiną ir pakeisti prakeiktą praeitį. Kelio atgal nėra ir niekada nebuvo. Žmogaus pasirinkimas – galutinė ir nekintanti sąvoka. Niekada nesusigrąžinsi bedugnėn įmestos monetos.

Iš pradžių mums nesakė apie erdvinius sutrikimus. Laiko iškraipymus. Jonų anomalijas ir staigias mirtis. Žmonės mirdavo todėl, kad jų kūnai tiesiog sudegdavo – dažnai vos per kelias minutes.

Net ir šiandien, „Antrosios revoliucijos“ laikais, dalis žmonių vis dar gyvena uždarose visuomenėse, atskirtose nuo viso integruoto pasaulio. Be visagalio tinklo ir net primityviausio ryšio. Be gimstamumo kontrolės priemonių ir vakcinacijos nuo virusinių ligų. Be teisės rinktis.

Jie pavadino tai „laisve“. O mes pirmenybę teikiame mūsų piliečių saugumui. Tik dabar nebežinau, kas iš mūsų kvailesnis. Juk vienus kontroliuoja totalitarinė valstybė, o kitus – archajiška religija. Likusieji, regis, vadinantys save „laisvaisiais“, iš tikrųjų yra palikti likimo valiai. Juk mirties smagračio nebesustabdysi…

Ne iškart pradėjome skambinti pavojaus varpais. Viena ar dvi mirtys tėra statistika. Natūralioji atranka, pripažinkite. Absurdiška, bet gripas pasiglemžia gerokai daugiau žmonių nei lėktuvų katastrofos. Savižudybės – dažnesnės nei mirtys darbe. Tačiau pakanka kokio nors aukšto pareigūno ar jo artimųjų mirties, kad įvykis sukrėstų visą šalį.

Ketvirtadienį, rugsėjo vienuoliktąją, mirė ministro pirmininko duktė.

Ji pabudo maždaug septintą. Nusiprausė, išsivalė savo mažus sniego baltumo dantukus ir papusryčiavo. Dalyvavo licėjaus užsiėmimuose ir būreliuose. Septynioliktą valandą ją paėmė vairuotojas. Nuvežė į restoraną, kur jos laukė motina ir vyresnysis brolis. Stalas svarbiems svečiams buvo rezervuotas nuolatinai. Balta staltiesė, gyvos gėlės ir vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria vaizdas į Chreščatyką.

Jos amžinai užimtas tėvas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje pasaulinės energetikos klausimais. Apie tragediją jam pranešė po Australijos mokslininko pranešimo, kuriame šis įrodinėjo mėnulio bangų energijos naudojimo tikslingumą žymiai platesniu mastu. Ministro pirmininko lėktuvas pakilo į orą tryliktą valandą vietos laiku. Po valandos sostinės oro uostas jį pasveikino dulksna. Po dvidešimties minučių tarnybinis automobilis sustojo prie jo namų durų. Dukros veido, net ir mirusios, jis taip ir nepamatė. Jos kūnas subyrėjo…

Ko gero, skaitėte naujienas. Tai ir buvo kritinis taškas.

Laiko manipuliacijos. Štai ką mūsų kompanija „Chronos“ darė pastaruosius dvidešimt metų. Slapta tarptautinė korporacija su milijoninėmis investicijomis ir ypatingąja laboratorija mieste-vaiduoklyje arba uždarojoje „pelyno teritorijoje“, idealiai tikusioje moksliniams tyrimams. Mes ne vieninteliai ten įkūrėme mokslinių tyrimų centrą. Buvo ir kitų, kuriuos labiau domino genų projektai, biologiniai eksperimentai ir naujausi alternatyvios energijos šaltiniai. Žinoma, neapsieita ir be ginklų.

Atbaidyti turistus nebuvo sunku. Po dutūkstantųjų valdininkai užsigeidė pralobti iš naujos turizmo aukso gyslos – „kelionių į atskirties zoną“. Kitaip tariant, tai, kas iš jos liko po balandžio gaisrų „linksmaisiais“ du tūkstančiai dvidešimtaisiais**. Jie suorganizavo transportą, paruošė gidus. Beveik prie kiekvieno apgriuvusio pastato pritvirtino lenteles su pavadinimais, prispausdino tų prakeiktų QR kodų. Lvive turistiniai kodai vaizdavo liūtus, Černivciuose – ežius, o čia, įsivaizduokite, nupiešė čupakabrą. Juokas pro ašaras.

Norėdami paslėpti savo veiklą, sukūrėme dirbtinius padidintos radiacijos laukus. Iš tikrųjų – nieko mirtino, bet turistų prietaisai pypsėjo kaip išprotėję. Todėl šie baiminosi eiti toliau. Nebereikia jokių draudžiamųjų ženklų, visą parą budinčios apsaugos ar spygliuotos vielos. Žmonės kaip biologiniai padarai geriausiai reaguoja į signalus. Pavlovo šuo yra puikus to pavyzdys.

Iš pradžių viskas buvo giežtai įslaptinta. Tarsi mūsų veikla būtų buvusi ištrauka iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios amerikiečių serialo scenarijaus. Slapta laboratorija. Vaiduoklių miestas. Iki šiol nežinomi eksperimentai su laiku ir erdve. Iš tikrųjų visko esmė – pinigai. Pirmiausia užpatentuok, tada – pasirodyk visam pasauliui. Antraip tavo velniškai genialią idėją nukosės ir parduos už beprotiškus pinigus. Kinams ar draugams už vandenyno. Nematau jokio skirtumo. Visi jie vienodai trokšta pasigirti savo nauju žaislu. Žmonės niekada nesikeičia. Net visiškos pražūties akivaizdoje atsiras pasiruošusių iš to susižerti lengvo pinigo.

Bet ne viskas taip greitai, luktelėkite. Dar turiu keletą dešimčių minučių. Viliuosi, kad turiu. Todėl grįžkime į pradžią. Ne, ne į mirčių pradžią – į mano pradžią…

Iš tikrųjų visa ko pradžia buvo teorija, pateikta vaikiškoje enciklopedijoje kietais viršeliais ir su nespalvotomis iliustracijomis. Gavau ją septintojo gimtadienio proga. Daugumai tokio amžiaus berniukų dovanodavo dviratį arba riedučius. O aš galėjau apie tai tik pasvajoti. Skaityti pradėjau anksti, jau būdamas penkerių. Vaikščioti taip ir neišmokau iki šiol. Taip, supratote teisingai: šias eilutes rašau prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis tapo mano vieninteliu draugu. Jis išmokė mane kantrumo.

Prisimenu, skaitydamas susidomėjau keista idėja, ir ji nedavė ramybės keletą metų. Akimirką įsivaizduokite: jei vieną iš brolių dvynių, kuriuos net motina dažnai painiodavo vaikystėje, išsiųstume į kosmosą, o kitą paliktume čia, Žemėje, tai po dvidešimties metų pamatytume visiškai skirtingus žmones. Vienas brolis, tarkim, vardu Mychaylas, nugyvens čia visavertį gyvenimą: dirbs viršvalandžius, nuolat gers ir rūkys kaip garvežys (daugiau nei du pakelius kasdien) ir, neduokdie, ves trečią kartą. Kitas, Mykola, ramiai keliaus kosmoso platybėmis, gėrėdamasis žvaigždėmis ir žiaumodamas bjaurų maistą iš plastiko tūbelės, o dalis jo raumenų atrofuosis kaip paralitiko.

Kai įvyks „šimtmečio susitikimas“, Mychaylas atrodys kaip šešiasdešimtmetis pliktelėjęs seniokas su puokšte ligų ir antrojo laipsnio nutukimu, o astronautas Mykola, – žinoma, po tam tikros reabilitacijos Žemėje, – atrodys kaip trisdešimt penkerių simpatiškas vyrukas, neblogų fizinių duomenų ir puikios potencijos. Šiuo atveju svarbu ne gyvenimo būdas. Įsiminkite visiems laikams: viską lemia laikas.

Kosmose laikas eina kitaip nei Žemėje. Ten jis tarsi sulėtina žingsnį, niekur nebeskuba. Paimkite visą savo šeimą, kraustykitės į kosmosą ir nugyvenkite ten gerokai ilgiau. Susodinkite į erdvėlaivį mokslininkus, kuriems trūksta laiko Žemėje išrasti vaistams nuo mirtinų ligų. Knygų žiurkę, nuolat besiskundžiančią, kad neužteks gyvenimo visoms pasaulio knygoms perskaityti. Gražumėlis.

Sakysite, kvailystė? O aš – septynerių – maniau kitaip. Svajojau, kad „ateis laikas“ – ir tapsiu jo valdovu. Galėsiu pagreitinti nykias pilkas savaites ir ištempti kone iki amžinybės šlovingiausio triumfo akimirką. Galite pamanyti, kad esu beprotis. Iš tiesų neturėjau kitos išeities. Vaikams, įkalintiems vežimėliuose, šaltos žiemos dienos tęsiasi kur kas ilgiau nei skriejantiems rogutėmis.

Pirmuosius penkiolika metų buvau apsėstas šios idėjos. Rinkau bet kokią su tuo susijusią informaciją: mokslines hipotezes, įvairias teorijas ir pseudomokslinius traktatus apie laiko anomalijas, poslinkius ar skyles erdvėje. Perskaičiau kalnus knygų, krūvas periodinių leidinių. Mano lentynos lūžo nuo laikraščių ir žurnalų iškarpų. Kompiuterio standieji diskai buvo grūste prigrūsti milijardų žodžių, bet svarbiausias jų – žodis „laikas“.

Kitus penkiolika metų savanoriškai praleidau užsidaręs mokslinio centro „vienutėje“ ir tarsi beprotis dirbau iki visiško išsekimo. Kartais prabusdavau permirkęs prakaitu, karščiuodamas ir laužomas skausmų visame kūne. Galva svaigdavo, o skrandį grauždavo alkis. Bet visa tai buvo smulkmenos, palyginti su tuo, ką turėjau gauti mainais. Laikas. Jis buvo vienintelis ir slapčiausias tikslas.

Žmogus – sociali būtybė, todėl net didžiausias nedorėlis kartais nori su kuo nors pasikalbėti. Išsipasakoti, paverkšlenti ant peties. Niekada to netroškau, nė sekundės. Vengiau bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. Tapau vienos iliuzijos įkaitu.

Nežinau, kaip mane susirado kompanija „Chronos“, bet anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.

Moderniausia įranga ir absoliuti veiksmų laisvė. Man tai darė įspūdį, bet nė akimirkos neleidau sau atsipalaiduoti. Didieji bosai, mokantys už beprotiškiausią tavo idėją, visada tikisi teigiamo rezultato. Niekam nerūpi, koks esi genialus. Žmonės reikalauja tik tavo darbo rezultatų ir nieko daugiau. Jokių sentimentų ar draugiškų patapšnojimų per petį. Šiandien tu žvaigždė – šviesk ir džiaukis. Nes rytoj niekas tavęs neprisimins. Pasaulis niekada nestovi vietoje. Kaip ir laikas.

Pinigai man niekada nerūpėjo. O viešumas ir šlovė – juo labiau. Amžinos varžybos dėl pareigų ar titulų. Tai – smulkmenos, kurias anksčiau ar vėliau pasiglemš užmarštis. Ar pastebėjote įdomų faktą? Šiandien paprasti žmonės dažniau kalba apie „Cezario“ salotas nei apie Romos valdovą. O „Napoleono“ gabalėlis svarbesnis už iškiliausią „ilgojo amžiaus“ karvedį.

Palaipsniui viskas mūsų pasaulyje praranda spalvas. Atmintis sudyla tarsi senovinė moneta. Bet tik ne mano misija – niekada. Vienintelis mane užvaldęs tikslas – sugauti laiką. Ir vieną dieną man tai pavyko…

Prietaisai užfiksavo šuolį ir pokytį.

Iškart pastebėjau, kaip strimgalviais pasileido laikrodžių rodyklės, o mūsų ekranuose stačiai išprotėjo raudoni skaičiai. Akimirksniu pašoko visų jutiklinių daviklių rodmenys. Ėmė be paliovos pypsėti. Atrodytų, tiriamasis vis dar sėdi erdvioje patalpoje ir mėgaujasi maistu, tačiau jo gyvybiniai rodikliai smarkiai pasikeitė. Svoris padidėjo keliais kilogramais. Veidas apsunko, o pilvas, tarsi ištiktas pagreitinto nėštumo, smarkiai suapvalėjo. Nespėjau nė mirktelėti, bet, patikėkit, viskas įvyko vos per sekundę.

– Šuolis! – tik tiek teišsprūdo. Ne išsyk patikėjau savo akimis. – Dangau švenčiausiasis… Pagaliau! Prakeiktas šuolis!

Ėmiau blaškytis, stebėdamas rodmenų skydelį. Dar kartą patikrinau visus duomenis. Prietaisai parodė tą patį rezultatą. Analogišką. Ne, klaidos būti negalėjo. Nors po tiekos nepertraukiamo darbo dienų sistema galėjo ir sukvailioti.

– Šuolis, – vėl ištariau, bet pusbalsiu, tarsi būgštaudamas sugadinti triumfo akimirką.

Mano rankos nervingai virpėjo. Suraukta kakta išrasojo. Per nugarą perbėgo šaltukas. Akimirką užsimaniau šokti iš vežimėlio, pulti į kiemą, kaip pamišęs, ir šaukti visam pasauliui, kad man pagaliau pavyko. Aš sugebėjau! Aš tai padariau! Padariau neįmanomą, neįsivaizduojamą dalyką. Nenusakomą. Bet tik akimirką. Taip, teisingai, akimirką…

Tada mano žvilgsnis vėl nuslydo į nevaikštančias kojas, ir viskas akimoju stojo į savo vietas. Beveik viskas… Juk tyrimai perėjo į naują, sudėtingesnį lygį. Laikrodžių rodyklės pašėlusiai skriejo į priekį, bet dabar neskubėjau aš. Mano tikslas buvo bemaž pasiektas.

Per metus rezultatai pasitvirtino. Per dvejus ateinančius metus, kai atlikome bandymus su žmonėmis, nenustatėme jokių nukrypimų. Jokių klaidų, trūkumų ar atvirkštinio veiksmo atvejų. Jokių kontraindikacijų, kaip šiuolaikinėse vakcinose. Iš tikrųjų, vakcinos taip pat kartais žudo. O aš gi dovanojau žmonėms antrą gyvenimą. Kaip tame Endriu Nikolo filme „Įkalinti laike“, rodytame antrojo tūkstantmečio pradžioje.

Mano išdidumas buvo beribis. Iš laimės svaigo galva. „Sėkmės svaigulys“ – skamba keistai, bet tai geriausias mano laimėjimo apibūdinimas. Ir būtent jo mastai pradėjo žudyti. Tikrojo aukų skaičiaus niekam nepavyks nustatyti. Statistika visada meluoja.

Per trejus metus kompanija „Chronos“ pradėjo gaminti… laikrodžius. Taip, būtent juos.

Iš pradžių pagaminta ribota serija – dvidešimt ar trisdešimt vienetų, ne daugiau.

– O kaip tai veikia? – nepatikliai klausdavo manęs pirmieji klientai.

– Paprastai, – atsakydavau šypsodamasis. – Taip paprasta, kad iš pradžių net nesuprasite atlikę „pokytį“.

– Atleiskite, – vyras priešais mane nesupratingai sumirksėjo, o aš pamaniau: „Kaip šis idiotas valdo visą valstybę? Supervalstybę.“ – Ką atlikę?

– „Pokytį“, – pakartojau kiek santūriau. – Paprasčiau tariant – šuolį laike.

– Jūs juokaujate? – prezidentas urbė mane akimis. – Juk juokaujate, tiesa?

Jo rausvas veidas ištįso, o iš burnos prasiveržė kimus švokštimas. Vyras susiėmė už pilvo ir bandė sulaikyti juoko priepuolį, o man pasirodė, kad jis tuoj apsivems. Viskas truko bemaž dvidešimt sekundžių.

– Ar esu panašus į juokdarį? Ar į vieną iš prezidentų? – kai galop jis liovėsi juoktis, supratęs, kad nejuokauju, tęsiau. – Mūsų prietaisas „Kairos“ pakeičia žmogaus laiko ribas. Atlieka manipuliacijas, keisdamas tikrąją padėtį. Tai reiškia, kad nuo šiol patys valdote savo laiką plačiausia šio žodžio prasme.

– Pala, pala… – jis visiškai sutriko. – Ką turite galvoje sakydamas „plačiausia“?

– Atsakykite man į klausimą, – ėmiau aiškinti kaip vaikui, – ar jums taip pat nepatinka skristi lėktuvu šešias aštuonias valandas?

– Tarkime, ne… Nugara paskausta.

– Su „Kairos“ prietaisu jūsų kelionė tetruks minutę…

– Kaip suprast? To negali būti! – Ko gero, jis pamanė, kad esu nepilno proto. – Tai neįmanoma!

– Ką mėgstate labiausiai? – tęsiau. – Dovanokit už įžūlumą: koks jūsų hobis, pone prezidente?

– Nesuprantu, kodėl to klausiate…

– Ne spaudai, žinoma, – nuraminau. – Klausiu reikalo dėlei.

Ilgai negalvojęs jis atsakė.

– Tikriausiai nepatikėsite, – pažvelgė man į akis, – man patinka vedžioti savo šunį. Vienam.

– Patikėsiu, – atsakiau. – Vienatvė brangiai kainuoja.

Prietaisą jis vis dėlto įsigijo. Žmonių įtikinėjimas – ne mano darbas, bet popieriuje pateikti rezultatai padarė savo. Prieš skrydį, kaip buvo žadėjęs, jis man paskambino.

– Aš lėktuve!

– Sėkmingo skrydžio… – palinkėjau. – Susiskambinsime po dviejų, ne, po trijų su puse minutės.

Per tas šešias valandas spėjau paskaitinėti Ėrichą Fromą, išgerti kelis puodelius kavos ir mažumą nusnūsti. Žinojau, kad skambučio sulauksiu mažiau nei po trijų, dviejų, vienos…

Devyni signalai. Skambutis nutrūko…

Vėl skambutis. Žinoma, atsiliepiau ne iš karto. Lai palaukia. Nusiramina.

– Alio, – ramiai pasakiau. – Kaip jūsų skrydis?

Iš pradžių ragelyje išgirdau sunkų kvėpavimą, paskui duslų atsikosėjimą ir oro rijimą, primenantį pirmuosius disfagijos požymius.

– Kam dar rodėte šį prietaisą? – slopiai paklausė.

– Tik jums, – sumelavau, žinodamas, kad „Kairos“ buvo pademonstruotas bene dešimčiai turtingiausių pasaulio žmonių. – Juk suprantate, kad naujienos greitai plinta.

– Aš paimsiu dar penkis, sutarta?

– Ne taip greitai, – šyptelėjau, – nors dabar galbūt kaip tik greitai. Po trijų savaičių jie bus jūsų.

– Ačiū, pasikliauju jumis, – atsakė jis, o tada patetiškai pridūrė: – Visa šalis jumis pasikliauja!

Nieko nepasakiau. Jo žodžiai man sukėlė pykinimą. Drebulį. Tokios beprasmės frazės paprastai skamba per laidotuves.

„Šalis“, sako jis. O kas gi yra ta „šalis“? Ir ką bendro ji turi su manimi?

Užuot atsisveikinęs, jo paklausiau:

– Taip ir nepasakėte, kuo jis vardu?

– Adolfas, – atsakė prezidentas, – jis vokietis.

Juokingiausia, kad tai buvo gryna tiesa.

Vėliau jis iš tiesų visą savaitę – pagal įprastus laiko matus – vedžiojo savo šunį. Savaitę gyvenimo iššvaistė dėl prakeikto šuns. Savaitę! O gal jis galų gale pagyveno savo malonumui? Tipinis vyras, likęs vienas su savo norais.

Juk „Kairos“ suteikia galimybę manipuliuoti savo laiku.

Pabodo stovėti spūstyje – persukit į priekį. Iki darbo dienos pabaigos dar šešios valandos – sukite būgną. Laukiate kitos serijos premjeros – pakanka paspausti mygtuką. O štai kai vienam Azijos politikui sekretorė po pietų atsegė kelnių sagą, prietaisas užfiksavo sulėtintą „pokytį“.

Kaip sužinojome apie „sagą“? „Kairos“ fiksuoja ir atkuria viską, kas vyksta trijų metrų spinduliu aplink jį. Juk niekas neskaito išsamios instrukcijos. Tai mirties nuosprendis, kurį vartotojai pasirašė patys. O mes nesame tokie smulkmeniški kaip „iPhone“ su jų „balso reklama“. Jei jau žaidi – žaisk su tūzu rankovėje.

Pardavus tūkstantį įrenginių, prasidėjo serijinė gamyba. Bendrovės akcijos pakilo iki dangaus, o įkūrėjai maudėsi piniguose. Metų pabaigoje, jų teigimu, man švietė Nobelis ir daugybė kitų apdovanojimų. Tačiau vėliau viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Prasidėjo laiko sutrikimai…

Atsitiktinai aptikau geltonosios spaudos straipsnį kažkokiame negirdėtame ketvirtojo pasaulio šalies laikraštyje, kuriame buvo pasakojama, kaip trisdešimtmetis vyras paseno vos per dieną. O netrukus jo kūnas per kelias minutes išdžiūvo. Subyrėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad jis tenorėjo nusižudyti. Pažaidė su „Kairos“, nustatęs laikmatį maksimalia galia. Įspūdinga antraštė: „Laikas žudo.“

Tinklas plėtėsi, mes statėme „laiko kontrolės angarus“. Dešimtimis, šimtais. Tačiau pasitaikydavo tokių pamišėlių, kurie savo „mygtukus“ laikė įjungę po kelias savaites. Ir, užuot švaistę savo, jie kažin kodėl leido vėjais kitų laiką. Vogdavo svetimas minutes, dienas ir gyvenimo metus. Aš iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko, bet mes rimtai susimovėme.

Vienas po kito pasipylė pranešimai apie staigias mirtis. Sudegė. Vos per vieną dieną pelenais galėjo pavirsti dešimtys ir šimtai žmonių. Tokio milžiniško mirtingumo nuo pasaulio nepaslėpsi. Dabar mirtis sekė kiekvieną. Laikas žudė be įspėjimo. Sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir kai akyse subyrėjo ministro pirmininko duktė, supratau – tai pabaiga…

Girdžiu įsiutusius šūksnius už mūsų biuro langų. Užuodžiu lydyto plastiko ir degančių padangų smarvę. Matau, kaip žlunga pasaulis… Žinote, man visiškai nerūpi žmonės. Tegul sau miršta! Visi! Tevirsta pilkais pelenais savo artimųjų akyse. Man nusispjaut. Jie to nusipelnė.

Šioje situacijoje labiausiai gailiuosi savęs. Tik šiandien man atsivėrė akys. Aš nė karto nepasinaudojau „Kairos“. Man jo nereikėjo. Beprotis! Tūkstančiai žmonių juo taip pat nesinaudojo, bet mirė. „Kairos“ žudė net tuos, kurie rodyklių nesukiojo, – jis vogė jų gyvenimo minutes ir perduodavo kam nors kitam.

Rytą pažvelgiau į savo laiko rodmenis ir nepatikėjau savo akimis. Tai neįmanoma, neteisinga. Mano skaitmeniniai rodmenys pasiutiškai krito. O kai įjungiau „Kairos“ – savo kūrinį ir gelbėtoją, – šis suklydo. Nesuveikė. Tai, kas paimta, ne visada grąžinama. Mano gyvenimas, paaukotas šio Žudiko kūrimui, nuėjo niekais per vieną akimirką.

Jaučiau, kaip rusena mano kūnas. Dega iš vidaus. Praeis akimirka, ir iš manęs liks tik pelenų krūva. Be sielos, be vardo. Niekas nė neprisimins.

Mes gyvename tol, kol mus prisimena.

Aš taip pat – vienadienis.

Iš: Ігор Антонюк. Монету підкине кожен. Жорж: Харків, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė

Ukrainiečių poetė, eseistė, vertėja, literatūrologė, keliolikos knygų autorė; Ukrainos nacionalinės – Taraso Ševčenkos premijos laureatė. Poezijos į lietuvių kalbą dar yra vertę V. Dekšnys, V. Braziūnas, A. A. Jonynas.

●

                              Volodymyrui Vakulenkai

iš tiesų sakau jums buvo

danguje virš ukrainos

raudona poliarinė karo pašvaistė –

kraujo bioliuminescencija

ant žalios žolės –

kaip purpurinė migla virš mūšio

kaitri raibuliuojanti

mūsų dangaus šimtinėms –

kas žino kiek jų yra dabar

mūsų dangaus šimtinių

iš mūsų kruvinų mūšių laukų

iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų

iš mūsų subombarduotų dramos teatrų

ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –

atsivėrė Eliziejaus laukai

visa našta liko žemėje

skausmas abejonės žaizdos akmenys iš gaisrų ir svaidyklių

kryžiai ir antkapiai iš sunaikintų kapinių

griuvėsių plytos gelžbetonio geležis

jūrų ežerų ir upių dugne

pakelėse metalas ir negyvi drugiai

kregždės ir kiti bežadžiai daiktai

apdegę laikrodžiai peršauti monitoriai

velykinės paschos su kulkomis galvose

mašinėlės iš žaidimų aikštelių

išpurvinti baldai knygų griuvėsiai

ant žemės ant grindų druska plytos ir čerpės

sudaužytas į gabalus asfaltas

ant stogų jūrų ežerų ir upių dugne

šalikelėse porcelianas

ir siuvinėti rankšluosčiai

bet šie Eliziejaus laukai atsivėrė

ir visiems mūsų arkliams šunims ir katėms

ištikimiems bičiuliams

numylėtiniams

kurie už tėvynę ir mylimus žmones

kentė durtines šautines žaizdas nudegimus

jie buvo šventieji ir nekaltieji

pasiaukoję savo brangiausiems

jaukiose namų ir trobų bažnytėlėse

dorybingi ir gailestingi beveik pranašai

atidavę gyvybes iš meilės už meilę

palikę apie save šeimininkams

tyrą ir šviesų atminimą nes nė vienas iš jų ne našta

meilumo ir kitų nuopelnų pasaulyje

iš tiesų sakau jums danguje virš Ukrainos

atsivėrė eliziejaus laukai

apsireiškė visur visame pasaulyje

raudona poliarinė pašvaistė

kaip vyzdys

kaip Akis

eliziejaus laukų lęšis

parodė

mūsų dangaus šimtinėms

kas žino kiek jų yra dabar

mūsų dangaus šimtinių

iš mūsų kruvinų mūšių laukų

iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų

iš mūsų subombarduotų dramos teatrų

ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –

jų žudikų motinas

jų žudikų tėvus

jų žudikų vaikus

ir dar negimusius

jų žudikų vaikus

jų budelių brolius ir seseris

visur visame pasaulyje

bet ypač rusijoj

o dar

eliziejaus laukų lęšis

parodė

visiems mūsų arkliams šunims ir katėms

mūsų ištikimiems bičiuliams

numylėtiniams ir augintiniams –

augintinius

jų šeimininkų žudikų motinų

jų šeimininkų žudikų tėvų

jų šeimininkų žudikų vaikų

jų šeimininkų budelių brolių ir seserų

visur visame pasaulyje

ir ypač rusijoje

iš tiesų sakau jums sukilo didis saulės vėjas

nuplėšė didį šydą

ir štai atsidengė

ateis diena

ir sukils karšta kaip kraujas eliziejaus laukų geležis

ir sujudės karšta kaip kraujas mūsų mūšių laukų geležis

ir atsidus karšta kaip kraujas geležis žuvusiųjų žaizdose ir žaizdose

mūsų griuvėsių

ir ims kaukti šimtai milijonų rusų minų mūsų

soduose vaikų aikštelėse ir miškuose

lankose ir pievose

ir kils į beribę dangaus bedugnę

nes iš tiesų sakau jums

kraujo bioliuminescencija

turi savo kainą

savo tiesą

savo neišsenkančią atmintį

nes eliziejaus laukai turi ypatingą galią

meilės galią

ir atpildo galią

iš tiesų sakau jums

ateis diena

ir kris šimtai milijonų rusų minų

karštų kaip kraujas

ant mūsų žudikų galvų

ypač rusijoje

Vertė Marius Burokas

Ukrainiečių poetas, rašytojas, dailininkas. Poezijos rinkinio „Po rudens“ (Після осені) ir romano „Arka palieka prieplauką“ (Ковчег залишає пристань) autorius. 2023–2024 m. tarnavo 72-ojoje mechanizuotojoje pėstininkų brigadoje, buvo sužeistas. Apdovanotas brigados ordinu „Už Vuhledaro gynybą“. Šie eilėraščiai iš šiemet išleistos knygos „Pozicija: poezija iš ten“ (Позиція. Поезія звідти).

Diena, kai

ir ateis diena

kai po tylos skraiste

šildysis mūsų sielos

kaip akli kačiukai, gimę

nesibaigiančiose vasario tranšėjose

bus šviesa ir bus Žodis

bus išpažintis sausa kaip riekelė

sužiedėjusios skausmo duonos

bus vakaras ir bus rytas

nakties krešuliai skardiniame puodelyje

ir mūšio aidai, kurie ištirps

kai apsivalęs nuo kraujo rytojus

pripildys pilnus lagaminus laiko

ir kelias džiaugsmingai bėgs priešais mus

kaip pamirštas šuo, sulaukęs šeimininko

o iš dangaus kaip sapnai

byrės saulės tūtelės

lopydamos apkasų

suplėšytą stepės pikselį

bus lengva tarsi juokas diena:

gegužės pabaiga, o gal pati vasaros pradžia

kai takas, pripratęs prie nutryptų pilkų batų

mirkys kojas skaidrioje tyloje

ir sugrąžins namo išlikusius

tą dieną, kai viskas baigsis ir prasidės

o drėkstančią gyvenimo spintose praeitį

mūsų galvose grauš

amžinai alkanos blindažų pelės

ir kai žemėlapiuose pranyks visas raudonis

mes sugrįšime (kiekvienas savo laiku)

į senus fronto kelius

kurie kaip pražilę tėvai dairėsi mūsų

pro suskilusius prisiminimų stiklus

ir eisime tais takais

kur kažkada kūnais gaudėme skeveldras

be baimės kaip maži vaikai

vėl nusileisime į apkasus

kur gyvenimas liejosi per kraštus

sruvo kaip vanduo

ir užsiplikysime juodos arbatos

aprūdijusiuose skardiniuose puodeliuose

kad susirinktų visi savi

bevardžiai ir nepamiršti

visi, pažinoti pagal šaukinius

ir jiems tylint, tyloje

baltuoju triukšmu kaip pirmasis sniegas

suskambės balsai

tų, kurie pasiliko čia

amžiams

Ukraina

Taip jau susiklostė

nuo pat vaikystės,

kad viskas, kas nepatogu, netinkama ir gremėzdiška,

atitekdavo man:

- netelpantis į burną šaukštas,

- pusę puodo talpinantis dubuo,

- brolio drabužiai, kuriuos atiduodavo man,

paprastai keliais dydžiais per didelius.

Bet vienas daiktas man visgi patiko:

tėvo dviratis „Ukraina“,

su dideliais kaip pusė Berdyčevo ratais,

su pedalais, kuriuos vos pasiekdavau,

ir bagažine,

ant kurios laisvai atsisėstų dramblys.

Bet kai paspausdavau

lygiu keliu,

toli pasilikdavo

visi kalnų dviračiai, kuriais taip gyrėsi

vietiniai mažorai.

O aš tada galvodavau:

„tai štai kokia ji,

tėvynės pramonė,

nesunaikinama ir beveik amžina,

kaip šitas apsilaupęs rėmas

ir izoliacija apvyniotos rankenos,

štai jis, nepalaužiamumas,

pati tyriausia jo išraiška.“

Ir kai dabar, jau suaugęs,

įstojau į kariuomenę,

tai vienintelis visame dalinyje RPK,

ilgutėlis kaip irklas

ir netinkamas kaip juokas kapinėse,

žinoma, atiteko man.

Bet žiūrėdamas į ginklo brolius,

apdaužytus, kontūzytus, išvargusius,

hipertonikus ir širdininkus,

susidėvėjusiais sąnariais

ir patemptomis nugaromis,

bet geležine valia,

kurie tyliai velka šį jungą, –

nes „kas, jei ne aš?“ –

stebėtina,

bet nesijaučiu nei įsižeidęs,

nei nuskriaustas.

Ir kai mes vėl

einame į pozicijas,

tempiu tą prakeiktą RPK ant nugaros,

jis kaip arkliui penkta koja,

tempiu ir kažkodėl prisimenu

seną dviratį,

nes atrodo,

kad mes visi juo važiuojame,

ta iš tėvo paveldėta „Ukraina“.

Apsilaupęs rėmas,

izoliacija apvyniotos rankenos,

ratai

tuoj tuoj nukris.

Ir net tada,

net tada,

žinau,

jis

ir toliau važiuos.

Vertė Marius Burokas

Georgis Bardarovas (g. 1973) – geografas, dėstytojas, rašytojas, scenarijų autorius. Etninių ir religinių konfliktų specialistas, kelių mokslinių monografijų apie migraciją, konfliktus, demografiją ir tapatybes autorius. Pirmo rašytojams skirto bulgarų intelektualinio realybės šou „Rankraštis“ nugalėtojas.

Debiutavo romanu „Aš vis dar skaičiuoju dienas“ (Аз още броя дните, 2016). 2021 m. romanas „Absolvo te“ (2020) pelnė ES literatūros premiją. 2022 m. rašytojas įvertintas prestižine bulgarų literatūros patriarcho Ivano Vazovo premija. Parašė kelis romanus apie futbolą.

Apsakymas За петата ракия или колко е хубав животът – skaitomiausias internete paskelbtas bulgarų kūrinys. Lietuviškai Bardarovo kūryba skelbiama pirmą kartą.

Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

O, man niekad nepabos pasakoti šią istoriją. Gal todėl, kad vieną dieną nusigavau į pasaulio kraštą, išlenkiau penkis rakijos stikliukus, pajutau Dievą ir supratau, koks nuostabus yra gyvenimas.

Pati istorija visai paprasta ir, žinoma, prasideda nuo patrakusio sumanymo, atsiradusio išmetus kelias burneles prirūkytame Sofijos bare. Tai nutiko 2005-ųjų vasarą, kai, padoriai įkaušę, nusprendėme leistis į žygį po Rodopų kalnus. Taigi per pačius vasaros karščius mažute sportine mazda penkiese išvažiavome į slaptinguosius Rodopus. Ir patyrėme paslaptingų nuotykių.

Dardėjome keliais, kuriuos padoriais keliais galėjai vadinti prieš dešimtis metų. Gėrėme rakiją su keistuoliais senoliais avidėse, kurios, esu tuo tikras, neegzistuoja, kažkas tiesiog jas išgalvojo tam sykiui. Gyvenviečių aikštėse šnekučiavomės apie gyvenimą su šimtmečių išmintį saugančiomis senolėmis, tarsi išėjusiomis iš klasikų Radičkovo ir Pelino apsakymų. Pamatėme didžiausių kontrastų ir nakvojome keisčiausiose vietose.

Pirmą dieną temstant privažiavome turizmo bazę „Gocė Delčevas“*. Paaiškėjo, kad laisvų vietų nėra, o jautėmės pervargę. Galop mus apnakvindino atokiau nuo bazės, buvusios pionierių stovyklos vasarnamiuose. Pelėsio ir medienos kvapo nė neminėsiu, jį galima nuryti kartu su šlakeliu stipraus gėrimo, bet va kainoraštis – visai kitas dalykas!

Atkuriu iš atminties.

KAINORAŠTIS:

Lova – 1,50 levo.

PRIEDAI:

Švari patalynė – 0,50 levo.

Pirtininkas – 0,50 levo (atsiprašome, atostogauja!).

Kitą vakarą atsidūrėme viešbučių komplekse „Pilis“ netoli Nedelino, čia, saulei nusileidus, lepinomės baseine ir žiūrėjome, kaip šunims kiauksint ir vaikams krykštaujant miestas grimzta į tylą. Šiaip ar taip, galiausiai pasiekėme pasaulio kraštą!

Kaip nukeliaujama į pasaulio kraštą? Tai labai paprasta! Nuo Smoliano pasukate tiesiai į pietus. O Smiliane kuo būtiniausiai „pasikraunate“ pupelėmis**. Tiesą sakant, mažumėlę perlenkėme lazdą, mat pasirodžius besišypsančiai padavėjai užsisakėme penkias porcijas pupelių salotų, penkias pupelių sriubos, penkis dubenis pupelių su dešra ir penkis pupelių desertus! Bet suvalgęs tiek pupelių esi kupinas energijos ir tikrai išgalėsi pasiekti pasaulio kraštą.

Taigi, nuo Smiliano pasukate į pietvakarius, pravažiuojate Bukatą ir Mogilicą, galiausiai atsiduriate Ardos gyvenvietės viduryje. Čia, keliui išsišakojant į Patriarcho Evtimijaus ir Scylės gatves, leidžiatės, žinoma, Scylės kryptimi, paskui pasukate link Darbštuolių gatvės, išvažiuojate iš Ardos ir pasiekiate… Gudiovicą.

Kodėl Gudiovica yra pasaulio kraštas? Na, todėl, kad ji yra topografinio žemėlapio pakraštyje, už jos nieko nėra, nes tai – Bulgarijos pakraštys, toliau tįsta tik tinklinė pasienio tvora, ir todėl, kad kelias keistai baigiasi tiksliai kaimo viduryje priešais vienintelės maisto ir pramonės prekių krautuvės duris.

Jeigu pasišausite užeiti į ją pasipildyti atsargų, pamirškite. Ten yra tik alaus ir kiaušinių. O į klausimą, kodėl nieko kitko nėra, besišypsanti pardavėja truktels pečiais ir atsakys: „Nes limonadas pasibaigė!“

Spragsėdami fotoaparatais ir alsuodami grynu Rodopų oru suskantame kalbinti čionykščius gyventojus. Įsišnekėję pradedame pasakoti, kodėl čia atkakome. Bet į mūsų geografinę tezę, kad norime pamatyti pasaulio kraštą, gauname tokį atsakymą: „Ėėėė, ne, mes nesame pasaulio kraštas, už mūsų dar yra…“ Visi penki esame geografai, du iš mūsų dėstome universitete ir bandome jiems moksliškai paaiškinti, kad už jų kaimo tikrai nieko nėra. Turime pasiėmę ir vieną detaliausių karinių topografinių Bulgarijos žemėlapių. Bet ir vietiniai nenusileidžia: „Ėėėė, yra, yra, už mūsų yra Gozdiovica!“ Ir prapliumpa juoktis – šiltai, dainingai, rodopiškai.

Galiausiai smalsumas paima viršų ir nusprendžiame patikrinti, ar esame vedžiojami už nosies, arba gal visas mūsų universitetines žinias teks išmest į rūšiuojamoms atliekoms skirtą konteinerį…

Patraukiame kažkokiu keliūkščiu, kuris kitados gal ir buvo tikras kelias, bet dabar likę vien akmenys, apžėlę suvešėjusia, nuo kaitros išgeltusia žole. Mūsų japonė, miesto poniutė, rėplina įbūgusi šlaitu aukštyn. Saulė jau kepina, nors dar tik dešimta ryto. Vabzdžiai byzgia, dvelkia čiobreliais. Ak, tie čiobreliai taip kvepia, kad įsigeidi viską mesti, išsitiesti juose nuogas ir spoksoti į alsinančią Rodopų dangaus žydrynę.

Maždaug po keturiasdešimties minučių rabždinimosi įkalne ir pasukus paskutiniu įmanomu mūsų gimtosios Bulgarijos vingiu mums prieš akis iškyla senas, bet baltas it sniegas ženklas.

Čia pasiruošiame įtikėti stebuklais arba suplėšyti savo diplomus. Poniutę japonę paliekame paunksnėje, o patys lėtai įkėbliname į Gozdiovicą.

Kadaise Gozdiovicos būta didelio ir gražaus Rodopų kalnų kaimo, jei spręstume iš barkšančių namų. Veikiau jų griuvėsių. Čia stūksojo per šimtą aukštų, išdidžių, lyg milžinai išsitiesusių mūrinių pastatų.

Gyvenimas kunkuliavo, sklido skardėdamas merginų juokas, tylą drumstė žaidžiantys vaikai. Žmonės vaidijosi, mylėjosi, talkino vieni kitiems, laidojo, gimdė, tuokėsi, skyrėsi, dalijosi geru. Pavasarį liejosi karti rakija, o žiemą – putojantis vynas. Žmonės tręšė žemę savo pelenais, o iš jų kalėsi gyvastis daugybe vaismedžių, kurie dabar sudygę vidur apleistų kiemų ir sueižėjusių mūrinių griuvenų.

Nūnai namai sugurę, virtę iškaršėliais, besiramstančiais į savadarbes suskilusias lazdas. Jų apsilaupęs tinkas, suskeldėjusios čerpės, sutrupėję žandikauliai ir sudaužyti akiniai. Namai tartum žmonės – jei jų niekas nesušildo savo buvimu, sudūla tykioje vienatvėje.

Dar liūdniau pasidaro, kai stumteli ant plauko kybančias, gailiai girgždančias duris ir įžengi į tuos kitados buvusius namus. Sakytum, klaiki nelaimė staiga viską nutraukė ir žmonės ištikti panikos pabėgo. Ant apdulkėjusių medinių grindų voliojasi visokie rykai – puodai ir keptuvės, kuriose, regis, dar vakar kažkas taisė mėgstamą baklažanų troškinį. Neišpakuoti lagaminai, iš kurių kyšo nedėvėti drabužiai, vaikiški batukai, mokyklinių sąsiuvinių lapai, laiškai, galbūt niekada nepasiekę adresatų. Neišsakytos mintys, nepasidalyta širdgėla, neįgyvendintos svajonės…

Nežinau, ar turime teisę trikdyti tų namų tylą ir skaudulį, bet viename iš jų radome pageltusį, smulkiai kone mokiniška rašysena prirašytą popieriaus lapą. Atkuriu iš atminties, nes netgi tas lapas pradingo…

„Brangūs mamyte ir tėveli, rašau jums, bet nežinau, ar kada nors perskaitysite šias eilutes… Man viskas gerai, jau dvejus metus esu Amerikoje. Negalėjau su jumis atsisveikinti… juk žinote, kaip viskas išėjo… arba turėjau staigiai sprukti, neatsigręždamas atgal, arba…

Išvykome per Graikiją, su Metinu laikėmės kartu, kartu įsilaipinome į laivą, kuris plaukė į Ameriką. Jūs nė neįsivaizduojate, koks beribis yra vandenynas ir koks jis mėlynas… Maniau, kad žūsime, kad niekada nebeišvysiu žemės, niekada negalėsiu paprašyti jūsų atleidimo. Keliavom savaičių savaites, kol pasiekėm Ameriką. Amerika tokia keista, ten viskas kitaip ir didesnio mastelio, o žmonės tokie patys ir šypsosi taip pat kaip mes.

Iš pradžių buvo labai sunku, miegodavom, kur užtaikę, paskui mudu su Metinu išsiskyrėm, pagaliau susiradau darbą. Dabar man viskas gerai, dirbu kepykloje, keliuosi anksti, bet, žinote, pripratau. Darbas manęs negąsdina. Nuomojuosi butą, kaupiu mašinai. Visko turiu… Visko turiu… Visko…

Tik kai pradeda lyti, su lietumi pasipila ir graudumas, prisimenu, kaip man skauda širdį ir kaip stipriai jus myliu…

Atleiskite, atleiskite…

Jūsų mylimas sūnus Saidas Metkovas

1967 m. balandžio 5 d., Sakramentas, JAV“

Išeiname į lauką. Kažkas suspaudė gerklę. Kažkas ėmė graužti akis. O dangus toks sodriai mėlynas, toks nuostabus. Truputėlį svaigsta galva. Dairomės. Girdėti tik vabzdžių zvimbimas, tolumoje prunkščia asilas. Mums pasidingoja, kad tuojau iš kur nors iššoks vaiduoklis.

Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:

– O, žmonės!

Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:

– O, žmonės, tai bent! Žmonės Gozdiovicoje! Ohooo… – ir stveriasi už galvos. – Kaip jūs čia užklydote, ką, žmonės? Juk čia niekas neateina! Čia jau trejus metus niekas nebuvo pasirodęs! Net ir vaikai nebeatvažiuoja. Dievas neužeina. Tai bent – žmonės! Oi, palaukit, palaukit, tučtuojau išnešiu stalą ir dar šį tą, ką Dievulis davė!

Jau susipažinome su senoliu ir triukšmingai prieštaraujame:

– Na ką tu, seneli Stojilai, mes užsukome visai trumpam, spragtelim fotoaparatais ir skuodžiame, mūsų laukia ilgas kelias, palik tą stalą…

Paskutiniai žodžiai pakimba ore, nes senelis Stojilas žvitriai šmurkšteli pro gebenėm apaugusius vartus. Po valandėlės taip pat žvitriai grįžta nešinas pailgu mediniu stalu ir pastato jį vidury gatvės. Na, žinoma, kitados tai išties buvo gatvė, o dabar akmenys, apžėlę didžiule, nuo kaitros pageltusia žole. Ir sukrauna ant stalo tai, ką Dievulis davė.

O šį rytą Dievulis davė: šviežiai primelžto pienelio, bičių medučio… ir aprasojusį butelaitį, kurio lygiu paviršiumi sliuogia vandens lašai, sklidiną spindinčio aukso spalvos skysčio. Žinoma, naminės rakijos.

– Ooo, Stojilai, liaukis, ką tu! Mes negalim gerti rakijos! Dar tik dešimta valanda, jei nuo pat ryto pradėsim, nežinia, kuo čia viskas baigsis…

Bet senukas nėmaž nesutrinka:

– Ėėė, baikit jūs tas kvailystes. Saulė, žinot, kada patekėjo… Ji jau penkias valandas viršuj, jau penkis ratus apsuko. Gurkštelkit ir nekvaršinkit sau galvos!

Ir lyg nežinia kelintos nakties pasakoje prie stalo atsiranda šešios medinės kėdės, jos tarsi pradeda šlubčioti tarp akmenų, ir šeši stikliukai. Juos senelis Stojilas kaipmat pripila ligi kraštų. Paskui nusisuka, nusispjauna ant akmenų ir skambiai sušunka:

– Į sveikatą! – ir susiverčia stikliuką. Tada prunkšteli patenkintas: – Oooooch! – ir atpakalia ranka nusišluosto sudrėkusias lūpas.

Pradrąsėję ir mes suvilgome nuo kaitros ištroškusias gerkles, ir… žinote, štai čia ir atsiskleidžia istorijos esmė!

Pirmas rakijos stikliukas, ech, pirmas stikliukas… Pirmoji rakija yra šis tas ypatinga, sunkiai paaiškinama. Apie pirmąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Ji lyg pirmoji meilė, lyg pirmas pasinėrimas į jūrą. Pirmas rakijos stikliukas atpalaiduoja mazgą, veržiantį miestiškas mūsų širdeles ir protus, kurie niekada nesiilsi. Mūsų protas be perstogės skaičiuoja, kiek pelnei, kiek praradai, kiek dar turi užkalti. Pirmoji rakija išvaduoja iš pančių, išlaisvina dvasią. Nugina šalin visus demonus, visus tuos žmones, įsipatoginusius tavo galvoje, kuriems kiaurą dieną įrodinėji esąs teisus, o jie, po velnių, niekada tau nepritaria.

Pirmoji rakija liejasi gyslomis lyg aliejus, paskleidžia šilumą po visą kūną, net iki kojų pirštelių. Ir kažin kaip nejučia, drauge visiškai natūraliai liaujiesi muistęsis ir ūmai kiši seneliui Stojilui tuščią stikliuką ir jis vėl pripila.

O antras rakijos stikliukas, ech, antras stikliukas… Antroji rakija kaip atsivėrimas, apie antrąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Po antro rakijos stikliuko sėdėdamas ant kėdės atsileidi – iš pradžių varžydamasis, o paskui visu svoriu. Prieš tai sėdėjai palinkęs į priekį, visas įsitempęs lyg spyruoklė, bet kurią akimirką pasiruošęs šokti ir smogti kumščiu į veidą kokiam nors šunsnukiui, įrodyti kitam, kad esi teisus, kad visus aplenksi finišo tiesiojoje. O po antros rakijos, et, po antros rakijos gniužulas gerklėje ištirpsta, pradedi jausti, kad kūnas lengvas it plunksnelė, atitiesi pečius, patempi kaulus, įkvepi pilna krūtine. Pripildai plaučius gryno Rodopų oro ir pajauti, kaip gyvenimas iš lėto sugrįžta į tavo širdį.

O senelis Stojilas porina – oi, kaip jis moka pasakoti!

Senelis Stojilas tarsi sklidina dviejų šimtų litrų statinė, kuri tik ir laukia, kol bus atkimšta ir istorijos pasipils pačios. Jis porina apie kaimą, jo pradžią, pabaigą, apie žmones, palikusius pėdsakus ant tų akmenų, ant kurių dabar štai sėdime drauge su juo. Apie tai, kaip pro šalį eidavo merginos su naščiais ir kaip vyrai darydavo vyną, kaip šokančių žmonių ratelis vingiuodavo nuo aikštės net lig horizonto. Apie tai, kaip kitados kunkuliavo gyvenimas ir kaip žmonės palaipsniui virto paukščiais, pamiršusiais kelią atgalios į savo lizdus. Ir kaip galiausiai liko viso labo šešios dūšelės – keturi musulmonai ir du krikščionys.

O tu klausaisi ir nesiklausai. Ne, po velnių, tu ne klausaisi, o viską išgyveni drauge su seneliu Stojilu!

Rodos, tik du stikliukai, o tarp jų prabėgo daugiau nei pusė amžiaus kaimo gyvenimo. Tarp dviejų rakijų gimėme ir mirėme kartu su senoliu. Tarp dviejų rakijų mums prieš akis pražingsniavo šimtai žmonių. Besišypsančių, apsiverkusių, įsimylėjusių, liūdnų, laimingais veidais, pajuodusiais nuo nemigos paakiais. Su nagano paliktomis žymėmis ant kūno, su prievartos žaizdomis sielose. Jie šnekučiuojasi, juokiasi, pasakoja, guodžiasi, šaukia, keikiasi, dainuoja ir eina pro mus nesustodami, būriais, poromis, po vieną.

Kaip tik tą akimirką šalia mūsų lyg iš niekur išdygsta kitas energingas senukas. Vidutinio ūgio, vilki striuką švarkelį, rankovės paraitotos, plonais, bet gerai prižiūrimais ūsiukais. Vyras tik santūriai linkteli mums ir kažin kaip keistai, grakščia eigastimi pranyksta kaitros mirgesy.

– Salimas, – suskumba pristatyti senelis Stojilas. – Mudu su juo keturiasdešimt metų nesikalbame.

– Kaip tai nesikalbate?

– A, ilga istorija…

– Nagi papasakok!

– Kad labai jau ilga, toji mūsų istorija…

– Nieko baisaus, mes niekur neskubame, – keista, mes tikrai jau niekur neskubame. Laikas, sakytum, sustojo, pasirėmė ant kumštuko prie kaimyninio namo kamino ir atsiduso su palengvėjimu.

– Na, kažkada, prieš daugybę metų, abu buvom įsimylėję Aišę. Štai taip, bet Aišė pasirinko mane, ir nuo tada jis su manim nesišneka. Eeeech… – senelis Stojilas nusispjauna ant akmenų ir nusišluosto burną atpakalia ranka. – Paskui gyvenimo tėkmė išseko ir Aišė persikėlė į geresnį pasaulį, žmonės išlėkė, vaikai mus pamiršo… likome čionai šešios dūšelės.

O žinai, kas nutiko prieš trejus metus? Mane ištiko kažkoks lyg širdies smūgis. Viduržiemį, per pačius didžiausius speigus. Ir Salimas pasišoko – vidury nakties, per pūgą, per pusnis į Gudiovicą, rado gydytoją… išgelbėjo man gyvybę! Kai išgijau ir grįžau į kaimą, suėjome su juo, prisigėrėme, paverkėme, vienas kitam atleidome… Ir nuo tada vėl nesišnekame.

Senelis Stojilas nusikeikia ir sukrunta pilti po trečią stikliuką.

Trečias rakijos stikliukas, ech, trečioji rakija – iš amžinybės nugvelbtas mirksnis! Apie trečiąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Trečias rakijos stikliukas lyg svarstyklės. Ant vienos jų lėkštės lengvabūdiškai linguoja gera nuotaika, visas tavo linksmumas, jausmas, kad įstengsi pakelti kalnus, troškimas išsirengti nuogam ir pasileisti priešais plytinčia pieva. Ant kitos lėkštės – į tavo širdį tarsi vagilius įsėlinantis liūdesys. Ne, ne visai liūdesys, veikiau prisiminimas apie visas gyvenime praleistas progas, apie visas nesėkmes. Vos užčiuopiamas sopulys, panašus į šiaurio pūstelėjimą nuostabią gegužės naktį.

Abi svarstyklių lėkštės sūpuojasi ir laiko pusiausvyrą. Viskas siūbuoja ir tavo skrandyje ir svarsto, pro kur išeiti. Lygiai taip pat tau prieš akis siūbuoja namai, kaminai, akmenys, šaligatviai. Taip siūbuoja ir paukščiai savo netrikdomam skrydy. Tą akimirką gatvėje pasirodo mikli, baisiai mažytė ir valyva senutė, apsigaubusi marga skarute. Žingsneliai smulkūs, bet eisena sparti ir tvirta. Ji pasveikina mus šypsodamasi, bet, susilyginusi su stalu, pro šypsnį išspaudžia aukštu, skambiu balseliu:

– Pijokai… – ir nutipena kaimo centro link.

– Fatmė! Mūsų telefonistė, – paaiškina senelis Stojilas.

– Nori pasakyti, kad ji kažkada buvo telefonistė?..

– Ne, ji dabar yra telefonistė.

– Nejuokauk, seneli Stojilai, kokia dar telefonistė, jūs gi viso labo šeši žmoneliai likę, visų užmiršti…

– Tataigi, telefonas – vienintelis mūsų ryšys su pasauliu. Išsaugojom jį buvusioj seniūnijoje. Ir dabar Fatmė kasdien, septynis kartus per savaitę tarp dešimtos ir keturioliktos valandos eina budėti prie telefono. Iš kur gali žinoti, gal kas nors ims ir paskambins…

Senelis Stojilas nuščiūva. Mes ne iš karto sumojame kodėl. Sušiurkštėjusios mūsų miestiškos širdys, pripratusios viską priimti įtariai, nesupranta kodėl, po galais. Tyla apgaubia mus lyg vynvytis akmenines namų sienas. Ūmai, įsiklausę į tylą, išgirstame savo širdžių dūžius ir atsitokėjame. Mums pasidaro drauge ir graudu lig ašarų, ir miela, kažin kaip šilta, tarsi būtume įbridę į vėlyvo rudens misą. Mintyse pasižadame paimti numerį ir paskambinti… Atleisk, seneli Stojilai, nepaskambinome…

– O tą ženklą prie kelio kartą per savaitę prižiūrime, – dainingai, su santūriu šypsniu lūpose toliau pasakoja senelis.

– Kaip tai kartą per savaitę prižiūrite?

– O taip, kiekvieną sekmadienį vienas iš mūsų budi, eina mazgoti ženklo.

– Mazgojate ženklą???

– Na taip, ar nepastebėjot, koks jis baltutėlis?

– Taip, žinoma, bet… – „bet“ pakimba ore, kaip ir daugelis kitų išsprūdusių replikų ir nebaigtų išsakyti minčių šią nuostabią dieną Rodopuose Bulgarijos pašalyje, pasaulio krašte…

– Bet vėliavą skalbiame tik kartą per mėnesį!

– Vėliavą? – Dabar tai jau tikrai galime prisiekti, kad senelis Stojilas traukia mus per dantį.

– Taip, vėliavą, kuri kabo prie buvusios seniūnijos. Kartą per mėnesį iškilmingai susirenkame, nuleidžiame ją, išskalbiam ir vėl iškilmingai pakabinam ant strypo. Štai taip, gal ir esame Bulgarijos pakraštys, bet juk vis tiek esame bulgarai, juk esame gyvi…

Senelis Stojilas pasinaudoja tuo, kad sėdime apstulbinti jo stebuklingų istorijų, ir įpila mums po ketvirtą stikliuką.

Ketvirtas rakijos stikliukas, ech, ketvirtoji rakija… Ketvirtoji rakija – lyg pasinardinimas į katilą su lediniu vandeniu, lyg šuolis į bedugnę, lyg širdį draskanti aimana; apie ketvirtąją rakiją galima prirašyti traktatų! Ji pajėgia priversti tave pasisukti šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, ji yra varpo gaudesys juodą naktį, kai pamišimas tvinksi smilkiniuose ir atsiduri ant gyvenimo ir mirties slenksčio…

Su ketvirtuoju stikliuku vidų užplūsta visi tavo nepasisekimai. Tavo susikirtimai šiepiasi tau nelyginant kraujo ištroškę šunys. Nenusisekusios meilės kvatoja lyg niršios raganos ir bado tave pirštais. Visi tave išdavusieji, neįvertinusieji ir pamiršusieji išsirikiuoja vora ir pliaukši geležiniais delnais, pagaliau graudžiausia – čia yra visi tie, kuriuos išdavei tu. Su ketvirtu rakijos stikliuku sukyla savigaila, o su ja tarsi ištikimi draugai – ir ašaros.

Jos kaupiasi akių kampučiuose ir, regis, tuoj sužibės, nuriedės per skruostą, tačiau senelis Stojilas išgelbėja pasiūlydamas:

– Eime, pavedžiosiu jus po kaimą, šį tą parodysiu, pamatysite mūsų vėliavą…

Mes patenkinti suskantame kilti paskui jį. Mažumėlę svyruojame, bet tai nuo kaitros, šis rugpjūtis neįprastai karštas; stačiai baisioniškas karštis! Einame pro apgriuvusius namus, suniokotas avides, ištuštėjusias lūšneles. Vis pasigirsta kirliko balsas, o iš nedidelės šieno kupetos iššoka apsnūdusi katė.

Ne, mums nebeliūdna, harmonija vėl mūsų širdyse. Tampame vis labiau nemarūs, vis labiau susiliejame su gamta ir nuščiuvusiais, aklais namais. Žingsniuojame per išdaužytų langų stiklus ir girdime skardų juoką tų, kurie kažkada tuos langus statė. Ne, mums neliūdna, mes įsitikinę, kad tie žmonės kažkur džiaugiasi mus matydami ir laukia, kada papasakosime jiems apie jų Gozdiovicą.

Prieiname kaimo centrą. Čia taip pat sužėlusios piktžolės ir nuo kaitros išgeltusi žolė. Čia, prie buvusios seniūnijos pastato, iš tiesų išvystame aprūdijusį strypą, kurio viršūnėje plevena Bulgarijos trispalvė, o šone – keistas akmeninis pastatas. Jis taip pat apleistas, nors iš išorės mūrinis jo skeletas išliko nepaliestas. Primena maldos namus, bet sunku nuspėti, ar čia būta cerkvės, ar mečetės. Puolame kamantinėti senelį Stojilą:

– Seneli Stojilai, o kas čia?

– Maldos namai! – lakoniškai atšauna jis.

– Aišku, bet cerkvė ar mečetė?

– Na, maldos namai! – nustebęs trukteli pečiais senelis.

– Taip, supratome, bet kas juose meldžiasi – jūs, krikščionys, ar jie, musulmonai?

Senelis Stojilas pažvelgia į mus taip, tarsi būtume jam uždavę klausimą iš kvantinės fizikos arba pradėję prikaišioti, kad mums per maža rakijos, paleidžia keiksmą ir atžeria:

– Visi juose meldžiamės, ko mums skirstytis?

Įeiname į vidų. Viduj nieko nėra: nei ikonų, nei freskų, nei žvakidžių su sietynais, nei Mahometo vardų, nei jokių gėlių ornamentų. Nieko nėra.

Ne, yra! Yra dvasia, yra daug, nepaprastai daug dvasios. Iš paprastų akmens plokščių tarpelių styro žolės stiebai, pro kitados buvusį langelį viršuje smelkiasi pluoštas saulės šviesos, o į tavo vidų įsigauna jausmas, kad kažkur ten sėdi Dievas, pasirėmęs ranka smakrą, jis šypsosi tyrai mėlynomis akimis. Ir tavo akys sudrėksta, nepajėgi susitramdyti. Ne, tai ne nuo rakijos, ne nuo dulkių… Bet senelis Stojilas grąžina tave į tikrovę – vėl esame prie stalo, prie butelaičio ir stebuklingųjų istorijų. Tuo tarpu kažkas atnešė sūrio pyrago. Senoje apdaužytoje skardoje, įvyniotą į laikraštį ir uždengtą prijuoste. Čia visi džiaugiasi mūsų viešnage, ir gyvi, ir mirę, ir krikščionys, ir musulmonai. Senelis Stojilas nutraukia prijuostę, praplėšia laikraštį ir šiurkščiomis gyslotomis rankomis, ant kurių išsigaubia mėlynos venos, ima laužyti pyragą. Pirštai pabąla nuo įstangos.

Pyragas nuostabiai kvepia. Sūriu, namais, jaukumu. Ragaujame. Pasiskanaudami kramtome, užsigeriame airanu. Valandėlę pašnekesys nuščiūva, tik čepsėjimas išduoda, kad esame gyvi ir sėdime čia, prie stalo. Sušlemščiame pusę pyrago ir senelis Stojilas vėl pripildo stikliukus – penktoji rakija!

Penktas rakijos stikliukas, ech, penktoji rakija… Penktoji rakija yra gija, jungianti pragarą ir rojų, penktas stikliukas atgaivina gyvenimą, penktoji rakija padeda suvokti trūkstamą prasmę. Apie penktą rakijos stikliuką gali prirašyti traktatų!

Po penktosios rakijos visus myli. Užsimanai pabučiuoti kiekvieną gyvulėlį, paglostyti menkiausią žolelę, papasakoti žmonėms, koks nuostabus yra gyvenimas. Nes gyvenimas iš tikrųjų yra nuostabus… po penktojo stikliuko. Siela atsiskiria nuo kūno, pakyla virš visa ko laikino, plevena lyg paukštis tarp debesų ir mėlio. Atrandi vertingiausią dalyką – džiaugsmą, kad esi iš tiesų laisvas. Prisimeni, ką reiškia skristi… Ir kaip tik dabar gal nuo rakijos arba nuo karščio galvoje ima kirbėti beprotiškas klausimas ir tu jį garsiai užduodi:

– Klausyk, seneli Stojilai, o ar jūs čia nesipykstate dėl religijos?

– Kaip tai?

– Na taip, krikščionys ir musulmonai. Juk visas pasaulis susijaukęs, visur pešamasi, pjaunamasi… Visur žmonės dalijasi Dievą ir įrodinėja, kuris Dievas tikresnis!

Senelis Stojilas vėl pažvelgia į tave taip, tarsi būtum uždavęs klausimą iš kvantinės fizikos arba priekaištautum, kad pagailėjo tau rakijos.

– Tau gal galvoj negerai? Kodėl turėtume pyktis? Ką dalytis? Ar žinai, kaip buvo įkurti šie du kaimai?

– Nežinau, iš kur galiu žinoti…

– Ė, kaipgi nežinai, juk esi mokytas žmogus? – Senelis Stojilas kiek įtūžta, akivaizdu, mano klausimas jį užgavo.

– Na taip, mokytas, bet nežinau…

– Tuojau tau pasakysiu, tik gurkštelk, ir aš tau papasakosiu.

Gyvenę du broliai: Gozdis ir Gudis. Jie vedė, vienas žemutiniam kaime, kitas – aukštutiniam. Paskui atėję turkai – ir prašom: vienas tapęs musulmonu, o kitas likęs krikščionis… Bet juk jie vis tiek lieka broliai, ar ne? Tad ir paskiau padėję vienas kitam, kaip padėdavę anksčiau. Ir mes visada buvom drauge ir padėdavom vieni kitiems.

Senelis Stojilas išlenkia penktą stikliuką. Akių kampučiuose pasirodo ašaros. O jo akys tokios tyros, lyg mažo vaiko. Apgaubia mus savo šiltu žvilgsniu, pamoja ranka namo link:

– Tuoj šį tą jums parodysiu. Eikšękit…

Nežinia kaip, bet po penkių rakijos stikliukų senelis Stojilas mikliai pašoka ir pradingsta gebenėmis apžėlusiuose vartuose, o mes nerangiai ir svirduliuodami timpinam įkandin. Jo kiemas taip pat užžėlęs žole, namo laiptai apdaužyti ir nuzulinti. Takelis, vedantis į namą, pranyksta, o prie namo sienos tarpsta išsikėtojęs gervuogių krūmas. Linksmas, geraširdis asiliukas su bemaž lig žemės nukarusiu pilvuku karpo į mus nukreiptomis ausimis. Atsiduriame kitoje namo pusėje. Namas stovi ant aukštumėlės ir nuo jos atsiveria vaizdas į Graikiją, Gudiovicą ir tarp jų besidriekiantį lauką. Senelis Stojilas pridengia ranka akis nuo saulės, mosteli į banguojantį ant kalvelių lauką ir taria:

– Pažvelkit tenai! – Rodo baltą veik stačiakampį plotą, nepaprastai panašų į kapines. Bet kodėl jis mums rodo kapines? – Ar žinai, kas tai?

– Nežinau, iš kur galiu žinoti!

– Kapinės!

– Kapinės? Jūsų ar jų?

– Mūsų, – ir senelis Stojilas abiem rankom nubrėžia didelį ratą ore.

– Aha, vadinasi, Gozdiovicos!

– Ne, Gozdiovicos ir Gudiovicos.

– Nori pasakyti, kad ten kartu…

– Taip.

– Krikščionys ir musulmonai?

– Tai ir noriu pasakyti. Ar žinai, kaip mažai žemės čia turim, tai nejau dabar ją užimsim dvejom kapinėm! Ir kam, juk visi esam viena. Kur bevaikščiotume, ką bedarytume, galop visi keliai susijungia. Kai numiršta krikščionis, ateina šventikas, kai numiršta musulmonas – imamas, bet susirenkame visi kartu išlydėti dar vieną dūšelę, nuskriejusią laukti mūsų aukštybėse!

Ūmai liaujuosi klausęsis, liaujuosi mąstęs. Jaučiu, kad ratas užsivėrė ir atsidūriau namie. Visa kas virto tobulu ratu, be pradžios ir pabaigos. Kiekvienas žingsnis mane vedė į čia. Po kiekvieno penkto rakijos stikliuko mano siela atskriedavo čionai ir susisukdavo lizdą ant vieno iš ilgus metus nekūrenamų kaminų! Ašaros atsiranda iš šaltinio, jos yra saldžios… Apkabinu senelį Stojilą ir mudu sėdamės ant žolės… Girdžiu juos, aiškiai juos girdžiu mėlynam skaidriam ore – visų negimusių gozdioviečių balsus, visų negrįžusiųjų balsus. Jaučiu, kaip žolė kutena basas kojas. Apsižiūriu ir nustėrstu – ogi esu su trumpomis kelnytėmis! Viešpatie, kaip vaikas… Šalia girdžiu vaikišką juoką. Apsidairau, senelio Stojilo nėra. Kažkoks džiūgaujantis Gozdiovicos berniokas skaisčiai mėlynomis akimis ir trumpomis kelnytėmis kvatoja ir kviečia mane. Pasileidžia kiek kojos neša nuo kalvos kapinių link. Nė sekundės nesvarstydamas puolu įkandin jo. Ar pavysiu? Na, žinoma…

Vertė Laima Masytė

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/apie-penkta-rakijos-stikliuka-arba-koks-nuostabus-yra-gyvenimas/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/08/07/erkuliai-erezijos-ir-kiti-itikinejimai/ https://www.satenai.lt/2026/08/07/erkuliai-erezijos-ir-kiti-itikinejimai/#comments Fri, 07 Aug 2026 05:56:59 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55800 Egylas Baras (tikr. Janis Tievgalis, 1940–1997) – latvių poetas, miško darbininkas, kalinys. Jo kūrybinis palikimas – vienintelė knyga „Nulio supaprastinimas“, kurią parengė Valdis Atalas. Joje skelbiami 1972–1995 m. parašyti eilėraščiai.

Eglė Kuckaitė. Trys ir miškas. 1993

Baro gyvenimas – liūdnas: 15 metų jis praleido sovietinėse įkalinimo įstaigose, ten ir pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmąkart nuteistas 21 metų už grupinį taksi automobilio nuvarymą. Atlikusį bausmę, jį užvaldė Latvijos laisvės idėja, sukūrė pogrindinę organizaciją, buvo nuteistas už antivalstybinę veiklą.

Su Egylu Baru „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai šiek tiek pažįstami iš Valdžio Atalo humoristinio pasakojimo „Poetas ir kiaulė“ (žr. 2026.III.13).

●

šaukia

sliekas

žadindamas žemę

●

dispozicijos

kodėl rūgštėja šaltiniai

klausiu savęs

kodėl neturi namų

ant drumstų pelkėto upelio burbulų

skruzdės neša rūdis šalin

šlifuos žvaigždes

●

absoliutus svoris

didžiausia atsakomybė – nešti

pilnaties prasmę per tylą

●

zoologinė paralelė

ir mums 2 teko grįžti atgalios

pasiklausyti vėžių

●

užsakymas menininkams

greitai sugalvokite naują melą

pasirodys plagiatas

ir jo nebeliks

●

netikėtinas atbalsis

tik skeptikas gali įsimylėti

pačią negražiausią moterį

●

patarimas pradedančiajam

stenkis kuo ilgiau

pabūti beždžione

kol juoksis iš tavęs

kaip žmogaus

●

šarados taisyklės

kol laisvė perkama už pinigus ją reikia pelnyti

●

išversta į latvių kalbą

du žmonės sudaro trikampį

kol vienas

esi tik apskritimas

●

dadaizmo problemos (kančios)

varnos problema paveiksle

pavojinga

ji vis tiek nugvelbs įžymybes

●

prigimtis

žmogus gyvenime ilgiausiai

aiškinasi

geometrinį tašką

●

kai daugelis lingvistų

abejoja

ar gandras yra bendrinis

tebūnie

tegul toks būna

bet snapas tai raudonas

●

nuodėmės išpažintis

net flirtuodama nenuleidžia akių vokų

žuvis

kad nenuplautų kosmetikos

●

Rygos radijas

minios laikrodis

tik šiek tiek atsilieka

nuo mūsiškio

●

tėviškai prieš miegą

skruzdėlė irgi mato žvaigždę

bet nekosti

●

saugu nuo vagių

niekada nekabinkite

rakto

ant išvietės durų

●

pavojingas laikas

uodas sugniaužia kumštį

tik pirmadieniais

●

atodūsis už durų

už uošvę atkaklesnė

tik guma

●

mokesčių kainoraštis

kai laikraščiai pradeda

aprašinėti patys save

reikia laukti naujos

likerio rūšies

●

komunikabilumas

radiatorius

tai civilizuota krosnis

●

sielų siuvėjas

keitė žmonas

kaip kostiumus

bet pinigai

už kuriuos pirko drabužius

buvo sąžiningai uždirbti

●

pasididžiavimo kardiograma

jei kaminkrėtys nebijo

važiuoti į Afriką

jis tikras kaminkrėtys

●

oratorius

iš ausies galite ištraukti bet ką

išskyrus

nutrauktus meškerės kabliukus

●

virtuvių pokalbiai

viskas prasidėjo

dėl kiaušinio netikrumo

●

tveriantis šiaudelio

rabarbarų kaltė dar neįrodyta

prieštaravo kisielius

Iš: Egīls Bārs. Nulles vienkāršošana. Rīga: N.I.M.S., 2001

Vertė Arvydas Valionis

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/erkuliai-erezijos-ir-kiti-itikinejimai/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/07/24/zmogui-is-paskutiniuju/ https://www.satenai.lt/2026/07/24/zmogui-is-paskutiniuju/#comments Fri, 24 Jul 2026 10:45:35 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55737  

Jorie Graham (g. 1950) – žymi amerikiečių poetė, keliolikos poezijos knygų autorė, Wallace’o Stevenso premijos, teikiamos už viso gyvenimo kūrybos poetinę meistrystę, laureatė (2017). Pulitzerio premiją pelnė už rinktinę „Svaja apie suvienodintą lauką“ (The Dream of the Unified Field, 1995). Joje dominuoja tirštoka kalba, pinklia sintakse, ilgomis ilgų eilėraščių eilutėmis reiškiama intelektualios, filosofiją, istoriją, religiją, meną ir mokslą supinančios sąmonės, aistringai kontempliuojančios grožį, kaitą, mirtį, ekspozicija. Šio amžiaus Graham poezijoje įsivyrauja katastrofistinių, apokaliptinių nuojautų persmelktos pražūtingos klimato kaitos, rūšių nykimo, pavojingo abejingumo aplinkosaugai, masinės migracijos temos. Tai akivaizdu ir iš čia spausdinamų savaip kertinių eilėraščių: Are We yra pirmasis rinkinio „2040-iesiems“ (To 2040 (2024), Pulitzerio nominacija) eilėraštis, Poem užbaigia rinkinį „Pabėgimas“ (Runaway, 2020), o [To] The Last [Be] Human (iš „Pabėgimo“) suteikė pavadinimą 2022 m. išleistai rinktinei, imtinai sudarytai iš keturių poezijos knygų („Lūžis“ (Sea Change, 2008), „Vieta“ (Place, 2012), „Susilaikymas“ (Fast, 2017) ir „Pabėgimas“). Pasakytina, kad Graham poezija visada pasižymėjo tarpasmeninės komunikacijos mezgimu su skaitytoju ir anžambemano, arba perkėlimo (sąmoningo sintaksinių ryšių ar net paskiro žodžio skaidymo eilučių nukėlimais), poetine technika.

Tai pirma Jorie Graham poezijos publikacija lietuviškai.

Žmogui [iš paskutiniųjų]

Šiandien aš gaunu nurodymus.

Gaunu juos iš kažin ko švento.

Aukšto padaro lizde.

Proskynoje.

Šiek tiek baimės, jokios atminties, visokeriopas dairymasis

ženklų. Mes nežinome,

ar tai kelias pirmyn, ar

atgal. O tu? Ar tai šimtas metrų, ar milijonas metų. Nedidukas

spygliuotis, atrodo, juokiasi.

Vėjas būtų malonus, bet

drebam tik mes.

Klausyki, tau sako. Atsipalaiduok. Bus viskas

gerai. Neblogai bus. Duokš ranką. Ką čia man

duodi, kur tavo rankos, ką čia

spaust? Tai, ko prašau, nesudaryta

iš žodžių. Ne. Ne iš duomenų

sudaryta. Ne.

Ei, atsiverskim žemėlapį.

Panaršykime. Šičia badas, štai čia

kelias vingiuoja, štai čia, jei atmintis neapgauna, susirūpinę

keliu traukiančiųjų

veidai. Pats kelias rangosi tarsi

įniršus lava. Vienas iš mūsų grįžo iš kažkur kitur…

Aliaska, tėvas miršta iš pasiutimo, klykdamas

paslikas, neišgelbėtas

niekieno.

Mes kaupini mirėsių, susvilusių paparčių

spirgesio, kasdien vėl išeidami į saulės perteklių

perniek. Buvau žmogus. Būčiau norėjęs pakalbėt

apie tai. Bet ne dabar. Dabar

komplikuočiau. Jokių kitų priešų neturiu, tiktai dieną. Kraštai

įkaista ir

lieka

karšti. Šešėlį aptikti sunku, o jo gijos

lyg slepiami daviniai. Temperatūra nukrenta tiktai

vos vos, ir tai

viskas, plaučiai gniaužias lyg kumščiai, savo vardą, kai ištarti

garsiai bandai, kone plėši

nuo savęs. Vaisiai vos užsimezgę lyg liepsnos

užgęsta. Kažkas rado lemputę toj vietoj, kur dar būta

velėnos. Ji atrodo gyvesnė nei mūsų

prisiminimuose. Vaizduojamės, kaip

atrodytų ji

įžiebta. Šviesos virpčiojimas kursto vaizduotę. Niekad nesam

tikri, kokia ta atmintis, saldi, deginanti, milžiniška, tyli –

ilgalaikis trynimasis

vėjuje, atkylančiame taip

retai, kad visi stabtelim, jam ap-

sireiškus.

Pameni, kuo aiškiausiai suvokei, jog pražuvai.

Suskamba telefonas. Pakeli

ragelį ir išgirsti

paskutiniuosius salų garsus. Murmesį, kad norime verkti

ir susitaikyti. Ir jie susitaiko. Balsas

susitaiko. Sveikinasi

lyg niekur nieko. Taigi, visa kas panašu

į pasaulį, koks visada yra buvęs, koks visad buvo. Čia,

tarpledynmetinės atvangos

nuobaigoje. Žmonių laike. Taip

rodos.

Tada balsas sako, kad ne gera tai

naujiena. Nuo šiol tu vienui viena. Kad ir ką „anksčiau“ reiškė

anksčiau, dabar tai pritrinta laiko pūslė. Visa ko prie-

šaky – žaviai

dulkenančių žingsnių – jausmas dingęs.

Todėl dabar turi išsiaiškinti, kaipgi

suprasti

laiką. Savo laiką ir po to

laiką. Planetos laiką, o paskui savo

protokolus, susitarimus, gaires, laiko ribas,

lūžio taškus. Kiekvienas turi prognozę. Kiekvienas

turi šansų. Vakare pakeliui į namus sustoji

ant tilto ir apačioje

matai upės vagą

tuščią. Tavyje

srovena minutės.

Sumanymas – jas pajusti?

Kokie mūsų greičiai. Kur pabėgimas. Kiek

toli. Aš klausausi.

Miesto garsai. Duobės

mano akių, jaučiu jas. Dulkės,

visa nuklosiančios. Dangus, kiti kurį gręš akimis

po manęs.

Ar upė vėl prisipildys.

Ar bus pasigailėta.

Ar vėl kada lis.

Kas yra „kada“? Kas yra „vėl“?

Ką turim minty, kai sakom

„gerai“? Tarkim, šis spalis. Gilus balto oro sūkurys.

Kiek dar tų

spalių. Ar bus dar vienas spalis su mumis jame.

Kraujas teka mano plaštakoj, rašant šitai.

Varnos žybčioja akimis pro viršutines šakas.

Jos nelaukia.

Eilėraštis

Žemė tarė,

prisimink mane.

Nepaleisk,

žemė tarė,

vieną dieną

tarė, kai

klausiausi

netyčia, aš

išgirdau, pajutau

kaip temperatūrą,

pakuždom buvo

tarta: kurk ryt-

dieną, taisyk, kas iš-

tiko, tu nesi

laisvas, ne kažin

kur kažkas

vyksta, laikas ne kaupinas,

laikas nevėluoja, yra,

ko tuštumai reikia,

kaip tuštumos

reikia tau, nuo

šviesos ji vis traukias

ir traukias, nors visa

kas yra čia,

faktas kas

dieną – paukštis,

kurs iškreipia

tobulumo arit-

metiką, lanku

vis praskriedamas

vakaro gaise įsi-

galėjusiam vėjyje be

klaidų… tavo a-

bejingumas – tavo

grožio pamatas,

kartoja protas visą

laiką – aš girdžiu –

girdžiu tai visur

kur. Prisimink,

žemė tarė,

mane. Aš esu

žemė, sakė ji. Prisi-

mink mane.

Ar mes

jau išnykome. Kieno rankose

žemėlapis. Ar galiu

žvilgtelt. Kur mano

teisė. Ar mano istorija

patvirtinama. Ar

įtraukiau gyvūnų

atminimą. Gyvūnų

prisiminimus. Ar jie

tebėra. Ar mes

vieni. Žiūrėk

gijos

randasi. Atminties. Kieno? Žemė

panėšėjo

į ką. Ar ji ėjo

per mus. Kažkas kartoja be perstojo

ar tu čia

ar protėviai tavo

tikri ar turì

kūną ar turì

savąjį „aš“

omeny ar matai savo

rankas – ar nutraukei

giją – pamėgink pajust

kaip timpčioja kitam

gale – įsitikink sako

kad abu galai

gyvybingi kai trauki

bandydama vėl patekti

čionai. Varnas

atskrido kol

visa tai

užrašinėjau. Į-

trauk mane

rėkia jis. Jis pristraksi

arčiau žema akmenine

sienele. Ar prisimeni

neviltį ji vis

artinas sako. Žvelgiu

į jį. Neskubėk

sakau bet jis

vis tuksena

ir tuksena snapu

akmenį. Jo plunksnos

saulė. Akylai

mane stebi nes

aš tokia rami ir

spirganti. Jis mato mano

vienišumą. Užkalena

cikados. Ar tikras šis

susitikimas klausiu. Kaip senais

laikais. Varnų̃

kai būta. Ne

atsako šviesa. Tavęs

čia veik nėra.

Varnas seniai

nuskridęs. Jis

keliauja savo gija

dangaus keliu jau amžinai, jis

žino kaip irtis per

cikadas kurių tu negirdi

bet kurios

jau siaučia tave. Bet argi jo nėra

čia klausiu žvelgdama viršun

pro savo strofas.

Argi manęs neužkalbino

atskridęs. Argi

neįžengė čia

į aštuntą strofą… ir kurgi

jis traukia dabar

vėl išskridęs

man sakant kad varnas auksinis

man sakant kad jis pakilo ir…

nebėra, jo nebėra.

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba