Viola Ardonė (g. 1974 Neapolyje) – visame pasaulyje žinoma, viena talentingiausių italų rašytojų, šešių romanų autorė. Jos knygos apdovanotos ne viena literatūrine premija ir išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Lietuviškai prakalbinti romanai „Vaikų traukinys“ (2019; liet. 2020, vert. P. Bieliauskas; pagal jį „Netflix“ sukūrė to paties pavadinimo filmą), „Oliva Denaro“ (2021; liet. 2023; pagal jį pastatytas spektaklis) ir „Didis stebuklas“ (2023; liet. 2025, abu vertė R. Di Pasquale).

Naujausio, pernai išleisto, romano „Daug dar gyvenimo“, kurio ištraukų čia siūlome paskaityti, veiksmas prasideda 2022-ųjų vasarį, Rusijai įsiveržus į Ukrainą. Istoriją pasakoja trys be galo skirtingi pagrindiniai veikėjai: iš Ukrainos į Italiją pas močiutę keliaujantis dešimtmetis Kostia, vis sugalvojantis naujų žodžių ir pravardžių, Neapolyje gyvenanti jo močiutė Irina, pramokusi italų kalbos skaitydama Dantės „Dieviškąją komediją“, ir prieš ketverius metus sūnaus netekusi Vita, kurios namuose dirba Irina. Vieną rytą Vita atidaro buto duris ir išvysta Kostią. Berniukas pakeis jos gyvenimą, nes, kaip rašoma romano anotacijoje, kiekvienas žemėje gimęs vaikas yra visų vaikas. Mėginti išgelbėti kitus – tai vienintelis būdas išgelbėti save.

Viola Ardonė dalyvaus gegužės 6–10 d. vyksiančiame tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Lietuvoje ir Baltijos šalyse ji viešės pirmą kartą.

Kateryna Lysovenko. Mokykla. 2022

Daug dar gyvenimo

                                                                                                                              Išvykstu į karą palikdama miestą

                                                                                                                              jo nepalikdama; vaizduoju amžinybę

                                                                                                                              išsinešdama su lagaminais ir du paltus.

Patrizia Cavalli, iš kn. „Mano eilės nepakeis pasaulio“

Prologas

2022-ųjų vasaris

Pirma. Prieš eidamas per gatvę pažiūrėk į dešinę ir į kairę.

Antra. Pasas – vidinėje striukės kišenėje, pinigai – kojinaitėse.

Trečia. Paslaptis – ne melas.

Ketvirta. Adresas ir telefono numeris užrašyti kitoje Matusios nuotraukos pusėje. Tu ją praradai būdamas mažas, bet ji neleis prarasti tavęs.

Penkta. Mobilusis – tik skubiu atveju.

Šešta. Saugokis, kad negautum šalčio, nuo kulkų jau moki pasisaugot.

Septinta. Kai dingsiu, žinok, kad grįžtu pas tave.

Aštunta. Tavo Tato.

Devinta. Myli tave.

Dešimta. Visada.

Pirma dalis

Kostia

[...]

Neapolio centrinę stotį pasiekiame naktį, išlipame iš traukinio, ne taip ir šalta, žmonės rėkauja ir susikalba mosikuodami rankomis. Prieinu prie uniformuoto rupūžveidžio, jis irgi išlipo laukan.

– Lapa diena, kur Aukso medalų aikštė, Neapolis, Italija, – ir mosteliu į ką tik iš traukinio išgužėjusį šviesiaplaukių moterų būrelį, lyg būčiau su jomis.

Vyriškis prikiša prie manęs mobilųjį ir ekrane baksteli į Pirmąją liniją. Parodęs „ok“, nustriksiu nepažįstamųjų link ir, vos tik jis nusisuka, nuskrieju tolyn tarytum šlovingoji mūsų žemoko prezidento raketa žiaurių įsibrovėlių maraveidžių pusėn. Metro traukinys atidunda po penkiolikos minučių, labiau prisigrūdęs nei tas, kuriuo dardėjau į Lvivą, – nejau ir Neapolyje karas? Čia irgi visi lekia, tik kiekvienas namo, prie padengto stalo, į glėbį tų, kurie jų laukia prie automatinių vartų, šie pyyypt – atsidaro, pyyypt – ir vėl užsidaro, ir taip be galo, pirštais skaičiuoju stotis ir pro langą mėginu įžiūrėti jų pavadinimus, daugybė stovinčių žmonių šnekasi ir mosikuoja rankomis, o aš staiga pajuntu, jog noriu ir valgyti, ir gerti, ir miego, todėl apsimetu, kad esu vaizdo žaidimo herojus, ieškantis brangakmenių šiame geltoname traukinuke, šią neapolietišką žiemą, primenančią pavasarį Kyjive, prakaituodamas su ukrainietiškų netikrų žąsų pūkų striuke, kuri čia, šioje Pietų Odesoje, gerokai per šilta, – galiausiai mano Tato buvo teisus.

Traukiniui vėl staigiai sustojus, susvirduliuoju ir pargriūnu susikūprinusiai poniai po kojomis, ji galėtų būti Babusia, kurios ieškau, bet ne, ji italė močiutė ir spaudžia prie savęs rankinę, tarsi šioje būtų milžiniška „Brawl Stars“ brangakmenių dėžė. Paklausiu, kur Aukso medalų aikštė, o ji, vis dar truputį išsigandusi, atsako, kad kita, tada traukinys sustoja, aš vėl parvirstu, pašoku ir vos spėju išsmukti pro duris. Eskalatorius – ir atsiduriu lauke. Atsegu kuprinę ir išsitraukiu Matusios nuotrauką, kitoje jos pusėje tušinuku užrašytas adresas ir telefono numeris. Triskart apeinu aikštę, galiausiai randu, laiptinės durys privertos, šmurkšteliu vidun. Turima informacija baigėsi, kelionė baigėsi, baigėsi ir jėgos. Tato, man pavyko, matei? Įjungiu telefoną, parašau jam žinutę. Atvažiavau sveikas gyvas. Bet paskui ištrinu. Juk dar negaliu pasakyti, kad esu sveikas.

Lipu laiptais, skaitau pavardes ant auksaspalvių lentelių ir lyginu su ta, kurią parašė mano Tato, nė viena nepanaši. Belieka tik vienas butas trečiame aukšte be jokios lentelės ir pavardės. Tai mane truputį išmuša iš vėžių. Jau vėlu, bet vis tiek paskambinu, tik kartą, kad nesutrukdyčiau, niekas neatsiliepia, pabandau ir vėl – tyla.

Pasikišu po galva kuprinę, tarytum ši būtų pagalvė, susiriečiu ant kilimėlio prie durų ir liaujuosi laukti visko, išskyrus miegą, ir tegul visi eina sau. Aš vienas, aš gyvas, aš stipriausias naktinis superherojus, pasiekiau aukščiausią lygį, tačiau nieko nelaimėjau.

Šaunuolis, kiek bus, į sveikatą, čiau, drauke.

Antra dalis

Vita

[...]

Švelnūs tuk tuk į duris virsta tvirtais tuk tuk.

– Kas ten? – sukvarkiu virtuvėje nelyginant ragana iš „Jonuko ir Grytutės“, norėdama nuvyti įkyruolį.

Man atsako vaikiškas balsas.

– Kostia iš Ukraina, pabėgo nuo karas, atvyksta su traukinys, kojos, autobusas, traukinio tualetas, tada metro, paskui kojos, liftas ir kilimėlis. Irina mano Baba. Mano močiutė.

Iškart suprantu, kad ne laikas prisigalvoti pasiteisinimų, nueinu atidaryti ir ką gi, Čikū, išvystu? Ne daugiau nei dešimties metų žmogutį šviesiais purvinais plaukais, perbalusiu veidu, pajuodusiais paakiais, rankutėse tvirtai laikantį žodyną, kurį pati padovanojau Irinai, kai atvyko čia dirbti. Iš nuostabos nepraveriu burnos, berniukas išspaudžia šypseną, du besikalantys iltiniai dantukai – tarytum smūgis kumščiu į paširdžius. Tereikia vieną kovo pradžios rytą atidaryti duris, kad vėl užplūstų tave įskaudinti pasiryžę prisiminimai. Vaikas varto žodynėlį ieškodamas žodžių, kad galėtų susikalbėti.

– Ne tas butas? Atsiprašyti. Kur Irina?

– Tas, tas, nesuklydai, tiksliau, ji čia tik dirba, bet negyvena.

Nežinau, ar berniukas supranta, kiek nedrąsiai šypsosi. Telefone atsidarau vertimo programėlę.

– Ar tu Irinos anūkas? Ar močiutė tau liepė čia ateiti? Ar ji tavęs laukia?

Aiškiai ištariu kiekvieną skiemenį ir ekrane parodau sakinius jo kalba. Papurto galvą, tada žengia žingsnį atgal, bijo, kad galiu išvaryti.

– Ji dar neatėjo. – Bedu į laikrodžio ciferblatą. – Tuoj pat jai paskambinsiu ir pranešiu.

Adresų knygelėje imu ieškoti Irinos numerio, tačiau vaikas pradeda mosikuoti rankutėmis man priešais veidą.

– Ne, ne. Palaukti, – prašo itališkai, – aš paaiškinti jai vėliau.

Nenori, kad su ja kalbėčiau, galbūt ką nors slepia, gal netiesa, kad jis Irinos anūkas. Ji niekuomet apie jį nepasakojo, o gal ir pasakojo, bet aš niekada per daug nesiklausau, ką ji tauška. Kitų gyvenimai atrodo niekaip nesusiję su mūsiškiais, lyg greta besidriekiantys bėgiai, kuriems nelemta susikirsti, kol patys pasibeldžia į mūsų duris.

– Iš kur tu? Kas tave čia, pas mane, atvedė?

– Ukraina, – pakartoja, tada vėl ima vartyti žodynėlį. – Vienišas.

Pasikaso pakaušį, dirsteli į butą.

– Gal nori užeiti? – paklausiu, nors mieliau jo neįsileisčiau, bent jau kol ateis Irina ir išsiaiškinsiu, kas čia dedasi.

Priglaudžia rankutes prie tarpukojo ir šiek tiek suspaudžia kojytes.

– Nori pasiusioti?

Neatsako.

– Į tualetą?

Šviesių plaukų kuokštas keletą kartų kresteli, o veidukas išrausta.

– Eikš, apie močiutę pakalbėsime vėliau.

Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.

Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.

Trečia dalis

Irina

[...] dulkės esame ir į dulkes sugrįšime.

Ant knygų jų prisikaupia daugiausia. Jai patinka, kai knygų pilna visur, lentynose, ant naktinio stalelio, ant žemo staliuko svetainėje, krūvų ir krūvelių visame koridoriuje. Tuštumą, likusią iš lentynų išėmus jo knygas, greitai užpildė kitos, tačiau ta, kuri atsivėrė jos viduje, niekada taip ir nebus užpildyta.

Kalbėdama su ja, nutaisau storą balsą, sakau: išmesti, viską išmesti, popierius gerai ugniai kurti, kam reikalingi tie vabzdžių lizdai. Man šnekant, ji purto galvą, šypsausi sau į ūsą ir kruopščiai šluostau nuo knygų dulkes, viena atsiduria mano rudoje dirbtinės odos rankinėje su paauksuotais plastikiniais papuošalais, vakarais skaitau naudodamasi vertimo programėle, ji nieko nepastebi, po trijų arba keturių dienų knyga grįžta į savo vietą ir aš pasiimu kitą. Mano tėvų namuose nebuvo jokių knygų. Jau daug atsiėjo Kasperfilosofija, tai kur tau dar Kasperliteratūra. Mano motina manė, kad romanus skaito ponios arba tarnaičiukės, o ji nepriklausė nei vienoms, nei kitoms. Knygos tik rinkti dulkės, pareiškiu storu balsu. Vieną gražią dieną aš viską išmesti, ponia, arba jos išeiti iš namų, arba išeiti tu.

Radau ir vieną vaikišką ir vakarais skaitau Kostiai, nes noriu, kad išmoktų itališkai, be to, vaikas be istorijų – visai kaip namas be langų. Regis, ta knyga šimto metų senumo. Joje aprašomi mokiniai, mokytojas ir mokytojytė su raudona plunksna skrybėlaitėje. Kas mėnesį po saldų pasakojimą, pasigailėjau, kad kibau ją skaityti, o jam patinka. Mėgstamiausia jo istorija – „Nuo Apeninų iki Andų“, jam primena, kaip pats atkeliavo iki čia. Iš esmės, ne tokia ta knyga ir bloga. Tačiau nė nepalyginsi su italų kalbos tėvu Dante.

Su ja šneku kaip užsienietė, gramatikos – nulis, leksikos – nulis, morfologijos – nulis. Banali atstumtųjų sintaksė. Neprisirišu nei žodžiais, nei mintimis, galbūt bijodama nebejausti ilgesio ir pamiršti kelią namo, kaip Odisėjo bendražygiai, paragavę lotosų vaisių. Jai esu Irina, kuri rėkauja, ištęsia žodžius, iškraipo veiksmažodžius, suplaka „Dieviškąją komediją“ ir netašytus žodžius. Paukštis apkakoti sofa. Tik nenumirk, ponia, kol aš išėjus apipirkti. Keltis iš lovos, kol neatsirasti pragulos. Šeimininkai priima tik tą tiesą, kurią išsakome be jokios gramatikos, ir ta tiesa atrodo nepavojinga, nes kelia gailestį. Mes, užsieniečiai, esame visuomenės dulkės: nematomos, bet nugulusios visur. Esame susiję tik su kūnišku mūsų šeimininkų gyvenimu, nešvarumais, išmatomis, atliekomis. Stebime, kaip jie gyvena, ir apie juos žinome kur kas daugiau nei jie apie mus. Žinome, miegojo ar nesudėjo bluosto, laikosi dietos ar priaugo svorio, susipyko ar mylėjosi su sutuoktiniu, ar turi meilužį, ar jaučiasi kalti. O jie kone visada ir dėl visko jaučiasi kalti.

Kai mane priėmė dirbti šiuose namuose, ji dar nežinojo, kad serga depresija, o aš žinojau. Galėjau jai pasakyti, kad jos vyras išeis, kad dienos taps nepakeliamos. Tiems, kurie stebi iš čia, iš dulkių pusės, kitų gyvenimai atrodo perregimi, bet mes negalime šito išduoti, atsitveriame savo kapotais sakiniais, apsimetame kvaileliais, kad tik nereikėtų eiti į karą. Tačiau galiausiai karas ateina, ir vis tiek tenka išvykti. Mudviem jis prasidėjo tą pačią dieną: man – tankams važiuojant per sieną, jai – vyrui išeinant pro duris. Netrukus prisistatė Orieta, taip ji vadina savo depresiją. Ši irgi tarsi dulkės: atsibastė čia tam, kad liktų.

Ir aš, ir ponia kovojame, abiejų sūnūs toli. Yra daugybė dalykų, kuriuos aš žinau, o ji – ne. Žinau, kad jos vyras su nauja jaunesne drauge norės susilaukti vaikelio, kad meilužiai, kurių pasikviečia naktį, norėtų pasilikti ir miegoti kartu, bet ji tai draudžia, kad daugybės knygų, kurias turi, niekuomet net nebuvo atsivertusi. Kad kaimynas Koradas Mantonis irgi gyvena su savotiška Orieta, ir juodu galėtų jas suvesti, mat neteisinga gyventi vieniems, net jei kariauji.

Iš: Viola Ardone. Tanta ancora Vita. Torino: Einaudi, 2025

Vertė Rasa Di Pasquale

Esame viešajame baseine; netrukus prasidės vandens aerobikos treniruotė. Pirmiausia išmokime vietinį žargoną. „Makaronas“ – spalvota lazda iš standžios kempinės, naudojama atramai arba pasipriešinimui. „Hanteliukai“ – vandeniui skirti svareliai iš putplasčio granulių. „Dirbam dešimt sekundžių“ – maždaug trisdešimt sekundžių kartojamas judesys. „Užsiimti vietą“ – nerašyta pareiga įlipti į vandenį dar prieš treniruotę ir pasidėti inventorių prie borto, taip atsiriekiant maždaug tris kubinius metrus takios teritorijos. Tai ne olimpinis baseinas: vanduo čia šiltesnis nei sportiniame, bet vis tiek ganėtinai vėsus, kad kūnai negalėtų tinginiauti; vietos takeliuose taip mažai, kad kiekvienas platesnis mostas apriboja aplinkinių galimybes judėti. Prieš pasigirstant pirmai komandai jau aišku: čia treniruojami ne vien raumenys, bet ir gebėjimas valdyti erdvę.

Dar neprasidėjus treniruotei matyti, kad baseinas turi savas taisykles: privilegijuoja tam tikrus judėjimo režimus ir reikalauja prie jų prisitaikyti. Vieni kūnai juda agresyviai ir užtikrintai, plačiais mostais brėždami trajektorijas; kiti mokosi siaurinti amplitudę, stebėti, iš kurios pusės artinasi ranka ar koja, ir koreguoti savo vietą vandenyje. Nesu didelė plaukikė – likus minutei iki treniruotės glaudžiuosi arčiau borto. Užkietėję delfinai ir peteliškės tuo metu skuba išnaudoti paskutines sekundes – įnirtingai plaka savo ratus; šiukštu neužstok kelio – gausi kulnu ar alkūne kur pakliuvo. Iš pakraščių varlytėmis ir šuniukais atsikepurnėja vyresnės, ne tokios atletiškos treniruotės dalyvės. Šaižiai cypteli trenerio švilpukas: dar vienas įmitęs vyriškis sunkiai pūkšteli į vandenį, visus aptaškydamas purslais – tiesiai po ženklu „Nešokinėti“.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Vanduo nurimsta greičiau nei dalyvių burbėjimas. Vyriškis išnyra, pasipurto, ir baseinas sugrįžta prie savo tvarkos. Iš magnetofono pasigirsta „Eurohits“ ritmai, treneris šūkteli komandą. Baseino režimas pasikeičia. Horizontalios trajektorijos užleidžia vietą vertikaliam judėjimui. Kūnai išsirikiuoja taip, kad du ištiesę rankas dalyviai vos tilptų greta; vanduo nebe skrodžiamas, o makaluojamas vietoje. Vandens aerobika nėra skirta pasiekti įspūdingam rezultatui – ji tiems, kurie nesivaiko sportinio heroizmo. Čia leidžiama būti lėtam, nekoordinuotam. Devyniasdešimt penki procentai dalyvių – moterys; tie keli vyrai – senyvi arba turintys negalią, kartais – sveikstantys po slidinėjimo ar motociklo traumų.

Šiuolaikinė fenomenologija, ypač feministinė jos kryptis, ragina klausti, kam pasaulis atsiveria be pastangų, o iš ko reikalauja prisitaikyti; kaip pati erdvė palaiko vienas trajektorijas ir apsunkina kitas. Šiedu buvimo baseine režimai – horizontalus ir vertikalus – žymi skirtingas kūno orientacijas. Pirmuoju atveju svarbi užimama erdvė, greitis, individualus rezultatas: kūnas vertinamas pagal tai, kaip efektyviai skrodžia vandenį. Antruoju atveju reikšmingesnis tampa gebėjimas darniai būti tarp kitų. Ši skirtis leidžia suprasti, kodėl vandens aerobika socialiai koduojama kaip „moteriškas“, taigi antrarūšis sportas: ji išaugo iš sanatorinių hidroterapijos programų, išpopuliarėjusių XX amžiaus viduryje. Kontrastas ryškėja prisiminus, kad viešieji baseinai nuo XIX amžiaus buvo organizuojami pagal vyrų poreikius – moterims į šią erdvę ilgą laiką buvo leidžiama įžengti tik ribotai ir su išlygomis.

Pasibaigus pandemijai norėjosi daugiau būti tarp žmonių ir lengvai pajudėti neįsipareigojant rezultatui. Vandens aerobika pasirodė pati ta vieta – šiltas vanduo, ramus tempas. Stebint save ir kitas ėmė ryškėti pasikartojimai. Tas pats vanduo, tie patys judesiai – ir vis dėlto skirtingi būdai būti. Vienos juda pagal trenerio instruktažą, kitos nuolat ką nors keičia; vienos slepiasi nuo žvilgsnių, kitos jų siekia. Ilgainiui pradėjau matyti ne žmones, o pasikartojančius modelius.

Sekant praktikų semiotika, šiuos modelius galima suvokti kaip veikimo programas: vienos paklūsta treniruotės logikai, kitos ją modifikuoja. Tai ne charakteriai ar tipai, o situacinės pozicijos, kurias kūnas užima kitų atžvilgiu. Jos nėra fiksuotos; kūnas persijungia į skirtingus režimus priklausomai nuo nuotaikos ir fizinės savijautos. Čia siūlosi vandens metaforika: aerobikos dalyves vadinu nereidėmis, najadėmis, sirenomis ir undinėmis.

Jei šiuos pasikartojančius buvimo būdus sugrupuotume, išryškėtų dvi ašys: kolektyvizmas ir individualizmas, treniravimasis ir demonstravimasis. Jų sankirtoje atsiranda keturios veikimo programos.

Arčiausiai normos – lojaliosios najadės. Prieš kiekvieną naują judesį jos žvilgčioja į trenerį, pradeda judėti tik po komandos, mažina amplitudę, kad nekliudytų kaimynėms. Jų kūnai sykiu matomi ir nepastebimi – jos palaiko ritmą ir neužima per daug vietos. Greta – lengvabūdės, bet draugiškos nereidės. Jos taip pat įsitraukia į treniruotę, bet joms ji tampa socialine scena: nereidės susižvilgčioja, persimeta replikomis, krizena. Judesys joms svarbus, bet nepakankamas – reikia ir santykio.

Vandens aerobika – grupinė treniruotė, nors ir ne komandinė; individualizmas čia toleruojamas iki tam tikros ribos. Kai kurios dalyvės elgiasi taip, lyg baseine būtų vienos: savavališkai mažina arba didina judesio amplitudę, atlieka savo pratimo versiją, nereaguoja į trenerio pastabas, vengia akių kontakto. Judesį jos modifikuoja pagal savo kūną: siekia ne matomumo, o malonumo. Tokias dalyves pavadinau undinėmis. Undinė nesiderina, bet ir nesipriešina. Vanduo jai – ne scena, o terpė, kurioje galima ištirpti, pasislėpti tarp bangavimo ir svetimų judesių.

Jei kas ir išbalansuoja bendrą treniruotės ritmą, tai sirena. Į vandenį lipama su makiažu ir bižuterija, demonstruojama kuo įmantresnė pratimo versija, flirtuojama su treneriu, atsisukama į vyrus sūkurinėje vonioje, mosikuojama plačiau, nei leidžia erdvė (ir kaimynių kantrybė). Sirena daro tą patį, ką kitos, bet labiau – plačiau, ryškiau. Ji hiperbolizuoja treniruotę ir paverčia ją spektakliu. Vanduo sirenai nėra tik terpė – tai paviršius, veidrodis, kuriame išryškėja jos kūnas. Tokia laikysena sulaukia antakių kilstelėjimų ir nepritariamų žvilgsnių.

Jei baseino erdvė numato „teisingą“ programą – judėti bendru ritmu, nesiskeryčioti, neužimti per daug vietos – tuomet ir sirenos, ir undinės trajektorijos yra queer. Jos abi nukrypsta nuo norminio judėjimo režimo – pažeidžia buvimo tvarką. Tačiau jų padėtis nėra lygiavertė. Undinės nukrypimas lieka nepastebėtas, kol netrukdo bendram ritmui. Sirena, priešingai, greitai tampa matoma – ir koreguojama: žvilgsniais, krenkštelėjimais, pastabomis. Nukrypimas toleruojamas tol, kol nekrenta į akis. Nereikia čia demonstruotis.

Štai ir atsiskleidžia nerašyta baseino taisyklė: ne tik darniai judėti kartu, bet ir būti matomai „teisingu“ mastu. Per mažas įsitraukimas į treniruotę gali atrodyti kaip keistumas, per didelis – kaip išsišokimas. Tarp šių kraštutinumų plyti saugi zona, kurioje cirkuliuoja dauguma vandens aerobikos dalyvių – najadžių ir nereidžių. Jos palaiko treniruotės ritmą ir stabilizuoja erdvę. Tačiau ši tvarka laikosi tik todėl, kad pakraščiuose nuolat atsiranda undinių ir sirenų. Viena išslysta, kita šakojasi – abi perbraižo ribas.

Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.

Ankšta.

Maja Vidmar (g. 1961) laikoma viena ryškiausių savo kartos slovėnų poezijos kūrėjų, įvertinta Slovėnijoje prestižiškiausiais apdovanojimais – Jenko premija (Jenkova nagrada), skiriama už geriausią pastarųjų dvejų metų poezijos knygą (2005), ir Prešereno premija (Velika Prešernova nagrada), kuria pagerbiami iškiliausi šalies menininkai (2006). Studijavo slovėnų filologiją ir lyginamąją literatūrą Liublianos universitete. Šiuo metu – laisvoji menininkė. Jos poezija labai intymi, sutelkta į asmeninius išgyvenimus, plėtoja feministinės raiškos perspektyvą slovėnų literatūroje.

Iš ligoninės

Vaikas, iškirptas iš kambario,

iš tėvų nuotraukos,

iš lovelės

sujaukta patalyne.

Vaikas tamsos karste,

pririštas prie kitos lovos,

nejuda, beveik nekvėpuoja,

ilsisi iki mirties.

Netikėtai grąžintas vaikas.

Popiečio saulė ant stalo,

mama laukia, kvepia išplautos grindys.

Miruolis lėtai pajuda.

Horoskopas

Mirę vaikai akimirksniu užauga,

nors niekada išties.

Kartais jie ilgisi vaikystės,

kartais iš viso nežino,

ko galėtų ilgėtis.

Jie jautrūs šalčiui ir visiems

pokyčiams, yra labai bailūs,

todėl nuolat viskam pasirengę

ir gėdijasi savo bailumo.

Labiausiai jiems gėda dėl yrančių

kūnų, kuriuos slepia sapnuose,

todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo gražūs.

Juos grobia meilė, grožis ir aistra,

tiktai ne džiaugsmas.

Jie tiki, kad viską sugadins

nerūpestinga vaikiško džiaugsmo akimirka.

Apsimeta, kad liktų žmonių gyvenimuose,

bet vidinis liūdesys naikina

jų vaikus ir visus, kurie juos myli.

Jie netiki, kad kitas pasiliks,

netiki suaugusiaisiais,

kad šie ką nors žino, nors žmones

gali tai erzinti.

Nežinodami, kad yra mirę,

sunkiai priima sprendimus ir mokosi,

tačiau žino galintys skristi.

O mažiausiai pasitiki savimi.

Jie juda atsargiai, nuolat

bijo, kad išeis amžinai.

Išsekę, kad bijotų mirties,

ir nėra jų pasauly, beviltiškai

norinčių jam priklausyti.

TAJA KRAMBERGER

Taja Kramberger (g. 1970) – išskirtinė, gausiai į užsienio kalbas verčiama slovėnų poetė, 2007 m. įvertinta Veronikos apdovanojimu (Veronikina nagrada), skiriamu už geriausią metų slovėnų poezijos knygą. Liublianos universitete studijavo istoriją ir archeologiją, vėliau apsigynė istorinės antropologijos mokslų daktaro vardą. Jos eilėraščiuose poezija siejasi su filosofiniais apmąstymais, visuomenės ir institucijų kritika, sociologinėmis įžvalgomis.

Norėjau aiškių ir tiesių moterų

                                                paklausei: nėra čia

                                               jokios dainos, kuri

                                               į dykumą lietų atneštų?

                                    Sonia Sanchez, iš „21 haiku Odetai“

                                    (kn. „Rytinis haiku“ (2010)

Moteris piešiau tvirtais

vertikaliais potėpiais, nenaudojau

grubaus šešėliavimo technikos, kontrastų

ir tonų. Nestilizavau jų kūnų.

Norėjau, kad būtų moterys subtilios,

aiškios ir tiesios, spindėtų zenite,

norėjau ilgų atminties šešėlių vakaro žaroj.

Norėjau, kad pačios išryškintų raštą.

Neskaidžiau jų stuburų

į pavienius slankstelius, netemdžiau

regėjimo pažadais, gudria melancholija,

negrupavau jų pagal mėnulio ciklą.

Norėjau jų visaverčių, apsiginklavusių

argumentais, kaip tu, mieloji Madlena,

švelnių, bet gebančių traukti per dantį,

solidarių ir žmogiškų besibaigiant pasauliui.

Liudininkių. Ne neigėjų.

Ne kraugeriškų veiksmų ir neteisybės įrankių.

Neaukštinau jų širdžių,

nedainavau apie beširdystę.

Norėjau, kad būtų savarankiškos, tokios moterys,

kaip gėlė yra gėlė, o vyras yra vyras,

kai nepraranda žmogiškumo.

Norėjau, kad jos nešvaistytų gyvenimų,

kad nemestų žiedlapių dar nepražydusios.

Vienu ypu norėjau ištirpdyti ledinę

išankstinių nuostatų krušą į katarsio ašaras.

Aš viso to norėjau.

Sugrąžinti mus iš žiemos miego į juoką ir gyvenimą –

        visas

į pasirodymų ir apgaulės

kraštą.

                                           Per daug.

Kiekvienas lavonas turi vardą

Kiekvienas lavonas turi vardą,

bet jis kliūva už gyvųjų vardų.

Kai kuriuos sunku ištarti

rišliai ir nemikčiojant,

kai kuriuos pasakysi

tiktai užuominomis,

yra tokių, ypač moterų,

kurie mūsų kraštuose uždrausti.

Kiekvienas lavonas turi vardą,

iškaltą akmenyje,

įrašytą sienoje ar telefonų knygoje,

o mano vardą bent kas kelerius metus

reikia nurašyti, sutepti,

pakeisti kitu.

Prieš dešimtmetį vienas

aukštas partietis man pagrasino:

Likit poete, kol dar turit laiko.

Kol turiu laiko?

Kam skirto?

Aš tapau ir tyrėja,

redaktore, organizatore,

vertėja ir aktyviste,

universiteto dėstytoja.

Visi sudėtingi reikalai,

senų sklypų ribų peržengimai,

o jas nubrėžė

purvini

fratrijų pirštai.

Vėdinu visas patalpas,

ignoruoju visus reitingus,

užsuku visus vožtuvus.

Ir paliko jie mane šaltyje –

kaip lavoną. Bet kiekvienas lavonas turi vardą.

ANJA GOLOB

Anja Golob (g. 1976) – poetė, redaktorė, kritikė, dramaturgė, leidėja, net du kartus pelniusi Jenko premiją (2014 ir 2016). Liublianos universitete studijavo filosofiją ir lyginamąją literatūrą, šiuo metu leidžia komiksus ir komiksų tipo romanus. Jos poezijoje vyrauja visuomenės kritika ir erotizmas, kritiškas žvilgsnis kreipiamas į dehumanizaciją, katastrofiškų godumo pasekmių nesuvokimą ir protesto priežasčių nesupratimą.

Ko man reikia

                                Don’t want nothing that don’t belong to us

                                Don’t want nothing we can live without

                                                                                       Tindersticks, „This Fire of Autumn“

Kažko, kas apsaugotų nuo lietaus, sniego, vėjo;

brezento, stogo, sienos, palapinės drobės.

Reikia vandens iš čiaupo. Poros kelnių. Antklodės. Nosinės.

Duobės žemėje maistui, kad nesugestų,

duobės žemėje, kitur, išmatoms.

Kažko, kur paguldyčiau pavargusį kūną;

sauso žemės lopinėlio, čiužinio, futono, hamako.

Reikia popieriaus, rašiklio, popieriaus, rašiklio, pašto ženklų.

Reikia ramybės. Arbatos, didelių gurkšnių su šlakeliu pieno.

Kas porą dienų po naują knygą.

Ir rankos reikia, ne mano, delno, kuris

paglostytų tarpkojį, nugarą, plaukus. Galbūt

kūno, kuris atsigultų greta ir susilietų su manuoju

į kažką nuostabaus. O po to subyrėtų. Reikia prisilietimo,

kuris pralaužtų vienatvę. Tuštumos. Jos nepakanka.

Ir susikurti pasaulį, vidury pasaulių savo pasaulį,

kūną, medį, dangų, flirtą su savim.

To nepakanka. Daugiau ir nereikia.

Gamtos dėsnis

guli tiktai

du kūnai

juos glosto saulė

apsnūdę stebi tuos pačius debesis

tas pačias žvaigždes, kai ateina naktis

jie vartosi

apsikabina

juos uždengia debesys

žvaigždės ant jų krinta

jie tiktai guli

saulė juos glosto

du kūnai

savo šešėlius

pasiima kaip skaitinį

iš jo sužino

kas jų laukia

kas yra, kas buvo ir kas bus

jie tiktai guli

nuogi

dar nieko neįvyko

tik saulė, šešėliai, žvaigždės ir debesys

neįprastai prie jų priartėjo

arčiau nei visada

debesyje įstrigusios žvaigždės

saulės atspindys jų šviesoje

šešėlis ant smėlio tokios formos

apačioje

guli

dviejuose kūnuose

jie vienas kitam

ilgiau nei bet kada

kūnas tiktai

ienas kūnas

Eilėraščius, kuriuos autorės siuntė savo nuožiūra, vertė Kristina Tamulevičiūtė,

2026 m. kovą reziduodama Pamėnkalnio viloje

Sabinos eilėraščiuose lyriškos, išpažintinės intonacijos meistriškai derinamos su buitine kalba ir kandžia autoironija, o visa tai persmelkta stojiškos poetės tremtinės laikysenos.

Dalis čia spausdinamų eilėraščių paimta iš Berlyne išleistos naujausios poetės knygos „Prie krašto galo“ (У конца края, 2024), dalis – nauji dar neskelbti kūriniai.

Vertėjas

●

Lietuvos sostinėje gyventi –

tai reiškia

arba kopti į kalvą,

arba leistis nuo kalvos

(apskritai taip galima aprašyti

bet kokį gyvenimą,

bet šiuo atveju

tai visai ne metafora)

miestas su nelygia

danga po kojomis,

su žemu dangaus kupolu

virš galvos

su nesuvaldomai

besikeičiančiu kapinių reljefu,

su varpais

svetimų laikų bokštuose

nepriimi manęs

ir neatstumi, –

slepiantis už kalvos,

duodantis nuo kalvos

●

vadinamajame

taikiame laike

darai žygdarbį –

gyveni

●

laikas atėjo

sako: na ką

tu nepasiruošęs

o aš atėjau

tu sakai:

užeik, sėskis

neperspėjai

dabar láuk

●

nebus, kaip norėjai:

niekas tavęs neims, nepagailės

nesupras, nepaaiškins, kas nesuprantama

nepamokys ir nepagydys

bet bus kas nusišypso

kas išklauso ir neprieštarauja

kažkas pasakys: pakentėk, brolau

kažkas prilaikys prieš tave duris

●

Viešpatie, kaip trūksta tavo Jėzaus.

Ne cerkvėj, nukryžiuoto, bet man asmeniškai – paguodai.

Gyvo, sveiko, su pora valandų laisvo laiko,

su atjungtu telefonu, su svečių šlepetėmis pas mane namie.

●

Vis rečiau norisi kalbėti,

vis dažniau – gaminti salotas.

Norisi kartoti veiksmus,

kuriuose nėra skausmo.

Tiesą sakant, kartoti veiksmus,

iš kurių atsiranda kažkas dieviško:

pavyzdžiui, salotos arba sausainiai,

arba tvarkingai paklotas patalas.

●

Daug tokio, kad ir nepapasakosi.

Ne todėl, kad davei priesaiką tylėti,

ir ne todėl, kad „tai negerai“,

o todėl, kad jeigu papasakosi,

pasakys:

„Ir kas čia tokio?“

O čia – tokio.

●

vienąsyk atrasti save

vieninteliam priimtinam skaičiuj

tarsi nebūtų ko paklausti

tarsi nebūtų daugiau kam pasakyti

tarsi viskas iš tiesų taip, kaip yra

tarsi viskas seniai įrodyta

ir naujiems atradėjams viena

beliko – įrodyti, kad viskas ne taip

●

gyvieji išstumia

kitus gyvuosius

iš gyvenimo

„Laikykitės, kol galite!

Laikykitės už mūsų!“ –

šaukia mirusieji

●

visur karas

o tu

niekad nenorėjai pergalės

iš pradžių tikėjaisi, kad supras

paskui – kad tiesiog nelies

dabar tetrokšti vieno:

kad nepastebėtų

●

Aš paklausiau Dievo, ar jis mato kiekvieną žmogų.

Dievas trumpai pagalvojo (man pasirodė, kad jis kažką mintyse skaičiuoja)

ir pasakė: matai, aš žinau, kad matau tuos, kuriuos matau,

bet aš nemanau, kad tie, kurių aš nematau, neegzistuoja.

●

Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.

Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.

Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.

Išeidamas palik ją kitam.

●

anglų moku silpnai

vokiečių moku silpnai

prancūzų moku silpnai

rusų moku silpnai

ir bendražmogiškai moku silpnai

labai silpnai, –

sako gyvatė man tiesiai į veidą

puikiai labai suprantu

jos kalbelę

●

Dievas meldėsi

ir tu išgirdai

abiems tapo nejauku

●

nieko paradoksalaus

tiesiog formalioji logika:

sunku be žmogaus

su kuriuo lengva

●

vaikščiojau, prašiau atleidimo

bet niekas neduodavo

galvojau: negi visiems gaila?

bet nieks neturėjo

●

kad neišeičiau iš proto

aš sugalvojau sau žmogų

su kuriuo galiu kalbėtis

●

mes buvome tokie sunkūs

tam lengvam gyvenimui

kad neišsilaikydavome paviršiuje

grimzdome į dugną

čia, gelmėse

reikia papildomų įgūdžių

mes išmokome apsieiti be vandens

išmokome apsieiti be šviesos

galima būtų pasakyti

kad mes gebame matyti tamsoje

mes papasakotume, ką mes matom

bet viršuje mūsų negirdėt

●

herojaus nuojauta

mane apgavo

o tokia stipri

buvo nuojauta

beveik neištveriama

herojaus nuojauta

kankino skausmingiau

nei meilė

nelaimės nuojauta

kur kas švelnesnė

ne tokia aštri

subtilesnė

glosto galvą

prieš miegą

ir niekada

neapgauna

●

aš pavargau nuo gyvenimo

aš susiradau žudiką

bet jis atsisakė suteikti man paslaugą –

aukščiausias žmogiškojo žiaurumo laipsnis

●

galvoja

kad jis

už mane stipresnis –

štai kodėl

man jo taip

gaila

●

galima gaudyti smulkią žuvelę

kiekvieną dieną eit į žvejybą

kartais seksis

ištrauksi lydeką

arba šamą

žmonės apie tave pradės

kalbėti: „tas žvejys“

arba: „jis geras žvejys“

arba: „na žvejys, nėra ko iš jo norėti“

o galima svajoti

kad vieną sykį

pagausi banginį

tiktai sykį

didelį

baltą

pagausi ir paleisi

ir niekas nesusigaudys

kas tu iš tikro toks

tiktai tu ir banginis

banginis ir tu

žinosite

kad tu banginių medžiotojas

Vakarinė angelo giesmė (pažodinis vertimas)

kuo mokėsi

kai staiga nuvertės viskas

ką vadinai mokėjimo priemonėm

kur kreipsies

kai visur bus nutrauktas piliečių kreipimųsi priėmimas

ką pakviesi

ir kam papasakosi

kai nieks negalės nieko girdėt ir klausytis

tu nenorėjai apie jį galvoti –

apie tą, kam labai blogai –

dabar pats jo vietoj

ir galvoji, tau

blogiau nei bet kam

bet nėra kam apie tave pagalvoti

●

galų gale

lieka

vienintelė išeitis:

į „kuo toliau nuo žmonių“

kalnai

dykuma

miškas

kad tik niekas

negalėtų

naudotis

tavo krauju

tavo turtais

tą paskutinį šansą

laikai už proto

pavadėlio

(arba jis

laiko tavo protą

neleisdamas išsikraustyt)

kalnai

dykuma

miškas

kaip gera

tikriausiai

be žmonių

bet gretutinė mintis ima graužti:

kaipgi be prekybos centro

Iš rusų kalbos vertė Evaldas Ignatavičius

Carlas Hauptmannas (1858‒1921) ‒ vokiečių natūralizmo atstovas, žinomo dramaturgo, nobelininko Gerharto Hauptmanno, su kuriuo jį siejo ypatingas meninis ryšys, vyresnysis brolis. Jėnos universitete studijavo filosofiją, fiziologiją ir biologiją, morfologijos daktaras. Atsisakė mokslų ir pasirinko literatūrą, nusprendęs, kad tik menas galįs atskleisti gyvenimo prasmę ir žmogaus sielą. Kitaip nei brolis, kuris žinomas kaip socialinės dramos kūrėjas, Carlas labiau linko į vidinės dramos plėtojimą. Romanai „Matilda“ (Mathilde, 1902), „Besišypsantis Einhartas“ (Einhart der Lächler, 1907), „Riūbecalio nuotykiai“ (Rübezahlbuch, 1915) parašyti liaudiška dvasia, bet žymu ir ekspresionizmo apraiškų.

Čia spausdinamoje novelėje Haß iš rinkinio „Miniatiūros“ (Miniaturen, 1905) ryški psichologinio natūralizmo ir ankstyvojo ekspresionizmo sintezė. Tai pirma šio autoriaus publikacija lietuviškai.

Po smakru styranti žalsvoka, smailėjanti, pasišiaušusi it ožio barzdelė, suodinas ir liesas, blankios žemių spalvos veidas, iš po baltų šerių žvelgiančios piktos, mažos akutės. Kai senasis ožiaveidis sėdėdavo ant suolelio didžiajame kampiniame vargšų namų kambaryje, kuriame iš neužglaistytų krosnies angų be perstojo verždavosi dūmai ir garai, ant jo iš apačios pro krosnies plyšį krisdavo raudonas ugnies atšvaitas, o iš viršaus švelni balanos šviesa liedavosi taip, kad septyniasdešimtmetis piktadarys iš pridūmintos tamsos išnirdavo tarsi švytėdamas. Jo rankos buvo juodos ir liesos, tikrų tikriausi kaulai; jos nenuilstamai plušo su beržų šakelėmis ir ilga, nuo lubų tarp kojų nutįsusia virve, kuria jis kaskart suverždavo šakas į šluotą.

Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.

Jaunystėje jis bemat susikivirčydavo ir pernelyg nesvarstydavo, kuriam gi įkarštyje smeigti. Vaidui įsismarkavus tekdavo žiūrėti, kaip išsisukti. Neapsieita ir be pasekmių ant kūno. Keletas senų randų matėsi ant jo kaktos visai prie pat akies; ir smakras, regis, kadaise buvo praskeltas. Ranka buvo įgudusi peilių kovose; nuo pjūvio pačiame delno viduryje nukentėjo sausgyslės, mėginant ranka sugriebti ir sulaikyti priešininko durklą.

Žinoma, tai buvo seniai.

Dabar sausgyslės jau seniai suaugusios, sutrumpėjusios – tarsi virvės įsitempusios tarp pirštikaulių. Bet seniui tatai nė motais. Pirštus miklinti jis gebėjo kaip niekas kitas. Kiekvieną mielą žiemos dieną kiurksodamas dūmuose ir garuose arba balanų šviesoje, imdavo beržines šakeles į rankas, tvirtai jas suspausdavo, apgenėdavo, virve sutraukdavo į šluotos ryšelį ir galiausiai apsukdavo lanksčiomis karnomis; plūsdavosi, jei kas nors ne visai pavykdavo, ir burbėdavo po nosimi, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus.

Beje, būdravimas nelyg senam vilkui – įprastas reikalas; plepėti ir turėti su kuo nors reikalų – ne jo būdui. Niekas neturėjo teisės prie jo net artintis. O šito nepaisantys sulaukdavo kumščio ir šiurkščių keiksmų. Jo sena susiraukšlėjusi pati visada tūnodavo tamsiame dūmų prirūkusio kambario kampe ant senos dėžės, spoksodama priešais save, arba raudodavo, ir nuo verksmo jos akys būdavo amžinai paraudusios ir visai be blakstienų.

Būdami jauni jiedu kurį laiką kartu gyveno pašėlusį gyvenimą su visa kuo, kas jį lydėjo, neišskiriant kartą net įvykdyto apiplėšimo, kuris nukentėjusiam gyvulių pirkliui netyčia vos nesibaigė mirtimi. Už tai daugiau nei aštuonetą metų jiedviem teko praleisti pataisos namuose. Bet tai nutiko seniai. Abiem jau per septyniasdešimt. Viskas seniai pamiršta. O dabar senis nekentė visų.

Jis nekentė net sūnaus, kuris, kaip ir jis pats, buvo šluotrišys ir kitoje kambario kertėje krapštydavosi prie savo darbo; nekentė ir jo žmonos, nekentė jųdviejų vaikų. Jis ‒ bendruomenės namų didžiojo kampinio kambario viešpats…

Sūnaus pati, stipri, šiurkšti, moraliai smukusi moteriškė, senajam tironui pernelyg įsisiautėjus, sykį net pati išdrįso pratrūkti keiksmais. Bet ir ji prisibijojo senio, bijojo šalia jo gulinčio aštraus kirvio, kuriuo darbo pabaigoje, pasimatavęs reikiamą ilgį, stipriu smūgiu patrumpindavo šluotos galus. Marti ir sūnus, naktį leisdavę didžiajame kampiniame kambaryje išklerusioje lovoje, tarp purvinų skarmalų, iki pagaliau būdavo užgesinama balana ir žiemos šaltis imdavo skverbtis pro palaikius langus, slapta bijojo senio, nes girdėdavo, kaip tas nerimsta – veikiausiai vėl pradeda rišti bei kapoti, ir taip kiaurą naktį, o senoji Zonrėj su anūku ant rankų baimingai žvilgčiodavo, ką ten sau pluša tas nukaršęs, kaulėtas, ledinio atspalvio plaukais piktadarys.

Tai buvo jo žmona ir jo vaikai. Visų jų gyvenimai rėmėsi tarsi į bedugnės ‒ piktadario gyvenimo ‒ kraštą. Šeimynykščiai nepažinojo jokių jausmų, išskyrus slaptą įniršį nuo juos persekiojančio įžūlaus ir pikto senio žvilgsnio; jie ir patys buvo žmonės, kurie niekuo nepasitikėjo. Žinoma, ir jais niekas nepasitikėjo.

Tačiau jau kokie nepatiklūs anūkai, jauniausieji iš Zonrėjų! Šie elgetaudavo kaime ir sprukdavo šalin, vos tik maiše atsirasdavo duonos gabalas, paskui jį tyliai pasikikendami godžiai sučiaumodavo. O nuskurusi sūnaus žmona trypčiodavo priešais duris, burblendama sau po nosimi skundų litaniją, žvelgdama blausiu, o nuo mėsininko žmonos siūlomų dešragalių išbadėjusio plėšrūno žvilgsniu; nekreipdama dėmesio į aplinkinius, ji godžiai susikimšdavo į burną geriausią išmaldos dalį. O senoji tarsi luoša, sukriošusi, žila ir aimanuojanti žiežula šlubčiodavo iš kiemo į kiemą, kol galop grįžusi į namus ‒ namus, kuriuose tvyrojo dūmai, keiksmai ir baimė, ‒ įsitaisydavo prie savo varganų atliekų, kuriomis su niekuo nesidalindavo, krūvos.

Tuose namuose nė vienas neprarasdavo budrumo…

Senoji Zonrėj visą gyvenimą nekentė senio; tačiau išėjusi nebūtų turėjusi kur pasidėti. Jis laikė žmoną prispaudęs, kaip alkanas vilkas laiko grobį; kai buvo nėščia, jau tada į vaikus jis žiūrėjo su neapykanta. Nepatyrę švelnumo ir šilumos, vyras su pačia net drebėdavo nuo vienas kito artumo ‒ ypač dabar, kai abu buvo virtę skeletais, o iš žydinčių kūnų bemaž nieko nelikę, tik raukšlės ir odos klostės, dar randai dūmuose skendinčio piktadario veide ir susivėlusios, gyvybę praradusios moterį apkritusios plaukų sruogos.

Sūnus, neišmanėlis, beveik silpnaprotis, dėl nieko nesuko galvos ir darydavo tai, ką jam liepdavo jaunoji moteriškė. Berniukai valgydavo ant suolo šalia krosnies tiesiai iš seno geležinio puodo; prie stalo, kur įsitaisydavo senis, šiukštu niekam nevalia buvo artintis. Kiti verksmingi bambliai, įsupti į nešvarius pagalvių užvalkalus, kiurksodavo ant senos lentos, numestos ant molinės aslos. Jaunoji Zonrėj džiaugėsi vyresnių, dešimtmečių dvylikamečių mergaičių galimybe slapta gatvėje prisikimšti pilvus. Berniukų padėtis buvo ne ką geresnė nei senių.

Vieną po kito gimdydama silpnapročio kraujo turinčius vaikus sūnaus pati stambėjo, o jaunasis Zonrėjus vis labiau menko, bet darėsi kantresnis; jo plaukai pakeitė spalvą, suglebusi ir blyški veido oda nukaro. Tuomet ir žmona ėmė nekęsti vyro ir vaikų – bent jau didžiųjų. Vaikai tai žinojo, todėl bastydavosi pakiemiais ir džiaugdavosi būdami vieni, nes namuose į motinos ir senelės, ir ypač į senojo šluotrišio sielas jie atsimušdavo skaudžiau negu į stalus ir akmenis. Neapykanta plėtėsi tarsi dūmai, nejučia apgaubiantys visus. Tačiau jaunas, vis labiau kvailėjantis vyras dėl nieko nekvaršino sau galvos.

Senasis Zonrėjus visada buvo paliegęs. Pastaruoju metu jis daug kosėjo – kai tik prasidėjo žiema. Ši pasitaikė atšiauri ir negailestinga. Varnos, neišmanydamos, kaip pramisti, kiurksojo ant plikų šermukšnių šalia vargšų namų. Buvo daug sniego. Medžiuose ir vėjo bei krentančių snaigių šuoruose girdėjosi iš šiaurės būriais sulėkusių svirbelių – naujų bėdų ir šalčio pranašų ‒ svirpliškas čirpimas. Senis tą kaipmat pajuto krūtinės plote. O naktį kvėpuojant taip varstė krūtinę, kad ryte jau nebeįstengė pajudėti. Jaunoji marti, susigūžusi priekrosnyje, turėjo pati užkurti ugnį, ką įprastai nestygstantis senis jau seniai būtų padaręs; ji girdėjo senojo uošvio, užmerktomis akimis besivartančio tarp antklodžių lovos dėžėje, dejones. Baisinis drebulys, gargaliavimas ir vaitojimas. Bet pati rambų kūną apsisiautusi tik skarmalais, nedengiančiais krūtinės ir kaklo, ir su apie kojas besidraikančiu sijonu, pamanė, jog tatai jam nuo šalčio, ir daugiau dėl to nesitrukdė. Kol pagaliau pasigirdę dar šiurpesni, gyvulio šnopavimą ir vaitojimą primenantys garsai ją išgąsdino. Tada marti dar kartą metė žvilgsnį į krosnies angą, tikrindama, ar dega skiedros ir malkos, ir pirštų galais prislinko arčiau. Duslius garsus išgirdęs dabar nerangiai pakilo ir jos vyras. Jaunoji Zonrėj, stovėdama ant šaltos molinės aslos priešais lovos dėžę, iš šono pašvietė seniui į veidą. Šis buvo pilkas ir išsekęs. Akys pusiau pramerktos, burna plačiai pražiota, dideli balti dantys nederėjo su apgailėtinu lavonišku blyškumu. Gyvuliškas kriuksėjimas ir švokštimas – tarp sunkių įkvėpimų ir iškvėpimų. Jaunasis Zonrėjus dėbsojo į kampe stovinčią žmoną.

‒ Kas jam čia dabar?

‒ Tyliau, ‒ įspėjo moteris. ‒ Nelįskim prie jo! Vis tiek nusibaigs, ‒ pridūrė be galo patenkinta.

‒ Manai, mirs?

Senį, šiurpųjį šluotrišį, neilgai kamavo mirties baimė: pajutęs į akis krintančią šviesą, jis visiškai atsimerkė; gyvuliški garsai liovėsi drebinę kambarį. Pasigirdo murmėjimas.

– M… m… a… a… na… p… prakeik… prakeiktieji, ‒ daugiau senis nebeišlemeno.

Niekas nedrįso prie jo artintis. Piktadarys ketino keltis, bet kad ir kaip stengėsi karštligiškai stverdamasis už dėžės krašto ‒ veltui. Susmukęs atgal į lovos dėžę, nesiliovė keiksnoti.

– A… a… ne… ne… siartinkit… prie manęs… siartinkit… ne… jūs ubagai… prakeikti ubagai, ‒ niurnėjo vien sau po nosimi senis.

Paskui jo krūtinė ėmė sunkiai ir trūkčiojančiai kilnotis; primerktos akys sustiklėjo ir jau nieko nebematė.

‒ Jis miršta, ‒ patvirtino sūnaus žmona patenkinta. – Palikit jį, kitaip atsibus dar.

‒ Tyliau, ‒ nutildė jaunasis Zonrėjus, sulaikęs kvapą.

Vaikai buvo išsliūkinę iš savo šiaudinių guolių ir stypsojo skarmaluoti arba nuogut nuogutėliai. Visi staiga pasijuto to paties įvykio dalininkais.

‒ Aha, ‒ užtikrino marti, ‒ tiksliai, mirtis! Nelįskit, kitaip atsibus dar..

‒ Miršta, jis miršta? – guldydama anūką į lovą dabar smalsavo ir senoji Zonrėj ir netrukus prisidėjo prie visų.

Kupini jaudinančio šiurpo visi prislinkę stebėjo, kaip senasis piktadarys dreba ir dejuoja.

– M… m… tas… tas… m… na… juk… prakeikt… prakeikt… pra… pra… vandens duokit… vandens, ‒ pasigirdo murmesiu virtęs prašymas.

‒ Ak, jis jau kaip nesavas… Taip, taip, jis jau kaip nesavas, ‒ ištarė sūnaus pati, nelabai paisydama, kad mirštantysis geidė paskutinio gurkšnio.

Visi dar ir drebėjo, mat stovėjo vienais skarmalais. Ugnis krosnyje buvo ką tik užgesusi. Balana apšvietė nustebusius, smalsius veidus. Kiekvienas norėjo pamatyti senį mirties patale. Šluotrišys panėšėjo į kaukolę. Jis visą naktį išgulėjo merdėdamas. Niekam tai nerūpėjo. O vakare jau nebepajėgė nė krustelėti.

Senoji Zonrėj neverkė. Smalsumas būtų išdžiovinęs bet kokias jos ašaras, jei ne miegas. Jaunoji Zonrėj, tupėdama ant molinės aslos, pradėjo abejingai žindyti savo jauniausiąjį.

‒ Nelįskit prie jo – gerai, kad visi susirinkom, ‒ pasakė ji visiškai šaltu ir neapykantos persmelktu balsu.

Dabar visi išvydo, kaip pradėjo trūkčioti senio galūnės. Rankas suko siaubingas mėšlungis, kojos, tie bekraujai kaulai, taip daužėsi, kad antklodė slydo nuo jo. Sunkiai nusakomos grimasos iškreipė veido bruožus. Iš gilumos kylantis gyvuliškas urzgimas staiga išsiveržė jaučio bliovimu. Senoji Zonrėj smalsiai žiopsojo. Sūnus priėjo arčiau. Jo akys buvo plačiai išplėstos.

– Jis miršta, ‒ tarė silpnaprotis.

– Miršta, ‒ paantrino patenkinta senė.

Niekas nepajudino nė pirštelio. Kampe susispietę vaikai pradėjo tarpu savęs šypsotis. Dvylikametė sukuždėjo jaunesniajai:

– Senelis baubia kaip jautis.

Visi įsistebeilijo. Visus nukrėtė šiurpas. Tik vaikai kikeno slapčiomis.

‒ Gerai, kad visi susirinkom, ‒ šaltai pakartojo jaunoji Zonrėj, iš naujo guldydama kūdikį, o senio traukuliai pamažu rimo, mėšlungis atlėgo ir senojo piktadario veide, regis, lėtai skleidėsi šypsena ir sykiu saldi palaima.

Taip kelias dienas senis gulėjo jiems prieš akis – išdidėjęs ir keliantis nuostabą. Nekentėjai vaikščiojo kupini susireikšminimo ir perdėto orumo, veik puikuodamiesi juos užplūdusia rimtimi ‒ tarsi slapčia nešiodamiesi kažką panašaus į tolimą nuojautą iš kito pasaulio. Tačiau kai besišypsantis miruolis, staiga liovęsis atrodyti kaip piktadarys, buvo pakastas, neapykanta įsiplieskė iš naujo.

Vertė Rūta Ježak

Diane Seuss (g. 1956) – amerikiečių poetė, kūrybinio rašymo dėstytoja, šešių poezijos rinkinių autorė, Pulitzerio premijos ir Nacionalinio literatūros kritikų rato (National Book Critics Circle) apdovanojimo laureatė. Čia išversti eilėraščiai paimti iš Seuss knygų „Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite“ (Still Life with Two Dead Peacocks and a Girl, 2018), „Šiuolaikinė poezija“ (Modern Poetry, 2024) ir svetainės poets.org.

(Į lietuvių kalbą dar versta jos poema „Alegorija“, žr. „Š. A.“, 2022.XII.9, vert. A. P.)

 
 
Poetas romantikas
 

Tu nebūtumei jo mylėjusi,

suniekino draugas

mokslininkas. Dantis jis valėsi,

jei išvis valės, druska. Jis apgaudinėjo

ir retai kada trinkosi

galvą. Užpakalį šluostėsi

lapais arba delnu.

Pakaušiu vargiai būtų siekęs

tavo papus. Jo raupų randai

dvokė, kaip ir mirties patalas.

O lakštingala, atsakiau.

 
[2024]

 
 
Poezija
 

Nėra prasmės

porinti asmenines

bėdas. Ir patys jų turite.

Ar verta

lygintis patirtimis?

Kitaip nei Viljamsas, rašęs

eilėraščius ant receptų lapelių

per pertraukėles tarp pacientų*,

aš neturiu jums jokių receptų.

Mane labiau domina

mūsų problemų

energijos pobūdis

ir kryptis. Galimas daiktas,

jums to negana.

Kartais įterpiu

muzikos. Gebu patirti

haliucinacijas, taigi mano vaizdiniuose

nieko blogo. Pati tai aš

neieškau išminties.

Išmintingieji nedažnai rašo

išmintingai, tiesa? Pavojus

nuslysti į banalybes.

Galbūt Kitsas buvo antgamtiškai

išmintingas, bet jis mums davė

grožį, kad ir kas tai būtų,

ir tiesą, kuri yra, kaip rašė,

grožio sinonimas, ir ne tas pats,

kas išmintis. Galbūt tiesa

yra išminties žaliava,

kol dar nepažabota

ego, baimės ir laiko,

lyg grynas

neskiestas viskis,

o gal tiesa apnuogina

lūžusį kaulą, o išmintis

atskuba jo

pateisinti ir paslėpti. Išties

bjaurokas

užsiėmimas. Kas gi nori,

kad kas kištų nagus prie jo sopulių?

Geriau tegu suima,

negu man patarinėja, net

ir dėl mokesčių. Tad kas

dabar gali būti poezija? Pavojinga

nagrinėt tokį klausimą

ir sunku rasti valios tuo rūpintis.

Bet šiukštu nusiminti, kariai,

(anot išmintingųjų)

mažų mažiausiai privalom išrasti

naujus rūpesčio mechanizmus.

Galbūt tiesą, taip, skelbiamą

aiškiai. Tonas priklauso

nuo jūsų. Tiesa, nesustriukinta,

pati savaime tapo keistu

ir gražiu dalyku.

Tiesa gali apimti

ir laiko matymą kiaurai.

Netgi ryšio mezgimą

su aprašysimu daiktu,

nesvarbu, ar

būtų tai paukštis ar paukščio

idėja. Tik prašau, ne vien tik

paukščio paveikslas.

Kuklinkitės, nors

kuklumas deklaratyvus gali būti.

Juo neapsidrausi. Jis gali atrodyti net

įžūlus. Reikia narsos

siūlyti tiesą

ir nuduoti, kad ji apibendrinama.

Tiesa turėtų gelti, savaip,

kaip sparva, ne muselė.

Į skaitytoją gãli taikytis kaip strėlė

arba būti nuryjama, arbūzo

sėkla, vaikystėj bijota,

kad įsikeros mūsų viduriuose,

nepaliaujamai augs ir pavers mus

visám kažin kokia vislia

virkščiuota pabaisa.

O jei apie grožį, problemišką žodį,

į kurį dera šnairuoti, idant nesuakmenėtum

ar nevirstum druska,

tai su juo dirbti nereikia,

kartais jis šalutinis produktas

mūsų kūrimo.

Grožis pasirodo arba nepasirodo, lygiai

kaip ir įtikinami jo atitikmenys –

neelegancija ir bjaurumas.

Šito išmokome iš Bodlero,Flobero, Rembo, Ženė,

sodraus grotesko poetų vyrų.

Juk esate matę tuos salonus

raudono aksomo apmušalais, auksu

kutuotus lempų gaubtus,

kačių plaukų kuokštus

ant sofų

ir jutot keistą jų

trauką, netgi saugą.

Šiaip ar taip, prašau,

nesakykite man, kad gėlės

gražios, o kraujo krešuliai

bjaurūs. Aš šitai žinau

arba žinau, kad

gėles ir kraujo krešulius

šitaip vertina tie, kuriuos tenkina

nuvalkiotos ortodoksijos.

Galbūt esama tokio dalyko

kaip artinimosi grožis.

Arčiau, vis arčiau, ligi pat

merdinčio pasaulio lovos

krašto. Sėdėti ir liudyti,

be banalybių, nesvarbu,

kad ir kokie mirties kančių iškraipymai,

kad ir kokia baisi gargaliavimo

muzika. Dar arčiau

prie to drobule uždengto krašto.

Iš šio požiūrio taško

poezija vis dar gali būti graži.

Ji netgi gali būti naudinga, tik jau

ne išmintinga.

 
[2024]

 
 
Gyvenime nebegebu mylėti,
 

patirti to senojo įsimylėjimo

jausmo, toks apkerpėjęs

jausmas, surūdijęs

neveikiantis

žaislas. Keistuos

atsikartojančiuos sapnuos

dar pajėgiu mylėti.

Mylėti senoviškai.

Štai saldi pastilė.

Štai sultinys,

kuriame plūduriuoja

mano įmestos

valgomos gėlės.

Tą senąjį jausmą jaučiu

ten, kur jausdavau,

krūtinėje.

Sapne jį jaučiu,

bet kai nubundu,

jausmas dingsta.

Nėra žodžio

apibūdinti meilę pakeitusiam jausmui.

Tai ne sąstingis ar tuštuma.

Tai bevardis jausmas.

Savaip pikantiškas.

Pikantiškas naujas žaisliukas.

 
[2025]

Rembrandt. Natiurmortas su povais. Apie 1639

Natiurmortas su dviem negyvais povais ir mergaite**
 

Ji išžengia iš tamsos ieškodama pyrago, bet vietoj jo aptinka du negyvus povus. Vienas pakabintas už kojų. Kitas guli ant šono kraujo klane. Mergaitė apsisunkinus garbanotais kirpčiukais. Su per maža kepuraite. Ji norėjo pyrago, o ne šitų gražių paukščių. Ne tamsvo obuoliuko iš tamsvų obuolių kraitės. Ištiesk ranką. Pasiimk tamsvą obuolį. Ji per miegus atklydo prie šio lango, jos kūną vedė pyrago alkis. O čia vietoj pyrago šis negyvas grožis, betikslis. Karpuotos žalios plunksnos. Auksinė krūtinėlė. Vaivorykštiškai raibas plunksnynas, drybsantis ant stalo. Dvi akį rėžiančios karūnos. Mergaitė remiasi alkūnėm į akmeninę palangę. Kodėl neišsipešus plunksnos? Ko gi rymoti auksaspalviam turtuolių name ir spoksoti į negyvas paukščio akis? Mergaitė turėtų išsitempti sunkų paukštį į naktį ir pabėgti su juo. Užsikurti laužą upės krante. Nupešti gražiąsias plunksnas. Nučiulpti nuo tuščiavidurių kaulų apanglėjusią, diržingą tamsią mėsą. Žvelkit, ji gatava ištiesti ranką. Ji tikėjosi pyrago. Auksaspalvių morenginių karoliukų. Iš meno naudos kaip iš ožio pieno.

 
[2018]

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Valdis Atalas (tikr. Vladimirs Šatrovskis, g. 1950) – latvių bardas, poetas, rašytojas, tapytojas, restauratorius, židinių meistras. Baigęs profesinę techninę vidurinę mokyklą dirbo statybininku, dažytoju ir kt. darbus. 1978 m. buvo nuteistas už antitarybinę veiklą (oficialiai – už banditizmą, realiai – už Vizmos Belševicos poezijos propagavimą), Penkerius metus kalėjo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje Tiumenės srities šiaurėje.

Nepriklausomybės laikais išleido muzikos plokštelių. 1996 m. debiutavo poezijos ir prozos knyga „Suvedžiotojo vadovas“ (Pavedēja rokasgrāmata); rinktinės „Ant stataus minties skardžio“ (Uz domu stāvās kraujas, 2018), autobiografinės apybraižos „Pragaro dangus“ (Elles debesis, 2018) apie įkalinimą Sibire autorius. Čia spausdinami tekstai versti iš Atalo knygos „Poetas ir kiaulė“ (2022).

Būkime pažįstami

Visą gyvenimą manyje poezija, muzika ir menas. Tai harmonizuoja mano estetinį pasaulio suvokimą ir gana sentimentalų charakterį. Nors kaip donžuanas klajoju nuo vieno meno prie kito, lieku ištikimas visiems menams. Aš nesivaržau su šių profesijų atstovais. Man svarbiausia – kūrybos džiaugsmas ir nuostaba.

Nors gyvenimas buvo tarsi sūpuoklės, netrūko dramatiškų nutikimų, pasaulio pažinimas per meną leido išsaugoti dvasinę ir fizinę sveikatą, drauge ir optimizmą. Mane visada domino kalbos stebuklas poezijai susiliejus su muzika, todėl ir dainuoju kaip įsimylėjęs meškinas, tai leidžia man išgyventi plačias jausmų gradacijas.

Kalba – sudėtingiausias žmonėms suteiktas instrumentas. Tik dauguma jos nesuvokia dėl nepakankamos informacijos. Kaip sakoma: „Duok durniui kirvį, ir jis rankas išsinarins.“

Knyga „Poetas ir kiaulė“ – iš dalies biografinių humoristinių pasakojimų ir novelių rinkinys.

Humoras – tai proto žaidimas pagal sielos taisykles, o juokas – pasitikėjimas gyvenimu. Taip pat galima sakyti, kad tai mandagi proto išraiška – nepristok su savo išmintimi. Su svetima išmintimi nė vienas nebuvo laimingas. Mes esame pernelyg rimti, todėl ir mūsų klaidos yra rimtos.

Šią knygą rašiau su lengva saviironija, kad nepabosčiau pats sau ir būtų įdomu jums.

Poetas ir kiaulė

Gavau privatų pasiūlymą – istoriniame [Cėsių miesto] Princesių namo rūsyje įrengti Susirinkimų namus. Surinkau žinomus ankstesniųjų objektų statybininkus, bet brigada buvo mažoka. Norėdamas padėti išgyventi pakviečiau ir savo draugą poetą Egylą Barą.

Jo, kaip statybininko, sugebėjimais labai abejojau, nors jis ir stengėsi įtikinti, kad kadaise yra kažką mūrijęs, gal dar tebestovi, jeigu nesugriuvo. Turėjau vilties, kad jis per laiką įgus. Siūlėsi ir kiti norintieji, nieko sunkesnio už šaukštą rankose nelaikę, bet, kartą namuose klijavę tapetus, įtikinamai vadino save profesionaliais statybininkais. Aš buvau nuolankus, supratau, kad daugeliui tai vienintelė išgyvenimo galimybė, priėmiau į brigadą tikėdamasis jų pakilimo iš nuopuolio.

„Diena be alkoholio“ – toks buvo mūsų brigados šūkis, tam buvo savų priežasčių, tad reikėjo atsižvelgti į kylančias iš jų sąlygas. Sutarėme, kad tas, kuris iš brigados dėl apsvaigimo ar pagirių nepajėgs kokybiškai atlikti darbo užduoties, bus atleistas iškart nieko nemokant, net dienos atlyginimo.

Kad sveikas protas nepradėtų protestuoti, šį nestandartinį brigados klimatą reikėjo išlaikyti, nes viršum mūsų aukšto veikiantis tuberkuliozės dispanseris dėl sugedusios kanalizacijos buvo užliejęs visą rūsį. Per ilgus antisanitarinės situacijos metus Kocho lazdelė įsigyveno legaliuose pamatuose ir laukė mūsų, savo pacientų. Teko ne tik nusausinti ir nukasti visą grunto sluoksnį, bet ir izoliuoti nuo žemės, išbetonuoti tvirtas grindis. Reikėjo nudaužyti visą sienų tinką ir tinkuoti iš naujo, idant būtų atsikratyta chloro smarvės ir apsisaugota nuo tuberkuliozę sukeliančių Kocho lazdelių.

Kas vakarą po darbo dezinfekuodavomės alkoholiu, organizuodami kolektyvinį džiaugsmą ir linksmybes, muzikuodami ir dainuodami. Sukūrėme vos ne komuną, nes mūsų bendruomenę dažnai papildydavo jaunos poetės ir poetai, tiesiog interesantai arba klajojanti, muzikuojanti bohema. Jiems leisdavome pernakvoti, buvome pakloję čiužinių. Kad ir kokio dydžio būrelis susiformuotų, visus aprūpindavome minimaliu užkandžiu, o kai kas trumpam net įsitraukdavo į brigados darbą.

Mes džiaugėmės gyvenimu ir laisve. Tiesiog ekspromtu gimė daina „Mano gyvenimas“ pagal Baro žodžius: „Kam vakaras užgesęs reikalingas, jei niekur nerandu aš savo ryto…“, ir ji tapo objekto himnu.

Buvo momentas, kai man prasidėjo sausas, spontaniškas, kutenantis kosulys, bet po kurio laiko liovėsi. Manau, Kocho lazdelė, pamačiusi mano juodus, prarūkytus plaučius, pasibaisėjo jais ir patraukė ieškoti švaresnių. Stebuklas, nė vienas nesusirgo, alkoholis ir mūsų optimizmas pasirodė esą geriausi vaistai ir antiseptikai.

Darbas buvo sunkus, kaip fronte, todėl to meto algos buvo didelės.

Baras, gavęs pirmą algą, sumanė nugirdyti visus kvartalo mėlynanosius ir dingti Rygos kryptimi. Sugrįžo po savaitės. Jo pagiringame veide žaidė šypsena – tarsi nieko nebūtų nutikę. Žinodamas sąlygas, jis nesirengė kibti į darbą; sekiodamas paskui mane pasakojo, kad pradžiuginęs savo senus draugus ir atradęs daug nestandartinių rimų.

Aš buvau nepermaldaujamas. Skaudančia širdimi pranešiau, kad jis atleistas. Valandėlę pasisukiojęs po objektą, jis paprašė kelių rubliašiukšlių sveikatai pataisyti ir pacitavo savo eilėraštį:

Nuo epušės laikų

                         Poezija mane globos

                         Tiktai ne į kolūkį

                         Tą jungą vilkti

                         Pabudęs aš keliuosi

                         Ir rublio paprašau mamos

                         Kad šlovę pomirtinę

                         Šiandien galėčiau aš priimti.

Baras buvo rimtai nusiteikęs imtis darbo, todėl pagailėjau, įdaviau kastuvą ir pasiunčiau prie betono maišyklės, kad užsidirbtų bent puslitriui. Po akimirkos jis kviečiasi mane ir sako, kad aš galėčiau jam duoti pinigų dviem puslitriams, nes jis turįs „racionalizatorinį“ pasiūlymą – galėtų panaudoti rankų drebėjimą: kastuvo plokštėje reikią išgręžti skylutes, tada galėsiąs iš karto išsijoti žvyrą tinkavimui. Tai išklausęs, daviau jam pinigų ir draugiškai išlydėjau iš objekto.

Per pietus Baras vėl pasirodė beeinąs pro Princesių namą. Jo rankoje buvo tinklelis su mažyčiu paršiuku. Nuo svorio ištemptos kaproninės rezginėlės rankenos leido paršeliui eiti pačiam. Jo šnipas buvo įsispraudęs į maišelio akį, todėl čiukės kvykavimas buvo panašus į švilpimą.

Kilstelėjęs tinklelį, kad paršelio kojos nesiektų žemės, Baras sustojo ir mus nustebino.

– Matai, aš taisausi, turguje nusipirkau paršiuką ir imsiuos kiaulininkystės! – nuleidęs paršiuką ant žemės pakiliai paaiškino savo tikslą.

Mes visi apgailestavome, kad toks iškilus poetas ir šaunus linksmuolis persikvalifikuoja, bet nesistengėme prieštarauti šiam įkvėpimo pokyčiui. Baras paraleliai dirbo Pargaujos miškų ūkyje, kur, pasak jo, rinko kankorėžius ir ganė gyvates, o dabar pasuko į kiaulininkystę. Man tai atrodė nerimtai.

Laikas ėjo, darbai vyko. Praėjus daugiau nei pusei metų, vieną dieną baigiamų darbų objektą aplankė poetas kiaulininkas. Jau norėjau klausti, kokią šventę švenčiąs, kad toks įraudęs, bet jis aplenkė mane:

– Laidotuvės!

Ir plačiau atsakė į mano užjaučiamai nebylų klausimą.

– Kiaulės laidotuvės! Vakar papjoviau!

– Koks tu man draugas, jeigu nei ausies, nei kojos neatnešei!

– Nebuvo ką nešti! Kas buvo, tai su skerdiku prisimindami kiaulę užkandžiaudami suvalgėme!

Baras ėmė kalbėti rimtu pasakotojo balsu ir demonstruoti apsvaigusio žmogaus gestus.

– Pasikviečiau skerdiką. Buvau pasiėmęs tris puslitriukus. Na, žinoma, tokiam smurtui truputį pasiruošėme: išsausinome vieną ir tada ėjome į tvartą. Skerdikas nieko nesuvokdamas paklausė: „Kur tavo kiaulė?“

Aš jam: „Žiūrėk už lovio!“

Jis išvydęs supyko, kad tokį mažą paršiuką reikės paskersti: „Būtum pats pasmaugęs, dėl tokio neverta peilį kruvinti!“

„Kaip, kodėl mažytė?“ – nesupratau. Matyt, tąkart man žemaūgę kiaulaitę įbruko. Ėdė kaip pakvaišusi, bet neaugo. Visą ūkį buvo pasiruošusi suėsti! – vaizdingai aiškino Baras.

Nesunku buvo įsivaizduoti, ką reiškia „visas ūkis“. Tai: stalas, lova, rankraščiai ir tuščia tara. Ir galima numanyti, kad paršelis buvo tiesiog numarintas. Jei būtų pradėjęs lakti alkoholį, tada kurią nors vieną dieną būtų tikęs „užkandai“.

Nevalingai tapau didaktiškas:

– Kiaulystė ir kiaulininkystė – tai ne sinonimai! Bent tai būtum išsiaiškinęs!

– Už šią įtikinančią akimirką! – atsiliepė Baras.

Kad netęsčiau šios jautrios ir jau iškalbėtos temos, pasiūliau seniai giliai širdy puoselėtą idėją:

– Tu dar ne visai paskendęs alkoholyje, turiu sumanymą ir prašymą tau: mūsų atnaujintuose Susirinkimų namuose surengsime tavo autorinį vakarą, kitaip tauta nesužinos, ką ji prarado! Žinau, tu niekada nesiveržei į sceną, bet yra žmonių, kurie myli tavo poeziją ir ją labai aukštai vertina. Pradžiuginki bent juos ir mane. Tau reikės paklusti mano planeliui. Kartu įvyktų ir nuostabus objekto pašventinimas!

Tai ne pirmas kartas, kai man pavykdavo jį įkalbėti. Kartą jį aplankiau Pargaujos miškų ūkio būstinėje. Nuotaikai pakelti buvau pasiėmęs degtinės butelį. Žinojau, kad be degtinės neatrišiu jo tylėjimo mazgo ir neišgirsiu jo naujausių posmų. Sėdėjome ant Gaujos kranto, Baras skaitė poeziją, ir mes, po truputį gurkšnodami iš butelio, mėgavomės gamtovaizdžiu. Ir lauke, ir širdyje buvo pavasaris. Per pokalbį prasitariau, kad pagaliau reikėtų išleisti jo poezijos knygą. Šią temą jau buvome kadaise lietę ir atsakymą nujaučiau. Abu supratome, kad tai iš esmės neįmanoma dėl jo, kalinio, biografijos.

– Tiktai po mano mirties! – Baras buvo tradiciškai kategoriškas.

– Aš tuo galiu pasirūpinti! Nesunku tave įstumti į Gaują, žinau, kad tu nemoki plaukti. Na, žinoma, su tavo pritarimu! Tada bent pasiteisins teiginys, kad menas reikalauja aukų! – pajuokavau apie galimą sprendimą.

– Nenoriu! Tai neestetiška – nuskęsti tokiame drumzliname vandenyje! – ironiškai atsakė Baras.

Kol narpliojome šią temą, mūsų dėmesį patraukė kitas upės krantas. Atvažiavo mašina, iš jos išlipo moteris, nusivilko drabužius, kaip varlė išsitiesė ant smėlio ir ėmė kaitintis saulėje. Ar iš tiesų ji nepastebėjo mūsų, sėdinčių atviroje vietoje, ar tyčia erzino mus savo nuogumu.

– Matai, ir ji nelenda į drumzliną vandenį. Ši gundanti veislė išsirengė mano akyse! Kažką nori pasakyti šis pavasarinis ženklas. Mielai išsiųsčiau jai laišką. Kažkada turėjau visą pašto ženklų kolekciją! – Baras, žvelgdamas į priešingą krantą, tapo poetiškai aktyvus.

Ta nuoga moteris, ko gero, buvo jo angelas sargas, nes mūsų eretišką kalbą pakreipė link draugiško susitarimo, kad gyvensime kaip tikri draugai ir pirmiausia išleisime to knygą, kuris pirmas mirs. Nepraėjo daug laiko, ir Baras tai įvykdė, aš buvau priverstas laikytis duoto žodžio.

„Ar parkritau? Ne, stoviu, prie žemės prisiglaudęs…“ – taip Baras rašė viename eilėraštyje. Tai jis įvykdė Lyguo naktį: prisivalgęs iš butelio „skabputros“, užmigo užliejamoje pievoje. Po prasidėjusios liūties ji patvino, ir jis tenai nuskendo.

– Aš esu sudėtingas kaip nulis, – kartą ironizavo Baras. Todėl leidžiamai jo poezijos ir nuomonių knygai buvo nutarta duoti pavadinimą „Nulio supaprastinimas“.

Bet grįžkime prie planelio. Barui detaliai papasakojau autorinio vakaro sumanymą. Nors jis iš pradžių spyriojosi, priešinosi, tačiau susitarėme.

Nuėjau į vietos milicijos skyrių. Tenai paaiškinau, kad su poetu sutarta ir gautas jo savanoriškas sutikimas tris dienas ir naktis praleisti išankstinio sulaikymo izoliatoriuje išsiblaivyti. Buvo sutarta, kad aš jam kasdien atnešiu maisto ir keturis butelius alaus. Kad įtikinčiau milicijos viršininką šio sumanymo istorine būtinybe ir estetine reikšme, teko pasitelkti visą savo gražbylystę. Kai pradėjau deklamuoti kokį penktą Baro eilėraštį, jis neišlaikė ir sutiko leisti nepaprastąją akciją. Po dvidešimt trejų įkalinimo metų šios trys dienos ir naktys Barui bus tokios paprastos kaip tris pirštus apšlapinti.

Viršininkas nenorėjo leisti atnešti alaus, bet aš primygtinai reikalavau, atseit be alaus Baro neprikalbinsiu.

– Tik apie tai – aš nieko nežinau!

– Sutarta! Ačiū!

Trys dienos buvo vieni rūpesčiai. Sukausi kaip linksmuolė skruzdėlė prieš šventę. Išankstinio sulaikymo izoliatoriuje kiekvieną kartą buvau supratingai sutinkamas su ironiškomis šypsenėlėmis. Kameros prižiūrėtojas sakė jau pavargęs nuo poezijos antplūdžio, bet susidomėjęs leido laiką užtrukdamas kameroje ir drauge su Baru gurkšnodamas alutį.

Plane buvo numatyta, kad per autorinį vakarą ant Barui skirto staliuko stovės geriausias prancūziškas konjakas ir laikrodis, ir jis kas penkiolika minučių galėsiąs išgerti konjako taurelę.

Sutartą dieną į Susirinkimų namų salę, kur buvo susirinkę poezijos gerbėjai, milicijos seržantas atvedė Egylą Barą, nors aš norėjau, kad tai padarytų milicijos viršininkas, tokį pageidavimą buvau išreiškęs jam.

Aplodismentai!

Daugelio vakaro svečių veiduose šmėžavo suglumimo ir įtarimų šešėlis, ar tik Baro neareštavo ir poezijos vakaras neįvyks. Tačiau būgštavimai greitai išsisklaidė, nes Baro palydovas, kaip klausytojas, atsisėdo paskutinėje eilėje.

Žaižaravo židinys, degė žvakės, skambėjo muzika – prasidėjo romantiškas poezijos vakaras. Pasisveikinęs su susirinkusiaisiais, Baras nužvelgė ant stalo pastatytą konjako butelį ir laikrodį, ant kurio ciferblato lūpų dažais buvo pažymėtas maktelėjimo laikas, demonstratyviai apsuko laikrodį ir poezijos vakaras prasidėjo išgėrimo laiku pagal jį. Poezijos įtaiga, asmenybės žavingumas buvo toks didelis, jog daugumai klausytojų toks gyvumas nekėlė nerimo. Aš irgi palaikiau jį, nepastebimai, bet sinchroniškai su Baru gurkštelėdamas iš savo buteliuko.

Iš intonacijos ir kalbos laisvumo greitai supratau, kad viskas eina pagal planą. Tai teikė pasitenkinimą. Baro balso tembras ir deklamavimas skambėjo kaip muzika. Kai nepagaudavau eilėraščio temos arba mokėjau jį atmintinai, vis tiek smaginausi šio balso intonacinėse sūpuoklėse.

Kai nuskambėjo žodžiai: „Kaip apie mane kalba draugas Valdis Atalas, mano intelektinės difrakcijos spalvinės išraiškos atskleidžia šizofreninio aspekto ezoterinį trivialumą, kaip kabalistinį dualizmą arba paveikų juslinį lokalizmą – terra incognita“, tapo aišku, kad Baras jau savoje stichijoje, pakilęs laisvam skrydžiui.

Iš tikrųjų šis vienintelis sumanytas renginys tiek jo, tiek mano gyvenime niekad nebebuvo pakartotas. Tai paliko neišdildomą įspūdį dalyvavusiųjų ir mano širdyje. Dabar, kai Baras jau miręs, kartais, tarsi ilgėdamasis kažkokio nesuvokiamo ilgesio, paleidžiu nelabai kokybišką to vakaro įrašą ir klausausi.

Ačiū, drauge, už tokią brangią dovaną! Manau, kad mes netrukus galėsime surengti bendrą poezijos vakarą*.

Komplimentas

Pasakyti komplimentą moteriai yra paprasta. Jeigu aš sakau „tu esi graži“, tai leidžiu suprasti, kad noriu dalyvauti jos gražume. Su vyrais yra kitaip.

Po vieno interviu Katedros aikštės Radijo namuose ėjau į netoliese esančią kavinę. Lipdamas laiptais sutikau maestro Raimondą Paulą. Pasisveikinome.

– Na, kaip sveikata? – paklausė maestro.

Galbūt jis buvo girdėjęs, kad aš kurį laiką sirgau Laimo liga. Tai buvo nuoširdus domesys, tačiau man nesinorėjo jos aptarti, nes buvau pakilios nuotaikos.

– Jeigu jūs, maestro, būtumėte gydytojas, tada aš pradėčiau nuo chroniškų ir pereičiau prie ūminių ligų, bet jūs nesate gydytojas, todėl atsakysiu klasiškai: tik po jūsų!

Maestro, supratęs humorą, nusišypsojo.

Kavinėje užėmėme nuošalią vietą, tad man atsirado galimybė išnaudoti šią valandėlę ir įgyvendinti seną norą.

– Maestro! Leiskite jus apkabinti!

– Už ką?

– Todėl, kad jūs jau senų seniausiai esate žąsis estrados danguje ir rodote skrydžio kryptį į muzikos meno šiltuosius kraštus!

Tokie žodžiai, ko gero, arti įžūlumo, tačiau nenorėjau būti trafaretiškas su daug šlovės ir pagerbimo žodžių girdėjusiu genialiu žmogumi. Nesulaukiau nei „taip“, nei „ne“. Maestro kalbinau, regis, pernelyg garsiai, nes atkreipiau aplinkinių dėmesį. Po apkabinimo maestro atsigręžė ir tarė:

– Na ką čia pridursi – didelis poetas!

Nors ir ironiškai, bet komplimentas.

Mano draugai poetai net įkaušę nebūna tokie palankūs, kad priskirtų man genialumą arba didelį talentą, todėl kaskart, kai kuris iš jų pademonstruoja, mano nuomone, kokybišką eilėraštį, neužmirštu pasakyti komplimentą:

– Puikus eilėraštis! Jeigu jį būčiau parašęs aš, jis būtų genialus!

Broliai Kuokarai

Diena, sakyčiau, buvo eilinė. Su ką tik gautais savo aforizmų knygos egzemplioriais pakiliai, džiaugsmingai skubėjau per Rygą į autobusų stotį vykti namo – į Cėsis.

Eidamas pro tramvajų stotelę išvydau pažįstamą veidą. Tai buvo visiems žinomas dirigentas Kuokaras. Katras iš dvynių, neminėsiu, bet priėjau. Nutariau pasidalinti džiaugsmu ir padovanoti jam savo knygą. Niekaip neatėjo į galvą, kaip jį reikėtų užkalbinti, todėl pasitikėjau ekspromtu. Aš, kaip dainų švenčių choristas, žvelgiantis į aukštą tribūną ir pakeltas Kuokaro rankas pirmos dainos „Šviesos pilis“ pirmam taktui, išsaugojau pagarbą ir dėmesį jam.

– Laba diena, gerbiamas meistre! – sutrikęs, beveik kaip maža mergaitė, užkalbinau jį. – Man šiandien tokia smagi diena, tarsi būčiau atsisveikinęs su velioniu, – išleidau knygą ir todėl, kad myliu jus, kaip ir didžiuma tautos myli jūsų talentą, dėlei vyriškos laikysenos ir gero humoro noriu jums ją padovanoti! Šią knygą lengva skaityti. Aforizmai.

– Vaikine, ar tu mūsų nesupainiojai?

– Kaip aš jus supainiosiu, jeigu judu abu kaip vienas vandens lašas! – atsakiau.

Galbūt taip pasakiau todėl, kad Cėsių istorijos ir meno muziejuje mačiau skulptorės Maijos Baltinios sukurtą ir iš bronzos išlietą beveik kaip romėnų dievo dviveidžio Jano arba Siamo dvynių galvų skulptūrą. Todėl aš buvau ne vienintelis, kuris taip suprato.

– Ne, aš esu geresnis už brolį! Aš gimiau keliomis minutėmis anksčiau už jį, jam rodžiau kelią mene… gerai, jau tramvajus atvažiuoja, duok šen tą knygą, paskaitysiu iki pusės ir atiduosiu broliui!

Įteikęs knygą, atsisveikinau. Mane dar ilgai kirbino jo subtilus ir saviironiškas humoras. Aš džiaugiausi, kad nugalėjau drovumą ir pasakiau iš širdies.

Šį nutikimą kaip humoro etiudą, parodijuodamas Kuokaro kalbos manierą ir tembrą, įtraukiau į savo koncertų programą. Vieną dieną, kai šią parodiją transliavo televizija, vakare suskambo telefono skambutis.

– Ar tai gerbiamas dainininkas Atalas?

– Taip!

Savo nuostabai, išgirdau Kuokaro balsą!

– Tas savo kvailas parodijas vienąkart baik. Aš vis dėlto esu gerbiamas žmogus ir tautos pripažintas menininkas, su savo mylimu choru „Ave Sol“ pasirodžiau didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir sulaukiau iškilių pasiekimų, o tu mane šitaip!

Naktis praėjo kaip pagirių kliedesiai. Su subtiliu jo humoru mano tekstas negalėjo lygintis. Jaučiausi nusivylęs ir sugėdintas iki tos akimirkos, kai anksti ryte suskambo telefonas.

– Na, kaip miegojai? – pasigirdo tas pats Kuokaro balsas.

– Blogai.

– Aš irgi blogai! Na, ar pažinai, čia kalba Einaras Kvilis!

Net nespėjau supykti, nes supratau, kad jis mane išdūrė. Visą išgyvenimų sunkumą nuėmė kaip ranka. Jau ilgą laiką aš koncertuoju su šiuo talentingu tapytoju ir multiinstrumentalistu. Jis išmoko pamėgdžioti Kuokaro balsą ir dabar įrodė, kad ne blogiau už mane gali pasireikšti parodijos žanre.

Puškinas

Cėsys. Valnių gatvės kavinė-valgykla rūsyje. 1972 metai.

Šioje kavinėje jau nuo ankstyvo ryto buvo pardavinėjamas pilstomas alkoholis su sąlyga, kad užsisakai kurį nors patiekalą. Eidamas į darbą užbėgau papusryčiauti. Maža patalpa buvo sausakimša. Pastovėjęs eilėje ir gavęs savo įprastinius kotletus, žvalgiausi, kur galėčiau prisėsti. Laisva vieta buvo prie pusiau apskrito stalo, skirto tik dviem asmenims. Kadangi ant stalo nebuvo indų, prisėdau gale. Čia jau sėdėjo du asmenys – du seni kaip šis pasaulis barzdoti seniokai.

Vienas jų po stalu slapta pilstė iš slepiamo atsinešto butelio. Viršum vyrų galvų kabojo užrašas: „Atsineštus gėrimus vartoti draudžiama!!!“

Manęs jie nebijojo, bet į kompaniją nekvietė. Kartą išgėrę jie kurį laiką tylėjo. Bet po to vienas staiga prakalbo:

– Pėteri, ar tau patinka poezija?

– Kokia kalba, Janka! Aišku, kad patinka.

– O kuris poetas tau patinka? – tęsė Janka.

Įtempta pauzė, tarsi Pėteris peržiūrėtų savo biblioteką…

– Puškinas! – staiga išpyškino Pėteris.

Vėl stojo intelektinė pauzė.

– Taip, geras poetas buvo, – atsiduso Janka.

– Kąąą, miręs? Ak, kaip laikas bėga, kaip laikas bėga! – sušukęs Pėteris abiem rankom teatrališkai paglostė barzdą ir liūdnai palingavo galvą.

Aš vos neužspringau kotletu, todėl staiga išbėgau į gatvę. Grįžti nebenorėjau. Atsikosėjęs nuėjau į darbą.

Prisiminęs šį nutikimą, priėjau išvadą, jog šie gudruoliai mane paliko kvailio vietoje, kad jiems atitektų mano kotletas, nes – kaip pastebėjau – jie neturėjo užkandos.

Odė džiaugsmui

Paskambino Guntaras ir pranešė, kad šiandien apie dvyliktą valandą atskris su savo sraigtasparniu.

Guntaras buvo mūsų darbdavys. Mes, statybininkų brigada, dirbome pirmojo poilsio namų pastato statybose ir gyvenome poilsio bazėje netoliese. Guntaras žiemą baigė sraigtasparnio pilotavimo kursus, tad šįkart išbandys save kaip patyręs pilotas.

Mes sukrutome, svarstėme, kaip paminėti šią iškilmingą akimirką. Priimtinų idėjų nebuvo. Po kurio laiko paskambino Guntaras ir pranešė dar kokią valandą vėluosiąs. Atsakiau, gerai, nes per tą laiką suskubsime aplakstyti kaimą ir surinkti pinigų peršingui pirkti. Nežinantiems paaiškinsiu, kad tai nuo peties paleidžiama amerikiečių gamybos priešlėktuvinė raketa. Ne iš pykčio ar dėl kažkokių prieštaravimų taip pasakiau, o dėl sumanymo rimtumo ir staigmenos džiaugsmo. Guntaras ištarė:

– Nekalbėk nesąmonių – ir taip streso per akis!

Praėjo minėta valanda ir vėl suskambo telefonas. Guntaras dar valandai atidėjo skrydį. Jam pranešiau, kad kaimo žmonės yra vargšai ir peršingui nepasisekė surinkti pinigų, todėl mes žvalgysimės įsigyti Baltarusijoje gaminamą nuo peties paleidžiamą raketą „Igla“ – pasienis šalia, nereikės toli lėkti. Guntaras patylėjo. Supratau, kad jam toks humoras nepriimtinas.

Kai vėl suskambo telefonas, jis pranešė, kad jau išskrenda. Aš meilindamasis pasakiau, kad pamiršome mintį apie raketas, tad jo atvykimui užsakiau etnografinio striptizo ansamblį.

Kol laukėme jo atskrendant iš Adažių, prie poilsio bazės, prieš kurią buvo numatyta nusileidimo vieta, sustojo autobusas. Iš jo pabiro linksmos, spalvingos moterys. Pasirodo, tai buvo moterų choras su dirigentu. Papasakojęs apie būsimą iškilmingą sraigtasparnio piloto sutikimą, paklausiau, ar jos negalėtų sudainuoti „Odę džiaugsmui“, tai būtų labai iškilminga. Dirigentas išrikiavo dainininkes ant laiptų, puslankiu priešais pastatą. Choristės, Bethoveno kūrinio įtaigotos, susikaupė, nurimo, prasidėjo generalinė repeticija.

Viskas vyko greitai kaip geriausiame scenarijuje.

Kai sraigtasparnis it didelis juodas laumžirgis nusileido numatytoje vietoje ir nutilo rotorių triukšmas, išlipo Guntaras ir palenkęs galvą ėjo link mūsų.

Dirigentas mostelėjo, ir suskambo daina. Ne tik galingai ir iškilmingai užpildė kiemą ir pievą, bet ir nuvilnijo viršum ežero. Tai buvo ne tik iškilminga, patetiška ir rimta, bet ir komiška. Dėl šio žaidimo mano širdis džiūgavo. Dainavo tarsi užsakytas etnografinio striptizo choras. Pasisveikindamas Guntaras tarstelėjo:

– Tu neturi kur pinigų dėti?!

Jis šįkart negalėjo žinoti, kad šį nuostabų momentą organizavo dangus, kurį jis pamažu pradeda užkariauti, tad čia ne apie pinigus kalba.

Iš: Valdis Atāls. Dzejnieks un cūka. Rīga: Dienas Grāmata, 2022

Vertė Arvydas Valionis

●

šviesa negali pasenti

šviesa visuomet nauja

šviesa yra ta kur spindi

tunelio atokiam gale

šviesa tai žibukas žolyne

šviesa tai saujoje žvakė

šviesa yra ta kur spindi

kai šviesti ateina metas

šviesa tebūna kartais

mažas baltas taškelis

šviesa tai pirštas kurs rodo

kaip rasti į šviesą kelią

2018

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė