Viena iš svarbiausių Italijos literatūrinių premijų „Strega“ šiemet įteikta aštuoniasdešimtą kartą. 1947 m. pirmąją premiją „Strega“ už tais pačiais metais išleistą romaną „Laikas žudyti“ (Il tempo di uccidere) pelnė Ennio Flaiano.

E. Flaiano (1910–1972) – vienas ryškiausių XX a. italų intelektualų, žurnalistas, rašytojas, scenaristas, kino ir teatro kritikas. Jis rašė esė, užrašų knygeles, satyrinius straipsnius, buvo aforizmų meistras. Pasitelkdamas ironiją, humorą ir skepticizmą, siekė atskleisti žmonių vienatvę, veidmainystę bei kartėlį. Aštriai kritikavo pokario visuomenę.

„Laikas žudyti“ – vienintelis E. Flaiano romanas. Jo veiksmas vyksta 1935–1936 m., Antrojo Italijos ir Etiopijos karo metu. Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas – bevardis italų karininkas. Romane vaizduojami beprasmiški karo žiaurumai, moralinis kolonializmo žlugimas, smurtas prieš moterį. Gilinamasi į egzistencinį absurdą ir beviltiškumą, vienatvę, laiko ir erdvės gniaužtus, kaltės jausmą, nebaudžiamumą, atsakomybės stoką. Jame skleidžiasi sapniška, košmariška atmosfera, ryškūs siurrealizmo bruožai. Dėl alegorinės atmosferos šį romaną kritikai lygina su Albert’o Camus ir Jeano-Paulio Sartre’o kūriniais.

Čia skelbiama ištrauka iš pirmos knygos dalies „Trumpesnis kelias“.

Skunder Boghossian. Haliucinacija. 1961

Laikas žudyti

laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas…

(Mok 3, 3)

3

[...]

Vėl spėriai patraukiau pirmyn ir leidau kojoms judėti automatiškai, tačiau teko sustoti dar kartą. Tarp medžių išvydau besiprausiančią moterį.

Ji manęs nepastebėjo. Nuoga prausėsi vienoje iš balų, atsitūpusi tarsi klusnus naminis gyvūnėlis. Žiūrėdamas į ją pamaniau, kad parodys man kelią, ir neturėsiu grįžti atgal prie tilto. Besiprausianti moteris – čionai visiškai įprastas reginys, bylojantis, kad netoliese įsikūręs kaimas. „Šiuose brūzgynuose pilna visko“, – tariau. Ir toliau žvelgiau į moterį. Tiesą sakant, prisėdau – tik dabar suvokiau, kad po bergždžios rytinės kelionės esu tikrai pavargęs.

Moteris tingiai kėlė rieškučias su vandeniu prie krūtinės ir liejo jį ant kūno – rodėsi pasinėrusi į tą žaidimą. Galbūt, nusiteikusi pamažu nusiprausti, ten buvo jau seniai, mat norėjo pasimėgauti oda tekančiu vandeniu ir leisti taip tekėti ir laikui. Ji manęs nepastebėjo, tad toliau į ją stebeilijau. Tasai reginys buvo visiškai įprastas, bet gražiausias iš matytų iki tol. Tačiau nė neatrodė, kad žaidimas tuoj baigsis, taigi prisidegiau cigaretę – sykiu galėjau pailsėti.

Ji kėlė rieškučias ir liejo vandenį – kartojo tą patį judesį ilgesingai ir monotoniškai. Šitaip pramogavo ir veikiausiai lepino save. Įprastai prausdavosi kitaip: šveisdavo odą tarytum namų šeimininkė, lyg kūnas priklausytų ne jai. O taip pasimėgaudavo tik trumpomis akimirkomis tame kasdieniame nuobodulyje. Kai prie balos netoliese atskrido atsigerti varnas, moteris surikusi sviedė akmenį ir pataikė tiesiai į paukštį. Šis sunkiai plasnodamas pakilo į medį ir susigūžė tarp šakų. Ji dar kiek pašūkčiojo, tada nutilo ir vėl ėmė be galo vangiai praustis.

Kam drumsti jai ramybę? Jos oda buvo labai šviesi, bet į tą itin keistą detalę brūzgynuose neatkreipiau dėmesio. Tokių šviesiaodžių moterų buvau sutikęs tik kalnuose prie Gondaro – ten, spėju, vietinių moterų oda ir geismai nušviesėjo viešpataujant portugalams. Prisiminiau kažkur nuostabioje pievoje sutiktą moterį, kuri prisiartino norėdama ištarti vienintelį žodį: „Broli.“ Ir palydėjo jį vis dar neišblėsusio drovumo kupina šypsena, paskui įsižiūrėjo į mane taip, tarsi pati su tuo būtų nesusijusi. Užkrovė man visą mažne neišvengiamą atsakomybę.

Norėdama nusiprausti moteris paslėpė plaukus po baltu turbanu. Kai apie tai susimąstau dabar, tas baltas turbanas bylojo moterį ten esant, antraip būčiau palaikęs ją kraštovaizdžio dalimi, į kurią žvilgteli prieš traukiniui įriedant į tunelį. Toji medvilninė skarelė nulėmė kiekvieną dalyką – anuomet dar nesupratau, kad nulems viską. Nesupratau ir žavėjausi įgimtu moters grakštumu – prisidengusi vien skarele atrodė apsirengusi ir kvietė mane, ją stebintį, sueiti.

Kai atsistojusi ėmė praustis pilvą ir kojas, pamačiau, kad ji dar visai jaunutė, tačiau jos judesiai buvo lėti tarytum subrendusios moters – dėl to galėjau kaltinti nebent karštos dienos nuobodulį. Paskui supratau, kad ji graži, tiksliau, ji man pasirodė pernelyg graži, bet galbūt tokį neišvengiamą įspūdį padiktavo vienatvė. Ne, ji buvo viena tų gražuolių, kurias priimi su baime ir kurios nukelia tave į labai tolimus, tačiau dar ne visiškai užmarštin nugrimzdusius laikus. Arba kurias išvysti sapnuose ir nežinai, iš praeities jos ar iš ateities. Nes atsargumas kužda neatmesti antrosios galimybės. Kokie dar sapnai: aš nemiegojau, o ji už kelių žingsnių prausėsi kareivišku muilu. Regėjau jos šviesią, nuostabią odą, kuriai gyvasties teikė tirštas kraujas, „šios žemės liūdesiu persismelkęs kraujas“, dingtelėjo.

Galbūt moteris nė nenumanė esanti graži. Vienintelis jos veidrodis – toji bala, o gal ji turėjo pigų veidrodėlį, kuriame atsispindėjo iškreiptas jos atvaizdas. Ir dėl jos dar nekovojo nė vienas vyras: čia vyrai vengia pavyduliauti ir teisingai viską pasveria. Priversti gyventi gana negailestingoje gamtoje, geismų nekursto negailestingomis dramomis. Gal ji turėjo vyrą ir netgi vaikų. Bet kur tau, ji pernelyg jauna, be to, jeigu turėtų vaikų, nebūtų palikusi jų kaimelyje, jie triukšmautų čia ir prašinėtų manęs monetų arba maisto.

Išvydusi mane tarp augalų, toliau ramiai prausėsi, nepaisydama manęs, o galbūt iš tiesų jai nerūpėjau. Kone suėmė juokas ir pamaniau, kad tikriausiai vienas iš mūsų – miražas, bet tik ne aš. Ir nejau ji neprimena vienos iš gražuolių, kurių kareiviai ieško norėdami nufotografuoti arba kitais sumetimais?

Sutraukęs cigaretę žengiau artyn – norėdamas pasiekti taką, turėjau praeiti pro moterį. Ji vėl įbrido į balą ir vėl ėmėsi monotoniško žaidimo. Žiūrėjo, kaip vanduo srūva oda, ir tiek. Jos mintys, jei ji apskritai apie ką nors galvojo, sukosi tingiai ir ne apie mane. Ji nenutuokė, kad tomis akimirkomis slėnis man atrodė prasimanytas, pagimdytas geismo, kurio niekuomet nedrįsau pripažinti. Ji iš tikrųjų nenutuokė, kad jos geidžiu; o gal nepajudėjo iš vietos kaip tik dėl to, kad nesutrikdyčiau jos ramybės. Sprunkanti moteris masina persekiotoją, maža to – priverčia vytis. Greičiausiai ji instinktyviai tai pamanė ir dėl to nė nekrustelėjo, tikėdamasi, kad nueisiu šalin. O galbūt pamanė, kad galiu jai aiškiai viską iškloti.

Buvau „ponas“, galėjau ir pasakyti, ko noriu. Ir jeigu būčiau teikęsis nusekti paskui moterį iki jos lūšnos ir taręs: „Noriu tave vesti mėnesiui, o gal dviem“, ji nieko neklausinėdama būtų keliavusi sykiu. Jos tėvas būtų susižėręs į delną kelias monetas ir ji būtų patraukusi su manimi į nežinią. Tačiau taip galvoti buvo beprotiška, juk grįžęs į stovyklą neįžengsi į palapinę, kurioje įrengta valgykla, ir nesušuksi: „Espozitai, padėk ant stalo dar vieną lėkštę!“ Po poros naktų, įgrisus ją slėpti, būčiau ėmęs sukti galvą, kaip jos atsikratyti ir perleisti kokiam iliuzijų nebepuoselėjančiam karininkui sandėlininkui. Tada būtume pamatę ją vaikštinėjančią su skėčiu rankoje, avinčią pakaustytais kiek per dideliais batais ir net išlaikančią pusiausvyrą. Ne, sapnuose regėtą gražuolę protingiau palikti ant pagalvės (arba brūzgynuose) ir niekur nesivedžioti: kitaip gali tekti pernelyg daug aiškintis. O gal būčiau išsiuntęs ją atgal į kaimelį. Ir ji per visą sutartą laiką man būtų buvusi be jokio vargo ištikima.

Prisiartinęs paklausiau:

– Ar einu teisingu keliu?

Moteris nusišypsojo, bet buvo aišku, kad nesuprato. Mostelėjau į plynaukštę, ir ji pritariamai linktelėjo. Tačiau tas „taip“ nereiškė nieko. Ji tik matė, ką jai rodau. Nepajėgiau išpešti nieko kito, išskyrus „taip“. Jai tiko viskas – pasuksiu dešinėn ar kairėn, šen ar ten. Ji vien žvelgė į mane prisimerkusi.

– Adi? (Adi reiškia gyvenvietę; tai vienas iš nedaugelio žodžių, kuriuos mokėjau.)

– Adi? – pakartojo ji žemu balsu, ir dėl to pasirodė ne tokia jauna, bet dar geidžiamesnė. Tada linktelėjo, vis „taip“ ir „taip“. Buvo nelengva paaiškinti, jog noriu, kad parodytų, kur įsikūrusi gyvenvietė. Ji atsistojo visiškai nesigėdydama, kad yra nuoga, priėjo artyn ir ištiesė ranką man per petį.

Už upės pamačiau vien smailius kalnus. Tačiau geriau įsižiūrėjęs, maždaug už kilometro išvydau medžiais apaugusią kalvą. Galbūt kaimelis kaip tik ten. Įsivaizduoju: kelios lūšnelės, galbūt tenai laikinai glaudžiasi piemenys. Bet nusigauti iki ten nebuvo jokio reikalo – juk vėl radau taką, kuriuo keliavau, galėjau grįžti prie tilto ir sulaukti sunkvežimio. O jeigu toje vietoje ir buvo kaimelis, jis driekėsi ne palei plynaukštėn vedantį kelią, o šalia upės. Be to, buvo keista, kad ten yra lūšnų. O galbūt jas neseniai pastatė artėjančio karo išsigandę, nuo plynaukštės pabėgę žmonės.

Nuogo jos kūno nemačiau, bet prie pat peties jutau nepridengtą krūtį. Paliečiau ją. Moteris bemaž su siaubu patraukė mano ranką ir vėl įbrido į balą. Galbūt mano ranka sudrebėjo, šiaip ar taip, dabar moteris tupėjo baloje ir, jeigu būčiau paprašęs parodyti dar ką nors, tarkim, upę, nebūtų atsistojusi. Ji nebesišypsojo.

„Turiu eiti, – toptelėjo, – niekas manęs čia nelaiko, juo labiau visiškai įprastas besiprausiančios moters vaizdas.“ Tačiau kad ir kaip stengiausi tai paneigti, dabar nebegalvojau apie surastą taką. Tą akimirką vėjas atnešė sunkvežimio ūžesį. Piktai save iškoneveikiau, kad nelikau prie tilto – dabar jau būčiau ant plynaukštės. Girdėjau aukštyn važiuojantį jau antrą sunkvežimį, ir kas žino, kiek jų pradardėjo per tas valandas, kurias praleidau tuščiai keliaudamas. Pažvelgiau į vis dar šlapią delną ir nusprendžiau nusiprausti. Šalia telkšojo kita švaraus vandens bala, nusivilkau marškinius ir pamaniau: „Man tai į naudą. Negausiu saulės smūgio.“

Išvydus naują muilo gabalėlį, moterį pagavo smalsumas. Dabar ji nerado sau vietos, tačiau nesiryžo paprašyti. Pamėtėjau jai muiliuką (turėjau dar vieną), ir ji vėl ėmė muiluotis juokdamasi ir uostydama jį; bet kartu ir gėdydamasi, kad susiviliojo tuo, kas priklauso man. Pradėjo permanyti mano teises. Galbūt dėl to, kad čionykščiai žmonės mūsų mašinas laiko antgamtinėmis esybėmis, veikiančiomis Dievo valia, ir kadangi jiems priimtina metafizika, jie per daug nesistebi mašinomis, kol šios neima mėtyti bombų ir šaudyti. Tačiau apipintus butelius, muilą, ech, šiuos dalykus sukūrė žmogus, Dievas čia niekuo dėtas, juos sukūrė „ponai“, ir tai liudija „ponų“ viršenybę.

Stebeilijau į moterį – tyras jos žvilgsnis nė kiek nesimainė. Svarsčiau, kaip įmanoma taip puikiai dėtis nekaltai, ir vėl smilktelėjo, kad tai tik miražas, miražas fotografams. Bet delne vis dar jaučiau tą formą, deja, jaučiu ir iki šiol.

Ėmiau rengtis, jau reikėjo išties eiti. Realybė buvo visai kitokia, ko gero, moteris jau buvo perpratusi nekantrius kareivių ir tilto darbininkų įgeidžius ir kiek tiksliai už juos sumokama. „Gaila“, – dingtelėjo. Ir, nenuleisdamas akių nuo moters, pagalvojau apie laišką kišenėje.

Ji būtų nusikvatojusi. Mudu visada kartu juokdavomės iš tokių atsitikimų, manydami, kad jie – vaizduotės vaisius. Negi galima uždrausti vyrui patenkinti geismą, kai šis – toks menkavertis – nepalieka jokio pėdsako? Man grįžus, ji būtų paklaususi: „Tai ar tenykštės moterys iš tikrųjų tokios gražios?“ – ir nė nebūtų laukusi atsakymo, lyg tai būtų jau seniai aptartas ir visai nereikšmingas dalykas. Tai netgi ne išdavystė, tik atlygis už ilgą tremties nuobodulį.

Susirinkęs daiktus, kuo mandagiausiai atsisveikinau. Atsidėkodama, kad padovanojau tą nepaprastą muilą, moteris nusišypsojo. Man nespėjus žengti vos kelių žingsnių, ėmė rengtis. Viskas buvo labai paprasta: jai tereikėjo užsivilkti tuniką ir apsisiausti plačia medvilnine toga. Apsirengusi atrodė lygiai taip pat kaip senovės romėnės, atkeliavusios į tuos kraštus arba prie pat Sudano, lydėdamos liūtų medžiotojus ir prokonsulus. „Gaila, – tariau, – kad gyvename skirtingose epochose!“ Galbūt ji žinojo visas paslaptis, kurias, net nepasigilinęs, nustūmiau į šalį tarytum varganą palikimą, norėdamas pasitenkinti nuobodžiomis, visuotinai pripažintomis tiesomis. Aš ieškojau išminties knygose, o jos išmintis glūdėjo akyse, žvelgiančiose į mane iš dviejų tūkstančių metų praeities, visai kaip žvaigždžių šviesa, kuriai reikia tiek daug laiko, kad pasiektų mus. Būtent ši mintis, spėju, mane ir sustabdė.

Iš: Ennio Flaiano. Tempo di uccidere. Milano: Adelphi edizioni, 2020

Vertė Rasa Di Pasquale

Studijuodamas filosofiją Vienos ir Berlyno universitetuose Eminescu giliai persiėmė Arthuro Schopenhauerio, Immanuelio Kanto idėjomis ir indų mitologija, vėliau kūryboje tai meistriškai jungė su rumunų tautosakos dvasia ir archetipine tėvynės gamtos pajauta. Kūrybinis palikimas apima platų filosofinės, meilės ir socialinės lyrikos spektrą, kūrybos viršūne laikoma epinė poema „Vakarė žvaigždė“ (Luceafărul) – monumentalus kūrinys apie genijaus vienatvę ir mirtingojo bei nemirtingojo pasaulių dramą. Poezijai būdingas išskirtinis kalbos paprastumas, meistriškas rimo ir eilėraščio formos valdymas, minties gilumas ir išraiškos lankstumas. Be poezijos, yra parašęs novelių, pasakų, literatūrinių esė.

 
 
Laukais, tarp tuopų vienišų…
 

Laukais, tarp tuopų vienišų

Klajodavau dažnai.

Buvau pažįstamas visų,

Vien tu nepažinai.

Į langą, spindintį nakty,

Žiūrėdavau ilgai.

Seniai suprato jau kiti,

Vien tu nesupratai.

Kiek kartų mintimis meldžiau

Atsakymo švelnaus.

Nors dieną duotum pasidžiaugt,

Ganėtų ir dienos.

Nors valandą pabūt kartu

Ir glamones patirt,

Nors balsą lūpų pravertų

Išgirsti ir numirt.

Kad prakalbėtų kada nors

Tavų akių gelmė,

Ateinančių laikų keliuos

Sužybčiotų žvaigždė.

Grožiu spindėtum prakilniu

Tu amžiui atspari,

Sustingus marmuru puošniu,

Išliktum nemari.

Per amžinybę pagerbta,

Nebūtų tau lygios,

Tarytum deivė prišaukta

Iš praeities glūdžios.

Nes garbinau tave kantriaĩ

Aš siela stabmeldžių,

Akim paveldėtom kadai

Iš protėvių, tėvų.

Dabar jau aš nesigailiu

To jausmo pabaigos,

Kad veidu, liūdesio pilnù,

Gręžiesi iš paskos.

Nes šiandien tu nelyg kita

Rūbu ir eigastim.

Ir sutinku tave šalta

Negyvėlio akim.

Tu man turėjai pražydėt

Šiuo žavesiu šventu

Ir meilei aukurą įžiebt

Tamsybėje naktų.

 
 
Kodėl neateini?
 

Jau skrenda kregždės į pietus

Ir sodas paberia lapus,

Ruduo atėjo, bet kodėl

Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?

O grįžk į mano glėbį tu,

Taip godžiai į tave žiūriu

Ir bausčiaus švelniai prisiliest

Tau prie širdies, tau prie širdies!

Ar dar atsimeni laikus,

Kai klaidžiojome po laukus,

Bandžiau ant rankų tave kelt

Daugybę kart, daugybę kart?

Kiek moterų pasauly čia

Ugnim žėruoja akyse…

Ir norint jų galia tikra,

Kaip tu nėra, kaip tu nėra!

Nes skaidrini tu visados
Gyvybę sielos amžinos,
Žvaigždė puikioji, dyvina,
Miela mana, miela mana!

Vėlus ruduo šaly miškų

Ir krinta lapai ant takų,

Tuštėja dirvos, ir kodėl

Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?

 
 
O pasilik
 

„Pasilik, pabūk už svečią,

Tave myliu taip karštai!

Visus troškimus tavuosius

Suprantu vien aš tiktai.

Juoduose šakų šešėliuos

Princu aš tave regiu,

Žiūrinčiu gilyn į gelmę

Domesiu akių tamsių.

Irgi pro bangų ošimą,

Pro aukštos žolės lapus

Leidžiu tau slapčia girdėti

Stirnų kaimenės žingsnius.

Aš matau, kaip pakerėtas

Pritari tyliu balsu,

Nuoga koja pasinėręs

Į skaidrumą vandenų.

Ir kai ežerams nušvitus

Atsigręši mėnesienoj,

Tavo metai rodos mirksniai,

Amžiais rodos tavo dienos.“

Taip švelniaĩ pasakė miškas,

Sulingavęs dar švelniau;

Pašvilpiau ir nusijuokęs

Pats į pievas išėjau.

Šiandie, net jei ir sugrįžčiau,

Jau nebesuprasiu jo…

Kur esi, mana vaikyste,

Su mišku ir su viskuo?

Iš rumunų kalbos vertė Violeta Steponaitytė

Elsė Lasker-Schüler (1869–1945) – viena ryškiausių žydų kilmės vokiečių ekspresionizmo poečių. Ji kūrė savitą poetinį pasaulį su simboliniais personažais ir įvaizdžiais. Nacių laikotarpiu emigravo iš Vokietijos ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Jeruzalėje. Žymusis Mein blaues Klavier parašytas tremtyje ir 1937 m. išspausdintas laikraštyje „Neue Zürcher Zeitung“.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Mano mėlynas klavyras

Namie mėlynspalvį klavyrą turiu,

O natos nė vienos nemoku.

Nukišau jį rūsin už durų tamsių,

Kai pasaulis į grumstą sušoko.

Žvaigždės grojo po skliautais nakty –

Mergelė giedojo luote.

Žiurkės trypia nūnai žvangesy.

Klavišai išdraskyti visi…

Apraudu mėlyną Motę.

Ak, maloningi angelai, –

Kramčiau aš karčią duoną, –

Dangaus vartus atverkit man gyvái,

Nors tai ginkdie neduota.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė

Charlis-Pierre’as Naudé (g. 1958) – vienas įdomiausių šiuolaikinių Pietų Afrikos poetų; rašo afrikanų ir anglų kalbomis. Žurnalistas, redaktorius, literatūros kritikas. Stelenboso universitete studijavo literatūrą ir filosofiją, šiuo metu gyvena Johanesburge.

Trijų afrikaniškų poezijos knygų – „Klajokliška akimirka“ (Die nomadiese oomblik, 1995), „Prieš šviesą“ (In die geheim van die dag, 2004), „Visi tie nuostabūs poelgiai“ (Al die lieflike dade, 2014) – ir angliško eilių rinkinio „Prieš šviesą“ (Against the Light, 2007) autorius. Recenzijose vadinamas stipriu metafiziniu poetu, tolimu Johno Donne’o giminaičiu; kūryboje neabejotinai juntama ir Vallejo, Nerudos, Carverio, Miłoszo bei Pietų Afrikos poetų Breyteno Breytenbacho, N. P. van Wyko Louwo ir Elisabeth Eybers įtaka. Yra išleidęs filosofijos knygą ir romaną. Savo afrikaniškąją kūrybą pats verčia į anglų kalbą.

Poetas šiemet dalyvaus „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje.

 
Žmogus, kuris matė Livingstoną

Žmogus, kuris matė Livingstoną, buvo jau praktiškai aklas.

Kada tie anglai netyčia pakliuvo į Afriką –

šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmety, septintajame?

Livingstonas ir jo komanda, jų tinkleliai nuo moskitų

ir mediniai lagaminai, ir jų didysis tyrinėtojas, kuris netrukus ir numirė…

(Žmogaus gyvenimas neamžinas. „Sunku nusakyti

jo amžių“ – anot vieno septintojo dešimtmečio pradžios laikraščio.)

Taigi senį, dar vaikystėj regėjusį Livingstoną,

jo gentainiai nešiojo ant rankų, taip pat ir svetimieji.

Nacionalinis turtas, kilnojamas muziejinis eksponatas.

Gentainiai ūbaudami stumdė jį perdarytam karutyje iš kaimo į kaimą,

pirmyn ir atgal begaliniu vingiuotu keliu palei gelžkelį,

siauru purvinu takeliu, žemyn per tankius krūmynus,

iš proskynos į proskyną, ne visuomet be aukų.

Mylių mylias, dienų dienas be paliovos, o senolis kantriai dumpsojo

savo geležiniame kauše, užvertęs akis į dangų ir sukryžiavęs kojas.

Arba atvykdavo į kaimą tandemo dviračio priekaboj,

tempiamas pedalus minančio dvejeto, apsuptas savo palydos,

pučiančios švilpukus, o aistros apimti kaimiečiai palmių lapais

ir šiaudinėm šluotomis šlavė dulkėtas gatves, laukdami, kol priartės procesija.

Lygiai kaip tada, kai patį Livingstoną minia pasitiko

Londone, iškilmingai pargrįžtantį į Bakingamo rūmus.

Ir smalsuoliai rinkos iš tolimiausių kraštų pareikšti jam pagarbos

ir išsižioję žiūrėjo į vienintelį dar gyvą žmogų – dabar jau pilnametį, –

savo akim vieną 1870-ųjų rytą regėjusį garsųjį pionierių,

iš už krūmo stebėjusį jį, ties Didžiaisiais Vandenimis

klausiantį kelio mainais į varį ir smilkalus.

Kokia keistybė matyti kone perregimą keliautoją,

sudarytą vien iš sielos, žmogų be kūno!

Ir jie bučiavo jo kojas, ir jautė žvilgančių vokų glamonę,

kai prie bendruomenės namų durų išspjaudavo rinkliavos mokestį.

Kažkoks istorikas iš Europos buvo atvykęs užsirašyt pastebėjimų:

kažkur šitoj iškasenoj slypi iš pirmų rankų gauta patirtis,

gyvas ir tikras didžiojo Livingstono paveikslas.

Ekspertas pakraipė seną žilą galvą tarsi stebuklingą žibintą

ir įdėmiai įsižiūrėjo jam į akis, stengdamasis įžvelgti sunkiai suvokiamo prisiminimo vaizdą.

Lapų šešėlių šokyje, mirguliuojančiam jo veide pro langą, taip, tai jis:

avantiūristas, aistringai mostaguojantis savo nešėjams ir rodantis kelią į priekį.

Ant lubų besisukančio ventiliatoriaus šešėlio blyksnis, ryškus kaip dienos šviesa:

pro šalį pralekia paukštis, kaip tik tuo metu, kai jis paklausia apie krioklį.

Senis spėriai silpo, jam buvo šimtas dvidešimt metų.

Iš jo tebuvo likusi tik pionieriaus regimybė.

Argi tasai, kuriam šimtas dvidešimt,

jau pats ne pionierius?

Išnešė jį neštuvais, vienas vyras gale, kitas priekyje,

ir saugiai paguldė šalia jo medinio lagamino.

Ne kelio galas, tik atokvėpio pertraukėlė nešėjams…

Taip jis tapo Livingstonu, gal net pačiu Marku Polu,

kilminguoju ant palankino, vykstančiu į tolimiausią forpostą,

į Begalybę, tyriausio vandens

atradėju.

 
Protėvių žemė

Prieš keletą metų, vieną iš laisvadienių,

atsidūriau apleistoje fermoje šiaurės rytų Mpumalangoje.

Sakoma, kad šiame regione statmeni žaibai

pasitaiko dažniausiai pasaulyje.

Dangų užtraukia tamsuma; sidabras ir purpuras –

ir sudunda sugriaudėja. Kartais aukštas medis ima

ir plyksteli liepsna. Buvau su drauge iš Berlyno,

tuomet buvome įsimylėję, ir toli nuo

mūsų mažučių namų, kai kilo audra.

Ji ilgėjosi savo miesto su jo liūdna istorija…

Eidami jautėme, kaip kaupiasi krūvis mūsų plaukuose

ir drabužiuose, kaip granito luitai

telkiasi vienas virš kito nematomame pasaulyje.

Purvinas takas vinguriavo į viršų link atviros plynaukštės,

kur įniršę dangūs buvo pasiryžę sumalti viską, kas juda.

Sklandė gandai apie ten sukantį ratus seną leopardą…

Atrodė, kad girdime savo širdžių dūžius, bet buvo vėlu atsigręžti.

Prieš daugelį metų netolies čia buvo trobelė. Barškėjo ankštys.

Girdėjosi skardinių amuletų žvangėjimas medžiuose.

Praėjome pro besišypsančią kaukolę, pamautą ant kuolo.

„Žinai, kad čia slypi prakeiksmas“, – pajuokaudamas tariau nusigandęs.

Ji čia pat sustingo: „Mes turime grįžti!“, ir ištiesė ranką,

švelnūs plaukai pasišiaušė, šaknys sutrūkčiojo; trūktelėjo mane

prie savęs ir leidosi bėgti, ta ilgakojė šviesi mergina,

egzotiškas strutis, per išnykusios Afrikos genties protėvių žemę,

per juodai išdegintų ražienų žemę, kruviną žemę,

virš jos suknelė plaikstėsi kaip kuoktelėjusios gėlės žiedlapiai,

kaip spinduliuojanti taurė. Sekiau jai įkandin. Kiaurai permirkęs.

                                                  Kažkada pagaliau

pasiekėme namus. Mūsų žvakės vis dar degė.

Tačiau kambaryje tvyrojo netvarka: nutempta staltiesė,

išvartytos stiklinės, ant grindų išmėtytos lėkštės.

Kambaryje tvyrojo laukinis savanos kvapas. Vėjas šėlo po namą.

„Uždaryk viską tvirtai!“ – sušukau. „Tuojau pat!“ – pritarė ji.

Nedelsdami užšovėme skląsčius ir užkabinome langines.

Pliaupė smarkus lietus. Kruša ir vėjas. Žaibas –

ir čia pat griausmas. Dabar jau saugūs… Ar ne? Stovėjom varvėdami,

plačiai išsišiepę kaip du nuleisti į vandenį upių laivai.

Kažkokie kerai… kur sprunki, ten įstringi…

Ir kai dabar pagalvoju, tas prieglobstis mūsų nepasigailėjo –

mes tebebuvome protėvių žemėje, palikti visoms jos užgaidoms.

Nuogi yra visi įsimylėjėliai protėvių žemėje.

O maitėdos? Tai buvome mes, žmonės, maldavę globos.

                                              O žaibai?

Blyksintys popietės žaibai –

tai, kas nutiko tarp mūsų, kai grįžom namo

į atvirą širdies erdvę, kur niekas negalės pasislėpti?

Tai buvo tiesiog malonė. Tikra malonė.

Kristina Daniūnaitė. Iš serijos „Prieš ir po“. 2019

 
Gamta ir perversmas

Aną savaitę buvo nemažai pranešimų apie pastebėtas skraidančiąsias lėkštes

ir šviesos blyksnius iš nematomos Visatos.

Įsitaisęs savo automobilyje pravažiavau pro neįprastą religinį ritualą,

lietus tuo metu plakė vakaro sutemų dulkes.

Vyrai gaubėsi šydais, išskyrus du inicijuotuosius;

nedidelis moterų choras stovėjo atokiau kelio pakrašty.

Niekad nebuvau matęs šitos sektos, Afrikos ir Vakarų sampynos.

Šydais apsimuturiavę vyrai nekantriai ragino prakaitu srūvančius ir

bliaunančius naujokus prie altoriaus ir prie jų laukiančio naujo gyvenimo.

Iš uolumo netekę galvos jie kaip antys krypavo į savaną

ir garsiai melsdamiesi krito ant kelių. Dunkstelėjo du šūviai.

Buvau automobilio vagystės ir bausmės be teismo liudininkas.

Iš kur man žinot? Vargu ar yra kur nors vedantis kelias,

kuris nevestų ir priešinga kryptimi.

Galbūt tai požiūrio reikalas…

Kai kas mano, kad skraidančiosios lėkštės yra ateities

arba kadaise pražuvusios pažengusios civilizacijos vizijos.

Imkime, pavyzdžiui, tą istoriją apie dvi nuotakas.

Antai yra lėta nuotaka, kurios vienas judesys gali trukti per tris kartas.

Jos suknelė neplazda, jos klostės

atsispaudžia lygiose plieno pilkumo lubose virš galvos.

Ir greita nuotaka, atsivėrusi čia pat vietoje, sudrėkusi dar nepasibaigus ceremonijai.

Ji su ilgu nuotakos šleifu ir nuolankiai vadina save tualetiniu popierium.

Galbūt viską lemia tai, kaip mes suvokiame laiką.

Ir jei manai, kad buvau blogas liudytojas, pagalvok apie apipjaustymą

arba aukojamas mergeles. Greita ar lėta – Dievo ranka.

Taip, gali būt, kad būčiau galėjęs būti naudingesnis tyrimui.

Taip, džiaugiuosi, kad dar esu tarp gyvųjų.

Bet dvasių apsireiškimo metu manęs, pravažiuojančio automobiliu

tuščiąja eiga dešine kelio puse,

jie nematė. Buvau tasai,

kuris dar neegzistavo.

 
Prieš meilę

Argi mes esam taip toli nuėję? Čia,

visiškai šalia, ir vis dėlto taip toli vienas nuo kito;

du balandėliai, skriejantys vienas link kito

transliacijoje, kurios signalas skyla

į keturis balandėlius – o paskui vėl skyla, –

kaip sardinių neršto guotas,

kuris niekada nepasieks kito kranto.

Aš esu prieš meilę, prieš visą tą dauginimosi užmačią:

tą nesibaigiančią Vatikano kepyklą,

lygiai kaip ir žuvų krautuvę greta.

Manęs neapgauna tavo styrantis spenelis,

tu ką tik nusivilkai savo šarvus.

Metaforos virto kareiviais, gestų visuma – neštuvais,

o tu esi matrioška,

pilna vienas už kitą mažesnių Napoleonų.

Išrenk taikdarius nuogai ir išmesk juos pro langus,

surištus ir traškiom sėdmenų bandelėm į viršų!

Aukso vidurys man neberūpi.

Išsiskirkime, suskaidykim atomą;

kad galėtume juo pasikliauti iki begalybės.

O mūsų mieli žodeliai? Jie tapo surūgę –

nuodingi laukinio vudu ritualo vyšnių sausainiai.

Viena, kas čia gera tėra, tai matyti

skriejančius iš čia patarėjus ir kunigus,

tuos juodus povus su savo beverčiais sandalais.

Aš esu prieš meilę. Tegul žemynai tolsta vienas nuo kito.

Tegu randas nauji pasauliai. Nauji atradėjai.

Nauja religija.

Esu prieš sveiką protą. Ir esu prieš sumaištį.

Vos prieš keletą dienų jie sukryžmino

kiaulės kiaušinėlį su žmogaus spermatozoidais.

Aš visiškai už.

Ačiū, pone Demone Mergele,

ponia Pulkininke Skraidanti Žuvie,

už varlių lietų ant pilvakalbio,

už prirakintą magą

kabančiame apelsinų sode

ir ačiū spygaujančioms fėjoms, pabalnojusioms trapistus;

košmaru niekada negali pasitikėti:

dabar turiu vėl pradėti iš naujo –

ar tau būtina buvo pavogti mano Tris Beždžiones?

Mažyli Dzeusai, Motina Saule,

tu buvai mano Panteonas, nufotografuotas

ir vėjo įkvėptas gyvybės;

dabar sugriuvusi šventovė plasnoja

šikšnosparniais.

Kas mums nutiko? Kur mūsų prisiminimai?

Mes pasiryžę pergraužti vienas kitam gerkles lyg ereliai,

sustingę senam išmirusios giminės herbe.

Plokštikalnėj, kurioje mudu gyvename, vasara.

Šios vietos vadinamos Žmonijos lopšiu,

čia klajojo pirmieji hominidai.

Pirmykščių tigrų skeletai guli suštabeliuoti

kalkakmenyje lyg virtualūs fortepijonai.

Praeina dar vieni metai. Plika savana dainuoja. O žaibai blyksi

kaip mano kompiuterio ekranas, kuriame dabar saugomas šis tekstas.

Žvitrūs jaunos respublikos biržos makleriai ieško naujų rinkų

ir traiško pirmykštes kaukoles.

Bet kol viskas ima įgauti naują gyvybę, mūsų meilė jau mirė.

Žiū, perlinės vištelės su savo grafito skraistėm ritasi iš žolės.

Tai povai, išsipustę senų senų laikų fejerverkai,

apniaukę dviejų lavonų, kurie esame mes, tinklaines.

Meilė: paslėptos kategorijos,

išrašytos medaus katakombų durys,

o dabar dar ir tai. Užpiso. Nepabėgsi.

Laikas: suakmenėjusių braškių luistas,

pikniko krepšys, paviano pavogtas

netoli Sterkfonteino urvų,

ir dingusi pora.

Taip, ta pati. Prakeikimas.

Dabar miegame okeano dugne.

Mūsų veidai žvelgia į priešingas puses,

du profiliai, iškalti ant skirtingų monetų.

Mūsų plaukai, kurie būtų galėję sklaidytis šiandienos brize,

dabar sustingę nukaldinti amžinybės vėjyje.

Esame prarastas lobis.

Laivas, audros užplukdytas ant seklumos.

Bet vienąsyk, vieną gražią tolimos ateities dieną,

du narai, vaikinas ir mergina,

įsimylėjėliai lobių ieškotojai sekliame vandeny,

atras tave ir mane

ir savo naujutėliais kūnais

iškels mus

iš šito užmiršto sudužusio laivo.

lyrikline.org

Iš anglų kalbos vertė Antanas A. Jonynas

Nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 12 d. Latvijoje vyksta kasmetinės – šiemet jau 61-osios – „Poezijos dienos“.

OJĀRS VĀCIETIS

(1933–1983)

BAISIAI SUNKUS DARBAS –

plauką nešti.

Nėra nei plonojo,

nei storojo galo,

apie svorį

pagalvoti verta,

o svarbiausia –

ką su juo darysi?

Skaldysi kaip malkas?

Tokių malkų

jau tiek priskaldyta.

Statysi namą?

Plaukų namų

jau pristatyta.

Ne vienas, tada ne!

Išpjaut lentas

ir karstus

kalti…

Ieškot lavonų

tokiam karstui…

Ir laidotuvininkų

ceremonijai…

O kodėl tada mes

nešame

plauką?

Todėl, kad bedarbiai

esame.

Juk reikia ką nors

dirbti?

Geriausia, kai darbas

yra –

baisiai sunkus.

AIVARS NEIBARTS

(1939–2001)

●

Aš esu

apsuptas.

Tamsa

aplink

vis tvirčiau

veržia

savąjį

apsiausties lanką kaip

asfaltas

liepas

Rygos priemiesčio gatvėse.

Reikės pabandyti

prasiveržti kaip

želmeniui

per juodą asfalto

gvardiją…

●

aš nutveriu

žodį kaip

vanagas viščiuką ir

tempiu į

savo eilėraštį

Diskusija

Stengiuosi

įrodyti

sliekui, kad

jis pasitrauktų iš

kelio, bet

sliekas nepasitraukia iš

kelio.

Tada ištariu paskutinį

(patį kilniausią)

argumentą –

mano pėda

didelė…

JURIS KRONBERGS

(1946–2020)

Vasara Stokholme: saulė ir alkūnės

Saulė – mano šiandienos simbolis

prisiminus negalavimus ir niaurią padangę

Tai dienos, kai visa švedų tauta ir

atvykėliai (legalūs bei nelegalūs)

rodo vieni kitiems savo alkūnes

Taip, netikėtina: ir švedai ar net švedai

turi alkūnes

Žinojome, kad alkūnes turi

didžiosios tautos:

amerikiečiai – aštrias

rusai – bulvės formos

vokiečiai – kaip ridikėlių

prancūzai – kultūringas tarsi vynuogės

norvegai – vos ne kalnus ar slides

kinai – mažytes ir raudonas

o štai anglai, kaip čia pasakius

tiesiog breksitiškas

O kokios tada švedų alkūnės?

Žinoma, demokratiškos –

jeigu švedą kas nors niukteli alkūne

jis gali pasirinkti

skaudės ar neskaudės

Europos Sąjunga išdalina pabėgėlius…

Italijai kojas

Ispanija ims plaukus

Prancūzija akis

Vokietija o ką Vokietija? Vokietija ims šlaunis

Nyderlandai suprantama plaučius

Švedija kojų padus šiaurietiškam vaikščiojimui

Anglija Anglijai apskritai neaišku

kurios kūno dalys yra breksitiškiausios:

gležnos minkštos / drėgnos arba kietos kaip akmuo

Suomija būtinai paims ausis

o Estija plokščius padus

Lietuva pasiims širdis ir nedelsdama

nusiųs Šventajam Sostui

Vengrija pasisavins akląsias žarnas

kad įrodytų jų nereikalingumą

Čekija / Slovakija tiesiog nostalgiškai

(prisimindamos Prahos pavasarį)

paims pabėgėlių šešėlius

Lenkija ims žarnas (tiek plonąsias tiek storąsias)

žvėris maitins

o kas ims kasą

kas ims skydliaukę –

Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Latvija?

bet nakties tamsoje prisėlins Belgija

ir pavogs (mūsų visų) baimes

taip pabėgėliai taps europiečiais

o europiečiai žmonėmis

ir Jėzus Kristus – mūsų kultūros / etikos pamatas

pagaliau galės sugrįžti

iš visai kuklių poilsio namų netoli Lugano

kurio ežere malonu maudytis

giedrią dieną

nuo aplinkinių aukštumų žvelgti į Viduržemio jūrą

LEONS BRIEDIS

(1949–2020)

Namas

Greit į duris man laikas skambins,

manęs nebus,

kas šias duris pravers.

Greit languosna šviesa įžengs,

tik viename

tas liūdnas mėnuo žvelgs.

Kodėl, keleivi, toks nuliūdęs,

kai tau po kojomis

dainuoja vėjai?

Gal namas šis, taip gąsdinęs tave,

išleidęs želmenis

nesužydėjo…

ŽEBERS

(tikr. Andris Breže, g. 1958)

Simetriškas nutikimas ant europadėklo

saulė leidosi už prekybos centro

EYCL 1 ir EYCL 3

sėdėjo ant

UIC 435-2

sėdėjo ir skvarbiai žvelgė vienas į kitą

staiga

DRD 4-7R

energingai pajudėjo ir pastūmė

FOXP 2

kai keturi žodžiai stumdydamiesi puolė link išėjimo

pasigirdo

AŠ TAVĘS NIEKADA NEPAMIRŠIU

dalyvauja

EYCL 1 – genas, atsakingas už žalių akių spalvą

EYCL 3 – genas, atsakingas už rudų akių spalvą

UIC 435-2 – europadėklo ženklas

DRD 4-7R – dopaminas, aktyvumo genas

FOXP 2 – genas, atsakingas už kalbą

ILMĀRS ŠLĀPINS

(g. 1968)

●

pabudau, už lango jau diena

tryliktą telefonas rodė, pasivėlinau, nes

keisti žmonės sapne liepė suvalgyti

delfino širdį, gerai, kad pabudau, maudė kaklą

delfino širdį suvalgyti iškart, tik pagalvokit, kur protas

žinau, naktį jis mėgsta pajuokauti

juk mes esame su tavimi, sakė rankų pirštai

delfino širdis, iš vidurių išpjauta raudona širdis

kraujo čiurkšlės driekėsi vandeny, pabudau

tą akimirką, kai pilkšva diena už lango

tirpstantys pirštai ir paklodė ant grindų, bent

atsikelti, pastovėti, nupurtyti regėtą sapną

kai diena už lango reikalauja

pilkumą priimti ir krauju pasirašyti sutartį

žinau, delfinai mąsto ir jaučia panašiai kaip žmonės

tačiau aš pasiduodu, aš priklausau, rašau ir raudu

kodėl kas rytą, kai diena už lango, kodėl taip nutinka

pabudau šiek tiek per vėlai, žinau, vieną žmogų

kurį ryte norėčiau matyti šalia savęs

tas žmogus kažkur yra, jis mato, aš žinau

RONALDS BRIEDIS

(g. 1980)

E-PS

I

Dedu krūvon

Lengvus lapus

Sunki knyga

Išėjo

II

Į stalčių

Uždariau eiles

Ir jas pamiršau

Dabar tenai jos skamba

Nebent kuri

Pabėgusi jau būtų

III

Jaučiu

Kažkas mane jau skaito

Jaučia

Visi neuronai

Aš užverčiu šią knygą

Ir padedu

Vėl į lentyną

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ (2020, liet. 2022, vertė L. J.) jau išverstas į šešias kalbas, inscenizuotas Valmieros ir Klaipėdos teatruose, šiemet turėtų pasirodyti latvių ekranizacija. „Dantys“ (Zobi) yra naujas autoriaus romanas, iš dalies autobiografinis, pasakojantis apie ankstesnį metą, personažo svajonę tapti rašytoju vaduojantis iš sunkios priklausomybės. Romanas šį rudenį bus išleistas latviškai ir lietuviškai (leidykla „Odilė“).

Nereikia būti tokiam myžniukui! Šiandien ryžtingai apsisprendžiau susitvarkyti su televizoriumi ir lombardu. Ir trauk mane velniai, jeigu negausiu kokių 50 eurų. Išdaušiu stiklą, jej bogu. Galva sukalsiu tą veidrodį rėmuose už 200 eurų. Buvau manęs eiti į kitą lombardą… Koks ištižėlio sprendimas! Eisiu į lombardą „Mona“ ir tikėsiuosi, kad ten dirbs ta moksleivė. Ir šį kartą mes pakalbėsime iš jėgos pozicijų. Televizorius – mano vienintelis iš tėvų likęs atminimas. Dar kelios nuotraukos, bet jos nesiskaito. Jų į lombardą neatiduosi. Tėvai mane suprastų. Buvo labai supratingi. Todėl jų ir nebėra šiame pasaulyje. Nėra čia ką amžinai veikti.

Televizorius plokščias, todėl jį lengva pasikišti po pažastim. Kuo labiau artėju prie lombardo, tuo mažiau esu įsitikinęs, kad gausiu 50 eurų. Tėvai mirė prieš penkerius metus. Tuomet tai buvo naujausias modelis. Vienintelis modernus daiktas jų skurdžioje kasdienybėje. Keistas pirkinys, turint omeny, kaip varganai jie gyveno. Nesu įsitikinęs, bet, ko gero, šitaip bus susimokėję kokie nors smulkūs chuliganai, kuriuos mama konsultuodavo. Ji buvo teisininkė. Anksčiau net rajono teisėja. Sunkiais laikais – devyniasdešimtiniais. Tada jai ėmė grasinti, ir iš teismo ji išėjo. Kiek žinau, tai buvo susiję su grasinimais seseriai ir man, ne jai pačiai. Ji buvo gana kietas riešutas, bet vaikais rizikuoti nenorėjo. Todėl antrą gyvenimo pusę žiūrėjo televizorių ir sprendė kryžiažodžius.

Dirba moksleivė. Paėjau kita gatvės puse ir išsiaiškinau. Dabar reikia susikaupti ir atgauti tikėjimą savo jėgomis. Nepasidairiau, kiek šis modelis kainuoja. Šįryt buvau per daug melancholiškas. Tai nuo poezijos ir alaus.

Man reikia tikėti televizoriaus galiomis. Įeinu vidun.

− Geras rytas! – sakau.

− Neblogas, – ji atsako ir tęsia: − Dar viena jubiliejaus dovana, kuri dvejinasi?

− Dubliuojasi – būtų teisingas žodis, bet ne, šį kartą tai vienintelis televizorius pasaulyje, ir aš paprašysiu į tai atsižvelgti, – neprarandu optimizmo, nepaisydamas jos skeptiško žvilgsnio.

− Dešimt eurų. Man net nereikia žiūrėti pavyzdžių. Štai, pas mus toks parduodamas.

Ir ji išties parodo tokį pat modelį, tik su švariu ekranu. Kainuoja 40 eurų.

Aš bemat subliūkštu kaip kvapo netekęs balionas.

− Kai dirbau turguj pas pusbrolį, jis pirkdavo už pusę kainos, o parduodavo dvigubai brangiau. Šiuo atveju būtų 20 eurų, – paniškai mėginu sugalvoti verslo planą.

− Tai jums reikia eiti pas pusbrolį, – ji nepalenkiama.

Bus vakar susipykusi su sužadėtiniu ar jai numirusi auksinė žuvelė; užgriuvau ne laiku, tai aišku.

− Pagalvojus tai dešimt eurų geriau negu nieko, – bandau save padrąsinti.

− Tęskite taip toliau, ir jums viskas pavyks, – ji nusišypso, aiškiai žinodama, kad tai ne pabaiga.

Ir aš žinau, kad dar ateisiu. Man jau dabar, atiduodant televizorių, darosi taip neapsakomai liūdna, kad norėčiau su visu tuo ekranu po pažastim išbėgti pro duris, mauti pro kūdrą, gimnaziją, senąją kartingo trasą, paskui šiek tiek už miesto keliu į Miško kapines. Padėti televizorių ant tėvų kapo kauburėlio ir žiūrėti į atspindį juodame ekrane.

„Mama, čia aš. Mane rodo per televiziją. Pagaliau išgarsėjau!“

− Man rašyti čekį?

− Ką?

− Jūs imsit pinigus?

− Taip.

Sėdžiu prie kūdros ir geriu vyną. Parduotuvėje buvo litrinis butelis už palankią kainą. Vynas skatina ramiau pažvelgti į viską. Alus migdo, šnapsas audrina, o vynas apibrėžia. Visi filosofai geria vyną. Aš geriu, vadinasi, galiu.

Kuo aš noriu būti? Rašytoju? Tikrai? Tai reikėtų rašyti. Visi rašytojai rašo. Bent tie, kurie žinomi. Rašo ir tie, kurių niekas nežino, bet toks rašytojas, kuris nerašo ir nėra žinomas, turbūt nėra joks rašytojas. Man čia ta programėlė kelia problemą. Išeina, kad aš nerašau, bet vis dėlto kai kas mane žino kaip rašytoją. Tai viską komplikuoja. Man teks rašyti dėl kažkokio kvailo nesusipratimo, korektūros klaidos.

Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.

Arba galėčiau rašyti bulvarinius romanus. Būna tokie konkursai. Susigalvoju slapyvardį, mikliai sumanau siužetą ir per mėnesį parašau. Būtinai reikėtų dirbti sparčiai. Ilgai galima daryti tai, kas patinka, o dėl pinigų reikėtų veikti sparčiai. Prie šūdo nėra ko ilgai sėdėti. Kaip vaikystėje – pirmiausia suvalgyti prastus saldainius. Parašau per mėnesį tokį bulvarą, konkurse užimu pirmą arba antrą vietą su kokia 2 000 eurų premija, ir man gal dar priklauso koks procentas nuo parduotų knygų. Nežinau, kaip daroma tokiuose konkursuose. Bet 2 000 eurų už mėnesį visai neblogai. Turint omeny, kad šiuo metu uždirbu vidutiniškai 10 eurų per dieną, parduodamas gitaras ir televizorius, tai būtų net daug naudingiau.

Galėčiau su savim sudaryti sandėrį. Ką tik apskaičiavau. Kad per mėnesį parašyčiau bulvarinį romaną, per dieną reikėtų parašyti kokius 2 000 žodžių. Maždaug penkis lapus. Gal net mažiau. Bet tebūnie – 2 000 žodžių per dieną. Darbas kaip reikiant, bet jei užsimerki ir varai, tai įmanoma. Užtat paskui už 2 000 eurų galiu gerti kokius tris mėnesius. Ir dar sumokėti savo menką nuomą. Per metus tam reikėtų kokių trijų ar keturių knygų. Nežinau, ar tie konkursai rengiami taip dažnai. Galima juk dalyvauti keliuose, su keliais slapyvardžiais. Geriau, žinoma, moteriškais, mėtant pėdas.

Siužetas? Gyvena bičas, pas jį netyčia užeina beibė, supainiojusi duris ar panašiai, ir juodu įsimyli vienas kitą. Pasirodo, ta mergina ėjo pas savo čiuvą, bet dabar viso to reikia atsikratyti. Tačiau tas jos buvęs bičas yra tikras kaulų laužytojas, be to, gyvena šalia. Maniškis nėra toks stiprus, bet užtat gudrus, ir jis ką nors sugalvoja…

Na, okei, rytoj susitvarkysiu. Čia labai daug baltų siūlų, jau matau, bet pradžia tiks.

Jei rytoj parašau aštuonis lapus, tai kompo į lombardą neatiduodu. Toks mano sandėris. Okei – nuleisime žemiau, kad iškart neįkliūčiau į pagundą nedaryti. Jei parašysiu penkis lapus, tai reikalas juda. Tai jau gerai, ir gal net užtenka. Penki lapai – tai įmanoma. Tai padaro net studentai, kai viską atlieka paskutinį mėnesį. Tiesiog įsivaizduosiu, kad privalau tai padaryti, nes nuo to priklauso mano ateitis. O dabar dar išgersiu vyną ir dar nusipirksiu vyno, ir pasiliksiu rytojui, kad nereikėtų rašyti ant tuščios širdies.

●

Stoviu prie lombardo dar prieš atidarant. Man su šiuo lombardu tikras kablys, lyg priklausomybė. Gal čia kalta ta moksleivė ir tai, ką mudu abu apie mane labai gerai žinome? Juk jau nuo pat pradžios žinojome, kad aš sugrįšiu. Ji tik nežino, kad ryte aš net nebandžiau ką nors parašyti. Pabudau su mintimi, kad to bulvarinio nerašysiu. Aš nesu toks rašytojas. Esu visai kitoks tipas. Neketinu prisidaryti gėdos su kokiais nors regioniniais konkursėliais, kuriuose dalyvauja tetulės su gintaro sagėmis. Aš neberašysiu. Bent šiame kompiuteryje. Visai nevykęs prietaisas. Nėra prasmės tokį laikyti namie. Be to, jis mane gundo galvoti apie pigius literatūrinius laimėjimus. Todėl parduosiu jį į vergiją kokiam nors internetinio kazino lošėjui.

Ateina lombardo moksleivė. Gal aš ją įsimylėjau? Bet kad ne mano tipas. Nors aš turbūt ir neturiu kokio nors savo tipo. Veikiau esu tiek savimi nusivylęs, kad norisi nusižeminti iki galo ir tada išsitrinti iš pasaulio kaip iš socialinio tinklo, kuriame manęs niekas ir nesekė.

Ji jau iš tolo šypsosi. Nors pastaruoju metu mano akys nebe tokios geros kaip ankstyvoje jaunystėje, bet aš tai matau. Bene susitaikė su sužadėtiniu arba žuvytė atgijo.

− Dešimt eurų, – sako ji, įvarydama man siaubą, ir prunkšteli.

− Kokia proga? – pasipiktinu. – Tas dar tik krepšyje! Jūs net akyse nematėte! Kokie dešimt eurų?

− Aš gi juokauju.

Ji tikrai geros nuotaikos.

Jaučiuosi kaip paskutinis idiotas.

Ji atrakina duris, atsigręžia ir tada atjungia signalizaciją. Ji manęs net nebijo. Tik truputį pasisaugo. Būtent tiek, kiek numato darbo instrukcija. Įjungia šviesą vitrinose. Durys liko praviros, aš tebesu lauke. Man nebesinori eiti vidun. Imu galvoti, ar šiandien negalėčiau apsieiti be lombardo. Lombardas niekur nedings. Galėčiau apeiti ratą ir paskui sugrįžti arba nueiti į kitą lombardą, arba eiti namo. Galų gale tai mano kompiuteris. Aš jame rašau. Joks rašytojas neparduoda savo rašymo priemonės. Bet kur aš gausiu pinigų? Neišbandyti greitieji kreditai. Ir tą pačią akimirką aš suprantu, kad nereikėjo taip pagalvoti. Kad dabar jau tikrai įklimpsiu ir ten. Ši mintis nesuvaldoma, jei kartą ją įsileidau. Aš galiu ją tik stumtelėti į tolimesnę ateitį, bet vienintelis būdas ją nustumti toliau – gauti pinigų kitaip, ir vienintelė kol kas prieinama kita galimybė yra šis lombardas, todėl įeinu vidun. Kol moksleivė ruošia savo darbo vietą, aš iš krepšio išimu nešiojamąjį kompiuterį. Iš esmės jis grįžta ten, iš kur atsirado. Prieš dvejus metus aš jį nusipirkau iš draugo, grįžusio iš Tailando. Jis jį buvo įsigijęs naudotų elektros prekių krautuvėlėje. Tada tai atrodė palyginti galingas aparatas, ir man būtų užtekę paprastesnio, bet norėjau sau parodyti, kad esu gana cool. Dabar grįžtu prie šaknų. Į pogrindį, underground. Paduodu kompiuterį lombardo moksleivei į rankas. Nuo šiol rašysiu pieštuku į bloknotą. Arba visai nerašysiu. Kaip iki šiol.

− Jis su Azijos šalių klaviatūra, – pradeda ji.

− Pirkau Tailande už du šimtus eurų, perskaičiavus. Jau naudotą. Naujas tuo metu kainavo apie tūkstantį, – aš meluoju tik per pusę.

− Aha. Na, žiūriu, latvių kalba uždėta.

− Tai mano darbo kalba, – nurodau jai savo veiklos sritį.

Ji pasižiūri į mane taip, lyg pagaliau šį tą nujausdama.

− Mano irgi, – nusišypso, bet toliau sako: − Atrodo, kad tai nebuvo pajuokavimas, deja.

− Kas būtent? – aš nesuprantu.

− Apie tuos dešimt eurų. Daugiau aš negalėsiu duoti.

− Kaip? Kodėl? – iš siaubo kone klykdamas tariau.

− Pirkėjas pamatys klaviatūrą ir išsigąs. Aiškinti, kad yra įdiegta latvių kalba, nebebus prasmės, jeigu jau pamatė ką nors sau svetima. Jis net neklaus. Išsirinks ką nors kitą. Vienintelis būdas pritraukti jį prie šios prekės – žema kaina.

Ji tobula! Jeigu nebūčiau taip supykęs, galėčiau jai net kokį diplomą įteikti. Jai tikrai reikėtų dalyvauti lombardų čempionatuose. Auksas!

− Tai nerealu… − jaučiu, kad nebeiškalbu, ir tai šiuo atveju dar labiau apgailėtina.

− Aš suprantu. Atrodo gana nenaudinga, bet mums irgi nenaudinga turėti prekę, kurią visi aplenkia. Tai vienintelis būdas. Man labai gaila.

Ir atrodo, kad jai iš tiesų jei ir ne labai gaila, tai bent truputį liūdna į mane žiūrėti.

− Dešimt eurų… − aš žiūriu į grindis ir pats nesuprantu, kodėl tegaliu pakartoti šią varganą sumą. − Dešimt eurų… − vėl pakartoju, bet jau visai tyliai.

Čia kažkas baigiasi. Jaučiu, kad mano gyvenimas sužlunga kaip tik čia. Ne tada, kai supratau, kad esu girtuoklis. Ne tada, kai Žiedas man parodė pragarą arba numirė mama, bet kaip tik čia ir dabar, kai atiduodu į lombardą savo darbo įrankį už kainą, kuri, tiesą sakant, jau ir atitinka mano gyvenimą. Aš esu dešimt eurų. Taip dabar jaučiuosi. Visa mano ligšiolinė veikla verta dešimties eurų. Jeigu ant banknotų spausdintų lūzerius, aš galėčiau būti ant dešimties eurų.

− Klausykit, – staiga ji pakeičia toną iš dalykiško į draugišką. – Dabar Kalėdų metas! – taria ji, ir aš pirmą kartą užfiksuoju, kad apskritai praleidau tokį dalyką.

− Kiekvienam lombardo darbuotojui gali pasitaikyti kokia nors klaida ar svyravimas, ir tai dovanoja. Aišku, tam tikroje amplitudėje, – priduria ji.

Aš suklūstu, bet vis dar laikau savyje ir tą nedidelį Kalėdų netikėtumą. Kaip aš nepastebėjau, kad jos artėja?

− Aš jums padarysiu dovanėlę. Padidinsiu kainą. Iš širdies šių švenčių proga.

Ji mane pradeda stebinti. Galėčiau pamanyti, kad aš jai patinku. Tarp mūsų gana didelis amžiaus skirtumas, bet anksčiau mane laikydavo simpatišku. Jeigu nebūčiau toks beviltiškai drovus, tikriausiai gyvenime būčiau turėjęs daugiau galimybių, bet ką jau dabar. Nustebintas šio ūmaus dėmesio ir draugiško tono, aš nusišypsau.

− Kalėdos? – man išsprūsta jau gana tikras klausimas, turint omeny, kad buvau tiek užsiėmęs, jog to nepastebėjau.

− Taip! – ji taip simpatiškai nusijuokia, kad man norisi pakviesti ją kavos.

Kodėl kavos? Galėtumėm atsakančiai įkalti vinčenso, o tada jau žiūrėtumėm…

− Dovanėlė? – man pačiam atrodo, kad kalbu tokiu tonu kaip iš prasto filmo apie nustebusį bomžą, kuris per adventą sužino, kad turi vaiką, šis jau užaugęs, praturtėjęs, susiradęs tikrąjį tėvą ir viską atleidžia.

− Penkiolika eurų.

− Ką?

− Ne dešimt, o penkiolika eurų, – paaiškina ji.

− Aha. Gerai.

Negaliu suprasti, su kuo labiau turiu reikalą: su savimi ar ja, ar Kalėdomis. Kol aš suglumęs tebestoviu ir vėpsau į grindis, ji išmuša čekį ir duoda man penkiolika eurų.

− Linksmų Kalėdų!

Aš paimu penkiolika eurų ir paskutinį kartą pasižiūriu į kompiuterį, kuriame nieko prasmingo taip ir neparašiau.

− Ačiū! – tariu ir negaliu suprasti, ar tai sakau sau, jai ar kompiuteriui.

− Kad naujaisiais metais viskas pavyktų! – vėl sako ji, kai esu jau prie durų.

− Jums taip pat, – atsakau.

Nors jai viskas pavyko jau šiemet. Tuo aš neabejoju. Išeinu į lauką ir uždarau duris. Nieko atiduodamo lombardams aš nebeturiu.

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys

Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

Ihoris Antoniukas (g. 1991) – ukrainiečių rašytojas, istorikas, pedagogas, kariškis, XX a. pr. siaubo ir keistosios literatūros tyrinėtojas. Debiutavo mistinių ir siaubo apsakymų rinkiniu „Pušų šnabždesys“ (Шепіт сосен, 2018). Čia skelbiamas apsakymas Одноденка iš antrosios knygos „Monetą mes kiekvienas“ (2024) išverstas į keliolika užsienio kalbų. Antoniuko trumposios prozos publikuota daugelyje ukrainiečių ir užsienio siaubo ir mokslinės fantastikos žurnalų bei antologijų.

Vienadienis

Jei su Laiku gerai sugyventum,

jis tavo laikrodžiui padarytų, ką tik tu nori.

 Lewis Carroll, „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“*

Nenumanau, kiek dar turiu laiko.

Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.

Nesklandumai prasidėjo maždaug prieš savaitę.

Gal dešimt ar dvylika dienų. Daugiausiai dvidešimt. Šioje pragariškoje situacijoje neįmanoma rasti atskaitos taško. Nesame Velso romano fantastai, galintys bet kada laisvai grįžti į pradžią. Paleisti rūdžių suėstą Laiko mašiną ir pakeisti prakeiktą praeitį. Kelio atgal nėra ir niekada nebuvo. Žmogaus pasirinkimas – galutinė ir nekintanti sąvoka. Niekada nesusigrąžinsi bedugnėn įmestos monetos.

Iš pradžių mums nesakė apie erdvinius sutrikimus. Laiko iškraipymus. Jonų anomalijas ir staigias mirtis. Žmonės mirdavo todėl, kad jų kūnai tiesiog sudegdavo – dažnai vos per kelias minutes.

Net ir šiandien, „Antrosios revoliucijos“ laikais, dalis žmonių vis dar gyvena uždarose visuomenėse, atskirtose nuo viso integruoto pasaulio. Be visagalio tinklo ir net primityviausio ryšio. Be gimstamumo kontrolės priemonių ir vakcinacijos nuo virusinių ligų. Be teisės rinktis.

Jie pavadino tai „laisve“. O mes pirmenybę teikiame mūsų piliečių saugumui. Tik dabar nebežinau, kas iš mūsų kvailesnis. Juk vienus kontroliuoja totalitarinė valstybė, o kitus – archajiška religija. Likusieji, regis, vadinantys save „laisvaisiais“, iš tikrųjų yra palikti likimo valiai. Juk mirties smagračio nebesustabdysi…

Ne iškart pradėjome skambinti pavojaus varpais. Viena ar dvi mirtys tėra statistika. Natūralioji atranka, pripažinkite. Absurdiška, bet gripas pasiglemžia gerokai daugiau žmonių nei lėktuvų katastrofos. Savižudybės – dažnesnės nei mirtys darbe. Tačiau pakanka kokio nors aukšto pareigūno ar jo artimųjų mirties, kad įvykis sukrėstų visą šalį.

Ketvirtadienį, rugsėjo vienuoliktąją, mirė ministro pirmininko duktė.

Ji pabudo maždaug septintą. Nusiprausė, išsivalė savo mažus sniego baltumo dantukus ir papusryčiavo. Dalyvavo licėjaus užsiėmimuose ir būreliuose. Septynioliktą valandą ją paėmė vairuotojas. Nuvežė į restoraną, kur jos laukė motina ir vyresnysis brolis. Stalas svarbiems svečiams buvo rezervuotas nuolatinai. Balta staltiesė, gyvos gėlės ir vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria vaizdas į Chreščatyką.

Jos amžinai užimtas tėvas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje pasaulinės energetikos klausimais. Apie tragediją jam pranešė po Australijos mokslininko pranešimo, kuriame šis įrodinėjo mėnulio bangų energijos naudojimo tikslingumą žymiai platesniu mastu. Ministro pirmininko lėktuvas pakilo į orą tryliktą valandą vietos laiku. Po valandos sostinės oro uostas jį pasveikino dulksna. Po dvidešimties minučių tarnybinis automobilis sustojo prie jo namų durų. Dukros veido, net ir mirusios, jis taip ir nepamatė. Jos kūnas subyrėjo…

Ko gero, skaitėte naujienas. Tai ir buvo kritinis taškas.

Laiko manipuliacijos. Štai ką mūsų kompanija „Chronos“ darė pastaruosius dvidešimt metų. Slapta tarptautinė korporacija su milijoninėmis investicijomis ir ypatingąja laboratorija mieste-vaiduoklyje arba uždarojoje „pelyno teritorijoje“, idealiai tikusioje moksliniams tyrimams. Mes ne vieninteliai ten įkūrėme mokslinių tyrimų centrą. Buvo ir kitų, kuriuos labiau domino genų projektai, biologiniai eksperimentai ir naujausi alternatyvios energijos šaltiniai. Žinoma, neapsieita ir be ginklų.

Atbaidyti turistus nebuvo sunku. Po dutūkstantųjų valdininkai užsigeidė pralobti iš naujos turizmo aukso gyslos – „kelionių į atskirties zoną“. Kitaip tariant, tai, kas iš jos liko po balandžio gaisrų „linksmaisiais“ du tūkstančiai dvidešimtaisiais**. Jie suorganizavo transportą, paruošė gidus. Beveik prie kiekvieno apgriuvusio pastato pritvirtino lenteles su pavadinimais, prispausdino tų prakeiktų QR kodų. Lvive turistiniai kodai vaizdavo liūtus, Černivciuose – ežius, o čia, įsivaizduokite, nupiešė čupakabrą. Juokas pro ašaras.

Norėdami paslėpti savo veiklą, sukūrėme dirbtinius padidintos radiacijos laukus. Iš tikrųjų – nieko mirtino, bet turistų prietaisai pypsėjo kaip išprotėję. Todėl šie baiminosi eiti toliau. Nebereikia jokių draudžiamųjų ženklų, visą parą budinčios apsaugos ar spygliuotos vielos. Žmonės kaip biologiniai padarai geriausiai reaguoja į signalus. Pavlovo šuo yra puikus to pavyzdys.

Iš pradžių viskas buvo giežtai įslaptinta. Tarsi mūsų veikla būtų buvusi ištrauka iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios amerikiečių serialo scenarijaus. Slapta laboratorija. Vaiduoklių miestas. Iki šiol nežinomi eksperimentai su laiku ir erdve. Iš tikrųjų visko esmė – pinigai. Pirmiausia užpatentuok, tada – pasirodyk visam pasauliui. Antraip tavo velniškai genialią idėją nukosės ir parduos už beprotiškus pinigus. Kinams ar draugams už vandenyno. Nematau jokio skirtumo. Visi jie vienodai trokšta pasigirti savo nauju žaislu. Žmonės niekada nesikeičia. Net visiškos pražūties akivaizdoje atsiras pasiruošusių iš to susižerti lengvo pinigo.

Bet ne viskas taip greitai, luktelėkite. Dar turiu keletą dešimčių minučių. Viliuosi, kad turiu. Todėl grįžkime į pradžią. Ne, ne į mirčių pradžią – į mano pradžią…

Iš tikrųjų visa ko pradžia buvo teorija, pateikta vaikiškoje enciklopedijoje kietais viršeliais ir su nespalvotomis iliustracijomis. Gavau ją septintojo gimtadienio proga. Daugumai tokio amžiaus berniukų dovanodavo dviratį arba riedučius. O aš galėjau apie tai tik pasvajoti. Skaityti pradėjau anksti, jau būdamas penkerių. Vaikščioti taip ir neišmokau iki šiol. Taip, supratote teisingai: šias eilutes rašau prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis tapo mano vieninteliu draugu. Jis išmokė mane kantrumo.

Prisimenu, skaitydamas susidomėjau keista idėja, ir ji nedavė ramybės keletą metų. Akimirką įsivaizduokite: jei vieną iš brolių dvynių, kuriuos net motina dažnai painiodavo vaikystėje, išsiųstume į kosmosą, o kitą paliktume čia, Žemėje, tai po dvidešimties metų pamatytume visiškai skirtingus žmones. Vienas brolis, tarkim, vardu Mychaylas, nugyvens čia visavertį gyvenimą: dirbs viršvalandžius, nuolat gers ir rūkys kaip garvežys (daugiau nei du pakelius kasdien) ir, neduokdie, ves trečią kartą. Kitas, Mykola, ramiai keliaus kosmoso platybėmis, gėrėdamasis žvaigždėmis ir žiaumodamas bjaurų maistą iš plastiko tūbelės, o dalis jo raumenų atrofuosis kaip paralitiko.

Kai įvyks „šimtmečio susitikimas“, Mychaylas atrodys kaip šešiasdešimtmetis pliktelėjęs seniokas su puokšte ligų ir antrojo laipsnio nutukimu, o astronautas Mykola, – žinoma, po tam tikros reabilitacijos Žemėje, – atrodys kaip trisdešimt penkerių simpatiškas vyrukas, neblogų fizinių duomenų ir puikios potencijos. Šiuo atveju svarbu ne gyvenimo būdas. Įsiminkite visiems laikams: viską lemia laikas.

Kosmose laikas eina kitaip nei Žemėje. Ten jis tarsi sulėtina žingsnį, niekur nebeskuba. Paimkite visą savo šeimą, kraustykitės į kosmosą ir nugyvenkite ten gerokai ilgiau. Susodinkite į erdvėlaivį mokslininkus, kuriems trūksta laiko Žemėje išrasti vaistams nuo mirtinų ligų. Knygų žiurkę, nuolat besiskundžiančią, kad neužteks gyvenimo visoms pasaulio knygoms perskaityti. Gražumėlis.

Sakysite, kvailystė? O aš – septynerių – maniau kitaip. Svajojau, kad „ateis laikas“ – ir tapsiu jo valdovu. Galėsiu pagreitinti nykias pilkas savaites ir ištempti kone iki amžinybės šlovingiausio triumfo akimirką. Galite pamanyti, kad esu beprotis. Iš tiesų neturėjau kitos išeities. Vaikams, įkalintiems vežimėliuose, šaltos žiemos dienos tęsiasi kur kas ilgiau nei skriejantiems rogutėmis.

Pirmuosius penkiolika metų buvau apsėstas šios idėjos. Rinkau bet kokią su tuo susijusią informaciją: mokslines hipotezes, įvairias teorijas ir pseudomokslinius traktatus apie laiko anomalijas, poslinkius ar skyles erdvėje. Perskaičiau kalnus knygų, krūvas periodinių leidinių. Mano lentynos lūžo nuo laikraščių ir žurnalų iškarpų. Kompiuterio standieji diskai buvo grūste prigrūsti milijardų žodžių, bet svarbiausias jų – žodis „laikas“.

Kitus penkiolika metų savanoriškai praleidau užsidaręs mokslinio centro „vienutėje“ ir tarsi beprotis dirbau iki visiško išsekimo. Kartais prabusdavau permirkęs prakaitu, karščiuodamas ir laužomas skausmų visame kūne. Galva svaigdavo, o skrandį grauždavo alkis. Bet visa tai buvo smulkmenos, palyginti su tuo, ką turėjau gauti mainais. Laikas. Jis buvo vienintelis ir slapčiausias tikslas.

Žmogus – sociali būtybė, todėl net didžiausias nedorėlis kartais nori su kuo nors pasikalbėti. Išsipasakoti, paverkšlenti ant peties. Niekada to netroškau, nė sekundės. Vengiau bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. Tapau vienos iliuzijos įkaitu.

Nežinau, kaip mane susirado kompanija „Chronos“, bet anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.

Moderniausia įranga ir absoliuti veiksmų laisvė. Man tai darė įspūdį, bet nė akimirkos neleidau sau atsipalaiduoti. Didieji bosai, mokantys už beprotiškiausią tavo idėją, visada tikisi teigiamo rezultato. Niekam nerūpi, koks esi genialus. Žmonės reikalauja tik tavo darbo rezultatų ir nieko daugiau. Jokių sentimentų ar draugiškų patapšnojimų per petį. Šiandien tu žvaigždė – šviesk ir džiaukis. Nes rytoj niekas tavęs neprisimins. Pasaulis niekada nestovi vietoje. Kaip ir laikas.

Pinigai man niekada nerūpėjo. O viešumas ir šlovė – juo labiau. Amžinos varžybos dėl pareigų ar titulų. Tai – smulkmenos, kurias anksčiau ar vėliau pasiglemš užmarštis. Ar pastebėjote įdomų faktą? Šiandien paprasti žmonės dažniau kalba apie „Cezario“ salotas nei apie Romos valdovą. O „Napoleono“ gabalėlis svarbesnis už iškiliausią „ilgojo amžiaus“ karvedį.

Palaipsniui viskas mūsų pasaulyje praranda spalvas. Atmintis sudyla tarsi senovinė moneta. Bet tik ne mano misija – niekada. Vienintelis mane užvaldęs tikslas – sugauti laiką. Ir vieną dieną man tai pavyko…

Prietaisai užfiksavo šuolį ir pokytį.

Iškart pastebėjau, kaip strimgalviais pasileido laikrodžių rodyklės, o mūsų ekranuose stačiai išprotėjo raudoni skaičiai. Akimirksniu pašoko visų jutiklinių daviklių rodmenys. Ėmė be paliovos pypsėti. Atrodytų, tiriamasis vis dar sėdi erdvioje patalpoje ir mėgaujasi maistu, tačiau jo gyvybiniai rodikliai smarkiai pasikeitė. Svoris padidėjo keliais kilogramais. Veidas apsunko, o pilvas, tarsi ištiktas pagreitinto nėštumo, smarkiai suapvalėjo. Nespėjau nė mirktelėti, bet, patikėkit, viskas įvyko vos per sekundę.

– Šuolis! – tik tiek teišsprūdo. Ne išsyk patikėjau savo akimis. – Dangau švenčiausiasis… Pagaliau! Prakeiktas šuolis!

Ėmiau blaškytis, stebėdamas rodmenų skydelį. Dar kartą patikrinau visus duomenis. Prietaisai parodė tą patį rezultatą. Analogišką. Ne, klaidos būti negalėjo. Nors po tiekos nepertraukiamo darbo dienų sistema galėjo ir sukvailioti.

– Šuolis, – vėl ištariau, bet pusbalsiu, tarsi būgštaudamas sugadinti triumfo akimirką.

Mano rankos nervingai virpėjo. Suraukta kakta išrasojo. Per nugarą perbėgo šaltukas. Akimirką užsimaniau šokti iš vežimėlio, pulti į kiemą, kaip pamišęs, ir šaukti visam pasauliui, kad man pagaliau pavyko. Aš sugebėjau! Aš tai padariau! Padariau neįmanomą, neįsivaizduojamą dalyką. Nenusakomą. Bet tik akimirką. Taip, teisingai, akimirką…

Tada mano žvilgsnis vėl nuslydo į nevaikštančias kojas, ir viskas akimoju stojo į savo vietas. Beveik viskas… Juk tyrimai perėjo į naują, sudėtingesnį lygį. Laikrodžių rodyklės pašėlusiai skriejo į priekį, bet dabar neskubėjau aš. Mano tikslas buvo bemaž pasiektas.

Per metus rezultatai pasitvirtino. Per dvejus ateinančius metus, kai atlikome bandymus su žmonėmis, nenustatėme jokių nukrypimų. Jokių klaidų, trūkumų ar atvirkštinio veiksmo atvejų. Jokių kontraindikacijų, kaip šiuolaikinėse vakcinose. Iš tikrųjų, vakcinos taip pat kartais žudo. O aš gi dovanojau žmonėms antrą gyvenimą. Kaip tame Endriu Nikolo filme „Įkalinti laike“, rodytame antrojo tūkstantmečio pradžioje.

Mano išdidumas buvo beribis. Iš laimės svaigo galva. „Sėkmės svaigulys“ – skamba keistai, bet tai geriausias mano laimėjimo apibūdinimas. Ir būtent jo mastai pradėjo žudyti. Tikrojo aukų skaičiaus niekam nepavyks nustatyti. Statistika visada meluoja.

Per trejus metus kompanija „Chronos“ pradėjo gaminti… laikrodžius. Taip, būtent juos.

Iš pradžių pagaminta ribota serija – dvidešimt ar trisdešimt vienetų, ne daugiau.

– O kaip tai veikia? – nepatikliai klausdavo manęs pirmieji klientai.

– Paprastai, – atsakydavau šypsodamasis. – Taip paprasta, kad iš pradžių net nesuprasite atlikę „pokytį“.

– Atleiskite, – vyras priešais mane nesupratingai sumirksėjo, o aš pamaniau: „Kaip šis idiotas valdo visą valstybę? Supervalstybę.“ – Ką atlikę?

– „Pokytį“, – pakartojau kiek santūriau. – Paprasčiau tariant – šuolį laike.

– Jūs juokaujate? – prezidentas urbė mane akimis. – Juk juokaujate, tiesa?

Jo rausvas veidas ištįso, o iš burnos prasiveržė kimus švokštimas. Vyras susiėmė už pilvo ir bandė sulaikyti juoko priepuolį, o man pasirodė, kad jis tuoj apsivems. Viskas truko bemaž dvidešimt sekundžių.

– Ar esu panašus į juokdarį? Ar į vieną iš prezidentų? – kai galop jis liovėsi juoktis, supratęs, kad nejuokauju, tęsiau. – Mūsų prietaisas „Kairos“ pakeičia žmogaus laiko ribas. Atlieka manipuliacijas, keisdamas tikrąją padėtį. Tai reiškia, kad nuo šiol patys valdote savo laiką plačiausia šio žodžio prasme.

– Pala, pala… – jis visiškai sutriko. – Ką turite galvoje sakydamas „plačiausia“?

– Atsakykite man į klausimą, – ėmiau aiškinti kaip vaikui, – ar jums taip pat nepatinka skristi lėktuvu šešias aštuonias valandas?

– Tarkime, ne… Nugara paskausta.

– Su „Kairos“ prietaisu jūsų kelionė tetruks minutę…

– Kaip suprast? To negali būti! – Ko gero, jis pamanė, kad esu nepilno proto. – Tai neįmanoma!

– Ką mėgstate labiausiai? – tęsiau. – Dovanokit už įžūlumą: koks jūsų hobis, pone prezidente?

– Nesuprantu, kodėl to klausiate…

– Ne spaudai, žinoma, – nuraminau. – Klausiu reikalo dėlei.

Ilgai negalvojęs jis atsakė.

– Tikriausiai nepatikėsite, – pažvelgė man į akis, – man patinka vedžioti savo šunį. Vienam.

– Patikėsiu, – atsakiau. – Vienatvė brangiai kainuoja.

Prietaisą jis vis dėlto įsigijo. Žmonių įtikinėjimas – ne mano darbas, bet popieriuje pateikti rezultatai padarė savo. Prieš skrydį, kaip buvo žadėjęs, jis man paskambino.

– Aš lėktuve!

– Sėkmingo skrydžio… – palinkėjau. – Susiskambinsime po dviejų, ne, po trijų su puse minutės.

Per tas šešias valandas spėjau paskaitinėti Ėrichą Fromą, išgerti kelis puodelius kavos ir mažumą nusnūsti. Žinojau, kad skambučio sulauksiu mažiau nei po trijų, dviejų, vienos…

Devyni signalai. Skambutis nutrūko…

Vėl skambutis. Žinoma, atsiliepiau ne iš karto. Lai palaukia. Nusiramina.

– Alio, – ramiai pasakiau. – Kaip jūsų skrydis?

Iš pradžių ragelyje išgirdau sunkų kvėpavimą, paskui duslų atsikosėjimą ir oro rijimą, primenantį pirmuosius disfagijos požymius.

– Kam dar rodėte šį prietaisą? – slopiai paklausė.

– Tik jums, – sumelavau, žinodamas, kad „Kairos“ buvo pademonstruotas bene dešimčiai turtingiausių pasaulio žmonių. – Juk suprantate, kad naujienos greitai plinta.

– Aš paimsiu dar penkis, sutarta?

– Ne taip greitai, – šyptelėjau, – nors dabar galbūt kaip tik greitai. Po trijų savaičių jie bus jūsų.

– Ačiū, pasikliauju jumis, – atsakė jis, o tada patetiškai pridūrė: – Visa šalis jumis pasikliauja!

Nieko nepasakiau. Jo žodžiai man sukėlė pykinimą. Drebulį. Tokios beprasmės frazės paprastai skamba per laidotuves.

„Šalis“, sako jis. O kas gi yra ta „šalis“? Ir ką bendro ji turi su manimi?

Užuot atsisveikinęs, jo paklausiau:

– Taip ir nepasakėte, kuo jis vardu?

– Adolfas, – atsakė prezidentas, – jis vokietis.

Juokingiausia, kad tai buvo gryna tiesa.

Vėliau jis iš tiesų visą savaitę – pagal įprastus laiko matus – vedžiojo savo šunį. Savaitę gyvenimo iššvaistė dėl prakeikto šuns. Savaitę! O gal jis galų gale pagyveno savo malonumui? Tipinis vyras, likęs vienas su savo norais.

Juk „Kairos“ suteikia galimybę manipuliuoti savo laiku.

Pabodo stovėti spūstyje – persukit į priekį. Iki darbo dienos pabaigos dar šešios valandos – sukite būgną. Laukiate kitos serijos premjeros – pakanka paspausti mygtuką. O štai kai vienam Azijos politikui sekretorė po pietų atsegė kelnių sagą, prietaisas užfiksavo sulėtintą „pokytį“.

Kaip sužinojome apie „sagą“? „Kairos“ fiksuoja ir atkuria viską, kas vyksta trijų metrų spinduliu aplink jį. Juk niekas neskaito išsamios instrukcijos. Tai mirties nuosprendis, kurį vartotojai pasirašė patys. O mes nesame tokie smulkmeniški kaip „iPhone“ su jų „balso reklama“. Jei jau žaidi – žaisk su tūzu rankovėje.

Pardavus tūkstantį įrenginių, prasidėjo serijinė gamyba. Bendrovės akcijos pakilo iki dangaus, o įkūrėjai maudėsi piniguose. Metų pabaigoje, jų teigimu, man švietė Nobelis ir daugybė kitų apdovanojimų. Tačiau vėliau viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Prasidėjo laiko sutrikimai…

Atsitiktinai aptikau geltonosios spaudos straipsnį kažkokiame negirdėtame ketvirtojo pasaulio šalies laikraštyje, kuriame buvo pasakojama, kaip trisdešimtmetis vyras paseno vos per dieną. O netrukus jo kūnas per kelias minutes išdžiūvo. Subyrėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad jis tenorėjo nusižudyti. Pažaidė su „Kairos“, nustatęs laikmatį maksimalia galia. Įspūdinga antraštė: „Laikas žudo.“

Tinklas plėtėsi, mes statėme „laiko kontrolės angarus“. Dešimtimis, šimtais. Tačiau pasitaikydavo tokių pamišėlių, kurie savo „mygtukus“ laikė įjungę po kelias savaites. Ir, užuot švaistę savo, jie kažin kodėl leido vėjais kitų laiką. Vogdavo svetimas minutes, dienas ir gyvenimo metus. Aš iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko, bet mes rimtai susimovėme.

Vienas po kito pasipylė pranešimai apie staigias mirtis. Sudegė. Vos per vieną dieną pelenais galėjo pavirsti dešimtys ir šimtai žmonių. Tokio milžiniško mirtingumo nuo pasaulio nepaslėpsi. Dabar mirtis sekė kiekvieną. Laikas žudė be įspėjimo. Sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir kai akyse subyrėjo ministro pirmininko duktė, supratau – tai pabaiga…

Girdžiu įsiutusius šūksnius už mūsų biuro langų. Užuodžiu lydyto plastiko ir degančių padangų smarvę. Matau, kaip žlunga pasaulis… Žinote, man visiškai nerūpi žmonės. Tegul sau miršta! Visi! Tevirsta pilkais pelenais savo artimųjų akyse. Man nusispjaut. Jie to nusipelnė.

Šioje situacijoje labiausiai gailiuosi savęs. Tik šiandien man atsivėrė akys. Aš nė karto nepasinaudojau „Kairos“. Man jo nereikėjo. Beprotis! Tūkstančiai žmonių juo taip pat nesinaudojo, bet mirė. „Kairos“ žudė net tuos, kurie rodyklių nesukiojo, – jis vogė jų gyvenimo minutes ir perduodavo kam nors kitam.

Rytą pažvelgiau į savo laiko rodmenis ir nepatikėjau savo akimis. Tai neįmanoma, neteisinga. Mano skaitmeniniai rodmenys pasiutiškai krito. O kai įjungiau „Kairos“ – savo kūrinį ir gelbėtoją, – šis suklydo. Nesuveikė. Tai, kas paimta, ne visada grąžinama. Mano gyvenimas, paaukotas šio Žudiko kūrimui, nuėjo niekais per vieną akimirką.

Jaučiau, kaip rusena mano kūnas. Dega iš vidaus. Praeis akimirka, ir iš manęs liks tik pelenų krūva. Be sielos, be vardo. Niekas nė neprisimins.

Mes gyvename tol, kol mus prisimena.

Aš taip pat – vienadienis.

Iš: Ігор Антонюк. Монету підкине кожен. Жорж: Харків, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė

Ukrainiečių poetė, eseistė, vertėja, literatūrologė, keliolikos knygų autorė; Ukrainos nacionalinės – Taraso Ševčenkos premijos laureatė. Poezijos į lietuvių kalbą dar yra vertę V. Dekšnys, V. Braziūnas, A. A. Jonynas.

●

                              Volodymyrui Vakulenkai

iš tiesų sakau jums buvo

danguje virš ukrainos

raudona poliarinė karo pašvaistė –

kraujo bioliuminescencija

ant žalios žolės –

kaip purpurinė migla virš mūšio

kaitri raibuliuojanti

mūsų dangaus šimtinėms –

kas žino kiek jų yra dabar

mūsų dangaus šimtinių

iš mūsų kruvinų mūšių laukų

iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų

iš mūsų subombarduotų dramos teatrų

ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –

atsivėrė Eliziejaus laukai

visa našta liko žemėje

skausmas abejonės žaizdos akmenys iš gaisrų ir svaidyklių

kryžiai ir antkapiai iš sunaikintų kapinių

griuvėsių plytos gelžbetonio geležis

jūrų ežerų ir upių dugne

pakelėse metalas ir negyvi drugiai

kregždės ir kiti bežadžiai daiktai

apdegę laikrodžiai peršauti monitoriai

velykinės paschos su kulkomis galvose

mašinėlės iš žaidimų aikštelių

išpurvinti baldai knygų griuvėsiai

ant žemės ant grindų druska plytos ir čerpės

sudaužytas į gabalus asfaltas

ant stogų jūrų ežerų ir upių dugne

šalikelėse porcelianas

ir siuvinėti rankšluosčiai

bet šie Eliziejaus laukai atsivėrė

ir visiems mūsų arkliams šunims ir katėms

ištikimiems bičiuliams

numylėtiniams

kurie už tėvynę ir mylimus žmones

kentė durtines šautines žaizdas nudegimus

jie buvo šventieji ir nekaltieji

pasiaukoję savo brangiausiems

jaukiose namų ir trobų bažnytėlėse

dorybingi ir gailestingi beveik pranašai

atidavę gyvybes iš meilės už meilę

palikę apie save šeimininkams

tyrą ir šviesų atminimą nes nė vienas iš jų ne našta

meilumo ir kitų nuopelnų pasaulyje

iš tiesų sakau jums danguje virš Ukrainos

atsivėrė eliziejaus laukai

apsireiškė visur visame pasaulyje

raudona poliarinė pašvaistė

kaip vyzdys

kaip Akis

eliziejaus laukų lęšis

parodė

mūsų dangaus šimtinėms

kas žino kiek jų yra dabar

mūsų dangaus šimtinių

iš mūsų kruvinų mūšių laukų

iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų

iš mūsų subombarduotų dramos teatrų

ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –

jų žudikų motinas

jų žudikų tėvus

jų žudikų vaikus

ir dar negimusius

jų žudikų vaikus

jų budelių brolius ir seseris

visur visame pasaulyje

bet ypač rusijoj

o dar

eliziejaus laukų lęšis

parodė

visiems mūsų arkliams šunims ir katėms

mūsų ištikimiems bičiuliams

numylėtiniams ir augintiniams –

augintinius

jų šeimininkų žudikų motinų

jų šeimininkų žudikų tėvų

jų šeimininkų žudikų vaikų

jų šeimininkų budelių brolių ir seserų

visur visame pasaulyje

ir ypač rusijoje

iš tiesų sakau jums sukilo didis saulės vėjas

nuplėšė didį šydą

ir štai atsidengė

ateis diena

ir sukils karšta kaip kraujas eliziejaus laukų geležis

ir sujudės karšta kaip kraujas mūsų mūšių laukų geležis

ir atsidus karšta kaip kraujas geležis žuvusiųjų žaizdose ir žaizdose

mūsų griuvėsių

ir ims kaukti šimtai milijonų rusų minų mūsų

soduose vaikų aikštelėse ir miškuose

lankose ir pievose

ir kils į beribę dangaus bedugnę

nes iš tiesų sakau jums

kraujo bioliuminescencija

turi savo kainą

savo tiesą

savo neišsenkančią atmintį

nes eliziejaus laukai turi ypatingą galią

meilės galią

ir atpildo galią

iš tiesų sakau jums

ateis diena

ir kris šimtai milijonų rusų minų

karštų kaip kraujas

ant mūsų žudikų galvų

ypač rusijoje

Vertė Marius Burokas