Pastarosiomis dienomis vos ne kasdien gatvėje sutikdavau Raimondą Briedį. Po trečio karto neištvėriau. „Greitai gyvensime kartu viename bute!“ – pasisveikinau. Jis suraukė antakius ir paklausė: „Iš kur šis siužetas?“ – „Iš Gorčevo“, – atsakiau. Briedis patikslino: „Ne, iš Becketto.“

Šį kartą nutariau susitikti su Raimondu Briedžiu ir rimtai pakalbėti apie autoriaus atsakomybę, teksto gyvybę ir meno esmę. Pokalbis daugiareikšmis – tikiu, kad skaitytojas kurį laiką pagyvens kartu su mumis viename bute.

Rvynas Vardė

– Koks šio pokalbio tikslas?

– Pasikalbėti. Bet bus ir kvailų klausimų.

– Pavyzdžiui, kas tu esi – ananasas ar apelsinas? Bet kuris atsakymas bus kvailas. Pradėk nuo kvailo!

– Kodėl poezija rašoma taip, kad puslapyje liktų tuščios vietos?

– Tai ne kvailas klausimas. Žinau vieną istoriją. Poeziją rašantis autorius išsiuntė visoms institucijoms – nuo Kultūros ministerijos iki savivaldybių – 56 klausimų sąrašą. Jis prašė atsakyti trumpai ir aiškiai, neviršijant nustatyto simbolių skaičiaus. Aš prisimenu tik pačius protingiausius klausimus, pavyzdžiui: kas yra poezija? Ar galima rašyti poeziją be rimų? Ar už pasirodymus bibliotekose turi mokėti honorarą? Ar poeziją reikia rašyti eilutėmis? Šį sąrašą man perdavė kurso draugė, dirbanti savivaldybėje, ir paprašė padėti. Už tai gavau skėtį.

– Skėtį?

– Iš savivaldybės. Ir dar viena istorija. Vienas žmogus kažką publikavo svetainėje „draugiem.lv“, ir man kilo mintis, kad galėčiau duoti patarimų, todėl parašiau jam, kad eilėraštį būtų galima aptvarkyti, patobulinti ritmą, tada atsirastų daugiau netikėtų rimų. Jis atsakė: „Kaip moku, taip rašau – viskas iš širdies.“ Ir čia atsiranda problema – kas kyla iš širdies? Kaip tai perteikti popieriuje? Tuštuma yra tik popieriuje. Kalbančiojo balso tuštumų neišmatuosi. Kai skaitai pasakojimą, taškas yra tik regimas. Taško vietoje yra pauzė, tai yra tuštuma. Apie ką buvo klausimas? Jau neprisimenu.

– Apie tai, kodėl rašant poeziją puslapyje lieka tuščios vietos.

– Tuštumą tik regime. Kai klausaisi, tuštumos nėra. Tuštuma esti popieriuje, tyla – balse. Todėl Aspazija eilutėse rašė brūkšnius – jų neperskaitysi. Skyrybos ženklai, didžiosios raidės imituoja balsą. Balse nėra didžiosios raidės. Kita vertus, jeigu lape yra tik viena raidė, tai jau žaidimas. Jei lape parašai vieną didžiąją I, tada gali sėdėti ir medituoti tą I, bet kartais nesinori. Arba tai sukuria minties ar meditacijos galimybę, arba nesukuria.

– Vadinasi, skaitytojas yra bendraautoris.

– Žinoma. Aš juk neskaitau tavęs, aš skaitau, kas parašyta.

– Bet kaip tada rašytojo atsakomybė?

– Tai didysis klausimas. Rašytojo atsakomybė – tai impulsas, kurį jis sužadina skaitytojui. Žinoma, gali būti taip, kad visa atsakomybė tenka man. Jeigu priverti reaguoti mane į kokį nors keistą dalyką, vis tiek sukuri erdvę, kurioje mintyse klaidžioju. Rašytojo žodžiais labai lengva manipuliuoti. Pažiūrėkite, kaip perkurti Rusijos rašytojai – tie, kurie buvo antisovietiniai, staiga tapo prorusiški. Konstantinas Simonovas įtraukiamas į tokį kontekstą, kuriame jis iš esmės pateisina karą. Ir Okudžava.

– Juk galima surasti bet kokių citatų.

– Ir jas galima perkoduoti. Ir tuo autorių atsakomybė baigiasi, bet jie kažką pasiūlė.

– O Brodskio eilėraštis apie Ukrainą? Ką su juo daryti? Ar jį galima kaltinti imperializmu?

– Jis jam atstovauja. Taip pat galime paimti Andrėją Upytį arba Imantą Zieduonį ir ištraukti ką nors, kas parašyta visiškai kitame kontekste.

– O ką man daryti su Brodskiu?

– Reikia pagalvoti. Taip būna su daugeliu tau patinkančių dalykų. Mano krikšto mama susitiko su vienu poetu ir paskui pasakė, kad ji nori jo knygas šveisti į krosnį. Atsiribojant nuo politinio aspekto: ką mums daryti, jeigu autorius yra nemalonus žmogus, bet jo kūriniai geri?

– Sudeginti?

– Yra dalykų, su kuriais galima susitaikyti, ir yra dalykų, su kuriais nesusitaikysi. Tiesiog ateis metas, kai tokį meną atmesi. Mes juk nepriimame visų gerų mums žinomų dalykų. Yra aukso vidurys, bet yra atvejų, kurių reikėtų vengti. Ką mums reiškia skaityti, pavyzdžiui, apie Baltosios ir Raudonosios rožių karą? Ką mums tai reiškia šiandien? Kažką apie tai sužinome, bet neturime savo nuostatos. O tuo metu nuostatos būta.

– Geriau nežinoti.

– Bet tai nepanaikina trūkumų. Apie daugelį autorių nieko nežinome, todėl kartais tai gerai. Tas pats ir su filmais. Kad herojė nebūtų atpažinta, pagrindiniam [2016 m. latvių vaidybinio filmo] „Melanijos kronikos“ vaidmeniui buvo pasirinkta šveicarų aktorė. Vietinius aktorius pažįstame, o svetimas yra būtent toks, koks yra.

– Kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti rašantį autorių?

– To niekas nepasakys. Daug kas priklauso nuo konkretaus momento pojūčio. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas geba kurti ir derinti. Žmogui kūryba taip pat reiškiasi derinimu. Dirbtiniam intelektui irgi gali pasisekti, jis gali tapti genialus, bet jis pats to nesupras, nes žmogaus kuriamos kombinacijos gyvesnės.

– Dirbtinis intelektas mėgsta pajuokauti: kažkas paprašė jo sukurti plakatą su veikėjų pavadinimais abėcėlės tvarka, tai arklį jis pavadino „kuinu“. Koks mielas žodis!

– Aš paklausiau dirbtinio intelekto, kodėl jis meluoja. DI atsakė: „Kad tau būtų smagiau.“ Man tai patiko.

– Gražu!

– Šis atsakymas įprasmina mūsų pokalbį, nors jis irgi dirbtinis.

– Paprašiau, kad DI paliktų mane ramybėje. Jis atsakė, kad gali nebeatsakinėti į mano klausimus. Tada paklausiau, ar jam nejuokinga, kad aš pats pradėjau šiuos pokalbius ir prašau palikti mane ramybėj. DI atsakė, kad jam tai nejuokinga. Jam pasirodė, kad aš šiek tiek sąmojingas.

– Bet gali nutikti priešingai. Tai supranti, kai studentai naudojasi dirbtiniu intelektu – jų atsakymai būna ilgi, protingi ir nuobodūs. Patys studentai taip nesugebėtų.

– Kartais jauni autoriai parodo savo tekstus, ir aš neva turiu pasakyti savo nuomonę. Aš net savo tekstų kartais nedrįstu vertinti, ką jau kalbėti apie svetimus. Skaitai ir supranti: ne, ne, ne. Bet kas tiksliai „ne“? Neturiu atsakymo į klausimą, kas yra geras tekstas. Žinoma, tu turi kokius nors kriterijus.

– Pirmasis variantas: jei esi autorius ir ką nors darai pagal tam tikras taisykles, tada ir skaitytojas skaito pagal tas pačias taisykles. Antrasis: seki paskui autorių ir nežinai, kur jis tave veda. Jam taisyklės negalioja. Trečiasis: tu man kažką pasiūlai ir aš turiu kažką padaryti. Pirmuoju atveju skaitytojas ir autorius bendradarbiauja, jie žino, kas yra gerai ir kas yra blogai. Perskaityk Aristotelio „Poetiką“, tada galėsi pasakyti, kuri tragedija yra gera, o kuri – bloga. Jei yra apibrėžti kriterijai ir tau tai sukelia katarsį, vadinasi, autorius padirbėjo kaip puikus amatininkas. Antruoju atveju skaitai ir nesupranti, bet stengiesi suprasti, tai – postdramatizmas. Autorius, kitaip nei Aristotelis, pats negali pasakyti, ką jis sukūrė. Trečiasis – šių dienų variantas, kai tau pasiūlo plytą – ir tu skaitai ją. Ir negali pasakyti, ar autorius privalo treniruotis, išmokti rašyti. Taip ir ne. Vienam tai kažką duos, kitam – nieko. Dabar „Literatūros akademijos“ [Latvijos rašytojų sąjungos ir Literatūrinio švietimo ir kūrybos rėmimo centro programa pradedančiųjų autorių literatūriniams įgūdžiams ugdyti] pasekmės akivaizdžios – atsirado nepaprastai daug rašytojų. Niekas nežino, kiek jų yra. Bet jie nuolat leidžia visokiausius žanrus, siaubą.

– Siaubą!

– Siaubingą literatūrą, mano manymu. Žinoma, yra kas ją skaito. Šie autoriai labai įvairūs. Vienus perskaitai ir pamiršti, kitų negali skaityti, bet jeigu jie leidžiami, vadinasi, tikimasi, kad atsiras pirkėjų ir skaitytojų. Ir gal kažkas netikėtai iškils. Bus gerai rašančių autorių, bet bus ir tokių, kurie žino, ką daro, bet neturi dovanos atspėti, kada pasiseks, o kada – ne. Kas tave labiausiai nustebino latvių literatūroje per pastaruosius dvidešimt metų?

– Man sunku tai komentuoti, bet į galvą ateina Ingos Gailės eilėraštis, kuris prasideda eilute: „Aš norėjau būti debesėlis, bet esu grindinys.“

– Poezijoje ryškūs blyksniai, prozoje – blankesni. Kartais paskaitai Skalbę, o tenai gryniausia fantazija. Ir kartais autoriai su tokia fantazija įsiveržia į viešąjį gyvenimą.

– O tada nebelieka atsakomybės?

– To jau neįmanoma įvertinti. Vaira Vykė-Freiberga per Rainio 150-ųjų gimimo metinių minėjimą skaitė pranešimą, kodėl Rainis ir Aspazija yra genialūs. Man pasirodė kvailoka, bet ji įrodė, kad jeigu jie paveikė tiek daug dalykų patys to nenorėdami, jie negali nebūti genijai. Ištrynus juos iš būties, pasaulis būtų kitoks, nors jie viso labo buvo tik vyras ir moteris. Bandydami išspręsti jiems patiems aktualius dalykus, jie sukūrė įvairių kūrinių, kurie pradėjo gyventi savo gyvenimą. Rainis jau nebėra atsakingas už tai, ką iš jo padarė, bet už tai, ką jis sukūrė. Čia yra atsakomybė.

– Bet ar nėra taip, kad žmogus gali perskaityti tik tai, ką jis žino?

– Reikia išmokti skaityti įvairius literatūros istorijos tekstus. Mes turime [Reinio ir Matyso Kaudzyčių] „Matininkų laikus“, turime Juonevą. Jie vartoja tą pačią kalbą, bet kiekvienas tai daro savaip. Iš tikrųjų kūrinyje gali perskaityti tiek, kiek leidžia žinios apie šio kūrinio kalbą. Kiek tu pats žinai. Jeigu neišmoksi skaityti įvairių tekstų, skaitysi tik save, tik savo kalba. Man neįdomu skaityti apie savo problemas.

– Kas tada tave domina?

– Mane labiau domina kitas, juk per literatūrą galima sužinoti įvairių dalykų. Suprasti, kad niekada nesielgsi kaip kūrinio herojus, bet tau įdomu, kaip žmogus veikia ir ką jis geba sugalvoti. Galiu skaityti apie kitus laikus ir, žinoma, rasti panašumų į savo gyvenimą, bet labiau atrandu pasaulį, o ne sluoksniuoju „mano“, „mano“, „mano“. Kai mokykloje manęs paklausė, į kokį herojų norėčiau būti panašus, buvo sunku atsakyti, nes norėjau lygiuotis tik į neigiamus personažus.

– Žiūriu Dmitrijaus Bykovo paskaitas ir stebiuosi, kaip vienareikšmiškai jis interpretuoja autorių ir tekstą – Pasternakas mąstė taip ir taip!

– Jis tai daro nuostabiai. Jis pagilina tai, ką skaitai, – parodo, kad galima ir taip skaityti. Po jo paskaitos apie „Meistrą ir Margaritą“ mano požiūris į romaną pasikeitė.

– Aš jį gerbiu, bet kodėl jis toks kategoriškas? Kaip gali žinoti, ką galvojo autorius?

– Matai, mes manome, kad autorius kažką turėjo omenyje. Štai „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ – pasakyk, ką Blaumanis turėjo omeny. Mes žinome ir žiaurias „Siuvėjų dienas Silmačiuose“, ir linksmas „Siuvėjų dienas Silmačiuose“ – abu šie skaitymo būdai ten yra. Arba Šekspyro atvejis – jis sukūrė apvalkalą, į kurį galima įdėti įvairų turinį. Bet mes nežinome, kas iš tikrųjų tai parašė.

– Bet Bykovas kalba taip, tarsi tikrai žinotų. Ar tai ne juokinga?

– Bet šitaip jis gali priartėti prie to, kas, ko gero, tenai yra. Literatūra gali būti ir mįslių spėjimas: vienas klausia, kitas mena. Taip atsiranda naujas darinys, tarkime, kultūra.

– Kaip galime suvokti patirtį, kurios neturime?

– Turime kažką bendro. Studentai sako: „Šį tekstą kiekvienas gali suvokti skirtingai.“ Sakau: „Pabandykime!“ Vienas pradeda ir pasakoja, kaip jis suprato tekstą. Kitas irgi pasakoja, bet jam negalima sakyti to, ką paminėjo pirmasis, nes jo suvokimas subjektyvus. Pasakoja penktas, o dešimtas susimąsto: „O ką aš bepasakysiu?!“ Viskas pasakyta. Yra situacijų, žodžių reikšmių, mums jau pažįstamų. Viskas nėra visiškai subjektyvu, pokalbis įmanomas. Jeigu viskas būtų tik subjektyvu, pokalbis neįvyktų. Yra autorius, kuris rašo labai savitai, jo neįmanoma suprasti. Bet praeina laiko, ir jį imame suprasti, tai galioja ir nepripažintiems menininkams. Pavyzdžiui, ką rašo Čakas, Puorukas nesuprastų. Jeigu Puorukui įduotume šiuolaikinės latvių poezijos rinkinį, jis pamanytų, kad tai ne poezija. Nes jis aiškiai suvokia, kas yra poezija. Šiuo atveju Puorukas yra praeitis. O tai, ką galì ar negali priimti iš Puoruko kūrybos, gali pasikeisti. Menas yra žiaurus dalykas – daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Kaip ilgai autorius yra su mumis, kaip ilgai jis paklausus? Vienu metu autorius populiarus, kitu – niekas jo nebeskaito. Kodėl nebeskaito? Pavyzdžiui, Zigmundas Skujinis šiandien iškritęs iš apyvartos, nors kadaise buvo neįtikėtinai populiarus.

– Kalbėjausi su mergina iš IT srities. Ji mano, kad menui nereikia erdvės. Apmąstęs šios minties priežastį, supratau, kad jai trūksta aiškių kriterijų, kas yra menas.

– Ji nori, kad menas turėtų programą, kurią vykdydama sistema veiktų. Bet tai kaip su dirbtiniu intelektu – jis gali veikti, bet jam kažko trūksta. Svarbu poslinkis. Menas yra niekis, tai nenaudingas dalykas. Labiau glumina kitkas: kodėl poslinkis šiam niekiui turi įtakos? To negalime numatyti. Vienas žmogus kamuojasi savo problemomis, sumano publikuotis, išleidžia 2 tūkst. egzempliorių, iš jų, tarkime, tūkstantį perskaito, kam nors tai padeda. Ir tai yra niekis. O ką žiūri kino teatre? Šešėlių žaismę ant sienos. Nė vienas šuo nesupranta, ką tu darai. Tu verki, juokiesi, užgęsta šviesa, ir nieko nebelieka. Skaitai užrašytus žodžius, idealiu atveju tau maga sužinoti, kas bus toliau. Arba tau gaila, kad tuojau baigsis ir toliau nieko nebebus. Ta mergina turėtų susirasti meno kūrinį, kuris ją įtrauktų ir kad ji sektų šį niekį.

– Kaip tu apibrėžtum šį niekį?

– Už jo nieko nėra. Tai nefunkcinio stiliaus literatūra. Ji nemoko, kaip spręsti savo problemas arba sumažinti stresą. Plyta tavęs nieko neišmokys.

– Nežinau, ar taip yra.

– Knygos yra storos kaip plytos – kodėl plyta negali būti stora kaip knyga?

– Bet kam tada rūpi grožis, kilnumas, tiesa? Greičiau rūpi iškraipymas.

– Literatūra yra tikrovės iškraipymas. Realybės perkėlimas. Tačiau literatūrai pakanka ir grožio, ir taurumo. Yra kas nori matyti tai, kas gražu, kilnu ir tvarkinga, – tai klasikinis etapas, kuriame pasaulis yra sutvarkytas. Šių dienų pasaulis gana sujauktas. Pavyzdžiui, aš nenoriu žiūrėti filmų apie karą. Ir tai paradoksas.

– Ar pasitaiko perskaityti kažką visiškai kitokio, ko nesugebi suprasti?

– Dažnai. Yra dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, jeigu važiuotum į Belgiją ir aš paklausčiau, kokius belgų autorius žinai, tikriausiai atsakytum, kad tik vieną kitą. Ir tada aš tau įduočiau antologiją su penkiais žymiais belgų autoriais. Nesvarbu, ar tu juos suprasi, bet šie autoriai belgams svarbūs. Jei galvotume, su kuriais latvių autoriais galėtume supažindinti turistus, atrinktume tuos, kurie mums svarbūs, nesiorientuotume į turistus. Kilo kvaila mintis – išleisti banaliosios latvių poezijos rinkinį. Parengėme knygą „Šimtas žinomiausių latvių eilėraščių“ [Pazīstamāko latviešu dzejoļu simts, 2004]. Paprašėme dailininko sukurti banalų paveikslą, kuris neatrodytų banaliai. Jis nupiešė kielelę, lizdelį ir staltiesę. Kiekvienas ten įžiūrėjo kažką savo, dainų tekstus ar dar ką nors. Tiražas buvo per tūkstantis egzempliorių, kaip poezijos knygai, tai gana nemažas tiražas. Rinktinę išpirko per tris mėnesius. Dabar jos niekur neįsigysi, kartą ją mačiau antikvariate. Nebuvo jokios reklamos, bet išparduota sėkmingai.

– Iš to, kas buvo, nieko nebeliko.

– Liko. Menas tai gali padaryti daug įtikinamiau.

– Apskritai pajutau atsakomybės naštą. Tarsi nieko nebūtų, bet yra ir atsakomybė.

– Jeigu apie tai galvosi, tada taip, pajusi naštą. Bet ateis momentas, kai apie tai nebegalvosi. Koks paukštis atskris prie tavęs? Gali suorganizuoti, kad paukštis atskristų ir jį nufotografuotum, bet netikėtai gali pamatyti kitą paukštį. Tu negali numatyti, kaip paukštis pasuks galvą.

– Ir ką tai mums sako?

– Viename Zigmundo Skujinio romane keliamas klausimas, kokia yra meno esmė. Ir, nebeprisimenu, Aspazija ar Brigaderė atsako: „Daugiau.“ Viskas, jokio paaiškinimo daugiau nebereikia.

satori.lv

Vertė Arvydas Valionis

Amerikiečių žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus Davido Remnicko straipsnis The Defiance of Salman Rushdie žurnale „The New Yorker“ išspausdintas 2023 m. vasarį, praėjus pusmečiui po tik per plauką fatališkai nesibaigusio pasikėsinimo į garsųjį indų kilmės britų rašytoją. 2022 m. rugpjūčio 12 d. priešpiečiu Salmaną Rushdie, besirengiantį kalbėti Šatokvos miestelio (Niujorko valstijoje) edukacijos centro renginyje, salės scenoje užpuolė ir peiliu subadė Libano ir JAV pilietybes turintis 24-erių Hadi Mataras. Jis sužeidė ir Rushdie mėginusį gelbėti pokalbio moderatorių Henry Reeseʼą, steigėją organizacijos, padedančios dėl rašymo iš savo šalių priverstiems emigruoti rašytojams. Paradoksalu, kad Rushdie ketino kalbėti apie Jungtines Valstijas kaip saugų prieglobstį persekiojamiems autoriams. Pasikėsinimą išgyvenęs, bet dešinės akies netekęs ir su suluošinta kaire ranka likęs Rushdie tragiškąjį incidentą vėliau aprašė autobiografinėje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024).

Salmano Rushdie knygos „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024) viršelis

Kai praėjusią vasarą Salmanui Rushdie sukako 75-eri, jis turėjo pagrindo tikėti, kad pasikėsinimo į jo gyvybę grėsmė jau praėjusi. Dar 1989 metais, Šv. Valentino dieną, Irano aukščiausiasis vadovas ajatola Ruhollah Khomeini Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“ paskelbė šventvagišku ir išleido fatvą su priesaku įvykdyti mirties bausmę jo autoriui ir „visiems, susijusiems su romano leidyba“. Londone gyvenęs Rushdie kitą dešimtmetį praleido slapstydamasis, nuolat saugomas policijos. Tačiau 2000-aisiais įsikūręs Niujorke gyveno laisvai, atkakliai atsisakinėdamas apsaugos. Atsisakydamas būti įbauginamas.

Bet būta laikų, kai šis nuolatinis pavojus akivaizdžiai išryškėdavo, ir ne tik beprotiškose interneto platybėse. 2012 metų rudenį, per kasmetinį pasaulio lyderių susitikimą Jungtinėse Tautose, dalyvavau nedideliame žurnalistų susitikime su Irano prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu ir paklausiau jo, ar jau atšaukta vieno [valstybinio] iraniečių fondo kelių milijonų dolerių premija, pažadėta už Rushdie galvą. Ahmadinejadas piktdžiugiškai šyptelėjo. „Salmanas Rushdie… kur jis dabar? – atsakė jis. – Apie jį nieko negirdėti. Ar jis Jungtinėse Valstijose? Jeigu jis JAV, neturėtumėte to skelbti – dėl jo paties saugumo.“

Kitais metais Ahmadinejadas neteko pareigų ir prarado mulų palankumą. Rushdie ir toliau gyveno kaip laisvas žmogus. Metai bėgo. Jis rašė knygą po knygos, mokė, skaitė paskaitas, keliavo, susitikinėjo su skaitytojais, tuokėsi, skyrėsi ir tapo neatsiejama miesto, tapusio jo naujaisiais namais, dalimi. Jei kada panūsdavo tapt neatpažįstamas, užsimaukšlindavo beisbolo kepuraitę.

Prisimindamas pirmuosius kelis mėnesius Niujorke, Rushdie man pasakojo: „Žmonės bijojo būti šalia manęs. Maniau, vienintelis būdas padaryti tam galą – elgtis taip, lyg nieko nebijočiau. Turiu jiems parodyti, kad nėra ko bijoti.“ Vieną vakarą su savo agentu ir draugu Andrew Wylie jis nuėjo pavakarieniauti į ekstravagantiškai ryškų restoraną Ist Hamptone. „Ar neturėtume visi išsigąsti ir nešdintis iš restorano?“ – pasiteiravo prie jų staliuko stabtelėjęs dailininkas Ericas Fischlis. „Aš tai vakarieniauju, – atsakęs Rushdie. – O jūs darykit, kaip išmanot.“

Fischlis nenorėjo įgelti, bet spaudoje kartais pasigirsdavo pašaipių gaidelių dėl Rushdie „nenuilstamo dalyvavimo naktiniame Niujorko gyvenime“. Buvo manančių, kad jam derėtų laikytis santūriau, turint omeny kebloką jo padėtį. Ar Solženicynas būtų lipęs į sceną su Bono arba šokęs kiaurą naktį [garsenybių] klube „Moomba“?

Likti nuošalėje Rushdie būtų reiškę kapituliaciją. Jis buvo visuomeniškas žmogus ir ketino gyventi taip, kaip jam patinka. Fatvą net bandė sukarikatūrinti. Prieš šešetą metų Rushdie suvaidino save patį situacijų komedijos „Pažabok savo entuziazmą“ epizode, kuriame Larry Davidas [serialo režisierius, kuriantis autofikciją], reklamuodamas būsimą savo miuziklą „Fatva!“, sulaukia Irano grasinimų už ajatolos pamėgdžiojimą. Davidas įsibaiminęs, bet Rushdie personažas jį patikina, kad gyvenimas su mirties nuosprendžiu ne tik „baugina“, bet ir daro vyrą patrauklų moterims. „Tai jau ne visai tu, fatva tave apgaubia lyg kokios seksualios fėjų dulkės!“ – aiškina jis.

Kiekvienu viešu gestu Rushdie, rodės, buvo pasiryžęs parodyti, kad jis ne tik išgyvens, bet ir klestės – tiek prie rašomojo stalo, tiek mieste. „Nebuvo tokio dalyko kaip visiškas saugumas, – teigė jis trečiuoju asmeniu rašytuose atsiminimuose „Džozefas Antonas“ (2012). – Tik įvairaus lygio nesaugumas. Jam teks išmokti su tuo susigyventi.“ Rushdie puikiai suvokė, kad jam pražudyti nereikės koordinuotų Islamo revoliucinės gvardijos ar „Hezbollah“ pastangų; šią užduotį lengvai galėtų atlikti bet kuris kuoktelėjęs vienišius. „Bet man ėmė atrodyti, kad visa tai nutiko kadų kadaise ir kad pasaulis sukasi toliau“, – prisipažino jis man.

[...]

Rushdie užaugo Bombėjuje, viloje ant kalvos šlaito su vaizdu į Arabijos jūrą. Šeima – pasaulietiški musulmonai. Turtingi, nors laikui bėgant turtas menko. Salmano tėvas buvo tekstilės manufaktūrininkas su, anot sūnaus, „keturmečiam vaikui“ būdinga verslo nuovoka. Vis dėlto, nepaisant trūkumų, Rushdie tėvas jam skaitydavo „didžiuosius Rytų stebuklų pasakojimus“, tarp jų – Šecherazados „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, sanskritiškas „Pančatantros“ pasakėčias apie gyvūnus ir „Hamzos epą“ apie legendinius pranašo Mahometo dėdės Emyro Hamzos žygdarbius. Salmanas tapo apsėstas istorijų; jam tai buvo brangiausias palikimas. Nesuskaičiuojamas valandas jis praleisdavo vietiniame knygyne „Skaitytojų rojus“. Ilgainiui prarijo du didžiuosius sanskrito epus – „Ramajaną“ ir „Mahabharatą“, graikų ir romėnų mitus ir Berčio Vusterio ir Dživso [britų rašytojo P. G. Wodehouseʼo komiškų pasakojimų serijos herojų] nuotykius.

Jaunajam Rushdie nieko nebuvo šventa, net ir religinės kilmės istorijos, nors iš dalies jis jomis visomis tikėjo. Ypač jį žavėjo tradiciniai politeistiniai pasakojimai, kuriuose dievai elgiasi netinkamai, keistai, juokingai. Jį pakerėjo hinduistų Pieno vandenyno plakimo (Samudra Manthan) mitas, kuriame dievai ir demonai plaka kosminį vandenyną, idant žvaigždės išskirtų amritą – nemirtingumo nektarą. Salmanas žvelgdavęs į naktinį dangų ir įsivaizduodavęs, kaip nektaras liejasi link jo. „Jei išsižiosiu, – sakydavęs jis sau, – koks lašelis gal įkris į burną, ir aš irgi tapsiu nemirtingas.“

Vėliau Rushdie mokėsi ir iš sakytinio pasakojimo tradicijos. Kelionės po Keralos valstiją Pietų Indijoje metu jis klausėsi profesionalių pasakotojų, kurie porindavo istorijas minioms lauke susibūrusių žmonių: šie, susimokėję po kelias rupijas, sėdomis ant žemės klausydavosi valandų valandas. Rushdie ypač domino minėtų pasakotojų stilius: improvizacinis, su nuokrypiais ir užuolankomis. „Savo rankose jie laiko tris keturis pasakojimo kamuolius ir jais be paliovos žongliruoja“, – sakė jis. Tai irgi davė peno vaizduotei ir – galiausiai – leido suvokti romano galimybes.

Trylikametį Rushdie išsiuntė į šimtmečių senumo britų internatinę mokyklą Ragbyje. Tais laikais, kaip suprato vėliau, internato auklėtinis galėjo padaryti tris klaidas: būti užsienietis, protingas ir prastas sportininkas. Jis padarė visas tris. Studijuodamas universitete neabejotinai buvo laimingesnis. Kembridžo Karaliaus koledže jis kelis kartus susitiko su E. M. Forsteriu, romanų „Hovardo namai“ ir „Kelias į Indiją“ autoriumi. „Išgirdęs, kad noriu tapti rašytoju, jis mane entuziastingai padrąsino, – pasakojo man Rushdie. – Ir pasakė tai, ką labai branginu: kad, jo įsitikinimu, didįjį Indijos romaną parašys indas, turintis vakarietišką išsilavinimą.“

„Aš be galo žaviuosi „Keliu į Indiją“, nes tai buvo antikolonijinė knyga tais laikais, kai antikolonializmas anaiptol nebuvo madingas, – tęsė Rushdie. – Kam aš, sakykim, priešinausi, tai forsteriškai anglų kalbai, kuri yra itin rami ir preciziška. Man atrodė: jei ir yra koks dalykas, nebūdingas Indijai, tai ramumas. Indija įsikarščiavusi, triukšminga, perpildyta, besaikė. Kaip tokiai atrasti kalbą?“

Universitete Rushdie studijavo istoriją, ypač domėjosi Indijos, Jungtinių Valstijų ir islamo istorija. Studijuodamas perskaitė apie „šėtoniškas eiles“ – epizodą, kuriame pranašas Mahometas („vienas iš didžiausių pasaulio istorijos genijų“, – po daugelio metų rašė Rushdie), kaip teigiama, apgautas šėtono paskelbęs apie trijų deivių garbinimą; netrukus, arkangelui Gabrieliui atskleidus šią apgaulę, pranašas pakeitė nuomonę ir šios eilutės buvusios ištrintos iš šventųjų raštų. Ši istorija sukėlė daugybę klausimų. Buvo teigiama, kad eilės apie tris deives iš pradžių buvusios populiarios Mekoje, tad kodėl jos atmestos? Ar dėl to, kad apie moteris? Gal Mahometas buvo suartėjęs su politeizmu, dėl ko „apreiškimas“ tapo klaidingas ir šėtoniškas? „Pamaniau, puiki istorija, – pasakojo Rushdie. – Įsitikinau jos puikumu vėliau.“ Kol kas ją pasidėjo į stalčių.

Baigęs Kembridžą, Rushdie persikėlė į Londoną ir ėmėsi rašytojo amato. Romanus ir apsakymus jis kurpė drauge su entuziastingomis būsimų savo veikalų recenzijomis, teikusiomis, kaip vėliau apibūdino, „trumpalaikę, onanistinę paguodą, kurią dažniausiai lydėdavo gėdos jausmas“. Daug barškinimo mašinėle, redagavimo ir – slėpimo į stalčių. Vienas romanas, „Antagonistas“, buvo stipriai paveiktas Thomo Pynchono, užtat antraeilis jo veikėjas buvo Salymas Sinajis, gimęs 1947 metų rugpjūčio 15 dienos vidurnaktį, Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu [vėliau jis tapo romano „Vidurnakčio vaikai“ pagrindiniu personažu]. Kita nesėkmė – romanas „Madam Rama“, nukreiptas prieš Indirą Gandhi, Indijoje įvedusią nepaprastąją padėtį. Pirmasis Rushdie išleistas romanas – Grimus (1975) – buvo mokslinė fantastika, paremta vieno XII amžiaus sufijaus alegorine poema „Paukščių susibūrimas“. Nors knyga pelnė gerbėjų, tarp jų – ir Ursulą K. Le Guin, recenzijos buvo šaltokos, o pardavimo rezultatai menki.

Šį užsitęsusį mokymosi laikotarpį Rushdie, kaip ir F. Scottui Fitzgeraldui, Josephui Helleriui ar Donui DeLillo, teko kompensuoti darbu reklamos srityje. Jis rašė tekstus, kuriais liaupsino „Daily Mirror“, lipniosios juostos ir šokoladinių batonėlių privalumus. Toks darbas jam buvęs lengvas. Jis visada jautė silpnybę žodžių žaismui, aliteracijoms, humoristiniams eilėraštukams ir visokiausio pobūdžio kalambūrams. [...]

Tačiau reklama vargu bau buvo Rushdie gyvenimo tikslas, todėl dabar jis ėmėsi „viskas arba nieko“ projekto. Jis išvyko ilgon kelionėn į Indiją – kad begalinėm kelionėm autobusu ir neišsemiamais pašnekesiais vėl pasinertų į subkontinentą. Tai kažin ką atgaivino; kaip sakė pats, „pasaulis jį vėl užplūdo“. Čia gaũdė ta ugninga ir triukšminga – bombėjiška anglų kalba, kurios jis ieškojo. 1981-aisiais trisdešimt trejų Rushdie išleido „Vidurnakčio vaikus“ – autobiografinį nacionalinį epą apie Bombėjų ir pokolonijinės Indijos iškilimą. [...]

„Vidurnakčio vaikai“ – tai pribloškiančios gausybės, magijos ir mitologijos kupinas romanas. Salymas sužino, kad tuo pat metu kaip ir jis gimė tūkstantis kitų vaikų ir kad šie tūkstantis ir vienas pasakotojas sudaro didžiulę subkontinentinę Šecherazadą. Salymas telepatiškai persiima be galo įvairialypės pokolonijinės tautos su visais jos įtrūkiais ir konfliktais balsų kakofonija: „[...] buvau radijo imtuvas ir galėjau juos pagarsinti ar pritildyti, galėjau pasirinkti atskirus balsus; valios pastangomis galėjau netgi išjungti savo neseniai aptiktą vidinę ausį“ (vertė D. Žalytė).

Romaną kaipmat pripažino klasika. „Savo rankose laikome epą, – „Times“ žurnale rašė Johnas Leonardas. – Akivaizdu, kad lygintinas su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“ ir Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtu metų vienatvės“.“ [...]

„Vidurnakčio vaikai“ ir ne mažiau ekstravagantiškas jų įpėdinis – romanas „Gėda“, kurio veiksmas vyksta šalyje, kuri „ne visai“ Pakistanas, sugebėjo įsiutinti Indijos ir Pakistano lyderius – Indira Gandhi padavė Rushdie ir jo leidėją Jonathaną Capeʼą į teismą dėl šmeižto; „Gėda“ buvo uždrausta Muhammado Zia-ul-Haqo valdomame Pakistane, – tačiau politika toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl jo pavyzdys buvo toks išlaisvinantis. Iš Milano Kunderos Rushdie perėmė mintį, kad šiuolaikinio romano istorija kilusi iš dviejų skirtingų XVIII amžiaus srovių: Samuelio Richardsono „Klarisos“ realizmo ir Laurenceʼo Sterneʼo „Tristramo Šendžio“ keistumo bei nerealumo; Rushdie linko prie pastarosios, labiau fantastinės, mažiau paplitusios tradicijos. Jaunystės skaitymai vėliau nuvedė prie Franzo Kafkos, Jameso Joyceʼo, Italo Calvino, Isaaco Bashevio Singerio ir Michailo Bulgakovo, kurie visi rėmėsi pasakomis, alegorijomis ir vietinėmis mitologijomis, idant sukurtų savo „groteskiškus, žaidybinius, komiškus, ekscentriškus“ tekstus.

[...]

„Šėtoniškos eilės“ pasirodė 1988 metų rugsėjį. Jau anksčiau įsiutinęs Indirą Gandhi ir generolą Zia-ul-Haqą, Rushdie nutuokė, kad savo požiūriu į islamo istoriją ir įvairias religines metaforas jis gali įžeisti ir kai kuriuos musulmonų dvasininkus. Pranašas vaizduojamas kaip netobulas, bet nuoširdus, drąsus persekiojimo akivaizdoje. Šiaip ar taip, religija romane nedominuoja. Didžiąja dalimi jis apie tapatybę šiuolaikiniame migracijos apimtame pasaulyje. „Šėtoniškas eiles“ Rushdie vadino „meilės mūsų sumišai savasčiai apdainavimu“, „hibridiškumo, negrynumo, susimaišymo, transformacijos, kylančios iš naujų ir netikėtų žmonių, kultūrų, idėjų, politikos, filmų, dainų derinių“, išaukštinimu. Parašytas labiau komišku nei poleminiu tonu, tai buvo ir socialinis, konkrečiai – britų azijiečių, romanas, ir fantasmagoriškas didžiojo islamo pasakojimo perpasakojimas.

Rushdie manė, kad jei ir kils triukšmas, jis greitai numalš. „Būtų absurdiška manyti, kad knyga gali sukelti riaušes“, – prieš pasirodant knygai jis sakė vienai Indijos žurnalistei. Prieš trejetą metų britų ir amerikiečių musulmonai buvo taikiai protestavę prieš filmo „Mano gražioji skalbykla“ nepagarbų scenarijų, sukurtą pakistaniečių kilmės brito Hanifo Kureishi, bet tas protestas greitai išsisėmė. Be to, rasistinio „pakistaniečių puolimo“ laikais Rushdie Londone gerbė už tai, kad atvirai kalbėjo apie fanatizmą. 1982 metais „Channel 4“ laidoje jis sakė: „Britų mąstysena, britų visuomenė niekada nebuvo nusikračiusi imperializmo. Jis tebegyvuoja, veisdamas utėles ir parazitus, laukdamas nesąžiningų žmonių, kad išnaudotų jį saviems tikslams.“

Vis dėlto Indijoje Rajivo Gandhi vyriausybė prieš nacionalinius rinkimus „Šėtoniškas eiles“ uždraudė. Ar cenzūrinis įniršis išplis, dar nebuvo aišku. Jungtinėje Karalystėje romanas pateko į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. „Šėtoniškos eilės“ net buvo recenzuojamos Irano spaudoje. Saudo Arabijos religinių institucijų mėginimai sukelti pasipiktinimą ir pasiekti, kad knygą uždraustų visame pasaulyje, iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė, net arabų šalyse. Bet netrukus užtvanka griuvo. Kašmyre ir Islamabade kilo mirtinos riaušės; Boltone, Bradforde, Londone ir Oldame – eitynės ir knygų deginimas; Niujorke grasinta susprogdinti knygos leidėjus „Viking Penguin“.

Teherane pasiligojęs ajatola Khomeini išgyveno krizę. Po aštuonerių metų karo su Iraku, pareikalavusio šimtų tūkstančių aukų, jis buvo priverstas, kaip pats sakė, gerti iš „užnuodytos taurės“ ir sutikti su Saddamo Husseino paliaubomis. Revoliucinio režimo populiarumas buvo smarkiai smukęs. Khomeini sūnus pripažino, kad jo tėvas „Šėtoniškų eilių“ niekada net neskaitė, tačiau jį supantys mulos čia įžvelgė progą vėl įtvirtinti ajatolos autoritetą tėvynėje ir net svetur, ne tik tarp šiitų. Khomeini paskelbė fatvą, raginančią nubausti Rushdie mirtimi. Kaip knygoje „Nuo fatvos iki džihado“ rašo Kenanas Malikas, šis įsakas „buvo silpnumo, o ne stiprybės ženklas“, labiau susijęs su politika nei su teologija.

Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.

[...]

Kitą dešimtmetį Rushdie gyveno slapstydamasis, saugomas Londono policijos Specialiosios parengties skyriaus pareigūnų. Antraštės laikraščiuose ir grasinimai nesiliovė. Vieni žmonės elgėsi prideramai, kiti – gėdingai. Buvo labai ištikimų draugų – Billas Bufordas, Martinas Amisas, Jamesas Fentonas, Ianas McEwanas, Nigella Lawson, Christopheris Hitchensas ir daug kitų, – bet būta ir tokių, kurie fatvą laikė problema, kurią Rushdie užsitraukė pats. Princas Čarlzas aiškiai išreiškė savo pasibjaurėjimą per vieną vakarienę, kurioje dalyvavo Amisas: esą ko gi daugiau tikėtis, kai įžeidi giliausius žmonių įsitikinimus? Johnas le Carré nurodė Rushdie išimti šią knygą, „iki ateis ramesni laikai“. Roaldas Dahlis išvadino jį „pavojingu oportunistu“, kuris „puikiai žinojo, ką daro, ir negali teisintis kitaip“. Dainininkas, dainų autorius Cat Stevens, sukūręs hitą „Peace Train“ ir atsivertęs į islamą, dėstė: „Korane aiškiai pasakyta: tas, kas šmeižė Pranašą, turi mirti.“ Germaine Greer, Georgeʼas Steineris, Auberonas Waugh – visi jie išreiškė nepritarimą Rushdie. Kaip ir Britanijos užsienio reikalų ministras Jimmy Carteris bei Kenterberio arkivyskupas.

Tarp jo peikėjų įsitvirtino Rushdie kaip žmogaus, beširdiškai nepaisančio musulmonų jausmų ir, svarbiausia, nedėkingo už brangią apsaugą, kurią jam teikia vyriausybė, įvaizdis. Istorikas Hugh Trevoras-Roperis mestelėjo: „Neišspausčiau nė ašaros, jei kokie Britanijos musulmonai, pasipiktinę jo elgesiu, patykotų jo tamsiame skersgatvyje ir pabandytų jį pataisyti. Jeigu tatai paskatintų jį labiau valdyti savo plunksną, visuomenei tai išeitų į naudą, ir literatūra nenukentėtų.“

Baisiausia, kad dėl nežmoniško Khomeini įsako išties daug kas nukentėjo. Vienas po kito [1991 metais] buvo subadyti Hitoshi Igarashi ir Ettorė Capriolo, „Šėtoniškų eilių“ vertėjai į japonų ir italų kalbas, pirmasis – mirtinai; knygos norvegų kalba leidėjas Williamas Nygaardas [1993 metais] buvo pašautas trim šūviais, bet, laimė, liko gyvas. Nuo Londono iki Berklio buvo padeginėjami knygynai. Tuo tarpu Švedijos akademija, mokslo organizacija Stokholme, kasmet skirianti Nobelio literatūros premiją, atsisakė išreikšti palaikymą Rushdie. Ši tyla tęsėsi dešimtmečius*.

Rushdie bėdos tuo nesibaigė. Jo santuoka su rašytoja Marianne Wiggins žlugo. Jį kamavo nerimas dėl mažamečio sūnaus [iš pirmosios santuokos] Zafaro saugumo. Iš pradžių jis kalbėjo bravūriškai: „Atvirai šnekant, norėčiau būti parašęs dar kritiškesnę knygą“, – pareiškė jis žurnalistui tą dieną, kai buvo paskelbta fatva, tačiau, kaip pats rašė, gyveno „nesibaigiančiame košmare“. „Šėtoniškose eilėse“ užjaučiamai kalbama apie dalį, tenkančią su šaknimis išrautiems žmonėms, – tiems patiems jaunuoliams, kuriuos vakarinių žinių laidoje dabar jis matė deginančius jo atvaizdą. Jo priešininkai nebuvo tik įžeisti; jie reikalavo teisės nebūti įžeistiems. „Šis paradoksas yra mano gyvenimo istorijos dedamoji“, – prisipažino jis man.

Tai dedamoji ir dar didesnio paradokso. „Šėtoniškos eilės“ buvo išleistos tuo metu, kai laisvė išgyveno pakilimą: 1989 metų pabaigoje griuvo Berlyno siena; akyse byrėjo komunistų partijos autoritetas Sovietų Sąjungoje. Tačiau Rushdie byla pranašavo kitas istorines tendencijas: kovas dėl daugiakultūriškumo ir žodžio laisvės ribų; radikaliojo islamo kilimą ir atsaką į jį.

Kai kuriems jauniems rašytojams šis kūrinys tapo tikru kūrybiškumo stimulu. Dramaturgas ir romanistas Ayadas Akhtaras, Amerikos PEN centro prezidentas [2020–2023 metais], užaugo Milvokio musulmonų bendruomenėje. Jis pasakojo man prisimenantis, kaip jo draugai ir artimieji buvę giliai įžeisti „Šėtoniškų eilių“; drauge jos pakeitė jo gyvenimą. „Aš negalėjau patikėti tuo, ką skaitau, – tiek dėl jų grožio, tiek dėl to, kad, būdamas tikintis musulmonas, grūmiausi su šoku, sukeltu nepaprastos romano nepagarbos, – sakė jis. – Perskaitęs šią knygą, aš jau buvau kitas žmogus. Patirtis, manau, panaši į jauno tikinčio 3-iojo dešimtmečio airių kataliko, susidūrusio su „Menininko jaunų dienų portretu“.“

Vis dėlto 1989-ųjų pabaigos neramumų metu knygą juodino žmonės, žiūrintys į ją tik per karikatūros ir užgaulės prizmę. Romanistas, ryžęsis rašyti apie sudėtingą Londone gyvenančių žmonių iš Pietų Azijos padėtį, dabar šio miesto ir viso pasaulio mečetėse buvo vadinamas išdavikišku blogio įsikūnijimu. Trokšdamas nuraminti aistras Rushdie susitiko su vietos musulmonų vadovų grupe ir pasirašė deklaraciją, patvirtinančią jo tikėjimą islamu. Jo samprotavimu, iš dalies tai buvusi tiesa: nors netikėjo antgamtinėmis jėgomis ar ortodoksinėmis dogmomis, jis gerbė islamo kultūrą ir civilizaciją. Dabar jis paliudijo, kad nesutinka nė su vienu savo romano personažų teiginiu, šmeižiančiu islamą ar pranašą Mahometą, ir pažadėjo sustabdyti knygų minkštais viršeliais leidybą, „kol egzistuosiąs įžeidimo eskalavimo pavojus“.

Tuo metu ajatola Khomeini jau buvo miręs, tačiau jo įpėdinis ajatola Ali Khamenei liko nepajudinamas. Jis pareiškė, kad fatva toliau galiosianti, net jei Rushdie „atgailaus ir taps pačiu pamaldžiausiu savo laikų žmogum“. Vienas Teherano laikraštis patarė Rushdie „ruoštis mirčiai“.

Rašytojas jautėsi pažemintas. Jis nusprendė, kad bandymas suminkštinti įsigeidusiuosius jo galvos buvo klaida. Daugiau jis jos nebekartos. [...]

Nuo 1989 metų Rushdie turėjo atsiriboti ne tik nuo grasinimų susidoroti, bet ir nuo nuolatinio jo asmenybės narstymo spaudoje ir kitur. „Vienu metu buvo sukurptas toks mano „aš“, kad atrodyčiau blogas žmogus, – pasakojo jis. – „Bjaurus“, „pasipūtęs“, „pasibaisėtinas rašeiva“, „jei ne tie išpuoliai, niekas jo neskaitytų“. Ir t. t., ir pan. Aš turėjau kovoti su tuo netikru savimi. Mama kartodavo, kad su negandomis ji kovoja jas pamiršdama. Ji sakydavo: „Yra žmonių, kurie turi gerą atmintį. Aš turiu pamirštį.“

Rushdie atrodė, kad šis įvykis įvairiopai gali sužlugdyti jį kaip menininką. Jis galėjo visiškai atsitraukti nuo rašymo. Galėjo pradėti rašyti „keršto“ knygas, kurios paverstų jį aplinkybių vergu. Arba „baimės“ knygas – romanus, „besibaidančius tam tikrų dalykų, nes jaudiniesi, kaip į juos sureaguos žmonės“. Rushdie nenorėjo, kad fatva taptų lemiamu įvykiu jo literatūrinėje karjeroje: „Jei koks atvykėlis iš kitos planetos, niekados negirdėjęs apie tai, kas man nutiko, tiesiog imtų ir chronologiškai perskaitytų iš lentynos mano knygas, nemanau, kad pamanytų: „1989-aisiais šiam rašytojui nutiko kažkas baisaus.“ Knygos eina toliau savo keliu. Ir tai tikrai daryta valingai.“

Kai kurie Rushdie aplinkos (ir ne tik) žmonės yra įsitikinę, kad per kelis kitus dešimtmečius savicenzūra ir baimė įžeisti tapo pernelyg įprasta praktika. Jo bičiulis Hanifas Kureishi [2009 metais] yra pareiškęs: „Šiandien niekas neturėtų drąsos parašyti „Šėtoniškų eilių“, ką jau kalbėti apie jų publikavimą.“

[...]

Rugpjūčio 11-osios naktį dvidešimt ketverių metų vyras vardu Hadi Mataras nakvojo po atviru dangumi Šatokvos mokymo centro teritorijoje. Jo tėvai, Hassanas Mataras ir Silvana Fardos, kilę iš Jarūno gyvenvietės Libano pietuose, netoli nuo Izraelio sienos, imigravo į Kaliforniją, kur gimė Hadi. 2004 metais jie išsiskyrė. Hassanas Mataras grįžo į Libaną; Silvana Fardos su sūnumi ir dukromis dvynėmis galiausiai atsidūrė Naujajame Džersyje. Pastaraisiais metais šeima gyveno dviaukščiame name Fervju priemiestyje, kitoje Hudzono upės pusėje nuo Manhatano.

2018 metais Mataras nuvyko į Libaną aplankyti tėvo. Kelionė, bent jau pradžioje, nenusisekė. „Vos nuvažiavęs jis man paskambino, norėjo grįžti, – žurnalistui pasakojo Fardos. – Ten jis praleido apie keturias savaites, bet kelionė dėl tėvo nesusiklostė, jis jautėsi labai vienišas.“

Pargrįžęs į Naująjį Džersį Mataras pasidarė dar dievotesnis musulmonas. Be to, uždaras ir atsiskyręs; ėmė priekaištauti motinai, kad tinkamai religiškai neauklėjo. „Tikėjausi, kad parvažiuos motyvuotas, baigs mokyklą ir aukštąją, gaus darbą“, – sakė Fardos. Tačiau, anot jos, Mataras užsidarė rūsyje, kur kiauras naktis skaitydavo ir žaisdavo vaizdo žaidimus, o dienomis miegodavo. Kurį laiką dirbo nukainotų prekių centre netoli namų, bet po kelių mėnesių išėjo iš darbo. Būdavo, kad savaitėmis motinai ir seserims nepratardavo nė žodžio.

Retkarčiais Mataras iškeldavo koją iš namų. Užsirašęs į bokso klubą už poros mylių lankė vakarines treniruotes: šokdynė, mažoji ir didžioji bokso kriaušės, sparingas. Įgūdžiais niekam nedarė įspūdžio. Savininkas, ugniagesys Desmondas Boyleʼas, didžiuojasi tuo, kad sugeba padėti atsiverti savo klubo lankytojams. Su Mataru jam nesisekė. „Apie jį galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvieną kartą jį pamačius atrodydavo, jog tai blogiausia diena jo gyvenime, – pasakojo man Boyleʼas. – Visada atrodė taip, tarsi ką tik būtų nugaišęs jo šuo, kiekvieną dieną veide liūdesys ir baimė. Po kurio laiko pamėginau užmegzti su juo ryšį, bet jis tik išspausdavo žodį kitą pašnibždomis.“ Nuo visų lankytojų laikėsi atokiai. Boyleʼo žodžiais, Mataras buvo „vienišo vilko įsikūnijimas“. Rugpjūčio pradžioje Mataras atsiuntė sporto klubui elektroninį laišką, pranešdamas, kad atsisako narystės. Šalia jo vardo buvo dabartinio Irano aukščiausiojo vadovo nuotrauka.

Apie artėjantį Rushdie renginį Šotakvos edukacijos centre Mataras sužinojo iš tviterio. Rugpjūčio 11 dieną autobusu nuvyko į Bafalą, o iš ten išsikviestu taksi nuvažiavo į renginio vietą. Nusipirkęs bilietą į Rushdie pasirodymą stūmė laiką. „Aš ten ilgokai tryniausi, – sakė jis trumpame interviu „New York Post“ dienraščiui. – Nieko ypatingo neveikiau, vaikščiojau, ir tiek.“

Zadie Smith romane „Balti dantys“ radikalizuotas jaunuolis vardu Milatas prisijungia prie vienos islamistų grupuotės ir kartu su keliais bendraminčiais važiuoja traukiniu į demonstraciją prieš įžeidžiantį romaną ir jo autorių: „– Tu jį skaitei? – paklausė Ranilis, švilpiant pro Finsberio parką. // Visi nutilo. // – Tiksliai jo tai aš neskaičiau… – atsakė Milatas. – Bet juk aš viską žinau apie tą mėšlą, ką? // Dar tiksliau tariant, Milatas jo neskaitė.“ Mataras irgi. Jis buvo permetęs akimis vos porą „Šėtoniškų eilių“ puslapių, bet matė Rushdie vaizdo įrašų „YouTube“ kanale. „Aš jo labai nemėgstu, – sakė jis „New York Post“. – Jis yra tas, kuris užsipuolė islamą, užsipuolė jų įsitikinimus, jų įsitikinimų sistemas.“ Autorių jis pavadino „suktu“.

Rushdie buvo pratęs prie tokių renginių kaip Šatokvoje. Buvo dalyvavęs nesuskaitomoje daugybėje skaitymų, diskusijų ir paskaitų, netgi mėgavosi jais. Jo partneris scenoje Henry Reeseʼas – ne. Norėdamas nuraminti nervus Reeseʼas giliai kvėpuodamas žvalgėsi į žiūrovus. Tie draugiški, laukimo kupini veidai veikė raminamai. O tada – skubių žingsnių tapsenimas, šnopavimas ir šniokštavimas nuo įstangų. Reeseʼas atsisuko į triukšmo šaltinį – į Rushdie. Juodai apsitaisęs vyras puolė rašytoją. Iš pradžių, pasakojo Reeseʼas, „pamaniau, jog tai pokštas, kažkoks prasto skonio imituotas užpuolimas, kažkas panašaus į Willo Smitho antausį“. Paskui jis išvydo kraują ant Rushdie kaklo, kraujo lašus ant scenos reklaminio skydo su Šatokvos emblema. „Tapo aišku, kad jis turi peilį, nors iš pradžių atrodė, kad muša tiesiog ranka. Mirksnį sustingau. Paskui puoliau tą vyrą. Instinktyviai. Pribėgau, pargrioviau ir sugriebiau už kojų.“ Mataras Salmanui Rushdie buvo smogęs keliolika kartų. Dabar jis metėsi ant Reeseʼo ir peiliu perrėžė jam kaktą viršum akies.

[...]

Nežinoma, ar Mataras veikė kieno nors nurodymu ar apmokytas, tačiau Irano valstybinė žiniasklaida ne kartą išreiškė pritarimą jo pasikėsinimui nužudyti Rushdie. Dar praėjusį mėnesį Islamo revoliucinės gvardijos vadas Hosseinas Salami pareiškė, kad Mataras pasielgė „drąsiai“, ir įspėjo, kad 2015 metais musulmonų ekstremistų užpulto prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojai turėtų pamąstyti apie Rushdie „likimą“, jei ir toliau tyčiosis iš ajatolos Khamenei.

[...]

newyorker.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.

Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?

Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.

Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.

Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.

Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.

Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?

Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.

O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.

eurolitnetwork.com

Vertė A. P.

Nuo 1981 m. Italijoje gyvenančio ir besidarbuojančio anglų rašytojo, vertėjo, kritiko Timo Parkso (g. 1954) esė A vocation to read: Hidden gems on overflowing bookshelves publikuota dienraščio „The Times“ dvisavaitiniame kultūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 2025 m. balandžio 11 d.

Kodėl taip sunku išmesti knygas? Mano lentynos be tvarkos prigrūstos – tiek, kad, prireikus susirasti citatą straipsniui, man greičiau ir, jeigu laikas – pinigai, pigiau reikiamą knygą nusipirkti ir parsisiųsti į elektroninę skaityklę, nei ieškoti jos savo lentynose.

Kodėl taip nutiko? Prieš dešimt metų po skyrybų ir kelių laikino prieglobsčio vietų aš persikrausčiau į Milaną. Mano knygos gulėjo sudėtos dulkėtose dėžėse, ištraukiamos iš jų kada ne kada. Nauja mano gyvenimo draugė atsivežė savo knygas. Paskui aš išėjau iš darbo universitete ir namo parsivežiau knygas, kurios buvo susikaupusios mano kabinete. Atėjo laikas įvesti tvarką. Bet tai bus įmanoma tik po atrankos.

Kokie trys tūkstančiai knygų. Bent dešimtadalis jų turės iškeliauti. Anksčiau kiekvienąsyk, kai bandydavau išmesti knygas, perskaitydavau puslapį kitą, dvejodavau: „Hm, gal ne tokia jau ir prasta“ arba „Gal senatvėje ir atrasiu jai kokią laisvą dieną“. Šie svyravimai, manau, slėpė įsišaknijusią pagarbą pačioms knygoms, pačiai idėjai knygos kaip žinių šaltinio, saviugdos priemonės, šiaip ar taip, „tinkamo“ laiko praleidimo būdo – tam, ką mano tėvai evangelikai visada skatino ir pritarė.

Bet metai bėga. Aš jau pasenau, o tų laisvų dienų nematyti nė ženklo. O knygų padaugėjo. Pagarbos joms mažiau. Fizinis objektas nyksta. Popierius gelsta. Vis patogiau jaučiuosi naudodamasis elektroniniais tekstais, kurie nekaupia dulkių ir kuriuos gali susirasti per kelias sekundes. Trumpai tariant, atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Savo gyvenimą aš atidaviau knygoms: skaitymui, rašymui, mokymui, vertimui, recenzavimui. Dabar jos visos čia, sukrautos nuo grindų iki lubų, gožia mano erdvę. Ir, toli gražu nesukurdamos kultūros iliuzijos, atrodo, lyg tyčiotųsi iš manęs.

Su gyvenimo drauge minėto uždavinio imamės kartu. Planas paprastas: tai, ko, mūsų manymu, neskaitysime, turi dingti. Ir jokio gilinimosi į tekstą. Anotacijos permetimo akimis turi pakakti. Mano akys slenka nuo lentynos prie lentynos. Ne be pastangų ištraukiu vieną knygą, kitą. Netrukus grindis nukloja išbrokuotos knygos. Atmintyje iškyla vienos literatūrinės premijos pirmininkas, daręs kažką panašaus per pirmąjį mūsų vertinimo komisijos posėdį: pasitelkus į pagalbą puikiąsias anotacijas per mažiau nei valandą šimtas knygų buvo sumažinta iki penkiasdešimties.

Tačiau Eleonora spyriojasi. Ar neišmetame vertingų dalykų? Tas knygas, jos manymu, turėtume nunešti į sendaikčių krautuvę. Arba biblioteką. Prieštarauju. „Kad gyvenime neišvengsi švaistymo, – cituoju, – su tuo mano motina niekada nebūtų sutikusi.“ Italo Calvino, „Kelias į San Džovanį“. Šiuos žodžius prisimenu, nes pats juos išverčiau. „Kai kurie daiktai, – laikausi savo, – tiesiog nueina perniek. Kas dieną perdirbama milijonai knygų. Tarp jų – ir mano.“

Kaip tik šią jautrią akimirką, peržiūrinėjant tarp darbo stalo ir sofos-lovos įspraustų knygų krūvelę, pasirodo mažytė Biblija odiniais viršeliais. Glotnaus, balto matinio popieriaus lapų kraštai paauksuoti. Tiksliau, buvo. Mena auksą. Pažįstamas švelnus sklaidomų lapų šiugždesys, kitoks nei įprasto popieriaus. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir panyru į Nehemijo knygos tekstą. Ūmai senasis bažnyčios klauptų ir sutanų kvapas. „1955 m. vasario 13 d. – Rašysenos neatpažįstu. – Timothy Parksui – nuo krikšto tėvo.“ Tai Biblija, kurią mamos akivaizdoje skaitydavau prieš miegą, Biblija, kurią nešdavausi į maldos susirinkimus ir vakarines pamaldas. Krikšto dovana. Nors kas krikštatėvis, nepamenu. Be abejo, jau miręs. Po data jis užrašęs: „2 Timotiejui 3, 14–15.“ Su nepaaiškinamu užsidegimu įninku versti plonytėlius lapus. Apaštalų darbai, korintiečiams, galatams – turiu paseilėti pirštus – efeziečiams, filipiečiams, tesalonikiečiams. Kadaise eiliškumą mokėjau atmintinai. Pirmasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui. Paulius buvo šventasis, kuriuo mano tėvas žavėjosi labiausiai. Nepavadino manęs Paulium, sakė, baimindamasis, kad toks vardas slėgs savo didingumu. Timotiejus buvo Pauliaus mokinys. Antrasis laiškas, trečias skyrius, 14–15 eilutės: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ [vert. Č. Kavaliauskas].

Žodis, kuris gelbsti! Pasilenkusį prie atmestų knygų mane perveria suvokimas, kad būtent nuo čia visa kas prasidėjo, nuo protestantiško tikėjimo, kad skaitymas yra dieviškas, kad per jį pateksi į dangų. Kokia nuostabi, pašėlusi idėja. Mano krikštatėvis atlieka savo pareigą iš ano pasaulio. Tekstas išspausdintas dviem stulpeliais su nuorodomis per vidurį. Plg. Psalmynas 119, 99. „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai ­– mano užsiėmimas“ [vert. A. Rubšys]. Vienur kitur lapai suklijuoti lipniąja juostele; pamenu, kaip lengvai šis popierius plyšdavo. Čia ir kritiko įpročio pasibraukti pradžia. Juodu šratinuku. Evangelija pagal Joną 19, 30: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ [vert. Č. K.].

the-tls.com

Vertė A. P.

Šis ukrainiečių poeto, rašytojo, vertėjo, kritiko Vasylio Machno (g. 1964) tekstas (Народжений з мови) publikuotas internetinėje politikai ir kultūrai skirtoje svetainėje „Zbruč“.

Nė vienas kitas poetas taip neįtraukia į graikų mitologijos ratą kaip Kavafis. „Žinoma, – pasakysite, – ogi jis graikas, ir kas, jei ne graikas gali maudytis savo mitologijoje?“ Žvelgdami supaprastintai, galime praleisti vieną svarbų Kavafio estetikos bruožą – jo atkaklų įvairių mitologinių siužetų ir personažų pajungimą vieninteliam tikslui: viską pakloti ant poezijos tobulumo altoriaus. Tačiau reikalas tas, kad tobulumas nenukrenta iš dangaus. Poetas susiduria su nelengvu uždaviniu – susitarti su kalba. Nesusipratimą lemia poezijos trūkumas eilutėse, kurios vizualiai priklauso eiliuotai formai. Supratimas – tai savo sistemos, kuri visiems žinomus žodžius gena eilučių nėriniais, suteikdama jiems elektrinės įtampos, sukūrimas. Būtent dėl šio triukšmo ir spragsėjimo, kaip elektros laiduose, poetai visą gyvenimą įsiklauso į kalbos tonus. Kas kaip.

Manau, Kavafis pasirinko mitą, kad šis atlydėtų į universalizmą. Taigi, kas gi yra graikiškumas, t. y. helenizmas? Mitas ar mito gimimas? Nejau helenistinis pasaulis jau senovėje neperplaukė jūrų ir vandenynų, kad geografiniu požiūriu būtų paženklintas – bent jau dabartinės Ukrainos pietuose ar Afrikos šiaurėje? Graikiškoje dimensijoje keistai derėjo antikinė mitologija ir mitologizuota istorija su krikščioniškąja pasaulėžiūra ir knygine tradicija. Ar Homeras „Odisėjoje“ neišpuoselėjo universalios ne tik graiko keliautojo, bet ir keliaujančios kultūros modelio? Ši idėja paversti kelionę pasaulio atradimo ir gyvenimo simboliu mums bus dar labiau priimtina, kai atrandame Kavafį kaip keliautoją, nors ir ne savo noru. Kilęs iš turtingų prekybininkų šeimos, gyvenusios graikų kolonijoje Aleksandrijoje. Graikų gyvenvietės Viduržemio jūros regione nebuvo jokia retenybė. Galiausiai Šiaurės Afrikos pakraštyje, mieste su marga etnine, religine ir kalbine amalgama, atsiras naujosios graikų kalbos poetas, paveiksiantis žemyninę kultūrinę sąmonę ir priminsiantis savo tėvynainiams, kad poetai gimsta iš kalbos, o ne geografijos.

Kavafio šeimos šaknys siekė du žemynus: Afriką, nes jo tėvas buvo iš Aleksandrijos, ir Aziją, nes motinos graikiška šeima buvo kilusi iš Stambulo. Į poeto biografiją įsiterps ir Anglija, kai po tėvo mirties ir Chariklijos, motinos, bankroto leisis su vaikais į Liverpulį, o ilgainiui šeima persikels į Londoną. Anglų kalba jaunuoliui taps kone gimtąja. Supratimas apie skirtumą tarp tuometinės Aleksandrijos ir Liverpulio nepadės mums suprasti toponiminės įtakos jaunajam Kavafiui. O ji, žinoma, turės įtakos. Manau, kad kalba bus esmingesnė konstanta. O čia slypi dvejopa problema: naujoji graikų kalba su anglų kalba ir naujoji graikų kalba kaip šnekamoji ir literatūrinė. Taip, Kavafio laikais kalbinė naujosios graikų kalbos takoskyra literatūrai vis dar buvo svarbus aspektas. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo Kavafio sprendimas pasirinkti naująją graikų kalbą savo kūrybos kalba. Tačiau jis įterpdavo ir šnekamosios kalbos elementų. Žinoma, esama jo angliškai parašytų eilėraščių, bet nederėtų jo laikyti anglų poetu. Galima aptarti ir Kavafio „pralaimėjimus“.

Pirmasis – jis, aleksandrietis, rizikavo būti ekskomunikuotas iš metropolijos, kuri visada šventai saugojo savo savarankiškumą ir pasipūtėlišką pranašumą. Perfrazuodami žinomą posakį, galime pasakyti: ko gero buvo galima tikėtis iš Aleksandrijos? Antrasis – jo homoseksualumas, kitaip tariant, anuomet garbingos graikų krikščioniškos šeimos palikuonis turėjo slėpti savo orientaciją ir leisti jai laisvai reikštis tik eilėraščiuose, prisidengdamas antikiniu žavėjimusi kūnu ir pan. Dar vienas iš pirmo žvilgsnio neigiamas Kavafio veiksnys yra jo nugrimzdimas į mitą, t. y. beveik visiškas šiuolaikiškumo, kaip jį supranta tam tikri kritikai ir skaitytojai, ignoravimas. Šiuolaikiškumas literatūroje – tai, kas tampa rašytojo aprašymo ir apmąstymų objektu, o poezijoje – tai ir smulkių, neretai nutolusių objektų, simbolių, detalių surinkimas po vienu stogu, ir visa tai dėl tam tikrų prasmių. Taigi, šiuolaikiškumas pagal Kavafį – daugialypė ir universali sąvoka. Tik pavieniuose eilėraščiuose aptinkame miesto kavinių, uosto darbininkų ir pan. nuotrupų. Poeto žvilgsnis tarsi ėjo kiaurai per Aleksandrijos gatveles ir jų gyventojus su šių kasdieniais rūpesčiais ir socialine migla ir gilinosi į tolimus mitologijos verpetus. Ten Kavafis rasdavo šiuolaikiškiausią, jei galima taip pasakyti, šiuolaikiškumą. Iš ten jis sėmėsi siužetų ir personažų. Jo poetika, galima teigti, buvo iš esmės knyginė, t. y. kilusi iš poetinio pagrindo, sukurto dar gerokai prieš jį. Mat mitas, savo ruožtu, – tik patikslinu, – taip pat yra poezija. Kavafis gimė tada, kai Vakarų literatūrinėje estetikoje dar vyravo realizmas, tačiau jo epocha buvo nulemta. Giorgos Seferis straipsnyje apie Kavafį ir Eliotą nurodo dar vieną aplinkybę, susijusią su naująja graikų literatūra, – jos keistą atsiskyrimą nuo pagrindinių modernistinių krypčių, kurios kūrėsi to meto Europoje. Vaizdžiai tariant, pati kalba pavertė graikų poeziją „tvirtovės siena“, nes tik nedaugelis užsieniečių ją mokėjo. Komunikacija vyko tik viena kryptimi. Čia slypi dar vienas paradoksas – būtent anglų kalba atvers Kavafiui (tiesa, po jo mirties) duris į pasaulio poezijos salonus. Pasirinkęs naująją graikų kalbą savo kūrybai, Kavafis tarsi sąmoningai atsiskiria ne tik savo gyvenamąja vieta, bet ir kalba. Vieta, kalba ir seksualinė orientacija – trys Kavafio savitumo, marginalumo komponentai, ir būtent tai, kad ir kaip būtų keista, sudarė sąlygas jo kelionei į save.

Wystanas H. Audenas, kurio 1960-ųjų pratarmėje anglakalbiams skaitytojams vėl buvo pristatytas Kavafis, pateikdamas sau būdingas mintis apie poezijos neišverčiamumą, apie rimus ir įvairias technines eilėraščio ypatybes, paliečia problemą: kaip iš galybės variantų, kuriuos siūlo vertėjai, išsiskiriantys savo stiliumi ir vertimo maniera, savo žodynu, išgauti tikrąjį Kavafio poetinį prieskonį. Audenas, kaip ir mes, – tai yra visi nekalbantieji graikiškai, – atsiduria neaiškioje situacijoje, mat pasikliauja vien vertėjo talentu ir intuicija.

Kaip skaityti Kavafį? Šis klausimas visada iškyla bet kuriam skaitytojui: patyrusiam ar neofitui. Vieni iškart gali prikišti: kaip drįstate vadinti poezija šias aprašomąsias refleksijas be metaforų ir palyginimų? Kiti prieštaraus, kad būtent šis „antipoetiškumas“ ir yra ypatingas poetinio stiliaus patrauklumas. Vieni Kavafio eilėraščiuose aptiks žinomų mitų ir senovės istorijų atpasakojimus, paįvairintus veikėjų ir vietovių vardais, ir neigs jų poetiškumą, o štai kiti tokiame perteikime įžvelgs naują ir aukštesnį poetinės kalbos lygį, jos gebėjimą paversti tai, kas nusistovėję, kažkuo neįprastu.

Kodėl Kavafis? Ar galėtų žmonija apsieiti be 154 poeto eilėraščių, parašytų mažame Aleksandrijos bute ar viešnamių klientų kambariuose? Šiame pasaulyje viskas įmanoma. Bet poezijoje nebuvo nieko panašaus į Kavafį. Jis – vienišius, kuris sugebėjo tapti būtent tokiu poetu. Jam nebūdingas patosas, bet nėra ir ypatingo moralizavimo; jo eilėraščiuose nerasite patriotizmo, tačiau sykiu helenizmas kaip idėja skamba kiekvienoje eilutėje; jis apdainuoja kūniškumą, tačiau tai nėra meilės lyrika mums įprasta prasme. Galų gale jo rašymo tikslumas yra stebėtinai racionalus.

Kam skirtas Kavafis? Visų pirma, Kavafis skirtas sau pačiam. Jis gimė iš kalbos, kuria nusprendė rašyti, ir sukūrė ją iš naujo savo eilėraščiais. Jis siekė pripažinimo, kurio per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Ar jis buvo nusivylęs? Ko gero, taip. Ar jis tikėjo ateitimi? Tikiuosi, kad taip. Ar savo amžininkams jis buvo poetas? Atrodo, kad ne. Pasakojama, kad net jo sesuo draudė savo dukrai skaityti dėdės eilėraščius. Dabar, kai be „Barbarų belaukiant“ ar „Itakės“ neįmanoma įsivaizduoti pasaulinės poezijos horizonto, poeto kūryba yra skirta visiems. Bet visiems – tai blogos, galima sakyti, primityvios ar grafomaniškos poezijos požymis. Kažkodėl su poezijos kalba taip yra. Ji skirta visiems. Visiems pašvęstiesiems.

Svarbiausia – tardami žodį „Kavafis“ mes priartėjame prie sunkių klausimų vartų, kurių neatrakinsime be tinkamų raktų. O vienas jų – supratimas, kad poetą gimdo kalba, o poetas gimdo kalbą. Toks tat paradoksas, vaikeliai.

2025.XII.20

zbruc.eu

Vertė Donata Rinkevičienė

Daisy Dunn – jaunosios kartos anglų rašytoja, vertėja, klasikinės filologijos daktarė, antikinės kultūros populiarintoja spaudoje, radijuje , televizijoje ir kt. Be kitų knygų, parašė romėnų poeto Katulo, taip pat romėnų rašytojų, valstybės veikėjų Plinijaus Vyresniojo ir Jaunesniojo biografijas („Katulo lovatiesė“ (Catullus’ Bedspread, 2016), „Vezuvijaus šešėlyje“ (In the Shadow of Vesuvius, 2019), į anglų kalbą išvertė Katulo poezijos rinktinę, sudarė ir išvertė senovės graikų ir romėnų pasakojimų antologiją.

Šiuo tekstu, publikuotu 2024 m. birželį, pristatė savo naujausią knygą „Trūkstama gija: antikinio pasaulio moterų istorija“ (The Missing Thread: A Women‘s History of the Ancient World, 2024).

Helenistinio laikotarpio vaza, vaizduojanti moterį, barstančią sėklas ant falų vaisingumo ritualo metu. Britų muziejaus archyvo nuotrauka

Pasak Semonido Amorgiečio, VII a. pr. Kr. senovės graikų poeto, esti dešimt pagrindinių moterų tipų. Yra moterų, kurios kaip kiaulės, nes mieliau punta, nei tvarkosi; moterų, savo pastabumu prilygstančių lapėms; moterų-asilių, nes pasileidusios; moterų-šunų, pasižyminčių neklusnumu. Esama siautulingų jūrmoterių, godžių žemės moterų, vagilių moterų-žebenkščių, tingių arkliamoterių, nepatrauklių beždžionmoterių ir – vienintelis teigiamas tipas – darbščių moterų-bičių.

Iš visų šio moterų sąrašo, alsuojančio tuolaikine mizoginija, vadinamosios pasileidėlės moterys-asilės bene slėpiningiausios.

Istoriniuose antikinio pasaulio pasakojimuose dažnai atsiskleidžia uždaras moterų gyvenimo pobūdis. Graikijoje moterys viešumoje paprastai pasirodydavo prisidengusios šydu, o Romoje turėjo „globėjus“ (įprastai tėvą arba vyrą), prižiūrinčius jų veiklą ir nuosavybės tvarkymą. Ar geidulingos moters konceptas buvo grynai vyriška fantazija? O gal senovės pasaulio moterys seksu domėjosi labiau, nei visuotinai įsivaizduojama?

Kaip patyriau, rengdama naujausią savo knygą „Trūkstama gija“, pirmąją antikinio pasaulio istoriją iš moterų perspektyvos, turime kaip reikiant pasikapstyti, norėdami atskleisti, ką moterys iš tiesų manė apie seksą.

Didžioji dalis išlikusių šaltinių parašyti vyrų, o jie buvo linkę vienaip ar kitaip perdėti seksualinius moterų įpročius. Vieni taip aukštino moters dorybes, kad toji išrodė kone šventa ir nežmogiška. Kiti, siekdami moteris apjuodinti, sąmoningai vaizdavo jas kaip seksualiai nepasotinamas. Jei šiuos aprašymus imtume už gryną pinigą, pirštųsi išvada, kad antikinio pasaulio moterys buvo arba visos skaisčios, arba pamišusios dėl sekso. Laimė, turime galimybę pažvelgti į širdis kai kurių antikos laikų moterų, jos atskleidžia daug gilesnį požiūrį į moterų seksualumą.

Susižavėjimo išpažinimai

Pažvelgę į anksčiau cituoto poeto laikotarpį aptinkame Sapfo, VII a. pr. Kr. kūrusią lyriką Graikijos Lesbo saloje. Stebėdama moterį, sėdinčią ir kalbančią su vyru, Sapfo dokumentavo šios patiriamus stiprius kūniškus pojūčius – širdies virpėjimą, kalbos užsikirtinėjimą, karštį venose, laikiną apakimą, spengimą ausyse, šaltą prakaitą, drebulį, išbalimą – visa tai, kas pažįstama kiekvienam, kada nors patyrusiam geismo antplūdį. Kitame eilėraštyje Sapfo aprašo, kaip dabina moterį gėlėmis, ir su ilgesiu mena, kaip minkštoje lovoje ji „numalšindavo aistrą“. Tai išpažinimai moters, kuri supranta neatremiamą susižavėjimo galią.

Nūdien Sapfo eilėraščiai tokie fragmentiški, kad juos sunku tiksliai perskaityti, bet viename papiruse mokslininkai aptiko nuorodą į „dirbtinį falą“, graikų kalba vadinamą olisboi. Graikijoje jie naudoti vaisingumo ritualuose, taip pat ir malonumui, ir kaip tokie kai kur pavaizduoti vazų piešiniuose. Vėliau Romoje faliniams objektams priskirdavo talismanams būdingų savybių. Moterims nebūtų buvę prasmės vengti simbolių, kurie, kaip tikėta, nešė sėkmę.

Senovės moterys toli gražu nesibaidė erotikos, kai kurios jos apsupty net palaidotos. Iki Romos iškilimo žemyninėje Italijos dalyje dominavo itin gabūs etruskai ir jie ją pripildė romantiškų scenų. Daugybė meno kūrinių ir antkapinių statulų vaizduoja kartu gulinčius vyrą ir moterį. Viena VIII a. pr. Kr. etruskė buvo palaidota su smilkaline, vaizduojančia vyrus ir moteris, liečiančius vieni kitų lytinius organus.

Kaip buvo suvokiama prostitucija

Tereikia apsilankyti senųjų laikų viešnamyje, pavyzdžiui, Pompėjoje, kad įsitikintum, jog seksas dažnai buvo atviras. Niūrių, į kameras panašių patalpėlių, kuriose sekso paslaugų teikėjos vertėsi savo amatu, sienos išmargintos grafičiais, ir daugumą jų parašė klientai vyrai, mėgę komentuoti minėtų moterų darbą.

Istoriniuose pasakojimuose ir kalbose apstu šių moterų vargų aprašymų. Atėnų politiko Apolodoro kaltinamojoje kalboje „Prieš [heterą] Niairą“ (IV a. pr. Kr.) pateikta itin pribloškiančių įžvalgų apie šių moterų gyvenimo nesaugumą. Bet kartais išgirstame ir su šiuo pasauliu susijusių moterų žodžius, ir jie mus nustebina.

III a. pr. Kr. dabartinės Italijos pietuose gyvenusi poetė Nosidė gyrė meno kūrinį ir tai, kad jį finansavo sekso darbuotoja. Nosidė apdainavo šlovingą Afroditės, sekso ir meilės deivės, statulą, kuri šventykloje buvo pastatyta už Poliarchės surinktus pinigus.

Poliarchė nebuvo vienintelė išimtis. Anksčiau gyvenusi hetera (kurtizanė, arba elitinė prostitutė) Doricha irgi panašiai panaudojo savo uždirbtus pinigus – įgijo viešuomenei skirtą daiktą, o konkrečiai – įspūdingus iešmus jaučiams kepti, kurie buvo eksponuojami Delfuose.

Šios moterys rinkosi ne seksą, o retą jo teikiamą galimybę būti atmenamoms po mirties. Didžioji dauguma jų pažinotų moterų buvo pasmerktos likti nežinomos.

Rašytojų vyrų įžvalgos

Kad ir turėdami išankstinių įsitikinimų, rašytojai vyrai gali pateikti pačių įdomiausių įžvalgų apie moteris ir seksą. Komedijų kūrėjas Aristofanas 411 m. pr. Kr. pastatė komediją „Lisistratė“: joje Atėnų moterys organizuoja sekso streiką, siekdamos įtikinti savo vyrus sutikti su taikos sąlygomis Peloponeso karui užbaigti. Tai buvo realus karinis konfliktas, tarp Atėnų ir Spartos bei atitinkamų jų sąjungininkų trukęs tris dešimtmečius.

Daugelis komedijos moterų anaiptol nėra patenkintos, kad turi atsisakyti malonumo. Komiško efekto labui jos spraudžiamos į moters-asilės stereotipo rėmus. Tačiau tam tikru metu veiksmas pakrypsta rimtesne linkme ir Aristofanas pateikia įtikinamesnį moterų požiūrį.

Pagrindinė veikėja Lisistratė, kuri ir organizuoja streiką, nusako, kokia iš tikrųjų moterų padėtis karo metu. Jos ne tik negali dalyvauti tautos susirinkimuose, kur aptariamas karas, bet ir nuolatos netenka artimųjų. Ir nors toks užsitęsęs konfliktas yra pragaras ištekėjusioms moterims, dar blogiau netekėjusiosioms, kurios netenka galimybės išeiti už vyro.

Lisistratė pabrėžia ir tai, kad iš karo pargrįžę vyrai, nors ir pražilę, vis tiek galės vesti, o štai daugelis merginų jau bus laikomos per senomis tekėti ir susilaukti vaikų. Šios eilutės taip tiksliai perteikia karo patirties skirtumą vyrų ir moterų atžvilgiu, kad norisi tikėti, jog jos atspindi tai, ką tuo metu moterys iš tikrųjų sakė.

Realių su seksu susijusių moterims būdingų baimių galima rasti ir graikų tragedijose. Sofoklio, kuris labiausiai žinomas dėl tragedijos „Oidipas karalius“, neišlikusioje dramoje „Terėjas“ veikėja moteris nusako, ką reiškia patapti žmona. „Ir tai, kas vieną naktį mus sujungia, – sako mitinė karalienė Proknė, – mes turim girti ir laikyt žavybe.“

Sutartos santuokos aukštuomenėje buvo gana įprastas dalykas. Pirmoji moters seksualinė patirtis, kaip apsako Proknė, galėjo kelti sąmyšį.

Antikos laikų sekso patarimai

Tokius dalykus moterys kartais patikėdavo papirusui. Graikų filosofė Teano, priklausiusi Pitagoro ratui (yra teigiančių, kad ji buvo jo žmona), jai priskiriamame laiške, skirtame draugei Euridikei, duoda nesenstantį patarimą. Moteris, rašo ji, atsidūrusi vyro guolyje, gėdą turinti nusimesti drauge su drabužiais. Pakilusi ir tuo, ir tuo vėl galėsianti apsisiausti.

Teano laiškas buvo kruopščiai išnagrinėtas ir gali būti neautentiškas. Vis dėlto jame beveik atkartojama tai, ką daugelis moterų bylojo viena kitai naujesniais laikais, ir antikos pasaulyje moterys, regis, taip pat laikėsi šio patarimo.

Kažkokiai graikų poetei Elefantei esą taip magėjo moterims dalinti seksualinio pobūdžio patarimus, kad šia tema net rašiusi knygeles. Nūdien jos kūrinių, deja, nelikę nė ženklo, bet juos mini tiek romėnų poetas Marcialis, tiek romėnų biografas bei archyvaras Svetonijus, teigdami, neva imperatorius Tiberijus (liūdnai pagarsėjęs savo seksualiniais potraukiais) turėjęs tų knygelių kopijų.

Kitos moterys, cituojamos kitų vyrų raštuose, linkusios save išreikšti meilės, o ne atviro sekso kalba, ir tuo jos skiriasi nuo amžininkų vyrų, įskaitant Marcialį ir Katulą.

Lesbijos slapyvardžiu vadinama Katulo meilužė jam sako: „Ką mylimajam moteris tą mirksnį sako, / Turėtų būti užrašyta vėjyje ir tekančiame vandeny.“ Į galvą ateina intymus pokalbis lovoje.

Sulpicija, viena iš nedaugelio romėnų poečių, kurių eilių išliko, aprašo savo kančią, leidžiant savo gimtadienį kaime, toli nuo mylimojo Kerinto, ir palengvėjimą, pagaliau vėl atsidūrus Romoje.

Šios moterys nejautė poreikio seksą su mylimaisiais aprašinėti su visomis smulkmenomis, idant atskleistų, ką iš tiesų apie tai mano. Šaltiniuose vyrai gali dominuoti, bet už nuleistos uždangos moterys, kaip gerai žinojo Afroditė, galėjo būti ne mažiau aistringos.

bbc.com

Vertė A. P.

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

Kalba – mano regėjimas

Mano rašymo įpročiai yra gana įvairūs. Kiekvienai knygai vis kitokie. Nors jie labai panašūs, tačiau niuansams apibūdinti prireiktų juvelyro svarstyklių. Įpročiai priklauso nuo mano pasiruošimo darbui. Kai knyga baigiamojoje fazėje, ją redaguoju, tada darbas būna labai įtemptas ir intensyvus. „Vendenės lotoso“ atveju buvo maždaug trys intensyvūs mėnesiai, po 14–16 valandų prie kompiuterio, 6 dienas per savaitę. (Apie ką kita čia būtų kalba, jeigu ne apie bendravimą su tekstu!) Ar žinote, kad intelektiniam darbui sunaudojama tiek pat energijos, kiek ir fiziniam? Ir kad intensyvaus rašymo metu aš prakaituoju? Ir širdis plaka sparčiau? Po tokių dienų jausdavausi, tarsi maratoną būčiau nubėgusi. Gal taip šiek tiek pateisinu savo egzistavimą – dirbau dėl paskirto bilieto, kad galėčiau sėdėti šiame traukinyje, kuris naktį važiuos galbūt į Lisaboną, o gal į Dresdeną arba Paryžių.

Nors mano rašymo įpročiai ir keitėsi, bet pora papratimų nesikeitė. Pirmiausia: kai rašau, fone visada skamba muzika. Visada. Būna išimčių, kai rašau tyloje.

Todėl per dešimt procentų aš susidedu iš muzikos ir puoselėjamos svajonės – vienądien pradėti rašyti operos libretą. Norėčiau pasimėgauti kurdama dar nebandytam roko žanrui. Naujus žanrus priimu kaip galimybę ir iššūkį. Kaip kietą riešutą, kurį reikia perkrimsti. Nauji žanrai įgalina kitaip mąstyti, vėl leidžia būti kūrybingai, leidžia eiti apgraibomis į visas puses link nežinomų ribų ir jas peržengti. Tai kūryba kalba, kalbos muzika.

Rašant kalbos dimensija man yra viena svarbiausių. Per kalbą aš regiu. Kalba – mano regėjimas. Jeigu aš kažką su atitinkamais žodžiais regiu, tada jų negaliu taip lengvai pakeisti. Taip pat yra žodžių, kurių aš niekada nevartoju. Nes jie neteisingi arba tiesiog nešvarūs. Ir yra žodžių, kuriuos būtinai noriu vartoti. Jie man gyvybiškai svarbūs. Jie gyvybingi mano tekste su raktiniu žodžiu – „mano“.

Aš nuolat įsimyliu žodžius. Dėl žodžių galiu neapgalvotai paaukoti kitus pasakojimo elementus. Fonetinis aspektas yra labai reikšmingas skambesiui, taip, ir prozos tekste! Teksto muzikalumas man yra esmė. Kaip ir ritmas. Aš, keisdama žodžius ir kalbą, tarsi kažką nauja surandu. Kalba yra beribė, ir man patinka ją jausti¸ todėl plaukiodama kalboje atsisakau gelbėjimo rato. Būtent taip iki mūsų atplaukė Joyce’as, Céline’as… Galiu pasakyti, kad per laiką padrąsėjau kuo laisviau išnaudoti kalbą. Tačiau yra tokių žodžių, kurie man nepaklūsta. Jie mėgsta sugėdinti mane pačiu netinkamiausiu momentu. Aš pamirštu žodžių prasmes, nesugebu taisyklingai užrašyti, tačiau išmokau su jais bendrauti, tai užima šiek tiek daugiau laiko, vėl ir vėl juos tikrinant žodyne.

Kitas nepamainomas mano rašymo įprotis – kasdieninis pasivaikščiojimas. Priklausomai nuo oro ir užimtumo, vaikščioju nuo vienos iki trijų valandų. (Jeigu esu labai užimta, tada tenka sujungti apsipirkimą, susitikimus ir bet kokią kitą veiklą.) Tai pasivaikščiojimas vienatvėje. Tai prasiblaškymo ir mąstymo laikas – ar tai priešingi procesai? Galbūt, bet jie vyksta be paliovos.

Rašyti galiu ramaus proto, kai mano planuoklis nekviečia į susirinkimus, pas kirpėją, vizito pas gydytoją. Išsaugoti ramybę ir susikaupti rašymui ryte padeda lėtai, neskubant išgerta kava, perskaitytos žinios, atsakyti el. laiškai, o tada jau galiu ramiai rašyti. Rašau tiek ilgai, kiek galiu ištverti nevalgiusi, todėl mano pietūs būna vėlyvi – apie antrą trečią ketvirtą valandą. Valgis manęs nedomina, tačiau patinka gaminti. Pajutusi alkį, ant viryklės uždedu puodą, ir jame kažkas iš lėto verda, kol aš rašau. Šie puodai dažnai prisvyla. Sudeginau ne vieną puodą. Nes juos pamirštu, kai tik prisėdu prie teksto. (Šio teksto rašymo metu prie pridegusių puodų reikia pridėti ir keptuvę.)

Papietavusi (jeigu ką nors dar galiu išgramdyt iš prisvilusio puodo) iškart einu pasivaikščioti. Vaikštau nieko negalvodama. Daug galvodama. Kūrybiškai galvodama. Tęsdama rašymą mintyse. Pasikalbu su savimi.

Parėjusi namo, porą valandų skaitau. Paskui prasideda antrasis darbo kėlinys su daugeliu pertraukų ir buitiniais reikalais; taip dirbu iki nakties, prieš miegą dar truputį paskaitau.

Tai idealus planas, kuriuo vadovautis dažniau nepasiseka, negu pasiseka.

Rašymo praktika

Rašymas – tai dvasinė praktika. Rutina, sėdint prie teksto, paruošia mano vidinį žmogų, liepia jam perprasti ir nuraminti manyje tūnančius demonus (o tokių turiu daug ir gana išraiškingų). Rašymas nuramina mane. Rašymas nuramina ir emociškai. Nuramina intelektualiai (o kartkartėmis suaktyvina).

Kūrybinio rašymo pratybose vis dažniau būnu liudininkė, kaip transformuojasi kūrybinis rašymas. Parašytas apsakymas leidžia ne tik išleisti jį laisvėn arba nusimesti nuo savo pečių, bet ir per jo tapsmą priartinti pasakojimą prie savęs. Jeigu pasakojimas gyvas mūsų prote, širdyje arba pasąmonėje, jis visą laiką mus jaudina. Parašytas pasakojimas yra pasakojimo materializavimasis popieriuje, o ką toliau su juo daryti, tai jau svarbiausia – autorius turi galimybę pažvelgti į šį pasakojimą iš šalies, nutolti, gebėti jį įvertinti, kontroliuoti, t. y. būti kankinamai valdomas pasakojimo. Nebereikia įrodinėti rašymo terapinio, gydomojo poveikio. Tikriausi tekstai kuriami neturint tikslo juos publikuoti. Bet ir ne išmesti.

Tuščia rinkmena ir tuščia piniginė

Daugeliu atvejų galiu rašyti be įkvėpimo. Galiu rašyti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, kur niekas man netrukdo. Išskyrus vieną dalyką – kitas priedermes. Jeigu būtina atlikti kitus reikalus, nesutelkiu dėmesio į rašymą.

Įkvėpimas gimsta, kai žmogus esti visiškai atviras ir nebando kontroliuoti to, kas jį pasitinka, nes tada tam tikras fenomenas gali paveikti žmogų – užvaldyti jį. Man taip nutinka su kitais meno kūriniais, jeigu jie paliečia, sujaudina mane, nesvarbu, kokia medija jie sukurti, tą akimirką aš pamirštu esanti meno suvokėja, pamirštu viską aplink save ir – aš suvokiu – tą valandėlę gyvenu tame meno kūrinyje. Tai įkvėpimo ekstazė. Tokios akimirkos įkvepia, įkvepia naujų idėjų.

Niekada neturėjau problemų dėl idėjų. Jomis galėčiau aprūpinti visą Rygos centrą! Nes jų visų pati nesugebėsiu įgyvendinti. Idėjos srautais plūsta link manęs. Anksčiau aš jas užsirašydavau ir rūpestingai atidėdavau, kad neblaškytų dėmesio rašant jau pradėtus kūrinius. Tačiau suprasdama, kad gyvenimas pernelyg trumpas, pasiduodu jų pagundai ir pradedu jas įgyvendinti, nepabaigusi ankstesnių projektų.

Aš visad laiku atiduodavau tekstus (išskyrus šį rašinį). Rašau lėtai. Ir aš jau maždaug žinau, kiek laiko prireiks parašyti tekstą ir jį suredaguoti. Todėl visada pradedu rašyti laiku. Sunkiausia pradėti. Pradedu nuo mažų, paprastų ir greitai padaromų dalykų: pirmiausia kompiuteryje sukuriu rinkmeną. Tai pirmas veiksmas! Užrašau laikiną antraštę, parašau pirmus sakinius, gal net pastraipą ar net lapą. Vėliau šiame dokumente prasideda stichiškas rašymas. Taip darau kasdien, kol pradedu rimtai rašyti. Mano limitas – 5 lapai, arba apie 15 tūkst. ženklų, per dieną. Savo darbą suskirstau į dvi dalis: 2,5–3 lapus parašau pirmoje dienos pusėje, tada pietauju, einu pasivaikščioti, paskui dvi valandas skaitau, parašau likusį lapų skaičių. Rašau be išeiginių dienų ir tokių neplanuoju, nes visada atsiranda kas nors nenumatyta.

Bet tada prasideda mėnesiai, kai tenka dirbti atlygintiną darbą. Tiesa yra viena: jeigu darai tai, kas tau patinka, tai jau nebebūna darbas, ir jis tampa gyvenimo stiliumi. Rašymas – mano gyvenimo stilius, bet dažnai gyvenimo realybė ir būtinybė atitolina mane nuo šio gyvenimo stiliaus. Tada jaučiuosi nelaiminga, nes dirbu ne tai, kas tinka man, mano esybei, mano mąstymui ir raiškai. Rašymas papildo ir suteikia prasmę mano gyvenimui. Tačiau esu priversta dirbti ir visai kitokius darbus, kurie neturi jokio ryšio su pasakojimų rašymu.

Kai gali apmokėti sąskaitas ir užsitikrinti savarankiškumą, tai suteikia stabilumo ir ramybės, bet atima rašymo laiką. Dažnai tenka pamąstyti: ar geriau turėti pinigų, kurie suteikia santykinę buities ramybę, bet gyventi be rašymo, ar vis dėlto rašyti ir grimzti į finansinę neviltį… Linkti ar lūžti?

Mano rašytojos gyvenime kasdienybės lygmenyje pusiausvyros nebūna. Pavyzdžiui, pusę metų intensyviai dirbu prie kokio nors pelningo projekto, paskui prireikia poros savaičių protiškai ir fiziškai atsigauti. Tokie periodai prasideda, kai nerašau. Popieriuje. Tiktai mintyse. Ne todėl, kad nenorėčiau. Tada aš įsivaizduoju, kad rašau, rašysiu savo būsimą knygą… Net tada, kai nerašau, visas mano suvokimo ir mąstymo procesas yra rašymas mintyse, o ne popieriuje. Jeigu nebeparašyčiau nė eilutės, ar aš baigčiau rašyti mintyse? Nerašyti reiškia neparašyti nė žodžio, nė eilutės.

Tačiau nerašymas yra sudėtinė rašymo dalis. Tada, kai nerašau, įvertinu save, ką man reiškia rašyti. Pernelyg skausmingai neišgyvenu, jeigu neturiu galimybės rašyti. Šiuo požiūriu dabar kur kas labiau sugebu nerašyti. Rašymas man yra ir nėra būtinas, ir aš nežinau, kuris labiau yra ar nėra būtinas.

Rodos, intuityviai stengiuosi išsilaisvinti iš rašymo rimtumo arba rimto rašymo, nes gebu rasti kitų rašymo galimybių – kitą lygmenį tai laisvei po tos, kurią man siūlo „rimto“ rašymo laisvė. Nežinau, ar tai, ką čia sakau, yra labai rimta ar nerimta…

Bet per likusį laiką vis dėlto galėsiu ką nors parašyti.

Mano didysis rašomasis stalas

Dažnai ne laiku einu miegoti. Nemiegu dar ilgai po vidurnakčio, nes ūmai užvaldo rašymas. Mano pirmieji tekstai gimė naktį, tuo metu, kai didžiuma žmonių miega. Ir aš turėjau miegoti po visos darbo dienos biure ir paskaitų aukštojoje mokykloje. Tačiau neidavau laiku miegoti, o rašydavau iki kokios antros trečios; po tokio naktinio rašymo, žinoma, atsikeldavau vėliau ir vėluodavau į darbą, tačiau nesiaiškindavau, kad naktį rašiau. (Vargu ar tai būtų padėję.) Aš niekada niekam nenorėjau atskleisti, kad rašau, nes čia nėra kuo girtis. Esu patyrusi tokį akimirksnio susižavėjimą, užplūstančią interesų ir klausimų laviną.

– O, tu esi rašytoja! Nuostabu.

– Aš pasakyčiau – sunku.

– Na, aš nepasakyčiau. Tau juk nereikia pirkti dažų, kiekvieną dieną paskambinti gamą arba nuomoti salę repeticijoms ir taip toliau… Ką tu dabar rašai?

(Nieko. Jeigu tai pasakyčiau garsiai, atsiskleistų negailestingoji meno pusė – esi niekas, nes tuo momentu nieko nekuri. O tai, kad nerašau, žinau tik aš – todėl esu prislėgta šios baisiai nemalonios slapties, nes kam galiu pasakyti, kad nerašau? Projekto funkcionieriui? Tikriausiai ne. Savo skaitytojams, kurie klausia: ką jūs dabar rašote? Depresija! Savo šeimai, kuri tiki, kad tu kantriai dirbi prie būsimo bestselerio, o ne prie savižudybės plano?)

Pasakyti žmonėms, ką ir kaip rašau, – viena pinkliausių temų… Tie, kurie rašo, supras, ką aš turiu omeny. (O gal ir nesupras.) O tie, kurie nerašo, nesupras, net jeigu juos nuvarginčiau ilgais, neraiškiais patirties liudijimais. Neseniai kažkas paklausė, ką aš veikiu kasdieniškame darbe. Atsakiau lakoniškai: tai ilgas pasakojimas, ir mes dabar neturime tiek laiko. Iš tiesų tai labai ilgas pasakojimas – ką man reiškia rašyti. (Ilgesnis, nei galėčiau papasakoti šiame rašinyje.)

Tačiau niekada nesigailėjau dėl nemiegotų naktų, net jeigu paskui tekstą tekdavo pertvarkyti kelis kartus ar net išbraukyti, kol galų gale lape nelikdavo nieko. Nesigailiu to laiko, praleisto su pasitikėjimu ir aistringai plušant prie teksto, kuris galų gale būna niekam tikęs ir kurį tenka perrašyti. Kitas neišvengiamas etapas – nepavykusio juodraščio kelias į kito teksto švarraštį; tai svarbiau už išspausdintą tekstą, išleistą knygą. Pasirodžius knygai, aš jau ne vieną mėnesį gyvenu kitame pasaulyje, dažniausiai kitame tekste. Gal todėl nebemoku džiaugtis kartu su savo skaitytojais, nes jau nutekėjo upė, į kurią nebegaliu įbristi…

Iššūkis: kaip sukurti skaitomą tekstą? Pirmiausia, pavyzdžiui, kur rasti rašomąjį stalą? Rašyti galiu tik prie rašomojo stalo. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį tokio neturėjau. Jį turėjau tada, kai nieko daugiau neturėjau ir rašiau naktimis. Studijų metais nuomojausi vieno kambario butą, kuriame buvo rašomasis stalas su dar dviem baldais – improvizuota lova ir knygų lentyna. (Toje vietoje buvo ištepti ir išplauti mano „Nešvarūs skalbiniai“.)

Vėliau, kai pradėjau šeiminį gyvenimą didesniame bute, mums abiem buvo vienas stalas, kuriuo aš, kaip rašytoja, galėjau pasinaudoti gana retai. Bandžiau rašyti ant miegamojo spintelės, bet buvo labai nepatogu, nes visuomet apsidaužydavau kojas. Kai mūsų gyvenimas baigėsi tenai, kur sudegė nedegūs rankraščiai, žinoma, tvarkant naują buitį rašomasis stalas prioritetų sąraše rikiavosi žemiau už daugelį svarbesnių poreikių, pavyzdžiui, vaiko lovytę ir šaldytuvą, tada rašiau ant veidrodžio stalelio, uždengusi veidrodį, kad nematyčiau nelaimių išvagoto veido rašant apie negailestingą elgesį su moterimis, priešingai nei ta moteris, kuri suras ir išgelbės savo mylimąjį, pagimdys vaiką, o šis išgelbės pasaulį. Tai, kas man nutiko, atsispindi romane „Santa Biblia“.

Kai tapau mama, greitai išmokau rašyti sūnui užmigus. Jam sulaukus trejų metų, jau išvykdavau rašyti į rezidencijas. (O tenai visada būdavo rašomųjų stalų!) Iš pradžių vykdavau tik vienai savaitei, o kai sūnus paūgėjo – jau ir dviem savaitėms, o kai dar paūgėjo, paradoksalu, nebeliko būtinybės važiuoti – aš galėjau laisvai rašyti savo bute. Dabar, po dešimties metų pertraukos, esu rezidencijoje Paryžiuje, net nežinau, kodėl, gal tai buvo mano užgaida. Šįkart vienuoliktą valandą esu Marė rajone, kairėje nuo manęs – lentynos su Eugèneʼo Greeno knygomis, dešinėje – baro prekystalis, prie kurio sėdi žmonės, kremta bagetes ir šnekučiuojasi, barmenė Brigita saugo mano neliečiamybę, ir aš žinau: kai būsiu parašiusi paskutinį puslapį, prisijungsiu prie jos pasimokyti prancūzų kalbos.

Aš mėgstu rašyti kavinėse ir Rygoje bei kitur. Valandėlei užbėgi, atsisėdi, susikaupi, ir plūsta tekstas kaip kavos srovė iš šnypščiančio kavos aparato, burbuliuoja putoja pienas, trinksi kavinės durys, skamba energinga arba raminanti, arba retro muzika, skimbčioja kasos aparatas ir smulkios monetos, šalia šurmuliuoja nežinomi žmonės, kuriems nieko nereikia iš manęs, ir nelieka nieko kito, kaip tik šiam kunkuliuojančiam gyvenimui suartėti su tekstu.

Ranka rašau bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, kai tik atsiranda būtinybė – užsirašau stabtelėjusi ant šaligatvio, atsisėdusi ant suolelio parke arba visuomeniniame transporte, lėktuve ir metro, pajūryje, miške, terasoje, net teatre užsirašau ant operos programėlės, rašau ant bilietų, čekių, servetėlių…

Dabar turiu nešiojamąjį atlenkiamą kompiuterio stalelį, kurį pasiimu kelionėn, nes įsigudrinau rašyti sėdėdama ant grindų. (Labai praverčia ir mažas patiesalas!)

Neturiu rašomojo stalo, žinoma, galėtų būti dar vienas atsikalbinėjimas rašyti…

Švara

Jeigu kartais tupėdama prie savo nešiojamojo rašomojo stalo kažką iš lėto sraigės žingsniu parašau, man vis atrodo, kad tai nelabai pavykęs tekstas, daugkart perskaitau jį prieš siųsdama pirmajam žmogui – redaktoriui. Nė vienam kitam nerodau savo tekstų, nė vienam neskaitau. Įsivaizdavimas, kad tai kas nors perskaitys, mane gąsdina, pajuntu stingulį, nesaugumą, nekantrumą, pradedu baimintis, gėdintis ir kartais tikėti, kad bent šį kartą bus pasisekę… O čia pravartu prisiminti Hemingway’ų, kuris puikiai suprato, kad mes visi esame tik disciplinos mokiniai, joje meistrais netampame.

Kol mano tekstą paims redaktorius, aš jį perskaitau maždaug dešimt kartų, lėtai ir kruopščiai skaitau, taisau, trinu, papildau, patikrinu faktus, rašybą, svetimžodžius, švarinu, valau, skaidrinu. Turiu įgimtą savybę – tekstas turi būti „švarus“, kai jį siunčiu pirmajam skaitytojui – redaktoriui. Daugkart girdėjau kolegų platinamą mitą, kad viską turi ištaisyti redaktorius; tačiau aš nesu iš tų, kurie numeta savo žodžių jovalą ant redaktoriaus rašomojo stalo. Aš negaliu, nekyla ranka nusiųsti redaktoriui „nešvarų“ tekstą.

Dalis vietinių redaktorių yra fanatiški normatyvinės kalbos puristai, jie, ko gero, pamiršo, kad literatūrinis tekstas su savitu autoriaus stiliumi nėra informacija visuomeninei medijai. Bet yra ir tokių redaktorių, kurie susikaupę apmąsto konkretaus teksto turiningumą. Šie – retenybė, nes jie giliau suvokia tekstą. Tekstas turi būti kuo išbaigtesnis.

Laikas įrodė, kad mano asmeninis, savitas siekis efektingo žodžio retai kada išlaikė laiko išbandymą, ir tenka apgailestauti, jog tam tikruose disputuose esu nugalėjusi redaktorių. Savo pirmuosiuose tekstuose aš visada bandydavau pasiteisinti redaktoriui dėl savojo pasirinkimo ir taip lengvai nesusitaikydavau su teksto pataisomis. Kaip maištaujantis vaikas priešindavausi redaktoriaus pateiktiems siūlymams. Tačiau dabar, kai pati redaguoju, galiu suprasti, kaip autorius priima redaktorių. Redaguodama kitų autorių tekstus bandau pati sau užduoti klausimą: ar sudėliojus kablelius ir ištaisius akivaizdžias kalbos klaidas leisti autoriui skelbti savo tekstą tokį, koks jis yra, bet dar tolokai iki idealaus, kokį aš, kaip redaktorė, galėčiau įsivaizduoti, ar dar pabandyti paspausti autorių, parodyti jam kryptį ir padėti peržengti jo paties susikurtą ribą? Aš priklausau prie antrųjų. Koks turi būti geras redaktorius? Aš neturiu vienareikšmio atsakymo. Redaktoriui būtina išmokti išsilaisvinti iš perdėto autoriaus teksto garbinimo. Esu įsitikinusi, kad geru redaktoriumi negali būti žmogus, kuris pats nebandė rašyti, taigi gyvena kitoje planetoje nei autorius.

Tačiau kaip motina žinau, kad negali nieko kito, kaip tik leisti maištingam vaikui suklysti, leisti maištingam autoriui rašalu išsitepti nosį…

Bėgant metams aš, kaip autorė, išmokau vengti savojo principingumo ir leidžiu redaktoriams nugalėti mane nereikšminguose mūšiuose. Dabar žinau, kad geras redaktorius yra „angelas sargas“, kaip vaizdžiai pareiškė vienas mano buvęs redaktorius.

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis

Socializēties ar tekstu publikuota šiuolaikinių latvių autorių esė, skirtų rašymo strategijoms ir problemoms aptarti, rinkinyje „Rašymo laboratorija“.

Nežinau, kaip pradėti savo pasakojimą apie rašymą… nes apie tai retai rašau. Kaip aš rašau, apibendrinus skambėtų maždaug taip: rašau mažai, lėtai, prastai.

Ką man reiškė rašymas, per laiką keitėsi. Praeina laikas ir, žiū, jis jau visiškai priešingas tam, kaip jį suvokiau prieš penkerius metus. Rašymas man ir religija, ir profesija, darbas, užsiėmimas ir misija, likimas, menas ir terapija, geriausias draugas, paskutinis šiaudas ir juodoji bedugnė. Tai vienintelis dalykas, kurį išmanau, tačiau neretai jis būna tas, kurio neišmanau…

Pradėjau rašyti 13–14 metų. Kaip tai nutiko, nežinau. Mano šeimoje nebuvo nė vieno rašytojo. Tai anomalija. Taip aš jaučiuosi. Aš net nepažinojau nė vieno rašančio žmogaus. Tačiau pažinojau knygas. Jos buvo vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau, ir šiuo požiūriu mažai kas pasikeitė – knygos tebėra mano pagrindiniai pažįstami žmonės. Viename tarptautiniame literatūros festivalyje per pertrauką su vienkartiniu kavos puodeliu rankoje kalbėjausi su kitais autoriais ir kažkas paklausė, kaipgi aš per savo amžių suspėjau parašyti jau dešimt knygų.

Aš: Aš truputį socializuojuosi.

(Abi nusijuokėme.)

Uždanga.

Esu įsitikinusi – kūrėjas negali elgtis kitaip. Daugelio rašytojų profesijoje atrofavosi socialinė interakcija, o tai – kliūtis prielaidai bent šį tą parašyti.

Vaikystėje tiesiog gyvenau bibliotekoje, kuri buvo 5 minučių atstumu nuo namų. Pakeliui visada užsukdavau tenai, ilgai tyrinėdavau knygų lentynas ir kaskart išsinešdavau glėbį knygų.

Tiksliai prisimenu momentą, kai supratau, kad noriu būti viso šito dalimi. Su „ta dalimi“ suprasti tekstų pasaulį. Tada aš taip neformulavau, bet vėliau, kai manęs paklausdavo, kaip apsisprendžiau (o aš niekada sąmoningai nenusprendžiau) tapti rašytoja, prisimindavau šį momentą. Tai nutiko per latvių kalbos pamoką. Mokiausi antroje klasėje, mokytoja grąžino žaliu plastmasiniu viršeliu aplenktą diktantų sąsiuvinį su ištaisytomis klaidomis. Ji stovėjo prie lentos su priklijuotais spalvotais popieriniais drambliukais, kuriuos pati buvo nupiešusi, nuspalvinusi ir iškirpusi, ir analizavo diktanto klaidas. Tada pasakė, kad kažkas taisyklingai parašė žodį „raktas“. Atsiverčiau sąsiuvinį, ir jame kaip apdovanojimas buvo priklijuotas didžiulis pačios mokytojos nupieštas ir iš popieriaus iškirptas raktas. Tą akimirką šis raktas atrakino duris, pro jas netyčia įėjau ir tapau to dalimi. Aš dar nežinojau, kas būtent yra tas…

Bet tada dar nepradėjau rašyti.

Mano gyvenime buvo dar viena iškili latvių kalbos mokytoja – vidurinėje mokykloje. Būtent ji savo požiūriu, atvirumu ir palaikymu kreipė mano mąstymą literatūros kryptimi ir skatino rašyti.

Rašyti ėmiau tada, kai už sutaupytus kišenpinigius pradėjau pirkti knygas. Taupyti knygoms reikėjo ilgai, nes kišenpinigiai buvo maži. Tuomet Rygoje priešais Kampinį namą buvo knygynas, į kurį kasdien po pamokų užeidavau. Vieną kartą netyčia nusipirkau jauno poeto pirmąją knygą. Iki tolei buvau skaičiusi Klavą Elsbergą, Shakespeare’ą, François Villoną… bet tąkart skaičiau nerimuotus eilėraščius, kuriuose figūravo kranas. Knygą pasidėjau šalia, svetainėje atsisėdau ant pilko kilimo, pradėjau kažkokio neregimo krano padedama ant popieriaus kažką rašyti, ir išsiveržė niūrūs posmeliai. Man tai nepaprastai patiko, nors buvau veržlaus paaugliško amžiaus, be didelio socializacijos krūvio, visada jaučiausi atsiskyrusi nuo klasės draugų ir bendraamžių, taigi turėjau gana daug laiko kurti vis ilgesnius tekstus. Pirmą kartą mano tekstukus perskaitę patyrę kolegos įkvėpė vilties, bet toliau rašyti niaurių posmelių nebeįsidrąsinau. Tai buvo diena, kai nutariau neberašyti eilėraščių.

Tai tapo nenugalimu posūkiu mano, kaip rašytojos, gyvenime. Vėliau kelis kartus, kai mano gyvenime nutikdavo kas dramatiška, buvau grįžusi prie varganų posmelių rašymo. Tada rašymas būdavo kupinas skausmo; iš tikrųjų labiau rašiau pati sau, o ne norėdama pasidalinti su kitais savo išgyvenimais; aš juos parodžiau kolegoms poetams, ir geriausias atsakymas turbūt buvo tai, kad jie nieko nepasakė, apsimetė, tarsi jų niekada nebūtų matę. Bet vienas vis dėlto atsakė, ir atsakymas buvo panašus į tą apie mano pirmuosius eiliavimus paauglystėje – jokios vilties!

Pastaruoju metu įvairias mintis užsirašau strofos forma ir kai jas perskaitau, skaitytojai būna įsitikinę, jog tai eilėraštis. Patogumo dėlei net suformulavau apibrėžimą: tai – sąrašas-ne-eilėraštis. Taigi eilėraščių neberašau.

Pokalbis

Rašymas man reiškia pokalbį. Tai mano komunikacija su pasauliu. Tai būdas, kaip aš išreiškiu save pasauliui. Rašydama turiu su kuo nors pasikalbėti. Pasikalbėti apie reikalus, apie kuriuos negalėčiau prasitarti socialinėje aplinkoje, draugų kompanijoje arba rašytojų rate. Rašydama galiu pasikalbėti, su kuo noriu. Kas jis toks? Popierius? Aš pati? Kažkas kitas? Man patinka bendrauti su tekstu. Tikriausiai tai savitas apsėdimas, o jeigu jo nebūtų, ar aš apskritai rašyčiau?

Rašymas – mano geriausias bendramintis.

Aš, kas be ko, turiu ir kitų bendraminčių – tai, ką parašė kiti autoriai. Mano mylimiausi bendraminčiai yra savitos knygos, kurias ne visada skaitau, svarbiausia, kad, ačiū Dievui, jos mane supranta! (Savo knygų lentynoje mėgstu turėti net po du tokių knygų egzempliorius, tiesiog todėl, kad jos – tokie geri ir brangūs draugai.)

Rašytojo darbo žavesys slypi veiklos vienatvėje. Tai – šios profesijos pliusas. tas žavesys nuolatinis ir nepriklausomas. Aš rašau viena. (Šias eilutes rašau sausakimšoje „Starbucks“ kavinėje Paryžiaus centre, nes lauke +40 °C; tai viena iš nedaugelio vietų su kondicionieriumi. O paskui šias eilutes redaguoju šioje sausakimšoje kavinėje-knygyne, nes esu įsimylėjusi šią vietą su elegantiška baro dama Bridžita, kuri motiniškai parūpina geriausią staliuką rašymui, ant jo užtenka vietos ne tik taurei, bet ir kompiuteriui su užrašų knygele.) Man nebūtina niekam nieko aiškinti. Aš jaučiuosi, kad esu su savimi; jeigu būčiau tarnyboje, kažkam turėčiau paaiškinti savo idėjas. Ištarti žodžiai juda greičiau nei mintis. Ištarti žodžiai gaudo mintis, kurios dar tik bręsta, įgauna formą – jau nebe vikšras ir nebe drugelis. Vieni neapmąstyti žodžiai gaudo kitus tokius pačius žodžius – kaip gyvūnas, patekęs į spąstus, gaudo savo uodegą. Rašant aplanko tokia pažįstama būsena, mąstymo mechanizmas ir greitis, prie to priprantu ir dažnai pajaučiu kutenantį džiaugsmą!

Nė su niekuo nepalyginama mintis, kad aš galiu rašyti, ką noriu ir kaip noriu. Rašydama galiu būti tokia, kokia noriu. Rašydama galiu būti inteligentiška, galiu būti laisvamanė ir maištininkė, galiu būti ir švelni, ir gundanti, galiu būti tiesi, ironiška arba muzikali, galiu būti savita, – kitaip tariant, galiu būti ta, kuri tuo momentu atlieka solisto partiją. Rašant nėra ribų, nėra standartų, nėra etalonų.

Ekstazė

Galbūt tokie klausimai – „kaipgi per savo amžių parašei jau tiek ir tiek knygų?“ – ne kartą privertė susimąstyti, ar tik ne per daug rašau. Tokie klausimai verčia susigėsti. Aš rašau pernelyg daug… Niekada nebuvo problemų rašyti – iki tam tikro laiko rašyti buvo lengva. Rašymas, žinoma, reikalavo pastangų, dažnai kamuojančių, sunkių ir iki apsvaigimo nuvarginančių, bet rašyti man sekėsi lengviau negu bet koks kitas darbas. Ir atrodė, kad lengviau nei kolegoms, nes tie visada per interviu pareiškia nežinantys, ar po šios knygos dar sugebės ką nors parašyti, ir nesantys tikri dėl būsimų tekstų ir panašiai… Aš jų pasakymus suprantu tik iš dalies. Ne, aš tai puikiai suprantu, bet manau, kad jie nėra tokie slunkiai, jie tiesiog verkšlena. Tiesiog sėsk ir rašyk! – kiekvieną kartą norėjosi juos pamokyti. Aš niekada nesibaiminau, kad nepajėgsiu parašyti kito apsakymo, romano, nes tai sugebėjau daugkart ir de facto žinojau, kad aš tai galiu.

Tačiau rašant naujausią knygą [romaną „Vendenės lotosas“ (Vendenes lotospuķe, 2021) apie rašytoją Janį Puoruką] profesionalią patirtį papildė naujas jausmas: daugkart pagalvojau, kad, ko gero, ji bus paskutinė. Anksčiau tokios mintys nepersekiojo. Gal todėl šiai knygai atidaviau viską. Bet šis „viskas“ pasirodė begalinis. Netikėtai manyje atsivėrė anksčiau neliestas atsargų potencialas, koncentracija ir susikaupimas. Kai pasiekiau tą savojo momento ribą, atsitokėjau tik vėlėliau, kai ją jau buvau įveikusi. Ne tik pasiekiau naujas ribas, bet ir jas peržengiau. Aš neturėjau ribų. Aš buvau nesulaikoma, nes niekas manęs nebesulaikė; jeigu šis romanas būtų buvusi paskutinė parašyta knyga, nieko iš savo atsargų nebereikėtų palikti kitiems tekstams.

Biografinis romanas, apie kurį kalbu, buvo pamatinė plyta. Jo centre stovėjo kitas rašytojas – Janis Puorukas. Iškilus, nesuprastas, dažnai pats savęs nesupratęs. Aš šį jausmą patyriau ir labai gerai suvokiau. Ant mano stalo gulėjo dešimtys šaltinių apie šią asmenybę. Gyvenau tarp šių atverstų foliantų su šimtais, o gal net tūkstančiais žymeklių, su citatomis, faktais, iliustracijomis… Ir visą rašymo procesą pavergęs tyrimas – knaisiojimasis po faktus, šaltinius, žemėlapius ir nuotraukas, kelionė kultūros sluoksniais, netikėtų ryšių suradimas, citavimas ir hipertekstualumas, klystkeliai ir keleliai, o tempora, o mores! Būtent tai dominavo mano naujausiuose kūriniuose – nedidelėje apysakoje „1904-ieji. Melancholiškas valsas“ apie [kompozitoriaus] Emilio Darzinio „Melancholišką valsą“ ir apsakyme apie Martą Skavronską, legendoje apie „raudonuosius berniukus“ (Les enfants rouge) ir dar, ir dar… Visi jie suteikė pažinimo malonumą.

Rašymas man mokslas. Rašydama sužinau tai, ko nežinojau. Aš daug ko nežinau, mano žinojimas yra tarsi šveicariškas sūris – kiaurymė prie kiaurymės! Per beveik penkerius įtemptus metus, kurie prabėgo rašant pastarąją knygą, turėjau galimybę išsiaiškinti – išsiaiškinti tai, ko nė vienas nežinojo, ir tai, ką visi jau žinojo iki manęs. Tačiau tai netrukdė daugeliui atradimų tapti mano atradimais. Būtent tas atradimo jausmas sukeldavo didžiausią ekstazę. O apėmus šiai ekstazei gimė tiek daug neprotingų idėjų!

Kiek ištyrinėtos informacijos panaudoju? Visą! Bet visgi mažiau, negu planuodavau. Iš pradžių reikia viską sužinoti. Tačiau rašant iš visos ištyrinėtos informacijos tenka kai ką pamiršti.

Užrašų knygelė, kurioje sukaupiau visą minėtai knygai vertingą informaciją, buvo pilna idėjų, kurių neįgyvendinau: simbolinės šaknys, visiškai skirtingos schemos, struktūriniai ieškojimai, pačios sugalvotos formulės ir net naujos mitologijos užuomazgos, daugelio siužetų metmenys, citatos, konspektai, faktų ir Puoruko vaizdinių sakraliniai ryšiai, dvasinės budizmo nuostatos. Patekau į kitą pasaulį, ir jis jau nebebuvo literatūra. Tas pasaulis buvo kur kas labiau viliojantis, platesnis ir teisingesnis… Iš tokio pasaulio sunku sugrįžti. Ir gal dar nesu iki galo sugrįžusi. Gal tokio pobūdžio patirtis atskleidžia tai, prie ko iki šiolei galėjome prisiliesti tik tarpininkaujant tekstui.

Jeigu manęs paklaustų, kas svarbiausia – literatūra ar gyvenimo patirtis, – įvairiu metu atsakyčiau skirtingai. Manau, rašymas – mano stiprybė. Tačiau tada, kai iširo mano šeima, stovėdama savo šeimos griuvėsiuose ir vykdydama inventorizaciją, nusprendžiau: gyvenimas man visad bus svarbiausia. Taip buvo ir taip yra. Atsisakiau daugelio tekstų, daugelis jų liko neparašyti, atsisakiau daugelio projektų, skaitymų ir t. t. Ir niekad dėl to nesigailėjau. Nė viena knyga nėra vertingesnė už gyvenimą. Gyvenimiškos patirties prioritetas – viena iš nedaugelio mano pačios paženklintų santykio su kūryba ribų. Santykis su rašymu yra artimas, santykiai su bendraminčiais – jau tam tikru atstumu. Tai kardinaliai pakeitė mano požiūrį į rašymą, tačiau pagilino vienatvės jausmą.

Disciplinuotasis chaosas

Esu geležinės disciplinos žmogus. Tačiau rašau stichiškai ir sporadiškai, etapais ir banguotai. Do I contradict myself? Very well, then I contradict myself. Mano rašymui padeda du dalykai: susidomėjimas ir disciplina. Geros žinios yra tos, kurias galima plėtoti! Jos padeda ne tik rašyti, bet ir gyventi. Didžiuma žmonių gyvena nevalingai ir nerūpestingai. Suvokimo pagrindas yra disciplina, ir priešingai. Tu, kaip rašytojas, viską darai disciplinuotai ir rūpestingai. Rašymo disciplina prasideda ten, kur yra bet kokia disciplina – maži reikalai, dideli reikalai. Mano rašymas visiškai susijęs su kasdienybe. Savo ruožtu mano kasdienybę valdo buities disciplina. Geriausias būdas treniruoti discipliną – pradėti pastebėti kasdienybę, būti pastabiai.

Išmesti iš teksto ankstesnius juodraščius, sutvarkyti knygų lentyną, padėti daiktus į jiems skirtas vietas, nušluostyti dulkes, palaistyti gėles – tai didžiausi mano profesionalių įgūdžių greitikliai ir kūrybiškiausi rašymo momentai. Aš pernelyg negalvoju apie tekstą, veikiau išlaisvinu visas mintis, praeina šiek tiek laiko ir – netikėtai! – išplaukia idėjos, pasirodo nauji posūkiai, gimsta veiksmingiausi minties šuorai, iškyla kažkas pamiršta, kas būtent dabar tiks pasakojimui. Gal todėl man lengviausia rašyti plaunant indus. Man labai patinka plauti indus! Gal todėl, kad tada aš geriausiai rašau – mintyse, kas be ko. Ir bulves skusti man labai patinka! Nes tada rašau iškiliai.

Disciplinuota veikla ir kasdienybės rutina teigiamai veikia autoriaus charakterio sistemingumą, tvarką, švarą, tikslingumą, o tai būtina dirbant su tekstu. Pirmieji juodraščiai ir eskizai, surinkti kuriamai versijai, turi būti paruošti suprantamai. Autoriaus santykis su tekstu atspindi patį autorių. Didžiuma „suchaltūrintų“ tekstų turi būti pataisyti per trumpą laiką, kad jie autoriui neatrodytų pernelyg netinkami (skaityk ilgai ir nuobodžiai). Todėl autoriams siūlyčiau lyginti drabužius arba valyti dulkes kaip vieną geriausių užsiėmimų, mokančių atkaklumo ir kantrybės, absoliučiai būtinos rašant, nes rašyti greitai niekad nesiseka. Rašyti – tai visada lėtai. Todėl kantrybė labai praverčia.

Kartkartėmis atrodo, kad mano didžiausia privilegija – sėdėti prie teksto daug valandų, daug dienų, daug mėnesių ir kasmet pakartoti knygą po knygos. Jeigu taip negalėčiau, tada privalėčiau pripažinti, kad neturiu kitų gabumų, kuriais galėčiau kompensuoti šį trūkumą. Esu skaičiusi daugelio autorių pradėtus kūrinius, kurie man atrodė verti dėmesio, nuostabūs, iškilūs, bet, deja, kiti skaitytojai neturėjo tokios galimybės juos skaityti, nes autoriai per metų metus, dešimtmečius neįstengė pabaigti šių kūrinių.

Pabaiga kitame numeryje

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis