Harmonija, estetika, išskirtinumas: „Vilniaus Džiazas“ – tai projektas, keičiantis Senamiesčio prieigas ir harmoningai įsiliejantis į istorinį Vilniaus centrą… Išskirtiniai namai Vilniaus Senamiestyje kviečia gyventojus atrasti aukščiausius gyvenimo kokybės standartus… Šio projekto vardo krikštatėviu tapo rašytojas Ričardas Gavelis, kurio atminimui namų pašonėje bus įrengtas modernus skveras.

vilniausdziazas.lt

Ričardo Gavelio įamžinimas pasirinktas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos sprendimą viešąją erdvę pavadinti šio kūrėjo vardu. Prozininko, dramaturgo ir publicisto, romanų „Vilniaus džiazas“ ir „Vilniaus pokeris“ autoriaus frazės būtų įspaustos į projektuojamo amfiteatro laiptus, o naktį užrašai dar ir šviestų.

vilnius.lt

…ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Marijus Gailius, „Nijolė Gavelienė: „Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia“, „Literatūra ir menas“, 2019.I.25

Ketvirtį amžiaus po Ričardo Gavelio mirties ženklina kontrastingi jo kūrybos vertinimo pokyčiai. 2002 m. vasarą R. Gavelis „išėjo kaip tik tuo metu, kai jam kaip tik – pagaliau, po daugelio metų nepelnyto ignoravimo ir nutylėjimo – ėmė vertis ir platesnio pripažinimo erdvės“ (Antanas A. Jonynas, „Memuarai apie laisvą žmogų“, in Bliuzas Ričardui Gaveliui, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 10). Kontrastas tarp kultinio statuso ir prieštaringų atsiliepimų, taip pat mažėjantys popokerinių leidinių tiražai formavo rašytojo reputaciją kaip unikalaus, bet neįvertinto talento. Šis įvaizdis kristalizuotas po penkerių metų išleistoje atsiminimų knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Joje tiek Jurga Ivanauskaitė įvardijo, kad „Ričardo Gavelio kūryba ne tik buvo, bet ir tebėra nepakankamai įvertinta, nesuprasta, nepriimta, o dabar jau ir pamirštama“, tiek ir kiti autoriai, tyrėjai bei artimieji įvairiais aspektais dalijosi požiūriu, jog rašytojas liko netinkamai subanalintas, sumenkintas. Užribio pozicija nusakoma ir vėlesniuose pokalbiuose su Nijole Gaveliene, taip pat Leonido Donskio apžvalgose bei literatūrologės Jūratės Čerškutės darbuose.

Šiandien susiduriame su pakitusiu įvaizdžiu. Ilgametis J. Čerškutės ir pirmtakės Violetos Kelertienės įdirbis („gavelologija“) lėmė naujos kartos refleksiją ne tik mokslinėje literatūroje, meno laukuose, bet ir populiariojoje kultūroje, artėjančioje prie rašytojo mitologizavimo. Savitai ironišku likimo vingiu galima laikyti MO muziejaus parodą „Vilniaus pokeris“, surengtą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga: joje gaveliška leksika, romano įvaizdžiai ir spalvingosios frazės priimami kaip integralios, nors ir sunkiai apibrėžiamos sostinės charakterio savybės. O jau 2026 m. R. Gavelis tituluojamas namų projekto „Vilniaus Džiazas“ krikštatėviu. Ši erdvė, kuriai projekto vystytojai žada „aukščiausius gyvenimo standartus“, bus įkurta „pulsuojančio“ Senamiesčio pakraštyje, ne itin toli nuo jo gimtosios Aušros Vartų gatvės.

Įvertinti rašytojo ryšį su naująja Vilniaus banga – vidurine klase, įsikeliančia prie vardinio skvero, tiek pat sudėtinga, kiek ir bandyti apibrėžti jo pažiūrų santykį su XXI a. ekonomine realybe. Pasak Leonido Donskio, „[v]iena vertus, R. Gavelio asmenyje galima atpažinti gana konservatyvų liberalą. [...] Jei anksti miręs R. Gavelis šiandien būtų gyvas, jis, manau, konfrontuotų ir su kai kuriomis vakarietiško liberalizmo apraiškomis, ir su tuo, kas šiandien Lietuvoje laikoma liberalizmu ir ką jis atmestų kaip naivius ir juokingus dalykus“ (Vladimiras Laučius, „L. Donskis: „R. Gavelis – kosmopolitiškas miestietis, parodęs talentus užgožiančių vidutinybių maištą“, Delfi, 2012.VIII.21). Nors publicistika ryškina dėmesingumą ekonominei teorijai, – šią rašytojas glaudžiai siejo su valstybės suverenitetu, – būta ir kritiškų vertinimų dėl R. Gavelio vidinių prieštarų, palankumo laukinio kapitalizmo idealams. Pats rašytojas į klausimą, kokias moralines vertybes vertina labiausiai, 1994 m. atsakė vienu žodžiu – „kapitalistines“. Žvelgiant retrospektyviai, politinės kritikos tekstai, kaip, tarkim, „Diletantų epocha ir asmenybės suverenitetas“ (Literatūra ir menas, 1989.IV.22), ne tik stebina aštriu, smerkiamu tonu, intelektualinio elitizmo pozicija, bet ir kelia įspūdį, jog tokia laikysena būdinga laikmečiui, kuriame trūksta gabių idėjinių oponentų. Todėl projektuoti teorinius saitus tarp autoriaus ideologinių pažiūrų ir memorialinio skvero reikšmės – spekuliatyvu ir galbūt nereikalinga. Nepaisant formos, pelnytas nacionalinis pripažinimas turėtų būti atokvėpis artimiesiems, svarbus taškas įtampos gaubtam rašytojo atminimui. Įdomu pažvelgti į aplinkybes: kas pasikeitė? Kuo skiriasi „Pokerio“ Vilnius ir 2026 m. Vilnius? Ką dar verta pasakyti apie Ričardą Gavelį?

Nepriklausomybės atgavimo periodo trilogija, kurios ašį sudaro „Vilniaus pokeris“, iki šiol lieka plačiausiai aptartu rašytojo darbu. Postkolonijinės perspektyvos analizė, išsamiausiai taikyta tiek Lietuvos, tiek užsienio moksliniuose darbuose bei recenzijose, kultūrinėje atmintyje suformavo tvirtas nuostatas, kokios temos laikomos esminėmis R. Gavelio kūryboje. Tai – totalitarizmo kritika, postmodernus žvilgsnis, lietuvybės sampratos dekonstrukcija. Lyg savaime arba dėl beprecedentės visuomeninės reakcijos iš šių temų plaukia šalutinės, bet vienodai reikšmingos (ar net reikšmingesnės) etiketės, tokios kaip provokatyvumas, ciniškumas, dekadentiškumas. Jei iš pirmo žvilgsnio R. Gavelį laikytume vakarietiško liberalumo simboliu, jo darbų pripažinimas (taip pat naratyvas apie asmenybę) atspindėtų tai, kiek pats Vilnius šiandien priklauso Vakarams. Bet šiuo atžvilgiu alternatyvios interpretacijos, sudėtingos biografinės detalės ar skeptiški vertinimai lieka naratyvo – arba mito – užribyje. Ar galima atverti kitokį požiūrį į romano plotmes, nekartojant ir nenuneigiant jau įtvirtinto „gavelologijos“ braižo?

Akademiniame lauke išsiskiria keletas savitai gilių krypčių. Viena jų – Linos Buividavičiūtės 2012 m. straipsnis „Egzistencijos tipai Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“, kurio įžangoje argumentuojama: „Gavelio kūrybos recepcija vis dar išlieka problemiška, nevienalytė. […] Gavelio sukurtas subjektas neretai traktuojamas kaip simuliakrinės tikrovės šizofrenikas, erotomanija ir gigantomanija sergantis, parodijos vertas postkolonialinis žmogus. [...] Tyrime remiamasi prielaida, kad postmodernistinėje romano aplinkoje slypi autentiškos būties pradas, siekiamybė. […] R. Gavelis pavaizduoja gyvenamojo pasaulio griūtį, dekonstruoja angažuotame erdvėlaikyje esančias blogybes, įvardija ir parodijuoja pseudožmogaus pseudoegzistencijos ypatumus“ (Respectus Philologicus, 2012, Nr. 22). Ribines veikėjų būsenas filosofinėje perspektyvoje L. Buividavičiūtė interpretuoja kaip kalbos, sąmonės funkcijas, būties pažinimo metodus. Daugiabalsiška kalba „solipsistiškoje Vilniaus tvirtovėje“ gali būti matoma kaip vidinis ginčas, dialogiškos būties steigimas, tiesos kaip savojo balso paieška: „Autentiškos Vilniaus pokerio būties prielaida steigiasi per skausmingą polifoniją – nesibaigiantį disputą su Aš antrininko tiesa, su Kitu ir pasaulio duotybėmis.“ Romano (anti)herojaus gyvenamas Vilnius glūdi jo paties galvoje. Subjektai, nesugebantys kontekstualizuoti didelio ir staigaus kultūrinio srauto, kuriame susipina LDK ir SSRS mitologijos, Vakarų egzistencinės, literatūrinės, meninės tapatybės, išgyvena išsilaisvinimą per intensyviai sąmoningą ir skausmingą dvasinę praktiką. Todėl esminę reikšmę Vytauto Vargalio patyrimuose turi tokios sąvokos ir problemos kaip Kelias, meilė (kaip etinio būvio siekiamybė), susikalbėjimas, nuojauta, kaltė, kūniškumas, galia, niekis ir reinkarnacija: „Paukščiai dingo, o aš pamaži prarandu savo dvasią, imu virsti kažkuo kitu. Net smalsu, kas yra tasai kitas? Žvėris ar demonas? Beprotis?“ (Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 65).

Šį požiūrį atliepia Ramūno Čičelio mokslinio straipsnio „Trauminis subjektas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ ir Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ įžvalgos: „Etinėms normoms rastis būtinas žodis, o analizuojamų romanų veikėjai tik galvoja, bet ne kalba. [...] Tai įrodo, kad Vargalys gyvena nediskursyviai, nesusijęs jokiais etiniais-socialiniais santykiais su visuomene, jaučia jai tik priešiškumą, kurį gali išreikšti ne kalba, o tik riksmu“ (Teksto slėpiniai, 2010, Nr. 13). Per psichoanalitinę prizmę Vytautas Vargalys matomas kaip giliai traumuotas, neintegralios sąmonės žmogus, o visa romano eiga, kalbant Jacques’o Lacano ir Slavojaus Žižeko terminais, apibūdinama kaip priešprieša tarp realybės ir Tikrovės. Norėdamas išsilaisvinti iš viduje išvešėjusios traumos, persekiojimo ir savęs kankinimo, antiherojus „nuolat siekia intensyvaus Didžiojo Įvykio“ – destrukcijos ir aistros, subjekto ir objekto pusiausvyros, Tikrovės išgyvenimo momento – „ir viliasi atstatyti savo psichinį integralumą, traumą išreikšti diskursu“. Seksas ir smurtas šiuo atžvilgiu išreiškia atgimimo siekiamybę, taip pat ir aštrėjantį nevientisumą, kaip pažymi L. Buividavičiūtė: „Vidinio monologo vyksme kūnas tarnauja ir kaip galios raiška (todėl kūrinyje tiek daug psichoseksistinių manipuliacijų, vyriškojo seksualinio pajėgumo įrodymų), ir kaip būdas parodyti Aš-ir Aš projekcijos neatitikimą.“ Deja, bet šiam veikėjui nelemta išsilaisvinti, nes, remiantis R. Čičeliu, trauminiai Tikrovės išgyvenimai netelpa į diskursyvios jo realybės rėmus – nesaugioje aplinkoje nuolat iš naujo išgyvenami įvykiai ne stabilizuoja, o žaloja pakartotinai.

Net ir nepasitelkiant psichoanalitinės teorijos galima atpažinti, kad intensyvūs psichoseksualiniai motyvai sudaro R. Gavelio veikėjų – plačiąja prasme ribinių būsenų subjektų – pasaulėžiūros pamatą. Pirmas „Vilniaus pokerio“ sakinys – „Siauras plyšys tarp dviejų daugiaaukščių […]“ (potekstiniu efektingumu primenantis Thomo Pynchono romano „Žemės traukos veikiama vaivorykštė“ (Gravity’s Rainbow, 1973) įžangą: „Dangumi atskrieja klyksmas“ (A screaming comes across the sky)) gali būti provokacija, bet gali būti ir konkretus pagrindas, nurodantis veikėjų dvasinės raidos pradžią. Šioje figūroje, iš dalies menančioje raidės V formą (kaip ir debiutinio Pynchono romano „V“ (1963) viduryje: „Kaip išskėstos kojos palaidūnui… taip raidė V jaunajam Stensiliui“ (As spread thighs are to the libertine…so was the letter V to young Stencil)), tiesių sankirtos taške įvyksta lūžis ir atsiveria tai, ką Vytautas Vargalys mato kaip „keistą angą į kitokį pasaulį“. Šiuo atžvilgiu ir Vilniaus kaip „visatos subinės“– plačiai aptartos, nuo romano neatsiejamos frazės – matymas galėtų būti reikšmingesnis: viena vertus, niekinamas arba dvokiantis patriarchaline galia, kita vertus, nurodantis „grįžimą į ikimoderniąją, pagoniškąją, seksualizuotą kosmoontologiją“ (Slavoj Žižek, „Didysis Kitas neegzistuoja“, vertė Ignas Gutauskas, satenai.lt, 2020.XI.1); savasis „aš“, taigi ir visata aptinkami kūniško prado šaknyje. Pats R. Gavelis dalijosi mintimis, jog seksualinę tematiką laikė bendražmogišku būties pagrindu, o prasminga poezija niekuomet neapsieina be kalboje užkoduoto lytiškumo.

Skambioji frazė pirmiausia aptinkama 1980–1981 m. korespondencijoje su studijų draugu Leo Ray – šie laiškai leidžia suprasti, kad psichikos funkcijų nagrinėjimai, archetipų teorija buvo iš tiesų svarbios temos tuo laikotarpiu, kai buvo pradėtas kurti debiutinis romanas. Laiškuose svarstomas „Naratoriaus“, kitaip – „Matytojo“, konstruktas, iš pradžių samprotaujant apie kūrybą, o vėliau ir dvasiniame kontekste. Kalbama apie Naratoriaus-Vidutinio Gyventojo sąvokų ryšį: „[…] kaip kinta žmogaus (tavo, mano) rašysena. Kodėl? Todėl, kad rašo kaskart kitas VG. […] Manau, kad tai vis dėlto VG darbas, o ne N. Tu pripaišei uždarą dėžutę su durelėm. Gal kartais N. (tavasis N.) atidaro tas dureles ir atidaro kaip tik taip, kad tu (Tu) matai kaip tik taip. Arba pačios durelės yra N.? Tu (arba VG) gali atidarinėti įvairias įmanomas dureles, o renkiesi vienas, kurios tau (Tau) ir yra N.?“ (Bliuzas Ričardui Gaveliui, p. 135–136). Toliau įvedamas ir „trečiojo“ darinys, remiantis Dzeno mokymais apibūdinamas kaip anapusinis palydovas, „true man in all nakedness going in and out through your senses“ (ten pat, p. 136).

Būtent „trečiojo“ – arba Kito – figūra yra „Vilniaus pokerio“ ašis („Vilniuje niekaip nepabūsi dviese. Jei sėdi su draugu ar su moterim, Vilnius būtinai prisigretins kaip keistas trečiasis. Nuo Vilniaus niekur nepabėgsi“, p. 208). Tikėjimo krizė, neegzistuojantis Kitas sudaro esminę romano problemą: „Juk mes seniai niekuo nebetikim. Kremlium šiandien gali tikėt vien idiotai, Kristum – fanatikai, lietuvių tautos dvasia – paranoikai, laikantys norima esamu“ (p. 131). Šiuo būdu interpretuojant tekstą ne tik kaip tautišką ar politinį pjūvį, bet ir kaip istoriją apie individualios būties steigtį, kertiniame pokerio įvaizdyje galime atpažinti fatališkumo atspalvį, lyg aliuziją į dėsningumo pajautą: tam tikra likimo tvarka yra numanoma, tačiau pokeryje, kitaip nei pasjanse, kortos priklauso nežinomybei, „o joks pasjansas neatspindės realybės“ (Ričardas Gavelis, „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“, 15min.lt, 2019.XI.30). Romano siužete pavadinimas skiriamas bažnyčioje atliekamai džiazo improvizacijai, kuri, anot L. Buividavičiūtės, pažymi „vaisingiausią vidinio monologo pliūpsnį Vargalio sąmonėje“: „Būtent tada išsivynioja visas žmogaus būties prasmių ir beprasmybių kamuolys, kurio siūlai – muzikos garsai – įveikia kalbos neatitikimo barjerą: „Dabar Gedis groja vienatvę, težią, lėtą Vilniaus vienatvę… [...] Tai buvo nebe muzika, bent jau ne vien muzika – juodosios magijos seansas [...], akių atvėrimo ritualas, tiesos akimirksnis, ispaniškasis momento de verdad.“ Kitaip tariant, muzikinis vyksmas „Vilniaus pokeris“ atskleidžia tai, kas Algirdo Juliaus Greimo eseistikoje galėtų būti įvardyta kaip estetinis išgyvenimas.

Juslingasis, intuityvusis pažinimas romane ypač dažnai išreiškiamas per kvapo pojūtį, kvapai ryškiausiai siejami su grožiu, malonumu, o kvapo nykimas gretinamas su mirtimi. Todėl pasakojimo kulminacija ketvirtoje dalyje „Vox Canina“ įprasminama šuns personažu: čia įvyksta suvokimo lūžis, kuriame nupasakojamas ryškiausias natūraliojo (vilnietiškojo) pasaulio įspūdis, artimiausias sąlytis su Nieku. Šioje dalyje išsakoma ir viena kertinių (neminint paskutinio romano sakinio) tezių: „Bėgant Vasaros gatve, nuo pamišėlių kalvelės padvelkia taip, tarsi ten kamuotųsi vien Romeo ir Džuljetos, Tristanai ir Izoldos, Orfėjai ir Euridikės“ (p. 377).

Ar „Vilniaus pokerio“ dvasią atpažįsta šuo, lakstantis šalia psichiatrijos ligoninės? Tai, be abejo, tik subjektyvi interpretacija. R. Gavelis atkakliai gynėsi nuo tekstams primetamo moralinio, etinio ar kitokio vertybinio svorio, viešai pripažindamas susidomėjimą tik kompoziciniais prozos klausimais. Vis dėlto norisi iškelti mintį, kad jo kūrybos kontekstas praranda reikšmingus dėmenis, jei nekalbama apie intymias, juolab sudėtingas ir skausmingas biografines detales – priklausomybę, vienatvę, psichologinius sunkumus, – apie kurias daugiau ar mažiau atvirai buvo rašoma artimesniųjų atsiminimuose. Žinoma, tarp asmeninių patirčių ir grožinių pasakojimų negalima ieškoti tiesioginių gijų. Bet galbūt verta pasvarstyti, kad rašytojas, kovojęs su sunkiais alkoholio vartojimo periodais, dažnai apibūdintas kaip nepažįstamas, priešiškas, kenčiantis, išgyvenęs visuomenės smerkimą ir abejingumą savo veikalų atžvilgiu, taip pat – garsiai kalbėjęs apie individo išsilaisvinimą, atkakliai dekonstravęs kultūrinius modelius, ryškiai tikėjęs miesto bei kūrybos dvasiomis, kurias pats vadino mūzomis, galėjo jautriai (iš)pažinti dvasinę tematiką bei mitologines idėjas savo kūryboje, o galbūt numanyti ir Vasaros gatvės išgyvenimus.

Akivaizdu, kad minėtos temos glaudžiai atliepia ir ypač dažnus „psichotinės pasaulėžiūros“, „liguistumo“ ar „fantasmagoriškumo“ epitetus, be kurių neapsieinama dažname R. Gavelio kūrinių aptarime. Bet gal galima pažvelgti giliau: prieiti prie paranojos motyvo be patologizuoto požiūrio, priimti tai, ką norėtume laikyti užribyje, paslėpta sovietmetyje, miesto pakraštyje arba psichiatrinio gydymo skyriuje?

Lietuviškoje mąstysenoje, rodos, nuo seno priimta kalbėti tokiomis sąvokomis kaip „pamišimas“, „kliedesiai“, „persekiojimo manija“; kitaip nei labiau Vakarų kontrkultūros įkvėpta „paranoja“, – Jungtinių Valstijų literatūroje, pvz., Thomo Pynchono romanuose, paranojiška pasaulėjauta gali veikti kaip pozityvi antiimperiška jėga, – posovietinė „liguista vaizduotė“ vien kalbiniu suvokimu nurašoma kaip svetimybė, priklausanti nebent psichiatrijos institucijų („durnynų“) domenui. Taip ir šiandienos Vilniuje gajus žargoninis įvardijimas šizā dažniausiai nurodo tai, kas nepriimtina ar nesuvokiama. Veikiausiai toks epitetas kyla ne iš užuojautos dėl jautrios būklės, o dažniau iš kategoriškos atskirties; kiek švelnesniuose pokalbiuose šis įvardijimas iškyla kaip lakios vaizduotės ar kitoniško požiūrio apibūdinimas, keliantis klausimą, ar su derama užuojauta priimame pažeidžiamas asmenybes. Neabejotina, kad su normomis nesuderinamos psichikos būsenos dabar yra suvokiamos visapusiškiau negu sovietiniais laikais, o neįgaliųjų integracija šiandien vykdoma įvairiomis iniciatyvomis. Bet platesniame visuomeniniame kontekste psichozės tema dažniau nutylima – šią būklę išgyvenančius asmenis iki šiol nepatogu matyti ir užjausti, o kultūrinėse, meninėse sferose kūryba, reflektuojanti psichikos lūžių patirtis, tebepriklauso šokiruojančios fikcijos arba autsaiderių sluoksniams.

Užtat yra sąvoka, kurią iš tiesų žino kiekvienas: nerimas. Nerimas giliai prasiskverbęs į didmiesčių gyslas, jis neatsiejamas nuo darbinės ar socialinės kasdienybės, jis veržiasi iš ekranų, srovena mokyklose ir kaupiasi betoninėse aikštėse. Jis turi savo infrastruktūrą, jam sukurtos industrijos, metodologijos, parduotuvės. Tai rodosi kaip kažkas per didelio, kad sugriūtų, tai tarsi naujas įrašas genuose. Tai visa apimanti būsena mieste, kuriame laiminami skaitmeninės erdvės užkariautojai, duomenų kaupėjai ir machinacijų pardavėjai; kuriame neskaidrios etikos pegasai ir dirbtinio intelekto korifėjai gali diktuoti švietimo ir lyderystės madas; kuriame verslo interesai užgožia bet kokį dialogą apie vertybes; kuriame sudėtingas kultūrinis paveldas paverčiamas į korporatyvinį logotipą namų projekto reklamai. Ar tai jautrumas, ar nejautra? Galbūt technokratinėje fantazijoje, apgaubtoje nerimo debesimi, laisvė prabyla paranojos balsu?

Nerimo sutrikimo našta, apgaubta socialinės nelygybės, karo baimės, ekonominio beviltiškumo ir kt. veiksnių, iš tiesų slegia neaprėpiamai: šis aprašymas skirtas ne subanalinti emocinį krūvį, o išreikšti bent dalį apmaudo dėl to, kokioje sudėtingoje ir mįslingoje padėtyje esame. Šio teksto viltis – tai, kad nerimo, kaip ir kitų psichikos būklių, sąvoka nėra vienalytė, o jį sukeliančios jėgos gali būti įvardijamos ir griaunamos. Siedamas psichikos sveikatos temą su R. Gavelio kūryba tikiu, kad iš nekonformistiškos prozos (kai pajėgiama ją skaityti) mažų mažiausiai naudinga semtis priemonių, kuriomis konfrontuojamos – iškalbamos – baimės ištakos. Ten, kur tradicinis žodynas dekonstruojamas iki pamatų, kur į paviršių iškeliami žiaurūs, bet žmogiški įvaizdžiai, kur meilė kovoja su skausmu, ten atsiveria nauja erdvė šviesiai realybei, individualesnei kalbai ir gyvenimui. Be šios kalbos išsilaisvinti iš galios labirintų neįmanoma.

Literatūroje šie uždaviniai pavaldūs tik drąsioms plunksnoms. Neatmestina, kad kovoms su vidiniu nerimu reikia reikšmingos išorinės pagalbos ir ramybės resursų. Kol jautri psichika lieka paraštėse arba patogios patologijos rėmuose, kol dekonstruotos seksualinės idėjos matomos per iškrypimo (o ne kritikos) prizmę, kol atskirties ir brutalumo temos priskiriamos praėjusiai erai, tol problemų gylis nebus matomas. Painu tai, kad, viena vertus, priklausomybės, savinaika ir smurtas tebėra stigmatizuoti ir iš šešėlinės psichikos sunkiai iškeliami reiškiniai, kita vertus, jų (užgožtas) gyvavimas yra sisteminio mechanizmo ašis: šiame įtampos taške, bebalsio nerimo pinklėse, kalbant gaveliškai, atsiranda naujos kartos kanukas. Jeigu „pokerio“ būklė nepastebima dabartyje, vadinasi, imperinės ir patriarchalinės galios struktūros sąmonėje tebegyvuoja. Nepriklausomybę steigti pradedama nuo vidinio pasaulio – turbūt tokia mintimi verta apibendrinti R. Gavelio pėdsaką. Šiandien jo įamžinimo simbolika svyruoja ant plonos ribos tarp progresyvaus įvaizdžio ir vartotojiškos karikatūros. Kyla klausimas: kas slepiasi už Vilniaus nerimo? Kiek žodžio laisvės šiandien suteikiama unikaliai – kad ir liguistai – psichikai? Kiek gebame išklausyti?

Apie tai, kad R. Gavelis vienaip ar kitaip nebuvo išgirstas, pasakyta daug. Viliuosi, jog Vilniuje jo vėlė gali ilsėtis ramiai, žinodama, kad jis išsakė tai, ko niekas kitas išsakyti nepajėgė. O būsimiems „Vilniaus Džiazo“ gyventojams belieka palinkėti ramybės…

Taip, mes turime valstybės suverenitetą, o kur asmenybės? Neišmokėme kitų būti laisvų. Kol asmenybės laisvė ir suverenitetas nebus pirmoje vietoje, niekas nepasikeis. Kažkas liko pačiame žmoguje – santvarka nieko nelemia.

Marijus Gailius, „Nijolė Gavelienė: „Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia“

Vertėjos pasvarstymai žydų atminties knygų tema

Šiuo metu prisidedu prie trečios žydų atminties knygos vertimo iš jidiš į lietuvių kalbą. Rašau „prisidedu“, nes dažnai dėl stambios apimties, kelių kalbų, plataus istorinio ir geografinio konteksto, kultūrinės specifikos tokie vertimai tampa kolektyviniu iššūkiu. 2020 m. pasirodė Utenos žydų atminties knygos lietuviško vertimo elektroninė publikacija, inicijuota Marianos Veriovkinos draugijos. 2022 m. Žemaičių muziejus „Alka“ išleido Telšių žydų atminties knygą. Tikėkimės (kein ein ore, kaip sakoma jidiš kalba, – „jeigu nenužiūrės bloga akis“), kitais metais dienos šviesą išvys Rokiškio krašto muziejaus rengiama šio miesto ir jo apylinkių žydų atminties knyga¹. Jidiš knygų centro Masačusetse internetiniame puslapyje (yiddishbookcenter.org) galima rasti kone trisdešimt Lietuvos žydų atminties knygų, taigi jidiš ir hebrajų kalbų vertėjų dar laukia daug darbo. Tačiau kiekvieną dieną laužydama galvą, kaip tiksliau išversti sudėtingą istorinę kalbą ir kultūrines realijas, o bičiulei sykį lyg tarp kitko paklausus, kas tos žydų atminties knygos apskritai yra, suabejojau, ar šie vertimai iš tiesų gali būti adekvačiai įvertinti lietuvių skaitytojo. Stebint pastarųjų metų visuomenės nuotaikas ir mintis, labiausiai nerimą kelia štai kas: nors žydų istorijos ir kultūros pažinimas mūsuose įgauna vis didesnį pagreitį, dažnai jis nėra pakankamai išsamus ir visapusiškas, kad būtų galima tikėtis konstruktyviai kritiško šių knygų perskaitymo, o tai recepcijai būtina. Tad čia pasidalysiu žiniomis ir subjektyviomis įžvalgomis, patirtimis, susikaupusiomis per memorialinio pobūdžio žydų tekstų tyrimo ir vertimo praktiką. Galbūt jos pravers renkantis tam tikras prieigas prie žydų atminties knygų.

Kas tos žydų atminties knygos

Nors atminties knygų pavadinimas gali pasirodyti niekuo neįpareigojantis, žydų kultūros studijose jos laikomos atskiru žanru, taigi turi tam tikrus dėsningumus, bendrus bruožus. Toli gražu ne visos memorialinės knygos yra „atminties knygos“. Jidiš ir hebrajų kalbomis jos atitinkamai specifiškai vadinamos jizker bicher ir sifre zikaron.

Atminties knygos ėmė rastis per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Tai Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų artimųjų pastanga atsiminti sunaikintas savo bendruomenes Rytų Europoje, vadinamuosius štetlus, t. y. žydiškus miestelius. Daugiausia dėmesio jose skiriama atskiros vietovės žydų gyvenimui tarpukariu, t. y. gyvenamajai erdvei, žmonėms, tradicijoms, ryškesnėms asmenybėms, tokioms kaip rabinai ar labiau pasižymėję visuomenės veikėjai, draugijoms, įvairioms vietos istorijoms. Taip pat liudijamas Holokaustas, išgyvenusiųjų vadinamas churbn.

Mano galva, churbn – vienas kertinių terminų atminties knygų kontekste, gaila, visai neįsitvirtinęs lietuviškoje kalbinėje erdvėje šalia „Holokausto“ ir „Šoa“, todėl tampantis vertimo iššūkiu ir taip svetimžodžių gausiuose šių leidinių tekstuose. Lietuvoje perėmėme plačiai tarptautiniu mastu vartojamą iš Jungtinių Valstijų atkeliavusį Holokausto terminą, dažnai kritikuojamą dėl religinio aukojimo konotacijų (iš graikų kalbos – „visiškai (holos) sudeginta auka (kaustos)“) ir šitaip masines žudynes netiesiogiai prilyginantį sakraliam ritualiniam veiksmui². Tačiau kalbėdami apie atminties knygas, kurios pirmiausia vertingos dėl to, kad reprezentuoja vidinį žydų bendruomenės diskursą, galėtume įsidėmėti ir pačių persekiojamųjų dar nacistinės okupacijos laikais žiaurybėms apibūdinti pradėtą vartoti churbn. Tai hebrajiškos kilmės jidiš kalbos žodis, reiškiantis sunaikinimą. Juo žydų istorijoje vadinamos didelės katastrofos, tokios kaip Jeruzalės Pirmosios ir Antrosios šventyklų sugriovimas. Jidiš diskurse Antrojo pasaulinio karo metų žydų persekiojimui ir žudynėms įvardyti churbn arba der driter churbn („trečiasis sunaikinimas“) įsitvirtino dar nepasibaigus nacių ir jų talkininkų vykdytam genocidui.

Dažniausiai atminties knygas rašydavo autorių grupė – paprasti iš to paties miestelio kilę ir Holokaustą išgyvenę žmonės, tarp kurių, tiesa, pasitaikydavo ir profesionalių mokslininkų. Juos suorganizuodavo ir surinktų tekstų leidyba neretai užsiimdavo žydų kraštiečių draugijos, vadinamosios landsmanšaftn. XX a. 5–8 deš. pasirodė per tūkstantis šio žanro knygų³.

Akivaizdu, kad per taip parengtas rinktines mus pasiekiantis Lietuvos žydų miestelio vaizdas labai priklauso nuo to, kurie žmonės liko gyvi: nuo jų patirčių, ideologijos, emocijų, amžiaus, atminties, išsilavinimo, vartojamų kalbų, galų gale nuo gebėjimo rašyti ir išsaugotų dokumentų.

Įžangose atminties knygos pristatomos kaip „antkapiniai paminklai“ sunaikintoms žydų bendruomenėms. Į lietuvių kalbą šiuos tekstus verčiame norėdami istoriškai geriau pažinti savo gyvenamąją erdvę, atskleisti jos daugiakultūrį matmenį, į gerai pažįstamą aplinką pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ir iš tiesų, knygos tirštos informacijos: vardų, pavardžių, vietovardžių, kraštovaizdžio detalių, papročių, smulkių, kartais anekdotiškų nutikimų. Atrodo, su kone įnirtingu uolumu siekta užfiksuoti ir išsaugoti visa, kas tik įmanoma, – kraštotyrininkui tai tikras lobis. Tačiau „paminkliškumo“ aspektas verčia į šiuos atsiminimus žvelgti kaip į šį tą daugiau nei vien tik (neretai abejotinų) faktų rinkinį. Jis nukelia mus į ritualinio minėjimo, gedėjimo, traumos plotmę, atsiskleidžiančią ir knygų tekstų struktūroje, tam tikrose pasikartojančiose formuluotėse.

Tipiško atminties knygos teksto konstrukciją galima nusakyti taip: idealizuoti, nostalgiški, iki smulkiausių detalių į prieškario gyvenimą grąžinantys vaikystės prisiminimai apie gimtąjį miestelį, nuo žemės paviršiaus viską nušlavusių Holokausto įvykių paminėjimas ir užbaiga – dažniausiai koks nors idiomatiškas prakeiksmas, pareigingas pažadas atminti ar išreikšta viltis dėl geresnės ateities – paprastai Izraelyje. Net susidūrę su gana lakonišku dėstymu galime laukti stipriai emociškai įkrautų finalinių sakinių, kurie neleis pamiršti, dėl ko visa tai rašoma: „Reikia labai apgailestauti, kad žydai per daug pasitikėjo gyvenimu diasporoje. Vilkimės, kad tai niekada nepasikartos“ (Utenos žydų atminties knyga (toliau – Ut), p. 78), „Dievas atkeršys už jų kraują!“ (Telšių žydų atminties knyga (toliau – Telš), p. 237), „Kol gyvas būsiu, Telšiai liks įrašyti mano širdyje“ (Telš, p. 347), „Tegul atsimena ir žino ateities kartos [...], ką padarė mūsų tautai ir mūsų šeimai dvidešimtojo amžiaus Amalekai – naciai, tebūnie jie amžinai prakeikti“ (Telš, p. 443), „Tegyvuoja žydų tauta, ji pergyvens visus Hamanus ir gyvuos toliau…“ (Rokiškio ir apylinkių atminties knygos vertimo juodraštis (toliau – Rok J) ir pan.

Vis pasitaikantys kai kurių tradicinių, su religiniu judaizmo kontekstu susijusių hebrajiškų idiomų kartojimai – „Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą“, „Tebūnie palaimintas jo atminimas“, „Tebūnie palaimintas šio teisuolio atminimas“ – kuria bendrą ritualinę nuotaiką, tarpais panardinančią į savotišką transo būseną. Panašų įspūdį gali sukelti ir labai smulkmeniškas faktų vardijimas, kaip kad šiame Reizelės Šochet tekste:

Už Naftalinų stovėjo Chanos Rabinovič namas. Jį nupirko žydas pabėgėlis Zilbermanas iš Klaipėdos. Šalia jo – Mozės Polivniko namas. Apačioje veikė vaistinė, o jie patys gyveno antrame aukšte. Toje pačioje eilėje plytėjo laisvas sklypas, priklausęs Abraomui Levitui (prieš tai ten stovėjęs trobesys sudegė). Jis buvo vedęs mūsų giminaitę Rivką Raivid. Ši sutaupė didelę sumą pinigų ir tame sklype pastatydino puikų namą. Levitai turėjo nuostabius vaikus. Levito sesuo buvo Janovski. Ji laikė fajanso parduotuvę. Kitoje gatvės pusėje stovėjo katalikų bažnyčia, o už jos – keletas nežydų namų. Toliau veikė Šalomo Kahanos kepykla. Viena jo duktė Estera ištekėjo už Leizerio Šugaso sūnaus. Vyriausioji duktė dirbo kepėja ir kartu su vyru vadovavo kepyklai. Už kepyklos buvo Jokūbo Polivniko namas. Pas juos gyveno Sklaro šeima, jie laikė puikią delikatesų krautuvę. Ten stovėjo laikrodininko Izaoko Sasono namas. Už jo – Cviko namas. Jame veikė kepykla ir Kacaitės parduotuvė. Toliau – gydytojo Blato ir jo svainio Volperto namas. Apačioje gyveno ir krautuves laikė keletas šeimų. Jame taip pat buvo įsikūrusi bendra žydo ir krikščionio vaistinė. Žydo pavardė – Rabinovičius. Tame pastate taip pat glaudėsi vaikinas Joselis Vilenčikas su motina. (Telš, 352)

Vardijimui nusitęsus per keletą pastraipų ar net puslapių norom nenorom kyla asociacijų su monotonišku kolektyviniu apraudojimu, tradiciniais gedėjimo ritualais. Jidiš originale šis įspūdis dar stipresnis, nes čia nėra įpročio stilistiniais sumetimais vienas po kito einančiuose sakiniuose sinonimiškai paįvairinti žodžius, todėl dažnai tekstai perkrauti pasikartojančiais „buvo“, „stovėjo“, „ir“, „jis“ ir t. t.

Nors atminties knygas jungia daug bendrų ypatumų, kiekviena jų, be abejonės, turi ir individualų charakterį. Štai Utenos atminties knyga nustebino gausia darbininkiškos ir amatininkiškos aplinkos vaizduosena, dėmesiu Bundo – žydų darbininkų partijos – veiklai, apie kurią Lietuvoje vis dar per mažai kalbame. Centrinę vietą Telšių atminties knygoje užima atsiminimai apie čia veikusią pasaulinio garso ješivą – žydų religinę seminariją. Būtent ši, be kita ko, žiaurių išgyvenimų kupina publikacija pirmą kartą taip aiškiai paskatino apmąstyti Holokaustą kaip kūnišką patirtį. Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje savo ruožtu irgi būta netikėtumų: dėl didelio masto žydų emigracijos į Pietų Afriką štetlas glaudžiai susijęs su šia šalimi, taigi skaitydami apie atokų Lietuvos miestelį neišvengiamai susidursime ir su juodaodžių paminėjimais, Afrikos geografija. Galima pridurti, kad kiekvienoje knygoje aptiksime ir gausesnę, matyt, tam kraštui būdingą vienų ar kitų žodžių, posakių vartoseną – tiesa, šie dalykai vargiai teatsispindi vertimuose, bet taip pat liudija pavienių knygų išskirtinumą.

Samuel Bak. Uolos. 1980–1981

Knygos, parašytos „ne mums“

Atminties knygas jų autoriai rašė ne XXI a. lietuviui. Apie tokį skaitytoją išgyvenusiesiems veikiausiai net mintis nebuvo dingtelėjusi, antraip jos, tikėtina, atrodytų kitaip. Adresatas tiesiogiai įvardijamas jau knygų pratarmėse: „palikuonys“, „būsimos kartos“. Taigi šiandien bandydami perprasti atminties knygas susiduriame su tekstais, kurie nuo pat pradžių buvo eksplicitiškai skirti ne tai auditorijai, kurią jie nūnai daugiausia pasieks. Toks adresato pasikeitimas kelia iššūkių tiek verčiant, tiek skaitant šias publikacijas.

Kad atminties knygos parašytos „ne mums“, iš dalies rodo jau pats kalbų pasirinkimas. Dažniausiai knygos yra dvikalbės, sukurtos jidiš ir hebrajų kalbomis, ir šių santykis labai įvairuoja: štai didesnė Telšių atminties knygos dalis yra hebrajiška, Utenos atminties knygoje dominuoja jidiš, Rokiškio ir apylinkių atminties knyga yra ištisai jidiška, nors joje ir netrūksta hebrajiškų citatų. Vienai ar kitai žydų kalbai suteikta pirmenybė labai priklausė nuo autorių išsilavinimo, ideologinių pažiūrų, finansavimo šaltinių. Sykiu svarbu pasakyti, kad neretai žydai buvo daugiakalbiai, tačiau didžiąją dalį atminties knygų buvo sąmoningai apsispręsta rašyti nacionalinėmis kalbomis. Viena vertus, žydų kalbas čia galime suvokti kaip paveldinę istorinės štetlo tikrovės dalį, kurią, kaip ir daugybę kitų detalių, siekta išsaugoti atminimui. Kita vertus, šis pasirinkimas byloja, kad atminties knygos yra nacionaliniai projektai, skirti pirmiausia savai bendruomenei, jos tautinei tapatybei stiprinti. Tiesa, rašiusieji turbūt nenumanė, kad dauguma įsivaizduotų palikuonių šiais laikais jidiš visai nebekalbės, o ir jų vartojama senamadiška hebrajų bus nelengvai įkandama.

Tikslinę knygų auditoriją išduoda ir tai, ką ir kaip tomis kalbomis nusprendžiama rašyti: kokia informacija išryškinama, o kokia nutylima, koks žodynas pasirenkamas ir pan. Iliustruodama iš daugybės galimų pateiksiu vieną nedidelį pavyzdį:

„Hechaluc“ centras iškvietė mane į Kauną ir paskyrė Mėmelio apskrities instruktoriumi. Ten dirbau visą vasarą iki Kalėdų (krikščionių šventės Naujųjų metų išvakarėse). (Rok J, Jerachmielis Aršas, „Mano praeities fragmentai“)

Paaiškinimas, kas yra Kalėdos, lietuvių skaitytojui akivaizdžiai perteklinis. Jis dargi ir klaidingas, nes šią šventę nukelia į Naujųjų metų išvakares. Savo ruožtu turbūt ne kiekvienas šiandieninis lietuvis žinos, kad „Hechaluc“ buvo sionistinė jaunimo organizacija, kuri į Palestiną emigruoti siekiančius jaunuolius mokė žemės ūkio darbų. 6-ojo dešimtmečio jidiš skaitytojui dėl šito klausimų, matyt, nekilo. Tokių, iš dabartinio lietuvio skaitytojo perspektyvos žvelgiant, asimetrijų – perteklinės, neretai klaidingos informacijos apie Lietuvos istoriją, krikščionišką tradiciją ir šiandien sunkiai suprantamų pasakojimų apie to meto žydiškas realijas – gausu visose atminties knygose. Reikia nepamiršti, kad knygų rašymo laikais dar nebuvo „visagalio“ interneto, padedančio lengvai patikrinti bent pačius bendriausius faktus, o galbūt neprofesionalūs rašytojai dėl to nė nesivargino. Mums tai atveria galimybių patyrinėti, ką žydai anuomet žinojo apie lietuvių kultūrą, ir susipažinti su daugybe žydiškosios detalių.

Kitas iššūkių keliantis šių knygų sluoksnis – krikščionis lietuvius ir su krikščionybe susijusius dalykus apibūdinantys pejoratyviniai žodžiai, kuriais buvo brėžiama riba tarp „savo“ ir „svetimo“, žydų ir ne žydų pasaulio. Jidiš kalboje, kaip ir daugelyje kitų, istoriškai susiformavo įvairių žodžių, skirtų apibūdinti kitos tautybės ir kito tikėjimo atstovus. Iš dažniausiai vartotų paminėtini: šeigec arba škoc – menk. jaunas ne žydų tautybės vyras; šikse – menk. jauna ne žydų tautybės mergina; tifle – menk. bažnyčia; goj – menk. ne žydų tautybės asmuo; klumpe – menk. lietuvių valstietis. Nors etimologiškai kai kurie iš jų turėjo stiprų neigiamą atspalvį (pvz., škoc yra kilęs iš hebrajiško žodžio šekec, reiškiančio „šlykštynė, bjaurastis“), atminties knygose jų vartosena stilistiškai įvairuoja. Vietomis šie pejoratyvai naudojami iš savotiškos lingvistinės nostalgijos prisimenant prieškario gyvenimą miestelyje ir tiesiog dokumentuoja praeityje egzistavusias socialines perskyras. Tokiais atvejais jie sinonimiški „ne žydui“, „kitataučiui“, „krikščioniui“ ir neturi tiesioginės intencijos įžeisti (plg. atitinkamai 5–8 deš. lietuviškuose tekstuose vartotus dabar įžeidžiais laikomus žodžius „čigonas“, „negras“ ir kt.). Kitur, ypač kalbant apie konfliktiškus gyvenimo vienoje erdvėje epizodus, ekonominę konkurenciją, pogromus, masines žudynes, šie žodžiai susigrąžina savo etimologiškai užkoduotas negatyvias konotacijas. Šeigec gali būti suprantamas kaip krikščionis mušeika, chuliganas, banditas, grubus, neišsilavinęs žmogus, kartais taip pavadinamas ir nuo judaizmo atitolęs žydas. Vertime perteikti visus šiuos niuansus sudėtinga ir pavyksta tik iš dalies. Lietuvių kalbos žodyne turime užfiksuotą tik žodį „gojus“, prie kurio nurodytos dvi jidiš kalbos vartoseną atitinkančios reikšmės: „1. nežydas, kitatikis; 2. tamsus, prastas žmogus.“ O, pavyzdžiui, menkinančiam bažnyčios apibūdinimui sugalvoti ekvivalentą lietuvių kalba išties sudėtinga, taigi vertime kai kurie žodžiai įgyja neutralų atspalvį ir netenka savo originalių etimologinių konotacijų.

Šiam žanrui būdingi ir stiprūs kai kurių autorių emocijų protrūkiai kalbant apie žudynes vykdžiusius lietuvius: „prohitleriniai žvėrys lietuviai“ (Telš, p. 240), „sužvėrėję lietuvių žudikai“ (Telš, p. 358), „lietuvių banditai“ (Ut, p. 15), „tebūnie prakeiktas jų vardas“ (Ut, p. 161) „[t]egu Dievas atkeršija už jų kraują“ (Telš, p. 461) ir pan. Tarpais rašančiųjų priešiškumas gali pasirodyti nepagrįstai nukreiptas į visą lietuvių tautą: „[...] visur aplink buvo lietuviai, o mes juk žinojome, kokie jie – tik ir laukė mūsų mirties“ (Telš, p. 449). Prisipažinsiu, net suvokdama kontekstą, kartais krūpčioju nuo nefiltruotų emocijų. Vietomis pasijuntu, tarsi kaltinimai būtų nukreipti ir į mane, šių tekstų vertėją, – juk lietuvė esu ir aš. Geriau pagalvojus, kas gali pasakyti, kaip „teisingai“ reaguoti į didelę traumą. Rašydami savomis kalbomis saviems išgyvenusieji jautėsi galintys saugiai išventiliuoti emocijas. Skaitytoją čia gal net labiau negu lietuvių atžvilgiu reiškiamas pyktis, – turint galvoje aplinkybes, tai suprantama, – gali sutrikdyti iki šiol mūsų viešajame diskurse neįprastas Holokaustą išgyvenusiojo vaizdinys: auka čia įsigalina ir bent jau verbaliniame lygmenyje įgauna agresyvios jėgos. Įdomu, kad šį aspektą savo akademiniuose darbuose aptaria ir atminties knygas tyrinėjanti amerikiečių mokslininkė Eliyana Adler: „Visuomenėje, kurioje išgyvenusieji Holokaustą garbinami kaip pasaulietiniai šventieji, viešai reiškiami jausmai, susiję su kerštu, etnine neapykanta ir žydų kolaboravimu, kelia pavojų, kad šis įvaizdis gali būti sugadintas.“⁴ Savo analizėje ji atidžiai nagrinėja, kaip tiksliai vertėjams pavyksta perteikti šias nenugludintas emocijų išraiškas, taikliai užčiuopdama kartais, matyt, ne man vienai nevalingai kylantį norą jas bent pustoniu sušvelninti ir „apsaugoti“ tiek minėtą aukų įvaizdį, tiek naująjį adresatą.

Skaitytojui, paėmusiam į rankas atminties knygų vertimus į lietuvių kalbą ir norinčiam iš jų daugiau sužinoti apie žydiškų Lietuvos miestelių istoriją, gali prireikti ne tik aukšto emocinio ir kultūrinio intelekto, kuris padėtų suvokti tuometinius ne visada malonius pasisakymus lietuvių tautos atžvilgiu, bet ir sumanumo išlaviruoti tarp antisemitizmo ir filosemitizmo (perdėto palankumo žydams). Viena vertus, knygose pasitaikančios negatyvios, menkinančios ištaros iš žydų lūpų gali suaktyvinti giliai įsišaknijusius antisemitinius stereotipus. Kita vertus, nesinori, kad būtų puolama ir į kitą kraštutinumą – kai kurių anachronistinių potrauminio sindromo paveiktų autorių teiginių atkartojimą ar normalizavimą dabartiniais laikais, tapatinimąsi su jais. Prisidengiant kova su antisemitizmu, mūsų visuomenėje kartais į tai linkstama. Pavyzdžiui, daug atminties knygų trauminio diskurso elementų galima atpažinti šiandieniniame proizraelietiškame kalbėjime, kuris Lietuvoje dažnai priimamas nekritiškai. Atsiminti nereiškia perimti, atkartoti, susilieti, susitapatinti. Atsiminti šiuo atveju – tai pasitelkiant istorijos, kultūros studijų, trauminės psichologijos, kritinės teksto analizės siūlomas prieigas visapusiškai išgirsti Kito pasakojimą.

Faktai ir atmintis

Iš pradžių prisipažinsiu, kad iš senosios tėvynės – tiek iš Vilniaus, tiek iš Rokiškio – nieko neprisimenu. Buvau vos trejų, kai dėl neramumų tėvai su vienturčiu sūnumi paliko Rusiją ir apsistojo Anglijoje. Trimetis beveik nieko negali prisiminti. Bet prisiklausiau pakankamai istorijų ir iš tų pasakojimų iki pat šios dienos galiu įsivaizduoti daug dalykų taip, lyg pats būčiau patyręs. Širdyje jie susikristalizavo kaip tikri atsiminimai. Tik tie atsiminimai skleidžiasi ne iš tikrovės, o iš vaizduotės jėgos… (Rok J, Rabinas prof. Isroelis Abrahamsas, „Rokiškis. Jo atspindys“)

Tai – iš visų verstų knygų labiausiai įstrigusi atminties refleksija, ypač aštriai iškėlusi klausimą, kiek apskritai galima pasikliauti šiuose leidiniuose fiksuotais pasakojimais. Šias abejones dar labiau sustiprina verifikuojamų faktinių netikslumų gausa. Iš atminties teorijų žinome, kokia nepatikima, selektyvi ir kintanti yra žmogiškoji atmintis, ypač trauminė. Čia susiduriame su vienu iš atvejų, kai atpasakojami netgi ne „savieji“, o kitų žmonių prisiminimai, kuriama šeimos mitologija. Citatoje minima „vaizduotės jėga“ daugiau ar mažiau persmelkia ne tik šį, taip sąžiningai ir atvirai savo atminties ribotumą apmąstantį, tekstą, bet ir kitus. Akivaizdu, kad istoriniai faktai ir netikslumai sumyšta su įsivaizdavimais, subjektyviomis interpretacijomis, nuogirdomis, gandais. Kuo tikėti, o kuo ne, kaip atskirti objektyvią tiesą nuo fantazijos?

Turbūt lengviausia lietuvių skaitytojui bus susivokti dalykuose, kuriuos jis gerai išmano. Tokiuose kaip jau minėtas Kalėdų pavyzdys arba štai: Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje bulvės ir vaisiai pavadinami javais. Verčiant šie neatitikimai pastebimi kur kas geriau negu skaitant, nes kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar galimas kitoks vertimas, ar reikalingi papildomi paaiškinimai ir pan. Turbūt nėra buvę knygų, kurias vertimo procese taip knietėtų „ištaisyti“, „pagerinti“, padaryti „politiškai korektiškas“. Stabdo tik ilgametė akademinio darbo patirtis ir supratimas, kad net ir menkos autorių klaidos galėtų tapti vertinga informacija tyrėjui.

Vis dėlto pagrindinis dėmesys knygose telkiamas į temas, kurias kritiškai įvertinti lietuvių skaitytojas neturi reikiamos patirties, išsilavinimo, kultūrinio konteksto. Todėl kai kuriais atvejais tenka rašyti komentarus, kartais pareikalaujančius išsamių tyrimų, arba atlikti nedideles korekcijas, taip aukojant dalį autentiško tekstų negrabumo. Tarkim, Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje minimas Kauno jidiš dienraštis „Kauno balsas“ (Kovner štime) neegzistavo. Reikia būti specialistu arba ypač domėtis tarpukario Kauno žydų spauda, kad žinotum, jog šis laikraštis iš tiesų vadinosi „Žydų balsas“ (Jidiše štime), o autorė pavadinimą tiesiog „sutrumpino“. Beje, tai gana įprasta praktika anuometiniuose jidiš tekstuose: antai Utenos atminties knygoje nurodoma, kad mokiniai buvo įsitraukę į H. Leivicko draminės poemos „Grandinės“ (jid. Keitn) analizę, o veikiausiai turima galvoje jo poema „Mesijo grandinės“ (jid. Di keitn fun mešiach). Dažnai tekstuose įvairias variacijas įgauna ir žmonių vardai ar pavardės, pavyzdžiui, vienur asmuo vadinamas Skopiškeriu, kitur Skapiškeriu. Dar sudėtingesnių dilemų iškyla, kai tenka dirbti su istoriškai jautria informacija, pavyzdžiui, lietuvių žydšaudžių pavardėmis, kurios transkribuojamos jidiš kalba iškraipomos arba rašomos iš nuogirdų ir vėliau prisimenamos netiksliai. Tokiu atveju palyginimas su kitais istoriniais šaltiniais ir koregavimas darosi būtinas. Taigi dalį kritinio darbo neišvengiamai jau bus nudirbę vertėjai, redaktoriai.

Sakyčiau, skaitytojui lieka užduotis į šias knygas žvelgti su sveika abejone. Jeigu jose bus ieškoma istorinės „tiesos“, teks įdėti nemažai darbo: lyginti vienus tekstus su kitais, pastebėti, kaip panašiai arba skirtingai įvairūs autoriai rašo apie tuos pačius įvykius, gretinti juos su išlikusiais archyviniais dokumentais ar kito pobūdžio šaltiniais. Tačiau daugybės dalykų nepatikrinsime, nes juos žinojo, jautė ar patyrė tik pats pasakojantysis asmuo. Vis dėlto iš įvairiose istorijose atsikartojančių motyvų apie kai ką galima susidaryti ir bent kiek objektyvesnį vaizdą: na, pavyzdžiui, kad gana įprastas chasidų švenčių vaišių meniu buvo silkė, sausainiai ir degtinė arba kad žydų socialistai revoliucionieriai savo susirinkimus mėgdavo rengti sinagogose.

Kuo tikėti?

Atsižvelgiant į minėtų netikslumų gausą, gali kilti klausimas, kas atminties knygose apskritai yra tiesa. Ilgokai svarsčiau, ar šiose publikacijose yra dalykų, kuriais galėčiau nė kiek neabejoti. Atsakymas atėjo beverčiant Telšių atminties knygos puslapius apie masines žudynes. Šioje vietoje man neginčytina tiesa pasirodė tai, kad Holokausto įvykiai, kuriuos patyrė autoriai ir (ar) jų artimieji, dar ir rašymo metu jiems žadino didelį siaubą, pyktį, keršto troškimą, skausmą, bejėgystę, nesaugumą. Prisimenamų įvykių detalės įvairuoja ir gali kelti nemažą loginę painiavą, kuri, be kita ko, taip pat liudija trauminę patirtį: tarkim, aprašomas sušaudymas galėjo vykti už 5 arba 15 km nuo miestelio, žydšaudžio pavardė būti Lapinskas arba Lipinskas, gelbėtojas – Mockus arba Mickus, vieni dalykai atsitikti anksčiau arba vėliau už kitus. Tačiau nė vienas tekstas neprieštarauja pagrindinei žiniai, kad aprašomos žudynių ir išniekinimo scenos net praėjus dešimtmečiams kėlė itin intensyvius jausmus, vertusius autorius ne tik įvardyti šiuos tiesiogiai, grūmoti tikriems ir įsivaizduojamiems priešams, bet ir rašyti kapotais sakiniais, prisipažinti dėl tinkamų žodžių stygiaus, rinktis pačią primityviausią leksiką, kitaip negu atsimenant šeiminių tradicijų puoselėjimą ar bendruomenės gyvenimą.

Kadangi atminties knygų rašymas aiškiai atsiskleidžia kaip terapinis veiksmas ir emocinis sluoksnis čia labai svarbus, viena tinkamesnių prieigų prie jų galėtų būti emocijų istorijos siūlomos tyrimų kryptys. Galbūt į šių knygų suburtus autorius verta pažvelgti per Barbaros Rosenzweig pasiūlytą „emocinių bendruomenių“ prizmę? Kokiomis vertybėmis ir trauminiu žodynu jie dalijosi? Kaip apie Holokausto patirtis buvo kalbama iš karto po įvykių ir praėjus keliems ir daugiau dešimtmečių? Ar ir kuo šis kalbėjimas skyrėsi žydų ir ne žydų auditorijai? Kaip atminties knygose įsitvirtinusios diskursyvinės praktikos žydų visuomenėje atkartojamos mūsų dienomis jau kitokiomis trauminėmis aplinkybėmis, pasikeitus politinei situacijai ir pasislinkus galios centrams?

Verčiant šias knygas man svarbu ir mano pačios emocijos: kartais jos tokios stiprios, kad ima trikdyti darbą. 2020 m. asmeniniuose užrašuose pasižymėjau:

Nesenos kūniškos Telšių žydų atminties knygos vertimo patirtys: dažnėja širdies ritmas, smelkia kojas, jaučiu, kaip imu tarsi stingti, kvėpuoju labai negiliai, tarpais rodos, kad visai nebe. Gerklė užgniaužta, krūtinės viduryje įsitaisęs didelis gumulas, – norisi verkti. Kartkartėmis turiu atsistoti, nueiti iki lango ir atgal, giliai įkvėpti. Nors sykiu savęs klausiu: o nuo ko būtent šioje vietoje ilsiuosi? Čia jidiš kalbinės konstrukcijos gan paprastos, žydų atminties knygų žanras man jau neblogai žinomas, tiek dėstymo stilius, tiek temos numanomos, o dar spaudžia terminai. Galiausiai skambinu draugui ir rėkte rėkiu apie tai, kaip man sunku.

Jeigu kalbėčiausi su kūno terapeute, turbūt bandytume pagal šias fiziologines reakcijas atpažinti kylančias emocijas: pyktis, baimė, liūdesys, gėda, pasibjaurėjimas. Emocijas, kurias išgyventi nemaloniausia ir dažnai norisi pastumti į šalį. Taip labiau suprantu, kodėl, nepaisant domėjimosi žydų istorija ir kultūra, kiekvieną kartą vis iš naujo turiu pasiryžti kelionei į trauminę praeitį, nors mieliau jos visai vengčiau.

Jau rašiau, kad atsiminti nereiškia perimti, atkartoti, susilieti, susitapatinti. Bet čia, regis, pati vargiai beišlaikau tą egzaminą. Gal geriau įsisąmoninti atminties knygų poveikį, be kita ko, galėtų padėti ir tokie šiuolaikinės humanitarikos išplėtoti emocijų tyrimų metodai kaip literatūrinė afektų teorija, kuri kelia klausimą, kokios kalbinės tekstų priemonės mums sukelia vienokius ar kitokius kūniškus pojūčius.

Įdomu, kad Holokausto studijų kontekste vis dažniau ne tik kalbama apie tiesiogiai genocidą išgyvenusiųjų jausmus, bet ir atrandama visai nauja kryptis: Holokaustą tyrinėjančių ir dėstančių mokslininkų emocijos kaip svarbi Holokausto edukacijos dalis. Antai 2025 m. Pensilvanijos valstijos universitete įvyko seminaras „Holokausto mokslininkų emocijos“, kurio aprašyme įvardijama, kad pirminius Holokaustą išgyvenusiųjų liudijimus tyrinėjantys mokslininkai (nuo savęs norėtųsi pridurti – ir tuos liudijimus verčiantys vertėjai), susidurdami su siaubingomis patirtimis, dažnai patys galynėjasi su savo jausmais ir kad šiems jausmams iki šiol buvo skirta per mažai dėmesio⁵. „Atsižvelgiant į vis stiprėjantį mokslininkų susiskaldymą ir susvetimėjimą dėl dabartinių karų, demokratijos ribojimo, didėjančios priespaudos ir genocidinio smurto, – rašo organizatoriai, – tapo akivaizdu, kad būtina reflektuoti Holokausto tyrėjų išgyvenimus.“⁶ Rengėjai dalyvius kvietė prisiminti savo akstinus dirbti su Holokausto tema, aktualių politinių įvykių sukeltas emocijas, kurios atspindėjo mokslininkų tyrinėjamų protagonistų emocijas (baimę, pyktį, bejėgystę, neapykantą ir kt.), pasvarstyti, kokias emocijas kalbant apie Holokaustą priimta laikyti „tinkamomis“, o kokių – ne, ir kt. Man regis, tai puikus impulsas ir Lietuvos edukatoriams, dirbsiantiems su emociškai stipriai įkrautomis atminties knygomis, prieš žengiant į auditorijas atkreipti dėmesį į savo pačių jausmus, kad ir kokie jie būtų, ir sąžiningai juos patyrinėti.

Baigiant norisi į lietuvių kalbą išverstoms žydų atminties knygoms palinkėti atidaus, išmintingo, atjautaus, kritiško skaitytojo. Reikia tikėtis, kad jos neliks tik savo aprašomų regioninių miestų susidomėjimo lauke, o iškils į globalesnį lygmenį. Nė vienas žydų štetlas neegzistavo atskirai kaip statiškas vienetas, visi jie buvo glaudžiai susiję vieni su kitais, su laikinąja sostine Kaunu, su kitų šalių žydų bendruomenėmis. Be kita ko, tai ir puikus šaltinis analizuoti diasporos kultūrą, įvairių Lietuvos žydų organizacijų tinklus, migracijos kryptis. Su kiekvienos iš šių knygų vertimu gauname dar vieną žydiškos Lietuvos dėlionės detalę, o sykiu vis naujame šiuolaikybės kontekste turime galimybę apmąstyti žydų atminties kultūrą.

Londone registruota gudų leidykla „Skaryna“ šį pavasarį pradėjo naują knygų ciklą – „Vilniaus seriją“. Joje bus leidžiami XIX–XXI a. Vilniuje gimusių, gyvenusių ir kūrusių gudų autorių tekstai. Tai savitas literatūrinis blokas, aprėpiantis gudiškąjį Vilniaus istorijos bei kultūros audinį.

Pirmoji serijos knyga – vilnietės gudės Halinos Vojcik (1927–2007) memuarai „Ten, kur manęs nėra“. Ši šiandien primiršta vilnietė buvo Vilniaus universiteto germanistė, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė. Ji tapo pirmąja pokario Lietuvos germaniste, įgijusia mokslinį laipsnį. Be akademinės veiklos, H. Vojcik aktyviai dalyvavo gudų visuomeniniame gyvenime, reiškėsi kaip publicistė ir vertėja. Ji taip pat buvo leidinių serijos „Vilniečių portretai“, skirtos su Vilniumi ir Vilnijos kraštu susijusiems žymiems gudams, autorė.

H. Vojcik rašė memuarus, tačiau per jos gyvenimą jie taip ir nebuvo išleisti atskira knyga – tik fragmentiškai publikuoti periodinėje spaudoje. Praėjus devyniolikai metų po autorės mirties pagaliau pasirodė knyga, kurios ji laukė visą gyvenimą. Todėl šis leidinys tapo ne tik svarbia pirmąja „Vilniaus serijos“ knyga, bet ir savotiška duokle rašytojos atminimui.

Ne kartą yra nutikę, kad moterų autorių kūryba likdavo nuošalyje, nors jos pačios daug rašė, kūrė ir rėmė kitus. Panašus likimas ištiko ir H. Vojcik, dažnai likdavusią savo garsios motinos ir vyro šešėlyje. Ji neretai buvo pristatoma pirmiausia kaip Zoskos Veras dukra ir Liavono Luckevičiaus žmona. Z. Veras – gudų rašytoja ir nacionalinio judėjimo Vilniuje veikėja – nugyveno 99 metus ir mirė 1991 m. Vilniuje, sulaukusi tiek Lietuvos, tiek Gudijos nepriklausomybės. L. Luckevičius buvo vilnietis gudas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, sovietinių lagerių kalinys. Šių ryškių asmenybių fone subtili ir santūri H. Vojcik dažnai likdavo nepastebėta. Apie tai ji rašo ir memuaruose, prisipažindama norėjusi būti vertinama pagal savo darbus, o ne pagal kilmę ar šeiminius ryšius.

Knyga „Ten, kur manęs nėra“ – tai savitas gudiškųjų Vilniaus vietų vadovas, vedantis skaitytoją per tarpukario Vilnių ir sovietmetį. Memuarai įdomiai užbaigiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio liudijimais. Kartu tai svarbus puslapis ne tik moterų, bet ir daugiatautės bei daugiakalbės Vilniaus istorijos kontekste. Tai taip pat savotiška gudų ir lietuvių draugystės kronika.

Studijų metais H. Vojcik mokėsi pas Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą. Ji pažinojo ir bendravo su daugeliu Lietuvos kultūros veikėjų – su Česlovu Kudaba, Emilija Liegute, Valdu Banaičiu. Su Zigmu Zinkevičiumi, Antanu Antanovičiumi, Alma Lapinskiene ir daugeliu kitų ją siejo profesinė veikla.

Neabejotinai skaitytojus sudomins memuarų dalis, skirta vilnietiškam humorui, ypač tarpukario. Rašytoja prisimena, kaip lenkų valdymo metais vilniečiai juokaudavo apie Tiškevičių rūmų atlantus: esą Vilniuje buvo tik du negeriantys žmonės – šie atlantai, nes jų rankos nuolat užimtos. Autorė taip pat pasakoja spalvingas žydų ir gudų istorijas, susijusias su Vilniaus turgumis.

Atskirai verta paminėti ir serijos viršelį. Jame pavaizduotas vienas ryškiausių Vilniaus silueto akcentų – Šv. Jonų bažnyčia iš gudų dailininko Jazepo Horydo paveikslo „Šv. Jono gatvė“ (1932).

Serijoje numatoma išleisti ir Francišako Umiastouskio, Uladzislavo Pauliukouskio, Makaro Kraucovo, Alenos Ceprinskaitės bei kitų autorių kūrinius. Leidykla taip pat rengia staigmenų: šiemet, minint gudų rašytojos ir feministės Ciotkos 150-ąsias gimimo metines, planuojama išleisti jos kūrybos knygą gudų kalba lotyniškais rašmenimis, kaip rašytoja dažnai rašė. Ciotka studijavo ir dirbo Vilniuje, buvo Lietuvos socialdemokratų veikėjo Stepono Kairio žmona.

Pagrindinis „Vilniaus serijos“ tikslas – prikelti iš užmaršties primirštus Vilniaus gudų literatūros balsus ir kartu sukurti savotišką daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus himną.

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/vilniaus-serija/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/07/24/knygos-pacios-savaime-nepasiraso/ https://www.satenai.lt/2026/07/24/knygos-pacios-savaime-nepasiraso/#comments Fri, 24 Jul 2026 10:53:11 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55741  

Elenos Ferrantės įžvalgos esė rinkinyje apie visame pasaulyje žinomą jos kūrybą

Italų rašytojos Elenos Ferrantės kūryba žinoma visame pasaulyje. Ji išgarsėjo keturių romanų „Neapolietiška saga“ (2011–2014). 2021 m. išėjo Ferrantės keturių esė rinkinys „Paraštėse“ (I margini e il dettato), kuriame ji analizuoja savo rašymo stilių bei apskritai literatūrinę kūrybą ir prisipažįsta, kad jos lengvai skaitomi romanai nebuvo parašyti lengva ranka.

Vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ kultūros skyriaus redaktorės Jolindės Hüchtker vokiško knygos leidimo recenzija publikuota šių metų balandį.

Didelės apimties Elenos Ferrantės „Neapolietiškoje sagoje“ Lila ir Lenu auga Neapolio miesto darbininkų kvartale. Ten, kur 6-ajame dešimtmetyje tėvai dažnai pakeldavo ranką prieš vaikus, o vyrai prievartaudavo žmonas. Abi draugės pradinėse klasėse buvo pirmūnės, Lila šiek tiek protingesnė už Lenu, šiek tiek drąsesnė ir gražesnė. Abi svajoja kartu parašyti knygą, bet netikėtai Lila ima ir viena pati parašo apsakymą, kuris Lenu taip pakeri, kad ji pasijunta esanti menkesnė, nors būtent ji vėliau tampa rašytoja. Lila toliau mokytis, deja, negali, jai tenka dirbti tėvo batsiuvio ateljė, ji išteka, laukiasi kūdikio. O Lenu baigia mokyklą, studijuoja Pizoje ir parašo jų draugystės istoriją.

Milijonai žmonių perskaitė tuos keturis sagos tomus, kurių pirmasis – romanas „Nuostabioji draugė“, ir nuo to laiko Elenos Ferrantės vardas yra žinomas visiems. Bet apie puslapius, kuriuos autorė darbo metu išbraukė, ko gero, nežino niekas. Rašytoja apie juos tik dabar prabilo esė rinkinyje „Paraštėse“: rašant romanus jai buvo kilusi mintis leisti „Lilai įsibrauti į Lenu kompiuterį, įterpti į jos tekstą savo mintis ir tokiu būdu jį praturtinti“. Susikaupė nemažai puslapių, „kuriuose Lenu preciziškas pasakojimas susilieja su emocingu Lilos stiliumi ir tiesiog neatpažįstamai pasikeičia“. Vėliau vis dėlto nuspręsta, kad tai „sunkiai įsivaizduojama“, todėl tų puslapių buvo atsisakyta.

Knygą „Paraštėse“ sudaro keturios metodologiško, kone mokslinio pobūdžio esė, padedančios geriau suprasti autorės kūrybą. Tris iš jų Ferrantė parašė Tarptautiniam Umberto Eco humanitarinių studijų centrui. Ketvirtoji, pridėta lyg ir dirbtinai, buvo skirta Dantės simpoziumui. Tekstuose kalbama apie tam tikrą literatūros tradicijų lobyną, kuriuo neišvengiamai naudojasi kiekvienas pradedantis rašytojas, Ferrantės atveju tai – Gertrude Stein, [italų filosofės] Adrianos Cavarero, Emily Dickinson, Dantės kūryba. Pirmieji Ferrantės prisiminimai apie rašymą susiję su raudonomis paraštes žyminčiomis linijomis mokykliniuose sąsiuviniuose, kurių rašydama ji dažniausiai nepaisydavo: „Mane nuolat už tai bausdavo, tas paraštės jausmas įaugo man į kraują, tad kai rašau ranka net ir šiandien, jaučiu tą bauginančią vertikalios raudonos linijos grėsmę.“ Jai būdingi du rašymo stiliai: drausmingas, neperžengiantis linijų ir impulsyvus, chaotiškas, kurio neįmanoma suvaldyti, „čia jis trykšte trykšta, čia vėl išsenka [...]; čia sumenksta ir yra vos girdimas, čia griaudėja kaip koks milžinas“.

Bemat atpažįstame drauges iš Neapolio: tvarkingai, sėkmingai rašančią Lenu ir Lilą, kuri rašo kitaip, emocionaliai. Naudodama šiuos du principus, Ferrantė konstruoja ir kitus savo romanus: disciplinuotu rašymo stiliumi sukuria tam tikrą pasaulį, o impulsyviuoju jį sugriauna. Romanuose „Pražūtinga meilė“, „Apleisties dienos“ ir „Dingusi dukra“ bent viena moteris – mama, duktė ar žmona, – nepaisant tvarkingo kasdienio gyvenimo, nugrimzta į tamsiausią neviltį.

Mažai kas sugeba taip įtikinamai ir lengvai atskleisti, kaip arti viena šalia kitos gali egzistuoti kasdienybė ir neviltis: kiekvienoje laimingoje santuokoje, kiekvienoje giminėje ar draugystėje slypi žmogaus polinkis menkinti kitą ir tikimybė viską sugriauti. Skaityti šį 94 puslapių esė rinkinį, leidžiantį pažvelgti į rašytojos kūrybos užkulisius, ypač malonu tiems, kurie pažįsta Ferrantės kūrybą arba patys rašo.

„Tas, kuris rašo, neturi vardo“, – sakoma vienoje esė. Tikrojo Elenos Ferrantės vardo, kuris slepiasi po šiuo pseudonimu, mums nėra reikalo žinoti. 2016 metais vienas italų žurnalistas, remdamasis išmokėtais honorarais ir įrašais nekilnojamojo turto registre, teigė atskleidęs, kad tai esanti vertėja iš Romos.

Naujoji knyga yra dar vienas rašytojos bandymas nustumti savo tapatybės klausimą į antrą planą. Apeliuodama į Virginios Woolf knygą „Rašytojos dienoraštis“, ji rašo: „Tai, ką fiksuoja rašytojas, pereina ne per vieno asmens – tvirtai ant žemės stovinčio Aš – rankas, o per kokius dvidešimt asmenų; šis skaičius, beje, pasirinktas atsitiktinai ir iš esmės reiškia, kad net aš pati nežinau, kas esu, kai rašau.“ Prieš keletą savaičių, kaip teigiama, buvo atskleista dar vieno menininko, norėjusio likti anonimu, – Banksy, – tapatybė. Puiki proga pripažinti, kad kur kas svarbiau interpretuoti menininko kūrinį, nei atskleisti, kas jo autorius.

Savo keturių esė knygoje Ferrantei pavyksta demistifikuoti literatūrą geriausia šio žodžio prasme. Ji rašo: „Man atrodo, kad rašytojos ir rašytojai dažnai labai paviršutiniškai kalba apie rašymą [...]: istorija pasirašo savaime, personažai kuria patys save, pati kalba kreipiasi į mus – tarsi ne mes esame tie, kurie rašome, o kažkas kitas, gyvenantis mumyse.“

Juk Ferrantė yra rašytoja. Jos romanai atsiranda ne kaip neišvengiama lemtis, – taip kartais linkstama manyti apie didįjį meną, – o yra darbo, redagavimo ir abejonių rezultatas.

„Die Zeit“, 2026, Nr. 18

Vertė Agnė Blaževičienė

Ewa Majewska Thompson – 1937 m. Kaune gimusi lenkų kilmės amerikiečių slavistė, Hjustono Rice’o universiteto, kuriame dėstė nuo 1970 m., profesorė emeritė, rusų literatūros, Vidurio ir Rytų Europos kultūros istorijos, postkolonializmo teorijos specialistė. Žymiausias ir įtakingiausias jos veikalas – „Imperializmo pažinimas: rusų literatūra ir kolonializmas“ (Imperial Knowledge: Russian Literature and Colonialism, 2000), kuriame nagrinėjama, kaip rusų literatūra pasitelkiama teisinti ir normalizuoti imperialistinį Rusijos kaimyninių šalių ir tautų užkariavimą, valdymą ir engimą. Šis interviu ukrainiečių kultūros populiarinimo portale „Ukraїner“ buvo paskelbtas 2024 m. kovą.

– Nūdien daug diskutuojama apie Rusijos kultūros ir jos atsakomybės dėl karo permąstymą. Ar galima dėl ko nors kaltinti kultūrą? Gal ji tik atspindi tikrovę?

– Kultūra, žinoma, ne tik atspindi visuomenę, bet ir ją formuoja. Ši įtaka yra abipusė. Jei kalbame apie kaltę, piktadarys yra ne kultūra, bet ją kuriantis žmogus.

Tačiau kitu, fundamentaliu, lygmeniu kultūrą galima laikyti piktadare, nes ji sukuria klaidinantį konkrečios visuomenės įvaizdį. Rusijos kultūra tiek Rusijoje, tiek užsienyje – netgi, sakyčiau, pirmiausia užsienyje – susikūrė įvaizdį, pateisinantį agresyvius veiksmus, kurių Rusijos imperija griebiasi jau šimtmečius.

Daugelio žinomų rusų literatūros kūrinių pagrindinis veikėjas yra „mažasis žmogus“. Šis personažas yra visiškai bejėgis ir nieko negalintis. O jei pažvelgtum į kitų šalių istoriją, pamatytum, kad laisvė buvo pasiekta tik aukomis paprastų žmonių, kurie, užuot sėdėję ir verkę, išėjo kovoti už laisvę.

Rusų literatūroje nėra žalio supratimo, kad laisvė nėra duodama veltui, kad už laisvę reikia kovoti. Priešingai, daugelyje rusų literatūros kūrinių vaizduojamas „mažasis žmogus“, kuris yra silpnavalis ir pasigailėtinas. Bet juk ne taip viskas veikia. Norėdami sunaikinti tironiją žmonės geba susitelkti. O rusų literatūra tokių sprendimų anaiptol nesiūlo. Šiuo atžvilgiu ji kalta dėl žmogaus įsivaizdavimo iškraipymo.

Tarkim, Puškino apysakoje „Stoties prievaizdas“ žmogus, gyvenantis nedideliame namelyje, patiria skriaudą – netenka dukters [ją išsiveža pro šalį keliaujantis husaras]. Atkreipkite dėmesį, kad šis „mažasis žmogus“ niekada nepatyrė kitos armijos invazijos; iš tikrųjų jis yra saugus. Ir neminėkite Lenkijos įsiveržimo ar Hitlerio. Tai kartą per amžius pasitaikantys įvykiai. Būti karinio antpuolio auka – rusams retenybė. Priešingai, tai Rusijos armija nuolat puldinėjo kaimynines šalis ir išdarinėjo ten baisius dalykus. Bet rusų literatūroje apie tai nėra nė žodžio.

Rusai kažkaip pasąmoningai įtikėjo, kad yra apgailėtini, bejėgiai, engiami ir visiškai neatsakingi už tai, ką daro valdžia Maskvoje. Tačiau susivieniję ir aukodamiesi tą valdžią rusai nuverstų ir pakeistų, kaip tai daro kitų šalių žmonės, kur už laisvę gyvybes paaukojo dešimtys, šimtai. Rusijoje žmonės to daryti nenori. Ten yra saujelė disidentų. Daugelis išvyko į Vakarus, kad iš svetur galėtų kritikuoti valdžią. Visi mato, kokie jie didūs. Taip, jie iš tiesų didūs – bet jų per mažai. Jie negali užtikrinti jokios pažangos; Rusijos visuomenė neišaugina užtektinai žmonių, pasirengusių kovoti už laisvę.

– Savo knygoje „Imperializmo pažinimas“ rašote apie skirtingus nacionalizmo tipus: gynybinį (arba apsauginį) ir ekspansionistinį (arba agresyvųjį). Dabartiniai įvykiai rodo, kaip esmiškai svarbu suprasti skirtumą tarp šių dviejų nacionalizmų. Jūsų nuomone, ar per tas kelias dešimtis metų nuo jūsų veikalo pasirodymo pasaulyje pasikeitė šių dviejų nacionalizmo tipų suvokimas?

– Verta prisiminti, kad dešimtmečius gyvenome veikiami marksizmo. Marksistams, liberalams ir kairuoliškiems judėjimams „nacionalizmas“ yra nepadorus žodis. Ir nesvarbu, kokios rūšies tai nacionalizmas, nes jie jų neskiria. Čia nekalbėsime apie patį Marxą, nes jis simpatizavo lenkų nacionalizmui ir nemėgo rusų nacionalizmo, bet šiuolaikinis marksizmas nacionalizmo nepripažįsta visiškai. Šiandieniniai marksistai žmoniją nori matyti be jokios tapatybės – lytinės, tautinės, religinės ir visokios kitokios.

Šiuolaikiniams marksistams nacionalizmas yra blogis, nes atskiria žmones. Ir, pasak jų, būtų gerai nepaisyti lyties, tautybės ar religijos. Žinoma, oficialiai neturime į tai kreipti dėmesio, bet grynai asmeninėje plotmėje mes kreipiame. Neįmanoma neatsižvelgti į šias ypatybes. Žmonija yra natūraliai susiskaidžiusi į tautines grupes. Tačiau marksistams net „patriotizmo“ sąvoka yra susijusi su nacionalizmu.

Amerikos universitetuose, kaip ir Europos, šia tema vyksta daug viešų diskusijų. Jei tave pavadina nacionalistu, akivaizdu, kad šitaip tave vadinančiųjų akyse esi fašistas. Todėl turime dėti pastangas, kad žmonės įsisąmonintų skirtumą tarp gynybinio ir agresyviojo nacionalizmo. Akademinėje veikloje aš nuolat stengiuosi tai daryti. Ugdyti supratimą, kad gynybinis nacionalizmas – tai ne kas kita, kaip patriotizmas. O „patriotizmas“ visada buvo geras žodis, dar nuo senovės graikų laikų, kai jie gynė Spartą.

Žodis „patriotizmas“ kažkaip išnyko iš mūsų žodyno. Labai retai šį terminą beaptiksi akademikų ar rašytojų darbuose. Be jokios abejonės, šalys turėtų skatinti gynybinį nacionalizmą, nes šitokiu būdu mes saugome savo visuomenę ir kultūrą. Vis dėlto dar ilgas kelias, kol minėtoji skirtis bus suvokta ir priimta.

– Rašėte, kad Vakarų pasaulis neskiria tautų, gyvenančių pačioje Rusijoje ar anksčiau jos valdytose šalyse. Užsieniečiams jie visi yra rusai. Pateikiate pavyzdį iš vieno laikraščio, kuriame buvo teigiama, kad rusai kovėsi ir žudė rusus, nors iš tikrųjų ten buvo kalbama apie čečėnus, rusus ir armėnus. Ar kas nors pasikeitė per tuos metus, praėjusius nuo knygos išleidimo?

– Kai universitete dėsčiau slavistikos kursą, man visada būdavo sunku įtikinti studentus, kad ukrainiečiai nėra rusai. Studentai man sakydavo: „Jie kalba ta pačia kalba ir atrodo kaip rusai – iš esmės jie yra rusai.“ Studentus ypač traukė tam tikri rašytojai ir istorikai. Pavyzdžiui, Nicholo V. Riasanovsky „Rusijos istoriją“, išleistą vienoje iš geriausių leidyklų ir beveik dešimtkart perleistą, studijavo dešimtys tūkstančių studentų*. Riasanovsky Rytų Europos ir negermaniškosios Vidurio Europos istoriją bendrais bruožais apibūdino taip, tarsi visa tai būtų Rusija. Studentai ateidavo pas mane ir rodydavo: „Štai, žiūrėkite, knygoje taip rašo.“ Ir ką aš galėjau padaryti? Juk knygą parašė profesorius! Vis dėlto dabar studentai pradeda suprasti, kad rusai ir ukrainiečiai yra dvi atskiros tautos. Tokių pokyčių pastebiu.

Mes dar apskritai toli gražu nesuvokiame, kad net Rusijos Federacija susideda ne vien tik iš rusų. Požiūris pradeda keistis, bet labai lėtai. Mane stulbina tai, kad amerikiečiai nė nepastebi, jog Rusija į Ukrainą kariauti siunčia, pavyzdžiui, buriatus ar tadžikus. Jie ničnieko nėra girdėję apie šias tautines grupes, todėl jiems tai nesvarbu. Nors iš tikrųjų tai yra labai svarbu.

– Rašėte, kad rusų kalba nepajėgi apibūdinti demokratijos sąvokos. Ką tai reiškia? Ar rusai neturi kalbinių struktūrų ar žodžių, atliepiančių demokratines vertybes, ar tai kažkas kita?

– Teoriškai tai graži kalba. Ji būtų pritaikoma viskam, gebėtų atspindėti viską. Bėda ta, kad šia kalba nėra knygų, kurios padėtų rusams suprasti kolonijinę savo šalies ir kultūros plotmę. Rusai, pavyzdžiui, neįsisąmoninę, kad romane „Karas ir taika“ Tolstojus išleido iš akių visas tautas, esančias tarp Vokietijos ir Rusijos. O milijonai skaitytojų Vakaruose tai priima būtent taip, kaip vaizduoja Tolstojus. Būtent tai turiu omenyje, sakydama, kad rusų kalba dar nėra pasirengusi.

– Bet užsienyje yra daug rusų rašytojų ir mokslininkų, kurie gali rašyti, ką tiktai nori.

– Ne, kadangi be galo skaudu atsiriboti nuo viso to imperializmo, Rusijoje puoselėto šimtmečiais. Kartais reikia daug drąsos tokioms knygoms parašyti. Akivaizdu, kad pirmiausia tai turėtų daryti užsieniečiai. Jiems lengviau, ir jie sugebės šias mintis perteikti rusams.

Pažįstu žmonių Rusijoje, skaičiusių mano knygą. Buvo rusų mokslininkų, kurie sakė: „Ta moteris pamišusi. Ką ji čia rašo? Tai negali būti tiesa! Tai absurdas.“ Kai visas šias ne rusų tautas ir teritorijas pradedi skirti nuo Rusijos, paaiškėja, kad rusams priklauso labai ribota erdvė. Ir rusams ypač sunku suvokti, kad vieną dieną visa kas gali susitraukti iki labai riboto ploto. Vakarų Europos kolonistai bent jau turėjo aiškias savo tautų ribas, o Rusija tokių aiškių ribų neturėjo. Todėl rusams būtų labai skaudu atsisakyti Sibiro. Todėl rusų autorių nenoras viso to iškelti aikštėn susijęs ir su asmeniniu neigimu.

Noriu, kad mano knyga apie rusų literatūrą ir kolonializmą būtų išleista Rusijoje. Įsivaizduoju, kad šią knygą perskaičiusius rusų nacionalistus visų pirma ištiktų širdies smūgis. Bet jeigu jie liktų gyvi, galbūt tai būtų pirmasis mažytis įtrūkis tame nepažeidžiamumo šarve, dengiančiame jų mąstymą. Paskui jie gal perskaitytų ukrainiečių, lietuvių, suomių ar kitų rašytojų kūrinių. Galbūt tada jie suprastų, kad būtent rusai taip pasielgė su Groznu.

Rusai visiškai nepripažįsta savojo kolonializmo. Turime toliau uoliai dirbti, kad tai įrodytume rusiškojo požiūrio atstovams. Bet tą patį reikia rodyti ir britams, kurių viešoji nuomonė praeityje didžiąja dalimi buvo kolonialistinė. Turime tai rodyti ir Prancūzijos visuomenei. Gal žinote, kad Camus romanas „Svetimas“ yra kiaurai kolonialistinis. Šis autorius neturėjo nė menkiausio supratimo, kad jo visuomenė buvo kolonialistinė, – kaip ir Tolstojus!

Prancūzams tam suvokti reikia laiko. Rusams reikia daug laiko, daugiau nei metų, daugiau nei dešimtmečio. Vis dėlto tikiuosi, kad Ukrainos pergalė šiame kare pradės iš tikrųjų naują Rytų ir Vidurio Europos erą ir padės rusams suprasti, kad jų istorija turi būti perrašyta. Tiesa išlaisvina. Vakarų laisvės samprata kilusi iš šių Biblijos žodžių.

– Kaip žinote, ukrainiečiai ragina pasaulį boikotuoti rusų kultūrą. Kaip manote, ar tai teisinga?

– Na, tarkime, Ana Netrebko, dainininkė, Niujorko „Metropolitan Opera“ žvaigždė [2014 m. viešai parėmusi Donecko ir Luhansko sričių separatistinius judėjimus]. Derėtų jai pasakyti: „Ačiū už pastangas, ateityje su jumis nebendradarbiausime.“ O dėl tų rusų, kurie priešinasi imperijai, kiekvieną atvejį vertinčiau atskirai.

Iš tiesų neturiu atsakymo į šį klausimą, nes rusų literatūra yra iškili, ypač Tolstojaus ir Dostojevskio kūryba. Tačiau baisiausia, kad šiedu autoriai yra visiškai šališki kitų tautų, etninių grupių ir laisvės idėjos atžvilgiu, išskyrus Tolstojaus apysaką „Chadži Muratas“. Tai labai vėlyvas jo kūrinys, kuriame galima įžvelgti daug antikolonializmo ir pastebėti kitų rusų kultūros elementų. Taigi, išvada tokia: iškilus gali būti ir klystantis.

Pridurčiau dar štai ką: kultūros „atmetimas“ yra utopinis tol, kol egzistuoja tūkstančiai prorusiškos propagandos šaltinių. Kalbu apie rusų kalbos ir literatūros katedras, ypač Amerikoje. Jos platina klaidingą Rusijos įvaizdį, kurį Maskva formuoja ištisus dešimtmečius. Galima sakyti, kad dėstomo dalyko pateikimas kuo pozityviau čia yra norma… Tačiau aš esu iš tų žmonių, kurie ne tik stengiasi parodyti rusų literatūros grožį, bet ir nori studentams atskleisti tai, ką sakau jums dabar. Ir tai sudėtinga, nes atskirti grožį nuo melo yra sunku. Kartais man pavyksta, kartais – ne.

Kol visi šie rusų propagandos elementai egzistuoja, manau, ne kažin ką galì padaryti. Tūkstančiai Amerikos universitetų studentų lanko rusų kalbos kursus ir neišvengiamai mokosi prielankumo Rusijai ir Putinui, o ne Ukrainai, Lietuvai, Estijai ir t. t. Galì uždrausti rusų pasirodymus tūkstančiuose vietų, pavyzdžiui, koncertų salėse ir operos teatruose, bet apie Rusijos įsivaizdavimo keitimą gali tik pasvajoti, kol tie visi minėtieji universitetai, brukantys Karamzino ir Dugino veikalus, propaguoja klaidingą Rusijos supratimą.

– Ką ukrainiečiams daryti, kad įtikintų pasaulį, jog rusų nacionalizmas yra agresyvus?

– Jūs tai darote taip puikiai, kad net pavydžiu. Tęskite ir toliau. Kalbu ne tik apie kariuomenę, bet ir apie visuomeninius protestus. Nesakau, kad slavistikos studijas reikėtų iš karto pakeisti, bet bent jau įvesti Amerikos universitetuose ukrainiečių kalbos ir literatūros kursus. Vėliau tai turės įtakos ir rusų kalbos kursams. Tai sudėtinga ir reikalauja didelių lėšų, bet tai gali būti daroma palaipsniui, universitetas po universiteto, per daugelį metų ir kartų̃.

Aš tikiu, kad ukrainiečiai sugebės tai pasiekti. Pamenu, kaip devintajame dešimtmetyje ukrainiečiai, su kuriais kalbėjausi, net nesvajojo apie nepriklausomybę. Tai jiems atrodė neįmanoma. O pažiūrėkite, kas įvyko! Viskas gana greitai keičiasi, jei tik dedi pastangų.

ukrainer.net

Vertė A. P.

Pastarosiomis dienomis vos ne kasdien gatvėje sutikdavau Raimondą Briedį. Po trečio karto neištvėriau. „Greitai gyvensime kartu viename bute!“ – pasisveikinau. Jis suraukė antakius ir paklausė: „Iš kur šis siužetas?“ – „Iš Gorčevo“, – atsakiau. Briedis patikslino: „Ne, iš Becketto.“

Šį kartą nutariau susitikti su Raimondu Briedžiu ir rimtai pakalbėti apie autoriaus atsakomybę, teksto gyvybę ir meno esmę. Pokalbis daugiareikšmis – tikiu, kad skaitytojas kurį laiką pagyvens kartu su mumis viename bute.

Rvynas Vardė

– Koks šio pokalbio tikslas?

– Pasikalbėti. Bet bus ir kvailų klausimų.

– Pavyzdžiui, kas tu esi – ananasas ar apelsinas? Bet kuris atsakymas bus kvailas. Pradėk nuo kvailo!

– Kodėl poezija rašoma taip, kad puslapyje liktų tuščios vietos?

– Tai ne kvailas klausimas. Žinau vieną istoriją. Poeziją rašantis autorius išsiuntė visoms institucijoms – nuo Kultūros ministerijos iki savivaldybių – 56 klausimų sąrašą. Jis prašė atsakyti trumpai ir aiškiai, neviršijant nustatyto simbolių skaičiaus. Aš prisimenu tik pačius protingiausius klausimus, pavyzdžiui: kas yra poezija? Ar galima rašyti poeziją be rimų? Ar už pasirodymus bibliotekose turi mokėti honorarą? Ar poeziją reikia rašyti eilutėmis? Šį sąrašą man perdavė kurso draugė, dirbanti savivaldybėje, ir paprašė padėti. Už tai gavau skėtį.

– Skėtį?

– Iš savivaldybės. Ir dar viena istorija. Vienas žmogus kažką publikavo svetainėje „draugiem.lv“, ir man kilo mintis, kad galėčiau duoti patarimų, todėl parašiau jam, kad eilėraštį būtų galima aptvarkyti, patobulinti ritmą, tada atsirastų daugiau netikėtų rimų. Jis atsakė: „Kaip moku, taip rašau – viskas iš širdies.“ Ir čia atsiranda problema – kas kyla iš širdies? Kaip tai perteikti popieriuje? Tuštuma yra tik popieriuje. Kalbančiojo balso tuštumų neišmatuosi. Kai skaitai pasakojimą, taškas yra tik regimas. Taško vietoje yra pauzė, tai yra tuštuma. Apie ką buvo klausimas? Jau neprisimenu.

– Apie tai, kodėl rašant poeziją puslapyje lieka tuščios vietos.

– Tuštumą tik regime. Kai klausaisi, tuštumos nėra. Tuštuma esti popieriuje, tyla – balse. Todėl Aspazija eilutėse rašė brūkšnius – jų neperskaitysi. Skyrybos ženklai, didžiosios raidės imituoja balsą. Balse nėra didžiosios raidės. Kita vertus, jeigu lape yra tik viena raidė, tai jau žaidimas. Jei lape parašai vieną didžiąją I, tada gali sėdėti ir medituoti tą I, bet kartais nesinori. Arba tai sukuria minties ar meditacijos galimybę, arba nesukuria.

– Vadinasi, skaitytojas yra bendraautoris.

– Žinoma. Aš juk neskaitau tavęs, aš skaitau, kas parašyta.

– Bet kaip tada rašytojo atsakomybė?

– Tai didysis klausimas. Rašytojo atsakomybė – tai impulsas, kurį jis sužadina skaitytojui. Žinoma, gali būti taip, kad visa atsakomybė tenka man. Jeigu priverti reaguoti mane į kokį nors keistą dalyką, vis tiek sukuri erdvę, kurioje mintyse klaidžioju. Rašytojo žodžiais labai lengva manipuliuoti. Pažiūrėkite, kaip perkurti Rusijos rašytojai – tie, kurie buvo antisovietiniai, staiga tapo prorusiški. Konstantinas Simonovas įtraukiamas į tokį kontekstą, kuriame jis iš esmės pateisina karą. Ir Okudžava.

– Juk galima surasti bet kokių citatų.

– Ir jas galima perkoduoti. Ir tuo autorių atsakomybė baigiasi, bet jie kažką pasiūlė.

– O Brodskio eilėraštis apie Ukrainą? Ką su juo daryti? Ar jį galima kaltinti imperializmu?

– Jis jam atstovauja. Taip pat galime paimti Andrėją Upytį arba Imantą Zieduonį ir ištraukti ką nors, kas parašyta visiškai kitame kontekste.

– O ką man daryti su Brodskiu?

– Reikia pagalvoti. Taip būna su daugeliu tau patinkančių dalykų. Mano krikšto mama susitiko su vienu poetu ir paskui pasakė, kad ji nori jo knygas šveisti į krosnį. Atsiribojant nuo politinio aspekto: ką mums daryti, jeigu autorius yra nemalonus žmogus, bet jo kūriniai geri?

– Sudeginti?

– Yra dalykų, su kuriais galima susitaikyti, ir yra dalykų, su kuriais nesusitaikysi. Tiesiog ateis metas, kai tokį meną atmesi. Mes juk nepriimame visų gerų mums žinomų dalykų. Yra aukso vidurys, bet yra atvejų, kurių reikėtų vengti. Ką mums reiškia skaityti, pavyzdžiui, apie Baltosios ir Raudonosios rožių karą? Ką mums tai reiškia šiandien? Kažką apie tai sužinome, bet neturime savo nuostatos. O tuo metu nuostatos būta.

– Geriau nežinoti.

– Bet tai nepanaikina trūkumų. Apie daugelį autorių nieko nežinome, todėl kartais tai gerai. Tas pats ir su filmais. Kad herojė nebūtų atpažinta, pagrindiniam [2016 m. latvių vaidybinio filmo] „Melanijos kronikos“ vaidmeniui buvo pasirinkta šveicarų aktorė. Vietinius aktorius pažįstame, o svetimas yra būtent toks, koks yra.

– Kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti rašantį autorių?

– To niekas nepasakys. Daug kas priklauso nuo konkretaus momento pojūčio. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas geba kurti ir derinti. Žmogui kūryba taip pat reiškiasi derinimu. Dirbtiniam intelektui irgi gali pasisekti, jis gali tapti genialus, bet jis pats to nesupras, nes žmogaus kuriamos kombinacijos gyvesnės.

– Dirbtinis intelektas mėgsta pajuokauti: kažkas paprašė jo sukurti plakatą su veikėjų pavadinimais abėcėlės tvarka, tai arklį jis pavadino „kuinu“. Koks mielas žodis!

– Aš paklausiau dirbtinio intelekto, kodėl jis meluoja. DI atsakė: „Kad tau būtų smagiau.“ Man tai patiko.

– Gražu!

– Šis atsakymas įprasmina mūsų pokalbį, nors jis irgi dirbtinis.

– Paprašiau, kad DI paliktų mane ramybėje. Jis atsakė, kad gali nebeatsakinėti į mano klausimus. Tada paklausiau, ar jam nejuokinga, kad aš pats pradėjau šiuos pokalbius ir prašau palikti mane ramybėj. DI atsakė, kad jam tai nejuokinga. Jam pasirodė, kad aš šiek tiek sąmojingas.

– Bet gali nutikti priešingai. Tai supranti, kai studentai naudojasi dirbtiniu intelektu – jų atsakymai būna ilgi, protingi ir nuobodūs. Patys studentai taip nesugebėtų.

– Kartais jauni autoriai parodo savo tekstus, ir aš neva turiu pasakyti savo nuomonę. Aš net savo tekstų kartais nedrįstu vertinti, ką jau kalbėti apie svetimus. Skaitai ir supranti: ne, ne, ne. Bet kas tiksliai „ne“? Neturiu atsakymo į klausimą, kas yra geras tekstas. Žinoma, tu turi kokius nors kriterijus.

– Pirmasis variantas: jei esi autorius ir ką nors darai pagal tam tikras taisykles, tada ir skaitytojas skaito pagal tas pačias taisykles. Antrasis: seki paskui autorių ir nežinai, kur jis tave veda. Jam taisyklės negalioja. Trečiasis: tu man kažką pasiūlai ir aš turiu kažką padaryti. Pirmuoju atveju skaitytojas ir autorius bendradarbiauja, jie žino, kas yra gerai ir kas yra blogai. Perskaityk Aristotelio „Poetiką“, tada galėsi pasakyti, kuri tragedija yra gera, o kuri – bloga. Jei yra apibrėžti kriterijai ir tau tai sukelia katarsį, vadinasi, autorius padirbėjo kaip puikus amatininkas. Antruoju atveju skaitai ir nesupranti, bet stengiesi suprasti, tai – postdramatizmas. Autorius, kitaip nei Aristotelis, pats negali pasakyti, ką jis sukūrė. Trečiasis – šių dienų variantas, kai tau pasiūlo plytą – ir tu skaitai ją. Ir negali pasakyti, ar autorius privalo treniruotis, išmokti rašyti. Taip ir ne. Vienam tai kažką duos, kitam – nieko. Dabar „Literatūros akademijos“ [Latvijos rašytojų sąjungos ir Literatūrinio švietimo ir kūrybos rėmimo centro programa pradedančiųjų autorių literatūriniams įgūdžiams ugdyti] pasekmės akivaizdžios – atsirado nepaprastai daug rašytojų. Niekas nežino, kiek jų yra. Bet jie nuolat leidžia visokiausius žanrus, siaubą.

– Siaubą!

– Siaubingą literatūrą, mano manymu. Žinoma, yra kas ją skaito. Šie autoriai labai įvairūs. Vienus perskaitai ir pamiršti, kitų negali skaityti, bet jeigu jie leidžiami, vadinasi, tikimasi, kad atsiras pirkėjų ir skaitytojų. Ir gal kažkas netikėtai iškils. Bus gerai rašančių autorių, bet bus ir tokių, kurie žino, ką daro, bet neturi dovanos atspėti, kada pasiseks, o kada – ne. Kas tave labiausiai nustebino latvių literatūroje per pastaruosius dvidešimt metų?

– Man sunku tai komentuoti, bet į galvą ateina Ingos Gailės eilėraštis, kuris prasideda eilute: „Aš norėjau būti debesėlis, bet esu grindinys.“

– Poezijoje ryškūs blyksniai, prozoje – blankesni. Kartais paskaitai Skalbę, o tenai gryniausia fantazija. Ir kartais autoriai su tokia fantazija įsiveržia į viešąjį gyvenimą.

– O tada nebelieka atsakomybės?

– To jau neįmanoma įvertinti. Vaira Vykė-Freiberga per Rainio 150-ųjų gimimo metinių minėjimą skaitė pranešimą, kodėl Rainis ir Aspazija yra genialūs. Man pasirodė kvailoka, bet ji įrodė, kad jeigu jie paveikė tiek daug dalykų patys to nenorėdami, jie negali nebūti genijai. Ištrynus juos iš būties, pasaulis būtų kitoks, nors jie viso labo buvo tik vyras ir moteris. Bandydami išspręsti jiems patiems aktualius dalykus, jie sukūrė įvairių kūrinių, kurie pradėjo gyventi savo gyvenimą. Rainis jau nebėra atsakingas už tai, ką iš jo padarė, bet už tai, ką jis sukūrė. Čia yra atsakomybė.

– Bet ar nėra taip, kad žmogus gali perskaityti tik tai, ką jis žino?

– Reikia išmokti skaityti įvairius literatūros istorijos tekstus. Mes turime [Reinio ir Matyso Kaudzyčių] „Matininkų laikus“, turime Juonevą. Jie vartoja tą pačią kalbą, bet kiekvienas tai daro savaip. Iš tikrųjų kūrinyje gali perskaityti tiek, kiek leidžia žinios apie šio kūrinio kalbą. Kiek tu pats žinai. Jeigu neišmoksi skaityti įvairių tekstų, skaitysi tik save, tik savo kalba. Man neįdomu skaityti apie savo problemas.

– Kas tada tave domina?

– Mane labiau domina kitas, juk per literatūrą galima sužinoti įvairių dalykų. Suprasti, kad niekada nesielgsi kaip kūrinio herojus, bet tau įdomu, kaip žmogus veikia ir ką jis geba sugalvoti. Galiu skaityti apie kitus laikus ir, žinoma, rasti panašumų į savo gyvenimą, bet labiau atrandu pasaulį, o ne sluoksniuoju „mano“, „mano“, „mano“. Kai mokykloje manęs paklausė, į kokį herojų norėčiau būti panašus, buvo sunku atsakyti, nes norėjau lygiuotis tik į neigiamus personažus.

– Žiūriu Dmitrijaus Bykovo paskaitas ir stebiuosi, kaip vienareikšmiškai jis interpretuoja autorių ir tekstą – Pasternakas mąstė taip ir taip!

– Jis tai daro nuostabiai. Jis pagilina tai, ką skaitai, – parodo, kad galima ir taip skaityti. Po jo paskaitos apie „Meistrą ir Margaritą“ mano požiūris į romaną pasikeitė.

– Aš jį gerbiu, bet kodėl jis toks kategoriškas? Kaip gali žinoti, ką galvojo autorius?

– Matai, mes manome, kad autorius kažką turėjo omenyje. Štai „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ – pasakyk, ką Blaumanis turėjo omeny. Mes žinome ir žiaurias „Siuvėjų dienas Silmačiuose“, ir linksmas „Siuvėjų dienas Silmačiuose“ – abu šie skaitymo būdai ten yra. Arba Šekspyro atvejis – jis sukūrė apvalkalą, į kurį galima įdėti įvairų turinį. Bet mes nežinome, kas iš tikrųjų tai parašė.

– Bet Bykovas kalba taip, tarsi tikrai žinotų. Ar tai ne juokinga?

– Bet šitaip jis gali priartėti prie to, kas, ko gero, tenai yra. Literatūra gali būti ir mįslių spėjimas: vienas klausia, kitas mena. Taip atsiranda naujas darinys, tarkime, kultūra.

– Kaip galime suvokti patirtį, kurios neturime?

– Turime kažką bendro. Studentai sako: „Šį tekstą kiekvienas gali suvokti skirtingai.“ Sakau: „Pabandykime!“ Vienas pradeda ir pasakoja, kaip jis suprato tekstą. Kitas irgi pasakoja, bet jam negalima sakyti to, ką paminėjo pirmasis, nes jo suvokimas subjektyvus. Pasakoja penktas, o dešimtas susimąsto: „O ką aš bepasakysiu?!“ Viskas pasakyta. Yra situacijų, žodžių reikšmių, mums jau pažįstamų. Viskas nėra visiškai subjektyvu, pokalbis įmanomas. Jeigu viskas būtų tik subjektyvu, pokalbis neįvyktų. Yra autorius, kuris rašo labai savitai, jo neįmanoma suprasti. Bet praeina laiko, ir jį imame suprasti, tai galioja ir nepripažintiems menininkams. Pavyzdžiui, ką rašo Čakas, Puorukas nesuprastų. Jeigu Puorukui įduotume šiuolaikinės latvių poezijos rinkinį, jis pamanytų, kad tai ne poezija. Nes jis aiškiai suvokia, kas yra poezija. Šiuo atveju Puorukas yra praeitis. O tai, ką galì ar negali priimti iš Puoruko kūrybos, gali pasikeisti. Menas yra žiaurus dalykas – daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Kaip ilgai autorius yra su mumis, kaip ilgai jis paklausus? Vienu metu autorius populiarus, kitu – niekas jo nebeskaito. Kodėl nebeskaito? Pavyzdžiui, Zigmundas Skujinis šiandien iškritęs iš apyvartos, nors kadaise buvo neįtikėtinai populiarus.

– Kalbėjausi su mergina iš IT srities. Ji mano, kad menui nereikia erdvės. Apmąstęs šios minties priežastį, supratau, kad jai trūksta aiškių kriterijų, kas yra menas.

– Ji nori, kad menas turėtų programą, kurią vykdydama sistema veiktų. Bet tai kaip su dirbtiniu intelektu – jis gali veikti, bet jam kažko trūksta. Svarbu poslinkis. Menas yra niekis, tai nenaudingas dalykas. Labiau glumina kitkas: kodėl poslinkis šiam niekiui turi įtakos? To negalime numatyti. Vienas žmogus kamuojasi savo problemomis, sumano publikuotis, išleidžia 2 tūkst. egzempliorių, iš jų, tarkime, tūkstantį perskaito, kam nors tai padeda. Ir tai yra niekis. O ką žiūri kino teatre? Šešėlių žaismę ant sienos. Nė vienas šuo nesupranta, ką tu darai. Tu verki, juokiesi, užgęsta šviesa, ir nieko nebelieka. Skaitai užrašytus žodžius, idealiu atveju tau maga sužinoti, kas bus toliau. Arba tau gaila, kad tuojau baigsis ir toliau nieko nebebus. Ta mergina turėtų susirasti meno kūrinį, kuris ją įtrauktų ir kad ji sektų šį niekį.

– Kaip tu apibrėžtum šį niekį?

– Už jo nieko nėra. Tai nefunkcinio stiliaus literatūra. Ji nemoko, kaip spręsti savo problemas arba sumažinti stresą. Plyta tavęs nieko neišmokys.

– Nežinau, ar taip yra.

– Knygos yra storos kaip plytos – kodėl plyta negali būti stora kaip knyga?

– Bet kam tada rūpi grožis, kilnumas, tiesa? Greičiau rūpi iškraipymas.

– Literatūra yra tikrovės iškraipymas. Realybės perkėlimas. Tačiau literatūrai pakanka ir grožio, ir taurumo. Yra kas nori matyti tai, kas gražu, kilnu ir tvarkinga, – tai klasikinis etapas, kuriame pasaulis yra sutvarkytas. Šių dienų pasaulis gana sujauktas. Pavyzdžiui, aš nenoriu žiūrėti filmų apie karą. Ir tai paradoksas.

– Ar pasitaiko perskaityti kažką visiškai kitokio, ko nesugebi suprasti?

– Dažnai. Yra dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, jeigu važiuotum į Belgiją ir aš paklausčiau, kokius belgų autorius žinai, tikriausiai atsakytum, kad tik vieną kitą. Ir tada aš tau įduočiau antologiją su penkiais žymiais belgų autoriais. Nesvarbu, ar tu juos suprasi, bet šie autoriai belgams svarbūs. Jei galvotume, su kuriais latvių autoriais galėtume supažindinti turistus, atrinktume tuos, kurie mums svarbūs, nesiorientuotume į turistus. Kilo kvaila mintis – išleisti banaliosios latvių poezijos rinkinį. Parengėme knygą „Šimtas žinomiausių latvių eilėraščių“ [Pazīstamāko latviešu dzejoļu simts, 2004]. Paprašėme dailininko sukurti banalų paveikslą, kuris neatrodytų banaliai. Jis nupiešė kielelę, lizdelį ir staltiesę. Kiekvienas ten įžiūrėjo kažką savo, dainų tekstus ar dar ką nors. Tiražas buvo per tūkstantis egzempliorių, kaip poezijos knygai, tai gana nemažas tiražas. Rinktinę išpirko per tris mėnesius. Dabar jos niekur neįsigysi, kartą ją mačiau antikvariate. Nebuvo jokios reklamos, bet išparduota sėkmingai.

– Iš to, kas buvo, nieko nebeliko.

– Liko. Menas tai gali padaryti daug įtikinamiau.

– Apskritai pajutau atsakomybės naštą. Tarsi nieko nebūtų, bet yra ir atsakomybė.

– Jeigu apie tai galvosi, tada taip, pajusi naštą. Bet ateis momentas, kai apie tai nebegalvosi. Koks paukštis atskris prie tavęs? Gali suorganizuoti, kad paukštis atskristų ir jį nufotografuotum, bet netikėtai gali pamatyti kitą paukštį. Tu negali numatyti, kaip paukštis pasuks galvą.

– Ir ką tai mums sako?

– Viename Zigmundo Skujinio romane keliamas klausimas, kokia yra meno esmė. Ir, nebeprisimenu, Aspazija ar Brigaderė atsako: „Daugiau.“ Viskas, jokio paaiškinimo daugiau nebereikia.

satori.lv

Vertė Arvydas Valionis

Amerikiečių žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus Davido Remnicko straipsnis The Defiance of Salman Rushdie žurnale „The New Yorker“ išspausdintas 2023 m. vasarį, praėjus pusmečiui po tik per plauką fatališkai nesibaigusio pasikėsinimo į garsųjį indų kilmės britų rašytoją. 2022 m. rugpjūčio 12 d. priešpiečiu Salmaną Rushdie, besirengiantį kalbėti Šatokvos miestelio (Niujorko valstijoje) edukacijos centro renginyje, salės scenoje užpuolė ir peiliu subadė Libano ir JAV pilietybes turintis 24-erių Hadi Mataras. Jis sužeidė ir Rushdie mėginusį gelbėti pokalbio moderatorių Henry Reeseʼą, steigėją organizacijos, padedančios dėl rašymo iš savo šalių priverstiems emigruoti rašytojams. Paradoksalu, kad Rushdie ketino kalbėti apie Jungtines Valstijas kaip saugų prieglobstį persekiojamiems autoriams. Pasikėsinimą išgyvenęs, bet dešinės akies netekęs ir su suluošinta kaire ranka likęs Rushdie tragiškąjį incidentą vėliau aprašė autobiografinėje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024).

Salmano Rushdie knygos „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024) viršelis

Kai praėjusią vasarą Salmanui Rushdie sukako 75-eri, jis turėjo pagrindo tikėti, kad pasikėsinimo į jo gyvybę grėsmė jau praėjusi. Dar 1989 metais, Šv. Valentino dieną, Irano aukščiausiasis vadovas ajatola Ruhollah Khomeini Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“ paskelbė šventvagišku ir išleido fatvą su priesaku įvykdyti mirties bausmę jo autoriui ir „visiems, susijusiems su romano leidyba“. Londone gyvenęs Rushdie kitą dešimtmetį praleido slapstydamasis, nuolat saugomas policijos. Tačiau 2000-aisiais įsikūręs Niujorke gyveno laisvai, atkakliai atsisakinėdamas apsaugos. Atsisakydamas būti įbauginamas.

Bet būta laikų, kai šis nuolatinis pavojus akivaizdžiai išryškėdavo, ir ne tik beprotiškose interneto platybėse. 2012 metų rudenį, per kasmetinį pasaulio lyderių susitikimą Jungtinėse Tautose, dalyvavau nedideliame žurnalistų susitikime su Irano prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu ir paklausiau jo, ar jau atšaukta vieno [valstybinio] iraniečių fondo kelių milijonų dolerių premija, pažadėta už Rushdie galvą. Ahmadinejadas piktdžiugiškai šyptelėjo. „Salmanas Rushdie… kur jis dabar? – atsakė jis. – Apie jį nieko negirdėti. Ar jis Jungtinėse Valstijose? Jeigu jis JAV, neturėtumėte to skelbti – dėl jo paties saugumo.“

Kitais metais Ahmadinejadas neteko pareigų ir prarado mulų palankumą. Rushdie ir toliau gyveno kaip laisvas žmogus. Metai bėgo. Jis rašė knygą po knygos, mokė, skaitė paskaitas, keliavo, susitikinėjo su skaitytojais, tuokėsi, skyrėsi ir tapo neatsiejama miesto, tapusio jo naujaisiais namais, dalimi. Jei kada panūsdavo tapt neatpažįstamas, užsimaukšlindavo beisbolo kepuraitę.

Prisimindamas pirmuosius kelis mėnesius Niujorke, Rushdie man pasakojo: „Žmonės bijojo būti šalia manęs. Maniau, vienintelis būdas padaryti tam galą – elgtis taip, lyg nieko nebijočiau. Turiu jiems parodyti, kad nėra ko bijoti.“ Vieną vakarą su savo agentu ir draugu Andrew Wylie jis nuėjo pavakarieniauti į ekstravagantiškai ryškų restoraną Ist Hamptone. „Ar neturėtume visi išsigąsti ir nešdintis iš restorano?“ – pasiteiravo prie jų staliuko stabtelėjęs dailininkas Ericas Fischlis. „Aš tai vakarieniauju, – atsakęs Rushdie. – O jūs darykit, kaip išmanot.“

Fischlis nenorėjo įgelti, bet spaudoje kartais pasigirsdavo pašaipių gaidelių dėl Rushdie „nenuilstamo dalyvavimo naktiniame Niujorko gyvenime“. Buvo manančių, kad jam derėtų laikytis santūriau, turint omeny kebloką jo padėtį. Ar Solženicynas būtų lipęs į sceną su Bono arba šokęs kiaurą naktį [garsenybių] klube „Moomba“?

Likti nuošalėje Rushdie būtų reiškę kapituliaciją. Jis buvo visuomeniškas žmogus ir ketino gyventi taip, kaip jam patinka. Fatvą net bandė sukarikatūrinti. Prieš šešetą metų Rushdie suvaidino save patį situacijų komedijos „Pažabok savo entuziazmą“ epizode, kuriame Larry Davidas [serialo režisierius, kuriantis autofikciją], reklamuodamas būsimą savo miuziklą „Fatva!“, sulaukia Irano grasinimų už ajatolos pamėgdžiojimą. Davidas įsibaiminęs, bet Rushdie personažas jį patikina, kad gyvenimas su mirties nuosprendžiu ne tik „baugina“, bet ir daro vyrą patrauklų moterims. „Tai jau ne visai tu, fatva tave apgaubia lyg kokios seksualios fėjų dulkės!“ – aiškina jis.

Kiekvienu viešu gestu Rushdie, rodės, buvo pasiryžęs parodyti, kad jis ne tik išgyvens, bet ir klestės – tiek prie rašomojo stalo, tiek mieste. „Nebuvo tokio dalyko kaip visiškas saugumas, – teigė jis trečiuoju asmeniu rašytuose atsiminimuose „Džozefas Antonas“ (2012). – Tik įvairaus lygio nesaugumas. Jam teks išmokti su tuo susigyventi.“ Rushdie puikiai suvokė, kad jam pražudyti nereikės koordinuotų Islamo revoliucinės gvardijos ar „Hezbollah“ pastangų; šią užduotį lengvai galėtų atlikti bet kuris kuoktelėjęs vienišius. „Bet man ėmė atrodyti, kad visa tai nutiko kadų kadaise ir kad pasaulis sukasi toliau“, – prisipažino jis man.

[...]

Rushdie užaugo Bombėjuje, viloje ant kalvos šlaito su vaizdu į Arabijos jūrą. Šeima – pasaulietiški musulmonai. Turtingi, nors laikui bėgant turtas menko. Salmano tėvas buvo tekstilės manufaktūrininkas su, anot sūnaus, „keturmečiam vaikui“ būdinga verslo nuovoka. Vis dėlto, nepaisant trūkumų, Rushdie tėvas jam skaitydavo „didžiuosius Rytų stebuklų pasakojimus“, tarp jų – Šecherazados „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, sanskritiškas „Pančatantros“ pasakėčias apie gyvūnus ir „Hamzos epą“ apie legendinius pranašo Mahometo dėdės Emyro Hamzos žygdarbius. Salmanas tapo apsėstas istorijų; jam tai buvo brangiausias palikimas. Nesuskaičiuojamas valandas jis praleisdavo vietiniame knygyne „Skaitytojų rojus“. Ilgainiui prarijo du didžiuosius sanskrito epus – „Ramajaną“ ir „Mahabharatą“, graikų ir romėnų mitus ir Berčio Vusterio ir Dživso [britų rašytojo P. G. Wodehouseʼo komiškų pasakojimų serijos herojų] nuotykius.

Jaunajam Rushdie nieko nebuvo šventa, net ir religinės kilmės istorijos, nors iš dalies jis jomis visomis tikėjo. Ypač jį žavėjo tradiciniai politeistiniai pasakojimai, kuriuose dievai elgiasi netinkamai, keistai, juokingai. Jį pakerėjo hinduistų Pieno vandenyno plakimo (Samudra Manthan) mitas, kuriame dievai ir demonai plaka kosminį vandenyną, idant žvaigždės išskirtų amritą – nemirtingumo nektarą. Salmanas žvelgdavęs į naktinį dangų ir įsivaizduodavęs, kaip nektaras liejasi link jo. „Jei išsižiosiu, – sakydavęs jis sau, – koks lašelis gal įkris į burną, ir aš irgi tapsiu nemirtingas.“

Vėliau Rushdie mokėsi ir iš sakytinio pasakojimo tradicijos. Kelionės po Keralos valstiją Pietų Indijoje metu jis klausėsi profesionalių pasakotojų, kurie porindavo istorijas minioms lauke susibūrusių žmonių: šie, susimokėję po kelias rupijas, sėdomis ant žemės klausydavosi valandų valandas. Rushdie ypač domino minėtų pasakotojų stilius: improvizacinis, su nuokrypiais ir užuolankomis. „Savo rankose jie laiko tris keturis pasakojimo kamuolius ir jais be paliovos žongliruoja“, – sakė jis. Tai irgi davė peno vaizduotei ir – galiausiai – leido suvokti romano galimybes.

Trylikametį Rushdie išsiuntė į šimtmečių senumo britų internatinę mokyklą Ragbyje. Tais laikais, kaip suprato vėliau, internato auklėtinis galėjo padaryti tris klaidas: būti užsienietis, protingas ir prastas sportininkas. Jis padarė visas tris. Studijuodamas universitete neabejotinai buvo laimingesnis. Kembridžo Karaliaus koledže jis kelis kartus susitiko su E. M. Forsteriu, romanų „Hovardo namai“ ir „Kelias į Indiją“ autoriumi. „Išgirdęs, kad noriu tapti rašytoju, jis mane entuziastingai padrąsino, – pasakojo man Rushdie. – Ir pasakė tai, ką labai branginu: kad, jo įsitikinimu, didįjį Indijos romaną parašys indas, turintis vakarietišką išsilavinimą.“

„Aš be galo žaviuosi „Keliu į Indiją“, nes tai buvo antikolonijinė knyga tais laikais, kai antikolonializmas anaiptol nebuvo madingas, – tęsė Rushdie. – Kam aš, sakykim, priešinausi, tai forsteriškai anglų kalbai, kuri yra itin rami ir preciziška. Man atrodė: jei ir yra koks dalykas, nebūdingas Indijai, tai ramumas. Indija įsikarščiavusi, triukšminga, perpildyta, besaikė. Kaip tokiai atrasti kalbą?“

Universitete Rushdie studijavo istoriją, ypač domėjosi Indijos, Jungtinių Valstijų ir islamo istorija. Studijuodamas perskaitė apie „šėtoniškas eiles“ – epizodą, kuriame pranašas Mahometas („vienas iš didžiausių pasaulio istorijos genijų“, – po daugelio metų rašė Rushdie), kaip teigiama, apgautas šėtono paskelbęs apie trijų deivių garbinimą; netrukus, arkangelui Gabrieliui atskleidus šią apgaulę, pranašas pakeitė nuomonę ir šios eilutės buvusios ištrintos iš šventųjų raštų. Ši istorija sukėlė daugybę klausimų. Buvo teigiama, kad eilės apie tris deives iš pradžių buvusios populiarios Mekoje, tad kodėl jos atmestos? Ar dėl to, kad apie moteris? Gal Mahometas buvo suartėjęs su politeizmu, dėl ko „apreiškimas“ tapo klaidingas ir šėtoniškas? „Pamaniau, puiki istorija, – pasakojo Rushdie. – Įsitikinau jos puikumu vėliau.“ Kol kas ją pasidėjo į stalčių.

Baigęs Kembridžą, Rushdie persikėlė į Londoną ir ėmėsi rašytojo amato. Romanus ir apsakymus jis kurpė drauge su entuziastingomis būsimų savo veikalų recenzijomis, teikusiomis, kaip vėliau apibūdino, „trumpalaikę, onanistinę paguodą, kurią dažniausiai lydėdavo gėdos jausmas“. Daug barškinimo mašinėle, redagavimo ir – slėpimo į stalčių. Vienas romanas, „Antagonistas“, buvo stipriai paveiktas Thomo Pynchono, užtat antraeilis jo veikėjas buvo Salymas Sinajis, gimęs 1947 metų rugpjūčio 15 dienos vidurnaktį, Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu [vėliau jis tapo romano „Vidurnakčio vaikai“ pagrindiniu personažu]. Kita nesėkmė – romanas „Madam Rama“, nukreiptas prieš Indirą Gandhi, Indijoje įvedusią nepaprastąją padėtį. Pirmasis Rushdie išleistas romanas – Grimus (1975) – buvo mokslinė fantastika, paremta vieno XII amžiaus sufijaus alegorine poema „Paukščių susibūrimas“. Nors knyga pelnė gerbėjų, tarp jų – ir Ursulą K. Le Guin, recenzijos buvo šaltokos, o pardavimo rezultatai menki.

Šį užsitęsusį mokymosi laikotarpį Rushdie, kaip ir F. Scottui Fitzgeraldui, Josephui Helleriui ar Donui DeLillo, teko kompensuoti darbu reklamos srityje. Jis rašė tekstus, kuriais liaupsino „Daily Mirror“, lipniosios juostos ir šokoladinių batonėlių privalumus. Toks darbas jam buvęs lengvas. Jis visada jautė silpnybę žodžių žaismui, aliteracijoms, humoristiniams eilėraštukams ir visokiausio pobūdžio kalambūrams. [...]

Tačiau reklama vargu bau buvo Rushdie gyvenimo tikslas, todėl dabar jis ėmėsi „viskas arba nieko“ projekto. Jis išvyko ilgon kelionėn į Indiją – kad begalinėm kelionėm autobusu ir neišsemiamais pašnekesiais vėl pasinertų į subkontinentą. Tai kažin ką atgaivino; kaip sakė pats, „pasaulis jį vėl užplūdo“. Čia gaũdė ta ugninga ir triukšminga – bombėjiška anglų kalba, kurios jis ieškojo. 1981-aisiais trisdešimt trejų Rushdie išleido „Vidurnakčio vaikus“ – autobiografinį nacionalinį epą apie Bombėjų ir pokolonijinės Indijos iškilimą. [...]

„Vidurnakčio vaikai“ – tai pribloškiančios gausybės, magijos ir mitologijos kupinas romanas. Salymas sužino, kad tuo pat metu kaip ir jis gimė tūkstantis kitų vaikų ir kad šie tūkstantis ir vienas pasakotojas sudaro didžiulę subkontinentinę Šecherazadą. Salymas telepatiškai persiima be galo įvairialypės pokolonijinės tautos su visais jos įtrūkiais ir konfliktais balsų kakofonija: „[...] buvau radijo imtuvas ir galėjau juos pagarsinti ar pritildyti, galėjau pasirinkti atskirus balsus; valios pastangomis galėjau netgi išjungti savo neseniai aptiktą vidinę ausį“ (vertė D. Žalytė).

Romaną kaipmat pripažino klasika. „Savo rankose laikome epą, – „Times“ žurnale rašė Johnas Leonardas. – Akivaizdu, kad lygintinas su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“ ir Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtu metų vienatvės“.“ [...]

„Vidurnakčio vaikai“ ir ne mažiau ekstravagantiškas jų įpėdinis – romanas „Gėda“, kurio veiksmas vyksta šalyje, kuri „ne visai“ Pakistanas, sugebėjo įsiutinti Indijos ir Pakistano lyderius – Indira Gandhi padavė Rushdie ir jo leidėją Jonathaną Capeʼą į teismą dėl šmeižto; „Gėda“ buvo uždrausta Muhammado Zia-ul-Haqo valdomame Pakistane, – tačiau politika toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl jo pavyzdys buvo toks išlaisvinantis. Iš Milano Kunderos Rushdie perėmė mintį, kad šiuolaikinio romano istorija kilusi iš dviejų skirtingų XVIII amžiaus srovių: Samuelio Richardsono „Klarisos“ realizmo ir Laurenceʼo Sterneʼo „Tristramo Šendžio“ keistumo bei nerealumo; Rushdie linko prie pastarosios, labiau fantastinės, mažiau paplitusios tradicijos. Jaunystės skaitymai vėliau nuvedė prie Franzo Kafkos, Jameso Joyceʼo, Italo Calvino, Isaaco Bashevio Singerio ir Michailo Bulgakovo, kurie visi rėmėsi pasakomis, alegorijomis ir vietinėmis mitologijomis, idant sukurtų savo „groteskiškus, žaidybinius, komiškus, ekscentriškus“ tekstus.

[...]

„Šėtoniškos eilės“ pasirodė 1988 metų rugsėjį. Jau anksčiau įsiutinęs Indirą Gandhi ir generolą Zia-ul-Haqą, Rushdie nutuokė, kad savo požiūriu į islamo istoriją ir įvairias religines metaforas jis gali įžeisti ir kai kuriuos musulmonų dvasininkus. Pranašas vaizduojamas kaip netobulas, bet nuoširdus, drąsus persekiojimo akivaizdoje. Šiaip ar taip, religija romane nedominuoja. Didžiąja dalimi jis apie tapatybę šiuolaikiniame migracijos apimtame pasaulyje. „Šėtoniškas eiles“ Rushdie vadino „meilės mūsų sumišai savasčiai apdainavimu“, „hibridiškumo, negrynumo, susimaišymo, transformacijos, kylančios iš naujų ir netikėtų žmonių, kultūrų, idėjų, politikos, filmų, dainų derinių“, išaukštinimu. Parašytas labiau komišku nei poleminiu tonu, tai buvo ir socialinis, konkrečiai – britų azijiečių, romanas, ir fantasmagoriškas didžiojo islamo pasakojimo perpasakojimas.

Rushdie manė, kad jei ir kils triukšmas, jis greitai numalš. „Būtų absurdiška manyti, kad knyga gali sukelti riaušes“, – prieš pasirodant knygai jis sakė vienai Indijos žurnalistei. Prieš trejetą metų britų ir amerikiečių musulmonai buvo taikiai protestavę prieš filmo „Mano gražioji skalbykla“ nepagarbų scenarijų, sukurtą pakistaniečių kilmės brito Hanifo Kureishi, bet tas protestas greitai išsisėmė. Be to, rasistinio „pakistaniečių puolimo“ laikais Rushdie Londone gerbė už tai, kad atvirai kalbėjo apie fanatizmą. 1982 metais „Channel 4“ laidoje jis sakė: „Britų mąstysena, britų visuomenė niekada nebuvo nusikračiusi imperializmo. Jis tebegyvuoja, veisdamas utėles ir parazitus, laukdamas nesąžiningų žmonių, kad išnaudotų jį saviems tikslams.“

Vis dėlto Indijoje Rajivo Gandhi vyriausybė prieš nacionalinius rinkimus „Šėtoniškas eiles“ uždraudė. Ar cenzūrinis įniršis išplis, dar nebuvo aišku. Jungtinėje Karalystėje romanas pateko į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. „Šėtoniškos eilės“ net buvo recenzuojamos Irano spaudoje. Saudo Arabijos religinių institucijų mėginimai sukelti pasipiktinimą ir pasiekti, kad knygą uždraustų visame pasaulyje, iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė, net arabų šalyse. Bet netrukus užtvanka griuvo. Kašmyre ir Islamabade kilo mirtinos riaušės; Boltone, Bradforde, Londone ir Oldame – eitynės ir knygų deginimas; Niujorke grasinta susprogdinti knygos leidėjus „Viking Penguin“.

Teherane pasiligojęs ajatola Khomeini išgyveno krizę. Po aštuonerių metų karo su Iraku, pareikalavusio šimtų tūkstančių aukų, jis buvo priverstas, kaip pats sakė, gerti iš „užnuodytos taurės“ ir sutikti su Saddamo Husseino paliaubomis. Revoliucinio režimo populiarumas buvo smarkiai smukęs. Khomeini sūnus pripažino, kad jo tėvas „Šėtoniškų eilių“ niekada net neskaitė, tačiau jį supantys mulos čia įžvelgė progą vėl įtvirtinti ajatolos autoritetą tėvynėje ir net svetur, ne tik tarp šiitų. Khomeini paskelbė fatvą, raginančią nubausti Rushdie mirtimi. Kaip knygoje „Nuo fatvos iki džihado“ rašo Kenanas Malikas, šis įsakas „buvo silpnumo, o ne stiprybės ženklas“, labiau susijęs su politika nei su teologija.

Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.

[...]

Kitą dešimtmetį Rushdie gyveno slapstydamasis, saugomas Londono policijos Specialiosios parengties skyriaus pareigūnų. Antraštės laikraščiuose ir grasinimai nesiliovė. Vieni žmonės elgėsi prideramai, kiti – gėdingai. Buvo labai ištikimų draugų – Billas Bufordas, Martinas Amisas, Jamesas Fentonas, Ianas McEwanas, Nigella Lawson, Christopheris Hitchensas ir daug kitų, – bet būta ir tokių, kurie fatvą laikė problema, kurią Rushdie užsitraukė pats. Princas Čarlzas aiškiai išreiškė savo pasibjaurėjimą per vieną vakarienę, kurioje dalyvavo Amisas: esą ko gi daugiau tikėtis, kai įžeidi giliausius žmonių įsitikinimus? Johnas le Carré nurodė Rushdie išimti šią knygą, „iki ateis ramesni laikai“. Roaldas Dahlis išvadino jį „pavojingu oportunistu“, kuris „puikiai žinojo, ką daro, ir negali teisintis kitaip“. Dainininkas, dainų autorius Cat Stevens, sukūręs hitą „Peace Train“ ir atsivertęs į islamą, dėstė: „Korane aiškiai pasakyta: tas, kas šmeižė Pranašą, turi mirti.“ Germaine Greer, Georgeʼas Steineris, Auberonas Waugh – visi jie išreiškė nepritarimą Rushdie. Kaip ir Britanijos užsienio reikalų ministras Jimmy Carteris bei Kenterberio arkivyskupas.

Tarp jo peikėjų įsitvirtino Rushdie kaip žmogaus, beširdiškai nepaisančio musulmonų jausmų ir, svarbiausia, nedėkingo už brangią apsaugą, kurią jam teikia vyriausybė, įvaizdis. Istorikas Hugh Trevoras-Roperis mestelėjo: „Neišspausčiau nė ašaros, jei kokie Britanijos musulmonai, pasipiktinę jo elgesiu, patykotų jo tamsiame skersgatvyje ir pabandytų jį pataisyti. Jeigu tatai paskatintų jį labiau valdyti savo plunksną, visuomenei tai išeitų į naudą, ir literatūra nenukentėtų.“

Baisiausia, kad dėl nežmoniško Khomeini įsako išties daug kas nukentėjo. Vienas po kito [1991 metais] buvo subadyti Hitoshi Igarashi ir Ettorė Capriolo, „Šėtoniškų eilių“ vertėjai į japonų ir italų kalbas, pirmasis – mirtinai; knygos norvegų kalba leidėjas Williamas Nygaardas [1993 metais] buvo pašautas trim šūviais, bet, laimė, liko gyvas. Nuo Londono iki Berklio buvo padeginėjami knygynai. Tuo tarpu Švedijos akademija, mokslo organizacija Stokholme, kasmet skirianti Nobelio literatūros premiją, atsisakė išreikšti palaikymą Rushdie. Ši tyla tęsėsi dešimtmečius*.

Rushdie bėdos tuo nesibaigė. Jo santuoka su rašytoja Marianne Wiggins žlugo. Jį kamavo nerimas dėl mažamečio sūnaus [iš pirmosios santuokos] Zafaro saugumo. Iš pradžių jis kalbėjo bravūriškai: „Atvirai šnekant, norėčiau būti parašęs dar kritiškesnę knygą“, – pareiškė jis žurnalistui tą dieną, kai buvo paskelbta fatva, tačiau, kaip pats rašė, gyveno „nesibaigiančiame košmare“. „Šėtoniškose eilėse“ užjaučiamai kalbama apie dalį, tenkančią su šaknimis išrautiems žmonėms, – tiems patiems jaunuoliams, kuriuos vakarinių žinių laidoje dabar jis matė deginančius jo atvaizdą. Jo priešininkai nebuvo tik įžeisti; jie reikalavo teisės nebūti įžeistiems. „Šis paradoksas yra mano gyvenimo istorijos dedamoji“, – prisipažino jis man.

Tai dedamoji ir dar didesnio paradokso. „Šėtoniškos eilės“ buvo išleistos tuo metu, kai laisvė išgyveno pakilimą: 1989 metų pabaigoje griuvo Berlyno siena; akyse byrėjo komunistų partijos autoritetas Sovietų Sąjungoje. Tačiau Rushdie byla pranašavo kitas istorines tendencijas: kovas dėl daugiakultūriškumo ir žodžio laisvės ribų; radikaliojo islamo kilimą ir atsaką į jį.

Kai kuriems jauniems rašytojams šis kūrinys tapo tikru kūrybiškumo stimulu. Dramaturgas ir romanistas Ayadas Akhtaras, Amerikos PEN centro prezidentas [2020–2023 metais], užaugo Milvokio musulmonų bendruomenėje. Jis pasakojo man prisimenantis, kaip jo draugai ir artimieji buvę giliai įžeisti „Šėtoniškų eilių“; drauge jos pakeitė jo gyvenimą. „Aš negalėjau patikėti tuo, ką skaitau, – tiek dėl jų grožio, tiek dėl to, kad, būdamas tikintis musulmonas, grūmiausi su šoku, sukeltu nepaprastos romano nepagarbos, – sakė jis. – Perskaitęs šią knygą, aš jau buvau kitas žmogus. Patirtis, manau, panaši į jauno tikinčio 3-iojo dešimtmečio airių kataliko, susidūrusio su „Menininko jaunų dienų portretu“.“

Vis dėlto 1989-ųjų pabaigos neramumų metu knygą juodino žmonės, žiūrintys į ją tik per karikatūros ir užgaulės prizmę. Romanistas, ryžęsis rašyti apie sudėtingą Londone gyvenančių žmonių iš Pietų Azijos padėtį, dabar šio miesto ir viso pasaulio mečetėse buvo vadinamas išdavikišku blogio įsikūnijimu. Trokšdamas nuraminti aistras Rushdie susitiko su vietos musulmonų vadovų grupe ir pasirašė deklaraciją, patvirtinančią jo tikėjimą islamu. Jo samprotavimu, iš dalies tai buvusi tiesa: nors netikėjo antgamtinėmis jėgomis ar ortodoksinėmis dogmomis, jis gerbė islamo kultūrą ir civilizaciją. Dabar jis paliudijo, kad nesutinka nė su vienu savo romano personažų teiginiu, šmeižiančiu islamą ar pranašą Mahometą, ir pažadėjo sustabdyti knygų minkštais viršeliais leidybą, „kol egzistuosiąs įžeidimo eskalavimo pavojus“.

Tuo metu ajatola Khomeini jau buvo miręs, tačiau jo įpėdinis ajatola Ali Khamenei liko nepajudinamas. Jis pareiškė, kad fatva toliau galiosianti, net jei Rushdie „atgailaus ir taps pačiu pamaldžiausiu savo laikų žmogum“. Vienas Teherano laikraštis patarė Rushdie „ruoštis mirčiai“.

Rašytojas jautėsi pažemintas. Jis nusprendė, kad bandymas suminkštinti įsigeidusiuosius jo galvos buvo klaida. Daugiau jis jos nebekartos. [...]

Nuo 1989 metų Rushdie turėjo atsiriboti ne tik nuo grasinimų susidoroti, bet ir nuo nuolatinio jo asmenybės narstymo spaudoje ir kitur. „Vienu metu buvo sukurptas toks mano „aš“, kad atrodyčiau blogas žmogus, – pasakojo jis. – „Bjaurus“, „pasipūtęs“, „pasibaisėtinas rašeiva“, „jei ne tie išpuoliai, niekas jo neskaitytų“. Ir t. t., ir pan. Aš turėjau kovoti su tuo netikru savimi. Mama kartodavo, kad su negandomis ji kovoja jas pamiršdama. Ji sakydavo: „Yra žmonių, kurie turi gerą atmintį. Aš turiu pamirštį.“

Rushdie atrodė, kad šis įvykis įvairiopai gali sužlugdyti jį kaip menininką. Jis galėjo visiškai atsitraukti nuo rašymo. Galėjo pradėti rašyti „keršto“ knygas, kurios paverstų jį aplinkybių vergu. Arba „baimės“ knygas – romanus, „besibaidančius tam tikrų dalykų, nes jaudiniesi, kaip į juos sureaguos žmonės“. Rushdie nenorėjo, kad fatva taptų lemiamu įvykiu jo literatūrinėje karjeroje: „Jei koks atvykėlis iš kitos planetos, niekados negirdėjęs apie tai, kas man nutiko, tiesiog imtų ir chronologiškai perskaitytų iš lentynos mano knygas, nemanau, kad pamanytų: „1989-aisiais šiam rašytojui nutiko kažkas baisaus.“ Knygos eina toliau savo keliu. Ir tai tikrai daryta valingai.“

Kai kurie Rushdie aplinkos (ir ne tik) žmonės yra įsitikinę, kad per kelis kitus dešimtmečius savicenzūra ir baimė įžeisti tapo pernelyg įprasta praktika. Jo bičiulis Hanifas Kureishi [2009 metais] yra pareiškęs: „Šiandien niekas neturėtų drąsos parašyti „Šėtoniškų eilių“, ką jau kalbėti apie jų publikavimą.“

[...]

Rugpjūčio 11-osios naktį dvidešimt ketverių metų vyras vardu Hadi Mataras nakvojo po atviru dangumi Šatokvos mokymo centro teritorijoje. Jo tėvai, Hassanas Mataras ir Silvana Fardos, kilę iš Jarūno gyvenvietės Libano pietuose, netoli nuo Izraelio sienos, imigravo į Kaliforniją, kur gimė Hadi. 2004 metais jie išsiskyrė. Hassanas Mataras grįžo į Libaną; Silvana Fardos su sūnumi ir dukromis dvynėmis galiausiai atsidūrė Naujajame Džersyje. Pastaraisiais metais šeima gyveno dviaukščiame name Fervju priemiestyje, kitoje Hudzono upės pusėje nuo Manhatano.

2018 metais Mataras nuvyko į Libaną aplankyti tėvo. Kelionė, bent jau pradžioje, nenusisekė. „Vos nuvažiavęs jis man paskambino, norėjo grįžti, – žurnalistui pasakojo Fardos. – Ten jis praleido apie keturias savaites, bet kelionė dėl tėvo nesusiklostė, jis jautėsi labai vienišas.“

Pargrįžęs į Naująjį Džersį Mataras pasidarė dar dievotesnis musulmonas. Be to, uždaras ir atsiskyręs; ėmė priekaištauti motinai, kad tinkamai religiškai neauklėjo. „Tikėjausi, kad parvažiuos motyvuotas, baigs mokyklą ir aukštąją, gaus darbą“, – sakė Fardos. Tačiau, anot jos, Mataras užsidarė rūsyje, kur kiauras naktis skaitydavo ir žaisdavo vaizdo žaidimus, o dienomis miegodavo. Kurį laiką dirbo nukainotų prekių centre netoli namų, bet po kelių mėnesių išėjo iš darbo. Būdavo, kad savaitėmis motinai ir seserims nepratardavo nė žodžio.

Retkarčiais Mataras iškeldavo koją iš namų. Užsirašęs į bokso klubą už poros mylių lankė vakarines treniruotes: šokdynė, mažoji ir didžioji bokso kriaušės, sparingas. Įgūdžiais niekam nedarė įspūdžio. Savininkas, ugniagesys Desmondas Boyleʼas, didžiuojasi tuo, kad sugeba padėti atsiverti savo klubo lankytojams. Su Mataru jam nesisekė. „Apie jį galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvieną kartą jį pamačius atrodydavo, jog tai blogiausia diena jo gyvenime, – pasakojo man Boyleʼas. – Visada atrodė taip, tarsi ką tik būtų nugaišęs jo šuo, kiekvieną dieną veide liūdesys ir baimė. Po kurio laiko pamėginau užmegzti su juo ryšį, bet jis tik išspausdavo žodį kitą pašnibždomis.“ Nuo visų lankytojų laikėsi atokiai. Boyleʼo žodžiais, Mataras buvo „vienišo vilko įsikūnijimas“. Rugpjūčio pradžioje Mataras atsiuntė sporto klubui elektroninį laišką, pranešdamas, kad atsisako narystės. Šalia jo vardo buvo dabartinio Irano aukščiausiojo vadovo nuotrauka.

Apie artėjantį Rushdie renginį Šotakvos edukacijos centre Mataras sužinojo iš tviterio. Rugpjūčio 11 dieną autobusu nuvyko į Bafalą, o iš ten išsikviestu taksi nuvažiavo į renginio vietą. Nusipirkęs bilietą į Rushdie pasirodymą stūmė laiką. „Aš ten ilgokai tryniausi, – sakė jis trumpame interviu „New York Post“ dienraščiui. – Nieko ypatingo neveikiau, vaikščiojau, ir tiek.“

Zadie Smith romane „Balti dantys“ radikalizuotas jaunuolis vardu Milatas prisijungia prie vienos islamistų grupuotės ir kartu su keliais bendraminčiais važiuoja traukiniu į demonstraciją prieš įžeidžiantį romaną ir jo autorių: „– Tu jį skaitei? – paklausė Ranilis, švilpiant pro Finsberio parką. // Visi nutilo. // – Tiksliai jo tai aš neskaičiau… – atsakė Milatas. – Bet juk aš viską žinau apie tą mėšlą, ką? // Dar tiksliau tariant, Milatas jo neskaitė.“ Mataras irgi. Jis buvo permetęs akimis vos porą „Šėtoniškų eilių“ puslapių, bet matė Rushdie vaizdo įrašų „YouTube“ kanale. „Aš jo labai nemėgstu, – sakė jis „New York Post“. – Jis yra tas, kuris užsipuolė islamą, užsipuolė jų įsitikinimus, jų įsitikinimų sistemas.“ Autorių jis pavadino „suktu“.

Rushdie buvo pratęs prie tokių renginių kaip Šatokvoje. Buvo dalyvavęs nesuskaitomoje daugybėje skaitymų, diskusijų ir paskaitų, netgi mėgavosi jais. Jo partneris scenoje Henry Reeseʼas – ne. Norėdamas nuraminti nervus Reeseʼas giliai kvėpuodamas žvalgėsi į žiūrovus. Tie draugiški, laukimo kupini veidai veikė raminamai. O tada – skubių žingsnių tapsenimas, šnopavimas ir šniokštavimas nuo įstangų. Reeseʼas atsisuko į triukšmo šaltinį – į Rushdie. Juodai apsitaisęs vyras puolė rašytoją. Iš pradžių, pasakojo Reeseʼas, „pamaniau, jog tai pokštas, kažkoks prasto skonio imituotas užpuolimas, kažkas panašaus į Willo Smitho antausį“. Paskui jis išvydo kraują ant Rushdie kaklo, kraujo lašus ant scenos reklaminio skydo su Šatokvos emblema. „Tapo aišku, kad jis turi peilį, nors iš pradžių atrodė, kad muša tiesiog ranka. Mirksnį sustingau. Paskui puoliau tą vyrą. Instinktyviai. Pribėgau, pargrioviau ir sugriebiau už kojų.“ Mataras Salmanui Rushdie buvo smogęs keliolika kartų. Dabar jis metėsi ant Reeseʼo ir peiliu perrėžė jam kaktą viršum akies.

[...]

Nežinoma, ar Mataras veikė kieno nors nurodymu ar apmokytas, tačiau Irano valstybinė žiniasklaida ne kartą išreiškė pritarimą jo pasikėsinimui nužudyti Rushdie. Dar praėjusį mėnesį Islamo revoliucinės gvardijos vadas Hosseinas Salami pareiškė, kad Mataras pasielgė „drąsiai“, ir įspėjo, kad 2015 metais musulmonų ekstremistų užpulto prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojai turėtų pamąstyti apie Rushdie „likimą“, jei ir toliau tyčiosis iš ajatolos Khamenei.

[...]

newyorker.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.

Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?

Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.

Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.

Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.

Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.

Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?

Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.

O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.

eurolitnetwork.com

Vertė A. P.