Londone registruota gudų leidykla „Skaryna“ šį pavasarį pradėjo naują knygų ciklą – „Vilniaus seriją“. Joje bus leidžiami XIX–XXI a. Vilniuje gimusių, gyvenusių ir kūrusių gudų autorių tekstai. Tai savitas literatūrinis blokas, aprėpiantis gudiškąjį Vilniaus istorijos bei kultūros audinį.

Pirmoji serijos knyga – vilnietės gudės Halinos Vojcik (1927–2007) memuarai „Ten, kur manęs nėra“. Ši šiandien primiršta vilnietė buvo Vilniaus universiteto germanistė, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė. Ji tapo pirmąja pokario Lietuvos germaniste, įgijusia mokslinį laipsnį. Be akademinės veiklos, H. Vojcik aktyviai dalyvavo gudų visuomeniniame gyvenime, reiškėsi kaip publicistė ir vertėja. Ji taip pat buvo leidinių serijos „Vilniečių portretai“, skirtos su Vilniumi ir Vilnijos kraštu susijusiems žymiems gudams, autorė.

H. Vojcik rašė memuarus, tačiau per jos gyvenimą jie taip ir nebuvo išleisti atskira knyga – tik fragmentiškai publikuoti periodinėje spaudoje. Praėjus devyniolikai metų po autorės mirties pagaliau pasirodė knyga, kurios ji laukė visą gyvenimą. Todėl šis leidinys tapo ne tik svarbia pirmąja „Vilniaus serijos“ knyga, bet ir savotiška duokle rašytojos atminimui.

Ne kartą yra nutikę, kad moterų autorių kūryba likdavo nuošalyje, nors jos pačios daug rašė, kūrė ir rėmė kitus. Panašus likimas ištiko ir H. Vojcik, dažnai likdavusią savo garsios motinos ir vyro šešėlyje. Ji neretai buvo pristatoma pirmiausia kaip Zoskos Veras dukra ir Liavono Luckevičiaus žmona. Z. Veras – gudų rašytoja ir nacionalinio judėjimo Vilniuje veikėja – nugyveno 99 metus ir mirė 1991 m. Vilniuje, sulaukusi tiek Lietuvos, tiek Gudijos nepriklausomybės. L. Luckevičius buvo vilnietis gudas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, sovietinių lagerių kalinys. Šių ryškių asmenybių fone subtili ir santūri H. Vojcik dažnai likdavo nepastebėta. Apie tai ji rašo ir memuaruose, prisipažindama norėjusi būti vertinama pagal savo darbus, o ne pagal kilmę ar šeiminius ryšius.

Knyga „Ten, kur manęs nėra“ – tai savitas gudiškųjų Vilniaus vietų vadovas, vedantis skaitytoją per tarpukario Vilnių ir sovietmetį. Memuarai įdomiai užbaigiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio liudijimais. Kartu tai svarbus puslapis ne tik moterų, bet ir daugiatautės bei daugiakalbės Vilniaus istorijos kontekste. Tai taip pat savotiška gudų ir lietuvių draugystės kronika.

Studijų metais H. Vojcik mokėsi pas Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą. Ji pažinojo ir bendravo su daugeliu Lietuvos kultūros veikėjų – su Česlovu Kudaba, Emilija Liegute, Valdu Banaičiu. Su Zigmu Zinkevičiumi, Antanu Antanovičiumi, Alma Lapinskiene ir daugeliu kitų ją siejo profesinė veikla.

Neabejotinai skaitytojus sudomins memuarų dalis, skirta vilnietiškam humorui, ypač tarpukario. Rašytoja prisimena, kaip lenkų valdymo metais vilniečiai juokaudavo apie Tiškevičių rūmų atlantus: esą Vilniuje buvo tik du negeriantys žmonės – šie atlantai, nes jų rankos nuolat užimtos. Autorė taip pat pasakoja spalvingas žydų ir gudų istorijas, susijusias su Vilniaus turgumis.

Atskirai verta paminėti ir serijos viršelį. Jame pavaizduotas vienas ryškiausių Vilniaus silueto akcentų – Šv. Jonų bažnyčia iš gudų dailininko Jazepo Horydo paveikslo „Šv. Jono gatvė“ (1932).

Serijoje numatoma išleisti ir Francišako Umiastouskio, Uladzislavo Pauliukouskio, Makaro Kraucovo, Alenos Ceprinskaitės bei kitų autorių kūrinius. Leidykla taip pat rengia staigmenų: šiemet, minint gudų rašytojos ir feministės Ciotkos 150-ąsias gimimo metines, planuojama išleisti jos kūrybos knygą gudų kalba lotyniškais rašmenimis, kaip rašytoja dažnai rašė. Ciotka studijavo ir dirbo Vilniuje, buvo Lietuvos socialdemokratų veikėjo Stepono Kairio žmona.

Pagrindinis „Vilniaus serijos“ tikslas – prikelti iš užmaršties primirštus Vilniaus gudų literatūros balsus ir kartu sukurti savotišką daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus himną.

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/vilniaus-serija/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/07/24/knygos-pacios-savaime-nepasiraso/ https://www.satenai.lt/2026/07/24/knygos-pacios-savaime-nepasiraso/#comments Fri, 24 Jul 2026 10:53:11 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55741  

Elenos Ferrantės įžvalgos esė rinkinyje apie visame pasaulyje žinomą jos kūrybą

Italų rašytojos Elenos Ferrantės kūryba žinoma visame pasaulyje. Ji išgarsėjo keturių romanų „Neapolietiška saga“ (2011–2014). 2021 m. išėjo Ferrantės keturių esė rinkinys „Paraštėse“ (I margini e il dettato), kuriame ji analizuoja savo rašymo stilių bei apskritai literatūrinę kūrybą ir prisipažįsta, kad jos lengvai skaitomi romanai nebuvo parašyti lengva ranka.

Vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ kultūros skyriaus redaktorės Jolindės Hüchtker vokiško knygos leidimo recenzija publikuota šių metų balandį.

Didelės apimties Elenos Ferrantės „Neapolietiškoje sagoje“ Lila ir Lenu auga Neapolio miesto darbininkų kvartale. Ten, kur 6-ajame dešimtmetyje tėvai dažnai pakeldavo ranką prieš vaikus, o vyrai prievartaudavo žmonas. Abi draugės pradinėse klasėse buvo pirmūnės, Lila šiek tiek protingesnė už Lenu, šiek tiek drąsesnė ir gražesnė. Abi svajoja kartu parašyti knygą, bet netikėtai Lila ima ir viena pati parašo apsakymą, kuris Lenu taip pakeri, kad ji pasijunta esanti menkesnė, nors būtent ji vėliau tampa rašytoja. Lila toliau mokytis, deja, negali, jai tenka dirbti tėvo batsiuvio ateljė, ji išteka, laukiasi kūdikio. O Lenu baigia mokyklą, studijuoja Pizoje ir parašo jų draugystės istoriją.

Milijonai žmonių perskaitė tuos keturis sagos tomus, kurių pirmasis – romanas „Nuostabioji draugė“, ir nuo to laiko Elenos Ferrantės vardas yra žinomas visiems. Bet apie puslapius, kuriuos autorė darbo metu išbraukė, ko gero, nežino niekas. Rašytoja apie juos tik dabar prabilo esė rinkinyje „Paraštėse“: rašant romanus jai buvo kilusi mintis leisti „Lilai įsibrauti į Lenu kompiuterį, įterpti į jos tekstą savo mintis ir tokiu būdu jį praturtinti“. Susikaupė nemažai puslapių, „kuriuose Lenu preciziškas pasakojimas susilieja su emocingu Lilos stiliumi ir tiesiog neatpažįstamai pasikeičia“. Vėliau vis dėlto nuspręsta, kad tai „sunkiai įsivaizduojama“, todėl tų puslapių buvo atsisakyta.

Knygą „Paraštėse“ sudaro keturios metodologiško, kone mokslinio pobūdžio esė, padedančios geriau suprasti autorės kūrybą. Tris iš jų Ferrantė parašė Tarptautiniam Umberto Eco humanitarinių studijų centrui. Ketvirtoji, pridėta lyg ir dirbtinai, buvo skirta Dantės simpoziumui. Tekstuose kalbama apie tam tikrą literatūros tradicijų lobyną, kuriuo neišvengiamai naudojasi kiekvienas pradedantis rašytojas, Ferrantės atveju tai – Gertrude Stein, [italų filosofės] Adrianos Cavarero, Emily Dickinson, Dantės kūryba. Pirmieji Ferrantės prisiminimai apie rašymą susiję su raudonomis paraštes žyminčiomis linijomis mokykliniuose sąsiuviniuose, kurių rašydama ji dažniausiai nepaisydavo: „Mane nuolat už tai bausdavo, tas paraštės jausmas įaugo man į kraują, tad kai rašau ranka net ir šiandien, jaučiu tą bauginančią vertikalios raudonos linijos grėsmę.“ Jai būdingi du rašymo stiliai: drausmingas, neperžengiantis linijų ir impulsyvus, chaotiškas, kurio neįmanoma suvaldyti, „čia jis trykšte trykšta, čia vėl išsenka [...]; čia sumenksta ir yra vos girdimas, čia griaudėja kaip koks milžinas“.

Bemat atpažįstame drauges iš Neapolio: tvarkingai, sėkmingai rašančią Lenu ir Lilą, kuri rašo kitaip, emocionaliai. Naudodama šiuos du principus, Ferrantė konstruoja ir kitus savo romanus: disciplinuotu rašymo stiliumi sukuria tam tikrą pasaulį, o impulsyviuoju jį sugriauna. Romanuose „Pražūtinga meilė“, „Apleisties dienos“ ir „Dingusi dukra“ bent viena moteris – mama, duktė ar žmona, – nepaisant tvarkingo kasdienio gyvenimo, nugrimzta į tamsiausią neviltį.

Mažai kas sugeba taip įtikinamai ir lengvai atskleisti, kaip arti viena šalia kitos gali egzistuoti kasdienybė ir neviltis: kiekvienoje laimingoje santuokoje, kiekvienoje giminėje ar draugystėje slypi žmogaus polinkis menkinti kitą ir tikimybė viską sugriauti. Skaityti šį 94 puslapių esė rinkinį, leidžiantį pažvelgti į rašytojos kūrybos užkulisius, ypač malonu tiems, kurie pažįsta Ferrantės kūrybą arba patys rašo.

„Tas, kuris rašo, neturi vardo“, – sakoma vienoje esė. Tikrojo Elenos Ferrantės vardo, kuris slepiasi po šiuo pseudonimu, mums nėra reikalo žinoti. 2016 metais vienas italų žurnalistas, remdamasis išmokėtais honorarais ir įrašais nekilnojamojo turto registre, teigė atskleidęs, kad tai esanti vertėja iš Romos.

Naujoji knyga yra dar vienas rašytojos bandymas nustumti savo tapatybės klausimą į antrą planą. Apeliuodama į Virginios Woolf knygą „Rašytojos dienoraštis“, ji rašo: „Tai, ką fiksuoja rašytojas, pereina ne per vieno asmens – tvirtai ant žemės stovinčio Aš – rankas, o per kokius dvidešimt asmenų; šis skaičius, beje, pasirinktas atsitiktinai ir iš esmės reiškia, kad net aš pati nežinau, kas esu, kai rašau.“ Prieš keletą savaičių, kaip teigiama, buvo atskleista dar vieno menininko, norėjusio likti anonimu, – Banksy, – tapatybė. Puiki proga pripažinti, kad kur kas svarbiau interpretuoti menininko kūrinį, nei atskleisti, kas jo autorius.

Savo keturių esė knygoje Ferrantei pavyksta demistifikuoti literatūrą geriausia šio žodžio prasme. Ji rašo: „Man atrodo, kad rašytojos ir rašytojai dažnai labai paviršutiniškai kalba apie rašymą [...]: istorija pasirašo savaime, personažai kuria patys save, pati kalba kreipiasi į mus – tarsi ne mes esame tie, kurie rašome, o kažkas kitas, gyvenantis mumyse.“

Juk Ferrantė yra rašytoja. Jos romanai atsiranda ne kaip neišvengiama lemtis, – taip kartais linkstama manyti apie didįjį meną, – o yra darbo, redagavimo ir abejonių rezultatas.

„Die Zeit“, 2026, Nr. 18

Vertė Agnė Blaževičienė

Ewa Majewska Thompson – 1937 m. Kaune gimusi lenkų kilmės amerikiečių slavistė, Hjustono Rice’o universiteto, kuriame dėstė nuo 1970 m., profesorė emeritė, rusų literatūros, Vidurio ir Rytų Europos kultūros istorijos, postkolonializmo teorijos specialistė. Žymiausias ir įtakingiausias jos veikalas – „Imperializmo pažinimas: rusų literatūra ir kolonializmas“ (Imperial Knowledge: Russian Literature and Colonialism, 2000), kuriame nagrinėjama, kaip rusų literatūra pasitelkiama teisinti ir normalizuoti imperialistinį Rusijos kaimyninių šalių ir tautų užkariavimą, valdymą ir engimą. Šis interviu ukrainiečių kultūros populiarinimo portale „Ukraїner“ buvo paskelbtas 2024 m. kovą.

– Nūdien daug diskutuojama apie Rusijos kultūros ir jos atsakomybės dėl karo permąstymą. Ar galima dėl ko nors kaltinti kultūrą? Gal ji tik atspindi tikrovę?

– Kultūra, žinoma, ne tik atspindi visuomenę, bet ir ją formuoja. Ši įtaka yra abipusė. Jei kalbame apie kaltę, piktadarys yra ne kultūra, bet ją kuriantis žmogus.

Tačiau kitu, fundamentaliu, lygmeniu kultūrą galima laikyti piktadare, nes ji sukuria klaidinantį konkrečios visuomenės įvaizdį. Rusijos kultūra tiek Rusijoje, tiek užsienyje – netgi, sakyčiau, pirmiausia užsienyje – susikūrė įvaizdį, pateisinantį agresyvius veiksmus, kurių Rusijos imperija griebiasi jau šimtmečius.

Daugelio žinomų rusų literatūros kūrinių pagrindinis veikėjas yra „mažasis žmogus“. Šis personažas yra visiškai bejėgis ir nieko negalintis. O jei pažvelgtum į kitų šalių istoriją, pamatytum, kad laisvė buvo pasiekta tik aukomis paprastų žmonių, kurie, užuot sėdėję ir verkę, išėjo kovoti už laisvę.

Rusų literatūroje nėra žalio supratimo, kad laisvė nėra duodama veltui, kad už laisvę reikia kovoti. Priešingai, daugelyje rusų literatūros kūrinių vaizduojamas „mažasis žmogus“, kuris yra silpnavalis ir pasigailėtinas. Bet juk ne taip viskas veikia. Norėdami sunaikinti tironiją žmonės geba susitelkti. O rusų literatūra tokių sprendimų anaiptol nesiūlo. Šiuo atžvilgiu ji kalta dėl žmogaus įsivaizdavimo iškraipymo.

Tarkim, Puškino apysakoje „Stoties prievaizdas“ žmogus, gyvenantis nedideliame namelyje, patiria skriaudą – netenka dukters [ją išsiveža pro šalį keliaujantis husaras]. Atkreipkite dėmesį, kad šis „mažasis žmogus“ niekada nepatyrė kitos armijos invazijos; iš tikrųjų jis yra saugus. Ir neminėkite Lenkijos įsiveržimo ar Hitlerio. Tai kartą per amžius pasitaikantys įvykiai. Būti karinio antpuolio auka – rusams retenybė. Priešingai, tai Rusijos armija nuolat puldinėjo kaimynines šalis ir išdarinėjo ten baisius dalykus. Bet rusų literatūroje apie tai nėra nė žodžio.

Rusai kažkaip pasąmoningai įtikėjo, kad yra apgailėtini, bejėgiai, engiami ir visiškai neatsakingi už tai, ką daro valdžia Maskvoje. Tačiau susivieniję ir aukodamiesi tą valdžią rusai nuverstų ir pakeistų, kaip tai daro kitų šalių žmonės, kur už laisvę gyvybes paaukojo dešimtys, šimtai. Rusijoje žmonės to daryti nenori. Ten yra saujelė disidentų. Daugelis išvyko į Vakarus, kad iš svetur galėtų kritikuoti valdžią. Visi mato, kokie jie didūs. Taip, jie iš tiesų didūs – bet jų per mažai. Jie negali užtikrinti jokios pažangos; Rusijos visuomenė neišaugina užtektinai žmonių, pasirengusių kovoti už laisvę.

– Savo knygoje „Imperializmo pažinimas“ rašote apie skirtingus nacionalizmo tipus: gynybinį (arba apsauginį) ir ekspansionistinį (arba agresyvųjį). Dabartiniai įvykiai rodo, kaip esmiškai svarbu suprasti skirtumą tarp šių dviejų nacionalizmų. Jūsų nuomone, ar per tas kelias dešimtis metų nuo jūsų veikalo pasirodymo pasaulyje pasikeitė šių dviejų nacionalizmo tipų suvokimas?

– Verta prisiminti, kad dešimtmečius gyvenome veikiami marksizmo. Marksistams, liberalams ir kairuoliškiems judėjimams „nacionalizmas“ yra nepadorus žodis. Ir nesvarbu, kokios rūšies tai nacionalizmas, nes jie jų neskiria. Čia nekalbėsime apie patį Marxą, nes jis simpatizavo lenkų nacionalizmui ir nemėgo rusų nacionalizmo, bet šiuolaikinis marksizmas nacionalizmo nepripažįsta visiškai. Šiandieniniai marksistai žmoniją nori matyti be jokios tapatybės – lytinės, tautinės, religinės ir visokios kitokios.

Šiuolaikiniams marksistams nacionalizmas yra blogis, nes atskiria žmones. Ir, pasak jų, būtų gerai nepaisyti lyties, tautybės ar religijos. Žinoma, oficialiai neturime į tai kreipti dėmesio, bet grynai asmeninėje plotmėje mes kreipiame. Neįmanoma neatsižvelgti į šias ypatybes. Žmonija yra natūraliai susiskaidžiusi į tautines grupes. Tačiau marksistams net „patriotizmo“ sąvoka yra susijusi su nacionalizmu.

Amerikos universitetuose, kaip ir Europos, šia tema vyksta daug viešų diskusijų. Jei tave pavadina nacionalistu, akivaizdu, kad šitaip tave vadinančiųjų akyse esi fašistas. Todėl turime dėti pastangas, kad žmonės įsisąmonintų skirtumą tarp gynybinio ir agresyviojo nacionalizmo. Akademinėje veikloje aš nuolat stengiuosi tai daryti. Ugdyti supratimą, kad gynybinis nacionalizmas – tai ne kas kita, kaip patriotizmas. O „patriotizmas“ visada buvo geras žodis, dar nuo senovės graikų laikų, kai jie gynė Spartą.

Žodis „patriotizmas“ kažkaip išnyko iš mūsų žodyno. Labai retai šį terminą beaptiksi akademikų ar rašytojų darbuose. Be jokios abejonės, šalys turėtų skatinti gynybinį nacionalizmą, nes šitokiu būdu mes saugome savo visuomenę ir kultūrą. Vis dėlto dar ilgas kelias, kol minėtoji skirtis bus suvokta ir priimta.

– Rašėte, kad Vakarų pasaulis neskiria tautų, gyvenančių pačioje Rusijoje ar anksčiau jos valdytose šalyse. Užsieniečiams jie visi yra rusai. Pateikiate pavyzdį iš vieno laikraščio, kuriame buvo teigiama, kad rusai kovėsi ir žudė rusus, nors iš tikrųjų ten buvo kalbama apie čečėnus, rusus ir armėnus. Ar kas nors pasikeitė per tuos metus, praėjusius nuo knygos išleidimo?

– Kai universitete dėsčiau slavistikos kursą, man visada būdavo sunku įtikinti studentus, kad ukrainiečiai nėra rusai. Studentai man sakydavo: „Jie kalba ta pačia kalba ir atrodo kaip rusai – iš esmės jie yra rusai.“ Studentus ypač traukė tam tikri rašytojai ir istorikai. Pavyzdžiui, Nicholo V. Riasanovsky „Rusijos istoriją“, išleistą vienoje iš geriausių leidyklų ir beveik dešimtkart perleistą, studijavo dešimtys tūkstančių studentų*. Riasanovsky Rytų Europos ir negermaniškosios Vidurio Europos istoriją bendrais bruožais apibūdino taip, tarsi visa tai būtų Rusija. Studentai ateidavo pas mane ir rodydavo: „Štai, žiūrėkite, knygoje taip rašo.“ Ir ką aš galėjau padaryti? Juk knygą parašė profesorius! Vis dėlto dabar studentai pradeda suprasti, kad rusai ir ukrainiečiai yra dvi atskiros tautos. Tokių pokyčių pastebiu.

Mes dar apskritai toli gražu nesuvokiame, kad net Rusijos Federacija susideda ne vien tik iš rusų. Požiūris pradeda keistis, bet labai lėtai. Mane stulbina tai, kad amerikiečiai nė nepastebi, jog Rusija į Ukrainą kariauti siunčia, pavyzdžiui, buriatus ar tadžikus. Jie ničnieko nėra girdėję apie šias tautines grupes, todėl jiems tai nesvarbu. Nors iš tikrųjų tai yra labai svarbu.

– Rašėte, kad rusų kalba nepajėgi apibūdinti demokratijos sąvokos. Ką tai reiškia? Ar rusai neturi kalbinių struktūrų ar žodžių, atliepiančių demokratines vertybes, ar tai kažkas kita?

– Teoriškai tai graži kalba. Ji būtų pritaikoma viskam, gebėtų atspindėti viską. Bėda ta, kad šia kalba nėra knygų, kurios padėtų rusams suprasti kolonijinę savo šalies ir kultūros plotmę. Rusai, pavyzdžiui, neįsisąmoninę, kad romane „Karas ir taika“ Tolstojus išleido iš akių visas tautas, esančias tarp Vokietijos ir Rusijos. O milijonai skaitytojų Vakaruose tai priima būtent taip, kaip vaizduoja Tolstojus. Būtent tai turiu omenyje, sakydama, kad rusų kalba dar nėra pasirengusi.

– Bet užsienyje yra daug rusų rašytojų ir mokslininkų, kurie gali rašyti, ką tiktai nori.

– Ne, kadangi be galo skaudu atsiriboti nuo viso to imperializmo, Rusijoje puoselėto šimtmečiais. Kartais reikia daug drąsos tokioms knygoms parašyti. Akivaizdu, kad pirmiausia tai turėtų daryti užsieniečiai. Jiems lengviau, ir jie sugebės šias mintis perteikti rusams.

Pažįstu žmonių Rusijoje, skaičiusių mano knygą. Buvo rusų mokslininkų, kurie sakė: „Ta moteris pamišusi. Ką ji čia rašo? Tai negali būti tiesa! Tai absurdas.“ Kai visas šias ne rusų tautas ir teritorijas pradedi skirti nuo Rusijos, paaiškėja, kad rusams priklauso labai ribota erdvė. Ir rusams ypač sunku suvokti, kad vieną dieną visa kas gali susitraukti iki labai riboto ploto. Vakarų Europos kolonistai bent jau turėjo aiškias savo tautų ribas, o Rusija tokių aiškių ribų neturėjo. Todėl rusams būtų labai skaudu atsisakyti Sibiro. Todėl rusų autorių nenoras viso to iškelti aikštėn susijęs ir su asmeniniu neigimu.

Noriu, kad mano knyga apie rusų literatūrą ir kolonializmą būtų išleista Rusijoje. Įsivaizduoju, kad šią knygą perskaičiusius rusų nacionalistus visų pirma ištiktų širdies smūgis. Bet jeigu jie liktų gyvi, galbūt tai būtų pirmasis mažytis įtrūkis tame nepažeidžiamumo šarve, dengiančiame jų mąstymą. Paskui jie gal perskaitytų ukrainiečių, lietuvių, suomių ar kitų rašytojų kūrinių. Galbūt tada jie suprastų, kad būtent rusai taip pasielgė su Groznu.

Rusai visiškai nepripažįsta savojo kolonializmo. Turime toliau uoliai dirbti, kad tai įrodytume rusiškojo požiūrio atstovams. Bet tą patį reikia rodyti ir britams, kurių viešoji nuomonė praeityje didžiąja dalimi buvo kolonialistinė. Turime tai rodyti ir Prancūzijos visuomenei. Gal žinote, kad Camus romanas „Svetimas“ yra kiaurai kolonialistinis. Šis autorius neturėjo nė menkiausio supratimo, kad jo visuomenė buvo kolonialistinė, – kaip ir Tolstojus!

Prancūzams tam suvokti reikia laiko. Rusams reikia daug laiko, daugiau nei metų, daugiau nei dešimtmečio. Vis dėlto tikiuosi, kad Ukrainos pergalė šiame kare pradės iš tikrųjų naują Rytų ir Vidurio Europos erą ir padės rusams suprasti, kad jų istorija turi būti perrašyta. Tiesa išlaisvina. Vakarų laisvės samprata kilusi iš šių Biblijos žodžių.

– Kaip žinote, ukrainiečiai ragina pasaulį boikotuoti rusų kultūrą. Kaip manote, ar tai teisinga?

– Na, tarkime, Ana Netrebko, dainininkė, Niujorko „Metropolitan Opera“ žvaigždė [2014 m. viešai parėmusi Donecko ir Luhansko sričių separatistinius judėjimus]. Derėtų jai pasakyti: „Ačiū už pastangas, ateityje su jumis nebendradarbiausime.“ O dėl tų rusų, kurie priešinasi imperijai, kiekvieną atvejį vertinčiau atskirai.

Iš tiesų neturiu atsakymo į šį klausimą, nes rusų literatūra yra iškili, ypač Tolstojaus ir Dostojevskio kūryba. Tačiau baisiausia, kad šiedu autoriai yra visiškai šališki kitų tautų, etninių grupių ir laisvės idėjos atžvilgiu, išskyrus Tolstojaus apysaką „Chadži Muratas“. Tai labai vėlyvas jo kūrinys, kuriame galima įžvelgti daug antikolonializmo ir pastebėti kitų rusų kultūros elementų. Taigi, išvada tokia: iškilus gali būti ir klystantis.

Pridurčiau dar štai ką: kultūros „atmetimas“ yra utopinis tol, kol egzistuoja tūkstančiai prorusiškos propagandos šaltinių. Kalbu apie rusų kalbos ir literatūros katedras, ypač Amerikoje. Jos platina klaidingą Rusijos įvaizdį, kurį Maskva formuoja ištisus dešimtmečius. Galima sakyti, kad dėstomo dalyko pateikimas kuo pozityviau čia yra norma… Tačiau aš esu iš tų žmonių, kurie ne tik stengiasi parodyti rusų literatūros grožį, bet ir nori studentams atskleisti tai, ką sakau jums dabar. Ir tai sudėtinga, nes atskirti grožį nuo melo yra sunku. Kartais man pavyksta, kartais – ne.

Kol visi šie rusų propagandos elementai egzistuoja, manau, ne kažin ką galì padaryti. Tūkstančiai Amerikos universitetų studentų lanko rusų kalbos kursus ir neišvengiamai mokosi prielankumo Rusijai ir Putinui, o ne Ukrainai, Lietuvai, Estijai ir t. t. Galì uždrausti rusų pasirodymus tūkstančiuose vietų, pavyzdžiui, koncertų salėse ir operos teatruose, bet apie Rusijos įsivaizdavimo keitimą gali tik pasvajoti, kol tie visi minėtieji universitetai, brukantys Karamzino ir Dugino veikalus, propaguoja klaidingą Rusijos supratimą.

– Ką ukrainiečiams daryti, kad įtikintų pasaulį, jog rusų nacionalizmas yra agresyvus?

– Jūs tai darote taip puikiai, kad net pavydžiu. Tęskite ir toliau. Kalbu ne tik apie kariuomenę, bet ir apie visuomeninius protestus. Nesakau, kad slavistikos studijas reikėtų iš karto pakeisti, bet bent jau įvesti Amerikos universitetuose ukrainiečių kalbos ir literatūros kursus. Vėliau tai turės įtakos ir rusų kalbos kursams. Tai sudėtinga ir reikalauja didelių lėšų, bet tai gali būti daroma palaipsniui, universitetas po universiteto, per daugelį metų ir kartų̃.

Aš tikiu, kad ukrainiečiai sugebės tai pasiekti. Pamenu, kaip devintajame dešimtmetyje ukrainiečiai, su kuriais kalbėjausi, net nesvajojo apie nepriklausomybę. Tai jiems atrodė neįmanoma. O pažiūrėkite, kas įvyko! Viskas gana greitai keičiasi, jei tik dedi pastangų.

ukrainer.net

Vertė A. P.

Pastarosiomis dienomis vos ne kasdien gatvėje sutikdavau Raimondą Briedį. Po trečio karto neištvėriau. „Greitai gyvensime kartu viename bute!“ – pasisveikinau. Jis suraukė antakius ir paklausė: „Iš kur šis siužetas?“ – „Iš Gorčevo“, – atsakiau. Briedis patikslino: „Ne, iš Becketto.“

Šį kartą nutariau susitikti su Raimondu Briedžiu ir rimtai pakalbėti apie autoriaus atsakomybę, teksto gyvybę ir meno esmę. Pokalbis daugiareikšmis – tikiu, kad skaitytojas kurį laiką pagyvens kartu su mumis viename bute.

Rvynas Vardė

– Koks šio pokalbio tikslas?

– Pasikalbėti. Bet bus ir kvailų klausimų.

– Pavyzdžiui, kas tu esi – ananasas ar apelsinas? Bet kuris atsakymas bus kvailas. Pradėk nuo kvailo!

– Kodėl poezija rašoma taip, kad puslapyje liktų tuščios vietos?

– Tai ne kvailas klausimas. Žinau vieną istoriją. Poeziją rašantis autorius išsiuntė visoms institucijoms – nuo Kultūros ministerijos iki savivaldybių – 56 klausimų sąrašą. Jis prašė atsakyti trumpai ir aiškiai, neviršijant nustatyto simbolių skaičiaus. Aš prisimenu tik pačius protingiausius klausimus, pavyzdžiui: kas yra poezija? Ar galima rašyti poeziją be rimų? Ar už pasirodymus bibliotekose turi mokėti honorarą? Ar poeziją reikia rašyti eilutėmis? Šį sąrašą man perdavė kurso draugė, dirbanti savivaldybėje, ir paprašė padėti. Už tai gavau skėtį.

– Skėtį?

– Iš savivaldybės. Ir dar viena istorija. Vienas žmogus kažką publikavo svetainėje „draugiem.lv“, ir man kilo mintis, kad galėčiau duoti patarimų, todėl parašiau jam, kad eilėraštį būtų galima aptvarkyti, patobulinti ritmą, tada atsirastų daugiau netikėtų rimų. Jis atsakė: „Kaip moku, taip rašau – viskas iš širdies.“ Ir čia atsiranda problema – kas kyla iš širdies? Kaip tai perteikti popieriuje? Tuštuma yra tik popieriuje. Kalbančiojo balso tuštumų neišmatuosi. Kai skaitai pasakojimą, taškas yra tik regimas. Taško vietoje yra pauzė, tai yra tuštuma. Apie ką buvo klausimas? Jau neprisimenu.

– Apie tai, kodėl rašant poeziją puslapyje lieka tuščios vietos.

– Tuštumą tik regime. Kai klausaisi, tuštumos nėra. Tuštuma esti popieriuje, tyla – balse. Todėl Aspazija eilutėse rašė brūkšnius – jų neperskaitysi. Skyrybos ženklai, didžiosios raidės imituoja balsą. Balse nėra didžiosios raidės. Kita vertus, jeigu lape yra tik viena raidė, tai jau žaidimas. Jei lape parašai vieną didžiąją I, tada gali sėdėti ir medituoti tą I, bet kartais nesinori. Arba tai sukuria minties ar meditacijos galimybę, arba nesukuria.

– Vadinasi, skaitytojas yra bendraautoris.

– Žinoma. Aš juk neskaitau tavęs, aš skaitau, kas parašyta.

– Bet kaip tada rašytojo atsakomybė?

– Tai didysis klausimas. Rašytojo atsakomybė – tai impulsas, kurį jis sužadina skaitytojui. Žinoma, gali būti taip, kad visa atsakomybė tenka man. Jeigu priverti reaguoti mane į kokį nors keistą dalyką, vis tiek sukuri erdvę, kurioje mintyse klaidžioju. Rašytojo žodžiais labai lengva manipuliuoti. Pažiūrėkite, kaip perkurti Rusijos rašytojai – tie, kurie buvo antisovietiniai, staiga tapo prorusiški. Konstantinas Simonovas įtraukiamas į tokį kontekstą, kuriame jis iš esmės pateisina karą. Ir Okudžava.

– Juk galima surasti bet kokių citatų.

– Ir jas galima perkoduoti. Ir tuo autorių atsakomybė baigiasi, bet jie kažką pasiūlė.

– O Brodskio eilėraštis apie Ukrainą? Ką su juo daryti? Ar jį galima kaltinti imperializmu?

– Jis jam atstovauja. Taip pat galime paimti Andrėją Upytį arba Imantą Zieduonį ir ištraukti ką nors, kas parašyta visiškai kitame kontekste.

– O ką man daryti su Brodskiu?

– Reikia pagalvoti. Taip būna su daugeliu tau patinkančių dalykų. Mano krikšto mama susitiko su vienu poetu ir paskui pasakė, kad ji nori jo knygas šveisti į krosnį. Atsiribojant nuo politinio aspekto: ką mums daryti, jeigu autorius yra nemalonus žmogus, bet jo kūriniai geri?

– Sudeginti?

– Yra dalykų, su kuriais galima susitaikyti, ir yra dalykų, su kuriais nesusitaikysi. Tiesiog ateis metas, kai tokį meną atmesi. Mes juk nepriimame visų gerų mums žinomų dalykų. Yra aukso vidurys, bet yra atvejų, kurių reikėtų vengti. Ką mums reiškia skaityti, pavyzdžiui, apie Baltosios ir Raudonosios rožių karą? Ką mums tai reiškia šiandien? Kažką apie tai sužinome, bet neturime savo nuostatos. O tuo metu nuostatos būta.

– Geriau nežinoti.

– Bet tai nepanaikina trūkumų. Apie daugelį autorių nieko nežinome, todėl kartais tai gerai. Tas pats ir su filmais. Kad herojė nebūtų atpažinta, pagrindiniam [2016 m. latvių vaidybinio filmo] „Melanijos kronikos“ vaidmeniui buvo pasirinkta šveicarų aktorė. Vietinius aktorius pažįstame, o svetimas yra būtent toks, koks yra.

– Kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti rašantį autorių?

– To niekas nepasakys. Daug kas priklauso nuo konkretaus momento pojūčio. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas geba kurti ir derinti. Žmogui kūryba taip pat reiškiasi derinimu. Dirbtiniam intelektui irgi gali pasisekti, jis gali tapti genialus, bet jis pats to nesupras, nes žmogaus kuriamos kombinacijos gyvesnės.

– Dirbtinis intelektas mėgsta pajuokauti: kažkas paprašė jo sukurti plakatą su veikėjų pavadinimais abėcėlės tvarka, tai arklį jis pavadino „kuinu“. Koks mielas žodis!

– Aš paklausiau dirbtinio intelekto, kodėl jis meluoja. DI atsakė: „Kad tau būtų smagiau.“ Man tai patiko.

– Gražu!

– Šis atsakymas įprasmina mūsų pokalbį, nors jis irgi dirbtinis.

– Paprašiau, kad DI paliktų mane ramybėje. Jis atsakė, kad gali nebeatsakinėti į mano klausimus. Tada paklausiau, ar jam nejuokinga, kad aš pats pradėjau šiuos pokalbius ir prašau palikti mane ramybėj. DI atsakė, kad jam tai nejuokinga. Jam pasirodė, kad aš šiek tiek sąmojingas.

– Bet gali nutikti priešingai. Tai supranti, kai studentai naudojasi dirbtiniu intelektu – jų atsakymai būna ilgi, protingi ir nuobodūs. Patys studentai taip nesugebėtų.

– Kartais jauni autoriai parodo savo tekstus, ir aš neva turiu pasakyti savo nuomonę. Aš net savo tekstų kartais nedrįstu vertinti, ką jau kalbėti apie svetimus. Skaitai ir supranti: ne, ne, ne. Bet kas tiksliai „ne“? Neturiu atsakymo į klausimą, kas yra geras tekstas. Žinoma, tu turi kokius nors kriterijus.

– Pirmasis variantas: jei esi autorius ir ką nors darai pagal tam tikras taisykles, tada ir skaitytojas skaito pagal tas pačias taisykles. Antrasis: seki paskui autorių ir nežinai, kur jis tave veda. Jam taisyklės negalioja. Trečiasis: tu man kažką pasiūlai ir aš turiu kažką padaryti. Pirmuoju atveju skaitytojas ir autorius bendradarbiauja, jie žino, kas yra gerai ir kas yra blogai. Perskaityk Aristotelio „Poetiką“, tada galėsi pasakyti, kuri tragedija yra gera, o kuri – bloga. Jei yra apibrėžti kriterijai ir tau tai sukelia katarsį, vadinasi, autorius padirbėjo kaip puikus amatininkas. Antruoju atveju skaitai ir nesupranti, bet stengiesi suprasti, tai – postdramatizmas. Autorius, kitaip nei Aristotelis, pats negali pasakyti, ką jis sukūrė. Trečiasis – šių dienų variantas, kai tau pasiūlo plytą – ir tu skaitai ją. Ir negali pasakyti, ar autorius privalo treniruotis, išmokti rašyti. Taip ir ne. Vienam tai kažką duos, kitam – nieko. Dabar „Literatūros akademijos“ [Latvijos rašytojų sąjungos ir Literatūrinio švietimo ir kūrybos rėmimo centro programa pradedančiųjų autorių literatūriniams įgūdžiams ugdyti] pasekmės akivaizdžios – atsirado nepaprastai daug rašytojų. Niekas nežino, kiek jų yra. Bet jie nuolat leidžia visokiausius žanrus, siaubą.

– Siaubą!

– Siaubingą literatūrą, mano manymu. Žinoma, yra kas ją skaito. Šie autoriai labai įvairūs. Vienus perskaitai ir pamiršti, kitų negali skaityti, bet jeigu jie leidžiami, vadinasi, tikimasi, kad atsiras pirkėjų ir skaitytojų. Ir gal kažkas netikėtai iškils. Bus gerai rašančių autorių, bet bus ir tokių, kurie žino, ką daro, bet neturi dovanos atspėti, kada pasiseks, o kada – ne. Kas tave labiausiai nustebino latvių literatūroje per pastaruosius dvidešimt metų?

– Man sunku tai komentuoti, bet į galvą ateina Ingos Gailės eilėraštis, kuris prasideda eilute: „Aš norėjau būti debesėlis, bet esu grindinys.“

– Poezijoje ryškūs blyksniai, prozoje – blankesni. Kartais paskaitai Skalbę, o tenai gryniausia fantazija. Ir kartais autoriai su tokia fantazija įsiveržia į viešąjį gyvenimą.

– O tada nebelieka atsakomybės?

– To jau neįmanoma įvertinti. Vaira Vykė-Freiberga per Rainio 150-ųjų gimimo metinių minėjimą skaitė pranešimą, kodėl Rainis ir Aspazija yra genialūs. Man pasirodė kvailoka, bet ji įrodė, kad jeigu jie paveikė tiek daug dalykų patys to nenorėdami, jie negali nebūti genijai. Ištrynus juos iš būties, pasaulis būtų kitoks, nors jie viso labo buvo tik vyras ir moteris. Bandydami išspręsti jiems patiems aktualius dalykus, jie sukūrė įvairių kūrinių, kurie pradėjo gyventi savo gyvenimą. Rainis jau nebėra atsakingas už tai, ką iš jo padarė, bet už tai, ką jis sukūrė. Čia yra atsakomybė.

– Bet ar nėra taip, kad žmogus gali perskaityti tik tai, ką jis žino?

– Reikia išmokti skaityti įvairius literatūros istorijos tekstus. Mes turime [Reinio ir Matyso Kaudzyčių] „Matininkų laikus“, turime Juonevą. Jie vartoja tą pačią kalbą, bet kiekvienas tai daro savaip. Iš tikrųjų kūrinyje gali perskaityti tiek, kiek leidžia žinios apie šio kūrinio kalbą. Kiek tu pats žinai. Jeigu neišmoksi skaityti įvairių tekstų, skaitysi tik save, tik savo kalba. Man neįdomu skaityti apie savo problemas.

– Kas tada tave domina?

– Mane labiau domina kitas, juk per literatūrą galima sužinoti įvairių dalykų. Suprasti, kad niekada nesielgsi kaip kūrinio herojus, bet tau įdomu, kaip žmogus veikia ir ką jis geba sugalvoti. Galiu skaityti apie kitus laikus ir, žinoma, rasti panašumų į savo gyvenimą, bet labiau atrandu pasaulį, o ne sluoksniuoju „mano“, „mano“, „mano“. Kai mokykloje manęs paklausė, į kokį herojų norėčiau būti panašus, buvo sunku atsakyti, nes norėjau lygiuotis tik į neigiamus personažus.

– Žiūriu Dmitrijaus Bykovo paskaitas ir stebiuosi, kaip vienareikšmiškai jis interpretuoja autorių ir tekstą – Pasternakas mąstė taip ir taip!

– Jis tai daro nuostabiai. Jis pagilina tai, ką skaitai, – parodo, kad galima ir taip skaityti. Po jo paskaitos apie „Meistrą ir Margaritą“ mano požiūris į romaną pasikeitė.

– Aš jį gerbiu, bet kodėl jis toks kategoriškas? Kaip gali žinoti, ką galvojo autorius?

– Matai, mes manome, kad autorius kažką turėjo omenyje. Štai „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ – pasakyk, ką Blaumanis turėjo omeny. Mes žinome ir žiaurias „Siuvėjų dienas Silmačiuose“, ir linksmas „Siuvėjų dienas Silmačiuose“ – abu šie skaitymo būdai ten yra. Arba Šekspyro atvejis – jis sukūrė apvalkalą, į kurį galima įdėti įvairų turinį. Bet mes nežinome, kas iš tikrųjų tai parašė.

– Bet Bykovas kalba taip, tarsi tikrai žinotų. Ar tai ne juokinga?

– Bet šitaip jis gali priartėti prie to, kas, ko gero, tenai yra. Literatūra gali būti ir mįslių spėjimas: vienas klausia, kitas mena. Taip atsiranda naujas darinys, tarkime, kultūra.

– Kaip galime suvokti patirtį, kurios neturime?

– Turime kažką bendro. Studentai sako: „Šį tekstą kiekvienas gali suvokti skirtingai.“ Sakau: „Pabandykime!“ Vienas pradeda ir pasakoja, kaip jis suprato tekstą. Kitas irgi pasakoja, bet jam negalima sakyti to, ką paminėjo pirmasis, nes jo suvokimas subjektyvus. Pasakoja penktas, o dešimtas susimąsto: „O ką aš bepasakysiu?!“ Viskas pasakyta. Yra situacijų, žodžių reikšmių, mums jau pažįstamų. Viskas nėra visiškai subjektyvu, pokalbis įmanomas. Jeigu viskas būtų tik subjektyvu, pokalbis neįvyktų. Yra autorius, kuris rašo labai savitai, jo neįmanoma suprasti. Bet praeina laiko, ir jį imame suprasti, tai galioja ir nepripažintiems menininkams. Pavyzdžiui, ką rašo Čakas, Puorukas nesuprastų. Jeigu Puorukui įduotume šiuolaikinės latvių poezijos rinkinį, jis pamanytų, kad tai ne poezija. Nes jis aiškiai suvokia, kas yra poezija. Šiuo atveju Puorukas yra praeitis. O tai, ką galì ar negali priimti iš Puoruko kūrybos, gali pasikeisti. Menas yra žiaurus dalykas – daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Kaip ilgai autorius yra su mumis, kaip ilgai jis paklausus? Vienu metu autorius populiarus, kitu – niekas jo nebeskaito. Kodėl nebeskaito? Pavyzdžiui, Zigmundas Skujinis šiandien iškritęs iš apyvartos, nors kadaise buvo neįtikėtinai populiarus.

– Kalbėjausi su mergina iš IT srities. Ji mano, kad menui nereikia erdvės. Apmąstęs šios minties priežastį, supratau, kad jai trūksta aiškių kriterijų, kas yra menas.

– Ji nori, kad menas turėtų programą, kurią vykdydama sistema veiktų. Bet tai kaip su dirbtiniu intelektu – jis gali veikti, bet jam kažko trūksta. Svarbu poslinkis. Menas yra niekis, tai nenaudingas dalykas. Labiau glumina kitkas: kodėl poslinkis šiam niekiui turi įtakos? To negalime numatyti. Vienas žmogus kamuojasi savo problemomis, sumano publikuotis, išleidžia 2 tūkst. egzempliorių, iš jų, tarkime, tūkstantį perskaito, kam nors tai padeda. Ir tai yra niekis. O ką žiūri kino teatre? Šešėlių žaismę ant sienos. Nė vienas šuo nesupranta, ką tu darai. Tu verki, juokiesi, užgęsta šviesa, ir nieko nebelieka. Skaitai užrašytus žodžius, idealiu atveju tau maga sužinoti, kas bus toliau. Arba tau gaila, kad tuojau baigsis ir toliau nieko nebebus. Ta mergina turėtų susirasti meno kūrinį, kuris ją įtrauktų ir kad ji sektų šį niekį.

– Kaip tu apibrėžtum šį niekį?

– Už jo nieko nėra. Tai nefunkcinio stiliaus literatūra. Ji nemoko, kaip spręsti savo problemas arba sumažinti stresą. Plyta tavęs nieko neišmokys.

– Nežinau, ar taip yra.

– Knygos yra storos kaip plytos – kodėl plyta negali būti stora kaip knyga?

– Bet kam tada rūpi grožis, kilnumas, tiesa? Greičiau rūpi iškraipymas.

– Literatūra yra tikrovės iškraipymas. Realybės perkėlimas. Tačiau literatūrai pakanka ir grožio, ir taurumo. Yra kas nori matyti tai, kas gražu, kilnu ir tvarkinga, – tai klasikinis etapas, kuriame pasaulis yra sutvarkytas. Šių dienų pasaulis gana sujauktas. Pavyzdžiui, aš nenoriu žiūrėti filmų apie karą. Ir tai paradoksas.

– Ar pasitaiko perskaityti kažką visiškai kitokio, ko nesugebi suprasti?

– Dažnai. Yra dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, jeigu važiuotum į Belgiją ir aš paklausčiau, kokius belgų autorius žinai, tikriausiai atsakytum, kad tik vieną kitą. Ir tada aš tau įduočiau antologiją su penkiais žymiais belgų autoriais. Nesvarbu, ar tu juos suprasi, bet šie autoriai belgams svarbūs. Jei galvotume, su kuriais latvių autoriais galėtume supažindinti turistus, atrinktume tuos, kurie mums svarbūs, nesiorientuotume į turistus. Kilo kvaila mintis – išleisti banaliosios latvių poezijos rinkinį. Parengėme knygą „Šimtas žinomiausių latvių eilėraščių“ [Pazīstamāko latviešu dzejoļu simts, 2004]. Paprašėme dailininko sukurti banalų paveikslą, kuris neatrodytų banaliai. Jis nupiešė kielelę, lizdelį ir staltiesę. Kiekvienas ten įžiūrėjo kažką savo, dainų tekstus ar dar ką nors. Tiražas buvo per tūkstantis egzempliorių, kaip poezijos knygai, tai gana nemažas tiražas. Rinktinę išpirko per tris mėnesius. Dabar jos niekur neįsigysi, kartą ją mačiau antikvariate. Nebuvo jokios reklamos, bet išparduota sėkmingai.

– Iš to, kas buvo, nieko nebeliko.

– Liko. Menas tai gali padaryti daug įtikinamiau.

– Apskritai pajutau atsakomybės naštą. Tarsi nieko nebūtų, bet yra ir atsakomybė.

– Jeigu apie tai galvosi, tada taip, pajusi naštą. Bet ateis momentas, kai apie tai nebegalvosi. Koks paukštis atskris prie tavęs? Gali suorganizuoti, kad paukštis atskristų ir jį nufotografuotum, bet netikėtai gali pamatyti kitą paukštį. Tu negali numatyti, kaip paukštis pasuks galvą.

– Ir ką tai mums sako?

– Viename Zigmundo Skujinio romane keliamas klausimas, kokia yra meno esmė. Ir, nebeprisimenu, Aspazija ar Brigaderė atsako: „Daugiau.“ Viskas, jokio paaiškinimo daugiau nebereikia.

satori.lv

Vertė Arvydas Valionis

Amerikiečių žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus Davido Remnicko straipsnis The Defiance of Salman Rushdie žurnale „The New Yorker“ išspausdintas 2023 m. vasarį, praėjus pusmečiui po tik per plauką fatališkai nesibaigusio pasikėsinimo į garsųjį indų kilmės britų rašytoją. 2022 m. rugpjūčio 12 d. priešpiečiu Salmaną Rushdie, besirengiantį kalbėti Šatokvos miestelio (Niujorko valstijoje) edukacijos centro renginyje, salės scenoje užpuolė ir peiliu subadė Libano ir JAV pilietybes turintis 24-erių Hadi Mataras. Jis sužeidė ir Rushdie mėginusį gelbėti pokalbio moderatorių Henry Reeseʼą, steigėją organizacijos, padedančios dėl rašymo iš savo šalių priverstiems emigruoti rašytojams. Paradoksalu, kad Rushdie ketino kalbėti apie Jungtines Valstijas kaip saugų prieglobstį persekiojamiems autoriams. Pasikėsinimą išgyvenęs, bet dešinės akies netekęs ir su suluošinta kaire ranka likęs Rushdie tragiškąjį incidentą vėliau aprašė autobiografinėje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024).

Salmano Rushdie knygos „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024) viršelis

Kai praėjusią vasarą Salmanui Rushdie sukako 75-eri, jis turėjo pagrindo tikėti, kad pasikėsinimo į jo gyvybę grėsmė jau praėjusi. Dar 1989 metais, Šv. Valentino dieną, Irano aukščiausiasis vadovas ajatola Ruhollah Khomeini Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“ paskelbė šventvagišku ir išleido fatvą su priesaku įvykdyti mirties bausmę jo autoriui ir „visiems, susijusiems su romano leidyba“. Londone gyvenęs Rushdie kitą dešimtmetį praleido slapstydamasis, nuolat saugomas policijos. Tačiau 2000-aisiais įsikūręs Niujorke gyveno laisvai, atkakliai atsisakinėdamas apsaugos. Atsisakydamas būti įbauginamas.

Bet būta laikų, kai šis nuolatinis pavojus akivaizdžiai išryškėdavo, ir ne tik beprotiškose interneto platybėse. 2012 metų rudenį, per kasmetinį pasaulio lyderių susitikimą Jungtinėse Tautose, dalyvavau nedideliame žurnalistų susitikime su Irano prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu ir paklausiau jo, ar jau atšaukta vieno [valstybinio] iraniečių fondo kelių milijonų dolerių premija, pažadėta už Rushdie galvą. Ahmadinejadas piktdžiugiškai šyptelėjo. „Salmanas Rushdie… kur jis dabar? – atsakė jis. – Apie jį nieko negirdėti. Ar jis Jungtinėse Valstijose? Jeigu jis JAV, neturėtumėte to skelbti – dėl jo paties saugumo.“

Kitais metais Ahmadinejadas neteko pareigų ir prarado mulų palankumą. Rushdie ir toliau gyveno kaip laisvas žmogus. Metai bėgo. Jis rašė knygą po knygos, mokė, skaitė paskaitas, keliavo, susitikinėjo su skaitytojais, tuokėsi, skyrėsi ir tapo neatsiejama miesto, tapusio jo naujaisiais namais, dalimi. Jei kada panūsdavo tapt neatpažįstamas, užsimaukšlindavo beisbolo kepuraitę.

Prisimindamas pirmuosius kelis mėnesius Niujorke, Rushdie man pasakojo: „Žmonės bijojo būti šalia manęs. Maniau, vienintelis būdas padaryti tam galą – elgtis taip, lyg nieko nebijočiau. Turiu jiems parodyti, kad nėra ko bijoti.“ Vieną vakarą su savo agentu ir draugu Andrew Wylie jis nuėjo pavakarieniauti į ekstravagantiškai ryškų restoraną Ist Hamptone. „Ar neturėtume visi išsigąsti ir nešdintis iš restorano?“ – pasiteiravo prie jų staliuko stabtelėjęs dailininkas Ericas Fischlis. „Aš tai vakarieniauju, – atsakęs Rushdie. – O jūs darykit, kaip išmanot.“

Fischlis nenorėjo įgelti, bet spaudoje kartais pasigirsdavo pašaipių gaidelių dėl Rushdie „nenuilstamo dalyvavimo naktiniame Niujorko gyvenime“. Buvo manančių, kad jam derėtų laikytis santūriau, turint omeny kebloką jo padėtį. Ar Solženicynas būtų lipęs į sceną su Bono arba šokęs kiaurą naktį [garsenybių] klube „Moomba“?

Likti nuošalėje Rushdie būtų reiškę kapituliaciją. Jis buvo visuomeniškas žmogus ir ketino gyventi taip, kaip jam patinka. Fatvą net bandė sukarikatūrinti. Prieš šešetą metų Rushdie suvaidino save patį situacijų komedijos „Pažabok savo entuziazmą“ epizode, kuriame Larry Davidas [serialo režisierius, kuriantis autofikciją], reklamuodamas būsimą savo miuziklą „Fatva!“, sulaukia Irano grasinimų už ajatolos pamėgdžiojimą. Davidas įsibaiminęs, bet Rushdie personažas jį patikina, kad gyvenimas su mirties nuosprendžiu ne tik „baugina“, bet ir daro vyrą patrauklų moterims. „Tai jau ne visai tu, fatva tave apgaubia lyg kokios seksualios fėjų dulkės!“ – aiškina jis.

Kiekvienu viešu gestu Rushdie, rodės, buvo pasiryžęs parodyti, kad jis ne tik išgyvens, bet ir klestės – tiek prie rašomojo stalo, tiek mieste. „Nebuvo tokio dalyko kaip visiškas saugumas, – teigė jis trečiuoju asmeniu rašytuose atsiminimuose „Džozefas Antonas“ (2012). – Tik įvairaus lygio nesaugumas. Jam teks išmokti su tuo susigyventi.“ Rushdie puikiai suvokė, kad jam pražudyti nereikės koordinuotų Islamo revoliucinės gvardijos ar „Hezbollah“ pastangų; šią užduotį lengvai galėtų atlikti bet kuris kuoktelėjęs vienišius. „Bet man ėmė atrodyti, kad visa tai nutiko kadų kadaise ir kad pasaulis sukasi toliau“, – prisipažino jis man.

[...]

Rushdie užaugo Bombėjuje, viloje ant kalvos šlaito su vaizdu į Arabijos jūrą. Šeima – pasaulietiški musulmonai. Turtingi, nors laikui bėgant turtas menko. Salmano tėvas buvo tekstilės manufaktūrininkas su, anot sūnaus, „keturmečiam vaikui“ būdinga verslo nuovoka. Vis dėlto, nepaisant trūkumų, Rushdie tėvas jam skaitydavo „didžiuosius Rytų stebuklų pasakojimus“, tarp jų – Šecherazados „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, sanskritiškas „Pančatantros“ pasakėčias apie gyvūnus ir „Hamzos epą“ apie legendinius pranašo Mahometo dėdės Emyro Hamzos žygdarbius. Salmanas tapo apsėstas istorijų; jam tai buvo brangiausias palikimas. Nesuskaičiuojamas valandas jis praleisdavo vietiniame knygyne „Skaitytojų rojus“. Ilgainiui prarijo du didžiuosius sanskrito epus – „Ramajaną“ ir „Mahabharatą“, graikų ir romėnų mitus ir Berčio Vusterio ir Dživso [britų rašytojo P. G. Wodehouseʼo komiškų pasakojimų serijos herojų] nuotykius.

Jaunajam Rushdie nieko nebuvo šventa, net ir religinės kilmės istorijos, nors iš dalies jis jomis visomis tikėjo. Ypač jį žavėjo tradiciniai politeistiniai pasakojimai, kuriuose dievai elgiasi netinkamai, keistai, juokingai. Jį pakerėjo hinduistų Pieno vandenyno plakimo (Samudra Manthan) mitas, kuriame dievai ir demonai plaka kosminį vandenyną, idant žvaigždės išskirtų amritą – nemirtingumo nektarą. Salmanas žvelgdavęs į naktinį dangų ir įsivaizduodavęs, kaip nektaras liejasi link jo. „Jei išsižiosiu, – sakydavęs jis sau, – koks lašelis gal įkris į burną, ir aš irgi tapsiu nemirtingas.“

Vėliau Rushdie mokėsi ir iš sakytinio pasakojimo tradicijos. Kelionės po Keralos valstiją Pietų Indijoje metu jis klausėsi profesionalių pasakotojų, kurie porindavo istorijas minioms lauke susibūrusių žmonių: šie, susimokėję po kelias rupijas, sėdomis ant žemės klausydavosi valandų valandas. Rushdie ypač domino minėtų pasakotojų stilius: improvizacinis, su nuokrypiais ir užuolankomis. „Savo rankose jie laiko tris keturis pasakojimo kamuolius ir jais be paliovos žongliruoja“, – sakė jis. Tai irgi davė peno vaizduotei ir – galiausiai – leido suvokti romano galimybes.

Trylikametį Rushdie išsiuntė į šimtmečių senumo britų internatinę mokyklą Ragbyje. Tais laikais, kaip suprato vėliau, internato auklėtinis galėjo padaryti tris klaidas: būti užsienietis, protingas ir prastas sportininkas. Jis padarė visas tris. Studijuodamas universitete neabejotinai buvo laimingesnis. Kembridžo Karaliaus koledže jis kelis kartus susitiko su E. M. Forsteriu, romanų „Hovardo namai“ ir „Kelias į Indiją“ autoriumi. „Išgirdęs, kad noriu tapti rašytoju, jis mane entuziastingai padrąsino, – pasakojo man Rushdie. – Ir pasakė tai, ką labai branginu: kad, jo įsitikinimu, didįjį Indijos romaną parašys indas, turintis vakarietišką išsilavinimą.“

„Aš be galo žaviuosi „Keliu į Indiją“, nes tai buvo antikolonijinė knyga tais laikais, kai antikolonializmas anaiptol nebuvo madingas, – tęsė Rushdie. – Kam aš, sakykim, priešinausi, tai forsteriškai anglų kalbai, kuri yra itin rami ir preciziška. Man atrodė: jei ir yra koks dalykas, nebūdingas Indijai, tai ramumas. Indija įsikarščiavusi, triukšminga, perpildyta, besaikė. Kaip tokiai atrasti kalbą?“

Universitete Rushdie studijavo istoriją, ypač domėjosi Indijos, Jungtinių Valstijų ir islamo istorija. Studijuodamas perskaitė apie „šėtoniškas eiles“ – epizodą, kuriame pranašas Mahometas („vienas iš didžiausių pasaulio istorijos genijų“, – po daugelio metų rašė Rushdie), kaip teigiama, apgautas šėtono paskelbęs apie trijų deivių garbinimą; netrukus, arkangelui Gabrieliui atskleidus šią apgaulę, pranašas pakeitė nuomonę ir šios eilutės buvusios ištrintos iš šventųjų raštų. Ši istorija sukėlė daugybę klausimų. Buvo teigiama, kad eilės apie tris deives iš pradžių buvusios populiarios Mekoje, tad kodėl jos atmestos? Ar dėl to, kad apie moteris? Gal Mahometas buvo suartėjęs su politeizmu, dėl ko „apreiškimas“ tapo klaidingas ir šėtoniškas? „Pamaniau, puiki istorija, – pasakojo Rushdie. – Įsitikinau jos puikumu vėliau.“ Kol kas ją pasidėjo į stalčių.

Baigęs Kembridžą, Rushdie persikėlė į Londoną ir ėmėsi rašytojo amato. Romanus ir apsakymus jis kurpė drauge su entuziastingomis būsimų savo veikalų recenzijomis, teikusiomis, kaip vėliau apibūdino, „trumpalaikę, onanistinę paguodą, kurią dažniausiai lydėdavo gėdos jausmas“. Daug barškinimo mašinėle, redagavimo ir – slėpimo į stalčių. Vienas romanas, „Antagonistas“, buvo stipriai paveiktas Thomo Pynchono, užtat antraeilis jo veikėjas buvo Salymas Sinajis, gimęs 1947 metų rugpjūčio 15 dienos vidurnaktį, Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu [vėliau jis tapo romano „Vidurnakčio vaikai“ pagrindiniu personažu]. Kita nesėkmė – romanas „Madam Rama“, nukreiptas prieš Indirą Gandhi, Indijoje įvedusią nepaprastąją padėtį. Pirmasis Rushdie išleistas romanas – Grimus (1975) – buvo mokslinė fantastika, paremta vieno XII amžiaus sufijaus alegorine poema „Paukščių susibūrimas“. Nors knyga pelnė gerbėjų, tarp jų – ir Ursulą K. Le Guin, recenzijos buvo šaltokos, o pardavimo rezultatai menki.

Šį užsitęsusį mokymosi laikotarpį Rushdie, kaip ir F. Scottui Fitzgeraldui, Josephui Helleriui ar Donui DeLillo, teko kompensuoti darbu reklamos srityje. Jis rašė tekstus, kuriais liaupsino „Daily Mirror“, lipniosios juostos ir šokoladinių batonėlių privalumus. Toks darbas jam buvęs lengvas. Jis visada jautė silpnybę žodžių žaismui, aliteracijoms, humoristiniams eilėraštukams ir visokiausio pobūdžio kalambūrams. [...]

Tačiau reklama vargu bau buvo Rushdie gyvenimo tikslas, todėl dabar jis ėmėsi „viskas arba nieko“ projekto. Jis išvyko ilgon kelionėn į Indiją – kad begalinėm kelionėm autobusu ir neišsemiamais pašnekesiais vėl pasinertų į subkontinentą. Tai kažin ką atgaivino; kaip sakė pats, „pasaulis jį vėl užplūdo“. Čia gaũdė ta ugninga ir triukšminga – bombėjiška anglų kalba, kurios jis ieškojo. 1981-aisiais trisdešimt trejų Rushdie išleido „Vidurnakčio vaikus“ – autobiografinį nacionalinį epą apie Bombėjų ir pokolonijinės Indijos iškilimą. [...]

„Vidurnakčio vaikai“ – tai pribloškiančios gausybės, magijos ir mitologijos kupinas romanas. Salymas sužino, kad tuo pat metu kaip ir jis gimė tūkstantis kitų vaikų ir kad šie tūkstantis ir vienas pasakotojas sudaro didžiulę subkontinentinę Šecherazadą. Salymas telepatiškai persiima be galo įvairialypės pokolonijinės tautos su visais jos įtrūkiais ir konfliktais balsų kakofonija: „[...] buvau radijo imtuvas ir galėjau juos pagarsinti ar pritildyti, galėjau pasirinkti atskirus balsus; valios pastangomis galėjau netgi išjungti savo neseniai aptiktą vidinę ausį“ (vertė D. Žalytė).

Romaną kaipmat pripažino klasika. „Savo rankose laikome epą, – „Times“ žurnale rašė Johnas Leonardas. – Akivaizdu, kad lygintinas su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“ ir Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtu metų vienatvės“.“ [...]

„Vidurnakčio vaikai“ ir ne mažiau ekstravagantiškas jų įpėdinis – romanas „Gėda“, kurio veiksmas vyksta šalyje, kuri „ne visai“ Pakistanas, sugebėjo įsiutinti Indijos ir Pakistano lyderius – Indira Gandhi padavė Rushdie ir jo leidėją Jonathaną Capeʼą į teismą dėl šmeižto; „Gėda“ buvo uždrausta Muhammado Zia-ul-Haqo valdomame Pakistane, – tačiau politika toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl jo pavyzdys buvo toks išlaisvinantis. Iš Milano Kunderos Rushdie perėmė mintį, kad šiuolaikinio romano istorija kilusi iš dviejų skirtingų XVIII amžiaus srovių: Samuelio Richardsono „Klarisos“ realizmo ir Laurenceʼo Sterneʼo „Tristramo Šendžio“ keistumo bei nerealumo; Rushdie linko prie pastarosios, labiau fantastinės, mažiau paplitusios tradicijos. Jaunystės skaitymai vėliau nuvedė prie Franzo Kafkos, Jameso Joyceʼo, Italo Calvino, Isaaco Bashevio Singerio ir Michailo Bulgakovo, kurie visi rėmėsi pasakomis, alegorijomis ir vietinėmis mitologijomis, idant sukurtų savo „groteskiškus, žaidybinius, komiškus, ekscentriškus“ tekstus.

[...]

„Šėtoniškos eilės“ pasirodė 1988 metų rugsėjį. Jau anksčiau įsiutinęs Indirą Gandhi ir generolą Zia-ul-Haqą, Rushdie nutuokė, kad savo požiūriu į islamo istoriją ir įvairias religines metaforas jis gali įžeisti ir kai kuriuos musulmonų dvasininkus. Pranašas vaizduojamas kaip netobulas, bet nuoširdus, drąsus persekiojimo akivaizdoje. Šiaip ar taip, religija romane nedominuoja. Didžiąja dalimi jis apie tapatybę šiuolaikiniame migracijos apimtame pasaulyje. „Šėtoniškas eiles“ Rushdie vadino „meilės mūsų sumišai savasčiai apdainavimu“, „hibridiškumo, negrynumo, susimaišymo, transformacijos, kylančios iš naujų ir netikėtų žmonių, kultūrų, idėjų, politikos, filmų, dainų derinių“, išaukštinimu. Parašytas labiau komišku nei poleminiu tonu, tai buvo ir socialinis, konkrečiai – britų azijiečių, romanas, ir fantasmagoriškas didžiojo islamo pasakojimo perpasakojimas.

Rushdie manė, kad jei ir kils triukšmas, jis greitai numalš. „Būtų absurdiška manyti, kad knyga gali sukelti riaušes“, – prieš pasirodant knygai jis sakė vienai Indijos žurnalistei. Prieš trejetą metų britų ir amerikiečių musulmonai buvo taikiai protestavę prieš filmo „Mano gražioji skalbykla“ nepagarbų scenarijų, sukurtą pakistaniečių kilmės brito Hanifo Kureishi, bet tas protestas greitai išsisėmė. Be to, rasistinio „pakistaniečių puolimo“ laikais Rushdie Londone gerbė už tai, kad atvirai kalbėjo apie fanatizmą. 1982 metais „Channel 4“ laidoje jis sakė: „Britų mąstysena, britų visuomenė niekada nebuvo nusikračiusi imperializmo. Jis tebegyvuoja, veisdamas utėles ir parazitus, laukdamas nesąžiningų žmonių, kad išnaudotų jį saviems tikslams.“

Vis dėlto Indijoje Rajivo Gandhi vyriausybė prieš nacionalinius rinkimus „Šėtoniškas eiles“ uždraudė. Ar cenzūrinis įniršis išplis, dar nebuvo aišku. Jungtinėje Karalystėje romanas pateko į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. „Šėtoniškos eilės“ net buvo recenzuojamos Irano spaudoje. Saudo Arabijos religinių institucijų mėginimai sukelti pasipiktinimą ir pasiekti, kad knygą uždraustų visame pasaulyje, iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė, net arabų šalyse. Bet netrukus užtvanka griuvo. Kašmyre ir Islamabade kilo mirtinos riaušės; Boltone, Bradforde, Londone ir Oldame – eitynės ir knygų deginimas; Niujorke grasinta susprogdinti knygos leidėjus „Viking Penguin“.

Teherane pasiligojęs ajatola Khomeini išgyveno krizę. Po aštuonerių metų karo su Iraku, pareikalavusio šimtų tūkstančių aukų, jis buvo priverstas, kaip pats sakė, gerti iš „užnuodytos taurės“ ir sutikti su Saddamo Husseino paliaubomis. Revoliucinio režimo populiarumas buvo smarkiai smukęs. Khomeini sūnus pripažino, kad jo tėvas „Šėtoniškų eilių“ niekada net neskaitė, tačiau jį supantys mulos čia įžvelgė progą vėl įtvirtinti ajatolos autoritetą tėvynėje ir net svetur, ne tik tarp šiitų. Khomeini paskelbė fatvą, raginančią nubausti Rushdie mirtimi. Kaip knygoje „Nuo fatvos iki džihado“ rašo Kenanas Malikas, šis įsakas „buvo silpnumo, o ne stiprybės ženklas“, labiau susijęs su politika nei su teologija.

Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.

[...]

Kitą dešimtmetį Rushdie gyveno slapstydamasis, saugomas Londono policijos Specialiosios parengties skyriaus pareigūnų. Antraštės laikraščiuose ir grasinimai nesiliovė. Vieni žmonės elgėsi prideramai, kiti – gėdingai. Buvo labai ištikimų draugų – Billas Bufordas, Martinas Amisas, Jamesas Fentonas, Ianas McEwanas, Nigella Lawson, Christopheris Hitchensas ir daug kitų, – bet būta ir tokių, kurie fatvą laikė problema, kurią Rushdie užsitraukė pats. Princas Čarlzas aiškiai išreiškė savo pasibjaurėjimą per vieną vakarienę, kurioje dalyvavo Amisas: esą ko gi daugiau tikėtis, kai įžeidi giliausius žmonių įsitikinimus? Johnas le Carré nurodė Rushdie išimti šią knygą, „iki ateis ramesni laikai“. Roaldas Dahlis išvadino jį „pavojingu oportunistu“, kuris „puikiai žinojo, ką daro, ir negali teisintis kitaip“. Dainininkas, dainų autorius Cat Stevens, sukūręs hitą „Peace Train“ ir atsivertęs į islamą, dėstė: „Korane aiškiai pasakyta: tas, kas šmeižė Pranašą, turi mirti.“ Germaine Greer, Georgeʼas Steineris, Auberonas Waugh – visi jie išreiškė nepritarimą Rushdie. Kaip ir Britanijos užsienio reikalų ministras Jimmy Carteris bei Kenterberio arkivyskupas.

Tarp jo peikėjų įsitvirtino Rushdie kaip žmogaus, beširdiškai nepaisančio musulmonų jausmų ir, svarbiausia, nedėkingo už brangią apsaugą, kurią jam teikia vyriausybė, įvaizdis. Istorikas Hugh Trevoras-Roperis mestelėjo: „Neišspausčiau nė ašaros, jei kokie Britanijos musulmonai, pasipiktinę jo elgesiu, patykotų jo tamsiame skersgatvyje ir pabandytų jį pataisyti. Jeigu tatai paskatintų jį labiau valdyti savo plunksną, visuomenei tai išeitų į naudą, ir literatūra nenukentėtų.“

Baisiausia, kad dėl nežmoniško Khomeini įsako išties daug kas nukentėjo. Vienas po kito [1991 metais] buvo subadyti Hitoshi Igarashi ir Ettorė Capriolo, „Šėtoniškų eilių“ vertėjai į japonų ir italų kalbas, pirmasis – mirtinai; knygos norvegų kalba leidėjas Williamas Nygaardas [1993 metais] buvo pašautas trim šūviais, bet, laimė, liko gyvas. Nuo Londono iki Berklio buvo padeginėjami knygynai. Tuo tarpu Švedijos akademija, mokslo organizacija Stokholme, kasmet skirianti Nobelio literatūros premiją, atsisakė išreikšti palaikymą Rushdie. Ši tyla tęsėsi dešimtmečius*.

Rushdie bėdos tuo nesibaigė. Jo santuoka su rašytoja Marianne Wiggins žlugo. Jį kamavo nerimas dėl mažamečio sūnaus [iš pirmosios santuokos] Zafaro saugumo. Iš pradžių jis kalbėjo bravūriškai: „Atvirai šnekant, norėčiau būti parašęs dar kritiškesnę knygą“, – pareiškė jis žurnalistui tą dieną, kai buvo paskelbta fatva, tačiau, kaip pats rašė, gyveno „nesibaigiančiame košmare“. „Šėtoniškose eilėse“ užjaučiamai kalbama apie dalį, tenkančią su šaknimis išrautiems žmonėms, – tiems patiems jaunuoliams, kuriuos vakarinių žinių laidoje dabar jis matė deginančius jo atvaizdą. Jo priešininkai nebuvo tik įžeisti; jie reikalavo teisės nebūti įžeistiems. „Šis paradoksas yra mano gyvenimo istorijos dedamoji“, – prisipažino jis man.

Tai dedamoji ir dar didesnio paradokso. „Šėtoniškos eilės“ buvo išleistos tuo metu, kai laisvė išgyveno pakilimą: 1989 metų pabaigoje griuvo Berlyno siena; akyse byrėjo komunistų partijos autoritetas Sovietų Sąjungoje. Tačiau Rushdie byla pranašavo kitas istorines tendencijas: kovas dėl daugiakultūriškumo ir žodžio laisvės ribų; radikaliojo islamo kilimą ir atsaką į jį.

Kai kuriems jauniems rašytojams šis kūrinys tapo tikru kūrybiškumo stimulu. Dramaturgas ir romanistas Ayadas Akhtaras, Amerikos PEN centro prezidentas [2020–2023 metais], užaugo Milvokio musulmonų bendruomenėje. Jis pasakojo man prisimenantis, kaip jo draugai ir artimieji buvę giliai įžeisti „Šėtoniškų eilių“; drauge jos pakeitė jo gyvenimą. „Aš negalėjau patikėti tuo, ką skaitau, – tiek dėl jų grožio, tiek dėl to, kad, būdamas tikintis musulmonas, grūmiausi su šoku, sukeltu nepaprastos romano nepagarbos, – sakė jis. – Perskaitęs šią knygą, aš jau buvau kitas žmogus. Patirtis, manau, panaši į jauno tikinčio 3-iojo dešimtmečio airių kataliko, susidūrusio su „Menininko jaunų dienų portretu“.“

Vis dėlto 1989-ųjų pabaigos neramumų metu knygą juodino žmonės, žiūrintys į ją tik per karikatūros ir užgaulės prizmę. Romanistas, ryžęsis rašyti apie sudėtingą Londone gyvenančių žmonių iš Pietų Azijos padėtį, dabar šio miesto ir viso pasaulio mečetėse buvo vadinamas išdavikišku blogio įsikūnijimu. Trokšdamas nuraminti aistras Rushdie susitiko su vietos musulmonų vadovų grupe ir pasirašė deklaraciją, patvirtinančią jo tikėjimą islamu. Jo samprotavimu, iš dalies tai buvusi tiesa: nors netikėjo antgamtinėmis jėgomis ar ortodoksinėmis dogmomis, jis gerbė islamo kultūrą ir civilizaciją. Dabar jis paliudijo, kad nesutinka nė su vienu savo romano personažų teiginiu, šmeižiančiu islamą ar pranašą Mahometą, ir pažadėjo sustabdyti knygų minkštais viršeliais leidybą, „kol egzistuosiąs įžeidimo eskalavimo pavojus“.

Tuo metu ajatola Khomeini jau buvo miręs, tačiau jo įpėdinis ajatola Ali Khamenei liko nepajudinamas. Jis pareiškė, kad fatva toliau galiosianti, net jei Rushdie „atgailaus ir taps pačiu pamaldžiausiu savo laikų žmogum“. Vienas Teherano laikraštis patarė Rushdie „ruoštis mirčiai“.

Rašytojas jautėsi pažemintas. Jis nusprendė, kad bandymas suminkštinti įsigeidusiuosius jo galvos buvo klaida. Daugiau jis jos nebekartos. [...]

Nuo 1989 metų Rushdie turėjo atsiriboti ne tik nuo grasinimų susidoroti, bet ir nuo nuolatinio jo asmenybės narstymo spaudoje ir kitur. „Vienu metu buvo sukurptas toks mano „aš“, kad atrodyčiau blogas žmogus, – pasakojo jis. – „Bjaurus“, „pasipūtęs“, „pasibaisėtinas rašeiva“, „jei ne tie išpuoliai, niekas jo neskaitytų“. Ir t. t., ir pan. Aš turėjau kovoti su tuo netikru savimi. Mama kartodavo, kad su negandomis ji kovoja jas pamiršdama. Ji sakydavo: „Yra žmonių, kurie turi gerą atmintį. Aš turiu pamirštį.“

Rushdie atrodė, kad šis įvykis įvairiopai gali sužlugdyti jį kaip menininką. Jis galėjo visiškai atsitraukti nuo rašymo. Galėjo pradėti rašyti „keršto“ knygas, kurios paverstų jį aplinkybių vergu. Arba „baimės“ knygas – romanus, „besibaidančius tam tikrų dalykų, nes jaudiniesi, kaip į juos sureaguos žmonės“. Rushdie nenorėjo, kad fatva taptų lemiamu įvykiu jo literatūrinėje karjeroje: „Jei koks atvykėlis iš kitos planetos, niekados negirdėjęs apie tai, kas man nutiko, tiesiog imtų ir chronologiškai perskaitytų iš lentynos mano knygas, nemanau, kad pamanytų: „1989-aisiais šiam rašytojui nutiko kažkas baisaus.“ Knygos eina toliau savo keliu. Ir tai tikrai daryta valingai.“

Kai kurie Rushdie aplinkos (ir ne tik) žmonės yra įsitikinę, kad per kelis kitus dešimtmečius savicenzūra ir baimė įžeisti tapo pernelyg įprasta praktika. Jo bičiulis Hanifas Kureishi [2009 metais] yra pareiškęs: „Šiandien niekas neturėtų drąsos parašyti „Šėtoniškų eilių“, ką jau kalbėti apie jų publikavimą.“

[...]

Rugpjūčio 11-osios naktį dvidešimt ketverių metų vyras vardu Hadi Mataras nakvojo po atviru dangumi Šatokvos mokymo centro teritorijoje. Jo tėvai, Hassanas Mataras ir Silvana Fardos, kilę iš Jarūno gyvenvietės Libano pietuose, netoli nuo Izraelio sienos, imigravo į Kaliforniją, kur gimė Hadi. 2004 metais jie išsiskyrė. Hassanas Mataras grįžo į Libaną; Silvana Fardos su sūnumi ir dukromis dvynėmis galiausiai atsidūrė Naujajame Džersyje. Pastaraisiais metais šeima gyveno dviaukščiame name Fervju priemiestyje, kitoje Hudzono upės pusėje nuo Manhatano.

2018 metais Mataras nuvyko į Libaną aplankyti tėvo. Kelionė, bent jau pradžioje, nenusisekė. „Vos nuvažiavęs jis man paskambino, norėjo grįžti, – žurnalistui pasakojo Fardos. – Ten jis praleido apie keturias savaites, bet kelionė dėl tėvo nesusiklostė, jis jautėsi labai vienišas.“

Pargrįžęs į Naująjį Džersį Mataras pasidarė dar dievotesnis musulmonas. Be to, uždaras ir atsiskyręs; ėmė priekaištauti motinai, kad tinkamai religiškai neauklėjo. „Tikėjausi, kad parvažiuos motyvuotas, baigs mokyklą ir aukštąją, gaus darbą“, – sakė Fardos. Tačiau, anot jos, Mataras užsidarė rūsyje, kur kiauras naktis skaitydavo ir žaisdavo vaizdo žaidimus, o dienomis miegodavo. Kurį laiką dirbo nukainotų prekių centre netoli namų, bet po kelių mėnesių išėjo iš darbo. Būdavo, kad savaitėmis motinai ir seserims nepratardavo nė žodžio.

Retkarčiais Mataras iškeldavo koją iš namų. Užsirašęs į bokso klubą už poros mylių lankė vakarines treniruotes: šokdynė, mažoji ir didžioji bokso kriaušės, sparingas. Įgūdžiais niekam nedarė įspūdžio. Savininkas, ugniagesys Desmondas Boyleʼas, didžiuojasi tuo, kad sugeba padėti atsiverti savo klubo lankytojams. Su Mataru jam nesisekė. „Apie jį galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvieną kartą jį pamačius atrodydavo, jog tai blogiausia diena jo gyvenime, – pasakojo man Boyleʼas. – Visada atrodė taip, tarsi ką tik būtų nugaišęs jo šuo, kiekvieną dieną veide liūdesys ir baimė. Po kurio laiko pamėginau užmegzti su juo ryšį, bet jis tik išspausdavo žodį kitą pašnibždomis.“ Nuo visų lankytojų laikėsi atokiai. Boyleʼo žodžiais, Mataras buvo „vienišo vilko įsikūnijimas“. Rugpjūčio pradžioje Mataras atsiuntė sporto klubui elektroninį laišką, pranešdamas, kad atsisako narystės. Šalia jo vardo buvo dabartinio Irano aukščiausiojo vadovo nuotrauka.

Apie artėjantį Rushdie renginį Šotakvos edukacijos centre Mataras sužinojo iš tviterio. Rugpjūčio 11 dieną autobusu nuvyko į Bafalą, o iš ten išsikviestu taksi nuvažiavo į renginio vietą. Nusipirkęs bilietą į Rushdie pasirodymą stūmė laiką. „Aš ten ilgokai tryniausi, – sakė jis trumpame interviu „New York Post“ dienraščiui. – Nieko ypatingo neveikiau, vaikščiojau, ir tiek.“

Zadie Smith romane „Balti dantys“ radikalizuotas jaunuolis vardu Milatas prisijungia prie vienos islamistų grupuotės ir kartu su keliais bendraminčiais važiuoja traukiniu į demonstraciją prieš įžeidžiantį romaną ir jo autorių: „– Tu jį skaitei? – paklausė Ranilis, švilpiant pro Finsberio parką. // Visi nutilo. // – Tiksliai jo tai aš neskaičiau… – atsakė Milatas. – Bet juk aš viską žinau apie tą mėšlą, ką? // Dar tiksliau tariant, Milatas jo neskaitė.“ Mataras irgi. Jis buvo permetęs akimis vos porą „Šėtoniškų eilių“ puslapių, bet matė Rushdie vaizdo įrašų „YouTube“ kanale. „Aš jo labai nemėgstu, – sakė jis „New York Post“. – Jis yra tas, kuris užsipuolė islamą, užsipuolė jų įsitikinimus, jų įsitikinimų sistemas.“ Autorių jis pavadino „suktu“.

Rushdie buvo pratęs prie tokių renginių kaip Šatokvoje. Buvo dalyvavęs nesuskaitomoje daugybėje skaitymų, diskusijų ir paskaitų, netgi mėgavosi jais. Jo partneris scenoje Henry Reeseʼas – ne. Norėdamas nuraminti nervus Reeseʼas giliai kvėpuodamas žvalgėsi į žiūrovus. Tie draugiški, laukimo kupini veidai veikė raminamai. O tada – skubių žingsnių tapsenimas, šnopavimas ir šniokštavimas nuo įstangų. Reeseʼas atsisuko į triukšmo šaltinį – į Rushdie. Juodai apsitaisęs vyras puolė rašytoją. Iš pradžių, pasakojo Reeseʼas, „pamaniau, jog tai pokštas, kažkoks prasto skonio imituotas užpuolimas, kažkas panašaus į Willo Smitho antausį“. Paskui jis išvydo kraują ant Rushdie kaklo, kraujo lašus ant scenos reklaminio skydo su Šatokvos emblema. „Tapo aišku, kad jis turi peilį, nors iš pradžių atrodė, kad muša tiesiog ranka. Mirksnį sustingau. Paskui puoliau tą vyrą. Instinktyviai. Pribėgau, pargrioviau ir sugriebiau už kojų.“ Mataras Salmanui Rushdie buvo smogęs keliolika kartų. Dabar jis metėsi ant Reeseʼo ir peiliu perrėžė jam kaktą viršum akies.

[...]

Nežinoma, ar Mataras veikė kieno nors nurodymu ar apmokytas, tačiau Irano valstybinė žiniasklaida ne kartą išreiškė pritarimą jo pasikėsinimui nužudyti Rushdie. Dar praėjusį mėnesį Islamo revoliucinės gvardijos vadas Hosseinas Salami pareiškė, kad Mataras pasielgė „drąsiai“, ir įspėjo, kad 2015 metais musulmonų ekstremistų užpulto prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojai turėtų pamąstyti apie Rushdie „likimą“, jei ir toliau tyčiosis iš ajatolos Khamenei.

[...]

newyorker.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.

Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?

Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.

Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.

Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.

Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.

Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?

Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.

O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.

eurolitnetwork.com

Vertė A. P.

Nuo 1981 m. Italijoje gyvenančio ir besidarbuojančio anglų rašytojo, vertėjo, kritiko Timo Parkso (g. 1954) esė A vocation to read: Hidden gems on overflowing bookshelves publikuota dienraščio „The Times“ dvisavaitiniame kultūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 2025 m. balandžio 11 d.

Kodėl taip sunku išmesti knygas? Mano lentynos be tvarkos prigrūstos – tiek, kad, prireikus susirasti citatą straipsniui, man greičiau ir, jeigu laikas – pinigai, pigiau reikiamą knygą nusipirkti ir parsisiųsti į elektroninę skaityklę, nei ieškoti jos savo lentynose.

Kodėl taip nutiko? Prieš dešimt metų po skyrybų ir kelių laikino prieglobsčio vietų aš persikrausčiau į Milaną. Mano knygos gulėjo sudėtos dulkėtose dėžėse, ištraukiamos iš jų kada ne kada. Nauja mano gyvenimo draugė atsivežė savo knygas. Paskui aš išėjau iš darbo universitete ir namo parsivežiau knygas, kurios buvo susikaupusios mano kabinete. Atėjo laikas įvesti tvarką. Bet tai bus įmanoma tik po atrankos.

Kokie trys tūkstančiai knygų. Bent dešimtadalis jų turės iškeliauti. Anksčiau kiekvienąsyk, kai bandydavau išmesti knygas, perskaitydavau puslapį kitą, dvejodavau: „Hm, gal ne tokia jau ir prasta“ arba „Gal senatvėje ir atrasiu jai kokią laisvą dieną“. Šie svyravimai, manau, slėpė įsišaknijusią pagarbą pačioms knygoms, pačiai idėjai knygos kaip žinių šaltinio, saviugdos priemonės, šiaip ar taip, „tinkamo“ laiko praleidimo būdo – tam, ką mano tėvai evangelikai visada skatino ir pritarė.

Bet metai bėga. Aš jau pasenau, o tų laisvų dienų nematyti nė ženklo. O knygų padaugėjo. Pagarbos joms mažiau. Fizinis objektas nyksta. Popierius gelsta. Vis patogiau jaučiuosi naudodamasis elektroniniais tekstais, kurie nekaupia dulkių ir kuriuos gali susirasti per kelias sekundes. Trumpai tariant, atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Savo gyvenimą aš atidaviau knygoms: skaitymui, rašymui, mokymui, vertimui, recenzavimui. Dabar jos visos čia, sukrautos nuo grindų iki lubų, gožia mano erdvę. Ir, toli gražu nesukurdamos kultūros iliuzijos, atrodo, lyg tyčiotųsi iš manęs.

Su gyvenimo drauge minėto uždavinio imamės kartu. Planas paprastas: tai, ko, mūsų manymu, neskaitysime, turi dingti. Ir jokio gilinimosi į tekstą. Anotacijos permetimo akimis turi pakakti. Mano akys slenka nuo lentynos prie lentynos. Ne be pastangų ištraukiu vieną knygą, kitą. Netrukus grindis nukloja išbrokuotos knygos. Atmintyje iškyla vienos literatūrinės premijos pirmininkas, daręs kažką panašaus per pirmąjį mūsų vertinimo komisijos posėdį: pasitelkus į pagalbą puikiąsias anotacijas per mažiau nei valandą šimtas knygų buvo sumažinta iki penkiasdešimties.

Tačiau Eleonora spyriojasi. Ar neišmetame vertingų dalykų? Tas knygas, jos manymu, turėtume nunešti į sendaikčių krautuvę. Arba biblioteką. Prieštarauju. „Kad gyvenime neišvengsi švaistymo, – cituoju, – su tuo mano motina niekada nebūtų sutikusi.“ Italo Calvino, „Kelias į San Džovanį“. Šiuos žodžius prisimenu, nes pats juos išverčiau. „Kai kurie daiktai, – laikausi savo, – tiesiog nueina perniek. Kas dieną perdirbama milijonai knygų. Tarp jų – ir mano.“

Kaip tik šią jautrią akimirką, peržiūrinėjant tarp darbo stalo ir sofos-lovos įspraustų knygų krūvelę, pasirodo mažytė Biblija odiniais viršeliais. Glotnaus, balto matinio popieriaus lapų kraštai paauksuoti. Tiksliau, buvo. Mena auksą. Pažįstamas švelnus sklaidomų lapų šiugždesys, kitoks nei įprasto popieriaus. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir panyru į Nehemijo knygos tekstą. Ūmai senasis bažnyčios klauptų ir sutanų kvapas. „1955 m. vasario 13 d. – Rašysenos neatpažįstu. – Timothy Parksui – nuo krikšto tėvo.“ Tai Biblija, kurią mamos akivaizdoje skaitydavau prieš miegą, Biblija, kurią nešdavausi į maldos susirinkimus ir vakarines pamaldas. Krikšto dovana. Nors kas krikštatėvis, nepamenu. Be abejo, jau miręs. Po data jis užrašęs: „2 Timotiejui 3, 14–15.“ Su nepaaiškinamu užsidegimu įninku versti plonytėlius lapus. Apaštalų darbai, korintiečiams, galatams – turiu paseilėti pirštus – efeziečiams, filipiečiams, tesalonikiečiams. Kadaise eiliškumą mokėjau atmintinai. Pirmasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui. Paulius buvo šventasis, kuriuo mano tėvas žavėjosi labiausiai. Nepavadino manęs Paulium, sakė, baimindamasis, kad toks vardas slėgs savo didingumu. Timotiejus buvo Pauliaus mokinys. Antrasis laiškas, trečias skyrius, 14–15 eilutės: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ [vert. Č. Kavaliauskas].

Žodis, kuris gelbsti! Pasilenkusį prie atmestų knygų mane perveria suvokimas, kad būtent nuo čia visa kas prasidėjo, nuo protestantiško tikėjimo, kad skaitymas yra dieviškas, kad per jį pateksi į dangų. Kokia nuostabi, pašėlusi idėja. Mano krikštatėvis atlieka savo pareigą iš ano pasaulio. Tekstas išspausdintas dviem stulpeliais su nuorodomis per vidurį. Plg. Psalmynas 119, 99. „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai ­– mano užsiėmimas“ [vert. A. Rubšys]. Vienur kitur lapai suklijuoti lipniąja juostele; pamenu, kaip lengvai šis popierius plyšdavo. Čia ir kritiko įpročio pasibraukti pradžia. Juodu šratinuku. Evangelija pagal Joną 19, 30: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ [vert. Č. K.].

the-tls.com

Vertė A. P.

Šis ukrainiečių poeto, rašytojo, vertėjo, kritiko Vasylio Machno (g. 1964) tekstas (Народжений з мови) publikuotas internetinėje politikai ir kultūrai skirtoje svetainėje „Zbruč“.

Nė vienas kitas poetas taip neįtraukia į graikų mitologijos ratą kaip Kavafis. „Žinoma, – pasakysite, – ogi jis graikas, ir kas, jei ne graikas gali maudytis savo mitologijoje?“ Žvelgdami supaprastintai, galime praleisti vieną svarbų Kavafio estetikos bruožą – jo atkaklų įvairių mitologinių siužetų ir personažų pajungimą vieninteliam tikslui: viską pakloti ant poezijos tobulumo altoriaus. Tačiau reikalas tas, kad tobulumas nenukrenta iš dangaus. Poetas susiduria su nelengvu uždaviniu – susitarti su kalba. Nesusipratimą lemia poezijos trūkumas eilutėse, kurios vizualiai priklauso eiliuotai formai. Supratimas – tai savo sistemos, kuri visiems žinomus žodžius gena eilučių nėriniais, suteikdama jiems elektrinės įtampos, sukūrimas. Būtent dėl šio triukšmo ir spragsėjimo, kaip elektros laiduose, poetai visą gyvenimą įsiklauso į kalbos tonus. Kas kaip.

Manau, Kavafis pasirinko mitą, kad šis atlydėtų į universalizmą. Taigi, kas gi yra graikiškumas, t. y. helenizmas? Mitas ar mito gimimas? Nejau helenistinis pasaulis jau senovėje neperplaukė jūrų ir vandenynų, kad geografiniu požiūriu būtų paženklintas – bent jau dabartinės Ukrainos pietuose ar Afrikos šiaurėje? Graikiškoje dimensijoje keistai derėjo antikinė mitologija ir mitologizuota istorija su krikščioniškąja pasaulėžiūra ir knygine tradicija. Ar Homeras „Odisėjoje“ neišpuoselėjo universalios ne tik graiko keliautojo, bet ir keliaujančios kultūros modelio? Ši idėja paversti kelionę pasaulio atradimo ir gyvenimo simboliu mums bus dar labiau priimtina, kai atrandame Kavafį kaip keliautoją, nors ir ne savo noru. Kilęs iš turtingų prekybininkų šeimos, gyvenusios graikų kolonijoje Aleksandrijoje. Graikų gyvenvietės Viduržemio jūros regione nebuvo jokia retenybė. Galiausiai Šiaurės Afrikos pakraštyje, mieste su marga etnine, religine ir kalbine amalgama, atsiras naujosios graikų kalbos poetas, paveiksiantis žemyninę kultūrinę sąmonę ir priminsiantis savo tėvynainiams, kad poetai gimsta iš kalbos, o ne geografijos.

Kavafio šeimos šaknys siekė du žemynus: Afriką, nes jo tėvas buvo iš Aleksandrijos, ir Aziją, nes motinos graikiška šeima buvo kilusi iš Stambulo. Į poeto biografiją įsiterps ir Anglija, kai po tėvo mirties ir Chariklijos, motinos, bankroto leisis su vaikais į Liverpulį, o ilgainiui šeima persikels į Londoną. Anglų kalba jaunuoliui taps kone gimtąja. Supratimas apie skirtumą tarp tuometinės Aleksandrijos ir Liverpulio nepadės mums suprasti toponiminės įtakos jaunajam Kavafiui. O ji, žinoma, turės įtakos. Manau, kad kalba bus esmingesnė konstanta. O čia slypi dvejopa problema: naujoji graikų kalba su anglų kalba ir naujoji graikų kalba kaip šnekamoji ir literatūrinė. Taip, Kavafio laikais kalbinė naujosios graikų kalbos takoskyra literatūrai vis dar buvo svarbus aspektas. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo Kavafio sprendimas pasirinkti naująją graikų kalbą savo kūrybos kalba. Tačiau jis įterpdavo ir šnekamosios kalbos elementų. Žinoma, esama jo angliškai parašytų eilėraščių, bet nederėtų jo laikyti anglų poetu. Galima aptarti ir Kavafio „pralaimėjimus“.

Pirmasis – jis, aleksandrietis, rizikavo būti ekskomunikuotas iš metropolijos, kuri visada šventai saugojo savo savarankiškumą ir pasipūtėlišką pranašumą. Perfrazuodami žinomą posakį, galime pasakyti: ko gero buvo galima tikėtis iš Aleksandrijos? Antrasis – jo homoseksualumas, kitaip tariant, anuomet garbingos graikų krikščioniškos šeimos palikuonis turėjo slėpti savo orientaciją ir leisti jai laisvai reikštis tik eilėraščiuose, prisidengdamas antikiniu žavėjimusi kūnu ir pan. Dar vienas iš pirmo žvilgsnio neigiamas Kavafio veiksnys yra jo nugrimzdimas į mitą, t. y. beveik visiškas šiuolaikiškumo, kaip jį supranta tam tikri kritikai ir skaitytojai, ignoravimas. Šiuolaikiškumas literatūroje – tai, kas tampa rašytojo aprašymo ir apmąstymų objektu, o poezijoje – tai ir smulkių, neretai nutolusių objektų, simbolių, detalių surinkimas po vienu stogu, ir visa tai dėl tam tikrų prasmių. Taigi, šiuolaikiškumas pagal Kavafį – daugialypė ir universali sąvoka. Tik pavieniuose eilėraščiuose aptinkame miesto kavinių, uosto darbininkų ir pan. nuotrupų. Poeto žvilgsnis tarsi ėjo kiaurai per Aleksandrijos gatveles ir jų gyventojus su šių kasdieniais rūpesčiais ir socialine migla ir gilinosi į tolimus mitologijos verpetus. Ten Kavafis rasdavo šiuolaikiškiausią, jei galima taip pasakyti, šiuolaikiškumą. Iš ten jis sėmėsi siužetų ir personažų. Jo poetika, galima teigti, buvo iš esmės knyginė, t. y. kilusi iš poetinio pagrindo, sukurto dar gerokai prieš jį. Mat mitas, savo ruožtu, – tik patikslinu, – taip pat yra poezija. Kavafis gimė tada, kai Vakarų literatūrinėje estetikoje dar vyravo realizmas, tačiau jo epocha buvo nulemta. Giorgos Seferis straipsnyje apie Kavafį ir Eliotą nurodo dar vieną aplinkybę, susijusią su naująja graikų literatūra, – jos keistą atsiskyrimą nuo pagrindinių modernistinių krypčių, kurios kūrėsi to meto Europoje. Vaizdžiai tariant, pati kalba pavertė graikų poeziją „tvirtovės siena“, nes tik nedaugelis užsieniečių ją mokėjo. Komunikacija vyko tik viena kryptimi. Čia slypi dar vienas paradoksas – būtent anglų kalba atvers Kavafiui (tiesa, po jo mirties) duris į pasaulio poezijos salonus. Pasirinkęs naująją graikų kalbą savo kūrybai, Kavafis tarsi sąmoningai atsiskiria ne tik savo gyvenamąja vieta, bet ir kalba. Vieta, kalba ir seksualinė orientacija – trys Kavafio savitumo, marginalumo komponentai, ir būtent tai, kad ir kaip būtų keista, sudarė sąlygas jo kelionei į save.

Wystanas H. Audenas, kurio 1960-ųjų pratarmėje anglakalbiams skaitytojams vėl buvo pristatytas Kavafis, pateikdamas sau būdingas mintis apie poezijos neišverčiamumą, apie rimus ir įvairias technines eilėraščio ypatybes, paliečia problemą: kaip iš galybės variantų, kuriuos siūlo vertėjai, išsiskiriantys savo stiliumi ir vertimo maniera, savo žodynu, išgauti tikrąjį Kavafio poetinį prieskonį. Audenas, kaip ir mes, – tai yra visi nekalbantieji graikiškai, – atsiduria neaiškioje situacijoje, mat pasikliauja vien vertėjo talentu ir intuicija.

Kaip skaityti Kavafį? Šis klausimas visada iškyla bet kuriam skaitytojui: patyrusiam ar neofitui. Vieni iškart gali prikišti: kaip drįstate vadinti poezija šias aprašomąsias refleksijas be metaforų ir palyginimų? Kiti prieštaraus, kad būtent šis „antipoetiškumas“ ir yra ypatingas poetinio stiliaus patrauklumas. Vieni Kavafio eilėraščiuose aptiks žinomų mitų ir senovės istorijų atpasakojimus, paįvairintus veikėjų ir vietovių vardais, ir neigs jų poetiškumą, o štai kiti tokiame perteikime įžvelgs naują ir aukštesnį poetinės kalbos lygį, jos gebėjimą paversti tai, kas nusistovėję, kažkuo neįprastu.

Kodėl Kavafis? Ar galėtų žmonija apsieiti be 154 poeto eilėraščių, parašytų mažame Aleksandrijos bute ar viešnamių klientų kambariuose? Šiame pasaulyje viskas įmanoma. Bet poezijoje nebuvo nieko panašaus į Kavafį. Jis – vienišius, kuris sugebėjo tapti būtent tokiu poetu. Jam nebūdingas patosas, bet nėra ir ypatingo moralizavimo; jo eilėraščiuose nerasite patriotizmo, tačiau sykiu helenizmas kaip idėja skamba kiekvienoje eilutėje; jis apdainuoja kūniškumą, tačiau tai nėra meilės lyrika mums įprasta prasme. Galų gale jo rašymo tikslumas yra stebėtinai racionalus.

Kam skirtas Kavafis? Visų pirma, Kavafis skirtas sau pačiam. Jis gimė iš kalbos, kuria nusprendė rašyti, ir sukūrė ją iš naujo savo eilėraščiais. Jis siekė pripažinimo, kurio per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Ar jis buvo nusivylęs? Ko gero, taip. Ar jis tikėjo ateitimi? Tikiuosi, kad taip. Ar savo amžininkams jis buvo poetas? Atrodo, kad ne. Pasakojama, kad net jo sesuo draudė savo dukrai skaityti dėdės eilėraščius. Dabar, kai be „Barbarų belaukiant“ ar „Itakės“ neįmanoma įsivaizduoti pasaulinės poezijos horizonto, poeto kūryba yra skirta visiems. Bet visiems – tai blogos, galima sakyti, primityvios ar grafomaniškos poezijos požymis. Kažkodėl su poezijos kalba taip yra. Ji skirta visiems. Visiems pašvęstiesiems.

Svarbiausia – tardami žodį „Kavafis“ mes priartėjame prie sunkių klausimų vartų, kurių neatrakinsime be tinkamų raktų. O vienas jų – supratimas, kad poetą gimdo kalba, o poetas gimdo kalbą. Toks tat paradoksas, vaikeliai.

2025.XII.20

zbruc.eu

Vertė Donata Rinkevičienė