Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.

Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?

Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.

Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.

Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.

Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.

Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?

Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.

O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.

eurolitnetwork.com

Vertė A. P.

Nuo 1981 m. Italijoje gyvenančio ir besidarbuojančio anglų rašytojo, vertėjo, kritiko Timo Parkso (g. 1954) esė A vocation to read: Hidden gems on overflowing bookshelves publikuota dienraščio „The Times“ dvisavaitiniame kultūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 2025 m. balandžio 11 d.

Kodėl taip sunku išmesti knygas? Mano lentynos be tvarkos prigrūstos – tiek, kad, prireikus susirasti citatą straipsniui, man greičiau ir, jeigu laikas – pinigai, pigiau reikiamą knygą nusipirkti ir parsisiųsti į elektroninę skaityklę, nei ieškoti jos savo lentynose.

Kodėl taip nutiko? Prieš dešimt metų po skyrybų ir kelių laikino prieglobsčio vietų aš persikrausčiau į Milaną. Mano knygos gulėjo sudėtos dulkėtose dėžėse, ištraukiamos iš jų kada ne kada. Nauja mano gyvenimo draugė atsivežė savo knygas. Paskui aš išėjau iš darbo universitete ir namo parsivežiau knygas, kurios buvo susikaupusios mano kabinete. Atėjo laikas įvesti tvarką. Bet tai bus įmanoma tik po atrankos.

Kokie trys tūkstančiai knygų. Bent dešimtadalis jų turės iškeliauti. Anksčiau kiekvienąsyk, kai bandydavau išmesti knygas, perskaitydavau puslapį kitą, dvejodavau: „Hm, gal ne tokia jau ir prasta“ arba „Gal senatvėje ir atrasiu jai kokią laisvą dieną“. Šie svyravimai, manau, slėpė įsišaknijusią pagarbą pačioms knygoms, pačiai idėjai knygos kaip žinių šaltinio, saviugdos priemonės, šiaip ar taip, „tinkamo“ laiko praleidimo būdo – tam, ką mano tėvai evangelikai visada skatino ir pritarė.

Bet metai bėga. Aš jau pasenau, o tų laisvų dienų nematyti nė ženklo. O knygų padaugėjo. Pagarbos joms mažiau. Fizinis objektas nyksta. Popierius gelsta. Vis patogiau jaučiuosi naudodamasis elektroniniais tekstais, kurie nekaupia dulkių ir kuriuos gali susirasti per kelias sekundes. Trumpai tariant, atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Savo gyvenimą aš atidaviau knygoms: skaitymui, rašymui, mokymui, vertimui, recenzavimui. Dabar jos visos čia, sukrautos nuo grindų iki lubų, gožia mano erdvę. Ir, toli gražu nesukurdamos kultūros iliuzijos, atrodo, lyg tyčiotųsi iš manęs.

Su gyvenimo drauge minėto uždavinio imamės kartu. Planas paprastas: tai, ko, mūsų manymu, neskaitysime, turi dingti. Ir jokio gilinimosi į tekstą. Anotacijos permetimo akimis turi pakakti. Mano akys slenka nuo lentynos prie lentynos. Ne be pastangų ištraukiu vieną knygą, kitą. Netrukus grindis nukloja išbrokuotos knygos. Atmintyje iškyla vienos literatūrinės premijos pirmininkas, daręs kažką panašaus per pirmąjį mūsų vertinimo komisijos posėdį: pasitelkus į pagalbą puikiąsias anotacijas per mažiau nei valandą šimtas knygų buvo sumažinta iki penkiasdešimties.

Tačiau Eleonora spyriojasi. Ar neišmetame vertingų dalykų? Tas knygas, jos manymu, turėtume nunešti į sendaikčių krautuvę. Arba biblioteką. Prieštarauju. „Kad gyvenime neišvengsi švaistymo, – cituoju, – su tuo mano motina niekada nebūtų sutikusi.“ Italo Calvino, „Kelias į San Džovanį“. Šiuos žodžius prisimenu, nes pats juos išverčiau. „Kai kurie daiktai, – laikausi savo, – tiesiog nueina perniek. Kas dieną perdirbama milijonai knygų. Tarp jų – ir mano.“

Kaip tik šią jautrią akimirką, peržiūrinėjant tarp darbo stalo ir sofos-lovos įspraustų knygų krūvelę, pasirodo mažytė Biblija odiniais viršeliais. Glotnaus, balto matinio popieriaus lapų kraštai paauksuoti. Tiksliau, buvo. Mena auksą. Pažįstamas švelnus sklaidomų lapų šiugždesys, kitoks nei įprasto popieriaus. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir panyru į Nehemijo knygos tekstą. Ūmai senasis bažnyčios klauptų ir sutanų kvapas. „1955 m. vasario 13 d. – Rašysenos neatpažįstu. – Timothy Parksui – nuo krikšto tėvo.“ Tai Biblija, kurią mamos akivaizdoje skaitydavau prieš miegą, Biblija, kurią nešdavausi į maldos susirinkimus ir vakarines pamaldas. Krikšto dovana. Nors kas krikštatėvis, nepamenu. Be abejo, jau miręs. Po data jis užrašęs: „2 Timotiejui 3, 14–15.“ Su nepaaiškinamu užsidegimu įninku versti plonytėlius lapus. Apaštalų darbai, korintiečiams, galatams – turiu paseilėti pirštus – efeziečiams, filipiečiams, tesalonikiečiams. Kadaise eiliškumą mokėjau atmintinai. Pirmasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui. Paulius buvo šventasis, kuriuo mano tėvas žavėjosi labiausiai. Nepavadino manęs Paulium, sakė, baimindamasis, kad toks vardas slėgs savo didingumu. Timotiejus buvo Pauliaus mokinys. Antrasis laiškas, trečias skyrius, 14–15 eilutės: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ [vert. Č. Kavaliauskas].

Žodis, kuris gelbsti! Pasilenkusį prie atmestų knygų mane perveria suvokimas, kad būtent nuo čia visa kas prasidėjo, nuo protestantiško tikėjimo, kad skaitymas yra dieviškas, kad per jį pateksi į dangų. Kokia nuostabi, pašėlusi idėja. Mano krikštatėvis atlieka savo pareigą iš ano pasaulio. Tekstas išspausdintas dviem stulpeliais su nuorodomis per vidurį. Plg. Psalmynas 119, 99. „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai ­– mano užsiėmimas“ [vert. A. Rubšys]. Vienur kitur lapai suklijuoti lipniąja juostele; pamenu, kaip lengvai šis popierius plyšdavo. Čia ir kritiko įpročio pasibraukti pradžia. Juodu šratinuku. Evangelija pagal Joną 19, 30: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ [vert. Č. K.].

the-tls.com

Vertė A. P.

Šis ukrainiečių poeto, rašytojo, vertėjo, kritiko Vasylio Machno (g. 1964) tekstas (Народжений з мови) publikuotas internetinėje politikai ir kultūrai skirtoje svetainėje „Zbruč“.

Nė vienas kitas poetas taip neįtraukia į graikų mitologijos ratą kaip Kavafis. „Žinoma, – pasakysite, – ogi jis graikas, ir kas, jei ne graikas gali maudytis savo mitologijoje?“ Žvelgdami supaprastintai, galime praleisti vieną svarbų Kavafio estetikos bruožą – jo atkaklų įvairių mitologinių siužetų ir personažų pajungimą vieninteliam tikslui: viską pakloti ant poezijos tobulumo altoriaus. Tačiau reikalas tas, kad tobulumas nenukrenta iš dangaus. Poetas susiduria su nelengvu uždaviniu – susitarti su kalba. Nesusipratimą lemia poezijos trūkumas eilutėse, kurios vizualiai priklauso eiliuotai formai. Supratimas – tai savo sistemos, kuri visiems žinomus žodžius gena eilučių nėriniais, suteikdama jiems elektrinės įtampos, sukūrimas. Būtent dėl šio triukšmo ir spragsėjimo, kaip elektros laiduose, poetai visą gyvenimą įsiklauso į kalbos tonus. Kas kaip.

Manau, Kavafis pasirinko mitą, kad šis atlydėtų į universalizmą. Taigi, kas gi yra graikiškumas, t. y. helenizmas? Mitas ar mito gimimas? Nejau helenistinis pasaulis jau senovėje neperplaukė jūrų ir vandenynų, kad geografiniu požiūriu būtų paženklintas – bent jau dabartinės Ukrainos pietuose ar Afrikos šiaurėje? Graikiškoje dimensijoje keistai derėjo antikinė mitologija ir mitologizuota istorija su krikščioniškąja pasaulėžiūra ir knygine tradicija. Ar Homeras „Odisėjoje“ neišpuoselėjo universalios ne tik graiko keliautojo, bet ir keliaujančios kultūros modelio? Ši idėja paversti kelionę pasaulio atradimo ir gyvenimo simboliu mums bus dar labiau priimtina, kai atrandame Kavafį kaip keliautoją, nors ir ne savo noru. Kilęs iš turtingų prekybininkų šeimos, gyvenusios graikų kolonijoje Aleksandrijoje. Graikų gyvenvietės Viduržemio jūros regione nebuvo jokia retenybė. Galiausiai Šiaurės Afrikos pakraštyje, mieste su marga etnine, religine ir kalbine amalgama, atsiras naujosios graikų kalbos poetas, paveiksiantis žemyninę kultūrinę sąmonę ir priminsiantis savo tėvynainiams, kad poetai gimsta iš kalbos, o ne geografijos.

Kavafio šeimos šaknys siekė du žemynus: Afriką, nes jo tėvas buvo iš Aleksandrijos, ir Aziją, nes motinos graikiška šeima buvo kilusi iš Stambulo. Į poeto biografiją įsiterps ir Anglija, kai po tėvo mirties ir Chariklijos, motinos, bankroto leisis su vaikais į Liverpulį, o ilgainiui šeima persikels į Londoną. Anglų kalba jaunuoliui taps kone gimtąja. Supratimas apie skirtumą tarp tuometinės Aleksandrijos ir Liverpulio nepadės mums suprasti toponiminės įtakos jaunajam Kavafiui. O ji, žinoma, turės įtakos. Manau, kad kalba bus esmingesnė konstanta. O čia slypi dvejopa problema: naujoji graikų kalba su anglų kalba ir naujoji graikų kalba kaip šnekamoji ir literatūrinė. Taip, Kavafio laikais kalbinė naujosios graikų kalbos takoskyra literatūrai vis dar buvo svarbus aspektas. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo Kavafio sprendimas pasirinkti naująją graikų kalbą savo kūrybos kalba. Tačiau jis įterpdavo ir šnekamosios kalbos elementų. Žinoma, esama jo angliškai parašytų eilėraščių, bet nederėtų jo laikyti anglų poetu. Galima aptarti ir Kavafio „pralaimėjimus“.

Pirmasis – jis, aleksandrietis, rizikavo būti ekskomunikuotas iš metropolijos, kuri visada šventai saugojo savo savarankiškumą ir pasipūtėlišką pranašumą. Perfrazuodami žinomą posakį, galime pasakyti: ko gero buvo galima tikėtis iš Aleksandrijos? Antrasis – jo homoseksualumas, kitaip tariant, anuomet garbingos graikų krikščioniškos šeimos palikuonis turėjo slėpti savo orientaciją ir leisti jai laisvai reikštis tik eilėraščiuose, prisidengdamas antikiniu žavėjimusi kūnu ir pan. Dar vienas iš pirmo žvilgsnio neigiamas Kavafio veiksnys yra jo nugrimzdimas į mitą, t. y. beveik visiškas šiuolaikiškumo, kaip jį supranta tam tikri kritikai ir skaitytojai, ignoravimas. Šiuolaikiškumas literatūroje – tai, kas tampa rašytojo aprašymo ir apmąstymų objektu, o poezijoje – tai ir smulkių, neretai nutolusių objektų, simbolių, detalių surinkimas po vienu stogu, ir visa tai dėl tam tikrų prasmių. Taigi, šiuolaikiškumas pagal Kavafį – daugialypė ir universali sąvoka. Tik pavieniuose eilėraščiuose aptinkame miesto kavinių, uosto darbininkų ir pan. nuotrupų. Poeto žvilgsnis tarsi ėjo kiaurai per Aleksandrijos gatveles ir jų gyventojus su šių kasdieniais rūpesčiais ir socialine migla ir gilinosi į tolimus mitologijos verpetus. Ten Kavafis rasdavo šiuolaikiškiausią, jei galima taip pasakyti, šiuolaikiškumą. Iš ten jis sėmėsi siužetų ir personažų. Jo poetika, galima teigti, buvo iš esmės knyginė, t. y. kilusi iš poetinio pagrindo, sukurto dar gerokai prieš jį. Mat mitas, savo ruožtu, – tik patikslinu, – taip pat yra poezija. Kavafis gimė tada, kai Vakarų literatūrinėje estetikoje dar vyravo realizmas, tačiau jo epocha buvo nulemta. Giorgos Seferis straipsnyje apie Kavafį ir Eliotą nurodo dar vieną aplinkybę, susijusią su naująja graikų literatūra, – jos keistą atsiskyrimą nuo pagrindinių modernistinių krypčių, kurios kūrėsi to meto Europoje. Vaizdžiai tariant, pati kalba pavertė graikų poeziją „tvirtovės siena“, nes tik nedaugelis užsieniečių ją mokėjo. Komunikacija vyko tik viena kryptimi. Čia slypi dar vienas paradoksas – būtent anglų kalba atvers Kavafiui (tiesa, po jo mirties) duris į pasaulio poezijos salonus. Pasirinkęs naująją graikų kalbą savo kūrybai, Kavafis tarsi sąmoningai atsiskiria ne tik savo gyvenamąja vieta, bet ir kalba. Vieta, kalba ir seksualinė orientacija – trys Kavafio savitumo, marginalumo komponentai, ir būtent tai, kad ir kaip būtų keista, sudarė sąlygas jo kelionei į save.

Wystanas H. Audenas, kurio 1960-ųjų pratarmėje anglakalbiams skaitytojams vėl buvo pristatytas Kavafis, pateikdamas sau būdingas mintis apie poezijos neišverčiamumą, apie rimus ir įvairias technines eilėraščio ypatybes, paliečia problemą: kaip iš galybės variantų, kuriuos siūlo vertėjai, išsiskiriantys savo stiliumi ir vertimo maniera, savo žodynu, išgauti tikrąjį Kavafio poetinį prieskonį. Audenas, kaip ir mes, – tai yra visi nekalbantieji graikiškai, – atsiduria neaiškioje situacijoje, mat pasikliauja vien vertėjo talentu ir intuicija.

Kaip skaityti Kavafį? Šis klausimas visada iškyla bet kuriam skaitytojui: patyrusiam ar neofitui. Vieni iškart gali prikišti: kaip drįstate vadinti poezija šias aprašomąsias refleksijas be metaforų ir palyginimų? Kiti prieštaraus, kad būtent šis „antipoetiškumas“ ir yra ypatingas poetinio stiliaus patrauklumas. Vieni Kavafio eilėraščiuose aptiks žinomų mitų ir senovės istorijų atpasakojimus, paįvairintus veikėjų ir vietovių vardais, ir neigs jų poetiškumą, o štai kiti tokiame perteikime įžvelgs naują ir aukštesnį poetinės kalbos lygį, jos gebėjimą paversti tai, kas nusistovėję, kažkuo neįprastu.

Kodėl Kavafis? Ar galėtų žmonija apsieiti be 154 poeto eilėraščių, parašytų mažame Aleksandrijos bute ar viešnamių klientų kambariuose? Šiame pasaulyje viskas įmanoma. Bet poezijoje nebuvo nieko panašaus į Kavafį. Jis – vienišius, kuris sugebėjo tapti būtent tokiu poetu. Jam nebūdingas patosas, bet nėra ir ypatingo moralizavimo; jo eilėraščiuose nerasite patriotizmo, tačiau sykiu helenizmas kaip idėja skamba kiekvienoje eilutėje; jis apdainuoja kūniškumą, tačiau tai nėra meilės lyrika mums įprasta prasme. Galų gale jo rašymo tikslumas yra stebėtinai racionalus.

Kam skirtas Kavafis? Visų pirma, Kavafis skirtas sau pačiam. Jis gimė iš kalbos, kuria nusprendė rašyti, ir sukūrė ją iš naujo savo eilėraščiais. Jis siekė pripažinimo, kurio per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Ar jis buvo nusivylęs? Ko gero, taip. Ar jis tikėjo ateitimi? Tikiuosi, kad taip. Ar savo amžininkams jis buvo poetas? Atrodo, kad ne. Pasakojama, kad net jo sesuo draudė savo dukrai skaityti dėdės eilėraščius. Dabar, kai be „Barbarų belaukiant“ ar „Itakės“ neįmanoma įsivaizduoti pasaulinės poezijos horizonto, poeto kūryba yra skirta visiems. Bet visiems – tai blogos, galima sakyti, primityvios ar grafomaniškos poezijos požymis. Kažkodėl su poezijos kalba taip yra. Ji skirta visiems. Visiems pašvęstiesiems.

Svarbiausia – tardami žodį „Kavafis“ mes priartėjame prie sunkių klausimų vartų, kurių neatrakinsime be tinkamų raktų. O vienas jų – supratimas, kad poetą gimdo kalba, o poetas gimdo kalbą. Toks tat paradoksas, vaikeliai.

2025.XII.20

zbruc.eu

Vertė Donata Rinkevičienė

Daisy Dunn – jaunosios kartos anglų rašytoja, vertėja, klasikinės filologijos daktarė, antikinės kultūros populiarintoja spaudoje, radijuje , televizijoje ir kt. Be kitų knygų, parašė romėnų poeto Katulo, taip pat romėnų rašytojų, valstybės veikėjų Plinijaus Vyresniojo ir Jaunesniojo biografijas („Katulo lovatiesė“ (Catullus’ Bedspread, 2016), „Vezuvijaus šešėlyje“ (In the Shadow of Vesuvius, 2019), į anglų kalbą išvertė Katulo poezijos rinktinę, sudarė ir išvertė senovės graikų ir romėnų pasakojimų antologiją.

Šiuo tekstu, publikuotu 2024 m. birželį, pristatė savo naujausią knygą „Trūkstama gija: antikinio pasaulio moterų istorija“ (The Missing Thread: A Women‘s History of the Ancient World, 2024).

Helenistinio laikotarpio vaza, vaizduojanti moterį, barstančią sėklas ant falų vaisingumo ritualo metu. Britų muziejaus archyvo nuotrauka

Pasak Semonido Amorgiečio, VII a. pr. Kr. senovės graikų poeto, esti dešimt pagrindinių moterų tipų. Yra moterų, kurios kaip kiaulės, nes mieliau punta, nei tvarkosi; moterų, savo pastabumu prilygstančių lapėms; moterų-asilių, nes pasileidusios; moterų-šunų, pasižyminčių neklusnumu. Esama siautulingų jūrmoterių, godžių žemės moterų, vagilių moterų-žebenkščių, tingių arkliamoterių, nepatrauklių beždžionmoterių ir – vienintelis teigiamas tipas – darbščių moterų-bičių.

Iš visų šio moterų sąrašo, alsuojančio tuolaikine mizoginija, vadinamosios pasileidėlės moterys-asilės bene slėpiningiausios.

Istoriniuose antikinio pasaulio pasakojimuose dažnai atsiskleidžia uždaras moterų gyvenimo pobūdis. Graikijoje moterys viešumoje paprastai pasirodydavo prisidengusios šydu, o Romoje turėjo „globėjus“ (įprastai tėvą arba vyrą), prižiūrinčius jų veiklą ir nuosavybės tvarkymą. Ar geidulingos moters konceptas buvo grynai vyriška fantazija? O gal senovės pasaulio moterys seksu domėjosi labiau, nei visuotinai įsivaizduojama?

Kaip patyriau, rengdama naujausią savo knygą „Trūkstama gija“, pirmąją antikinio pasaulio istoriją iš moterų perspektyvos, turime kaip reikiant pasikapstyti, norėdami atskleisti, ką moterys iš tiesų manė apie seksą.

Didžioji dalis išlikusių šaltinių parašyti vyrų, o jie buvo linkę vienaip ar kitaip perdėti seksualinius moterų įpročius. Vieni taip aukštino moters dorybes, kad toji išrodė kone šventa ir nežmogiška. Kiti, siekdami moteris apjuodinti, sąmoningai vaizdavo jas kaip seksualiai nepasotinamas. Jei šiuos aprašymus imtume už gryną pinigą, pirštųsi išvada, kad antikinio pasaulio moterys buvo arba visos skaisčios, arba pamišusios dėl sekso. Laimė, turime galimybę pažvelgti į širdis kai kurių antikos laikų moterų, jos atskleidžia daug gilesnį požiūrį į moterų seksualumą.

Susižavėjimo išpažinimai

Pažvelgę į anksčiau cituoto poeto laikotarpį aptinkame Sapfo, VII a. pr. Kr. kūrusią lyriką Graikijos Lesbo saloje. Stebėdama moterį, sėdinčią ir kalbančią su vyru, Sapfo dokumentavo šios patiriamus stiprius kūniškus pojūčius – širdies virpėjimą, kalbos užsikirtinėjimą, karštį venose, laikiną apakimą, spengimą ausyse, šaltą prakaitą, drebulį, išbalimą – visa tai, kas pažįstama kiekvienam, kada nors patyrusiam geismo antplūdį. Kitame eilėraštyje Sapfo aprašo, kaip dabina moterį gėlėmis, ir su ilgesiu mena, kaip minkštoje lovoje ji „numalšindavo aistrą“. Tai išpažinimai moters, kuri supranta neatremiamą susižavėjimo galią.

Nūdien Sapfo eilėraščiai tokie fragmentiški, kad juos sunku tiksliai perskaityti, bet viename papiruse mokslininkai aptiko nuorodą į „dirbtinį falą“, graikų kalba vadinamą olisboi. Graikijoje jie naudoti vaisingumo ritualuose, taip pat ir malonumui, ir kaip tokie kai kur pavaizduoti vazų piešiniuose. Vėliau Romoje faliniams objektams priskirdavo talismanams būdingų savybių. Moterims nebūtų buvę prasmės vengti simbolių, kurie, kaip tikėta, nešė sėkmę.

Senovės moterys toli gražu nesibaidė erotikos, kai kurios jos apsupty net palaidotos. Iki Romos iškilimo žemyninėje Italijos dalyje dominavo itin gabūs etruskai ir jie ją pripildė romantiškų scenų. Daugybė meno kūrinių ir antkapinių statulų vaizduoja kartu gulinčius vyrą ir moterį. Viena VIII a. pr. Kr. etruskė buvo palaidota su smilkaline, vaizduojančia vyrus ir moteris, liečiančius vieni kitų lytinius organus.

Kaip buvo suvokiama prostitucija

Tereikia apsilankyti senųjų laikų viešnamyje, pavyzdžiui, Pompėjoje, kad įsitikintum, jog seksas dažnai buvo atviras. Niūrių, į kameras panašių patalpėlių, kuriose sekso paslaugų teikėjos vertėsi savo amatu, sienos išmargintos grafičiais, ir daugumą jų parašė klientai vyrai, mėgę komentuoti minėtų moterų darbą.

Istoriniuose pasakojimuose ir kalbose apstu šių moterų vargų aprašymų. Atėnų politiko Apolodoro kaltinamojoje kalboje „Prieš [heterą] Niairą“ (IV a. pr. Kr.) pateikta itin pribloškiančių įžvalgų apie šių moterų gyvenimo nesaugumą. Bet kartais išgirstame ir su šiuo pasauliu susijusių moterų žodžius, ir jie mus nustebina.

III a. pr. Kr. dabartinės Italijos pietuose gyvenusi poetė Nosidė gyrė meno kūrinį ir tai, kad jį finansavo sekso darbuotoja. Nosidė apdainavo šlovingą Afroditės, sekso ir meilės deivės, statulą, kuri šventykloje buvo pastatyta už Poliarchės surinktus pinigus.

Poliarchė nebuvo vienintelė išimtis. Anksčiau gyvenusi hetera (kurtizanė, arba elitinė prostitutė) Doricha irgi panašiai panaudojo savo uždirbtus pinigus – įgijo viešuomenei skirtą daiktą, o konkrečiai – įspūdingus iešmus jaučiams kepti, kurie buvo eksponuojami Delfuose.

Šios moterys rinkosi ne seksą, o retą jo teikiamą galimybę būti atmenamoms po mirties. Didžioji dauguma jų pažinotų moterų buvo pasmerktos likti nežinomos.

Rašytojų vyrų įžvalgos

Kad ir turėdami išankstinių įsitikinimų, rašytojai vyrai gali pateikti pačių įdomiausių įžvalgų apie moteris ir seksą. Komedijų kūrėjas Aristofanas 411 m. pr. Kr. pastatė komediją „Lisistratė“: joje Atėnų moterys organizuoja sekso streiką, siekdamos įtikinti savo vyrus sutikti su taikos sąlygomis Peloponeso karui užbaigti. Tai buvo realus karinis konfliktas, tarp Atėnų ir Spartos bei atitinkamų jų sąjungininkų trukęs tris dešimtmečius.

Daugelis komedijos moterų anaiptol nėra patenkintos, kad turi atsisakyti malonumo. Komiško efekto labui jos spraudžiamos į moters-asilės stereotipo rėmus. Tačiau tam tikru metu veiksmas pakrypsta rimtesne linkme ir Aristofanas pateikia įtikinamesnį moterų požiūrį.

Pagrindinė veikėja Lisistratė, kuri ir organizuoja streiką, nusako, kokia iš tikrųjų moterų padėtis karo metu. Jos ne tik negali dalyvauti tautos susirinkimuose, kur aptariamas karas, bet ir nuolatos netenka artimųjų. Ir nors toks užsitęsęs konfliktas yra pragaras ištekėjusioms moterims, dar blogiau netekėjusiosioms, kurios netenka galimybės išeiti už vyro.

Lisistratė pabrėžia ir tai, kad iš karo pargrįžę vyrai, nors ir pražilę, vis tiek galės vesti, o štai daugelis merginų jau bus laikomos per senomis tekėti ir susilaukti vaikų. Šios eilutės taip tiksliai perteikia karo patirties skirtumą vyrų ir moterų atžvilgiu, kad norisi tikėti, jog jos atspindi tai, ką tuo metu moterys iš tikrųjų sakė.

Realių su seksu susijusių moterims būdingų baimių galima rasti ir graikų tragedijose. Sofoklio, kuris labiausiai žinomas dėl tragedijos „Oidipas karalius“, neišlikusioje dramoje „Terėjas“ veikėja moteris nusako, ką reiškia patapti žmona. „Ir tai, kas vieną naktį mus sujungia, – sako mitinė karalienė Proknė, – mes turim girti ir laikyt žavybe.“

Sutartos santuokos aukštuomenėje buvo gana įprastas dalykas. Pirmoji moters seksualinė patirtis, kaip apsako Proknė, galėjo kelti sąmyšį.

Antikos laikų sekso patarimai

Tokius dalykus moterys kartais patikėdavo papirusui. Graikų filosofė Teano, priklausiusi Pitagoro ratui (yra teigiančių, kad ji buvo jo žmona), jai priskiriamame laiške, skirtame draugei Euridikei, duoda nesenstantį patarimą. Moteris, rašo ji, atsidūrusi vyro guolyje, gėdą turinti nusimesti drauge su drabužiais. Pakilusi ir tuo, ir tuo vėl galėsianti apsisiausti.

Teano laiškas buvo kruopščiai išnagrinėtas ir gali būti neautentiškas. Vis dėlto jame beveik atkartojama tai, ką daugelis moterų bylojo viena kitai naujesniais laikais, ir antikos pasaulyje moterys, regis, taip pat laikėsi šio patarimo.

Kažkokiai graikų poetei Elefantei esą taip magėjo moterims dalinti seksualinio pobūdžio patarimus, kad šia tema net rašiusi knygeles. Nūdien jos kūrinių, deja, nelikę nė ženklo, bet juos mini tiek romėnų poetas Marcialis, tiek romėnų biografas bei archyvaras Svetonijus, teigdami, neva imperatorius Tiberijus (liūdnai pagarsėjęs savo seksualiniais potraukiais) turėjęs tų knygelių kopijų.

Kitos moterys, cituojamos kitų vyrų raštuose, linkusios save išreikšti meilės, o ne atviro sekso kalba, ir tuo jos skiriasi nuo amžininkų vyrų, įskaitant Marcialį ir Katulą.

Lesbijos slapyvardžiu vadinama Katulo meilužė jam sako: „Ką mylimajam moteris tą mirksnį sako, / Turėtų būti užrašyta vėjyje ir tekančiame vandeny.“ Į galvą ateina intymus pokalbis lovoje.

Sulpicija, viena iš nedaugelio romėnų poečių, kurių eilių išliko, aprašo savo kančią, leidžiant savo gimtadienį kaime, toli nuo mylimojo Kerinto, ir palengvėjimą, pagaliau vėl atsidūrus Romoje.

Šios moterys nejautė poreikio seksą su mylimaisiais aprašinėti su visomis smulkmenomis, idant atskleistų, ką iš tiesų apie tai mano. Šaltiniuose vyrai gali dominuoti, bet už nuleistos uždangos moterys, kaip gerai žinojo Afroditė, galėjo būti ne mažiau aistringos.

bbc.com

Vertė A. P.

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

Kalba – mano regėjimas

Mano rašymo įpročiai yra gana įvairūs. Kiekvienai knygai vis kitokie. Nors jie labai panašūs, tačiau niuansams apibūdinti prireiktų juvelyro svarstyklių. Įpročiai priklauso nuo mano pasiruošimo darbui. Kai knyga baigiamojoje fazėje, ją redaguoju, tada darbas būna labai įtemptas ir intensyvus. „Vendenės lotoso“ atveju buvo maždaug trys intensyvūs mėnesiai, po 14–16 valandų prie kompiuterio, 6 dienas per savaitę. (Apie ką kita čia būtų kalba, jeigu ne apie bendravimą su tekstu!) Ar žinote, kad intelektiniam darbui sunaudojama tiek pat energijos, kiek ir fiziniam? Ir kad intensyvaus rašymo metu aš prakaituoju? Ir širdis plaka sparčiau? Po tokių dienų jausdavausi, tarsi maratoną būčiau nubėgusi. Gal taip šiek tiek pateisinu savo egzistavimą – dirbau dėl paskirto bilieto, kad galėčiau sėdėti šiame traukinyje, kuris naktį važiuos galbūt į Lisaboną, o gal į Dresdeną arba Paryžių.

Nors mano rašymo įpročiai ir keitėsi, bet pora papratimų nesikeitė. Pirmiausia: kai rašau, fone visada skamba muzika. Visada. Būna išimčių, kai rašau tyloje.

Todėl per dešimt procentų aš susidedu iš muzikos ir puoselėjamos svajonės – vienądien pradėti rašyti operos libretą. Norėčiau pasimėgauti kurdama dar nebandytam roko žanrui. Naujus žanrus priimu kaip galimybę ir iššūkį. Kaip kietą riešutą, kurį reikia perkrimsti. Nauji žanrai įgalina kitaip mąstyti, vėl leidžia būti kūrybingai, leidžia eiti apgraibomis į visas puses link nežinomų ribų ir jas peržengti. Tai kūryba kalba, kalbos muzika.

Rašant kalbos dimensija man yra viena svarbiausių. Per kalbą aš regiu. Kalba – mano regėjimas. Jeigu aš kažką su atitinkamais žodžiais regiu, tada jų negaliu taip lengvai pakeisti. Taip pat yra žodžių, kurių aš niekada nevartoju. Nes jie neteisingi arba tiesiog nešvarūs. Ir yra žodžių, kuriuos būtinai noriu vartoti. Jie man gyvybiškai svarbūs. Jie gyvybingi mano tekste su raktiniu žodžiu – „mano“.

Aš nuolat įsimyliu žodžius. Dėl žodžių galiu neapgalvotai paaukoti kitus pasakojimo elementus. Fonetinis aspektas yra labai reikšmingas skambesiui, taip, ir prozos tekste! Teksto muzikalumas man yra esmė. Kaip ir ritmas. Aš, keisdama žodžius ir kalbą, tarsi kažką nauja surandu. Kalba yra beribė, ir man patinka ją jausti¸ todėl plaukiodama kalboje atsisakau gelbėjimo rato. Būtent taip iki mūsų atplaukė Joyce’as, Céline’as… Galiu pasakyti, kad per laiką padrąsėjau kuo laisviau išnaudoti kalbą. Tačiau yra tokių žodžių, kurie man nepaklūsta. Jie mėgsta sugėdinti mane pačiu netinkamiausiu momentu. Aš pamirštu žodžių prasmes, nesugebu taisyklingai užrašyti, tačiau išmokau su jais bendrauti, tai užima šiek tiek daugiau laiko, vėl ir vėl juos tikrinant žodyne.

Kitas nepamainomas mano rašymo įprotis – kasdieninis pasivaikščiojimas. Priklausomai nuo oro ir užimtumo, vaikščioju nuo vienos iki trijų valandų. (Jeigu esu labai užimta, tada tenka sujungti apsipirkimą, susitikimus ir bet kokią kitą veiklą.) Tai pasivaikščiojimas vienatvėje. Tai prasiblaškymo ir mąstymo laikas – ar tai priešingi procesai? Galbūt, bet jie vyksta be paliovos.

Rašyti galiu ramaus proto, kai mano planuoklis nekviečia į susirinkimus, pas kirpėją, vizito pas gydytoją. Išsaugoti ramybę ir susikaupti rašymui ryte padeda lėtai, neskubant išgerta kava, perskaitytos žinios, atsakyti el. laiškai, o tada jau galiu ramiai rašyti. Rašau tiek ilgai, kiek galiu ištverti nevalgiusi, todėl mano pietūs būna vėlyvi – apie antrą trečią ketvirtą valandą. Valgis manęs nedomina, tačiau patinka gaminti. Pajutusi alkį, ant viryklės uždedu puodą, ir jame kažkas iš lėto verda, kol aš rašau. Šie puodai dažnai prisvyla. Sudeginau ne vieną puodą. Nes juos pamirštu, kai tik prisėdu prie teksto. (Šio teksto rašymo metu prie pridegusių puodų reikia pridėti ir keptuvę.)

Papietavusi (jeigu ką nors dar galiu išgramdyt iš prisvilusio puodo) iškart einu pasivaikščioti. Vaikštau nieko negalvodama. Daug galvodama. Kūrybiškai galvodama. Tęsdama rašymą mintyse. Pasikalbu su savimi.

Parėjusi namo, porą valandų skaitau. Paskui prasideda antrasis darbo kėlinys su daugeliu pertraukų ir buitiniais reikalais; taip dirbu iki nakties, prieš miegą dar truputį paskaitau.

Tai idealus planas, kuriuo vadovautis dažniau nepasiseka, negu pasiseka.

Rašymo praktika

Rašymas – tai dvasinė praktika. Rutina, sėdint prie teksto, paruošia mano vidinį žmogų, liepia jam perprasti ir nuraminti manyje tūnančius demonus (o tokių turiu daug ir gana išraiškingų). Rašymas nuramina mane. Rašymas nuramina ir emociškai. Nuramina intelektualiai (o kartkartėmis suaktyvina).

Kūrybinio rašymo pratybose vis dažniau būnu liudininkė, kaip transformuojasi kūrybinis rašymas. Parašytas apsakymas leidžia ne tik išleisti jį laisvėn arba nusimesti nuo savo pečių, bet ir per jo tapsmą priartinti pasakojimą prie savęs. Jeigu pasakojimas gyvas mūsų prote, širdyje arba pasąmonėje, jis visą laiką mus jaudina. Parašytas pasakojimas yra pasakojimo materializavimasis popieriuje, o ką toliau su juo daryti, tai jau svarbiausia – autorius turi galimybę pažvelgti į šį pasakojimą iš šalies, nutolti, gebėti jį įvertinti, kontroliuoti, t. y. būti kankinamai valdomas pasakojimo. Nebereikia įrodinėti rašymo terapinio, gydomojo poveikio. Tikriausi tekstai kuriami neturint tikslo juos publikuoti. Bet ir ne išmesti.

Tuščia rinkmena ir tuščia piniginė

Daugeliu atvejų galiu rašyti be įkvėpimo. Galiu rašyti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, kur niekas man netrukdo. Išskyrus vieną dalyką – kitas priedermes. Jeigu būtina atlikti kitus reikalus, nesutelkiu dėmesio į rašymą.

Įkvėpimas gimsta, kai žmogus esti visiškai atviras ir nebando kontroliuoti to, kas jį pasitinka, nes tada tam tikras fenomenas gali paveikti žmogų – užvaldyti jį. Man taip nutinka su kitais meno kūriniais, jeigu jie paliečia, sujaudina mane, nesvarbu, kokia medija jie sukurti, tą akimirką aš pamirštu esanti meno suvokėja, pamirštu viską aplink save ir – aš suvokiu – tą valandėlę gyvenu tame meno kūrinyje. Tai įkvėpimo ekstazė. Tokios akimirkos įkvepia, įkvepia naujų idėjų.

Niekada neturėjau problemų dėl idėjų. Jomis galėčiau aprūpinti visą Rygos centrą! Nes jų visų pati nesugebėsiu įgyvendinti. Idėjos srautais plūsta link manęs. Anksčiau aš jas užsirašydavau ir rūpestingai atidėdavau, kad neblaškytų dėmesio rašant jau pradėtus kūrinius. Tačiau suprasdama, kad gyvenimas pernelyg trumpas, pasiduodu jų pagundai ir pradedu jas įgyvendinti, nepabaigusi ankstesnių projektų.

Aš visad laiku atiduodavau tekstus (išskyrus šį rašinį). Rašau lėtai. Ir aš jau maždaug žinau, kiek laiko prireiks parašyti tekstą ir jį suredaguoti. Todėl visada pradedu rašyti laiku. Sunkiausia pradėti. Pradedu nuo mažų, paprastų ir greitai padaromų dalykų: pirmiausia kompiuteryje sukuriu rinkmeną. Tai pirmas veiksmas! Užrašau laikiną antraštę, parašau pirmus sakinius, gal net pastraipą ar net lapą. Vėliau šiame dokumente prasideda stichiškas rašymas. Taip darau kasdien, kol pradedu rimtai rašyti. Mano limitas – 5 lapai, arba apie 15 tūkst. ženklų, per dieną. Savo darbą suskirstau į dvi dalis: 2,5–3 lapus parašau pirmoje dienos pusėje, tada pietauju, einu pasivaikščioti, paskui dvi valandas skaitau, parašau likusį lapų skaičių. Rašau be išeiginių dienų ir tokių neplanuoju, nes visada atsiranda kas nors nenumatyta.

Bet tada prasideda mėnesiai, kai tenka dirbti atlygintiną darbą. Tiesa yra viena: jeigu darai tai, kas tau patinka, tai jau nebebūna darbas, ir jis tampa gyvenimo stiliumi. Rašymas – mano gyvenimo stilius, bet dažnai gyvenimo realybė ir būtinybė atitolina mane nuo šio gyvenimo stiliaus. Tada jaučiuosi nelaiminga, nes dirbu ne tai, kas tinka man, mano esybei, mano mąstymui ir raiškai. Rašymas papildo ir suteikia prasmę mano gyvenimui. Tačiau esu priversta dirbti ir visai kitokius darbus, kurie neturi jokio ryšio su pasakojimų rašymu.

Kai gali apmokėti sąskaitas ir užsitikrinti savarankiškumą, tai suteikia stabilumo ir ramybės, bet atima rašymo laiką. Dažnai tenka pamąstyti: ar geriau turėti pinigų, kurie suteikia santykinę buities ramybę, bet gyventi be rašymo, ar vis dėlto rašyti ir grimzti į finansinę neviltį… Linkti ar lūžti?

Mano rašytojos gyvenime kasdienybės lygmenyje pusiausvyros nebūna. Pavyzdžiui, pusę metų intensyviai dirbu prie kokio nors pelningo projekto, paskui prireikia poros savaičių protiškai ir fiziškai atsigauti. Tokie periodai prasideda, kai nerašau. Popieriuje. Tiktai mintyse. Ne todėl, kad nenorėčiau. Tada aš įsivaizduoju, kad rašau, rašysiu savo būsimą knygą… Net tada, kai nerašau, visas mano suvokimo ir mąstymo procesas yra rašymas mintyse, o ne popieriuje. Jeigu nebeparašyčiau nė eilutės, ar aš baigčiau rašyti mintyse? Nerašyti reiškia neparašyti nė žodžio, nė eilutės.

Tačiau nerašymas yra sudėtinė rašymo dalis. Tada, kai nerašau, įvertinu save, ką man reiškia rašyti. Pernelyg skausmingai neišgyvenu, jeigu neturiu galimybės rašyti. Šiuo požiūriu dabar kur kas labiau sugebu nerašyti. Rašymas man yra ir nėra būtinas, ir aš nežinau, kuris labiau yra ar nėra būtinas.

Rodos, intuityviai stengiuosi išsilaisvinti iš rašymo rimtumo arba rimto rašymo, nes gebu rasti kitų rašymo galimybių – kitą lygmenį tai laisvei po tos, kurią man siūlo „rimto“ rašymo laisvė. Nežinau, ar tai, ką čia sakau, yra labai rimta ar nerimta…

Bet per likusį laiką vis dėlto galėsiu ką nors parašyti.

Mano didysis rašomasis stalas

Dažnai ne laiku einu miegoti. Nemiegu dar ilgai po vidurnakčio, nes ūmai užvaldo rašymas. Mano pirmieji tekstai gimė naktį, tuo metu, kai didžiuma žmonių miega. Ir aš turėjau miegoti po visos darbo dienos biure ir paskaitų aukštojoje mokykloje. Tačiau neidavau laiku miegoti, o rašydavau iki kokios antros trečios; po tokio naktinio rašymo, žinoma, atsikeldavau vėliau ir vėluodavau į darbą, tačiau nesiaiškindavau, kad naktį rašiau. (Vargu ar tai būtų padėję.) Aš niekada niekam nenorėjau atskleisti, kad rašau, nes čia nėra kuo girtis. Esu patyrusi tokį akimirksnio susižavėjimą, užplūstančią interesų ir klausimų laviną.

– O, tu esi rašytoja! Nuostabu.

– Aš pasakyčiau – sunku.

– Na, aš nepasakyčiau. Tau juk nereikia pirkti dažų, kiekvieną dieną paskambinti gamą arba nuomoti salę repeticijoms ir taip toliau… Ką tu dabar rašai?

(Nieko. Jeigu tai pasakyčiau garsiai, atsiskleistų negailestingoji meno pusė – esi niekas, nes tuo momentu nieko nekuri. O tai, kad nerašau, žinau tik aš – todėl esu prislėgta šios baisiai nemalonios slapties, nes kam galiu pasakyti, kad nerašau? Projekto funkcionieriui? Tikriausiai ne. Savo skaitytojams, kurie klausia: ką jūs dabar rašote? Depresija! Savo šeimai, kuri tiki, kad tu kantriai dirbi prie būsimo bestselerio, o ne prie savižudybės plano?)

Pasakyti žmonėms, ką ir kaip rašau, – viena pinkliausių temų… Tie, kurie rašo, supras, ką aš turiu omeny. (O gal ir nesupras.) O tie, kurie nerašo, nesupras, net jeigu juos nuvarginčiau ilgais, neraiškiais patirties liudijimais. Neseniai kažkas paklausė, ką aš veikiu kasdieniškame darbe. Atsakiau lakoniškai: tai ilgas pasakojimas, ir mes dabar neturime tiek laiko. Iš tiesų tai labai ilgas pasakojimas – ką man reiškia rašyti. (Ilgesnis, nei galėčiau papasakoti šiame rašinyje.)

Tačiau niekada nesigailėjau dėl nemiegotų naktų, net jeigu paskui tekstą tekdavo pertvarkyti kelis kartus ar net išbraukyti, kol galų gale lape nelikdavo nieko. Nesigailiu to laiko, praleisto su pasitikėjimu ir aistringai plušant prie teksto, kuris galų gale būna niekam tikęs ir kurį tenka perrašyti. Kitas neišvengiamas etapas – nepavykusio juodraščio kelias į kito teksto švarraštį; tai svarbiau už išspausdintą tekstą, išleistą knygą. Pasirodžius knygai, aš jau ne vieną mėnesį gyvenu kitame pasaulyje, dažniausiai kitame tekste. Gal todėl nebemoku džiaugtis kartu su savo skaitytojais, nes jau nutekėjo upė, į kurią nebegaliu įbristi…

Iššūkis: kaip sukurti skaitomą tekstą? Pirmiausia, pavyzdžiui, kur rasti rašomąjį stalą? Rašyti galiu tik prie rašomojo stalo. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį tokio neturėjau. Jį turėjau tada, kai nieko daugiau neturėjau ir rašiau naktimis. Studijų metais nuomojausi vieno kambario butą, kuriame buvo rašomasis stalas su dar dviem baldais – improvizuota lova ir knygų lentyna. (Toje vietoje buvo ištepti ir išplauti mano „Nešvarūs skalbiniai“.)

Vėliau, kai pradėjau šeiminį gyvenimą didesniame bute, mums abiem buvo vienas stalas, kuriuo aš, kaip rašytoja, galėjau pasinaudoti gana retai. Bandžiau rašyti ant miegamojo spintelės, bet buvo labai nepatogu, nes visuomet apsidaužydavau kojas. Kai mūsų gyvenimas baigėsi tenai, kur sudegė nedegūs rankraščiai, žinoma, tvarkant naują buitį rašomasis stalas prioritetų sąraše rikiavosi žemiau už daugelį svarbesnių poreikių, pavyzdžiui, vaiko lovytę ir šaldytuvą, tada rašiau ant veidrodžio stalelio, uždengusi veidrodį, kad nematyčiau nelaimių išvagoto veido rašant apie negailestingą elgesį su moterimis, priešingai nei ta moteris, kuri suras ir išgelbės savo mylimąjį, pagimdys vaiką, o šis išgelbės pasaulį. Tai, kas man nutiko, atsispindi romane „Santa Biblia“.

Kai tapau mama, greitai išmokau rašyti sūnui užmigus. Jam sulaukus trejų metų, jau išvykdavau rašyti į rezidencijas. (O tenai visada būdavo rašomųjų stalų!) Iš pradžių vykdavau tik vienai savaitei, o kai sūnus paūgėjo – jau ir dviem savaitėms, o kai dar paūgėjo, paradoksalu, nebeliko būtinybės važiuoti – aš galėjau laisvai rašyti savo bute. Dabar, po dešimties metų pertraukos, esu rezidencijoje Paryžiuje, net nežinau, kodėl, gal tai buvo mano užgaida. Šįkart vienuoliktą valandą esu Marė rajone, kairėje nuo manęs – lentynos su Eugèneʼo Greeno knygomis, dešinėje – baro prekystalis, prie kurio sėdi žmonės, kremta bagetes ir šnekučiuojasi, barmenė Brigita saugo mano neliečiamybę, ir aš žinau: kai būsiu parašiusi paskutinį puslapį, prisijungsiu prie jos pasimokyti prancūzų kalbos.

Aš mėgstu rašyti kavinėse ir Rygoje bei kitur. Valandėlei užbėgi, atsisėdi, susikaupi, ir plūsta tekstas kaip kavos srovė iš šnypščiančio kavos aparato, burbuliuoja putoja pienas, trinksi kavinės durys, skamba energinga arba raminanti, arba retro muzika, skimbčioja kasos aparatas ir smulkios monetos, šalia šurmuliuoja nežinomi žmonės, kuriems nieko nereikia iš manęs, ir nelieka nieko kito, kaip tik šiam kunkuliuojančiam gyvenimui suartėti su tekstu.

Ranka rašau bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, kai tik atsiranda būtinybė – užsirašau stabtelėjusi ant šaligatvio, atsisėdusi ant suolelio parke arba visuomeniniame transporte, lėktuve ir metro, pajūryje, miške, terasoje, net teatre užsirašau ant operos programėlės, rašau ant bilietų, čekių, servetėlių…

Dabar turiu nešiojamąjį atlenkiamą kompiuterio stalelį, kurį pasiimu kelionėn, nes įsigudrinau rašyti sėdėdama ant grindų. (Labai praverčia ir mažas patiesalas!)

Neturiu rašomojo stalo, žinoma, galėtų būti dar vienas atsikalbinėjimas rašyti…

Švara

Jeigu kartais tupėdama prie savo nešiojamojo rašomojo stalo kažką iš lėto sraigės žingsniu parašau, man vis atrodo, kad tai nelabai pavykęs tekstas, daugkart perskaitau jį prieš siųsdama pirmajam žmogui – redaktoriui. Nė vienam kitam nerodau savo tekstų, nė vienam neskaitau. Įsivaizdavimas, kad tai kas nors perskaitys, mane gąsdina, pajuntu stingulį, nesaugumą, nekantrumą, pradedu baimintis, gėdintis ir kartais tikėti, kad bent šį kartą bus pasisekę… O čia pravartu prisiminti Hemingway’ų, kuris puikiai suprato, kad mes visi esame tik disciplinos mokiniai, joje meistrais netampame.

Kol mano tekstą paims redaktorius, aš jį perskaitau maždaug dešimt kartų, lėtai ir kruopščiai skaitau, taisau, trinu, papildau, patikrinu faktus, rašybą, svetimžodžius, švarinu, valau, skaidrinu. Turiu įgimtą savybę – tekstas turi būti „švarus“, kai jį siunčiu pirmajam skaitytojui – redaktoriui. Daugkart girdėjau kolegų platinamą mitą, kad viską turi ištaisyti redaktorius; tačiau aš nesu iš tų, kurie numeta savo žodžių jovalą ant redaktoriaus rašomojo stalo. Aš negaliu, nekyla ranka nusiųsti redaktoriui „nešvarų“ tekstą.

Dalis vietinių redaktorių yra fanatiški normatyvinės kalbos puristai, jie, ko gero, pamiršo, kad literatūrinis tekstas su savitu autoriaus stiliumi nėra informacija visuomeninei medijai. Bet yra ir tokių redaktorių, kurie susikaupę apmąsto konkretaus teksto turiningumą. Šie – retenybė, nes jie giliau suvokia tekstą. Tekstas turi būti kuo išbaigtesnis.

Laikas įrodė, kad mano asmeninis, savitas siekis efektingo žodžio retai kada išlaikė laiko išbandymą, ir tenka apgailestauti, jog tam tikruose disputuose esu nugalėjusi redaktorių. Savo pirmuosiuose tekstuose aš visada bandydavau pasiteisinti redaktoriui dėl savojo pasirinkimo ir taip lengvai nesusitaikydavau su teksto pataisomis. Kaip maištaujantis vaikas priešindavausi redaktoriaus pateiktiems siūlymams. Tačiau dabar, kai pati redaguoju, galiu suprasti, kaip autorius priima redaktorių. Redaguodama kitų autorių tekstus bandau pati sau užduoti klausimą: ar sudėliojus kablelius ir ištaisius akivaizdžias kalbos klaidas leisti autoriui skelbti savo tekstą tokį, koks jis yra, bet dar tolokai iki idealaus, kokį aš, kaip redaktorė, galėčiau įsivaizduoti, ar dar pabandyti paspausti autorių, parodyti jam kryptį ir padėti peržengti jo paties susikurtą ribą? Aš priklausau prie antrųjų. Koks turi būti geras redaktorius? Aš neturiu vienareikšmio atsakymo. Redaktoriui būtina išmokti išsilaisvinti iš perdėto autoriaus teksto garbinimo. Esu įsitikinusi, kad geru redaktoriumi negali būti žmogus, kuris pats nebandė rašyti, taigi gyvena kitoje planetoje nei autorius.

Tačiau kaip motina žinau, kad negali nieko kito, kaip tik leisti maištingam vaikui suklysti, leisti maištingam autoriui rašalu išsitepti nosį…

Bėgant metams aš, kaip autorė, išmokau vengti savojo principingumo ir leidžiu redaktoriams nugalėti mane nereikšminguose mūšiuose. Dabar žinau, kad geras redaktorius yra „angelas sargas“, kaip vaizdžiai pareiškė vienas mano buvęs redaktorius.

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis

Socializēties ar tekstu publikuota šiuolaikinių latvių autorių esė, skirtų rašymo strategijoms ir problemoms aptarti, rinkinyje „Rašymo laboratorija“.

Nežinau, kaip pradėti savo pasakojimą apie rašymą… nes apie tai retai rašau. Kaip aš rašau, apibendrinus skambėtų maždaug taip: rašau mažai, lėtai, prastai.

Ką man reiškė rašymas, per laiką keitėsi. Praeina laikas ir, žiū, jis jau visiškai priešingas tam, kaip jį suvokiau prieš penkerius metus. Rašymas man ir religija, ir profesija, darbas, užsiėmimas ir misija, likimas, menas ir terapija, geriausias draugas, paskutinis šiaudas ir juodoji bedugnė. Tai vienintelis dalykas, kurį išmanau, tačiau neretai jis būna tas, kurio neišmanau…

Pradėjau rašyti 13–14 metų. Kaip tai nutiko, nežinau. Mano šeimoje nebuvo nė vieno rašytojo. Tai anomalija. Taip aš jaučiuosi. Aš net nepažinojau nė vieno rašančio žmogaus. Tačiau pažinojau knygas. Jos buvo vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau, ir šiuo požiūriu mažai kas pasikeitė – knygos tebėra mano pagrindiniai pažįstami žmonės. Viename tarptautiniame literatūros festivalyje per pertrauką su vienkartiniu kavos puodeliu rankoje kalbėjausi su kitais autoriais ir kažkas paklausė, kaipgi aš per savo amžių suspėjau parašyti jau dešimt knygų.

Aš: Aš truputį socializuojuosi.

(Abi nusijuokėme.)

Uždanga.

Esu įsitikinusi – kūrėjas negali elgtis kitaip. Daugelio rašytojų profesijoje atrofavosi socialinė interakcija, o tai – kliūtis prielaidai bent šį tą parašyti.

Vaikystėje tiesiog gyvenau bibliotekoje, kuri buvo 5 minučių atstumu nuo namų. Pakeliui visada užsukdavau tenai, ilgai tyrinėdavau knygų lentynas ir kaskart išsinešdavau glėbį knygų.

Tiksliai prisimenu momentą, kai supratau, kad noriu būti viso šito dalimi. Su „ta dalimi“ suprasti tekstų pasaulį. Tada aš taip neformulavau, bet vėliau, kai manęs paklausdavo, kaip apsisprendžiau (o aš niekada sąmoningai nenusprendžiau) tapti rašytoja, prisimindavau šį momentą. Tai nutiko per latvių kalbos pamoką. Mokiausi antroje klasėje, mokytoja grąžino žaliu plastmasiniu viršeliu aplenktą diktantų sąsiuvinį su ištaisytomis klaidomis. Ji stovėjo prie lentos su priklijuotais spalvotais popieriniais drambliukais, kuriuos pati buvo nupiešusi, nuspalvinusi ir iškirpusi, ir analizavo diktanto klaidas. Tada pasakė, kad kažkas taisyklingai parašė žodį „raktas“. Atsiverčiau sąsiuvinį, ir jame kaip apdovanojimas buvo priklijuotas didžiulis pačios mokytojos nupieštas ir iš popieriaus iškirptas raktas. Tą akimirką šis raktas atrakino duris, pro jas netyčia įėjau ir tapau to dalimi. Aš dar nežinojau, kas būtent yra tas…

Bet tada dar nepradėjau rašyti.

Mano gyvenime buvo dar viena iškili latvių kalbos mokytoja – vidurinėje mokykloje. Būtent ji savo požiūriu, atvirumu ir palaikymu kreipė mano mąstymą literatūros kryptimi ir skatino rašyti.

Rašyti ėmiau tada, kai už sutaupytus kišenpinigius pradėjau pirkti knygas. Taupyti knygoms reikėjo ilgai, nes kišenpinigiai buvo maži. Tuomet Rygoje priešais Kampinį namą buvo knygynas, į kurį kasdien po pamokų užeidavau. Vieną kartą netyčia nusipirkau jauno poeto pirmąją knygą. Iki tolei buvau skaičiusi Klavą Elsbergą, Shakespeare’ą, François Villoną… bet tąkart skaičiau nerimuotus eilėraščius, kuriuose figūravo kranas. Knygą pasidėjau šalia, svetainėje atsisėdau ant pilko kilimo, pradėjau kažkokio neregimo krano padedama ant popieriaus kažką rašyti, ir išsiveržė niūrūs posmeliai. Man tai nepaprastai patiko, nors buvau veržlaus paaugliško amžiaus, be didelio socializacijos krūvio, visada jaučiausi atsiskyrusi nuo klasės draugų ir bendraamžių, taigi turėjau gana daug laiko kurti vis ilgesnius tekstus. Pirmą kartą mano tekstukus perskaitę patyrę kolegos įkvėpė vilties, bet toliau rašyti niaurių posmelių nebeįsidrąsinau. Tai buvo diena, kai nutariau neberašyti eilėraščių.

Tai tapo nenugalimu posūkiu mano, kaip rašytojos, gyvenime. Vėliau kelis kartus, kai mano gyvenime nutikdavo kas dramatiška, buvau grįžusi prie varganų posmelių rašymo. Tada rašymas būdavo kupinas skausmo; iš tikrųjų labiau rašiau pati sau, o ne norėdama pasidalinti su kitais savo išgyvenimais; aš juos parodžiau kolegoms poetams, ir geriausias atsakymas turbūt buvo tai, kad jie nieko nepasakė, apsimetė, tarsi jų niekada nebūtų matę. Bet vienas vis dėlto atsakė, ir atsakymas buvo panašus į tą apie mano pirmuosius eiliavimus paauglystėje – jokios vilties!

Pastaruoju metu įvairias mintis užsirašau strofos forma ir kai jas perskaitau, skaitytojai būna įsitikinę, jog tai eilėraštis. Patogumo dėlei net suformulavau apibrėžimą: tai – sąrašas-ne-eilėraštis. Taigi eilėraščių neberašau.

Pokalbis

Rašymas man reiškia pokalbį. Tai mano komunikacija su pasauliu. Tai būdas, kaip aš išreiškiu save pasauliui. Rašydama turiu su kuo nors pasikalbėti. Pasikalbėti apie reikalus, apie kuriuos negalėčiau prasitarti socialinėje aplinkoje, draugų kompanijoje arba rašytojų rate. Rašydama galiu pasikalbėti, su kuo noriu. Kas jis toks? Popierius? Aš pati? Kažkas kitas? Man patinka bendrauti su tekstu. Tikriausiai tai savitas apsėdimas, o jeigu jo nebūtų, ar aš apskritai rašyčiau?

Rašymas – mano geriausias bendramintis.

Aš, kas be ko, turiu ir kitų bendraminčių – tai, ką parašė kiti autoriai. Mano mylimiausi bendraminčiai yra savitos knygos, kurias ne visada skaitau, svarbiausia, kad, ačiū Dievui, jos mane supranta! (Savo knygų lentynoje mėgstu turėti net po du tokių knygų egzempliorius, tiesiog todėl, kad jos – tokie geri ir brangūs draugai.)

Rašytojo darbo žavesys slypi veiklos vienatvėje. Tai – šios profesijos pliusas. tas žavesys nuolatinis ir nepriklausomas. Aš rašau viena. (Šias eilutes rašau sausakimšoje „Starbucks“ kavinėje Paryžiaus centre, nes lauke +40 °C; tai viena iš nedaugelio vietų su kondicionieriumi. O paskui šias eilutes redaguoju šioje sausakimšoje kavinėje-knygyne, nes esu įsimylėjusi šią vietą su elegantiška baro dama Bridžita, kuri motiniškai parūpina geriausią staliuką rašymui, ant jo užtenka vietos ne tik taurei, bet ir kompiuteriui su užrašų knygele.) Man nebūtina niekam nieko aiškinti. Aš jaučiuosi, kad esu su savimi; jeigu būčiau tarnyboje, kažkam turėčiau paaiškinti savo idėjas. Ištarti žodžiai juda greičiau nei mintis. Ištarti žodžiai gaudo mintis, kurios dar tik bręsta, įgauna formą – jau nebe vikšras ir nebe drugelis. Vieni neapmąstyti žodžiai gaudo kitus tokius pačius žodžius – kaip gyvūnas, patekęs į spąstus, gaudo savo uodegą. Rašant aplanko tokia pažįstama būsena, mąstymo mechanizmas ir greitis, prie to priprantu ir dažnai pajaučiu kutenantį džiaugsmą!

Nė su niekuo nepalyginama mintis, kad aš galiu rašyti, ką noriu ir kaip noriu. Rašydama galiu būti tokia, kokia noriu. Rašydama galiu būti inteligentiška, galiu būti laisvamanė ir maištininkė, galiu būti ir švelni, ir gundanti, galiu būti tiesi, ironiška arba muzikali, galiu būti savita, – kitaip tariant, galiu būti ta, kuri tuo momentu atlieka solisto partiją. Rašant nėra ribų, nėra standartų, nėra etalonų.

Ekstazė

Galbūt tokie klausimai – „kaipgi per savo amžių parašei jau tiek ir tiek knygų?“ – ne kartą privertė susimąstyti, ar tik ne per daug rašau. Tokie klausimai verčia susigėsti. Aš rašau pernelyg daug… Niekada nebuvo problemų rašyti – iki tam tikro laiko rašyti buvo lengva. Rašymas, žinoma, reikalavo pastangų, dažnai kamuojančių, sunkių ir iki apsvaigimo nuvarginančių, bet rašyti man sekėsi lengviau negu bet koks kitas darbas. Ir atrodė, kad lengviau nei kolegoms, nes tie visada per interviu pareiškia nežinantys, ar po šios knygos dar sugebės ką nors parašyti, ir nesantys tikri dėl būsimų tekstų ir panašiai… Aš jų pasakymus suprantu tik iš dalies. Ne, aš tai puikiai suprantu, bet manau, kad jie nėra tokie slunkiai, jie tiesiog verkšlena. Tiesiog sėsk ir rašyk! – kiekvieną kartą norėjosi juos pamokyti. Aš niekada nesibaiminau, kad nepajėgsiu parašyti kito apsakymo, romano, nes tai sugebėjau daugkart ir de facto žinojau, kad aš tai galiu.

Tačiau rašant naujausią knygą [romaną „Vendenės lotosas“ (Vendenes lotospuķe, 2021) apie rašytoją Janį Puoruką] profesionalią patirtį papildė naujas jausmas: daugkart pagalvojau, kad, ko gero, ji bus paskutinė. Anksčiau tokios mintys nepersekiojo. Gal todėl šiai knygai atidaviau viską. Bet šis „viskas“ pasirodė begalinis. Netikėtai manyje atsivėrė anksčiau neliestas atsargų potencialas, koncentracija ir susikaupimas. Kai pasiekiau tą savojo momento ribą, atsitokėjau tik vėlėliau, kai ją jau buvau įveikusi. Ne tik pasiekiau naujas ribas, bet ir jas peržengiau. Aš neturėjau ribų. Aš buvau nesulaikoma, nes niekas manęs nebesulaikė; jeigu šis romanas būtų buvusi paskutinė parašyta knyga, nieko iš savo atsargų nebereikėtų palikti kitiems tekstams.

Biografinis romanas, apie kurį kalbu, buvo pamatinė plyta. Jo centre stovėjo kitas rašytojas – Janis Puorukas. Iškilus, nesuprastas, dažnai pats savęs nesupratęs. Aš šį jausmą patyriau ir labai gerai suvokiau. Ant mano stalo gulėjo dešimtys šaltinių apie šią asmenybę. Gyvenau tarp šių atverstų foliantų su šimtais, o gal net tūkstančiais žymeklių, su citatomis, faktais, iliustracijomis… Ir visą rašymo procesą pavergęs tyrimas – knaisiojimasis po faktus, šaltinius, žemėlapius ir nuotraukas, kelionė kultūros sluoksniais, netikėtų ryšių suradimas, citavimas ir hipertekstualumas, klystkeliai ir keleliai, o tempora, o mores! Būtent tai dominavo mano naujausiuose kūriniuose – nedidelėje apysakoje „1904-ieji. Melancholiškas valsas“ apie [kompozitoriaus] Emilio Darzinio „Melancholišką valsą“ ir apsakyme apie Martą Skavronską, legendoje apie „raudonuosius berniukus“ (Les enfants rouge) ir dar, ir dar… Visi jie suteikė pažinimo malonumą.

Rašymas man mokslas. Rašydama sužinau tai, ko nežinojau. Aš daug ko nežinau, mano žinojimas yra tarsi šveicariškas sūris – kiaurymė prie kiaurymės! Per beveik penkerius įtemptus metus, kurie prabėgo rašant pastarąją knygą, turėjau galimybę išsiaiškinti – išsiaiškinti tai, ko nė vienas nežinojo, ir tai, ką visi jau žinojo iki manęs. Tačiau tai netrukdė daugeliui atradimų tapti mano atradimais. Būtent tas atradimo jausmas sukeldavo didžiausią ekstazę. O apėmus šiai ekstazei gimė tiek daug neprotingų idėjų!

Kiek ištyrinėtos informacijos panaudoju? Visą! Bet visgi mažiau, negu planuodavau. Iš pradžių reikia viską sužinoti. Tačiau rašant iš visos ištyrinėtos informacijos tenka kai ką pamiršti.

Užrašų knygelė, kurioje sukaupiau visą minėtai knygai vertingą informaciją, buvo pilna idėjų, kurių neįgyvendinau: simbolinės šaknys, visiškai skirtingos schemos, struktūriniai ieškojimai, pačios sugalvotos formulės ir net naujos mitologijos užuomazgos, daugelio siužetų metmenys, citatos, konspektai, faktų ir Puoruko vaizdinių sakraliniai ryšiai, dvasinės budizmo nuostatos. Patekau į kitą pasaulį, ir jis jau nebebuvo literatūra. Tas pasaulis buvo kur kas labiau viliojantis, platesnis ir teisingesnis… Iš tokio pasaulio sunku sugrįžti. Ir gal dar nesu iki galo sugrįžusi. Gal tokio pobūdžio patirtis atskleidžia tai, prie ko iki šiolei galėjome prisiliesti tik tarpininkaujant tekstui.

Jeigu manęs paklaustų, kas svarbiausia – literatūra ar gyvenimo patirtis, – įvairiu metu atsakyčiau skirtingai. Manau, rašymas – mano stiprybė. Tačiau tada, kai iširo mano šeima, stovėdama savo šeimos griuvėsiuose ir vykdydama inventorizaciją, nusprendžiau: gyvenimas man visad bus svarbiausia. Taip buvo ir taip yra. Atsisakiau daugelio tekstų, daugelis jų liko neparašyti, atsisakiau daugelio projektų, skaitymų ir t. t. Ir niekad dėl to nesigailėjau. Nė viena knyga nėra vertingesnė už gyvenimą. Gyvenimiškos patirties prioritetas – viena iš nedaugelio mano pačios paženklintų santykio su kūryba ribų. Santykis su rašymu yra artimas, santykiai su bendraminčiais – jau tam tikru atstumu. Tai kardinaliai pakeitė mano požiūrį į rašymą, tačiau pagilino vienatvės jausmą.

Disciplinuotasis chaosas

Esu geležinės disciplinos žmogus. Tačiau rašau stichiškai ir sporadiškai, etapais ir banguotai. Do I contradict myself? Very well, then I contradict myself. Mano rašymui padeda du dalykai: susidomėjimas ir disciplina. Geros žinios yra tos, kurias galima plėtoti! Jos padeda ne tik rašyti, bet ir gyventi. Didžiuma žmonių gyvena nevalingai ir nerūpestingai. Suvokimo pagrindas yra disciplina, ir priešingai. Tu, kaip rašytojas, viską darai disciplinuotai ir rūpestingai. Rašymo disciplina prasideda ten, kur yra bet kokia disciplina – maži reikalai, dideli reikalai. Mano rašymas visiškai susijęs su kasdienybe. Savo ruožtu mano kasdienybę valdo buities disciplina. Geriausias būdas treniruoti discipliną – pradėti pastebėti kasdienybę, būti pastabiai.

Išmesti iš teksto ankstesnius juodraščius, sutvarkyti knygų lentyną, padėti daiktus į jiems skirtas vietas, nušluostyti dulkes, palaistyti gėles – tai didžiausi mano profesionalių įgūdžių greitikliai ir kūrybiškiausi rašymo momentai. Aš pernelyg negalvoju apie tekstą, veikiau išlaisvinu visas mintis, praeina šiek tiek laiko ir – netikėtai! – išplaukia idėjos, pasirodo nauji posūkiai, gimsta veiksmingiausi minties šuorai, iškyla kažkas pamiršta, kas būtent dabar tiks pasakojimui. Gal todėl man lengviausia rašyti plaunant indus. Man labai patinka plauti indus! Gal todėl, kad tada aš geriausiai rašau – mintyse, kas be ko. Ir bulves skusti man labai patinka! Nes tada rašau iškiliai.

Disciplinuota veikla ir kasdienybės rutina teigiamai veikia autoriaus charakterio sistemingumą, tvarką, švarą, tikslingumą, o tai būtina dirbant su tekstu. Pirmieji juodraščiai ir eskizai, surinkti kuriamai versijai, turi būti paruošti suprantamai. Autoriaus santykis su tekstu atspindi patį autorių. Didžiuma „suchaltūrintų“ tekstų turi būti pataisyti per trumpą laiką, kad jie autoriui neatrodytų pernelyg netinkami (skaityk ilgai ir nuobodžiai). Todėl autoriams siūlyčiau lyginti drabužius arba valyti dulkes kaip vieną geriausių užsiėmimų, mokančių atkaklumo ir kantrybės, absoliučiai būtinos rašant, nes rašyti greitai niekad nesiseka. Rašyti – tai visada lėtai. Todėl kantrybė labai praverčia.

Kartkartėmis atrodo, kad mano didžiausia privilegija – sėdėti prie teksto daug valandų, daug dienų, daug mėnesių ir kasmet pakartoti knygą po knygos. Jeigu taip negalėčiau, tada privalėčiau pripažinti, kad neturiu kitų gabumų, kuriais galėčiau kompensuoti šį trūkumą. Esu skaičiusi daugelio autorių pradėtus kūrinius, kurie man atrodė verti dėmesio, nuostabūs, iškilūs, bet, deja, kiti skaitytojai neturėjo tokios galimybės juos skaityti, nes autoriai per metų metus, dešimtmečius neįstengė pabaigti šių kūrinių.

Pabaiga kitame numeryje

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis

Šiais metais Mirjanai Bračko įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – už iškiliausių Lietuvos rašytojų ir poetų kūrinių vertimus į kroatų kalbą, lietuvių kalbos ir kultūros garsinimą Kroatijoje bei Lietuvos ir Kroatijos kultūros ryšių puoselėjimą.

– Vasarą minėjote, kad verčiate romaną jaunimui: koks tai romanas? Kas paskatino versti?

– Šią vasarą man teko gana greitai išversti romaną jaunimui „Berniukas, kuris matė tamsoje“. Latvių autorės Rasos Bugavičutės-Pēcės, bet verčiau iš lietuvių kalbos, nes leidėja Kroatijoje nerado vertėjo iš latvių kalbos. Romanas man pasirodė labai įdomus ir patiko. Jame pasakojama apie berniuką, kurio abu tėvai akli. Vertimo ėmiausi, nes to paprašė leidykla, su kuria jau daugelį metų bendradarbiauju versdama iš lietuvių kalbos. Tuo pačiu metu man tai buvo proga bendradarbiauti su lietuvių vertėju Audriumi Musteikiu, kuris šį romaną išvertė iš latvių kalbos. Visada labai džiaugiuosi, kai praplečiu savo pažintis su vertėjais iš kitų šalių ir kai galime kartu dirbti, tai yra padėti vieni kitiems ir keistis patirtimi bei nuomonėmis.

– Koks Jūsų mėgstamiausias lietuvių rašytojas ar rašytoja?

– Kai pradėjau rimčiau domėtis lietuvių literatūra, skaičiau Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos apsakymus bei apysakas, paskui Vytautės Žilinskaitės satyras bei humoreskas, žinoma, su žodynu. Taip pat poetus: Maironį, Joną Strielkūną, Vladą Braziūną, Salomėją Nėrį… Pirmieji mano vertimai iš tikrųjų ir buvo eilėraščių vertimai. Pastaruoju metu dažniau verčiu prozą, o pirmasis prozos vertimas buvo Romualdo Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“. Tam mane paskatino, jeigu gerai prisimenu, vienas mano tuometinis Slavų filologijos katedros kolega. Po to vertimo skaičiau daug Granausko apsakymų, apysakų, novelių (keletą iš jų ir išverčiau) ir romaną – man labai patiko jo stilius. Priskirčiau jį prie geriausių Lietuvos rašytojų dėl sakinių ilgio ir grožio bei žodžių pasirinkimo. Jo knygų puslapiai sklidini emocijų, empatijos, tarsi jis pats tą akimirką patirtų tai, apie ką rašo. Jo pateikti sunkaus Lietuvos kaimo gyvenimo ir darbo, ypač komunistiniu laikotarpiu („Gyvulėlių dainavimas“), aprašymai yra labai įspūdingi. Todėl jis yra vienas mano mėgstamiausių autorių, bet man labai patinka ir labai vertinu visas savo išverstas Lietuvos rašytojas bei visus rašytojus.

– Labai daug į kroatų kalbą verčiate lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros. Jūs visada mėgote vaikų literatūrą?

– Taip, nuo vaikystės man patinka vaikų literatūra, taip pat ir jaunimo literatūra. Norint parašyti kūrinį, kuris patrauktų vaikų ir jaunimo dėmesį ir sužadintų norą skaityti, reikia įsivaizduoti save jų vietoje. Ne kiekvienas tai gali padaryti. Lietuvoje labai daug talentingų vaikų rašytojų ir iliustratorių, kurie randa įdomių, naudingų ir edukacinių temų ir jas pateikia labai prieinamu, net humoristiniu stiliumi. Tai svarbu ir įdomu vaikams. Man atrodo, kad Kroatijoje vaikai skaito mažiau nei Lietuvoje. Tai įrodo išleistų paveikslėlių knygų tiražai. Džiaugiuosi, kad galime supažindinti Kroatijos vaikus su lietuvių autorių paveikslėlių knygomis, nes tai yra kažkas naujo ir kitoniško. Vaikai visame pasaulyje yra vienodi, jie juokiasi iš tų pačių dalykų, mėgsta tas pačias mįsles… Vaikams išverčiau Kęstutį Kasparavičių, Gendrutį Morkūną, Beną Bėrantą ir Aldonos Liobytės sudarytas „Lietuvių liaudies pasakas“.

Kol kas esu išvertusi tik vieną jaunimui skirtą knygą – Kotrynos Zylės romaną „Sukeistas“. Kadangi knygoje pateikiama įdomios lietuvių mitologijos, tikiuosi, kad paaugliai ją gerai įvertins. Ir, žinoma, tikiuosi turėti galimybę versti dar daugiau knygų jaunimui.

– Tarp Jūsų vertimų garbingą vietą užima Kęstučio Kasparavičiaus knygos vaikams: kaip atradote šį originalų mūsų kūrėją – prozininką ir iliustratorių?

– Kroatijoje Kęstutis Kasparavičius jau labai gerai žinomas ir populiarus vaikų rašytojas. Jis ne kartą lankėsi mūsų šalyje, kartu su leidėja aplankėme kelis miestus ir miestelius, bibliotekose ir mokyklose surengėme susitikimus ir dirbtuves, taip pat dalyvavome visame pasaulyje garsiame Vaikų festivalyje Šibenike. Žinoma, visa tai Zagrebe įsikūrusios leidyklos „Ibis grafika“ dėka: ji visas jo knygas išleido Kroatijoje ir visada mielai jį kviečia į svečius. Kasparavičiui būdingas labai spontaniškas ir draugiškas bendravimas su vaikais, kalba niekada nėra problema. Iliustracijos visada viską pasako, ir man asmeniškai kažkodėl labiau patinka, kai, pvz., šuo iliustracijoje atrodo kaip tikras šuo gamtoje, nors kai kuriems žmonėms tokios iliustracijos atrodo retro stiliaus. Išverčiau net 14 jo knygų vaikams, o šiuo metu kaip tik spausdinama jo knyga „Šuniškos dienos“.

O kaip aš jį atradau? Prieš daugelį metų viename vertėjų seminare pamačiau jo knygą „Kvailos istorijos“. Mane iš karto patraukė iliustracijos, truputį pavarčiau, paskaičiau, nusipirkau ir nusprendžiau pasiūlyti vienai iš Kroatijos leidyklų. Pirmiausia išverčiau knygą, o paskui man asmeniškai pavyko susipažinti su leidėja, kurios leidyklos specializuojasi vaikų literatūroje. Jai patiko Kasparavičiaus ir tekstai, ir iliustracijos – ji sutiko ją išleisti. Tekstai trumpi, nes vaikai dažnai praranda dėmesį, bet juose viskas pasakyta netikėtai ir su sąmoju. Po dvejų metų buvo išleistos ir „Trumpos istorijos“, ir būtent ši knyga, taip pat „Meškelionė“ yra sulaukusios net antro leidimo Kroatijoje. Kiek žinau, „Sodininkas Florencijus“ taip pat išparduotas. Šis faktas daug pasako apie Kęstučio Kasparavičiaus populiarumą Kroatijoje.

– Kartais siūlote rašytojus Kroatijos leidykloms? Ar dažniau – Jums teikiami vertimo pasiūlymai?

– Ne tik kartais, o labai dažnai! Pradžioje visada siūlydavau leidėjams lietuviškas knygas. Išversdavau 20–30 puslapių ar net daugiau, visada pridėdavau trumpą autoriaus biografiją ir siųsdavau vertimą kelioms leidykloms, kad yra galimybė teikti paraišką ir gauti Lietuvos kultūros instituto paramą knygai versti. Dažniausiai iš leidyklų negaudavau jokio atsakymo. Garbė išimtims – yra labai mandagių ir malonių redaktorių, kurie reaguoja į pasiūlymus (deja, jų būna mažiau), ir nesvarbu, ar jų atsakymai teigiami, ar neigiami. Daugeliu atvejų leidėjai domisi apdovanojimus pelniusiomis knygomis. Leidyklos į mane kreipdavosi tik tada, kai pasirodydavo romanai, laimėję Europos Sąjungos literatūros premiją. Šiandien situacija niekuo nesiskiria. Kroatijoje daugiausia išleidžiama vertimų iš anglų kalbos. Deja, mūsų šalyje lietuvių literatūra vis dar nėra pakankamai pažįstama. Bet sakyčiau, kad ir atvirkščiai, t. y. kroatų literatūra nėra pakankamai pažįstama Lietuvoje. O mano nuomone, būtent mūsų šalys, vadinamųjų „mažųjų literatūrų“ šalys, turėtų labiau bendradarbiauti ir populiarinti vieni kitus nors savo šalyje.

Gaila, bet man gana retai teikiama pasiūlymų versti iš lietuvių į kroatų kalbą.

– Gerai pažįstate Lietuvą: prasitarėte (tiksliau – parašėte), kad teko iš Vilniaus keliauti pėsčiomis į Trakus.

– Taip, tai buvo 2000 metais. Katedros kolega dažnai pasakodavo apie savo ilgus pasivaikščiojimus. Kartą pasiūlė mums nueiti pėsčiomis į Trakus, nes jis ten jau buvo ėjęs ir gerai pažinojo kelią. Taigi, susirinko 4 drąsuolių grupė, visi turėjome susitikti vieną sekmadienio rytą Gariūnuose, o iš ten pėsčiomis pajudėti į Trakus. Turiu pripažinti, kad šiek tiek nujaučiau kelionės sunkumą. Kai visi susirinkome (3 drąsuolės ir tik vienas drąsuolis!), kolega išsitraukė žemėlapį, patiesė jį ant automobilio kapoto ir ėmė ieškoti trumpiausio maršruto. Vis dėlto patraukėme per miškus ir pievas, laukus, kaimus, rodos, pasiklydome tik kartą, tada pasukome atgal, paskui – vėl į kitą pusę. Nepamenu, kiek valandų ėjome, bet pagaliau per mišką priėjome didelį Galvės ežerą, kurio saloje stūkso Trakų pilis. Atėjome po pietų, pavargę, skaudančiomis ir sukietėjusiomis pėdomis. Iškart atsisėdome kavinėje ir užsisakėme alaus ir kibinų. Tada pradėjome svarstyti, ar grįžti vėl pėsčiomis, ar važiuoti autobusu. Bet ilgai nesvarstę sugrįžome autobusu vėlai vakare. Mažai kas tikėjo, kad iki Trakų nuėjau pėsčiomis, bet turiu įrodymų – nuotraukų! Tai buvo graži ir nepamirštama ekskursija Lietuvoje!

Be to, kolegos iš katedros visada kviesdavo mane į pasivaikščiojimus, keliones į kitus Lietuvos miestus. Kartais važiuodavau viena, kartais – su naujomis draugėmis ar draugais… Pastaraisiais metais, nuo tada, kai lankau Lietuvos kultūros instituto organizuojamus vertėjų seminarus, seminaras vyksta vis kitame mieste. Taigi, visų dėka susipažinau ir apkeliavau didžiąją dalį jūsų gražios šalies.

– Kas labiausiai paskatino susidomėti lietuvių kalba?

– Kalbant apie mano, kroatų kalbos lektorės, darbą Slavų filologijos katedroje, buvau apklausta Zagrebe, Mokslo ir švietimo ministerijoje. Komisijoje taip pat buvo mano buvęs prancūzų kalbos profesorius. Po oficialaus pokalbio jis man pasakė, kad pirmą kartą steigiamas Kroatų kalbos mokymo skyrius Vilniuje ir kad man būtų naudinga pradėti mokytis tos kalbos, kurios beveik niekas Kroatijoje nežino, nemoka ir nekalba. Jis mane paskatino, o man tai iškart pasirodė labai įdomu ir naudinga, nes užsienio kalbos mane apskritai domina. Tuo metu (ir, deja, net ir šiandien) nebuvo tiesioginių skrydžių iš Zagrebo į Vilnių, o per Budapeštą į Kauną. Kauno oro uoste mane pasitiko tuometinis Slavų filologijos katedros Kroatų kalbos mokymo skyriaus vedėjas, taip pat tuometinė Martyno Mažvydo bibliotekos direktorė. Važiuodami automobiliu į Vilnių, kalbėjomės rusiškai, nes negalėjome susikalbėti jokia kita kalba (angliškai nemoku, tik su vedėju galėjau kalbėtis kroatiškai). Ir vedėjas paklausė, ką aš veiksiu laisvalaikiu. O aš iššoviau kaip iš patrankos – mokysiuosi lietuvių kalbos! Jie abu buvo maloniai nustebinti, ir jau kitą rytą vedėjas nusivedė mane į Lituanistinių studijų katedrą, supažindino ir pasakė savo kolegoms, kad aš noriu mokytis lietuvių kalbos. Paskui jis sudarė tvarkaraštį taip, kad kiekvieną rytą po 4 valandas per dieną eidavau mokytis lietuvių kalbos, o po pietų turėdavau paskaitas su kroatų kalbos studentais. Ir taip ketverius metus. Taip pat lankiau kitas paskaitas, pvz., lietuvių literatūros, kalbos, mitologijos. Netrukus pradėjau lankytis teatruose. Mano mėgstamiausias buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kinas… Lituanistinių studijų katedra sekmadieniais organizuodavo ekskursijas po apylinkes, tad vėl visi kalbėjomės lietuviškai. Grupėje buvo žmonių iš viso pasaulio, puikiai praleidome laiką, o dėstytojos buvo labai malonios, geranoriškos ir kantrios su mumis. Niekada nepasigailėjau, kad bent šiek tiek išmokau jūsų kalbos. Galiu gana gerai kalbėti, o svarbiausia – galiu versti Lietuvos literatūrą.

– Papasakokite, kaip verčiate. Su kuo palygintumėte vertėjo darbą, kai kartais tenka pusę dienos ieškoti tinkamiausio žodžio?

– Pirmiausia labai atidžiai perskaitau knygos tekstą, žodyne ieškau mažiau žinomo žodžio reikšmių. Pieštuku virš teksto arba ant lipniųjų lapelių, kuriuos palieku knygoje, užsirašau man tinkamas reikšmes, jų visada būna daugiau. Taip perskaitau visą knygą. Tada atsisėdu prie kompiuterio ir pradedu rašyti, t. y. versti tekstą, išsirinkdama tik vieną iš galimų reikšmių, kuri man pasirodo tinkamiausia.

Lietuvių kalba nėra lengva, sakiniai kartais gali būti ilgi, o sakinių konstrukcijos gana sudėtingos. Jei ko nors nežinau arba negaliu suprasti, dažniausiai elektroniniu laišku kreipiuosi į kolegą Vilniuje arba į autorių ir prašau paaiškinti. Noriu, kad mano vertimas visada būtų tikslus ir atitiktų kroatų kalbos dvasią. Kartais galiu išversti 3–4 puslapius per dieną, kartais net daugiau, viskas priklauso nuo įkvėpimo. Turiu pasinerti į tekstą ir įsivaizduoti save veikėjų vietoje. Bet kartais vos išverčiu pusę puslapio ar kelis sakinius, nes susiduriu su kažkuo, ko nesuprantu, arba negaliu prisiminti atitinkamo žodžio kroatų kalboje. Taip dažnai nutinka su patarlėmis, frazėmis, kalambūrais arba jei eilėraščiui reikia rimo…

Net nežinau, su kuo palyginti šį darbą, niekada apie tai negalvojau. Galbūt su architekto darbu, kuris taip pat turi dienų dienas galvoti apie savo projektą? Su mokymo programų sudarytojais? Tačiau visos tokios ir panašios profesijos vartoja savo gimtąją kalbą. Todėl manau, kad vertėjo darbas yra specifinis ir unikalus. Kiekvienas vertėjas pirmiausia turi nepriekaištingai mokėti savo kalbą ir turi pabrėžti savo kalbos grožį. Taip pat turi puikiai perteikti ne tik autoriaus tekstą, bet ir jo mintį, idėją, siekį, ką jis norėjo pasakyti skaitytojams, perteikti net ir tai, kas neparašyta.

– Ką manote, ar Lietuva ir Kroatija turi panašumų? Kultūrinių? Gamtinių?

– Palyginti su bet kuria šalimi, yra ir panašumų, ir skirtumų. Kalbant apie kultūrą, kaip apie visą socialinį paveldą, sakyčiau, kad ir kroatai, ir lietuviai elgiasi bei mąsto panašiai. Abi tautos brangina savo tradicijas ir liaudies papročius, muziką, šokius, tradicinę virtuvę, abi šalys yra užkietėjusios sporto gerbėjos, didžiuojasi savo šalimi ir pabrėžia jos grožį. Abi tautos yra katalikai. Abi tautos nuėjo panašų kelią, siekdamos nepriklausomybės. Nesu istorikė, bet, jei trumpai grįžtume į tolimą praeitį, vienoje enciklopedijoje skaičiau, kad kurį laiką soste turėjome bendrą karalių, t. y. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė egzistavo nuo 1253 iki 1795 metų, taip pat apėmė dalį Lenkijos. O Kroatijos ir Vengrijos karalystė, apibrėžta kaip personalinė unija, egzistavo nuo 1102 iki 1918 metų. Lenkijos sostą nuo 1434 metų užėmė lenkų karalius Vladislovas III Varnietis, kuris tuo pačiu metu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos… žemių karalius, vadinasi, buvo bendras! Galbūt ir tame senoviniame fakte slypi kažkoks ryšys ir panašumas?

Kalbant apie gamtinius panašumus, jų tikriausiai nėra daug. Lietuva yra lygumų, gražių miškų ir ežerų kraštas, nėra kalnų, yra jūra, bet nenorėčiau, kad įsižeistumėte, jei pasakyčiau, kad mūsų Adrijos jūra yra gražesnė. Šiaurės rytų Kroatijoje taip pat yra labai derlingų lygumų, tačiau šalies šiaurės vakaruose, pietuose ir pietryčiuose yra daug aukštų kalnų, viršijančių 1 000 metrų. Aukščiausia viršūnė Kroatijoje yra Dinara, kurios aukštis siekia 1 831 metrą. Taip pat turime ežerų, garsiausi įtraukti į UNESCO sąrašą: Plitvicos ežerai, be jų, yra ir Krkos upės kriokliai, Mėlynasis ežeras… Turime vynuogynų, alyvmedžių giraičių, auga ir mandarinai Neretvos upės slėnyje…

Kiekviena šalis yra savaip graži ir įdomi, turtingumas yra būtent įvairovė.

– Kokius autorius rekomenduotumėte versti iš kroatų į lietuvių?

– Sunku išsirinkti ir pasakyti, nes jų yra labai daug. Kiek žinau, Lietuvoje iki šiol išversta palyginti nedaug kroatų rašytojų kūrinių. „Judita“, kroatų literatūros tėvo Marko Marulićiaus kūrinys, yra išverstas. Bet tarp didžiųjų klasikų yra ir Marinas Držićius, Miroslavas Krleža, Ranko Marinkovićius, Ivo Andrićius (kroatų, serbų ir bosnių rašytojas ir vienintelis Nobelio premijos laureatas iš šio regiono), Antė Kovačićius, Ivana Brlić-Mažuranić, Marija Jurić Zagorka (visų laikų skaitomiausia kroatų rašytoja)… poetai Antunas Gustavas Matošas, Antunas Branko Šimićius, Tinas Ujevićius, Dragutinas Tadijanovićius, Vesna Parun… Bet turiu pasakyti, kad ir Lietuvos literatūros klasikai taip pat nebuvo išversti į kroatų kalbą.

Tarp išverstų šiuolaikinių rašytojų kūrinių rikiuojasi mūsų dramaturgo Miro Gavrano kūriniai, Miljenko Jergovićiaus romanas… Bet ir šiuolaikinių rašytojų yra daug: Kristianas Novakas, Antė Tomićius, Slavenka Drakulić, Hrvojė Šalkovićius, Ivica Prtenjača, Ivana Bodrožić, Zoranas Ferićius, Julijana Matanović, Pavao Pavličićius, Goranas Tribusonas, Renato Baretićius, Dubravka Ugrešić… Vertėjams būtų daug darbo, bet viskas priklauso nuo skaitytojų skonio ir leidyklų planų.

Tiek lietuvių, tiek kroatų literatūra yra labai turtinga ir kasdien gausėja, keliaudama iš vienos šalies į kitą.

Tikiuosi, kad vieną dieną ji nebebus tik lietuvių ir tik kroatų literatūra, o pamažu, bet užtikrintai taps pasaulinė.

Kalbėjosi Laimutė Adomavičienė

Jiedu iš tiesų galėjo niekada nesusitikti. Nors gimė toje pačioje žemėje, palyginti netoli vienas nuo kito. Juos iš pažiūros skyrė viskas: priklausymas skirtingoms kartoms, kultūrinė aplinka, istorinė patirtis. Bet viena juos siejo tikrai: jie, kaip Adomas Mickevičius, daug metų praleido nelaisvėje. Czesławas Miłoszas atėjo į pasaulį 1911 metais senelių dvare Šeteniuose kaip rusų carų valdinys. Tomas Venclova gimė 1937 metais Klaipėdoje, kuri tada buvo lietuvių valstybės dalis, bet netrukus, kaip 1940 metais užgrobtų žemių gyventojas, tapo Sovietų Sąjungos piliečiu.

Miłoszas jau vaikystėje patyrė XX amžiaus siaubus: Pirmojo pasaulinio karo, Spalio perversmo, Lenkijos–Sovietų Rusijos karo, ir tos patirtys kartojasi jo kūryboje kaip daugiau ar mažiau paslėpta trauma. Augo prieškariniame Vilniuje, studijų metais linko į kairiąsias pažiūras, bet kartu palaikė artimus santykius su lietuvių ir žydų aplinka. Paskui jo lemtimi tapo nacistinio ir sovietinio totalitarizmo patyrimas ir emigranto dalia. Venclova studijavo tame pačiame universitete, bet savo politines pažiūras ir literatūrinį skonį formavo kitomis sąlygomis. Jo santykis su Sovietų Sąjunga ir disidentinė politinė veikla, ypač Helsinkio žmogaus teisių komitete, lėmė, kad, panašiai kaip Miłoszas, atsidūrė emigracijoje.

Abu poetai tam tikru mastu pakartojo romantinį, ypač Mickevičiaus, pavyzdį: po studijų Vilniuje atsidūrė tremtyje ir dėstė slavų literatūrą užsienio universitetuose. Bet jų susitikimas nelabai romantiškais, žiauriais laikais vyko ne vaizduotės sferoje, o tikrovėje. Miłoszas ir Venclova susitiko ir artimai susidraugavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir skelbė labai panašias pažiūras. Abu aštriai ir ryžtingai pasisakydavo prieš sovietinį totalitarizmą ir rusišką imperializmą, bet kokias nacionalizmo, ksenofobijos bei antisemitizmo formas. Abiem buvo artimas kritiškas patriotizmas, abu reikalavo savo tautų pasididžiavimo kultūriniais pasiekimais, taip pat – drąsios, atviros ir sąžiningos akistatos su tamsiais, skaudžiais, o neretai ir kompromituojančiais tautų istorijų puslapiais. Abu visa savo kūryba ir vieša veikla įrodė, kad lenkų ir lietuvių santykius galima ir būtina grįsti ne nusistatymais, tarpusavio kaltinimais ir tendencingu, vienpusiu bendros istorijos interpretavimu, bet abipuse pagarba skirtumams, bendradarbiavimu ir draugyste. Abu, kaip matyti iš gausių liudijimų Barbaros Toruńczyk sudarytoje Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos knygoje „Grįžimai Lietuvon“ (2012, liet. 2014), aktyviai veikė pirmiau dėl Lietuvos nepriklausomybės, o paskui dėl lenkų ir lietuvių suartėjimo. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija buvo jiems ne tiek spindulingas, širdį glostantis mitas, kiek skirtingų kultūrų toleravimo ir tautų bei šalia viena kitos toje pačioje žemėje gyvenančių etninių grupių simbiozės pavyzdys. Taip pat siaurai, vien kalbų kriterijumi grindžiamą tautinę tapatybę laikė klaidinga, prasilenkiančia su realijomis, lemiančia grėsmingus padarinius, vedančia į užsivėrimą nusistatymų sklidinoje bendruomenėje, į konfliktus bei abipusę izoliaciją.

[...]

Venclova su Miłoszu susitiko daug kartų: įvairiais laikais, skirtingose vietose, daugialypėse erdvėse. Kaip ir dera poetams, daugelis jų svarbiausių susitikimų vyko tekstų erdvėje. Jau tapo legenda tai, kad Tomas Venclova „Gimtąją Europą“ perskaitė lapas po lapo, kurie jam buvo siunčiami laiškuose iš užsienio į Vilnių, šitaip apeinant sovietinę cenzūrą. Kaip prisimena, skaitė tą knygą ir Czesławo Miłoszo aprašytose vietose.

Miłoszas apie Venclovą išgirdo iš Josifo Brodskio. Laiške Jerzy Giedroycui 1972 metų gruodžio 10 dieną rašė, kad, anot Brodskio, „geriausias jaunasis poetas Sovietų Sąjungoje yra Tomas Venclova – pasistengsiu gauti jo eilėraščių ir gal kelis išversti“. Tą pažadą tesėjo. Gavo tada išleistos eilėraščių knygos „Kalbos ženklas“ fotokopiją ir pagal pažodinį kolegės iš Kalifornijos Berklio universiteto vertimą išvertė į lenkų kalbą vieną to rinkinio eilėraštį „Pašnekesys žiemą“. To eilėraščio komentare prisipažįsta: „Labai susidraugavome su Tomu, kai jis atvažiavo į Berklį, ir esu dėkingas Josifui už tą pažintį. Taip Amerikoje susidarė rusų–lietuvių–lenkų poetų triumviratas, gal pranašystė tų laikų, kai mūsų tautų draugystė nebus parodija, kaip šiandien.“

Tomas Venclova neliko Miłoszui skolingas – išvertė į lietuvių kalbą jo eilėraščius „Campo di Fiori“, „Mittelbergheim“, „Filologija“ (kūrinį, skirtą lietuvių religinio rašytojo ir lingvisto Konstantino Sirvydo atminimui) bei ciklą „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“. Taip pat 90-mečio proga dedikavo jam eilėraštį „Encomium insulae“. Daugelyje esė nuodugniai analizavo Miłoszo poeziją. Sunkumus, su kuriais susidūrė versdamas Nobelio premijos laureato kūrinius, plačiai pakomentavo esė „Vertėjo savikritika“, kuri iš esmės yra puiki eilėraščio „Skriausti įpratęs“ interpretacija. Bet preciziškose buvusio Tartu mokyklos doktoranto išvadose taip pat glūdi esminės įžvalgos apie lenkų ir lietuvių poezijos sąsajas. Kaip rašo Venclova, nepaisant kalbos ir kultūros skirtumų, istoriniai abiejų kraštų ryšiai neturi sau lygių visoje Europoje. „Kelis šimtmečius abi kultūros žaidė komplikuotą žaidimą, kuris tam tikru mastu tęsiamas ir šiandien.“ Tas žaidimas buvo pavojingas lietuvių kalbai, nes tarp lietuvių elito lenkų kalba net iki XIX amžiaus stūmė lietuvių kalbą, o tai „ilgainiui, – kaip primena Venclova, – baigėsi abiejų šalių kelių išsiskyrimu, nesusipratimais ir net kovomis. Jau atgimimo ir baroko epochoje Mikalojus Daukša vertė Jakubo Wujeko, o Saliamonas Slavočinskis Jano Kochanowskio kūrinius.“ Tačiau drauge vyko priešingas procesas, t. y. lenkiškai rašantys autoriai naudojosi lietuvių tautosaka ir mitologija ir kūrė „egzotišką, sakralizuotą Lietuvos paveikslą“, taip pat formavo savotišką „etninį tipą“, kurį Venclova apibrėžia „lenkakalbio lietuvio“ pavadinimu, bei lenkų kalbos variantą, jo pavadintą „lietuviška lenkų kalba“. Anot Venclovos, tą „etninį tipą“ bei tą kalbos atmainą XIX amžiuje reprezentavo Mickevičius, o XX amžiuje – Miłoszas. Tuo būdu Venclova ne tik drąsiai ir originaliai reinterpretavo lenkišką žvilgsnį į kultūrinį ir kalbinį Lenkijos ir Lietuvos santykį, bet ir atrado Miłoszui vietą „lietuviškos lenkų kalbos“ srovėje.

Miłoszas tikriausiai nebūtų visiškai sutikęs su šiuo požiūriu. Verta atkreipti dėmesį, kad atmintiname trijų Nobelio premijos laureatų susitikime Vilniuje 2000 metų spalio 7 dieną, kur dalyvavo ir Wisława Szymborska, Günteris Grassas bei Tomas Venclova, Miłoszas prieštaravo tam, kad būtų laikomas lietuvių poetu, ir pabrėžė, kad nors gimė Lietuvos širdyje ir Kėdainių apskritis buvusi gaivus jo poetinės vaizduotės šaltinis, jo protėviai nuo XVI amžiaus kalbėję lenkiškai, o jis pats išaugęs lenkų kultūros aplinkoje. Šiaip ar taip, per „lenkakalbio lietuvio“ koncepciją Venclova atskleidė gilią giminystę su Miłoszu ne tik dėl bendrų pažiūrų, bet ir, kaip pats vadina, per lietuvių kalbos „pirmykštį gaivalą“.

Miłoszas, kitaip nei Venclova, nekomentavo šio poetinės kūrybos, tikriausiai dėl to, kad silpnai mokėjo lietuvių kalbą. Tačiau visiems laikams įamžino jo asmenį bei juos siejusią draugystę dviejuose savo iškalba svariuose eilėraščiuose. Pirmiausia knygos „Himnas apie Perlą“ (1982) ciklo „Atskiras sąsiuvinis“ eilėraštyje „Metėlės žvaigždė“:

Kai Tomas atvežė žinią, kad namų, kuriuose gimiau, nebėra,

Nei alėjos, nei parko, besileidžiančio upės link, nieko,

Man prisisapnavo sugrįžimo sapnas. Džiaugsmingas. Spalvotas.

Mokėjau skraidyti.

Ir medžiai buvo dar didesni negu vaikystėje, nes augo net tada, kai jų nebeliko.

Gimtųjų vietų ir tėvynės netektis,

Klajonės tarp svetimų tautų visą gyvenimą,

Tame netgi yra romantikos, kitaip sakant, galima pakęsti.*

Gal tai ne atsitiktinumas, kad Venclovos vardas pasirodo eilėraštyje, kuriame materialiam sunaikinimui, vykdytam totalitarinės valstybės, priešpriešinamas gimtinės atminimas. Nors dvaras Šeteniuose ir jį juosiantis parkas sulyginti su žeme šeštajame dešimtmetyje, jie lieka nepaliesti Miłoszo atmintyje ir vaizduotėje ir, nepaisant istorijos įvykdyto blogio, visiems laikams įamžinti poetiniame žodyje. Skrydžiu sapne, kuris drauge yra vaizduotės polėkis, poetas paneigia naikinantį laiko bėgsmą ir istorijos griaunamąją galią. Nepaisydamas nieko, grįžta į gimtuosius kraštus, kurie jam neprieinami dvigubai: jie ne tik jau nebeegzistuoja ankstesniu pavidalu, bet ir kaip tremtinys, atskirtas nuo jų plataus vandenyno, negali jų aplankyti dėl politinių priežasčių. Galėjo sugrįžti, panašiai kaip Venclova, – ir tai įgauna simbolinę prasmę, – tik tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Kaip matyti, emigracijoje išryškėjo svarbiausia poetų – vietos ir likimo – bendrystė. Gimimo vietos, t. y. netektos tėvynės Lietuvos, o drauge ir tremties vietos. Taip pat likimo, nes tremčiai abu poetus pasmerkė pabėgimas iš komunistinės totalitarinės valstybės. Kartu Miłoszas, beje, ne pirmą kartą, reikšmingai modifikuoja nostalgišką romantinės poezijos modelį. Ištrėmimas iš tėvynės neprivalo tapti, kaip jis rašo, prakeiksmu. Gimtųjų kraštų ilgesys nebūtinai lemia poetinės kalbos praradimą arba pasmerkia pasyviam ir bevaliam nuvalkiotų romantinių klišių kartojimui. Nes kiekvieno poeto lemtis, nepriklausomai nuo jo aplinkos, yra vienatvė. Tai yra gyvenimas, kaip rašo su ironijos atspalviu, netgi romantiškas, t. y. pakeliamas.

Po šiuo teiginiu Venclova neabejotinai pasirašytų, nes ir jam tremtis buvo ir išsilaisvinimas iš sovietinio apynasrio, ir vidinės drąsos bei tikėjimo poezijos tvarumu išbandymas. „Dialoge apie Vilnių“, kuris buvo paskelbtas 1978-aisiais, praėjus pusantrų metų po Venclovos išvykimo iš Lietuvos, galima rasti ir žodžius, kurie skamba beveik kaip cituoto Miłoszo eilėraščio komentaras. Venclova, šiek tiek prieštaraudamas paplitusiems įsitikinimams, pabrėžia emigracijos privalumus. Ji tam tikru mastu panaši, kaip sako, į „pomirtinį gyvenimą“, nes suteikia galimybę susitikti su žmonėmis, kurių pažinimas atrodė nepasiekiama svajonė. Kartu išsiskyrimas su senais bičiuliais ir pažįstamais atrodo toks galutinis, kad „kontaktai su jais turi truputį spiritistinį pobūdį“. Lietuvių poetas kiek provokuodamas deklaruoja, kad nejaučia nostalgijos. Tačiau patirdavo ją, kaip prisipažįsta, kai gyvendamas Lietuvoje svajojo lankyti Prancūzijos ar Italijos senovės paminklus, o tai jam suteikė tik emigracija. Jis jaučiasi prisirišęs prie Vilniaus, ypač jo architektūros, atmintinai pažįsta kiekvieną jo skersgatvį ir lanko jį sapnuose, bet kartu nenorėtų ten grįžti, nes gerokai sovietizuota to miesto atmosfera buvusi jam nepakenčiama.

Miłoszas dar kartą prisimena savo lietuvį bičiulį eilėraštyje „Jeilyje“, kuris prasideda iškalbingai:

           Sėdėjome gerdami degtinę, Brodskis, Venclova

           Su savo gražiąja švede, aš, Richardas,

           Šalia Art Gallery, baigiantis amžiui,

           Kuris tarsi pabudo iš slogaus sapno

           Ir nustebęs paklausė: Kas čia buvo?

           Kaip galėjome? Gal žvaigždžių išsidėstymas,

           Dėmės saulėje?

Šiame dialoge dalyvauja artimi bičiuliai, bet jų balsai eilėraštyje lieka anoniminiai. Sunku išsiaiškinti, kas šią akimirką prabyla, negalime atmesti, kad balsai skamba tik mintyse paties autoriaus, kuris užduoda sau ir mums esminius klausimus, bet tik iš dalies į juos atsako. Taigi apie ką šis pokalbis? Be abejo, tai dvejonių ir išlygų kupinas bandymas susumuoti ir įvertinti tai, kas atsitiko XX amžiuje, „Didžiojoje pertraukoje“, tai yra po karo laikotarpio, okupacijos ir totalitarinių sistemų valdymo ir dominavimo. Būdinga tai, kad pokalbis – tikras ar prasimanytas – tylomis apeina istorinių patirčių siaubą, mirties stovyklas ir gulagą, orumo praradimą ir milijonų žmonių gyvybių sunaikinimą. Kodėl? Kaip sako poetas:

           [...] Nes Istorija

           Nustojo būti suvokiama. Mūsų padermė

           Nepaklūsta jokiam protingam įstatymui,

           Jos prigimties ribos nežinomos,

           Ji nėra aš, tu, žmogus.

Susikompromitavo ir lyg dūmai išsisklaidė Hegelio ir Marxo kurtos istorijos koncepcijos, paskelbta „istorijos pabaiga“. Tad kas belieka? Masinė, medijų vairuojama hedonizmo versija – rūpinimasis vien kūno kiautu, fizine kondicija, sveikata, išvaizda ir malonumais. XX amžiaus kūno religijos taisykles drauge nustato dabartinė mada, verslas ir komercija.

Tai, be kita ko, yra „tobulo sekso instrukcijos, patarimai, / kaip sumažinti cholesterolį, / greito suliesėjimo metodai“. Taip pat lieka meno kultas. Art Gallery šešėlis verčia galvoti apie religijos pavadavimo fenomeną: religiją atstoja meno religija, bažnyčias – dailės galerijos, šventuosius – senovės meno meistrų garbinimas. Bet ar tikrai meninė forma, kaip mokė Baudelaireʼas, yra nemirtinga? Ar jos trukmė tęsiasi už istorinės dimensijos ribų, ar siekia metafizinę sferą, „Kitapus ugnies“? Tikriau yra tai, kad ateities kartos darys sunkiai nuspėjamus pasirinkimus tarp meno kūrinių, įskaitant poezijos kūrinius. Pamiršdamos pačius kūrėjus, kad buvo jų „vidinis purvas / ir beprotybė, ir gėda, daug gėdos / stengsis surasti save tik geresnius“. Tuose žodžiuose aiškiausiai skamba karti ironija. Tačiau, nepaisant ironijos, Miłoszui ir jo pašnekovams – Brodskiui, Venclovai ir Richardui Lourie – tik poezija atrodo siūlanti labai trapią atramą pasaulyje, pažymėtame jau įvykusios ir ateityje visiškai įmanomos kultūrinės katastrofos. Čia glūdi tam tikras paradoksas: religinių jausmų nykimas veda į tai, kad meno kūrinius garbina net diktatoriai, kurie patys juos naikina. Bet drauge diktatorių aukoms tik meno religija nepraranda reikšmės – lyg kita religija jau nebūtų galima. Ar tai nėra beviltiško tikėjimo netikėjimo epochoje aktas?

Savotiškas Tomo Venclovos atsakymas ir pagarbos Czesławui Miłoszui duoklė buvo minėtas jo eilėraštis „Encomium insulae“. Kaip Audenas, kuris „Laiške lordui Byronui“ pasinaudojo „Don Žuano“ posmu, bei Josifas Brodskis, kuris tokiu pat veiksmu pagerbė Audeną, t. y. rašydamas eilėraštį „T. S. Elioto atminimui“ panaudojo Audeno posmą iš jo eilėraščio „W. B. Yeatso atminimui“, Venclova Miłoszui dedikuotame eilėraštyje rėmėsi kai kuriais Nobelio premijos laureato kūriniais. Ypač, kaip atrodo, poema „Su trimitais ir citra“. Jau vien tas sugretinimas ir literatūrinės formos pasirinkimas mums rodo, kad lietuvių ir lenkų poetų susitikimas ir dialogas vyksta išraiškingos literatūrinės tradicijos – anglosaksų klasicizmo ir lenkiško ir lietuviško jo tęsinio – erdvėje. Taigi svarbiausi aspektai yra europinės kultūros pavyzdžių gyvavimas, laisvas keliavimas Europos civilizacijos sukurtų simbolių sferoje ir nuoroda į bendrą kultūrinį kodą. Keliavimui istorinėje laiko, kultūrinėje ir sakralinėje erdvėje nėra jokių ribojimų. Miłoszo poemoje poetas patiria savotišką nušvitimą: „Visi senieji karai kūne, visos meilės, keltų kriauklės, normanų valtys griūtyje.“** Venclovos eilėraštyje: „Dar plaukia laivai link Apuolės ir Holmgardo.“ Per beveik apčiuopiamas, ryškias scenas, per kūniškus apreiškimus ir metonimijų paradą atsiranda Visuma, kurią sunku įsivaizduoti ir apibūdinti žodžiais.

Jau po Czesławo Miłoszo mirties 2004 metais Europoje iškilo pavojus, kurį „Pavergto proto“ autorius nujautė ir kurio baiminosi: nacionalizmo ir imperialistinių Rusijos užmojų grįžtamosios bangos. Tomo Venclovos eilėraščio, parašyto tuo laikotarpiu ir priminto kalboje, pasakytoje pagerbiant Natalijos Gorbanevskajos atminimą 2015 metų lapkričio 28–29 dienomis Vroclave, žodžiai skamba kaip grėsmingas memento ir netikėtas Czesławo Miłoszo eilėraščio „Jeilyje“ esmės apibendrinimas:

           Atokvėpis užtruko neilgai,
Tačiau po tiekos negandų mums rodės,
Kad jis jau niekad nesibaigs. Draugai
Dalijos rimais ir puotavo soduos,

           [...]
Bet išjuokti bepročiai pranašai
Kelintą kartą pasirodė teisūs.

           Nuo plieno kirčių virpa kambarys,
Juoduoja dangūs ir nerimsta marios.
Užpūsk žvakes ir uždaryk duris.
Anapus jų – Kaligula ir maras.

„Zeszyty Literackie“, 2017, Nr. 3 (139)

Vertė Kazys Uscila