Autorės piešinys

Grįžusi nuėjau numigti. Buvo vidurdienis, tai išėjo kaip pokaičio miegas. Pabudus apėmė tas geras, o kartu ir dezorientuojantis jausmas, kai atsikeli ir truputį nežinai, kur esi. Jaučiu, kaip susikalibruoja vidinis kompasas po kelionių ir buvimo kelyje, lovų keitimo. Esu namie, o kambarys kelias akimirkas bando įrodyti, kad yra tas, kuriame miegojau prieš kelias dienas netoli stoties. Įkvepiu, iškvepiu. Atrodo, niekur nebuvau išvykusi – pasiveja mintys, vietos, atsiminimai, žmonės ir aš pati pasiveju save. Odos keliaujant neišeis, kaip driežui, numest ir pakeist, palikus kybot kažkur smėlynuos.

Namai. Žiemos jaukumas. Žvilgteliu į taburetę prie kriauklės – ten prieš daugiau nei metus rašiau eilėraštį. Ryte paknabinėju nuo tėčio likusią kiaušinienę. Gilių kava ir knyga. Pirmi lietuviški puslapiai po ilgo laiko neskaitymo. Ir štai minčių traukinys: „Kas toliau, kas toliau, kas toliau?“ Sustabdau jas. Toliau – Skuodas.

Minčių traukinį pakeičia nedaug kur pasitraukęs ilgesys ir gedulas. Jis vis dar, būna, išlipa iš telefono, kvapų, vietų, žodžių, drabužio linkio, penktos valandos vakaro. Bandau jį sulankstyti. Sulankstau ir vakare prieš eidama miegot padedu į spintą. Rytas. Randu jį ant žemės išsisklaidžiusį. Susišiaušusi imu ir tiesiog sugrūdu į spintą – o kam lankstyt, jei rytoj vėl jis bus ant žemės, ir taip jau visą kelionę su juo galynėjausi.

Kitos dienos vakarą virtuvėj siurbčiodama arbatą žiūriu pro durų tarpą į miegamąjį. Matau jį ten. Gulintį. Taip jį ir palieku. Susidedu daiktus atgal į dar iki galo neišpakuotą kuprinę ir išvykstu. Vėl.

Pabundu kambaryje. Aplink ramu. Išeinu pilna erdvės, apeinu miestelį, pabraidžioju baloje. Grįždama užsuku į parduotuvę, perku makaronų vakarienei. Rakinu duris, nusiaunu batus, metu paltą, įjungiu šviesą. Širdis nukrenta į kulnus. Jis – čia. Guli ant grindų. Besidriekiantis nuo durų iki lango. Pirmas išsipakavęs ir įsitaisęs.

Tai jau ką. Draugausim.

– Mūsų laivas plaukia į Kalėdas, – pasakė penkiametė Lyja lapkričio mėnesį miške ir parodė į šakotą nuvirtusį medį.

– Eglutę turite? – paklausiau aš.

– Tas medis, kur su inkilėliu, yra mūsų Kalėdų eglutė, – patikino Margiris, jos žaidimų draugas, irgi penkiametis.

– Mes plaukinėjame, – pridūrė Lyja.

Rašyti apie Kalėdas, kai guli po palme, yra sumaištis. Rašyti apie Kalėdas, kai šilta, maudaisi jūroje, kai esi ten, kur neauga eglės, – yra keista. Rašyti apie visų Kalėdas, kai jose nutinka ir mano gimtadienis, – sudėtinga, bet vilioja kaip paslaptis ar nežinomi toliai. Žinau, kad namuose, Tėvynėje, daugelis skuba, lekia, spaudžiasi kamščiuose ir šlapdriboje. Kartais svarbu neįsivelti, laiku sustoti. Netgi atrodo – kuo smarkiau visi bėga, tuo sustojimas sąmoningesnis, ypač kai išvis pasitrauki ten, kur Kalėdos kitokios.

– Šiais metais Kalėdas gal praleidžiam? – važiuodama miesto autobusu išgirdau, kaip vyras pasiūlė moteriai. – Manai, kam nors nepatiks, kad mes praleidžiam Kalėdas? Įsivaizduoji nors vienus metus be jokių Kalėdų!

– Tu tikrai nori praleisti Kalėdas? – stebėjosi moteris.

– Taip, bet mes juk turim teisę pamiršti Kalėdas, ir niekas manęs nesulaikys…

Besniegėje Viduržemio jūros pakrantėje matau išmegztas eglutes, iš elektros lempučių laidų išpintus elnius, kupranugarius, karalius, milžiniškus batus, varpelius, kaspinus, namelius, į kuriuos gali užeiti, nusifotografuoti, – pakankamai meistriškas girliandų pynes. Laukiu, kada jos sužibės sutemus, nes Kalėdos man reiškia šviesą tamsoje, tylą šurmulyje, šilumą šaltyje, laukimą, kai vyksta virsmas – vėl grįžta saulė, vėl gimsta Dievo Sūnus. Ko tikėtis iš Kalėdų, kai gimsta mažutis kūdikėlis? Gal galimybės kartą metuose, tuo pačiu laiku, pradėti viską nuo pradžių?

Man reikia to laukimo, kuris kartojasi, to tikėjimo, kuris nesibaigia, tų norų, kurių įvairiuose psichoterapiniuose tiesioginiuose ir internetiniuose seminaruose mokomasi nenorėti, kol vaikai rašo laiškus Kalėdų Seniui ir laukia dovanų. Kol būsi vaikas, tol iš Kalėdų Senio gausi dovanų, nes vaikų tikėjimas besąlygiškas. Ir Kalėdų Senis juos lanko…

Ir kaip jis visur suspėja, kaip visų pageidavimus įsimena, kaip tą vieną vienintelę Kūčių naktį kiekvienam vaikui po eglute dovaną palieka, kaip per kaminą įtelpa, o gal pro langą įlipa ar pro duris užeina? Jeigu jau Dievas susimažino iki žmogaus, tai mano susitapatinimas su vaiku bent per Kalėdas irgi atrodo savaime suprantamas.

Pamenu, kai duktė buvo maža, jos vaikų darželyje apsilankė Kalėdų Senis – šventės akcentas ir kulminacija.

– Ateikit, vaikučiai, apsikabinsim visi. O ko jūs labiau laukiat: manęs ar dovanų?

– Dovanųųų…

– Oi oi oi…

– Ne, tavęs, – pasitaiso vaikai.

– Teisingai, žinoma, kad manęs, – džiaugiasi Senis su ūsais ir barzda iš baltos vilnos.

– Oi, koks mielas peliukas, – apsidairęs tęsia jis. – O kur tavo viena ausis, vilkas suėdė?

– Čia ne peliukas, čia kiškis, – tikslina jį vaikai, kiti peliuko draugai.

– Oi, kiški, atsiprašau, o kur tavo ausis?

– Nulūžo.

– Tai gerai, kad ne vilkas suėdė… O, kokia Raudonkepuraitė pas jus.

– Čia ne Raudonkepuraitė, – vėl reaguoja vaikai, – čia kaimo žmogus…

– Oi, o ko tu norėtum dovanų, kaimo žmogau? – kalbina vaikus Senis.

Prabuvau visuose darželio grupių vaidinimuose, dalyvavau visuose Kalėdų Senio užėjimuose: pasiglėbesčiavimuose, pasidainavimuose, apsikabinimuose, žaidimuose… Stebėjau, kaip jis dalija dovanas, kaip reaguoja vaikai. Kaip visi fotografuojasi, kaip Senis atsisveikina. Taip gal kokius penkis kartus jis „palikdavo savo elnius ant stogo“ ir „nusileisdavo“ pas vaikus į šventišką salę, kurioje stovėjo pianinas. Būdama vaikas, visada žavėjausi muzikos vadove, kuri skambindavo pianinu ir mokė mus šokti, dainuoti. Net pavydėjau jai.

Dalyvavimas Kalėdų Senio pasirodymuose man priminė Kalėdų kūdikėlio gimimą, tik pagreitintą variantą – per vieną dieną kaip per penkerius metus, nors Dievo Sūnus gimsta kartą metuose, ir Kalėdų Senis kartą metuose pasirodo.

Išlydėjau jį nelyg seną draugą, su rūpesčiu, kur jis dabar eis be mūsų, kada jį vėl pamatysiu.

O kas pasirūpins kūdikėliu Jėzumi, kuris tuoj gims bejėgis? Gal žmogus pasirūpins juo, taip, kaip Dievas pasirūpina žmogumi? Per televizorių matytas magiškas šventųjų Bernelių mišių altoriaus ornamentas su juodomis ir baltomis dvasininkų figūromis įspūdį pastiprina.

Ornamentui, ypač tekstiliniam, seniai nesu abejinga. Vertinu austus, siuvinėtus raštus, pastebiu spalvas, jų derinius ir tai įtraukia mane į santykį su kažkuo daugiau ir labiau, nei pats žmogus savo kūryboje suvokti gali. Ornamente telpa abstrakcija, pats Dievo pavidalas gali būti išreiškiamas ornamentu, kaip kad islamo tikėjime…

Kalėdų rytą rožė pražydo, lėliu kalėda, kalėda. Būtent pražydo, su visa pirmaprade impulso jėga, kurios reikia žiedui prasiskleisti. Saulės sugrįžimą apdainuoti pasirenkama ilga giesmė su pasikartojančiu tuo pačiu, bet netapačiu atitarimu (priedainiu). Irgi ornamentas.

Įsivaizduoji, raudona rožė vidury žiemos, baltam sniege? Kaip kraujas, kaip raudonas vynas per apsivalymo apeigas, kaip ryški žvaigždė tamsioje naktyje, kaip spindinti Kalėdų eglutės viršūnė… Kam buvo reikalingas (naudingas) linijinis laikas, pakeitęs ciklinį mito laiką ratu, ratu, kai viskas buvo taip spirališkai tikslu?

Kaip saulė teka ir leidžiasi, taip ateina Kalėdos ir gimsta jėgos, kol Žemė sukasi ratu, ratu.

Eglės šakos irgi ratu išaugusios aplink kamieną…

Eglutę Kalėdoms visuomet parnešdavo tėvas, grįždamas iš darbo. Puošdavome ją žaisliukais išskirtinai mudvi su sese Kūčių vakarą prieš pat vakarienę. Pradėdavome nuo gražiausiųjų mūsų vaikiškai akiai. Prie šakelių rišdavome juos siūlais, kabindavome išlenktomis sąvaržėlėmis. Kol pas mus dar atvažiuodavo dabar amžinatilsį mano baba, po balta staltiese dėdavome šiaudus ir traukdavome juos, kieno ilgesnis… Skaniausias iš dvylikos patiekalų buvo kūčiukai su kisieliumi…

Eglutės žaisliukai jaudina ir dabar. Jų blizgesys, paslėptas dėžutėje visiems metams, vilioja kaip sẽna, pamiršta gẽra. Labiausiai apsidžiaugiu radusi tą šerkšnotą rožinį senuką sidabro barzdele…

Dirbdama vaikų darželyje, kuriame gyva pasakų nykštukų, šakniukų, naminukų dvasia, galvoju, kad šis žaisliukas senukas turbūt ir bus tas nykštukas, kuris vakare, visai sutemus, kai vyksta Žibintų šventė, išsiruošia į kalnus ir savo kirvuku, plaktuku, plaktukėliu uolų gelmėje iškasa deimantų, sidabro, dar kokių brangakmenių. Kai gruodžio dienos tokios trumpos, šviesą ir šilumą širdy vaikams skiepija dainos žodžiai: „Kaip žvaigždės žiba danguje, taip žemėje šviečiame mes…“

Per Kalėdas visada pastebiu orą už lango. Jis paprastai būna vaiskus ir saulėtas, nesvarbu – pašalę ar ne. Šįkart jis šiltas ir be saulės, toks aksominis – dvidešimt laipsnių šilumos.

Kalnuose priėjome didelį, apleistą mandarinų sodą – daug medžių išdžiūvę, kai kurie su mažučiais mandarinukais, o keli dar su įprastais mandarinais. Stoviu po mandarinų medžiu ir mėgaujuosi mandarino skoniu – sultingu, vėsiu, gaiviu. Pakvimpa tuo vienu vieninteliu mandarinu, Senelio Šalčio dovanojamoje popierinėje dėžutėje kartu su saldainiais supakuotu. Jį suvalgydavau pirmiausia…

Priešingai nei ta voverė po dideliu medžiu, lyg ir palme, lyg ir egle, prekybos centre vakar matyta. Šalia jos gulėjo didelis riešutas – bet ji jo nevalgė. Tupėjo sau didžiulė voverė balto kailio pilveliu ir uodega iš faneros (tokia spintos vidinėje pusėje būna) ir atrodė, kad niekas jai nerūpi arba rūpi tik tiek, kiek telpa į jos rieškutes, kai niekas nerūpi. Ji žiūrėjo televizorių ir nesidairė aplink. Televizorius rodė kažkokią rudo briedžio rudame miške rudą laidą, kažkodėl iš balto asbesto, panašaus į marmurą, amžių amžiams iškaltą. Voverės tupėsena buvo tokia, kad jos storas kailiuotas užpakalis iš nugaros man priminė žmogų. Stebėjau ją tokią pačią sau ir pasaulio neramumų fone galvojau, kur link evoliucionavo žmogus, kiek suartėjo, kiek susvetimėjo…

O vis dėlto – ką čia veikia šita žmogiška voverė? Ko ji čia laukia? Gal ką prižiūri?

Kai nebelieka miglotų aplinkybių svarstymams vešėti, o vaikščioti sode, pilname supuvusių krituolių, beveik neįmanoma nepaslydus, net ir tada, o galbūt būtent tada – pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, vos įžiūrima, apaugusi samanomis ir kerpe, visiškoje tamsoje pradeda matytis kryptis. Kryptis, vedanti į kalniuką.

Tapytojas Lukas Melėtėlė nutarė veikti kryptingai. Svarbu pradžia ir jeigu ji gera, tai, kaip sakoma, – pusė darbo.

„ArtNest“, Vilnius, galerija „Mėlynoji siena“

Ne vienus metus svarstęs ir vis atmesdavęs kaip netinkamą laiką pradžiai, ją vis atidėliojo. Pailsęs nuo tokio vilkinimo galų gale apskaičiavo, pasirinko ir pasižymėjo užrašuose tinkamas datas savo sumanymams ir žygiams.

Tais metais kalendorinė žiemos pradžia sutapo su liturginių metų laiko – advento pradžia. Gruodžio pirmoji, sekmadienis ir mėnulio jaunaties pradžia. Melėtėlė nesivaikė simbolinių datų reikšmių, bet šis sutapimas jam atrodė simpatiškas ir įkvepiantis, tinkamas imtis naujų ilgalaikių darbų ir atradimų.

Iškritęs purus, plonytis pirmasis sniegas viskam suteikė nepaprasto iškilmingumo. Lyg antspaudu paženklino Melėtėlės ryžtą ir sutvirtino apsisprendimus – tapytojas Lukas Melėtėlė eis į motyvą. Į tapybos motyvą.

Aiškumo ir konkretumo dėlei būtina pabrėžti, kad pastaruosius beveik penkiolika metų Lukas Melėtėlė ruošėsi eiti. Tačiau kur? Taip ir nežinojo. Susirūpinęs, kad kelionė netaptų panaši į kelionę į gretimą kaimą, nepakliūtų į įvairiausius keblumus ir žabangus, nusprendė eiti į niekur. Tai labiausiai atlieptų jo vidinę būklę ir svarstymus. Kita ėjimo ir siekinių paskata – tapybos motyvo paieškos. Įdėmiau pažvelgus rodės vienodai svarbu ir viena, ir kita – nežinia ir tapybos motyvo ieškojimas.

Siekdamas savotiško iškilmingumo Melėtėlė nusiskuto jau kelerius metus žėlusią žilą barzdą ir kaipmat pasijuto atjaunėjęs.

Niūrūs plikų dantytų viršukalnių šešėliai jam ne kliūtis, lygiai kaip ir vandenynų dugnų urvų tuščių juodų akiduobių prarajos. Kai tapytojas eina į motyvą, tokie ir panašūs menkniekiai labiau padeda, nei sudaro trukdžius. Tas pat pasakytina apie militarizuotas vietoves, karinius frontus, pandemines karantinuotas zonas, maištų, sukilimų bei perversmų draskomas šalis. Savanų gaisrus, dykumų smėlio audras, cunamių ar tornadų siaubiamus kraštus, ugnikalnių lavos upes ir pan.

Pirmas peronas. Tyliai sūkuriuojant smulkioms snaigėms, pirmame perone, pirmuoju, dar naktiniu traukiniu 04:15 išvyksta tapytojas Lukas Melėtėlė. Kruopščiai sukomplektuotas tapybos įrangos, medžiagų ir priemonių bagažas taip pat jau perone. Apie ketinimą išvykti Melėtėlė nepranešė nei mecenatų mecenatui, kolekcininkų kolekcininkui ponui Sručiui, nei daktarui Filipui Aureolui Teofrastui Bombastui fon Hohenheimui, nei (nors buvo įspėtas) daktarei psichiatrei Fotinai Akedijavai*.

Naujos stoties lempos** tamsoje pabrėžė snaigių sūkurius. Snigo smulkiai ir tankiai. Laikas tinkamas tapybai, – pusbalsiu suburbėjo Lukas Melėtėlė, rūkydamas perone prie penkto vagono durų. Buvo ketvirta valanda. Tamsu ir gaiviai vėsu. Sniegas sūkuriavo pažeme. Švieslentė žibėjo raudonai ir aiškiai 04:05, –5 °C.

Tik Lukui Melėtėlei įlipus į traukinį, dar nespėjus nusipurtyti sniego ir tinkamai įsitaisyti, šis iškart truktelėjo, subildėjo ir pajudėjo į tamsią naktį***.

Tamsa pildėsi ir driekėsi plačiai, išdidžiai. Važiuojant jautėsi nestati, bet tolygi įkalnė. Vagono lange prorečiais išlįsdavo palydovė – mėnulio pilnatis. Jau įsibėgėjusiame traukinyje Melėtėlė ruošėsi įsigyti bilietą. Bilietą iki galo.

Liepą Kintuose vyko Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademija, subūrusi moksleivius iš įvairių Lietuvos vietų. Tradiciškai akademija buvo įvairiažanrė – su mokiniais savo patirtimi, kasdienybės kvėpsniais dalijosi teatro ir kino aktorė Dalia Michelevičiūtė, Šilutėje sekretus sukūręs menininkas Andrius Sirtautas, poetas, eseistas, teologas Dainius Sobeckis, kaligrafė, dailininkė Lidija Kuklienė, kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė, knygų vaikams ir paaugliams autorė Ignė Zarambaitė, operos solistė Julija Karaliūnaitė, poetas, aktorius, komikas Marius Povilas Elijas Martynenko, keliautojas, rašytojas, kinotyrininkas Narius Kairys, nuogirdininkas, fotografas Ričardas Šileika, apie literatūros pasaulio niuansus pasakojau ir aš.

Dalinuosi visos akademijos metu surinktomis nuogirdomis, kuriose ir įvairiažanriškumas ryškus, ir vyksmas vykus.

Ateinam, kava prasta, bet sužinojom apie gulintį aktorių.

Ričardas Šileika

Och tu šlamšteli.

Dalia Michelevičiūtė

Jie pervadino Purvynės gatvę į Vėtrungės, tarsi tai kažką keistų.

Goda Characiejienė

Įėjęs į vidų pabarsčiau tris molbertus.

Ričardas Šileika

Susikondensavo tokia tyla.

Linas Daukšas

Štai kaip apsisuko stalas, kaip sako amerikonai.

Bernardas Miliauskas

Eikit į vidų, tikrai nepaleis dujų.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Nekišiu į tavo tekstą nei pirštų, nei liežuvio.

Ričardas Šileika

Jie turėjo šokio arba kalėjimo elementus.

Dalia Michelevičiūtė

Neringa yra priešingybė suvalkietiškai riebiai pievai.

Goda Characiejienė

Herojai būna, kurie išsivalo dantis ir po penkių minučių apsaugo žmoniją nuo zombių.

Narius Kairys

Jūs turite teisę tik į vieną žodį.

Dalia Michelevičiūtė

Vertėjas sau pasiplojo, publika liko šalta.

Dalia Michelevičiūtė

Tuoj suvažiuos vaikučiai, kurie į lauką be kepurių eina.

Akvilė Lauraitytė

Vis tiek geriau, kai žmonės susižvalgo prie stalo nei po stalu.

Ričardas Šileika

Jei klausimų nėra, tai gal į rūsį?

Dalia Michelevičiūtė

Turiu silpnybę karštoms vietoms.

Goda Characiejienė

Tuoj tau paskambinsiu, pašvyturiuosiu.

Dalia Michelevičiūtė

Gyvenu netoli, per pelkę gal aštuoni kilometrai.

Andrius Sirtautas

Vydūnas mėgo stovėti ir klausėsi marių.

Reda Cirtautienė

Tik skandinavai taip gali sugalvot. Įsivaizduoji – vyrą vąšeliu arba virbalais.

Dalia Michelevičiūtė

Ne visos erkės nuodingos, kaip ir žmonės ne visi nuodingi.

Ričardas Šileika

Nupiešiau širdį, bet mano širdis kitokia.

Mantas Jakseboga

Suoliukas plikoj erdvėj visai ne fengšui.

Goda Characiejienė

Pirmąkart matau, kad gydytojas juoktųsi.

Dalia Michelevičiūtė

Kiaušinius valgot su vištomis ar atskirai?

Ričardas Šileika

Ten buvo šlapias garsas.

Linas Daukšas

Mes iš čia išeisim, kai visi paglostysim katiną.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Mėgstu dešimt minučių žiūrėt į sieną ir suprantu, kad plaktuku nieko neišplaksi.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Vyrai visada ne į tą pusę.

Ričardas Šileika

Po šiandien taip sėkmę užsiturbinsiu.

Bernardas Miliauskas

Po vakarienės ateis Audra, apgyvendins jus.

Ričardas Šileika

Koks testamentas? Kažkam palikt savo išmatas?

Ričardas Šileika

Tai va, toks aparatas, linkiu nebūti biurokratais.

Dainius Sobeckis

Ugnies nebus. Užteks vandens.

Narius Kairys

Pirmoji Džuljeta pagimdė, o Romeo prapliko.

Dalia Michelevičiūtė

Labas rytas ir taip toliau. Valgis puošia žmogų?

Ričardas Šileika

Čia valgomas nekomercinis tortas.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Po šiuo pastatu yra rūsys. Ten nėr nei bulvių, nei agurkų, nei kopūstų. Raugintų.

Ričardas Šileika

Neužtenka jūrinės valstybės, reikia nuleisti saulę.

Dainius Sobeckis

Čia jau ne nuogirdos, jau nuošnekos.

Bernardas Miliauskas

Mes dažniau užsukam, nei atsukam.

Adomas Papečkys

Esu iškasęs devynias duobes.

Ričardas Šileika

Dar turit minčių, kol nesutemo?

Narius Kairys

Mano kaimynė trenkta. Maža taip sakyti, ji tiesiog pamišėlė ar apsėsta. Vakar beldžiasi į duris ir kai jau supratusi, jog neatstos, atidariau, pradėjo vapalioti apie tai, kad turiu pasirašyti.

– Prašau, pasirašykit, čia, čia! – ir baksnoja aplūžusiais ir nuo indų plovimo pajuodusiais nagais į kažkokį purviną popierių.

Buvo beveik taip pat šlykštu kaip kartą Hurgadoj viešajame, ir tuo viskas pasakyta, tualete.

– Čia, čia… Jūs juk turit pažinčių.

Ji nelabai ką žino apie mano pažintis, nebent apie tas vienkartines, kur nei vardų, nei veidų. Bet apie tai – kaip apie Hurgadą: gal smagu paintriguoti, bet pasakoti čia nesirengiu. Turiu dar šiek tiek skonio ir takto.

– Pasirašykit, kitaip išprotėsiu. Jūs juk prof.

Paėmiau lapą. Tiesą sakant, tik dėl to, kad susirūpinau, jog popieriuj pradurs skylę.

– Kas čia? – sutrikau, pamačiusi adresatą.

– Paraiška mokslo tarybai. Didelis projektas. Kaip nusipirkti saulės. Tuoj išprotėsiu, turiu ko nors griebtis. Parašiau projektą. Iškėlus lęšį virš Lietuvos, saulės šviesa būtų surenkama ir nukreipiama į…

– Eikit į soliariumą ir problema išsispręs. Arba žiemą nuskriskit į Indiją…

– Aš ne tik sau, aš visiems. Žiūrėkit, kiek aplinkui depresijos, sąstingio, kaip mus ryja priklausomybės…

Ji varė kaip geros mašininkės iš Agatos detektyvų tarškinama rašomoji mašinėlė. Paėmiau popiergalį ir pasirašiau. Negi man gaila tų titulų, galiu jais pasidalinti. Pasirašiau veikiausiai dėl to, kad netrenkčiau jai.

Uždariusi duris pastovėjau atsirėmusi į sieną. Paskui grįžau į kambarį. Čia jau galiu įeiti, mat išmečiau didžiąją dalį savo knygų. Mėginau surasti, kam jos įdomios, bet galiausiai pasidaviau. Dabar bent jau ant lovos galiu atsisėsti. Tiesa, miegoti vis dar tenka pusiaugula, nes albumų atsikratyti nepavyko. Jie didžiuliai, sunkūs. Jei neščiau į konteinerį, tai tik po vieną. O gyvenu 5 aukšte be lifto. Ne mano jėgoms.

– Daugiau saulės užsimanė, – pasakiau garsiai, kaip man pastaruoju metu vis labiau įprasta. Pažiūrėjau į lango ertmės pusę. Ant palangės pūpsojo knygų kaugės, ant jų rikiavosi keletas kvepalų buteliukų.

„Gali nukristi“, – pamaniau, bet numojau ranka. Ne mano jėgoms visą pasaulį sutvarkyti.

Priėjusi prie galvūgalio iš palovio išsitraukiau brendžio, įsipyliau ir išgėriau. Saulės trūkumą kiekvienas junta, o gal susikuria pagal save, pagal save ir sprendžia.

Pernai turiningai praleidau metus dirbdama Valstybiniame jaunimo teatre. Tuo metu daug galvojau, skaičiau, kalbėjau, žiūrėjau ir klausiau apie jaunystę. Nors Jaunimkė tikrai nėra teatras vaikams ar mokyklinukams, atrodo, kad jaunystė visuomet buvo šio teatro lūkestis. Ir kalbame čia ne tik apie jaunų žmonių pritraukimą į žiūrovų ir kūrėjų gretas – kalbame apie jaunystę kur kas platesne prasme. Omenyje turiu jaunystę kaip būseną minčiai, veiksmui ir kūrybai – net ir pačiai brandžiausiai. Žinoma, galima svarstyti, kokia jaunystė Jaunimo teatre iš tiesų išsipildo: juk kartais vieno laukiame, o kita ištinka. Visgi man atrodo, kad bent jau lūkesčių lygmeniu ta jaunystė tikriausiai glaudžiai susijusi su žmogaus pasyvumui ir apatijai iššūkį metančia kūrybine nuotaika. Jei mėginčiau paieškoti tikslesnių šios būsenos apibūdinimų, ko gero, pasiremčiau Leonido Donskio mintimi. Nors ja dalindamasis filosofas kalbėjo ne apie jaunystę, o apie kūrybą apskritai, mano individualiu pajautimu, kūryba, apie kurią paskaitoje „Mokslininkas – profesija ar pašaukimas?“ (VDU, 2015) kalba L. Donskis, yra kaip tik būdinga laikui nepavaldžiai jaunystės zonai.

Ką aš čia darau? Gal tai kolosali nesąmonė? [...] Iš karto aplodismentai? Ką jūs… Kūryba yra rizika, kūryba yra baimė, čia yra… Rašydamas knygą tu patiri tą patį kaip ir įsimylėjęs. Tu bijai, kad neišsityčiotų iš jausmo tavo. Taip ir su knyga. Viešpatie, ją skaitys… O jeigu tai yra nesąmonė… Ką aš čia darau?.. Tai yra labai daug baimių ir rizikų, patikėkite, tikrai.

Kai kuriose mąstymo kryptyse žavėjimasis rizika ir baime (ypač meilės kontekstuose) būtų siejamas su tam tikru patologiniu elgesiu ar destruktyviais būdais patirti pasaulį. Tų mąstymo krypčių neatmetu, bet šiame tekste renkuosi jų perspektyvos nenagrinėti. Kartu net ir citatoje neįžvelgiu to pavojingo žavėjimosi atspalvių – greičiau sąmoningą pripažinimą, kad pasaulyje aktyviai veikiančiai sielai negali visuomet būti iliuziškai saugu. Meilė ir kūryba nėra pasyvi būsena ir, šiuo donskišku supratimu, atsiverti kitiems išdrįstame ne dėl to, kad esame tikri dėl savo neabejotinų talentų, žavesio ir sėkmės, priešingai – pasirinkdami atvirumo kelią (meilėje, kūryboje ir visur kitur), žinome, kad vaikštome basomis. O Vilniuje ne vien pievelės ir pliažas – ir ten, ir ten, ir čia, žiūrėk, vėl tvarkoma.

●

Todėl tikriausiai ir jaunystė negali būti nusaldinta, nulengvinta ir subanalinta iki auskarų, neplanuotų tatuiruočių, naivaus idealizmo, tūsų ir nerūpestingų naktų. Nors šie dalykai dažnai ištinka žmones, kuriuos pavadintume jaunais bent jau sielos (o gal ir biologinio amžiaus) atžvilgiu, jie neapima būsenų, kurios ryškėja, jei apie jaunystę svarstome donskiškos kūrybinės įtampos kontekste. Ta įtampa suteikia kitokią optiką – joje jaunystė gali pasirodyti ir netikėtai nuamžėjusi, kažkokia pernelyg brandi, ir gal išvis jau net visai nebe jaunystė, o tiesiog tam tikros laiko patirties aidas – specifinės pajautos ilgesys.

Stebint, su kokiu susižavėjimu Lietuva sutiko kino režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ (2025), man pasirodė, kad visi bandymai aprašyti šio kūrinio sėkmės formulę būtinai turi apimti ir skvarbesnį žvilgsnį į tai, kaip žiūrėdami filmą patiriame laiką. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filmas sėkmingas, nes byloja tiems, kurie anuo metu patys klausė „Enigmos“, skaitė knygą „Meilės vardu“ ar iš draugelio skolinosi kožą, negalime sakyti, kad filmo sėkmės formulę gauname tiesiog laike sujungę du taškus. Tikriausiai čia kūrinys su duobute skruoste.

Nors galima ginčytis ir ieškoti originalesnių išvadų (kartu mano tekstas niekaip nepretenduoja tapti filmo recenzija), manau, kad I. Miškinio kūrinys suveikia pirmiausia kaip panoraminis langas į kompleksiškos jaunystės paveikslą – anot Rimanto vaidmenį sukūrusio aktoriaus Džiugo Grinio, „žmonių, kurie jautė alkį“, jaunystės patirtį. Sunku pamatuoti, ar šiuolaikybėje gyvenantis jaunimas alkio tikrai jaučia mažiau, – galų gale juk net nesvarbu, kiek ir ko kiekvienas jaučiamės perpildyti ar netekę… Kas būtų, jei dabar imčiau ir sakyčiau, jog visos tos milijoninės peržiūros vien dėl to, kad KIEKVIENAS DABAR NORI ATGAL Į PRAEITĮ. Ir štai 2025 metais pilnos kino teatrų salės žmonių, kurie slankioja pakampėmis apsirengę tėvų treningais.

Tik pagalvokit, kaip mums visiems būtų blogai, jei tikrai nekęstume laikų, kurie mus ištinka. Išeitume į gatves ir dvidešimt metų stovėtume, atgal sukdami rankinius laikrodžius…

Tik tak tik tak tik tak – tiktai atbuline tvarka: kat kit kat kit kat kiT.

Kaip nereikalinga.

Ne, tikriausiai negalima inertiškai kurti praeities ištroškusių sielų mito – Pietinia įsimylintys iš tiesų yra dabarties žmonės – net jeigu kartais ir rengia šventes senelių svetainėse Naujininkuose.

●

Vis dėlto atrodo, kad I. Miškinio filmas daugelį stipriai paveikia, nes, pasakodamas kelių Šiaulių Pietinio jaunuolių istoriją, jis mums byloja ir apie būsenas, kuriose save pagauname kitaip patiriantys laiką. Būti dabar prekybcentrio kino salėj, bet kartu kažkaip išgyventi tada. Sėdėt 2025 metais senam kieme ant suolo ir spėliot, ar galėtų dabar imt ir prieit koks nors bičas, kuris laisvalaikiu žaidžia regbį ir jau seniausiai norėjo tave pakviest į rungtynes, bet neišdrįso. Galų gale nuvyt šias pašėlusias svajones ir pasisveikint su ištikimu kasdienybės Juozu, renkančiu visų kitų, kurių nelauki, vakarais išmėtytas skarbonkes. O juk galėjo… Nieko.           

Pietinia jaunystė gali būti ir tokia, kurioje pats kadais stovėjai įsibridęs iki pusės, rankose laikydamas smarkiai aptaškytas importines treningines kelnes. O galbūt ir tokia, kuri jau seniai nuseko, pakeitė vagą, bet kažkaip vis tiek mėgini „senovišką“ jos versiją patirt net šiais laikais, kai tų treninginių kelnių niekam netrūksta. Dar gali būti, kad tokios jaunystės net nenori patirti ir visiškai nesiilgi – o gal ilgiesi, bet nebenori ilgėtis. Svarbu, kad tikrai yra ir tokių, kuriems širdelė žiūrint šį kūrinį nesuvirpa. Privalu būti racionaliems – ramių širdžių turėtojams visada turi būti palikta galimybė be reikalo nevirpėti, – o ir šio teksto tikslas juk nėra I. Miškinio filmo adoracija. Pietinia man čia reikėjo tik kaip emocinės nuorodos, leidžiančios patikslinti jaunystės, apie kurią kalbu, sąvoką ir suteikiančios galimybę iliustratyviai pamąstyti apie jaunystės kaip etapo, klubų, čiurnų ir pečių mobilumą. Prieiti prie jos ne tik ieškant kokio nors širdį veriančio mistinio ilgesio ir neišvengiamo laikinumo pojūčio, bet, priešingai, mėginant atliepti jaunystės kaprizingus santykius su linijine laiko logika – jos gebėjimu visais laikais pasireikšti galinga jėga ir neapsiriboti nei skaičiais, nei laipsniais, nei pavardėm.

Todėl dar gerokai prieš Pietinia, praeitų metų pavasarį, ėmiausi akademiškai visiškai netvarkingo – metodiškai įžūlaus ir jokių apibendrinimų neleidžiančio daryti – pseudotyrimo. Moksliniu požiūriu nereikalingas, meniniu nepakankamai kūrybiškas, o publicistiniu galbūt pernelyg žaismingas. Žodžiu, tam tikras nesusipratimas, kuris plaka sparniukais į mano duris, bandydamas ištrūkti, o man kažkaip jaunatviškai baisoka žmonėms parodyt, kad mano namuose tokie ritasi. Ir vis dėlto dalinuosi. Pseudotyrimo rezultatai tam tikra žaisminga forma nugula šioje esė ir tikisi rasti vietą bent jau pramoginėje kultūros spaudos skiltyje.

Pseudotyrimas, pagal kurį tuoj galėsite šokti

Kaip kiekvienas padorus studentas (tiktai nepadoriom aplinkybėm, nes pernai niekur formaliai nestudijavau), sukūriau paprastą „Google Forms“ apklausą, kurioje labai nenuosekliai tardžiau publiką jaunystės temomis. Dėkoju visiems 153 atsakiusiems vos per vieną savaitę. Atsakiusiųjų amžius patenka į rėžį nuo 14 iki 70 metų. Apklausa dalinausi savo feisbuko paskyros sienoje, taip pat keliose feisbuko grupėse: Vilniaus licėjaus (tai man brangi mokykla, iš kurios į platųjį gyvenimą buvau išlydėta 2019 metų pavasarį) ir dviejose Vilniaus mikrorajonų bendruomenėse – „Mes mylim Žirmūnus“ ir „Karoliniškės“. Apklausa sulaukė ypač didelio pasisekimo tarp Karoliniškių gyventojų – net nesitikėjau, kad kokia nors apklausa gali žmonėms sukelti šitokių malonių jausmų. Gavau ne vieną komentarą ir asmeninę žinutę su padėka už galimybę vėl prisiminti jaunystę. Jau net pradėjau svarstyti, kad, ko gero, perspektyvu mąstyti apie intriguojančių apklausų kūrimo karjerą. Juk geriau pagalvojus, galėčiau daryti apklausų vakarėlius su efektingu rezultatų paskelbimu miesto laikrodžiams mušant dvyliktą… (Jeigu norėtumėte tokiuose dalyvauti ar bendradarbiauti perkeliant populiarųjį mokslą į Lietuvos naktinio gyvenimo padangę – susisiekime.)

Bet dabar grįžkim prie pseudotyrimo: užpildę anketą apie santykį su laiku, kuriame gimė, laisvalaikio įpročius bei požiūrį į mokslo, savišvietos ir meno svarbą, informantai turėjo laisva forma įrašyti tris žodžius, kuriuos sieja su jaunystės sąvoka, ir pasidalinti muzikos kūriniu (arba keliais muzikos kūriniais), kurie, jų galva, atspindi jaunystės skambesį. Būtent pastarieji du klausimai ir tampa šio teksto apie jaunystės pajautą šerdimi. Žodžių paletėje pasirodo momentinių asociacijų spektras, o muzika, tikriausiai, esmingiausiai atskleidžia tai, ko apgraibomis bandžiau ieškoti dar šio teksto įžangoje, kalbėdama apie tam tikrą unikalių laikinių santykių įtampą. Tačiau pradėsiu nuo asociacijų spektro.

Jeigu žiūrėtume į sąvokas, kurios pirmiausia ateina į galvą mąstant apie jaunystės reiškinį, pirmiausia galėtume išryškinti pasikartojimus. Randame daugybę visose amžiaus grupėse pasikartojančių minčių, kurios jaunystę leidžia asocijuoti su džiugesiu, teigiamomis emocijomis, gaivališka energija, ryšių kūrimu, polėkiu ir, svarbiausia, laisve. Laisvės sąvoka asociacijose kartojosi dažniausiai: ją siūlė maždaug vienas iš trijų dalyvavusiųjų. Kitos populiarios sąvokos: energija, meilė, draugystė, laimė, sveikata, grožis ir kt. Žinoma, šiuos dažniausiai pasikartojusius atsakymus, ko gero, galima nujausti ir be apklausų – todėl įdomiausia man buvo pažvelgti į tuos atvejus, kurie pasirodė kaip pavieniai variantai arba sudarė tam tikras specifines reikšmines grupes.

Štai kiekvienos amžiaus grupės rėžyje buvo ir neigiamą konotaciją turinčių nuorodų, kurios tapo atsvara itin optimistiškoms informantų asociacijoms. Jei šiandien esate žaismingai nusiteikęs (-usi), pažaiskime.

I. Priskirkite pasiūlytas asociacijas amžiaus grupių rėžiams:

1. Kvailystė, girdykla, ubagystė, liūdesys, depresija, skurdas.

2. Rizika, pyktis, naivumas.

3. Naivumas, kvailystė, rizika, sulaužyti pažadai, traumos, neapdairumas, stresas, durnystė, praradimas, pasimetimas, skubėjimas, egoizmas, nežinomybė.

4. Kvailystė, neatsakingumas, neužtikrintumas, baimė, dalbajobizmas, naivumas, nemiga, egzistencinės krizės, priklausomybė, vienatvė, senatvė, melancholija, stresas.

a) 14–20; b) 20–30; c) 30–40; d) 40+

Jei ir toliau norite žaisti, žaiskite, jei ne – praleiskite šią dalį arba pereikite prie kito straipsnio. Bet kokiu atveju vis tiek ir toliau skaitykite „Šiaurės Atėnus“ – vienas nepatikęs tekstas dar ne nuosprendis, čia juk spausdinama ir geresnių autorių.

Vis dėlto pasilikote? Šiandien mano diena. Tęskime.

II. Dabar spėkite, kuriame amžiaus rėžyje jaunystė nė karto nebuvo siejama su jokia mokslo įstaiga:

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

III. Kurios amžiaus grupės atstovams mąstant apie jaunystę kilo daugiausia asociacijų su gamtos įvaizdžiais?

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

IV. Kurioje amžiaus grupėje labiausiai išryškėjo sąsajų grupė, nurodanti dideles jauno žmogaus valios pastangas, poreikį priimti sprendimus, išsikelti aiškius tikslus, didžiulius siekius?

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

V. Kuri asociacija pasirodė visose amžiaus grupėse bent po kartą?

a) ilgesys; b) praeitis; c) nostalgija; d) laikinumas; e) ateitis

VI. Kurioje amžiaus grupėje mąstant apie jaunystę nė karto niekaip tiesiogiai (ar metaforiškai) nekalbama apie šokius?

a) 14–20; b) 20–30; c) 30–40; d) 40+  ►

VII. Kurioje amžiaus grupėje mąstant apie jaunystę nepavartojamas joks su kūniškais romantiniais santykiais tiesiogiai susijęs terminas?

a) 14–20; b) 20–30; c) 30+

Kadangi šį pokalbį su 153 žmonėmis laikau tik tyrimo žaidimu, vengsiu kokių nors reikšmingų išvadų – duomenys iš esmės kokybiniai, tad išvadų apie bendras tendencijas daryti nereikia. Vis dėlto išryškėjusias mintis galime pasilikti kaip dėmesio vertus klausimus kokiai nors solidesnei refleksijai, kuri jau netelpa į šį tekstą. Pavyzdžiui, kodėl 20–30 metų informantai jaunystę susieja nebent su meile plačiąja prasme, bet nė vienas nenurodo jokio kūnišką ryšį liudijančio aspekto? Kaip čia juos pralenkė fantazijų troleibusas… Ką 14–20 metų grupėje galėtų rodyti šokių kaip asociacijos nebuvimas, kai ši asociacija ne kartą pasikartoja vyresnio amžiaus rėžiuose (pvz.: šokis, diskoteka, tango, tautiniai ir kt.)? Kodėl tik tarp vyresniųjų aiškiai dominuoja jaunystės, kaip didžiulių valios pastangų ir intensyvaus darbo reikalaujančio gyvenimo etapo, įvaizdis? Kartu kodėl vyriausiems kyla mažiau asociacijų su gamtos įvaizdžiais, o 14–20 metų informantams jų pasirodo daugiausia? Nejaugi čia neišvengiama „Anykščių šilelio“, „Gyvenimo po klevu“ ir „Kuprelio“ įtaka? Į šiuos klausimus tokio žaismingo darbelio fone nemėginsiu atsakyti, tačiau trumpai stabtelsiu prie vieno dar nepaminėto. Tai kaip visgi yra su ta nostalgija? Ilgesinga melodija, kuri veria kiaurai visas amžiaus grupes ir nuo kurios, pasirodo, net paauglystėje nesame apsaugoti? Pereidama prie nostalgijos, pereisiu ir prie muzikos.

Sandros Garrido ir Jane W. Davidson knygoje Music, Nostalgia and Memory (2019) tyrinėjamas muzikos santykis su skirtingais žmonių gyvenimo etapais, o konkrečiai muzikos kontekste aptariamas ir nostalgijos klausimas. Skyriuje apie nostalgiją pirmiausia užsimenama, kad ji seniau smarkiai patologizuota: anot autorių, pirmąkart nostalgijos terminas šveicarų gydytojo Johanneso Hoferio pavartotas 1678 metais, aprašant į melancholiją ir stiprų namų ilgesį kritusius karius. Toliau skyriuje kalbama apie laikus, kai nostalgija netgi laikyta užkrečiama liga, dažniau neva pasitaikančia tarp menkai išsilavinusių žmonių, ypač susiklosčius aplinkybėms, kai asmuo perkeliamas toli nuo vietų, kuriose jam buvo įprasta gyventi. Visgi, kaip cituodamos Lisą Gabrielle O’Sullivan pažymi knygos autorės, „[...] XIX amžiaus pradžioje nostalgija buvo grynai klinikinis terminas… amžiaus pabaigoje tai buvo neaiškus ir sentimentalus troškimas – poetų ir filosofų žemė“. Toliau remiantis autorės mintimis pastebimas ir nostalgijos reiškinio aiškinimo poslinkis. Anksčiau manyta, kad nostalgiški išgyvenimai susiję išskirtinai su asmens troškimu persikelti erdvėje, vėliau, aiškinant nostalgiją, kur kas daugiau dėmesio skirta žmonių lūkesčiams judėti laike. Būtų galima sakyti, kad nostalgijos samprata pagilinta, atkreipiant dėmesį ne tik į dalykų, prie kurių esi tiesiogiai prisilietęs, bet ir į mažiau realioje patirtyje apčiuopiamų dalykų ilgesį. Pereita prie gilinimosi į kompleksiškesnį erdvėlaikį apimančią nostalgiją – šiuo požiūriu, nostalgiškai nusiteikęs gali būti ne tik savų patirčių, savų vietų, bet ir laikų bei erdvių, kuriuose niekuomet negyvenai, atžvilgiu.

Kaip vieną iš būdų tai iliustruoti knygos autorės pasirenka refleksiją apie istorinę nostalgiją ir pažymi, kad muzika gali išprovokuoti „prisiminimus“, kurių neturėjome. Klausydamiesi seniau sukurtos muzikos (ar kitaip vartodami senesnių laikų įspūdį kuriantį turinį) žmonės taip pat pasijunta tarsi prisilietę ne tik prie konkrečios grupės ar atlikėjo kūrybos, bet ir prie visos būtojo laiko sanklodos: jos kertinių principų bei savitų ženklų. Tikriausiai galėtume sakyti, kad pajusdami nostalgiją jaučiamės tarsi akimirkai kažką susigrąžinę. Tyčia sakau kažką, nes dažnai abejonių kelia pati žmogaus sąmonės galimybė suvokti, ar ilgiesi to, ką turėjai, ar to, ką tiesiog manai turėjęs. Visgi sakykim, kad kažkoks paukštis parskrenda. Tik euforine būsena nostalgiškos nuotaikos visuomet irgi nepavadinsi – anot autorių, „[...] nostalgija yra karčiai saldus jausmas, kuriame galimybė vėl prisiliesti prie praėjusių dalykų dera su jų netekties pojūčiu“. Senąja graikų kalba nostos – „grįžimas“, algos – „kančia, skausmas“. „Lietuvių kalbos žodyne“ pernelyg neakcentuojama šviesi nostalgijos pusė ir pasiliekama prie „liguisto tėvynės ilgesio“ (lkz.lt). Na, bet kai pakalbi su žmonėmis, tai pamatai, kad tikrai tas poslinkis nuo erdvės prie laiko svarstymuose apie nostalgiją įvykęs ne veltui. Ir mano prašymas paieškoti jaunystės muzikoje čia pasirodo kaip tam tikras būdas iliustruoti laiko poslinkius.

Kai paprašome žmonių įvardinti muzikos kūrinius, kurie jiems atspindi jaunystę, tikriausiai daugelį jų nuvedame į muzikos, kuri jiems kelia nostalgiją, paieškas. Aptardama žodines asociacijas pastebėjau, kad tikrai nemėginu griežtai apibendrinti šio džiazinio pseudotyrimo rezultatų. Tikiu, kad dalis pseudotyrimo dalyvių mano bandymui jaunystės muziką vienareikšmiškai sieti su nostalgija paprieštarautų (dar reikia atkreipti dėmesį į atsakymus, kuriuose patys kūriniai paprasčiausiai pavadinimais siejasi su jaunyste, ir tiek čia tos lyrikos). Vis dėlto medžiagoje, kurią turiu, laikinumas, praeities ilgesys, nesugrąžinamas laikas, nostalgija (kartais visiškai tiesiogiai, o dar dažniau figūratyviai: kaimas, močiutės virtinukai, šuniukai, Neringa – beveik „Pietinia kronikas“ braškikės) pasirodo kaip svarbus emocinis fonas ieškant tų kelių jaunystės skambesių. Anot S. Garrido ir J. W. Davidson, du veiksniai nulemia, ar koks nors muzikos kūrinys kam nors nuskambės nostalgiškai: pirma, paties klausytojo polinkis į nostalgiją (vieni į ją linkę labiau nei kiti), antra, to muzikos kūrinio reikšmė klausytojo gyvenime: nesvarbu, kaip kūrinys pasiekė klausytojo širdį – šiuolaikybės autostrada ar sveikinimų koncertų aplinkkeliais, – tam, kad jis nuskambėtų nostalgiškai, turi įvykti kurio nors to kūrinio elemento atpažinimas. Jeigu nostalgija išprovokuojama, ji sukelia ir papildomą gilesnį emocinį atsaką, kuris gali būti patiriamas labai kontrastingai. Kaip pasiremdamos kolegų tyrimais teigia autorės, tikėtina, jog apskritai gyvenimu patenkinti, dėl savo sprendimų stipriai nesigailintys žmonės klausydami nostalgiškos muzikos patiria šilumos ir džiaugsmo emocijas, nors ir žino, kad melodijos byloja apie nebesugrąžinamus dalykus. O į depresiją linkę, ant praeities supykę, gyvenimu nusivylę žmonės dažniausiai pajunta stiprų liūdesį ar net dar didesnį pyktį – todėl arba tokius jausmus keliančios muzikos vengia, arba, priešingai, kaip tik prie jos vis sugrįžta. Šis paradoksalus žingsnis autorių aiškinamas šiek tiek psichologizuojant: prie neigiamas emocijas keliančių kūrinių grįžtama todėl, kad jie tarsi legitimizuoja patiriamus jausmus ir būseną, – suprask, žliumbi, klausai tos I Will Always Love You ir dar labiau žliumbi dėl žmogaus, kurio, jau šimtąkart sakei, nebemyli. Ir taip maždaug 360 dienų po skyrybų tol, kol supranti, kad meilė iš tiesų, kaip toj dainoj, nedingo, bet galbūt pasikeitė, – ir tada jau tikriausiai pereini prie kito muzono.

Visgi sugrįžkime prie jaunystės: kodėl būtent jaunystės muzika atrodo svarbi, kai kalbame apie nostalgiją kam nors, kas, nepaisant mūsų amžiaus, jau avansu kelia ilgesį? Anot Amy M. Belfi ir Kelly Jakubowski, dėl savo didelio intensyvumo ir dinamikos jaunystės metai žmogui įstringa kaip esminiai, formuojantys asmenybę. Kai kurie tyrimai rodo, kad būtent tuo laiku žiūrėti filmai, atrasti kūriniai, brangi tapusi muzika ir kt. turi tendenciją išlaikyti didelę svarbą viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Tai nereiškia, kad sulaukę trisdešimties žmonės nebepamilsta nei dainų, nei filmų – laiko patyrinėti kultūros pasaulį, dėkudie, turime tikrai ne tik iki trisdešimties. Vis dėlto ši mintis leidžia daryti prielaidą, kad tai, ką įvardiname kaip savo jaunystės muziką, byloja ne tik apie cukruotus sentimentus, bet ir apie šį tą esmingesnio. Nebijosiu banaloko žodžių junginio ir vietoj kalbėjimo apie pakylėjančius nepaaiškinamus jausmus bei tai, kas „ai, šiaip tiesiog neaišku kodėl patinka“, imsiu ir pakalbėsiu apie meilėje muzikai pasireiškiančią vidinę tiesą.

Štai čia pasidaro truputį baisu. Juk vieni savo jaunystės muzika didžiuojasi, o kiti dėl jos truputį gūžiasi ir paleidžia mylimą kūrinį (kaip aš šitą rašliavą iš egzotinių paukščių buto) tik paryčiais, kai jau pusė žmonių miega, trečdalis išvarė iš vakarėlio, o likę bučiuojasi – žodžiu, nieko negirdi ir nemato. Tiek priartėti prie savęs, kad išdrįstum sau pasakyti, jog dėl kažkokių mano jau minėtų aplinkkelių dalis tavosios vidinės tiesos galėtų suskambėti Katunskytės balsu? Šitai nėra patogu. Nėr patogu, tikrai ne. O kompanijose, kuriose visi su vienokiais ar kitokiais laipsniais, kartais netgi socialiai nepriimtina. Nebent juokauji – ironija visada sugrąžina ir diplomą, ir medalį, ir šiokį tokį socialinį statusą.

Nusiraminkite – Katunskytės apklausos dalyviai nesiūlė. Siūlė tik Povilaitį. Na, bet apie viską iš esmės.

Tad apie kokių tekstūrų vidines tiesas užsiminė mūsų 14–70 metų informantai? Pirmiausia dalinuosi nuorodomis į kruopščiai sudėliotus pasiūlytų muzikos kūrinių grojaraščius, kurių galite klausytis „Spotify“ platformoje. Grojaraščiai padalinti laiko pjūviais (ne pagal informantų gimimo datas, o pagal kūrinių išleidimo laiką), taip pat sukurtas vienas grojaraštis, kuriame dėmesį kreipiu ne į laiką, o į erdvę (paskutiniame grojaraštyje rasite visus lietuviškus kūrinius, kurie apklausos dalyviams asocijavosi su jaunyste).

Šleivai kreivai analizei šie pjūviai galbūt nėra labai prasmingi – vis dėlto taip atsakymus pateikti yra šiek tiek, sakykim, melodingiau. O mėgindama keliais sakiniais užkabinti gautą medžiagą visgi pasilieku prie muzikos kūrinių dėliojimo į amžiaus grupių dėžutes. Vis dar tikiu, kad geriausia mano pseudotyrimo rezultatą patirti tiesiog klausant grojaraščiuose sudėtos muzikos: skaičiuojant, kiek gabalų žinote, kurių klausėtės su klasiokais, kurie negirdėti, kurie nervina, kurių klauso jūsų vaikai ir anūkai, kurie jums visai pro šalį ir gal išvis nieko jaunatviška juose negirdėt. Muzika yra smagūs duomenys – nepamenu, kada paskutinį kartą būčiau šokusi pagal grafiką, lentelę arba diagramą. On a de la chance. Tai tiesiog smagiai palinguoti linkiu, o atkakliausiems, vis dar tikintiems, kad šitas žvirblis gali nuskrist ne tik į Žirmūnus, bet ir į Afriką, pateikiu šiek tiek šiaudinės statistikos.

Tonacija. Kaip atrodo, ar jaunystė labiau minoras, ar mažoras? „Katarsiui“ ir vasarą galvoj minoras, o mūsų informantams visose amžiaus grupėse labai tolygiai. Kiekvienoje jų maždaug 40 % kūrinių minoriniai. Dera su nostalgija ir ašarom dėl to suplėšyto rausvo lipduko, kurio taip ir nespėjai niekam ant žando užklijuot.

Laikotarpis. Jeigu žvelgtume į muzikos kūrinių sukūrimo laikotarpį, reikėtų pasakyti, kad kiekvienoje amžiaus grupėje kūriniai išsidėsto plačioje perspektyvoje, tačiau dažniausiai sutelpa į laikotarpį tarp 1950 ir 2025 metų. 14–20 metų grupėje daugiausia skamba 2000–2020 metų muzika. Tarp 20–30 metų informantų tirščiausia pasidaro 1990–2020 metų grafose. Vyriausiųjų (30+) amžiaus grupėje dominuoja 1990–2010 metai. Kuriant ką nors rimtesnio reikėtų turėti daugiau pastarosios grupės dalyvių – gal pamatytume ryškesnius dėsningumus. Visgi žiūrėdami į dvi pirmąsias grupes pamatome, jog galvodami apie jaunystės skambesį informantai dažniau renkasi kūrinius, kurie ir buvo sukurti jiems tą jaunystę išgyvenant, – mažesnė dalis pavyzdžių atplaukia iš senesnių laikų.

Erdvė. 14–20 metų grupėje daugiausia muzikos iš Amerikos. 20–30 metų grupėje erdvės požiūriu išsidėstoma kur kas plačiau – turime maždaug tolygiai lietuviškų, europietiškų ir amerikietiškų pavyzdžių. Vyriausiųjų grupėje amerikiečių kūrinių itin mažai – apsiribojama Lietuva ir Europa. Grojaraščiuose taip pat pasirodo ir kitų kraštų muzikos, bet kadangi pavyzdžiai pavieniai, apie Rytus ir Aziją nėra daug prasmės kalbėti.

Muzikos rūšis ir stilius. Šičia daryti svaresnes išvadas sunku – dėl muzikos stilių ir taip dažnai kyla karštų diskusijų. Visgi bendra tendencija tokia: tarp 14–20 ir 20–30 metų informantų aiškiau pasikartoja rokas (apie 40 % kūrinių 14–20 metų grupėje ir apie 30 % kūrinių 20–30 metų grupėje – visa kita popsas ir kitų stilių popuri). Tarp vyresniųjų esmingiau kartojasi popmuzika – rokas ne toks ryškus, bet čia tikrai kreivo veidrodžio įspūdį kuria ir imties netolygumas. Paukščiukas nutupia ant šakos ir išmintingai linksi. O aš baigiu pavienes išvadas.

●

Maždaug tiek tos poezijos iš smagiųjų duomenų. Jie tikrai įdomiau skamba, negu yra skaitomi. Skambesys pralenkia visas išvadas ir mano paiką ambiciją paskaičius porą knygų ir dar pacitavus L. Donskį pamėgint užčiuopt, kodėl Karoliniškėse gyvenančiai poniai X jaunystę primena vištiena, šuo, ramunės bei Katie Melua gabalas The Closest Thing to Crazy.

Tikrai nemėginu sakyt, kad suprantu. Čia kaip kūryboj, čia kaip meilėj…

Paukščiukas jau išskrido,

nežinom, kaip išėjom, –

o nuotrauka bus.

Žodinių asociacijų žaidimo atsakymai: I. 1. c); 2. d); 3. b); 4. a); II. b); III. a); IV. c); V. c); VI. a); VII. b)

Rudeniui įsibėgėjus šešiametė pirmokė pradėjo knygas iš mokyklos bibliotekos namo tempti. Knygos kaip knygos: bibliotekininkės ir klasės mokytojos kruopščiai parinktos pagal mokinių amžių ir skaitymo galimybes. Iš pradžių nekreipiau daug dėmesio, bet ilgainiui akį patraukė tos pačios serijos knygelės, kurių pagrindinė idėja pasirodė mažų mažiausiai keista: įsivaizduojama vieno laukinio gyvūno kova su kitu. „Kas laimėtų: liūtas ar tigras?“, „Kas laimėtų: tarantulas ar skorpionas?“, „Kas laimėtų: Komodo varanas ar karališkoji kobra?“, „Kas laimėtų: kūjagalvis ryklys ar jautinis ryklys?“ Ir taip toliau, ir panašiai, iki begalybės. Tų knygelių autorius detaliai apibūdina būsimos kovos oponentus: jų ūgį, svorį, dantis, nagus, nuodus, prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos bei kitokius privalumus, o pačioje pabaigoje išleidžia juos į įsivaizduojamą gladiatorių aptvarą – dabar žinokitės! Katras katrą?! Įdomu tai, kad gamtoje tie dirbtinai suporuoti padarai neturėtų daug galimybių susitikti, o ir susitikę greičiau spruktų vienas kitą pamatę, nei kibtų kits kitam į gerklę ar kokią kitą minkštą vietą. Šios serijos sumanytojai tokiais skrupulais nekvaršino sau galvos ir savo fantazijai leido ganytis bekraštėse lankose.

Pamėginkim ir mes pagal tokį, nors ir nelabai vykusį, pavyzdį suporuoti ir išleisti į ringą mums taip gerai Lietuvoje pažįstamus gyvius. Tik dėl paprastumo apsiribokime Lietuvos paukščiais. Kas laimėtų? Vanagas ar kikilis? Varna ar gegutė? Pelėda ar tilvikas? Jerubė ar strazdas? Katras katrą? Kur jau ten kikiliui plunksnas šiaušti prieš vanagą. Ką ta gegutė?! Net pati savo vaikų išperėti nesugeba. Varnai net apšilimo nereikėtų. O tilvikas net atsimerkti nespėtų, pelėdos naguose atsidūręs. Strazdas gal ir apsukresnis, bet jerubė, gerai pasimuisčiusi, užspaustų nabagą. Na gerai. O jeigu balandis su gandru susigrumtų? Arba žvirblis su kukučiu ringe susitiktų? Ką ten vargšas balandis prieš Lietuvos nacionalinį paukštį (taip pat ir Baltarusijos, ir Ukrainos, ir Lenkijos (kartu su jūriniu ereliu). Žvirblis vien tik nuo kukučio šlovės spindulių apaktų.

Akylesnis skaitytojas turbūt pastebėjo pasikartojimą: visi pirmieji čia išvardintų lietuviškų paukščių dvikovų dalyviai Lietuvoje gyvena ištisus metus, o antrieji įsikuria tik šiltaisiais metų mėnesiais: poruojasi, kuriasi, peri ir augina vaikus. Retas lietuvis sudvejotų paklaustas, ar gandras, strazdas, kukutis irgi gegutė yra lietuviški paukščiai. Dainių įamžinti, poetų įpaminklinti. Kokios dar čia diskusijos? Ir iš viso – ko tiems paukščiams tarpusavyje grumtis? Telpa jie visi po lietuviška saule.

O jeigu vis dėlto reikėtų pasirinkti – be kurių paukščių norėtume būti? Kurių iš jų giesmių mažiau pasiilgtume? Kokių sukamų ar lipdomų lizdų nebenorėtume matyti? Kokių plunksnų ir pūkų pasigestume? Ar pastebėtume pasirinktų paukščių nebuvimo išdeginamą tylą?

Visi tie mums lietuviški atrodantys paukščiai vienaip ar kitaip Lietuvoje sutelpa ir sugyvena. Ir vieni apie kitų buvimą šalia puikiausiai suvokia. Ir sliekais, ir laukais, vabalais irgi krituliais pasidalija. Ir dovanoja nesibaigiantį skraidančių, strikinėjančių, plaukiojančių, danguje bei vandenyje nardančių plunksnuočių reginį. Ir nereikia jiems nei prašyti leidimo gyventi, nei svetimo paso dėl Lietuvos atsisakyti.

Dabar pamažėle nuo laukinių gyvūnų prie žmonių sugrįžkime. Prie tų, kur knygas rašo ir jas skaito. Prie tų, kur duoną augina, ją kepa ir valgo. Prie tų, kur žuvis gaudo, jas doroja, pakuoja ir skanauja. Stalių, vairuotojų, slaugytojų, mokytojų, dūdų pūtikų, naktinių sargų, trinkelių klojėjų, gintaro rinkėjų, šaligatvių šlifuotojų, oro stumdytojų – lietuvių, gyvenančių Lietuvoje ir svetur. Kurie laimėtų, taip sugrupuoti vienas prieš kitą kovoti? Tie, kurie Lietuvoje nuolatos gyvena? Ar tie, kurie tik kartais sugrįžta?

Autoriaus nuotrauka

Šimtų šimtai lipo, tūkstančių tūkstančiai kopė, leidosi, pulkų pulkai mindė, aukštyn žemyn. O laiptai vis tokie patys kaip studijų laikais, prieš keliasdešimt metų, tik stipriau numinti, nubrūžinti nepaliaujamo kopimo ir nusileidimo. Geležiniais kampainiais dar prilaikantys trupančias betono pakopas. Čia kylama nebūtinai į žvaigždes. Čia kopiama į laikinesnes ar amžinesnes gyvenimo stoteles. Nestabdoma karštai pulsuojančių aukštesnės sklaidos traukinių, taip pat autobusų stočių trauka. Gaivalingai įsiurbianti ir iškratanti daugybėje tėviškių, namučių, surenkanti vykstančius sostinėn. Iki mūsų ir mūsų amžinybės mirksny keitėsi jau kelios kartos nuolat skubančių gyvenimo pakeleivių: laimės ieškančių, dulkėtų, studijuojančių, dirbančių, išalkusių, persekiojamų, įkalintų savyje, sieloje, palaužtų ir atsitiesusių, laisvų, švytinčių dvasios skaistumu, rūpesčio akimis, rytoj – kasdienybės egzaminas.