Ir sustingau berniuko su kaliošu poza. Šaligatvis siaurokas, prošal praeinantys paryžiečiai šnypščia mandagumu nė nedvelkiančius „Pardon!“. Sutrikdžiau pėsčiųjų eismą įsistebeilijęs į atminimo lentelytę, pritaisytą po vienu iš balkonų. Septintoji apygarda, senosios Prancūzijos dvelksmas, Kelto gatvė (rue de Bac). Matau namą, kurio trečiame aukšte beveik 20 metų gyveno Romainas Gary. Kur beveik dešimt metų gyveno jo antroji žmona Jean Seberg ir iki pilnametystės – jų sūnus Alexandre’as-Diego Gary.

Ak, tai čia? Tarp prabangių parduotuvių ir koplyčių. Netoliese – „Le Bon Marché“ („Moterų laimės“ prototipės) prašmatnumai nelyginant tuštybių tuštybės, į kurią veržėsi ir R. Gary, simbolis. Ir visai kita plotmė, ateistui (ar agnostikui?) rašytojui buvusi tuščia vieta, – Stebuklingojo medalėlio koplyčia, vadinama Paryžiaus Lurdu. Dar arčiau jo būsto – Katalikų misijų seminarija, koplyčia ir sodas, kuriame pasibaigdavo misionierių palydėtuvių į tolimas šalis apeigos. Žodžiu, realijos iš pasaulio, absoliučiai paralelinio R. Gary pasauliui. Bet Paryžius visa tai nuostabiai susluoksniavo.

Čia pat nedidelis Misijų skveras, priglaudęs paminkliuką François René de Chateaubriand’ui. Iškilmingos didžiojo romantiko laidotuvės, pasirodo, vyko Misijų koplyčioje. Tai jo parapija. Ženklas prie įėjimo į skverą draudžia vestis šunis. Gal R. Gary laikais, kai rytais jis Kelto gatve vedžiodavo savo Sandį, o rašytojas Roger Grenier (knygos apie Albert’ą Camus, išleistos ir Lietuvoje, autorius) – Ulisą, buvo kitaip? Didžiojo ciniko R. Gary šuo prie įpaminklinto romantiko. 

Skvere žydi magnolija, bet užsižiūrėjau į kitą gatvės pusę. Namo, kuriame gyveno R. Gary, pirmame aukšte įsikūręs istorinės Paryžiaus arbatinės „Angelina“ skyrelis. Neįmanoma atsispirti. Aukštosios konditerijos gaminiai, ir akims, ir gomuriui, kas sezoną vis kitos variacijos, bet svarbiausia – klasika, pyragaitis „Mont–Blanc“. Firminis arbatinės saldėsis, be kurio Paryžius gurmanams nebūtų Paryžius, t. y miestas šventė. Receptas ir pavidalas mažai tekito nuo XX a. pradžios. Morengas, plakta grietinėlė (crème fouettée) ir kaštainių kremo dekoras – „vermišeliai“, imituojantys bobą, prieš šimtmetį įsitvirtinusį plaukų kirpimo stilių.

Magnolija, morengai, monblanai: kažkur čia turi susieiti galai, reikia tik įsitempti ir prisiminti, galvoje sukasi 32 fouettée, skamba įvairių orkestro instrumentų garsai kaip prieš spektaklį operos teatre, pinasi, liejasi, šliejasi, bet tuoj pasirodys dirigentas, mostels ir… Štai reikiama sklandi melodija: „Aš visad mėgdavau gerą konditeriją“, – rašė R. Gary.

Konditerija! R. Gary ir konditerija! Nuo pat Vilniaus laikų – R. Gary ir konditerija. Nuo Vilniaus iki Paryžiaus – konditerija. „Staiga prisiminiau turįs kišenėje gabalą aguonų pyrago, kurį nugvelbiau ryte mūsų name įsikūrusioje konditerijos gaminių parduotuvėlėje, kai konditeris buvo užsiėmęs su klientais“, – dėsto R. Gary alter ego „Aušros pažade“.

„Mūsų name“ – tai 16-ajame Didžiosios Pohuliankos pastate Vilniuje. O taip, nuo konditerijos prasidėjo Romuškos, Romančiko, Romaino Gary sąlytis su menu ir su absoliutu. 

Paryžius, „Gallimard“ knygyno Raspail’aus bulvare vitrina. Autoriaus nuotrauka

●

Į atminimo lentą dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje buvo užsižiūrėjęs profesionalus ledo ritulininkas, pradedantis rašytojas François-Henri Désérable’is ir iš to užsižiūrėjimo išsivyniojo romanu vadinamas kūrinys „Toks ponas Piekielnis“ (2017, liet. 2018). Visai subtilus, sykiu labai ambicingas autoriaus noras surasti kokių nors „mažo pilko žmogelio“ komiška pavarde pėdsakų. Ar jis išvis egzistavo? Pasak „Aušros pažado“, Piekielnis maitino Romušką rachatlukumais ir prašė, kai tik šis išgarsės, paskleisti žinią pasauliui apie „tokį Didžiosios Pohuliankos gyventoją“. Aišku, kad pavardė Piekielnis – toks pat stilistinis pramanas kaip ir R. Gary romano „Europa“ fon Pucas cu Šternė ar Dantesas, „Didžiojo skuduryno“ Vanderputas, „Čingiskono šokio“ Čingiskonas, kaip daugybė kitų jo kūrinių vardinių keistybių ir įžūlybių. O visas Piekielnio pasažas „Aušros pažade“ – didžiųjų rusų autorių meninių atradimų plėtotė. R. Gary išplėtojo juos iki simfoninio skambesio, iškėlė į spindinčią vitriną kaip perlus, deimantus ar pyragaičius „Mont-Blanc“. Nikolajaus Gogolio komedijos „Revizorius“ personažas Dobčinskis prašo apsišaukėlio Chlestakovo, kad šis Peterburgo didikams ir net pačiam imperatoriui pasakytų, jog tokiame ir tokiame mieste gyvena Piotras Ivanovičius Dobčinskis (R. Gary su savo Piekielniu sustiprina tragikomiškas gaidas – skaitytojų širdims virpinti).

Ne vien N. Gogolis. Antono Čechovo „Vyšnių sodo“ Piščikas irgi prašo prisiminti, kad „buvo pasauly toks, anoks… Simeonovas Piščikas…“

Visa A. Čechovo serija: R. Gary „Sudie, Gari Kuperi“ herojus kartoja „Dėdės Vanios“ Voinickio garsiąją frazę: „Tokiu oru gera pasikarti“; romane nesunkiai atpažįstame „Žuvėdros“ motyvus ir parafrazes. Talentingai paimta ir pasinaudota, nieko nepasakysi.

Įdomiau ir už Piekielnį – konditerio Miškos reikalai. „Šitas konditeris buvo didis menininkas.“ Jo aguonų pyragas išgelbėjo „Aušros pažado“ Romčiko gyvybę. Vėliau Vilniaus berniūkščiams buvo atskleisti svarbūs gyvenimo dėsniai, konditerijos ir kūniškos meilės sąsajos, sukeltas pirmas tikras religinis potyris. Neįkainojamos pamokos. Himnas Miškos veiklai ir įkvėpimui išgiedotas romano XII skyriuje. „Jeigu, užuot įsikūręs mažame Rytų Europos miesteliūkštyje, Miška būtų atidaręs savo konditerijos parduotuvę Paryžiuje, šiandien būtų turtingas, garsus žmogus, o jo krūtinę puoštų ordinai. Gražiausios Paryžiaus moterys lankytųsi pas jį ragauti pyragaičių.“

Kokie jo realaus buvimo Vilniuje įrodymai? Мишка, Мишка, где твоя улыбка, / Полная задора и огня?

„Nežinau, ar tebėra gyvas – kažkas man sako, kad turėjo mirti jaunas…“ – ar ne užuomina, kad ir šis personažas – visiška fikcija? Самая нелепая ошибка, Мишка – / То, что ты уходишь от меня.

●

Dar vieną gastronominę R. Gary aistrą – šprotams – mini Dominique Bona biografinėje knygoje „Romainas Gary“ (1987, liet. 2020). Rytinis ritualas Paryžiuje: „Prieš grįždamas namo nužingsniuoja iki žuvies parduotuvės netoli Šv. Germano ir Raspail’aus bulvarų sankryžos: ten suvalgo šprotų – penkių skirtingų rūšių rūkytų žuvelių – imdamas pirštais tiesiog prie prekystalio.“ O prieš tai stipri juoda kava Kelto gatvės pradžioje. Regis, tos kavinės jau nebėra. Rageliai – vienintelis skanėstas, kurį sau leidžia sustorėti bijantis R. Gary. Aptukti – tai nebeatitikti tuštybių pasaulio standartų ir idealų, netekti vyriškumo, gundytojo šlovės, macho įvaizdžio. Sentimentai rageliams – iš alkanos studentiškos jaunystės Paryžiuje laikų. Beveik Knuto Hamsuno „Bado“ situacija: nesėkmingi bandymai užsidirbti iš rašymo ir alpimai iš alkio. Kaip išsigelbėjimas – kavinė „Capoulade“ Lotynų kvartale, kur padavėjas neva leidžia valgyti ragelius nemokamai. „Aušros pažade“ visa tai pateikta šaržuotai: „Manau, kad 1936–1937 metais suvalgiau prie baro „Capoulade“ nesumokėjęs kokį tūkstantį ar pusantro ragelių. Palaikiau tai kaip savotiška stipendija, kurią ta įstaiga skyrė mano studijoms.“

Kava su rageliais, o dažnai ir be jų – minėtais metais Paryžiuje gausiai apsistojusių lietuvių menininkų prioritetas. Kad kavinėse negali labai išlaidauti, laiškuose yra pasakojusi Liūnė Janušytė, Lotynų kvartalo gyventoja, gal net tos pačios „Capoulade“ lankytoja. Kretingos muziejuje saugoma nuotrauka: L. Janušytė su bičiuliais daugiaaukščio namo (viešbučio?) balkone, tolėliau matyti Panteonas; labai panašiu rakursu Panteonas stūkso ir istorinėse „Capoulade“ fotografijose.

Minimos kavinės pirmtakė – XIX amžiaus pabaigoje įkurta „Taverne du Panthéon“, kur lankydavosi apie literatūrinį žurnalą „Mercure de France“, vėliau išaugusį į reikšmingą leidyklą, telkęsi autoriai. Šiandien tuo adresu – o siaube! – „Burger King“.

Taigi šprotai. O kai skaitome „Sudie, Gari Kuperi“, seiles išsiskirti priverčia kitas jūrinis „delikatesas“, pikantiškas savo paprastumu, – riebios sardinės su duona.

●

Mūsų literatūrinis gastronominis pasivaikščiojimas po Paryžių dar nebaigtas. Yra papildymų. Ačiū D. Bona.

Kai pirmą ir vienintelį kartą lankiausi garsiame restorane „Le Récamier“ (vienąkart gyvenime juk galima), aišku, nežinojau, kad čia prieš nusižudydamas papietavo R. Gary. Užtat žinojau, kad mielai užsuka Emmanuelis Macronas. Apie tai pranešė ne žiniasklaida ir net ne socialiniai tinklai – išgirdau iš jį ten mačiusiųjų lūpų.

Tvankią Paryžiaus vasarą „Le Récamier“ skveriukas – žalia palaiminga užuoglauda, pavėsio kamputis. Ką pasakyti apie lankytojus? Tokios snobiškos elegancijos dar nesu matęs, bet – vienąkart gyvenime – galima ir nesipiktinti. Derėtų dargi paploti neprilygstamam padavėjų teatrui. Ta pati septintoji apygarda, ji priklauso itin pasiturintiems žmonėms. Suflė restoranas. O prieš dvejetą amžių buvo grožiu ir protu garsėjusios madam Récamier politinis ir literatūrinis salonas. Kuo maloniausiai klientus sutinkantis vyriškis – virtuvės šefas Gérard’as Idoux (šitą išsiaiškinau vėliau, pagūglinau), restorano meniu atnaujintojas. Dabar tai jo salonas. Suflė kaip užkandžiai, suflė kaip pagrindiniai patiekalai, suflė kaip desertai, suflė, suflė…

Į R. Gary mėgtą aludę „Lipp“ Šv. Germano (Sen Žermeno, Saint Germain) bulvare nė neketinau eiti. Ten tokios sangrūdos, per žmones nematyti gražiojo art nouveau dekoro. „Lipp“ mėgo neseniai miręs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard’as d’Estaing’as ir dar daugybė politikų. Jie ten gal net užgožė menininkus.

Žodis „aludė“ asocijuojasi su troškintais kopūstais ir dešrelėmis – toks valgiaraštis jose ir būdavo. Seniau, Émile’io Zola „Nanos“ laikais. „Lipp“ virtuvė, žinoma, ištaigingesnė.

●

Ačiū D. Bona už tas detales apie R. Gary pomėgius, atgaline data papildžiusias mano maršrutą, už milžinišką kruopštų darbą. Jauti, kad jai buvo baisiai smagu rinkti medžiagą ir rašyti. Ačiū knygos vertėjai Dianai Bučiūtei, kad atlaikė tokias informacijos perkrovas, gražiai atitaikė stilių ir leksiką. D. Bona – ne tik žurnalistė, vienas jos romanų „Port Ebeno rankraštis“ išleistas ir lietuviškai. Kai rašė „Romainą Gary“, dar nebuvo duomenų apie Romčiko gimimą Vilniuje. Knygoje Vilnius ir jo apylinkės skęsta migloje, autorė, pasitelkusi vaizduotę ir bendrąsias žinias, tarp R. Gary pasaulėjautą formavusių veiksnių mėgina įterpti baltiškąjį, pagoniškąjį sluoksnį, lietuviškų pasakų, sakmių ir legendų substratą, atseit sumišusį su rusiškais, lenkiškais, žydiškais motyvais. Gražu, mes gal net norėtume, kad taip būtų, bet…

●

Šiaip jis visus mus tebemulkina, ir savo gimimu, ir mirtimi. Klaidina per gyvenimą darytais manevrais. Todėl likę daug plyšių ir tarpų; anuomečių apgaulių aidai pinasi su įvairiakilmiais riktais.

Bet kiek žongliravimo apibūdinimais šiandien! Vieniems R. Gary atrodo „autentiškos moralės sergėtojas“, kiti jam lipdo „vaisingos politikos gimdytojo“ etiketę, treti prikergia kitokių margumynų. Twinkle twinkle, Gary, Gary.

Mačiau traukinį, pakrautą dienos šviesos,
mačiau traukinį, pakrautą islamo teisės ir sunkiai pūškuojantį,
mačiau traukinį, pakrautą politikos (ir taip tuščiai žvangantį),
mačiau traukinį, pakrautą lotoso sėklų ir kanarėlių giesmių,
o pro lėktuvo langą tūkstančio pėdų aukštyje
buvo matyti žemė –
lukučio kuodas,
drugio sparnų dėmės,
varlės atspindys tvenkiny,
musė, trepenanti vienatvės skersgatviu,
žvirblis, su aiškiu kėslu purpteliantis nuo platano,
buvo matyti bręstanti saulė
ir grãžios lėlės glamonės su aušra.

Bet kurio šios poemos ir vėlesnių Sepehri kūrinių fragmento nesupainiosi su jokio kito persų poeto eilėraščiais. Įdėmus ir visada šiltas profesionalaus dailininko žvilgsnis į pasaulį (Sepehri baigė tapybą Teherano universiteto Dailiųjų menų fakultete, litografijos kursą Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje ir ksilografiją Tokijuje, su parodomis apvažinėjo Europą, JAV, Aziją). Gamta tiesiog apdainuojama bemaž panteistinėmis metaforomis, žmogus – neatskiriama jos dalis. Gyvenimas ir mirtis neatsiejami, mirtis netgi lemia gamtos grožį. Dažni sintaksiniai paralelizmai, primenantys Bibliją ir kitus šventraščius. Ritmika netolygi, bet išraiškinga. Gausybė aliteracijų ir asonansų (vertime jų veikiausiai mažiau, bet vietomis pavyko). Paprastutė sintaksė ir sykiu neįprasti konkretybių junginiai, o tarp šių netikėtai įsiveržianti abstrakcija išskelia kibirkštis, visiškai naujai nušviečiančias žodžio reikšmės horizontus. Prisirašiau daugybę pavyzdžių, net bandžiau juos sisteminti, bet gal telieka tai kitokio pobūdžio tekstui. Dėmesingas skaitytojas daug ką įžvelgs pats kad ir šiame tos pačios poemos fragmente:

Iš Kašano aš, tačiau
Kašanas nėra mano miestas.
Praradau savąjį miestą,
su karščiu, su įkarščiu
pasistačiau namą anapus nakties.

Esu prie pat žemės ištakų.
Jaučiu gėlių pulsą,
pažįstu drėgną vandens lemtį, žalią medžio įprotį.

Buvau ketinusi išsamiau apžvelgti nuolatinius vertimo keblumus (kylančius ir tiesiog dėl gramatinių persų ir lietuvių kalbų skirtybių, ir dėl Sepehri poetikos ypatumų). Na, paminėsiu bent vieną. „Septintąją“ iš „Aštuonių knygų“ pavadinimu „Žalia apimtis“ sudaro dvidešimt penki eilėraščiai, kartu su abiem poemomis laikomi Sepehri kūrybos viršūne. Išverčiau dvidešimt keturis. Vieno nesiryžau versti vien dėl to, kad būtų tekę apsispręsti ir pasirinkti vieną iš dviejų asmeninio įvardžio u vertimo variantų – „jis“ ar „ji“. O iš kur man žinoti? Persų kalba neturi giminės kategorijos. Visada lieka dviprasmybė. Laimė, manoma, kad vieną gražiausių iš tų dvidešimt keturių eilėraščių Sepehri parašė žuvus poetei Foruk Farochzad (1934–1967). Todėl ramia širdimi pavadinau jį „Bičiulė“.
Dėl įvairiausių keblumų į rinktinę įėjo tik po keletą eilėraščių iš ankstyvųjų ir paskutinio Sepehri rinkinio. Neabejoju dar sugrįšianti prie antrojo rinkinio „Sapnų gyvenimas“. Pernelyg priminė savus „sapnovaizdžius“…
Labai džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko gauti ir knygą „Tebesu kelionėje“ (Hanuz dar safaram) su įvairiais poeto tekstais, laiškais, neskelbtais eilėraščiais, prisiminimais apie vaikystės ir jaunystės metus, ją jau po poeto mirties išleido sesuo Paridocht Sepehri. Lietuviškoji rinktinė papildyta poeto prisiminimais, subtiliais liudijimais apie Kelio pradžią.

Po dviejų ryškių ir tam tikrais savo poelgiais pagarsėjusių asmenybių (Vinco Mykolaičio-Putino ir Salomėjos Nėries) aptarsiu iš pažiūros mažiau ryškų, tačiau itin svarų indėlį lietuvių kultūroje palikusį rašytoją Juozą Grušą (1901–1986). Nors šis kūrėjas pirmąsias knygas išleido nepriklausomoje Lietuvoje, visuotinio pripažinimo sulaukė okupacijos laikotarpiu, jau pasiekęs brandų amžių. Ko gero, manajai (gimusiai nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse) ir vėlesnėms kartoms mažesnį įspūdį daro sovietinėje Lietuvoje išgarsėję rašytojai, lengva pasiduoti pirminei atmetimo reakcijai ir pirmiau rinktis nepriklausomybės laikotarpiu iškilusių asmenybių kūrybą. Taip galiu paaiškinti tai, kad ir aš pats tik dabar, rašydamas šį straipsnių ciklą, susipažinau su J. Grušo asmenybe ir kūryba. Lyginant su pastraipos pradžioje minėtais rašytojais, J. Grušas gali pasirodyti mažiau gilus ir charizmatiškas, tačiau charizmos trūkumą atperka jo užtikrintumas, romumas. Nors, kaip paaiškėjo, ir dramatiškumo jam netrūko.

Šioje, jau trečioje, ciklo dalyje noriu pažymėti, kad šie tekstai nepretenduoja į išsamią rašytojų kūrybos ar asmenybės analizę, veikiau jais siekiu skatinti skaitytojus tęsti pažintį su rašytojais savarankiškai ir susidaryti savo nuomonę.

1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Vienas pirmųjų bruožų, kurį pastebėjau tyrinėdamas J. Grušo gyvenimą, – tai, rodos, begalinis darbštumas, veiklumas: leidinių redaktorius, draugijų pirmininkas, dėstytojas tuo pačiu metu rašo pirmuosius savo prozos tekstus. Kaip įvardina Petras Palilionis – „kuklus, daugiau dirbantis negu žadantis“ (p. 119, čia ir toliau parinktos citatos iš knygos: Petras Palilionis, Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001), negaili savęs, galbūt iš dalies ir dėl to atsiranda sveikatos problemų. Skaitant apie jo gyvenimą susidaro įspūdis, kad daugumai žmonių bendrauti su J. Grušu buvo didelis malonumas: „Visi, pažinoję Juozą Grušą, gali šitą patvirtinti. Rašytojas mokėjo džiaugtis kitais, jų ieškojimais ir atradimais“ (p. 383).

Manau, kad tiek kūriniai, tiek gyvenimas rodo, jog pirmenybę J. Grušas teikė išoriniam pasauliui – jam rūpėjo žmonės, jų situacijos, išgyvenimai, jis nebuvo linkęs kūryboje perteikti savo vidinį pasaulį. Rašytojui rūpėjo paprastas, naivus žmogus, rūpėjo įvardinti tiesą, ne visada malonią, tą, kurią norime slėpti. Tai jis neretai darydavo ieškodamas personažų ar veikėjų, kurie pasižymi tyru žvilgsniu, naivumu, per juos kalbėdamas. Tai matome novelėse „Žuvėdrų kerštas“, „Už saulę gražesnis“, „Mergaitė su balandžiais“, „Nuogi atrodo negražiai“, pastarojoje netgi prabyla cirke išdresuotos kiaulės balsu.

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Vien biografinės knygos pavadinimas „Svajojęs gražų gyvenimą“ nurodo, kad J. Grušas buvo linkęs į idealizmą. Nebuvo prisirišęs prie vienos profesijos, buvo atviras įvairioms galimybėms, realizavo save tiek žemdirbio, sąskaitininko, tiek redaktoriaus ir dramaturgo profesijose. Žinoma, savo pašaukimą matė labiausiai kūryboje, prie rašomojo stalo, teatre. Rašydamas tokias dramas kaip „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“ vis dėlto parodė, kad jam rūpi ne tiek istoriniai ar politiniai įvykiai, kiek žmogaus išgyvenama drama, kaip rašo Aušra Martišiūtė, remdamasi literatūros mokslininku Jonu Lankučiu: „Grušui aukščiau už viską yra humanistinė žmogaus egzistencijos prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje“ (Aušra Martišiūtė, „Juozas Grušas“, šaltiniai.info). Taigi rašytojo žvilgsnis krypsta giliau, pasak Vytauto Martinkaus, „kasdienes literatūros ir gyvenimo smulkmenas Grušas aptarinėdavo su jam būdingu įžvalgumu, suteikdamas joms „išsprūstančios“, filosofinės prasmės“ (p. 467). Rašytojui nebuvo svetimi įvairūs stiliai: tragiškumas, dramatizmas, komiškumas, ironija. Kūrėjas pasaulį suprasdavo ne tiek jį stebėdamas ir darydamas išvadas, kiek remdamasis asmeniškomis įžvalgomis, idėjomis, intuicija.

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau atsižvelgia į savo įsitikinimus, principus ir logiką ar labiau remiasi santykiais su kitais žmonėmis, situacijos specifika.

J. Grušas, regis, buvo gerai perpratęs sprendimų priėmimo problemiškumą – rūpindamasis žmonėmis, santykių palaikymu, neretai išduodi idealus ir principus, o tvirtai šių laikydamasis įskaudini artimuosius. Tai ryškiai pavaizdavo tragedijoje „Herkus Mantas“. Gyvenime nepasižymėjo ryškiais, kraštutiniais sprendimais, atrodo, stengėsi protingai balansuoti tarp principų ir santykių palaikymo. Vis dėlto, kaip ir Salomėja Nėris, buvo jausmingos prigimties ir daugiau rėmėsi santykiais. Įkvėpimo ir pagrindo gyvenime ieškojo būtent romantiniuose santykiuose. Eugenijus Matuzevičius prisimena: „Jis nuolat turėjo kuo nors žavėtis. Šeimininkei pritariant, pas mus ėmė lankytis moterys – Bindokaitė, Lukauskaitė. Atsinešdavo samagono, išsivirdavom kavos“ (p. 213). Turėjo ryškų polinkį dramatizuoti, laiške mylimajai rašė: „Staska, ar Tau vis tiek, kad aš pasirinksiu kitą mergelę, pamilsiu ją ir būsiu laimingas… Užmiršiu ir Tave?.. Aišku, kad atsakysi, kad vis tiek…“ (p. 57) Žinoma, sakė tai daugiau iš nuoskaudos, o ne iš tikrųjų planuodamas. Šiaip ar taip, vėliau įsimylėjo S. Nėrį ir netgi po karo, jau vedęs, galvojo apie poetę, kaip teigia P. Palilionis: „Vaizdžiai kalbant, dramaturgas savo gyvenimą baigė su Salomėjos Nėries dienoraščiais rankose. [...]

– Jeigu būtume apsivedę, nebūtų jinai nuėjusi su jokiais bolševikais…“ (p. 64)

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Planavimas nebūtinai yra sąmoningas rašymas papunkčiui, ką ruošiamasi daryti, tai gali būti ir nuojauta bei įžvalgumu paremtas bruožas. Ko gero, šis rašytojo bruožas labiausiai išryškėjo prasidėjus sovietmečiui, kai J. Grušas elgėsi kaip geras strategas: atsargiai, apdairiai, lanksčiai vengė pagrindinių miestų, pasitraukė į Joniškį ir Šiaulius, vėliau grįžo į Kauną. „Joniškyje Juozas Grušas išbandė keletą profesijų – žemdirbio, mokytojo, literatūros vertėjo, teatro tarnautojo. Net įtariausioms pokario akims, šape įžvelginėjusioms rąstą, nei jis, nei jo nekalti darbai neturėjo užkliūti. Svarbiausia – per vokiečių okupaciją nesispausdino, neišsidavė kaip kiti su kuo, prieš ką jis“ (p. 198). Manau, daug ką apie J. Grušą pasako šie Elenos Petrikaitės-Jakševičienės, gyvenusios su Grušais, žodžiai: „Jis buvo labai gudrus žmogus… Balandis su žalčio galva. Atėjo tarybų valdžia. Išsisuko. Buvo tikras lietuvis. Turėjo savo pažiūras. Neparsidavė. Užtat jo nekentė“ (p. 242–243).

Apibendrinimas. Apibendrinsiu pavaizduodamas asmenybės visumą tokia schema. Atviras vidinis ratas žymi iš intuicijos kylantį pasaulio suvokimą, neapsiribojantį patiriamo pasaulio pažinimu. Rodyklė, nukreipta į išorę, – tai orientavimasis į išorinį pasaulį (ekstraversija). Išorinis kvadratas – apgalvotu planavimu paremtas gyvenimo būdas. Vingiuotos jungiančios linijos – sprendimai labiau lemiami aplinkybių, jausmų ir santykių.

Norisi rašyti Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, nes man, kaip psichologui, vis dėlto labiau rūpi žmogus, o ne talentingas menininkas, bet tebūnie – Salomėja Nėris. Norisi, kad šie užrašai turėtų tam tikrą tęstinumą, tad po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai. Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.

Šiame straipsnių cikle analizuoju lietuvių rašytojų asmenybes, remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.

1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Salomėja Nėris paauglystėje nebuvo linkusi daug bendrauti, sudarydavo atsiskyrėlės įvaizdį: „Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, – prisiminė ją pažinojusi metais jaunesnė moksleivė (Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, p. 43). Vėliau universitete situacija pasikeitė, ji aktyviai dalyvavo menininkų susirinkimuose, tapo veiklesnė. Nors neabejoju, kad tam turėjo ir vidinio polėkio, vis dėlto didelę įtaką darė žmonės, kuriuos ji laikė autoritetais ar kuriems simpatizavo. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip introvertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Skirtumą tarp praktiškumo ir intuityvumo suprantu taip: praktiškumas – tai gebėjimas naudotis aplinkybėmis, aplinka, sumanumas savoje srityje; intuityvumas – polinkis neapsiriboti tuo, kas pasiekiama aplink, bet siekti įsigilinti į dalyko esmę. Taigi Putiną matau kaip turėjusį kūrybos teoretiko talentą, Nėrį – iš esmės kaip poezijos meno praktikos meistrę. Nėries kūryba labiau kyla ne vien iš mokslinio išsilavinimo, bet iš žmogiškos patirties, ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės. „Poetės žodis auga iš to, kas giliai glūdi mūsų visų pasąmonėje, genuose – iš pasakų, sakmių, raudų“, – teigia Rita Tūtlytė (Rita Tūtlytė, „Poezija mums ir apie mus“, in: Salomėja Nėris, Lauk manęs, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 11). Dėl to jos kūryba arčiau visų žmonių, ne tiek individualistinė. 

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.

Nėris neretai apibūdinama kaip neprincipinga, patikėjusi sovietinės valdžios pakalikų įtikinėjimais. Nesiginčysiu, jaunystėje buvo ateitininkė, vėliau pradėjo gilintis į politinės kairės pažiūras, savo kaip poetės gabumus naudojo rašydama meninės vertės neturinčius eilėraščius. Vis dėlto psichologiniu požiūriu matau asmenybę, kuri savo sprendimus paremia santykiais su žmonėmis, kuriais tiki, kuriems simpatizuoja. Dar būdama jauna jautriai reagavo į kitų žmonių nesėkmes: nemėgo, kai mokytojai šiurkščiai elgėsi su klasiokais, jaudinosi dėl prastai besimokančios sesers, ilgai nedrįso atstumti ją įsimylėjusio vaikino, nors ir nesistengė apsimetinėti, kad jį myli: „Pagaliau pasakiau, kad jo nemylėjau ir nemyliu. Man baisu dabar, kad aš tada galėjau tokia beširdė būti. [...] Aš kentėjau ir jaučiau, kaip jis kenčia“ (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 135). Taip pat nesiryžo nutraukti santykių su jau vedusiu Juozu Eretu, nors, regis, suprato, kad jie niekur neveda. Jausmai ir ne visai pamatuotas pasitikėjimas užgoždavo sveiką mąstyseną, principus. Be to, daug tikėjosi iš meilės, bet ilgokai nesutiko jai skirto vyro. Tai lėmė nuotaikų svyravimą, kartais, atrodo, ir lengvą depresiją.

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Atrodo, kad gyvenime Nėris daugiau kliovėsi įspūdžiais, jausmais, buvo spontaniška, priimdavo sprendimus gerai neapgalvojusi, pasitikėdama kitais. Dėl to jos gyvenimas labiau primena bangas, o ne liniją (žinoma, kalbant griežtai, nė vieno iš mūsų gyvenimas neprimena linijos, tačiau analizuodamas Putino gyvenimą susidariau įspūdį, kad jis buvo ganėtinai stabilus ir apgalvotas). Šitai iš dalies suteikia poetei žavesio, stichijų ar archetipų energijos, savo prigimtį ji pati yra pavadinusi pasiutusiu, laukiniu žirgu (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 188).

Bene svarbiausius tris poetės gyvenimo įvykius taikliai apibendrina eilėraščio „Gyvenimo giesmė“ (1927) pradžia:

           Gyvenimas mano – vėjas palaidas!

           Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.

           Gyvenimas mano – pavasario aidas.

           Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.

Palaidas vėjas – bene garsiausiai nuskambėjusi Nėries ir Ereto meilės istorija. Pavasario aidas – 1936 m. balandžio 28 d. dienoraščio įraše skaitome: „Prieš porą dienų (IV.26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę.“ Čia kalbama apie laimingos meilės paieškas pagaliau vainikavusių santykių su Bernardu Buču pradžią. Galiausiai klaikus sapnas – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė blaškytis iš vieno Rusijos miesto į kitą su mažu sūnumi, kamuojamai nežinios dėl vyro, apsigavusiai ir ištekėjusiai antrą kartą. Sapnas – nes galiausiai iš jo pabunda: grįžta į Lietuvą, vėl apsigyvena su savo pirmuoju vyru.

Apibendrinimas. Šįkart apibendrinsiu pavaizduodamas asmenybės visumą tam tikra schema. Uždaras vidinis ratas žymi iš patirties kylantį pasaulio suvokimą, labiau apsiribojantį vienos srities išmanymu. Rodyklė, nukreipta į centrą, – tai orientavimasis į savo vidinį pasaulį. Banguotas išorinis ratas (debesis) – spontaniškas, emocijomis paremtas gyvenimo būdas. Vingiuotos jungiančios linijos – sprendimai labiau lemiami aplinkybių, jausmų ir santykių.

Būdamas 27 metų Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Mano autobiografija nebus nei plati, nei įdomi. Jokio didelio žygio nesu atlikęs ir šiaipjau nepaprastų atsitikimų mano gyvenime nebuvo. […] Taigi, nenorėdamas nieko klaidinti nei nuobodinti, nieko nė nerašau. Geriau, štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote“ (kaip nurodyta www.tekstai.lt, cituojama iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“ (1921), kalba autentiška).

Vadovaudamasis šia Putino mintimi, kad už savo spėjimus pats ir atsakau, pateiksiu savotišką šio lietuvių literatūros klasiko psichologinį eskizą. Pateiksiu remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.

1 bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Analizuodamas savo vidinį pasaulį, o per jį ir bendrąsias egzistencines patirtis V. Mykolaitis-Putinas atskleidė stipriąsias savo, kaip kūrėjo, savybes, sukūrė vieną ryškiausių psichologiškai charakterizuotų lietuvių prozos personažų – Liudą Vasarį. Be to, pats kūrėjas apie save yra sakęs: „Jei kur ir dalyvavau, tai laikiausi pasyviai. Bendrauti su žmonėmis taip pat nemėgau. Vienatvė – įgimtas mano charakterio bruožas. Man retai kada, o gal ir niekad, nebūva nuobodu vienam, o žmonėse, pobūviuose, svečiuose – dažnai“ (Jonas Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, Vilnius: Vaga, t. 1, 1989, p. 12–13). Nebuvo taip, kad vengdavo žmonių ir kompanijos, tai taip pat buvo svarbi jo gyvenimo dalis, tačiau susidaro įspūdis, kad gal ne tiek dėl pačių žmonių, kiek dėl galimybių padiskutuoti apie meną, kūrybą, paskaityti savo ir paklausyti kitų poezijos. Taip pat įdomu, kad kaip vienus įsimintiniausių vaikystės įspūdžių apie tėvą Putinas mini retus atvejus, kai jį išvydo panirusį į savo vidinius apmąstymus, vaizdinius (Dainora Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 6).

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Putino kūryba rodo pirmiausia jį buvus įvairių reikšmių ir simbolių kūrėju. Jis remdamasis savo plačiu humanitariniu išsilavinimu ne tiek norėjo išsaugoti tai, kas jau sukurta, kiek siekė pažangos – šaliai, kultūrai, žmogui. Kaip rašo Jonas Lankutis: „atkakliai priešinosi dogmatinėms ir siaurai utilitarinėms meno vertinimo koncepcijoms, karštai polemizavo su A. Jakštu-Dambrausku, Vaižgantu ir kitais klerikalinės krypties kritikais“ (J. Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, p. 10). Pasaulį suprato ne tiek stebėdamas ir fiksuodamas tiesioginę realybę, kiek kliaudamasis savaisiais įspūdžiais ir tuo, ką jie gali pasakyti apie pasaulį. D. Eigminienė teigia: „Materialus pasaulis nedomina Putino pats savaime, o tik kaip medžiaga poetiniam vaizdui“ (p. 22).

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.

Gyvenime Putinui teko priimti ganėtinai sunkių sprendimų, kai kurie jį ryškiai išskyrė iš žmonių tarpo (pasitraukimas iš kunigystės), kai kuriuos teko priimti visiems rašytojams (emigruoti ar likti Lietuvoje prasidedant sovietų okupacijai). Atrodo, kad, jaunystėje nebuvęs itin ryžtingas ir teikęs pirmenybę ne savo, o tėvų ar kitų žmonių nuomonėms, galiausiai ryžosi įgyvendinti tai, ką viduje jautė būsiant teisingiausia, nors dauguma žmonių jo, jau garsaus kunigo poeto, greičiausiai nesuprato, – paliko kunigystę ir susituokė. Kūrėjas nesiveldavo į emocingus ginčus, tačiau autoritetas ir įsitikinimai jam buvo svarbūs. Visą gyvenimą laikėsi Fribūro ir Miuncheno universitetuose susiformavusių estetizmo principų. Kaip pasakojo Meilė Lukšienė: „Literatūros katedros branduoliui Putinas buvo didžioji atspara. Jo estetinė nuovoka, jo poetinio jausmo iškilumas buvo svarbus. Tuo metu gyvenimas buitiškėjo, buvo primetama ideologija, o Putinas liko ištikimas estetizmui“ (D. Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, p. 16). Kita vertus, Putinas atsižvelgdavo ir į situacijos specifiką, ieškodavo, kaip ir kada geriausiai išreikšti savo įsitikinimus, kad nepasirodytų įžūlus.

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Atrodo, kad jau minėti svarbūs V. Mykolaičio-Putino veiksmai buvo suplanuoti ir apgalvoti. Be abejo, jis vertino savo veiksmų laisvę, todėl neįsitraukė į propagandinę kūrybą, tačiau balansuoti tarp savo, kitų žmonių ir sovietinės valdžios poreikių jam padėjo ne kokie nors spontaniški sprendimai, o kruopščiai apmąstyti veiksmai. Juozas Keliuotis Putiną apibūdina taip: „turėjo puikią ir tikslią uoslę“, jis išdėsto mintį, kad Putinas visus sunkiuosius sprendimus įgyvendino jam palankiu metu, taigi nelabai kuo rizikavo, prisitaikė prie aplinkybių („Gyvenimo vingiuose. Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/01/16/mem_01.html). Ne visai sutinku. Manau, tai tik liudija, kad poetas nesielgdavo spontaniškai. Tiesa, ir pats kūrėjas matė save kaip neryžtingą, dvejojantį, tačiau tai daugiau lėmė nepasitikėjimas savimi, o ne prisitaikėliškumas. Sunku būtų paaiškinti Putino įgytą autoritetą kitaip nei kryptingu ir apgalvotu savųjų įsitikinimų ir idealų laikymusi.

Apibendrinimas. V. Mykolaitis-Putinas pirmenybę teikė savo vidiniam pasauliui, savarankiškam, įspūdžiais paremtam supratimui. Pasiekęs asmenybės brandą sprendimus priimdavo grįsdamas išsiugdytais principais, asmeniniais idealais, nors ir kitų žmonių nuomonė jam buvo svarbi. Gyvenimo būdą formavo apgalvotais, atsakingais veiksmais.

Rašytojas uždaras, drovus vienišius, nemėgstantis kalbėti apie save ar dalinti interviu. Jis nelinkęs aiškinti, kodėl savo knygose stengiasi šiurkštoką šiuolaikinę tikrovę vaizduoti kaip kerinčią pasaką.

Pernai rudenį Vokietijoje išleistoje autobiografinių esė knygoje „Profesija – rašytojas“ Murakami vis dėlto nusprendė papasakoti, kaip jis tapo rašytoju ir kas jam yra svarbiausia kuriant. „Man atrodo, kad rašydamas aš mėginu įsigilinti į save, į savo vidinį pasaulį. Vaizduodamas išorę renkuosi realistinį stilių, o kai skverbiuosi gilyn, kai neriu į gelmę, mano kūryba tampa metaforiška, simboliška. Gal net poetiška. Aš naudoju du rašymo stilius. Realistinį – išorės tikrovei, metaforišką – giluminei.“

Šio rašytojo kūryboje išorinis, vidinis ir „požeminis“ pasauliai įdomiai supinami, sąveikaujantys tarpusavyje. „Kai gerai sekasi, man rašymas – kaip sapnas, kuriame ir aš pats dalyvauju. Dažnai apima jausmas, lyg vienui vienas sėdėčiau apleisto šulinio dugne. Kad sukurčiau gerą istoriją, turiu kaskart nukeliauti į savo esybės gelmę, ten glūdi tiesa, ten tamsu ir pavojinga. Tokiai kelionei reikia būti ir psichiškai, ir dvasiškai stipriam. Paskui telieka aprašyti, ką toje gelmėje regi.“

Naujuoju romantiku vadinamo rašytojo nedomina modernieji pasakojimo būdai. „Aš menkai išmanau psichologiją, neką žinau apie Freudą. Tais dalykais nesidomiu. O psichologai domisi mano istorijomis, bet man tai nerūpi. Jei mėginčiau analitiškai konstruoti savo istorijas, dingtų jų gyvybingumas. Man svarbu, kad rašydamas svajočiau. Aš sugebu sąmoningai, apgalvotai svajoti. Jei man labiau patinka sapnas, aš jį regiu. Man tereikia tinkamai nusiteikti.“

Tai šiek tiek panašu į mistiką ar sapną vidury dienos, primena Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, kur net blaiviai mąstantys žmonės geba patirti neįprastą būseną. Gal šitaip viską apskaičiuojantis bestselerių autorius Murakami yra religingas rašytojas? „Mano tėvas buvo budistų šventikas, jis buvo tikintis, aš – ne. Esu galbūt kažkaip savaime religingas, tarsi koks reiškėjas to, kas vyksta kitame pasaulyje. Stengiuosi aprašyti, į tai per daug nesigilindamas ir nevertindamas. Aš tikiu, kad kiekviename iš mūsų slypi jausmai, būdingi visų religijų žmonėms. Gal todėl skirtingų kraštų žmonės skaito ir supranta mano knygas.“

Rašytojas toliau prisipažįsta: „Kartais jaučiuosi, lyg man būtų tūkstančiai metų ir gyvenčiau narve. Čia tamsu, šalta, pilna plėšriųjų žvėrių, žmonės susiglaudę. Mane apima baimė. Aš imu sekti jiems kokią nors pasaką. Esu neblogas pasakotojas. Žmonės juokiasi, džiaugiasi, jų širdys sušyla.“

Murakami romanuose netrūksta savotiškos šizofrenijos: tikrovė juose tokia nereali, šalta kaip tame narve, apie kurį rašytojas kalba. Jo herojai tarsi praradę realybę, kaip Kafkos ar Becketto kūryboje. Bet neatrodo, kad jie dėl to nerimautų ar kaip nors ypatingai kentėtų. Priešingai, jie ramūs ir patenkinti. Tai negi rašytojas norėtų prijaukinti skaitytoją prie tokios šaltos, kartais net skaudžios modernios tikrovės?

„Kai 6 dešimtmetyje tebebuvau paauglys, tikėjom, kad pasaulis darosi geresnis. Per porą dešimtmečių viskas pasikeitė. Bet savo sielos gelmėj tebetikiu, kad pasaulis gerėja. Esu optimistas. Išėję iš tamsos mano herojai pasikeičia, jie kažką įgijo, pasidarė protingesni, išradingesni. Dabartinis jaunimas dažniausiai nusiminęs, manantis, kad pasaulis tegali blogėti. Čia jau tragedija. Jauni žmonės turėtų puoselėti viltį. Aš labiausiai ir noriu rašyti jaunimui. Būdamas jaunesnis buvau egoistas, rašydavau pats sau. Dabar jaučiu atsakomybę, man rūpi žmonija.“

Rašytojas gyvena prie jūros, miestelyje netoli Tokijo. Nemėgsta literatūros renginių, pramogų, vakarėlių. Bendrauja tik su vienu kitu rašytoju. „Aš nedalyvauju jokiose intelektualinėse diskusijose, man jų nebereikia. Jaunystėje mėgau skaityti – Fitzgeraldą, Capotę, Dostojevskį, Kafką. Turėjau daug mėgstamų autorių. Dabar jau nebenoriu skaityti kitų rašytojų.“ Didžiausią įtaką jam yra padarę „Broliai Karamazovai“.

Murakami romanuose žmonės pereina kiaurai sieną, danguje staiga atsiranda antras žalsvas mėnulis, pagyvenęs ponas šnekasi su katėmis, o jaunuolis bibliotekoj diskutuoja su vyriškiu avies kailyje. Skaitytojams susidaro įspūdis, kad tą keistą Murakami pasaulį nuo realybės teskiria vos vienas žingsnis.

Ir pačiam autoriui yra nutikę keistų dalykų. 1982 m. balandžio 1 d. Tokijo stadione žiūrėdamas beisbolo rungtynes ir sėkmingą įvartį netikėtai pajuto, kad jis parašys romaną. „Tą akimirką aš puikiai prisimenu. Jutau, tarsi kažkas lėtai atplaukia padange, man tereikia ištiesti ranką ir tai paimti.“ Po rungtynių rašytojas nusipirko popieriaus, parkerį, grįžo prie įprasto darbo, o naktį pradėjo lėtai rašyti pirmąjį savo romaną.

Murakami negalėtų paaiškinti, kaip jis, Tokijo džiazo klubo savininkas, tapo pasaulinio garso rašytoju. „Aš akylai stebiu visa, kas vyksta aplinkui. Stebiu žmones, įsižiūriu į daiktus, bet iš atskirų detalių nedarau išvados. Stengiuosi nieko neaiškinti. Man rūpi, kad tekstas nuo pradžios iki pabaigos išlaikytų kerintį ritmą.“ Jo romanai šiek tiek primena džiazą. Ir jo kasdienybė turi savo ritmą. „Aš keliuosi labai anksti, išsiverdu kavos ir sėdu rašyti, net ir neturėdamas ūpo. Kasdien parašau po kelis puslapius. Dirbu penkias šešias valandas ir liaujuosi, nors ir gerai sektųsi. Po pietų visada išeinu pabėgioti, jei neturiu noro, prisiverčiu. Šitaip – kiekvieną dieną. Svarbiausia – neprarasti ritmo.“

Parengė Zita Mažeikaitė

Aistė Papartytė. Gyvūnų portretai. Gaidys. 2010

Marius Burokas: Ką dažnas lietuvis humanitaras turi omenyje, kai sako, kad būti su tikra, „gyva“ knyga jam tikras malonumas?

Gabrielė Gailiūtė: Tikriausiai tiesiog galvoja, kad taip turėtų kalbėti tikras lietuvis humanitaras, nes kitaip nebūtų tikras lietuvis humanitaras.

Aistis Žekevičius: Dažnas lietuvis humanitaras knygas paprastai mieliau uosto, negu skaito, ir iki šios dienos niekas deramai neišsiaiškino, kodėl.

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Urtės Bimbaitės piešinys

Marius Burokas: Prieš keletą metų keletas žinomų rašytojų siūlė siužetą nušauti. Kaip manote, ar jiems pavyko?

Edvardas Vaičius: Siužetas gyvų gyviausias. Anų žinomų rašytojų imperatyvas taip ir liko teorinis bei retorinis. Kita vertus, gera eseistika išsiverčia ir be tiesiaeigio ar net asociatyvaus siužeto. Jai, eseistikai, individuali ir savita autoriaus mintis / požiūris / rakursas.

Adomas Mickevičius: Pavyko. Dabar reikėtų atsikratyti lavono.

Valdas Kilpys: Dėl šaudybos pagrindų nebuvimo mūsuose reta taiklių šaulių, tad siužetas laigo po laukus kaip anksčiau. Bet pratybos intensyvėja ir, tikėtina, kam nors pavyks pykštelėti tiksliau. Bet… ar nuo to laukai taps gražesni?

Alina Ju: Nepataikė.

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.