– Gyvensi prie jūros, – pasakė jis, pasirašinėdamas palaiduose lapuose ir triukšmingai trinkteldamas antspaudą.

Ji stovėjo įsitempusi, suglaudusi kojas. Vienoje rankoje laikė rausvas pirštinaites, kitoje – kepurę su bumbulu, nuo kurio jau varvėjo šilumoje tirpstantis sniegas. Jis šiemet pasirodė itin anksti – spalio pradžioje, dar lapams nuo medžių nenukritus.

– Ne kiekvienam taip pasiseka, – vėl prabilo jis, – karjeros pradžioje gauti šiltą vietelę. Naujas butas, perspektyvus miestelis. Ir dar prie jūros, įsivaizduok. Įsivaizduoji?

Ji linktelėjo. Galvojo, kaip bus gera pratintis prie jūros vėsos nuo pavasario. Jūra jai buvo jaukus vaikystės atsiminimas, tad šis pažadas ją džiugino. Bet dažniausiai maudynės būdavo ežere, iki kurio su draugėmis lėkdavo dviračiais keletą kilometrų, arba miestelio, kuriame augo, tvenkiny. Įsivaizdavo, kad jūra kasdien bus vis kitokia. Kartais norėsis vakare pasivaikščioti klausantis, ką atneša bangos ir vėjas, renkant akmenukus, o gal ir gintarą. Svarstė, kad miestelio gatvės turėtų būt siaurutėlės, eidama pagrindine gatve link jūros apžiūrinės ant palangių sudėtus mažus daiktelius, šeimų sukauptus per bendrą gyvenimą, – švyturius, laivukus, sumeistrautus iš degtukų, pliušinius ežiukus, – arba gėles – dažniausiai turbūt raudonas pelargonijas, paleistuves, alijošius. Gal net pavyks pro praskleistų užuolaidų plyšelį pamatyti, kaip žmonės taisosi vakarienę ar skaito knygą fotelyje, parietę po savimi kojas: šviesa krinta ant knygos lapų, bet paties žmogaus nė nematyti. Galvojo, kad šiltuoju metų laiku jos batuose visada bus smėlio, o vėjuotomis dienomis jį pustys į akis tiesiog čia pat, miestelio gatvėse. Ir lietus, matyt, kvepės druska. Taip jai viskas atrodė stovint tame nykiame kabinete, kuris nebeatrodė toks nykus įsisvajojus.

Butas buvo keturiolika kilometrų nuo jūros. Gana toli, kad dienos nepradėtumei maudynėmis, o kopos netaptų kasdienybe. Dviračiu keturiolika kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal rytais – nepakeliamai ilga kelionė jaunai miestelio mokytojai, ant kurios pečių sukrito dvylika mokinių galvų, jų minčių ir charakterių. Pajūrį naujuose namuose priminė tik pušys ir palei namus siūruojančios smilgos, verbenos, gubojos.

„Perspektyviame miestelyje“, o iš tiesų kaime, stovėjo aštuoniolika trobų, du mūriniai šešiabučiai vienas priešais kitą, gyventojų vadinami dvyniais, bendras pastatas pašto skyriui ir maisto bei reikalingiausių daiktų krautuvei, sena medinė mokykla, autobusų stotelė su suoleliu, dar – bažnyčia su kapinaitėmis. Mokykloje kadaise mokėsi seniausia kaimo gyventoja Vaiva – jos laiku trobų buvo daugiau, o ir kiekvienoje augo nuo keturių iki dešimties vaikų.

Naujas butas buvo viename iš šešiabučių, pastatytų daugiau nei prieš dešimtmetį. Vienai šeimai išsikėlus į miestą, jai atiteko laisvas butas antrame aukšte, aptvarkytas tiek, kad galėtų permiegoti ir išsivirti ryte arbatos. Galvoje ėmė dėlioti planus, kokia spalva perdažys sienas, kokiomis gėlėmis pavasarį apaugins palanges.

Klasių mokykloje buvo trys, jai teko patys mažiausieji. Ką tik atėję iš namų, neturintys mokymosi įgūdžių, tačiau smalsūs ir labai norintys mokytis. Vaikai į mokyklą rinkosi ne tik iš kaimo, bet ir iš aplinkinių vienkiemių – vieni atpėdindavo patys, kitus surinkdavo autobusiukas ar atveždavo tėvai. Vaikai jai patiko. Visada patikdavo mažesni, nes ir namuose buvo vyriausia: augo su trimis broliais, padėjo mamai rūpintis šeima.

Pirmame tėvų susirinkime, mamoms ir tėčiams dar neprisistačius, jau žinojo, kuris kuriam vaikui priklauso: liūdnų akių ir juodų plaukų Pocienė – smulkutės Virgos mama, aukštas durų staktą remiantis Vaitkus – Simuko tėvas, – abiejų skruostai buvo nutaškyti strazdanomis, – tarški ir garsiai besijuokianti Kaupienė – aiškiai savo genus perdavė Žanui. Sužinojusi jo vardą ištarė: „Koks įdomus tavo vardas.“ – „Mama sakė, kad tai prancūzų aktoriaus vardas“, – pūstelėjo jis ant akių krentančią garbaną. Tykus ir truputį nerangus Vilkas – matyti, jog dvynukų tėvas. Kalbantis lėtai ir mažai – tarsi taupytų žodžius, žvelgiantis iš po kepurės tik tiek, kiek reikia ką nors pamatyti. Miestelyje dirbanti, bet kaime gyvenanti gydytoja Jonė, nors visi ją vadino Janyte, ir mažiausia klasės mergaitė Agota – tikrai to paties medžio vaisiai: abi didžiaakės, banguotais šviesiais plaukais, ilgais pirštais. Janytė pirmoji sužinodavo apie kaimo ligas ir nelaimes – pas ją eidavo ir dėl pilvo skausmų, ir dėl lūžusių galūnių. Ji ir nuspręsdavo, kurios ligos gydomos namie svarainių arbata ir medumi, o kada reikia greit gabenti į artimiausią miestelį, kartais – ir į miestą. Agota buvo jos mažiausioji, namuose augo dar dvi dukterys, vyriausia jau buvo pasiryžusi tapti gydytoja, tad padėdavo motinai – aprišdavo žaizdas, paguosdavo.

Pati stebėjosi, kad jai patinka gyventi šiame mažame pasaulyje. Visada norėjo išvykti į miestą, bet vos pradėjusi studijas suprato, kaip toli yra nuo miesto papročių, bendravimo, atstumų, žmonių. Pradėjus dirbti mokykloje, iš jos vis būdavo kažko reikalaujama, jautėsi tarsi baldas, stumdomas iš vienos vietos į kitą. Net senosios tradicijos buvo lyg paslėptos – tarsi visos jai įprastos šventės turėtų vykti už uždarų durų, jų vietą užimdavo vis naujos šventės, nauji sumanymai. Čiagi jos niekur nestumdė ir nieko iš jos nereikalavo, tereikėjo būti gera vaikų mokytoja. Jautėsi grįžusi į savo gyvenimą. Nebuvo jokios pirmos sunkios savaitės, visos dienos jai buvo paprastos ir giedros.

Po ankstyvo pirmojo sniego spalis aprimo, kasdien išlįsdavo saulė. Mėnesio pabaigoje prie mokyklos pasirodė Vilkas su dviem didžiulėm dėžėm.

– Tvarkiau savo gėlių ūkį – gal norėsit prie mokyklos pasisodinti.

Ir ji sodino, vaikus talkon pasikvietusi. Aplink mokyklą prikaišiojo į žemę tulpių, snieguolių, scylių, narcizų, krokų svogūnėlių – bus gera laukti pirmos saulės kitą pavasarį.

Prie jūros važiuodavo veik kas savaitgalį. Sėsdavo ant dviračio ir lėkdavo. Kai pasileisdavo nuokalnėn, pakeldavo kojas nuo pedalų ir jas ištiesusi važiuodavo šūkaudama. Miškai kiekvieną savaitgalį gelsvėjo, medžiai metė lapus, laukai taisėsi šalnoms. Kirtusi kryžkelę – vienon pusėn sukusi netrukus pasiektų artimiausią miestelį, kiton galėtų važiuoti dar daugybę kilometrų mišku – žinojo, kad kelias ims siaurėti, dar keletas minučių ir pasimatys jūra.

Lapkritį degiojo žvakes ant langų dūšelėms prisiminti, gruodį karpė popierines snaiges ir garsiai skaitė vaikams pasakas.

Prieškalėdinę savaitę sniegas ėmė ristis šuorais – snigo kasdien, o pakelėse supustytos sniego kopos, atrodė, niekada neištirps. Vaikų klasėje vis mažėjo – vieni nepasirodė dėl ligos, kiti – dėl nesibaigiančių pūgų ir užsnigtų kelių. Penktadienį pasigedo dvynių. Jiedu su tėvu gyveno vienkiemyje. Mama gimdydama mirė, Vilkas vaikus augino vienas. Jo pavardė buvo geriausias įrodymas, kad pavardės atsirado iš pravardžių: kaip vilkė savo vaikus gynė ir jais rūpinosi – abu buvo prižiūrimi, sumanūs. Brolis ir sesuo buvo nepanašūs – smulkus, garsiai ir drąsiai kalbantis Kęstas ir išstypusi, taupiai kaip tėvas žodžius dėliojanti Ieva.

Vaikams nepasirodžius mokykloje, šeimas aplankydavo tą patį vakarą, bet nusigauti iki Vilkų nebus taip lengva: vakare gali nuvykti vakariniu autobusu, o kaip grįžti? Apie vaikus nieko nesužinojo ir iš Janytės, tad nuvežti į vienkiemį pasisiūlė Kaupienė, vairuojanti didelę mašiną.

– Nieko jiems neatsitiko, – tarškėjo ši. – Tėvas žolių pririnkęs, žinos, kokiomis arbatomis girdyti. Jūs taip visais rūpinatės, o jumis ar kas pasirūpins?

Jai ir neatrodė, kad ja reikėtų rūpintis. Argi yra dalykų, kurių žmogus negali nuveikti pats, jeigu pasistengia? Namų sienas ji jau buvo persidažiusi, kėdes ir stalą Janytės vyras padėjo iš miesto atsivežti, trūko visai nedaug iki jos įsivaizduojamo paveikslo, bet ir šitai susitvarkys. Viskas savo laiku.

Net ir galinga Kaupienės mašina neįveikė iki sodybos likusio puskilometrio.

– Pala, o jeigu nerasi namie, kas tada? – pasiteiravo.

– Kaip čia nerasi, jeigu mokykloje nepasirodė, juk nebus dingę iš gyvenimo, – šyptelėjo ji. – O ir namo šviesos iš toli matyti.

Nustojo pustyti, sniegas jau biro lengvai, regis, ir šalčio nebebuvo justi. Ryžtingai pabeldė į duris ir greit išgirdo žingsnius.

– Čia dabar? – teištarė Vilkas atidaręs duris.

Pakvietė užeiti. Viduje kvepėjo šiluma ir žolėmis, ji nusirišo skarą.

– Abudu susirgo, – pridūrė jis ir nustebo: – Kaip jūs atvykot? O namo kaip parsirasit?

Dvyniai gulėjo didelėje lovoje, beveik prasmegę pataluose. Apsidžiaugė pamatę mokytoją. Kosėdami ir braukdami bėgančias nosis jiedu gėrė arbatas, o ji skaitė jiems baisiai gražius eilėraščius apie kačiukus, rūką ir sniego malūną.

– Gal likit? Namai dideli, kambarių daug, paklosiu jums lovą viename, – pasiūlė Vilkas.

Ji sutiko. Grįžti į namus tikrai nebuvo kaip. Namas didelis, kambariai erdvūs, su koklių krosnimis, įsivaizdavo čia buvus dvarą. Bet ir Vilkas buvo nagingas. Jo nelaimė išskyrė jį iš kitų – mirus žmonai jam teliko auginti vaikus ir dirbti mėgstamus darbus. Tik tai ir padėjo išbūti. Papasakojo jai, kad visus tuos lovų ir spintų raižinius pats padarė, iš sapnų vaizdai atėję, o jam belikę tik medį prakalbinti. O gėles augino, nes jas mėgo žmona, tad tiesiog tęsė jos darbą ir jam sekėsi.

– Gal jums ko trūksta naujuose namuose? Galėčiau pagaminti, – pasiūlė.

Ji atsakė, jog norėtų nedidelės indaujos, bet juk nepadoru žmogų savais rūpesčiais užkrauti. Vaikams sumigus abu gėrė arbatą prieblandoje ir kalbėjosi. Naktį ji sapnavo jūrą, sapne vanduo buvo užšalęs – lipo ant ledo ir pasileido eiti, kol pajuto po kojomis trakštelint. Pabudo nusigandusi, trumpai nesuvokė kur esanti.

Ryte visi gėrė dilgėlių arbatą, valgė duoną ir sūrį su medumi. Vaikai atrodė atsigavę, vienas kitą erzino. Vilkas keistai į ją žvelgė.

– Va, vaikai sveiki, kaip nieko nebūta. Gal būsit geroji miško dvasia? – nusijuokė.

Nusijuokė ir ji, kiek pabuvo ir dar su šviesa autobusu grįžo namo.

Indauja atkeliavo vos metams persiritus per slenkstį. Tai buvo jo dovana, kad vaikams su ja gera. Ir ne tik jo, bet ir kitiems kaimo vaikams. Indauja buvo gražesnė, nei ji įsivaizdavo.

– Jums dar trūksta ir minkšto baldo, – pasakė.

Ji vėl tarstelėjo, kad ir taip jau apdovanota. Jis nusišypsojo.

– Pavaišinsiu jus gilių kava, – tarė ji. O jis dar pridūrė, kad jeigu turėtų minkštą baldą, jauku būtų kavą gerti ant jo susėdus.

Minkštas baldas buvo atvežtas ir į antrą aukštą užneštas vasario gale, pagalbon pasikvietus kaimyną Vaitkų. Tai buvo žalia sofa riešutmedžio rėmu ir kruopščiai raižytais porankiais, tarsi jie būtų siuvinėti. Trumpam ji neteko žado, o atitokusi paklausė, ar jis valgytų jos virtos bulvienės.

– Gardu, – sakė jis ir pasiteiravo, ar ji rūgštinanti ją grietine.

Pirmieji prie mokyklos pasirodė snieguolių žiedai, vėliau galvas ėmė kišti krokai, kilimais sumėlynavo scylės, išlindo tulpių ir narcizų smailūs lapų bokšteliai. Vaikai sutūpę tyrinėjo, kaip taip gali būti, kad iš, atrodytų, paprasčiausių svogūnų pridygo šitiek grožio. Mokyklai pražydus pirmaisiais tulpių žiedais, saulėtą šeštadienio rytą ji sėdo ant dviračio ir, užuot sukusi link jūros, pasileido link Vilkų sodybos. Dienos jau buvo pailgėjusios – pavasaris rodėsi visais žaliais atspalviais. Pievose ir pamiškėse čirpė paukščiai, ji stabtelėjo pakely prisiskinti kiaulpienių.

Dvyniai ją pasitiko kieme – lakstė klykaudami, vaikydami vištas ir jaunomis rykštelėmis čaižydami balas.

– Tėtis dirbtuvėse! – šūktelėjo.

Ir tik tada ji savęs paklausė, kogi čia atvyko. Sustojo vidury kiemo ir stovėjo kurį laiką apžergusi dviratį ir šypsodamasi jiems abiem. Pamiršo užsirišti skarą ir pavasario vėjas pripūtė į ausis pavasarinės vėsos. Galvojo, ką dabar daryti ir kaip suktis. Kaip atsakyti sau, o ypač Vilkui, kuris ją pamatęs tikrai pasakys: „Čia dabar?“ Gal paliksiu vaikams kiaulpienes ir apsisukusi lėksiu namo, galvojo. O gal pasakysiu, kad atvykau pasiteirauti dėl artėjančių švenčių. Arba sakysiu, jog sustojau pakeliui link jūros, bet jūra juk į kitą pusę. Išgirdo jį šūktelint:

– O, čia jūs?

Stovėjo ir šypsojosi galiausiai supratusi, kad joks pasiteisinimas dabar jos neišgelbės nuo nežinojimo, ko čia atvyko.

– Ar eisite su manimi kiaulpienių? Ar mėgstate jas? Aš gaminu jų vyną. Norėsite paragauti pernykščio? – Vilkas padėjo jai neatsakyti į klausimą, ko atvykusi.

Atrėmė dviratį į namo sieną ir visi keturi išėjo skinti pienių. Vilkų pievos mirgėjo įvairiaspalviais pavasarinių gėlių žiedais. Nors prie mokyklos irgi žydėjo jų gausybė, tokių spalvų kaip čia iki šiol ji nebuvo mačiusi.

– Kaip gražu, – tarė.

– Galite likti, jeigu norite, – pasiūlė Vilkas.

Vaikai laukė vasaros, bet nelaukė atostogų. Nebus įdomiau, nei leisti dienas su mokytoja. Tad ji prigalvojo užsiėmimų vasaros dienoms, pasivaikščiojimų, žaidimų. Padedama Kaupienės išsivežė visus vaikus dienai prie jūros, rinko akmenukus ir kriaukles. Vilkas vis dažniau prasimanydavo, ką dar jos bute derėtų sumeistrauti, ji vis dažniau važiuodavo pro Vilkų namus ir laukus pasirinkti dilgėlių sriubai, grybų vakarienei ar tiesiog pravėdinti galvos. Nei ji, nei vaikai nebenustebdavo, kai Vilkas paklausdavo: „Ar liksi?“ Klasės vaikų mamos susitikus ėmė vis smailiau šypsotis.

Metų ratas apsisuko greit ir ji tikrai jautėsi gyvenanti prie jūros.

Dviračio pedalus mynė taip greit, kaip tik galėjo. Kai ėmė daugėti pušų, o kelias po dviračio ratais minkštėti, pakvipo jūra, pro šakas pasimatė nedidelės bangelės. Rugsėjo pradžios jūrą ji pamėgo – atsiguli ant nugaros, pats vanduo tave sūpuoja. Nusėdo nuo dviračio ir kurį laiką dar varėsi jį kopų viršumi purpuriniais viržių takais. Jūra vartėsi saulės spinduliuose: tokiu metu ji būna pati geriausia – jau įšilusi per vasarą, nužydėjusi, kvepianti tik druska. Vakarėjo, tačiau šiluma vis dar buvo justi, tad maudėsi ilgai, atrodė, kad tampa jūros dalimi – plaukė, suposi, stovėjo įsisprendusi į šonus ir stebėjo link horizonto artėjančią saulę, lėtai grįždama į krantą spardė vandenį. Išbridusi vėl pakilo į kopas, dar šlapia atsigulė ant vakarop vėstančio smėlio. Giedras rugsėjo dangus buvo tarsi daugelio gražių būsimų dienų pažadas. Susivėlusios pajūrinės viksvos kuteno padus, kol kas dar mažutėje pilvo kalvelėje duksliai, vos juntamai bilstelėjo.

Bažnytėlei tų metų pavasarį sukako trys šimtai metų. Prieš tai jos vietoj stovėjo kelios medinukės, skirtingais šimtmečiais sudegusios iki pamatų. Dabartinė gal priminė senąsias – prastai apšviesta, mažais langeliais, menkai praleidžiančiais šviesą, kaip ir pridera pamaldžiai nuteikti privalančiai vietai. Choro vadovas ir tuo pat metu dirigentas pirmiausia nusilenkė, o paskui mostelėjo batuta į galinę sieną, ant kurios kabojo maišas. Galėjo to ir nedaryti, visi čia susirinkusieji žinojo, kam jis skirtas. Juk ne veltui prie įėjimo kabojo užrašas: „Paramos koncertas“. Nebus pinigų – nebus restauracijos. Ponai iš miesto įvardijo tokias sumas, kad vietos bendruomenei net žandikauliai atvipo. Taigi, mieli vietiniai irgi ponai ir inteligentai, papurtykit pinigines, – kultūringai akis badė paramos koncertas. Vietiniai, dvasingai į skliautą įbedę akis (negi žiūrėsi į pinigų reikalaujantį maišą ar apipelijusias sienas?), klausėsi muzikos, prie kurios prisijungė prasidėjęs lietus. Jis ošė, barbeno į langelius, tarsi tūkstantis pianistų lašų pirštais bėgiotų čerpių klavišais.

Gamta ir dvasia susiliejo.

Dirigentas dirigavo orkestrui ir lietui, mąstydamas apie Pradžios knygos žodžius, kad žmogui atiduota valdžia visoj žemėj. Priekyje sėdinti senutė atsiduso: „Dangus, tikras dangus“, – ir tik ją prilaikanti anūkė, žinanti apie močiutės visišką kurtumą, į ją pažvairakiavo.

Vanduo kaip muzika liejosi visur: ant stogo ir sienų, smelkėsi pro mažus ir didelius plyšius. Kai kur pasirodė vandens dėmės, susiliedamos su apipelijusiais sienų plotais ir tarsi piešdamos naujus nepažįstamų teritorijų žemėlapius.

Ant dešiniosios sienos prie lubų išryškėjo kelios didesnės dėmės. Iš jų niro tarsi koks gyvūnas, sakykim, meškiuko ausys ir snukis, galva, valiūkiškai pakreipta į šoną. Meškiuko kontūras plėtėsi, aiškėjo ir ryškėjo. Pirmoje eilėje sėdinti močiutė vis rodė dėmes vaikaitei, bet šioji kaip ir visi kiti koncerto klausytojai, užburti muzikos, į jas nekreipė dėmesio, tik vis bandė prispausti senolės rankas prie kelių. Tikras vargas, kai seni žmonės taip nukvanka, kad nesupranta išsišokantys.

Vanduo vis bėgo, sėmė į muziką ir sakralią dvasią įsijautusių klausytojų ir muzikantų pėdas, kelius ir patogiai ant šimtamečių suolų įtaisytus sėdmenis, maloniai ant kelių išvyniotus pilvus, gerai prikimštus prieš koncertą ir dabar liūliuojančius paskui klavesino ir violončelės taktą. Vanduo kilo tarsi per pavasarinį potvynį, bažnytėlės viduje plaukiojo koncerto programėlės ir natos. Kiek sutrikę muzikantai stengėsi groti be natų. Keli iš jų atsistojo, kad smuikai nesušlaptų. Violončelės ir kontrabosai griežė po vandeniu. Kad geriau juos girdėtų, kai kurie klausytojai panėrė ausis.

Kai vanduo apsėmė ir stovinčius muzikantus ir tik batutos galiukas kartais, kai dirigentas užsimodavo plačiau, iš apačios sujudindavo kaip stiklas lygų vandens paviršių, meškiukas, tapęs didžiuliu vandeniniu lokiu, suriaumojo ir žengdamas pirmyn išsiveržė iš sienos, palikdamas joje žiojinčią skylę. Vanduo paplūdo lauk. Iš skliauto pabiro plytos ir tinko gabalai, medžio konstrukcijų atplaišos. Visą laiką skambėjo muzika. Į sienų kolonas įsikibusių angeliukų choras, diriguojamas meškino, giedojo: „Dangus. Tikras dangus.“

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Prasideda, – pagalvojau. Apytuštėje aikštelėje ežero link, priešais skelbimų lentą su sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis ir šalia Jono „Volvo“ stovėjo nepažįstamas automobilis. Mažytis, kokius vairuoja paaugliai. Suabejojau, gal pas Veroniką anūkas atvažiavo, bet ne – ji dar tuščiose lysvėse kapstėsi viena. Nepašaukiau, pro mus skiriančią tvorą prasmukau nulenkusi galvą. Ją pakėliau tik pažiūrėti į gandrą, tupintį lizde ant stulpo prie Mindaugo garažo vartų. Mašinos už jų nesimatė. Todėl ir stebėjausi – sezonas dar neprasidėjęs, sodininkai nespėję suvažiuoti, o prie ežero jau renkasi svetimi. Į stiklinį vandens paviršių nuo savo verandos laiptų mėgstanti žiūrėti Laima turbūt ir šiemet bandys juos nuvyti. Nesusitaiko, kad jos karaliavimo laikai baigėsi. Kad gali prieiti prie vandens telkinių, dabar žino visi ir į ženklą „PRIVATI VALDA“ nebekreipia dėmesio. Nuo žiemos šalčių ir pavasario liūčių ta balkšva lentelė sulinko, pagelto kaip ir jos šeimininkė, kai ją mačiau paskutinį kartą. O ir ką prie ežero veikti balandį? Aš nešiausi knygą. Iki Laimos sklypo rankose ją spaudžiau kaip bilietą. Atsikvėpiau tik jos neradusi, jau prie ežero, kur į keturias dalis perlenktą savo pledą numečiau už dviejų plačius kaip miegojimo marškinėlius apsivilkusių paauglių. Jos sėdėjo ant vieno iš didžiųjų tuščių vejos plotų ir į mane neatsisuko.

Kuprinių artyn neprisitraukė. Nepažiūrėjo – vyras aš ar moteris. Jeigu būčiau vyras, bent išsigąstų. Dabar gi dėmesio nekreipė ir tiek. Gal ir gerai. Nors juokėsi, ne iš manęs. Prunkštė jos žiūrėdamos į trečią draugę – taškelį ežero viduryje. Nusispyrusi šlepetes nuogas pėdas saulės spinduliuose šildžiau ir aš, bet bristi į vandenį? Nė už ką. Suskilinėjusius kulnus slėpiau praretėjusioje žolėje ir krūptelėdavau nuo šaltesnio vėjo gūsio. Nuo jo po megztiniu šiaušėsi ir mano rankų plaukeliai, liemenę tebedėvėjau flisinę. Gal šaltas vanduo kūno tai paauglei ežere negėlė kaip vaikui – taip nusprendžiau. Žiūrėjau, kaip įnirtingai draugės jai mojuoja, kaip ji neskuba. Apsivertė ant nugaros ir plūduriavo, kol akis nuleidau į du melsvai juodus paukščius savo knygos viršelyje.

„Les merveilleux nuages“ – taip tas romanas vadinosi, nors danguje debesų ir nesimatė. Apsiniaukęs tik Sagan veidas užpakaliniame viršelyje. Perlai po kaklu blizgėjo labiau nei jos akys. Kairiosios vokas lyg ir labiau pakritęs, o gal taip skeptiškai ji žiūrėjo į mane. Juk ją aš išsirinkau ne šiaip sau. Gležna jos knygelė manęs negąsdino taip kaip didžiosios Hugo plytos. Šitos net lapų krašteliai mėlynai padažyti. Ir ją, ir Hugo iš namų į sodą tempiau parodyti svečiams. Man patinka, kai jie nustebę klausia, ar aš skaitau prancūziškai.

– Skaitau, – apsimetu.

Meluoju, kad prisimenu, ką prieš dvidešimt metų mokiausi universitete. Nors prancūzų man jau tada sekėsi vidutiniškai, pavienių žodžių kaip šiaudo griebdavausi ir nenuskendau. Dabar tik pabandyti norėjau. Kad Sagan mane išdurs, nesitikėjau. Paragrafo ilgio Bodlero citatą jos romano epigrafe praleidau vos pamačiusi. Kas ta pirmame sakinyje aprašyta palétuvier, nesupratau ir įsižeidžiau. Iš po savo grumsto išlindusią skruzdėlę sutraiškiau, bet nepalengvėjo. Skųstis nebuvo kam, o ir kuo?

Vėjas aprimo, saulė tebešildė. Paauglės kikendamos trynėsi pečiais, jais susiglaudusios lingavo į šonus ir spragsėjo pirštais. Kalbėjosi ne tik žodžiais, bet ir garsais. Bum bum bum, – kartojo ir viena kitą suprato. Sėdinti mano dešinėje iš kuprinės ištraukė sausainių pakelį ir jį atkišo draugei.

– Imk, storule, – pasiūlė.

Užsigėrė jos vandeniu. Už vairo, – prisiminiau. Spėliojau, kuri. Nors paauglių rūbai atrodė vienodi, prisimerkusi įžiūrėjau skirtingas marškinėlių siūles, vienos džinsai atspurusiais galais lyg ir buvo tamsesni. Kalbėjo jos nesąmones, abi dvigubai už mane stambesnės. Nesupratau, kaip į dvivietę mašiną sutilpo trise. Laukiau, bet profiliu nė viena nesisuko. Jų akis ir nosis galėjau tik įsivaizduoti. Pagal žiedus ant rankų pirštų ir apvalias kupras spėti, ar dažė blakstienas. Vienai prie kojų juodavo aukštas kupstas, tik ne iš žemės supiltas, o sumestas iš storų juodų džemperių. Šalia – trys šviesaus džinso kuprinės. Viena iš jų prasegta, į ją mačiau įgrūstus džinsus ir dar vienus pilkus marškinėlius. Kad vienos iš draugių kaktą dengia tankūs kirpčiukai, pamačiau, kai pakreipusi galvą atsiliepė į skambutį. Pasakojo, kad yra kažkur soduose.

– Subinė čia visiška, – šaukė. – Bet bent jau šilta.

Draugė pritariamai linksėjo ir telefoną netrukus perėmė. Aiškino, kad į sodus jas atsivežė Aistė.

– Maudytis užsimanė, – juokėsi.

Aistė, kaip supratau, jas turėjo nuvežti ir pas skambintoją, tik jos pačios kviesti draugės niekur nenorėjo. Sutarė, kad Aiste atsikratys, kai jas nuveš, nes svarbiausia buvo, kad nuvežtų, o jei jau nepakviesta pasilikti supyks, tai supyks.

– Davai tada, – atsisveikino ir atsistojusi nufotografavo ežero paviršiuje kyšančią Aistės galvą.

– Greičiau, kol neišlipo, – paragino kita.

Ar beišlips, pradėjau abejoti, kaip ir tuo, ar ne man ją tektų gelbėti. Ištempusi kaklą Aistės šešėlį mačiau prie jau sužaliavusių nendrių, bet šaukti ji nešaukė. Rankų į viršų nekėlė – jomis ramiai košė vandenį. Draugių nekvietė, jos Aistės taip pat nepasiilgo. Sugalvojo, kad sulaukusios eis ant STOP juosta apjuosto tiltelio. Kažin, ar ne Laimos darbas, – įtariau. Vieną išpuvusią lentelę iš tolo mačiau, bet tik tiek. Tą patį viena kitai sakė ir draugės. Aistę dėl viso pikto sutarė praleisti eiti pirmą, o man jos pagailo. Kol mirko lediniame vandenyje, draugės iš Aistės šaipėsi taip bjauriai, kaip tik paauglės sugeba, taksiste vadino. Į krantą pakvietė tik kai prisiminė, kad nusimaudžiusi ji dar turės nudžiūti.

– Jau po trijų, – suskubo.

Atsistojusios priešais mane jos iškilo kaip plati ir tvirta mūro siena. Ant vienos iš paauglių džinsų kilpos tabalavo prisegtas sunkus raktų ryšulys, bet daugiau nieko nemačiau nei prieš jas, nei už jų. Vėsiame šešėlyje susigūžiau. Ketvirtas sakinys taip pat nesušildė. Le peuplier de jadis, – skaičiau ir vėl nesupratau. Telefoną palikau darže ant suoliuko, todėl ir išsiversti negalėjau. Galvojau, gal draugių paprašyti. Tik tą ketvirtą sakinį, kad užsikabinčiau, – planavau, bet nespėjau. Aistės siluetas išryškėjo ežero pakrantėje. Spoksoti būtų buvę nemandagu, todėl veidą užsidengiau knyga ir kaip ji priartėjo, nemačiau. Išgirdau tik kai jau stovėjo už draugių sienos.

– Visai mielas, – nusikosėjo.

Taip apibūdinant vandenį dar niekada nieko nebuvau girdėjusi, todėl knygą numečiau ant žolės ir išsitiesiau, bet daugiau nieko įdomaus ji nepasakė. O ir ko iš paauglės tikėtis – taip pat kaip vandenį draugėms ji netrukus apibūdino ir orą. Mus skyrusi aukšta siena netruko sugriūti. Draugės atsisėdo, kur sėdėjusios, ir mudviejų su Aiste akys susitiko. Maudėsi ji su baltais apatiniais, bet net ir sušlapę jie nepersišvietė, matyt, buvo storos sintetikos. Pagavusi mano žvilgsnį Aistė linktelėjo. Jos blakstienos suklapsėjo, lyg būtų dirbtinės, o gal man taip tik pasirodė. Šiaip ar taip, kaip neskubėjo maudytis, taip neskubėjo ji ir rengtis.

– Prancūziškai skaitot? – susidomėjo.

– Skaitau, – atsiliepiau.

Lygi ir glotni stangraus Aistės kūno oda blizgėjo saulėje ir mane akino. Už drauges ji buvo perpus smulkesnė, visa galva aukštesnė, grakšti. Kai pasilenkė prie prasegtos kuprinės, jos nugara liko tiesi. Ko kuprinėje ieškojo, nesupratau, nes atsitiesė tuščiomis rankomis. Ilgus šlapius plaukus suėmė į kasą, bet ši netrukus iširo. Nagai lakuoti juodai, bet trumpi.

– O jūs nesimaudysit? – paklausė.

Nežinau, kodėl ji su manim kalbėjosi, bet kalbėjosi ir riestą nosį pasikasė. Kai pakračiau galvą, plačiai išsišiepė ir nusisegė liemenėlę.

– Juk šilta, – pasirąžė.

Šlapias krūtis atsuko į saulę, bet maži vandens lašeliai ant jos odos nedžiūvo. Ji dėl to nesijaudino. Vėl pakilusio vėjo nejautė – jos oda nepašiurpo. Nusimovusi kelnaites kartu su liemenėle padžiovė ant nukarusios didžiosios eglės šakos. Nuoga po ežero aikštelę ji vaikštinėjo drąsiau nei aš apsirengusi ir viskuo žavėjosi. Lyg pati nuo savęs apkvaitusi, eglės šakas nerangiai paglostė ir atsisukusi žiūrėjo, ar matau. Kas čia, nesupratau – tarybinių laikų aktas? Draugės į ją nekreipė dėmesio. Viena atsistojusi patempė džinsus į viršų ir klestelėjo atgal. Spėjau, kad nuogą Aistę jos mato ne pirmą kartą, todėl ir nenustebo. Man gi užkaito žandai, pasidarė gėda, o ji elgėsi lyg niekur nieko. Sugrįžusi prie kuprinės išsiėmė džinsus ir marškinėlius. Kai pamatė, kad spoksau, ir vėl atsisuko:

– O gal man teta kailinukus paskolins? – išsišiepė.

Draugės kikeno, aš išsigandau. Dešinę ranką kažkodėl pakėliau ir ja pamojavau, bet draugių nenubaidžiau – ne musės.

– Nepaskolins, – pagaliau prabilau.

To betrūko, kad su mano liemene nuoga lakstytų. Laimos nebuvo, bet dalis aikštelės matėsi ir iš balkono antrame Tomo namo aukšte. Nors nedažnai, kartais į tą balkoną jis užlipa. Lyg ir kažką tvarkosi, stumdo. Su flisine liemene jis mane ne kartą matė, su ja aš pas jį ir užėjusi esu ne kartą. Tą kartą, kai jo virtuvėje gėrėm arbatą, sakė, kad pats tokios norėtų. Klausė, kur pirkau. Tai jeigu dabar prie ežero Aistę ja apsigaubusią pamatytų? Pagalvotų, kad aš?

– Nepaskolins, tai nepaskolins, – išgirdau.

Vis dar šlapia Aistė pasipurtė ir pamerkusi man akį džinsus įgrūdo atgal į kuprinę. Apsivilko tik marškinėlius ir šie iškart sudrėko. Jos kūno jie kabinosi kaip įmanydami, bet Aistė marškinėlius nuo savo odos atplėšė, neprisileido. Nuėjusi prie tiltelio atsisuko į mus.

– Užlipk, – ragino draugės.

Tą vieną išpuvusią lentelę pačioje tiltelio pradžioje Aistė iškart peržengė. Taip pat drąsiai peržengti ji galėjo ir žemai vėjo plaikstomą STOP juostą, bet pro ją ji užsimanė pralįsti, o kad pakeltų aukščiau, pasilenkė.

– Garbės žodis, – neištvėriau.

Mane išgirdusios Aistės draugės prapliupo juoktis.

– O ko jūs žiūrit? – stebėjosi ta su kirpčiukais.

– Skaitykit, – pasiūlė kita.

Ką dar sugalvos, nelaukiau. Atsistojau, įsispyriau į šlepetes. Knygą įkišau į pledą, šį – po pažastim. Kai atsisukau prieš išeidama iš aikštelės, ant tiltelio draugės jau stovėjo trise, o mane pro tujas pašaukė Laima. Ji dėvėjo striukę, ant galvos – žieminė kepurė. Vis dar pageltusi, į sunkius botus įspraustas kojas į viršų kėlė stenėdama. Smirdėjo nuo jos kaip nuo rūsio, į kurį iš namų atsivežė pilną bagažinę nuskilusių lėkščių, velnias žino kuo aplipusių stiklainių ir jų dangtelių. Sustojusi atsikvėpti pledą su knyga numečiau ant įlinkusio jos „Škodos“ kapoto.

– Prancūziškai? – išsižiojo.

Klausė, kada ją išmokysiu. Kad pamirštų, į rūsį padėjau sutempti ir indus, ir sunkius maišus su priplėkusia patalyne. Dėkodama Laima mane apsikabino, o aš atsisveikindama užsiminiau apie nepažįstamas pusnuoges mergas ant jos tiltelio. Tegu ta sena tarka ir aiškinasi.

Sparčiu žingsniu lipo laiptais aukštyn, per petį persimetęs gitarą. Specialiai nevažiavo liftu, norėdamas pasportuoti. Stengėsi išlaikyti pradinį tempą, bet ties trečiu aukštu jau ėmė dusti, tad norom nenorom teko sulėtinti žingsnį. Paprasto mūrinio pastato, stovinčio vieno iš Vilniaus mikrorajonų pakraštyje, laiptinės buvo šviesios, tvarkingos, tarpiniuose aukštuose palei langus sustatyti vazonai su augalais, laiptų aikštelėse laisvalaikio baldai, lentynos su knygomis, koridoriuose ant sienų sukabintos įrėmintos nuotraukos iš čionykštės bendruomenės gyvenimo. Trečiame aukšte ant durų perskaitė: SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMAI. Palypėjęs dar aukščiau, pamatė lentelę SOCIALINĖS GLOBOS PASLAUGŲ STACIONARAS. Penktame aukšte jį pasitiko užrašas DIENOS CENTRAS. Atvyko.

Prie durų paklotas apskritas kilimėlis su užrašu „Welcome“, į jį pabrūžavo kojas. Paskambinus durų skambučiu, atidarė besišypsanti apkūnoka socialinė darbuotoja ir pažinusi atvykėlį pakvietė sekti paskui ją į svečiams skirtą kambarį. Dirstelėjęs į priešingą koridoriaus pusę, pamatė jo gale, salėje, jau besibūriuojančius senjorus, kuriems šiandien turės koncertuoti. Koridorius buvo išpuoštas kalėdinėm girliandom, o salės kampe įžiūrėjo stovinčią eglutę.

– Prašom čia pasidėti asmeninius daiktus. Gal prieš koncertą norėtumėt kavos?

Svečių kambaryje ant stalo buvo svetingai padėta pora lėkštučių su sausainiais ir saldainiais.

– Ne, ačiū, norėčiau apsižiūrėti salėje. Laidą gitarai prijungti prie stiprintuvo, man sakė, turėsit?

– Oi, nežinau, tikriausiai taip, jeigu sakė, bėgu paklausti, – darbuotoja sumišusi išskubėjo.

Kambario kampe prie kriauklės aptikęs veidrodį, žiūrėdamas į savo atvaizdą perbraukė pirštais per širmas garbanas. Ar šiandieniniai žiūrovai ir klausytojai jį atpažins? Žinoma, daugelis yra matę jo humoristines programas per televiziją, bet ne apie tokį atpažinimą jis dabar pagalvojo. Dauguma šio centro lankytojų, ko gero, yra matę legendinius filmus, kuriuose Arvydas nusifilmavo pačioje jaunystėje, savo aktorinės karjeros pradžioje. Tada, daugiaserijiniame meniniame filme suvaidinęs jauną Žaną Kristofą – herojų muziką iš Romeno Rolano romano, – jis smarkiai išpopuliarėjo, tapo daugelio merginų ir moterų numylėtiniu, jo portretai puošė žurnalų viršelius ir puslapius… O dabar? Ar jis tebeturi pirmykščio žavesio, anuometinės įtaigos ir aistros? Žvelgdamas į savo atvaizdą, suraukė antakius, paskui atmetė galvą, nusišypsojo savo ypatingąja moterų širdis tirpdančia šypsena. Ruošdamasis koncertui, padarė lūpų mankštą.

Niekada nevertino savo išorinio grožio ir žavesio, nors kartais, tiesa, tomis įgimtomis savybėmis ir yra tekę pasinaudoti. Visgi su metais fizinis patrauklumas ėmė įgauti karikatūros bruožų. Veidas pastambėjo, išpurto, išryškėjo pigmentinės dėmės, akių vokai ir paakiai nukaro, atsirado pagurklis. Iš dailaus ir gundančio dvidešimtmečio didelėmis kaip ežerai akimis, debiutavusio žymaus režisieriaus filme, beveik nieko nebeliko. Žinojo, kad teatro ir kino bendruomenė daugelį metų jį vis lygindavo su jaunesniuoju broliu, kurį visi laikė ne tokiu gražiu, bet talentingesniu, darbštesniu, labiau atsidavusiu teatrui, tikru „scenos bepročiu“ (tai derėjo laikyti komplimentu). Tuo tarpu Arvydas, be debiutinių, jam gerą profesinį startą garantavusių vaidmenų kine, daugiau nieko įsimintino nesukūrė. Ryškiai sužibusi brolio žvaigždė jį užtemdė, o gal tiesiog paties Arvydo žvaigždė ir nebuvo tokia jau ryški. Stokodamas vaidmenų, ilgainiui ėmėsi autorinių programų: kurti humoristines dainas ir rengti koncertus, tarp dainų įmaišydamas savo paties parašytų humoreskų, – dabartiniais terminais, tapo stendaperiu. Lyrinių ir dramatinių vaidmenų aktorius virto humoristu, komediantu. Jis išliko populiarus, bet ne tuo amplua, kokio būtų norėjęs. Nuo vaikystės turėjo tą gebėjimą pralinksminti ir prajuokinti kitus, ir galiausiai tai tapo pagrindiniu amatu bei uždarbio šaltiniu.

Vis dėlto pastaruoju metu nuo tų juokų, kad ir su rimtumo pamušalu, nuo tos aitrios ironijos, deginančio sarkazmo visuomenės ir politikos temomis, gyvenimo absurdo atodangų ar paviršutiniškų anekdotų, skirtų masėms linksminti, jam darėsi nebe juokais koktu. Tiesą sakant, jau senokai, tik vis laikėsi, nenorėdamas prarasti užsakymų, įsisukęs į pramogų pasaulio karuselę. Ne vien dėl pinigų – tiesiog negalėjo nusėdėti be darbo, be scenos, be publikos. Tačiau jautė, kad jaunosios kartos komikai jau ima traukti per dantį jį patį, kad darosi tokiu senovišku dinozauru, kad jį vis dar mielai kviečiasi, bet jau kaip tam tikrą retos rūšies egzempliorių, keistuolį personažą. Koncertuodamas mažesnei publikai, nebeapsikentęs vis dažniau įtraukdavo į programą ir rimtų tekstų – eilėraščių, prozos ištraukų, sudainuodavo vieną kitą ne humoristinę dainą. Troško atkurti vidinę pusiausvyrą. Tačiau komiko etiketės taip lengvai neatsikratysi – kur pasisukus, visi laukė iš jo tų pačių anekdotų ir juokų.

Begromuliuodamas šias mintis, patikrino, ar švarko kišenėje yra lapelis su koncerto eiga, kitoje švarko kišenėje užčiuopė akinių futliarą. Iš kuprinės išsiėmė į juodą aplanką sudėtus tekstus – šiais metais jau prireikė tokių „paruoštukų“. Nors jam dar tik šešiasdešimt penkeri, bet vis dažniau pajunta, kad sušlubuoja atmintis. Ne vieną kartą per koncertą viduryje dainos nutilo, neprisimindamas žodžio. Anksčiau tokiais atvejais visada lengvai išsisukdavo, pakeisdamas užmirštą žodį kitu, bet dabar imdavo ir sustabarėdavo vien išgąsdintas paties fakto, kad nebeprisimena ne vieną dešimtmetį atliekamo kūrinio teksto. Tas pats nutikdavo ir kasdienybėje, kalbantis su šeimos nariais, kolegomis ar draugais: ūmai pritrūkdavo kokio rečiau vartojamo ar net paties paprasčiausio žodžio ir tada atkakliai rausdavosi atmintyje, jo ieškodamas, kol po nesėkmingų pastangų galiausiai išvargęs ir nusivylęs pasiduodavo, viską nuleisdamas juokais. Į gydytojus dar nesikreipė, aiškinosi šiuos reiškinius kaip amžėjimo lemiamus pokyčius, kaip įtempto miestiško gyvenimo, informacijos pertekliaus pasekmę, bet paslapčia nerimavo. Nors niekada koncerto metu neatsiversdavo čia pat ant grindų padėto aplanko su tekstais, vien jau mintis, kad reikalui esant galėtų jo griebtis, jį nuramindavo.

Tačiau šiandien? Jeigu ir stabtelėtų, užmiršęs žodį ar eilutę, buvo tikras, kad nereiklūs senjorų dienos centro lankytojai net nepastebėtų arba nesuprastų. Jį pakvietusi dienos centro vadovė minėjo, kad dauguma čionykščių senolių serga demencija arba Alcheimerio liga. Vis dažniau Arvydas priimdavo tokius užsakymus (užmokestis čia simbolinis arba išvis jokio), vis labiau jam patiko koncertuoti jautriųjų visuomenės grupių atstovams – jautė didesnę prasmę, nei paikai juokindamas didelių arenų ar televizijos projektų žiūrovus.

Segdamasis švarką, pastebėjo, kad viena saga kaba labai laisvai, tiesiog siūbuoja ant nutįsusio siūlo. Et, per vėlu kreipti dėmesį, grįžęs namo paduos žmonai, kad tvirčiau prisiūtų. Laikas į salę.

Kad jau laikas, rodė ir koridoriuje pakeliui į salę kabantis apskritas laikrodis didelėmis aiškiai judančiomis rodyklėmis – už dešimties minučių, antrą valandą dienos, turėjo prasidėti koncertas. Lentynose buvo išdėlioti senjorų sukurti rankdarbiai – spalvingi dirbiniai iš popieriaus ir gamtos medžiagų, lankstiniai, iškarpytos snaigės.

Jam įėjus į salę, visi ėmė ploti. Kai kurie senoliai jau sėdėjo, pasiruošę koncertui, kiti dar rinkosi. Išėmęs iš dėklo, ėmė derinti gitarą, prijungė stiprintuvo laidą, patikrino mikrofoną. Į jį žvelgė daugiausia guvios akys, senjorai šnekučiavosi tarpusavyje ir su socialinėmis darbuotojomis, kai kurie juokėsi, buvo ir tokių, kurie sėdėdami snaudė. Jam jie nebuvo panašūs į nukaršusius baimingus demencija sergančius ligonius nieko nesuprantančiomis, padėrusiomis akimis, klaidžiojančiais žvilgsniais. Atvirkščiai, daugelis žvelgė, rodos, supratingai, su šypsenom veiduose, buvo pasipuošę, kai kurie atrodė itin inteligentiški. Buvo matyti, kad čia jais gerai rūpinamasi. Kas žino, gal ir jam jau netrukus teks lankytis tokiame dienos centre kaip klientui? Su liūdna ironija pats sau šyptelėjo.

Buvo parinkęs paprastų tekstų Kalėdų ir Naujųjų metų tema, kuriuose šaipėsi iš stereotipinio švenčių supratimo, traukė per dantį buitinę sumaištį, maisto eikvojimą, dovanėlių vajų ir naujametinius pažadus, taip pat šeiminio gyvenimo rutiną ir vyrų bei moterų santykius. Sudėtingų politinių ir visuomeninių temų buvo nutaręs neliesti. Taip pat padainuos savo garsiausių dainų, kurioms senoliai galės pritarti, jeigu pavyks laimėti jų simpatijas ir įsitraukimą. Pabaigoje, jeigu bus tinkama publikos nuotaika, paskaitys eilėraščių.

– Laba diena, mielieji. Tikriausiai galiu pasakyti: sveiki įžengę į dar vienus metus. Nors išties nežinia, kas čia į ką įžengia: mes į Naujus metus ar Nauji metai į mus? – Jis stabtelėjo, svarstydamas, ar publika pagavo šį sąmojį. Ko gero, ne, bet niekas neišsidavė. – Svarbu, kad mes patys visur žengtume tvirtai, o dar svarbiau – kad kas rytą iš lovos išliptume, kaip sakoma, ta koja. Pakelkit rankas, kas šiandien, sausio 2 dieną, iš lovos išlipote ta koja. Taip, supratau… O kas išlipote ne ta koja? Irgi aišku… Apie tai bus ir pirmoji daina, kurios priedainį kviečiu padainuoti kartu. Dabar jį pasimokysim…

Arvydas stengėsi kalbėti ne per greitai, stebėdamas publikos reakcijas. Jis matė, kad kai kurie žiūrovai rankas pakėlė abu kartus, kad keletui kažką aiškina greta sėdinčios socialinės darbuotojos, kad du ar trys salėje sėdintys į jį žiūri įtariai ir iš padilbų, tačiau daugumos žiūrovų akys žvelgė linksmai ir sekė kiekvieną jo žodį. Jie juokėsi gal ir per dažnai, reaguodami labiau į jo balso intonacijas nei į kalbėjimo turinį, bet noriai pritarė dainoms, lingavo, plojo, netgi trypė kojomis. Koncertas ėjo sklandžiai ir nuotaikingai, tik pora senolių dėl kažin kokių priežasčių buvo išvesti iš salės.

Štai kuo jam patinka tokia publika. Net šimtu procentų nepagaudami jo šmaikščių išvedžiojimų, jo staigių minties posūkių, netikėtų sugretinimų, kontrastų bei kitų retorikos figūrų, jie yra labiau įsitraukę nei žiūrovai didelėje koncertų salėje ar prie televizoriaus ekrano. Šio dienos centro lankytojams pakanka jo buvimo, jo veido, jo šypsenos, jo balso – paprastų dalykų, kuriuos ir jis pats per gyvenimą išmoko labiau už viską vertinti. Ech, per anksti jis pasidavė, per greitai pasuko į komedijos žanrą – o paskui šis įtraukė jį ir nusinešė kaip tas pabaisa klounas iš siaubo filmo „Tas“. Bet ką jis galėjo padaryti? Kai brolis pasekė jo pėdomis, įstojo į aktorinį, vėliau baigė, buvo pastebėtas režisierių, Arvydui žūtbūt reikėjo surasti savąją nišą, nes brolis visaip stengėsi pabrėžti esąs pranašesnis už vyresnėlį. Bent jau taip Arvydui atrodė. Ta konkurencija juodu tarpekliu buvo atskyrusi brolius nuo pat vaikystės, jaunėlis nuolatos stengėsi iš pradžių prilygti vyresniajam, vėliau jį įveikti ir pranokti. Ir jam pavyko, tapo žymiausiu savo kartos aktoriumi, pelniusiu visus įmanomus teatro ir kino apdovanojimus. O Arvydui teko rinktis išvirkščiąją gyvenimo pusę – pramogų pasaulį, kreivų veidrodžių karalystę, kur viskas kelia juoką, netgi gražūs ir rimti dalykai.

Jau nuo pat koncerto pradžios jautė itin įdėmų vienos pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės žvilgsnį. Ji ne tiek smagiai juokėsi kartu su visais, kiek stebėjo jį, nė akimirkos nenuleisdama akių. Tai sužadino jo smalsumą, bet ir šiek tiek trikdė, ir Arvydas vis sugrįždavo akimis prie jos, kelis kartus pakalbino, bet moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo ir maloniai nusišypsojo. Atrodė kultūringa, gal buvusi mokytoja ar bibliotekininkė, anaiptol ne nusenusi. Veido bruožai išdavė, kad jaunystėje buvo graži, gal net labai. Ant jos kaklo viršum trikampės iškirptės kabojo ovalus spindintis medalionas, nuo kurio atsimušę pro langą įspįstančios sausio saulės spinduliai metė saulės zuikutį ant jo gitaros. Sykį jis pajuokavo apie tą saulės zuikutį, ir moteris sutrikusi pridengė medalioną delnu, bet paskui užsimiršusi patraukė ranką, ir geltonas šviesos kamuolėlis vėl jaukiai įsikūrė greta jo gitaros stygų.

– Ir tada vyras sako: „Tai ką man dar padaryti, kad tu būtum laiminga? Paskutinius marškinius nusirengti?“ – vaidindamas komišką šeiminę situaciją, Arvydas atsilaisvino ir vienu greitu judesiu nusirišo kaklaraištį, paskui žaibiškai perbėgo pirštais per švarko sagas ir nusidrėskęs metė švarką ant šalia stovinčios kėdės, bet šis nuslydo, o ištrūkusi saga, kelis kartus šoktelėjusi per neaukštą pakylą, nukrito žemyn ir nuriedėjo tiesiai prie įdėmiosios žiūrovės kojų.

– Štai, matai, ką tu su manim darai, žmona, – tiesiai į žiūrovę kreipėsi Arvydas ir jai šelmiškai mirktelėjo. – Viską tau galiu atiduoti, netgi šią brangiausią savo sagą.

Žiūrovams juokiantis, Arvydas tęsė programą, bet pastebėjo, kad moteris pakėlė sagą ir suspaudė ją delne.

Koncertui baigiantis, Arvydas palinkėjo visiems gerų metų ir sudainavo paskutinę dainą. Tačiau žiūrovai plojimais nenorėjo jo paleisti, tad pasisakė dar padeklamuosiąs Pauliaus Širvio eilių. Pradėjęs deklamuoti eilėraštį „Prie pasakų miesto“, netikėtai išgirdo vieną po kito iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau įsitraukiant senolių balsus:

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Prie pasakų miesto,

                         Kur teka Neris

                         Su žara.

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Vilnijančio Vilniaus,

                         Tavęs,

                         Mano meile

                         Tyra.

Dienos centro lankytojai atsiminė eilėraštį, jie deklamavo drauge! Deklamavo ir socialinės darbuotojos, visa salė, apie keturiasdešimt žmonių, kuo puikiausiai prisimindami žodžius, o tie, kurie neprisiminė, vis tiek krutino lūpas. Lygiai tas pats vyko, jam skaitant kitus poeto eilėraščius. Žiūrovai pagavo ritmą ir intonaciją, visi skandavo choru, vis labiau įsijausdami, lyg būtų virtę viena sutartinai banguojančia jūra. Arvydui akyse tvenkėsi ašaros, matė jas žibant ir kelių darbuotojų akyse, ir neliko jokios abejonės, kad kai kurie žodžiai yra neužmirštami, kad poezija turi galią išsūpuoti ir išsaugoti svarbiausius jausmus ir patirtis, kurie sustingsta žodžiuose kaip gintaro inkliuzai. Tikra poezija – tai žodžių muzika, kartu su krauju sruvenanti visų mūsų gyslomis, ir nesvarbu, kad tau diagnozuota demencija, – dingtelėjo Arvydui. Jautėsi padaręs atradimą, lyg koks Žanas Kristofas atskleidęs giliąją meno poveikio paslaptį, gavęs įstabią patirtį kaip nepaprastą Naujųjų metų dovaną, gal net sugrįžęs prie savo tikrosios aktorinės prigimties…

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Kai dienos centro direktorė padėkojo Arvydui, įteikdama gėlių ir suvenyrinę dovanėlę, visi ėmė skirstytis, o jis dar liko scenoje susirinkti rekvizito. Tada už nugaros išgirdo tylų balsą:

– Sakykit…

– Taip? – atsisukęs Arvydas išvydo rimtąją moterį.

– Ar jūs manęs neprisimenat?

Nors vis dar pakilios nuotaikos, Arvydas jautėsi pavargęs ir nebeturėjo jėgų bendrauti. Tikrai žinojo nepažįstantis šios moters, bet kad nepasirodytų nemandagus, įdėmiau į ją pažvelgė.

– Na, tikriausiai esat viena iš daugybės mano gerbėjų, – nevykusiai pašmaikštavo jis. – Bet dabar konkrečiai neatgaminu. Jūs pasakykit.

– Mes buvom pažįstami… vieną vasarą, po mokyklos. Palangoje. Pasakojot, kad studijuosit aktorinį, rudenį žadėjot susitikti Vilniuje. Bet taip ir nebepaskambinot.

– Taaaip… Na, jaunystėje buvo tų draugysčių. Dabar jau nebepamenu. Sakot, Palangoje…

Jis dar kartą į ją įsižiūrėjo. Tas smulkus veidas, tiesi nosis, Džulijos Roberts šypseną primenančios lūpos, laivelių formos akys… Išties, vasarą po vidurinės mokyklos jis praleido Palangoje, padėdamas ten gyvenusiai tetai priimti poilsiautojus. Buvo ten ir mergina, graži šviesiaplaukė, romantiška vienos vasaros meilė. Negi tai ji – čia, senolių dienos centre, po šitiekos metų?

Akimirką pasvarstė, vis dar stengdamasis prisiminti ir atpažinti bruožus. Bet ne, jis dabar negali leistis į šią melodramą. Nejaukiai jautėsi, be to, juk ši moteris serga demencija. Kas žino, ką ji čia klejoja?

– O kuo jūs vardu? – dar paklausė moters.

– Jūratė.

Velnias. Nagi tikrai, atrodo, anos merginos vardas taip pat buvo Jūratė. Bet ką gi duos, jeigu jis dabar patvirtins jos prisiminimą, jeigu tai iš tiesų ji, kas jai iš to gyvenimo saulėlydyje? Jis – vedęs vyras, populiarus komikas, o ji – šio dienos centro lankytoja. Juk po anos vasaros jis jai net nebepaskambino, nebeieškojo jos. Dabar, dievaži, nebeprisimena, kodėl. Prisipažinus, kad ją atpažįsta, reikėtų aiškintis, teisintis… Nepatogu.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Po mokyklos nepažinojau Jūratės. Pažinojau daug danguolių, daivų, jolantų, bet nė vienos Jūratės. Deja, ne kiekvienam Kastyčiui tenka po Jūratę, – jis nusijuokė. – Atleiskit, matyt, būsit apsipažinus. Gal Palangoje su kokiu kitu būsimu aktorium draugavot.

Netrukus atskubėjo darbuotoja ir priėjusi paėmė globotinę už parankės.

– Jūrate, kurgi jūs, juk visi jau jūsų laukiam, – priekaištingai tarė. – Atleiskit, ji mėgsta pašnekinti žmones, – lyg dėl vaiko elgesio atsiprašė.

– Viskas gerai, mes labai maloniai pabendravom, – patikino Arvydas.

Moteris sutrikusi žvelgė į jį, delne kažką gniauždama.

– Aš… pakėliau jūsų sagą. Prašom, čia jūsų, – ištiesė jam.

– Oo, dėkoju! Žinote ką, paliksiu jums kaip prisiminimą, kad šįsyk tikrai buvome susitikę. Tinka? Linkiu jums kuo geriausios kloties.

Moteris nieko nebeatsakė, tik įdėmiai dar kartą pažvelgė jam į akis ir vedama globėjos nuėjo. Paskui, išsisukusi nuo globėjos rankos, sugrįžo ir įspraudė sagą jam į delną.

– Ne, nereikia, – tarė ji. – Aš jus ir taip prisimenu.

Išėjus į lauką, jį apakino geltonas saulės diskas. Kiaurai per drabužius košė šiaurinis vėjas. Viskas aplink išnyko, tik saga lyg karšta žarija tirpdė jo vaškinį delną.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas. Kartais jo buvimą pajunta dar prieš jam imant leistis laiptais į skaityklą, o kartais teatranda pėdsakus – prie stovų prirakintą dviratį, rūbinėje kabantį paltą, ant stalo paliktas knygas, išnykstantį šešėlį žydruose fakulteto languose. Stiklinis keturių aukštų pastatas atrodo kaip didžiulis veidrodis, žvelgdama į jame atsispindintį dangų, Ignė iš tikrųjų žvelgia kiaurai. Kaip ir šįsyk.

Grįžta į skaityklą ir jau nebedirba. Laukia.

Tu ateini po poros valandų – laimingas, kvepiantis. Pakišu rankas po šlaunimis, kad nepamatytum mano virpulio, ir akimis parodau tau laisvą kėdę šalia. Atsisėdi, įsijungi kompiuterį, ekrane atidarai krūvą langų.

– Ar tau tai patinka, Konstantinai?

Tu krūpteli:

– Kas patinka?

– Studijos, – sakau.

– Labai! Patinka visos paskaitos, buvimas universitete, na, supranti, studentavimas. Tik atsiskaitymai – ne.

Egzaminai ir atsiskaitymai, sakau, yra kaina, kurią turi sumokėti už studentavimo malonumą.

Tu užrašai šiuos žodžius į savo knygą, o prie jų – mano vardą ir pavardę. Nejau be pavardės neatsiminsi, kokia Ignė tai pasakė? Dar tu sakai, kad mano laišką, kurį vakar parašiau, taip pat cituosi savo baigiamajame darbe, tą vietą, kurioje dėsčiau, kodėl prieš karą vyrai jaučia poreikį rengti sporto varžybas. Turbūt juokauji? Ne, tu nejuokauji. Kalbėdamasis su manim, rausiesi po savo daiktus, kruopščiai dėlioji juos ant stalo – užrašus, parkerį, spalvotą flomasterį, telefoną, piniginę, – čia pat šalia manęs atskleidi savo kerteles, šypsaisi man, toks atvirai intymus. Spoksodama į dangų languose, aš išmeldžiau draugystę. Draugystę, bet ne meilę. Galbūt meilę, bet ne tokią.

Bet ar jis čia taip dėl manęs prisikvėpino?

Anądien kalbėjom apie meilę. Ne mūsų, šiaip.

Jeigu myliu, tai tegul ta meilė taip ir būna sau, sakei. Kam kažką tęsti ir sugriauti viską, jeigu viskas, šiaip ar taip, liūdnai baigsis?

Aš dar prieš metus šitaip kalbėjau, net kažkur užrašiau, atkirtau, lyg nebūtum pasakęs nieko man nepriimtino.

Tačiau krūtinėje pasklido rūkas.

Dabar tu desperatiškai vartai savo užrašų knygą, sakai ieškąs joje lapelio su pavadinimu, tikrai buvo, tikrai, čia kažkur įdėjai. Riešu pridengusi akis slapta skaitau tavo įrašus. Norėčiau, kad ši knyga kada nors atitektų man. O jei ne man – tai tada niekam, jau verčiau į laužą! Tu iš liepsnos dar griebtum kažin kokį atviruką, apie kurio buvimą būčiau nieko nežinojus, o aš užkimusiu nuo ašarų balsu sakyčiau: jeigu jau degini, tai degink viską iki galo!

Spėju pastebėti tavo knygoje juodu flomasteriu didelėmis raidėmis užrašytus žodžius WHAT DO YOU WANT FROM ME? Dievaž, būtent šią frazę norėčiau paversti pelenais.

Konstantinas randa ko ieškojęs, o Ignė spėja pamatyti mažą kvadratinį lapelį su užrašu: Rainer Maria Rilke – Letters to a Young Poet, daili rašysena, turbūt moters.

Jis pakyla, dingsta tarp lentynų. Paskui išnyra su atversta knyga rankose, skaitydamas, aristokratiška poza žingsniuoja pirmyn atgal po skaityklą – tiesi nugara, pakeltas smakras. Tyčia maivosi, demonstruoja save. Galiausiai atsisėda ir alkūne prisidengęs kažką perrašo į savo knygą. Tai žinoma, kad Ignei smalsu, bet šįsyk nebedirsčioja.

Konstantinas užverčia knygą, vėl smunka tarp lentynų, atsineša kritikos straipsnių rinkinį su Tomo Moro „Utopija“. Skaito, bando susikaupti, muistosi.

Ignė palinksta prie savo užrašų, apsimeta, kad dirba, bet ilgai netveria.

– Apie ką skaitai, Konstantinai?

Jis pradeda postringauti skaitąs apie visuomenes, kuriose poligaminės santuokos yra norma, o moterys nepavydžios ir netgi liberalesnės už vyrus, svarstąs, kad gal visai būtų gerai, jei ir mūsų visuomenėje į santykius būtų žiūrima liberaliau. Abu palinkę, veik suglaudę galvas. Ignė šypsodamasi klausosi, bet po truputį ima oponuoti, kabinėtis prie žodžių, – jai nepatinka Konstantino pasakyta frazė, esą vis dar princas renkasi princesę, o ne atvirkščiai.

– O kodėl tu viena? – staiga paklausia Konstantinas. – Tik nesakyk, kad tau nereikia meilės.

– Matai, manęs nepasirinko princas, – vypteli.

Konstantinas atsilošia, jo veido raumenys įsitempia ir žandikaulio kampas dar labiau išryškėja.

What do you want from me, galvoja Ignė.

What do you want from me, galvoja Konstantinas.

Kažkas į juos atsisuka, suprask, tyliau, čia skaitykla. Abu sulenda į savo darbus.

Po poros valandų Konstantinas atsitraukia nuo ekrano, apsidairo, atsiverčia savo užrašų knygą, kreivai išplėšia lapą su Rilkės citata ir perlenkia dusyk. Ignė sulaiko kvėpavimą. Konstantinas lėtai atsistoja, eina į rūbinę, nuo skaityklos atskirtą stiklo siena, prieina prie vienos merginos, sėdinčios ant stalo turkiška poza, padeda šalia sulankstytą lapelį ir sugrįžta atgal. Mergina beveik nekrusteli, sėdi kaip sėdėjusi, tik jam išėjus nerūpestingai paima lapelį, išlanksto, abejingu žvilgsniu perskaito, perlenkia vėl ir įdeda į savo knygą.

Mačiau ją jau seniau abipus šios skaityklą nuo rūbinės skiriančios stiklinės sienos. Dažnai susirango ant stalo šalia paltų kabyklos, rankoje atvertus laiko knygą – skaito. Po to vangiai sugrįžta prie savo kompiuterio skaitykloje, nesidairydama į šalis ir pro savo garbanotus plaukus žvilgsniu nesekiodama; cha, neva ignoruodama viską kaip katė.

– Ar aš tau netrukdau?

– Kas čia per klausimas, – suprunkšti.

– Nes, man atrodo, tu ją kabini. Bet sėdi su manimi, ir tai, manau, nepadeda kabinti.

– Nekabinu. Tik nunešiau citatą iš straipsnio.

– Rilkės.

– Na taip, per paskaitą ji kalbėjo apie tą knygą, o aš radau citatą, kuri jai tiktų.

– Mhm, – sakau.

– Bet ji miela. Mes turim bendrą paskaitą. Ji studijuoja filosofiją ir kažką apie Marksą. Tiktai aš jai nepatinku turbūt, man atrodo, kad ji manęs bijo.

– Tai nesvarbu, ar tu jai patinki, – varau nė nemirksėdama. – Svarbu, ar tau jinai patinka.

– Patinka. Jei tarp mūsų kas nors bus – okei, bet jei nebus, okei taip pat.

Ji ir vėl pramarširuoja pro pat mus – jos stalas visai šalia mūsų, apkrautas knygomis, ant jo mėtosi keli popieriaus lapeliai ir pakelis tabako. Ji čia pat susisuka cigaretę ir eina į kiemelį parūkyti. Ir tu staiga pakyli ir sakai: einu įkvėpti gryno oro.

Ir aš einu, sakau. Staiga sustoju. Ne, neinu. Ir kaip atgal ant atsarginių suolelio pavarytas sportininkas per finalines rungtynes atsisėdu savo vieton.

Kiemelyje už bibliotekos langų ji rūko, o tu vaikštai ratais lyg rują užuodęs patinas. Judu nekalbate, neinate arčiau vienas kito, grįžtate į skaityklą irgi atskirai. Ji atsisėda kur sėdėjusi, o tu ir toliau triniesi aplink ją, brauniesi į jos erdvę – imi knygas nuo jos stalo, vartai.

Imu krautis daiktus. Negaliu išeiti. Nebegaliu likti.

Prieinu prie tavęs ir paklausiu, ar galėtum palydėti. Meluoju, kad baisu vienai eiti tokį vėlyvą metą, o dar su kompiuteriu kuprinėje ir visa kita. Manau, tu aiškiai supranti, kad man nebaisu. Bet linkteli, kad palydėsi, ir mes tylėdami išeinam.

Skaitykloje palieki krepšį. Užrašų knygą ir Rilkės dešimt laiškų jaunajam poetui.

Eidami tylim. Pabandau juokauti, bet man skauda.

Tu bandai man kažką gražaus sakyti, bet pripažįsti, kad nemoki meluoti. Aš nežinau, ką atsakyti. Pereinu iš tavo dešinės į kairę pusę, tačiau niekas nepasikeičia. Nenoriu, kad kalbėtum, nebenoriu kartu eiti. Juk vis tiek galvoji, kaip greičiau sugrįžti į skaityklą.

Atidarai man laiptinės duris, palydi iki buto.

– Arbatos gersi? – klausiu.

– Ne, grįšiu į skaityklą.

Apkabinu atsisveikindama, bet lyg ne tave.

– Nesusimauk, – sakau. Bet tu jau skuodi laiptais žemyn.

Nesusimauk dėl to, ką myli, Konstantinai, sako Ignė, klaktelėjus lauko durų spynai.

Į savo kambarį įeina kaip į urvą ir ją išsyk apglėbia jos daiktai. Knygos, nuotraukos, rėmeliai, rūbai, dėžės, tarpusavyje nederantys baldai. Apglėbia ir įsikerta pirštais į pečius.

Iš ryto jam parašo trumpą laišką ir paklausia, koks jos vardas. Šis laiškas būsiąs devintasis. Vadinasi, liko paskutinis, atsisveikinimo, laiškas, kurį kada nors jam parašys.

Jis atrašo dar trumpiau: Marta.

●

Marta susirenka nuo stalo savo daiktus. Rūbinėje krapštosi, iš rudo choice#1 pakelio pirštais ima tabaką, beria į popierėlį, susisuka cigaretę, įsideda į burną. Paskui paskubomis delnu nuvalo stalą, nupurto tabako trupinius nuo rūbų.

Ignė irgi eina į rūbinę. Traukia iš kišenės choice#3, sukasi cigaretę, įsideda į burną. Akimirką jų žvilgsniai susiduria tarp sukabintų rūbų – dvi tamsiaplaukės pasišiaušusios garbanės, abi su plonytėmis baltomis cigaretėmis tarp lūpų.

Abi eina į lauką. Rūko skirtingose ventiliacijos būdelės pusėse, abi atsisukusios į stiklą, stebi viena kitą atspindžiuose.

Norėčiau pasakyti, kad ji man patinka. Bet žodžiais tai neskambėtų įtikinamai.

Mes pasukam link durų, praveriu jas ir įeidama stumteliu atgal. Durys sunkios, ir tas stumtelėjimas reiškia, kad praveriu jas Martai, einančiai iš paskos.

Ir viskas tampa paprasta ir aišku.

●

Šįvakar skaitykloje nieko neveikiu, tik sėdžiu ir galvoju, kad jau reikia eiti. Neinu, žiūriu į Martą. Ji sėdi nugarą atsukus į mane ir skaito. Kaip visada, rankoje prieš akis laikydama knygą – filosofijos istorijos antrąjį tomą, jau į pabaigą. Kai kuriuos žodžius išverčia skaitmeniniame žodyne ir vėl įninka į tekstą.

Prie jos prieina Konstantinas, padeda lapelį ant stalo. Nieko nesako, tačiau lapelis sušnara gan garsiai. Tyčia.

Žinau, kad mane matė. Tačiau mūsų žvilgsniai nesusidūrė ir aš taip pat apsimetu, kad jo nepastebėjau. Jis vaikšto tarp lentynų, ieško knygų, kažko klausinėja bibliotekininkių, praeina visai pro pat mane – atseit nepastebėjo. Garsiai susikraunu daiktus, stabteliu prie šalia dirbančios pažįstamos studentės, kažką jai pasakau ir palinkiu sėkmės, einu, velkuosi paltą, bet vogčiomis stebiu juos.

Jis atsisėda priešais Martą, atsukęs nugarą į ją, ir skaito, nė nepakelia galvos nuo knygos.

Už kelių minučių Marta susikrauna daiktus. Konstantinas dirsteli per petį, kai ji nesidairydama išeina iš skaityklos. Net nepasisuka jo pusėn. Eina ir išeina. O jis vis žvilgčioja jai pavymui, paskui į rūbinę, patikrina, ar tebekaba paltas.

Negi susimovei, Konstantinai?

●

Po kelių dienų Marta įsitaiso beveik prie pat manęs. Mes vėl tuo pat metu vaikštome parūkyti. Paskui išeiname į miestą, kiekviena sau.

Grįžtu pirma ir rūbinėje aptinku jo paltą. Tavo paltą, Konstantinai. Skaitykloje tu sėdi nugara į duris. Aš atsisėdu už kelių stalų.

Kai prieini, pakeliu akis. Tiesi ranką, imtum Derida nuo mano stalo, tačiau susilaikai.

– Tau sekasi, – sakai.

– O tau ką, ne?

Pakylu ir einu kiemelin. Esu tikra, kad eisi įkandin.

Ignė laisva ir atsipalaidavusi, veidas švyti pasitikėjimu, balso gaida šmaikšti.

– Nebeapsimetinėji, kad manęs nepažįsti, – labiau konstatuoja, nei klausia.

– Nepavadinčiau to apsimetinėjimu.

Netyčia išpučia dūmus jam į veidą.

– O kaipgi pavadintum?

– Vengimu.

– Vengimu! O kodėl vengi?

– Nes tu mokaisi, – sako Konstantinas. – Ir man atrodo, kad aš tave išbalansuoju.

– Neišbalansuoji.

– Bet ir aš kartais siekiu kokio nors tikslo, tada stengiuosi nesiblaškyti, – ranka parodo tiesią kryptį priekin. – O tada man reikia su tavimi kalbėtis ir…

– Ir su manim išsiblaškai, taip?

Konstantinas tyli.

– Tikrai neprivalai kalbėtis, tačiau labas juk gali pasakyti.

– Galiu ir pasakysiu, tu teisi. Bet štai dabar norėjau su tavim pasikalbėti, nes kaip ir nebėra jokio tikslo, ir jau einu namo.

– Nejaugi? – pašaipiai sako Ignė, pamačiusi, kad grįžta Marta.

Šįkart dūmus išpučia aukštyn, bet dūmo kraštas vis tiek paliečia jo veidą.

– Taip, grįšiu namo ir skaitysiu knygas.

– Ir ką skaitysi?

– Viską.

– Turi visas knygas?

– Nueisiu dar į kitą biblioteką pasiimti. O tu taip pat skaitai, matau.

– Skaitau, taip. Irgi skaitau viską.

Ignė išmeta nuorūką ir stabteli prie durų, kol jis galantiškai jas atidaro ir praleidžia pirmą. Čia pat fojė abu prasilenkia su Marta.

●

Marta užgulusi stalą brūžina pieštuku popieriaus lapą. Garsiai brūžina. Triukšmingai ima ir vėl deda ant stalo daiktus, atstumia kėdę, eina parūkyti. Rūbinėje telefonu kažką emocingai pasakoja itališka greitakalbe, gestikuliuoja rankomis. Grįžusi vėl piešia. Paskui bastosi tarp lentynų, stebi Ignės nugarą, per petį nužvelgia kompiuterio ekraną. Praeidama spragteli pirštais virš Ignės dešinės ausies. Ignė išvengia pernelyg garsaus spragtelėjimo į ausį vos pastebimai linktelėdama galvą į šoną, taip, kaip mokėsi judesio seminaruose. Ne matydama, bet jausdama kitą. Regėti aplinką pakaušiu mokėsi iš Konstantino.

Marta pagaliau nurimsta ir atsisėdusi palinksta prie knygos.

Mieloji, niekas kitas mūsų taip negelbsti, kaip tik darbas, sakau jai. Mintyse, aišku.

Prieš eidama namo, rūbinėje suku cigaretę. Marta irgi išeina, sustoja prie mano stalo, įsistebeilija į Derida „Markso šmėklų“ viršelį. Nueidama atsisuka ir atidžiai pažiūri į mane.

Dabar ji man patinka net labiau nei tu.

●

Marta ateina apsivilkusi suknelę – aptemptą ir elegantišką, vos žemiau kelių, su skeltuku ligi šlaunies vidurio. Išryškėja jos lieknumas, ligi šiol dangstytas plačiais megztiniais. Ignė spokso į jos ploną liemenį ir nedidelį apvalų pilvuką – tokį patį, kokį turi ji pati. Stebeilija, kaip Marta vaikšto po skaityklos erdvę, kaip ji vos praveria lūpas arba jose spaudžia cigaretę. Spokso į jos tamsias garbanas, į kelias sruogas, susegtas pakaušyje. Į pečius, apgaubtus vilnone kutuota skara.

Vakar rūbinėje kaktomuša susidūriau su ateinančiu tavim.

– Skaitykla jau greitai užsidaro, ką čia veiksi?

– Šį tą dar spėsiu. O tu gražiai atrodai, Igne, – pagyrei ir tuoj pat palinkėjai gražių švenčių, jei nesimatysim.

– Ir tau gražių, turbūt nesimatysim. Kelios dienos liko, aš nebeateisiu, – pasakiau atsisveikindama.

Tada skaitykloje tu atsisėdai šalia Martos.

Melavau, kad neateisiu, ketinu kasdien ateiti. O dargi šiandien Martos suknelė taip tiktų pasimatymui – ir jau lauksiu iki galo, kuo tai baigsis. Bet Konstantinas neateina. Taip pat neateina kitą dieną ir dar kitą. O aš žiūriu į tavo kūną, Marta, ir galvoju: kaip gerai, kad Konstantinas neateina.

●

Po švenčių vakarai ima šviesėti. Jis vis dar nesirodo, ir jau vien dėl to yra šviesiau.

Mudvi vis vaikštom atskirai, bet iš tikrųjų kartu rūkyti. Ir sėdim mudvi vis arčiau viena kitos, kartais pagaunam viena kitos šypsnį. Nieko nekalbam. Tik žvilgsniais.

Tiktai tą kartą, kai tu neturėjai žiebtuvėlio, priėjai ir paprašei, o tau grąžinant mostelėjau: All good, I have another one. Tikėjausi, kad visai negrąžinsi. Bet kitą rytą ant mano stalo padėjai žiebtuvėlį ir mažą lapelį su dailiai užrašytu Ačiū. Lapelį įsidėjau knygon, o žiebtuvėlį vėl ištiesiau: Keep it, please.

Šiandien prie Martos atsisėda kažkas kitas. Mačiau jį čia seniau, jau kurį laiką, kukliai vaikščiojantį tai šen, tai ten, ir tik dabar suvokiu, kodėl. Skaityklai užsidarius, jis laukia prie laiptų, kol Marta rūbinėje apsivelka paltą. Jiems kartu išeinant, mudviejų žvilgsniai susiduria. All good, I have another one, tarsi išgirstu.

I walk down a path, on the edge of the hill, where a steep cliff starts, I walk. And I walk in the shade. And out there is the strong light. And the light is in us too, that’s what they say, and I can feel it in myself too.

Jon Fosse, Melancholy I-II

Šį tekstą pradėjau rašyti prieš leisdamasi į 88 šventyklų piligriminį kelią Šikoku saloje, Japonijoje, ir rašau juo eidama. Jame vis šmėsteli Taneda Santōka – viskas dėl to, kad šis mano mėgstamas poetas irgi kadaise šituo pačiu keliu ėjo. 1940 metų spalio 11 dieną Santōka mirė Macujamos mieste, link kurio dabar ir einu.

Autorės piešinys

Spalio 23 diena

Pabudau po vidurnakčio – kambaryje plieskia balta šalta šviesa. Kiek užtrunka, kol suvokiu, kur išvis esu. Taip, dabar jau esu Japonijoje, ir man šitą žinojimą dar reiks prisijaukinti. Galima perskristi pusę pasaulio, bet protas ir mintys taip greit neperskrenda. Jos dar sklendžia kažkur Lietuvoje – tuo paskutiniu rytu Vilniuje, kai visas miestas buvo paralyžiuotas pirmos šalnos. Sklendžia Osakos oro uoste, kur iš ilgiausios eilės priekio buvau nusiųsta į jos galą, nes užpildžiau atvykimo anketą savo rudo rašalo parkeriu (jie prašė mėlynos spalvos). Jau prieš keletą metų lioviausi žavėtis oro uostais – dabar man tai reiškia tik vietą, kur gyvena žmonių nuovargis.

Esu maždaug dvidešimties kvadratų kambaryje, kuriame yra trys baldai (jeigu galiu leisti sau visus tris vadinti baldais). Pirmas baldas – žemas, mažas juodas staliukas. Antras baldas – šalia staliuko vienas ant kito sudėti maži žali čiužinukai, jeigu nori minkščiau sėdėti prie stalo. Trečias baldas – futonas, ant kurio dabar ir vartausi. Jis neturi būti storas, jis turi būti plonas ir lengvai sulankstomas. Taigi, guliu ir jaučiu jo nestorumą.

Namo, kuriame gyvenu, savininkas – toks senas japonas be priekinių dantų. Angliškai beveik nekalba, bet namo taisykles nedaugžodžiaudamas paaiškino: „Šlepetės lieka už kambario durų. Eidama į tualetą įsispiri į kitas šlepetes. Tualete užrakto nėra, bet žmogus, kuris matys namams skirtas šlepetes prie tualeto durų, supras, kad užimta, ir neis. Galima išsiskalbti drabužius. Iki parduotuvės – 10 minučių.“

Dar niekada nebuvau taip toli nuo namų, vien dėl šito jau yra keista. Nors – iš kitos pusės – tai tiesiog patvirtinimas, kad pasaulis visada vyksta visur.

Spalio 24 diena

Kai prieš keletą dienų buvau užsukusi į vieną užkandinę Tokušimos geležinkelio stoty, ten prie pagrindinio patiekalo galėjai rinktis iš keturių gėrimų – sultys, alus, sakė arba shōchū. Prisimenu, kaip savo dienoraščiuose Taneda Santōka peikė shōchū – jis jį gėrė, nes sakei, būdavo (o, matyt, būdavo dažnai, nes jis gyveno iš išmaldos), neužtekdavo pinigų.

Shōchū jam sukeldavo nekokią savijautą, ir jis vis prisižadėdavo gerti tik sakę (tačiau jį vėl ir vėl ištikdavo shōchū). Čia – įrašas iš jo dienoraščio: „June 24, 1935. Get rid of attachment – attachment to sake, to poetry writing, to you yourself!“* Galvoju, prie ko esu prisirišusi aš. Žinoma, kad esu prisirišusi prie tam tikrų žmonių, ir man būtų sunku, labai sunku juos paleisti. Esu linkusi prisirišti, greitai įsimylėti žmones – visokio plauko keistuolius. Aišku, kad esu prisirišusi prie tam tikro komforto – pavyzdžiui, žiemą, kai atsibudus kambaryje termometras keletą kartų rodė šešis laipsnius, mano fizinis kūnas ėmė dejuoti ir buvo labai nepatenkintas, o protą kaipmat apsiautė tamsokos mintys. Taigi, labai žaviuosi žmonėmis, kurie tvėrė tokį nepatogumą. Be namų, besibastydami, miegodami lauke, vartydamiesi purve ir panašiai. Na, pavyzdžiui, Santōka – 1930 metais jis užrašė: „sleep on the ground / sooner or later / peaceful as a clod of dirt.“ Nesvarbu, kad jam tą nepatogumą padėjo išgyventi sakė.

Šiandien vis spyriausi ir spyriausi į skirtingas šlepetes, o išėjusi koridoriun vis nužvelgdavau, kaip kiti žmonės jas „priparkuoja“ prie savo kambario durų. Visi skirtingai. Vienų šlepetės glaudžiasi viena prie kitos, kitų – viena nuo kitos atitolusios. Vienų prilipdytos prie pat kambario durų, kitų – išlaiko pagarbią distanciją. Pavyzdžiui, mano šlepetės, kai nusispyriau, atsidūrė viena ant kitos, bet aš iškart pamaniau, kad sukeliu netvarkingumo įspūdį, ir tą šlepečių poziciją ištaisiau.

Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.

Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą. Jeigu to nedarau, galvoje, kaip kokiame lizdelyje, ima kiaušinukus perėti patsai velnias. Kai galvą nulenkiu, tie užperėti kiaušinukai nukrenta žemėn. Mano gyvenime tai vis kartojasi – tas kiaušinukų perėjimas ir jų daužymas.

Spalio 25 diena

Šiandien pradėjau eiti link Santōkos miesto. Iki jo – beveik 800 kilometrų. Naktį niekaip negalėjau užmigti – pradėjo kamuoti baisus nerimas ir baimės, pavyzdžiui, kad kelyje nerasiu, kur nakvoti. Kad į kuprinę įropos šimtakojis. Kad užlipsiu ant gyvatės. Ir savo pirmąją ėjimo dieną gyvatę, vos nusukusi porą šimtų metrų už miesto į bambukų giraitę, sutikau. Ji šliaužė taku, kuriuo ėjau. Tik aš ėjau tiesiai, o ji nušliaužė į dešinę. Sekundei sustingau, tada ėjau toliau.

Prieš užmigdama bandau dėmesį nuo savo baimių ir nerimo nukreipti kitur – paimu skaityklę ir skaitau Jono Fossės Melancholy I-II. Išeina maždaug taip: vienas sakinys Fossės, kitas sakinys (iš minčių planetos) – mano baimė ir nerimas. Po keleto puslapių skaityklę išjungiau ir užmerkusi akis ėmiau įsivaizduoti, kad esu panirusi po vandeniu. Tas vanduo mane gaubė ir saugojo. Užmigau.

Lapkričio 8 diena

Jau vienuolika dienų, kai kasdien keliuosi anksti ryte ir išeinu į kelią. Ir daugmaž trečia diena, kai žingsniuoju Ramiojo vandenyno pakrante. Koks jo šėlsmas! Kai jį stebiu, užeina noras, kad jis, tas vanduo, mane pasiimtų sau. Arba – perfrazuojant – kad jis pasiimtų tą mano visada kažko prašantį, reikalaujantį, kartais frustruojantį „aš“ (kiek daug jis užima vietos).

Vakar, kūną ilsindama onsene, išėjau į lauką ir priguliau ant balto gulto. Mano žvilgsnio trajektorija nusidriekė iki žvaigždžių ir oranžinio beprotiškai didelio mėnulio. Po dienos ėjimo pajaučiau, kad mano fizinis kūnas atsijungęs, dėl to galvoje – absoliuti tuštuma. Ir čia man toptelėjo tokia mintis: kad kabinčiausi labiau į šitą gyvenimą, aš (noriu to ar nenoriu) turiu savo kūną fiziškai vis išjudinti. Nutinka taip – jeigu kūnas sustoja, mano įgimta melancholija pradeda svirti į tamsesnę pusę, ir tada pasidaro išties nelengva. Vėl bandau sau priminti – turiu nesipriešinti šitai būčiai. Liautis save plakti tada, kai jaučiuosi sau nepakankama, tada, kai man rodosi, kad kažko savo gyvenime stokoju, kad kažkuo reikia dar jį papildyti. Atrodo, kad toji gyvenimo talpykla, kurią vis bandau pildyti, yra mano pačios išgalvota (taigi, neegzistuojanti) arba sukurta taip, kad pati neturiu galios to papildymo veiksmo atlikti. Išvada: ko taip verčiuosi per galvą?

Lapkričio x diena

Nutiko taip: visai pamečiau dienų skaičių. Gyvenu nuo saulės patekėjimo iki tol, kol ji nusileidžia. Miegojau ant visokių skirtingų pagalvių (vienos buvo baisiai kietos, pripildytos grikių lukštų, kitos – minkštesnės, labiau pritaikytos europiečiams). Miegojau ant skirtingų lovų ir futonų. Miegojau palapinėje. Miegojau garaže. Kartais ilgiuosi Europos – labiausiai tada, kai nesuprantu japonų kalbos ir hieroglifų, kai nesuprantu, kaip reikia elgtis arba kaip užmegzti kontaktą su žmogumi. Niekada gyvenime tiek daug nežiūrėjau į žemėlapį ir Ramųjį vandenyną. Šiuo metu esu daugmaž pusiaukelėje – ir savo kelionės, ir savo kelio.

Už lango dabar pučia stiprus vėjas, uoste stovi žvejų laivai, nuo gatvės žibintų spindi, raibuliuoja vanduo įlankoje. Galvoju: ar dar kada nors gyvenime būsiu taip nutolusi nuo namų? Ar dar gyvenime tiek nueisiu, kiek nuėjau dabar? Ir apskritai – kam man šito ėjimo reikia? Vakarais ir rytais tvarstau savo pavargusias, nutrintas pėdas, o dešinės kojos mažasis pirštelis šiuo momentu atrodo kaip bulvių kroketas – toks jau jis nutrintas. Kai kojos visai išeina iš rikiuotės, šventykloje meldžiu kojų ir kelio lengvumo.

Gruodžio 6 diena. Macujama

Vakare aplankau namelį, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas leido Santōka. Jis stovi miesto pakraštyje šalia kapinių ir šventyklos. Už jų – kalnas. Šalia namelio auga išstypęs persimonų medis, vedantis oranžinius vaisius. Namo vidus išklotas tatamiais, tuštokas – kelios Santōkos fotografijos ir ant sienos pakabinta jo piligriminė skrybėlė, kadaise saugojusi nuo saulės ir lietaus. Ant žemo stalelio – pluoštas laikraščių, kuriuos skaito čia dirbantis, namą prižiūrintis 84 metų senolis. Jis domisi, kas aš tokia, o aš net ir nežinau, kaip jam paaiškinti, – mus skiria stora kalbos barjero siena ir šiaip mes atėję iš skirtingų pasaulių. „Is your father one hundred years old?“ – klausia senolis, ir aš dar labiau sutrinku.

Grįždama laikinų namų link užsuku pamirkyti pėdų. Apačioje stypso įspūdingasis Dōgo onsenas – jo centre, pačiame viršuje, raudoniu dega bokštas. Panardinusi pėdas į vandenį, žvelgiu tai į savo kojų pirštus, tai į tą raudoną bokštą. Siurbčioju karštą kavą, nusipirktą iš čia pat už kampo stovinčio vending machine.

Rytoj Macujamą palieku ir traukiu tolyn. Kai galvoju apie visas vietas, kurias palikau, man visada smalsu, ar ten lieka kokios nors mano dalys. Ar tas miestas turi atmintį, ir jeigu į jį sugrįšiu ateityje, ar jis mane atpažins? Ar toji atmintis, jeigu tokia yra, yra tik trumpalaikė – su mano išvykimu ji ir baigiasi?

Galvoju, kokios aplankytų miestų skeveldros lieka mano pačios atmintyje. Las Palmasas – iš Ramón y Cajal gatvės atsiverianti panorama į spalvotuosius San Chuano ir San Chosė rajonų namukus, kuriuos kadaise tapė jaunasis tapytojas Jorgė Oramasas. Benamis, kuris užvertęs galvą žvelgė į dangų sėdėdamas ant grindinio Triana gatvėje. Prisimenu sutrūkusius po žemės drebėjimo namus ir dulkes Marakeše – ten mane medinoje partrenkė motoroleris ir aš apsiverčiau kūlversčia. Helsinkis man siejasi su literatūriniu renginiu, kur vieno poeto pusė kėdės kojos stovėjo ant bedugnės krašto, o kita pusė – ant scenos. Siejasi su hipiška pirtimi ant jūros kranto, kur žmonės nuogi kapoja malkas ir tokie patys nuogi groja muzikos instrumentais. Yra daugybė vietų ir miestų, kurie mane ir mano atmintį kažkaip paveikė.

Atmintis, keliaujantis kūnas, besikeičiantys vaizdai. Šviesos languose, kuriuose dega visokiausi gyvenimai – jų aš niekada nepasimatuosiu. Dėl to reikia eiti toliau. Reikia matuotis tai, kas man duota, – ir jeigu tai yra kokia nors maža šviesa, tai jau yra neblogai.

Romano ištraukos

1941 m. Produkcija

Anelę pasiekė žinios iš Marijampolės, kad sudeginta jos mokytojo Movšės Buchalterio fotoateljė, o pats septyniasdešimtmetis fotografas išvestas sušaudyti. Supleškėjo ir visas jo kauptas archyvas bei negatyvai.

●

Arielio laiškuose iš Brazilijos augo įtampa. Jis jautėsi kaltas, kad yra saugus tuo metu, kai jo giminės Europoje naikinami. Jis nustojo valgyt mėsą, nes įtardavo, kad ji gali būti žmonių, griežė dantimis eidamas pro fordus, nes ši įmonė padėjo kurti pramoninį žmonių naikinimą. Dabar jam skaudėjo kiekviena akimirka ir kaltę didino kiekvienas įkvėpimas. Nes jis gyvas.

●

Per radiją Anelė girdėjo, kad Lenkijoje, Ukrainoje iš šeimų surenkami šviesaus gymio vaikai ir išvežami apgyvendinti į vokiečių šeimas. O Švedijoje atrinktos šviesios mėlynakės, apgyvendintos specialiuose namuose, poruojasi su vokiečių karininkais ir gimę vaikai tampa Vokietijos nuosavybe, naujos rasės produkcija.

Anelė nurodė Zulai nudažyti vyresniųjų vaikų plaukus tamsiai. Tik raudonplaukio juodaakio Kastuko plaukų neliesti. Kad nesupainiotų jo su žydu.

– Joks jis ne žydas, net nepanašus, Kastukas geras žmogus, – įtikinėdama save neryžtingai linktelėjo Zula.

Kaune visi girdėjo, kad Lenkijoj pastatytos didžiulės gamyklos – vokiškai surikiuoti pastatai, keli šimtai kareivių kasdien eina į darbą, užsižymi, apsivelka uniformas. Žaliava gamykloms tiekiama traukiniais, standžiai suformuota. Atvykus išrūšiuojama į organinę ir neorganinę – lagaminai su akiniais, batais ir juvelyrika atskiriami ir nunešami į sandėlį, o organinė keliauja į gamybą. Vežimų nereikia, eina pati, prieštarauja tik vienetai. Užrakinus spyną žaliava tampa begarsė ir tada iš jos gaminami tiršti, juodi, besiraitantys iš skausmo dūmai raudoname Lenkijos danguje.

Oficialiai buvo kalbama, kad žmones ten veža kaip darbo jėgą, ne kaip žaliavą. Visi žinojo apie fabrikus – ir ji, ir vaikai, ir žmonės gete. Vyko tai, kuo anksčiau būtų neįmanoma patikėti.

Anelė išmetė visus dryžuotus savo ir vaikų drabužius.

●

Arielio laiškai tapo gerokai retesni, kartais nebegaudavo jų visą mėnesį, o kai gaudavo – juose pynėsi mintys, tai buvo jidiš, lietuvių, portugalų ir anglų kalbų mišinys. Rodės, jis netenka proto, o gal dar blogiau.

●

Anelė savo gimtadieniui nusipirko sklypelį žemės – miške, Petrašiūnuose. Plotas du su puse metro ilgio ir tiek pat pločio, užteks jai, o vėliau gal ir vaikams, ten, gražiausiose Kauno kapinėse, dideli kaip šventovė kadagiai, pušys. Ten nuvykus pavaikšto ir visad patraukia krupniko iš butelaičio, ji į Braziliją nevyks, kaip kviečia Arielis, ji liks ten, Petrašiūnuose.

●

Liepos mėnesį Anelė su vaikais grįžusi iš pasivaikščiojimo rado besiruošiančius išsikraustyti daugumą Druskininkų gatvės kaimynų – dabar gyventojų liko tik trys lietuvių namai. Žydai gavo valdininko Bobelio nurodymą išsikelt į Slabadą, anapus Vilijos. Siuvėjų sinagoga, o ir didžioji buvo suniokotos arba užrakintos. Tačiau anapus upės Anelė lengvai rado pažįstamą rabiną. Šis pavaišino arbata ir teigė, kad viskas čia dar nieko, galėtų būti ir blogiau. Bet jam taip kalbant jiems abiem tarsi grindys liulėjo po kojomis – sakytum iš visų tų kalbų nebuvo nieko tvirto, lyg stovėtų jie ant judančios pūslės, galinčios bet kada pratrūkti.

Išeinant anas paklausė – ar sutiktų Anelė padėti, jei tikrai reikėtų, jei padėtis taptų rimta? Ji vos nepasakė „taip“, bet visgi papurtė galvą – turiu tris vaikus, negaliu statyti jų pavojun. Rabinas liepė nieko nelaukt ir krikštyt Konstantiną, katalikiškai. Anelei širdis į kulnus nukrito – nejaugi žino? Namo ji keliavo veik bėgte, per Santaką ir Nemuno pakrante. Netoli uosto sustojo uždususi, bandė išsikvėpuoti, bet visą kūną buvo apėmęs nuovargis, kuris taip ir nebepraėjo.

1941 m. Slėptuvė

Dar po kelių dienų pas ją į fotocentrą rėkdami atbėgo abu vyresnėliai.

– Mama, garaže žmones daužo. Ten ir tėtis!

Anelė buvo girdėjusi, kad Antanas giriasi, jog net būdamas visai girtas autobusu įvažiuoja į siaurą namų bromą. Bet ji tikėjo, kad jis galėtų padaryti ir daugiau.

Neiti ji negalėjo, nes nebegalėjo ir dirbti, fotocentrą tą dieną uždarė anksčiau.

Esther Lurie (1913–1998). Kauno getas. 1943

●

Nubėgusi į uždarą vidinį įmonės garažo kiemą, visai netoli Laisvės alėjos, rado minią stebinčių žmonių – vieni neslėpė smalsumo, kiti pasibjaurėjimo, dar kiti dengėsi nosinaitėmis burnas, nosis, netgi akis, bet tada vis tiek žiūrėjo pro audinio tarpelius. Aikštėje vaikščiojo keliolika vyrų, jų rūbai buvo ištepti krauju – vieni bandė nusivalyti, kiti atvirkščiai – pergalingai pozavo aikštės fone. Tarp jų buvo ir Antanas, suglostyti ant šono balti plaukai buvo išsidraikę. Jis Anelei jau prieš keletą metų pasakojęs, kad šviesaus gymio žmonės išves žmoniją į naują etapą. O kai kuriuos teks pašalinti. Tai Antanas yra šviesiųjų pusėje.

Raudonos balos, išmėtyti kastuvai, laužtuvai, vandens žarnos ir kūnai. Pačiame centre, dienos metu. Anelės dėmesys suskilo, subyrėjo į mažas daleles, pabiro atskirais elementais, kurių ji negebėjo jungti į visumą. Nes juk šito, ką ji dabar mato, negali būti.

Išmėtyti batai – juos surinkus, būtų galima suskaičiuoti, kiek rudų, o kiek juodų, kiek odinių ar medžiaginių ir ką su jais dar galima padaryti. Skrybėles ir kepures irgi būtų galima išrūšiuoti, dauguma buvo tamsios, tik kelios šviesios. Dar buvo viena aksominė samanų spalvos skrybėlė su ženkliuku. Anelė stengėsi save įtikinti, kad tai ne mokytojo Hiršo skrybėlė, bet argumentų buvo mažai. Dar liko keletas daiktų, kurie nesidavė išrūšiuojami, jie niekur netiko – skėtis, lazda ir tas neįprastas salsvas kvapas.

Vėliau ji matė ir fotografijas, ten darytas, – aukų, žudikų, stebėtojų. Tarp pastarųjų – tiek vyrų, tiek moterų – matė daug pažįstamų ir savo klientų. Ramūs veidai galbūt rodė, kad yra zona, kur nėra nei šviesos, nei tamsos, kur tvyro nuolatinė prietema ir kur, matyt, viskas įmanoma. Ar tai, ką jie stebi, padeda ar trukdo jiems gyventi, mėgautis patiekalais, gėrimais ir naujausia mada? Ar tokių įvykių stebėjimas, ta prietemos zona netrukdo svajoti, džiaugtis ar žaisti su vaikais? Kaip tai iš viso įmanoma?

Anelė vėliau girdėjo, kad kai kurios aukos dar iki mirties neteko proto, sakytum jų siela skubėjo numirti, kol dar gyvas kūnas. Ar tai reiškia, kad jie mirė du kartus?

Tie neatsakyti klausimai ir garažo kiemo vaizdas ją prikimšo parako ir užkūrė ugnį. Grįždama tekina į Laisvės alėją jautė, kad būtent dabar galėtų padaryti bet ką – suvaldyti lėktuvą ar net sukurti audringą simfoniją, bet ji dabar itin skubėjo į savo fotocentrą. Bet ne tam, kad priimtų klientus, o tam, kad užsirakintų iš vidaus, užbėgtų į viršų, į pokerio salę, plonu peiliuku prapjautų tapetus, už kurių buvo dar viena patalpa, mažytė palėpė. Įvertinusi jos dydį, Anelė pradėjo juoktis ir čia pat apsiraudojo. Taip, čia gali būti puiki slėptuvė, sakė Arielis. Anelė niekad nemėgo prietemos – verčiau ryškios lempos arba visiška tamsa.

●

Mintis buvo pavojinga – palėpėje bene kas vakarą buvo nelegaliai pliekiamas pokeris, prašmatnūs svečiai, ne tik lietuvių valdininkai, bet ir aukšti vokiečių pareigūnai. Kita vertus, užstūmus dureles nedidele indauja, niekam nė į galvą neateis įtarti, kad čia, visai šalia lėbaujančių karininkų, gali kažkas slėptis. Ten, garažo kieme, tikrai gulėjo aksominė, samanų spalvos Hiršo skrybėlė su Fotomėgėjų sąjungos ženkleliu.

Nuo kitos dienos Anelė ateidavo į fotocentrą anksti ryte, su remonto medžiagomis ir užsirakinusi dirbdavo. Per dvi savaites mažoji palėpė tapo tinkama keletui mažų žmonių.

Dar kitą sekmadienį ji aplankė rabiną, šis ją už tai išbarė ir uždraudė pas jį vaikščioti. Tau net galvoti apie tai pavojinga, ir išvarė.

Jau kitą dieną nuo rabino atėjo pasiuntinys.

Dar po savaitės į jos fotostudiją paryčiais, jau pasibaigus pokeriui, ėmė eiti vyrai, nešini bulvių maišais. Atidžiai apsidairę įsmukdavo pro atrakintą galinį įėjimą vidun. Arielio slėptuvė, kaip ją praminė Anelė, tai ištuštėdavo, tai vėl pildėsi vaikais, slapčia išneštais iš geto – kartu su bulvėmis, šiukšlėmis – ar išvežtais su atliekų statinėmis. Čia jie būdavo tik tiek, kiek reikėdavo laiko gauti naujus metrikus. Iš slėptuvės vaikai išvykdavo jau kitais vardais: Mordechajus virsdavo Albinu, Sara – Adele, Fruma – Elena, ir dažnas jų ankstesnio vardo nebeprisimindavo. Jie būdavo išvežami į saugesnę vietą, dažniausiai į kaimus. Išplėtę akis, stebėdami pievą, ežerą, trobesius dienos šviesoje, vaikai greitai pamiršdavo amžiną naktį slėptuvėje ir vėl įprasdavo miegoti be migdomųjų, o kalbėti dažnas pradėdavo jau po savaitės.

Ne visi kunigai sutiko išduoti naujus dokumentus – iš Vatikano tokių nurodymų nesą. O ir žmonės tie – kitatikiai, gal čia jiems Dievo bausmė. Vienas arkivyskupas atsisakė todėl, kad tai gali pakenkti visai Bažnyčiai ir nuteikti vokiečius prieš kuriją. Jis pasiūlė kreiptis į Raudonąjį Kryžių.

Bet atsirado ir kitokių – metrikus Anelei dabar išrašydavo hierarchams nepaklusęs parapijos kunigas, kuris visai kaip ir rabinas uždraudė Anelei pas jį vaikščioti, bet greitai atsiuntė pasiuntinį.

●

Anelei pagaugai nugara eidavo nuo tų maišuose atgabentų vaikų tylos. Kai pirmąkart jos slėptuvė užsipildė keturiais pypliais, o vakare laukė pokeris, į kurį jau ateidavo ir vokiečių valdžia, Anelė manė, kad iš įtampos išprotės. Prieš ateinant lošėjams klausė įsitempusi, bene ką įtartino išgirs. Nustūmusi indaują, tylutėliai atvėrė dureles. Tamsoje, visiškoje tyloje blizgėjo aštuonios akys. Rodės, vaikai netgi nekvėpuoja.

Anelei norėdavosi paglostyt vaikams galvas, pakasyt nugaras, bet žinojo, kad negalima – jokių jausmų ir mylavimų, antraip vaikai praskys, tu praskysi ir tylos nebeliks. Išmokę susilieti su tyla ir tamsa, slėptuvės gyventojai nebebuvo vaikai, nebuvo jie ir paaugliai ar suaugėliai. Jie plūduriavo tarp vieno ir kito etapo, tarp gyvenimo, kuris tapo jiems uždraustas, ir mirties, kuri tapo vis labiau privaloma. Lyg jau virstų prisiminimais, bet dar kabotų ant plonyčio vilties siūlo.

1943 m. Randas

Anelės pokerio klubas klestėjo, ėjo tretieji karo metai. Įtampą, kaustančią iki stuporo, – kai lošiant SS karininkams klausydavo, ar muzikos pauzių metu nepasigirs kurio vaiko balsas, – ji slopino krupniku. Išgėrus alkoholio, Anelės kvėpavimas tapdavo lygesnis ir ji netgi galėdavo juokauti. Visada jo turėdavo rankinėje.

Nes tokiu atveju niekas nebeklaustų, ar vaiko vardas Aldona, Albina ar Izidorius. Aptiktas slėptuvėje vaikas, o ir pačios Anelės vaikai savaime būtų tapę Lėjomis, Mordechajais ar Izraeliais. O pati Anelė čia pat būtų Sara*, ne kitaip.

Nuo stumdymo grindys po indauja visiškai nusitrynė, teko paklot kilimą. Slėptuvėje su nedideliais, kelių dienų pertrūkiais būdavo trys keturi vaikai – ir maži, ir vyresni. Labiausiai padėjo jos vyresnysis – mažai belankė mokyklą, patarnaudavo bažnyčioje, nešiojo metrikus ir darė viską, kad sumažintų naktipuodžių dvoką. Slėptuvės vaikai trumpam išeiti galėdavo paryčiais, kai išsiskirstydavo pokerio lošėjai. Iki prašvintant sulįsdavo atgal. Prieš įleisdama klientus, vaikams Anelė pati suleisdavo migdomųjų, o šie niekada nesipriešino, netgi nerodydavo, kad nepatinka. Anelei kaskart dėl to šiurpdavo oda. Tie vaikai atrodė nebe vaikai, net mažiausieji.

Kartą ji pati ištraukė iš ką tik atnešto maišo trimetę. Ta buvo plačiai atsimerkusi, jau budri, vaistų veikimas pasibaigęs. Juodvi tyrė viena kitą žvilgsniais, tylom, mergaitė į Anelės šypsnį neatsakė. Juodos blizgančios mergytės akutės priminė šventinio Anelės kostiumėlio sagas. Mergaitės veidą įstrižai kirto šviežias randas – ėjo per visą kaktą, antakį ir leidosi skruostu, lig ausies. Anelė iš „šiukšliavežių“ girdėjo, kad dalį vaikų prižiūrėtojai užkapojo kastuvais.

– Tu būsi Aldutė, gerai? – nesitikėdama atsakymo paklausė Anelė. Tuo metu beveik visi kauniečiai gyveno vien tik klausimais.

1944 m. sausis. Kulkas taupo

Iki 1941 metų Zofija dar burbėdavo, neva čia ne Druskininkų, o žydų gatvė, o dabar jai neliko kuo skųstis, nes miestas buvo padalintas į „arijų“ ir „nešvariųjų“ puses ir jai nutiko gyventi švariojoje. Visgi net ir Zofija dabar vis dažniau sustingdavo ir nejudėdama spoksodavo tolin – nesimeldė, kažką galvodavo.

Vieną 1944 metų vakarą grįžusi Anelė rado Zofiją sriūbaujančią ir grąžančią rankas. Sėdėjo ji prie nepradėtų lupti bulvių išsižiojusi, linguodama, bėgančiais per smakrą snargliais. Sakė, žydai išžudė visą jos kaimą, jos tėvus, brolius, kaimynus, netgi mažus vaikelius, – ji taip raudojo, kad Anelė tik po kelių pakartojimų suprato:

– Tai ar čia tavo namuose, Kaniūkuose?!

– Tak, tak, pagrindinis toks žydas Zimanas, bet ir visi kiti, kaip jis! – stūgavo Zofija.

Vokiečiai tas vietas aplink Vilnių jau buvo palikę, žmonės kaimuose saugojosi patys nuo maskolių, nes anie aršiau už vokiečius žudė ir prievartavo (Anelė tai girdėdama visad pagalvodavo, kas blogiau). Bet šįkart atėjo ne maskolių, o žydų būrys su maskolių ginklais, pabėgę iš getų – Kauno ir Vilniaus. Šaudė, o vaikams ar silpnesniems akmenimis traiškė galvas, kad kulkų nešvaistytų, kitus sudegino gyvus.

– Zula! – Anelei kraujas mušė į galvą, stipriai susvaigo, ji nieko negalėjo pasakyt, tik kaip galėdama tvirčiau apkabino. – Zulut!

Pakilo sausio vėjas, staigus, piktas gūsis, sudrebėjo langai.

– Ponia, tie, kas dabar slepia žydus, turėtų gerai pagalvoti, – Zofija piktai rėžė jai į veidą. Anelei darėsi nesunku suprast, kiek ji žino.

Abi žiūrėjo viena į kitą – ne tiek savo, kiek tų nužudytųjų Kaniūkuose ir besislepiančių slėptuvėje akimis.

– Turiu jums pasakyti, ponia, kad esu pasisavinus iš jūsų sumą pinigų, keliskart, tiesa, po nedaug. Nežinau, kodėl iki šiol nepasakiau, ponia. Ir nežinau, kodėl pasakiau dabar. Gal iš pykčio. Tikiuosi, man atleisite, – kalbėjo ji visai neapgailestaudama.

Jau beveik mėnuo, kai į mūsų kiemą kasdien įsuka pilkas automobilis.

Esu labai nepastabi – iš pradžių jam pasirodžius neatkreipiau jokio dėmesio, bet laikui bėgant jau nebuvo kur dingti – folksvagenas pasirodydavo kasdien tiksliai tuo pačiu metu, kaip laikrodis, per patį vidurdienį negailestingai svilinant saulei, lėtai ir grakščiai pasisukdavo korpusu ir važiuodamas atbuline eiga įsitaisydavo automobilių aikštelės gilumoje. Laukdamas vairuotojas nė sekundę neužgesindavo variklio – tolygus, atkaklus urzgimas pamažu prasigrauždavo man į smegenis ir po kurio laiko tarytum pakirdusi iš gilaus miego aš nori nenori pakeldavau galvą.

Gyvenu pirmame aukšte, mano darbo stalas stovi kaip tik prie lango į kiemą, prie jo sėdu kasdien maždaug nuo aštuonių ryto ir nepasikeliu iki antros valandos popiet, taigi anksčiau ar vėliau turėjau jį pastebėti. Pilkas automobilis, bet ne plieno ir ne sidabro spalvos. Labiau kapučino. Taip, kapučino. Pilkas su vos pastebimu rusvu atspalviu. Lėtai apsukęs garbės ratą įsitaiso aikštelėje.

Šiandien aš vėl prie stalo ir vėl tas pats. Pusiaudienis, kelios minutės po dvyliktos. Įkyriai burzgia variklis. Pasąmonėje laukiu, kada užges. Žiūriu į atverstą dokumentą – ištisą teksto dykynę – kompiuterio ekrane ir neketinu leistis lengvai išblaškoma. Bet vairuotojas, regis, irgi neketina nusileisti – burzgia kaip burzgęs. Tarytum norėtų priminti, kad kantriai laukia ir lauks, kiek reikės. Tai kvietimas, šaukimas, gerai, kad dar nesignalizuoja. Truputį susierzinu: sakykit, koks nenuovokumas, netgi įžūlumas! Juk dabar pats vidurdienis, pietų metas – šventas laikas, gal kas nuėjo pogulio, gal jaunoji šeima apačioje kaip tik bando užmigdyti savo vaikelį. O laukiantysis po pat langais, regis, nepaiso nieko. Laukia savo žmogaus. Kol tas išeis, matot, įsės ir galės jį išsivežti. Kokiais ten reikalais. Tik tai jam terūpi. Į visa kita, kas tai bebūtų, kaip sakoma, tvanas ar maras, nusispjaut.

Man reikia susikaupti ir dirbti toliau, tačiau ramybės jau nebe pirmą kartą ima neduoti įkyri mintis – ko visgi tasai folksvagenas lūkuriuoja? Kas tasai svarbus asmuo, kurio kasdien, vykdydamas savo misiją, atvažiuoja paimti tuo pačiu laiku? Nesu smalsi, dėl to bėda – gerai nepažįstu šalia gyvenančių kaimynų. Nors jau aštuoneri metai pati čia gyvenu. Ir tai tik mano, ne jų kaltė. Jei būčiau nors kiek socialesnė, žmogiškesnė, labiau linkusi bendrauti ir domėtis aplinkiniais, palaikyčiau kokius nors ryšius – neabejoju, kad folksvagenas seniai nebūtų jokia paslaptis. Betgi gyvenu užsidariusi tiesiogine šio žodžio prasme, jei kas skambina į duris – neretai neatidarau. Išskyrus vieną kaimynę, arčiausiai esančią, už sienos. Kartais ji pati prisimena mane ir prisistato norėdama paklausti, ar pastebėjau, kad jau kuris laikas į pašto dėžutę niekas nebemeta reklaminių bukletų. Beje, mūsų laiptinėje gyvena septyni šunys, įsivaizduojat, kaip jums tai? Gaurai ant laiptų! Vos man atsikrausčius ji iš karto paprašė įsukti į šviestuvą lemputę. Kitą kartą užsikirto jos buto spyna, kol sulaukė pagalbos, prasėdėjo pas mane kelias valandas ir tada sužinojau viską: kad neturinti nei vaikų, nei vyro, visas gyvenimas – tik jos vienos reikalas. Kad šluba palikusi dar jaunystėje po kraupios avarijos – buvo baisiai sutrenktas dubuo ir sulaužytos abi kojos. Viena taip ir neatsistatė. Taigi, protezas.

Reikia pasakyti, folksvagenas mane ėmė varginti. Smulkmena, bet erzina. Ilgainiui pagavau save jau net nepažvelgiant į laikrodį – ir taip aišku, kad pusiaudienis, dvylikta valanda. Išsiblaškiusi pakildavau nuo kėdės, kad nueičiau į virtuvę įsipilti stiklinės vandens ar užsikaisti kavos. Ir – stebuklas! – kiekvienąkart, vos man pakilus iš vietos, vairuotojas su savuoju paslaptingu keleiviu nepastebimai dingdavo tiesiog iš po panosės – nespėdavau sumoti, kaip ir kada. Grįždavau – tyla, automobilio kaip nebūta, vieta aikštelėje tuščia, po ją kaip niekur nieko trepena balandžiai.

Keliskart mėginau įžiūrėti, kas sėdi prie vairo, – deja, mašiną jis pastatydavo taip, kad beveik visada priekinį stiklą liete užliedavo spiginanti saulės šviesa, o skydelis nuo saulės būdavo nuleistas ir dengdavo veidą. Viskas, ką galėjau matyti, – tai rankos, gulinčios ant vairo. Bet ir tai – nebūčiau galėjusi pasakyti, vyro ar moters rankos. Žodžiu, nieko reikšmingo. Nieko, ką galėtum įsidėmėti.

Variklis burzgia kaip burzgęs, bet turiu, privalau jo nebegirdėti, atsiriboti. Laikau pakabinusi akis ekrane. Teksto autorius, sumanęs parašyti kelionių romaną, teigia, kad Mirties slėnis – su niekuo pasaulyje nepalyginama vieta. Nepanaši nė į jokią kitą, kur jam teko keliauti. O per gyvenimą keliauti teko daug. Visur tvyro toks karštis, kad net degina akių obuolius. Odą peršti nuo nepakeliamos kaitros. Prieš akis imu regėti mirgančius apskritimus – baltus, raudonus, tamsiai mėlynus ir oranžinius, spengia galvoje. Ar žmogus iš viso gali tai ištverti? Bet turiu važiuoti toliau. Žinau tik viena: jei kas nors nutiktų automobiliui, jei jis sugestų ir tektų sustoti vietoje, rytojaus netektų pasitikti. Sužinau, kad Mirties slėnis yra Kalifornijoje, jis ilgas ir siauras, driekiasi daugiau kaip aštuoniasdešimt metrų žemiau jūros lygio. Pasirodo, tai karščiausias taškas mūsų planetoje, temperatūra jame kartais pakyla ir virš penkiasdešimt laipsnių pagal Celsijų. Beskaitant ima rodytis, kad man pačiai dega akių obuoliai, tad nejučia užsimerkiu. Krūpteliu ir net pašoku ant kėdės pasigirdus durų skambučiui. Kas gi daugiau, jei ne manoji kaimynė.

– Ar pastebėjote prisegtą raštelį skelbimų lentoje apačioje? Aha, aha. Ir vėl nutrauks karšto vandens tiekimą visai savaitei, nuo dvidešimt pirmos devintos valandos ryto. Vakar tikrai dar nebuvo, vadinasi, pakabino šiandien iš ryto, ne kitaip.

Padėkoju, kad manęs nepamiršo, kad rūpinasi.

– Kaip ir kiekvienais metais, užsuka jie mat. Gerai, kad orai leidžia tokius cirkus daryt, karšta, nėra kuo kvėpuot…

Kaimynė nueina burbėdama iš nepasitenkinimo, o aš grįžtu prie stalo, į Mirties slėnį. Užeigos, kurioje apsistojau, savininkas Deilas ryte mane pasitinka su šypsena: „Na, pasiruošę keliauti? Šiandien puiki diena, saulė antai jau kyla ir nepraeis nė kelių valandų, o jos kaitra jau leisis į daubą, į slėnį. Spėju, bus apie keturiasdešimt laipsnių.“ Deilo žmona patiekia man pusryčius – du Benedikto kiaušinius su skrebučiu ir stiprios kavos. Valgau gardžiai. Valgau taip, lyg tai būtų paskutiniai mano pusryčiai. Padėkoju ir išeinu. Mirties slėnyje kelias vinguriuoja tiesiai per kalvas. Keliautojų, tokių kaip aš, mažai. Rodos, kažką išvystu horizonte, rodos, tai žmogus, tačiau greičiausiai mane apgauna akys. Visgi kartais į orą pakyla smėlio ir dulkių kamuoliai – pravažiuoja vienas kitas automobilis.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Netikėtai pakėlusi galvą ir metusi žvilgsnį pro langą negaliu patikėti savo akimis: ne kas kitas, o manoji kaimynė sunkiai prišlubavusi veria pilkojo folksvageno dureles! Atplėšusi jas dar prilaiko klubu – gėlėtos suknelės kraštas plakasi iš po jų – ir pagaliau vargais negalais įsėda įkeldama nesveikąją koją su protezu. Trinkteli durelės. Folksvagenas atsidūsta, trūkteli iš vietos ir lėtai išriedėjęs iš aikštelės pasuka dešinėn. Še tau kad nori! Štai ir visa paslaptis. Tas svarbus ir paslaptingas asmuo, kurį įsivaizdavau esant ir kurio kasdien buvo laukiama tiesiog su dieviška kantrybe, – viso labo ji, mano kaimynė? Negaliu nuslėpti su nuostaba sumišusio nemenko nusivylimo. O ko aš tikėjausi? Ir kas gi čia keisto? Žmogus sunkiai juda, maža ką, kad kviečiasi pagalbą, kai reikia kur nuvažiuoti.

Nereikėtų įsivaizduoti, kad Mirties slėnis – tai vieta, kybanti kažkur tarp dangaus ir žemės, tuo labiau kažkokia mistiška ar sunkiai pasiekiama vietovė. Ne. Mirties slėnį lengvai galima pasiekti automobiliu, negana to – per dieną jų čia pravažiuoja toli gražu ne vienas kitas, nes visai netoli šios neįtikėtinos vietos gyvena žmonės, tai įprastas dalykas. Nėra abejonių, kelionių aprašymų romanai – itin įdomus žanras. Asmeniškai man jie kur kas įdomesni už detektyvus ar autobiografijas, ką ir kalbėti apie mokslinę fantastiką. Kita vertus, nedaug kas tokią literatūrą rašo, o ir sugeba parašyti taip, kad panardintų skaitytoją į tikrą kelionės svaigulį. Jaučiu, kaip skauda veidą, rankas, kojas. Karštis toks, kad stebiuosi, jog tebeturiu sąmonę. Rodos, galiu jos bet kurią akimirką netekti. Tai vieta, kurioje balansuoji ant pražūties ir išlikimo ribos. Bet šios kelionės nekeisčiau nė į nieką. Baisu tai patirti, bet atsisakyti – neįmanoma. Tik perėjęs Mirties slėniu supranti, kokia tai neįkainojama patirtis, kokia nuostabi kelionė. Ir nusivylusių ja nėra.

Naktį miegu neramiai. Gal dėl to, kad namuose tvanku, net naktimis karštis menkai teatsitraukia, o įkaitintos bloko sienos tvoskia kaitra. Rodos, kažką sapnuoju, bet jokių konkrečių detalių, jokių vaizdų ar garsų. Nežinau, kur esu, kas vyksta. Vis dėlto pakirstu vidurnakčio tamsoje staiga persmelkta tikro košmaro siaubo, mano plaukai šlapi nuo prakaito, o sudžiūvusios lūpos vos girdimai šiugžda: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu šalia būsi… Aš nebijosiu, nes tu šalia būsi. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu… Nė…“ Rodos, ir vėl užsnūstu.

Ryte atsikeliu neišsimiegojusi, tarytum apkvaitusi, nepadeda net stipri kava. Nusiprausiu veidą, atidarau visus langus, susiruošiu išnešti šiukšles. Išėjusi į laiptinę skelbimų lentoje iš tiesų pamatau prisegtą raštelį: „Gerbiami gyventojai, nuo š. m. … mėn. … dienos nebus tiekiamas karštas vanduo…“ Prie manęs stabteli moteriškė, vedina šuniu, – nesu tikra, ar tai vienas iš tų septynių.

– Ak, ar žinote – jūsų kaimynė už sienos, toji šlubukė, vakar gi numirė. Taigi, vakar, amžinatilsį. Pamaniau, kad…

Grįžusi į vidų atsisėdu prie stalo ir palinkusi prie kompiuterio ekrano užsimerkiu – pulsas tvinksi smilkiniuose. Artėja vidurdienis, karštis degina man akis, rankos limpa nuo prakaito, o ausys įtempusios klausą laukia…

Bet už lango automobilių aikštelėje jokio garso nei judesio. Tik balandžiai trepena kojelėmis po dulkes.