Vilniuje

Lig šiol nėra buvę, kad paukščiai keliauninkai skristų į neegzistuojančius šiltuosius kraštus ar upės graužtųsi kelią per uolynus ir dykumas, tekėdamos į jūrą, kurios niekur nėra. Todėl kad Dievas, kurdamas ilgesį, jam paruošia ir tikrovę; tačiau mūsų ilgesys yra ir mūsų garantas, ir palaiminti pasiilgusieji namų, nes jie parkeliaus namo!

Saufas, arba Softa. Karen Blixen, „Naras“, vertė Zita Marienė

Miesto greitkelis,

degalinė, makdonaldas,

kelios nuplikę kalvelės

ir tarpai

tarp sutankintų daugiabučių lyg dantų, –

štai šitaip Vilnius man postringauja

apie laisvę.

Tačiau kažkas nutiks – gal karas?

gal ne tik, įvyks nelauktas

poslinkis, ateis

susitikimų metas, –

sutrūkinės į pikselius portretai.

Alio Balbieriaus nuotrauka

Vilniaus idilė

Virš bažnyčių – ružavas

šašlyko garas;

mes milžinai – nurimę

kaip kapibaros.

Aptemptos šlaunys – stangriai

suslėgtas asfaltas;

džipas tėvas žiba –

biškį katafalkas.

Kepam ant saulės –

ataušim rytoj;

lietuvis – laimingas

kąsnis burnoj.

Šventosios Širdies bazilika, balandis

užkniso masturbuotis ketvirta diena iš eilės, niekaip neprieinu iki ejakuliacijos,

net seksas virto nuoboduliu, rutina, lyg išmesčiau šiukšles.

nutariau eiti išpažinties paįvairinimui. gal koks dailus kunigas pasitaikys.

miestas, kuriame nėra Dievo, – sykį pasakė tėvas atvykęs į Paryžių. –

ar čia skamba bažnyčių varpai rytais?

rytais juodaodžiai tvarko šiukšliadėžes, arabai siūlo pirkti pigias „Marlboro“ cigaretes.

lėtai kopiu aukštyn, Šventosios Širdies bazilikos link.

ketvirtadienis. balandžio pradžia. būčiau Lietuvoj, manyčiau, jau gegužė, –

šiltasis metų sezonas čia visada ankstyvas. įkyrios suvenyrų krautuvės su pigiais niekučiais,

Eifelio bokštas ant kabančio krepšio, baltas kalkakmenis, neoromaninė architektūra

su bizantiniais elementais, kruvinos komunarų represijos.

užvertęs galvą stebeiliju spermos spalvos kupolus –

svogūno formos, kaip Vasilijaus Palaimintojo soboro, tik spalva ne ta. viduje –

apsidės mozaika, reprezentuojanti Kristų, skliautas su angelais, Kryžiaus kelio stotys.

šv. Kazimiero kairės kojos pirštai nučiupinėti iki gelsvumo.

ar patinka jam šitoks artumas, glamonės po aptemdytais skliautais?

man patiktų.

apstu turistų – girdžiu mažiausiai keturias užsienio kalbas.

kai visokie įkyruoliai smalsaudami klausinėja, kodėl išvykau iš Lietuvos,

galvoje suskamba Milen Farmer dainos žodžiai: ateina naktis, išmuša valanda, ir aš mirštu.

tarp apatijos ir sunkumo, kur lieku ilgam, keičiu kryptį – išeinu.

mes visi esame atsakingi už savo pasirinkimus.

rudenį paukščiai išskrenda į šiltus kraštus, balandžiai lieka.

kai namuose nesijauti kaip namuose,

kai išvis nebesupranti, kur tie tavo namai,

Dievas – kaip norėčiau, kad jis būtų! –

turėtų saugoti nuo beprotybės, nuo neribotos savimeilės, nuo aklumo, nuo bukaprotystės,

nuo piktnaudžiavimo sočiu maistu ir masturbacija,

turėtų padėti atrasti mylimiausią žaislą,

kurį užkasiau smėlio dėžėje kaip paslaptį, –

ją žino tik laukinė šaligatvio gėlė ir burkuojantis kvailas balandis, –

turėtų užvesti ant kelio, kurio nematau, nes jo

nėra. jei balandžio plunksnos sunkesnės nei jo kaulai,

norėčiau jomis prisikimšti galvą lyg pliušinį žaislą –

išstumčiau melancholiją iš lopšio, ir ji sudužtų į skeveldras.

nesu genijus. galbūt esu net lūzeris. imigrantas iš Rytų Europos, šnekantis su akcentu.

gėjus, vis dar nesusivokiantis nei jausmuose, nei potyriuose. prasideda mišios. nafik man jos.

girdžiu paukščių balsus. ar jie čiulba kažkur lauke, ar tik mano galvoje?

prieš dešimtmetį būčiau tuo čiulbėjimu žavėjęsis, šiandien jo nesuprantu:

ar paukščiai klega tyčiodamiesi iš manęs, ar man pritardami? ar jie apskritai ką nors supranta?

absurdo teatro aktoriai, kaip mes visi.

prisimenu aukštą vyrą funikulieriuje. porą kartų mudviejų žvilgsniai susitiko.

vis dar esu patrauklus? mano kūnas vis dar geidžiamas?

dažnai stoviu prieš veidrodį nuogas. tyrinėju pečius, krūtinę, liemenį, sėdmenis, lytį.

žaidžiu su varpa. užmerkiu akis,

kreipiu mintis į kadaise matyto raumeningo vyro kūną instagrame.

apsižvalgau. bazilikoje vieni turistai: kinai, amerikiečiai, vokiečiai. nelabai gražūs.

nesukeliantys geismo. apskritai geismą jaučiu vis rečiau. tarytum mano penis būtų užmigęs.

gal tapau impotentu? gėjus impotentas – tokių būna?

didieji vargonai, kripta, kurios suplanavimas toks pat kaip bažnyčios,

monumentali Mergelės statula, kryžius, septynios šoninės koplyčios.

nepažįstama moteris, norinti už mane pasimelsti.

ar pasaulis yra tik tai, ką matome, ar kažkas daugiau.

Lietuvoje žiemą matoma šiaurinė Balandžio žvaigždyno dalis.

išpažinties nėjau. jaučiuosi jau po išpažinties. durys cypauja man išeinant. lyg priekaištautų.

raišas balandis suka ratus. kai ateis penktasis metų laikas, jam ataugs pirštai, sugis sparnai.

ir jis išskris.

SetP Stanikas. Skurdas. 2017 (fragmentas)

 
Vienas

kai kalbu, kalbu į tylą,

kalbu medžiui, kalbu jūrai.

kalbu didmiesčio grindiniui, kavinių terasoms ir tuštiems bokalams,

kalbu bronzinėms skulptūroms, filmų personažams, visa apimančiai fizikinei tikrumai.

mano žodžių klausosi žirafa, atplukdyta į Marselį laivu iš Egipto

vieną XIX amžiaus vasarą.

pirmoji žirafa Prancūzijos žemėje!

Egipto karaliaus Muhamedo Ali Pašos dovana karaliui Karoliui X.

ją visi vadino Zarafa.

mėnesį laiko truko jos kelionė pėsčiomis iš Marselio į Paryžių.

kelionės metu ją lydėjo karvės, kurių pieną ji gėrė, žandarai ir mano kalbos.

vėliau ji apgyvendinta Botanikos sode Paryžiuj, kur toliau klausėsi mano ilgų monologų.

kol nugaišo nuo tuberkuliozės.

ir neliko kam mano išpažinčių klausytis.

iš tiesų niekada Zarafos nemačiau,

nei XIX, nei XXI amžiuj,

ir nežinau, ar ji apskritai egzistavo.

kartą išvydęs ją filme džiaugiausi – mano Zarafa! ji gyva! –

bet ir filme ji nugaišo.

kai mąstau, siunčiu mintis į lietų, į plaukiančius debesis, į aidinčią erdvę.

mąstau kartu su akmeniu, kartu su žole. mano mintys tampa perregimos, jas stebi arklys,

nulietas iš ketaus, žingsniuojantis Orsė muziejaus kieme virš akėčių.

jo kūnas – veidrodis, išmokęs nesudužti.

užsakytas 1878 metų Pasaulinei parodai, jis ragino žiūrovus neprarasti jungties su ašim,

su erdve, su Saulės sistema. nuolat lyginu save su tvarkinga 8 planetų padėtim,

pavydžiu ir liūdžiu, nes manieji mentaliniai asteroidai tėra chaotiškas mintijimų rinkinys.

nesu planeta, tik miniatiūrinė tarpplanetinė dulkė.

kai rašau laiškus – senus, popierinius laiškus – asmenims, kurie neegzistuoja

ar kurie gyveno kadaise,

siunčiu juos adresais, kurių nepažįstu, kur galbūt net niekas negyvena.

mano laiškus skaito vabzdžiai, skalijantys šunys, nuo stogų varvantys varvekliai,

telkšančios balos, laikrodžių rodyklės, miesto varpinės

ir juodas katinas iš XIX amžiaus plakato, reklamuojančio žymų Monmartro kabaretą.

niekam skirti laiškai sklando erdvėje it Klodo Debiusi muzika –

scenoje groja pianinas, nors pianisto jau seniai nebėra,

jis liko ten, anapus uždangos, XIX amžiaus Paryžiuj.

išsidraikę laiškai nutūpia Belforo liūtui ant letenų.

Ogiusto Bartoldi skulptūra iš varinių plokščių nė nekrusteli.

Danfero-Rošro aikštė pripratusi prie garsenybių – Monparnaso bulvaro kavinės iki šiol mena

Konstantiną Brinkušį, Žoržą Braką ar Polį Sezaną.

Belforo liūtui nusišvilpt į mano laiškus, parašytus čia niekam nežinoma kalba.

jam patinka rafinuoti paryžiečiai ir turtingi turistai (amerikiečiai ar arabai),

jis riečia nugarą garsenybėms,

rodo karčius valstybių prezidentams. jis išdidus, lyg letenose laikytų patį Žemės rutulį,

nors išties po letena laiko tik sustabdytą strėlę.

aš nekuriu naujo dangaus nei naujos žemės, tik jaukinuosi mane supančią materiją:

grafitą ir rūdą, magnį ir natrį, varį ir alavą, geležį ir aliuminį, cinką ir silicį, nikelį ir šviną,

sidabrą ir bronzą.

kalba yra sėkla,

ji užnuodija ausis ir subrandina knygą.

knygos nėra pranašės, jos nedaro stebuklų, bet gali išmokyt sulydyti varį ir alavą,

išgauti bronzą, išlieti skulptūras, statyti miestus, kurti civilizacijas.

šitaip prasideda tikroji metalurgija.

●

Viskas prasideda

nuo atsitiktinio skambučio

bet taip tik atrodo

iš pradžių kalbate malonius niekus

aptariate spaudą knygas kino filmus

vis pajuokaudami

tada susitinkate keičiatės dovanomis

tuomet kyla vėtra

kalbėtis tampa sunkiau

beveik nesigirdi žodžių

širdies dūžiai mašinos švilpimas

traukinio dundesys –

atkeliaujate

viena vasara jūra vienas Paryžius

dažniausiai mėlynas: vis tiktai – jūra

tuomet jau beprotiškas tempas

uraganas ugnis

štai ir namai

abiejų sapnai prabudimas

drabužėliai ant kėdžių

bendri pusryčiai nuostabūs

kartkartėm skaudinantys vaikai

nepaprasti vien tik jūsų

taip mylimi anūkai

vis dar svarbios šventės

kuris nors pasitraukia pirmas suprantama

ieškote Dievo tūkstantis klausimų

kaip kodėl ir už ką

atsiprašau

turiu baigti rašyti

man skambina

●

            Iš būrio vienodų / išsirenki ir vediesi

Tavo ganyklose nebijau pasiklysti

mane suramink kai baisu

balsas pritraukia sulaiko

patiklus tavo vaikas

pašaukei

atėjau ir esu

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

●
Reikėtų

pasirinkt kitą kalbą

ne tokią lygią nuolankią

gal tiktų žemaičių

be afrikatų

su dviem žodžio kirčiais

išplatintais dvibalsiais

nukąstomis galūnėmis –

turtas

svetimiems nesuprast

gal tada

mūsų nieks neišdrįstų

paaukoti

ant aukuro

●

Kas saisto palaiko

kas nepaneigiamai tikra

aktoriaus ir rašytojo

dialoguose?

Kameros objektyvo ir scenos

prirašytų teksto puslapių

ilgesys

●

Tu neperskaitei

visų mano knygų

aš tavo irgi

neperskaičiau

mes jas vartėme

pokalbiai –

žiema virto vasara

eilėraščiai –

sinkopėm per metus ir per miestus

atsivėrę vaizdai –

tapyba ir nuotraukos

balsas –

karštas vaškas

užlydantis nerimo įtrūkius

žvilgsnis –

gydantis atsargus

ar tai man?

Mūsų knygos

dar atverstos

Neatsisveikinimas su Hamletu

Vasario vakarą mes susitinkame

laikinoje erdvėj raudonų sienų

kaip kraujo kaip ugnies kaip vienio

belaukiant Hamleto

– jo siela nepasens –

ir amžiams liekam

prie apnuoginto paveikslo

po fotoblykstės nieko nebeveiksim

štai pirmas jau ir antras veiksmas

Ofelija viršum upelio

vaikas

vienintelė šviesa

tegu apsems

●

Mes išbūsim atstumą

per dangų ir žemę

po žeme pasislinksime pajudės

sukamoji scena ir paviršių

apšvies pavasariai

žinojau

visi miršta netikėjau mirtingi

brangiausieji artimieji šitiek metų

mokiausi teatro gimnastikos

nieko kito –

mylima ir išduodama

absoliuti vienišystė

nepripratau?

Nuolat tikrinuos

žiūriu ar paskambins

balsas

pasakys kokia gegužė mūsų laukia

ką nauja sumanė

dramaturgas ir režisierius

scenografas ir kompozitorius

●

Tavo vardas mano kišenėje

visuose receptuose

nuo kraujospūdžio ir kasdienybės

išsiuvinėtas ant užvalkčių

išverktas ant pagalvių

užkastas vaikystės kieme

po stiklu užpiltas

lietaus suplakto smėlio

kuri nors mergaitė nužers paslaptį

aiktels koks grožis paprastas augalas

priemiesčio vėliava vakarėjantį rudenį

tavo vardas

futbolo aikštė ir purvas

upė palei krantus

meškerė paauglio rankose

ir aš

žuvis kraujuojančia žiauna

ant tavo kabliuko

●

Mama susiruošia

bristi per sapną

su kažkuo susituoks

paskui dar viena repeticija

matau baltos batelių pakulnės

iš lėto apauga žole

niekas nepavydi, regis

taip ir turi būti

tėtis lauks namuose

nėra ko jaudintis

visi juk menininkai

visi viską supranta

moka mirti ir prisikelti

moka neišsiskirti ir po velėna

bus sunku ją atlupti

kai norėsiu paklausti

tai kelintą valandą grįšite

●

Iš neišsipildžiusių pažadų ir troškimų

sutrupėjusių metų

vaiko rankos delne

motinos kapo

tėvo kosulio

iš gyvenimo – sapno

(nors vyliausi: aš esu)

keliuosi į švelnią

tavo balso nuauksintą valandą

viskas gerai

taip ir turėjo būti:

duženos ašaros

ištirpę draugų

mylimųjų veidai

taip ir turėjo – – – – – – –

dabar pagaliau

švelnioje šviesoje

susitiks mūsų šypsenos

Nusivilkti palyginimų paltą

Nusiplėšti metaforų marškinius

Aliteracijų akinius

Kalambūrų kaklaraištį

Biografijos baltinius

Struktūros švarką

Nusivilti

Apsirengti atgal

Padaryti 5 atsilenkimus

 
 
Toks žmogelis
 

Mirkteli žvaigždė ir nusileidžia.

Iš lėto priartėja prie žmogelio.

Žmogelis taria:

Aš esu Paukščių Takas.

Aš esu juodoji materija.

Aš esu Visata.

Jis kilsteli ranką ir mirkt:

Ji liuokteli atgal į dangų.

Laiba lyg lapė.

Ryt ten pat? Ryt ten pat?

Sutariam.

 
 
Vargšas šuo
 

Partrenktas šuo!

Kur!

Jau pravažiavom!

Nemačiau…

einu parašysiu eilėraštį

apie šunį kurio nemačiau

kaip jis purtėsi ir kraujavo

kaip prieš mirtį regėjo šeimininką

kaip aš purčiaus ir kraujavau

kaip tas šuo išsirausė

kaip aš jį vėl užkasiau bet po to

iškasiau kad įsitikinčiau jog

neišsiraus ir tada jau užkasiau

giliai giliai

tas šuo sukėlė man daug streso

daug daugiau nei patyrė pats

išvis ten gal barsukas buvo

 
 
Opa ant kairiojo žando
 

Prisimeni kaip pagavai savo pirmąją žuvį

Kaip pakibus ore ji verkė ir inkštė

Kaip kvietei ją vardu kai čirškėjo keptuvėj

Kaip šaukė tėvai o tu apsvaigęs

Sėdais į lėkštę save valgei su kaulais

 
 
Išsinėrusi maisto grandies dalis

Skiriu draugui

Matyt mes abu pramiegojome

Nubudome jau įpusėjus pavasariui

Kiti žvėrys klampojo purvais

Medžiojo ir buvo medžiojami

Mudu dar mokomės eiti tiesiai

Maudosi žvėrys pamėlusiom lūpom

Mudu žvelgiam pasislėpę už medžių

Leisgyvėm letenom graibstom orą

Gaudom pavienius rasos lašelius

Lipdomės iš jų mėlynas šypsenėles

Atklystame prie upės tik sutemus

Tyliai panardiname savo gauriukus

Tu bandai taškytis tačiau tavo nagai

Užsikabina tik už mėnulio atspindžio

O vandens paviršius nė krust

Auštant rytui nulinguojame atgal

Į girią ir apsimetam užmigę

Vėliau prisilipdę mėlynas šypsenėles

Susigūžę vaikštom pievos pakraščiu

Susigūžę vaikštom pakraščiu

 
 
Viskas bus gerai
 

Paklausiu ką tu

atsakai kad ryte papurčiusi savo galvą pajutai kaip palengva nuo tavęs byra spygliai

Sako

žmonės miršta lėtai lyg eglės

nežinai kas bet kažkas taip tikrai sako

Paklausiu ką vakare

atsakai kad tavo kompasas naktį nusisuko sau rodyklę nes visos keturios pasaulio kryptys kruvinos

Paklausiu kaip jautiesi

atsakai kad verki tyliau nei verkia žmogus kurio namuose ant sofos snūduriuoja karas

todėl sopa tau ne taip ir stipriai

–

tai sakau gal į teatrą

mes nueiname į teatrą

kažkodėl apsiverkiam kažkodėl atsistoję plojam tam spektakliui ir nuoširdžiai

nustebusiems aktoriams

aš visiškai užtikrintai tau sakau

viskas bus gerai

tu manimi patiki

gal be manęs kažkas taip irgi yra pasakęs

 
 
Dominykas čia buvo

žiemą
 

nenoriu daužyti sienos

pagalvės

rėkauti per miegus arba

rėkauti pabudęs todėl

kas vakarą einu pasivaikščioti

į mišką

jau susidarė takelis iš mano pėdų

keturiasdešimt aštuntas batų dydis sniege šimtus kartų

tai įrodymas kad aš čia buvau

mano ženklas

jis ištirps už poros mėnesių

Dominykas Kručkauskas – 58-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso, vykusio balandžio 24 d. Molėtuose, laureatas

pieši smulkiažiedes gėles
man ant nugaros
net neįtardamas
kad jos auga
vidun

●

įsikandęs neši gelsvą kamuolį
baksnoji juo, suki ratus
nors tikrasis dar kabo
jo aplink vis mažiau
su kiekvienu tavo priėjimu
mėnulio daugiau manyje

Autorės nuotrauka

eida

sujuda po oda
auganti nežinoma forma

tai kitas kalvotas gyvenimas
jis stingdo beformes mintis

vienintelė visų paslaptis
sujuda po oda

●

rankose vandenynai
naktimis nerimą išskalauja

jis švintant pasklinda
kaip skersvėjis kambary

ilgi balti marškiniai
pridengia manęs likučius

melsvės ir troškuliai

nemiegi
kelies
ir tik tiek
prarandi
tiek net

●

tam take šakos šonuose
liečia lyg ilgi pirštai
klavišus mane

mirtinais
aidi vyrų balsais
kertanti kelią srovė

žodžiai traška po kojomis
kaip sudžiūvusios gėlės
iš gyvenimo knygos

baimė šiame kelyje
kvepia saulėtais pušynais
jų kūnai yra šokančių stirnų

į gretimus takelius
teka pavojai
išplukdo

●

paukščiai išplasnoja sapnus
išskrisdami palieka juos
lizduose apkamšytus
šie auga ir įkrenta
į mūsų namus
ir naktis
mūsų

●

miškas ruošiasi tavo gimimui
atveria girgždančius langus
tylioje pievoje įsupa lopšį

saulės apšviesti plotai
tai nematomas kraujas
tekantis dviguba širdimi

jis yra takas per begalybę
kur kamienai linguodami
numezga šilumą

ramiu miško balsu
kartosiu lopšinę
kai tik užgimsi

jau prabundi
už mūsų pačių
siekdama samanų

●

mano kūne
migdantis pienas
kvepia saulėlydžiu
degančiomis pušimis

virš galvos telkiasi vasara
kurioje mes pamilome
tavo pasirinkimą
pabust ateity

juodpaukščiu rodeisi
to miško pakraščiuose
kartu nekantriai virpėjome
matydami trims skirtas saules

●

kalbamės tyliai
kaip tekantys vandenys
savyje slepiam gyvenvietes
o kitiems dykumas išdalinam
neatsekamoje sekoje
ramybės sraunumą
atrandam

amarilė

dieną gimei
ir saulė pasikeitė
krito trimito formos žiedu
trupėjo raudonom dulkėm
ant tavo skruosto
ji sutilpo visa

●

jos akys
skyla po gabalėlį
sliuogia gelme ir pasislepia
beribiuose gimties namuose
kur saugomos ateitys
ji pati

●

aplink medžių mirties sezoną
pereinantį į žibuoklių laiką
sukom ratus

šalikelėj kritom
ant sudžiūvusių lapų
slėpėmės nuo pavargusio sniego

kada spėjo išgriūti miškai
juk per juos kasdien
lėtai ėjom

liko tik tuštumos
kad taptų pavasariais
ir per mus skleistų žiedus

●

o tu mažas laukinis alyvmedis
įsuptas į laukus, kuriuose augi

pelenais virtusių dobilų kvapą
skleidi ir neši į namus vis kitus

ten jis nuogais sakiniais tampa
pranyksta dar prieš užrašomas

●

rankose laikai atmintį
delnu pridengi savo klausą
bandai išsaugoti vasaros pabaigą
siūbuojantį žiogų skambesį
taip virpa gyvenimas
į kurį krenta kometos ir mirtys
kol savo rankose migdai laiką

●

tarp žiedų levituoji
kol kūno spalva
tampa pieno baltumo

tarp aukštų smilgų slepiesi
kol tave randa kūdikio akys
tik tada ištirpsti jo sapnuos

●

tavo rankos kasdien virsta upėmis
kuriose troškulį malšina baltieji vilkai

jų kojos įkvimpa medum
nes dugne gėlių nuosėdos

žydėjusios praeityje
dabar tampa užmarštimi

ir tik taip
pasirodo prasmė

sklinda
kaip oras

kopa

įsirėmusi į mano krūtinę
miegi ir kvėpuoji giliai

dešinėje tyli marios
įkvepiam tėčio žingsnius

užsimerkusios matom jį
kylantį iš vandens siluetą

kai iškvėpimas nuskambės kairėje
kur jūra nemato savo krantų

ši akimirka taps paminklu
tavo kvėpavimui

kažkada ji buvo dainininkė

ir pro atidarytas balkono duris

visam rajonui plėšė

dainas apie tėvų skyrybas

buvo ji aistringa raitelė

pilotė – gal net visus metus

atskirt galėdavo lėktuvo modelį

pagal variklio burzgimą

pagal anglies dvideginio reljefą

ar pagal lėktuvo siluetą

besistebintiems atsakydavo, taigi čia lengva

šito modelio nebegamina

buvo makiažo meistrė ir manikiūro

jei būsim atviri

čia panašiau į doktorantūrą

režisierė operatorė fotografė animatorė

prakalbindavo žmogeliukus

prajuokindavo žmones

dizainerė vlogerė dailininkė komikė

receptų išradėja šefė

šukuosenų meistrė

drabužių sukirpėja

tiek kunkuliuojančio gyvenimo

o dar nė keturiolikos nėra

 
 
Diptikas išgalvota kalba

1. Duskiai
 

apstriknėję duskiai

valpatom nulyna

sarges makatuoja

lauminčius vašyna

daneikių patrašių

ratsen pakaloję

užintą komintą

saujon palavojo

funtis sykiai roja

deberintą myką

kinkus šurmuntoja

sarą vafafinką

lypšt raminga soja

vekšt aguna poja

simintuos viligiuos

samandas vajoja

 
2. Vavajam!
 

lampančios kamangos

sulipniuoja rotas

rotos finčiliandos

pupinais eikiuotos

dugunima firta

apstreikuojam loną

plintą ciferintą

koposom žironą

debinta ladina

prauskientai sufyla

ertuntais pajautais

ciksinčiai atyla

lipintis muntsciukas

tuškais defertuoja

vikada cintaka

prabalą ratoja

gen, gentuką murtį

svytanką param

sumentai kratulpį

dojon vavajam!

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Genijus
 

labai linksma skimbčioja varpeliai

aš žinau kad visi yra darneliai

o aš esu gilus žmogus

kas kad girtas o kas negirtas

ramtadrylia garbus esu ir gabus

čia svarbiausias už visus

ir gabesnis ir garbesnis

pats geriausias iš visų

mažumėlę apsimyžau

ką tiktai ligi ausų

opa opa tralialia

kaip smagu man būti čia

į vietas statau dėliones

daiktus žmones jų svajones

ir kaip dievas kaip lemtis

sukuriu mistiniais rąstais

erdvę žmonijai bręsti

augintis papukus ir gaktiplaukius

jauną dirvą tręšiu savo syvais

genialiai opa opa aš risnoju

per nevykėlių ražienų rojų

ir daug gimdau apvaliukų

mažų blizgančių perliukų

barstau juos mažiukams varguoliams

kišu į gerkles grūdu kiek noriu kiek

man malonu kol nubrozdinu iš vidaus

kol ašaros trykšta verkianti

moteris juk patraukliausia

esu puikuolis purvinas durniukas

bet tik pats slapta taip vadinu

tik su tais su kuo drąsu

pasirodyt durniuku

vadinu save kaip noriu

ir reiškinius ir kūrinius linksniuoju

nekenčiu smulkmės konvulsijų jautrių

jei daugiau būtų kaip aš tokių

nebūtų man taip vieniša

bet tik tegul pabando išdygti

kas man iš tolo galėtų prilygti

ojojoi rigdigdo rigdigdo

įpilk dar vis tiek viskas užpiso

vis tiek viskas pochui pavargau

rytoj pabūsiu dievas o dabar

pabūsiu berniukas blogas

džiaukis kol atsiskleidžiu

tu puikuolį purviną durniuką

nubausk mane išperk mane

dar dar ach ojojoi

užbaigsiu šį kūrinį tuoj

 
 
Sukta diena
 

atėjo laiškas iš policijos, kuri neveikia, kad

mano mašina, kurios neturiu, kabino mašiną, kuri neegzistuoja

mano lėktuvas, kurio nepilotuoju, nutrenkė paukštį, kuris neskrido

gavau pranešimą apie baudą, kurios nesumokėjau, bet kuri ir neegzistuoja

mano močiutė, kurios neturiu, paprašė pinigų, kurių jai nereikėjo

mano tėvas, kurio nėra, skambino iš ligoninės, kuri neegzistuoja,

mat susirgo liga, kuri neaprašyta

draugė, kurios neturiu, prašė gelbėt iš nelaimės, kuri nenutiko

mano mylimasis man pasipiršo, nors nepažįstu jo anei jo meilės

kreipėsi ir jūrų laivyno leitenantės Dženės šmėkla, strigusi Sirijoje

su trim milijonais dolerių lobių skrynioje, paimtoje iš isis, maldavo manęs priimti pasaugoti skrynią, nes antraip vaidensis

dar gavau laišką su asmeniniu teismo kodu

ir grasinimą gauti baudą, jei nesikreipsiu va šiuo numeriu

atėjo sveikinimas sėkmingai užpildžius anketą

mėsos pjaustytojos darbui Norvegijoje

ar bereikia sakyt, kad nepildžiau, nepjaustau ir darbo nėra

galop sulaukiau žinutės, kad gavau palikimą nuo sultono,

kuris nemirė, negimė ir nieko man nepaliko

parėjo raginimas išmuitinti siuntą, kurios niekas man nesiuntė

o prenumeruoto žurnalo vis nesulaukiu,

nors jis toks tikras kaip ir aš

 
 
daugiau
 

tada laive kur šokinėjo

daug metrų į viršų žemyn

gulėjau palinkus nuo jūros ligos

kaip ir kiekvienas to laivo keleivis

keitėm viens kitą sūrio

baltumo veidais mandagiai

prasilenkdami ėjom vemti

tada aš žinojau kad laivas

daugiau nei tai

nei krūva apsivėmusių

dabar kai sunku

galvoju apie tą laivą kaip

žinojau kad yra

daugiau negu tai

yra daugiau

 
 
Jausmų buhalterija
 

kaskart kai sutinki žmogų iš praeities kadais mylėtą

pasigirsta viduje ūžesys bildesys

į darbą sulekia visas

jausmų buhalterijos kabinetas

pasikelia dokumentus suvedinėja į excelį

kiek apgailestavimo kiek kaltės kiek pykčio

kokia širdies skola ar perjauta

ne visada taip

būna kai susitinki ir nesuguži buhalterės į darbą

virusas įsimetęs ar kabinetas streikuoja

ties kai kuriais žmonėm daug duomenų

dirba išsijuosusios sąžiningos buhalterės

netikėtai užlūžta sistema

kas tai sukėlė kas nutiko suėjusios

prie vieno kompo per petį žiūri diskutuoja

va žiūrėk sako viena kiek ilgesio

nuo jo užlūžo sistema

gal perkraunam kompą

tiek daug ilgesio

kad reikia atskiros lentelės vien tik jam

bandom suskirstyti į grafas

ilgesys žvilgsnio pojūčio balso

vienas kito netobulumo patyrimo mylint

pažiūrėk kiek kikenimo ilgesio

ir pats didžiausias langelis

ilgesys jausmo kad tęsis

amžinai

 
 
Mizerijos
 

daug kartų juokiausi

lietuviai poetai

vis apie mirtį vis apie netektį

vis jie gedi skauda

amžinos mizerijos

o tada pradėjau rašyti

apie netektį ir mirtį

ir vis dar nežinau ar

dirva tai ar jau vaisiai

 
 
baras
 

senamiesčio ekskursijoje aptariamos įdomybės ir žaizdos

išgąsdinta varna užstringa kiemo vartų virbuose

kol jos gentainės išnešioja paminklus po miestą

per vienos orchidėjos gyvenimą

pasikeitė ieškančių žvilgsnių karta

ir smilkstančio dūmo rūšis

ir į kitą kalbų šeimą išsikraustė šnekamosios kalbos dalis

rūbas išliko toks pats

mados gyvenimas eina ratu ne kaip orchidėjos

čia kažkieno gyvenimo meilė tapo mano gyvenimo meile

o mano gyvenimo meilė tapo kažkieno gyvenimo meile

čia auga mėlynos orchidėjos haliucinacija

išdegusiam šlaite Pietų Afrikoj pražysta ugninė lelija

Trimis langais iškando naktį senis.

Ant kėdės vėso marškiniai ir kelnės.

Kamavos batai, kojinėm užspringę.

Kamavo sielą sapnas netvarkingas.

Palubėje skaisti lemputė švietė,

Ir su drugeliais iš tamsos atlėkęs

Už stiklo dūzgė gyvas žodžių spiečius.

O senis stengės pro miegus suprasti,

Kad rytui jų prigaudytų į raštą,

Ir džiaugėsi apšepusi burna

Kelių eilučių nugirstų darna.

Kieno jos? Žmonės vargtų veltui –

Tokių prie stalo niekad nesukaltų.

Tačiau, kai rytas ėmė bust iš lėto,

Nebeprisiminė senelis nieko.

Aplinkui dairėsi, lyg ką pametęs,

Ant kėdės marškinius ir kelnes matė,

Dar batai buvo, kojinėm užspringę,

O visa kita su naktim pradingo.

 
 
Olando kepurė

Mušamas kankorėžiais,

Bet nemirtinai,

Proskynomis, provėžomis

Išlėkiau tenai,

Kur į jūrą pušys

Žiūri iš aukštai,

Kur bangelės mušas,

Bet nemirtinai,

Kur stati pakrantė

Ir baugi žolė,

Kur kaip žmonės krenta

Pušys iš eilės,

Kur nuo žemės krašto

Byra trupiniai,

Ir kur saulė skęsta,

Bet nemirtinai.

 
 
Pavasari, tai tu…
 

Pavasari, tai tu su saule

Užpylei žemę pažadais,

Tai tu, žaliai laukus išaudęs,

Žiedais ir širdimis žaidei,

Tai per tave mes patikėjom,

Kad amžinai gegužis bus!

Neliko… Tik lietus ir vėjas,

Ir ilgas kelias į kapus.

 
 
Sodas naktį
 

Laiminga vasaros vėsa

Pro langą kambarį užliejo,

Ir amžinai jauna dvasia,

Kūne iškaršusiam kalėjus,

Į laisvę nėrė lyg dausas,

Į sodo miegančio alėjas,

Laiminga sklandė tarp šakų,

Nebodama šaltų lašų

Ir besivaipančių lapelių,

Namo beveik užmiršus kelią,

Kur kambary sunkia našta

Tebegulėjo senysta.

 
 
Geltoni balandžiai
 

Geltonais balandžiais

Viešpats neturtingas.

Buvo čia toks vienas,

Bet ir tas pradingo.

Gal aš pats jį puoliau

Vyti iš balkono?

Nemačiau patamsy,

Baltas ar geltonas.

Dėl gležnų gėlelių

Pagailėjau vietos,

Kai radau jas kartą

Smarkiai nugulėtas.

Kaltas, Dieve, kaltas!..

Jei paberčiau duonos,

Tai gal dar atšvilptų

Ir tasai geltonas?

Bet bijau, kad veltui

Prisikviesčiau būrį –

Geltonų balandžių

Viešpats nebeturi.

 
 
Našlaitės
 

Kuklios gėlės

Našlaitėlės

Visą naktį

Žiedus kėlė.

Niekas tų žiedų

Nematė,

Buvo tamsios

Juodos naktys.

Mėnuo dangstė

Veidą savo,

Ir aušra

Labai vėlavo.

Neįžiūrimos

Kaip vėlės

Tamsoje

Žydėjo gėlės.

 
 
Šienapjūtė
 

Džiaugiuos, gyvybe, tavimi

Šią vėsią šienapjūtės dieną,

Kvapniom užklotas žolėmis,

Tačiau neperpjautomis venom.

Ir vasaros pradžia džiaugiuos,

Tartum ir man jinai žadėtų

Truputį laimės kaip grąžos

Tais kuždesiais ūksmių žolėtų,

Ta jauno kūno vilnimi,

Kuri gyvybės angą veria,

Kai pakirstas dejuot imi –

Kaip, Viešpatie, numirti gera!..

 
 
Kaminas
 

Nulis laipsnių. Rūkas, rūkas…

Žmonės rūko kamine.

Kažkoks laivas gailiai ūkia.

Ūkiai gąsdina mane.

Nulis laipsnių. Ir pro rūką

Nesuprasi, taip ar ne.

Ko tas laivas vis dar ūkia?

Kodėl žmonės – kamine?

Gal nelaimė? Lyg per pieną

Nematai, kas ten dugne.

Ir mane kurią nors dieną

Uždarys jie kamine.

 
Obuoliai
 

Rudeninės vyto gėlės,

Krito sunkūs obuoliai.

Vos pakilus, nėrė vėlei

Saulė po žeme giliai.

Ir užėjo tamsūs lietūs,

Ir patvino pašaliai…

Be tavęs per naktį švietė

Kaip mėnuliai obuoliai.

Sodo, lašančio lig ryto,

Negirdėjai… Neklausei,

Kaip į žolę sunkiai krito

Šio pasaulio obuoliai.

 
 
In aeternum
 

Pienės ir purienos

Auksu ant žolės

Jau dabar kas dieną

Saulėje žydės,

Ir skrajos be galo

Pievomis drugiai…

Amžinas šis kelias

Žydinčiais laukais.

Vėjas debesėlius

Danguje vaikys,

Vėsūs jų šešėliai

Užliūliuos akis.

Jau dabar kas dieną

Ir aplink mane –

Pienės ir purienos

Žydinčiam sapne.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Lidija Šimkutė Lietuvoje, 1987
Asmeninio albumo nuotrauka

UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ

nuskyniau šakelę

pamerkiau į vandenį

laukiu

kad išleistų šaknis

tebelaukiu…

kantriai ar nekantriai

laukiu

pageltę lapeliai

suspaudė širdį

nemirk

prašau nemirk

taip noriu pasodinti tave darželyje

nupinti vainikėlį

užsidėti ant galvelės

kad nurimčiau

atjaunėčiau

pakilčiau lig žvaigždžių