Tai, žinoma, buvo juokinga tik tam, kuris tą zuikį pagaudavo. Sučiuptas zuikis niekada nesijuokdavo. Toks atsitikimas sugadindavo jam ūpą.

Zuikių tais laikais buvo pilna visoje Dantuvoje. O daugiausia jų gyveno Cepelinų kaime. Netyčia parvirtęs čia galėjai sugauti nebe vieną zuikį, o visus du.

Ypač daug zuikių žmonės pagaudavo, šokinėdami per griovį. Peršoka per griovį į vieną pusę – zuikis. Peršoka atgal – dar vienas. Kartais pasitaikydavo zuikį pagauti tiesiog ore, nes zuikiai šokinėdavo kartu su dantuviais.

Šokinėdami daugindavosi ne tik dantuviai, bet ir zuikiai. O kadangi zuikiai šokinėdavo greičiau negu žmonės, jų daugėjo greičiau nei žmonių.

Pasitaikydavo, kad šokinėdami per griovį dantuviai tą patį zuikį pagaudavo net kelis kartus. Tai dar labiau sugadindavo zuikiui ūpą. Todėl Cepelinų kaime sugadinto ūpo buvo nors vežimu vežk.

Būtų kas nors visa tai ir išvežęs, jei ne zuikiai. Jų buvo tiek tiršta, kad vežimas čia negalėdavo pajudėti iš vietos.

Blogiausia tai, kad žmonėms gaudyti zuikius tapo taip malonu, jog jie ėmė griuvinėti tyčia. Kai kam tai virto tikra yda. Teko šį pomėgį įrašyti į „Ydų knygą“.

Vis dėlto tai ne ką tegelbėjo. Ydingas pomėgis tyčia griuvinėti ir gaudyti zuikius plito lygiai taip pat greitai, kaip ir daugėjo zuikių.

Matydami, kad gyvenimas tapo visiškai nepakenčiamas, zuikiai ir sako:

– Laikas mums keliauti ten, kur mažiau griovių ir mažiau žmonių. Australijoje pilna žmonių neapgyventų plotų. Dauguma tenykščių žmonių netgi nežino, ką reiškia sugauti zuikį.

Keli Dantuvos zuikiai buvo gavę laiškų iš Australijos. Jų giminaičiai ten pasivadino triušiais ir gana linksmai gyveno. Niekas jų negaudė, nes nežinojo, kad jie zuikiai.

Vieną rytą zuikiai atsivertė „Dantuvos rytą“ ir rado jame naudingą skelbimą. Ten buvo parašyta apie zuikiams organizuojamą kelionę į Australiją.

Jau po mėnesio Cepelinų kaime pagauti zuikį buvo labai sunku. Zuikių taip sumažėjo, kad net pamatyti kurį iš jų buvo laikoma sėkme.

Ir tik iš įpročio žmonės iki šių dienų prisimena zuikių gaudymą. Kai parkrinta koks vaikas, jie sako: „Na va, zuikį pagavai.“ Tačiau vaikas to zuikio nėra net matęs.

Šiais laikais zuikių geriau negaudyti. Mat parvirsti ant šaligatvio ar gatvės kur kas skaudžiau nei ant minkšto, švelnaus zuikio.

Moterys dailindamos ūsus sugaišdavo pusę dienos. Gražindavo juos atsikėlusios iš ryto, vėliau tvarkydavo juos po pusryčių, papietavusios ir dar po vakarienės.

Vyrai tuo metu šypsodavosi arba knarkdavo sau į ūsą. Knarkdavo taip stipriai, kad net ūsai vibruodavo. O kai ūsai vibruoja, iš jų išbyra visokie makaronai, duonos trupiniai ir obuolių sėklos. Todėl ūsuoti vyrai iki šių dienų apsišvarina tiesiog knarkdami.

Reikia pasakyti, kad knarkimas ir ūsų gražinimas užimdavo daugybę laiko, todėl vaikų auginti Dantuvos šalyje nebuvo nei kada, nei kam.

Vyrai ir moterys tuo metu daugindavosi dviem labai paprastais būdais – paprastuoju dalijimosi būdu ir paprastuoju veidrodiniu būdu.

Dauginantis paprastuoju dalijimosi būdu tekdavo sugaišti šiek tiek laiko. Prieš pasidalydami dantuviai treniruodavosi visus devynis mėnesius. Tuo metu jie šokinėdavo per griovį. Tą jie darydavo visą nuo knarkimo ir ūsų dailinimosi likusį laiką.

Po devynių mėnesių dantuviai per griovį šokinėdavo labai greitai. Iš šalies žiūrint imdavo atrodyti, kad ten šokinėja ne vienas, o keli dantuviai. Iš pradžių taip atrodydavo, o paskui taip ir nutikdavo. Nustoja šokinėti kokia dantuvė, ir jau matai, kad ji nebe viena, o dvi.

Kartais, jei dantuvė būdavo labai liekna ir lanksti, po šitokių pratybų ji galėdavo pasidalyti iš trijų. Buvo gražu žiūrėti, kaip trys rankomis susikibusios merginos, dainuodamos „Eisim, sese, namulio“, linksmos grįžta nuo griovio.

Kartą „Dantuvos rytas“ aprašė atvejį, kaip vienas labai talentingas dantuvis pasidalijo iš penkių.

Tiesa, šis dauginimosi būdas atrodė patrauklus ne visiems. Mat prieš didžiąsias dalybas tekdavo nusiskusti ūsus. Ūsai šiek tiek sumažina greitį, o jis per didžiąsias dalybas labai svarbus.

Ypač nemėgdavo šitaip daugintis dantuvės. Po didžiųjų dalybų jos tapdavo pirmininkėmis, tačiau be ūsų jausdavosi ne tokios gražios. Beūses pirmininkes painiodavo su ką tik pasaulį išvydusiomis naujašokėmis antrininkėmis. Tai menkino pirmininkių orumą.

Be to, ne visada ir ne visiems sekdavosi taip greitai ir sėkmingai per griovį šokinėti. Ne sykį pasitaikė, kad bešokinėdami dantuviai sugaudavo zuikį arba įkrisdavo į griovį.

Vienas iš būsimų pirmininkų sykį šokinėjo po lietaus. Jis paslydo ir įvirto į vandenį ir ten visai netyčia sugavo didelę žuvį. Po lietaus griovys buvo ištvinęs lyg upė. Iš jo vargšas nelaimėlis išlipo labai liūdnas. Nuo jo ūsų ant liūdnos žuvies varvėjo purvinas lietaus vanduo. Liūdna buvo į jį žiūrėti.

Dauginantis antruoju, paprastuoju veidrodiniu, būdu panašių nemalonių dalykų nenutikdavo.

Vis dėlto paruošiamasis laikotarpis buvo ne mažiau sunkus. Be to, reikėjo turėti didelį švarų veidrodį.

Visus devynis mėnesius dantuvis arba dantuvė turėdavo mokytis labai ilgai žiūrėti į veidrodį. Pamažu atspindys tapdavo toks pat gyvas kaip ir tikrasis žmogus.

Didžiojo žiūrėjimo metu atvaizdas nužengdavo iš veidrodžio ir beveik niekuo nesiskirdavo nuo dantuvio ar dantuvės. Skirtumas tik tas, kad naujažengio dantuvio ūsai nukrisdavo per pirmąsias tris minutes. Tuo metu jiedu su savo pirmininku dainuodavo kurią nors mėgstamą pirmininko dainelę.

Dainelę buvo patartina dainuoti, nes ji numalšindavo nedidelį dauginimosi sukeltą skausmą. Po dauginimosi šį skausmą jausdavo ir pirmininkas, ir antrininkas.

Dauginantis paprastuoju veidrodiniu būdu antrininkas galėjo išeiti šiek tiek mažesnis už pirmininką. Tai priklausė nuo to, kaip arti pirmininkas stovi prie didžiojo veidrodžio. Mat atsistojus toliau atvaizdas atrodydavo mažesnis nei pirmininkas.

Norint, kad antrininkas būtų švarus, reikėjo labai kruopščiai nusiprausti ir nuvalyti veidrodį.

Naujažengis antrininkas pirmininko dydį paprastai pasiekdavo per pirmąją savaitę. Tada jam pradėdavo kaltis pirmieji nauji ūsai.

Pirmininku Dantuvoje būdavo vadinamas asmuo, pasidauginęs kuriuo nors iš minėtų dviejų būdų.

Kiekvienas antrininkas jau po devynių mėnesių galėdavo tapti pirmininku. Tereikėjo treniruotis šokinėjant per griovį arba žiūrint į veidrodį.

Vėliau Dantuvoje šiuos dauginimosi būdus išstūmė kiti, dar vėliau – dar kiti. Galiausiai dantuviai ėmė daugintis šiuo metu gerai žinomais būdais.

Kokiu būdu atsiradote, kiekvienas galite sužinoti iš savo mamos arba tėčio. Tereikia jų paklausti.

Pasaka, tik suaugusiems

Pasakos – vienas seniausių žmonijos dvasinio paveldo klodų. Harmoningai subalansuota simbolinė medžiaga pati savaime veikia gydomai, stimuliuoja psichikos struktūrų brandą ir transformaciją. Pasakos augina. Galbūt todėl jas taip mėgsta vaikai. Tačiau pasakos įdomios ir svarbios ne tik jiems. Suaugusieji į pasaką gali žiūrėti kaip į individo psichikos lauką, kuriame kiekviena figūra įkūnija tam tikrą savybę ar jų kompleksą. Būtent tokiu aspektu pasakas nagrinėti siūlo Carlo Gustavo Jungo sekėjai – jungiškosios krypties psichoterapeutai.

Šiame straipsnyje nagrinėjama vieno žymiausių Lietuvos kraštotyrininkų Jurgio Dovydaičio užrašyta pasaka „Pavogtos karaliaus dukterys“.

Trumpas pasakos turinys

Gyveno kartą karalius, jis turėjo tris paaugusias dukteris ir ką tik gimusį sūnų. Norėdamas sužinoti, kada bus dukterų vestuvės, karalius nuėjo pas burtininkę ir sužinojo, kad jų vestuvių niekas nematys, nes kai mergaitėms sueis dvylika metų, vieną iš jų pagrobsiąs elnias, kitą – banginis, trečią – erelis. Karalius siekė apsaugoti dukteris, statė sargybą, tačiau burtininkės pranašystė išsipildė: sulaukusias dvylikos, jas pagrobė minėti gyvūnai. Paūgėjęs karaliaus sūnus iškeliavo ieškoti seserų. Kelionėje karalaitis pergudravo du raganius ir įgijo stebuklingus batus. Jais apsiavęs surado seseris, susipažino su svainiais – gyvūnais, naktį atvirstančiais į žmones. Užsitikrinęs jų palaikymą, gavęs šerių, žvynų ir plunksnų, kuriais naudodamasis sulauksiąs svainių pagalbos, karalaitis iškeliavo gelbėti jų sesers, užkerėtos stipriausio raganiaus. Ją radęs sužinojo, kad jos vyro – raganiaus – galia slypi jūroje panardintoje geležinėje dėžėje, kurioje yra uždarytas zuikis, tame zuikyje – karvelis, karvelyje – kiaušinis, kurį sudaužius raganiaus galia bus prarasta. Užkerėtosios karalaitės ir svainių padedamas, jaunuolis sunaikino raganiaus galią. Pasaka baigėsi seserų ir brolio vestuvėmis.

Bendrieji bruožai

Stebuklinės pasakos dažniausiai prasideda kokia nors stygiaus situacija – psichologine problema. Individuacija (tapimas unikaliam ir nedalomam) taip pat prasideda susidūrus su neišsprendžiamu konfliktu ar situacija. Aklavietės išgyvenimas griauna Ego puikybę, stimuliuoja vientisos ir autentiškos asmenybės pasireiškimą, tikro ryšio su savimi ir kitu išgyvenimą, sudaro sąlygas atsiverti Savasčiai (Marie-Louise von Franz). Pasakos pradžioje sutinkame karalių ir keturis jo vaikus. Į akis krinta tai, kad gausiai šeimai trūksta moters – žmonos ir motinos. Vienas iš pasakos veikėjų – kūdikis, „ką tik gimęs sūnus“. Kūdikio gimimas simbolizuoja Ego atsinaujinimą; potencialą, kurio realizacijai reikalingas nuolatinis įdirbis. Iš pasakos fabulos matyti, kad kūdikis – karaliaus sūnus – yra pagrindinis pasakos veikėjas. Jo kelionės ir darbai atspindi vyro Ego raidą, sąmoningumo plėtrą, vis naujų elementų įdiegimą.

Taigi, pagrindinė pasakos linija – vyro individuacija, vykstanti per Animos – moteriškojo prado, iracionalumo, jausmų, dvasinės dimensijos – paieškas ir integravimą.

Karalius, karalienė ir burtininkė

Pasakos pradžioje matome karalių. Karalius simbolizuoja Ego – sąmonės centrą, kuris siekia kontroliuoti visus psichikos procesus. Kad karalius sėkmingai valdytų, sąmoningos nuostatos turi būti nuolat papildomos pasąmonės duomenimis. Šioje pasakoje nekalbama apie karalienę, kuri simbolizuotų moteriškąjį pradą – iracionalumą, jausmus, plačiąja prasme – pasąmonę. Galime daryti prielaidą, kad Ego ryšys su pasąmone yra nepakankamas, psichikoje dominuoja „vyriškos“ – racionalios ir logiškos – nuostatos, o dėmesio iracionalumui, jausmams stinga.

Karalius eina pas seną burtininkę ir klausia jos, kada būsiančios jo dukterų vestuvės. Vidiniame plane šis įvykis simbolizuoja Ego bandymą užmegzti ryšį su pasąmone, užtikrinti bei kontroliuoti kaitą ir augimo procesą. Senoji burtininkė (pasąmonė) pripažįstama kaip žinanti ir išmananti, galinti numatyti, tačiau ji nepriimama kaip lygiavertė: karalius neketina jos klausti, ką ji mano apie susidariusią situaciją, juolab neprašo pagalbos auginant dukteris ar pan. Tokiu klausimu jis išsako įsivaizdavimą, kaip toliau turėtų klostytis įvykiai, ir nori sužinoti tik vieną „smulkmeną“ – kada gi visa tai įvyksią. Karaliaus pozicija atitinka Ego, susitapatinusio su tėvo kompleksu, nuostatą, nukreiptą į savąsias gelmes. „Aš nusprendžiau, kaip viskas turi būti, ir veiksiu pagal planą, nepaisydamas nei savo, nei kitų jausmų, nuojautų ar fizinės savijautos“ – dažna „stipraus“ žmogaus pozicija. Nuvertinus intuiciją, iracionalumą, bandymas išlaikyti ryšį su šia svarbia ir galinga pasaulio pažinimo funkcija įgauna primityvią išraišką. Pavyzdžiui, imama tikėti ekstrasensais, astrologais, kitais išoriniais ekspertais, kurie netgi be paties žmogaus dalyvavimo gali nusakyti ar net pakeisti jo gyvenimą, lemtį.

Karalius įspėjamas, kad išankstiniams įsitikinimams ir lūkesčiams nelemta išsipildyti. Senoji burtininkė išpranašauja, kad dukterų vestuvių niekas nematys, nes kai joms sukaks dvylika metų, pirmąją pagrobs elnias, antrąją – banginis, o trečiąją – erelis. Karalius užsirūstina – kaip ir dauguma stiprų Ego turinčių žmonių, kai išgirsta, kad ne viskas bus taip, kaip jie numatė ir pasiruošė. Jis atmeta burtininkės žodžius ir, siekdamas apsaugoti dukteris, pastato sargybą. Sargyba – gynybiniai mechanizmai (būdai, kuriais žmonės bando išvengti nerimo, liūdesio, baimės), kuriuos taiko Ego, susidūręs su frustracija. Gynybinių mechanizmų naudojimas leidžia išgyventi tiems, kuriuos palietė gilios ir sunkiai sprendžiamos problemos. Gynybiniai mechanizmai padeda atlaikyti susidariusią situaciją, tolygiau paskirstyti ją lydintį emocinį krūvį. Tačiau jei gynybos taikymas tampa itin dažnas, tai trukdo įsisąmoninti realybę. Energija iššvaistoma gynybiniams mechanizmams stiprinti, užuot sprendus problemą.

Pagrobimas

Sargyba (kaip ir gynybiniai mechanizmai) anksčiau ar vėliau nebepadeda. Vos sulaukusios dvylikos metų, karaliaus dukterys pagrobiamos. Situacija, kai sulaukus paauglystės vaikams nutinka kažkas neįprasta, dažna ir pasakose, ir gyvenime. Pasakose dukterys atsikanda stebuklingo obuolio ar įsiduria verpdamos ir užmiega, jas užburia ar pagrobia, sūnūs patys randa priežasčių iškeliauti į platųjį pasaulį. Ir visa tai nutinka netgi tada, kai tėvams šie pavojai yra išpranašauti ir jie bando jų išvengti, statydami bokštus ir sargybą, išmesdami verpimo ratelius. Deja, šios apsaugos priemonės veikia tik iki lemtingo amžiaus. Nežinia, kas būtų, jeigu tėvai (tiek pasakose, tiek gyvenime) lemtingam vaikų amžiui ruoštųsi kitaip. Jei jie ne stiprintų, bet silpnintų apsaugą ir leistų bandyti verpti, ragauti įvairiausių obuolių ir pasirinkti tinkamus, vaikščioti įvairiais maršrutais, patiems atpažinti pavojus ir mokytis jų išvengti. Akivaizdu, kad apsaugos stiprinimas – sargyba ir tvoros – neveikia. Apie tai kalbama pasakose, tai patvirtina gyvenimas.

Aidos Janonytės piešinys

Kokias idėjas seserų pagrobimas perteikia vyro individuacijos požiūriu? Pagrobtos seserys – kitų psichikos darinių užgožta Anima, kuri yra pati siela, tai, kas anapus sąmonės. Vyro raidos užduotis – atrasti ir sąmoningai išlaisvinti šią psichikos dalį, kurios raidai ir raiškai trukdo kai kurios Ego ar kitų kompleksų savybės.

Pirmąją seserį pagrobia elnias. Elnias – grakštus ir nepaprastai gražus gyvūnas. Jo ragai – daugeliu požiūrių visiškai nefunkciškos ataugos, naudojamos išimtinai poravimosi laikotarpiu kovojant dėl patelių. Daugelis tautų elnią laiko šviesos (psichologiniu požiūriu – sąmoningumo) nešėju. Kartais elnias yra ir melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą.

Vyras, kurio Animą užgožia pernelyg didelis racionalumas ir sąmoningumas, gali patirti logiškai neredukuojamas jausmines būsenas – liūdesio ar melancholijos, sentimentalumo epizodus. Tik protą ir logiką pripažįstančio vyro situacija pavojinga tuo, kad jis gali būti užvaldytas neįsisąmonintos Animos ir nevaldomai išreikšti savo instinktyvumą, pasiduodamas spontaniškiems seksualiniams impulsams. Šiai Ego infliacijos būsenai praėjus vyras gali pats stebėtis: „Nežinau, kas su manimi nutiko, kaip galėjo taip atsitikti.“

Antrąją dukterį pagriebia ir su ja į gelmes panyra banginis. Banginiai puikiai nardo ir kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal, sukeldami vandens purslus. Tokio jų elgesio priežastys nežinomos, tačiau tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, bendravimo būdas, žuvų vaikymas, jėgos parodymas arba paprasčiausias pasilinksminimas, žaidimas. Vandens paviršiuje pasirodęs banginis – patrauklus ir žavus, prikaustantis dėmesį, tuo jis primena vyrą, neatsiskyrusį nuo motinos komplekso, užvaldytą „amžino jaunuolio“ (puer aeternus) archetipo. „Amžinai jaunas“ vyras atrodo energingas, žaižaruojantis gyvenimo džiaugsmu, kūrybiškas, laisvas, linkęs rizikuoti. Tačiau jis vengia bet kokių įsipareigojimų, bijo atsakomybės, bijo užaugti. Jis lengvai užmezga intensyvius, glaudžius santykius, energingai įsitraukia į jį sudominusią veiklą, tačiau, kaip ir egocentriškas, veiksmų padarinių nenumatantis vaikas, gali viską mesti, jei jo susidomėjimas išsenka. Apie tokius sakoma: „Daug žadantis“, tačiau jei bręsti, augti ir imtis nuolatinio darbo jie atsisako, pažadui įvykdyti gali pritrūkti vieno ar kito šimto metų. „Amžinai jaunas“ vyras psichologiniu požiūriu yra neatsiskyręs nuo motinos. Didelis šio komplekso reikšmingumas jam trukdo sąmoningai pažinti, pripažinti ir išreikšti savąjį moteriškumą (Animą), kuris suteiktų pastovumo, gebėjimo išlaikyti ilgalaikį ryšį, atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas.

Trečiąją dukterį nusineša erelis. Aukštai ir greitai skraidantis, jis tituluojamas paukščių karaliumi. Biblijoje erelis simbolizuoja Dievo visagalybę ir tikėjimo galią. Erelis siejamas su šviesa. Jis simbolizuoja laisvę, jėgą, stiprybę, ištvermę ir įžvalgumą, kontempliaciją ir dvasinį pažinimą. Iš paukščio skrydžio ereliui atsiveria daug platesnė perspektyva, jis gali aiškiai matyti ir įvertinti padėtį. Skrendantis erelis reiškia aiškų suvokimą ir pakilimą virš materialumo. Vyras, užvaldytas gebėjimų manipuliuoti mintimis, kelti ir svarstyti globalias filosofines ir socialines problemas, paprastai būna kritiškas ir itin reiklus aplinkiniams. Suabsoliutindamas mąstymo jėgą, jis nuvertina kitus pasaulio pažinimo būdus, neranda kelio į jausmų, emocijų, sapnų ir fantazijų pasaulį. Be to, erelis – ne tik šviesos ir tiesos nešėjas, šamanų bei žynių pagalbininkas ir globėjas, teigiamo veikėjo įsikūnijimas. Jis įkūnija išdidumą, puikybę, pasipūtimą ir tuščias pretenzijas. Šią simboliką atspindi ir buitinė kalba, kai epitetas „erelis“ kalbant apie nutrūktgalviškumą, žmogiškų galimybių peržengimą, nesiskaitymą su apribojimais (pavyzdžiui, „kelių erelis“) vartojamas neigiama prasme. Galiausiai iš tiesų erelis yra kvailas, bailus paukštis, mintantis maita (Konrad Lorenz). Atsižvelgdami į tai, galime numanyti, kad vyrui, kurio Anima buvo pagrobta erelio, svarbiausia yra pasirodyti, būti matomam ir pripažįstamam. Jis gali būti linkęs itin abstrakčiai svarstyti problemas, manipuliuoti faktais, siekdamas pateisinti save ar nukreipti dėmesį nuo realių sunkumų. Jam labai stinga jo paties sielos – Animos, kuri abstrakčius ir nuo gyvenimo atribotus samprotavimus atgaivintų ir nudažytų jausmais.

Seserų beieškant

Ūgtelėjęs karaliaus sūnus iškeliauja ieškoti seserų. Pasakose mažai vietos skiriama jausmams tiesiogiai aprašyti, tačiau iš sakinio, apibūdinančio karalaičio pasiryžimą, galime nujausti jo nusivylimą ir rezignaciją („…eisiu ieškot, gal rasiu, o jei pražūsiu, tai pražūsiu“). Pasak Roberto Johnsono, vyro psichologinę raidą galima suskirstyti į tris stadijas: 1) nesąmoningas vaikiškas tobulumas ir visybiškumas, kai vidinis ir išorinis pasaulis sudaro vienį; 2) sąmoningas nereikalingumo ir pažeidžiamumo išgyvenimas, dualizmo patyrimas; 3) sąmoningas vidinės pilnatvės išgyvenimas, sąmoningas vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos atkūrimas.

Pagrindinio veikėjo jausmai liudytų, kad jis pasiekė antrąją psichologinės raidos stadiją. Vaikišką tobulumą pakeitė pažeidžiamumo, nereikalingumo jausmai, o vienovės būseną – dualizmas. Karalius tėvas atkalbinėja sūnų, tačiau šis nepasiduoda ir laikosi pasiryžimo. Šis siužetas gali atspindėti tiek realų tėvų (vyresniųjų) siūlymą susilaikyti nuo žygių, kurie gali užtrukti visą gyvenimą, tiek iš tėvo komplekso kylančias vidines nuostatas, kurios ragina palikti situaciją tokią, kokia ji yra. Tačiau jis nesitraukia – neišsižada savo sielos, yra pasiruošęs paaukoti už ją gyvybę.

Siužetas, kai vyras ieško moters, ilgisi ir bando užmegzti ryšį su ja, dažnas tiek liaudies, tiek autorinėje kūryboje. Kartais šis siužetas kaip vienas pagrindinių motyvų atsikartoja daugelio autorių kūriniuose. Vienas iš tokio pasikartojimo pavyzdžių – žymaus suomių rašytojo Mikos Waltari romanai „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“, „Mikaelis Klajūnas“, „Mikaelis sultono tarnas“ ir kt., kuriuose pagrindinis veikėjas įvairiais būdais siekia užmegzti tikrą ryšį su aikštingomis, reikliomis ir įnoringomis moterimis. Šios paieškos atspindi vyro poreikį užmegzti autentišką ryšį su savąja Anima, arba iracionalumu: emocijomis, nuotaikomis, jausmais ir nuojautomis, užuot tapus jų auka. Ryšys susiklosto (arba jo atsisakoma, pasirenkant kitą variantą) tada, kai kelionėse veikėjas patiria daug išbandymų, draugystės ir meilės ryšių, sėkmių ir nesėkmių. Atradęs ryšį su savo vidine moterimi, įsisąmoninęs skirtingus jos aspektus, jis išgyvena išsilaisvinimą, pasiekia trečiąją raidos stadiją – brandžią pilnatvę. Manytina, kad ryšį su Anima padeda užmegzti Išminčiaus archetipo konsteliacija vyro psichikoje.

Batai

Iškeliavęs veikėjas pamato du raganius, besimušančius dėl stebuklingų batų, kurių žingsnio ilgis – mylia. Karalaitis apsiima išspręsti raganių ginčą. Pasiuntęs juos lenktynių, pavagia batus. Herojus nestoja į tiesioginę kovą su raganiais, jis juos apgauna. Batai – valdžios ir laisvės ženklas. Antikoje avėti batus galėjo tik laisvi žmonės, vergai vaikščiodavo basi. Psichologiniu požiūriu pagrindinis veikėjas laisvę ir valdžią įgyja tada, kai susipažįsta, užmezga ryšį ir nustato sąveikos būdą su savo Šešėliu – tais psichologiniais aspektais, kurie laikomi negatyviais, jų atsisakoma, jie priskiriami kitiems žmonėms. Kartais prieš tuos bloguosius kitus, kurie pasižymi savam Šešėliui būdingais bruožais, pradedama aktyviai kovoti nesuvokiant, kad iš tikrųjų kaunamasi su savu Šešėliu (M.-L. von Franz). Pasak tyrinėtojos, susidūrus su blogiu tiesioginė konfrontacija yra neveiksminga. Daug produktyvesnė – nuosaiki pozicija, kai Ego pripažįsta savo Šešėlį, tačiau nesikoncentruoja į jį. Tai leidžia Ego vystytis toliau, neuždaro jo neišsprendžiamų problemų aklavietėje. Pasakos veikėjas nebando sunaikinti raganių. Jis juos apgauna, pasiima jų batus ir keliauja toliau.

Kai žmogus pažįsta ir pripažįsta savo neigiamus bruožus, jis gali jais sąmoningai pasinaudoti, nes gyvenime apstu situacijų, kai, pavyzdžiui, agresyvumas, plepumas, tingumas gali būti sėkmingai pritaikyti. Tuomet sumažėja projekcijų, Šešėliui lieka mažiau energijos ir autonomijos.

Siužetą analizuojant išorinių įvykių kontekste aptinkama svarbi žinia: kartais galima ir apgauti, nors tai ir prieštarauja krikščioniškam požiūriui bei daugumai tradicinių vertybių, blogus veiksmus draudžiančių teisinti gerais tikslais. Pasakoje atskleidžiama gyvenimiška išmintis – kartais gali nutikti situacijų, kai apgavystė neišvengiama. Bus geriau, jei žinosi, kodėl ir kam tai darai. Psichoterapinio proceso požiūriu stebuklingi batai, panašiai kaip ir kitos stebuklingos priemonės, padedančios įveikti didelius atstumus (skraidantis kilimas, sparnai ar kt.), simbolizuoja psichoterapeuto taikomus metodus ir technikas, skirtus pasąmonės turiniams pasiekti. Iš Šešėlio gauti batai simbolizuoja ir sąmoningos nuostatos pokytį: leidimą sau svajoti ir fantazuoti – persikelti į kitus pasaulius. Sugebėjimas persikelti į fantazijos pasaulį – svarbi prielaida atrasti Animą.

Karalaitės išvadavimas

Apsiavęs stebuklingais batais karalaitis aplanko seseris ir susipažįsta su svainiais – elniu, banginiu ir ereliu. Intrapsichiniu požiūriu žmonės, virtę gyvūnais, simbolizuoja atmestas, nepažintas ir nepripažintas, instinktyvias, bemaž laukines asmenybės dalis. Ego užmezga kontaktą su šiomis subasmenybėmis ir sužino, kad jo kelionė nesibaigia – teks surasti ir išlaisvinti svainių seserį, kurią laiko užkerėjęs „stipriausias raganius“. Svainiai šiame procese žada pagalbą: dovanoja šerių, žvynų ir plunksnų, kuriuos pridėjus prie kaktos šie prisistatysią. Kodėl šias medžiagas reikia dėti būtent prie kaktos? Kodėl nepakanka jas tiesiog turėti? Archajiškose tradicijose kakta siejama su protu, dvasinėmis sferomis. Hinduizme ir budizme nurodoma, kad būtent kaktoje esanti trečioji akis, kurios atsivėrimas – dvasinio tobulėjimo požymis (Dainius Razauskas). Kakta tepama aliejumi teikiant krikščioniškuosius sakramentus. Tai Dievo artumos, Šv. Dvasios palytėjimo ženklas. Matyt, laukinės, neprijaukintos asmenybės dalys, instinktyvumas gali būti prasmingai aktualizuoti tik pasitelkus protą, sąmoningumą, dvasines vertybes.

Karalaitis, ieškodamas kelio pas užkeiktą svainių seserį, prie kaktos prisideda svainių dovanas – šerius, žvynus ir plunksnas. Psichologiniu požiūriu šis motyvas atitinka sąmoningą pasinaudojimą vidinėmis instinktyviomis galiomis. Viena plunksnelė atsiskiria ir ima sklęsti, rodydama kelią. Plunksnos – intuicijos, dvasinės sferos simbolis. Per jas ženklus siunčia pasąmonė. Plunksna kyla ir skrenda net menkiausiam vėjeliui papūtus. Tai simbolizuoja jautrumą dvasiniam įkvėpimui, polėkiui, nepastebimam postūmiui (M.-L. von Franz). Plunksnos-kelrodės motyvą įspūdingai panaudojo režisierius Robertas Zemeckis filme „Forestas Gampas“ (1994). Pagrindiniam filmo veikėjui Forestui pasakojant gyvenimo istoriją kartojami vėjo nešiojamos plunksnos kadrai. Forestas – jautrus, naivus, paprastas ir geraširdis vaikinas. Nors ir būdamas riboto intelekto, jis tampa didvyriu, milijonieriumi, laimingu vyru, nes visą gyvenimą klausosi širdies balso.

Plunksna karalaitį atveda prie stataus kalno. Kalnas simbolizuoja dangaus ir žemės ryšį. Kalnuose vyksta dvasiškai reikšmingi įvykiai: apsireiškia Dievas, atnašaujamos aukos (Udo Becker). Gintaras Beresnevičius, remdamasis lietuvių liaudies tautosakos analize, atskleidė, kad kalnas gali būti suvokiamas kaip kosmogoninis centras, iš kurio kuriamas pasaulis. Pasak lietuvių sakmės, kalno viduje aptinkamas laivelis, kuriame sėdi ponia su šuniuku. Šią figūrą G. Beresnevičius siejo ir su mirusiųjų pasauliu. Apie tai esą byloja laivas – priemonė, kuria neretai į amžinybę buvo plukdomi mirusieji, ir šuniukas – dažnas mirties vartų sergėtojas įvairių tautų mituose. Ponia atitiktų skandinavų deivę Nerthus – turtų ir vaisingumo globėją.

Karalaitis kopia į kalno viršūnę. Kopdamas į kalnus žmogus patikrina fizines ir psichologines galias, patiria ribines situacijas ir būsenas, turi galimybę iš tikrųjų – nė kiek nemeluodamas ir nepagražindamas – pažinti save ir kitus žmones. Kopiant į kalnus reikia drąsos ir nuolankumo, gebėjimo susikaupti, įvertinti daugybę išorinių ir vidinių veiksnių. Alpinistų folkloras byloja, kad kalnuose gyvenančios dvasios gali priimti, bet gali ir nepriimti į kalnus susiruošusių žmonių. Tų, kurie nepaiso galimų nepriėmimo ženklų (nepakankamai gero oro, pametamų daiktų, lūžtančio inventoriaus ar kt.) ir vis tiek veržiasi į kalnus, laukia pražūtis. Gyvenimas kalnuose sietinas su askeze, malda ir meditacija. Į kalnus pasitraukia atsiskyrėliai, keliaujama išbandyti savęs ir santykių. Kalne jaunikaitis randa urvą, ten – duris, už jų sėdi merga. Anima neatsitiktinai aptinkama urve – siaurame žemės plyšyje, kuris laikomas įsčių simboliu. Anima pasiruošusi atgimti. Tačiau karalaitė priklauso stipriausiam raganiui.

Paprastai Išminčiaus archetipas pasakose iškyla kaip burtininko, mago, žynio, senuko ar kita visažinė, gelbstinti figūra, kai pagrindinis veikėjas atsiduria beviltiškoje situacijoje, kurios vienas nepajėgus suvaldyti. Šioje pasakoje Išminčius pavadinamas raganiumi. Nekeista, nes tikroji išmintis – ne vien begalinė kantrybė, giedras, šviesus, geraširdiškas ir lengvas būvis. Tai ir rūstus žvilgsnis, destruktyviosios gyvenimo pusės, mirties patyrimas, gebėjimas sąžiningai išbūti gyvenimo dramas ir tragedijas, baigtines ir nepakeičiamas situacijas, nepasiduodant „optimizmo tironijai“ (Stefan Chwin, „Optimizmo tironija“, Šiaurės Atėnai, 2012.IX.7), nesistengiant jų sušvelninti pozityviosios psichologijos „išmintimi“. Išminčiaus archetipui pažįstami ir suprantami pasąmonės, pačios gamtos dėsniai.

Karalaitis, trokšdamas pasiekti savąją Animą, turi asimiliuoti Išminčiaus galias. Objektai, kuriuose paslėpta raganiaus gyvybė, sunaikinami – sudaužomi, sudraskomi ir kitaip įvaldomi (asimiliuojami). Herojui padeda pati Anima, kuri išsiaiškina, kaip pasiekti išmintį, slypinčią pasąmonėje. Ir tikrai, išminties prireikia būtent tada, kai racionalus mąstymas jau niekuo nebegali pagelbėti ir stringa, formuoja uždarus ratus. Ištveriant ir priimant sunkias situacijas retai pritrūksta proto ir logikos, dažniau – pasąmoninės išminties. Siekiant Išminties Ego lieka pasyvus. Vietoj jo veikia Anima ir neseniai atrastos asmenybės dalys: banginis (įkūnijantis gebėjimą žaisti, t. y. ir fantazuoti) neria į jūros gelmes (pasąmonę) ir iškelia dėžę. Dėžė – turbūt vienas svarbiausių Išminčiaus atributų – gebėjimas kaupti ir atlaikyti patirtį. Iš dėžės iššoka zuikis – gyvybės, vaisingumo, tačiau ir baimės, silpnadvasiškumo, gašlumo simbolis. Zuikį sutrypia elnias (sąmoningumas vėl valdo!). Iš zuikio iššoka karvelis – taikos, tyrumo, Dievo malonės, bet ir apsėdimo, mirties, nelaimės pranašas. Karvelį pagauna erelis – tas, kuris aprėpia visumą, mato perspektyvą. Iš karvelio iškrinta kiaušinis – gyvybės, vaisingumo, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Karalaitis jį sudaužo. Pasaulis gimsta iš naujo. Pasaka baigiasi keturgubomis vestuvėmis – priešybių jungtimi, vyriškojo ir moteriškojo prado integracija. Susituokia keturios poros. Keturi – harmonijos, Savasties simbolis. Ego tampa pats savimi. Visapusiškai laimingas jis tampa tada, kai atsiskiria nuo raidą stabdančio saugumo ir iškeliauja, aukojasi, gelbėja kitus, ieško savo sielos ir randa būdų ją išlaisvinti. Pasakos finalas liudija, kad daugiausiai gauna tie, kurie drąsiai atsiveria pasauliui, klauso jausmų, pripažįsta savo instinktyvumą, priima žmogiškas duotybes ir apribojimus, tačiau neužmiršta ir žmogiškumo, dvasinių buities ir būties aspektų.

http://psichologejurga.lt

Vilkė pati

Trys broliai, Naujosios Žemės gyventojai, vieną seserį turėjo. Kartą rudenį pas juos trejomis rogėmis trys broliai Nyjvėjai atvažiavo. Ėmė mergelei pirštis.

Įėjo čiuman vyriausiasis Nyjvėjus. Kaip mėnuo balta jo galva. Įėjo vidurinysis Nyjvėjus. Jo nosis kaip varnos. Jauniausias Nyjvėjus įėjo. Jo nosis kaip kirvis.

Ėmė svečius vynu girdyti. Vyną išgėrė ir mergelę išpiršo. Išsivežė trys Nyjvėjai mergelę. Tapo ji viduriniojo Nyjvėjaus pati.

Nemyli ji vyro – muša ją anas. Neprižiūri ir ji Nyjvėjaus. Rengiasi jis, o pimai¹ jo šalti, peršlapę – pati jų nedžiauna.

Taip blogai metus gyveno. Atėjo ruduo, pati tėviškėn norėjo. O vyras su pagaliu atėjo, savo pačią mušti ėmė. Rankas, kojas sulaužė.

Visi iš stovyklos išvažiavo. Ji viena likosi. Verkia. Metė ją vyras. Čia pas ją vilkas atėjęs. Ėmęs kraują laižyti. Visą kraują nulaižęs. Tada rankos ir kojos vėl vieton stojosi. Vėl sveika ji pasidarė. Su vilku vaikščioti ėmė. Pati vilke pavirto.

Pavasarį jai septyni vilkiukai gimė. Rudenį vilkiukai paaugo. Eina keliu – čiumą, elnius išvydo. Naktį ėmė elnius pjauti. Penkias dešimtis papjovė. Prisivalgę miegot po medžiu atsigulė.

Tik užmigo, eglės šaka ėmusi ošti. Pasižiūri – ogi buvęs vyras atėjo. Iš pasalų susidoroti, vilkus užmušti norėjęs. Išsigando vilkai, šoko ir į skirtingas puses išbėgiojo. Vakare visi draugėn susirinko. Dviejų vilkų trūksta.

Vėl kaimenėn patraukė. Piemuo kietai miegojęs. Ėmė vilkai elnius vaikytis. Buvo du geri elniai – chaptorkos². Vaikė juos, vaikė, niekaip nepagavo. Penkias dešimtis elnių papjovė, prisiėdė. Grįžo senais pėdsakais. Miegoti atsigulė.

Paryčiu kietai įmigo. Eglės šakelė vėl ošti pradėjo. Vėl vyras atėjęs. Paslapčia sėlina, nori vilkus nudobti. Vilkai šoko, į skirtingas šalis išsilakstė. Vakare susirinko – dviejų mažų vilkiukų nėra.

Nadežda Vyučeiskaja (nencė). Šamano daina

Taip jie visus vilkiukus prarado. Ir vilkas-vyras prapuolė. Likosi viena vilkė.

Naktį ji nuėjusi elnių pjauti. Penkias dešimtis papjovė. Senais pėdsakais nuėjusi, miegoti atsigulusi. Tik girdi griausmą. Kaži kas ateinąs. Ant dviejų chaptorkų jos buvęs vyras atjojąs. Nusiginė chaptorkos vilkę. Greitai bėga chaptorkos. Greitai bėga vilkė. Chaptorkos atsilikti nenori.

Vilkė galvoja: „Užmuš mane, jeigu taip bėgs. Kai mirtis ateina, tai ir upelės nėra nei upeliuko. Kai ne – upelių daug, daug upeliukų pakliūva.“

Taip pagalvojusi, upeliuką užtiko. Kiton upeliuko pusėn šoko. Chaptorkos irgi jai iš paskos šoko. Chaptorkos šoko, rogės apsivertė. Vyras išgriuvo. Vilkė jį puolė. Gerklę jam perkando. Chaptorkos išsigando, atgalios metėsi.

Vilkė čia pat atsigulė, visą naktį iki ryto gulėjo.

Tik staiga kaži kas vėl dviem chaptorkomis atvažiuojąs. Vyro tėvas atkakęs. Sūnų negyvą pamatęs. Įkėlė sūnų rogėsna. Pats verkia.

Vilkė galvoja: „Seniau, kai jis mane pagaliu mušė, man irgi skaudėjo.“ Senis išvažiavo. Vyrą išsivežė. Vilkė nuėjo kur akys veda. Ėjo, ėjo, ilgai ėjo. Pagaliau daug elnių aptiko. Ėsti užsimanė. Visą naktį vaikė elnius, vaikė, nė vieno pavyti negalėjo. Dvi dienas elnius vaikė, nė vieno pagauti negalėjo. Trečią dieną pagavo liesą elniuką, suėdė.

Nuo elnių pasitraukusi, miegoti atsigulė. Kietai įmigo. Tik girdi, kaži kas ateina. Su baltais jaučiais³ vyras atvažiuojąs. Nubėgo vilkė. Jaučiai ją pasivijo.

Vyras chorėjumi vilkę prispaudė. Žemėn apvertė. Rankom pagavo. Kojas surišęs čiuman nusivežė. Pasirodo, anas vyras jos brolis besąs.

Greitai jis sužinojo, kaip sesuo vilke pavirtusi, kaip gyvenusi. Vilkė vėl žmogumi atvirto. Kiek pagyveno, nauji jaunikiai pirštis atvažiavo. Už gražaus vyro ji nutekėjo. Pati nutekėjo, pati išsirinko. Vyro nosis mažutė buvusi, kaip anties snapas. Akys – siaurut siaurutėlės. Pamilo ji vyrą. Gerai gyventi ėmė.

Užrašė V. Tonkovas 1933–1934 m. Pateikė Uljana Ledkova, 24 metų, raštinga, mokėsi Šiaurės tautų institute ir pedagoginiame technikume.

___

Vyriausioji septynių brolių sesuo

Gyveno kartą septyni broliai. Ir turėjo jie vyresniąją seserį.

Kartą jauniausias brolis tarė seseriai:

– Sese, pasiūk man kolčaną⁴!

– Gerai, pasiūsiu, – sako sesuo.

Broliams išėjus kolčaną ji pasiuvo. Ant jo visų žvėrių atvaizdus išsiuvinėjo.

Kai tik ji baigė darbą, broliai atėjo. Jauniausias brolis iškart čiuman įėjęs paklausė:

– Ar pasiuvai man kolčaną? Parodyk!

Ir sako:

– Štai koks jis! Kaip tik toks kolčanas, kokio man reikėjo. Yra visų žvėrių atvaizdai. Rytoj eisim medžioklėn. Septynias dienas mūsų nebus. Tas septynias dienas šiukštu nelįsk iš čiumo, būk viduje.

Kai pasirodė ryto žara, visi atsikėlė. Septyni broliai seseriai sako:

– Šitas septynias dienas niekur neik iš čiumo! Jeigu išeisi, tai mūsų pėdsakus užterši.

Ir išėjo broliai medžioklėn. Septynias dienas jų nei girdėti, nei regėti. O sesuo čiume sėdi. Kad ir nori išeiti, tačiau bijosi. Pati sau galvoja: „Geriau nelįsiu iš čiumo. Jeigu užteršiu brolių pėdsakus, kas tada bus?“

Septintąją dieną nebeliko jėgų laukti. Vėl pati sau sako: „Kaipgi aš viena čiume gyvensiu? Nejau jie mane numirti paliko? Kas bus, tas bus, keliausiu brolių ieškoti.“

Perpjovė peiliu ji čiumo niuką ir išėjo brolių pėdsakų ieškoti. Po kurio laiko priėjo jų pėdsakus ir ėmė jais sekti. Taip beidama septynšakį beržą priėjusi. Sustojo, apsidairė. Dar sykį pažiūrėjusi, išvydo sesuo, kad nuo beržo broliai nuėję septyniais takais žvėrimis pavirtę. O jauniausiasis lokiu išėjęs.

Vyriausioji sesuo tarė:

– Aš jau visai suteršiau brolių pėdsakus. Ką gi dabar man daryti? Eisiu jauniausiojo brolio pėdomis.

Ir nuėjo toliau. Tris dienas taip eina nepažįstama žeme. Po kiek laiko lokio irštvą priėjo. Landoje du meškiukai dantimis kaukši, urzgia ant jos. Tada iš irštvos pasigirdo balsas, tarsi moters šneka:

– Ko urzgiat? Imkit ir įsiveskit ją čiuman! O jeigu ji nereikalinga, tai sudraskykite ir suėskite!

Vaigačo salos nencų piešinys. Iš M. Sinicyno rinkinio. 1944-1948

Meškiukai išėjo laukan ir įsivedė seserį irštvon. Ten moteriškė besėdinti. Nei gero, nei blogo nesakydama, ji tarė:

– Tu visai suteršei savo brolių pėdsakus. Galėjai juk palaukti dar vieną dienelę. Bet, pasirodo, nepanorėjai. Tu prasikaltai. Dabar teks pagyventi irštvoje.

Vakare lokys parėjo. Visai piktas, tik urzgia. Pati sako:

– Kam savo vyriausiąją seserį gąsdini? Ji ir taip dar prisikentės. Liaukis urzgęs!

Po tokių pačios žodžių jis nutilo.

Praėjo kelios dienos. Lokio pati sako:

– Vyriausioji septynių brolių seserie, ilgai čia negyvensi. Tau geriau išeiti.

Ši moteris davė jai mažą maišelį ir tarė:

– Kai eisi, neik aukštuma, eik per aną gluosnyną!

Vyriausioji septynių brolių sesuo iškeliavo. Visą laiką per gluosnyną eina. Visą parką, bokarėjus sudraskė. Visą mėnesį ji keliauja. Visai jėgos išseko. Tarė:

– Nusibodo man per gluosnius eiti. Eisiu verčiau aukštuma.

Ir vos vos aukštumon pakilo. Pati sau galvoja: „Sėsiu pailsėt ant to supuvusio kelmo.“ Jau norėjo sėstis, tik tas kelmas perlūžo ir iš jo vidaus išlindo ragana (parnje⁵). Galva jos didžiulė, akys raudonos. Medžio žievės drabužiais vilkinti. Garsiai nusikvatojusi ana sako:

– Chi, chi, tai gerai, tikra moteriškė pakliuvo! Dabar klausyk! Aš tave pažįstu. Tu vyriausioji septynių brolių sesuo. Jeigu nori gyva likti, atiduok man savo rūbus ir vilkis maniškius iš medžio žievės!

Septynių brolių sesuo atidavė visus savo rūbus, o tada iš mažo maišelio ištraukė gražią parką ir bokarėjus, dailiai apsirengė.

O ragana sako:

– Žinai, dabar, rodos, mudvi su tavim vienodos palikom. Eime sau vyrų ieškoti!

Nuėjo. Išėjo prie didelės upės. Ant upės ledo dvejos nartos bestovinčios. Į vienas keturi balti elniai pakinkyti, į kitas – keturi juodi. Greta nartų nieko neregėti. Netrukus miške garsas pasigirdo. Girdėti, kaip du vyrai medžius pjauna.

Ragana sako:

– Tas vyras, kuris baltus elnius laiko, bus mano, o tas, kurio juodi elniai, – tavo.

Medžius pjovę vyrai prie nartų nusileido. Girdėti, kaip vienas iš jų sako:

– Tavo nartose tikra moteriškė, o maniškėse – velnias. Tikrąją moteriškę būtų gerai paimti, o iš raganos jokios naudos. Gal ją užmuškim?

Priėjo vyrai prie nartų, sokujus apsivilko. Vyras su ragana pirmas nuvažiavo. O antrasis moteriškei tarė:

– Ir tu sėskis!

Vakare čiumus privažiavo.

Prabėgo vieni metai. Vyriausiajai septynių brolių seseriai laikas gimdyti atėjo. Senės mažą čiumą tarp krovininių nartų pastatė ir ten ją nuvedė. Ten ragana atėjo ir tarė:

– Eikit! Aš seselę paglobosiu.

Po kiek laiko gimė vaikelis. Ragana vaiką kailin suvystė, o moteriai tarė:

– Aš tau katilą užvirsiu, o tu numik, kol aš verdu.

Moteriškė užmigo. Ragana paguldė šalia jos vaiką – pusiau šuniuką, o jos vaiką lauk išnešė ir po skiedrom paslėpė. Tada eršketžuvės klijais savo draugės akis užlipdė. Išėjusi laukan ėmė šaukti:

– Vaje, vaje! Šita moteris netikra. Pagimdė vaiką, o vaikas tai netikras, pusiau šuo!

Senės pažiūrėti susirinko. Ir tikrai – gimė pusiau šuniukas. Priekinė pusė – žmogaus, o užpakalinė – šuns. Pažadino moteriškę. Vyriausioji septynių brolių sesuo nori akis atmerkti, o akys sulipusios.

– Kas man atsitiko? Nežinau, ar mano vaikas gyvas, ar miręs.

Tai išvydusios senės nusigando, išėjo iš čiumo. Tarp vyrų, girdėti, šneka:

– Antai iš po tų skiedrų berželis išaugo. Kada gi jis spėjo išaugti?

Kiti sako:

– Tegul auga. Gal tai šventas beržas.

Čia ragana priėjo, išrovė tą berželį ir įmetė ežeran tardama:

– Vanduo tavo tėvas, vanduo tavo močia.

Tada įėjusi savo čiuman ir sako:

– Rytoj mums teks keliauti su argišu, o septynių brolių sesuo tegul liekasi savo čiume. Jeigu numirs, juo geriau.

Kitą dieną visi iškeliavo su argišu, o septynių brolių sesuo ėmė gyventi viena. Augina ji vaiką – pusiau šuniuką. O tikrasis jos vaikas ežere gyvena.

Atėjo kartą jie ant ežero kranto. Septynių brolių sesuo dabar nemato, tiktai girdi. Iš ežero vandens lyg kaži kas išlipa. Girdėti, tarsi vaikas koks išlipa. Šitas vaikas priėjo prie pusiau šuns. Pusiau šuo lyg būtų pastvėręs tą vaiką ir šaukia:

– Bobute, eikš čia! Padėk man! Aš pagavau vaiką, iš vandens išėjusį.

Tada jie pasiėmė vaiką, atsivedė čiuman, primaitino.

Rytą iš vandens išėjęs vaikas sako:

– Mama, ledai šliaužia ant mūsų čiumo.

Motina sako:

– Turbūt vandens šeimininkas užsirūstino. Gerai, tada vietoj tavęs ežero vandenin per eketę nusiųsim pusiau šunį. Tegul pusiau šuo keliauja pas vandens šeimininką.

Nuėję prie eketės, jie nuskandino pusiau šunį tardami:

– Seneli ežero šeimininke, imk pusiau šunį!

Tada vyriausioji septynių brolių sesuo ėmė gerai gyventi.

Užrašė ir į rusų kalbą išvertė K. Labanauskas. Papasakojo V. D. Jar, Voroncovo gyvenvietė, 1981 m.

___

Mergelė Pavasaris

Legenda

Seniai seniai toli toli, snieguotoje tundroje, plačios laidos viduryje stovėjo vienišas senio Irimbo čiumas. Ir turėjo senis gražuolę dukterį Narą (Pavasarį).

Lėkė metai kaip greitasparniai paukščiai. Lėkė dienos kaip nartos paskui greitą elnių kinkinį. Tamsiuoju žiemos laiku, kai už kalnelių stūgaudavo vilkai, kai naktis kaip du varno sparnai apglėbdavo pasaulį ir net dieną buvo tamsu tamsu, kai piktoji pūga kaukdavo ir dainuodavo visais balsais, džiaugdamasi savo galia prieš žmones, baisu ir nejauku tapdavo tada senio Irimbo čiume.

Tačiau senis Irimbo buvo ne iš bailiųjų. Gyveno jis pasauliui atviras, žingsniavo pasitikinčiai ir drąsiai, savo lemties niekada nekeikė, kad ir kokie sunkumai jam tekdavę. Irimbo strėlės visada būdavo aštriai išgaląstos. Lankų templės – tvirtos. Vargu ar tundroj būtų atsiradęs dar vienas toks žmogus, kuris būtų mokėjęs taip taikliai šaudyti iš lanko kaip senis Irimbo – atkaklus ir sėkmės lydimas medžiotojas.

Visi tundroje žinojo, kad Irimbo – puikus meistras. Nartas padaryti, chorėjų nuobliuoti ar pakinktus, kartį čiumui padirbti, valtį išskobti, slides padaryti – viską moka Irimbo, meistraujantis žmogus tundros žemėje.

O dar Irimbo mokėjo nė nesustojęs arkanu sugauti bėgantį elnią. Ne kartą vienas pats įveikė lokį, taikliai šaudė į skrendančias žąsis, antis. Žiemą statė po ledu tinklus, gaudė eršketus, didumo sulig žmogumi, riebius čyrus, plačiašonę peledę.

Mokėjo Irimbo būgnui skambant dainas dainuoti. Jo dainos sklido bekraštėmis tundros laidomis, gluosnių tankynėmis, tundros retamiškiu, virš kalvų, tolyn nuo čiumo liejosi, sniegynuose pasiklysdamos, upėse ir ežeruose skęsdamos.

Bėgo dienos, vasarą keitė žiema. Ne kartą krito ant žemės sniegas, ne vienus metus plaukė ledo lytys į šaltas jūres marias. Išgirdo kaimyninių stovyklų jaunikaičiai apie senio dukterį, apie gražuolę Narą. Ligi to laiko išaugo mergaitė už eglę aukštesnė. Naros antakiai – lyg lankai, blakstienos ilgesnės nei strėlės. Lieknesnė už chorėjų buvo Nara, veidas už aušrą skaistesnis. Ant krūtinės, it dvi upės, krito dvi juodos tvirtos kasos. Nelyginant elniukas bėgiojo Nara, o kai uždainuos – kaimyninėje stovykloje girdėti. Graži visų nuostabai, tėvo džiaugsmui buvo mergelė Pavasaris, senio Irimbo duktė.

Senio čiuman ėmė traukti jaunikiai.

Sykį balta pūga pakilo sniegas tundros kelyje – greitu it vėjas kinkiniu atvažiavo skaisčiaveidis gražuolis. Per jo pečius kinkinio nematyti. Kojomis jaunikaitis pūgą kelia. Puikus, greitakojis, aštriažvilgsnis, nelyginant sakalas.

Apie save jis taip tarė:

– Nėra mūsų tundroje nei arti, nei toli už mane drąsesnio, atkaklesnio ir stipresnio. Šit neseniai aš vienas pats mešką užmušiau.

– O su Saule ar galėtum lygintis? – paklausė jo mergelė Pavasaris. Ir pridūrė: – Saulė už tave geresnė!

Sumišo gavęs tokį atsakymą-pasisveikinimą plačiapetis jaunikaitis, nutilo, taip ir išvažiavo tuščiomis, tylėdamas.

Kitą pavasarį į senio Irimbo čiumą atvažiavo kitas jaunikis. Tas buvo dar gražesnis nei pirmasis. Aukštas, lieknas, akys ugnimi dega. Žingsnis tvirtas, tarsi visą tundrą galėtų pėsčias apeiti, greičiau nei su elniais.

– Nėra pasaulyje greitesnio už mane ir manuosius elnius, – pasigyrė jaunikaitis seniui Irimbo ir jo dukteriai. – Jeigu norite – ligi žvaigždžių nuvažiuosiu, pagriebsiu vieną žvaigždę ir grįšiu atgalios!

– Bet Saulė vis tiek už tave geresnė! – atsakinėjo Nara.

Drąsusis vadeliotojas sulig tais žodžiais nutilo ir išvažiavo į savo stovyklą tuščiomis.

Atvažiavo ir trečiasis jaunikis. Jis taip tarė:

– Gražuole Nara, ieškok nors šimtą metų, nors du šimtus, bet jaunuolio skambesniu balsu nei maniškis, gražesniu balsu nei maniškis niekur nerasi.

Bet gražuolė Nara kartojo:

– O su pačia Saule ar gali susilyginti?

Nuleidęs žemėn akis, išvažiavo tuščiomis ir šis jaunikis.

Bėga dienos ir naktys, žiemą keičia vasara. Ne kartą krito žemėn sniegas, ne vienus metus nešė upės ledus į šaltas jūres marias. Ir tarė kartą tėvas gražuolei dukteriai:

– Matau, kad tavo širdis nepažįsta meilės, nenori tavo širdis nieko mylėti. Negerai, dukrele. Aš jau senas. Netoli metas, kai visam laikui iškeliausiu į tundrą „gervuogių rinkti“ (mirsiu). Štai ir nerimsta mano protas: „Kas iš karžygių mane pakeis? Ar bus vyras tavo čiume?“

Į tai Nara tėvui atsakė:

– Tėve, tu stiprus kaip vėjas. Tu kaip mėnuo, savimi, savo spindesiu gali užgožti žvaigždeles danguje. Norėčiau rasti tokį jaunikį, kuris protu būtų į tave panašus, kuris, kaip ir tu, viską pasaulyje galėtų. Žmonėms dovanotų šilumą, šviesą ir džiaugsmą. Aš myliu tik pačią Saulę. Dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį matau ir galvoju tik apie ją, apie Saulę.

Kai Nara viena išeidavo tundron, kai skaisčiaveidė Saulė dieną naktį šildė žemę, mergelė nepailsdama kartojo jai: „Myliu tave, o Saule! Nusileisk pas mane ir dovanok man savo meilę!“

Ilgai stovėjo mergelė prie seno maumedžio, prašė, maldavo Saulę. Ilgai sėdėjo ant upės kranto, grožėdamasi Saulės atspindžiu vandenyje. Ilgai vaikštinėjo po tundrą, šokinėdama per kupstus, klajodama po kalvas, ir nepailsdavo šaukti, ištiesusi į Saulę rankas: „O Saule! Ateik pas mane! Dovanok man savo Meilę! O Saule! Aš myliu tik tave!“

Ir štai Saulės kamuolys sujudėjo, pasirito kairėn dešinėn, lyg bandytų atsiplėšti nuo savosios vietos. Štai Saulė ritasi, artėja. Vis arčiau ir arčiau, vis žemiau ir žemiau ėmė leistis Saulė.

Pamačiusi tai, labai užsirūstino ir pasitraukė šalin tamsioji Naktis. O upeliai, upytės ir upės uždainavo, sušniokštė, sublizgo, sučiurleno, džiaugsmingiau nutekėjo į jūres. Tundros kalvose, laidose, upių ir ežerų pakrantėse sumirgo gėlės, sužaliavo žolė, krūmokšniai, nykštukiniai berželiai, tundros maumedėliai. Tarytum visi jie pabudo iš miegų, pabudo nuo šviesos ir šilumos. Toli toli už šaltųjų jūrų iškeliavo žiemos ir šalnos, pūgos ir šalčiai. Atsigavo, sužydėjo žemė!

Per visą tundrą nuskambėjo džiaugsmas: „Visa tai Nara padarė – mergelė, vardu Pavasaris! Nara atnešė Žemei džiaugsmą. Dėkui tau, mergele Pavasari!“

O Nara, kaip lengvasparnė, greitasparnė paukštė, visa švytėdama, trykšdama laime, jaunyste, gyvenimu, pakilo ant Meilės sparnų pas jaunikį – Saulę.

Veltui senis Irimbo kvietė dukterį, veltui per dienas naktis šaukė ją – nebeatsiliepė mergelė Pavasaris. Ir tada neatlaikė ilgesio ir skausmo sena Irimbo širdis – suakmenėjo jis, pavirsdamas kyšuliu. O veidu atsigręžęs šis akmeninis kyšulys į Saulę – šviesą. Ištisus metus kasdien šildo ir glosto jį Saulės spinduliai.

Kiekvienais metais elniavimosi mėnesį, gegužę, Pavasario ir Saulės šventėje gražuolė Nara šoka laimės šokį. Švelniai šildo Saulė, aplinkui daug šviesos. Saulė pavasarį šildo žemę; žemėje užgimsta žaluma, žolė, gėlės, visa, kas gyva žemėje, kas patį gyvenimą suka. Akmeninis kyšulys – senis Irimbo – šypsosi po šiltais Saulės spinduliais, džiaugiasi susitikdamas dukterį ir tarytum iš naujo atgyja.

Kasmet Nara švenčia pavasario šventę. Visi džiūgauja, visi dainuoja, šoka šitoje šventėje. Žmogaus žingsnis tada platesnis ir greitesnis. Akyse – laimė. Visur – nauji rūpesčiai. Su pavasariu žmonės vis geriau, vis greičiau darbuojasi: medžioja pūkuotus žvėris, paukščius, žuvis, gano elnius. Darbai rankose tirpte tirpsta. Žmogus savyje daugiau jėgų atranda. Sulig pavasariu jis kiek aukščiau žemės ima vaikščioti. Sieloje – šventė, džiaugsmas, naujos mintys, nauji darbai. Gėris!

Tik senė naktis užmiršta ir nepakviesta į šventę. Todėl pavasarį ir vasarą nebūna Šiaurėje nakties. O Nara – Pavasaris tapo gyvybės, meilės, laimės, šviesos ir džiaugsmo žemėje simboliu.

Užrašė Liubovė Prokopjevna Nenjang (Komarova).

Legendą papasakojo Vladimiras (Ivuči) Ivanovičius Jandė, gimęs Jamalo tundroje, Tiumenės srityje. Nencas. Gyvena Salechardo mieste Jamalo Nencų autonominėje apygardoje. Didelis nencų folkloro žinovas ir rinkėjas. Ši legenda užrašyta, kai jam buvo 65 metai (1987 m.).

Vertė Jurgita Jasponytė

___

¹ Pimai – vyrų ir moterų kailinis apavas su ilgais aulais, kailiu išorėje. Dažnai pimai puošiami įvairiaspalvio kailio, spalvotos gelumbės įsiuvais ir raštais. Po pimais mūvimos kailinės kojinės (liptos), kurios siuvamos kailiu į vidų.
² Chaptorka – jauniklių nevedanti ar nevaisinga palikta patelė. Vertinama dėl greito bėgimo.
³ Jaučiu čia vadinamas kastruotas elnio patinas.
⁴ Kolčanas – dėklas strėlėms (nuo tiurkų kalbos žodžio kopakčan, „turintis auseles“).
⁵ Parnje – nencų mitologijoje ir istoriniuose padavimuose taip vadinama ragana.

Mituose atsispindi nencų įsivaizdavimai apie Žemės atsiradimą ir gamtos reiškinius. Prie mitų šliejasi pasakos ir pasakojimai apie dvasių atsiradimą. Nencų epinės dainos – tai herojinio ir buitinio turinio dainos, pasakojančios apie buvusį tautos gyvenimą, kovas tarp senųjų giminių ir genčių.

Nencų pasakos priklauso vienam iš pagrindinių liaudies kūrybos žanrų. Jų meniniai vaizdiniai atspindi tautos pasaulėžiūrą, požiūrį į gamtą ir socialinius santykius. Didelė nencų pasakų dalis primena tolimą praeitį. Jos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, apie milžinus, stebuklines ir buitines pasakas.

Iš Kazimiero Labanausko pratarmės leidinyje „Taimyro tautų folkloras. Nencų folkloras“ (Dudinka, 1992)

Pėsčias žmogus

„Kiek save pamenu, visą gyvenimą pėsčias vaikštau. Nežinau, ką reiškia židinį užkurt, nežinau, kas yra maistas. Miegot – miegu. Kurgi toli pėsčias žmogus nueisi? Toli nevaikštau. Galvoju: „Vis dėlto negerai taip toliau gyventi.“

Kartą pasitaikė man šermuonėlio pėdsakai. Apsidžiaugiau. O kas, jeigu šermuonėliu pasiversčiau? Nusipurčiau – šermuonėliu virtau. Trejus metus gyvenau šermuonėliu pasivertęs. Greit vaikštau, judu. Gerai.“

Taip, šermuonėliu būdamas, Pėsčias Žmogus daug žemių išrausė, urvus sau priekalnėse kasdamas. Bet sykį ir vėl susimąstė: „Vis dėlto blogai šermuonėliu būti, nelengvas tai gyvenimas.“ Ir liovėsi šermuonėliu buvęs. „Verčiau poliarine lape tapsiu“, – taip jis nusprendė. Nusipurtė – pavirto į poliarinę lapę.

Taip trejus metus poliarine lape buvo. Zuikių takeliais lakstė. Pavasarį atėjo laikas urvą sau išsirausti. Sunku. Vėl susimąstė: „Jeigu taip toliau gyvensiu, kada prie savo pasakojimo pabaigos priartėsiu? Reikia kažkuo kitu pavirsti. Tapčiau erniu, bet tada turbūt turėsiu lavoniena misti?“

Neilgai trukus kitą protą surado: „Nagi, pasiversiu aš vilku, Ilgauodegiu tapsiu. Sako, vilkas septynias dienas klajojančių piemenų bandą per vieną rytą vienu šuoliu pavejąs…“

Atsistojo ant kojų, nusipurtė, vilku pavirto. Ilgauodegiu tapęs, tolyn nubėgo, kur akys veda. Mato kaži ką su argišu1 keliaujant. Jam priešais klajojantys žmonės važiuoja. Elnių jie nedaug turi. Tik tuos, kurie nartose2 pakinkyti, daugiau nėra. Užu vyro pati dvi krovinines nartas sau iš paskos velka. Ir dar du nuvargę elniukai už jų eina, patelė ir elniukas. Vilkas šonu juos aplenkė, pagailo jam vargšų žmonių. Net atsiliekančių dviejų nepakinkytų elnių nelietė.

Netrukus vėl argišo pėdsaką užėjo. Neskubėdami važiuoja vyras su pačia, pas tėvus svečiuosna dovanų važiuoja. Septynias dienas vilkas juos sekė. Septintą dieną kaip reikiant juos apžiūrėjo. Tai buvo Marinčė3 su pačia. Jie turėjo dvejas šventas nartas su stabais⁴. Antai Marinčės pati ėmė čiumą⁵ statyti. Mato Ilgauodegis, kad ta moteris visai nuodėmės nevengia: aplink čiumą vaikšto, žengia net ten, kur pagal senovės tikėjimus moterims nepaskirta vaikščioti. Vilkas kaip nesavam kailyje jaučiasi matydamas Marinčės pačią dievo įstatymus pažeidžiančią, rodos, lyg vilkui kas per nosį kirstų.

Vakare, žinoma, vyras su pačia vakarienę išvirė. Tikriausiai pavalgė. Miego-poilsio atsigulė. O vilkas už kalvelės viską mato: du elniai, patelė su elniuku, nuošaliai nuo bandos ganosi. Kai pilkis išlenda iš už kalvelės, elniai ima dairytis, suklūsta. Bet štai jis priėjo arčiau prie jų. Elniai ėmė nuo vilko bėgti. Toli nubėgo. Vis dėlto vilkas juos pavijo. Abudu suėdė.

Po kiek laiko netoliese trisdešimties elnių banda pasitaikė. Ir vėl vilkas juos medžioti ėmė. Kelis elnius pasivijęs suėdė. O dar patelę su elniuku, bėgusius bandos gale, išvydo. Iki pat ryto juos vijosi, kol elniuką pagavo. Sotus vilkas kasdien. Taip trejus metus gyveno. Pas Marinčę jau visai mažai elnių beliko.

Kartą Ilgauodegis rado skardį. Atsitūpė ant krašto. Užmigo. Tik staiga – griausmas ir žaibai virš galvos. Pašoko vilkas. Pasirodo, Marinčė iš ginklo šovė, bet pro šalį, tik kojon žvėrį sužeidė. „Marinčė ėmė mane vaikytis. Jo kulkos tai virš manęs pralekia, tai pažeme, tarp mano kojų prašvilpia.“ Nakčiai sutemus Marinčė liovėsi vilką vaikęs. Namo parėjo.

Ši žiema vilkui prastai praslinko, sužeistąją koją vos bepavilko. Antai ir pavasaris atėjo. Properšų atsirado, sniegas ištirpo. Netrukus žąsys parskrido. Pabodo vilkui sunkus žiemiškas gyvenimas.

„Regiu, viršum manęs virtinėmis žąsys lekia. O aš velku sužeistą, su nutraukta sausgysle koją. O kad taip man žąsimi tapus ir jų žemes pamačius.“

Nusipurtė pilkis – žąsimi tapo, su žąsų pulku nuskrido. Tai ten, tai šen žąsys pailsėti sustoja – įdomu. Antai virtinė sustojo prie didelio uolos plyšio. Žąsys ėmė mesti plunksnas. Laikas joms šertis atėjo. Po kiek laiko nauji sparnai ataugs! Ir jis, buvęs vilkas, žąsimi tapęs, irgi šertis pradėjo.

Vaigačo salos nencų piešinys. Iš M. Sinicyno rinkinio. 1944-1948

„Tundroje prasidėjo besišeriančių žąsų medžioklės laikas. Kartą kaip vedlys sargyboje stovėjau. Kad medžiokliai netikėtai neužkluptų. Regiu, prie kranto medžiotojai ant elnių raiti prijojo. Kinkinius pakrantėj pririšo…“

„Lik lak“, – šūktelėjo žąsinas vedlys, buvęs kažkada Pėsčias Žmogus. Perspėjo žąsų pulką. O medžiotojai nuleido vandenin valtį-šakelę⁶, ežerinę valtelę. Ėmė žąsis šaudyt. Vienas iš medžiotojų žąsis gena kranto linkui plaukdamas valtimi-šaka. Girdėti, kaip žmonės kalba: „Čia vis dėlto arti tūkstančio žąsų. Apsupkime jas.“ Ir ėmė supti. O tas, kuris buvo šakoje, žąsis link kranto gena. Medžiotojai pasirodė taiklūs šauliai esą. Vienu šūviu po tris žąsis nušauna. Trys šimtai žąsų jau ant žemės guli. Iki dienos galo daug žąsų žuvo.

„O aš iš vandens tik snapą kartais kyšteliu, daugiau vis po vandeniu plaukioju. Žmogus valtyje-šakoje mane medžioja ir niekaip pagaut negali. Vienu metu užkabinau sparnu valties kraštą, patraukiau savęsp, ir medžiotojas nuskendo. Taip tau ir reikia!“

Taip žąsinas, kuris nuo žmonių ilgai vandeny slėpėsi, krantan išplaukė, pas žmones jau žmogišku pavidalu atėjo. Pagautų žąsų medžiokliai daug turėjo. Bus gal kokie trys tūkstančiai. Visa kaugė begulinti. Apsidžiaugė žmonės: „O, antai dar kaži kas ateina, pagalbininkas bus!“ Čia Pėsčias Žmogus ir papasakojo apie visus savo vargus.

Išvirė žąsis, ėmė valgyti. Medžiotojai ir jį kviečia pavalgyti. O šis jiems: „Aš nežinau, kas yra maistas, nemoku žmogiškai valgyti.“ Tada žmonės jam sako: „Mes vieno savo draugo iš medžioklės sulaukti negalime. Gal tu jo palauksi? Drauge ir atvažiuosite.“ Taip ir pasiliko Pėsčias Žmogus vienas prie to plyšio. Pamena jis, kaip medžiotojai jam pasakė: „Imk žąsų kiek tik nori.“ Iš didelės kaugės jis išsirinko liesą, pritrėkštą, beveik sugedusią žąsį.

„Čia ir valgyt nėr ką! – sako. – Kam tokią prastą išsirinkai?“

„Tegul šita būna“, – atsakė Pėsčias Žmogus.

Likosi jis vienas. Su žmonėmis gyventi nemoka. Nuėjo, kur akys veda. Ant kupros liesą žąsį nešasi. Gal metus taip ėjo, gal dvejus. Paima žąsį už kojų, paukščio mėsa nusliuogia prie galvos. Paima už galvos – žąsies mėsa nuslysta prie kojų po oda.

Ir vėl Pėsčias Žmogus pateko Marinčės stovyklon. Marinčės čiumelis sniego duobėj stovi. Elnių visai mažai belikę. Įėjo Pėsčiasis čiuman. Marinčė tuoj sunerimo. „Kuo gi mes svečią vaišinsim? Juk neturim ką virt. Užpraeitais metais, – pasakojo Marinčė, – vilkas kone visus mano elnius suėdė. Aš tada, pamenu, vaikiausi vaikiausi tą vilką, nepavijau, tik kojon sužeidžiau. Dabar iš bandos tik vienas elnias belikęs.“

Pėsčias Žmogus pasiūlė čiumo šeimininkams savo prastutėlę žąsį.

„Imk, virk, – tarė pačiai Marinčė, – vis mėsa.“

Nadeždos Vyučeiskajos (nencės) piešinys

Ėmė valgyti. O žąsies mėsos ilgame mediniame puode nė kiek nemažėja, ir dar katilas mėsos pilnas. Stebisi visi trys. Pasirodo, Pėsčias Žmogus toje liesoje žąsyje visas žąsis su savimi atsinešęs. Todėl ir mėsos daug. Pavalgę miegot atsigulė. Ir rytojaus dieną vis žąsieną valgo, niekaip nesibaigia.

„Jeigu nori gerai gyvent, aš tau duosiu gerą patarimą, – tarė kartą Pėsčias Žmogus Marinčei. – Neseniai pas mane buvo užsukęs turtingas elnių augintojas. Važiuok pas jį svečiuosna. O tu, – kreipėsi jis į Marinčės pačią, – greitosiom kailiukus išdirbk, pasiūk vyrui naujus drabužius ir apavą. Seną aprangą visą išmesk. Kai važiuosi pas turčių, Marinče, pasiimk su savim kelionėn bent žąsies kojelę, juk kelyje išalksi. Kai ten nuvyksi, pernakvok pas turčių. Ryte jis atgena savo trijų tūkstančių kaimenę. Kokių stiprių ir tvirtų elnių jis turi! Jis tau sakys: „Rinkis dovanų bet kurį elnią!“ Kaimenės pakraštyje pamatysi elniuką su septyniais ragų išsišakojimais, jie tiesiog dangun nukreipti, kaip septynios šakelės. Štai šitą elnią ir parodyk. Tas su septyniom šakelėm – mano vienintelis. Kažkada turčius jį nuo manęs paslapčia nuviliojo. Tai Žemės elnias, nuo jo visi elniai prasidėjo.“

Nuvažiavo Marinčė. Štai ir čiumas dingo iš akių. Turtingasis elnių augintojas iš tikrųjų dovanojo jam septynšakių ragų elniuką. Gerai važiuojasi Marinčei, kojos tarsi pačios eina, akmens kyšuliai, miškų kaugelės dingsta nė nepastebėti.

Marinčės pati sunešė čiuman visas gėrybes iš vyro nartų. Rytojaus dieną Marinčė atginė stovyklon didžiulę elnių bandą. Ir iš kur jų tiek ėmėsi! Jis pasidirbo sau naujas kelionines nartas, naują chorėjų⁷. O jo pati pasisiuvo sau naują parką⁸, naujus niukus⁹čiumui. Naują gyvenimą jie ėmė gyventi. Šitą gyvenimą, kaip matyti, Pėsčias Žmogus jiems atnešė. Marinčė ir jo pati visą seną aprangą išmetė, seną čiumą taip pat paliko. Gerai gyventi ėmė.

Praėjus kiek laiko ėmė su argišu keliauti. Pėsčias Žmogus savo draugams sako: „Dabar, kol kiton vieton keliatės, aš jus surišiu nartose, iš viršaus kuo nors pridengsiu. Niekur po šalis nesidairykite, niekur nežiūrėkit.“

„Štai mano nartų pavažos vis greičiau važiuoja. Pakilom mes upeliu. Tada upelis prie gluosnių nusileido. Po kurio laiko užkilom ant tundros kalnagūbrio. Važiuojame šiuo kalnagūbriu. Iš tos pusės laida10 pasirodė. Čia ir nutrūko kalnagūbris. Priekyje čiumas be niuko – dangos matyti. Prie čiumo nė vieno elnio neregėti. Regim, šalia vienų nartų, prie čiumo stovinčių, ramsčiai-kojelės11, didumo sulig statinaite, perrišta per vidurį. O tų nartų pavažos sniegan prasmegusios. Aplink nė zuikio pėdsako nematyt, tuščia…“

Sustabdė Pėsčias Žmogus savo kinkinį. Elnius iškinkė, pakinktus sutvarkė. Tylom prie nedengto čiumo patraukė. Duris-užuolaidą praskleidė. Įėjo. Duris-užuolaidą užvėrė. Nupurtė nuo bokarėjų12 sniegą. Žengė prie patalo. Atsisegė diržą, pakabino ant čiumo karčių. Marinčė jam iš paskos tą patį padarė: nusivilko sokujų13, įžengė čiuman. Jo pati irgi. Įėjusi čiuman ant grindinių lentų krašto atsisėdo.

Pėsčiasis nusivilko malicą14, atsisėdo, kiek prigulė ant priegalvio. Paskui iš priekinės čiumo dalies katilas pats virš ugnies ant vaškaro pasikabino. Greitai katilas užvirė. Tada katilas pats nuo ugnies nusikėlė. Marinčė su pačia tik susižvalgo. Medinian dubenin mėsą kažkas nematomas ištraukė. Stalas priešais žmones išdygo. Ėmė valgyti mėsą. Besikalbant sutemo.

Rytojaus dieną nubudę regi – moteriškė židinį užkūrė. O pakilo ji iš po miegamosios parkos, po kuria ir Pėsčias Žmogus miegojo. Turbūt jo pati. Pasirodo, visi atvykėliai nakvoję turtingame čiume, dengtame septyniais niukais, ant septynių elnenų miegoję. Žinoma, papusryčiavo, pavalgė.

Ir tarė tada Pėsčias Žmogus Marinčei: „Marinče, aš esu kaltas, kad tu vis patekdavai į visokias bėdas ir nelaimes. Buvau aš vilku. Tavo elnius pjoviau. Tada tu mane medžiojai, sužeidei mane. Per vieną naktį tris dešimtis tavo elnių papjoviau. Pameni, buvo tavo argiše dvejos šventos nartos su stabais? Aš tada mačiau, kad tavo pati, čiumą statydama, apie šventas nartas pamiršo, aplink čiumą vaikščiojo, dievo rūstybės nesibaimindama. Už tai, kad jūs negerbėt šventųjų stabų, aš judu ir nubaudžiau. Nevalia taip žmogui gyventi. Paskui aš vėl į jūsų čiumą atėjau su supuvusia žąsimi. Toje žasyje tris tūkstančius žąsų atnešiau, pamaitinau, pagailėjau jūsų. Tačiau elnią su septyniom ragų šakelėm, kurį tau turčius dovanojo, aš iš tavęs pasiimsiu. Dabar jau tu nevargsti, turi užtektinai elnių. Duosiu tau dar turtų, apie šimtą elnių maistui tau paliksiu. Dabar važiuosit naujon stovyklon, čiumą statykit toli nuo buvusių savo čiumų. O stabus laikyk naujose nartose. Likite geruoju. Aš priekyje su argišu keliausiu. Kai būsiu reikalingas, tik prisimink mane. Bet pats pas mane nevažiuok. Tik žinok savo klajojimo vietą. Aš – ne šiaip žmogus, aš – sergėtojas, lemiantis jūsų gyvenimą žemėje.“ Pėsčias Žmogus tik nupjovė čiumo raištį šalia angos dūmams, čiumas nuvirto. Pėsčias Žmogus su pačia nuvažiavo.

Taip pasilikę Marinčė su pačia po kiek laiko persikėlė naujon vieton. Jie padirbo naujas šventas nartas. Nuo tol gerbė savo šventuosius stabus. Elnių dabar gausybę turi. Gerai gyvena.

Kartą paryčiais šuo sulojo. Prie Marinčės čiumo tas pats turtingas elnių augintojas atvažiavo. Ir ėmė jis klausinėti Marinčės: „Iš kur turi tiek turtų? Gal mano elnius vagi, kaži ko jų mano bandoje vis mažėja!“ Ir pabūgęs Marinčė išpasakojo, iš kur turi tiek turtų ir kaip elniai atsiradę. Apie Pėsčią Žmogų Marinčė prasitarė tik po to, kai turčius jam lazda per galvą tvojo.

Kur buvęs, kur nebuvęs, turčius tuoj nuvažiavo Pėsčio Žmogaus stovyklavietės pusėn. Marinčė irgi jam iš paskos nuvažiavo. Turčius greit važiuoja. Marinčė po truputį.

Privažiavo Pėsčiojo čiumą. Sustojo. Regi, stovi čiumas be niukų, vienos kartys. Tarsi įėjo, tarsi atvėrė duris-užuolaidą. Tarsi atsisėdo ant kailių-patalo. Matyt, šitam čiume ir gyvenęs Pėsčias Žmogus.

Pėsčiasis Marinčei tarė: „Juk prisakiau tau, kad man iš paskos mano čiuman nevažiuotum.“ Tyli Marinčė, nieko nebesako. Pernakvojo ten svečiai. Ryte nubudus Pėsčias Žmogus vėl klausia Marinčės: „Ko atvažiavai?“ Tada Marinčė viską papasakojo: „Turtingasis elnių augintojas, su kuriuo atvykau, vis klausinėjo, iš kur ėmiau elnius ir turtus. Jis mane lazda per galvą mušė. Sakė, kad ir jis pralobti norįs. Todėl ir atvykom.“

Pėsčias Žmogus chorėjaus galu atskyrė jiems tris šimtus elnių. Atidavė juos svečiams taip taręs: „Pasidalinkit po lygiai. Tai jums maistui. Bet žinokit – per trejus metus abu mirsite. Vienas iš jūsų pernelyg godus, o antrasis – nemoka žodžio laikytis. Už tai aš jus baudžiu. Matyti, kad geruoju gyventi nemokate.“

Prabėgo treji metai. Per tuos metus turčius numirė. Jo šeimynykščiai tarpu savęs elnius pasidalino, dalį elnių suvalgė.

Po kelių dienų numirė ir Marinčė. Per tuos trejus metus jis visus savo elnius nudūrė mėsai. Netrukus po jo mirties numirė ir jo pati. Baigėsi jų gyvenimas.

Aš juk sakiau: „Pateksi bėdon, tik mintimis mane susirask, prisimink. Tu gi, Marinče, nepaklausei manęs. Aš – saugantis, palaikantis teisingą gyvenimą žemėje.“

Tuo pasaka baigėsi.

Užrašė Liubovė Prokopjevna Nenjang (Komarova). Papasakojo Aleksejus Ignatjevičius Jamkinas, nencas, gimęs 1937 m. prie Bolšaja Chetos upės Ust Jeniseisko rajone, Taimyro autonominėje srityje, Krasnojarsko krašte. Gyvena ten iki šiol.

Vertė Jurgita Jasponytė

Bus daugiau

____

1 „Su argišu keliauti“ (jamdas’) – persikelti iš vienos vietos į kitą, pervežant čiumą, nartas, turtą, pergenant elnius. Argišas (miudjas) – lengvųjų (kelioninių) ir krovininių nartų virtinė (karavanas), į kurį pakinkyti elniai. Rogės būna skirtingos konstrukcijos: moteriškos kelioninės rogės yra platesnės už vyriškas ir gale turi atramėlę. Krovininių rogių, skirtų sunkiems ir didesniems daiktams vežti, pavažos platesnės ir ilgesnės nei kelioninių.

2 Nartos – rogės.

3 Žodis marinča verčiamas kaip „laukinių elnių medžiotojas“. Čia jis vartojamas kaip asmenvardis.

4 Stabas (Cheche) – nencų kulto artefaktas, žmogaus (žvėries, paukščio) atvaizdas, padarytas iš medžio, metalo ar kitos medžiagos.

5 Čiumas (mja) – tradicinis kilnojamasis nencų gyvenamasis būstas, kūgio formos, statomas iš 30–40 ilgų, tiesių karčių, įbedamų į žemę, o viršuje jos įtaisomos į lanką iš virvės ar gyslų. Žiemą toks čiumo rėmas dengiamas elnių odomis (niukais), vasarą dažniausiai tošimi. Čiumo danga nesiekia pačios būsto viršūnės, ten lieka kiaurymė dūmams išeiti.

6 Šaka – iš medžio išskobtas arba iš lentų (tošies) padarytas luotas.

7 Chorėjus – ilga kartis, skirta elniams raginti. Viename gale – bumbulas, paprastai iš kaulo, o kitame – ieties pavidalo geležinis antgalis.

8 Parka – viršutinis nencų moterų drabužis iš plonų elnenų, siuvamų kailiu į išorę. Dažniausiai siuvama iš pyžų (pyžas yra rudenį papjauto elniuko kailis; tai pats geriausias kailis drabužiams siūti), tačiau būna ir miegamosios parkos iš žieminio elnio kailio.

9 Niukas (jeja) – čiumo danga, pasiūta iš kelių elnenų pakirpta vilna.

10 Laida (labta) – pelkėta lyguma tundroje, bemiškė lyguma miške.

11 Ramsčiai-kojelės (rus. ножки-копылья) – viena iš pagrindinių nartų dalių; nartų dalys yra pavažos, ramsčiai-kojelės, sujungtos skersiniais, ir paklotas sėdėti ar kroviniams.

12 Bokarėjai – nencų vyrų ir moterų apavas.

13 Sokujus (sok) – žieminis uždaras rūbas su gobtuvu, siuvamas iš elnių odų kailiu į išorę; vilkimas važiuojant su elniais: vyrų – ant malicos, moterų – ant parkos.

14 Malica (mal’ča) – ilgas uždaras nencų vyrų drabužis, siuvamas iš plonų elnenų kailiu į vidų, su gobtuvu iš dar plonesnių elnenų, pasiūtų kailiu į išorę. Tai nencų ir miškinių encų kasdienis viršutinis žieminis rūbas.

Kartą vienoje valstybėje pradėjo siautėti nuožmūs kalnų katinai manulai. Lūšies dydžio manulai puikiai laipiojo bet kokiom sienom, šokdavo ant žmogaus iš viršaus ir perkąsdavo gerklę. Kuo daugiau žmonių apgrauždavo manulai, tuo darėsi protingesni. Ant kojų buvo sukelta kariuomenė, vilkiniai šunys, mestos visos pajėgos ir šiaip ne taip manulai išnaikinti. Štai tada ir paaiškėjo, kad manulų apkandžioti žmonės ėmė darytis netikri.

Netikrųjų žmonių balsas tapdavo vis tylesnis, paskui pradingdavo visai ir jie tegalėdavo žiopčioti kaip žuvys, be to, jie ėmė blukti. Iš pradžių tapdavo neryškūs, juos buvo sunku išskirti minioje, paskui juos nustodavo pastebėti ir artimieji, galiausiai jie tapdavo visai peršviečiami ir vieną dieną jų nebeveikdavo gravitacijos jėga ir jie dingdavo kažin kur kosmose.

Buvo įsteigtas diagnostikos centras, kuriame buvo galima iš anksto nustatyti, ar žmogus tikras, ar ne. Jis buvo nudažytas juoda spalva kaip laidojimo rūmai, nes daugelis žmonių iš ten išeidavo visiškai nusiminę.

Netikrieji žmonės ėmė desperatiškai gelbėtis. Jie eidavo pas raganas, ieškodavo aštrių potyrių ar bandydavo suartėti su tikraisiais. Kai kurie milžiniškom pastangom blukimą pristabdė. Taip atsirado dar viena rūšis – pustikriai žmonės. Jie neišblukdavo, bet būdavo ypač neatsparūs bet kokiai bėdai – nuo negero žvilgsnio ar vakardienos maisto jie jau galėdavo susirgti, todėl nuolat turėdavo rūpintis savo sveikata. Tikrieji vis labiau užsidarė savo bendruomenėje ir pustikrių bėdos jiems buvo labai tolimos.

Po kelių kartų pustikriai žmonės tiesiog išmirė ir visur stojo taika beigi ramybė. Daugmaž tada kai kuriems tikriesiems žmonėms ant ausų ėmė rastis šepetėliai, didėti kūno plaukuotumas ir ryškėti dryžiai.

_

Darbščioji moteris ir velnias

Kartą gyveno moteris, kuri labai mėgo dirbti. Ji dirbo tiek daug ir taip nesveikai, kad kartą jos vyras pasakė: „Pamatysi, jei tiek daug dirbsi, į tave ims ir įsimes piktoji dvasia.“ Bet moteris neklausė, atvirkščiai, ji beveik nustojo miegoti ir ėmė dirbti net naktį – taip norėjo daug nuveikti.

Ir štai vieną dieną pajuto, kad jai labai spaudžia pečius, tarsi ant jų būtų užgriuvusi baisi našta. Ji nuėjo pas masažuotoją, bet spaudimas niekur nedingo. Vieną rytą ji žvilgt į veidrodį – ogi jai ant sprando sėdi katino dydžio velnias ir mataruoja kojomis. Jinai norėjo jį numesti, bet tik čiupt orą ir tiek. O velnias tik juokiasi.

Nenorėdama būti palaikyta beprote, moteris niekam nesakė, kas atsitiko, bet ėmė galvoti, ką daryti. Galiausiai nuėjo pas raganą. Moteriai žengiant pro sodo vartelius, ragana pradėjo šaukti nesavu balsu ir mojo eiti lauk. Tada ta moteris bandė eiti pas kunigą egzorcistą, bet jis jai tik atskaitė moralą ir išjuokė maldininkų akivaizdoje.

Moteris ėmė ieškoti medžiagos internete. Pasirodo, ir kitus žmones apsėda visokiausios piktosios dvasios – bildukai, aitvarai, vaiduokliai. Rado ji ten ir daug ritualų beigi užkalbėjimų, bet nė vienas netiko.

Ir štai vieną gražią dieną senoje knygoje ji perskaitė išmintingus žodžius, kad visos nelaimės žmogui skiriamos dėl jo nuodėmių. „O ką aš blogo padariau?“ – klausė ji. Ir tada atsiminė vyro pranašystę dėl persidirbimo. „Ką gi, nuvažiuosiu į kurortą ir pabandysiu nieko neveikti“, – nusprendė. Kai tik taip pagalvojo, pajuto, kaip jai ėmė niežėti nugarą, tarsi ją kas kandžiotų. „Aha, nelabasis, nepatinka!“ Ji apsidžiaugė, susikrovė daiktus ir išvažiavo. Traukiny nelabasis siautėjo kiek tik įmanė, moteris kasėsi, muistėsi, bet uoliai kentėjo.

Nuvykus į sanatoriją, gydytojas paskyrė jai įvairias vonias ir procedūras, ji kas dieną vaikštinėjo tai vienur, tai kitur, skaitė knygas, deginosi paplūdimy. Tik kartais jai ausyse skambėdavo keistos aimanos, tarsi kažkas galvoje dejuotų: „Už ką?.. Už ką?..“ Pamažu ji pradėjo jausti, kad pečiai lengvėja. Kartą iš ryto pažiūrėjusi į veidrodį pamatė, kad velnias visai išdžiūvo ir sunyko. „Už ką tu mane taip kankini? – dejavo jis. – Velniai negali pakęsti tokio nuobodaus gyvenimo. Mums daug labiau patinka avantiūros, lošimo namai, meilės nuotykiai. Tu mane verti gyventi kaip pensininką! Aš tuoj prarasiu velnišką galią.“

O vieną dieną moteris pažiūrėjo į veidrodį ir pamatė, kad ant pečių jai belikęs tik vienas juodas plaukas – velnias iš nuobodulio mirė.

_

Žalioji mergaitė

Kartą gyveno mergaitė, kurios tėvai nežinojo, kad vaikus reikia mylėti. Jie buvo geri tėvai – rūpinosi, pavalgydindavo ją, visko, ko reikia, nupirkdavo. Mergaitė irgi to nežinojo, dėl to, būdama vaikas, jautėsi kuo puikiausiai, bet kai paaugo, draugų namuose pamatė keistų dalykų. Vieną draugę mama apkabindavo ir vadindavo nepelnytai gražiais žodžiais. Kitam draugui tėvai sakydavo, kad „myli“.

„Mama, ką reiškia „pasiilgti“ ir „mylėti“?“ – paklausė ji. „Kai užaugsi, suprasi. Tai suaugusiųjų žodžiai“, – daug neaiškino mama, ir mergaitė nebeklausinėjo.

Kartą mergaitė susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę. Jos palatos seselė buvo labai gera, ji paglostydavo mergaitę prieš miegą ir labai gražiai pavadindavo. Mergaitė pajuto, kad jai labai gera. Taip gera, kaip niekad nebuvo su tėvais, ir ji ėmė norėti, kad seselė būtų jos mama. Bet galų gale ją išrašė iš ligoninės ir viskas pasibaigė.

Mergaitė kas dieną darėsi vis liūdnesnė, užsidarė savo kambaryje ir jai nieko nebesinorėjo, bet pati nesuprato, kodėl taip yra. Tėvai manė, kad tai tik brendimo kančios ir viskas praeis. Galų gale jos oda ėmė ir pažaliavo kaip varlės.

Tada tėvai labai išsigando ir ėmė ieškoti pagalbos, bet niekas nežinojo, kaip jai padėti.

Galiausiai tėvai rado vieną keistą moteriškę. Jos plaukai buvo visiškai žili, o veidas lygus it jaunos merginos, ji gyveno atsiskyrusi ir atsisakė už gydymą imti bet kokius pinigus. Pamačiusi mergaitę, ji iš karto suprato, kas yra, ir ėmėsi gydymo.

Iš pradžių ji susupo mergaitę kaip kūdikį ir paguldė į lopšį. Mergaitę laižydavo ir supdavo didžiulis šuo. Jo kailis buvo be galo minkštas ir švelnus, o akys kaip žvaigždės. Mergaitės oda tapo rausvesnė, tėvai labai džiaugėsi, o mergaitė dabar kalbėjosi bent jau su šunimi.

Tada ragana pradėjo vestis mergaitę į mišką grybų ir uogų, o šuo sekdavo iš paskos. Jie vaikščiojo ir vaikščiojo po šiltus saulėtus miškus, ir mergaitės oda kas dieną darėsi vis rausvesnė, bet vis dar turėjo pilką atspalvį. Kartą ragana triskart suplojo ir šuva pavirto į gražų jaunikaitį ilgais švelniais plaukais ir didelėm akim. Mergaitė taip išsigando, kad pasislėpė už raganos. „Nebijok, juk mes jau pažįstami“, – tarė jaunikaitis ir apkabino ją. Mergaitės oda iš karto pašviesėjo ir ne tik tapo rausva, bet ir pradėjo blizgėti, tarsi būtų padengta aukso dulkėmis. „Aš nenoriu namo! Ar galima likti su jumis?“ – ėmė prašyti ji. Bet ragana likti neleido.

Kai mergaitė grįžo namo, ją pamatę tėvai labai nudžiugo. Bet neilgam. Paaiškėjo, kad dabar mergaitės oda taip žiba, jog aplink ją pulkais ėmė rinktis jaunikaičiai. Iš paskos ją ėmė sekioti jaunuoliai, kad ji net nebegalėjo išeiti į gatvę, o prie namų laukė minios dūsautojų, kurie po langais dainavo serenadas ir nešė gėles.

Vieną dieną tėvai ir mergaitė tiek nusikamavo, kad vėl nubėgo pas raganą. „Ar galima padaryti taip, kad mano oda būtų kaip visų žmonių?“ – prašė ji. „Taip, yra vienas būdas. Tau teks išsirinkti vieną vaikiną ir ištekėti“, – atsakė ragana.

Taip ir įvyko, mergina ištekėjo, tapo tokia pat kaip ir visos ir jau niekada eidami gatve vyrai į ją nebeatsisukdavo.