Važiuoja!..

Važiuoja!.. Šis šūktelėjimas – perspėjantis, verčiantis susitelkti, pasiruošti – tomis neužmirštamo Sausio dienomis nesyk skambėjo. Nesyk ir aš jį į telefono ragelį tariau, surinkusi Sąjūdžio būstinės telefono numerį.

Mat iš mūsų buto langų atsiveria vaizdas į Kapsų gatvės gale raudonuojantį pastatą, tuometinį komisariatą. Aplink jį tomis dienomis vyko nuolatinis judėjimas: tai suvažiuodavo, tai išvažiuodavo kariškos mašinos, kartais atviros, kartais dengtos, slepiančios nematomus žmones ar krovinius; tai viena kita, tai ištisa virtinė; įvairiu paros metu… Kartais pataikydavai pamatyti ir tuos momentus, kai minios kariškių sulėkdavo prie mašinų ir sušokdavo į jas. Dažnas vaizdas – užmaskuota karinė technika komisariato kieme.

Baugiausiai virtinės judėjimas atrodydavo vėlai vakare ar naktį, kai nuo sunkvežimių žibintų nušvisdavo visa gatvė, kai, rodydavos, ir mūsų buto kampus perskrodžia galingi prožektoriai.

„Važiuoja… Grįžo…“ – perduodavau žinias Sąjūdžio būstinėje budintiems žmonėms, tiesą sakant, tiksliai ir nežinodama, ar tai svarbu, ar reikalinga, ar tokia informacija kam nors gali padėti. Kartais suskaičiuodavau, kiek kolonoje mašinų, bandydavau paaiškinti, kokios jos.

Prisipažinsiu: būdavo momentų, kai atrodydavo, kad iš to pastato erdvės stebimi ir mūsų langai, kad išgirstami ir mano telefoniniai pranešimai. Dėl tokių nuojautų man ir pačiai dabar juokinga, bet tada nerimas dažnai buvo šalia.

„Raudesa“

Grįždavau po darbo, paskubom šį tą pasitvarkydavau, pasiruošdavau rytdienai, prisitepdavau sumuštinių, prisipildavau į termosą arbatos ir traukdavau prie Parlamento. Ir taip kasdien. Daugelis. Tada atrodė, kad visi. Namuose nesinorėjo būti. Atrodė, kad mūsų reikia ten.

Bet dabar ne apie tai. Dabar apie sumuštinius. Visi prisimena, kad tomis dienomis ir taip nepigūs maisto produktai staiga nežmoniškai pabrango. Buvau įpratusi pirkti kuo pigesnius. Bet negi į budėjimą prie Parlamento nešiesi sumuštinius su „šlapia“ dešra (daktariška)? Juk ne viena valgysi – ir kitus vaišinsi. O rūkytos dešros tiesiog neįperkamos. Ir štai parduotuvės vitrinoje žvilgsnis užkliūva už vienos rūšies – „Raudesa“: ir į rūkytą panaši, ir ne per brangiausia, ir kieta, plonais griežinėliais supjaustyti galima.

Taip ir tapo „Raudesa“ budėjimo vakarų produktu. Gal turtingesnė, gal vaišingesnė, svetingesnė norėjau ten jaustis? O namuose patiekdavau pigesnę. Ir niekas nesiskundė. Nedejavo. Buvo svarbesnių dalykų.

„Drąsa“

Kiekvienąkart, kai tik einu S. Konarskio gatvės šaligatviu pro LRT rūmus, prisimenu savo „drąsos“ demonstravimą tuos rūmus užėmusiems kariškiams…

Tada jie leido eiti tik kita gatvės puse, bet aš kaip ėjau ta neleistina dešine puse nuo pat M. K. Čiurlionio gatvės, taip ir neperėjau į kitą. Vienas kareivėlis, toks kresnas, neaukštas, sustabdė mane, užstojo kelią ir tvirtai sukomandavo: „Nelzia po etoi storone chodit’“ („Negalima šia puse vaikščioti“). O aš atsakau: „A ja privykla tak chodit’“ („O aš įpratusi taip vaikščioti“). Tada jis dar kartą, prieš mane stovėdamas, pakartojo, kad negalima. Aš jam: „Eto ne vaš, a moi trotuar“ („Tai ne jūsų, o mano šaligatvis“).

Neprisimenu, kiek užtruko tas mūsų dialogas, ką dar mes ten vienas kitam aiškinom, bet po kiek laiko kareivis pasitraukė prie kiek toliau stovinčių kitų sargybinių, o aš išdidžiai nužingsniavau savo puse tolyn.

Vaikiška buvo ta mano, suaugusios moters, „drąsa“, bet tąsyk aš tikrai jaučiausi nugalėtoja.

Kelias nuo Naujininkų iki Seimo

Buvom ką tik sugrįžę iš budėjimo prie Vyriausybės rūmų. Jei ne sustirusios mergaitės – mano duktė ir jos draugė, neseniai grįžusi iš Indijos ir apsivilkusi tik plona striukyte, – būtumėm dar ir likusios ten. „Dar daug naktų teks budėti, dabar svarbiausia – nesusirgti“, – aiškinau besispyriojančioms ir nenorinčioms eiti namo. Jokios tragedijos ženklų lyg ir nesimatė. Žmonės kaip niekad daug dainavo, atrodė linksmi, bendraujantys.

O namuose iš televizoriaus ekrano jau sklido neramios žinios. Iki šiol girdžiu virpantį Eglės Bučelytės balsą, matau jos išsigandusias akis, koridorių su bauginančiomis okupantų figūromis.

Sūnaus namuose dar nebuvo. Vyro taip pat. Paskambinu tėvams. Į Seirijus. Žinau, kad iš toli viskas dar baisiau atrodo. Jie verkia. Raminu. Sakau, kad mes namie, esam saugūs. Paskui liepiu dukrai likti namuose, o pati išeinu ieškoti sūnaus, kuris su draugu nuo mūsų atsiskyrė ir kažkur pradingo.

Įsuku į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę. Dieve mano! Kas gi ten, tolumoje?! Matau lyg ugnies pliūpsnius. Girdžiu… Negi šūviai, sprogimai? Kaukiančios mašinos… Skubu į priekį. Gatvės kažkodėl tuščios. Tik už geležinkelio tilto porą žmonių sutinku. Jie perspėja, kad ten šaudo, kad yra daug žuvusių. Dar labiau skubu, beveik bėgu. Kur dabar sūnus?!

Rodos, nė nepajuntu, kaip atsiduriu prie Lukiškių aikštės, paskui prie Seimo rūmų. Niekur nematau nei sūnaus, nei jo draugo. Sutiktų pažįstamų klausinėju ir apie juos, ir apie tai, kas įvyko, kas vyksta.

O prospekte tvyro kažkokia ypatinga šviesa. Aikštėje priešais Seimą, rodos, dar šviesiau. Apima nekasdienio, nežemiško ritualo būsena. Kunigas R. Grigas teikia visuotinį nuodėmių atleidimą. Laimina. Minia meldžiasi. Pirmą kartą esu tokios visuotinės maldos vyksme. Jis kažkoks keistai slopus, o kartu stiprinantis. Tampi vienas iš daugelio. Galintis netekti, galintis mirti, galintis laimėti.

Grįžtu namo. Jau išgirdusi, kas įvyko prie Televizijos bokšto, kas vyksta prie Lietuvos radijo. Prie Seimo ateisiu rytą: sako, reikia, kad čia būtų žmonių. Gal nedrįs pulti.

O rytas jau čia pat. Sūnus jau irgi grįžęs. Ką tik. Išsigandęs. Nesako, kurioje vietoje buvęs. Apsiverkiam. Jie ir dėl manęs buvo išsigandę.

Paskui užmiega, o aš išeinu. Tikrasis budėjimas dar tik prasideda.

Atodrėkis. Sniegas jau ne toks baltas.

Sudaužytas fotoaparatas

Kitą vakarą sūnus vėl rengiasi išeiti ten, kur, jau žinojom, labai pavojinga. Pasiima ir fotoaparatą, kuriuo jau buvome nufotografavę ne vieną budėjimo momentą, ne vieną piešinį ar kitokią tos aplinkos detalę. „Negalima eiti. Neleidžiu. Pavojinga…“ – šiais ir panašiais žodžiais kategoriškai uždraudžiu.

Tada pirmą kartą pamačiau savo šešiolikmetį sūnų tokį įtūžusį. „Visi eina, visi! Kodėl man negalima?!“ – šaukia jis raudodamas ir… trenkia fotoaparatą į grindis.

Tas suskilęs fotoaparatas stovi iki šiol. Kažkur nusimetė ir apšviestos juostos su bandytais įamžinti vaizdais.

Tautinė juosta

Kai prie Parlamento ėmė rastis savadarbių atminimo ir pagerbimo ženklų žuvusiesiems, žmonės prie jų uždegdavo žvakutes, meldėsi, giedojo, puošė gėlėmis, aukojo rožinius, savo parašytus žodžius. Kiekvienam norėjosi didvyrius pagerbti, kaip nors atsidėkoti už jų drąsą ir žygdarbį.

Prisiminiau, kad sesuo man buvo pasakojusi, jog Loreta kartu su ja yra dainavusi etnografiniame ansamblyje, turėjusi tautinius drabužius. Paskui Loretą, taip pasipuošusią, mačiau fotografijose, dokumentinių filmų kadruose.

Tad vieną vakarą, nuėjusi prie Parlamento, apjuosiau kryžių tautine juosta. Tai, man rodės, buvo tinkamas pagarbos ir dėkingumo, amžino ryšio su tėvynės žeme ženklas – toji tradicinė juosta su lietuviškais ornamentais geltoname fone.

Vis matydavau ją prigludusią ar besiplaikstančią. Paskui tas spontaniškas memorialas buvo pertvarkytas. Nežinau, kur atsidūrė juosta, – gal vėjai nunešė, gal lietūs spalvas nuplovė, saulė išblukino, gal žemelėn nuleista buvo. Liko ji mano atminty kaip jungtis tarp buvusių, esančių, būsimų, kaip tolstančio Sausio šviesos atšvaitas…

Padirbėti komjaunuoliškose statybose man pasiūlė Leonidas:

– Gal tau į BAM’ą nuvažiavus?.. Gyventum be rūpesčių tarp pažangiausio sovietinio jaunimo.

Tikėjausi paguodos ir atjautos (išgyvenau nelaimingą meilę), o geriausias kurso draugas išklausęs pasiuntė važiuoti į BAM’ą. Juokais, žinoma, buvo pavargęs – „visi į mane išsišnypščia, kaip į nosinę“, užsiminė viename iš laiškų, rašytų po to, kai išvažiavau ten, kur buvo pasiūlęs ieškoti nusiraminimo ir dvasinės sveikatos. Kalbėdamas apie pažangiausią jaunimą Leonidas ironizavo: juokas leido į sovietinę realybę žvelgti atsainiai, tarsi pakylėjo virš jos. Studijuodama dailę nesunkiai įvaldžiau ir šį meną; mokėjau pašiepti, taikliai pajuokti, bet jaučiau, kad tokia praktika turi neigiamą aspektą – kalbėjimo maniera virto mąstymo būdu, ironija iškreipė žvilgsnį, skatino į viską žiūrėti atsiribojus, lyg pro žaliuzių plyšį. Skaitydama senus laiškus, stebėjausi, kaip įmantriai kalbėjome apie paprastus, netgi banalius dalykus, sukūrėme savitą kalbą – žaidimas tapo antra prigimtimi.

Neišmaniau nieko apie statybas, bet apie komjaunuolius turėjau susidariusi nuomonę: aktyvi veikla komunistinėje jaunimo organizacijoje liudijo siekį deklaruoti lojalumą esamai santvarkai, kilti karjeros laiptais – pavyzdingi komjaunuoliai fizinio darbo netroško ir neieškojo, į statybas vyko tie, kas atsidūrė užribyje ar nepritapo socialiai. BAM’as, apie kurį ironizuodamas užsiminė kurso draugas, tai Baikalo–Amūro magistralės statybos Sibire, vienas iš daugelio sovietinių projektų, ilgai statytų ir galiausiai pripažintų nerentabiliais. Dvidešimto amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje į šias statybas buvo aktyviai verbuojamas jaunimas, radijas ir televizija be perstojo vykdė propagandines kampanijas; žiūrėjome filmus apie komjaunuolius, taigoje statančius miestus, seansai kino teatruose prasidėdavo privalomais dešimties minučių dokumentiniais kino žurnalais. Komjaunimo komitete jaunas estas laužyta rusų kalba paaiškino, kad grupė į BAM’ą jau išvykusi.

– Kaip gaila… O kitų grupių nėra? – paklausiau atsargiai.

Žmogus žiūrėjo sutrikęs, iš veido mačiau, kad abejoja mano ketinimais, žvelgėme vienas į kitą graudžiai šypsodamiesi.

– Yra į „Atommaš“… – jis neišlaikė įtampos pirmas.

– Ką reiškia „Atommaš“? – skambėjo lyg keiksmažodis.

– Jums netiks. Tai stambiosios pramonės ir elektros įrangos gamykla, gaminanti reaktorius; atvykusiems suteikiamas gyvenamasis plotas, kelionė apmokama organizatorių lėšomis.

Pastarieji du punktai pasirodė svarbūs, aš užsirašiau. Leonidas ir dar pora kurso draugų atėjo į stotį manęs išlydėti – komjaunuoliškos statybos?!. – originalu ir tikrai juokinga.

Kelionė iš Talino (studijavau Estijoje) truko dvi paras, Maskvoje keturias valandas laukėme traukinio į Volgodonską. Perskaičiau gatvėje skelbimą, kviečiantį į lėlių teatro spektaklį. Sėdėjau tamsioje salėje tarp negausių žiūrovų, mąsčiau apie pastarųjų mėnesių įvykius, jie priminė veiksmą scenoje – kažkas tampo virveles, lėlės juda, aš tarp jų, bet nei pjesė, nei režisieriaus sumanymas man nežinomi. Įsėdus į traukinį, grupę lydintys asmenys surinko pasus. Jie ne pirmą kartą lydėjo panašią grupę ir turėjo karčios patirties; dalis išvykstančiųjų į stotį atėjo įkaušę, naktį traukinyje išgertuves tęsė, vaikinai rodė panieką komjaunimo komiteto darbuotojams estams, į jų pastabas reagavo grasinimais ir keiksmais. Nežinau, ar buvo šioje grupėje komjaunuolių, bet neradusių „vietos po saule“, nepajėgusių niekur įsidarbinti, turinčių problemų su teisėsauga netrūko: vaikinai ir merginos vežėsi degtinės, išgėrę atvirai pasakojo, kodėl vyksta į statybas, visi laisvai kalbėjo rusų kalba, tarp išvykstančių nebuvo nė vieno estų tautybės jaunuolio. Žmonės, su kuriais susipažinau traukinyje, skyrėsi nuo dokumentiniuose kino žurnaluose matytų BAM’o statytojų, į mano ironiškus studijų draugus jie taip pat nebuvo panašūs: rodėsi paprasti kaip trys kapeikos.

Volgodonskas pradėtas statyti kanalu sujungus Volgą ir Doną. 1970 metais plynuose laukuose apsigyveno 27 tūkstančiai naujakurių. 1978 metais buvo pastatyta gamykla „Atommaš“, tai ji pagamino reaktorių Černobylio AE, kartu su gamykla suprojektuotas ir vadinamasis Naujas miestas. Žodžiai „miestas“ ar „gatvė“ apibūdinti šiai vietovei netiko, tai, ką pamačiau, priminė įkalinimo stovyklą: vienodi dviejų aukštų blokiniai pastatai, stovintys vienodais atstumais, gatvės rikiavosi ilgomis nesibaigiančiomis eilėmis. Spartuolių brigada miestą statė paskubomis, vadovaudamasi šūkiu: „Vieną pastato aukštą sumontuok per tris dienas!“ Rusų kalba šūkis skambėjo lyg eilės: Dajoš montaž, v tri dnia – etaž! Iš garsiakalbių sklido revoliuciniai maršai, pertraukiami šūkių, kviečiančių kovoti ir nugalėti; trafaretiniai šūkiai, išrėkiami intonacijomis, sklidinomis melagingo patoso. Atsitiktinai ar taip ir buvo suplanuota, kad Naują miestą pasiektume gegužės 1-ąją, Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną. Pro šalį pražygiavo padrika pavargusių žmonių minia su transparantais ir gatvės akimirksniu ištuštėjo. Bandžiau susivokti, kur esu. Supratimas, koks turi būti miestas, radosi stebint gatvę, kuria mama vesdavo mane į vaikų darželį. Praeidavome privačių gyvenamųjų namų kvartalą, kiekvienas namas skyrėsi nuo greta stovinčio, žmonės statė namus savitai, augino skirtingas gėles, veisė serbentus ir vyšnias arba obelis ir kriaušes. Vėliau eidavome pro didžiulę turgavietę, matydavau akmeninę tvorą, galingus medinius vartus, arkliais įkinkytų vežimų vilkstines, ryškiais rūbais pasidabinusias čigones su vaikais, pririštais už nugaros. Kitoje gatvės pusėje matydavau Sukilėlių kalnelį su monumentu, pastatytu carinės Rusijos žandarų nužudytiems 1863 metų sukilimo dalyviams atminti; kalnelis buvo sukilėlių egzekucijos vieta, bausmės vykdytos viešai, siekiant įbauginti miesto gyventojus. Už turgaus gėlynai ir mediniai namai su sodais baigdavosi, matydavau parduotuvių ir administracinių pastatų kvartalus, pastatai buvo aukštesni, akmeniniai, krautuvės su stiklinėmis vitrinomis ir iškabomis. Prisimenu senąsias kapines šalia bažnyčios, kapinėse palaidoti mano brolis ir senelis. Mačiau mirksinčias žvakių šviesas Vėlinių vakarą, paslaptingus rūsius. Dabar rūsių angos užmūrytos, o tuomet juose degė žvakės, nuo praeivių karstus skyrė tik metalinės grotos. Viename rūsyje stovėjo du karstai, baisu buvo žiūrėti į mažytį karstą menkai apšviesto rūsio gilumoje. Tarp karsto ir grotų stovėjo didžiulis inkaras, nulietas iš metalo, nuo jo viršutinės dalies, primenančios kryžių, iki žemės driekėsi sunki grandinė.

– Galbūt tai jūreivio kapas, bet kodėl greta mažytis karstas? – spėliojome su pussesere.

Vėliau sužinojau, kad inkaras yra krikščionių simbolis, vilties ir ištvermės ženklas, – laivas, kurio vairininkas žino kryptį, laimingai pasieks uostą, joks laivas neplaukia nežinodamas krypties, nebent tas, kuris patyrė katastrofą ir yra nevaldomas. Antkapiuose iškaltos sentencijos iš Šventojo Rašto, paminklai su Kristaus atvaizdais pažymėti kryžiaus ženklu: mieste gyveno tikintys žmonės, savo būtį suvokę krikščioniško gyvenimo perspektyvoje. Šalia kapinių įsikūrusi Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šventovė suprojektuota taip, kad bet kuriuo keliu atvykdamas į Šiaulius, miestą, kur gyveno keturios mūsų šeimos kartos, pirmiausia išvysdavai tolumoje baltuojantį bažnyčios bokštą. Studijuodama Estijoje gyvenau Talino centre, kasdien matydavau bažnyčių ir varpinių bokštus virš senamiesčio stogų. Abu miestai kūrėsi šimtmečiais, smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Šiaulių senamiestis sudegė 1944 metais sovietinei armijai užėmus miestą. Kariai aptiko spirito saugyklą ir nusigėrė iki sąmonės netekimo. Vokiečiai be vieno šūvio susigrąžino miestą, surišę girtus karius paėmė į nelaisvę. Stalinas pagrasino nubausti kaltus, tuomet rusų aviacija per valandą miestą pavertė griuvėsiais; žuvo civiliai gyventojai, vokiečių kariuomenė atsitraukė, neseniai pastatyti močiutės Emilijos namai Šiaulių centre sudegė.

Tai, ką išvydau Naujame mieste, dvelkė skurdu ir neviltimi. Pastatai buvo suprojektuoti ne žmonėms, bet abstrakčiai „darbo liaudžiai“. Miestas neturėjo menkiausio individualumo bruožo, priminė nuotraukose matytas koncentracijos stovyklas ir kalėjimus. Mano įspūdžiai grįsti emocijomis ir yra subjektyvūs, lyginau tai, ką mačiau, su įvaizdžiais miestų, kuriuose gyvenau ir studijavau. Volgodonskas, pastačius gamyklą, išaugo, Naujas miestas tapo jo dalimi. Čia gimę žmonės turbūt taip pat brangino miestą, nes su juo augo arba neturėjo daugiau su kuo lyginti.

Mano draugų Juozės ir Vytauto jaunystė prabėgo tremtyje. Kai sovietinės armijos kareiviai 1941 metais ištrėmė Juozės šeimą, jai ėjo septyniolikti. Tai buvo švelni, drovi, neaukšto ūgio mergaitė įdėmiu žvilgsniu, brolis Vytautas metais jaunesnis. Šeima gyveno Raseinių rajone, gražioje vietovėje pavadinimu Anulynas. Tėvas po metų žuvo Rešotų lageryje, mama su trimis vaikais badavo, šalo, sirgo, kirto mišką taigoje, bet išliko gyvi. Įrašiau Juozės ir Vytauto pasakojimus, ką jiems teko patirti tremtyje. Paaiškėjo, kad paskutinius dvejus metus iš septyniolikos, praleistų tremtyje, Vytautas fotografavo. Negatyvų rasti nepavyko, bet nuotraukas, kurias grįžęs į Lietuvą Vytautas atspausdino, nukopijavau, restauravau ir išsaugojau. Jose užfiksuoti svarbiausi to laikotarpio gyvenimo įvykiai, Vytauto artimieji, religinės šventės, laidotuvės, miestiečiai Gegužės 1-osios eitynėse, partiniai šulai tribūnoje, į miestą užklydęs čigonų taboras, apylinkės ir miesto vaizdai įvairiais metų laikais: rąstinės trobos, gatvės su išmuštomis milžiniškomis duobėmis, sklidinomis vandens, purvas, klampynė – tokių fotoatvaizdų radau daug.

– Kodėl, Vytautai, jūs fotografavote balas, purvą, neišbrendamas ir neišvažiuojamas gatves? – paklausiau.

Vytauto darytos nuotraukos man pasirodė gražios, jo žvilgsnis nestokojo jautrumo, maniau, kad fotografavo siekdamas meninio įspūdžio.

– Tai buvo macniausi mano gyvenimo metai, – atsakė Vytautas. – Aš norėjau išsaugoti…

Tremtyje matyti vaizdai giliai įsikirto į sąmonę; Vytautas iki menkiausių smulkmenų prisiminė datas, vietovių pavadinimus, žmonių vardus ir pavardes, nors nuo to laiko, kai gyveno tremtyje, iki mūsų pokalbio praėjo daugiau nei šešios dešimtys metų.

Vienoje iš Naujo miesto gatvių ant pastato sienos kabėjo Lenino portretas. Aliejiniais dažais nupieštas atvaizdas įkūnijo rusų revoliucijos vadą vaikystėje. Dailininkas mėgėjas nesiryžo piešti Lenino brandžiame amžiuje, didinti žinomo žmogaus atvaizdą neturint įgūdžių sunku. Jis pabandė nupiešti veidą berniuko, iki kraujo įsiėdusį vartant mokyklinius vadovėlius, bet ir šis uždavinys jam buvo per sunkus: galva piešinyje priminė kriaušę, neproporcingai didelis kairysis skruostas kabėjo tarsi ištinęs – diletantiška teplionė, kaip viskas, ką mačiau mieste. Portretas paskatino apsispręsti: susiradau mūsų grupę kelionėje lydėjusius komjaunimo komiteto darbuotojus estus, paprašiau grąžinti pasą, pasiūliau pinigų už kelionę, kurią jie buvo apmokėję.

– Aš čia nepasiliksiu, – pasakiau.

Jie nenustebo, dokumentus grąžino, pinigų neėmė ir netgi nuvežė mane į geležinkelio stotį.

– Į artimiausią traukinį, – paprašiau priėjusi prie kasos.

– Į kurią pusę? – paklausė kasininkė.

– Nesvarbu, – atsakiau.

Negalėjau patikėti, kad žmonės laisva valia gyventų tokiuose miestuose, dirsčiojau sau per petį, ar neateina milicijos pareigūnas manęs suimti. Išlipusi Rostovo prie Dono geležinkelio stotyje išvydau tikrą miestą su tikromis gatvėmis, žydinčius kaštonus ir vejose nuo karščio alpstančias įvairiaspalves gėles.

Į Sudaką atėjau pavakare, iki viešbučio mane palydėjo berniukas.

– Kuo tu vardu? – paklausiau.

– Kostikas, – nusišypsojo plačiai, – Konstantinas aš, bet visi vadina Kostiku.

Mačiau kalvą, iškilusią virš miesto, griuvėsius ant kalvos. Kostikas nežinojo istorinės architektūros paminklo praeities, tik stebėjo, kaip vyko filmavimas griuvėsių fone. Vietiniai gyventojai nesidomėjo pusiasalio istorija, jie neturėjo šaknų šioje žemėje. Keliaudama pėsčiomis mačiau gipsines statulas, vaizduojančias karius; vyrai kilo į mūšį, rankose iškėlę granatas, plačiai pravėrę gipsines burnas ir rūsčiai suraukę antakius, baltai nudažytos skulptūros buvo visiškai vienodos, nepaliko jausmas, kad einu ratu ar žingsniuoju vietoje.

– Jūs neįsivaizduojate, kokie atkaklūs mūšiai vyko Kryme, turėjome atsikovoti kiekvieną žemės pėdą, – į mano klausimą, kodėl, eidama plentu, už kiekvieno posūkio išvysdavau gipsinę statulą, atsakė Jevgenija Filipovna. – Vietiniai gyventojai drauge su vokiečiais priešinosi mūsų armijai, jie smarkiai talkino vokiečių kariams…

– Ar vietiniai gyventojai nenorėjo būti išvaduoti? – paklausiau senutės.

– Jie buvo išdavikai, – liūdnai palingavo galvą ji.

– Kaip gali išdavikais būti visi krašto gyventojai?! – nusistebėjau.

– Jūs jauna, Rutočka, jūs nesuprasite.

Kostikas pasisiūlė palydėti mane ir iki pilies. Bekalbant priėjo dar vienas paauglys. Pažadėjau pasinaudoti pasiūlymu užkopti į kalvą, jei pavyks apsistoti viešbutyje. Žingsniavome trise – Konstantinas, Denisas ir aš. Prabėgo suskiu sergantis šuo; niekur nemačiau tiek daug valkataujančių šunų plikomis, šlapiuojančiomis nugaromis ir šonais kiek Sudake. Beveik priėjus viešbutį, prisiartino dar du paaugliai, vienas vyresnis, gal penkiolikos metų. Šviesaus gymio, papurtusiu veidu – vaikinas žvelgė truputį žvairomis akimis pro storus akinių stiklus; nesupratau, kodėl jis man paliko slogų įspūdį. Kostikas, Romanas ir Denisas nesiskyrė nuo bet kurio dvylikamečio, paprasti berniukai, mielai pasakojantys apie savo miestą, į kiekvieną klausimą atsakinėjantys linksmai, lyg lenktyniaudami, vis papildydami vienas kitą. Adrianas, tokiu retu vardu prisistatė vyriausiasis iš keturių paauglių, nors ūgiu aukštesnis už kitus, neatrodė sportiškas, greičiau apkūnus. Apžiūrėti griuvėsius Konstantinas pasiūlė, kai ėjome dviese, tokios didelės palydos nesitikėjau, mačiau, kad ir jis nėra patenkintas pagausėjusia kompanija.

– Mokotės vienoje klasėje? – paklausiau berniukų.

Jie buvo klasės draugai su Denisu, Romanas mokėsi paralelinėje klasėje, o Adrianas septintoje. Priėjusi viešbutį padėkojau Konstantinui už pagalbą.

– Ar man palaukti jūsų? Ar norėsite pamatyti pilį, čia tik dešimt minučių kelio? – berniukas mostelėjo ranka.

Iš tiesų, kalva kilo miesto viduryje, aiškiai mačiau gynybinę sieną.

– Palauk, prašau… – atsakiau.

Viešbučio administratorė, išgirdusi, kad nakvosiu tik vieną naktį, pasiūlė vienvietį kambarį už žemą mokestį su sąlyga, kad neregistruos atvykstančiųjų knygoje. Įsidėjau pasą į užpakalinę džinsinių kelnių kišenę, atsirakinau kambarį, numečiau krepšelį ant lovos, apsivilkau megztinį ir išėjau į aikštę. Kostikas laukė manęs. Kažkas įvyko per tą laiką, kol įsikūriau viešbutyje, berniukas buvo nekalbus, nedrįso pažvelgti į akis. Už dvidešimties žingsnių stovėjo Denisas su Romanu, praėjus porą gatvelių, prisijungė Adrianas. Pastebėjau pašaipias kibirkštėles Romano akyse ir akivaizdžiai pasikeitusią Adriano laikyseną. Vaikinas buvo be akinių, rankoje nešėsi metalinį pusės metro ilgio strypą, pliaukšėjo be perstojo juo į kairį delną. Šviesi pavakarė, aplinkui vaikštinėjo žmonės, kalva ir pilis rodėsi pačiame miesto centre. Įkalnė prasidėjo nepastebimai, kopti apsisprendžiau išgirdusi lazdelės pliaukšėjimą ir išvydusi Adriano pozą – vaizdas, o ypač garsas įsiutino mane: nesupratau šio pykčio prigimties, nepajėgiau tinkamai į jį reaguoti; ketinimą įbauginti priėmiau kaip siekį pažeminti.

Klausinėjau apie artimuosius, berniukai vengė pasakoti apie save. Užsiminiau, kad atvykau su šeima (tai buvo netiesa), pasiūliau už atlygį parodyti mums apylinkes. Kostikas vis žvilgčiojo į Adrianą, kuris be akinių nematė ir nesuprato jam rodomų ženklų. Kuo rūškanesni darėsi Kostikas su Denisu, tuo žvaliau bėriau klausimus aš, neleidau atsikirsti vienskiemeniais „taip“ ir „ne“. Visgi vieno dalyko nenumačiau – keldavausi ir užmigdavau anksti, neatkreipiau dėmesio į tai, kaip greitai Kryme sutemsta gegužės mėnesį – nebuvome pasiekę gynybinės sienos, o visą grupę apgaubė alsi šilta naktis. Apstulbau: į miestelį atėjau šeštą valandą vakaro, kol apsistojau viešbutyje, praėjo pusvalandis, dešimt minučių iš lėto kopėme kalva ir staiga visiškai tamsu – šito nesitikėjau. Adrianas užsirūkė. Berniukai žinojo išgriuvusią angą sienoje. Nė vienas iš keturių negalėjo atsakyti, pilis tai ar tvirtovė, kada ir kodėl buvo pastatyta. Nei gynybinė siena, nei pats statinys niekuomet nerestauruoti, griuvėsiai neapšviesti, nesimatė jokios informacijos. Pasiekus žemą akmeninę atbrailą, už kurios vėrėsi status skardis, trys jaunesni palydovai dingo. Adrianas stengėsi suteikti savo veidui ryžtingą išraišką, jo burna persikreipė, nervingai kramtoma cigaretė šokčiojo tarp lūpų, galva buvo atkraginta. Atrodė apgailėtinai – tikras nevykėlis! – nesubrendęs, o jau sugadintas, lyg supuvęs abrikosas; pietų kraštų vaisiai yra gražūs, sultingi, bet genda nuo menkiausio prisilietimo ar neatsargaus spustelėjimo. Jaltoje mačiau aukštesniųjų klasių mergaites, dar paaugles, kurių vešlios kūno formos netilpo mokyklinėse uniformose, persirengusios vaikštinėdavo vakarais krantine, ieškodamos naudingų pažinčių: nebuvo kūniškų malonumų, kurių negalėtum nusipirkti už pinigus Kryme, vienintelis klestintis verslas pusiasalyje – tai sekso paslaugų sfera. Mano sprendimas keliauti į kraštą be tapatybės (teisingiau būtų sakyti – į iškreiptos tapatybės kraštą) buvo klaida: važiuodama mąsčiau apie delfinus ir literatūrą (apie Aleksandrą Griną), nieko nežinojau apie Krymo totorių tremtį ir naujuosius pusiasalio gyventojus.

Jaučiau vėsą, sklindančią nuo pakrantės, girdėjau ošiant, bet uolų tamsoje nemačiau.

– Jei numesi kūną iš tokio aukščio, jo niekas neras ir neatpažins. Ar žinote – (visgi man pavyko jį priversti kreiptis į mane „jūs“), – kad Sudakas pirmauja Kryme pagal čia įvykdytų nusikaltimų skaičių, o Krymas pirmauja Tarybų Sąjungoje – devyniasdešimt žmogžudysčių per sezoną?!.

Siaubinga statistika, jei nemelavo, kalbėjo apie smurtą su pagarbiu virpuliu. Menkiausias išgąsčio ženklas galėjo detonuoti tvyrančią įtampą, jaučiau grėsmę, bet mąsčiau blaiviai. Priėjusi paprašiau:

– Atpalaiduok veido raumenis, Adrianai, išspjauk cigaretę, nustok vaipytis – nusiimk kaukę ir liaukis dėtis tuo, kas tu nesi: jei nori kalbėti apie žmogžudystes, varyk toliau, bet daryk tai paprastai, natūraliai, būdamas savimi. Aš išklausysiu – nežinai, ko atvažiavau į Sudaką…

Mano regėjimas aštrus, vaikystėje aistringai mėgau šaudyti – dvi tetos dirbo šaudyklose – akies kraštu pastebėjau žiežirbą nuo cigaretės, kurią vėjas nešė dešinėje, už dešimties žingsnių, pasukau galvą į tą pusę ir pašaukiau:

– Konstantinai, Denisai, mes laukiame jūsų, ateikite čia.

Šūktelėjau negarsiai, bet įsakmiai, kad jiems nekiltų abejonių – sprendžiu aš, o ne Adrianas.

Mačiau, kaip persimainė jo veidas ir vaikinas subliūško. Bandoje turi būti aišku, kas yra vedlys: net tarp avių, kai šalia nėra avino, vyksta kova dėl teisės vadovauti grupei, o rodosi tokie baikštūs ir nekalti gyvuliai, nuolat minimi Biblijoje. Berniukai atsirado taip pat nepastebimai, kaip ir buvo dingę. Jaučiau palengvėjimą balsuose ir laikysenoje, grįžtant vienas per kitą siūlėsi padėti kopiant per gynybinę sieną, ypač stengėsi Kostikas. Jie vėl jautėsi savimi, bendravome taip, lyg nieko nebūtų įvykę; Adrianas nesišalino, gal tik buvo tylesnis už kitus ir metaliniu strypu liovėsi pliaukšėjęs. Ten, virš skardžio, priėjus berniukams supratau, kad per kelias minutes, kol kalbėjomės dviese su Adrianu, jie spėjo susivokti, kokios gali būti šio „nuotykio“ pasekmės, spėjo išsigąsti ir jau gailėjosi, įsivėlę į šlykščią avantiūrą. Adrianas prisipažino pasiūlęs berniukams parodyti nuogą merginą, tikėjosi įbauginti mane ir priversti nusirengti nuogai.

– O tu jau matei? – paklausiau jo.

– Aš suaugęs, – atsakė.

Perkopę gynybinę sieną, ilgai sėdėjome ir kalbėjomės, atsirėmę nugaromis į akmenis, žvelgdami į miestelio žiburius. Vienas pažįstamas buvo davęs man paskaityti brošiūrą apie Amerikos paauglių nusikalstamumą, perpasakojau keletą istorijų, berniukai klausėsi nuščiuvę. Nusileidus nuo kalvos, palydėjo mane iki viešbučio, atsisveikinant Adrianas pasiūlė:

– Jei norėsite nueiti į šokius Sudake, įspėkite mus, viena neikite – tai nesaugu…

Padėkojau jam. Viešbutyje ilgai neužmigau, vaizduotė piešė vis baisesnes scenas: turėjau atsikelti ir atitraukti lovą nuo sienos, kad galvūgalis nebarškėtų – krėtė nervinis drebulys ir dantys kaleno. Prisiminiau, kad į Simferopolio geležinkelio stotyje saugojimo kameroje paliktą lagaminą neįdėjau jokio dokumento ar bent raštelio, kur būčiau nurodžiusi savo vardą, pavardę, vietą, iš kur atvykau. Mano kelioniniame krepšelyje taip pat tik keletas buities reikmenų, o viešbučio registracijos knygoje nebuvo įrašo apie atvykimą į Sudaką. Laiškus artimiesiems siųsdavau kas kartą vis iš kito miesto, o korespondenciją pasiimdavau Aluštos pašto skyriuje iki pareikalavimo.

Pabudusi išėjau į autobusų stotį ir pirmu reisu išvykau iš miesto.

Pasakodamas apie jaunystę, kai mergino savo būsimąją žmoną, vyras sakė: „Tuomet tykojau“, suprask – laukiau, tikėjausi ir svajojau. Svajones galima puoselėti, brandinti, auginti – išsvajotosios tykoti, – aš savo vizijas ir sumanymus apžiūrinėju, nes mano mąstymas regimasis, leidžiu bėgti vaizdams prieš akis lyg kino juostai.

Žaisdama su gatvės vaikais mokyklą, tariamą klasę rengiau taip rūpestingai, kad mergaitės temstant išsiskirstė į namus „pamokoms“ neprasidėjus. Pamenu nuostabą – kokia trumpa diena! – nusivylimą dėl atsakingai ruošto, bet taip ir neprasidėjusio žaidimo. „Klasę“ mačiau vaizduotės akimis, stengiausi įrengti ją kuo geriau. Šią būdo savybę, spėju, paveldėjau: senelis atsakingai ir kruopščiai statė sodybą, viską darė savo rankomis, pastatęs pardavė (išleido vyriausiąją dukrą į Ameriką), ant išnuomotos žemės statė naują, įgyvendino savo viziją iki galo, pastatė sodybą tokią, kokią regėjo širdies akimis, – gyvenamasis namas, klėtis, daržinė, tvartas su kalve, malūnas ir rūsys kieme stovėjo dar patogiau nei anksčiau. Artimųjų atmintyje jis išliko vyriškumo idealas: darbštumas, santūrumas, išmintis kėlė pagarbą ir susižavėjimą. Anūkės iki šiol mena kvapus, tvyrojusius verandoje, kur senelis Juozas suko medų, laikė smalėkus, rūbus ir įrangą aviliams prižiūrėti; atvažiavusios į svečius, mergaitės bėgdavo skonėtis kvapais mažoje stiklinėje verandoje, skirtoje tik bitininkystės darbams. Prisimenu lentynas, obuoliai stovėdavo iki vėlyvo pavasario, malonus kvapas tvyrodavo ir kambariuose. Išmanė dailidės ir staliaus amatus, žiemą obliuodavo svetainės viduryje pasistatęs varstotą, gaminosi langus ir duris, medžio darbams vasarą neturėjo laiko. Architekto nesamdė, pats projektavo pastatus ir planavo sodybą, nukalė kalvėje detales malūnui ir sukonstravo įrangą. Nešiojosi širdyje gražaus gyvenimo paveikslą, turėjo drąsos ir atkaklumo jį įgyvendinti. Vedė moterį, kuri niekuomet neabejojo savo žmogaus, kaip vadino vyrą, vizija.

Ketverius metus sunkiai dirbę Amerikos Mičigano valstijos vario rūdos kasyklose (babytė Anė ruošė maistą už mokestį lietuviams ir lenkams šachtos darbininkams), sutaupę pinigų, įsikūrę naujoje sodyboje Lietuvoje, prasidėjus sovietiniam nacionalizavimo vajui, stokojo duonos: okupacinė valdžia nusavino malūną, pakabino ant malūno durų spyną, kad senelis Juozas nemaltų savo paties užaugintų ir iškultų grūdų. Mano mamos tėvas taip pat dirbo Amerikoje. Grįžęs vedė, Šiaulių centre pasistatė namus, karo pabaigoje rusų aviacijai bombarduojant miestą namai sudegė. Kartą paklausiau mamos:

– Ką atsimeni švelnaus ar šviesaus iš vaikystės?

Ji pagalvojo, po to pasitikslino:

– Švelnaus?!.

Žvelgiau į suglumusios mamos veidą, mačiau, kaip peržiūrinėja praeities paveikslus, lyg versdama knygos lapus, kaip ieško ir neranda. Nusiminusi papriekaištavo:

– Kokie švelnumai, vaikeli, kokie švelnumai?! Iš pradžių karas, po to rusai užėjo; likome be namų, bijojome trėmimų, išsigelbėjome tik todėl, kad močiutė nenakvodavo kaime (močiutės Emilijos sodyboje), kur, sudegus namams Šiaulių centre, apsigyvenome. Kareiviai atėjo išvežti mūsų į Sibirą, laukė dieną ir naktį, tikėjosi, kad grįš kas nors iš suaugusiųjų. Jie klausė rusų kalba: „Gde choziajin?“ („Kur šeimininkas?“) Namuose tik Domutė buvo (dešimties metų), ji sako: „Tuoj pareis“, o čia ir Romutis (septynerių metų) grįžo, lazdą persimetęs per petį vietoj šautuvo. Domutė parodė kareiviams: „Štai choziajinas!“ – kito vyro šeimoje nebuvo, tėvas mirė prieš karą. Naršė palėpėje, ieškojo maisto, stebėjosi neradę. Valgė savo atsineštus mėsos konservus, neapsikentę alkanų vaikų žvilgsnių, davė ir jiems. Konservai amerikoniški, skanūs, kai kareiviai susiruošė išeiti, Romutis prašė jų dar pabūti. Arklio neturėjome, gyvulius nusavino kolchozas, aš buvau vietoj arklio, o Romutis arė. Kaimynai sakė: „Artojo už vagos nesimato.“ Kokie ten švelnumai, vaikeli, kokie švelnumai…

Gyvenome netoli sienos su Kaliningrado (buvusio Karaliaučiaus) sritimi, nuvažiuodavau autobusu ir dviračiu. Mačiau apleistas repatrijuotų vokiečių raudonų plytų sodybas, didžiulius sodus, lūžtančias vaismedžių šakas; mačiau naujakurius – pereselencus, rusų tautybės žmones, likusius po karo gyventi Kaliningrade ir Sovetske (buvusioje Tilžėje). Dideliame gyvenamajame name įsikūrę pereselencai niekuomet pastato neremontavo, ką nors sulaužę netaisė, slinko iš aukšto į aukštą. Malkų žiemai neruošė, degino, ką pajėgė nuplėšti namo viduje ir išorėje. Sodų nesodino, bičių nelaikė, puikiausių veislių iškeldintųjų vokiečių sodintų vaismedžių derliaus rudenį neišskindavo. Karo metu fronto linija ėjo per kaimą, į kurį persikėlė gyventi močiutė Emilija. Jos namą užėmė sovietinės armijos štabas, karininkai viename kambaryje miegojo, o greta esančioje kamaroje dergė, išeiti į lauko išvietę nepajėgė ar bijojo. Okupacinė valdžia ir atnešta nauja „kultūra“ siekė „išlaisvinti“ lietuvius iš darbo įgūdžių, moralės, tikėjimo, gimtosios kalbos – žmonėms, tokiems kaip mūsų seneliai, netiko sovietinis gyvenimo būdas, o jie netiko naujajai santvarkai.

Mąstydama apie senelių ir tėvų patirtį, svarsčiau, ar protinga siekti tobulumo, ar verta sąžiningai ir kruopščiai atlikti kiekvieną darbą, – žmogaus pastangos siekti tobulumo yra ribotos, kartais iš anksto pasmerktos žlugti dėl priežasčių, nuo jo nepriklausančių, visgi dažnai elgiausi panašiai kaip senelis, kurdamasis sodyboje: apėjau pėsčiomis Krymo pusiasalį, pamačiau visus pajūrio miestus ir miestelius nuo Feodosijos iki Eupatorijos, išsirinkau gražiausią – svajojau piešti ten ir tapyti, ketinau prie jūros pagyventi metus.

Kartą nakvynės pasiprašiau nuošalioje pakrantės lūšnoje. Šeimininkai iš ryto patarė man į Sevastopolį važiuoti priemiestiniu maršrutiniu autobusu, nes karinį uostą supo penkiolikos kilometrų pločio apsauginė juosta, pėsčiomis miestas buvo nepasiekiamas. Patarimo paklausiau, tik nežinojau (kelionėje pamečiau dienų skaičių), o žmonės, gyvenantys namelyje, manęs neįspėjo, kad Sevastopolį pasieksiu gegužės devintąją. Miestas šventė Pergalės dieną, kvaišo nuo trankios muzikos, gyvos ir sklindančios iš garsiakalbių, – spūstys gatvėse, viešbučiai perpildyti. Tokią euforiją mačiau kino dokumentikoje, tik vaizdai nebuvo spalvoti. Prieš išvažiuodama geležinkelio stoties perone stebėjau, kaip susitinka karo veteranai. Vyrai verkė, glėbesčiavosi išvydę dar gyvus saviškius, kiti dairėsi vieniši, aukštai iškėlę popieriaus skiautes, skelbiančias jų batalionus, divizijas, pulkus ir būrius. Gurzufe susipažinau su moterimi, kuri dalyvavo mūšiuose Kryme 1944 metais. Ramaus būdo, inteligentiška Jevgenija Filipovna, sutikusi fronto laikų draugę, tapo tiesiog Ženia. Abi gulėjo verandoje ant sofos-lovos apsivilkusios nailoniniais apatinukais ir klegėjo lyg paauglės:

– Ženia, o tu pameni?..

– Paklausyk manęs, tu paklausyk… – sakė viena kitai ir juokėsi.

Kiekvienais metais jos atvažiuodavo į Krymą dalyvauti eitynėse Sevastopolyje. Bet ne visi taip stropiai puoselėjo Pergalės dienos atminimą, lūšnoje su žmona gyvenantis vyras gegužės devintosios iškilmes pamiršo. Namelis stovėjo atokiai nuo gyvenvietės, grįžti nebeturėjau jėgų, o priekyje driekėsi dykvietė. Moterį užkalbinau, pamačiusi prie vartelių, pasiprašiau nakvynės už mokestį. Sekundę pasvarsčiusi, šeimininkė linktelėjo galvą. Paklojo ant medinio gulto už lentų pertvaros, davė dvi paklodes, vieną pasitiesti ant čiužinio, kitą užsikloti, atsiprašė, kad negali pasiūlyti vakarienės.

– Prausiamės kieme, – nežiūrėdama į mane kaltai skėstelėjo rankomis.

– Aš pripratusi, man bus gerai, – atsakiau.

Kieme prikaltas prie medinio kuolo kabėjo praustuvas su judančia apačioje metaline kojele, po praustuvu stovėjo kėdė, aptraukta skylėtu dermatinu, ant kėdės mačiau metalinį dubenį išdužusiu emaliu. Vandens į praustuvą reikėjo įpilti pasėmus iš šulinio, bet šulinys buvo išdžiūvęs. Po kojomis mėtėsi virtuvės rakandai, baldų nuolaužos ir skurlių draiskanos; dulkės buvo išėdusios audinių spalvas, tokie pat išblukę atrodė kiemo šeimininkai. Nesakyčiau, kad seni (šeimininkui truputį virš šešiasdešimt, žmona jaunesnė), tik pritapę prie savo buities. Moteris be jokio reikalo vaikščiojo į trobelę ir atgal, vyras gūžėsi ant kaladės, pora stambių medžio kerplėšų voliojosi netoliese. Galėjai manyti, kad visa čia radosi per klaidą ar kažkokį nesusipratimą: chaotiškai, be tvarkos sumesti daiktai, lyg atnešti milžiniškos cunamio bangos, ir žmonės, potvyniui atslūgus, nepajėgiantys atsitokėti. Lūšnoje gyveno vaikas.

– Anūkė, – krestelėjo galvą vyriškis jos pusėn.

Mergaitė turėjo įgimtą silpnaprotystę; prikišusi arti arti veiduką, žvelgė įdėmiai man į akis, apžiūrinėjo, prieidama vis iš naujo. Kėliausi anksti, jaučiausi pavargusi, bet norėjau daugiau sužinoti apie vietovę, todėl ryžausi paklausti, ar seniai jie čia įsikūrę. Moteris pokalbyje nedalyvavo, vyras kalbėjo už du, pritildavo tik užgesus suktinei. Mano pasiūlytas cigaretes paėmė, nors mėgo tabaką (įprastas, paaiškino), rūkė skonėdamasis, giliai užsitraukdamas. Atslūgo karštis, sutemo, moteris mergaitę nuvedė miegoti ir nebegrįžo. Į Krymą jis atėjo su sovietine armija.

– Frontovikas, – šyptelėjo, pradėdamas pasakojimą.

Karo metu už sunkų nusikaltimą pateko į drausmės kuopą, varė karius pirmąja fronto linija, tie, kas bandė išsisaugoti, gavo kulką į pakaušį nuo savų. Bijojo mirti, gėrė degtinę prieš eidamas į mūšį. Plėšė, prievartavo. Nesidrovėjo pasakoti apie tai – girdėjau vyriškio balsą, veido tamsoje beveik nemačiau, jis nematė manojo. Spėju, pirmą kartą pasakojo taip išsamiai: niekas neklausė jo anksčiau, niekam nebuvo įdomu, štai žmogus ir atsivėrė užkalbintas. Man neteko niekuomet girdėti panašaus pasakojimo, tai, ką sužinojau, nepriminė matytų sovietinių kino filmų apie karą. Stulbino įvykiai, taip pat pasakojimo tonas – nei džiūgaujant (visgi liko gyvas), nei apgailestaujant.

– Įeini į namą, sėdiesi prie stalo, imi iš indaujos dubenis, lėkštes, ąsočius, nešiesi iš rūsio maisto ir vyno, trauki iš skrynių patalynę, o iš spintų renkiesi sau tinkamą rūbą – dabar čia viskas buvo tavo: kas į kurį kiemą pirmas užėjo, tas ir šeimininkas…

Šį tekstą atmintis išsaugojo paraidžiui, galiu liudyti kaip amerikiečiai, padėjusi ranką ant Biblijos. Pasakodamas apie indus, patalynę, rūbus, vyras pagyvėjo, net po 35 metų (keliavau po Krymą 1979-aisiais) jį jaudino mintis apie jaukią čia gyvenusių žmonių buitį. Stebėjosi, kad šis gėris atiteko jam atsitiktinai, juk galėjo karo pabaigos sulaukti bet kuriame kitame krašte, iš kur nebuvo ištremti vietiniai gyventojai. Vienaip ir kitaip įvertino šį savo gyvenimo epizodą, lyg negalėdamas patikėti, kad laimingą bilietą ištraukė būtent jis.

– O kur dingo žmonės? – paklausiau.

Tuo metu nedaug žinojau apie trėmimus Lietuvoje. Močiutė Emilija buvo davusi sau „tylėjimo įžadus“ – garsiai naujos santvarkos nevertino, tylėjo, man girdint, lyg burną užsisiuvusi ir tik retkarčiais pro sukąstus dantis iškošdavo vieną žodį. Iš intonacijos nuo vaikystės žinojau, kad naują santvarką močiutė vertino itin blogai. Ji klausydavo „Amerikos balso“ radijo laidų šeštą valandą ryto ir tą pačią laidą dar kartą vakare, taip metai iš metų, kiek ją pamenu. Abiejų senelių šeimos buvo įrašytos į numatytų ištremti žmonių sąrašus. Kareiviai močiutės Emilijos sodyboje laukė, turėdami nurodymą suimti ir išvežti į Sibirą našlę su keturiais vaikais. Visgi viena ir kita šeima tragiško likimo išvengė: vaikų be suaugusiųjų nevežė, o močiutė Emilija nenakvojo kaime, nuolat slapstėsi. Rimanto Šavelio kūrinyje „Žiburys“ perskaičiau, kad ištrėmė ne buožes, kaip mums bandė įteigti mokykloje, o pačius darbščiausius ir šviesiausius ūkininkus, pamenu, nuo to karto įdėmiai skaičiau Šavelio, vėliau ir Juozo Apučio prozą. Dešimtoje klasėje išvažiavusi su bendraklasiais į privalomą talką tarybiniame ūkyje, iš vietinių moterų išgirdau pasakojimą, kuris taip pat ilgam įsirėžė į atmintį: apie vergišką žmonių, suvarytų į kolūkius, darbą už dyką ir apie tremtį.

Neišmaniau, kaip vertinti tai, ką išgirdau apie Krymą, vyras į mano klausimą atsakė paprastai:

– Juos išvežė.

Ne iš karto supratau, kokio masto deportacija vyko Kryme, vėliau apie tai išgirdau iš Jevgenijos Filipovnos: per dvi (!) paras buvo iškeldinti 194 110 totorių, pusė jų žuvo pakeliui ir tremtyje. Sunku įsivaizduoti kadaise buvusį turtingą kraštą apleistą, apiplėštą ir nuskurdintą.

– Ar šis namas yra tas pats, į kurį jūs užėjote keturiasdešimt ketvirtais? – paklausiau.

– Ne. Karui pasibaigus radosi vis daugiau norinčių gyventi pusiasalyje, teko spaustis; viename name apgyvendindavo po tris, netgi keturias Kryme likusių frontovikų šeimas – aš nemėgstu gyventi ankštai, įsikūriau nuošaliai.

– Kodėl negrįžote į gimtinę, juk kažkur gyveno jūsų tėvai ir artimieji?

– Niekas manęs ten nelaukė, o čia aš buvau ponas… – atsakė jis. 

Gegužės mėnesį, nors pajūryje pats žydėjimas, vasarotojų nedaug, ieškančių pastogės ilgesniam laikui vos vienas kitas, atvykę su sanatoriniais kelialapiais ilsėjosi gydyklose. Žmonės pusiasalyje bendravo noriai, gatvėje, pašte ar parduotuvėje galėjau klausti apie viską, kas rūpi, ir gauti naudingų patarimų. Apsistojau kambaryje, kurį kiekvienais metais nuomodavo Jevgenija Filipovna, ji vėlavo paskambinti, todėl šeimininkė pasiūlė kambarį man: ieškojau prieglobsčio mėnesiui.

Saulėje išblukę marškinėliai be rankovių, nedidelis kelioninis krepšys ilga rankena, nešiojamas persimetus per petį, krepšyje pora smulkmenų ir megztinis, tai viskas, ką pasiėmiau. Prieš išvykstant bičiulis siuvimo mašina suadė mano džinsus. Drabužis tapo tvirtas ir atrodė originaliai – tikras meno kūrinys, nesitikėjau, kad kurso draugas sugaiš tiek daug laiko adydamas dėvėtą rūbą; džinsus zigzagu apsiūtais lopais praėjus dešimtmečiui imta gaminti pramoniniu būdu, imituoti skurdą tapo madinga. Keliaujant pajūriu kelnių spalva saulėje išdegė ir išbluko, o siūlai, kuriais Leonidas suadė džinsus, išryškėjo ant blyškaus audinio – siūlų būta kokybiškų.

– Ar padėti jums atnešti daiktus? Kur palikote lagaminą? – paklausė šeimininkė, kai sutarėme dėl nuomos.

– Aš keliauju be bagažo – taip patogiau, – paaiškinau mandagiai.

Moteris išsigando. Tikėjausi tokios reakcijos, poilsiautoja be bagažo vieną dieną galėjo negrįžti iš paplūdimio, nepasirodžiau panaši į žmogų, kuris po mėnesio susimokės už išnuomotą kambarį. Dailiai suadytos kelnės bylojo ne apie artėjančias naujas mados tendencijas, bet apie kuklias džinsų savininkės pajamas. Nors buvo priimta atsiskaityti išvykstant, paskatinta įžeistos ambicijos, nuomą sumokėjau iš anksto, santykiai su šeimininke tapo šilti ir netgi pagarbūs. Išsinuomojau kambarį dar totorių statytame name, jame glaudėsi trys savininkai, išsidalinę pastatą po kambarį. Iš įvairiaspalvių lentgalių sukaltos lauko virtuvės subjaurojo kiemą, bet neužgožė namo buvusio grožio. Pastatą supo aukšti, neprižiūrimi vaismedžiai, jų tanki lapija gyventojams teikė pavėsį. Sezono metu net suoleliai tapdavo šeimininkų nakvynės vietomis, savo kambarius žmonės nuomojo poilsiautojams. Buitis vieša, pritaikyta tokiam gyvenimo būdui, mokestis žemesnis nei kaina už viešbučio kambarį, daugelis pietinės pusiasalio pakrantės gyventojų vertėsi šiuo verslu. Kambarį man išnuomojusi moteris gyveno verandoje, po savaitės ją užleido Jevgenijai Filipovnai, – taip elgėsi visuomet, kai galėjo išnuomoti ir kambarį, ir verandą, bet daugiau gyvenamųjų patalpų ji neturėjo. Baldai kambaryje mediniai, senoviniai, rankų darbo, spėju, likę dar tikrųjų namo savininkų, nauja tik praustuvė, vandenį atsinešdavau kibiru iš kolonėlės. Simferopolyje šalia geležinkelio stoties veikė tinklas nelegaliai nuomojamų kambarių, kuriuose stovėjo po penkias šešias lovas ir nieko daugiau. Vienas kambarys bute skirtas visoms nakvynės ieškančioms moterims su vaikais, kitas vyrams. Atvykusiems vėlai vakare prieglobsčio reikėdavo vienai nakčiai, pasiteiravus nakvynės, stotyje dirbantys žmonės nurodydavo adresą ir net palydėdavo.

Perskaičiusi buklete „kurortas“, pamaniau, kad tai mažos pusiasalio dalies apibūdinimas, kaip Lietuvos pajūrio miestų, – mes „kurortu“ nevadiname visos šalies. Kryme ši nuoroda simbolizavo ne tik pragyvenimo būdą, bet ir būties filosofiją, telpančią šūkyje: „Užleisk dačnikui lovą už mokestį ir švęsk!“ „Švęsdavo“ paprastai, ištisomis dienomis rymodami ant suolelių, kiti gyveno taip skurdžiai, kad ir užleisti neturėjo ką.

Lūkesčiai, paskatinę iš daugelio šalių ir miestų, kurių vardus skaičiau žemėlapiuose, išsirinkti Krymo pusiasalį, buvo naivūs, galiu juos vadinti romantiškais; buklete atsitiktinai perskaitytas nežinomo romano pavadinimas, troškimas išvysti delfinus, paslaptingas žodžio Feodosija skambesys; pietinėje pakrantėje pirmiausia aplankiau miestą, kuriame Aleksandras Grinas parašė romaną „Bėgančioji bangomis“. Kada tik grįžtu mintimis į Krymą, regiu save žingsniuojančią keliu – iš dešinės kalnai, iš kairės, kiek žvilgsnis aprėpia, tyvuliuoja vanduo. Išeidavau vos prašvitus, taip keliauti buvo saugiau. Rytui brėkštant, gerdavau akimis šviesą virš jūros, godžiai traukdavau į plaučius stebuklingą ozoną, gydytojai, sugrįžus iš kelionės, neaptiko jokių miokardito požymių. Kelionėje patyriau naujų įspūdžių, ne visi jie buvo malonūs. Baimė, kurią išgyvenau akmens skaldai pradėjus slinkti kalno šlaitu, nežinomybė, patirta nusileidus į atokią įlanką, srutose dūstantys delfinai – gyvūnai buvo palikti išdvėsti, – frontoviko ir Jevgenijos Filipovnos pasakojimai leido geriau suvokti tragišką Krymo likimą: karo atblokšti į nepaprasto grožio gamtos kampelį, žmonės liko ištuštėjusiame pusiasalyje, apsigyveno ištremtųjų namuose, daugeliui jų, ypač jaunesniems, krašto istorija buvo žinoma tik nuo 1944 metų.

Viename iš „Didžiosios tarybinės enciklopedijos“ tomų, kurį radau bibliotekoje, skaičiau apie Krymo gyventojų tremtį, ten nurodyta, kad išvežė žmones per dvi paras. Enciklopedijoje parašyta „deportuoti už tėvynės išdavimą“, suprask – teisingumas triumfavo. 200 000 Krymo gyventojų išdavė gimtąjį kraštą?! Žindomi kūdikiai, nėščios moterys, seniai, vaikai: kaip jie išdavė tėvynę?! O deportacijos vykdytojai, kas buvo jie? Gelbėtojai? Nuo ko?

– Aš čia buvau ponas… – sakė man frontovikas, sovietinės armijos karys, įsikūręs apgriuvusioje lūšnoje netoli Sevastopolio.

Jevgenija Filipovna 1944 metų pavasarį Kryme tarnavo ryšininke, žmonių su automatu rankose į sunkvežimius nevarė, bet matė, kas vyko, žinojo…

Kino režisierius Achtemas Seitablajevas, kurio tėvai ir seneliai išgyveno tremtį, vaidybiniame filme pavadinimu „Chaitarma“ (2012) atkūrė 1944 metų gegužės 19 ir 20 dienų įvykius Kryme. Kol kas tai vienintelis kino pasakojimas, kurį mačiau apie tai, kaip buvo ištremti pusiasalio gyventojai. Kitas kino menininkas režisierius Vadimas Abdrašitovas su kino scenaristu Aleksandru Mindadze sukūrė vaidybinį filmą „Šokėjo metas“ (1997). Tai buvo pranašiškas kūrinys – po septyniolikos metų Rusija Krymo pusiasalį okupavo dar kartą. Filme veiksmas nukelia žiūrovą į neįvardintą Šiaurės Kaukazo šalį, rusų armijos kariai vilki uniformas be skiriamųjų ženklų, vienas iš trijų pagrindinių herojų pakviečia atvykti ir įsikurti okupuotoje šalyje savo šeimą. Atvykusiai žmonai kariškis rodo namą (gretimi namai taip pat tušti), kuriame ketina gyventi su uošviu, žmona ir dviem vaikais. Namas dailus, tvarkingas, apstatytas baldais, lentynose vaikiški žaislai, spintose rūbai. Žmona vaikšto nustebusi po svetimus namus, apžiūrinėja.

– Kas čia gyvena? – klausia suglumusi, rodosi, namo savininkai išėjo trumpam prieš pusvalandį.

– Aš nežinau. Man jį davė: gavau šį namą už narsą.

– Negyvensiu čia, aš negalėsiu gyventi šituose namuose, – tikina žmona vyrą, vis dar bijodama prie ko nors prisiliesti.

– Kvaile tu. Gali grįžti ir arti po keturias pamainas savo gamykloje: tu ne moteris, tu – bobvyrė!!! – rėkia ant jos įniršęs kariškis ir žmona paklūsta; tą patį vakarą, švenčiant su vyro bendražygiais įkurtuves, ji pasipuošia spintoje kabėjusia svetima suknele, lyg tyčia tinkančia dydžiu naujajai namo savininkei.

Baigėsi pinigai. Išsiaiškinau, kad Gurzufe darbo nerasiu, miestelis nedidelis, vietiniai gyventojai skundėsi patys neįstengiantys įsidarbinti. Pionierių stovykloje pasiūlė prižiūrėti gėlynus, bet mane atgrasė gyvenimo sąlygos, dvidešimt moterų ir merginų glaudėsi vienoje didžiulėje kariškoje palapinėje. „artekas“ – taip vadinosi stovykla, į kurią poilsiauti vykdavo pionieriai iš Sovietų Sąjungos ir kitų socialistinio bloko šalių.

Paauglė atostogavau tarptautinėje pionierių stovykloje. Klasės auklėtoja pasiteiravo mamos, ar išleistų mane į stovyklą „Orlionok“, esančią prie Juodosios jūros. Kryme ir Kaukaze įsikūrusiose tarptautinėse pionierių stovyklose atostogaujančius vaikus mačiau kino teatre, prieš kiekvieną seansą žiūrėdavome dešimties minučių kino žurnalą; „laimingi pionieriai“ – viena iš populiarių sovietinės kino propagandos temų. Tais metais už metalo plastikos darbą gavau diplomą, laimėjau prizinę vietą respublikiniame konkurse. Darbų mokytojas nusiuntė į Vilnių mano sukurtą kaukę, o laikraštis „Lietuvos pionierius“ išspausdino straipsnį. Iš sostinės atvykęs žurnalistas užsirašė, ką manau apie metalo plastikos užsiėmimus, lipdybą iš molio, piešimą ir perskaitytas knygas. Nekantriai laukiau naujo laikraščio numerio, bet straipsnis nuvylė: žurnalisto aprašytoji mergaitė pasirodė stropi nuoboda, o aš tokia nebuvau. Nusprendžiau ateityje interviu neduoti, nors straipsnis išgarsino mane ir pelnė galimybę keliauti į Kaukazą. Važiavome vienuolika moksleivių, šeši lietuviai (po tris iš dviejų mokyklų) ir penkios rusų tautybės mergaitės, sovietinės armijos karininkų dukros, netoliese buvo karinė bazė ir miestelis, vietinių vadinamas gorodok. Karininkų vaikams veikė rusų mokykla, mergaitės lietuviškai nekalbėjo. Respublikiniame komjaunimo komitete Vilniuje dvi valandas klausėmės nurodymų, kaip reikia atstovauti Lietuvai ir šalies pionierių organizacijai, ką privalome jausti – dėkingumą ir pasididžiavimą – gavę brangią komunistų partijos dovaną. Instruktažas vyko rusų kalba, rodėsi savaime suprantama, kad lietuviai vaikai mokėjome svetimą kalbą. Viena rusaitė pasigyrė savo vardu; tėvai iš meilės proletariato vadui davė dukrai vardą Ninel – Vladimiro Uljanovo revoliucinis slapyvardis Lenin, perskaitytas atbulai, skambėjo kaip mergaitės vardas. Ninel didžiavosi ne tik vardu, bet ir patriotiškai ją auklėjančiais tėvais. Apie Leniną skaitydavome mokykliniuose vadovėliuose, pamenu vieną istoriją: sudaužęs vazą mažasis Volodia nubėgo pas mamą ir iš karto prisipažino. Aš, sulaužiusi brangų mamos švirkštą, šukes užkasiau prie lauko išvietės ir nė už ką neprisipažinau. Nubaudė mane už melavimą, ne už švirkštą. Mąsčiau apie tai, kad Volodia Uljanovas buvo toks pat kaip kiti vaikai, užaugęs ne tik vadovavo revoliucijai, bet ir valgė, gėrė, netgi tuštinosi, įsivaizdavau Leniną tupintį išvietėje. Stebėjausi Ninel tėvų pasirinkimu, klausydama komjaunimo komitete instruktažo, jaučiausi esanti neverta kelialapio į tarptautinę pionierių stovyklą – jei būčiau žinojusi, kokią kainą sumokėsiu už šią dovaną, manau, nei aš, nei kiti vaikai nebūtume sutikę stovyklauti.

Atvykome į Kaukazą rugsėjo pradžioje, būrį sudarė virš dvidešimties rusų tautybės paauglių iš Čitos ir mes. Pionierius globojo du vadovai, mergina (pamainai pasibaigus ji grįžo į universitetą tęsti studijų) ir vyras, kuris stovykloje dirbo nuolat, gyveno atskirame korpuse su šeima. Bendravau tik su vadove, mane trikdė skvarbus (kartais visiškai abejingas, klaidžiojantis) vadovo Aleksandro žvilgsnis. Pamainos keitėsi ištisus metus, vasarai baigiantis atvykę stovyklautojai lankėme mokyklą. Vadovėliais naudojomės tik klasėje, privalėjome tai, ką girdime pamokų metu, įsiminti, mokytojai mūsų žinias vertino pažymiais.

Gyvenamasis korpusas, kuriame apsistojome, buvo panašus į didžiulį kruizinį laivą, kiekvieną pastato aukštą juosė ilgos atviros terasos. Vadovai ir pionieriai vilkėjome uniformomis, atvykusi į stovyklą, gavau palaidinukę, šortus, lengvą drobinę striukę su antpečiais ir karišką pilotę. Kopėme į kalnus, sustoję prie laužo, dainuodavome patriotines dainas. Vadovai rengė koncertus, spektaklius, varžybas, mes plojome, patys nedalyvavome, galiausiai atsibodo. Ypač liūdino aptvaras jūroje, skirtas maudynėms, vanduo aptvare vos siekė kelius. Paskutinę dieną prieš išvykstant visą korpusą apvogė, paaiškėjo, kad vagystės kartojosi kiekvieną pamainą, bet niekas nesistengė vagišių sugauti. Trys Lietuvos komjaunimo komiteto darbuotojos, lydėjusios mus į stovyklą, atvyko ir grįžtant. Mačiau griežtus moterų veidus, jaučiau įtampą balsuose, bet neteikiau tam reikšmės, maniau – pavargusios iš kelionės. Nepamenu, kurį pirmąjį iškvietė į jų kupė, įsėdus į traukinį, žinau, kad prieš mane tardė Ritą, sutikau apsiverkusią vagono koridoriuje. Užkalbinta neištarė nė žodžio, tik purtė galvą, o ašaros biro ant šviesios palaidinės. Supratau, kad vyksta kažkas negero, bet nežinojau kas, nes nė vienas iš vaikų nekalbėjo. Galiausiai atėjo mano eilė. Kelionė traukiniu iš Tuapsė į Maskvą ilga, tardė trise, kvietė keturis kartus, kiekvienas pokalbis vyko pusvalandį ir ilgiau. Nesupratau, apie ką esu klausinėjama, kalbėjo užuolankomis, lyg stengtųsi kažką įteigti; jaučiau grėsmę, tik nesuvokiau, ko konkrečiai turiu saugotis. Po ilgų ir slogių apklausų sužinojau, kad esu kaltinama nacionalizmu, savo elgesiu sukompromitavau Lietuvos pionierių organizaciją – būdama grandies vyresniąja, į rytmetinę būrio sueigą vėlavusį berniuką iš Čitos pavadinau „kiaule“: jis atėjo užsimiegojęs, nesiprausęs, susivėlęs, susiglamžiusiais rūbais, slampino vos vilkdamas kojas – mes stovėjome išsirikiavę septynias minutes ir laukėme, kaip turėjau jį pavadinti?! Pasipiktinau nuoširdžiai, pasakiau tai lietuviškai, garsiai, būčiau taip pat pavadinusi bet kurį kitą vaiką, vertusį visą būrį laukti vieno slunkiaus.

Vadovas mus sekė, fiksavo nacionalistinių pažiūrų apraiškas mūsų elgesyje, o pasibaigus pamainai įskundė Lietuvos komjaunimo komiteto darbuotojoms; rytmetinės rikiuotės metu dalyvavo tik Aleksandras, vadovė mergina negirdėjo, ką pasakiau berniukui iš Čitos. Aleksandro būta stropaus stukačiaus, jis naudojosi lietuvių–rusų kalbų žodynu – Vaidą įskundė lietuviškai dainavus dainelę apie sesutę, gvazdiką ir bolševiką (kartais Vaidas iškošdavo pro dantis vieną žodį, kurį sakant tokia pačia intonacija girdėdavau ir savo močiutę), kur jis viso to nusiklausė, neišmanau, Vaido tėvas buvo atsakingas partinis darbuotojas. Juozas sueigos metu žaidė krepšinį – pažemino garbingą pionieriaus vardą. Kuo nusikalto mūsų mokyklos pionierių draugovės tarybos pirmininkė, stropi mergaitė didelėmis tyromis akimis? Ritai pavyko išprašyti iš mokytojų kai kurių užsiėmimų vadovėlius, sueigos metu ji ruošėsi pamokoms – buvo apkaltinta garbingo pionierės vardo pažeminimu. Vadovas, įskundęs mergaitę, galėjo patarti jai užversti vadovėlį ar pasikalbėti apie elgesį, kuris, Aleksandro supratimu, buvo nepriimtinas, bet mūsų nė vieno neperspėjo – slaptą įtarumą suvokiau kaip kažką gėdingo, netgi koktaus. Vadovo elgesys pribloškė, buvome užklupti lyg nusikaltėliai, kurie sąmoningai puoselėjome niekšingus planus: jautėmės sutrikę ir išsigandę visi, išskyrus rusų tautybės mergaites, karininkų dukras, jų elgesys mus šnipinėjusiam vadovui pasirodė nepriekaištingas. Komjaunimo komiteto darbuotojos grasino pranešiančios mokyklų, iš kurių atvykome, vadovams, taip pat į tėvų darbovietes, spėju, kad toks perdėtai griežtas elgesys buvo sąlygotas įtarumo – moterys nepasitikėjo viena kita, baiminosi prarasti darbą komjaunimo komitete.

Ruduo Kaukaze šiltas, jūroje maudėmės beveik iki pamainos pabaigos, namo išvykome spalio antrąją savaitę. Maskvoje privalėjome apsilankyti Raudonojoje aikštėje. Sovietinės armijos karininko dukrai Ninel tai buvo jaudinantis įvykis, bet šalo ir ji: oro temperatūra minusinė, gyvsidabrio stulpelis nukrito iki septynių, eilė, išsiraičiusi prie mauzoliejaus sienų, slinko lėtai, laukėme keturias valandas. Užsivilkau ant palaidinukės pižamos švarkelį ir sportinę aprangą, kiti vaikai padarė tą patį. Šiltų rūbų nė vienas nesivežėme, buvome įspėti, kad stovykloje vilkėsime vienodomis valdiškomis uniformomis. Mauzoliejuje užtrukome pusę minutės, praeidama pro šalį už trijų metrų mačiau karstą, jame žemo ūgio nuplikusį numirėlį su barzda – įsidėmėjau iškeltą smakrą, apaugusį retais rusvais plaukais, – tai ir viskas, dėl ko šalome sningant, pučiant žvarbiam vėjui, be striukių, tik su puskojinėmis iki kelių?!

Grįžusi nenorėjau apkartinti susitikimo džiaugsmo, ketinau papasakoti apie savo nusikaltimą vėliau, bet tylėjau ir kitą, ir dar kitą dieną. Mokykloje, išgirdusi žingsnius, artėjančius link kabineto, kuriame vyko pamoka, susigūždavau užtirpusia širdimi – štai atsivers durys, įeis mokyklos direktorius ir paskelbs, kokią gėdą padariau mūsų šaliai, miestui, mokyklai. Su Rita nekalbėjome apie stovyklą, galbūt abi stengėmės ištrinti iš atminties šį košmarą. Tai tęsėsi pusantro mėnesio. Praradau apetitą, sutriko miegas, mama, matydama mano išvaizdos pokyčius, paklausė:

– Kas tave slegia? Ar kažkas atsitiko?

Tik tuomet prisipažinau. Nerimavau, kad mamos darbovietėje sužinos apie mano poelgį. Pasakojimas neišgąsdino mamos, bent jau mano akivaizdoje ji nesutriko:

– Užmiršk šias kvailystes, išmesk jas iš galvos, mano darbovietėje tai niekam nerūpi.

Prisipažinus palengvėjo. Širdyje ruseno viltis, kad mūsų neskųs mokyklos administracijai; Vilniuje, prieš įsėdant į autobusą, turėjusį parvežti į miestelį, iš kurio atvykome, viena iš mus tardžiusių moterų priėjo ir tyliai, žvelgdama kažkur virš mano galvos, sušnibždėjo:

– Nebijok, nei į mokyklą, nei į tėvų darbovietes nepraneš.

Gerai girdėjau jos ištartus žodžius, bet nedrįsau patikėti, juo labiau kad moteris kalbėjo paslapčia, bijodama, kad kas nors nepastebėtų.

Atsiminimų romano ištrauka

Krizė

Sodri vasara su Piotru Nidoje ir šiltas spalvingas klasikinis ruduo Maskvoje dar labiau mus suartino, subrandino jausmus. Santykiai nusistovėjo ir atslūgo įtampa. Mes tarsi supomės ant laimės bangų. Tik Zinka į mane piktai skersakiavo po istorijos su iraniečiais. Su jais – Irano ambasados darbuotojais, diplomatais, – atsitiktinai, tiesiog gatvėje prie universiteto, supažindino Tania, bičiulė nuo Jaunimo festivalio laikų, kuri, taip atrodė, pažinojo visus ir su visais bendravo. Iraniečiai norėjo susipažinti su lietuve ir paklausė, ar sutikčiau kitą dieną su jais pabendrauti. Susidomėjau ir aš. Kitą dieną, pasikvietusi pas mane apsistojusią draugę iš Lietuvos, atvažiavusią gydyti akių, su jais susitikau. Savo baltu ševrolė žydrais sparnais jie pasiėmė mus nuo namų. Abu vidutinio amžiaus, išpuoselėti, puikiais kostiumais. Labai malonūs ir mandagūs – tikri persai. Mašinoje mėtėsi keli žaislai, ypač man įsiminė lėlė klostyta, kaspinais išpuošta suknele. Pirmiausia pasiteiravo, ko mes pageidautume, esą pasiruošę įvykdyti bet kokį norą. Pasakiau, kad vienintelis dalykas, kurio dabar norėčiau, – pamatyti saulėlydį. Jie, labiau pratę stebėti saulėtekius, nustebę paklausė, kaip tai būtų galima padaryti. Pusiau rimtai atsakiau, kad reiktų važiuoti vakarų link ir rasti kalnelį, nuo kurio atsivers saulėlydis. Mano samprotavimai buvo naivūs. Ilgai važiavom Vnukovo oro uosto kryptimi, miestas vis nesibaigė; jie klausinėjo apie Lietuvą, pasakojom apie Palangą, apie Vilnių. Ypač susidomėję klausėsi apie Lietuvos gyventojus, skirtingų tautų santykius ir religijas – ar nekonfliktuoja bendruomenės tarpusavy ir t. t. Pastebėjau, kad tas, sėdintis prie vairo, vis atsigręžia, o netrukus kažką pasakė draugui savo kalba. Tada paaiškino mums, kad mašiną jau kuris laikas seka ir yra tik vienas kelias – grįžti atgal. Taip ir padarėm. Prie mūsų namo abu išlipo iš automobilio, gražiai atsisveikinom ir sutarėm kada nors pasimatyti. Laiptinėje, kaip visuomet, ant išduobtos kėdės prie lifto sėdėjo liftininkė ir spoksojo į gatvę pro durų stiklą. Kitą dieną Zinka įsiveržė į mano kambarį šaukdama: „Я тебе покажу как с иностранцами шляться! Я спокойно жить хочу и чтоб меня не трогали!“* Iš jos elgesio ir kai kurių žodžių supratau, kad ji tarnauja saugumui, palaiko ryšius su liftininke, kuri seka visą namą…

Egzaminai, režisūros užsiėmimai, teatras, draugai – viskas ėjo savo vaga, kol vieną rytą suvokiau, kad laukiuosi. Mane apėmė dar nepatirtas jaudulys ir organiškas, prigimtinis džiaugsmas! Norėjosi verkti ir juoktis! Žiūrėjau į veidrodį ir ieškojau savo veide ko nors naujo. Kai vakare atėjo Piotras – pranešiau jam naujieną. Apkabino ir ilgai tylėjo priglaudęs mano galvą. Pasakė, kad džiaugiasi, bet abiejų galvose siautė tikras sąmyšis: kas gi mūsų laukia?! Paskui šypsodamasis tarė: jeigu bus mergaitė, išmokysiu ją čiuožti, ir mes čiuošim iki mano senatvės… Rytais būdavo bloga. Dabar Zinka mane stebėjo dar akyliau. Paaiškinau, kad netrukus trumpam išvyksiu į Vilnių. Turėjau pasimatyti su tėvais, pranešti jiems žinią. Nesitikėjau, kad jie nudžiugs.

Visą laiką gyvenau trasoje Vilnius–Maskva. Tai nebuvo vien geografinė rodyklė, dvikryptė strėlė ar geležinkelio bėgiai (beje, tik keliais centimetrais platesni už vakarietiškus), kuriais traukiniu Maskva–Vilnius važinėji pirmyn ir atgal. Daugybę metų, net tuomet, kai retai benuvažiuodavau, įvykiai ten ir čia kryžminosi, kartais sutapdavo, dažniau – kirsdavosi, prieštaravo vieni kitiems.

Būdama Maskvoje kartais iki skausmo ilgėdavausi namų, o grįžusi namo greitai pasijusdavau suvaržyta, erzino, kad namiškiai mane stebi, tyrinėja. Nejučiom dairydavausi atgal, kur jaučiausi laisva. Nuo sunkiai suderinamų nuotaikų, įspūdžių ir jausmų kartais apimdavo depresyvios nuotaikos. Namų ilgesys? Taip, kartais, prisimindama mūsų sodą Ežerėliuose, fiziškai išgyvendavau ilgesį. Jaunos kuplios pušaitės po karo sodintame miškelyje už tvoros pirmaisiais metais pro primerktas akis saulėje, atrodė, spinduliuoja melsvą šviesą, jų ūglių galiukų karčiarūgštės aitrios sultys kvepia sakais; guli, būdavo, ant įkaitusių samanų ir kvepi alsų migdantį orą. Lyg alpsti, lyg snaudi. Taip, sėdėdama prie aplaistyto plastikinio stalo GITIS’o bufete, mačiau kartą tokį miražą…

O su Piotru nutarėm susituokti. Nuėjom vieną dieną į jo gyvenamojo rajono ZAGS’ą – taip vadinti metrikacijos biurai, – padavėm pareiškimus, ir mums buvo nurodyta data gruodžio pradžioje, regis, tuoj po Konstitucijos dienos. Išvažiavau į Vilnių. Tą pačią atvykimo dieną pasikviečiau abu tėvus į Mamos miegamąjį, kur visuomet vykdavo sunkiausi pokalbiai, ir pasakiau, kad laukiuosi, kad netrukus bus vestuvės, kad nesijaudintų. Bet mačiau, kad abu priblokšti. Kaip gyvensi, kur? Už ką? O kur bus vaikelis? O kaipgi institutas?! Apie visokius buitinius dalykus kalbėta, bet nė vienas neklausė, ką aš jaučiu. O man labiausiai rūpėjo neprarasti Piotro. Negalėjau be jo. Galvoje vis skambėjo tokia graudi pratisa nelaimėlio ar nelaimėlės meilės daina, kurią Maskvoje kartais dainuodavom kam nors pritariant gitara:

– Миленький ты мой, возьми меня с собой,

Там, в краю далеком, буду тебе женой…

– Милая моя, взял бы я тебя,

Но там, в краю далеком, есть у меня жена…**

Ir kuo toliau, tuo liūdnesnė…

Kiekvienas pokalbis su tėvais, jų nuotaikos ir slepiami išgyvenimai mane tiesiog gniuždė. Dažnai išeidavau iš namų ir traukdavau bet kur, kur akys veda. Į Antakalnį, į Užupį, į Žvėryną, į geležinkelio stotį. Man patiko stovėti ant aukšto tilto ir žiūrėti į tolyn lekiančius bėgius… Galvojau: kas bus, jeigu teks gyventi namie, su tėvais? Ar tokia slogi nuotaika tvyros visą laiką? O kurgi bus Piotras?! Iki numatytos vedybų datos liko visai nedaug, nutariau nuvykti į Maskvą išvakarėse.

Tomis dienomis nuliūdino dar vienas keistas įvykis. Ogi atvažiavo iš Maskvos darbo reikalais toks Piotro draugas Vladikas. Inžinierius. Jis gyveno vienoj laiptinėj su Piotru, jie turėjo telefoną, kuriuo aš kartais, kai Piotras dingdavo, neiškentusi paskambindavau, bet Piotro, aišku, nerasdavau namie. Vladikas nuo vaikystės Piotrą pažinojo, draugavo su juo ir nujautė mano kančias. Pakviečiau jį į „Neringą“. Sėdėjome didžiojoje salėje, nes norėjau niekieno netrikdoma su juo pasišnekėti. Daugiausia kalbėjomės apie Piotrą. Paklausiau jo apie Piotro tėvą, ar tikrai jis mirė 1937-aisiais kaip ježovščinos auka. Vladikas labai nustebęs atsakė, kad, regis, Piotro tėvas karo metais mirė plaučių liga… Domėjosi, kaip laikausi, o aš prisipažinau, kad ateitis miglota, kad labai sunku, nes namie nepakeliama atmosfera. Jis mane guodė, ramino, linkėjo stiprybės. Kelis kartus nufotografavo sėdinčią prie staliuko. (Deja, nuotrauką pradangino žurnalistė, rašiusi knygą apie „Neringą“.) Piotro mistifikacijos mane irgi slėgė. Norėjosi, kad viskas būtų paprasčiau, tikriau, atviriau.

Gruodžio pradžioje išvykau į Maskvą ką tik sužinojusi, kad nebeturiu kambario, – Zinka paskambino į Vilnių ir paprašė kuo greičiau išsikraustyti, nes nuo Naujųjų metų pas ją gyvensią kiti nuomininkai. Matyt, išsigando, kad nepasilikčiau pas ją su vaiku (regis, buvo toks įstatymas, kad negalima iškeldinti moters su kūdikiu)… Piotras pasitiko mane perone, termometrai Maskvoje rodė dvidešimt penkis laipsnius šalčio. Garas veržėsi iš prikūrento traukinio, o žmonės perone stovėjo apšarmoję. Pranešiau Piotrui, kad neturiu kambario, ir paklausiau, kur man apsistoti. O jis man sako nežinąs, jam tai staigmena, siūlo nusileisti į metro, kur šilčiau, ir ten pasikalbėti. Pokalbis rutuliojosi sunkiai. „Ar būtų galima šią naktį prieš einant į ZAGS’ą pernakvoti pas jus, o paskui jau ką nors sugalvosim?..“ Praūžia traukinys, patylim, o jis man sako: „Ne. Pas mus visiškai neįmanoma, nėra kur.“ – „Nesvarbu, – sakau, – aš galiu ir ant grindų…“ Vėl atūžia traukinys. Tylim. Tada Piotras sako: „Reikalas tas, kad motina nieko nežino.“ – „Ko ji nežino?!“ Vėl kaukia traukinys. „Nežino apie mūsų vedybas“, – Piotras nunarina galvą. „Nežino?! Kodėl?!“ – „Šito jai pasakyti aš tiesiog negalėjau…“ Sėdžiu ant suolo priblokšta ir tyliu. Žiūriu į baltarusių partizanų su atkištais šautuvais skulptūras prie kolonos. „Na, suprask.“ – „Ne, šito suprasti negaliu. Ir niekada nesuprasiu. O tau sakau štai ką: į jokį ZAGS’ą aš neisiu, nesižeminsiu, man tokios išmaldos nereikia! Sugalvok geriau, kur man pernakvoti ir gal pabūti kelias dienas. Iki išvykstant.“

Išėjom iš metro, grįžom prie telefono automato perono gale, Piotras skambino, o aš prie savo griozdiško lagamino stovėjau lauke. Jis išsiėmė juodąją knygutę su telefonais ir skambino pažįstamiems. Vienur nekėlė ragelio, kitur – negalėjo priimti… Pagaliau atsiliepė vienas draugas, apsidžiaugė, pakvietė ateiti. Tai buvo Lena ir Volodia Dvorcovai. Seni Piotro draugai, vėliau ir man tapę labai artimi… Kelioms dienoms gavau jų kambaryje sofą už pertvaros. Dieną išeidavau, aplankydavau Iriną Genrichovną, išpasakojau jai savo naujienas. Jos su Boleslava Kazimirovna mane atjautė, verkė, guodė kaip įmanydamos. Irina žadėjo vėl ieškoti man kambario – juk ir aną buvo suradusi. Vakarais su Lena sėdėdavom ant sofos, ji kartais žiūrėdavo televizorių, Volodia rašė savo sporto apžvalgas, o aš mezgiau Piotrui platų ilgą šaliką iš palangiškių baltų avelių vilnų. Išsiunčiau namo lakonišką telegramą: „Свадьбы не будет.“*** Skambinti, aiškintis nenorėjau. Ką galvojo Piotras – nežinojau. Neklausiau. Buvo aišku, kad negaliu čia svečiuotis amžinai. Reikėjo ruoštis namo.

Grįžusi į Vilnių stengiausi kuo mažiau kalbėti, neskaudinti tėvų. Susikaupiau ir išlaikiau užsienio literatūros egzaminą universitete pas Galiną Baužytę. Kartais atrodydavo, kad nebenoriu gyventi. Mano būklė visais požiūriais sunkėjo, kol pagaliau atsidūriau ligoninėje prieš pat Kalėdas. Praradau savo vaikelį.

Kūčių vakarienei buvo pieniška kruopų sriuba. Koridoriai ištuštėjo, net sesučių nesimatė. Palatoje gulėjome trise; lenkės traukė iš spintučių giminaičių atneštus Kūčių valgius. Ant palangės uždegė žvakes. Tyliai meldėsi sėdėdamos lovose su rožiniais rankose. O paskui pavaišino ir mane. Atjautė.

Gulėjau, žiūrėjau į lubas ir galvojau, kad gilesnės vienatvės dar nebuvau patyrusi. Ir galėjau Sergejaus Paradžanovo – o gal Sajato Novos? – žodžiais pasakyti: mano gyvenimas ir mano siela – kančia.

Naujiesiems metams atvažiavo Piotras. Tai buvo tikrai vyriškas žingsnis. Abu žinojom, kad reikia Maskvoje ieškotis būsto. Vilties buvo maža, nes visi ten gyveno susispaudę komunalkose ir patys laukė dienos, kai taps savo buto šeimininkais, o „aukštesni sluoksniai“ kambarių nenuomojo.

Kambario paieškos

Kambario paieškos – tai ilga keletą metų trukusi istorija, skelbimų lentos su daugybe mašinėle spausdintų ir ranka rašytų pasiūlymų, ant elektros stulpų priklijuoti lapeliai, draugų patarimai. Su Piotru bridom per Pamaskvio sniegynus ieškodami man bent kokio kambarėlio. Visai nusivarę nuo kojų prie vienų vartelių pastebėjom juokingą lentelę su užrašu: „Здесь живет Петр Ильич Музыкантов.“**** Kodėl gi ne Piotras Iljičius Čaikovskis?! Juokėmės net tvoros įsikibę, o aprimę pasibeldėm į namą. Radom senyvą vyriškį balta barzda, orų, malonų žmogų. Jis sakė jokių ypatingų patogumų neturįs, bet nedidelį kampinį kambariuką nebrangiai išnuomotų… Buvau taip pavargusi, kad sutikau ten pasilikti. Išbandyti tą vietą ir save. Palydėjau Piotrą į traukinį, pasivaikščiojau. Sniegas žvilgėjo vakaro saulėje, kvepėjo anapus gatvelės augančios didžiulės eglės. Jose siautė voverės. Kieme ant šulinio rentinio stovėjo apšalęs kibiras. Naktį troboje buvo šalta ir labai svetima. Rytą padėkojau senukui Muzykantovui, atsiprašiau ir išėjau į stotį nieko nesutarusi. Električkoj atrodė šilta ir jauku. Užsimerkiau ir man buvo tas pats, kur ji veža…

Traukiniai, stotis, pratisi signalai, migdantis ratų bildesys, sumišę keisti kvapai ir lekiančių išsišakojančių bėgių vaizdas nuo geležinkelio tilto visuomet vilioja, sukelia kelionės ilgesį, nostalgiją. Mėgau važiuoti traukiniu, žiūrėti pro langą, užuosti kūrenamo pečiuko – degančių anglių kvapą, laukti arbatos barškančiuose podstakanikuose. Monotoniškas ratų bildesys ramina. Slenka peizažai, šmėsčioja mažos provincijos stotelės, kuriose net nesustojama, jos primena skaitytas knygas. Kas tie rimti geležinkelininkai, pasitinkantys traukinį iškelta vėliavėle? Kuo jie gyvena?

Michail Germašev. Daktaras stotyje. 1910

Pirmąsias valandas dar kankina nerimas, palikti rūpesčiai, nebaigti darbai, išsiskyrimas su artimaisiais, bet kuo toliau nuo namų – tuo mažiau viskas rūpi, skaidrėja nuotaika. Pagaliau pajunti laisvės alsavimą, išsivadavimo džiaugsmą. Ratų bildėjimas diktuoja savo ritmą, tvinkčioja galvoje net užmigus ant kieto gulto…

Labiausiai mėgau kitokius, kuklesnius priemiesčių traukinius – vadinamąsias električkas, be kurių, kaip ir be tramvajų senojoje Maskvoje, negalėjai įsivaizduoti maskviečių gyvenimo. Električkos kursuodavo visomis kryptimis, dažnai ir buvo greitos. Jomis važinėjo priemiesčių gyventojai, dačių savininkai ir jų svečiai. Prie šaižaus bėgių čeksėjimo, lyg kas galąstų peilius po traukiniu, visi buvo pripratę. Užuodi stoties dūmus, didžiųjų traukinių anglimis kūrenamus pečiukus ir tepalus, kurių kvapas dar ilgai veržiasi pro nuleistus purvinus langus į traukinio vidų, bet miestas nutolsta, pakvimpa laukais, miškais, o lekiantys pro šalį medžiai, atrodo, moja tau šakomis. Naktį žvitrios električkos akys apšviečia tamsoje padūmavusias birželio ievas, melsvą laukinių alyvų tirštumą ir, aišku, nusvirusias vos žalsvų beržų šakas. Retkarčiais išvysti tolumoje blyksintį laužą. Suspaudžia širdį vasaros pradžios kvapai, žadantys gausybę ir pilnatvę. Traukinio bildėjimas, stabdžių cypimas, užsiveriančių automatinių durų šnypštimas keistai dera su mūsų veržimusi į gamtą, į laisvę. Bet ne visi tokį džiaugsmą patiria. Kiti, žiūrėk, pavargę po darbo, nualinti rūpesčių, vyksta ne pas draugus į dačią dykaduoniauti, o į savo skurdžius namus, sėdi papilkę, apsnūdę, prasižioję, su kokiu „Ogonioko“ priedu ar laikraščiu nusvirusioje rankoje, dažniausiai „Večiorka“ – taip familiariai vadinamos „Vakarinės naujienos“, – kurių nespėjo perskaityti…

Viena draugė pasakė aptikusi skelbimą apie nuomojamą kambarį prie Kursko metro. Nuvykom ten su Piotro drauge Lena. Mano krepšyje, kaip visuomet, – pižama, baltinių pamaina, dantų šepetukas ir pasta, lengvos šlepetės ir kelios tuo metu man aktualios knygos. Kiti daiktai – pas Tamarą ir keletą draugų. Juk beveik visi gyveno susispaudę komunalkose, mano daiktų jiems tetrūko. Nuomojamos patalpos šeimininkas, suvargęs, kresnas vidutinio amžiaus vyras, parodė nuo prieškambario atitvertą plotelį, kuriame stovėjo geležinė lova, apklota kareivišku vilnoniu užklotu, kėdė ir senovinis raudonmedžio triumo. Ant jo, atsispindėdamas visuose trijuose veidrodžiuose, stovėjo sprindžio dydžio metalinis kryžius. Vyriškis pasiteiravo, kodėl taip žiūriu į tą kryžių, o aš nusistebėjau, iš kur pas jį katalikiškas kryžius atsirado. „A, čia mano peterburgietės senelės kryžius – ji apsikrikštijo dar prieš revoliuciją.“ – „Įdomu.“ – „Taip, aš tai Piteryje į jūreivių mokyklą įstojau, paskui po platų pasaulį jūreiviu blaškiausi… Jeigu kryžius patinka, imkite atminimui. Neturiu kam jo palikti.“ – „O kur jūs miegate?“ – „Ogi va šičia“, – ir jis mostelėjo ranka į čia pat už kartoninės pertvaros stovinčią dėžę su užmestu čiužiniu ir tokiu pat kareivišku, kaip ir man skirtoje lovoje, pilku pledu.

Savo krepšį, kuriame prie kitų daiktelių atsirado dar ir kryžius, palikau ir išėjau palydėti Lenos iki metro. Išsiskyrėm ne pačios geriausios nuotaikos. Kai sugrįžau, jau temo. Mano kambarėlyje nebuvo nei stalo, nei stalinės lempos – tik palubėje kabojo „Lenino lemputė“. Bandžiau skaityti atsisėdusi ant lovos. Užkabinau prie durų pritaisytą kabliuką. Šeimininko nesigirdėjo. Ėmė miegas. Kurį laiką gulėjau įsitempusi, bet užsnūdau. Iš pirmo miego pažadino tylus beldimas į duris. Pasakiau, kad miegu. Jis prašė nors minutėlei įleisti, turįs šį tą pasakyti. Beldė vis smarkiau. Atidariau duris ir išrėžiau, kad nesu nusiteikusi su juo bendrauti, ne tam kambario ieškojau. Jis prisėdo lovūgalyje ir, kaip įprasta atlapaširdžiams rusams (traukinyje, lėktuve, oro uosto laukiamajame ar pas gydytoją), ėmė pasakoti savo gyvenimą. Nuo jo dvelkė alkoholiu. Pasakojo apie savo jūreiviškas negandas, kaip neteko gimtųjų namų Piteryje po senelės mirties, paskui per apklotą pradėjo liesti mano kojas. Pašokau ir paprašiau išeiti, antraip pati tuoj pat išeisiu. Jis pakluso. Šiaip taip sulaukiau ryto, apsirengiau ir išsliūkinau nenusipraususi. Iki vakaro, kai mano draugės grįžta po darbo namo, neturėjau kur pasidėti. Taigi vėl – į instituto biblioteką. O vakare paskambinau Tamarai, Lenos ir Piotro buvusiai bendrakursei, ir buvau priimta gyventi. Pažadėjau toliau ieškotis kambario ir jai netrukdyti… Šis gyvenimo tarpsnis buvo savaip įdomus.

Kartą autobusų stotelėje ant stulpo radau ranka rašytą skelbimėlį apie nuomojamą kambarį palyginti netoli centro. Vėl važiuoju nešina savo krepšiu. Pasirodo, kad nuomojama antresolė pas senutes dvynes, jų kambaryje. Raudonais gėlėtais tapetais išklijuotas kambarys buvo suskirstytas į kelias zonas: dvi lovos prie skirtingų sienų netoli lango, nedidelis staliukas su elektrine virykle ir sena indauja – virtuvė, stalas po medžiaginiu tradiciniu geltonu lempos gaubtu – tarsi valgomasis. Kambarėlio galas atitvertas perkeline užuolaida ir horizontaliai padalintas į dvi dalis; toj viršutinėj, lentinėj antresolėj, į kurią vedė laipteliai, įrengtas gultas… Šią vietą ir norėjo išnuomoti. Bet jokios erdvės asmeniniam gyvenimui, darbui. Taigi vėl padėkojau, atsiprašiau ir išėjau… Gailėjausi tų senučių, kurios vylėsi prisidurti prie pensijos kokį grašį.

Dar viena bobutė, nuomojanti kambarėlį, gyveno sename dviaukščiame tinkuotame name Trubnajos aikštėje. Iš pereinamojo bobutės kambario patekdavai į mano kambarėlį, kuriame stovėjo tik geležinė lova, stalelis prie lango, komoda ir kelios kėdės. Drabužiams pakabinti į duris įkaltos vinys.

Kartais ateidavo Piotras. Aplinka buvo apgailėtina, ir abu jautėmės bjauriai. Kartais prasiverždavo desperatiški ilgesio priepuoliai, po kurių jis ir vėl išeidavo nežinia kur. Buvom kartu ir atskirai. Ir vėl – jokios ateities. Gelbėjausi kaip nors tvarkingiau planuodama savo gyvenimą. Rytą atsikėlusi bandydavau nusiprausti virtuvėje: prašydavau kaimynų neužeiti bent dešimt minučių (mat virtuvė buvo pereinamoji, iš jos kaimynai ir bobutė patekdavo į savo kambarius). Užsukdavau į netoliese esančią gruzinų parduotuvę, joje kas rytą išgerdavau ypač skanaus „Boržomio“ su įpilamu iš sifono sirupu, nusipirkdavau kokį specifinį džiovintų vaisių ir riešutų saldumyną ar kozinakų, kuriuos sugrauždavau bulvare ant suolo. Toks būdavo mano pusrytis.

Paskui eidavau į savo instituto arba į Teatro draugijos biblioteką, įsikūrusią gražiame sename name Puškino aikštės ir Gorkio (dabar Tverskajos) gatvės kampe. Apačioje buvo restoranas, viršuje – puikios salės koncertams, konferencijoms, įvairiems vakarams, prašmatnus bufetas. Labiausiai man šioje bibliotekoje patiko tai, kad visą medžiagą, net seniausius, XIX amžiaus teatro žurnalus, galėjai rasti čia pat lentynose. Viskas buvo prieinama, viskas – po ranka, ir stalai šviesioje skaitykloje patogūs, jaukūs. Tokioje aplinkoje gera dirbti; daug skaičiau, ruošiausi egzaminams, juos laikiau neskubėdama, po vieną, palikdama tarp jų didelius tarpus, kad spėčiau pasiruošti. Dėstytojai žinojo, kad laikau egzaminus individualiai, niekas neprieštaravo. Egzaminų nepaprastai bijojau, bijojau neatsakyti į kokį nors klausimą, sunkiai prisiruošdavau paskambinti ir susitarti. Laikydavau juos institute arba dėstytojų namuose ir beveik visuomet gaudavau aukščiausią balą. Mano tėvams tokia mokymosi sistema tapo sunkiu išbandymu. Jie mane ragino, spaudė, bet pinigus siuntė ir džiaugdavosi, kai pranešdavau išlaikiusi dar vieną egzaminą. Šitaip mokiausi Maskvoje septynerius metus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera; daug per tą laiką mačiau ir patyriau. Tiek niekuomet nebūčiau patyrusi Vilniuje po tėvų sparneliu.

Obolenskiai

Butą pas Obolenskius visai vasarai man surado Zerčius – tuo dar kartą parodydamas savo rūpestį ir širdingumą. Jis, tikras humoristas, lengvai bendraujantis su žmonėmis ir mėgstantis juokus krėsti, paskambino man vieną dieną į Tamaros butą, kur jau kuris laikas gyvenau, ir, tramdydamas juoką, įmantriai iškraipydamas žodžius, nuolankaus tarno intonacija pranešė: „Дорогая Аудра, сегодня тебя ждет графье – вернее, княжеская семья Oболенских, желающая тебе предоставить свою квартиру на лето.“***** Apstulbau. Ir Tamara apsidžiaugė – pagaliau viešnia išsikrausto! Zerčius nieko daugiau nepaaiškino, tik liepė septintą valandą vakaro prisistatyti į Gnezdnikovskio skersgatvį prie Jelisejevo gastronomo nurodytu adresu. Jis ten manęs lauks, supažindins su šeimininkais. Pasiėmiau krepšį su būtiniausiais daiktais ir vakare atėjau į sutartą vietą. Namas siaurame jaukiame skersgatvyje buvo senas, su liftu ir kitais privalumais. Buto langai žiūrėjo tik į vieną pusę – į gatvę, į pietryčius. Jame gyveno grafienė su vyru mediku, kuris po revoliucijos, regis, gydė Leniną, ir su sūnum – aukštu, dailiai sudėtu šviesiaplaukiu, žinomu advokatu. Duris man atidarė advokatas su gražiu rudu bokseriu, čia pat galvą iš kambario iškišo besijuokiantis Zerčius. Buvau palydėta į mažąją svetainę, kur prie didelio stalo sėdėjo stambi pagyvenusi dama – grafienė Marija… Ir jos vyras – mažiukas, žilstelėjęs, su žilais ūseliais ir akiniais, labai simpatingas ir linksmas. Jie apsidžiaugė mane išvydę, vienas per kitą kartojo daug apie mane girdėję iš Jurijaus. Susėdom, prasidėjo įprasta maskvietiška arbatos ceremonija. Arbatos puodeliai buvo nemaži, skirtingų formų ir firmų, labai gero, iš protėvių paveldėto porceliano. Man davė išsirinkti, iš kurio gersiu. Klausinėjo apie Lietuvą, su kuria kunigaikščių Obolenskių giminė istoriškai susijusi, apgailestavo, kad netekę būti, pasakojo apie savo dačią – kur ji yra, kaip atrodo, ką jie ten veikia visą vasarą iki rugsėjo vidurio. Net sūnus iš ten važinėja į darbą, tik kartais užeina namo nusimaudyti. Taigi viskas būtų buvę puiku, jeigu ne viena aplinkybė: bute šmirinėjo katės, o aš kačių bijojau, pakęsdavau tik iš tolo. Maža to, jas reikėjo sugaudyti ir sukišti į didelius pintus krepšius; septynias „mergaites“ po dvi į dvigubus krepšius su dangčiu, o katiną, didžiausią ir pūkuočiausią, – į atskirą. Tik taip jas buvo įmanoma išsivežti. Ši pareiga teko sūnui, ir aš supratau, kodėl jis atrodė rūškanas. Mat katės, nujausdamos, kas jų laukia, ėmė siautėti po namus, laipioti portjeromis ir užuolaidomis, lipti ant bufeto – visur. Aplinkui skraidė jų plaukai, advokatas jas vijo iš svetainės ir lakstė iš paskos su krepšiais. Jau vėlyvą vakarą, kai Zerčius susiruošė namo, visi pakilo nuo stalo jo išlydėti; man parodė vonią ir kambariuką. Kai ankstų rytą visi išvažiuos, galėsiu persikelti į svetainę, kurioje turėsiu stalą ir platesnę tachtą.

Man paklojo lovą, ir aš su malonumu išsitiesiau ir pasiėmiau prieš miegą paskaityti žurnalą. Netrukus pastebėjau, kad ant sienos kažkas juda. Dieve mano, blakės! Tolydžio jų daugėjo, artėjo prie manęs, apimta siaubo išlipau iš lovos ir atsisėdau ant taburetės vidury kambario, bet ir jos nesnaudė, jau lipo taburetės kojomis. Ką daryti?! Susidėjau daiktelius, apsivilkau ir susiruošiau išeiti. Tvirtai žinojau, kad su blakėmis gyventi negaliu, o laukti ryto ir pasakyti, kas nutiko, būtų nežmoniškai gėda. Taigi tyliai pravėriau duris ir pirmiausia išvydau šunį. Jis stovėjo įsitempęs, nustebęs žiūrėjo į mane ir aš nežinojau, ar sieks jo dirželis, kuriuo buvo pririštas prie kitų durų rankenos, išeinamąsias duris. Ištiesiau ranką, per stebuklą sugebėjau atstumti skląstuką ir atsidaryti duris. Šuo manęs nesiekė gal per delną, bet ir nesulojo. Tyliai išslinkau… Gatvelėje įkvėpiau oro, švito, bet transportas dar nekursavo. Nutariau eiti pėsčia. Pasiekusi centrą prisiminiau, kad netoli MCHAT’o skersgatvio yra per naktį veikianti paprasta užeiga, skirta naktiniams vairuotojams ar kokiems milicininkams. Užėjau ir gavau arbatos su pyragėliu, pasiteiravau, kaip pasiekti metro „Oro uostas“, ten sėdintys vyrai stebėdamiesi man paaiškino, nesuprato, kur ir kodėl aš, puošni panelė, susiruošiau tokiu metu. Kelionė buvo ilga ir nelengva. Bet skubėti neturėjau kur, nes pas Tamarą grįžti man ir taip buvo gėda, o juo labiau bijojau prižadinti ją per anksti. Atėjau po septynių, pabeldžiau į langą. Mane pamačiusi, Tamara apstulbo. Kas atsitiko? Kaip? Kodėl? Išsiruošė į darbą, o man liepė gultis.

Nepraėjus nė dviem dienoms, man paskambino Zerčius. Kas atsitiko? Kur tu dingai? Senukai nustebę ir susijaudinę! Kai pasakiau priežastį ir pridūriau, kad jiems to pasakyti jokiu būdu negalėčiau, jis nusikvatojo. O paskui pažadėjo pats viską perduoti advokatui ir už mane atsiprašyti. Kitą dieną vėl paskambinęs papasakojo, kad sužinoję mano dingimo priežastį visi juokėsi ir tikino, jog blakės grafams esą nesirodo ir jų nekanda, o manęs jie labai atsiprašo ir žada nedelsiant iškviesti dezinfektorius. Kai tik baigs dezinfekciją, man bus pranešta, ir aš galėsiu kraustytis pas juos visai vasarai. Tik smarvę kurį laiką teks pakęsti.

Nešnekus advokatas mane priėmė šypsodamasis, dar kartą aprodė visą butą, davė raktus ir, išsimaudęs po dušu, išvažiavo į dačią. Labai įdomu buvo susipažinti su nauja aplinka. Rytais pro atvirus langus stebėdavau bundantį miestą. Siauras Gnezdnikovskio skersgatvis maskviečiams gerai žinomas, nes vingiuoja nuo įžymiojo Jelisejevo kampo ir nuveda į kuklų, bet dailų Menotyros institutą, buvusį dvarelį. Kitoje jaukios gatvelės pusėje stovėjo namas su ilgu balkonu antrame aukšte; į jį kelis kartus per dieną palaistyti ar aptvarkyti gėlių išeidavo susivėlusi, sukumpusi senė. Tos gėlės – įvairiaspalvės vijoklinės pupelės, besistiebiančios aukštyn įtemptomis virvelėmis. Kartais rytais senė paberdavo paukščiams lesalo. Vos jai pasirodžius, į balkoną suskrisdavo visi gatvelės paukščiai, daugiausia balandžiai; jie lįsdavo pro grotelių apačią, sprausdavosi vidun pro virvelių tarpus, nusiaubdami senės gėles ir vildamiesi atrasti lesalo. Tada senė griebdavo šluotą ir įnirtingai juos vaikydavo. Gal laukė žvirblių? Betgi nepasirinksi. Vėl paradoksas: „atšilimo“ metais po Picasso parodos tapę madingi taikos balandžiai lėkdavo šalin, šlamėdami sparnais ir barstydami plunksnas. O kitą dieną – vėl tas pat.

Daug labiau mane jaudino iš to paties namo trečio aukšto sklindantys garsai. Valandų valandas skambėjo tobulinamas, gludinamas Rachmaninovo antrasis koncertas su jo ilgesingais rytietiškais motyvais, taip pat Mozarto nežinau jau kuri sonata ir kelios koketiškos Chopino mazurkos. Iš repertuaro ir darbo ritmo supratau, kad vyrukas – kartą mačiau jį vienmarškinį lange ir net pamojavau jam – rengiasi stoti į Konservatoriją. Man patiko toks muzikinis fonas, ir aš su didžiausiu malonumu konspektavau Vakarų dailės istorijos egzamino medžiagą, lėtai varčiau blankias vadovėlio iliustracijas, kartais „nuspalvindama“ jas Puškino muziejuje matytų darbų spalvomis… Šiame bute man buvo gera. Jaučiausi suaugusi, subrendusi. Ir beveik laisva, nes Piotras vėl paniro į priešdiplominius darbus, matėmės tik kelis kartus. Po Maskvą pradėjau vaikščioti ne kaip po jo Maskvą, o kaip po savo. Šitie puikūs namai buvo laikini, jokių kitų neturėjau, o ateitis – visiškai nenuspėjama. Aišku buvo tik viena: mano namai Vilniuje, namie namai.

– – –

Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštą klasę ir jaučiausi, tartum atsitiko kažkas itin nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sukaustęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai. Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau nuotaika ir pojūtis tikrai tokie. Tai buvo devyniasdešimtųjų metų kovas, pirmoji diena atkūrus Nepriklausomybę. Ryte mudu su seserimi pažadinęs tėvas pranešė apie vėlų vakarą įvykusį istorinį įvykį (nors mes patys jau ir taip buvome apimti euforijos dėl minėtojo veiksmo garanto – Landsbergio išrinkimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, to fakto liudininkais tapome žiūrėdami anomis dienomis nuo ryto iki vakaro įjungtą televizorių ir tiesiogines transliacijas). Pamenu, kad mokykloje aršiai susiginčijau su klasės draugais. Jie, be abejo, kartodami savo tėvų mintis ir veikiami jų nuotaikų, apgailestavo, kad pirmininku išrinktas ne Brazauskas (provincijoje ar bent jau proletariniame gimtajame mieste buvo populiaresnis savo „paprastumu“), o aš buvau apstulbintas keisto prioritetų susidėliojimo. Nelabai kam ir rūpėjo tas Nepriklausomybės atkūrimas! Netrukus viską pasiglemžė mokyklinė ir buitinė rutina. Tačiau jausmas liko (jis gana greitai – po gerų metų – atsigamino Maskvoje pralaimėjus pučistams ir imperijai pradėjus byrėti it kortų nameliui – bent tuomet taip atrodė). Iki šiol pamenu tą euforiją ir nuotaiką, mintyse dainuojamus žodžius: „Mes jau laisvi!“ Dabar regisi, kad tai buvo naivu, be galo ir be proto vaikiška. Bet taip buvo.

Jau vėliau, kai studijavau Dailės akademijoje, viena iš pasirenkamų disciplinų buvo instaliacijos menas, ją dėstė vienas iš šios srities specialistų, aukščiausios klasės ir prabos menininkas. Nedaug ką prisimenu. Turbūt dar ne visai subrendęs protelis nepajėgė suvokti, kad tai, ką jis kalba (o šnekėjo apie dalykus, paremtus savąja patirtimi), yra ne tik įdomu, bet ir vertinga, nes tiesiog autentiška. Didesnę abejonę ir net pasipriešinimą sukėlė praktiniai patarimai, kaip reikia kurti instaliacijas. Lektorius aiškino, kad egzistuoja tam tikros taisyklės (dėstė tai punktais ir net remdamasis visokiausiais matematiniais skaičiavimais), kuriomis remiantis galima padaryti „gerą instaliaciją“. Širdau ir mąsčiau: „Bet palaukite – o kur čia kūrybinė laisvė?“ Didžiausią nepasitenkinimą kėlė tai, kad buvo kalbama apie instaliaciją. Ne tapybą, ne fotografiją, ne audimą ar puodų žiedimą. Bent jau anuomet maniau, kad instaliacija, kaip ir akcija, performansas, hepeningas, yra tie naujojo meno žanrai, kuriuose pirmuoju smuiku groja atsitiktinumas, ekspromtas, absoliuti ir totali laisvė (jeigu ne tikroji, tai bent įsikalbėta, galop – suvaidinta). Nežinau, kaip yra iš tiesų. Laisvės (bet kartu ir disciplinos ar tiesiog sveiko proto – tegul ir darant beprotiškiausius dalykus) reikia visur. Net buitiniuose dalykuose. Apie meną ar socialinius santykius turbūt neverta net kalbėti.

Keli žodžiai apie laisvės ir disciplinos santykį. Gal tai nebus geriausias pavyzdys. Kelis kartus lankydamasis Paryžiuje ir vakarais (o ir dienomis) sėdėdamas ir regėdamas ant Senos kranto sėdinčias kompanijas ir laisvai gurkšnojančias vyną (viena pažįstama, gyvenanti buvusioje pasaulinėje meno sostinėje ir dirbanti tenykštėje prestižinėje galerijoje, paniekinančiai mestelėjo, kad tai daro tik turistai ir „bomžai“), bandžiau įsivaizduoti tokius dalykus mūsų platumose. Tiesą sakant, kažką pamenu iš žaliosios savo vaikystės. Atšilus orams ir prasikalus pirmajai žolytei, prasidėdavo vadinamasis „žaliųjų ferankų“ sezonas. Kai kurie darbus fabrikuose, gamyklose ir kombinatuose baigę vyrai neskubėdavo namo pas savo deficitinio servelato ilgose parduotuvinėse eilėse po nuožmių grumtynių iškovojusias žmonas ar iš lopšelių-darželių tų pačių antrųjų pusių parvestus bamblius. Jie nusipirkdavo kilkės pomidorų padaže (tokie konservai) ir „rašalo“ (toks vynas, bet ne iš Bordo regiono ir ne „Sauvignon“ rūšies) ir leisdavo sau atsipalaiduoti po sunkios ir monotoniškos darbo dienos. Galbūt net pabėgti nuo sunkios sovietinės tikrovės (kaip sakytų koks nors dabartinių laikų sociologas–psichologas-kultūrologas). Bet tai nebūtų visiška tiesa, nes daugeliui visai patiko gyventi anomis dienomis, kai valdžia apie viską pagalvodavo ir nereikėdavo dėl daug ko sukti galvos. Žinoma, tai galiodavo tik tuo atveju, jeigu tenkindavo standartinis vidurkis. Nes valkatoms, propaguojantiems laisvą gyvenimo būdą (pavadinkime jį tokiu – šiuo atveju pavyzdys galėtų būti kad ir Rimas Burokas), ar mąstantiems žmonėms (todėl savaime esantiems laisvamaniams) toje sistemoje buvo ne vieta. Tad štai – po vieno antro „vaisiuko“ buteliuko ne vienas iš tų pavakarių ant žolės propaguotojų neabejotinai pasijusdavo labai laisvai. Tada tokie pradėdavo: 1) viešai šlapintis, nekompleksuodami prieš sugėrovus ar praeivius; 2) užkabinėti pastaruosius – dorai skubančius namo; 3) muštis ar galynėtis tiek su butelių partneriais, tiek su tais pačiais skubančiaisiais. Menama laisvė čia pasisukdavo rusiškos ruletės būgneliu ir baigdavosi arba laimingai (namuose, blaivykloje, permiegant ant tos pačios žolės), arba nelabai – su liūliu po nosimi, mėlyne po akimi, gal net peiliu žarnyne ar šone. Neetiška ir neteisinga lyginti dvi tikroves ir du geografinius taškus, tačiau vyno gėrimas Lutecijoje regėjosi kitaip. Gal tai lėmė turistams būdingas atsipalaidavimas ar valkatiškas pacifizmas, tačiau bet kuri prie vandens platanų pavėsyje sėdinti kompanija neatrodė nei agresyviai (nors jautėsi atsipalaidavimas), nei kaip nors baisiai (nors išgėrę baltojo-raudonojo-rausvojo) kalbėjo pakeltais balsais. Tokia ta riba tarp šiurkštaus, chamiško laisvės įsivaizdavimo, kenkiančio kitų laisvėms, ir tikros laisvės, kurios principas – netrukdyti, nekenkti kitiems.

Vėl galima peršokti prie meno. Perfrazuodamas Leniną, teigusį, kad „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ (regis, proletariato vadas omenyje turėjo ne tik kiną, bet ir cirką), deklaruočiau, jog man tokia yra tapyba. Kodėl – nesiplėtosiu, nes suprantu, jog tai asmeninio pasirinkimo reikalas. Šiuo metu dirbdamas savo alma mater – toje pačioje Dailės akademijoje, kurioje kadaise klausiau paskaitų apie instaliacijas ir mąsčiau apie laisvės ribas ar net galimybę, savo nuostabai, skyriau du tapybos dėstytojų tipus. Turbūt tai nėra visiškai teisinga binarinė opozicija, gal tik mano paties fantazijos vaisius, subrendęs žvelgiant į studentiškus darbus ar girdint profesorių pasisakymus bei analizuojant konkrečius jų veiksmus (nes juk žodžiai yra viena, o poelgiai – kita). Tačiau esama tokių dėstytojų, kurie suteikia studentams laisvę klysti. Kartais klystama iki nuklydimų, iki totalių kliedesių. Kiti tą griežtai draudžia. Jų mokintiniai yra tikri ir teisingi. Neklystantys lyg ant pjedestalų pastatytos Tiesos ir Teisybės skulptūros. Savaime aišku, niekas, turbūt nei studentai, nei jų autoritetai, niekuomet nepri(si)pažins, jog taip yra. Man regisi, kad laisvė visuomet yra susijusi su ieškojimais. Su tam tikru ribų čiupinėjimu. O tai savaime sąlygoja klaidas ir kitokias nesėkmes. Bet be jų nebūtų laisvės apskritai. Ne tik kokioje nors mokykloje arba tapyboje, bet ir gyvenime.

Vėl gal ir ne visai vykęs palyginimas iš tų pačių 1990-ųjų. Taku, kuriuo kovo 12 dieną jau po paskelbimo ėjau į mokyklą, ta pačia kryptimi vaikščiodavo ir kiti mano „kolegos“. Tai nebuvo toji diena, bet metų laikas, o ir istorinis periodas – tas pats. Lūžio laikais šeštokai ar septintokai turėdavome dėvėti atsibodusias ir nepatogias sovietines uniformas. (Labai džiaugiausi, ir ne aš vienas, kai buvo leista nebesiuniformuoti – bent kurį laiką ir kai kurių pamokų metu regėjosi, kad esame kažkur, bet ne mokykloje.) Plisuoti mergaičių „žiurstai“ ir siuvinėti bei krakmolinti „kalnieriai“ buvo visiška tragedija, tačiau vilnoniai (su sintetika) berniukų kostiumėliai – ne ką geriau. Vienintelis jų privalumas – kad gerai smilkdavo ir leisdavo bjauriasmarvius dūmus pavasariais juos deginant didinamuoju stiklu. Taigi, vienas iš mano bendraklasių, Marius, protestuodamas prieš unifikuojančią drabužių madą, mokyklinę ir sovietinę sistemą, visuomet vaikščiodavo rankas giliai susikišęs į uniforminių kelnių (beje, regis, madingai pasiaurintų) kišenes. Neištraukdavo iš jų savo plaštakų net pamokų metu. Kaimyninėje statybininkų profesinėje mokykloje (kur viskas buvo šiurkščiau ir dar pavojingiau) tokiais atvejais sakydavo: „Ką ten žaidi su stalo teniso kamuoliukais?“ Ir toks mokytojiškas humoras, o ne koks nors korektiškas sudrausminimas priversdavo ištraukti rankas iš kišenių. Mariaus poziciją pedagogai kažkaip ignoravo. Gal buvo kalta besikeičianti santvarka? Tad vieną giedrą rytą jis, kaip visada, žirgliavo į pirmąją pamoką, rankas giliai sukišęs į kišenes. Nežinau, kas pakišo koją – kovo ledukas ar sušalęs grumstas, tačiau staiga Marius driokstelėjo, užvertęs kojas aukštyn, per visą savo ilgį. Pargriuvo. Vargšelio rankos buvo kišenėse, tad žiebėsi veidu tiesiai į asfaltą. Visa laimė, fizionomijai nieko neatsitiko, tačiau kelnės sprogo kaip koks pripučiamas balionas (dėl to ir pats nekenčiau tų uniforminių pantalonų – esu kelis kartus apsigėdinęs, kai siauresnis klynas neatlaikydavo nekalto pritūpimo ir iširdavo per visą siūlę). Kelnių beveik nebeliko. Mums juokiantis, tiesiog žvengiant, nelaimėlis raudonu veidu smuko namo. Dabar, iš daugybės metų atstumo mąstau, kad tos kelnės kažkokiu iškreiptai metaforiniu ar alegoriniu būdu simbolizuoja tylią individo kovą prieš unifikuojančią sistemą. Kokiu būdu? Tokiu, kad, kaip pastebėjo, tvirtino ir nuolat kartojo Albert’as Camus, jis susidūrė su absurdu. Kokio masto tas absurdas? Gal ne tokio dydžio kaip teisėjas Vikšras iš Alano Parkerio filmo „Siena“ (pagal to paties pavadinimo „Pink Floyd“ albumą), tačiau absurdo esmė ta, kad jis yra absurdiškas net ir būdamas aguonos grūdelio dydžio. Laisvei ar laisvės kovai tai dažnai ne pagal jų dantis…

Kad šie samprotavimai apie laisvę neatrodytų labai pesimistiškai, grįžkime prie laisvės mene temos. Kas yra laisvas menininkas? Bijau, kad nežinau tokių. Taip, jų yra, tačiau sunku tokius identifikuoti. Menininkai yra egoistai ir egocentrikai, liguisti savimylos. Tačiau tarp jų yra tokių bepročių, kvailių ir net idiotų, kuriems laisvė yra labai svarbi. Paprastai tai nebūna žymūs ir žinomi menininkai. Tai daugiau prasigėrę ar natūraliai nukvakę marginalai, gyvenantys savuose pasaulėliuose. Tuo jie yra žavūs. Bent man. Kažkada, dirbant gidu viename muziejuje, teko diskutuoti su vienu įtakingu ir apsukriu advokatu. Tokiu, kuris kolekcionavo meną ir nuo kurio šiomis dienomis žagsi ne vienas politikėlis. Buvau papasakojęs istoriją, kaip vienas žymus garbaus amžiaus tapytojas prisipažino neparduodantis kai kurių savo darbų, nes saugo, laiko (žinodamas vertę) juos vaikams. „Nėra neparduodamų dalykų, – man į veidą nusijuokė teisininkas ir metė banalią frazę, – viskas priklauso nuo kainos.“ „Pone, jūs akivaizdžiai nesate susidūręs su tikrais menininkais“, – mintyse pagalvojau, tačiau garsiai to neištransliavau. Nes vis dėlto tikiuosi, kad pažįstu ne vieną tokį autorių. Galbūt šiek tiek hipį ar panką, valkatą ar „bomžą“, genijų ar beprotį. Nežinau, kaip derėtų jį pavadinti – neparsiduodančiu? Gal tiesiog laisvu žmogumi? Bet ar tikrai tokių yra? Ir gal tai tik persenusio romantizmo tvaikas?..

Krymo oras turi gydomųjų galių, nors vaikščiojau basa, žaizdotos pėdos užgijo greitai, lyg šuns išlaižytos, po keturių dienų, praleistų Gurzufe, vėl galėjau apsiauti bateliais. Iš pietinės pusiasalio pakrantės kurortų išsirinkau labiausiai patikusį ir išsinuomojau kambarį. Miestas bangavo stogais virš gynybinės sienos, saugančios nuo vandens (ar priešo), plūstančio krantine. „Kalnų slėnis“, taip vardą Gurzuf vertė gyventojai, nors nėra žinoma, ar vertimas tikslus. Artėjant link prieplaukos garlaiviu, senieji tašytų akmenų laiptai priminė riešą, iš kurio miestas skleidėsi lyg delnas, ištiestas į saulę: dangus, kalnai, jūra ir miestelis jaukiai derėjo tarpusavyje, galėjai numanyti, kokie sumanūs žmonės kūrėsi šiame slėnyje prieš šimtmečius. Žemėlapyje Gurzufo planas panašus į išskleistą vėduoklę. Miesto suplanavimas, gynybinė siena, statiniai pajūryje, laiptai – tai vis praeities ženklai, kurių nepajėgė užgožti pokario statybos. Šiuos motyvus, taip pat jūrą mačiau tapant dailininkus ankštose Gurzufo gatvelėse, akvarelės ar aliejinio etiudo, įkvėpto pokario architektūros, aptikti neteko. Nauji pastatai atrodė pasibaisėtinai, po karo Kryme apsigyvenę žmonės darkė pusiasalio miestus be gailesčio ir nuovokos. Iš pradžių nesupratau keisto architektūros susidvejinimo, tik sužinojusi apie vietinių gyventojų deportaciją, pradėjau suvokti Krymo naujakurių būvį. Kai kurie sutikti žmonės sakė man:

– Esu vietinis.

Užsimezgus pokalbiui, kai įgydavau pasitikėjimą, prasitardavo esantys graikų, armėnų, bulgarų kilmės, turintys sąsajų su Krymo senbuviais, gyvenusiais pusiasalyje iki deportacijos. Nesutikau totorių: net po Stalino kulto įvardijimo ir stalininių nusikaltimų pripažinimo Krymo totoriai reabilituoti nebuvo – jie negalėjo grįžti į gimtinę.

Vaikinas, padėjęs išplaukti iš įlankos, kurioje įstrigau bandydama kopti kalnais, taip pat prasitarė esąs vietinis. Tik senieji gyventojai žinojo apie brastą jūroje, nusidriekusią dviejų kilometrų atstumu nuo kranto. Įkalinta įlankoje praleidau pusę dienos, išvydusi tolumoje plaukiančius žmones taip nustebau, kad net nepašaukiau į pagalbą. Žemėlapis rodė gyvenvietę esant už aštuonių kilometrų, kaitinausi nuoga, rūbai džiūvo išskalbti ir iškloti ant pakrantės riedulių. Po valandos, pamačiusi dar vieną plaukiką, pamojau, vaikinas atplaukė į įlanką. Išgirdęs, kaip čia patekau, nusišypsojo:

– Užpernai nukėliau nuo uolų profesorių iš Maskvos, dvi paras praleido kalnuose, sakė girdėjęs meškas ir vilkus staugiant… Plėšrūs žvėrys čia negyvena, bet naktį nejauku ant uolos; atsidėkodamas dovanojo motociklą, visai netekęs vilties žmogus buvo…

Mariaus Samavičiaus nuotrauka

Jis paėmė mano kelioninį krepšelį, į kurį sudėjau batelius ir jau spėjusius išdžiūti megztinį ir džinsus, iškėlęs vienoje rankoje plaukė priekyje, kol pasiekėme brastą. Aš plaukiau paskui. Einant brasta galėjau pailsėti, vanduo vietomis nesiekė čiurnų: neapsakomas jausmas saulėtą dieną žingsniuoti vandens paviršiumi tarp dangaus ir švytinčios, raibuliuojančios, plytinčios aplinkui jūros. Į krantą iki paplūdimio vėl plaukėme. Kaimelis, kurį pasiekėme, buvo sąjunginė rašytojų poilsio bazė, pasiteiravau kokio nors darbo, bet vietų nebuvo. Vadimo, tokiu vardu prisistatė vaikinas, senelis kilęs iš šios gyvenvietės ir tik per atsitiktinumą (šeima trumpam išvyko pas gimines į žemyną) išvengė deportacijos 1944 metų gegužės 20-ąją.

– Jis buvo batsiuvys, bet vežė visus nesigilindami.

Patylėjome abu, po to paklausiau, kur dingo delfinai – ar juos taip pat deportavo? Plaukiodama garlaiviais nė karto nemačiau delfinų.

– Netoliese yra delfinariumas, galbūt ten reikalingi darbuotojai. Tiesa, aš pats nebuvau nuvykęs, tik girdėjau.

Delfinariumus mačiau kino ekrane, žinojau, kaip jie atrodo: stiklu ir nikeliu spindintys pastatai, spalvotomis keraminėmis plytelėmis iškloti baseinai, daug šviesos, besišypsantys mokslininkai, tyrinėjantys jūros fauną, ir taip pat linksmai besišypsantys delfinai, į kuriuos žiūrėdamas ekrane, rodėsi, apkabintum ir išbučiuotum; sutikčiau dirbti pusmetį valytoja tokiame delfinariume už patį mažiausią atlyginimą. Ėmiau klausinėti, kaip vadinasi vietovė, padėkojau Vadimui už pagalbą ir, sulaukusi garlaivio, išplaukiau. Laivelis nedidelis, keturi suolai ant denio ir dvidešimt vietų bendroje kajutėje. Gegužės pirmoje pusėje žmonių nedaug, keleiviams nusileidus į kajutę, denyje likau viena. Garlaiviui įsibėgėjus prieš bangas, vanduo apliejo nuo galvos iki kojų, bet ploni rūbai saulėje išdžiūvo per dešimt minučių.

Išplaukiant vyras, kuriam susimokėjau už kelionę, išgirdęs vietovės pavadinimą nusistebėjo, bet, sekundę pasvarstęs, nuramino mane:

– Nuplauksime.

Išlipau į prieplauką vienintelė keleivė. Vietovė – kaip ant delno, mažytė įlanka ir dulkėtas kelias į medžiais ir krūmais apaugusį kalną. Garlaivis ūktelėjęs nuplaukė už kyšulio, pakrantėje nesimatė žmonių nei gyvenamųjų namų, tik keistas aptriušęs baltų plytų pastatas, primenantis garažą. Prieplauka primityvi, ant betoninių polių kreivai užmesta gelžbetonio plokštė, prie jos šono pritvirtintos šešios sunkvežimio padangos. Nei suolelio keleiviams, nei lentelės su tvarkaraščiu, supratau, kad niekas čia neužsuka. Gal Vadimas supainiojo vietovės pavadinimą? Apsidairiau aplinkui, spėliodama, kur veda kelias, – ar gali delfinariumas būti kalnuose? Nusprendusi pasiteirauti žmonių, patraukiau prie vienintelio pastato. Pasibeldžiau, bet niekas neatsiliepė. Apėjusi pastatą radau dideles dvivėres metalines duris, kurių rankenos buvo apsuktos surūdijusia grandine ir užrakintos spyna. Storas dulkių sluoksnis leido spėti, kad pastatas nelankomas. Stipriai patraukiau keletą kartų už vienos iš rankenų, durys pajudėjo. Pažvelgusi pro plyšį, mačiau dalį patalpos. Virš pilkų srutų sklidino baseino šokinėjo delfinai. Rodėsi, ištikš į švinu blėsuojantį vandenį, bet putra įdubdavo ir delfinas apsiliedavo tiršta gličia pliurze. Po to mesdavosi į viršų kitas, išsilenkdavo ore ir prasmegdavo srutose. Tai ir buvo delfinariumas. Apsidairiau aplinkui, laukiau, kad kas nors pamatys mane, prieis, bet stovėjau viena, o viduje duso dešimt, gal dvylika delfinų. Dar kartą apėjau pastatą, grįžusi ėmiau trankyti duris iš visų jėgų, bandžiau atlaisvinti grandinę, bet ji nepasidavė. Tikėjausi, kad eidama keliu aukščiau, už medžių, rasiu gyvenvietę, žmones ir ką nors išsiaiškinsiu, bet po penkiolikos minučių aptikau tik apleistą vienkiemį. Ėjau įkalne vis greičiau, kol pradėjau bėgti.