Gvidas Latakas. Gavendos. V.: Slinktys, 2025. 144 p.

Žodis „gavenda“ tam, kas neaugo Žemaitijoje, nieko nereiškia – ir būtent tuo šis Gvido Latako penktosios knygos pavadinimas jau nuo pirmo puslapio primena skaitytojui, kur jis yra nublokštas. Pats poetas, knygos pristatyme „Alkos“ muziejuje kalbinamas Dainiaus Dirgėlos, sakė, kad tai „nėra labai pozityvus žodis“ – gavendomis Žemaitijoje buvo vadinamos istorijos, keliančios abejonių dėl patikimumo, tos, kuriomis klausytojas linkęs netikėti, bet vis tiek klauso. Žodis atėjo iš poeto vaikystės – iš močiutės, iš tetos Leokadijos aplinkos, kaip savotiškas lobynas, išlikęs žmogaus sieloje. Ir čia glūdi visos knygos raktas: tai nėra tikėjimo, o klausymosi poezija. Latakui nesvarbu, ar skaitytojas patikės vienuolės, atidavusios akis riteriui vaikams gelbėti, istorija ar žmogumi-vilku medžio švarku, po rasas braidžiusiu, – svarbu, kad jis liktų klausytis iki galo.

Knygos pristatyme Dirgėla Lataką klausinėjo ne tik apie žodžio kilmę, bet ir apie pačios knygos sandarą – kaip tokie skirtingi tekstai atsidūrė viename rinkinyje. Paaiškėjo, kad rankraštyje iš pradžių gavendos sudarė tik apie trečdalį naujai parašytos medžiagos; kita dalis buvo įprastesni Latako eilėraščiai. Tik kai pirmieji rankraščio skaitytojai atkreipė dėmesį, kad būtent šis tekstų trečdalis savo balsu ir žanru smarkiai skiriasi nuo kitų, gimė mintis jį išskirti į atskirą, savarankišką knygą.

Verta stabtelėti ir prie to, kad „Gavendos“ tą vakarą buvo pristatytos ne vienos – kartu buvo pristatoma ir poeto Almio Grybausko naujausia knyga „Bėgliai, begalybė, debesys“ (taip pat „Slinktys“). Dirgėlos paklaustas, kaip nutiko, kad į vieną knygą sudėta tiek skirtingų dalykų, Grybauskas tik šyptelėjo ir atsakė, jog senstantis autorius galvoja, kad ši knyga gali būti jau paskutinė, – todėl viską, ką turi, reikia sudėti dabar, nes vėliau sudėti nebebus kur. Nors gimęs Kaišiadorių krašte, Grybauskas su Žemaitija, ypač Žarėnais, glaudžiai susijęs – ten prabėgo jo mokykliniai metai, ten pat, prie Plinijos piliakalnio, sukasi ne vieno jo eilėraščio veiksmas. Renginyje jis paskaitė ir Žarėnams skirtą tekstą, kuriame miestelis tarsi susidvejina: yra tikrieji, skurdūs, užkampyje pasiklydę Žarėnai ir yra dvasiniai, mitiniai Žarėnai – tikresni ir svarbesni už bet kokią realybę. Šis dvilypumas – tikrovės ir jos mitinio dublikato sambūvis – yra beveik tiksli Latako „Gavendų“ poetikos formulė, tik išsakyta kito, vyresnės kartos poeto lūpomis. Todėl šių dviejų knygų suėjimas viename vakare neatrodė itin atsitiktinis: abu autoriai, kiekvienas savaip, rašo apie Žemaitiją, kurios „tikroji“ geografija jau seniai susipynusi su atminties ir legendos geografija, ir abiem svarbu istoriją užrašyti dabar, kol dar yra kam prisiminti ir kam papasakoti.

Formaliai „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.

Kiekvienas tekstas prasideda inicialu, Latako paties nupieštu ir įrėmintu abėcėlės raide grįstoje kompozicijoje, po jo eina trumpas, kursyvu išspausdintas ketureilis ar dvieilis – tarsi anonsas, mįslė, kurią išplėtoja pagrindinis tekstas. Ši dviguba struktūra (miniatiūra + pasakojimas) veikia kaip barokinė pamokslo schema: tezė ir jos iliustracija pavyzdžiais. Ir tikrai – nemažai gavendų tiesiogiai remiasi bažnytine, net konkrečiai katalikų kunigų pamokslų retorika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – tekstas apie Motinos dienai skirtą kunigo Jono Kaunecko pamokslą apie sūnų, kuris, įsimylėjęs aikštingą merginą, motinai liepia atnešti savo „dar karštą širdį“. Ši istorija, kaip liudija Dirgėlos pokalbis su autoriumi, nėra vien literatūrinis sumanymas – Latakas pasakojo iš tikrųjų vaikystėje girdėjęs panašius Kaunecko pamokslus Telšių katedroje per votyvos mišias, ir šios gavendos atsiradimo akstinas – reali, iš atminties gelmių prikelta patirtis. Kai susirinkusiesiems buvo skaitoma ši gavenda, vienas klausytojas – renginio aprašymo autorius – staiga prisiminė ir pats, dar vaikas, girdėjęs tą patį pamokslą, nors iki tol tas atsiminimas buvo dingęs iš atminties visiškai. Šis epizodas puikiai iliustruoja, ką gavenda daro su savo klausytoju: ji ne tik pasakoja svetimą istoriją, bet ir grąžina paties klausytojo užmirštą praeitį.

Latako kalba – tai, kas šią knygą daro sunkiai skaitomą ir kartu neįkainojamą. Žemaitiškos tarmės formos (īr, muokė, skīriun, nesuaugusias ligi kningu) susipina su bažnytine lotynų kalba, sovietmečio biurokratine leksika, paties autoriaus sugalvotais žodžiais ir citatomis iš Rilkės, Dantės, Milašiaus. Kai kur šis polifoniškumas virsta beveik glosolalija – tekstai „Salantų durys“ ar „Odė tylos nagams“ reikalauja iš skaitytojo pasitikėjimo, kad ritmas ir garsas praneš daugiau, nei prasmė spėja paaiškinti. Tai sąmoningas pasirinkimas: pasak knygos pratarmės autorės Gintarės Bernotienės, Latako „iš užlaikių į dabartį priklydęs kalbėjimas“ ir „sodrieji posakiai“ vienija itin vientisą rinkinį – ir su tuo sunku nesutikti, nors kartais norisi, kad tas vientisumas leistų skaitytojui atsikvėpti dažniau.

Skaitant „Gavendas“, sunku neprisiminti Albino Žukausko – ne todėl, kad Latakas jį imituotų, o todėl, kad abu poetus sieja panaši poetinė strategija, nors ir kilusi iš skirtingų tarmių bei skirtingų epochų nervo. Žukauskas, gimęs Bubeliuose prie Seinų, rašė dzūkiškai net tada, kai stengėsi rašyti bendrine kalba – kaip pats yra prisiminęs, kalbininkas Jurgis Šlapelis jo mokykliniais metais rašytus tekstus naudodavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius. Iš „Bubelių universitetų“ – piemenavimo, artojavimo, gimtojo kaimo šnektos – gimė tai, ką literatūrologė Alma Lapinskienė yra apibūdinusi kaip „sodrų, turtingą žodyną, šakotą frazeologiją, šmaikščią, ironišką frazę, gausias tarmybes ir naujadarus“, – formulė, kurią beveik nekeičiant galima taikyti ir Latakui. Abu poetus sieja ir tai, ką kritikai yra vadinę „pasakojamosios poezijos tradicija“: proziška sakinio sandara, aiški minties tėkmė, vaizdų virtimas siužetu, o ne vien lyrine būsena.

Tačiau skirtumai ne mažiau svarbūs. Žukausko „poringės“, „atodangos“, „sangrąžos“ – žodžiai, kuriuos jis pats kūrė savo knygų pavadinimams, panašiai kaip Latakas „gavendas“, – dažniausiai atsiremia į socialinį, kartais net ideologizuotą pasaulį: valstiečio ir žemės, tautos likimo, karo ir pokario skausmo temas. Pats Žukauskas yra sakęs esąs „visuomeninis socialinis poetas“. Latako pasaulis kitoks – religingesnis, groteskiškesnis, aiškiai pasitraukęs iš tiesioginio socialumo į mitologiją, folklorą, bažnytinę anekdotiką, šeimos legendas apie vaiduoklius ir vienuolius. Ten, kur Žukauskas kalba apie žemę, „įmirkusią ašarom, krauju ir prakaitu“, Latakas kalba apie ikoną, kurią sugriebusi mergina prilimpa prie grindų, arba apie kunigą, ant popiežiaus miegamojo durų parlėkusį namo per jūres marias. Abu tikrina kalbos ir tikėjimo (ar netikėjimo) ribas, bet Žukauskas – kaip liudininkas, o Latakas – kaip pasakotojas, sąmoningai žaidžiantis tikėtinumo ir netikėtinumo riba.

Esama ir formalaus skirtumo: Žukauskas brandžiausiuose savo rinkiniuose („Poringės“, 1978; „Senmotė“, 1981) jau turėjo aiškią, nusistovėjusią poetinę sistemą, kurią plėtojo dešimtmečius. Latako „Gavendos“ – kur kas eklektiškesnė, sąmoningai fragmentiška knyga, kurioje šalia religinių legendų atsiranda ir Pinokio istorijos perrašymas, ir šunų vardais pavadintų personažų komedija („Laimingieji Penatai“), ir teorinis pasvarstymas apie daiktų vardus. Tai veikiau šiuolaikinio, postpostmodernaus autoriaus knyga, kuriai svetima Žukausko kartos vientisos pasaulėžiūros ambicija – Latakas nekuria vieningo pasaulio paveikslo, o renka nuolaužas.

Manau, neprošal būtų pasakyti ir tai, kas, mano galva, šioje knygoje nepavyko iki galo. Kai kurie tekstai („Šokis su ikona“, „Dvipusis medalis“) taip apkrauti tarmiška ir archajiška leksika, kad siužetas ima skęsti po žodžių sluoksniu – skaitytojui, nepažįstančiam žemaitiškų formų, tenka arba pasitikėti vien ritmu, arba nuolat grįžti prie žodyno. Tai gali būti sąmoninga strategija (priversti skaitytoją patirti tą patį svetimumą, kurį jaučia gavendos klausytojas), bet skaitymo malonumas nuo to nukenčia. Taip pat pažymėtina, kad geriausi knygos tekstai – tie, kuriuose yra aiški, užbaigta istorija su netikėta atomazga („Ravas“, „Vartai / šviesybė akių“, „Motinos dienai“), o silpnesni – tie, kuriuose autorius pasiduoda grynam žodžių žaismui be aiškios krypties. Kaip viename interviu jis pats yra prisipažinęs: „[...] daug kam mano eilės gali būti nesuprantamos. Ypač asfalto vaikams, daugiabučių inkilų paukštukams.“

„Gavendos“ 2026 metais Latakui atnešė ir Vieno lito premiją – „už mitų, legendų ir praeities jungtį, už ribinių patirčių groteskišką sankirtą“, – ir Maironio premiją, skirtą už geriausią naują poezijos knygą. Šie apdovanojimai liudija, kad Latako pasirinkimas nesitaikyti prie lengvai skaitomos poezijos madų pasiteisino profesionalų bendruomenės akyse. O palyginimas su Albinu Žukausku, regis, neatsitiktinis: abu poetai primena, kad lietuvių poezijos gyvybingiausia gysla dažnai teka ne per bendrinę kalbą, o per tarmę, ne per tiesioginį išpažinimą, o per pasakojimą, kurio tiesa – ne faktų, o balso tikrumo klausimas. Skirtumas tik toks, kad Žukauskas tą balsą nešė per visą sovietmetį kaip vienišo išlikimo liudijimą, o Latakas juo žaidžia laisviau, be istorinės naštos, bet ir be tos pačios egzistencinės įtampos. Ar tai reiškia, kad „Gavendos“ – lengvesnė knyga? Tikrai ne. Tik kitaip sunki.

Julijonas Lindė-Dobilas. Blūdas;

Lazdynų Pelėda. Klaida. V.: Vaga, 1990. 598 p.

„Blūdo“ ėmiausi kaip tik tada, kai Vyskupų konferencija į LRT tarybą delegavo teisingumo ministrės patarėją, o pabaigiau skaityti sulig vyskupo Jono Kaunecko pasisakymais apie mitinguotojus. „Aukštupių“ serija kadaise buvo skirta lietuvių romanui; iš jos pamenu ir Vinco Pietario „Algimanto“ leidimą. Apie „Blūdą“ studijų metais intriguojančiai dėstė Regimantas Tamošaitis – labai norėjosi skaityti, bet vis nebuvo laiko. Romanas parodo įtampą tarp konservatyvaus klerikalizmo ir visuomenės demokratėjimo: pagrindinis veikėjas, viršaitis Bajoriūnas, išgyvena religinę pagavą. Jį patraukia prieštaringos reputacijos kunigas Kantička, sakantis virkdančius pamokslus ir pats svajojantis tapti kankiniu. Itin komiškai atrodo jo pasisakymai apie stiprėjančias socialistų (cicilikų) gretas. Bajoriūnas vėliau patenka liberalesnių pažiūrų kunigo įtakon: kova prieš autoritetą visada konfliktiška, nes įprasta laikytis pagarbos ir klusnumo. Skaitydama mąsčiau, jog nė vienas rašytojas nėra toks naivus, kad nesuvoktų skirtumo tarp autobiografijos ir savo kūrinio, net jei vadina savo produktą „autofikcija“. Įsidėmėjau Kantiškos frazę „gatvinė literatūra“ (neva pasaulietinė), gal reiks ir pavartoti reikalui esant. Vaižgantas recenzijoje Dobilo romaną kaltino kunigofobija ir katalikofobija, bet čia su juo nesutinku. Spalvingai pavaizduotos davatkos ir nevalyvas zakristijonas Kuprevičius: romano stilius ironiškas, atskiri epizodai juokingi ir galioja šiais laikais.

Vaižgantas. Raštai, t. 4. Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros.

Parengė Ilona Čiužauskaitė. V.: Pradai, 1996. 647 p.

Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Moralistas, bet skaitydama galvoje beveik ir pastačiau serialą, panašų į lenkų „1670“. Juolab aktualu – tautinio išsivadavimo kova prieš carinę Rusiją. „Gondingos krašte“ Šešiavilkius aprašė taip tiksliai, kad atpažįstu savo mirtinai taupios ir viską reguliuoti linkusios šeimos mentalitetą. Kalbą, prisodrintą senovinių žodžių, Vaižgantas minko kaip kepėjas duoną. Napalys, mano nuo vaikystės mėgstamas veikėjas vunderkindas, išsipildymą atradęs žemdirbystėje, – kadaise jo istorija buvo išleista vaikams ir pavadinta „Napalys darbus dirba“. Taip pat „Aleksiukas ir motutė“ su Reginos Ulbikaitės linoraižiniais (mano Vaižganto recepcija prasideda vaikystėje). Kai pakvimpa tarpluomine meile, primena Elizos Orzeszkowos romaną „Prie Nemuno“. Tai pozityvi Vaižganto utopija: „alkolikas“ Gustis beveik pagydomas, nors ne ligi galo. Pasigavau žodį „mažprotis“. Vaižganto veikėjas – Rimas Vizgirda, o Gavelio („Septyni savižudybės būdai“) – Rimas Vizbara. Vis ieškau – sutapimas ar parodija.

Antroje dalyje („Vaduvos kraštas“) nejučia patenki į patį lietuviškumo epopėjos kosmosą: „Sodiečio siela turi tam tikrus čiuptukus, neapsakomai jautrius; jais nuolat aplink graibos, kas čia naujo nutvėrus, į savo vidų įsitraukus, idant bent tam akimirksniui jį papenėtų ir atgaivintų. Ką pagaudami, tuoj tai savotiškai suvirškina: nudažo savo kalba, apgaubia asmeniškumu, paverčia pačiu savim“ (p. 437). Perskaitai ir pasijunti sodiete esanti. Epopėja „Pragiedrulius“ vadinti siūlė Vilmantė Levanavičiūtė, rašiusi apie Vaižgantą į „Metus“. Jautriai ir kartu komiškai vaizduojami vaikai (Aleksiukas, Saulius, Galinių „kvailės“), kaimo nepritapėliai (Valeras Kukulys). Tie atšiaurūs santykiai šeimoje, kuriais Vincas Mykolaitis-Putinas baisėjosi ir jautė nuoskaudas, atleidžiami ir paaiškinami – Vaižgantas net ir didžiausią blogį, žmogžudystę (Valeras nuskandina maskolį), teisina bent jau patriotinėmis paskatomis. Kritikos kliūva ir klerui – Tošynės klebonas tik barasi, bet negeba susikalbėti su keistuoliu.

John Steinbeck. Mūsų nerimo žiema.

Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. K.: Jotema, 2019. 384 p.

Leidime – nė žodelio apie autorių ir kūrinį; o juk buvo galima bent glaustai – nobelininkas, kairysis, romane akivaizdžios Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo žymės. Itin tikslus veikėjo alkoholiko Denio portretas: neįmanoma nematyti ryšio su ekonominės krizės ir prarastosios kartos aplinkybėmis. Viena svarbiųjų temų – pinigai: „Kur pinigai, ten įprastoms elgesio normoms nėra kas veikti. [...] Pinigai netašyta, nemaloni tema tik tiems, kurie jų turi. Vargšui tai pati patraukliausia tema. Bet jūs privalote sutikti, kad žmogus, labai susidomėjęs pinigais, turi išmanyti šį tą apie jų prigimtį, charakterį, bruožus bei polinkius. Manau, kad tik nedaugeliui, tik patiems didžiausiems menininkams ir šykštuoliams pinigai dėl pinigų rūpi“ (p. 85). Nepasakyčiau, kad net ir dvasingiausiame gyvenimo tarpsnyje tai buvo visai neaktualu. Ir nors pagrindinis veikėjas Itenas Alenas Houlis sprendžia veikiau sąžinės, o ne finansų problemą, siužete abi temos susipina ligi aukštos egzistencinės įtampos.

Ilja Bereznickas. Iliustruota Chaïmo Soutine’o gyvenimo istorija.

V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025. 75 p.

Leidinį pamačiau knygų mugėje ir nuo tada apie jį galvoju: komiksai – slapta mano meilė. Chaïmo Soutine’o konfliktas su štetlu įvyko dar vaikystėje: judaizmas draudžia vaizduoti žmogų ir kitus Dievo kūrinius. Radosi ir daugiau piešti linkusių litvakų – taip gimė Paryžiaus žydų mokykla. „Kai įsidarbindavo kroviku, apdailininku, padieniu darbininku, modeliu, iš visur būdavo išvaromas dėl visiško abejingumo ir aplaidumo“ (p. 32) – ak, kaip tai tipiška menininko biografijoje! Tapydavo nuogas (bijojo susitepti vienintelius drabužius). Tikrąja šio žodžio prasme badavo, vienu metu ausyje turėjo blakių lizdą. Jo paveikslai nuostabūs: deformuoti kūnai atspindi tragišką sąmonės luošumą. Mirė nuo peritonito 1943-iaisiais nacių okupuotame Paryžiuje, palaidotas su netikrais dokumentais. Iljos Bereznicko piešiniai, derinami su paveikslų reprodukcijomis, sukuria morališkai sunkios, sudėtingos medžiagos atraktyvumą.

Vaiva Rykštaitė. Viena Indijoje.

V.: Tyto alba, 2023. 394 p.

Man Vaivos Rykštaitės literatūrinė ir socialinė raiška yra kažkas Kito, priešingos asmenybės sanklodos, todėl ja dera domėtis. Nesu daug keliavusi, bet net aš nepatikėčiau taksistu, tvirtinančiu, kad sudegė mano užsakytas viešbutis. Nors gal tai literatūrinė režisūra? Iš pradžių keliautoja vaizduojama kaip naivi, vėliau pasimoko – juk turi įvykti poslinkis siužete. Tik neįtikina naivumas. Kaip ir Linos Simutytės pasakotojai, protagonistei (o gal ir visai kartai?..) būdingas prakutimo ir vartojimo džiaugsmas. Baisiai keistas epizodas (p. 94), kuriame keliama versija, esą moterys klykia, pamačiusios tarakoną, kad atkreiptų vyrų dėmesį. Tikrai, Rykštaitė man yra šis tas radikaliai Kito. Į Indiją netraukia, per sudėtingai žvelgiu į skurdą.

Mantas Balakauskas. Ferrum. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 84 p.

Trečioji Manto Balakausko poezijos knyga „Ferrum“ (dizainerė Greta Ambrazaitė, fotografė Justė Gadliauskaitė) pasirodo praėjus šešeriems metams po „Apmaudo“ (2020), kuris tapo Metų knygos rinkimų nugalėtoju, ir dešimčiai metų po debiutinės „Romos“ (2016), už kurią poetas gavo Zigmo Gėlės premiją. Šis laiko tarpsnis juntamas kiekviename knygos puslapyje – „Ferrum“ yra brandaus, save jau gerai pažįstančio autoriaus knyga, kurioje ankstesnės temos (kelionės, praeitis, savistaba, netektys) neišnyksta, tačiau įgauna kietesnę, tarsi metalu apkaltą formą.

Lotyniškas žodis ferrum – geležis – čia veikia ne kaip dekoratyvi puošmena, o kaip organizuojantis principas. Knyga sudaryta iš trijų skyrių, kurių pavadinimai patys savaime sukuria tam tikrą naratyvą apie medžiagą, kuri rūdija, skęsta ir galiausiai suskaičiuojama: „rūdys“, „potvynis“ ir trečias skyrius, pavadintas ne žodžiu, o penkių brūkšnelių ženklu – tally mark, brūkšneliais žymimu skaičiavimu, primenančiu kalinio įrėžas ant sienos ar laiko atskaitą, kurios nebenorima garsiai ištarti.

Toks sprendimas – skyrių pavadinti grafiniu ženklu – dera su bendra knygos estetika: dizainerė Ambrazaitė gausiai naudoja pramoninę, metalinę, virtuvinę vizualiką (nutekėjimo angos, konvejerio grotelės, plautuvės, indų džiovinimo stovai), o Gadliauskaitės fotografijos, apdorotos ryškiu raudonos ir pilkos spalvų kontrastu, primena arba kraujo, arba rūdžių dėmes ant nerūdijančio plieno paviršių. Vaizdas ir tekstas čia susilieja: knyga kalba apie kūną kaip apie medžiagą, kurią galima nudildyti, sulankstyti, paženklinti.

Pats poetas, kalbėdamas apie „Ferrum“ interviu „Vyno klubui“, savo kūrybos procesą apibūdina per vyndarystės metaforą – eilėraštis jam yra tarsi vynuogė: galima nuskinti per anksti arba leisti jai pernokti; svarbiausia – pajusti momentą, kai turinys, melodija ir ritmas priartėja prie to, ką norėta pasakyti. Šis įvaizdis netiesiogiai paaiškina ir „Ferrum“ struktūrą: knyga atrodo kaip ilgai nokinta, o ne skubotai surinkta – net trumpiausi, haiku pavidalo tekstai tikslūs, be pertekliaus.

Pirmas skyrius „rūdys“ grąžina skaitytoją į Panevėžį (nors miestas įvardijamas netiesiogiai, per Nevėžio ir Senvagės vietovardžius), vaikystės ir paauglystės erdvę. Čia dominuoja fiziškai konkretūs, beveik brutalūs vaizdiniai: klasės draugas, prarijęs vinį; nelaimingas atsitikimas su durų kodais ir baime; pirmieji susidūrimai su mirtimi per laidotuves, kurios paaugliams tėra nuobodus laukimas. Balakauskas nevengia parodyti vaikystės žiaurumo be sentimento – trauminės patirtys pateikiamos sausai, faktiškai, tarsi protokolas, o ne graudi retrospekcija.

Šiame skyriuje ryškėja ir platesnis, geopolitinis matmuo – eilėraštyje apie Romą ir Midą (mitologinį personažą, virtusį šiuolaikinio brutalizmo simboliu) girdimas ironiškas komentaras apie Vakarų miestų pažadus ir jų subyrėjimą. Panašiai veikia ir tekstas apie Amsterdamą bei van Goghą – turistinė Europa čia parodoma kaip vieta, kurioje kultūros ženklai (muziejai, kalba, menas) lieka nepastebėti, o svarbiausia tampa judėjimas – mašinomis, dviračiais, kojomis – be aiškaus tikslo.

Antrame skyriuje „potvynis“ pratęsiamas motyvas, tačiau pakeičiama stichija – iš metalo ir žemės pereinama į vandenį. Čia sutelkti eilėraščiai apie netektis, kaltę ir tolimas keliones (Nyderlandai, Islandija, Serbija, Kroatija, Slovėnija). Ypač įsimintina dalis, skirta moteriai, pasivadinusiai Mūza ir nubaustai už gerus ketinimus, – čia įvedami tikri vardai (Muntazas, Vesimas), kurie suteikia asmeninio, dokumentinio svorio abstrakčiai netekties temai.

Šiame skyriuje taip pat rikiuojasi eilėraščiai apie darbą plovykloje po istorijos studijų – vienas jautriausių knygos epizodų, kuriame pasakotojas, plaunantis ligonių maisto padėklus, susiduria su keistu jaunuoliu, užduodančiu naivius, bet neatsakomus egzistencinius klausimus apie meilę. Balakauskas čia parodo unikalų talentą – iš buitinio, net žeminančio darbo konteksto išgauti filosofinį svorį, nenuslystant į patosą.

„Potvynio“ pabaigoje atsiranda ir karo tema: 2022 metų vasario naktis prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, draugystės su ukrainiečiu Ivanu, rusu Borisu iš Kaliningrado ir Ilja – vertėju iš Sankt Peterburgo – aprašymai. Šis segmentas ypač stiprus dėl to, kaip autorius vengia vienareikšmio politinio pareiškimo – vietoj to fiksuojami asmeniniai, kartais absurdiški prisiminimai (puse sušalusio vėdaro dalijamasi Vilniuje), kurie dabar, karo kontekste, įgauna tragišką, negrįžtamą prasmę.

Trečias brūkšneliais pavadintas skyrius pradedamas Haruki Murakami epigrafu apie tai, kad negalima amžinai sėdėti ir žiūrėti į savo žaizdas, – tai tiesiogiai atliepia visos knygos epigrafą, paimtą iš Emily Dickinson, kalbantį apie žaizdą, kuri plečiasi tol, kol praryja visą gyvenimą. Šis dialogas tarp dviejų epigrafų – amerikietės poetės apie žaizdos augimą ir japonų prozininko apie būtinybę judėti toliau – nusako visos knygos emocinę trajektoriją: nuo įsismelkusio skausmo link susitaikymo.

Paskutinėje dalyje sutelkti tekstai apie kūno ir proto nestabilumą, benamystę (naktinis žygis pėsčiomis iš Belgrado oro uosto lydimam benamių šunų), priklausomybes ir savistabos ribas – eilėraštis apie skustuvą ir arteriją tampa vienu tiesmukiausių kūniško pažeidžiamumo įvaizdžių. Ryškus ir tekstas apie autoavarijos liudininkus – gaisrininkus, traukiančius kūnus iš sutraiškyto automobilio, – kuriame Balakauskas sąmoningai atsisako bet kokios metafizinės ar simbolinės interpretacijos, palikdamas vien metalo garsą ir tuštumą.

Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.

Formaliuoju požiūriu „Ferrum“ tęsia lietuvių verlibrui būdingą tradiciją – mažosios raidės, minimali skyryba, sakiniai dažnai nutrūksta punktyriniais dvigubais brūkšniais („– –“), kurie veikia kaip kvėpavimo pauzė ar neužbaigtos minties žymė. Ši technika, pasikartojanti beveik kiekvieno eilėraščio pabaigoje, sukuria vienijantį ritminį visos knygos karkasą – tarsi kiekvienas tekstas būtų nutrūkęs, o ne baigtas.

Balakauskas dažnai renkasi trumpą, haiku ar epigraminę formą (pavyzdžiui, tekstai apie prekybcentrio vynuoges, primenančias Caravaggio potėpį, ar apie krano vandenį, kuris klykia lyg actekų kario švilpukas), kurią pratęsia ilgesni, naratyvūs beveik eilėraščiai proza. Šis kontrastas tarp glaustumo ir išplėstinės pasakojimo formos yra viena stipriausių knygos savybių – skaitytojas nuolat perjungiamas iš momentinio vaizdo į ilgesnį, biografinį pasakojimą.

Justės Gadliauskaitės fotografijos, kuriomis paženklinta kiekviena dalis, nėra iliustratyvios – jos veikia kaip lygiagretus, savarankiškas naratyvas apie pramoninę virtuvės erdvę (plautuvės, konvejerio grotelės, indų džiovinimo stovai, „švarių indų ir įrankių zonos“ užrašai), kuri tampa visos knygos metafora: tai erdvė, kurioje kūnas dirba, kartojasi, nusidėvi. Šis pasirinkimas rezonuoja su poeto biografija – Balakauskas pats yra dirbęs plovykloje, ir šis darbo patyrimas, matyt, tapo vienu iš centrinių knygos vaizdinių šaltinių.

Kalbėdamas apie kūrybos procesą, Balakauskas yra sakęs, kad poezija jam – tai laukimas, panašus į sėdėjimą krūmuose, kol kažkas atsitiks. Šis paradoksalus, beveik medžiotojiškas apibrėžimas paaiškina, kodėl „Ferrum“ eilėraščiai dažnai veikia kaip užfiksuoti akimirksniai, o ne suplanuotos kompozicijos – tarsi poetas iš tikrųjų būtų tik pastebėjęs, o ne sukūręs vaizdą.

Kitame pokalbyje, lygindamas save su 2016 metų „Romos“ autoriumi, Balakauskas yra pripažinęs, kad anas jaunesnis jo variantas buvo labiau tikintis literatūros galia iš esmės keisti aplinką, o dabartinis poetas į poeziją žiūri kur kas paprasčiau – jam užtenka, kad ji tiesiog yra ir leidžia pačiam kartais atsitiesti. Šis nuoseklus nuosaikėjimas, matomas per tris knygas, „Ferrum“ atveju virsta ne rezignacija, o nelengvu, tačiau ramiu susitaikymu su medžiaga, iš kurios esi nulietas.

Ar knygoje esama silpnesnių vietų? Kai kurie perėjimai tarp asmeninės biografijos ir platesnio geopolitinio konteksto (ypač karo tema paskutinėje „rūdžių“ ir „potvynio“ jungtyje) veikia šiek tiek per greitai – jaučiamas noras trumpame tekste aprėpti per daug, todėl kai kurie potencialiai stiprūs vaizdiniai (pavyzdžiui, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos draugysčių tinklas) lieka tik eskizuoti, neišplėtoti iki galo. Panašiai kai kurie trumpieji, haiku tipo tekstai (pavyzdžiui, apie prekybos centro vynuoges) veikia labiau kaip ilgesnių eilėraščių preliudijos, o ne kaip savarankiški, visiškai užbaigti kūriniai – jų vieta knygoje kartais atrodo labiau struktūrinė (pauzė tarp ilgesnių tekstų) nei būtina.

Taip pat verta paminėti, kad gausiai naudojant popkultūrines ir literatūrines nuorodas (Goya, Caravaggio, van Goghas, Murakami, Dickinson, „The Walking Dead“, „Oldboy“, „Nike“ sportbačiai „Air Jordan“) kartais rizikuojama knygą paversti pernelyg referentiška – skaitytojui, nepažįstančiam visų nuorodų, dalis prasmės sluoksnių gali likti nepasiekiama. Tačiau tai veikiau bruožas, o ne trūkumas: Balakauskas sąmoningai rašo apie kartos, augusios tarp sovietinio paveldo ir globalios popkultūros, patirtį ir ši nuorodų struktūra tik sustiprina autentiškumo įspūdį.

„Ferrum“ yra svariausia, kiečiausia ir kartu labiausiai koncentruota Manto Balakausko knyga. „Roma“ buvo idealistiško, literatūros galia tikinčio poeto knyga, „Apmaudas“ – konstatavimo ir apčiuopimo etapas, o „Ferrum“ yra bandymas šią patirtį sukaustyti į medžiagą, kuri nebūtinai švyti, bet išlaiko formą. Metalas čia veikia dvejopai – kaip tai, kas žeidžia (ašmenys, vinys, skustuvai, sutraiškytos mašinos), ir kaip tai, kas išlieka (arterijos, karkasai, konstrukcijos), net kai viskas aplink jau griūva ar yra sugriuvę.

Knyga skaitytojui nepažada paguodos ar aiškaus katarsio – jos pabaigoje pasakotojas ne išsigydo, o tiesiog nustoja rašyti apie žaizdą ir pradeda gyventi šalia jos. Būtent šis nesentimentalus, kietas, bet nė kiek neapsimestinis santykis su savo paties skausmu daro „Ferrum“ viena įdomiausių pastarojo meto lietuvių poezijos knygų – kūriniu, kuris nebijo būti negražus tam, kad būtų tikras.

Alfonsas Tyruolis. Metų vingiai. Lyrikos rinktinė. Aplanką piešė P. Jurkus.

Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1963. 180 p.

Literatūrologas, daktaras Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis dirbo Lietuvos radiofone. Pasitraukęs į Vakarus, dėstė, mokytojavo, dirbo bibliografinį darbą, vertė. Eilėraščiuose esama religinių motyvų, Europos kraštovaizdžio, bet yra ir nevalingo mėgdžiojimo. Pvz., eilėraščio pavadinimas „Pėdos smėly“ (p. 116) galėjo būti duotas tik užmiršus, kad buvo toks Salomėjos Nėries rinkinys (1931). Ryški atsiskyrimo nuo Tėvynės tema.

Alfonsas Tyruolis. Šiapus ir anapus saulės.

Chicago: M. Morkūnas, 1989. 109 p.

Tyruolio poezija gan intelektuali: įpina Antikos motyvus („Lyrikos mūzai Euterpei“, p. 18), lietuvių mitologijos vardus: „Lai Milda meiliai jus palydi / Į Laimos šviesią karaliją“ („Jauniesiems“, p. 40). Epigrafas iš Paulio Claudelio, eilėraščiai skirti 200-osioms Amerikos nepriklausomybės metinėms, Didžiajam prūsų sukilimui, Vilniaus universitetui ir pan. Kartais net per daug erudicijos – poezija nėra žinių mediumas.

Stasys Yla. Meilė.

Kirchheim-Teck: Šv. Sosto delegatūra lietuviams, 1947. 48 p.

Ši Stasio Ylos knyga neminima enciklopedijose: dedikuota broliui Jonui, per anksti išlydėjusiam į šviesiąją šalį savo žmoną Onutę. Kunigiško stiliaus, kiek didaktiška, pasiremia Henri Bergsonu, Maxu Scheleriu ir literatūriniais pavyzdžiais (Selmos Lagerlöf novele). Nors stilius senoviškas, kai kuo galėtų pasinaudoti ir šiuolaikiniai gimstamumo skatintojai – įtikinamai rašoma apie vieno kūdikio motinas (žinau, ką galvoja feministės).

Kun. Stasys Yla. Tylos liturgija.

Chicago: Ateitis, 2003. 96 p.

Esminis Stasio Ylos biografijos faktas – Štuthofo koncentracijos stovykla (kartu su Baliu Sruoga). Leidinį parengė ateitininkai, minėdami dvidešimt metų po Stasio Ylos mirties. Pamenu, kad rasdavau Stasio Ylos maldelių-eilėraštukų Nepriklausomybės pradžioje leistuose katalikiškuose laikraštėliuose vaikams. Eilėraščiai suaugusiesiems išlaiko tą vaikiško žvilgsnio stilistiką, tik temos daug rūstesnės: yra tekstas, skirtas Romui Kalantai („Kaip žarija audroj“, p. 70). Dialogas su susideginusio sūnaus motina, bandant pateisinti mirtį aukštesniu, tautos išsilaisvinimo tikslu.

Atviras žodis: vaikų ir jaunimo seksualinio auklėjimo klausimu.

Toronto: K. L. kat. moterų dr-jos Prisikėlimo parapijos skyrius, 1961. 31 p.

Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“ (p. 18). Įtraukiamos ir sielovados problemos: rašo praktikuojančios katalikės. Emancipacijos užuomazgos – dėstoma, kad paauglės yra valdingesnės už berniukus ir vadovauja santykiams. Sąvokos kiek juokingos, bet edukaciniais tikslais jos jungiamos su angliškomis.

Žiemos naktis. Eilėraščių rinkinys vaikams.

Spaudai paruošė K. R. Wentorf: Wentorf stovyklos lietuvių pradžios mokykla, 1945. 40 p.

 Leidinys su netipiniais diakritiniais ženklais, bet parengtas su meile. Leidėjų žodyje rašoma: „Eilėraščius surinkome neatsiklausę jų autorių ir už tai juos nuoširdžiai atsiprašome. Rašytojai, turėdami galvoj tremtinių tarpe lietuviškosios spaudos badą ir susisiekimo sunkumus, mums atleis.“ Atvejis, kai autorių teisės neturi prasmės. Surinkti keli Maironio, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus, Kazio Papečkio eilėraščiai – daugiausia apie Kalėdas, Tėvynę, žiemą, kitomis vaikiškomis temomis. Autoriai skirtingo lygio, bet Maironio Tėvynės ilgesys turėjo jaudinti ir pabėgėlių vaikus.

Antanas Vaičiulaitis. Ir atlėkė volungė.

Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. 96 p.

Netikėta, Antano Vaičiulaičio eilėraščių nebuvau skaičiusi ar bent neatsimenu. Gimtinę, esančią greta Vilkaviškio geležinkelio stoties, lankiau praėjusią vasarą. Eilėraštis „Turgus“ (p. 13) primena liaudies dainą apie šaltyšių, kuris pirko Jonui dūdą, Baltrui skripką, Matjošiui pyrago. Vaičiulaitis intymesnis: „Vieškeliams trinkant, trauksim į turgų, / Į didį turgų – Višakio Rūdą. / O tai nuėję valgysim spurgų, / Sulą ir midų gersiva mudu. // Parduoda senis rėtį ir lanktį, / Atjoja šyviais šimtas dūdorių.“ Matyt, tos dūdos neatsitiktinės, jomis Sūduvoje buvo gausiai prekiaujama, jos suvoktos kaip svarbi kermošiaus pramogų dalis. Dar įdomesni JAV laikotarpio eilėraščiai: apie Červenės žudynes, odė žuvusiems partizanams, Meksikos čiabuvių parodos Vašingtone įkvėptas eilėraštis apie Cihuateteo (moterų, kurios mirė gimdydamos, mitologija).

Leonardas Andriekus. Po Dievo antspaudais.

New York: Pranciškonai, 1969. 106 p.

Labai vertinu kunigo vienuolio Leonardo Andriekaus vadybinę ir socialinę veiklą – jo dėka į JAV su darbą ir išlaikymą garantuojančiais kvietimais atvyko poetai Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema ir kt. Eilėraščius vertinu mažiau, bet žmogus, rūpinęsis pranciškonų spaustuvės išlaikymu, aukštu žurnalo „Aidai“ lygiu ir finansų paieška, karo pabėgėlių rūpyba, turėjo teisę juos leisti. Šioje poezijos knygoje pateikiama savita Lietuvos istorijos versija – gal kas nors iš žinovų pamėgintų ją aptarti laidoje „Džiazuojanti istorija“.

Leonardas Andriekus. Atmink mane, Rūpintojėli.

Rinkinio „Saulė kryžiuose“ antroji versija.

Brooklyn, N. Y.: Pranciškonai, 1985. 134 p.

Religinę poeziją stengiuosi suprasti, bet su sentimentalumu nesitapatinu. Džiaugiuosi, kad neturiu teologinio išsilavinimo, nes itin lengvai būčiau apkaltinta erezijomis. Maldose nesakau nieko panašaus, ką lyrinis subjektas taria eilėraščiuose. Bet tokią estetiką pripažįstu: „Tavo liūdesys man džiaugsmą kelia – / Kristau, dar giliau liūdėk, jei begali!“ („Dievo liūdesys“, p. 67).

Leonardas Andriekus. Saulė kryžiuose.

Klaipėda: Žemaitijos spauda, 2014. 224 p.

Andriekus buvo kilęs iš Sedos, Kretingoje lankė pranciškonų gimnaziją, tada įstojo į ordiną. Studijavo Austrijoje ir Italijoje, todėl po karo liko Vakaruose. Romoje įgijo teologijos daktaro laipsnį. Šiame leidime yra vysk. Jono Borutos SJ įvadinis straipsnis ir Saulenos Žiugždaitės parengtas pokalbis su kun. Astijumi Kungiu OFM – iš jų šiek tiek plačiau pasimato Andriekaus charakteris, polinkis į mecenatystę, filantropinė veikla. Pirmąją „Saulę kryžiuose“ Andriekus perrašė; senąją versiją prašė laikyti juodraščiu.

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/neciupinetoji-lituanistika-8/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/07/24/eilutes-stalius/ https://www.satenai.lt/2026/07/24/eilutes-stalius/#comments Fri, 24 Jul 2026 11:37:17 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55746  

Marius Burokas. Seismografas. Eilėraščiai. V.: Lapas, 2025. 104 p.

Ilgai savęs klausinėjau, kodėl mintyse kilo noras parašyti apie penktąją Mariaus Buroko eilėraščių knygą „Seismografas“. Juk recenzijų jau būta, o knyga perleista. Ar mane paskatino premijų gausa? Ar įtaką padarė penktus metus besitęsiantis karas Ukrainoje? Atsakymas paprastas – šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.

Vykęs jau eilėraščių rinkinio pavadinimas, grindžiantis ir visą knygos struktūrą, – seismografu vadinamas prietaisas Žemės plutos svyravimams užrašyti ir išmatuoti; žemės vibracijos užrašomos seismograma. Keturi knygos skyriai žymi žemės drebėjimo augimą – nuo mažiau nei 3,5 balo (ramaus gyvenimo vaizdų) iki 8,0 ir daugiau (karo, katastrofos nuojautų). Seismografo kaip prietaiso jautrumas padeda ne tik pagrįsti, sutaikyti ir savaip harmonizuoti du Mariaus Buroko poezijos polius – moteriškąjį (jautrų, subtilų, jutiminį) ir vyriškąjį (aktyvų, idėjinį, konceptualųjį), bet ir sukurti įtaigią žmogiško jautrumo ir skirtingų jo formų poetiką (į tai yra atkreipusi dėmesį Neringa Butnoriūtė straipsnyje „Kokybinis kūlverstis išgyvenimo krepšiui“, Metai, 2025, Nr. 10). Įsijautimas, įsiklausymas, įsižiūrėjimas grindžia niuansuotą aplinkos stebėjimą, kuris lieka pabrėžtinai santūrus, daiktiškas, apčiuopiamas, konkretus: „Ryto ekrane – žuvusiųjų skaičiai, griuvėsiai. [...] Veidai, monetos, šukės“ („47“, p. 83).

Įsimintinas Buroko gamtos vaizdavimas: sukultūrinti, suasmeninti kraštovaizdžiai, Vilniaus peizažai tampa dvasinio virsmo, vidinių pajautų ir transformacijų erdve. Peizažai gyvi ir gyvenami lyg „tamsa, šaltis, mirtis“ (p. 31). Erdvę brėžiančiomis gamtos detalėmis, geometrinėmis projekcijomis įvardijamos ne tik dvasinės subjekto būsenos, bet ir savotiški praregėjimai, suvokimas, kur ir kas jis yra: „kas aš čia? // klaustukas. eilutė. // erdvę skiriantis kūno kablelis“ („Minneapolis, MN“, p. 17). Erdvinės projekcijos, mechanika ir spalvos („rusva, žalia ir pilka. tyliai slysta per lietų geltoni autobusai“, p. 17; „lokomotyvai taps garvežiais, [...] prikvėpuos miestą pilkumos“, p. 21), subjekto konfigūracija jose, jutimas, „kaip kibirkščiuoja sienoj teksto laidas“ (p. 15), ženklina kūrybinio proceso artėjimą, poezijos, gimstančios kambariuose, kuriems „tinka prieblanda“ (p. 15), formavimąsi, savotišką kristalizaciją. Dažniausia spalva – pilka: „pilki vakaro viršeliai su sambrėškio priešlapiu“ (p. 23), „tuščia ir pilka jūra“ (p. 29), „sūri pilkuma“ (p. 55), „pilkas mano gedulas“ (p. 65). Dramatiškus momentus, akistatą su katastrofa išryškina raudonos spalvos akcentai: „raudonas kosulio trimitas, / košmaro kaladėlės, karštligės konstruktorius, kliedesio kortos, / imk ir džiaukis; įkaitę, virpantys žaislai – nusisuksi, pranyks / it miražas, pabirs gyvsidabrio rutuliukais“ („Uždegimas“, p. 81).

Erdviškumui būdingas tekstualumas, erdvė matuojama kalba, jos sintakse: „žuvėdros brūkšnys, valties pauzė, žmogaus taškas. vienintelė erdvės skyryba“ („Käsmu“, p. 19). Lina Buividavičiūtė („Vidinis seismografas, preciziškai užfiksuotos būties įtampos“, 15min, 2026.II.12) yra taikliai apčiuopusi metapoetinį, metakūrybinį lygmenį – per rašymo prizmę regimas gyvenamasis pasaulis. Nuo tekstinio pasaulio neatsiejamas ir pats subjektas: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas“ (p. 43). Pasaulis suvokiamas kaip kalbinis, nuaustas iš balto, begalinio ritinio. Šio pasaulio audėjas – kalbantis subjektas, persmelktas namų ieškojimo, tikrųjų namų ilgesio. Šiuo požiūriu meistriškas įvadinis rinkinio eilėraštis „niekada neturėsiu…“:

                         niekada neturėsiu

                         namų kurių noriu

                         neįmanomi mano namai:

                         su liepomis už langų

                         į ramią aikštę

                         su knygomis ir paveikslais

                         tokius turi kiti –

                         anapus tikrovės

                         tokius

                         esu sau uždraudęs

                         negaliu jų turėti

                         žinau –

                         jei užmigsiu juose

                         nebe

                         nubusiu

                                                        (p. 9)

Tekste sutelktas didelis dramatizmas akistatoje su tuo, kas neįmanoma. Skaitytoją paperka minties skaidrumas, ramus tonas, stojiška laikysena, susitaikymas. Išryškinami ir aiškūs vertybiniai orientyrai – brangintinas menas (knygos, paveikslai), taika (išorinė, ženklinama „liepomis už langų“, ramia aikšte, ir vidinė, ateinanti sapno pavidalu). Sapnas įgyja ambivalentišką reikšmę: tai ir ieškoma absoliuti dvasinė ramybė, ir išnykimo grėsmė, sapnas-mirtis, kurios nuojauta išreiškiama žodžio skilimu („nebe / nubusiu“).

Namų vaizdinys iškyla kaip saugumo, patvarumo paieška, jos garantas. Viskas laikina, tačiau namų kategorija laikinumą ištirpdo, paverčia jį savastimi, į kraują įaugusio gimtojo krašto patirtimi, kuri, nors ir būdama trapi, lieka nepajudinama. Čia esu aš, čia yra savieji, čia Vilnius ir jo gatvės. Nepritardamas Andriaus Jakučiūno pozicijai, esą dabar žmonės visur jaučiasi kaip namie, tad kokia prasmė tyrinėti ir pažinti namus, Marius Burokas prisipažįsta, kad tas nomadiškas lėkimas jam visai ne prie širdies: norėtų „keliauti į gylį, o ne į tolį“ („Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“, Metai, 2026, Nr. 3). Tą jis ir daro „Seismografe“: vietiniai (vilnietiški ar tiesiog lietuviški) kraštovaizdžiai, pažintos trajektorijos, gatvės ir geležinkelio bėgiai išgyvenami iki dugno, iki vis tos pačios gimtosios tuštumos. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Gruodas. Pylimo g.“ (p. 25), „Kylant į kalną…“ (p. 27). Eilėraščių pabaigoms būdingos netikėtos metamorfozės, minties vingiai. Pavyzdžiui, eilėraštis „Potvynis ir atoslūgis“ baigiamas kone siurrealistiniu jūros ir žemės ribų ištrynimu: „gali rišti valtį prie paminklo kojos“ (p. 29). Eilėraštyje „Graikija“ fiksuojamos ne turistinės įžymybės, o dvasiniai poslinkiai: „Grumdžiausi tarp žmonių vienišas. Svarsčiau muziejuose, / kas liks iš mūsų“, „Čia lengva pamiršti, pamišti. Likti plieskiančioje dabartyje. / Paisyti tik vandens ir akmens. Paistyti šešėlyje. // Jei sielvartą galima išdeginti, išdegti į delnais apgaubiamą, tuščią / indą, tai tik čia“ (p. 67). Erdvės fenomenologija tampa dvasine kategorija, padedančia prisijaukinti patirtį. Immanuelis Kantas veikale „Grynojo proto kritika“ teigia, kad erdvės sąvokos negalima kildinti iš mūsų konkrečios patirties, nes ji yra numatyta pačioje patirtyje. Remdamasis šia prielaida, jis padarė išvadą, kad erdvė, kaip ir laikas, yra vaizdinys ar, tiksliau, „apriorinė“ mūsų juslumo forma. Mariaus Buroko eilėraščiuose subjektas formuoja objektus pasitelkdamas tam tikrą erdvinę konsteliaciją. Konkreti materija padeda organizuoti juslinę patirtį. „Seismografas“ išsiskiria preciziškai tiksliu erdvės modeliavimu – skaitant knygą, galima braižyti maršrutus ir sėdėti su žemėlapiais. Įtrauktos net koordinatės. Tačiau, kaip pažymi pats poetas jau cituotame pokalbyje su Giedre Kazlauskaite, svarbesnė yra „psichogeografija – poetinis pasivaikščiojimas, žingsnių, judėjimo (traukiniu, autobusu, automobiliu ir kt.) ritmas [...], svarbu ir erdvės slinktis – ne kaleidoskopas, o tęstinumas, pajausti ir apmąstyti (o tai reiškia – ir aprašyti) pokyčiai, tam tikri svarbūs vietos taškai, kaip mąstymo, asmenybės ir jausmų pokyčių taškai, jie sutampa, arba viena primena, pažadina kita“. Geografiniai ženklai Buroko poezijoje suderina tai, kas sava, ir tai, kas svetima. Svetimumo nelieka, ribos tarp skirtingų valstybių netenka prasmės, nes individus sieja dvasinis tapatumas, giluminė patirtis.

Nuo trečiojo skyriaus – „6,1–7,9“ – prasideda karo Ukrainoje motyvai. Jie kuria dramatinę įtampą, nerimo, nežinios, baimės atmosferą. Pritariu Giedrei Kazlauskaitei – „visa, ką Burokas naujoje poezijos knygoje „Seismografas“ rašo apie karą, įtikina, nes autorius nėra vien pasyvus stebėtojas ar emocingas palaikytojas“ („Verlibro puodžius“, Šiaurės Atėnai, 2025.VIII.8). Karo grėsmė Buroko tekstuose išgyventa iki dugno, tai realybė, kuri artėja. Ji ypač ryški ketvirtojoje dalyje „8,0 ir daugiau“: „laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, / šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo / uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, / sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu. žolė slepia sprogimų / raupus, pušys spiečiasi, linksta, užstoja, ten tuštuma, ten žioji / langais išdaužyta vaikystė, nušautas mokslas, kalba išmuštais plytų dantimis, ten laikosi įsikibusi sienos penktokės Olesios / tapyta saulėgrąža“ („Černihivo vyšnia“, p. 87). Pacituotas tekstas pasižymi detalių taiklumu, gamtinės detalės iškyla kaip atsvara žmogaus sukurtam absurdui. Rašyti apie karo destruktyvumą sunku, ypač kartai, kuri karo nėra patyrusi, tačiau poeto artumas Ukrainai, tragiškiems jos įvykiams, ten gyvenantiems žmonėms neįmanoma paverčia įmanoma – kito patirtis prisijaukinama ir patiriama lyg sava. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Mylių mylios…“ (p. 89), „Paramedikė“ (p. 91), „Tėvas stengiasi…“ (p. 93), „…ir viduje jos buvo pilnos akių“ (p. 95) ir kt.

Netiesioginiu būdu „Seismografas“ kalba apie poezijos svarbą ir prasmę šiandieniniame pasaulyje, kuriame žmogus yra priverstas įsisąmoninti taikos, saugumo ir ramybės trapumą. Marius Burokas yra pasakęs, kad poezijos knygų prasmė ir reikalingumas yra jų beprasmybė ir nereikalingumas („Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“, Metai, 2026, Nr. 3). Šiuo požiūriu itin taiklus teksto „Pasaulis baigias…“ epigrafas – dvi pirmosios Aido Marčėno eilėraščio „ars poetika“ eilutės (iš rinkinio „Dulkės“ (1993): „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Dar taiklesnė Buroko teksto pabaiga: „Nes ta trijulė – pasaulis, kalba ir Dievas – jau nežinia, / kas iš jų gyvas ir kiek“ (p. 69). Juntama diskusija su Aido Marčėno išsakyta poeto-kunigo idėja. Kiek ji dar aktuali šiandieniniame pasaulyje? Diskusija virsta atviru kvestionavimu kitame Buroko tekste „Tamsos klaviatūra“: „Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką – ketinimo tylą, / neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego / plutą“ (p. 71). Poeto tylėjimas suvokiamas kaip kalbos, potencialaus teigimo kvintesencija. Pėdsako įvaizdis randa atgarsį Jacques’o Derrida dekonstrukcijoje: „Filosofijos paraštėse“ (1972) prancūzų filosofas teigia, kad pėdsakas nėra nei buvimas, nei nebuvimas, o veikiau buvimo simuliakras, kuris išstumdo, pasislenka, nurodo atgal, neįvyksta taip, kaip sumanyta, ištrina. Derrida plėtojama pėdsako samprata leidžia užginčyti dabarties, pilnos sąmonės, to, kas yra kaip toks (kuo filosofija visada tikėjo ir kuo ji buvo pagrįsta), esmės, transcendentinės prasmės autoritetą. Karo akivaizdoje bet kokia griežtai apibrėžta prasmė tampa pėdsaku – ji bus patikrinta, perkurta, transformuota, deformuota, dekonstruota. Karo lauke iš poezijos lieka vien „kevalai, aiženos, lukštai, lupenos, džiovintos eilučių / mandragoros“ (p. 71).

„Neregėjimus“, kuriais, viena vertus, baigiamos trys pirmosios dalys, kita vertus, kuriamas savotiškas tiltas, perėjimas tarp skirtingo intensyvumo skyrių, galima perskaityti kaip atskirą, vientisą ciklą, grįstą regėjimo ir aklumo priešprieša. Pirmajame ciklo tekste ryškinama ugnis, žemė ir oras, antrajame ir trečiajame tekstuose vis labiau išryškėja vandens motyvas: „slenka ledynai“ (p. 56), „lašinu po raidę iš akies“ (p. 57), „teksto vanduo“ (p. 77). Vandens reikšmių laukas grindžiamas echoloto – elektroninio prietaiso, skirto matuoti vandens gylį naudojant garso bangas, – vaizdiniu. Echolotas siunčia garso signalą į vandenį ir fiksuoja, per kiek laiko jis grįžta atgal nuo dugno. Stipriausiame eilėraščių triptiko tekste „Neregėjimai III. Echolotas“ skiemenų „nebe“ perkėlimas į kitą eilutę kuria dialogą su įvadiniu rinkinio tekstu: „nebe / perskaitau“ – „nebe / nubusiu“.

Bendriausia prasme silpnesni tie tekstai, kuriuose atiduodama duoklė kitiems poetams, kitiems kūrėjams (pavyzdžiui, britų rašytojui Johnui Alecui Bakeriui eilėraštyje „The Peregrine“). Silpnesniems rinkinio eilėraščiams („Keli Gb pelenų“, „Kalėdos. Sentimentalus“) stinga labiau apibrėžtos ir netikėtesnės minties, nors tarptekstinį ryšį stengiamasi megzti. Šiuo požiūriu įdomus ciklas „Visatai, radusiai vietą“, kuriame intertekstinis dialogas pakreipiamas kiek netikėtu rakursu – išsakomas intymus, jusliškas ryšys su žmona, kuri irgi poetė. Subjekto kalbėjimas primena šnabždėjimą ar murmėjimą, egzistuojančius pusiaukelėje tarp žodžio ir tylos. Garsas tampa apčiuopiamas, „šviesus, minkštas it drebulės mediena“ (p. 49), jis sugeria jusles.

Mariaus Buroko „Seismografas“ – tai lietuvių, gyvenančių ant karo slenksčio, dvasios metraštis, subtiliomis detalėmis fiksuojantis laikinumo, trapumo, nesaugumo jausenas. Nuosaikus intertekstualumas, preciziškas darbas su žodžiu, detale, eilute, strofa, palyginimu, metafora tik patvirtina autorių esant eilutės stalių, verlibro puodžių, popierinių baldų dailidę.

Patti Smith. Angelų duona. Atsiminimai. Iš anglų k. vertė Emilija Visockaitė. V.: Kitos knygos, 2025. 271 p.

Europoje ir oro uostuose ši knyga yra perkamiausiųjų dešimtukuose. Mano įspūdis – kokybe nelabai kuo skiriasi nuo Mayos Angelou „Žinau, ko gieda paukštis narve“, kuri pas mus buvo menkiau pastebėta. Vaikystėje Patti skaitė eilėraščių knygą „Sidabriniai pinigėliai“: „Su laiku aš suprasiu, kad tuos pinigėlius jau turiu. Vietoje apčiuopiamos monetos man teko kai kas gerokai vertingesnio. Mama padovanojo man tai, ką buvo gavusi dovanų iš savo mamos. Mažytis tomelis – tai podėlis, o eilėraščiai – pinigėliai. Poezija, stebuklinga kalba, taip branginta jaunojo kario Fiono, tapo žemėlapiu į beribės vaizduotės karalystę“ (p. 34). Įdomiausia vaikystės dalis; pabaigoje dar DNR tyrimai, padėję geriau suprasti tapatybę.

Milena Busquets. Ir tai praeis. Romanas. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. V.: Alma littera, 2022. 159 p.

Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau? Žinau tik tiek, kad menininkams reikia daugiau erdvės ir vienatvės.

John Boyne. Širdies tūžmai neregimi. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: BALTO leidybos namai, 2026. 576 p.

Skaitau bene visus romanus, kuriuos išverčia Gabrielė, – neapvilia. Romaną suvokiu kaip didelės apimties polifoninį kūrinį, apimantį kelias dešimtis veikėjų. Pavadinimas, kurio prasmę spėliojau nuo pat pradžių, yra Hannah’os Arendt frazė, pasakyta apie poetą Audeną: gyvenimas jo veide apreiškė širdies tūžmus neregimus. Airija, veiksmas prasideda 1945 m. ir tęsiasi iki mūsų laikų. Katalikybė, nesantuokinių kūdikių įvaikinimas per vienuoles, homoseksualumas ir berniukų internatinės mokyklos, kuriose dirba, suprantama, kunigai. Privalomas skaitinys ne tik gėjams ir jų artimiesiems, bet ir vienišoms mamoms, o ypač – praktikuojantiems katalikams.

Vytautas Račickas. Nebaigtas dienoraštis. Apysaka. V.: Spauda, 2006. 174 p.

Perskaičiau, susidomėjusi homoseksualumo kaip moralinio blogio vaizdavimu. Šiaip Račickas nerašo prastai, netgi gana gerai išmano dabarties realijas – pvz., gėjai vaizduojami kaip tvarkingi džentelmenai (priešingai negu girti arba nuolat sekso ištroškę heteroseksualai). Kai paauglės nori pašokti, jos eina į „Latina Pub“ ir apsimeta lesbietėmis, kad nesikabinėtų girti gašlūs bernai. Knyga imituoja penkiolikmetės dienoraštį, veiksmas vyksta, rodos, paksmečiu (yra užuomina apie tai). Labai išraiškingai (ir, bijau, dokumentiškai tiksliai) aprašyta, kaip lytinis auklėjimas vykdomas mokykloje. Paauglė susipainioja jausmuose už ją daug vyresniam gėjui, vyresniam draugės broliui ir įkyriems bendraamžiams. Netikėtai išvydusi įsimylėtą gėjų grupinio sekso scenoje, labai nusivilia ir pabaigoje nusižudo. Šis pasažas – pats neįtikinamiausias, nes per visą dienoraštį nebuvo jokių depresijos ženklų. Ir kokia prasmė buvo pastumti protagonistę po traukiniu?.. Tiesa, ji skaitė pirmąją „Anos Kareninos“ dalį.

Ričardas Gavelis. Paskutinioji Žemės žmonių karta. Romanas. V.: Vaga, 1995. 224 p.

Ričardas Gavelis savo mirtingumą matavo romanais – dar vienas: arba aš jį įveiksiu, arba jis mane. Gana tikslus prozininko biografijos matavimo vienetas. Švelniai pasišaipyta iš Vilniaus kaip „Šiaurės Atėnų“ vizijos (p. 12) ir popiežiaus atvykimo į Lietuvą 1993 m. (tikriausiai norėta parodyti prielankumą Jurgai Ivanauskaitei ir jos uždraustam platinti romanui). Keistokas prisipažinimas (veikėjos lūpomis), kad nepakenčia „moteriško rašymo“, – pasisakymuose Gavelis iš tikrųjų nemini jokių mėgstamų rašytojų moterų, išskyrus Marguerite Yourcenar: tą patį tvirtina ir jo veikėja. Gėjai vaizduojami ne itin simpatiškai, bet tai tikriausiai dėl to, kad pagal romano sumanymą jie yra ŽIV, kuris romane tampa civilizaciją naikinančiu mirtinu virusu, plitimo priežastis. Viena iš veikėjų-avatarų – translytė Roberta (bene pirmasis translytiškumo pavidalas lietuvių literatūroje?). Nuo sekso scenų pavargau – kaip gerai, kad ne visuose kūriniuose jos tampa rišamąja medžiaga. Neneigiu Gavelio talento, bet svarstau ir versiją, kad jis buvo perkamas dėl pornografinių aprašų – gal jie padėdavo skaitytojams seksualiai susijaudinti ar pan.

Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimo knyga. Iš ispanų k. vertė Jūratė Micevičiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2024. 519 p.

Skaitydama mąsčiau, kad šventumas, deja, gali reikštis kliedesingais skrupulais ir klaidomis (bijau, šv. Teresė klydo dėl protestantų pasirinkimo baisumo). Ekstazes šv. Teresė vadina pagavomis; kai kada jų metu jos kūnas pakildavo į orą. Po jų, grįžus į įprastą būvį, visada būdavo sunku. „Jau nebenoriu, kad kalbėtumeisi su žmonėmis, bet su angelais“ (p. 290) – tokį Dievo, vadinamo „Jo Didenybe“, nurodymą patiria. Patys užrašai didingi ir būtinai skaitytini praktikuojantiems. Koks egocentriškas šiandien atrodo jos su nuoširdžiu susižavėjimu aprašomas šv. Petro Alkantariečio (p. 319) šventumas! „Nesupratau šitų baimių, kai [šaukiam] „Demonas! Demonas!“ ten, kur galime sakyti „Dievas! Dievas!“ ir taip priversti [demoną] drebėti“ (p. 304). Tai jums, familistai.

Jean Mercier. Kai klebonui nebelaiko nervai. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. V.: Magnificat leidiniai, 2025. 128 p.

Kleboną Benžameną slegia parapijos rūpesčiai ir ambicijų neišsipildymas: jis padaro neįtikėtiną beprotystę – užsimūrija nuošalioje patalpoje. Šis „atsiskyrėliškumo“ aktas atkreipia visuomenės dėmesį, juo paseka kiti kunigai, o parapijiečiai staiga kone stebuklingai susitaiko. Atsivertusi prostitutė ištaria: „Liūdesys nepajėgiant sau atleisti yra liga, sunkesnė už pačią nesėkmę“ (p. 91). Visgi ne visai utopija, skaičiau kaip dvasinę literatūrą, ieškojau Biblijoje ištraukos apie Eliją. Žinia, pietietiškas temperamentas kitoks – jeigu Lietuvoje kas nors klausykloje paliktų išmatų, tai virstų siaubingu skandalu. Kunigas yra žmogus, tik pasauliečiai kažkodėl dar jam gyvam esant reikalauja šventumo. Vyskupai nuolat priversti daryti kompromisus, todėl mes, pasauliečiai, jų laikysenas regime kaip „bestuburiškumą“. Knyga bando apversti matymo rakursą.

Gediminas Jankus. Hamletas miręs. Novelės ir noveletės. K.: Kauko laiptai, 2025. 150 p.

Gediminą Jankų pažįstu kaip įvairaus meno kūrėją. Kaip rašytoją ir žurnalistą, dramaturgą ir teatro kritiką, muzikos ir karybos (jis buvo Parlamento gynėjas, yra šaulys, po Kovo 11-osios vadovavęs visai Lietuvos šaulių sąjungai) žinovą, kolekcionierių, politiką, visuomenės veikėją. Jis rašo prozą, eseistiką, draminius veikalus, libretus. Išmano klasiką ir vertina tradiciją, bet siekia modernumo. Knygos sutiktuvių, teatro spektaklio premjeros ar kolegos jubiliejaus progomis parašo vadinamųjų laudacijų, kurios išsiskiria ne tiek pagerbiamo asmens liaupsėmis, kiek jo kūrybinės biografijos analize.

Atsivertęs pernai išleistą Jankaus prozos knygą „Hamletas miręs“, matau, kad autorius nuoseklus – renkasi menkai arba visai nepramintus žanro ir stiliaus kelius. Gal net provokuoja mane, skaitytoją, vilioja kažkur, gal į teatro sceną, kur vos viena „dekoracija“ – greitai besisukanti estetinių (ir kitų knygos teksto) ženklų karuselė. Joje sunku likti tik skaitytoju. Gal esu ir žiūrovas, gal ir artistas, gal tik keleivis per autoriaus roller-coaster (linksmuosius kalnelius). Ne kiekvienas tokius (net keletą puslapių) gali ištverti, tad nemanau, kad naujasis Jankaus tekstų rinkinys – popliteratūra. Atvirkščiai. Šią knygą reikia „atrasti“, prisijaukinti, pačiam susikurti jos viziją ar ką panašaus. Kitaip tarus, visai netinka to reikalo (knygos interpretacijos) primesti kitiems, o skaitant ją, jau ką per ją patyrus, geriau nesidalyti su niekuo, nesistengti, kad kiti prie to patyrimo kibtų, prarytų kaip žvejo pamėtėtą jauką arba temptųsi namo kaip receptą, išrašytą per skaitymo terapijos seansą. Tolesnis mano pasvarstymas – tik apie manąjį, labai asmenišką, tad ir šio teksto skaitytojų neįpareigojantį Jankaus knygos savivaizdį. (Prisiminęs Sigitą Gedą, ketinau rašyti – gyvavaizdį, tačiau šis poeto „nusikaltas“ žodis daugeliui tebėra nežinomas, tad renkuosi gal prastesnį, bet jau įrašytą į mūsų naujakalbę.) Ir trumpai pasvarstysiu, kaip toks dalykas man kilo ir plėtojosi, net gilėjo.

Jau rinkinio paantraštėje užtikau leidėjų ir autoriaus paaiškinimą, kad skaitysiu „noveles“ ir „noveletes“. Dėkui už priminimą. Literatūrologai tikrai skiria šiuos abu „trumposios prozos“ atvejus. Ir teoriniuose galvojimuose, ir kūrinių analizėje. Toliau pačiame rinkinio „turinyje“ jiedu nėra atskirti, tad pats susiskaičiavau teksto gabalus su kitokio šrifto antraštėmis, matyt, įtvirtinančiomis galimą vienokį ar kitokį „gabalo“ žanrinį statusą. Pradžioje jų radau tik dvylika, paskui – jau šešiolika ir net aštuoniolika. Gabalų skaičius kito, nes laisvai manipuliavau minėtomis antraštėmis: triptiką laikiau tai vienu, tai trimis kūriniais, o vieną gabalą („Gedulinga masonų muzika“) pasidalijau į tris – pagal kursyvu (matyt, irgi savarankiško lygmens paantraštėmis) nurodytus muzikinius kūrinio dalių tempus / nuotaikas. Novelė ar noveletė? Noveletė ar novelė? Niekada nėra lengva pasakyti, nors kažkada esu tai (lyg ir sėkmingai) daręs. O Jankaus knyga privertė suklusti, iš naujo savęs klausti, kaip tai daroma ar yra darytina.

Gal kiti žino? Vienas išmintingiausių mūsų novelistikos tyrėjų, Albertas Zalatorius, parašė net dvi mokslo monografijas, kad išsiaiškintų šį, atrodo, literatūros žanrų (teorijos) abėcėlei priskirtiną klausimą, po to jis pats pasiliko vartoti tik vieną – novelės – terminą, atrodo, labai sąmoningai vengė jo sinonimų – apsakymo, apysakos ar noveletės. Bet kritiko pamoka užmiršta. Šiandien darbštusis DI akimirksniu apibendrina ne tik Zalatoriaus, bet ir kitų (gal visų) mokslininkų patirtis ir be išlygų man sufleruoja, kad novelė – tai nedidelės apimties prozos (pasakojamasis) žanras, kuriam būdingas glaustas siužetas, dinamiškumas ir šokiruojanti (netikėta) pabaiga. Pasak to paties DI išvadų, noveletė (iš it. noveletta – trumpas apsakymas) yra mažos apimties, koncentruotas literatūros arba muzikos kūrinys. Literatūroje tai itin trumpa, glausta novelė, o muzikoje – romantinė instrumentinė pjesė.

Tad ką galėčiau pridurti? Nuo sinonimijos ir visažinis DI, atrodo, nepabėga. Be komentaro jo įpainiotas terminas apsakymas. Tarytum šis būtų tiksliai aptartas ir tik viena reikšme visų mūsų vartojamas. Betgi taip nėra. Dar įvesta tarpdisciplininė (muzikinė) noveletės reikšmė. Gerai arba nieko tokio. Literatūra su muzika dalijasi ir daugiau terminų (ypač iš romantizmo epochos). Tačiau DI išvadoje visai dingsta lietuviškas, gana senas apysakos terminas, kuriuo daugelis tyrėjų (leidėjų) vadindavo (ir tebevadina) ilgesnius apsakymus ar noveles. O nuo apysakos vos žingsnis iki „mažojo romano“: po XX a. 6-ajame deš. atsiradusio prancūzų autorių naujojo romano (le nouveau roman) bangos ir mūsų kritika šitaip pradėjo vadinti 4–5 aut. lankų apimties prozos kūrinius. DI visiškai nemini „trumposios prozos“, kurios terminu ir Lietuvoje įpratome vadinti Borgeso kūrinius, „užmiršo“, kad jau nuo Sąjūdžio laikų, mano akimis, bent nuo įkvėptų Sigito Gedos prakalbų Sąjūdžio mitinguose, o ypač nuo Albino Bernoto knygos „Pigmalijono sindromas“ (1989), turime puikios (ir trumpos, ir ilgos) esė pavyzdžių, o esė dažnai nelengva skirti nuo noveletės ar novelės.

Ne, DI nė kiek nepalengvino manųjų, Jankaus knygos skaitytojo, žanro klausimų. Gal kiek net suprastino, kiek aiškiau, gal išvis nereikia kibti prie žanro. (Juk matematikai ne be reikalo mokinius moko prastinti trupmenas.) Į žanrinį Jankaus rinkinio kūrinių grynumą iš tikrųjų būtų galima nekreipti dėmesio, gal nepasiduoti (autoriaus?) provokacijai – net neklausti savęs ar daugiau išmanančiųjų, kaip vertinti knygos paantraštėje paminėtus lūkesčius, jeigu ne man (turbūt ir kiekvienam skaitytojui) svarbus klausimas apie viso rinkinio literatūrinę / meninę vertę. Gal visus atskirus tekstus (kaip „turinyje“ padalyta) galima skanauti po vieną, išsirinkti labiau patikusius, užmiršti tuos, kurie atrodo „prastesni“.

Bet kiekvienos knygos turinys labiau primena algebrą, o ne aritmetiką – sudėjęs skirsnių antraštes ar įspūdžius apie juos, geriausiu atveju turėsi tik margą mozaiką, bet ne rinkinio tikrąją struktūrą, jo visetą. Dėl to kiekviena grožinė knyga yra tamsokas daiktas, gal net daiktas savyje. Jį reikia apsišviesti, pasiekti, išvysti, pažinti, suvokti, pajausti etc. Galvodamas apie Jankaus rinkinį, jo bendrą įspūdį, prisiminiau periodikoje / interneto svetainėse publikuotų tų pačių autoriaus novelių ar novelečių, kurios sudėtos į rinkinį, perskaitymo įspūdžius. Margokus, bet vyravo (turbūt dėl įsimintų tikrai įdomesnių kūrinių) įsitikinimas, kad autorius rašo ir man asmeniškai patraukliomis intelektualinėmis metaforomis – dėl jų savuoju metu išsiskyrė ir Borgesas, – jungia įvairias literatūros ir apskritai meno kryptis / rūšis / žanrus, o skaitytojui turi tik vieną patarimą – siūlo galvoti ir išlaisvinti vaizduotę. Ne kiekvienas juo pasinaudoja ir tuomet jau palieka kūrinio prieangyje, kuriame pats turėtų rinktis, pro kurias duris įžengs į kūrinį, ką per jį ar jame pamatys, išgirs, supras.

Bet juk šis principas, tariau sau, tinka ne tik novelei ar noveletei, bet ir jų rinkiniui. Visai knygai. Joje, tarsi įsėdęs į roller-coaster kabiną ir užsisegęs saugos diržą, turi jau leistis į kelionę, atsiduoti jos greičiui ir ritmams, nes negali išlipti ar pabėgti. Tad ir nutinka keistų dalykų, bent jau kas kita, kai nedaliju, nesistengiu gabalų atskirti, kai visi tekstai – rikiuotėje, vienas šalia kito, vienas po kito, kai man veriasi perspektyva, ir aš lyg anfilados (gal šis žodis mažiau grėsminga metafora už linksmuosius kalnelius) ašimi ar jos koridoriumi einu iš kambario į kambarį. Čia, „koridoriuje“, tekstai susijungia, vienas kitam atsiveria, vienas kitą papildo. Ir tai dar ne viskas: jie čia sukuria naują dalyką – (su)formuoja vieningą estetinę rinkinio erdvę. Šioje erdvėje užtiktus trumpus, vos vieno ar poros puslapių neva atskirus tekstus man net per sunku interpretuoti kaip struktūrinius, funkciškai reikšmingus rinkinio elementus. Be abejonės, vis dar galiu juos vaizduotis po vieną, bet kodėl ir kaip kiekvienam jų priskirti man patikusios, tikriausiai, noveletės statusą?

Neužbaigtumo (koridoriaus, karuselės) perspektyva (pa)vilioja, peršoku į kitą tekstą. Vėlgi – dalinai savarankišką. Nesureikšminu. Ir vėl kita perspektyva. Vis daugiau perspektyvų. Visos jos vertos mano dėmesio ir dėl savos technikos, ir dėl naujo patyrimo arba bent jo eigos. O kaip tos daugeliui rūpimos temos, dargi siužetai, įvykiai, patys veikėjai? Kaip klasikinėse novelėse – kur bent šis tas vaizdingo ir nepamirštamo? Kol kas tik užuominos, tik jų punktyrai, gal ieškojimo pėdsakai, tad, matyt, galima pačiam dairytis, užtikti, susirankioti, bet bus nelengva. Kita vertus, matau daug kaukėtųjų (aktorių), gal metas nuplėšti jiems kaukes (juk visi – žmonės), pamėginti prakalbinti, išgirsti juos? Ne, per anksti. Knyga ką tik iš naujo atsiversta, didesnioji pusė – priekyje, kol kas – pirmieji sakiniai, pastraipos, tik rinkinio „uvertiūra“ (Jankus, atrodo, mėgsta muzikinius terminus), tik kamertonas, tik mano „perspektyvų partitūros“ literatūriniai ženklai.

Pagal juos ir skaitau. Įvado (nėra tokio) vietoje – vidinis monologas apie egzorcizmą (teatre). Tai pavadinta (gal novele): „Egzorcistas teatre“. Monologą tuoj keičia (pasakojamas) veiksmas, jis koncentruotas, netrukus, tiesa, tik epizodo pabaigoje, vėl atvirs į vidinį monologą (ar sąmonės srautą). Perspektyva (ar tik jos nuojauta): personažų mintys dažnai visame rinkinyje. (Ir per visą rinkinį, vėliau įsitikinsiu, pasakojimuose tai kartosis.) Siužetas: vienuolis Magnus Untydi vykdo teatro vadovybės valią – turėtų išguiti „piktybės ir blogio dvasią“, apsėdusią režisierių Muminą Bogoliepovą, įtikinusią, kad jis – teatro dievas, žinantis, kad „teatras prasideda ten, kur baigiasi bet koks mąstymas“. Epizodo pabaiga: režisieriui Muminui aktorius – tik „žaliava, molis“… Reikėtų naujos perspektyvos, nes čia vaizduotė prigęsta.

Ir autorius – įspėja mano norus, toks paslaugus. Antrasis epizodas (novelė) savo retorika ir poetika ne mažiau iškalbingas. Jo motto galėtų būti: Šekspyras miręs, bet ir Hamletas miręs. (Eilinis) aktorius svajoja suvaidinti Hamletą. Neeilinį, aišku. Ir jo svajonė išsipildo su kaupu. Spektaklio režisierius – pasaulinio masto, toks Richardas Patrickas. Jo (tad ir aktoriaus) Hamletas – „modernus“, miręs, bet ir su aktoriaus mylimosios (spektaklio kritikės Sibilės) lavonu stiklo karste, tad teatre visi – mirę. Po šios makabriškos Hamleto Ofelijos-Sibilės žūties scenos – nauja, vėl teksto gabalas, gal tik instrumentinė pjesė. Režisieriaus (jau man pažįstamo) Mumino užguitas, užkulisyje tūnantis aktorius Ermelindas Mono, toks statistas – „Laikrodis su Gegute“. Gabalui – pusantro puslapio. Pauzė, atokvėpis? Bet ne, perspektyva neišnyksta, matomi jau tolimesni partitūros ženklai – „Šėtono dienoraštis“. Tai „dviguba“ novelė ar noveletė, siužetas siužete. Apie talentą gal turėjusį, bet prasigėrusį aktorių, vaidinusį Šėtoną garsaus režisieriaus Maintoifelio spektaklyje. Ir apie jo paslaptingąją veršenikę su užrašais-užkeikimais, padėjusią jam pasprukti iš pragaro. Bet šie smagūs kalneliai irgi uždaryti (muzikinio) ritmo ir semiotikos (kalbos ženklų) pasaulyje.

Tada jau ateina eilė (novelių / novelečių) triptikui (oho!) apie pandemoniumą – pragaro karalystę. (Bus dar ir antras triptikas – apie riterį, mirtį ir velnią.) Šėtonui leidžiant ar jam nematant, demonai puola visus ir kiekvieną, mistikos ir klaidingo tikėjimo kokteilio taurė pripilta lyg viduramžiais. Niekur neskubu, bet einu koridoriumi, skaitau. Atskiri siužetai gana išradingi, bet jie – akivaizdūs ženklai, kai kas sakytų – semiologiški. Jie be tradicinės estetinės įkrovos, neatrodo tiek nauji ar bent tiek netikėti, kad, kaip sakyta, manojoje, skaitytojo, vaizduotėje rastųsi pagunda tradiciškai pačiam plėtoti juos kaip ilgesnius pasakojimus. Ar tikrai užtenka autoriaus punktyrų? Neklausti jo, kur piešiniai, vaizdai? Pagal siužetą pasakotojas rašo filosofijos daktaro disertaciją. Jį kamuoja realybės ir fikcijos perskyra, jis nori ir negali patikėti, kad sapnai ar simboliniai vaizdiniai yra tikroji realybė. Tamsiose pragaro gelmėse, bet tarp Dantės jau aprašytų velnių, jis kenčia nuo savo egzistencinio klausimo – pabusti ar nepabusti? Kas jo laukia? Ar pabudęs jis neatmes visų (gal ir autoriaus) jam svetimų pasakojimų ir lyg netikintis apaštalas Tomas kiš pirštus prie kraujuojančių mano žaizdų?

Bet kalneliai „veža“, ir esu minėtoje tekstų anfiladoje, jos koridoriuje. Keliauju per gabalus, su jų tekstais. Ne todėl, kad noriu ar kad tokia mano valia, o dėl to, kad tekstas, koridorius, ašis, perspektyva nesibaigia. Ir nauji epizodai su antraštėmis nestabdo, o tik įvardija mano emocijų ir vilionių bangas. Jos ritasi per siužetus kartu su keliaujančiais (kai kada) vis tais pačiais personažais, ir jie vis tokie nepaprasti – reikšminiai, vardiniai ir simboliniai, istoriniai ir alegoriniai. Kaip nepaprastos ir jų išbandymų (egzistencinės) situacijos – mirtis, ligos, nuodėmės krytis, atgaila etc. Gal tai net man mieli Čiurlionio simboliai, gal čia kam, ypač simbolistams, labai svarbūs kalnai ir lygumos, viršūnės ir prarajos, dangus / dievas ir pragaras / velnias? Déjà vu. Gal stoti?

Iš tikrųjų juk dar tęsiasi kelionė į nenaują fikcinį, simbolistinį ir „chimerinį“ pasaulį. Primenantį jau ir jo gyventojų, mitologinių ir alegorinių personažų draugiją. Ne tokie jau keisti tie netikri, sugalvoti, bet reikšmingi jų vardai / pavardės, tie neįprasti, nekasdieniški, tie beveik magiški jų darbai. Gal net jau pabodę tie siurrealistiški šuoliai iš tikrovės į fikciją ir atgal. „Kova“ tarp dviejų, tikros ir fikcinės, tikrovių, tiksliau – su jų dualizmu. Kaip visuomet: kokia ji – ar tik įsivaizduojama, tariama, ar bent laikina, efemeriška gėrio / optimizmo viršenybė? Estetinių ženklų, istorinių stilių (grotesko, ironijos etc.) sumaištyje apie jokią viršenybę / pergalę nėra ir kalbos.

Bet klysčiau, sakydamas, kad mano „koridoriuje“ – tamsūs viduramžiai, kur deginamos raganos ir plevėsuoja piratų Linksmasis Rodžeris. Nėra čia ir vien toji dar netolima, vos šimtametė, praeitis, kai Europa tarsi išvydo savo kultūros saulėlydį, persigando ir kvietė visus į „dekadentų respubliką“. Juntu, kad mano išgyvenamas rinkinio tekstų istoriškumas – labai sąlygiškas. Nuo pirmųjų puslapių kažkaip suprantu, kad pasakojama apie šiandieną, apie modernų (postmodernų, gal net postpostmodernų etc.) teatrą. Anapus rampos regiu / jaučiu sceną, užkulisius, grimo kambarius. Juose man nebus ko veikti su dekadentiškuoju pesimizmu. Pradeda patikti Dievo, Šėtono, Vienuolio, Raganos, Aktoriaus, Režisieriaus, Žiūrovo kaimynystė. Viskas čia sena kaip pasaulis: teatras kitoks negu gyvenimas, bet ir teatras yra gyvenimas, netgi daugiau nei gyvenimas. Girdžiu kažką, gal Suflerį, kalbant apie galią ir valią peržengiant visokias teatro (Aktoriaus, Režisieriaus, Žiūrovo) ribas, ypač kai yra persikeliama iš istorijos, tikėjimo, moralės, vaizduotės, utopijos etc. Aišku, pagal tam tikras estetines pajautas. Ne dėl to, kad tekstuose pilna lotynizmų, aliuzijų į muziką, disputų apie religijas ar filosofijas. Bet ir dėl to. Juk niekur nuo teksto nepabėgau, anfiladoje, koridoriuje, ašyje, arba aš vis dar čia, kur – Jankaus užsukti žaismingieji roller-coaster.

Vienoje savųjų trumpių (aforizmų) apie literatūrą Viktorija Daujotytė teigia, kad rašyti – tai prisiminti. Gal ir taip, dabar šią jos įžvalgą tik perfrazuosiu, sakysiu, kad skaityti – tai prisiminti. Tiek save, tiek kitus, kaip ir skaitytus ir gerai įsimintus, bet taip pat kaip ir perskaitytus ir jau primirštus kūrinius. Ir ką gi priminė mane įsiūbavusi Jankaus fantasmagorija, gal net demonologija? Ką galėtų reikšti tos kultūrinės citatos, kokią mano atmintį jos klibina ir tikrina? Su kuo asocijuojasi autoriaus / pasakotojo / personažų / mano, kaip skaitytojo, balso tėkmė? Ar aš tik vėl ne savo jaunystės Eržvilke, Šv. Jurgio parapijos medinėje bažnytėlėje, kur skambėdavo krikščioniškų litanijų žodžiai, jų sintaksė ir giliai susigėręs emocinis maldininkų įkarštis, kur jaunas klierikas Ričardas Mikutavičius sakė savo pirmuosius pamokslus, o prie durų jau segdavo „sienlaikraštį“ su savo parašytomis giesmėmis?

Ne, tai ne anos iš jaunojo kunigo lūpų, ne nuo altoriaus ar ambonos sklidusios intonacijos, bet tikrai girdėtos. Gal ir bažnytinės, lyg vaiko iš katekizmo, o suaugus gal jau ir iš Biblijos perskaitytos. Hierarchinės. Ir ne visai. Tik toks metaforiškas, daugiasluoksnis, emocingas, dieviškas – „įkvėptas kalbėjimas“, ir jis nebūtinai tik bažnytinis, vien iš religijos. Kiek vėliau, jau studentiškoje jaunystėje, iš Kauno antikvariato, prisiglaudusio šalia buvusio „Versalio“ viešbučio ir restorano, įsigijau Stanisławo Przybyszewskio (1868–1927) tomą, jo esė ir lyrines poemas proza. Visiškai atsitiktinai knygą namie pasidėjau šalia anksčiau pirkto (kvadratinio, su geltonu apvadu) atviruko – Edvardo Muncho „Šauksmo“. Ne, ne visai atsitiktinai! Netgi atvirkščiai. Juk tąkart užuominomis, o kiek vėliau ir detaliau iš tos knygos susipažinau su pagrindine Przybyszewskio estetikos kategorija – „nuoga siela“ (naga dusza). Tada, aišku, nežinojau lemtingesnio sutapimo – kad apie šį Muncho darbą Przybyszewskis buvo parašęs esė. Šis lenkų rašytojas, modernizmo šauklys buvo žurnalo „Życie“ redaktorius, literatūrinio manifesto „menas menui“ Confiteor (1899) autorius. Jo romanas „Šėtono vaikai“ (1897) ir šiandien laikomas vienu įdomiausių iš XIX a. pab. (fin de siècle) „dekadentizmo“¹ epochos autorių kūrinių. Rašė lenkų ir vokiečių kalbomis, domėjosi iracionaliomis žmogaus prigimties jėgomis, jų konfliktu su dorove ir sąžine. Bent pora jo knygų XX a. pr. išversta į lietuvių kalbą. Akivaizdu, anuomet šį autorių paveikė kitas, kurį daugiau esu pažinęs ar skaitęs, – Friedrichas Nietzschė. Ir jo veikalą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ netrukus prisiminiau, o paskui ir atsiverčiau, susidomėjęs, beveik kaip pirmąsyk skaičiau.

Ką gi, tik ne itin aišku, mintyse sakau Gediminui Jankui, ką atmintis man pasakoja, kokią poetinę retoriką, muzikines variacijas girdžiu knygoje „Hamletas miręs“. Girdžiu / skaitau gal poemas proza. Ir įpusėto kelio koridoriuje ar anfiladoje jos galo (ne)skubu prieiti, visai kitaip atrodo vis dar palikę pasakojamosios prozos elementai – dialogai, monologai, siužetu vadinami įvykiai, jų keliama intriga, atomazga / pabaiga etc. Lik sveika, proza, nesvarbu, ar ją vadinsime novelėmis, ar noveletėmis, ar vaizdeliais. Poetinė leksika ir ritmika, pakylėtos emocinės intonacijos perlydo „epinį“ Jankaus tekstą į poetinius gabalus, bet tuo pat metu juos savitai sujungia. Žodžiai „lekia“ iš įprastų savo vietų, permaino, pakeičia sakinio emocinį, o gal ir prasminį krūvius. Taip būna (leista) tik poetiniuose tekstuose. Lyg visų teksto „gabalų“ intonaciniai (kaip ir meniniai) kirčiai rikiuojasi sakinių pabaigose. Tai jau tikrai ne epinis pasakojimas, ne įprasta proza, tegu ir trumpoji. Gal ji ir „nesipriešintų“, pavadinta ne epu, o poema, net lyrika.

Taip manoji atmintis „nusikalė“ raktą knygos poetikai. Jos savivaizdį. Gal ir keistoką. Gal skirtą ir įdomų tik man vienam, bet juk kitiems (už kitus) nieko neprašiau ir nežadėjau. Ačiū tiems, kas pagelbėjo, padėjo prisiminti, kai man kažko trūko tuose nutrūktgalviškuose roller-coaster. Uzurpavau atmintį. Neklausiau, nežinau, ar Jankus kada vartė / skaitė Przybyszewskį. Gal ne, juk jau labai tolimas, beveik visų užmirštas. Gal daugiau kas domisi jo amžininku Juozapu Albinu Herbačiausku². O Nietzschę Jankus ir pats mini, tad tikrų tikriausiai perskaitė, nebūtinai visą, bet juk svarbiausi yra didieji filosofo veikalai, jie lemia, ir, anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, Nietzschės stiliumi šiandien mąsto net jo neskaitę VU politologijos studentai. Tai gal ir apie literatūrą galima? To nežinau, bet kai prisiminiau Nietzschės Zaratustrą, Jankaus rinkinyje išgirdau, ką, matyt, ir anksčiau turėjau girdėti, – žymiojo filosofo „išrastą“ ditirambo kalbą. Nietzschė didžiavosi („Aš esu ditirambo išradėjas“), atskleidęs sau ir mums, kaip „dvasia kalbasi pati su savimi“³. Taip, ditirambinė poetika bene ir bus (galėtų būti) gilioji versmė Jankaus rinkinio manajai (skaitymo) improvizacijai. Išsigąstu, šitaip pagalvojęs, nes iki knygos pabaigos, iki tekstų anfilados užbaigos dar tolokai paėjėti. Bet nujaučiu, kad atsiras norinčių už mane tai atlikti.

Be abejo, suprantu, kad perdedu, tad veju nuo savęs galimas (nekuklias) sąšaukas tarp dviejų labai skirtingo meninio lygio ir minties gelmės kūrinių, bet susišaukti / susikalbėti jie gali, nes Jankus, paskelbęs (ar supratęs), kad Hamletas mirė, visoje knygoje mirusio Hamleto dvasiai irgi leidžia kalbėtis pačiai su savimi. Mano kelias „koridoriumi“ tęsiasi, jis gali net užtrukti, o mano skaitytojams įgristi. Laimei, galiu jį nutraukti bet kurioje vietoje, nieko svarbesnio jau nepasakysiu. Čia ir sustoju, juk perspektyva neišnyksta, tad gali ramiai likti visi mano dar nepaminėti siužetai, jų išsišakojantys ir vėl susitinkantys takai tėra to kalbėjimo erdvė, vieta, laikas, viskas, ką paprastai vadiname gyvenimu, o dar tiksliau – teatru. Hamleto mirtis Jankui, kaip Dievo mirtis Nietzschei, yra naujų galimybių pasaulis, teatro ateities vizija. Hamletas gyvena teatre, jis gyvena visur, kur pasiekia jo balsas, ir tik atrodo, kad rinkinio paskutiniame „gabale“ (novelėje „Montesino ola“) jo balsas amžiams nutilęs.

Ar patyriau svarbiausia? Manau, kad taip. Gyvas ištrūkęs iš Jankaus roller-coaster, jaučiausi kaip užvertęs ne vieną skaitytą ir gal neskaitytą, tik iš nuogirdų žinomą, bet man prasmingą knygą. Pirmiausia, tai leidiniai apie teatrą. Tarp jų Peterio Brooko „Tuščia erdvė“, Tomo Sakalausko „Miltinio apologija“ arba Juozo Grušo „Neramios šviesos pasauliai“. Bet buvo, žinoma, ir kitokių, tarkim, apie ne visai įprastą gyvenimą. Gal net ne visai knygos, o tik jų fragmentai, nes daugiau ir nelikę. Tokia svarbi man pasirodė nuo daugelio slepiama Evangelija pagal Tomą, bet po jos dar ir ši sena knyga apie Dievą, kuris mirė. Tai jau cituotoji knyga apie Zaratustrą. Pabaigai man pasirodė itin svarbu, kad joje skaitymui ir rašymui yra skirti (vos du) puslapiai. Prasideda jie taip: „Iš viso to, kas parašyta, man patinka tai, ką autorius krauju savuoju rašė. Todėl rašyk krauju ir tu patirsi, kad kraujas – tai dvasia.“⁴ Lyg ir užsklęsdamas tik sau pačiam prižadėtą Gedimino Jankaus knygos savivaizdį, pridursiu, kad rinkinio autorius – teatrui prisiekęs jo „pilietis“. Ar jis rašė krauju? Nedrįsčiau liudyti. Bet visoje knygoje kalbėdamas, kad Hamletas – miręs, per mano kelionę nuo knygos pradžios iki pabaigos bandė persakyti, ką tik jis vienas išgirsdavo iš mirusio, o teatre gyvo Hamleto dvasios. (Vėl nekuklus sugretinimas: gal ji kalbėjosi pati su savimi.) Ir aš vienas jį / ją girdėjau. Ir kaip filosofas nesakė, kad Dievo nėra, taip ir Gediminas Jankus man neminėjo, kad Hamleto nėra.

Bet dėl tos priežasties ir po manęs ne vienam vertėtų ją perskaityti.

Erik Varden. Skaistumas: juslių dermė. Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė.
V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2026. 206 p.

Kai 2022 m. pirmą kartą rašiau apie Trondheimo (Norvegija) prelatūros ganytojo Eriko Vardeno OCSO (g. 1974) knygą, nė vienos jų lietuviškai skaityti galimybių nebuvo. Pamenu, dar prieš The Shattering of Loneliness: On Christian Remembrance (2018) mano dėmesį patraukė žinia apie 2021 m. pradėjusį veikti asmeninį vyskupo tinklalapį „Coram Fratribus“ (Vardeno vyskupo šūkio Coram Fratribus Intellexi („Brolių akivaizdoje supratau“) pagal šv. popiežiaus Grigaliaus homiliją fragmentas). Jis nuteikė viltingai – štai, pagaliau ir į platų interneto vandenyną lyg buteliai su slaptu rašteliu viduje ėmė kristi savo adresato laukiantys, turiningi ir paprasti (bet ne prasti) tekstai. Kasdieniai pastebėjimai, pamokslai, pokalbių fragmentai, kiti oficialesni kreipimaisi… Man jie jau tuomet buvo patrauklus iššūkis. Sunku suskaičiuoti, kiek knygų perskaičiau, filmų peržiūrėjau ir muzikos išklausiau pasikliaudama vyskupo rekomendacijomis. Nuo 2024 m., kai „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido knygą „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ (vert. Vaiva Narušienė), ir šiemet, pasirodžius teologinei esė „Skaistumas: juslių dermė“, dar labiau suklusau. Ar knygoje, kurioje biblinė egzegezė, semantinė, lingvistinė analizė pinasi su pavyzdžiais iš asmeninio gyvenimo, muzikos, literatūros, kino, skaitytojas atpažins save? Ar skaitant kils bent vienas nuoširdus klausimas? Ar žinosime, ką daryti su atsakymais?

Trapisto rašytojo knygos – liudijimas mūsų laikams

Krikščioniškos literatūros skaitytojų Lietuvoje žodžiai „trapistas rašytojas“ neturėtų stebinti. Retas kuris nėra bent girdėjęs XX a. religinio rašytojo, trapistų vienuolio Thomo Mertono (1915–1968) vardo. 1948 m., vos pasirodžiusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo autobiografija „Septynaukštis kalnas“ sulaukė neregėto susidomėjimo. Vardenas populiarumu Mertonui gal ir neprilygsta, tačiau intriguoja knyga apie skaistumą, teigiant, kad tai – „dorybė, skirta visiems“ (p. 10), o ir pats jo asmuo. Augęs nepraktikuojančių liuteronų šeimoje, paauglystėje išvykęs iš Norvegijos ir kataliku tapęs devyniolikos, po studijų Kembridže, Popiežiškajame Rytų institute Romoje 2015 m. balandžio 16 d. Vardenas tapo vienuoliktuoju Šventojo Bernardo kalno abatijos Lesteršyro grafystėje, Anglijoje, abatu. 2018 m. čia įkurta alaus darykla, 2019 m. pasirodė dokumentinis filmas apie abatiją Outside the City („Už miesto [vartų]“). Vyskupu Vardenas paskirtas 2019 m. spalio 19 d., jo šventimai garsiojoje Trondheimo Nidaroso katedroje įvyko 2020 m. spalio 3 d. Užtektų, matyt, vien fakto, kad jis vadovavo šiemet vasario 22–27 d. Vatikane vykusioms popiežiaus, Romos kurijos dikasterijų vadovų ir Romos mieste gyvenančių kardinolų gavėnios rekolekcijoms. Rekolekcijų medžiaga atskira knyga jau pasirodė italų ir anglų kalbomis.

Pasak paties Vardeno, knygos „Skaistumas: juslių dermė“ ir „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ yra susijusios. Abiejose galiu užčiuopti susisiejančias ir viena kitą pildančias Vardeno įžvalgas apie žmogų, kuris yra į šlovę pašauktos dulkės, apie krikščionio laisvę. Skaitydama vis naujai telkiuosi į Dievo pirštų prisilietimo, matymo Dievo žvilgsniu ir kitus motyvus. Man atrodo, svarbu, kad autorius deklaruoja asmeninį interesą. Esė apie atminimą pradedama klausimu: „Ar norėdamas teigti, kad išties ką nors atsimenu, turiu būti asmeniškai tai patyręs?“ („Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“, p. 9). Antrosios knygos pradžioje Vardenas veikia panašiai – atsiriboja nuo tikslo išdėstyti skaistumo apologiją. Pirmiausia jis sakosi siekiąs semantinių tikslų, mini ir nutikimą Romoje – praeivės spjūvį jam į veidą, matyt, sąlygotą tuo metu visoje Europoje vis labiau pripažįstamo seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje masto. „Kokia galėtų būti mano reakcija?“ – klausia jis. Ir čia pat tęsia, kad „tikras atsakymas turi rastis iš mano skaistaus įsipareigojimo, nuoseklumo, su kuriuo jo laikausi […]. Todėl be galo svarbu turėti aiškią, tinkamai suformuluotą ir tikslią skaistumo sampratą“ (p. 11). Vardenas rašo kaip vienuolis, celibato laikytis įsipareigojęs žmogus, kaip vyskupas, kurio pareiga būti pontifex, t. y. tiesti tiltus. „Tapti skaisčiam reiškia ne numarinti savo prigimtį, o darniai ją integruoti ir taip nukreipti į gyvenimo pilnatvę“ (p. 31) – ar toks procesas dėl radikalumo gali nesudominti, nežavėti?

Kelias kartu, idant atsivertų meilės akys

Esė nepretenduoja į užbaigtumą, tačiau Vardenas atkreipia dėmesį, kad krikščionys privalo pristatyti savo tikėjimą vientisai, be kompromisų, suprantamai. Taip pat, kad „nė vienas gaivinantis žodis niekada nebuvo ištartas su panieka“ (p. 31). Ši knyga – puikus įsiklausymo, atsako reikalingo kalbėjimo pavyzdys. Ją sudaro penki skyriai su poskyriais: „Normos klausimas“, „Kas yra žmogus“, „Įtampos“, „Derybos su aistra“ ir „Kontempliatyvusis gyvenimas“. Pastabų skiltyje autorius dalinasi pastabomis-pasiūlymais skaitytojui. Paskutinė knygos dalis – iliustracijų sąrašas. Jame šalia operos solisčių, šokėjų nuotraukų randu ir Adomo Edeno sode ikoną, šv. Antano Abato paveikslą, mergelės kankinės šv. Cecilijos skulptūrą ir kt. Skaitytojui šios kelios nuorodos atskleidžia autoriaus užmojį krikščionišką skaistumo sampratą aiškinti per visuotinę patirtį, taip pat – apreiškimo šviesoje. Šv. Benedikto ordino regula, Antikos pasaulio skaistybės deivė Diana, Aristotelio mimesis, Ingmaro Bergmano „Rudens sonata“, Ciceronas, Vincenzo Bellini operos „Norma“ libretas, Konstantino Kavafio eilėraštis „Itakė“, Bažnyčios Tėvai ir kita – visa padeda priminti „skaistumo“ viziją, nusakyti žodžio kilmę, parodyti, kaip šis nuskurdo, apibrėžti krikščionišką skaistumo sampratą.

Epigrafu Ubi amor, ibi oculus („Kur yra meilė, ten ir akis“) taikliai apibūdinama knygos specifika. Mat tokį matymą Vardenas vadina kontempliatyviu. Jei ir jums skaitant kilo nuostaba, autorius primena, jog kontempliacija – ne kokiems profesionalams skirta maldos forma. Kontempliacijos sąvoka, pasak Vardeno, nurodo į „pratybas, be kurių žmonija būtų nevisavertė“ (p. 172). Adomas – tiesos mokytojas ir Dievo gailestingumo liudytojas. Tokį kiek netikėtą įspūdį apie nupuolusį Adomą paliko Vardeno pirmųjų Pradžios knygos skyrių aiškinimui pasitelkto IV a. sirų kalba parašyto, „Lobių urvu“ vadinamo senovinio teksto komentarai. „Kristaus veidas mums parodo tikrąjį Adomo veidą“ (p. 49), – rašo Vardenas. Vertingos ir pastabos apie dykumos tėvus, kurie, kalbėdami apie „aistras“, kalbėjo ir apie pyktį, pavydą ir pan. Vienuolis, primena Vardenas, stengiasi savo troškimą, kitus ir Dievą matyti aiškiai, tiesoje. Pastebėjimus apie skaistumą – pagalbą gyventi dėmesingai ir pagarbiai – jis pildo žymėdamas skaistumo ir pasninko ryšį. Skaitant knygą, įsimena ir šv. Benedikto paraginimas Castitatem amare („Mylėk skaistumą“). Galbūt skaistaus žvilgsnio galima išmokti, galbūt iš tiesų tai, ką myliu, gali mane pakeisti, padaryti gražų? Malonės laidininku laikytas šv. Olafo kūnas, kartūzų vienuolyne netyčia iškastas jauno vienuolio kūnas prakirsta ranka, rasti nesuirę Cecilijos palaikai persukta galva – galbūt tai radikalūs, bet vertingi gražaus gyvenimo pavyzdžiai!

Kelios pabaigos įžvalgos

Vilkėti šlovės rūbus – tik per kupiną tikėjimo viltį mums pažįstamas būvis. Jį, pasak Vardeno, apšviečia ontologinio prisiminimo mirksnis (p. 57). Baigdama primenu žodžių „troškimas“ ir „ilgesys“ skirtį, apie kurią knygoje „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ Vardenas rašo: „Senojoje anglų ir graikų kalbose, kai kalbama apie ilgesį, asmeninis įvardis „aš“ vartojamas kaip netiesioginis objektas „man“, gaunantis impulsus iš kitur. Tad troškimas yra mano, o ilgesys gaunamas kaip dovana […]. Kai aš ilgiuosi, girdžiu Dievo Žodį, kviečiantį į manyje esantį Jo paveikslą“ (p. 140). Ši skirtis ir ypač ilgintis girdimas kvietimas svarbūs ir įžvalgų apie skaistumą kontekste. Juk jį išgirdę patys prabylame apie Dievo gailestingumą ir teisingai orientuoto žmogaus gyvenimo grožį.