Sara Poisson. Niekas, pasiruošęs patriukšmauti. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2025. 108 p.

Jeigu skaitėte, manau, sutiksite, kad naujausia poetės knyga yra ryškus, konceptualus ir labai savitas šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys. Kodėl? Atsakymas paprastas – nes jame susikerta socialinis jautrumas, kūno patirtis, kalbos refleksija, gamtos ir civilizacijos įtampa, o visa tai išreiškiama intensyvia, ritmiška, dažnai provokuojančia poetine kalba. Tai knyga, kuri atsisako tradicinio „gražaus“ lyrizmo ir vietoj jo renkasi tikrovę, kuri yra aštri, nepatogi, kartais žiauri, tačiau būtent dėl to labai gyva. Saros Poisson tekstai neleidžia skaitytojo vaizduotei nuobodžiauti: jie kelia klausimus, verčia sustoti, grįžti atgal, iš naujo įsižiūrėti į žodį, vaizdą, kūną ar visuomenės būsenas.

Šią knygą sunku skaityti greitai. Ji nėra „vartojama“. Skaitant nuolat juntama, kad autorė nesiekia įtikti ar nuraminti. Priešingai – atrodo, jog jai rūpi ištraukti skaitytoją iš komforto zonos, priversti jį akis į akį susitikti su tuo, ką paprastai slepiame po tvarkingo gyvenimo, kultūros ar mandagumo paviršiumi. Todėl Poisson poezija dažnai primena ne estetinį objektą, o gyvą organizmą – kvėpuojantį, prakaituojantį, nerimastingą.

Kaip pati poetė yra sakiusi viename pokalbyje, ją vis labiau ėmė dominti ne estetinis uždarumas, o ryšys su skaitytoju ir tikros patirties, sakyčiau, įšvirkštimas į tekstą: „Anksčiau labiau rėmiausi pačia kalba. Tada man buvo svarbu sekti gražias pasakas ir išgauti estetiką iš kalbos ir iš tam tikrų vizijų. Bet vėliau supratau, kad tai ganėtinai nekomunikabilu. Taigi į savo poeziją įsileidau daugiau daiktiškumo.“ Ši autorės mintis labai tiksliai nusako ir naujosios knygos poetiką – joje nebelieka noro slėptis už estetinio rūko, priešingai, pasirenkamas atvirumas, daiktiškumas, socialinė ir kūniška tikrovė.

Jau pats pavadinimas „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra paradoksalus ir daug ką pasakantis. „Niekas“ dažniausiai reiškia nebuvimą, ištrintį, nematomumą, nereikšmingumą. Tačiau čia šis niekas įgauna balsą, netgi energiją ir maištingą potencialą. Jis pasiruošęs ne tylėti, o „patriukšmauti“, vadinasi, išsiveržti iš jam primestos tylos, iš paraštės, iš nustumtos būties. Toks pavadinimas apibrėžia vieną esminių knygos teminių krypčių: autorę domina ne tie, kurie yra centre, bet tie, kurie įprastai lieka užribyje – socialiai, kūniškai, estetiškai, kalbiškai ar net egzistenciškai. Šie veikėjai, balsai ir būsenos nėra pristatomi kaip svetimkūniai. Poisson juos priima kaip pilnavertes tikrovės formas, kaip tikrąją gyvenimo medžiagą, kuriai reikia tekstinės vietos.

Knyga yra ne tik tematiškai, bet ir struktūriškai griežtai apgalvota. Ji sudaryta iš ciklų ir atskirų tekstų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingi, tačiau iš tiesų juos jungia bendras žvilgsnis į pasaulį kaip į nuolat kintantį, nesutampantį darinį. Viename tekste kalbama apie gatvę, kitame apie vonią, trečiame apie skubios pagalbos skyrių, dar kitame apie meilę, laikrodžius, grybus, šunį, daržą ar tvenkinį. Tačiau visi šie tekstai grįžta prie tų pačių didžiųjų ašių: kūno, kalbos, socialumo, gyvūniškumo, mirties, kasdienybės, gėdos, noro, ribų. Dėl to knygą galima skaityti ir kaip savotišką poetinę antropologiją, kurioje žmogaus gyvenimas stebimas ne abstrakčiai, o per konkrečius daiktus, judesius ir jutimus.

Akivaizdu, kad vienas įdomiausių šios knygos aspektų yra tai, kaip joje susilieja intelektualumas ir jutiminė patirtis. Poisson tekstai nėra neutralūs konceptai, nors juose daug refleksijos, struktūravimo ir mąstymo žymių. Atvirkščiai – kiekviena mintis čia pereina per kūną, per kvapą, garsą, prisilietimą, nuovargį ar gėdą. Būtent todėl net abstraktesni eilėraščiai atrodo tiesiog fiziškai juntami.

Viena išskirtiniausių šios poezijos savybių yra kalbos materialumas. Poisson rašo taip, kad kalba niekada neatrodo tik neutrali priemonė. Ji – medžiaga, turinti svorį, kvapą, tekstūrą, spaudimą. Eilutės dažnai kuriamos kartojimo principu, o kartojimas čia nėra banalus pakartojimas – jis tampa minties kalimo, ritmo, įtampos, kartais net psichologinės obsesijos ženklu. Kartojamos frazės ne tik stiprina emociją, bet ir padeda sukurti beveik fizinį skaitymo pojūtį. Skaitytojas tarsi patenka į teksto pulsą, į jo kvėpavimą, į jo judėjimą pirmyn ir atgal. Tokiu būdu poezija tampa ne tik prasmių rinkiniu, bet ir kūniška patirtimi.

Poisson kalba dažnai atrodo tiršta, joje daug vardijimų, staigių metaforų, netikėtų palyginimų, groteskiškų vaizdų. Ji nebijo maišyti aukštojo ir kasdienio stiliaus, poetinių ir beveik buitinių detalių. Eilėraščiuose šalia vienas kito gali egzistuoti maistas, ligoninės aparatai, šlapių grindų kvapas, religiniai ženklai, šeimos santykiai, urbanistiniai vaizdai, vabzdžiai, šunys, kraujas, rūdys, plastikas, šviesa, mirtis. Toks jungimas sukuria keistą, bet labai tikrą pasaulį. Jame nėra aiškios hierarchijos tarp „kilnių“ ir „žemų“ dalykų, nes viskas yra susiję. Daiktai, kūnai ir žodžiai šiame pasaulyje yra to paties trapumo.

Neatsitiktinai Poisson daug dėmesio skiria ritmui ir balsui. Ji prisipažįsta: „Bandau sukaupti jėgas ir, skaitydama eilėraštį balsu, pavirsti stipresne kalbėtoja, nei esu gyvenime.“ Poetė taip pat pabrėžia užkalbėjimo svarbą: „Jei įmanoma, renkuosi skaityti eilėraščius, kurie turi tam tikrą ritmą, labiau panašūs į užkalbėjimą. Tenka šiek tiek paraganauti.“ Šie autorės žodžiai padeda geriau suprasti, kodėl jos eilėraščiai taip stipriai veikia ne tik prasme, bet ir fiziškai – jie tarsi ritmiškai hipnotizuoja skaitytoją, įveda į beveik kūnišką teksto būseną.

Galėčiau teigti, kad knygos ašis – kūno tema. Poisson vaizduojamas kūnas nėra sterilus, neutralus ar vien tik gražus. Jis yra nešvarus, pažeidžiamas, senstantis, sergantis, seksualus, gėdingas, kartais nepaklusnus, kartais socialiai perregimas, kartais slepiamas po drabužių sluoksniais ar ritualinėmis nuostatomis. Knygoje kūnas nuolat susiduria su normomis: kaip turi atrodyti, kaip turi būti plaunamas, šukuojamas, slepiamas, gydomas, vertinamas, fotografuojamas, aprengiamas, atpažįstamas. Tačiau būtent šis normų spaudimas ir išryškina Poisson poezijos etinę jėgą: ji leidžia kūnui būti ne idealiam, ne taisyklingam, o tikram.

Labai įdomu tai, kad kūnas knygoje nėra tik individuali biologija. Jis nuolat susijęs su socialine patirtimi. Moters kūnas ypač dažnai tampa žvilgsnio, kontrolės ir vertinimo objektu. Tekstuose apie grožį, nuogybę, šukavimą, krūtis, menstruacijas, moteriškumo ženklus matyti, kad moters kūnas vis dar yra kultūrinio reglamentavimo vieta. Poisson tai rodo be moralizavimo, bet labai aiškiai. Ji atskleidžia, kaip grožio norma dažnai tampa smurto forma, kaip švara gali virsti prievarta, kaip pageidautinas kūnas yra ne tik estetinis idealas, bet ir disciplinavimo mechanizmas. Todėl jos tekstai apie kūną turi ne vien emocinį, bet ir politinį krūvį.

Skaitant šiuos eilėraščius kartais atrodo, kad autorė bando grąžinti kūnui jo tikrąją kalbą – ne reklaminę, ne reprezentacinę, ne kosmetiškai išlygintą, o pažeidžiamą ir gyvą. Šiuo požiūriu Poisson poezija yra itin aktuali šiandienos kultūroje, kur kūnas dažnai tampa projektu, įvaizdžiu ar produktu.

Kita svarbi knygos dimensija – santykis su viešąja erdve. Eilėraščiai apie gatvę, kaimynus, nuomininkus, sostinę, fotografavimą, ligoninę, vartojimą, darbą, miestą ir kaimą kuria labai tikslų socialinį foną, kuriame žmogus neatsiejamas nuo kitų žmonių žvilgsnių, kalbų, lūkesčių ir vertinimų. Gatvė Poisson poezijoje yra ne tik vieta judėti. Ji tampa konflikto, susidūrimo, rizikos ir net likimo erdve. Kaimynai nėra tik kaimynai – jie yra stebėtojai, vertintojai, galimi priešai, tylūs bendrininkai, kartais net slaptos bendruomenės forma. Miestas ir kaimas taip pat nėra romantizuojami. Abu jie pilni įtampos, kvapų, kūnų, darbo, triukšmo ir nelygybės.

Ypač stiprūs, mano galva, tie eilėraščiai, kuriuose socialinė situacija pateikiama ne tiesiogiai, o per metaforinę sistemą. Pavyzdžiui, nuomininkai aprašomi kaip kūno skysčiai, fotografija kaip dauginimosi būdas, vartojimas kaip savęs susipirkimas, o miesto ir kaimo įtampos vaizduojamos per gyvūninius, augalinius ar net anatominius palyginimus. Tai rodo, kad Poisson socialinė kritika niekada nėra paviršutiniška. Ji remiasi labai tiksliomis, kartais net skausmingomis analogijomis, kurios padeda pamatyti, kiek daug mūsų gyvenime yra mechaniškumo, pasikartojimo, prisitaikymo ir maskuotės.

Vienas svarbiausių šios poezijos bruožų – nuolatinis atsisakymas supaprastinti žmogų. Čia nėra vien tik „aukų“ ar „kaltųjų“, nėra vienareikšmio moralinio centro. Žmogus rodomas kaip prieštaringa būtybė, kuri vienu metu gali būti ir pažeidžiama, ir žiauri, ir mylinti, ir egoistiška. Dėl to knygos emocinis laukas tampa labai gyvas.

Knygoje itin svarbi ir gamta, tačiau ji čia nėra ramybės oazė. Priešingai – gamta Poisson tekstuose yra gyva, kartais net grėsminga, bet kartu ir nepaprastai tiksliai juntama. Medžiai, šaknys, žolė, grybai, tvenkiniai, ežerai, vabzdžiai, šunys, karvės, uogos, vaisiai, sniegas, lietus, samanos, pamiškės – visa tai nėra dekoratyvūs fonai. Tai aktyvūs pasaulio dalyviai, kurie turi savo logiką, judėjimą ir santykį su žmogumi. Ypač svarbu, kad gamtoje Poisson dažnai įžvelgia ribines būsenas: augimą ir irimą, grožį ir siaubą, maitinančiąją ir skausmingąją pusę, švelnumą ir plėšrumą. Dėl to gamta jos poezijoje tampa ne „natūraliu“, o egzistenciškai sudėtingu pasauliu.

Labai svarbu, kad šis gamtos sugrįžimas Poisson kūryboje nėra dekoratyvus ar nostalgiškas. Pati autorė yra sakiusi: „Nuo pandemijos pradžios, kai be kaukės nebuvo galima išeiti į lauką, išsikrausčiau į kaimą.“ Ji pasakoja apie gyvenimą su „gyvulėliais, paukšteliais, žolelėm“ ir vadina tai savo „vaikystės pseudorojaus projektu“. Tačiau šis pseudorojus nėra sentimentalus pabėgimas nuo pasaulio – veikiau bandymas iš naujo permąstyti žmogaus santykį su gyvybe, gamta ir vartojimo kultūra. Neatsitiktinai poetė prisipažįsta, kad būtent gamtos stebėjimas padėjo „subalansuoti skausmą“, kylantį iš šiandienos smurto ir visuotinio suprekinimo patirties.

Būtent šiame gamtos, kūno ir socialumo susitikime Poisson poezija pasiekia didžiausią įtampą. Ji rodo, kad žmogus nėra atskiras nuo aplinkos, o tik vienas iš daugelio trapios medžiagos pavidalų. Todėl ir tokie tekstai kaip „Erkė“, „Karpiai“, „Tvenkinys“, „Ežero vilnos“, „Grybai“, „Grybautojai“, „Karvė“ veikia taip stipriai: jie ne tik aprašo gamtos reiškinius, bet ir per juos kalba apie priklausomybę, giminystę, plėšrumą, gyvybę, mirtį, abipusį pažeidžiamumą. Gyvūnas, augalas ir žmogus čia nėra atskirti griežtomis sienomis. Jie veikiau egzistuoja vienas kito atspindyje.

Poisson tekstai nėra niūrūs dėl paties niūrumo. Jie reikalingi tam, kad parodytų, kaip gyvenimas iš tikrųjų funkcionuoja: per netobulumą, skausmą, džiaugsmą, kvapą, gėdą, meilę, nykimą. Ypač svarbu, kad meilė šioje knygoje niekada nėra romantizuota. Ji dažnai susijusi su kūno netobulumu, senėjimu, stoka, nemalonumu, rūpesčiu, gyvuliškumu. Meilė neatsiejama nuo mirties ir trapumo. Tačiau būtent dėl to ji ir tokia tikra. Ji yra ne abstrakti idėja, o veiksmas, kuris kartais pasireiškia labai keistomis, nepatogiomis, net groteskiškomis formomis.

Knygoje taip pat labai stipriai jaučiama kalbos savirefleksija. Tekstai apie kalbėjimą, literatūrą, vartojimą, pavadinimus, žodžius ir tylą rodo, kad autorė nuolat mąsto apie pačią rašymo galimybę. Kas yra žodis? Ar jis gali pasakyti tiesą? Ar jis tik užmaskuoja? Ar jis gydo, ar žeidžia? Poisson poezijoje kalba nėra saugi vieta. Ji gali būti ir gynybos, ir atakos priemonė. Ji gali išrikiuoti pasaulį, bet lygiai taip pat gali jį suardyti. Tokia kalbos samprata daro knygą intelektualiai turtingą ir kartu labai atvirą interpretacijai. Verta pasakyti, kad Poisson tekstai reflektuoja ne tik kalbą – jie reflektuoja ir pačią literatūros funkciją. Atrodo, jog autorė nuolat klausia: ką šiandien apskritai gali poezija? Ar ji gali pakeisti žmogų? Ar gali bent trumpam sutrikdyti įprastą, neretai banalų matymą? O gal jos užduotis – ne guosti, o tiksliai įvardyti? Šie klausimai knygoje lieka atviri, tačiau būtent jų atvirumas ir suteikia tekstams gyvybės.

Kita vertus, ši poezija nėra vien konceptuali. Ją skaitant labai ryškiai juntama emocinė energija. Poisson tekstuose daug skausmo, bet, nepaneigtina, ir daug šilumos. Juntamas ne tik noras įvardyti blogį, bet ir siekis apginti trapų gyvenimą nuo nuvertinimo. Net tada, kai kalbama apie kraują, purvą, ligą, mirtį ar senėjimą, tekstuose išlieka galingas teiginys: gyvybė yra esmių esmė. Tai toli gražu ne optimistiška poezija įprasta prasme, tačiau itin gyvybinga. Ji rodo, kad net nemalonūs, iškreipti, pažeisti ar sužeisti gyvenimo pavidalai turi vertę. Galima sakyti, kad visa knyga yra bandymas išmokti gerbti tai, kas nepatogu, sužalota ar atstumiančiai skausminga.

Ypač įsimintini tie eilėraščiai, kuriuose Poisson pasiekia beveik aforistinį tikslumą. Kai kurie tekstai primena filosofiškai įkrautus miniatiūrinius pasaulio modelius. Juose kiekvienas vaizdas turi svorį, kiekvienas palyginimas atveria platesnės, netikėtos logikos galimybę. Pavyzdžiui, kai laikrodis tampa laiko įkalinimo ar jo pralaimėjimo ženklu, kai rėtis tampa tuštumos ir reikalingumo simboliu, kai sniegas pasirodo kaip švaros, galios, išdavystės ir grožio santelkis, kai „niekas“ tampa triukšmingu subjektu – tuomet matome, kad Poisson moka iš mažos detalės sukurti ištisą egzistencinį lauką.

Galima būtų paklausti – o koks knygos santykis su lietuvių poezijos tradicija? Atsakymas paprastas: ji aiškiai įsirašo į šiuolaikinę lietuvių poetinę kalbą, kuri vis drąsiau jungia kūniškumą, socialinę kritiką, konceptualumą ir emocinį intensyvumą. Tačiau Poisson tuo pat metu išlaiko labai individualų balsą. Jos eilėraščiai atpažįstami dėl ypatingo žodyno, metaforinio mąstymo, kalbinės įtampos ir jautrumo kasdienybės detalėms. Ji nesiekia būti panaši į kitus, ir tai yra jos stiprybė. Net kai tekstai kalba apie universalias temas, jie turi aiškiai savitą toną.

Sakyčiau, „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra knyga apie tų, kurie nepatenka į patogias kategorijas, esamybę. Bet tai būtų tik dalis tiesos. Iš tiesų ši knyga dar labiau yra apie pačią kalbą kaip vietą, kurioje nepatogumas gali tapti forma, kurioje skausmas gali būti įvardytas, o gėda – paversta įžvalga. Ji apie tai, kad žmogus yra ir kūnas, ir socialinis vaidmuo, ir gyvūnas, ir kalbanti būtybė, ir trapus visagalis laikas. Poisson visa tai sujungia ne atsargiai, bet labai tiksliai. Todėl jos poezija kartais žeidžia, kartais stebina, kartais glumina, bet retai palieka abejingą.

Šios knygos stiprybė ir ta, kad ji nepraktikuoja vienos emocinės tiesos. Joje gali būti ir ironijos, ir užuojautos, ir pykčio, ir meilės, ir šleikštulio, ir šviesos, tačiau jokiu būdu ne cinizmo. Tai daugiabalsė poezija, kurioje svarbus ne rezultatas, bet balansavimas tarp prieštarų. Tokia laikysena ypač vertinga šiandien, kai poezija dažnai turi rinktis – arba labai aiški mintis, arba grynas estetinis žaidimas. Poisson daro dar kitaip: ji kuria intensyvų, konceptualiai pagrįstą, bet kartu emocionaliai aštrų tekstinį pasaulį, kuriame mintis gimsta iš formos, o forma – iš gyvenimo maišačių.

Apibendrinant galima teigti, kad „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra labai stipri, savita ir brandi poezijos knyga, kuri išsiskiria ne tik tematiniu drąsumu, bet ir kalbine jėga. Ji kalba apie kūną be idealizavimo, apie visuomenę be iliuzijų, apie gamtą be sentimentalumo ir apie kalbą kaip gyvą, kartais skausmingą, kartais gelbstinčią medžiagą. Tai knyga, kuri nepatogiai, bet tiksliai parodo, kad gyvenimas nėra tvarkingas, o žmogus nėra vientisas. Ir vis dėlto ši netvarka nėra beprasmė. Ji gali būti išrašyta, išgirsta, įvardyta. Būtent todėl Poisson poezija tokia svarbi: ji leidžia „niekui“ tapti girdimam ir pasiruošusiam patriukšmauti.

Ši poezija nebando išspręsti pasaulio minklių ar paradoksų. Ji nesuteikia skaitytojui moralinio saugumo ar estetinės paguodos. Tačiau ji suteikia kai ką kita – mano galva, jautrumo pojūtį. Gebėjimą pastebėti tai, kas paprastai lieka paraštėje: kūno nuovargį, socialinę gėdą, aplinkos trapumą, kalbos smurtą, kasdienybės groteską. Ir būtent šis jautrumas šiandien tampa ne mažiau svarbus nei bet kokia ideologija ar aiški žinia. Todėl rinkinį „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ galima skaityti ne tik kaip poezijos knygą, bet ir kaip jautrumo praktiką – bandymą išmokti matyti tai, ką kultūra dažnai mėgina paslėpti.

Dovilė Bagdonaitė. Lesbiariumas. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 51 p.

Kai „Lesbiariumas“ pirmą kartą pakliuvo į rankas, pavarčiusi išganingai palinksėjau galva ir pagalvojau: „Gudru!“, nes man jis instinktyviai priminė Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalą. Gudru vietoj knygos išleisti knygeliotę, kurią labai patogu nešiotis kasdien ir išsitraukti bet kurioje situacijoje, kai turi laiko sukalbėti vienus poterius. Tiems, kas nemėgsta melstis, tai ši knygeliotė gali atlikti ir mados žurnalų funkciją – tiesiog verti, verti, kol paveiksliukai baigiasi, kažką truputį paskaitinėji, ir viskas. Knygos dizainas jaukus, malonus ir asociatyvus.

Tikiu, kad „Lesbiariumas“ buvo laukiamas su jauduliu ir smalsumu dar gerokai prieš jam pasirodant. Aukštus lūkesčius kurstė ir skambūs reklaminiai šaukiniai, pažadai, jog lesbiariumas – panašiai kaip herbariumas ar bestiariumas, tad tikėjausi savotiško sąvado, išsamios skirtingų rūšių apžvalgos ar bent jau pavyzdžių spektro. Čia mane ištiko pirmas nusivylimas, nes eilėraščių šioje knygoje mažoka, jų kiekio pjūtį dar sumažina ir tai, kad ne visi jie apie lesbietes, o jei iš knygos išimtume iliustracijas, jos apimtis dar tragiškiau susitrauktų. Tad vartydama ir skaitydama imu svarstyti, kur yra riba, kada knyga jau gali būti vadinama knyga, kada ji praauga brošiūrą, užrašus su skečais, išauga juodraštį. Mažas formatas savaime nėra joks blogis, tačiau iš jo tikiuosi koncentruotesnio turinio, čia jau nebėra erdvės surašyti viską, kas ant liežuvio galo. Tikiuosi to, nes į herbariumą aptrupėję augalai neklijuojami, herbariumas – tai preciziškai atrinkta kolekcija, skirta augalus išlaikyti ilgiau kaip savotiškus pavyzdžius.

Apie eilėraščio išliekamąją vertę šiais laikais kalbėti nebemadinga, tad nekelsiu šio klausimo, jis galbūt prasilenktų ir su postmodernaus meno tendencijomis. „Lesbiariumo“ estetika dažniau priartėja prie eilėraščio kaip žaidimo, išdykavimo („ieškau tos, su kuria galėčiau“, „Iškritusios iš konteksto“, „tu mano iešmas“), tad ilgalaikiškumo matas čia būtų kiek per drastiškas. Nyrant giliau į turinį, šis rinkinys pasirodė gana infantiliškas, toks ant ribos, kur kelčiau klausimą: tai meniškai vertinga poezija ar pirmieji bandymai mokyklos laikraščiui („Murkėraštis“, „Hobitas“, „Iš dainos žodžių neišmesi“, „Jippii“, „Blablanakt, Liza“)?

Gal labiausiai suerzino tai, kad šioje queer ir lesbietiškoje poezijoje pasigedau queeriškumo ir lesbietiškumo. Lesbiariumas man skamba kaip lesbiečių biblija. Ar bent jau bandymas pretenduoti į kažką stambaus, proveržį, sprogimą, tačiau jo pritrūko. Kai kurios patirtys pasirodė pernelyg universalios, tik tiek, kad vietoj vyro įklijuojama moteris (pvz., „noriu pasistatyt namą“, „Vakaro fantazijos“).

Daugiausia lesbietiškumo aptikau eilėraščiuose „Mano ex“, „Odė gėjams“, „Nebegaliu būti lesbiete“. Suintrigavo neheteronorminės ir kitaip veikiančios bendravimo taisyklės, savita kūniškumo raiška, išryškinti lesbietiški rūpesčiai, peržengiantys romantinės meilės paieškų ribas.

Knyga pasibaigė. Nebeturiu ką daugiau pakomentuoti, nors dar norėčiau. Tikėjausi daugiau. Turinio, perspektyvų, kampų, kažko intymaus / paslapties atvėrimo – kas tas lesbietiškas gyvenimas, kas toji lesboezija? Jaučiuosi lyg vietoj žadėto filmo gavusi pažiūrėti tyzerį. Apėmė literatūrinė frustracija.

 Dainius Dirgėla. Finišo kreivoji. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 120 p.

Svarstau, ar Dainius Dirgėla vadintinas postmodernistu. Atitinka intertekstualumo kriterijų, nes vis kas nors cituojama. Eilėraščiai konstruojami koliažo principu, iš skirtingų kontekstų – kitų eilėraščių, antraščių ir pranešimų, vaikų kalbos nuotrupų ir pan. Bet ar pats postmodernizmas jau nėra praėjusi epocha, po kurios turėtų ateiti kas nors kita, pvz., postpostmodernizmas, metamodernizmas ar kt.? Daug švelnios tėvystės, bet gerąja prasme nustebino erosas (p. 33). Trūksta metasiužeto, pavadinimą atspindinčio sumanymo, kuris kartotųsi lyriniais (ar ir postmoderniais) motyvais. Kodėl kreivoji, kuo ji skiriasi nuo tiesiosios?

 Eleonora Terleckienė, Marius Jonutis. Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas.

V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2026. 102 p.

Graži knyga vaikams apie Radvilą Našlaitėlį, bet kai ką neprošal pasikartoti ir suaugusiesiems. Pvz., faktą, kad našlaitėliu jį dar mažą pavadino karalius Žygimantas Augustas, radęs verkiantį lovelėje. Skaitydama permąsčiau savo pačios kelionę į Jeruzalę, kad ir nepiligriminę. Nuotykiai su plėšikais, mumijos, kurių vaiduokliai rodėsi kunigui, egiptiečiai, gebantys sugauti žuvį burna. Egzotiniai gyvūnai ir vaisiai (bananą pasakotojas apibūdina kaip agurko pavidalo ir kriaušės skonio). Mariaus Jonučio piešiniai-drožiniai sukuria spalvingą ir jaukų senovės priartinimo įspūdį.

 Doireann Ní Ghríofa. Šmėkla gerklėj. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Rara, 2024. 264 p.

Knygą paminėjo Inga Vidugirytė-Pakerienė, bandydama man parodyti, kaip įmanoma parašyti diserį. Skaičiau godžiai – tikrai labai paveiku, iškart susitapatinau su gimdymo, žindymo, vaikų priežiūros aprašais. Jie labai literatūriški, bet dar labiau jaudina panirimas į XVIII a. rašytojos biografiją – jis nėra naudingas, juo nesiekiama tyrimo, mokslinio atradimo ar tiesos. Kaip tiksliai suformuluota: „Esama savotiško pasitenkinimo, kurį gali patirti prarasdamas save, pasinerdamas į kitų poreikius: man šis išnykimas teikia džiaugsmo“ (p. 35). Ačiū už parodytą kelią, Inga.

Aušra Kundrotaitė. Ardymas. Esė. V.: Slinktys, 2026. 176 p.

Aušrą Kundrotaitę atsimenu nuo paties pirmojo (beje, prozos) teksto „Šiaurės Atėnuose“. Tuo metu ji, atrodo, buvo bebaigianti universitetą. Atsimenu ne iš išvaizdos (su autoriais jau beveik nesusitikdavome, santykius ėmė diktuoti elektroninis paštas), bet iš teksto – kažkas jame buvo, nors braukėme logines klaidas. Pratarmėje gražiai paaiškina, susieja tekstą su siuvimu, medžiagos tekstūra. Ardymas – dekonstrukcijos judesys: čia veikia ir teoretikės žvilgsnis, ir nauji tapatybės sluoksniai, ir atsitraukimas nuo tėvynės, kita kalba, kitos kultūros. Gražiausia esė – „نیژو ر“ (Rožyn), apie draugę iš Teherano. Ir krikščionybė, nepaisanti siaurų krikščionizmo ribų.

 Sigitas Birgelis. Liber Vitae. Eilėraščiai. Punskas: Aušra, 2026. 86 p.

„Poezijos pavasario“ metu istorikas Sigitas Birgelis lydėjo mus po Suvalkų kraštą, pasakodamas dalykus, kurių nerasi jokiose knygose. Kuklios laikysenos, bet savo eilėraščius skaito su vidiniu susitelkimu, ir klausantieji jais patiki – atpažįstami Punsko motyvai („Genius loci“, p. 25), etnografinės detalės, kraštotyros interesas. Įtampa tarp lietuvių ir lenkų, istoriškai pasireiškusi ir per Bažnyčios administratorius, – skaudi, bet labai įdomi tema.      

Ernestas Parulskis. Lėti nuotykiai. Esė. V.: Tyto alba, 2026. 348 p.

Nelengva tą užrašyti, bet Ernestas Parulskis pralenkė Sigitą Parulskį, kurio eseistika man tiek daug reiškė 2000-aisiais. Žodis „pralenkė“ gal kiek netikslus; „transformavo“? „Lėti nuotykiai“ iš pirmo žvilgsnio visai neprimena lietuviškų esė, labiau publicistiką arba detektyvinius apsakymus. Tai jau visai kitokia esė banga, ir, bijau, literatai jos nesupras iškart. Tekstai parašyti kitaip, pasitelkiant menotyrininko patirtį, be melancholijos, ne poetišku stiliumi, bet demonstruojant faktologinę akrobatiką. Kita vertus, įpusėjus knygą, ima girgždėti tos akrobatikos mechanizmas, faktų gausa – pasiilgsti gimtosios melancholijos ir norisi grįžti prie Sigito Parulskio.

 Jonas Mekas. Semeniškių idilės. Brooklynas: Aidų leidinys, 1955. 62 p.

Studijų metais skeptiškai vertinau Jono Meko eilėraščius: sentimentalios sodžiaus idilės labai jau skyrėsi nuo avangardistinio kino turinio ir stilistikos. Dabar žiūriu kitaip – gal net laikau manifestine kūryba. Įkvepia ir kultūros atašė Akvilės Kavaliauskaitės patvirtinimas, kad amerikiečiai itin domisi Meko, Jurgio Mačiūno gimtinėmis. Knygoje retoriškai kartojami klausimai „Kur tu?“, „Kur jūs?“, kreipiantis į praeities žmones, vaikystės prisiminimus. Yra retesnių žodžių, tarmybių. Ilgesinga epitafija praėjusiam laikui, išnykusiai idilei. Vietoj taškų ant ė leidinyje brūkšneliai.

O. V. Milašius. Septynios vienatvės. Vertė Antanas Vaičiulaitis. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1979. 152 p. 

Negaliu neprisiminti Kęstučio Navako ir jo bendraminčių 1994 m. įkurto „Septynių vienatvių“ knygyno Kaune: turbūt būta aiškinimų, kodėl pasirinktas šis pavadinimas, bet jų nepamenu. Oskaro Milašiaus poezija sunki, klampi, šiandien skaitoma sunkiau negu paauglystėje. Išeiviams jos reikėjo, matyt, Milašiaus simfonijos rezonavo su Nykos „Praradimo simfonijomis“. Milašiaus simfonijos pirmąkart pasirodė 1915 m., rinkinyje „Poèmes“; 1914 m. buvo patyręs viziją. Šiame leidinyje surinkti ryškiausi viso gyvenimo eilėraščiai, daugiau vėlyvesni, o pavadinta „Septyniomis vienatvėmis“ dėl to, kad tai stiprus ankstyvesnis rinkinys. Gerai parengta vertėjo pratarmė ir Milašiaus biografija gale.

Stasys Santvaras. Laivai palaužtom burėm. Iliustravo dail. A. Vaičaitis. Tübingen: Patria, 1945. 172 p.

Kadaise VDU organizavo Stasio Santvaro studentų kūrybos konkursą. Premijos buvo lyg doleriais – anais rūsčiais laikais tai buvo svarbu, todėl ligi šiol tą vertinu. Atsimenu, kad dalyvavo Laurynas Rimševičius, lyg dar Donatas Petrošius – kitų dalyvių pavardės nugrimzdo į užmarštį. Vertino Donaldas Kajokas, daug tvirčiau pasijutau dėl to, ką rašiau. Stasio Santvaro biografijoje svarbus dalyvavimas 1923 m. Klaipėdos sukilime: buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Susijęs su muzika – Milane mokėsi dainavimo, vėliau buvo Valstybės teatro operos solistas. Sukūrė ir išvertė operos libretų. Žmogus-orkestras, tik tokiais atvejais nė viena iš sričių netampa virtuoziška. Knygos pradžioje – faksimilė: jautri dedikacija Lietuvoje mirusiai mamai, kurios kapo karo pabėgėlis nujaučia negalėsiąs aplankyti. Laivų motyvų poezijoje nemažai: eilėraščiai neosimbolistiniai. Kai kuriuos galima vadinti poemėlėmis: „Posmai apie Mergelę ir šventą Jurgį“ (p. 155), „Aisčių“ ciklas (p. 129).

Aldona Veščiūnaitė. Žodžiai kaip salos. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1976. 64 p.

Australijos lietuvių poetė, dailininkė, „Metmenų“ bendradarbė. Iš dailininkų poezijos įprastai tikimasi vizualumo, spalvų, erdvinio mąstymo. Daug pasaulio kultūros ženklų, intertekstų – vietovardžiai, Yoko Ono, Les Parapluis de Cherbourg, angliškos frazės, muzika, baletas ir t. t. Kartais net per daug svetimžodžių, perėjimo į keliakalbystę. Asindetonas, beveik nėra skyrybos ženklų, nebent brūkšnys ar klaustukas.

Kazys Bradūnas. Sidabrinės kamanos. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1964. 94 p.

Mėgstu naivistinį Kazį Bradūną: netoli Marcelijaus Martinaičio Kukučio, o jeigu liaudies dainų motyvais – ta poetika lietuvių literatūros tradicijoje patyrė bent kelias metamorfozes: viena iš jų – Vlado Braziūno eilėraščiuose. Lyg menu girdėjusi Bradūną skaitant „Milžinus ir žmones“ (p. 16) – gal per radiją, anuomet „Poezijos pavasario“ baigiamąjį vakarą tiesiogiai transliuodavo. Vėliau tas naivumas ėmė atrodyti per paprastas, labiau traukė ilgos Nykos eilutės. Šiandien vis dar sušvyti pasidabruotos kamanos, įstingdytos eilėraštyje „Įkapės“ (p. 21).

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Praradimo simfonijos. Poezija. Iliustravo Kazys Janulis. Tübingen: Patria, 1946. 127 p.

„Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos“ – sukasi galvoje kaip plokštelė. Iš elegijų, bet Nykos rimai netaisyklingi, gal dėl to labiau prisimenama ši viena eilutė, o ne visas eilėraštis. Rinkinys pradedamas „Eldorado“, tėvynės praradimo tema atsispindi kone visuose tekstuose – dedikacijos Vytautui Mačerniui, herojams, Antano Miškinio epigrafas susaisto kalbantįjį su lietuviškumu daug skausmingiau negu įprasti tautiniai ar religiniai simboliai. Žinoma, daug pasaulio kultūros ženklų: La Reine Margot, Kinų siena, Arthur Rimbaud, Lautréamont, John Keats ir kt. Reikšmingas įvaizdis – vaiduoklis, epitetas – nykus.

J. Aistis. Nemuno ilgesys. Greene, Maine: Lietuvos pranciškonai, 1947. 78 p.

Aisčio dainingumas dera su pranašo balsu, kuriuo įvardinama Nepriklausomybės viltis (išsipildysianti, deja, tik po keturiasdešimt penkerių metų): „Ateis ir tau diena žadėta / Ir šilas atsidus lengvai, / Tėvynėj viltį gi sudėtą / Į saugų uostą neš laivai“ („Ateis ir tau“, p. 33). „Baltas debesėlis“ (p. 20) itin panašus į mykolaitiškąjį, tik sklidinas išeivio graudulio. 1945.II.16 datuotas eilėraštis „Kada?“ (p. 27) visai aktualus ir šiandien: „Kada gi likimas tironą palauš?“ Hitleris dar nebuvo nusižudęs, bet tas pats klausimas galiojo ir Stalinui, nes kitoje strofoje tironas perrašomas į daugiskaitą.

Juozas Kėkštas. Diena naktin. Eilėraščiai. Buenos Aires: Argentinos lietuvių jaunimo draugija, 1947. 62 p.

Skirtingi kontinentai palieka skirtingus įspaudus poezijoje: Juozas Kėkštas skiriasi nuo žemininkų, jo eilėraščiai turi pietietiško, itališko kolorito. Yra tekstų, skirtų prancūzui Georges’ui Bernanosui ir Goyos tapybai: prancūzų, ispanų, galų gale – Lotynų Amerikos kultūros kontekstai. Įtikina ne tiek kūryba, kiek biografija, rūpinimusi „Literatūros lankais“, vertimais. Jaunystės kairuoliškumo poezijoje visai nematyti.

Vainikai. Naujesniosios poezijos antologija. Spaudai paruošė K. Binkis. Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1921. 230 p.

Kokia laimė liesti šitas knygas – visai kitaip pažįsti autorius, apie kuriuos, atrodo, jau nieko naujo nesužinosi. Nuotraukos, autobiografijos – o, kad jas rašantieji jauni Sruoga ar Binkis žinotų, kas jų laukia… Kunigo Motiejaus Gustaičio eilėraščiai apie meilę, Krėvės poezija – nedaug tenutolusi nuo liaudies dainų. Biografijos kai kurių apytikslės, rinkinio sudarytojams net gimimo metai nežinomi (Kleopo Jurgelionio). Jauni mirę Zigmas Gėlė (19 m.), Edmundas Steponaitis (16 m.) – kaip gaila jų…

Vienintelė moteris iš keturiolikos autorių – Tyrų Duktė (Bronė Buivydaitė).

Gvidas Latakas. Gavendos. V.: Slinktys, 2025. 144 p.

Žodis „gavenda“ tam, kas neaugo Žemaitijoje, nieko nereiškia – ir būtent tuo šis Gvido Latako penktosios knygos pavadinimas jau nuo pirmo puslapio primena skaitytojui, kur jis yra nublokštas. Pats poetas, knygos pristatyme „Alkos“ muziejuje kalbinamas Dainiaus Dirgėlos, sakė, kad tai „nėra labai pozityvus žodis“ – gavendomis Žemaitijoje buvo vadinamos istorijos, keliančios abejonių dėl patikimumo, tos, kuriomis klausytojas linkęs netikėti, bet vis tiek klauso. Žodis atėjo iš poeto vaikystės – iš močiutės, iš tetos Leokadijos aplinkos, kaip savotiškas lobynas, išlikęs žmogaus sieloje. Ir čia glūdi visos knygos raktas: tai nėra tikėjimo, o klausymosi poezija. Latakui nesvarbu, ar skaitytojas patikės vienuolės, atidavusios akis riteriui vaikams gelbėti, istorija ar žmogumi-vilku medžio švarku, po rasas braidžiusiu, – svarbu, kad jis liktų klausytis iki galo.

Knygos pristatyme Dirgėla Lataką klausinėjo ne tik apie žodžio kilmę, bet ir apie pačios knygos sandarą – kaip tokie skirtingi tekstai atsidūrė viename rinkinyje. Paaiškėjo, kad rankraštyje iš pradžių gavendos sudarė tik apie trečdalį naujai parašytos medžiagos; kita dalis buvo įprastesni Latako eilėraščiai. Tik kai pirmieji rankraščio skaitytojai atkreipė dėmesį, kad būtent šis tekstų trečdalis savo balsu ir žanru smarkiai skiriasi nuo kitų, gimė mintis jį išskirti į atskirą, savarankišką knygą.

Verta stabtelėti ir prie to, kad „Gavendos“ tą vakarą buvo pristatytos ne vienos – kartu buvo pristatoma ir poeto Almio Grybausko naujausia knyga „Bėgliai, begalybė, debesys“ (taip pat „Slinktys“). Dirgėlos paklaustas, kaip nutiko, kad į vieną knygą sudėta tiek skirtingų dalykų, Grybauskas tik šyptelėjo ir atsakė, jog senstantis autorius galvoja, kad ši knyga gali būti jau paskutinė, – todėl viską, ką turi, reikia sudėti dabar, nes vėliau sudėti nebebus kur. Nors gimęs Kaišiadorių krašte, Grybauskas su Žemaitija, ypač Žarėnais, glaudžiai susijęs – ten prabėgo jo mokykliniai metai, ten pat, prie Plinijos piliakalnio, sukasi ne vieno jo eilėraščio veiksmas. Renginyje jis paskaitė ir Žarėnams skirtą tekstą, kuriame miestelis tarsi susidvejina: yra tikrieji, skurdūs, užkampyje pasiklydę Žarėnai ir yra dvasiniai, mitiniai Žarėnai – tikresni ir svarbesni už bet kokią realybę. Šis dvilypumas – tikrovės ir jos mitinio dublikato sambūvis – yra beveik tiksli Latako „Gavendų“ poetikos formulė, tik išsakyta kito, vyresnės kartos poeto lūpomis. Todėl šių dviejų knygų suėjimas viename vakare neatrodė itin atsitiktinis: abu autoriai, kiekvienas savaip, rašo apie Žemaitiją, kurios „tikroji“ geografija jau seniai susipynusi su atminties ir legendos geografija, ir abiem svarbu istoriją užrašyti dabar, kol dar yra kam prisiminti ir kam papasakoti.

Formaliai „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.

Kiekvienas tekstas prasideda inicialu, Latako paties nupieštu ir įrėmintu abėcėlės raide grįstoje kompozicijoje, po jo eina trumpas, kursyvu išspausdintas ketureilis ar dvieilis – tarsi anonsas, mįslė, kurią išplėtoja pagrindinis tekstas. Ši dviguba struktūra (miniatiūra + pasakojimas) veikia kaip barokinė pamokslo schema: tezė ir jos iliustracija pavyzdžiais. Ir tikrai – nemažai gavendų tiesiogiai remiasi bažnytine, net konkrečiai katalikų kunigų pamokslų retorika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – tekstas apie Motinos dienai skirtą kunigo Jono Kaunecko pamokslą apie sūnų, kuris, įsimylėjęs aikštingą merginą, motinai liepia atnešti savo „dar karštą širdį“. Ši istorija, kaip liudija Dirgėlos pokalbis su autoriumi, nėra vien literatūrinis sumanymas – Latakas pasakojo iš tikrųjų vaikystėje girdėjęs panašius Kaunecko pamokslus Telšių katedroje per votyvos mišias, ir šios gavendos atsiradimo akstinas – reali, iš atminties gelmių prikelta patirtis. Kai susirinkusiesiems buvo skaitoma ši gavenda, vienas klausytojas – renginio aprašymo autorius – staiga prisiminė ir pats, dar vaikas, girdėjęs tą patį pamokslą, nors iki tol tas atsiminimas buvo dingęs iš atminties visiškai. Šis epizodas puikiai iliustruoja, ką gavenda daro su savo klausytoju: ji ne tik pasakoja svetimą istoriją, bet ir grąžina paties klausytojo užmirštą praeitį.

Latako kalba – tai, kas šią knygą daro sunkiai skaitomą ir kartu neįkainojamą. Žemaitiškos tarmės formos (īr, muokė, skīriun, nesuaugusias ligi kningu) susipina su bažnytine lotynų kalba, sovietmečio biurokratine leksika, paties autoriaus sugalvotais žodžiais ir citatomis iš Rilkės, Dantės, Milašiaus. Kai kur šis polifoniškumas virsta beveik glosolalija – tekstai „Salantų durys“ ar „Odė tylos nagams“ reikalauja iš skaitytojo pasitikėjimo, kad ritmas ir garsas praneš daugiau, nei prasmė spėja paaiškinti. Tai sąmoningas pasirinkimas: pasak knygos pratarmės autorės Gintarės Bernotienės, Latako „iš užlaikių į dabartį priklydęs kalbėjimas“ ir „sodrieji posakiai“ vienija itin vientisą rinkinį – ir su tuo sunku nesutikti, nors kartais norisi, kad tas vientisumas leistų skaitytojui atsikvėpti dažniau.

Skaitant „Gavendas“, sunku neprisiminti Albino Žukausko – ne todėl, kad Latakas jį imituotų, o todėl, kad abu poetus sieja panaši poetinė strategija, nors ir kilusi iš skirtingų tarmių bei skirtingų epochų nervo. Žukauskas, gimęs Bubeliuose prie Seinų, rašė dzūkiškai net tada, kai stengėsi rašyti bendrine kalba – kaip pats yra prisiminęs, kalbininkas Jurgis Šlapelis jo mokykliniais metais rašytus tekstus naudodavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius. Iš „Bubelių universitetų“ – piemenavimo, artojavimo, gimtojo kaimo šnektos – gimė tai, ką literatūrologė Alma Lapinskienė yra apibūdinusi kaip „sodrų, turtingą žodyną, šakotą frazeologiją, šmaikščią, ironišką frazę, gausias tarmybes ir naujadarus“, – formulė, kurią beveik nekeičiant galima taikyti ir Latakui. Abu poetus sieja ir tai, ką kritikai yra vadinę „pasakojamosios poezijos tradicija“: proziška sakinio sandara, aiški minties tėkmė, vaizdų virtimas siužetu, o ne vien lyrine būsena.

Tačiau skirtumai ne mažiau svarbūs. Žukausko „poringės“, „atodangos“, „sangrąžos“ – žodžiai, kuriuos jis pats kūrė savo knygų pavadinimams, panašiai kaip Latakas „gavendas“, – dažniausiai atsiremia į socialinį, kartais net ideologizuotą pasaulį: valstiečio ir žemės, tautos likimo, karo ir pokario skausmo temas. Pats Žukauskas yra sakęs esąs „visuomeninis socialinis poetas“. Latako pasaulis kitoks – religingesnis, groteskiškesnis, aiškiai pasitraukęs iš tiesioginio socialumo į mitologiją, folklorą, bažnytinę anekdotiką, šeimos legendas apie vaiduoklius ir vienuolius. Ten, kur Žukauskas kalba apie žemę, „įmirkusią ašarom, krauju ir prakaitu“, Latakas kalba apie ikoną, kurią sugriebusi mergina prilimpa prie grindų, arba apie kunigą, ant popiežiaus miegamojo durų parlėkusį namo per jūres marias. Abu tikrina kalbos ir tikėjimo (ar netikėjimo) ribas, bet Žukauskas – kaip liudininkas, o Latakas – kaip pasakotojas, sąmoningai žaidžiantis tikėtinumo ir netikėtinumo riba.

Esama ir formalaus skirtumo: Žukauskas brandžiausiuose savo rinkiniuose („Poringės“, 1978; „Senmotė“, 1981) jau turėjo aiškią, nusistovėjusią poetinę sistemą, kurią plėtojo dešimtmečius. Latako „Gavendos“ – kur kas eklektiškesnė, sąmoningai fragmentiška knyga, kurioje šalia religinių legendų atsiranda ir Pinokio istorijos perrašymas, ir šunų vardais pavadintų personažų komedija („Laimingieji Penatai“), ir teorinis pasvarstymas apie daiktų vardus. Tai veikiau šiuolaikinio, postpostmodernaus autoriaus knyga, kuriai svetima Žukausko kartos vientisos pasaulėžiūros ambicija – Latakas nekuria vieningo pasaulio paveikslo, o renka nuolaužas.

Manau, neprošal būtų pasakyti ir tai, kas, mano galva, šioje knygoje nepavyko iki galo. Kai kurie tekstai („Šokis su ikona“, „Dvipusis medalis“) taip apkrauti tarmiška ir archajiška leksika, kad siužetas ima skęsti po žodžių sluoksniu – skaitytojui, nepažįstančiam žemaitiškų formų, tenka arba pasitikėti vien ritmu, arba nuolat grįžti prie žodyno. Tai gali būti sąmoninga strategija (priversti skaitytoją patirti tą patį svetimumą, kurį jaučia gavendos klausytojas), bet skaitymo malonumas nuo to nukenčia. Taip pat pažymėtina, kad geriausi knygos tekstai – tie, kuriuose yra aiški, užbaigta istorija su netikėta atomazga („Ravas“, „Vartai / šviesybė akių“, „Motinos dienai“), o silpnesni – tie, kuriuose autorius pasiduoda grynam žodžių žaismui be aiškios krypties. Kaip viename interviu jis pats yra prisipažinęs: „[...] daug kam mano eilės gali būti nesuprantamos. Ypač asfalto vaikams, daugiabučių inkilų paukštukams.“

„Gavendos“ 2026 metais Latakui atnešė ir Vieno lito premiją – „už mitų, legendų ir praeities jungtį, už ribinių patirčių groteskišką sankirtą“, – ir Maironio premiją, skirtą už geriausią naują poezijos knygą. Šie apdovanojimai liudija, kad Latako pasirinkimas nesitaikyti prie lengvai skaitomos poezijos madų pasiteisino profesionalų bendruomenės akyse. O palyginimas su Albinu Žukausku, regis, neatsitiktinis: abu poetai primena, kad lietuvių poezijos gyvybingiausia gysla dažnai teka ne per bendrinę kalbą, o per tarmę, ne per tiesioginį išpažinimą, o per pasakojimą, kurio tiesa – ne faktų, o balso tikrumo klausimas. Skirtumas tik toks, kad Žukauskas tą balsą nešė per visą sovietmetį kaip vienišo išlikimo liudijimą, o Latakas juo žaidžia laisviau, be istorinės naštos, bet ir be tos pačios egzistencinės įtampos. Ar tai reiškia, kad „Gavendos“ – lengvesnė knyga? Tikrai ne. Tik kitaip sunki.

Julijonas Lindė-Dobilas. Blūdas;

Lazdynų Pelėda. Klaida. V.: Vaga, 1990. 598 p.

„Blūdo“ ėmiausi kaip tik tada, kai Vyskupų konferencija į LRT tarybą delegavo teisingumo ministrės patarėją, o pabaigiau skaityti sulig vyskupo Jono Kaunecko pasisakymais apie mitinguotojus. „Aukštupių“ serija kadaise buvo skirta lietuvių romanui; iš jos pamenu ir Vinco Pietario „Algimanto“ leidimą. Apie „Blūdą“ studijų metais intriguojančiai dėstė Regimantas Tamošaitis – labai norėjosi skaityti, bet vis nebuvo laiko. Romanas parodo įtampą tarp konservatyvaus klerikalizmo ir visuomenės demokratėjimo: pagrindinis veikėjas, viršaitis Bajoriūnas, išgyvena religinę pagavą. Jį patraukia prieštaringos reputacijos kunigas Kantička, sakantis virkdančius pamokslus ir pats svajojantis tapti kankiniu. Itin komiškai atrodo jo pasisakymai apie stiprėjančias socialistų (cicilikų) gretas. Bajoriūnas vėliau patenka liberalesnių pažiūrų kunigo įtakon: kova prieš autoritetą visada konfliktiška, nes įprasta laikytis pagarbos ir klusnumo. Skaitydama mąsčiau, jog nė vienas rašytojas nėra toks naivus, kad nesuvoktų skirtumo tarp autobiografijos ir savo kūrinio, net jei vadina savo produktą „autofikcija“. Įsidėmėjau Kantiškos frazę „gatvinė literatūra“ (neva pasaulietinė), gal reiks ir pavartoti reikalui esant. Vaižgantas recenzijoje Dobilo romaną kaltino kunigofobija ir katalikofobija, bet čia su juo nesutinku. Spalvingai pavaizduotos davatkos ir nevalyvas zakristijonas Kuprevičius: romano stilius ironiškas, atskiri epizodai juokingi ir galioja šiais laikais.

Vaižgantas. Raštai, t. 4. Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros.

Parengė Ilona Čiužauskaitė. V.: Pradai, 1996. 647 p.

Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Moralistas, bet skaitydama galvoje beveik ir pastačiau serialą, panašų į lenkų „1670“. Juolab aktualu – tautinio išsivadavimo kova prieš carinę Rusiją. „Gondingos krašte“ Šešiavilkius aprašė taip tiksliai, kad atpažįstu savo mirtinai taupios ir viską reguliuoti linkusios šeimos mentalitetą. Kalbą, prisodrintą senovinių žodžių, Vaižgantas minko kaip kepėjas duoną. Napalys, mano nuo vaikystės mėgstamas veikėjas vunderkindas, išsipildymą atradęs žemdirbystėje, – kadaise jo istorija buvo išleista vaikams ir pavadinta „Napalys darbus dirba“. Taip pat „Aleksiukas ir motutė“ su Reginos Ulbikaitės linoraižiniais (mano Vaižganto recepcija prasideda vaikystėje). Kai pakvimpa tarpluomine meile, primena Elizos Orzeszkowos romaną „Prie Nemuno“. Tai pozityvi Vaižganto utopija: „alkolikas“ Gustis beveik pagydomas, nors ne ligi galo. Pasigavau žodį „mažprotis“. Vaižganto veikėjas – Rimas Vizgirda, o Gavelio („Septyni savižudybės būdai“) – Rimas Vizbara. Vis ieškau – sutapimas ar parodija.

Antroje dalyje („Vaduvos kraštas“) nejučia patenki į patį lietuviškumo epopėjos kosmosą: „Sodiečio siela turi tam tikrus čiuptukus, neapsakomai jautrius; jais nuolat aplink graibos, kas čia naujo nutvėrus, į savo vidų įsitraukus, idant bent tam akimirksniui jį papenėtų ir atgaivintų. Ką pagaudami, tuoj tai savotiškai suvirškina: nudažo savo kalba, apgaubia asmeniškumu, paverčia pačiu savim“ (p. 437). Perskaitai ir pasijunti sodiete esanti. Epopėja „Pragiedrulius“ vadinti siūlė Vilmantė Levanavičiūtė, rašiusi apie Vaižgantą į „Metus“. Jautriai ir kartu komiškai vaizduojami vaikai (Aleksiukas, Saulius, Galinių „kvailės“), kaimo nepritapėliai (Valeras Kukulys). Tie atšiaurūs santykiai šeimoje, kuriais Vincas Mykolaitis-Putinas baisėjosi ir jautė nuoskaudas, atleidžiami ir paaiškinami – Vaižgantas net ir didžiausią blogį, žmogžudystę (Valeras nuskandina maskolį), teisina bent jau patriotinėmis paskatomis. Kritikos kliūva ir klerui – Tošynės klebonas tik barasi, bet negeba susikalbėti su keistuoliu.

John Steinbeck. Mūsų nerimo žiema.

Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. K.: Jotema, 2019. 384 p.

Leidime – nė žodelio apie autorių ir kūrinį; o juk buvo galima bent glaustai – nobelininkas, kairysis, romane akivaizdžios Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo žymės. Itin tikslus veikėjo alkoholiko Denio portretas: neįmanoma nematyti ryšio su ekonominės krizės ir prarastosios kartos aplinkybėmis. Viena svarbiųjų temų – pinigai: „Kur pinigai, ten įprastoms elgesio normoms nėra kas veikti. [...] Pinigai netašyta, nemaloni tema tik tiems, kurie jų turi. Vargšui tai pati patraukliausia tema. Bet jūs privalote sutikti, kad žmogus, labai susidomėjęs pinigais, turi išmanyti šį tą apie jų prigimtį, charakterį, bruožus bei polinkius. Manau, kad tik nedaugeliui, tik patiems didžiausiems menininkams ir šykštuoliams pinigai dėl pinigų rūpi“ (p. 85). Nepasakyčiau, kad net ir dvasingiausiame gyvenimo tarpsnyje tai buvo visai neaktualu. Ir nors pagrindinis veikėjas Itenas Alenas Houlis sprendžia veikiau sąžinės, o ne finansų problemą, siužete abi temos susipina ligi aukštos egzistencinės įtampos.

Ilja Bereznickas. Iliustruota Chaïmo Soutine’o gyvenimo istorija.

V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025. 75 p.

Leidinį pamačiau knygų mugėje ir nuo tada apie jį galvoju: komiksai – slapta mano meilė. Chaïmo Soutine’o konfliktas su štetlu įvyko dar vaikystėje: judaizmas draudžia vaizduoti žmogų ir kitus Dievo kūrinius. Radosi ir daugiau piešti linkusių litvakų – taip gimė Paryžiaus žydų mokykla. „Kai įsidarbindavo kroviku, apdailininku, padieniu darbininku, modeliu, iš visur būdavo išvaromas dėl visiško abejingumo ir aplaidumo“ (p. 32) – ak, kaip tai tipiška menininko biografijoje! Tapydavo nuogas (bijojo susitepti vienintelius drabužius). Tikrąja šio žodžio prasme badavo, vienu metu ausyje turėjo blakių lizdą. Jo paveikslai nuostabūs: deformuoti kūnai atspindi tragišką sąmonės luošumą. Mirė nuo peritonito 1943-iaisiais nacių okupuotame Paryžiuje, palaidotas su netikrais dokumentais. Iljos Bereznicko piešiniai, derinami su paveikslų reprodukcijomis, sukuria morališkai sunkios, sudėtingos medžiagos atraktyvumą.

Vaiva Rykštaitė. Viena Indijoje.

V.: Tyto alba, 2023. 394 p.

Man Vaivos Rykštaitės literatūrinė ir socialinė raiška yra kažkas Kito, priešingos asmenybės sanklodos, todėl ja dera domėtis. Nesu daug keliavusi, bet net aš nepatikėčiau taksistu, tvirtinančiu, kad sudegė mano užsakytas viešbutis. Nors gal tai literatūrinė režisūra? Iš pradžių keliautoja vaizduojama kaip naivi, vėliau pasimoko – juk turi įvykti poslinkis siužete. Tik neįtikina naivumas. Kaip ir Linos Simutytės pasakotojai, protagonistei (o gal ir visai kartai?..) būdingas prakutimo ir vartojimo džiaugsmas. Baisiai keistas epizodas (p. 94), kuriame keliama versija, esą moterys klykia, pamačiusios tarakoną, kad atkreiptų vyrų dėmesį. Tikrai, Rykštaitė man yra šis tas radikaliai Kito. Į Indiją netraukia, per sudėtingai žvelgiu į skurdą.

Mantas Balakauskas. Ferrum. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 84 p.

Trečioji Manto Balakausko poezijos knyga „Ferrum“ (dizainerė Greta Ambrazaitė, fotografė Justė Gadliauskaitė) pasirodo praėjus šešeriems metams po „Apmaudo“ (2020), kuris tapo Metų knygos rinkimų nugalėtoju, ir dešimčiai metų po debiutinės „Romos“ (2016), už kurią poetas gavo Zigmo Gėlės premiją. Šis laiko tarpsnis juntamas kiekviename knygos puslapyje – „Ferrum“ yra brandaus, save jau gerai pažįstančio autoriaus knyga, kurioje ankstesnės temos (kelionės, praeitis, savistaba, netektys) neišnyksta, tačiau įgauna kietesnę, tarsi metalu apkaltą formą.

Lotyniškas žodis ferrum – geležis – čia veikia ne kaip dekoratyvi puošmena, o kaip organizuojantis principas. Knyga sudaryta iš trijų skyrių, kurių pavadinimai patys savaime sukuria tam tikrą naratyvą apie medžiagą, kuri rūdija, skęsta ir galiausiai suskaičiuojama: „rūdys“, „potvynis“ ir trečias skyrius, pavadintas ne žodžiu, o penkių brūkšnelių ženklu – tally mark, brūkšneliais žymimu skaičiavimu, primenančiu kalinio įrėžas ant sienos ar laiko atskaitą, kurios nebenorima garsiai ištarti.

Toks sprendimas – skyrių pavadinti grafiniu ženklu – dera su bendra knygos estetika: dizainerė Ambrazaitė gausiai naudoja pramoninę, metalinę, virtuvinę vizualiką (nutekėjimo angos, konvejerio grotelės, plautuvės, indų džiovinimo stovai), o Gadliauskaitės fotografijos, apdorotos ryškiu raudonos ir pilkos spalvų kontrastu, primena arba kraujo, arba rūdžių dėmes ant nerūdijančio plieno paviršių. Vaizdas ir tekstas čia susilieja: knyga kalba apie kūną kaip apie medžiagą, kurią galima nudildyti, sulankstyti, paženklinti.

Pats poetas, kalbėdamas apie „Ferrum“ interviu „Vyno klubui“, savo kūrybos procesą apibūdina per vyndarystės metaforą – eilėraštis jam yra tarsi vynuogė: galima nuskinti per anksti arba leisti jai pernokti; svarbiausia – pajusti momentą, kai turinys, melodija ir ritmas priartėja prie to, ką norėta pasakyti. Šis įvaizdis netiesiogiai paaiškina ir „Ferrum“ struktūrą: knyga atrodo kaip ilgai nokinta, o ne skubotai surinkta – net trumpiausi, haiku pavidalo tekstai tikslūs, be pertekliaus.

Pirmas skyrius „rūdys“ grąžina skaitytoją į Panevėžį (nors miestas įvardijamas netiesiogiai, per Nevėžio ir Senvagės vietovardžius), vaikystės ir paauglystės erdvę. Čia dominuoja fiziškai konkretūs, beveik brutalūs vaizdiniai: klasės draugas, prarijęs vinį; nelaimingas atsitikimas su durų kodais ir baime; pirmieji susidūrimai su mirtimi per laidotuves, kurios paaugliams tėra nuobodus laukimas. Balakauskas nevengia parodyti vaikystės žiaurumo be sentimento – trauminės patirtys pateikiamos sausai, faktiškai, tarsi protokolas, o ne graudi retrospekcija.

Šiame skyriuje ryškėja ir platesnis, geopolitinis matmuo – eilėraštyje apie Romą ir Midą (mitologinį personažą, virtusį šiuolaikinio brutalizmo simboliu) girdimas ironiškas komentaras apie Vakarų miestų pažadus ir jų subyrėjimą. Panašiai veikia ir tekstas apie Amsterdamą bei van Goghą – turistinė Europa čia parodoma kaip vieta, kurioje kultūros ženklai (muziejai, kalba, menas) lieka nepastebėti, o svarbiausia tampa judėjimas – mašinomis, dviračiais, kojomis – be aiškaus tikslo.

Antrame skyriuje „potvynis“ pratęsiamas motyvas, tačiau pakeičiama stichija – iš metalo ir žemės pereinama į vandenį. Čia sutelkti eilėraščiai apie netektis, kaltę ir tolimas keliones (Nyderlandai, Islandija, Serbija, Kroatija, Slovėnija). Ypač įsimintina dalis, skirta moteriai, pasivadinusiai Mūza ir nubaustai už gerus ketinimus, – čia įvedami tikri vardai (Muntazas, Vesimas), kurie suteikia asmeninio, dokumentinio svorio abstrakčiai netekties temai.

Šiame skyriuje taip pat rikiuojasi eilėraščiai apie darbą plovykloje po istorijos studijų – vienas jautriausių knygos epizodų, kuriame pasakotojas, plaunantis ligonių maisto padėklus, susiduria su keistu jaunuoliu, užduodančiu naivius, bet neatsakomus egzistencinius klausimus apie meilę. Balakauskas čia parodo unikalų talentą – iš buitinio, net žeminančio darbo konteksto išgauti filosofinį svorį, nenuslystant į patosą.

„Potvynio“ pabaigoje atsiranda ir karo tema: 2022 metų vasario naktis prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, draugystės su ukrainiečiu Ivanu, rusu Borisu iš Kaliningrado ir Ilja – vertėju iš Sankt Peterburgo – aprašymai. Šis segmentas ypač stiprus dėl to, kaip autorius vengia vienareikšmio politinio pareiškimo – vietoj to fiksuojami asmeniniai, kartais absurdiški prisiminimai (puse sušalusio vėdaro dalijamasi Vilniuje), kurie dabar, karo kontekste, įgauna tragišką, negrįžtamą prasmę.

Trečias brūkšneliais pavadintas skyrius pradedamas Haruki Murakami epigrafu apie tai, kad negalima amžinai sėdėti ir žiūrėti į savo žaizdas, – tai tiesiogiai atliepia visos knygos epigrafą, paimtą iš Emily Dickinson, kalbantį apie žaizdą, kuri plečiasi tol, kol praryja visą gyvenimą. Šis dialogas tarp dviejų epigrafų – amerikietės poetės apie žaizdos augimą ir japonų prozininko apie būtinybę judėti toliau – nusako visos knygos emocinę trajektoriją: nuo įsismelkusio skausmo link susitaikymo.

Paskutinėje dalyje sutelkti tekstai apie kūno ir proto nestabilumą, benamystę (naktinis žygis pėsčiomis iš Belgrado oro uosto lydimam benamių šunų), priklausomybes ir savistabos ribas – eilėraštis apie skustuvą ir arteriją tampa vienu tiesmukiausių kūniško pažeidžiamumo įvaizdžių. Ryškus ir tekstas apie autoavarijos liudininkus – gaisrininkus, traukiančius kūnus iš sutraiškyto automobilio, – kuriame Balakauskas sąmoningai atsisako bet kokios metafizinės ar simbolinės interpretacijos, palikdamas vien metalo garsą ir tuštumą.

Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.

Formaliuoju požiūriu „Ferrum“ tęsia lietuvių verlibrui būdingą tradiciją – mažosios raidės, minimali skyryba, sakiniai dažnai nutrūksta punktyriniais dvigubais brūkšniais („– –“), kurie veikia kaip kvėpavimo pauzė ar neužbaigtos minties žymė. Ši technika, pasikartojanti beveik kiekvieno eilėraščio pabaigoje, sukuria vienijantį ritminį visos knygos karkasą – tarsi kiekvienas tekstas būtų nutrūkęs, o ne baigtas.

Balakauskas dažnai renkasi trumpą, haiku ar epigraminę formą (pavyzdžiui, tekstai apie prekybcentrio vynuoges, primenančias Caravaggio potėpį, ar apie krano vandenį, kuris klykia lyg actekų kario švilpukas), kurią pratęsia ilgesni, naratyvūs beveik eilėraščiai proza. Šis kontrastas tarp glaustumo ir išplėstinės pasakojimo formos yra viena stipriausių knygos savybių – skaitytojas nuolat perjungiamas iš momentinio vaizdo į ilgesnį, biografinį pasakojimą.

Justės Gadliauskaitės fotografijos, kuriomis paženklinta kiekviena dalis, nėra iliustratyvios – jos veikia kaip lygiagretus, savarankiškas naratyvas apie pramoninę virtuvės erdvę (plautuvės, konvejerio grotelės, indų džiovinimo stovai, „švarių indų ir įrankių zonos“ užrašai), kuri tampa visos knygos metafora: tai erdvė, kurioje kūnas dirba, kartojasi, nusidėvi. Šis pasirinkimas rezonuoja su poeto biografija – Balakauskas pats yra dirbęs plovykloje, ir šis darbo patyrimas, matyt, tapo vienu iš centrinių knygos vaizdinių šaltinių.

Kalbėdamas apie kūrybos procesą, Balakauskas yra sakęs, kad poezija jam – tai laukimas, panašus į sėdėjimą krūmuose, kol kažkas atsitiks. Šis paradoksalus, beveik medžiotojiškas apibrėžimas paaiškina, kodėl „Ferrum“ eilėraščiai dažnai veikia kaip užfiksuoti akimirksniai, o ne suplanuotos kompozicijos – tarsi poetas iš tikrųjų būtų tik pastebėjęs, o ne sukūręs vaizdą.

Kitame pokalbyje, lygindamas save su 2016 metų „Romos“ autoriumi, Balakauskas yra pripažinęs, kad anas jaunesnis jo variantas buvo labiau tikintis literatūros galia iš esmės keisti aplinką, o dabartinis poetas į poeziją žiūri kur kas paprasčiau – jam užtenka, kad ji tiesiog yra ir leidžia pačiam kartais atsitiesti. Šis nuoseklus nuosaikėjimas, matomas per tris knygas, „Ferrum“ atveju virsta ne rezignacija, o nelengvu, tačiau ramiu susitaikymu su medžiaga, iš kurios esi nulietas.

Ar knygoje esama silpnesnių vietų? Kai kurie perėjimai tarp asmeninės biografijos ir platesnio geopolitinio konteksto (ypač karo tema paskutinėje „rūdžių“ ir „potvynio“ jungtyje) veikia šiek tiek per greitai – jaučiamas noras trumpame tekste aprėpti per daug, todėl kai kurie potencialiai stiprūs vaizdiniai (pavyzdžiui, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos draugysčių tinklas) lieka tik eskizuoti, neišplėtoti iki galo. Panašiai kai kurie trumpieji, haiku tipo tekstai (pavyzdžiui, apie prekybos centro vynuoges) veikia labiau kaip ilgesnių eilėraščių preliudijos, o ne kaip savarankiški, visiškai užbaigti kūriniai – jų vieta knygoje kartais atrodo labiau struktūrinė (pauzė tarp ilgesnių tekstų) nei būtina.

Taip pat verta paminėti, kad gausiai naudojant popkultūrines ir literatūrines nuorodas (Goya, Caravaggio, van Goghas, Murakami, Dickinson, „The Walking Dead“, „Oldboy“, „Nike“ sportbačiai „Air Jordan“) kartais rizikuojama knygą paversti pernelyg referentiška – skaitytojui, nepažįstančiam visų nuorodų, dalis prasmės sluoksnių gali likti nepasiekiama. Tačiau tai veikiau bruožas, o ne trūkumas: Balakauskas sąmoningai rašo apie kartos, augusios tarp sovietinio paveldo ir globalios popkultūros, patirtį ir ši nuorodų struktūra tik sustiprina autentiškumo įspūdį.

„Ferrum“ yra svariausia, kiečiausia ir kartu labiausiai koncentruota Manto Balakausko knyga. „Roma“ buvo idealistiško, literatūros galia tikinčio poeto knyga, „Apmaudas“ – konstatavimo ir apčiuopimo etapas, o „Ferrum“ yra bandymas šią patirtį sukaustyti į medžiagą, kuri nebūtinai švyti, bet išlaiko formą. Metalas čia veikia dvejopai – kaip tai, kas žeidžia (ašmenys, vinys, skustuvai, sutraiškytos mašinos), ir kaip tai, kas išlieka (arterijos, karkasai, konstrukcijos), net kai viskas aplink jau griūva ar yra sugriuvę.

Knyga skaitytojui nepažada paguodos ar aiškaus katarsio – jos pabaigoje pasakotojas ne išsigydo, o tiesiog nustoja rašyti apie žaizdą ir pradeda gyventi šalia jos. Būtent šis nesentimentalus, kietas, bet nė kiek neapsimestinis santykis su savo paties skausmu daro „Ferrum“ viena įdomiausių pastarojo meto lietuvių poezijos knygų – kūriniu, kuris nebijo būti negražus tam, kad būtų tikras.

Alfonsas Tyruolis. Metų vingiai. Lyrikos rinktinė. Aplanką piešė P. Jurkus.

Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1963. 180 p.

Literatūrologas, daktaras Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis dirbo Lietuvos radiofone. Pasitraukęs į Vakarus, dėstė, mokytojavo, dirbo bibliografinį darbą, vertė. Eilėraščiuose esama religinių motyvų, Europos kraštovaizdžio, bet yra ir nevalingo mėgdžiojimo. Pvz., eilėraščio pavadinimas „Pėdos smėly“ (p. 116) galėjo būti duotas tik užmiršus, kad buvo toks Salomėjos Nėries rinkinys (1931). Ryški atsiskyrimo nuo Tėvynės tema.

Alfonsas Tyruolis. Šiapus ir anapus saulės.

Chicago: M. Morkūnas, 1989. 109 p.

Tyruolio poezija gan intelektuali: įpina Antikos motyvus („Lyrikos mūzai Euterpei“, p. 18), lietuvių mitologijos vardus: „Lai Milda meiliai jus palydi / Į Laimos šviesią karaliją“ („Jauniesiems“, p. 40). Epigrafas iš Paulio Claudelio, eilėraščiai skirti 200-osioms Amerikos nepriklausomybės metinėms, Didžiajam prūsų sukilimui, Vilniaus universitetui ir pan. Kartais net per daug erudicijos – poezija nėra žinių mediumas.

Stasys Yla. Meilė.

Kirchheim-Teck: Šv. Sosto delegatūra lietuviams, 1947. 48 p.

Ši Stasio Ylos knyga neminima enciklopedijose: dedikuota broliui Jonui, per anksti išlydėjusiam į šviesiąją šalį savo žmoną Onutę. Kunigiško stiliaus, kiek didaktiška, pasiremia Henri Bergsonu, Maxu Scheleriu ir literatūriniais pavyzdžiais (Selmos Lagerlöf novele). Nors stilius senoviškas, kai kuo galėtų pasinaudoti ir šiuolaikiniai gimstamumo skatintojai – įtikinamai rašoma apie vieno kūdikio motinas (žinau, ką galvoja feministės).

Kun. Stasys Yla. Tylos liturgija.

Chicago: Ateitis, 2003. 96 p.

Esminis Stasio Ylos biografijos faktas – Štuthofo koncentracijos stovykla (kartu su Baliu Sruoga). Leidinį parengė ateitininkai, minėdami dvidešimt metų po Stasio Ylos mirties. Pamenu, kad rasdavau Stasio Ylos maldelių-eilėraštukų Nepriklausomybės pradžioje leistuose katalikiškuose laikraštėliuose vaikams. Eilėraščiai suaugusiesiems išlaiko tą vaikiško žvilgsnio stilistiką, tik temos daug rūstesnės: yra tekstas, skirtas Romui Kalantai („Kaip žarija audroj“, p. 70). Dialogas su susideginusio sūnaus motina, bandant pateisinti mirtį aukštesniu, tautos išsilaisvinimo tikslu.

Atviras žodis: vaikų ir jaunimo seksualinio auklėjimo klausimu.

Toronto: K. L. kat. moterų dr-jos Prisikėlimo parapijos skyrius, 1961. 31 p.

Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“ (p. 18). Įtraukiamos ir sielovados problemos: rašo praktikuojančios katalikės. Emancipacijos užuomazgos – dėstoma, kad paauglės yra valdingesnės už berniukus ir vadovauja santykiams. Sąvokos kiek juokingos, bet edukaciniais tikslais jos jungiamos su angliškomis.

Žiemos naktis. Eilėraščių rinkinys vaikams.

Spaudai paruošė K. R. Wentorf: Wentorf stovyklos lietuvių pradžios mokykla, 1945. 40 p.

 Leidinys su netipiniais diakritiniais ženklais, bet parengtas su meile. Leidėjų žodyje rašoma: „Eilėraščius surinkome neatsiklausę jų autorių ir už tai juos nuoširdžiai atsiprašome. Rašytojai, turėdami galvoj tremtinių tarpe lietuviškosios spaudos badą ir susisiekimo sunkumus, mums atleis.“ Atvejis, kai autorių teisės neturi prasmės. Surinkti keli Maironio, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus, Kazio Papečkio eilėraščiai – daugiausia apie Kalėdas, Tėvynę, žiemą, kitomis vaikiškomis temomis. Autoriai skirtingo lygio, bet Maironio Tėvynės ilgesys turėjo jaudinti ir pabėgėlių vaikus.

Antanas Vaičiulaitis. Ir atlėkė volungė.

Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. 96 p.

Netikėta, Antano Vaičiulaičio eilėraščių nebuvau skaičiusi ar bent neatsimenu. Gimtinę, esančią greta Vilkaviškio geležinkelio stoties, lankiau praėjusią vasarą. Eilėraštis „Turgus“ (p. 13) primena liaudies dainą apie šaltyšių, kuris pirko Jonui dūdą, Baltrui skripką, Matjošiui pyrago. Vaičiulaitis intymesnis: „Vieškeliams trinkant, trauksim į turgų, / Į didį turgų – Višakio Rūdą. / O tai nuėję valgysim spurgų, / Sulą ir midų gersiva mudu. // Parduoda senis rėtį ir lanktį, / Atjoja šyviais šimtas dūdorių.“ Matyt, tos dūdos neatsitiktinės, jomis Sūduvoje buvo gausiai prekiaujama, jos suvoktos kaip svarbi kermošiaus pramogų dalis. Dar įdomesni JAV laikotarpio eilėraščiai: apie Červenės žudynes, odė žuvusiems partizanams, Meksikos čiabuvių parodos Vašingtone įkvėptas eilėraštis apie Cihuateteo (moterų, kurios mirė gimdydamos, mitologija).

Leonardas Andriekus. Po Dievo antspaudais.

New York: Pranciškonai, 1969. 106 p.

Labai vertinu kunigo vienuolio Leonardo Andriekaus vadybinę ir socialinę veiklą – jo dėka į JAV su darbą ir išlaikymą garantuojančiais kvietimais atvyko poetai Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema ir kt. Eilėraščius vertinu mažiau, bet žmogus, rūpinęsis pranciškonų spaustuvės išlaikymu, aukštu žurnalo „Aidai“ lygiu ir finansų paieška, karo pabėgėlių rūpyba, turėjo teisę juos leisti. Šioje poezijos knygoje pateikiama savita Lietuvos istorijos versija – gal kas nors iš žinovų pamėgintų ją aptarti laidoje „Džiazuojanti istorija“.

Leonardas Andriekus. Atmink mane, Rūpintojėli.

Rinkinio „Saulė kryžiuose“ antroji versija.

Brooklyn, N. Y.: Pranciškonai, 1985. 134 p.

Religinę poeziją stengiuosi suprasti, bet su sentimentalumu nesitapatinu. Džiaugiuosi, kad neturiu teologinio išsilavinimo, nes itin lengvai būčiau apkaltinta erezijomis. Maldose nesakau nieko panašaus, ką lyrinis subjektas taria eilėraščiuose. Bet tokią estetiką pripažįstu: „Tavo liūdesys man džiaugsmą kelia – / Kristau, dar giliau liūdėk, jei begali!“ („Dievo liūdesys“, p. 67).

Leonardas Andriekus. Saulė kryžiuose.

Klaipėda: Žemaitijos spauda, 2014. 224 p.

Andriekus buvo kilęs iš Sedos, Kretingoje lankė pranciškonų gimnaziją, tada įstojo į ordiną. Studijavo Austrijoje ir Italijoje, todėl po karo liko Vakaruose. Romoje įgijo teologijos daktaro laipsnį. Šiame leidime yra vysk. Jono Borutos SJ įvadinis straipsnis ir Saulenos Žiugždaitės parengtas pokalbis su kun. Astijumi Kungiu OFM – iš jų šiek tiek plačiau pasimato Andriekaus charakteris, polinkis į mecenatystę, filantropinė veikla. Pirmąją „Saulę kryžiuose“ Andriekus perrašė; senąją versiją prašė laikyti juodraščiu.

]]> https://www.satenai.lt/2026/08/07/neciupinetoji-lituanistika-8/feed/ 0