Sužinojau, kad greičiausiai (jei pasaulis nesugrius, nes atrodo, kad jis kasdien vis po truputį griūva) vėl keliausiu į JAV. Ir vėl į raudoniausią iš visų – Teksasą. Mane apėmė keistas noras reflektuoti tai, ką mačiau ir ką dar pamatysiu. Viena dalis manęs labai nori kritikuoti, tačiau kita dalis žavisi: žavisi mažais miesteliais ir ramybe juose, žmonių švelnumu (neįskaitant tikimybės būti nušautai gatvėje), nenugalima, laukine ir nesuvaldoma gamtos didybe. Tas gaivališkumas joje… Tokį pat laisvės ir grožio troškulį jaučiu ir savo viduje.

Paukščių pilnas dangus

Sustojame vidury niekur. Mažas miestelis ir nors panašaus dydžio kaip mano gimtoji Plungė, vis vien turi vadinamąjį getą (Cambridge Dictionary pateikia štai tokį termino apibūdinimą: labai skurdi miesto dalis, kurioje glaudžiai gyvena vienos rasės ar religijos žmonės atskirai nuo kitų). Žinoma, turi ir didžiąsias korporacijas: vėlų vakarą, kai važiuojame ledų, matau šviečiančius logotipus: „McDonald’s“, „Dairy Queen“, „Waffle House“, „Burger King“, „Chipotle“, „Wallmart“ ir taip toliau. Jei vardinčiau visus, turbūt ir užbaigtumėte skaityti tekstą ties paskutiniu korporacijos pavadinimu. Kartais pagalvoju, kokia juokinga būtų Plungė su visais „McDonald’s“, „Dairy Queen“, „Waffle House“ ir t. t. Galbūt dar iki to nepriaugome. Galbūt ir ačiū Dievui.

Kad nusigautume iki kito didesnio miesto, mums reikėtų dar dviejų valandų. Apsistojame jaukiuose apartamentuose. Šalia miestelio – didelė karinė bazė. Sustojame stovėjimo aikštelėje šalia nedidelės bažnyčios pasigrožėti netikėtai mus užklupusiu saulėlydžiu. Pastebiu dangų rėžiantį paukštį… Vieną, antrą, trečią, ketvirtą… Po kelių akimirkų suprantu, kad tai visai ne paukščiai, o naikintuvai.

Kapitalistinės grožybės

Laiką leidžiame kelyje jau ne pirmą valandą. Keliaujame iš miesto į miestą, skriejame pro mažiukus miestelius. Šalia miestelio pravažiuojame didžiulį rožinį namą.

– Koks beprotiškai keistas namas, – tariu, nes niekad nemačiau tokio barbiško namo.

– Čia striptizo klubas. Paprasčiausiai miestelis labai konservatyvus ir nenori įsileisti tokių įstaigų į vidų. Dėl to jos išdygsta ne miestelyje, bet šalia jo ribos.

Keliaujame pro JAV autochtonų rezervatus. Vienų padėtis labai prasta, kiti – jaukūs ir akiai malonūs. Šalia jų – didžiuliai stendai su telefono numeriais ir internetiniais puslapiais žmonėms, kenčiantiems nuo alkoholizmo ir lošimų. „Mesk gerti tuojau pat“, „Kenčiantiems nuo priklausomybių skambinti šiuo telefono numeriu“, „Kristus tau padės“ ir panašiai. Nespėjus pravažiuoti rezervato, šalikelėje stovi didžiulis kazino su baru. Gyvenimo ratas, kaip sakoma.

Vos krutame Hjustone, šešių juostų greitkelyje lėtai keliaujame iš vienos miesto dalies į kitą. Štai priešais mus darda pikapas, sudėtas, matyt, iš dar keturių pikapų. Šiurpoka, kad kuri nors dalis nenukristų tiesiai mums po ratais.

Už dviejų juostų rieda tikras kelių monstras – „Teslos“ „Cybertruck“. Tikros kapitalistinės grožybės.

Laukinių gyvulėlių ferma

– O kas gi čia? – surinku ir mano bendrakeleivis yra priverstas sustabdyti mašiną.

Greit atidarau langą ir pažvelgiu laukan.

– Kalakutas? – išsižioju pamačiusi galingą kalakutą sau prieš nosį.

– Taip, – pritaria man bendrakeleivis.

– Bet mes vidury niekur?

– Taip.

– Ką jis čia veikia? Kur jo namai?

– Čia laukinis kalakutas.

Penkiametė aš, kurios mylimiausia knyga buvo apie gyvulėlius, tuo metu negalėjo patikėti, kad kalakutas gali būti laukinis.

Lekiame netoli garsiojo 66-ojo greitkelio Naujojoje Meksikoje. Pro langą mirga dykynės su kalnais tarsi tiesiai iš seno vesterno. Išsižioju pamačiusi laukinius amerikietiškus mustangus, kalno papėdėje ramiai rupšnojančius žolę, nors visai šalia rieda automobiliai. Jų skirtingų spalvų kailis blizga ryškioje saulės šviesoje.

Važiuojame pro besiganančius bizonus, kurie šnopuoja savo dideliais kūnais. Lėtai pakelia galvas ir stebi mus, didingai iškėlę ragus. Stebiu tuos didingus gyvūnus, išlaikiusius savo garbę. Deja, jie kruopščiai aptvertame aptvare teritorijoje, kurios akys negali aprėpti. Juose slypi kažkokia buvusių laikų didybė.

Per sprindį nuo Donaldo Trumpo

Keliaujame į San Antonijų. Mano telefone orų programėlė mirksi nuo įspėjimų apie prasidėjusį potvynių sezoną. Pravažiuojant mažą miestelį mus užklumpa audra, o kelius per porą minučių apsemia nepakeliama gausybė vandens. Man pasidaro aišku, kodėl amerikiečiams reikalingos tokios didelės mašinos – jų neapsemia. Žinoma, kitas klausimas, kam jos reikalingos didmiesčiuose. Iš miestelio su mašina išplaukiame tarsi su nedidele valtele, tačiau esame greitesni už audrą.

Dar prieš keletą dienų naktimis užklupdavo didžiulės audros, lenkiančios medžius iki žemės, o dangus blyksėdavo nuo galingų žaibų. Važiuojant lygumomis, kartais horizonte stebėdavau žaibus, nusidriekiančius per visą didingą dangų ir trenkiančius tiesiai į žemę. Kartais jų būdavo keturi, o retkarčiais blykstelėdavo ir visi septyni.

Tuo metu, kai įvažiuojame į San Antonijų, atsidarau paskaityti naujienas. Pasirodo, tą pačią dieną jame pabuvojo Donaldas Trumpas. Po didelės tragedijos, kai potvynis nuplovė mergaičių stovyklą, prezidentas atvyko išreikšti užuojautos. Gaila, prasilenkėm, nes kai mudu su bendrakeleiviu įvažiavome į miestą, prezidentas savo privačiu lėktuvu jau skrido atgal į Vašingtoną.

Knietėjo pamatyti, kaip ten jis atrodo iš tikrųjų.

●

Praėjo nemažai laiko, keliavau ir kitur, bet vis dar mąstau apie JAV žemes. Turbūt jau kartojuosi, bet tikiuosi, kad galėsiu šį pasakojimą apie nepažintus kraštus tęsti toliau. Šįkart turiu ir pažadą sau – būti kruopštesnė ir atsakingesnė, įspūdžius iškart užrašinėti savo užrašinėje.

Už korporacijų ir smurto šydo vėl noriu atrasti kraštą, kuriam atrakinti reikia keleto raktų.

Niurzgu sau po nosimi, kad šalta ir tamsu, ir kad nežinia kur dingsta laikas, ir kad kelnių klešnę įmerkiau į balą, ir kad lyja. Vaje vaje… Žiūriu į savo atspindį, važiuodama troleibusu. Žaviuosi tais juodais paakiais nuo miego ir vitamino D trūkumo. Norisi šilumos ir saulės. Tada mintimis vis dažniau nusikeliu į laukinius kraštus su uolėtomis kalvomis ir nesibaigiančiais dykynių plotais…

Problemos dėl pilietybės

– Tai gerumo tavo tatuiruotės, eina sau… – su pasigėrėjimu mane sustabdo vienas padavėjas prie kavinės durų. Tuo metu aš nieko nenutuokdama ėjau pro šalį, gėrėdamasi San Antonijaus kanalais.

– Ačiū, – nutraukiu ir ruošiuosi eiti toliau.

– Ypač ta pana ant peties. Ir šitas, – rodo man į šlaunį, ant kurios puikuojasi Arlekinas, įsikandęs cigaretę. – Aš irgi noriu kuo daugiau tokių, tik čia baisiai brangu.

– Aha…

– O iš kur tu?

– Iš Europos, – šįkart jau esu gudresnė, neapsisunkinu konkrečiau aiškinti apie Lietuvą, nes žinau, kad daugeliu atvejų tai beprasmiška.

– Oi, aš taip noriu į Europą, į Italiją, į Prancūziją (žinoma, kad į Italiją ir Prancūziją, pagalvoju), tik kad baisiai brangu. O iš kur iš Europos?

– Iš Lietuvos.

Klaustukas akyse.

– Gerai, pamėginsiu paaiškinti. Dabar įsivaizduok Europos žemėlapį. Žinai, kur Lenkija?

– Jo.

– Virš Lenkijos yra Baltijos šalys, ten yra Lietuva.

– Tai kad ten Čekija.

Mano žandikaulis atvimpa.

– Ten Lietuva.

– Ne, ten Čekija.

Tą akimirką suprantu, kad į JAV įžengiau su Lietuvos Respublikos pasu, o iš JAV išeisiu jau kaip Čekijos Respublikos pilietė.

Kelelis tolimas, kelelis artimas

Likus kelioms dienoms iki skrydžio, mano draugai amerikiečiai mane įspėja, kad važinėti gali būti tikras pragaras. „Eikit, – numojau ranka. – Kelyje visada smagu.“ Pradėjusi keliauti, supratau, kad tikrai ne visada.

– Nori nuvažiuoti iki Teksaso pakraščio, iki Hjustono? – klausia mano bendrakeleivis.

– Aišku, kad noriu.

– Bet nusiteik, važiuosim dvylika valandų.

Europoje buvau pripratusi, kad keliauti mašina smagu: nuolat keičiasi reljefas, žmonės, pastatai, pro langus seki slenkančius vaizdus nuo mažo miestelio iki sostinės. Pasirodo, JAV, bent jau pietinėje dalyje, viskas truputėlį kitaip. Pirmas tris valandas važiuoti išties smagu, netyla kalbos ir diskusijos, ties trečia valanda kalbos pasibaigia. Ties šešta valanda baigiasi ir grojaraštis, todėl spėliojama, ko klausyti toliau. Ties dešimta valanda tiek vairuotojas, tiek keleiviai pradeda po truputį snūduriuoti. Turbūt būtent dėl šios priežasties juodos padangų žymės ant kelio veda tiesiai į laukus, į pakraščius, į priešpriešinio eismo juostas.

●

Eina trečia valanda per vieną iš mūsų kelionių po Naująją Meksiką. Liko dar keturios valandos važiavimo. Mirštame iš nuobodulio, nes dvi valandas žiūrime į kelią ir pievą. Daugiau nieko nėra: nei karvytės, nei medelio, nei degalinės, net debesėlio danguje. Tik kelias ir pieva.

– ŽIŪRĖK, TOLUMOJ KARVUTĖS.

– KARVUTĖS.

Tai sukelia tyrą džiaugsmą. Per dvi valandas keliavimo pirmą kartą pamatyta gyvybė. Tuomet kelionė tęsiasi dar dvi, tačiau jau be papildomų gyvybės ženklų.

●

Važiuodami per dykynę pamatome iškabą su nuoroda į vietinės šeimos rančą. Paskutinį miestą matėme prieš pusantros valandos, likusias dvi taip pat neišvysime jokių gyvybės ženklų.

– O kaip jie apsiperka? – paklausiu. – Dvi valandas važiuoja į parduotuvę, o tuomet dvi valandas atgal? Juk čia nė menkiausios gyvybės aplinkui nesimato.

Abu gūžtelime pečiais ir keliaujame toliau.

Army Dreamers

Sustoju prie televizoriaus ekrano oro uoste. Jame slenka skaidrės su jaunų vyrų portretais. Kurį laiką bandau atspėti, kas per reklama, kol įžvelgiu tipažą – visi su uniformomis šalia lėktuvų. Kilsteliu antakį ir pasuku akis į šoną. Šalia pamatau lentelę, kuri pažymi, jog matau galvas paguldžiusius karo veteranus.

●

Įvažiuojame į miestą. Lėtai riedame gatvės žibintų alėja. Prie kiekvieno prikabinta po besišypsančio jaunuolio nuotrauką su gimimo ir mirties data. Dar viena vieta mieste pagerbti tuos, kurie kovojo už jūrų marių vykusiuose karuose.

●

Susitinkame viename iš Vilniaus barų. Du amerikiečiai NATO kariai sėdi prie baro ir tyliai kalbasi (kas amerikiečiams nėra dažnas dalykas). Bare esame keturiese. Pakviečia mus išgerti. Ir su tuo vienu pakvietimu prisėsti ir išgerti prasideda dvejus su puse metų trunkanti istorija. Aukštesnis geria ir šypsosi. Aš vis žvilgteliu į jį, bet nusuku veidą į kur kas šnekesnį kolegą. Tylenis prisipažįsta, kad jam patikau, praėjus jau kuriam laikui po susitikimo.

Greitai pastebiu, kad jis niekada nemiega ar nusnūsta vos porą valandų. Skundžiasi, kad per parą ilgiausiai išmiegoti gali tris valandas.

– Bet kodėl? – klausiu.

– Sapnai, – nedaugžodžiauja. Vėliau tampa aišku, kokie sapnai.

Pasakoja, kad buvo misijose per Artimųjų Rytų konfliktus.

– Ar žudei?

– Negaliu atsakyti.

Galiausiai pusmečiui dingsta. Laukiu. Rašau laiškus. Kiekvieną šeštadienio rytą išsiunčiu po laišką neegzistuojančiai paskyrai. Grįžta. Dar viena misija, jis negali egzistuoti jokiuose socialiniuose tinkluose, negali parodyti, jog kada nors egzistavo.

Grįžęs iš misijos nusprendžia nutraukti visus ryšius su manimi. Prabėga metai ir vieną vasaros dieną sulaukiu netikėtos žinutės. Sako, kad nepamiršo, tą laiką gydėsi. Grįžęs iš misijos norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Kentėjo nuo priklausomybių. Dabar susitvarkė, bando grįžti į studijas ir gyventi kuo normalesnį gyvenimą be karo. Vis dar miega po tris valandas per parą.

Remiantis Defense Casualty Analysis System pateiktais duomenimis, iki 2022-ųjų per metus JAV karių mirčių skaičius svyruodavo tarp 800 ir 1 000. Savo pačių inicijuotų mirčių skaičius išliko apie 300–400.

Sakale, lėk

Neslėpsiu, turiu didelę skrydžių ir lėktuvų baimę, todėl iki šiol man yra paslaptis, kaip sugebėjau vienui viena nusikapstyti iki JAV ir dar iš jų sugrįžti. Bet štai keletas širdžiai mielų prisiminimų.

Autorės nuotr.

●

Skrydis iš Šveicarijos į JAV atidėtas apie keturias valandas. Įlipus į lėktuvą ir atsisėdus pilotas praneša:

– Nebuvome įsitikinę, ar dėl gedimo lėktuvas bus pajėgus skristi, bet po detalios apžiūros atrodo, kad viskas bus gerai.

Aš tuo metu įsiręžiu į seno lėktuvo kėdę ir giliai įkvepiu. Manęs laukia ilgos dvylika valandų. Turėsiu pakankamai laiko prisiminti savo gyvenimą, jei netyčia nukristume.

●

Ruošiuosi vietiniam skrydžiui iš Naujosios Meksikos į Koloradą. Ramiai laukiu Albukerkės oro uoste, ir prieš skrydį pranešama:

– Lėktuvo į Denverį keleiviai, prašome tualetu pasinaudoti prieš skrydį, kadangi numatomos itin sudėtingos oro sąlygos, gali būti, kad negalėsite pakilti iš savo vietų.

Tuo metu man kyla tam tikrų emocinių iššūkių. Koridoriuje rėkiu telefonu savo draugui tiesiai į ausį, kad greičiausiai mirsiu ir jis manęs nepamatys. Šiaip ne taip įlipusi į lėktuvą išgirstu džiugų piloto balsą:

– Na, šis skrydis bus tikras iššūkis, hahaha, – savo prakalbą užbaigia skambiu amerikietišku juoku.

Tuo metu aš jau sėdžiu įsikibusi į kėdę taip, kad per lėktuvo katastrofą išlėkčiau kartu su ja. Tą akimirką joks chirurgas nebūtų pajėgęs manęs atskirti nuo mano sosto. Šalia atsisėda vyriškis ir išsitraukia knygą. Perskaitau, kas parašyta viršelyje – „Biblija“. Susilaikau nuo prašymo pradėti skaityti garsiai, bet prasidedant turbulencijai vis užmesdavau akį, kad turėčiau ką pasakyti Dievui, jei tektų su juo susitikti pirma laiko.

Žiūriu į savo šlapią kelnių klešnę ir mąstau, ar tikrai nereikėjo man įsigyti gerų kaubojiškų aulinių. Ant kabyklos dulka kaubojiška skrybėlė, parišta dailiu kaspinu, – su ja blaškiausi nuo saulės išdegintų dykynių iki mano mylimiausios Lietuvos. Rūsčioje artėjančios žiemos tamsoje susisupu į antklodę, bet mintimis klajoju po nesuvaldomus Laukinius Vakarus.

Į Bergamą atskristi vėluojame: saulėlydžio iš Città Alta nebepamatysim, tačiau gražu stebėti ir jo braukimą per Alpes, išsipūtusią pilnatį nusileidus ir jausti karštą orą net sutemus, tokį besiskiriantį nuo Lietuvoje slapukaujančios vasaros. Visą kelionę kartu su prakaitu tekės mintys, kad ši pasijuto nelaukiama, nebeįvykus „Šiaurės vasaros“ festivaliui, ir užsiliko čia, pietuose. Spindi ir kalėdiškai papuošti medeliai, trenkiant muzikai einame žemyn pro penktadienio vakaro gyvas aikštes ir skverus, ragaujame polentą, stabtelime prie partizanų skulptūros, kur kojom aukštyn kabantis jaunas vyras gali priminti ir šv. Petrą Romoje, ir Mussolini Milane.

Įdienojus oras ypač įkais, aikštėj prie Milano katedros besidarantys asmenukes stengsis neužsibūti, nuotraukas keis pertraukos. Išžiūriu, kas dar likę nelankyto šiame mieste, – pavyzdžiui, Navigli rajono kanalai ar vieta, kur Mussolini ir pakibo karui baigiantis, Piazzale Loreto, dabar – apžėlęs nemenkas eismo žiedas; šiek tiek arčiau – San Bernardino alle Ossa osuarijus su kaukolėta koplyčia. Vakare skristi į Zagrebą nekantrauju, šio miesto vaizdinio neturiu jokio, ir kai lėktuvas ir vėl smarkiai vėluoja, tenka sulaukti, kol įkaušusį keleivį išves policija, ir vos spėjam į paskutinį autobusą, kuris ilgą tiesią atkarpą iki centro įveikia skriete už kainą, malonią vilniečiui.

Miegam pirmame aukšte, sapnams akompanuos tramvajus, kurio bėgiai čia pat, o mintis dusins saulė, šešėliuose ją pavaduos senamiesčio įkalnės, maloniai gausūs miesto čiaupai kartais pils šiltesnį geriamąjį vandenį, nei norėtųsi. Aukštoji katedra ir gražiastogė Šv. Morkaus bažnyčia aptvertos pastoliais, prekeiviai centre – tai žavu – ištvermingai pardavinėja sultingiausius vaisius bei daržoves, kai kuriuos jau pasigviešę vapsvų spiečiai. Akmeniniai senamiesčio vartai derina koplytėlę ir posūkį: proga atskirti mandagų praeivį, kuris lėtintų žingsnį ir prie perėjos, nuo abejingo. Sulėtinę žingsnį netrukus sustosime visai, laukdami ilgoj eilėj štruklinėj paragauti tenykščio vietinio skanėsto, apkepo, turinčio troškinio bruožų: pasirenku būti užpildytas trumų aromatu ir prakaitu šįkart apsipilu nuo karščio iš vidaus.

Kroatija žymi iš jos kilusiais kaklaraiščiais, bet vietoj jų muziejaus užeiname į kitą, Nutrūkusių santykių, gausų daiktų su aprašymais, kas kam ką reiškė: štai galime kad ir pasiklausyti gerai išlavinto vokiečio balso – per karą buvo sužeistas, neteko galimybės dainuoti, o įrašą jo mergina išsaugojo (nors jį patį paliko), vėliau jos vaikai perdavė jo vaikams. Geriausia čia tiems, kurie myli tekstus, galvoju, bet šią akimirką daugiausia lankytojų susispietę gilumoj, kur stipriausiai veikia kondicionieriai.

Kaklaraiščių parduotuvė Zagrebo senamiestyje

Vakarienei iš miesto pakraščio tramvajumi atsivežam giliąją, ilgai nevėstančią Čikagos picą, su ja komiškai paklaidžiojam dar ustašių valdžios pastatytoj Antrojo pasaulinio karo priedangoj, Gričo tunely, gardžiuojamės Štrosmajerio promenadoj, leidžiantis saulei, pasiliekam ir rytojui. Plitvicos nacionaliniame parke daug maisto pasirinkimo nebus ir visą dieną vaikščiosim su prikauptom atsargom, po truputį jų mažės, o įspūdžių iš krioklių ir kriokliukų, melsvai žalsvų skaidriadugnių vandenų daugės, ir net minios nebeatrodys tokios atgrasios – jei jų tikiesi, neskubi, kantriai lauki prie kelto ir turistinio traukinuko. Panašiai įsivaizduodavau Islandijos gamtą, bet čia šilčiau, arčiau to, kaip turėtų būti rojuj. Visą dieną matysim ir girdėsim vandenį iš arti, toli, aukščiau ir žemiau, lyg apie jį sukdami apeigų šokį, bet taip ir negalėdami paliesti. Tad vakare atvykę į Zadarą einam tiesiai į seniai lauktą pajūrį ir tik paskui žvelgiame į pirmąjį siaurą kroatišką, aiškiai atribotą ir nediduką šviesių klinčių senamiestį, romėnų forumo likučius. Paskui įsimaišysime tarp stebinčiųjų horizontą – anot Hitchcocko, Zadaro saulėlydis „gražiausias pasauly“, dabar jau čia įtaisytas ir „pasveikinimas saulei“, jos energiją kaupiantys ekranai – aikštelės suaugusiesiems ir aikštelytės vaikams, tamsoj imančios mirgėti švieselėmis, lyg atitirpstanti nugulėta ranka, bei „jūros vargonai“, reaguojantys į bangų mūšos stiprumą gaudžiančiais garsais. Netikėtai stipresnis sudūdavimas – ir po poros sekundžių mus, sėdinčius čia, ant laiptų, apteškia gerokai aukštesnė banga, kiti aptėkštieji šūkčioja, bepigu toks nepatogumas, kai šilta, plaukioja netikri piratų laivai, laukia kokteiliai ir apskritai gera ir ramu.

Bet vykstant nakvoti gatvės ir namai užtemsta, girdisi daug balsų, paaiškėja, kad elektra dingo ir mieste, su priimančiu savininku bandom susikalbėti vokiškai, kol jis dingimą aiškina tarptautine politika, elektra grįžta. O mes į Zadarą grįžtame ryte pro įstabaus kvapo žuvų turgų, maukšlinamės vandens batus, pravarčius šios šalies akmenuotuose paplūdimiuose, ir plaukiam stebėti nekvepiančių žuvų; akvalangas krenta ir skęsta į trijų metrų gylį, panėręs išgriebiu, bet ne iškart. Vanduo skaidrus, patogus stebėti gelmes, tačiau ir sūrus, nepriimantis kūnų; jame panėręs girdi trakšėjimą, tai, it ruošdamos užkandą akvalangininkų laukiančiam povandeniniam kinui, spragsi krevetės.

Į Splitą atvykstame vakarop, autobuso vėlavimas tik didina alkį, nuvesiantį prie čevapių, čionykščio greitmaisčio. Aptinku juos kampelyje, bent jau taip kroatiškai vadinasi užeiga, tokia panaši į Kauno spurginę: didžiuojasi savo retro kilme (nuo 1969-ųjų!), pasižymi ilga eile, minimalistiškais meniu, tik grynaisiais, greitu patiekimu ir ribota vieta – valgome ant mažyčio suoliuko, nuo kurio pavalgius dera iškart pakilti, jei nori išsaugoti kito išėjusiojo su porcija rankoje nuotaiką, o gal ir sulaukti šypsenos autografo. Nuo Marjano kalvos stebime besileidžiančios saulės atspindžius, sutemus klausomės dainuojančių pagyvenusių vietinių krantinėje, o naktį pro gatvės triukšmą gaudome, ar nėra kokių keistų garsų: pataikėme apsistoti butuke, primenančiame „Meistro ir Margaritos“ 50-ąjį. Šeimininkas per vertėją prašo padėti su finansinėm perlaidom per užsieniečiams mįslingus „Tisak“ kioskus, ne iškart perprantam keistai išdėstytų durų ir užraktų sistemą, naktį svetainėje randu gulinčią gėlių puokštę, kitąsyk kelią į vonios kambarį užgulęs didžiulis, bet tylus šuo – jis pasitrauks po komandos iš už privertų šoninių durų, vieną rytą išeidami iš laiptinės pro laukujes duris prasilenksim su visu būriu policininkų (bet gal ėjo pas kaimynus?), o kitą, prieš išvykstant, iš šaldytuvo bus dingęs izotoninis gėrimas, lig šiol niekad netuščiose patalpose tvyros tyla ir nebus ko paklausti. Nakčia Zadaro įdegis, įsismelkęs kiaurai vandenį, ima čirškinti nugarą, pečius ir skruostus, kefyro nerandame – esu tepamas jogurtu ir, blyškiai vaiduokliškai nuspalvintas, vaizduojuosi, kad esu visavertė šių apartamentų dalis.

Diokleciano rūmų likučiuose, atstojančiuose Splito senamiesčio šerdį, sudomina Jupiterio šventykla; išlikusi senovinės religijos vieta, apsupta, nustelbta didžiųjų, traukia panašiai kaip vietinis maistas tinklinių restoranų apsupty. Smagu, kad šių centre nematyti – visur masinės globalizacijos dėmenų apstu, dar Milane stoty kabėjo didžiulis serialo „Trečiadienė“, „Adamsų“ atžalos, plakatas, o čia pamatyti senuosius aplinkos kontūrus lengviausia galbūt per virtualios realybės akinius, kuriuose rodomas „imperatoriaus sapnas“, ir taip trumpai pabėgti nuo margų minių, turistų paviljonuose kabančių labubu žaislų plėšrių šypsenų, kvapnių violetinių levandų kibirėlių, kažkur aukštai čirškiančių cikadų, atrodo, kad jų skleidžiamas garsas ir yra iš medžių it dušo purškiamos, čirškinančios karščio dalelės, kad dabar jau mes spragėtume kaip tos krevetės po vandeniu, termometrai rodo 32 laipsnius, atokaitoje – 44; virtuali realybė padeda atitokti, kol ją žiūri, būni atšaldomas kondicionieriumi ir vėl tampi pajėgus svarstyti, tarkim, ar Splito pavadinimas (angliškai – „dalinti“) susijęs su jo sprendimu išskaidyti Romos imperiją į keturias dalis. Vėsos nesinori paleisti – vakare einame į paplūdimį, lipam vandenin, viename retų smėlėtų paplūdimių tikimės išvysti vietinį picigin žaidimą, bet gal dėl tamsos vyrai vandeny žaidžia futbolą.

Autobusų vėlavimas Splite neprilygstamas: vietoj pusvalandžio į Trogirą keliaujam trigubai tiek, pabūgę grįžti autobusu renkamės laivą ir šiai salelei telieka valanda, kurios gal net ir nereikia: jau priprasto kroatiško senamiesčio iteracija pasirodo visai nykštukinė. Kitokio senamiesčio tikimės važiuodami į Bosniją ir Hercegoviną, tiksliau, būtent pastarąją, deja, irgi autobusu: devintą vakaro, kai pusketvirtos valandos kelionė turėtų baigtis, sustojame Vrgoraco miestely dar nepervažiavę sienos – dyzelino nuotėkis. Keleiviai kroatai bando versti ir savo prognozėm pildyti, kas kalbama: pakaitinis autobusas pasiųstas iš Zagrebo, tai be vidurnakčio tikrai nebūsiąs. Susirinkęs užsieniečių ratelis netoliese liūdnai juokauja, vyresnis Naujosios Zelandijos gyventojas pasakoja panašias savo patirtis; netrukus suprantu, kad kvatojamasi iš mandagumo – mažai kas supranta jo akcentą. Nuo piktesnių reakcijų vairuotojo ir keleivių pervežimo kompanijos pusėn gelbsti vakaro šiluma, nemokamas internetas ir greta bare rodomų futbolo rungtynių triukšmas.

Saulėlydis Splite

Mostarą pasieksime tik jau naktį, po antros. Kartu traukę keleiviai skirstysis, kol liksim dviese, tolumoj kauks šunys, kniauks katės, o ant sienų su užrašais apie Raudonąją armiją (futbolo klubą) bei praeinamų kapinių mūrų šmirinės driežai. Ryte viskas apsisuks – žmonių daugės, kuo labiau artėsim prie osmaniško Senojo tilto, kurį prižiūrėję tiltininkai suteikė miestui pavadinimą. Tiltas sprogdintas per karą 1993-iųjų lapkritį (o Lietuvoje buvo ką tik nelikę kitos kariuomenės), atstatytas, ir dabar visi turistai esame šiek tiek tiltininkai, plojimais skatiname nuo jo šokti pasiryžėlius (kadaise tas 24 metrų šuolis į Neretvos vandenis esą paversdavo jaunimą suaugusiais), o šie išsirengę niekur neskuba, vaikšto atbrailomis, renka aukas, upe zyzia kateriai. Laikas ir ištįsta – dėl kaitrios saulės ir neturėjimo kur pasislėpti, – ir teka per srauniai, artėja mūsų išvyksiančio autobuso laikas, ir nesulaukę šuolio turime grūstis per niekur neskubančią minią aukštyn, apeiti sėdinčiuosius restorane, kvėpti ant jų purškiamus vėsinančius purslus. Hercegoviną tenka palikti nemaloniai greit, ir pasiguosti tegalėsim tik tuo, kad sieną atgal Kroatijon kirsim pervažiavę būtent Neumą, įdomų paribio tapatybės inkliuzą: prieš kelis amžius Dubrovniko (Ragusos) respublika perleido šį siaurą, anot juokelių, panoraminėn nuotraukon netelpantį pajūrio ruoželį osmanams, kad taip apsisaugotų nuo Venecijos, o po Jugoslavijos subyrėjimo jis likęs musulmonų gausios šalies sudėty.

Kroatiją bandžiau įsivaizduoti kone dvidešimt metų, iš jos grįžus keliems artimiems žmonėms su įspūdžiais: kas interneto naršyklėj įsikėlė nuorodas į vaizdą iš Dubrovniko transliuojančias kameras, kas kitas teigė, kad iš visų aptranzuotų Rytų Europos miestų tesudomino tik Splitas, o kas, keliavęs dviračiu, Plitvicoj nusivylė gamtą užpildžiusiomis miniomis. Ši galbūt likusi tokia pati, bet Dubrovnikas jau pasipildė asociacijomis, svarstau vaikščiodamas po jo senamiestį, bandydamas atskirti esamą realybę nuo išplėstosios, ypač nuo senamiestį ir pilį pagražinusių, o paskui sugriovusių „Sostų karų“ specialiųjų efektų. Mieste vis dar įsitvirtinusios serialą godojančios parduotuvės, vis dar užeini jo pavadinimus naudojančių nakvynės vietų, smalsu, kokia buvo to persvara prieš kelerius metus, prieš serialui pasibaigiant. Dabar jau senamiesty kabo nuotraukos iš tikro Dubrovniko bombardavimo griūvant Jugoslavijai, o netoli Jėzuitų laiptų, naudotų serialo religinei linijai, mums vaikštant lauke vyksta iškilmingos Žolinės pamaldos.

Šis miestas – ko gero, šalies kainų sostinė: alkoholiniai kokteiliai dvigubai brangesni nei Milane, bet turistų, išlindusių vakare, gausa rodo, kad tai priimtina. Sutemsta greit, tolumoje švyturiais švyti kruiziniai laivai, ir nors šešėlis nebeaktualu, erdvių prisėsti vis dar trūksta, norint prisipilti vandens iš apsėsto Onofrio fontano čiaupų, tenka atsargiai praeiti ir dar luktelt. Rytoj, po šventinės dienos ėmus veikti parduotuvėms, savotišką azartą galima pagauti iš įperkamesnių variantų medžioklės: nusiperkam, ką galima nusinešti valgyti paplūdimy, užuot kėlęsi funikulieriumi, užkopiam iki Lokrumo regyklos apžiūrėti senamiesčio iš aukštėliau, išsideram akvalango nuomą ne dienai, o valandai ir pakaitomis plaukiodami dalinamės, kur gražesnis dugnas ir įdomesnės žuvys. Paskutinė diena lengvai debesuota, tad kaitra nebestelbia grožio, atsiveriančio iš Banje paplūdimio: skaidri žaluma panėrus, miesto sienos mūrai už įlankos išnėrus. Namai tik 7 valandų atstumu nuo čia į uolas besiplakančių bangelių, ir jų artėjimą pradedu justi tik Dubrovniką išvydęs jau viso labo suvenyro dydžio, nuo debesų.

Keliaudamas pastebėjau, kad vis negaliu atsigėrėti peizažais, kurių nerasi ar vargiai rasi Lietuvoje. Keliaujant po Japoniją tai visų pirma kalnai, kurie užima daugiau nei du trečdalius šalies ploto, ir daugybė salų, kurių Japonijoje priskaičiuojama virš keturiolikos tūkstančių (nors gyvenamų – mažiau nei trys šimtai). Ilgą laiką, visus pirmuosius dešimt metų, mano matyta didžiausia sala buvo Lobių sala, slėpiningai dunksojusi vadinamojoje Plungės jūroje, dar visai neseniai pasiekiama tik valtimi; vėliau, jau užsienyje, savo akimis išvydau kalnus, ne kalvas ar pilkapius.

Dabar skaičiuoju, kad didžioji dalis mano aplankytų salų yra Japonijoje. Kartą jau rašiau apie vieną jų, Mijako salą Okinavos prefektūroje, apsuptą Rytų Kinijos jūros („Š. A.“, 2021.III.12). Šįkart dalinuosi įspūdžiais iš salos, nutolusios daugiau nei 260 km į vakarus nuo jau aprašytosios, t. y. dar atokesnės, ir mažai žinomos ne tik mums, bet ir patiems japonams.

Pavadink Jonagūnia ir skambės visiškai lietuviškai. Tačiau mums pažįstama žodžio šaknis nesusijusi su Jonu Krikštytoju. Kam pirmam šovė į galvą taip salą pavadinti – nėra iki galo aišku. Salos pavadinimas kildinamas iš žodžių, kuriais salą apibūdino plaukusieji pro šalį, – suprask, toli toli, už jūrų marių pūpsanti sala. Net ir dabar vargiai perdėtum apibūdindamas jos atokumą. Tačiau yra ir mažiau įmantri teorija – pirmieji du skiemenys galėję reikšti smėlį ir ryžius. Taigi, kaip ir Lietuvos atveju, dėl tikslios vietovardžio kilmės ginčijamasi. Vietiniai salą vadina Dunančima.

Sala nepatenka nė į didžiausių Japonijos salų penkiasdešimtuką, tačiau turi savitą koloritą, o kraštovaizdis skirtingose salos dalyse ganėtinai skiriasi. Rytiniame kyšulyje plyti subtropiškai bergmaniškos pievos, gausiai ganosi arkliai (sala garsėja vienintele pasaulyje jų veisle), o pakrantė uolėta. Pietinėje salos dalyje galima rasti maudynėms tinkamą paplūdimį su smaragdo spalvos šiltu vandenėliu, o toliau nuo kranto – ir visžalius miškelius. Žymiausios salos uolos (vietinių vadinamos akmenimis) dunkso prie pietrytinės pakrantės, pavadinimai ne mažiau iškalbingi nei forma – Karinio laivo uola ir Stovinčio dievo uola. Ar turėtų stebinti, kad ypatingos formos gamtos objektai buvo ir yra vietinių laikomi turinčiais ypatingų galių? Žemyninės salos dalies įspūdingose olose ir tarpekliuose neretai glaudžiasi itin paprasti altorėliai, prie kurių meldžiamasi, – salos gyventojų dvasingumo išraiška.

Ilgą laiką sala buvo savarankiška, t. y. nepriklausė niekam, – nors nuo Taivano nutolusi vos 110 km, iškelta hipotezė, kad Taivano vietinės gentys negalėjusios pasiekti salos dėl stiprios Kurošijo srovės, skiriančios Taivaną nuo vakarinių Riūkiū salų Japonijoje. Kaip vyko migracija seniausiais laikais – vis dar vyksta istorikų debatai. Nuo kitos didesnės salos rytuose Jonagunį skiria dar daugiau – beveik 120 km. Iki XV a. salos vietiniai, rodos, sau ramiai gyvenę, turėję savivaldą, galbūt net prekybinius ryšius su salomis iš rytų. Kaip viskas atrodė – galima sužinoti tik iš metraštininkų nuotrupų. Metraščiuose sala atsiranda korėjiečių dėka – 1477 m. aprašyta, kaip į salą pateko srovės nunešti žvejai iš Džedžu salos Korėjoje. Būtent XV a. prasidėjo didesniųjų susidomėjimas šia vos 29 km2 ploto sala. XV a. ją prisijungė valdas aplinkinėse salose plečianti Riūkiū karalystė, nedidukė, daugiausia iš prekybos klestėjusi salų valstybė, egzistavusi 450 metus iki Japonijos įvykdytos aneksijos. Salos gyventojai Riūkiū karalystės laikus prisimena su neslepiamu kartėliu – kadangi Riūkiū karalystė buvo priversta mokėti duoklę tai Kinijai (Čingų dinastijai), tai Japonijai (Sacumos feodalams), kartkartėmis net abiem išsyk, o įmokos buvo reikalingos ir karališkųjų rūmų iždui, salos gyventojai buvo apkrauti slegiančiais mokesčiais. Galvos mokestis buvo imamas nuo kiekvieno saliečio. Anot pasakojimų, sunkiausiais laikotarpiais vietiniai imdavosi mažinti galvų skaičių itin žiauriomis priemonėmis. Saloje yra vieta, Kuburos uola, kur driekiasi 3 m pločio ir 7 m ilgio tarpeklis. Sakoma, kad į jį būdavo metami visuomenės silpniausieji – jais dažniausiai tapdavo nėščios moterys. Joms liepdavę jį peršokti – kurioms pasisekdavo, tos arba patirdavo persileidimą, arba vėliau mirdavo iš bado. Nėra aišku, kiek plačiai buvo paplitusios tokios siaubingos praktikos, bet salos gyventojai lengviau galėjo atsikvėpti tik 1903 m., kai mokesčiai buvo atšaukti jau japonų valdžios, tiesa, praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo formalaus Riūkiū salų inkorporavimo į suvienytą Japoniją.

Autoriaus nuotr.

Riūkiūjietiškas Babelis

Salos gyventojai kalba unikalia šnekta, kurią dažniausiai vadina tarme. Situacija kažkiek primena Kiniją, kur net dar skirtingesnės kinų kalbos laikomos dialektais. Galbūt tam įtakos turi ir per pirmuosius nuo įtraukimo į Japoniją dešimtmečius diegtas požiūris, esą Japonijoje gyvenanti tik viena japonų tauta. Jonagunių kalba iš kitų japonų-riūkiūjiečių šeimos kalbų skiriasi įmantria fonologija ir didžiausiu nutolimu (divergencija) tiek nuo moderniosios japonų, tiek nuo okinavų kalbos. Keisčiausia ypatybė – ten, kur kitose tos pačios šeimos kalbose tariama kaip [j], tarimas išvirto į [d]. Šiuo metu visoms be išimties riūkiūjiečių kalboms iškilusi didelė grėsmė per artimiausius kelis dešimtmečius išnykti. Kad to neįvyktų, vietinė ir centrinė valdžios skatina teatro ir liaudies dainų pasirodymus gimtąja kalba, kasmet rugsėjo 18 d. mini salos šnektos dieną, leidžia žodynėlius. Nepaisant to, kasdienybėje vietines kalbas vartoja retas, laisvai jomis bendrauja tik senoliai. Jonagunių kalbai ypač nepalanki ir demografinė statistika – salų gyventojų tėra 1 700, iš kurių apie 700 yra atvykę iš kitų Okinavos prefektūros ar „žemyninės“ Japonijos vietų. Vis dėlto pabendravęs su salos liaudies muziejaus vedėju susidariau įspūdį, kad, kaip ir Mijako saloje, vietiniai čia labiau tausoja savo kalbą nei kitur Okinavoje, galbūt net labiausiai šiame regione.

Nors jonagunių kalbos vartotojų tėra likę keturi šimtai, jei ne mažiau, šia kalba neseniai perleistas gana išsamus kelių šimtų puslapių žodynas, o dar ilgesnį žodžių sąrašą galima rasti internete. Viešnagės metu žodyną mačiau ir knygynėlyje, ir muziejuje, ir net turistų apgyvendinimo vietose. Kainuoja vos 11 eurų. Be jonagunių–japonų kalbų žodyno ir labai glaustai perteiktų gramatinių taisyklių, paaiškintas tarimas, pateikiamas iliustruotas žmogaus kūno dalių žodynėlis, šeiminė terminologija, trumpas pasikalbėjimo žodynėlis, išsamus vietovardžių žodynas, kuriame nurodyti visi 43 salos toponimai. Taip pat keletas iliustracijų, susijusių su salos fauna, flora, papročiais (šventėmis), anksčiau naudotais buities padargais ir žymiausiomis vietomis.

Kitas įrodymas, kad vietos valdžia bent šiek tiek rūpinasi vietine kalba, – nemažai viešų užrašų, ypač istorinės paskirties, pateikiami vietine kalba. Salai tapatybės neprarasti padeda ir atokumas bei gyventojų sąlyginis sėslumas, nors ir kelia grėsmę sumažėjęs gimstamumas bei protų nutekėjimas – neretas salietis, anapus salos įgijęs išsilavinimą, į salą nebegrįžta. Nepadeda ir tai, kad saloje veikia tik pradinė mokykla ir progimnazija, o štai gimnazistams tenka plaukti ar skristi į rytines salas.

Salos liaudies muziejaus vedėjas pasakoja, kad tarp Jonagunio ir gretimos Išigakio salos gyventojų nėra didelės meilės. Išigakio gyventojai į Jonagunio gyventojus žiūri kaip į nedraugiškus, o Jonagunio gyventojai ne visuomet patenkinti Išigakio potvarkiais ir dominavimu Jaejamos salyne. Didžiausią bendrystę jaučia su gerokai labiau nutolusios Mijako salos gyventojais, kurie panėši temperamentu. Anot muziejaus vedėjo, abiejų salų gyventojai esantys verslesnis, o Išigakio – manieringesni. Tiesa, anksčiau ir jonagunių kalboje būta labai pagarbios kalbos registro, nors dabar jį moka vartoti gal tik pora kalbotyrininkų. Matyt, šaltesni santykiai su artimiausiais kaimynais yra savotiška universalija.

Visų trijų minimų salų gyventojai apskritai vargiai besusišnekėtų, jei ne japonų kalba. Riūkiū dievai čia kalbas sumaišę prieš penkis šimtmečius; anot šaltinių, iki tol Išigakio, Mijako ir Jonagunio salose vartotos šnektos mažai skyrėsi tarpusavyje ir bendraujant pasirodė, kad muziejaus vedėjas tokio vientisumo ilgisi.

Autoriaus nuotr.

Maža sala – atskiras mikrokosmas

Lankydamasis saloje negalėjau atsistebėti tuo, kad tokia nedidelė ir tiek nedaug gyventojų globianti sala gali būti tokia išskirtinė – tiek savo gamta, tiek kalba, papročiais ir biologine įvairove. Tai ir natūrali bandymų aikštelė, kurios rezultatai paneigia senas tiesas apie pasaulio ir tautų statiškumą ir mus moko, kad visa kas kinta – tradicijos, kalbos. Žodyne parašyta įdomių dalykų apie vietinės kultūros ypatumus – pavyzdžiui, saloje paplitusios autochtonų pãvardės ir vardų davimo papročiai. Kaip ir daugelyje kitų Riūkiū salų, vaikams šalia oficialaus vardo buvo duodamas vardas, kuriuo kreipdavosi artimiausi šeimos nariai ir giminaičiai (vadinamasis vaiko vardas, tačiau „prilimpantis“ visam gyvenimui). Tokį vardą vyriausiasis sūnus paveldėdavo iš senelio iš tėvo pusės, trečiasis sūnus – iš senelio iš motinos pusės, vyriausia duktė – iš senelės iš motinos pusės, antra vyriausioji – iš senelės iš motinos pusės. O iš saliečio pavardės (jonaguniškai vadinama danuna) anuomet buvo galima sužinoti, iš kurios salos vietos žmogus kilęs ar kas buvęs jo protėvis tokia pavarde.

Mintydamas apie Jonagunį, apmąstau ir mirštančių kalbų bei baigusių susiniveliuoti tautelių likimus. Sulig kiekvienos mažos tautelės asimiliacija žmonija praranda milžiniškus klodus. Į pietus nuo salos vandenyno dugne, 26 m gylyje, slypi vadinamasis Jonagunio paminklas – tariami, bet didelės dalies archeologų nepatvirtinti artefaktai, t. y. uolos, atrodančios, tarytum būtų suformuotos žmogaus, romantikų net vadinamos Japonijos Atlantida. Ir jonagunių kalba, o po jos – ir kultūra gali lengvai nuskęsti globalizacijos vandenyne, palikdamos tik rašytinius ir skaitmeninius paminklus ar dirbtinio intelekto programas, kartosiančias žodžius, kurių niekas nebesupras. Teišlieka Jonagunis kuo ilgiau su savo kitoniškumu, praturtinančiu mūsų civilizaciją.

Jei kas nors bent prieš metus ar dvejus būtų užsiminęs, kad atsidursiu Teksase, būčiau nusijuokusi jiems į akis. Koks velnias mane ten neštų? Ironiška, kad paėmė ir nunešė į Naująją Meksiką (apie kurios egzistavimą nelabai žinojau) ir tuo labiau – jau minėtąjį Teksasą. Ne pačios populiariausios lokacijos, žinau, nereikia šito priminti. Savo pirmam kartui Valstijose būčiau pasirinkusi Niujorką ar Los Andželą, bet gyvenimas mane nuvedė visai kitur – į dykumas, dykynes, kalnus, rezervatus ir vesternų miestelius. Šis tekstas – žvilgsnis į Laukinius Vakarus, kurie laukiniai išliko iki šiol. Skiriu šiuos žodžius jiems – nuostabios gamtos didybės ir žmogiškojo liūdesio pilniems laukiniams kaubojų kraštams.

Mano pirmoji Liepos 4-oji

Stoviu prie sienos kontrolės ašarų pilnomis akimis. Pirmą kartą gyvenime nespėjau į paskutinį iš trijų savo skrydžių. Pirmą kartą gyvenime apskritai nespėjau į skrydį. Esu nežinioje, oro linijos nesiunčia jokių pranešimų, o prie sienos kontrolės pareigūnų didžiulė eilė. Iš paskutiniųjų traukiu ašaras į save, mėginu įtraukti visas iš nosies besikėsinančias pabėgti gėrybes atgal, kad nepasirodyčiau varvančia panose. Jei pareigūnai pamatys mane verkiančią, galiu turėti problemų. Galiu jų akyse patapti prekybos žmonėmis auka (pirmą kartą oro uosto tualetuose matau instrukcijas, kaip elgtis pamačius prekybos žmonėmis auką, o ne kramtomosios gumos reklamą ar prašymą nemesti tualetinio popieriaus į klozetą).

Repetuoju ilgiausią monologą, kodėl atvykau į JAV, kiek pinigų turiu, kur apsistosiu, kiek ilgai keliausiu, su kuo keliausiu ir kodėl. Bet mintis, kad pavėlavau į lėktuvą, neduoda man ramybės. Eilėje atsistoju šalia apsaugos darbuotojo, kuris reguliuoja srautą.

– Atsiprašau… – ir tą akimirką suvokiu, kad mano akys apsitraukusios stikline vandens sienele. Esu ties riba, dar vienas sakinys, ir prapliups ašarų lietus.

– Taip.

– Pra… Praleidau savo skrydį. Ar man padės, jau perėjus sienos kontrolę? – lemenu drebančiu balsu.

– Žinoma, – apsaugos darbuotojas žvilgteli į mane. Pamatau jo akyse susirūpinimą. Jis nueina, bet po poros minučių grįžta. – Kur skrendate?

– Į Albukerkę, – stengiuosi išlementi miesto pavadinimą. Juk repetavau ir mokiausi, kaip jį ištarti, nes šis pavadinimas sukėlė nemažai sunkumų mano liežuviui.

– Ak, viskas bus gerai, – apsaugos darbuotojas palinkčioja. – Iš Denverio į Albukerkę skrenda ne vienas ir ne du lėktuvai, galbūt miestą pasieksite net šiąnakt. Perėjusi kontrolę, tiesiog nueikite prie agentų ir jie jums rezervuos vietą naujame skrydyje.

Denverio oro uosto darbuotojai buvo tikri švelnumo ir supratingumo įsikūnijimai. Vėliau suprasiu, kad kitur ne visada jie tokie.

Deja, tą vakarą jokio kito skrydžio nebuvo ir mano kelionė nuo dvidešimt keturių valandų prailgo iki trisdešimt šešių. Negavau viešbučio, todėl likau ilgai nakčiai Denverio oro uoste. Lėtai slampinėjau iš vienos vietos į kitą.

Liepos 4-oji – didelė šventė, o aš čia, įkalinta tarp vartų ir suvenyrų parduotuvių. Oro linijų palydovai, susėdę prie stalo, skirto dirbti su kompiuteriu ir sukrauti techniką, linksmai kalbasi ir švenčia. Keli nelaimėliai dykinėja lygiai taip pat kaip ir aš. Galiausiai prisėdu ant sofos ir stebiu tarp kalnų kylančias spalvingų fejerverkų blykstes, kurių šimtai. Savo pirmą Liepos 4-ąją praleidžiu viena.

Autorės nuotr.

Nenusakomas žmonių atvirumas

Pasiekusi Santa Fė, suprantu, kad miesto architektūroje švyčiu kaip angelas. Mus supa raudono molio namai apvaliais kampais. Šiame kolorite pradedu suvokti, kad turbūt esu pats balčiausias žmogus jei ne valstijoje, tai mieste. Baltieji čia sveikai įdegę, o į mane pažiūrėjus susidaro įspūdis, kad sergu džiova. Gerai, kad dar niekam neteko prisimerkti, jei netikėtai imčiau atspindėti kaitrios saulės šviesą. Žinoma, neilgai trukus pradėjau svilti kaip vištos kulšelė, palikta keptuvėje.

– Iš kur atvykai? – klausia manęs padavėjas vietiniame restorane.

– Iš Europos, iš Lietuvos.

Jo antakiai nežymiai kilsteli. Matau atsiradusį klaustuką jo akyse. Raktinis žodis – Europa.

– Ak, turiu vieną draugą iš Moldovos.

Tada mano antakiai nežymiai kilsteli ir mano akyse atsiranda klaustukas. Nežinau, kuo Lietuva ir Moldova yra susijusios, bet amerikiečiai, pasirodo, randa panašumų. Raktinis žodis iš tiesų yra Europa.

– Labas, mano vardas Tomas, man aštuoniasdešimt ir esu biseksualus. Labai mėgstu tvirtus bičus, panašaus sudėjimo kaip boksininkai, – tokius žodžius išgirstu, sėdėdama rūsyje esančiame bare ir gerdama savo trečią margaritą.

Sėdžiu išplėtusi akis, nes nelabai sumoju, ką atsakyti. Pirma nepasisveikinau, net nežvilgtelėjau į jį ir tokį pirmą sakinį išgirstu. Jau pripratau prie amerikiečių noro kalbėti visur ir visada, tačiau tokio prisistatymo dar girdėti neteko.

– Okay, – atsakau, daugiau nesumodama, ką turėčiau pridėti.

– Sveiki, kaip sekasi? – klausia pardavėja.

Stoviu priešais ją ir jau trečią kartą girdžiu šį klausimą. Nebesu pajėgi dar kartą su jais megzti pokalbį. Nebesu pajėgi egzistuoti small talk kultūroje. O dar tik trečia diena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

O prie gero pripratau labai greitai. Buvau įsitikinusi, kad sutiksiu vadinamąsias Karen (dictionary.com pateikė tokį, visai tikslų apibūdinimą: „Karen yra slengo terminas, dažnai vartojamas apibūdinti vidutinio amžiaus moteris, kurios yra suvokiamos kaip nemalonios, piktos ir manančios, kad turi teisę viskam, ypač viešose situacijose“), tačiau socialinėse situacijose JAV pietiečiai pasirodo esantys itin malonūs. Pripratau visus praleisti ir kai praleidžia mane. Pripratau, kad dažnai aplinkiniai maloniai nusišypsos, užleis vietą, kelyje praleis vieni kitus. Net gatvės šlavėjai dažnai, kad ir laužyta anglų kalba, paklausdavo, ar nereikia pagalbos, ar viskas gerai.

Grįžus teko prisiminti, kad galiu būti pastumta, nes kažkas nori praeiti. Man nuolat kas nors užlenda prieš nosį, o kai mokausi vairuoti, važiuojantysis iš galo klykia ir pypina, nes į posūkį įsuku nepakankamai greitai, ir pavojingai aplenkia, sukeldamas avarija galinčią pasibaigti situaciją.

Aprangos kodas ir kiti žavūs dalykai apie kaubojus

„Sayinʼ, „Me, me, me more cowboy than you“, – dainuoja „The Brudi Brothers“.

Nuo pat mažų dienų tyliai žavėjausi kaubojais. Dulkėmis nukloti seni kaubojiški batai, diržas ir saulėje išblukę džinsai bei nuo kaitros pridengianti išskirtinė skrybėlė. Ganėtinai lėtas gyvenimo būdas rančoje su nenutrūkstančiais darbais. Dykynėje kalno papėdėje suręstas namas. Visada maniau, kad tokius dalykus pamatysiu tik filmuose, perskaitysiu knygose ir pati susikursiu savo galvoje, bet juos išvydau Naujojoje Meksikoje ir Teksase.

Kaubojai, pasipuošę savo personalizuotomis skrybėlėmis, tvarko mažo miestelio aikštę. Du kaubojai stovi pasirėmę į geležinę tvorą ir stebi besiganančias karves. Kaubojai, einantys per oro uostą su savo nudėvėtais rudos spalvos zomšiniais švarkais.

Kaubojams skirti prekybos centrai su ištisomis eilėmis kaubojiškų rūbų, diržų ir skrybėlių. Skrybėlė kaubojui – šventas reikalas. Apžiūrinėju jas pro stiklą ir akimis fiksuoju skaičius – 600, 800, 1 000 dolerių. Relikvija, kuri bus perduota iš kartos į kartą.

„May I help you, ma’am? Yes ma’am. Thank you ma’am“, – sako jie man prasilenkiant tarpduryje, prekybos centruose, gatvėse.

Kaubojus, sutiktas eilėje prie baro tualetų, pasakoja, kur užsisakinėjo savo asmeniškai pagamintus batus ir skrybėlę. Rekomenduoja kaubojams skirtas parduotuves, kurias turėčiau aplankyti. Teksase tokia apranga laikoma oficialiu aprangos kodu. Galėčiau eiti į darbo pokalbį su džinsais, kaubojiškais auliniais, marškiniais ir pasidabinusi skrybėle ir niekas to nelaikys nepagarbos ženklu.

Pravažiuojame pro stendą, reklamuojantį kaubojų bažnyčią. Suprantu, kad bažnyčia katalikiška, tokia pat kaip ir visos, bet dedikuota būtent kaubojams. Koks skirtumas tarp jų – neteko sužinoti.

Liūdesys ir skausmas

Niekada netikėjau, kad pirma šalis, kurioje patirsiu diskriminaciją, bus tos pačios Valstijos. Ne dėl odos spalvos, lyties, bet dėl socialinės klasės. Miestelyje, kuris negarsėja niekuo, žemėlapyje randame ežerą. „Turėtų būti gražus“, – dviese nusprendžiame. Tačiau ties posūkiu susiduriame su aukšta tvora, už kurios galvas kelia didžiulės vilos. Sustojame prie vartų.

– Sveiki, ar su kvietimu? – klausia darbuotoja.

Nesuprantame, apie ką kalbama. Iš mūsų žvilgsnių darbuotoja nusprendžia, kad privataus kvietimo neturime.

– Čia privatus ežeras, priklausantis šiam kvartalui. Įvažiuoti galima tik su gyvenamosios vietos pažyma arba raštišku privačiu kvietimu.

Nuryjame kartėlį, suprasdami, jog esame per dideli varguoliai, kad mums būtų leista pamatyti ežerą. Niekada nemaniau, kad gamtinis vandens telkinys staiga gali tapti privatus ir skirtas tik vienai grupei žmonių.

– Bet kaip ežeras gali būti privatus? – klausiu savo bendrakeleivio.

– Čia Amerika, čia viskas įmanoma.

Autorės nuotr.

Tik įvažiavus į Teksasą mane pasitinka ne plevėsuojanti JAV vėliava. Mane pasitinka prie privataus namo pakabinta konfederatų vėliava.

Nuolat pypsi telefonas. Ateina visuomeniniai pranešimai, tačiau ne apie audras, kaip man įprasta, bet apie dingusius ir pagrobtus vaikus bei iš nusikaltimo vietos pabėgusius žudikus ir vagis.

Nuolatinis vargas. Narkotikų pervartoję žmonės gatvėse stovi tarsi zombiai. Autobusų stotelėse sėdintys benamiai viešai leidžiasi heroiną. Getai su išdaužytais langais ir griūvančiais namais, pilnais kampais šlamšto, pritempto per metus. Tie namai ne apleisti, prie jų stovi mašinos, kuriose dar tą pačią dieną sėdėjo žmonės, iš darbo grįžtantys į savo pašiūrę.

Iš mašinos lipti per daug pavojinga, nes gatvėse karaliauja benamiai. Ištisos jų kolonijos po tiltais, parkuose, įvairiuose užkampiuose. Pavojingos grupuotės. Benamiai, miegantys arba pervartoję narkotikų greitojo maisto užkandinėse, sukniubę ant stalų. Pamačiau dvi Amerikas: vieną su vilomis, ramiais kvartalais, parkais, kuriuose žvejoja žmonės, ir įspūdingais muziejais. Ir kitą Ameriką, ten, kur baisu išeiti į gatvę, nes greit gali būti pagrobta (kalbu iš asmeninės patirties). Aplink matai tik didelį vargą ir ryškiausią žmogiškosios kančios reprezentaciją.

Žinau, kad šedevro nesukursiu. Neparašysiu grandiozinio romano, tačiau nujaučiu, kad galiu išsakyti šiokią tokią mintį. Mintį apie kraštą, kuris nedaugelio pažintas.

Pripratau prie nuolatinio keliavimo, kai mašina tapo savotiškais namais. Pripratau prie praslenkančių vesterniškų kaimelių, apleistų šeštajame dešimtmetyje rokenrolu garsėjusių miestelių. Prie praslenkančių reklaminių stendų, besiganančių karvių ir arklių, nesibaigiančių dykynių. Neišnaudotų didingų plotų. Važiuojame per slėnius su tolumoje dygstančiais kalnais ir pajuntu savotišką dvasios ramybę.

Ar protas gali suvokti tuštumą jos nepavadindamas?

 Jiddu Krishnamurti

Kuzuzangpola, – nedrąsiai, pusiau neužtikrinta dėl dzongkha tarimo pasisveikinu su jaunu pareigūnu. Jis dėvi naujutėlaitį tamsų gho – nacionalinį vyrų kostiumą. Tobulai sušukuoti varno juodumo plaukai. Gražus, griežtas, nepaperkamas. Tyrinėja pasą, vizą su didžiule mandala, virš kurios nuotrauka – melancholiškas ligos išsekinto žmogaus veidas. Smalsiai skaito vienuolio parūpintą iškvietimą į šalį. Ant sienos kabantis plakatas skelbia: Happiness is a place. Stoja tylos įtampa. O tada – taukšteli antspaudas. Ir dar vienas. Paskutinė Himalajų karalystė plačiai atveria svetingą glėbį.

●

Po Indijos balagano, festivalių šėlsmo, spalvų ir kvapų maišaties, varginančio žmonių pertekliaus, klaikiausios taršos ir kaitros, valkataujančių vaikų ir galvijų staiga stoja dieviška kalnų tyla ir vienuolynų rimtis, plaučius lepina kristališkas oras, akis džiugina žaliuojančių slėnių gamtovaizdis. Užtat būčiai negailestingai smogia askezė. Turtingi Indijos skoniai virsta prėskais, pavandenijusiais aukštikalnių patiekalais. Gašlius indų žvilgsnius pakeičia droviai nuleistos vyrų akys. Į atkampias vietas miškingais šlaitais neatparpsi spalvingu tuktuku, jas teks sunkiai pasiekti savomis galūnėmis. Ir vis tiek ši šalis, kur senoliai kokakolą vadina juodu vandeniu ir nėra nė vieno kalėjimo, traukia kaip milžiniškas magnetas. Jei nebūčiau sukrapščiusi pakankamai rupijų skrydžiui, į Butaną kaip ištroškęs žvėris prie šaltinio būčiau atėjusi pėsčiomis.

●

Viešbutyje, kurio vienintelė viešnia šiandien esu, pati laukiu svečio. Netrukus pro langą ir pamatau Tseringą, per pagrindinę Timpu aikštę žvaliai atplevėsuojantį raudonojo vyno spalvos abitu. Po akimirkos jis jau mantromis laimina šiaurietiškas ir indiškas lauktuves šeimai. Kaip dosnus nykštukas apdovanoja ir mane. Ant rankų nugula tanka su Žaliąja Tara, smilkalų dėžė, kalnų krištolo maldos karoliai, kira… Šį žemę siekiantį, sunkoką, subtiliais raštais išmargintą sijoną apsivysiu tik su vietinės moters pagalba. Dėvint jį didelio žingsnio žengti nepavyks. Tradiciniai kostiumai išties mėgsta supančioti moterų kūnus. Plepam kaip užmigti nenorintys vaikai, po daugelio metų susirašinėjimo liejasi susitikimo džiaugsmas. Išskubam į gaivaus vėjo gairinamą miestą, sukam ratus aplink didžiąją stupą. Om mani padme hum. Kažkur tolumoje nuo kalno žvelgia auksinis Buda. Jo akyse atsispindi ne tiek atjauta, kiek palaimingas abejingumas kenčiančiam pasauliui. Tseringas – drūtas, geros nuotaikos vaikinas, jauniausias šeimos vaikas, atiduotas į vienuolyną penkerių. Savo buvimu jis plačiai atvers valstiečių namelių duris ir vienuolynų vartus, nukraus stalus kukliomis kalnų vaišėmis, nuo atokių meditacijos urvų nutrauks užrūdijusias spynas. Mūsų draugystė užgimė tokiom neįtikėtinom aplinkybėm, kad nedrįstu apie tai pasakot. Vis tiek niekas nepatikėtų, kokius žmogaus vaizduotę pranokstančius scenarijus kuria pati Visata. Karminis ryšys, likimas, keistų atsitiktinumų virtinė, mistinė brolystė… kas pasakys, kokios jėgos iš tikrųjų sujungia skirtingiausius žmones?

●

Siauromis, lyg vaikui sumeistrautomis kopėtėlėmis atsargiai kylu stačiu kalno šlaitu. Nesu tikra, kad jos išlaikys įmitusį europiečio kūną. Prie vertikalių įpratusiems kalniečiams lipti – natūrali būsena, bet iš lygumų vaiko šis veiksmas reikalauja sportinės parengties ir uolaus atsargumo. Žvitrus, gal devynerių metų vienuoliukas – mažytis Buda – sunkiai atrakina meditacijos urvą. Jame telpa lygiai vienas žmogus. Giliausiame kampe palaimingai rymo Žalioji Tara. Tai dėl jos užsiropščiau čia. Liksiu meditacijai. Meldžiu vienuoliuko grįžti dar tą pačią dieną – ne po metų! Nepralinksmintas mano pokšto ir ant piršto sukiodamas raktą jis pasišalina. Nesupranta, ką čia veikia svieto perėjūnas, net ne budistas, bet jam ir nerūpi. Išnaudodamas laisvą akimirką nuo griežtos vienuolyno tvarkos jis iš po skverno išsitrauks telefoną ir pasikikendamas įbes nosį į žaidimuką, dėl kurio iš proto kraustosi viso pasaulio vaikai. Lieku vienumoje su Tara, nors tiksliai žinau, kad niekada nesame iš tikrųjų vieni. Sėdėti ant pliko akmens žiauriai skauda. Civilizacijos minkštumų išlepintas kūnas šaukiasi komforto. Sunku rasti patogią pozą ir susikaupti. Kvėpavimas nuo kopimo apsunkęs, keliautojo stuburas – ne pačiausioj tvirtumoj. Išpaikusio kūno vergija gimdo liūdną neviltį, verčia nenatūraliai jaustis natūraliausioje aplinkoje, brėžia siauras galimybių ribas. Tuo pat metu pats save atjausdamas kūnas moko švelnumo ir kantrybės, kviečia tobulėti, budėti vidinėje šviesoje, stvertis gera linkinčios disciplinos. Pastangą susitelkti iki galo sudrasko trečias, pagrindinis, veikėjas, kuris tik dabar išraiškingai pranešė apie save. Tai stambus naktinis drugys, jaukiai įsikūręs oloje saldžiam dienos miegui. Įžeistas mano įsiveržimo šis Taros sargybinis protestuoja dramatiškai skraidydamas aplink galvą. Beveik girdžiu jo pasipiktinimą: dink iš čia, šventeiva! Pamiršusi meditaciją žaidžiu su drugiu. Šilkiniai, pilkšvi sparneliai tapšnoja veido odą, ieško vietos nutūpti. Jo aikštingumas ir kutenantys prisilietimai sugrąžina į vaikišką džiaugsmą, o išblaškyta meditacijos pastanga pažadina į fizinę realybę versdama jusles tyrinėti aplinką. Sunkiai pasiekiamas, ankštas ir sunkiomis durimis užslėgtas Taros urvelis akivaizdžiai senokai lankytas žmonių – nėra nei smilkalų, nei žvakių, nei aukų pėdsakų. Kuprinė liko apačioje, atsinešiau tik pačią save. Belieka nusitraukti perlų vėrinį, nuo daugybės metų kasdienio dėvėjimo tapusį kūno dalimi, sunkte prisisunkusį jo energijos. Po Taros kojomis pabyra baltos šviesos kruopelės, užgimusios tolimos jūros vandenyse, o dabar amžiams užmigsiančios saugiame kalno delne. Maištingo drugio džiaugsmui, užsklendžiu olą, į kurią daugybę kartų sugrįšiu fantazijos tikrovėje. Om tare tuttare ture soha.

Autorės nuotrauka

●

Lama laukė mūsų vienoje Tigro lizdo celių. Prieš įeidami į šį galingą, prie stačios uolos pritvirtintą vienuolyną telefonus paliekame saugykloje. Į technologijas įnikusį protą apima našlaitiškas būvis, šį netrukus keičia išsivadavimo iš skaitmenizavimo įpročio džiaugsmas. Pagarbiai palinkęs prie lamos ausies gidas Kinley ilgai kažką aiškina. Lama – nenusakomo amžiaus, lyg būtų nepavaldus laikui, butaniečiams nebūdingos itin šviesios odos, tarytum visą gyvenimą būtų lindėjęs šešėliuose. Dailios formos vienuolio galva nuskusta taip nepriekaištingai, lyg plaukai būtų apskritai nustoję augti. Harmoningi veido bruožai ir ilgalaikės meditacijos ištreniruota pavydėtina laikysena suteikia jam skulptūriško grožio. Taip gali atrodyti žmogus, nužengęs iš daug geresnio pasaulio. Į mane jis nekreipia dėmesio. Pažabotam protui tesu tuštuma. Netrukus Kinley duoda ženklą išdėlioti daiktus. Atsargiai ant šventraščio susiraito maldos karoliai, nugula dukters nuotrauka ir kitos brangenybės. Metas maldai ir prašymams Visatai. Atsukę veidus į spalvingą altorių užsiveriam savyje, o celę užpildo meditatyvus, amžinybę trunkantis lamos murmėjimas. Jo mantros taikoje skęste skęsta nerimastinga siela.

●

Į sidabrišką uolieną pasikaukšėdami lazdom mažais žingsneliais ir klaidžiais takais stumiamės kalnu aukštyn. Kinley čiaumoja domą, kvapnią žolių ir prieskonių suktinę, padengiančią dantis šiurpiu raudoniu, bet teikiančią kūnui šilumos. Tseringas tyliai bando apskaičiuoti likusį atstumą. Visi pavargę. Jei Kristus susitiktų Budą, apie ką jiedu kalbėtųsi prie laužo? – paįvairinu tylą. Oooo! – pralinksmintas netikėtos fantazijos sušunka Kinley. – Jie kalbėtų nesustodami, taptų geriausiais draugais, neišskiriamais! Bet štai prieš mus jau veriasi apšiuręs ant kalno šlaito suręstas vienuolynas, kurį tvarko vienintelis vienuolis, bet anaiptol nevienišaujantis. Draugiją šiose dausose jam palaiko kalė, prieš kelias savaites atsivedusi šuniukų. Jų tiek daug, kad negalim suskaityti. Piktai lodama kalė neleidžia artintis prie vaikų, dėl maloningos karmos gimusių mylinčio vienuolio rūpesčiui. Jis šeria augintinius mūsų atgabentais sausainiais. Bet į šį karalienės globojamą, mažytį vienuolyną užsikeberiojom visai ne dėl ciuciukų, o dėl pėdos, kurią viena joginė įspaudė į uolieną. Mano prašymu Tseringas lotyniškais rašmenimis užrašo jos vardą: M-a C-h-e L-a-p D-o-l-m-o. Veltui bandau atsekti ją „Google“ paieškoje. Joginė apsukriai pasirūpino savo slaptumu, paniekino iliuzines algoritmų erdves. Tseringui murmant mantras bandau įtalpinti ištinusius kaimietės pirštus į grakštų joginės pėdsaką – naiviai pasisemti jos energijos, sekti jos pėdomis. Jei joginė nešiotų batus, dydis turėtų būti gal 35. Vaiko sudėjimas. Bandau įsivaizduoti jos veidą, rudas rytietiškas akis, niekada nekirptus, į kuodą viršugalvyje nerūpestingai susuktus plaukus, drovią tvirtybę, saulės ir vėjų nugairintą asketišką kūną, sustingusį meditacijos rimtyje. Jos balso negirdžiu. Veltui bandau sužinoti, ar pėdsakas įspaustas prieš dešimt, šimtą ar tūkstantį metų. Butaniečiams tas neturi jokios reikšmės, nes jogams negalioja nei laiko, nei erdvės dimensijos. Akmeny įspaustas dešinysis jos pėdsakas dar neatrastas. Jis gali būti, pavyzdžiui, už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų stūksančioje viršukalnėje. Butane alpinizmas draudžiamas – tai dievų teritorija, kurioje paprastam mirtingajam nėra ką veikt. Įspausti pėdsakus akmenyse mėgo jogai ir joginės, taip įrodydami gebėjimą įveikti materiją. Tolybėse palikta antroji pėda liudija fizinės erdvės nugalėjimą. Anoks čia stebuklas, – postringauja Kinley, – ir kiaurai sieną žmogus gali pereiti, vaikščiot ant vandens, net skraidyti, pražydinti rožę sniege, ką tik nori… Tiesa, prieš tai kokį milijoną gyvenimų tektų uoliai pasidarbuot, kad susilietum su dieviškąja sąmone, kuriai įmanoma viskas. Pats Kinley jogo ambicijų neturi. Jo protą slegia žemiški rūpesčiai, iš kurių didžiausi: kad neklaužada jaunėlis pagaliau surimtėtų, o gražuolė žmona pradėtų dirbti ir palengvintų vienintelio šeimos maitintojo naštą. Man, paprastuolei, teks pasitenkinti tuo, kad šviesos pėdsakus paliksiu bent jau žmonių gyvenimuose. Bet labiau nei apie įspūdingus jogų performansus butaniečiai mėgsta pasakoti istorijas apie Guru Rinpočę, populiarumu besivaržantį su pačiu Šakjamuniu, pokštus apie vaivorykštinius kūnus, legendas apie tibetietį Milarepą – nušvitusį juodąjį magą. Ir, žinoma, vietinę įžymybę – šventąjį pamišėlį Drukpą Kiunlę, baidžiusį demonus milžinišku peniu. Šioje pasaulio pusėje jis tapo brangiu, šventu simboliu. Ištaigingais falais kruopščiai išpaišyti butaniečių nameliai, kad juos iš tolo aplenktų visos nelaimės. Suluošintiems vakariečių protams penio su trykštančia sperma vaizdiniai kelia atitinkamas asociacijas, verčia kikenti ir komiškai pozuoti asmenukėms. Kaipgi be jų?

●

Nepalietiškoje užkandinėje Kinley svarsto apie valdžios sukurtą laimės indekso teoriją, kurios pats iki galo nesupranta. Man ši matematinė laimės formulė kelia tik juoką. Tarytum laimę būtų galima pamatuot kaip apčiuopiamą daiktą. Tu atvažiavai iš laimingiausios šalies, – beda į mane pirštu jis, – tu geriau išmanai. Laimingiausios šalies titulu taip pat suabejoju. Jį skeptiškai vertina patys suomiai, kenčiantys amžinos žiemos slogutį, besipiktinantys barbariškais vyriausybės sprendimais ir slegiami ekologinės katastrofos šiurpo, lyg patys vieni būtų už ją atsakingi. Kai kurie net juokauja, kad „laimės konkurse“, matyt, įsivėlė klaida. Apie laimę veikiau kalbėčiau kaip vidinę, asmeninę, visiškai subjektyvią dimensiją. Buvo laikai, kai iki absoliučios euforijos pakakdavo to, kad į taikų miestą išeinu savomis kojomis ir įkvepiu pavasario gaivą savais plaučiais. Buvau laiminga vien dėl to, kad esu sveika. Kad gyvenu! Svarbus ir tikėjimas, samprotauju. Tikintys žmonės man atrodo gerokai laimingesni, psichologiškai harmoningesni, dvasiškai tvirtesni. Jiems baltai pavydžiu. Mano prosenelis Sibire nepalūžo tik todėl, kad visus tuos metus iš tikrųjų gyveno ne tremtyje, o tikėjimo ir vilties šviesoje. Sugrįžti namo gyvam, nors ir nelabai sveikam, buvo jo didžioji laimė. Mano naivus pasakojimas Kinley žavi, bet neįtikina. Į šią laimės formulę jis šaukiasi trečio dėmens – materijos. Tseringas skuba paprieštarauti. Būdamas vienuoliu laimės šaltinio ir jis ieško religinėje tradicijoje bei gyvenimo paprastume. Neturto praktika buvo visiškai patenkintas tol, kol neseniai atokioje provincijoje paveldėjo sklypelį. Paveldas pridarė daug biurokratinių rūpesčių, atitolino nuo vienuolio misijos, sukiršino giminę. Negana to, daktarai grūmoja priešdiabetine būkle, kurią dėl skurdžios aukštikalnių mitybos neretai diagnozuoja ištisoms šeimoms. Taigi, nuo proto ramybės teikiamos laimės nutolo ir pats budizmo ekspertas. Mūsų uolusis vairuotojas Druptopas savęs taip pat nepavadintų laimingu žmogumi. Naktį jam užmigti neleidžia jauno vyro bėdos: šeimos spaudimas dėl vedybų, vis neįtinkančios peršamos merginos, būsto ir nuolatinių pajamų trūkumas. Galbūt laimė tėra iliuzija, – svarstau gurgdama nepalietišką momo. Nelaimingumas kyla iš pačios žmogaus prigimties, proto, linkusio kurti problemas tuštumoje. Ir kūno, kuris serga, sensta, alksta, zirzia, aklai ieško artumo su kitais kūnais, siekia nepasiekiamų ar trumpalaikių malonumų. Įdomu, ką apie laimės indeksą pasakytų joginė, išmokusi suminkštinti akmenį?

●

Vienuolės nuleidžia į drobę suvyniotą miruolę ant plokščio akmens. Kalbėdamos mantras jos būreliu atsitraukia į šalį. Iš pagarbaus atstumo liudijam paskutinį velionės gailiaširdystės gestą gyviesiems: ji pamaitins alkstančius savo niekam kitam nebereikalingu kūnu. Om ahmi deva shri. Išdidūs ir makabriški, bet savitai simpatingi grifai jau buriasi į puotą. Netrukus jie apspinta kūną iš visų pusių, visiškai jį uždengia, lieka matyti tik didžiulis, dinamiškas tamsių plunksnų kauburys. Jie kapoja ir kapoja, ir kapoja. Stebėtinai greitai belieka tik keli stambesni kaulai, juos į trupinius kirvuku sudaužo viena iš lydėtojų. Materijos likučius pamažu išnešios šaltas vėjas, kad jie amžiams susilietų su mylinčia gamta. Jokių raudų. Jokių gėlių. Stebiu šią gražiausią pasaulio ceremoniją su pasigėrėjimu ir didžiule pagarba – mirčiai ir gyvenimui. Guodžianti laikinumo pamoka giliai įstringa sąmonėje laisvindama iš materijos vergovės ir primindama: ne-pri-si-rišk! Laidojimas į orą – nykstanti Himalajų tradicija. Iš dalies dėl to, kad nyksta ir patys paukščiai. Bet esama ir kitos, mistiškesnės, priežasties. Tseringas kuo rimčiausiai kužda, kad grifai minta tik gerų žmonių kūnais. Blogų jie neliečia. Į mano klausimą „Kodėl, koks jiems skirtumas?“ jis teatsako pečių gūžtelėjimu.

●

Atokiame Tseringo sklypelyje iškasta negili duobė. Sukviesti vienuoliai taisosi drabužius, ruošiasi ritualui. Netrukus į duobę pilamas riebus jakės pienas, o vėjas per slėnį pagauna nešti mantrų murmesį. Vienbalsiai kalbėdami maldas vienuoliai eina ratais aplink įsivaizduojamą būsimą trobelę, skirtą vienuolijos narių atsiskyrimo praktikoms. Kai visos mantros sukalbėtos, o vieta tinkamai pašventinta, statyboms leista prasidėt. Kai po kelių mėnesių patenkintas Tseringas atsiunčia vaizdo įrašą, žiopteliu. „Trobelė“ labai nevykęs žodis apibūdinti tvirtai suręstam, tibetietiškos architektūros pastatui baltomis sienomis. Talentingo staliaus rankomis nudailinti langai žvelgia į visas pasaulio puses, o pro juos veriasi akinantis Himalajų slėnių peizažas. Šiame pasakų namelyje – du kambariai. Vienas skirtas altoriui, meditacijai, šventraščiams, kitas – poilsiui, maistui, buičiai. Juos skiria kukli higienos patalpėlė. Kažkur įrengta ir krosnelė, tad atsiskyrėliui kalenti dantimis neteks. Medituok iki laikų pabaigos! Tseringas nepasikuklino iš peties – įvedė net elektrą. Skurdžia askeze, kokią įsivaizdavau atsiskyrėlio būste, čia nė iš tolo nedvelkia. Namas veikiau atspindi vidurio kelio idealą. Kokiu stebukliniu būdu į tokią tolybę ir aukštybę atvedė elektros kabelius ir sukėlė statybines medžiagas, nedrįstu nė klaust, nes nujaučiu širdį draskantį už skatikus dirbančių juodadarbių iš Indijos ir asiliukų, šių paklusniausių kalnų stipruolių, išnaudojimą. Negaliu nepasišaipyti iš tokio turtingo vienuolio. Bet negaliu ir nepaploti jo organizaciniam talentui.

●

Kelią pas šamaną pastoja akmenų nuošliauža. Temsta ir šąla. Teks suktis vikriai, išnešioti akmenis į šalis. Nuo šios sizifiškos pareigos vyrai mane atleidžia. Veltėdžiaudama prisimenu mokytoją, vertėją Marpą, išbandžiusį Milarepą beviltiška akmenų tampymo užduotimi. Kantrybę praradęs mokinys tąkart egzamino neišlaikė, užtat jogo karjera jam šauniai susiklostė vėliau ir, kaip žinoma, atvedė tiesiai į nušvitimą. Įveikę daugiau kliūčių šamano namus pagaliau pasiekiam su tamsa. Šeimininkas kuklumu nepasižymi: didžiulis, keliaaukštis tibetietiško stiliaus namas panašus į tvirtovę – gerokai per didelis trijų asmenų šeimai. Linksma pusamžė šamanienė pilsto sviestinę arbatą sują, pajuodusiuose puoduose ant ugnies jaukiai kunkuliuoja vakarienė. Prie motinos kojos glaudžiasi vienų metų apskritaveidis vaikelis. Neatitraukia žvilgsnio nuo manęs, lyg regėtų stebuklą. Tseringas šypteli: vaikis pirmąkart mato užsienietį. Šamanas panašus į klastingą raganių iš vaikystės pasakų. Šiam buvusiam vienuoliui patikėtas religinis lobis, kuriuo jis pastebimai didžiuojasi lyg asmenine nuosavybe. Stiklinėse dėžutėse užplombuotus artefaktus smalsiai tyrinėjame ir perduodame iš rankų į rankas. Į kiekvieną dėžutę pamaldžiai bumbtelim kakta, kad užsikrėstume relikvijų šventumu. Man jos primena muziejinius itin žavingus, rafinuotus objektus, bet budistams, gyvenantiems religinės sąmonės malonėje, jos reiškia nepalyginamai daugiau. Relikvijas lydinčių legendų tikrumu niekas nedrįsta abejot. Kaulas, kurio tikrosios vertės man nesuprast, senovinė statulėlė, žinomo lamos pašventintas maldos ratelis… Įdomiausia pasirodo nuo kalno atskelta uoliena, kurioje, kaip mus primygtinai patikino, pati gamta natūraliai suformavo medituojančio Budos atvaizdą. Akmens amžinybėje sustingusį siluetą – išties žavingą gamtos meno kūrinį – mielai paglobočiau ir aš. Į namų altoriaus gilumą pagarbiai suslėpęs kilnojamą minimuziejų, šamanas kaip patyręs prekeivis suskumba reklamuoti holistines tabletes. Tikina, kad jos garantuotai išgydys nuo kokių tik nori ligų. Šie į taisyklingus rutuliukus susukti vaistingųjų žolelių mišiniai sarkastiškam protui primena glotnius kiškio kakučius, kurių, pasinaudodami reta karmos dovana, prisižeriam į kišenes kaip vaikai saldainių. Šis keistas suvenyras tebedūla mano spintos tamsoje.

●

Medinė vonia primena valtį aukštais kraštais. Viename jos gale, išeinančiame į lauko pusę, nardinami ugnyje iki raudonumo įkaitę akmenys, kitame – pliuškenasi mauduolis. Šioje himalajiškoje saunos versijoje pasidaro taip karšta, kad imi prakaituoti po vandeniu. Karštis įsismelkia iki kaulų smegenų ir ilgai neblėsta aukštumų žvarboje, veidas pagaliau nusidažo sveikuolio spalva, išnyksta kelionės nukankintų raumenų įtampa. Virš vonios kyla tiršti garai, skleisdami raminantį gydomųjų ir kvapniųjų žolelių aromatą. Ši egzotiška spa atrodo lyg išnirusi iš viduramžių glūdumos. O gal civilizacijos priešaušrio? Akmuo, medis, vanduo, garas… ir jų guodžiamas pavargęs, liūdnas, siautulingas žmogaus kūnas. Vonią supa negrabiai suręsta trobikė, pro kurios plyšius akmenų kaitintojai – paauglėjantys jakų piemenys – panorėję gali netrukdomai mane apžiūrėt, ypač kai visame nuogume pakylu atsivėsinti ant vonios krašto. Mano amžiaus moteriai į tai giliai nusispjaut.

Autorės nuotrauka

●

Ši meditacijos ola skiriasi nuo anksčiau regėtų. Į ją reikia ne įkopti, o nusileisti žemyn pirmykščiu liftu – palaike, per kelias vietas sudurta virve. Melskimės, broliai, kad ji neplyštų. Nugarmėtume su trenksmu. Mūsų nuotaikingas atėjimas išbaido tikruosius urvo šeimininkus – šikšnosparnių šeimyną, kuri žaibo greičiu išsilaksto pro plyšį į vakarėjantį slėnį. Visi, išskyrus vieną, likusį palaimingai kaboti mums virš galvų. Štai tikrasis jogas, meditacijos meistras! Nė kiek netrikdomas mūsų trepsėjimo šis juodas angelas tęsia savo klajones dvasinio kosmoso platybėse. Gal ir mus jis užkrės savo pasigėrėtina rimtimi? Norėčiau pakutenti jo aksominį sprandą, bet skubu susitelkti. Ši gerokai lengviau prieinama ir atvira ola aiškiai paženklinta žmogiškos veiklos pėdsakais: pakampėse dūla rupijos ir ngultrumai, siena aprūkusi nuo liepsnelių. Tseringas imasi vienuolio pareigų. Pakyla smilkalų dūmas, oloje maloniai nuaidi mantros murmėjimas. Neįtikėtina, kad žmogus gali išmokti tokio ilgio tekstus atmintinai, negana to – deklamuoti juos atitinkamu tempu ir ritmu, tiksliai žinoti, kada daryti tylos pauzę, kada pakartoti, kada pagarsinti, kada pereiti į šnabždesį. Nesuprantu nė vieno žodžio, bet pati mantros melodija glosto ir ramina sielą, jaučiu jos gydomąjį poveikį. Liūliuoju mantros lopšyje. Vienuolio mokslai trunka gerokai ilgiau nei mediko Indijos universitetuose. Kas žino, gal būtent dėl nesiliaujančių pasaulio vienuolių maldų už taiką tebesame gyvi, Žemė dar nesusprogo į šipulius, o karai, šie žmonijos sapnuojami klaikiausi košmarai, anksčiau ar vėliau iš tikrųjų liaujasi. Mažieji novicijai man pasirodė paklusnūs ir mieli vaikai, tikri šaunuoliai, bet Tseringas, kuris paprastai kupinas geranoriškumo, savo mokinukams karčių žodžių negaili: very naughty, tikri neklaužados ir tinginiai, tik futbolas ir telefonas galvoj, nieko iš jų nebus, kasmet vis blogyn. Galiu tik atjausti šiuos judrius budas, atvesdintus į vienuolyną ne savo valia ir susodintus prie senovinių religinių tekstų rimtyje ir pelėsių tvaike skendinčioje salėje, virš kurios įėjimo kybo šiurpą keliantis, tikrų tikriausias bizūnas. Bandau įtikinti šią atavistinę disciplinavimo priemonę kuo giliau užkast, bet pozityvioji pedagogika lieka nuoširdžiai nesuprasta. Laimei, vienuolyne niekas per prievartą nelaikomas. Tik kur savo vietą surastų religinį išsilavinimą įgijęs vaikas? Nosį jam kaipmat nušluostytų iš valstybinių mokyklų išėję mandruoliai, kurie per pertraukas skaito japoniškus komiksus, o didžiąją dalį dalykų mokosi angliškai, nes dzonghka kalboje trūksta matematikos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų terminijos. Religiniai reikalai šiems ateities piliečiams menkai rūpi, jie svajoja apie didelius pinigus australijose ir kanadose. Mokyklon nuklydusias mintis grąžinu į meditacijos olą, kurioje jauku kaip įsčiose, bet susikaupimą ir kvėpavimą netrukus ima trikdyti mūsų judėjimo sukeltos dulkės. Jos akiplėšiškai veržiasi į plaučius, dirgina akis, girgžda tarp dantų. Pamiršk meditaciją. Nenuorama kūnas ir besiblaškantis protas vėl bjauriai pasityčiojo iš susitelkimo pastangos. Beveik girdžiu šikšnosparnių kikenimą: gal jau metas namolio, mergyt, prisipiligriminai!

●

Knygynėlyje spėju pavartyti Butanui skirtą Pauliaus Normanto fotografijų albumą „The Dragon Kingdom of Prayer“. Knyga sudaryta su didžiule meile, pagarbiai išstatyta greta kitų autorių. Tokios tautiečio paliudytos taikos karalystės nebepamatys joks ateities keliautojas. Senovinėmis kiromis pasipuošusios moterys asketiškoje aukštikalnių buityje, linksmuoliai vaikai, skarmaluoti maldininkai, įdegę jakų piemenys, amžių išbandymus ištvėrusių vienuolynų grožis, magiškos budistinės šventės, akimirkos iš slapto vienuolių gyvenimo… Kiekvieną nuotrauką lydi mylintis, kūrybingas menininko žvilgsnis. Autoriaus nebėra, o štai ant Himalajų šlaito gėriuosi gražiausiomis jo fotografijomis ir jose įamžintais negrįžtamai praėjusiais laikais. Knygyne kortelių nepriima, tad belieka paglostyti šį spalvingą Normanto pėdsaką ir palinkėti, kad vertingą albumą įsigytų turtingesnis Butano bičiulis. Nejučia apima melancholija, bet išvykimo liūdesys nespėja įsismarkaut, nes ant sienos mane sulaiko. Iš kur ši tanka? Iš kurio vienuolyno? – draugiškai tardo pareigūnas žinovo žvilgsniu tyrinėdamas ant stalo išskleistą paveikslą, jo akį ypač patraukia auksine kloste pridengtos, žalios Taros krūtys. Iš Gelephu. Vienuolio dovana. Paskutiniai žodžiai suveikia kaip burtažodis. Nieko nebeklausinėdamas mikliai suvynioja tanką į oranžinę drobulę ir abiem rankom iš naujo įteikia dovaną. Madam, tokiu atveju ji priklauso tik Jums.

Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena. Kipras pasirodys apdaigintas eglutėmis, dekoratyviom rogėm su elniais, tačiau ne sniegu, ir tai trauks žvilgsnį, stabdys žingsnį iki pat paskutinės dienos. „Ne tik žiema, pataikėt į tokią savaitę, – pasakys viešbuty apie tuštumą. – Kitą, Kalėdoms, vėl prigužės žmonių.“

Norint pasiekti Larnakos centrą, tiksliau, paplūdimį, reikią išlipti prie policijos nuovados, patariama viešojo transporto stende. Pastatas su apvalainu martelo bokšteliu, kolonijinės britų valdžios čia įspriegtas, trumpai blyksteli prisiminimais iš tokiais nusėtos Airijos pakrantės ir paskutiniojo lankyto, kur nakvota Joyce’o ir pradėtas „Ulisas“. Čia prieš šį testovi eglutė, margai šviesi, bet ir smulki, lyginant su Larnakos paplūdimio didžiąja, kurios puošnybę pildys, bet ir goš gretimi atrakcionai. Einame Zenono Pieridžio, buvusio mero, verslininko, kūrusio čia „Rotary“ klubą maždaug tada, kai Vilniuje ant Žaliojo tilto kilo skulptūros, gatve, virš kurios driekiasi ir už posūkio veda šventiškas lempučių kilimas, o po kojom šmurkščioja katinai, pasitikę apskritai vieni pirmųjų, savo atvaizdais įsigraužę net ant suvenyrų. Kai ant suoliuko, greta išdidaus spragtuko statulos, išsipakuosim karštą musaką, patiekalą iš bulvių, baklažanų, mėsos, vieno kačiuko galvelė kyštels iš už gretimos gyvatvorės, ir jis mielai prisidės pasivaišinti bent trupiniais. Praeivių – reta, žmonės sulindę į automobilius: dar nepriprastas kairiosios pusės eismas ir gausa siaurų gatvelių, kuriomis mašinos zuja net vėlų šiokiadienio vakarą, trikdo zylionių jomis malonumą šiauriečiui. Į vidų kviečia bulgariška parduotuvė, kurioje pasitinka Lietuvai įprasta kulinarija ir nebeįprastos rusiškos prekės, atsidaryti netoliese žada užeiga „Burger philosophy“ su mąstytojo, žvelgiančio į sumuštinį, emblema.

Važiuodamas šalies gilumon, į sostinę, artėji kartu ir prie faktinio pakraščio. Buferinė zona, žalioji linija, išvagojusi ją it erškėčių vainikas, atskiria abi – graikų ir turkų gyvenamas – salos dalis; šit stovi kebabnamis „Berlin Wall“, primenantis bendrystę tarp buvusių padalintų miestų, o už jo jau bokštelis, metalo lakštai ir vielos, čia nebederėtų fotografuoti. Išoriškai atrodo ramiau ir tykiau, kasdieniškiau, nei tikėtumeis, net sienos kirtimas pėsčiom – formalumas, paso parodymas ir tiek. Žaizda po turizmo tvarsčiu išlieka, su atvykėliais abi bendruomenės malonesnės nei viena su kita: abeji šaltai žiūri į turistų norą nuvykti kitapus. Valgiai kirtus ribą tampa pabrėžtinai graikiški arba turkiški, ir šypsnys pats ateina, suvokus, kad, tarkim, graikiškoj pusėj panorus saldumyno, kurio gausu pas turkus, verta žvalgytis vietelės, prisistatančios siriška arba libanietiška. Vykstant automobiliu kitapus, bus papildomų rūpesčių. It skirtingų tapatybių kuorai stūkso maldos namai, gerai matomi iš „Shacolas“ muziejaus-observatorijos: pietinėj Nikosijoj daug krikščioniškųjų, naujutėlės Šv. Barnabo ir šv. Makarijo vidų tviskina migrantai, grojantys savo muziką ir neprieštaraujantys, kad užeitume, iš šiaurinės kyšo minaretai, ryškiausiai – buvusios Sofijos cerkvės, virtusios Selimijos mečete dar iki salos padalijimo. Tik katinai, regis, vaikšto kur sumanę, be jokių dokumentų.

Atstumai žemėlapy maži, bet nuvargstam – spūstin patekusiame autobuse į Kireniją (Girnę) numingam ir pilimi, laivuota pakrante, eglutėmis grožimės jau leidžiantis saulei. Tamsoj žiba spalvingos turkiškų prekių ženklų iškabos, priima ir korteles, tačiau transportui verta turėti lirų, kurių pluoštelį gaunam po keistai sudėtingos keitimo procedūros tuščiame banke. Blogiau su pačiu transportu – praeiviai rodo tai šen, tai ten, iš kur reiktų vykti į Nikosiją, nuėję į paskutinę stotelę palei plentą, randame tik būrį tranzuotojų, paaiškinančių, kad po septynių vakaro autobusų nebėra. Už 10 minučių kas nors paims ir mokėti nereiks – tikina entuziastinga jaunų iraniečių pora, ir iš tikrųjų, su jais įsirioglinam į labai svetingo jaunuolio mašiną – kalbinu jį visą kelią apie gyvenimą, žiemą, Turkiją, išlipdamas siūlau atlygį, bet išties liekam energingai atstumti.

Viešasis transportas jau graikiškoj pusėj privargina įvairiais būdais – sunku susigaudyti tvarkaraščiuose ir maršrutuose, autobusai nesigėdija pravažiuoti gerokai per anksti ir net neluktelt bėgančių į stotelę, kitose netikėtai nestojama; transporto kortelė nepasipildo, nors pinigus iš sąskaitos paima; netikusioj vietoj baigiasi monetos, ir vairuotojai be ceremonijų veja iš autobuso – pasmulkinkite pinigus. Bet turkiškoj daly reikalai pasirodo dar sunkesni. Parvykus į sostinę pakeleivingai, iki centro pakraščio reiks dar pavažiuoti vietiniu ilgai stovinčiu, vėliau vos judančiu, tepalu kvepiančiu ir ikariškai kriokiančiu autobusiuku, kuriame praviros durys nuolat daužosi su kiekvienu stabtelėjimu; taip ir nenuvyksiu į tolėlesnę Famagustą ir ištuštėjusį, per karą graikų paliktą Varošos kurortą.

Turkiškoji Nikosija švytinčia dekoracija pirmoji pasveikina su artėjančiais 2025-aisiais. Jau prieš aštuntą vakaro apmirę: viskas uždaryta, praeivių beveik nesutiksi, ir tik visai palei kontrolės postą dar spingsi nedidukė gyvybės salelė – keliuose baruose susispietęs jaunimas. Graikiškoj Ledros gatvės pusėj ščiūvama kur kas lėčiau – daugiau kas atidaryta, didžiausias spiečius žmonių, aišku, greta makdonaldo, vis dar iki dešimtos vakaro kursuoja tarpmiestiniai autobusai: įsėdęs skaitau Dalios Staponkutės tekstą ar interviu, stengiuos po vieną kasdien. Suvokdamas, kad aš Kipre tik pabraidžiosiu, bet autorė seniai jį patyrusi iš batiskafo; ilgainiui – su smalsumu – ką gi dar artimo atrasiu jos žodžiuose.

Kitą dieną sulėtinę žingsnį, apžiūrinėdami senovinio Kitiono

Ciklopo ola. Autoriaus nuotr.

miesto, finikiečių deivės Astartės – savotiškos Afroditės – šventyklos griuvėsius (ją, rašoma, statė prie Saliamono šventyklos Jeruzalėje dirbusieji), galvojame: kiek kuri lankytina vieta, aikštė, pagaliau, gatvelė atrodo kitaip sezono metu? Kiek kurie, jei nuoširdžiai, geidžiame filosofijos ir kiek – mėsainio? Važiuojame prie Larnakos druskos ežero, kur žiemą būna flamingų, tačiau šįsyk jie – vos matomi taškeliai kažkur ežero gilumoj, tad vaikštom šio didelio veidrodžio perimetru, vakare – sėdime ant akmenų molo pajūry, bandom naktį gražiai nufotografuoti didelį raudoną eglutės bumbulą, aplink kurį muša bangos, tolumoj leidžiasi ir kyla lėktuvai, dar toliau – pirštais badome iš kairės į dešinę – ten už poros šimtų kilometrų Sirija, kur ką tik pasikeitė valdžia, Libanas, toliau Izraelis ir Gaza.

Daug galingesnės bangų mūšos rasime kitą dieną prie Ciklopo olos, vienos iš kandidačių į mitinę tikrąją, tačiau ir šiame salos kraštelyje, šalia Aja Napos, tvyros ramybė. Krantinėj aidi nepernelyg įkyrūs grąžtų ir plaktukų garsai – šeimininkai tvarko laivus. „Neplukdome, nebe sezonas“, – šypsosi vienas; išties, paskutinis kabantis skelbimas apie ekskursiją yra dviejų savaičių senumo. „Čia viskas uždaryta, absoliučiai tuščia, supranti?“ – į mobilųjį nuostabos kupinu akcentu, galbūt škotišku, šaukia prie stotelės atžingsniuojantis vyrukas. „Tuoj pat grįžtu, nes įsivaizduoji, NIEKO NĖRA. Kaip taip…“ – tęsia su nuostaba. Man tylos ir tuštumos harmonija patinka labiau, ir kai dailiam paplūdimy su Graikų kyšulio uola tolumoj įlipu maudytis, vėsoką vandens palytėjimą nustelbia pajuntamas, greičiausiai vaizduote, vienuolyno žvakių kvapas, primenantis Vatopedį, Kipro graikų vienuolyną Atone. Prisimenu, koks pilnas jis buvo piligrimų, kur kas triukšmingesnis, nei dabar yra visa Aja Napa. Aplink tik keli praeiviai, žmonės ir katinai, todėl persirengimo būdelių stygius netrukdo (o nemokami tualetai apstulbina savo švara ir tvarka), šios akimirkos – pats puikiausias oro ir erdvės gurkšnis prieš ilgą dienos tąsą autobusuose, kai su persėdimu važiuosime į vakarus. Kortelė vėl nesuveikia, grynieji giliai, vairuotojas veja, bet, ačiūdie, šįkart gilyn, ne lauk, ir pradžiugęs galvoju, koks jis panašus į Vytautą Kernagį su šiais veidrodiniais akiniais.

Afroditės uola. Autoriaus nuotr.

Vienas malonumas gaivų vakarą palengva eiti nuokalnėn link nakvynės vietos; Pafo senamiestis ant kalno, tad einame zigzagais žemyn, pravažiuodamas šaižiai pypteli automobilis, vienintelis toks nemandagus šalyje. Gaiva, tik saulėta, palydės ir ryte, kai, katėms sergstint, apžiūrinėsim karalių kapus, senąjį aristokratų nekropolį, o vėliau archeologinio parko mozaikas su graikų mitų ir kitokiomis senovinėmis scenomis. Lūkesčių turėti rizikinga, jie programuoja nusivylimą – ir šit ne sezono metu dalis jų uždengtos; apžerti smėliu lieka ne atskiri vaizdai, o civilizacijos šaknys, rytų Atėnų reliktai. Netoli parko lipame laivelin, klausomės pasakojimų apie dugno augaliją, žuvis ir nuskendusio laivo dalis, stabtelime pasimėgauti maudynėmis, vasarą turbūt populiaria, o dabar tik šypsenomis sutinkama pramoga. Pradrėskęs šį tylų konsensusą įšoku, taip įkvepiu

Viena iš neuždengtų mozaikų. Tesėjas ir Minotauras labirinte, Pafoso archeologinis parkas. Autoriaus nuotr.

porą jaunų nigeriečių pasekti iš paskos, tik jie – su gelbėjimosi liemenėm, per kopėčias; visi pliuškenamės, žuvys per bortą šeriamos trupiniais, laive likę keleiviai – reginiu. Kapitonas malonus – man randa rankšluostį, o tiems, kuriems laivui judant bloga, prisako žiūrėti tik tiesiai į horizontą ir stengtis negalvoti apie šleikštulį. Vakaras išeina konvenciškai saldus – saulę, nyrančią jūron, stebime nuo Pafo turgaus kalvos, užeiname rožine spalva ir širdutėmis tvinksinčią kavinę, nardome tarp daugiau kalėdinių dekoracijų.

Kitą dieną nuomojamės automobilį ir važiuojam į Troodo kalnus. Užkilus aukštai – vėsiau; suvenyrų turgely prie Kiko vienuolyno mums neša ir neša ragauti skirtingų arbatų, vos pajutę, kad drebam. Vienuolyną varsto vėjai, šiūruoja lankytojų plaukus, ir viskas kieme labai primena Atono vienuolynus, išskyrus tuos šiūruojamus moterų plaukus. Patarti turgelyje, pavažiuojam aukštyn iki regyklos. Čia ir didžiulė Makarijo III, pirmojo šalies prezidento, daug laiko praleidusio Kike, skulptūra; asmenybė, regis, buvo ne menkesnė, dėjusi dideles pastangas išlaikyti šalį vientisą ir išvengti etnoreliginio susipriešinimo, t. y. to, kaip viskas baigėsi.

Sustojame ir prie Pedulo bažnyčios – jei ne vis šaltesni vėjai, ar bent turint arbatos pilną termosą, būtų galima ilgiau grožėtis šiuo ant pašlaitės įsitaisiusio miestelio vaizdu, iš tolumos sklindančia kalėdine muzika arba varpų dūžiais, pakikenti iš apžvalgos aikštelėj tarp dovanų įsitaisiusio mažyčio dekoratyvinio apžvalgos rato – didelis čia nei tilptų, nei jo reikia. Dieną per anksti užtemdo vairavimo kalnuose patirties stoka – kilometrai čia nyksta kur kas lėčiau nei laikas, ir saulėlydis mums tik pašvytruoja per kalnų keteras, kai sukinėjamės serpantinais ar stabtelim atsargiai nusiskinti dygliuotų opuncijų. Nuvargus sukinėtis, mums sukinėsis šokėjos, netikėtai užtiktos su minia žiūrovų viešbučio vestibiuly, ne tik pagal sirtakio, bet ir flamenko, sambos ir kitokių melodijų garsus, staigiai dingdamos persirengti, kol šoka kitos.

Limasolio neaplankome – atidėtas paskutinei dienai jis tampa lietaus auka. Iš Talos miestelio žvelgiame, kaip šis, pirma jūroje, po truputį artėja link mūsų. Dar spėjame sausai pamatyti dalį Neofito, vienuolio, prieš 900 metų išsiskaptavusio uoloje kambarius, vienuolyno, ir tik stabtelėjus kačių prieglaudoje atūžia lietus – bebėgančios link mūsų pristabdo žingsnį, kai kurios patraukia atgal, ir viešnagė trunka trumpai. Grįžtame į viešbutį pašaudyti mažučiu, bet visgi arbaletu, lankome prekybcentrį su milžinišku „Pepco“ analogu „Jumbo“, pagal labirintiškumą ir laiką, reikalingą jį tiesiog pereiti, primenančiu „Ikea“. Darsyk bandome gaudyti saulėlydį prie Afroditės uolos; lietus prapuola, jo vietoje atsiranda lietuviai, fotografuojame vieni kitus, bet debesys patikimai neprileidžia saulės. Vakarėjant grąžiname automobilį, mikroautobusas paveža į oro uostą. Turistinis šalies-salos makiažas, ką ten – visa plastinė operacija, traukia, bet kartu ir liūdina: Kiprą, tą tikrąjį, kuriam nereikia lakstyti persirenginėti žiūrovams, norėtųsi apkabinti – šiltai, kad šis apkabinimas skirtųsi nuo troškaus masinio turizmo glėbio. Tariuosi, kad apsilankę be minios šitaip palytėjom – bent akimirksnį.

Niujorką geriausiai pažįstame iš filmų, dainų, garso takelių, net nuotraukų reprodukcijų ant greitosios mados marškinėlių. Tačiau turistinis Niujorkas visai kitoks nei ten įsigyvenus keletą mėnesių: pradedi pagauti miesto kvėpavimo greitį, alsuoti jo ritmu, suprasti veikimo mechanizmą.

Niujorke gyvenau pusę metų. Per tą laiką, amerikiečių rašytojo Elwyno Brookso White’o žodžiais, jaučiausi, kad esu jo dalis, kad jam priklausau. O tai pajutau nuėjusi į turistines vietas ir išmokusi ten nebūti turiste. Nesaldžios patirtys išmokė nusiimti rožinius akinius, bet uždėjo kitus – kad gražiausias pasaulis yra tikromis spalvomis.

Miestas be pabaigos

Trukteli traukinys. Aš susijaudinusi, lyg vėl būčiau mažas vaikas, pro langą stebiu pirmuosius dangoraižius. Griebiu telefoną, bandau įamžinti akimirkas. „Dar bus geresnių vaizdų, palauk“, – sako mane atlydėjusi amerikiečių pora. O man pirmasis įspūdis yra neišsemiamai galingas, kaip ir visi pirmi kartai.

Tempiu savo dvidešimties kilogramų lagaminus. Išeinu į gatvę. Lūpos nejučia prasiveria, lūpų kampučiai pakyla. Rugpjūčio pabaiga, baisiai karšta, danguje nė debesėlio. Noris žiūrėti aukštyn, virš pastatų, tačiau suprantu, kad mano žvilgsnis ten nepasieks. Bandau žvelgti į šonus, matyti išėjimą – irgi ne mano jėgoms. Pirmasis Niujorko įspūdis – miestas be pabaigos. Sėdu į geltoną miesto taksi. Kiekvieną žingsnį: durelių atidarymą, diržo užsisegimą, stengiuos išgyventi kaip įmanoma labiau. Sėdžiu tiesiai, lyg mane kas filmuotų, žiūriu pro langus. Man iš gatvių kalba Jonas Mekas, kalba Audrey Hepburn, Billy Joelis, Bobas Dylanas… „Mes jau čia“, – sako mano taksi vairuotojas su indišku akcentu. Sumoku kortele per didelę savo kišenei sumą. Žiūriu į laiptinę. Praveriu laikino gyvenimo tarpsnio viename žymiausių metropolių duris.

Vengti Taimso aikštės

Rytas. 7:30 išeinu iš namų. Gyvenu Pragaro virtuvės rajone, tad per pusvalandį žingsniuodama galiu atsidurti savo darbovietėje. Tačiau ją pasiekti tiesiausias kelias yra per baisiausią vietą ne turistams: taip, Taimso aikštę. Per laiką atradau kitus kelius, vedančius į kasdienę duoną ir gyvenimą čia dovanojančią įsipareigojimo lokaciją, tačiau pirmais rytais didžiuodavausi gyvendama dešimties minučių atstumu nuo reklamomis nusėtos ir amerikonišką komerciją įkūnijančios aikštės.

Kažkada ši teritorija buvo vadinama Longakro aikšte dėl vežimų pramonės. Įdomu matyti, kaip ta pati vieta per ne visą šimtmetį gali visiškai pakeisti savo pavidalą, ne tik pavadinimą. Dabartinis pavadinimas nelabai turi ką bendro su jos įvaizdžiu. Šis vardas atsirado laikraščio „The New York Times“ garbei, kai 1904 metais leidėjai atsikėlė į naują būstinę 42-ojoje gatvėje. Nė dešimt metų čia ta būstinė neišbuvo, tačiau pavadinimas prigijo. Kaži ar pati Amerikos žurnalistikos legenda didžiuojasi siejama su šiuo vardu, nes, kaip man pasirodė, Taimso aikštė neįkūnija aukšto lygio spaudos. Tačiau galiu ir klysti, ir čia pat noriu sau prieštarauti. Užsidėjus istorinius akinius, skaičiuojant, kiek ir kokių žmonių čia vaikščiojo, matant Brodvėjaus teatro unikalumą – Taimso aikštė tikrai verta turistinės nuotraukos.

Vaikštau po Manhatano centrą vos girdėdama, ką sako gidė iš „Free Tour Guide“. Čia galima pasinaudoti tokia iniciatyva, kai gali nemokamai užsirašyti į turą po Niujorką, o po ekskursijos savanoriškai pasirinkti, ar nori sumokėti. Sustojame prie Taimso aikštės ir ji pradeda pasakoti apie kultinę tradiciją nuleisti krištolinį kamuolį Naujųjų metų naktį ir įspėja visais įmanomais būdais tą naktį vengti šios vietos. Pasirodo, čia žmonių koncentracija būna tokia didelė, kad jie rikiuojasi eilėje nuo ryto ir… mūvi sauskelnes. Ir visa tai tam, kad naktį pamatytų, kaip nukrenta kamuolys.

Bryanto parkas

Kylanti saulė apšviečia bundantį miestą, kuris galbūt niekada ir nemiegojo. Prieinu prie vieno iš tūkstančių staliukų, kur visuomet būna vietos. Nežinau, kiek užpakalių čia ilsėjosi, bet man nebesvarbu. Atsisėdu, nuplėšiu savo jogurto dangtelį, kandu bananą. Pasiimu eilėraščių knygą.

Wisława Szymborska: „Veidai. Milijardai veidų ant žemės paviršiaus.“

Žiūriu į praeinančiųjų veidus. Neįžūliai, tyliai. Man reikia viską įtraukti giliai į save. Potyriai laikini, todėl noriu juos branginti. Šiame parke dar gruodžiui neprasidėjus bus įrengta čiuožykla. Ten spausis grupės turistų iš įvairių Amerikos ir pasaulio kampelių, o aplinkui bus pardavinėjamos čiuros, takai ir karštas šokoladas. Eisiu per šį parką kiekvieną mielą dieną pusę metų. Vis stabtelsiu. Kartą einu, žvelgiu į žmonių, sėdinčių ant vieno suolelio, veidus. Kažkuo man jie… savi. Žiūriu ir girdžiu – prie stalelio kalba lietuviškai.

Beigeliai

Laisvas šeštadienis. Lyja. Nenoriu įprastų darbo dienos pusryčių. Pasiimu skėtį, kaukšiu kulniukais, vanduo tyška į šalis. Tuoj vidudienis, reikėjo išsimiegoti. Žinau, kad yra keletas kultinių maisto kultūros patiekalų, kuriuos būtina paragauti Niujorke. Kandu beigelį, perteptą tokio pat storio kreminio sūrio sluoksniu, prikimštą lašišos, pomidorų. Pergrūsta patalpa, susimaišę žuvies, prakaito ir miesto purvo kvapai, pardavėjai rėkia skirtingų užsakymų pavadinimus. Aš, mėgstanti ilgai rinktis, esu priversta šiame konvejeryje iščirškinti pirmą pasitaikiusį pavadinimą, kartu su minia einu kasos link, nenoriai glaudžiu kortelę prie aparato ir atiduodu už bandelę (beigelį!) šešiolika dolerių.

Svarstau, ar tie žydai, praeito šimtmečio pradžioj atsikėlę iš Rytų Europos ir pietrytinėje Manhatano dalyje kūrę kepyklas, pagalvojo, kad per laiką beigeliai peržengs žydų kultūros ribas. O taip įvyko. Itin populiarūs tarp niujorkiečių jie pasidarė turbūt todėl, kad puikiai atitiko jų gyvenimo ritmą: sotūs, greitai pagaminami, juos galima užsisakyti išsinešti ir einant valgyti. Esu išalkusi, baisiai skanu. Tačiau mano kąsnis per mažas visa apimti – pomidoro giežinėlis nukrenta ant žemės. Suvalgau pusę, kitą pasilieku vėliau.

Autorės nuotrauka

Metropolitano meno muziejus

Vis dar mokausi pažinti gatves. Žinau, kad esu Aukštutiniame Istsaide tarp prabangių parduotuvių, turtingų žmonių namų, senos aristokratijos dvelksmo. Stebėtinai tuščia. Ar žmonės bijo lietaus? Pasuku į kairę, parko link. Metropolitano meno muziejus. Esu gyvenusi Vienoje, mėgstu meno muziejus, todėl prieš atsikraustydama svajojau, kaip laisvu laiku lankysiu čia stovinčias legendas. Bet ant laiptų matau besidriekiančią bent šimto žmonių eilę. Nusvyra rankos. Kartais neužtenka būti pasiruošus sumokėti tam tikrą sumą, turėti laiko. Esi priklausomas nuo miesto ritmo, turi žaisti pagal jo taisykles.

Į Metropolitano meno muziejų sugrįžau po kelių savaičių lydima meno istorijos gido. Odė tautiečiams, kurie su čia atvykusiais, kad ir nepažįstamais, lietuviais elgiasi kaip su šeimos nariais. Tam tikra prasme juk ir esame šeima. Eilė ir šį kartą, tačiau mane įsiveda pro šoninį įėjimą, rodo kelią labirinte į išskirtinę prancūzų impresionistų kolekciją. Eidama suprantu, kodėl šis muziejus toks didelis. Jis įkūnija niujorkietišką amplitudę: žmonių, požiūrių, stilių, kultūrų. Reikia vietos tam sutalpinti.

Sugrįžtu čia ir paskutinę savaitę prieš išvykdama, lyg norėdama prisiskanauti vaisių, iki kol būsiu ištremta iš rojaus sodo. Persisvėrusi per balkono turėklus žiūriu į žmonių meno kūrinius ir Dievo meno kūrinius – žmones. Šalia fontanėlio burkuoja porelė. Šoka vaikai. Tyliai sėdi senyvas vyras. Jie visi gyvena savo gyvenimus, kurių tikriausiai niekada nepažinsiu, bet mano vaizduotė piešia tuos jų gyvenimo scenarijus. Žiūriu į milžiniškus muziejaus skliautus ir galvoju, kas buvo tas darbininkas, kuriam reikėjo aukštai užsiropšti, kad po kelių šimtų metų čia galėtų bučiuotis porelės, šokti vaikai, rymoti senelis ir pasaulio dinamiką stebėtų lietuvaitė.

Centrinis parkas

Rugsėjo pradžioje labai karšta, iki parko einu pėsčiomis. Kol pasiekiu parką, esu suprakaitavusi ir pavargusi. Užėjusi į kelias parduotuves ir dar nepratusi prie niujorkietiškų kainų, pagailiu mokėti devynis dolerius už sumuštinį. Bet pilvas gurgia. Pastarosiomis dienomis labai daug vaikštau, o valgau nepakankamai dėl jaudulio ir aukštų kainų. Galiausiai nusiperku nelemtą suktinuką, kad numalšintų gurgimą.

Priešais įėjimą rėkauja turistus gaudantys gidai, kavą ir beigelius siūlantys pardavėjai. Žmonių čia smarkiai per daug, vargšai arkliai traukia karietas, imituodami The Gilded Age, šimtai entuziastų bėga krosą. Bandau atrasti laisvą suolelį. Atsisėdu, išsitraukiu knygą. Girdžiu, kažkas krebžda. Atsisuku – prie suoliuko didelė, riebi žiurkė. Strykteliu, mano ėjimo greitis supanašėja su krosą bėgančių amerikiečių.

Po to karto norėjosi kaltinti visą kino industriją. Maniškis ankstyvas ruduo parke smarkiai prasilenkė su matytu ekrane. Prireikė laiko, kol ten sugrįžau. Bet ši patirtis išmokė, kad ne viską pamilsti iš karto. Po truputį vėstant orams čia grįžau ir lankydavausi dažnai, pradėjau nebijoti eiti gilyn, kur mažiau žmonių. Šitaip atradau vietas, kuriose dvelkė ramybe, pajutau parką savitai, kitaip, nei vaizduojama filmuose. Ir iš tiesų tai buvo žymiai geresnis parko pažinimas. Nes nors nebuvo tobulas, jis buvo tikras, maniškis.

Frederickas Law Olmstedas, parko architektas, kurdamas parko projektą sakė, kad žmonės tikrąjį parko vaizdą pamatys tik po keturiasdešimties metų. Jis matė spalvas joms dar ten nesant. Parkas dar yra ir įrodymas, kad žmonės negali be gamtos. Miestas taip smarkiai plėtėsi, buvo tiek dulkių, kad žmonėms pasidarė nesveika gyventi. Buvo manoma, kad miesto vidury įkurtas parkas gali patirti fiasko, tačiau įvyko atvirkščiai. Kelių užkietėjusių niujorkiečių paklausiau, kokia jų mėgstamiausia vieta mieste. Ir ne vienas man atsakė: „Žinai, man rodos, mano mėgstamiausia vieta šiame mieste turbūt yra Centrinis parkas.“

Gal kavos?

Yra dalykų, dėl kurių labai didžiuojiesi būdamas europietis, bet pajunti tai tik tuomet, kai atvažiuoji į Ameriką. Pavyzdžiui, kava. Šis gėrimas taip persismelkė į mūsų gyvenimą, kad daugelis žmonių neįsivaizduoja be jo savo dienos. Ne vienam tai ryto ritualas, sustojimo akimirka, vaišingumo simbolis, būdas užkalbinti.

Amerikietiškoji kavos „kultūra“ yra to priešingybė. Ji yra skubanti, lekianti, ji tyška plastikiniuose puodeliuose, o vietoj kavos pardavinėjamos macchiato ir frappe, kur viename puodelyje telpa savaitės cukraus norma. Atėjusi į kavinę turiu išsireikalauti, kad duotų man tikrą puodelį.

„Mes tokių neturim“, – jie aiškina, kad indų plauti neverta. Vienkartiniai indai esą taupo laiką ir energiją. Galbūt taip jie „sutaupo“ ir keletą metų mūsų planetai. Tuo tarpu šiukšlių kalnai už Niujorko ribų nebetelpa, o Jungtinėse Tautose vyksta nesibaigiančios diskusijos dėl anglies dvideginio mažinimo.

Esu išlepinta Vilniaus kavinių, jau imu jų ilgėtis. Ten visuomet būna vietos, ten galima ateiti dirbti, mokytis, tyliai skaityti, susitikti kavos ir neskaičiuojant laiko šnekėtis, megzti pažintis ir gerti lungo iš molinių rankų darbo puodelių. Namų ieškome iš jų išvažiavę.

Vis dėlto per laiką man pradeda patikti amerikietiška kava, kurią sudaro tiesiog karštas vanduo ir espresas. Ypač ji patinka, kai apsilankau pas ką nors svečiuose. Tada rytinė kava, dalinantis kultūrų skirtumais ir panašumais, tampa gyvenimo tarpsnio, kurį ragauju, skoniu.

Bet nedažnai palieku miestą ir svečiuojuos ramiose užmiesčio svetainėse. O mano dienoms reikia bent kruopelės sustojimo. Pasirodo, ši misija ne tokia lengva, ypač kai gyveni Manhatano centre. Galiausiai atrandu labiausiai europietiškai atrodančią kavinę – „Maman“. Man jau nesvarbu, kiek ta kava kainuos, – tai mano sekmadienio ritualas.

„Atsiprašau, panele, ar turite vietą? Galiu duoti tik išsinešti, jei nėra laisvų vietų atsisėsti.“ Apsižvalgau. Visi staliukai užimti. Kavinėje toks didelis šurmulys, kad net sunku girdėti, ką man sako baristas. Galiausiai kavinės gale pamatau mamą su dviem mažais vaikais, šalia viena kėdė laisva. Prieinu prie jos, paklausiu, gal galėčiau prisėsti šalia.

Nusišypsau šalia sėdinčiam vaikui, baigiančiam valgyti savo pusryčius. Vaidinu, kad negirdžiu pašalinių garsų, nes jei bandyčiau atkurti namų tylą, neišgyvenčiau. Šitaip pratinu save prie supančio pasaulio, kuris mane moko būti visai neišlepusią, ir išsitraukusi užrašų knygutę reflektuoju: „Čia nėra tylos, nes visi garsai sudaro Niujorko tylą.“

Benai, plaukiam į Naująjį Džersį

Manhatanas yra sala, iš visų pusių ji apsupta vandens. Vakarinėje dalyje teka Hadsono upė, pavadinta šią vietą atradusio anglų ir olandų jūrininko Henry Hudsono garbei. Persikėlęs per šią upę, atsiduri kitoje valstijoje – Naujajame Džersyje. Čia įsikūrę nemažai niujorkiečių, kasdien keliaujančių į darbą Manhatane. Naujasis Džersis vilioja didesne erdve ir mažesnėmis kainomis, ten gali turėti net nedidelį kiemelį, švęsti vaikų gimtadienius. Taip sakant, vieta labiau pritaikyta gyventi.

Pirmąją savaitę mane pakviečia į čia gyvenančios nepažįstamos lietuvės gimtadienį. Kaip visiška naujokė, kurios pažinčių ratas labai ribotas, labai džiaugiuos kvietimu. Nuperku gėlių, o „Google Maps“, be kurio sunkiai įsivaizduočiau gyvenimą nepažįstamame mieste, siūlo, jog greičiausiai šis rajonas pasiekiamas keltu.

Keistas jausmas, kaip per dešimt minučių gali pasikeisti minčių kompasas: „Benai, plaukiam į Naująjį Džersį.“

Akimirką prisimenu, kaip su šeima keliaujame į Juodkrantę. Man gal dešimt. Turėjau plaukus žemiau užpakalio, jie beveik visą laiką būdavo supinti, o šįkart mama leido juos paleisti. Jaučiu, kaip vėjas plaiksto mano ilgus plaukus, o tėtis prilaiko mane, įsikibusią į turėklus. Dar kartą pūsteli vėjas – man dvidešimt treji, esu kitame pasaulio gale, visiškai viena. Keltui švartuojantis matau visu gražumu pasirodančius metropolio dangoraižius.

Grįžtant atgal jau tamsu. Parplaukiu su kitomis rytų europietėmis, kurios per vakarą tapo mano draugėmis, nes panašaus amžiaus ir kultūrinio kapitalo atsidūrėme tokioje pačioje nepažįstamoje situacijoje. Pradeda žaibuoti, kyla vėjas, o mes keliam rankas aukštyn, šūkaujam ir švenčiam jaunystę. Vėl keičiasi minčių kompasas. Galvoju, gal visi imigrantai taip pat jautėsi įplaukdami į Manhataną. Tik mes plaukiame dešimt minučių. Jie – dvi savaites. Matosi krantas.

Nevieniša

Kai kurie teigia, kad Niujorkas yra vienišių miestas. Milijoniniame mieste lengva būti anonimu – gali nuolat būti minioje ir joje nepažinoti nė vieno žmogaus. Turbūt dėl to žmonės ir leidžia sau būti tokiems, kokie tik nori, čia jų nevaržo dėdžių komentarai, viską žinančios kaimynės ar buvusių bendraklasių žvilgsniai. Čia gali susikurti savo tapatybę nuo nulio.

Žmonių gyvenimo ritmas reikalauja visiško atsidavimo: darbui, susitikimams, veiklai. Nebent gimei labai turtingas, bet net ir tai atima laiko. Dažnai niujorkietiška kasdienos rutina – nuolatinis veikimas. Taip yra todėl, kad čia ne taip lengva prasimušti. Atrodo, kad pats miestas nuo pat pradžių buvo šitaip sudėliotas: naujoji žemė, skirta geresniam gyvenimui, bet už jį mokama kapitalizmo kaina. Ir tai neišnyko iki šiol. Į Niujorką ne laimės važiuoji ieškoti. Čia daugiau ieškai sėkmės, o tai reiškia, kad miestas gali žmogui padėti arba išpildyti svajones, arba sužlugdyti viltis. Tačiau nenuginčijamai Niujorkas turi savų legendų, kurios, nors ir nelengvu keliu, paliko pėdsaką įžengusios į šį miestą.

Whitney muziejuje gaunu studento bilietą, nors nesu studentė. Atsiveria plačios lifto durys. Edwardas Hopperis. Jo darbuose Niujorkas, kuriame vaikšto, sėdi, geria žmonės, persmelkti vienišumo. Bent jau taip skelbia ne vienas straipsnis, ne vienas paveikslo aprašymas. Žiūriu į jo darbus. Ar įžvelgiu vienišumą? Galbūt. Bet per visą tą laiką įsitikinau, kad nenoriu išankstinių nuostatų, koks yra miestas, iš to, ką vaizdavo menininkai. Iš kur mes iš tiesų galime žinoti? Gal Hopperis tiesiog tapė, kaip jautė. Gal jam patiko rimti veidai, nes juose daugiau tikrumo. Gal jis vaizdavo, ką matė: niujorkiečius, „milijardus veidų ant žemės paviršiaus“, dalykus, kurie yra bendražmogiški, kuriuos reikia įgarsinti. Jis tai galėjo padaryti teptuku.

Šeštame aukšte galima užlipti į terasą. Nežinau, kokiame tiksliai aukštyje esame. Bet pakankamai aukštai, kad atsivertų Niujorko panorama, kad matyčiau didžiąją dalį Niujorko rajonų, urbanistinį tankumą. Žiūriu ir visai nesijaučiu vieniša. Gal, jei šitose sūpynėse užsisupčiau ilgiau, mane pagautų ilgesys? Bet aš nuolat sutinku veidų. Štai, keisdama metro traukinius atsitrenkiu į savo dvimetrinį kolegą. Mane atpažįsta ir šypsosi darbovietės, kurioje dirbu, apsauginiai, o savo kalendoriuje bandau sutalpinti sąrašą dalykų, kuriuos noriu suspėti nuveikti. Užmezgiau nuoširdžias draugystes su žmonėmis, atvykusiais iš tokių pasaulio kampelių, apie kuriuos esu tik skaičiusi knygose. Taigi man šis miestas nebuvo vienišas, nesijaučiau izoliuota. Atvirkščiai. Tai buvo lyg atvėrimas durų, kurių rakto, maniau, niekada negausiu.

Vaikščioti

Mane perspėjo, kad Niujorke reikia turėti gerus batus. Suprantu, kodėl. Pirma diena dar neįpusėjusi, o jau nuėjau per trisdešimt tūkstančių žingsnių. Dar nenoriu mokėti už metro, viskas juk pasiekiama kojomis. Amerikiečių rašytojas Georgeʼas Steineris esė „Europos idėja“ išskyrė pagrindinius europietiškus bruožus. Vienas jų, kad Europa yra apeinama. Šiuo atžvilgiu Niujorkas yra europietiškas miestas. Manhatano saloje viską gali apeiti. Ir einu. Kiekvieną rytą einu į savo biurą, iš ten – į susitikimus į dar didesnį biurą, tuomet į renginius, atgal – namo. Pirmą vakarą turiu pareiti namo po pirmo susitikimo su kolegomis. Jau tamsu.

Ar saugu? – klausiu niujorkiečio.

Taip, bet turi pagauti specifinį niujorkietišką vaikščiojimo tempą.

Oi, su tuo problemų neturiu – juokiuos. Lietuvoj visi mane stabdo: „Kur tu taip leki?“ O mano normalus vaikščiojimo greitis puikiausiai atitinka niujorkiečių ritmą.

Jau įsibėgėjus gyvenimui čia, lekiu per Bryanto parko kalėdinę mugę, kur turistų tikrai netrūksta, sunku praeiti, visi braunas. Aš skubu, nepamenu, kodėl, bet tik visų atsiprašinėju ir lekiu. Vienas vyras, man taip braunantis, atsisuka, pasitraukia: „Gerai gerai, aš atostogauju.“

Nusijuokiu, palinkiu linksmų švenčių, viduje suprasdama, kad šįkart niujorkietė labiau aš nei jisai.