Balandžio 6 d., pirmadienis

Dirbdamas knygyne sudariau šimto dešimties Klaipėdos pedagoginiame institute besimokiusių Povilo kursiokų sąrašą. Vilniuje 1940 m. institutą baigė 93 studentai. Man įdomu, kiek jų pradėjo dirbti ir kur.

Nusiuntęs naujausius dienoraščio įrašus redakcijai ir susirašinėdamas su redaktore supratau iškart spausdinamo dienoraščio problemą – jame nelieka klaidų. Klaidos dienoraštyje ne tik rodo jo autentiškumą, bet ir daugiau pasako apie autorių, atskleidžia parašymo aplinkybes. Spausdinti dienoraštį iš karto jį parašius nėra tikslo, nes tikslas yra išsaugoti, brandinti. Mano dienoraštį išsaugoti vienintelis būdas yra spausdinti dabar. Kodėl aš tam ryžausi?..

Balandžio 15 d., trečiadienis

Kaip žmonės gyvena be knygų? Gaunu pasiūlymų pirkti knygas kiekvieną dieną. Retai iš namų, kuriuose pilna knygų, dažniau, na, pavyzdžiui, dešimt knygų. Pardavėjas jas siūlydamas, žinoma, įsivaizduoja, kad jos geriausios pasaulyje, ir tikina, kad knygynui labai pravers, bet ten tik enciklopediniai leidiniai apie egzotines pasaulio šalis, selfhelpas ir Balzaco biografija iš „Siluetų“ serijos. Aš juk jaučiu, kad jos (ir tik tokios) vienintelės namuose. Atsakai, kad nereikia, ir kalba baigta – daugiau niekada nebepasiūlys, o tai juk blogai kliento ir knygyno „santykiams“. Pradedi tada kalbinti, kad galima ateiti ir pasikeisti savo knygas į kitas su nuolaida ar net be jos. Mums jau knygų nebereikia ir taip nėra kur dėti, atsako. Aha, kokių knygų?..

Iš vienuolikos žydų, besimokiusių Pedagoginiame institute ir turėjusių jį baigti 1940 m. birželį, nė vienas nepradėjo dirbti mokytoju. Man pasirodė keista ir tada radau vienos merginos (nuostabiu vardu – Beilė) autobiografiją, rašytą 1940 m. spalį, kurioje ji patvirtino, kad baigė institutą, bet Švietimo liaudies komisariatas jai nesuteikė darbo nei žydų mokykloje, nei ne žydų. Tada ji bandė stoti į VDU, bet ir ten jos prašymas (net ir po skundo) buvo atmestas.

Vakar Vilniaus literatų namuose klausiau D. Gailienės ir A. Šlepiko pokalbio apie traumos įveiką rašant. Pokalbio elementai tik sutvirtino mano nuomonę, kad nagrinėjant psichologiniu požiūriu Povilo dienoraštis vertingas dėl jame esančių jausmų užrašymų.

Balandžio 19 d., sekmadienis

Ryte nuvykau į Onuškį, tą – Trakų rajone. Norėjau patekti į bažnyčią. Pamaldose klebonas skaitydamas Evangeliją pagal Luką, tą vietą, kur mokiniai neatpažino prisikėlusio Jėzaus, padarė įdomų palyginimą. Papasakojo apie įvykį, šių metų pradžioje įvykusį Trakų rajone. Man negirdėtą. Apylinkėse, supratau, tai plačiai žinoma. Pasirodo, buvo supainiotos dvi senyvo amžiaus velionės. Viena jų atpažinta kaip ne ta tik pašarvojus. Nors tikroji istorija yra šiek tiek kitokia (spauda, pasirodo, tikrai rašė), bet klebonas rado progą palyginimui sakydamas, kad jei savieji neatpažįsta močiutės ir mamos, nereikia stebėtis, kad ir Jėzus nebuvo pažintas.

Apvaikščiojau Onuškį, vėliau Onuškio kapus. Pastebėjau neblogą koplytstulpį, skirtą knygnešiui. Du – tiesa. Identiškus. Grįždamas nuvažiavau prie Žuklijų piliakalnio. Pernykštę žolę ant piliakalnio dar tik vos vos pradeda peraugti šįmetė. Prisikėlimas – baugina. Toks ir turi būti stebuklas.

Balandžio 21 d., antradienis

Kėliausi 8 val. Valiau, siurbiau, ploviau knygyną, parašiau eilėraštį. Užrašiau dienoraštį. Sudariau sąrašą piliakalnių ir kaimų, kuriuos norėsiu aplankyti šią vasarą: 18 piliakalnių, 12 kaimų. Išėjau į miestą nupirkti knygynui arbatos. Galvojau, rasiu kur prisėsti ir dar kartą paskaityti magistro darbą, bet nuotaika ne ta.

Jau antrą kartą šį pavasarį užuodžiu vaikystės kūdrą sode, tą iš Stankevičiaus eilėraščio. Tiesiog užuodžiu, girdžiu tą kūdrą. Žoles, takelį, išmintą prie pat pat kranto, kur telpa dvi vaikiškos pėdos. Saulės apšviestą lydeką melduose. Valą.

Grįždamas užsukau į vinilų parduotuvę Lydos gatvėje. Nusipirkau du: filmų „Flashdance“ ir „Fast Times at Ridgemont High“ garso takelių vinilus. Grįžęs namo šokau.

Knygyno lankytoja graikė Mey ir jos kalytė Elly. Asmeninio albumo nuotrauka

Balandžio 25 d., šeštadienis

Dar prieš protestą nuėjau į knygyną ką nors ramiai paveikti. Gerdamas kavą išgirdau, kaip kažkas angliškai paklausė Tomašo, ar knygyne esu aš. Iš balso ir akcento neatpažinau kas (iš kur), todėl pakėliau galvą. O ten – mano graikai Petros ir Mey! Pasirodo, jie atvyko TIK užeiti į „Mint Vinetu“ ir Užupio picerijoje suvalgyti picą. Petros ir Mey keletą metų gyveno Lietuvoje ir kiekvieną dieną lankydavosi knygyne. Tai buvo prieš šešerius metus. Jų rotveilerių veislės kalytė Elly čia surado vietą ant palangės. Kartais knygyne negaliu patikėti (suprasti), ar tikrai praėjo tiek metų, ar tie žmonės čia buvo vakar. Kalbėdamas su jais pasakiau (net nesusimąstęs apie sutapimą), kad jų apsilankymas yra toks įvykis, apie kurį reiks parašyti dienoraštyje, spausdinamame „Šiaurės Atėnuose“. Visiems buvo nuostabos.

Pastoviniavęs prie protesto, kaupiantis debesims, nuėjau į Pamėnkalnio vilą. Džiaugiuosi dėl Emilijos – žmonių, rodos, visuose renginiuose pilna. Paklausiau, ką kalbėjo Mantas Toločka ir Dovydas Grajauskas. Pas Tomą nusipirkęs dvi Algio Budrio knygas grįžau namo.

Balandžio 27 d., pirmadienis

Prieš beveik porą metų nusprendėme, kad espresso visada kainuos 90 ct. Tik dabar pastebiu to pasekmes, vis daugiau žmonių užeina greitam espresso arba populiariam rinkiniui espresso + kultūrinė spauda.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginiui „Filologų naktys“ daviau knygų ir knygyno atributikos, TSPMI „Politologų dienų“ renginiui pažadėjau tą patį. Daviau interviu VU Komunikacijos fakulteto studentei, rašančiai bakalauro darbą apie Lietuvos nepriklausomų knygynų bendruomenės formavimą.

Balandžio 30 d., ketvirtadienis

Buvau Panevėžyje. Vakare su Zigmu Vilniuje nuėjome į paskutinį šį sezoną „Literatūrinį sprintą“ ieškoti rašančios jaunuomenės būsimiems renginiams. Ak, kaip netikėta buvo išvysti visą puokštę šabloninio „jaunimo“: alkoholiką, romantikę, vidurio amžiaus krizės kamuojamus vyrus, drovuolį. Kaip suaugę vyrai (sutuoktiniai, tėvai) nusprendžia rašyti eilėraščius (klišėmis paremtus tekstus) apie meilę (ne tik) Tėvynei, išleisti knygą ir skaityti juos viešumoj? Man didžiausia mįslė.

Gegužės 1 d., penktadienis

Knygyne sutikau Vidą ir kartu nuėjome pasėdėti ant saulės apšviesto suoliuko Prancūzparkyje. Gerą valandą kalbėjome apie poezijos ir „savo kiemo“ teritorijas: jaunuosius literatus, hipius (iš Vido laikų Naujojoje Akmenėje), forsus ir banglus (iš mano laikų Panevėžyje), žmogaus reikmę viešai skaityti tekstus apie savijautą, laimingus gyvenimo įvykius, plaukų želę ir „atkirstas“ cigaretes. Apie smurtą, iš esmės.

Gegužės 4 d., pirmadienis

Tik atidarius knygyną įėjo vyras (ne lietuvis) ir pradėjo pasakoti rašomo romano siužetą. Pasirodo (po gerų 10 minučių), jam reikėjo vieno gero Mykolaičio-Putino eilėraščio, kurį galėtų panaudoti romane. Patariau jam nueiti į Profesorių namą.

Iškart po to įėjo dar vienas užsienietis ir telefone rodydamas knygų apie Mažąją Lietuvą nuotraukas paklausė, ar kurią nors turiu. Knygyne turėjęs tik Mažosios Lietuvos enciklopedijos antrą tomą, kurį jam pardaviau, pasiūliau palikti savo el. paštą, jei norįs, kad aš pažiūrėčiau, ką turiu namuose. Turiu pririnkęs knygų Mažosios Lietuvos tema, tad miela padėti tuo pačiu besidominčiam. Vėliau, gerdamas kavą ir vartydamas knygą, tas pats vyriškis pamatė Lietuvos žemėlapį ant sienos. Užsigeidė jo. Jam pasisekė, nes turėjau antrą tokį patį, paliktą kaip tik tokiam atvejui.

Gegužės 9 d., šeštadienis

Knygų prekyba festivalio „Kauno literatūros savaitė“ renginyje „Knygų laisvė“, lietingu oru vykusi VDU Didžiosios salės fojė, nesėkminga. Žmonių beveik nebuvo, didžiąją laiko dalį prapliurpėm su Arvydu iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Gegužės 11 d., pirmadienis

Knygų serijos „Noriu žinoti“ knygoje apie gyvūnus „Nuo aušros iki sutemos“ radau kramtomosios gumos „Ülker“ kolekcinius popierėlius su futbolininkais „Ülker Final 90“.

Šiandien vienas žmogus ieškojo retos knygos – „Kino kalbos gramatikos“.

Gegužės 13 d., trečiadienis

Buvau medicininės apžiūros, vidaus organų echoskopiją atlikęs gydytojas, pasakęs, kad viskas kaip ir aną kartą, pridūrė: „Nesusidėvėjo… dar.“

                                                                                                                              Turėjome mes namą iš vieno plytgalio;

                                                                                                                              akimis neapmesi, o pažvelgti nėra į ką;

                                                                                                                              pasauliu aptvertas, dangumi dengtas.

Mūsų namas buvo pilkas, didelis ir niekuo neišsiskiriantis iš visų kitų namų. Pro langą matydavau horizontą ir iš jo kyšančius daugiabučius. Daug žmonių, tokių kaip aš, žiūrinčių pro langą. O kas ateis? Svečiai beveik neužeidavo, užtai ateidavo močiutė. Tada jau klausinėdavau:

– Kaip tau, močiut, seniau atrodė žmonės iš užsienio?

– Man? Labai atrodė puikūs toki. Turtingi ir protingi.

– Ar buvai kokį mačius?

– Buvau mačius, bet jauna mergaitė.

– Kaip jis tau atrodė?

– Mačiau moterį su vyru. Labai gražiai atrodė. Labai gražiai pasipuošį. Atvažiavo su reikalais, dovanų atvežė mamai.

– O kaip buvo pasipuošę?

– Buvo tada šaltokas oras, tai moteris su palitu žieminiu, skrybėlaite, o vyras su skrybėle ir su palitu buvo. Ir dar tokią lazdukę turėjo. Seniau, jei ponai, tai vaikščiojo su lazduke.

– Kokia proga jie atvažiavo? Iš kokios šalies?

– Pirkt kažko tai pas tėvą. Iš Argentinos jie. Nei neatsimenu, ką jie kalbėjo. Tik kad stovėjom pasislėpį. Žinai, kai anksčiau. Slėpdavomės ant duonkepio, kai kas ateina. Da saldainių davė. Paliko ant stalo. Mes jau nėjom ten prie jų. Tokia buvo mada, kad pasislėpę būdavom, kai kalba suaugę.

– O kai į miestą išvažiuodavai, kaip atrodė žmonės?

– Pirmą kartą, kai išvažiavau į Vilnių, kai pamačiau vakare šviesas, tai galvojau: „O Dieve, iš kur čia tiek žvakių? Kodėl čia tiek daug žvakių?“ Paskui supratau, kad alektra.

Dar turėjome kaimynus totorius, o tvoros neturėjome, todėl jie buvo pramynę takelį greta mūsų verandos. Ypač gerai atsimenu jų senelį. Mamai vis atnešdavo gėlių ir žadėjo, kad ves. O jų gyvenimas bus toks kaip Gruzijoj. Nes juk kur moterims gali būti geriau nei Gruzijoj? Ir mama dažnai sakydavo: „Kai užaugsi, važiuok į Gruziją. Ten vyrai tai ne taip kaip čia. Jie moteris ant rankų nešioja!“ Taip ir įsivaizduodavau tą svajonių šalį: ar gruzinas į autobusą, ar į parduotuvę, ar į kalną – vis žmona ant rankų. Kai Gulnara sėdėdavo ant kopėčių ir žiūrėdavo į debesis, aš jai sakydavau:

– Pamatysi, kai užaugsiu, tai važiuosiu į Gruziją. Mane ten ant rankų nešios!

Bet Gulnara kažkodėl tik juokdavosi. Ji į mūsų kiemą neidavo. Dar buvo Mantas, geriausias draugas. Mes atsisveikindami pasibučiuodavome, bet kai pamatė mama, uždraudė. Tada bučiuodavomės per nosinaitę. Tik trečioje klasėje pasakė, kad myli. Iki tol nieko nenutuokiau. Labiausiai mums rūpėjo pavaikščioti ant debesies ir pagaliau išsiaiškinti, iš ko jie pagaminti. Kitas klausimas buvo, kaip rasti lobį vaivorykštės gale. Pagal mūsų skaičiavimus vaivorykštės galas turėjo būti kažkur ties kolektyviniais sodais, bet kiek eidavome, vis nieko nerasdavome.

– Mano diedulis turi labai ilgas kopėčias, – sakydavo Mantas. Jis tikėjo, kad tomis kopėčiomis galima pasiekti debesį. – Ne, tos nedasieks. Gaisrininkų dasieks, – nusprendė jis.

– O kaip iškviesti gaisrinę?

Buvo ir tų, kurie nuolat galvojo apie pinigus, bet tik todėl, kad jų visai neturėjo. Kalbu apie Barysuką. Jis gyveno kitoje kelio pusėje. Savaitgaliais į bažnyčią neidavo, vietoj to gerdavo, o kalta likdavo, žinoma, žmona. Kitomis dienomis eidavo prie Nemuno, gaudydavo žuvį, jo draugas, sakė, kadaise skendo, bet spėjo išgelbėti. Dirbdavo gerai, daug, mokėjo matematiką. Kartą jį samdė mano dėdė. Vieną dieną, pamenu, jam kaip tik kažkodėl reikėjo pinigų, jis sėdėjo prie tvoros, aš sakiau, negalėsi šiandien dirbti, nes, matai, ateina lietaus, o jis šypsojosi ir sakė: „Nevaražyk.“ Tada dar paklausiau, ar jis žino, kaip iškviesti gaisrinę, bet tik pasakė, kad ji atvažiuoja nebent tada, kai kas užsidega. Tada sakiau, kad reikia man tos gaisrinės, nes aš noriu užlipti ant debesies. Eik tu, sako, debesys yra iš rūko. Nenorėjau tikėti. Mes susilažinom iš dvidešimties centų, kad kada nors užlipsiu ant debesies. Jam buvo juokinga, bet sutiko.

Kai statė ūkinį pastatą, dirbo ne tik Barysukas, bet ir dėdė Miroslavas. Jis mėgo, kad naktį durys būtų atidarytos. Jam visą laiką buvo karšta. Vakarais žiūrėdavome imtynes ir sėdėdavau jam ant kelių. Kadangi durys atidarytos visą naktį, močiutė miegodavo pasidėjusi pagalį, o kai kas nors sukrebždėdavo, bėgdavo tikrinti. Niekaip nesuprasdavau dėdės Miroslavo. Niekaip nesuprasdavau, kam dėdei Miroslavui reikia tų atidarytų durų. Ar kad karšta, ar kad drąsu?

Kai mirė diedukas, močiutei jis netrukus prisisapnavo. Sakė, kad paklausė: „Kur tu taip ilgai buvai?“ Jis atsakė, kad kurorte. Palangoj buvo. Sakė: „Kaip pristojo kokia boba, negalėjau grįžt, ba norėjo vaiko nuo manį.“ – „Tai reikėjo atlikt reikalą ir grįžt“, – pasakė močiutė ir sapnas baigėsi. Ji savo gyvenime ne kartą mačiusi vaiduoklį. Pasakojo, kaip įeina į kambarį visas baltas, slepiasi po kėdėm, stalais. Sakė, kad tik per mažą vaiką nepereina. Jei būdavo neramu, prie durų pastatydavo lovą su kūdikiu. Paskui vaidenosi ir diedukas. Tai duris atšaudavo, tai šaldytuvą atidarydavo. Neduodavo močiutei ramybės. Bet iš klebono sužinojom, kad siela kartais grįžta paprašyti maldų. Tai mes meldėmės, meldėmės ir, duok Dieve, nuėjo į dangų. Paskui močiutė vėl jį sapnavo. Kad pasipuošis su kostiumu ir plaukė su valtim per jūrą. Sakė, kad labai jau pavargo irkluot. Močiutė paklausė: „Tai kur tu plauki?“ O jis atsakė: „Amerikon!“ Tai gerai, kai dabar nėra tokių sienų. Galima visur nuplaukt. O sovietiniais laikais jis mano tėtei sakė, rodydamas ranka į Baltijos jūrą: „Va, sako, jei plauksi tiesiai per šitų jūrų, tai būsi Skandinavijon.“ Tėtė ne taip suprato ir labai juokėsi. Močiutės diedukas irgi kadaise plaukė Amerikon.

– Jis seniai su šipkarta išplaukė. Tai tį uždirbo pinigų ir grįžo, o vaikai liko: Dominykas, Juozas ir Anelė. Vaikai dieduko.

– O žmona?

– Žmona buvo namuose, mano močiutė. Keturiasdešimt pirmais metais, tai man buvo dešimt metukų. Tai atsiuntė nuotrauką: juodas žirgas ir vaikas raitas an to žirgo ir Dominykas stovi, už vadelių laiko tą žirgą. Ir atsiuntė muile žiedus auksinius. Sako: „Nenumeskit muilo, sunaudokit iki galo.“ Tas muilas buvo margas, žalias su baltu. Tai buvo žiedai muile. Kaip jis juos ten įdėjo, tai Dievas žino. Ir paskui dar buvo pinigų nuotraukoj indėjis. Nuotrauka su rėmeliais, tokia kaip kardono.

– Tai dar Jūsų an svieto nebuvo, kai jis išvažiavo?

– Nebuvo. Paskutinį laišką diedukas gavo keturiasdešimt pirmais metais. O diedukas jiem atrašė, kad per Tris Karalius akėt išėjo. Tai va, tokį laišką prisimenu, kai rašė.

– Tai paskui jau nesusirašinėjot?

– Ne, tai kad vežimas buvo ir slapstymasis. Lyg bandė dar vieną laišką rašyt, bet nieko, jokio atsakymo. Ir čia va kai atvažiuoja, per teliką rodo, šokėjus, daininykus, tai vis klausau, pavardę gal pasakys. Dominykas buvo, Juozas ir Anelė. Trys vaikai. Aš dar vis poteriaunu už juos.

Kai užsiliepsnojo Barysuko namas, buvo naktis. Pro langą mačiau liepsnas, labai dideles. Močiutė bėgo žadinti žmonių. Ji pabeldė į langą, spėjo prikelti, kol gaisras neapėmė viso namo. Šeima išsigelbėjo. Paskui atvažiavo gaisrinė, užgesino ugnį. Paryčiais namas atrodė baugiai, lyg kokia nedėkinga ranka būtų prisilietus. Vienu metu buvo ir liūdna, ir pakilu. Prisiminiau Mantą. Nubėgau prie jo namo ir pasakiau, kad gaisrinė atvažiavo! Lipsim ant debesies!

Gaisrininkai buvo rimti, purvini ir labai orūs. Pamačiusi juos iš arti, aš iš karto supratau, kad debesys yra tik rūkas. Iš karto supratau, kad praradau dvidešimt centų. Iš karto supratau, kad laimėjo Barysukas. Barysukas visada laimi.

Bet tada gaisrininkas atsisuko ir nusišypsojo. Jis leido mums palypėti kopėčiomis. Mes lipom, lipom, kol užlipom ir pamatėm ten mūsų namus, totorius ir gruzinus, ir jų žmonas, ir Skandinaviją, ir Ameriką, ir dieduką, kuris irkluoja. Ir pamatėm, koks mažas yra šitas miestas, kokia maža žemė, net juokinga! Sugraibiau kišenėje dvidešimties centų monetą ir pagalvojau: kas tavo, Barysuk, tas tavo, bet lažybas aš laimėjau!

Tai rytoj perduosiu linkėjimus, nepasens.

Marius Burokas

Žiūriu, Basanavičius daug kur už nuopelnus sėdi.

Vincas Bundza

Tai jūs turit savyje nusikaltėlio genų?

Renata Karvelis

Vadovas turi būti miegojęs bent aštuonias valandas.

Alina Borzenkaitė

Aš po to savo uždegimą paskaitysiu.

Rimvydas Stankevičius

Padaryt hologramą – ne batono nusipirkt.

Kristina Lebedžinskienė

Jis buvo liesas kaip dviratis. 

Marius Burokas

Ramunes užmerkiau per naktį. 

Ramunė Brundzaitė

Noriu nusipirkti dūdą, skripką ir pyragą.

Vincas Bundza

Reikia skaityti su užtrauktu užtrauktuku.

Rimas Užgiris

Mes Vilkavišky turim šešiasdešimt penkis ežerus, tiek ir patys nerandam.

Vilkaviškio kultūros centro atstovas

Jau buvo antra seneliavimo savaitė, jau pakimęs.

Juozas Šalkauskas

Blogai atrodau, reikia kito veidrodžio.

Klausytoja Antazavės dvare

Vilniui reikia sparnuotų riedlenčių.

Agnieszka Rembiałkowska

Prie gitaros pripratai, prie dalgio ne?

Marius Burokas

Matau, čia daug gražaus jaunimo. Žmonės ir bulvės.

Valdas Daškevičius

Kviečia į svečius ir sako: eisim pasivaikščiot.

Juozas Šalkauskas

Atėjo videožinutė iš senelių.

Tarsi orų reportažui –

pasitempę prieš ekraną, pasipuošę.

Vienas po kito

prideda po žodį.

Primena, kaip jiems rūpì.

Kokie įdomūs atsiųsti kalnų vaizdai.

Kokie jie laimingi, kad viskas gerai.

Už nugarų tušti ąsočiai.

Močiutė, spėju, kepė kokį rudenio spalvų pyragą. Eis grėbti lapų.

Matyt, nėra nieko ir niekur

visame pasaulyje

ir visuose kituose pasauliuose,

kur rinkčiausi būti

vietoj tos mėlynos virtuvės,

pilnos tuščių ąsočių.

Kuenka, Ekvadoras

2025.10.13

Kalendorius

Lapkritis.

Gerai, kad jau lapkritis.

Nors ir nė vieno dar nukritusio lapo.

Pietų Amerikai visai netiktų lietuviški mėnesių pavadinimai. Labai nedaug čia balandžių.

Anei vienos liepos, palinkusios prie kelio.

O ir rugių nieks nesėja rugsėjį.

Jei šiandien būčiau Lietuvoje – eičiau su savo šunimi į Belmontą. Ruduo Belmonte – mylimiausias mano būdas švęsti Vilnių.

O tada vakare – į teatrą.

Šaltą.

Nykų.

Kuomet nežinai:

atiduoti paltą į rūbinę

ar visgi sušalsi

kur prie lauko durų pasodintas.

Lima, Peru

2025.11.01

Vasario išdaigos

Taip ir slenka dienos.

Be jokio konkretaus plano,

be jokių pasaulio stebuklų,

be įveiktų kilometrų

ar naujų išmoktų vardų.

Skaičiau straipsnį apie stafilokoką.

Dabar klausausi Karolio Kaupinio įžvalgų apie kultūrą.

Buitis po truputį lipdosi

į didžiulį molinį vazoną kambario viduryje.

Išmokstu:

kitapus gatvės esančios kirpyklos pavadinimą, kuskuso kainas skirtingose parduotuvėse,

kur daugiausia šešėlio priviliojantys suoliukai.

Atrodo, kad čia gyvenu jau tūkstantį metų.

Bet tuo pačiu

tuoj bus likę vos du apvalūs mėnesiai,

įskaitant visas tas vasario nesąmones,

nutrumpinant kalendorių tiek,

kiek jam tais metais užeina.

Valparaisas, Čilė

2025.12.16

o gal geriau pažaidžiam UNO?

kodėl niekada neišmokau žaisti kortomis?

dabar susirandi štai naujų draugų

ar tų kurie galėtų tapt draugais

jei pasiūlius jiems „davai sumeskim kortom“

tu nesijuoktumei prašydama

priminti taisykles

tuo pačiu juoku

kuriuo priminimo jau prašei

ir prieš tai

ir prieš tą

ir taip vis

niekada

neišmokstant

taisyklių

kaip žaisti draugą

Salta, Argentina

2026.01.18

Yra kiek yra

Kelionė pradėjo skaičiuotis megabaitais.

„Not enough storage.“

Deleted, Recently Deleted.

Ištrinam viską lauk.

Nebėra ko trinti.

Nenoriu nieko trinti.

Šiaip, o kodėl išvis turiu kažką trinti?

Kad įrašyčiau šį bei tą naujo.

Po to tą naujo turėsiu ištrinti.

Ai, tai ir gerai. Nieko netrinsiu.

Nieko ir neįrašysiu.

Nieko naujo nebus.

Bus tik tiek, kiek jau yra.

Ir užtenka.

Rio de Žaneiras, Brazilija

2026.02.25

Vasario 24 d., antradienis

Kunigas Julius Sasnauskas pakvietė į „Mažosios studijos“ radijo laidą „Kultūra ir religija“ pakalbėti apie knygyną ir knygas. Buvo labai šiltas ir smagus pokalbis. Gera ir patiklu kalbėti su žmogumi, kuris knygoms taip pat skiria daug dėmesio. Žinoma, didelė dalis pokalbio liko už radijo studijos durų, bet ilgi kun. Juliaus klausimai po daugelio ankstesnių interviu šį kartą labiau atskleidė mane kaip pasakotoją.

Kovo 1 d., sekmadienis

Prasidėjo Knygų mugė. Jau kelinti metai vykstu į ją kaip į eilinį

Vilniaus knygų mugėje su bukiniste Rugile. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

darbą, jokio malonumo. Viskas įprasta: knygų atrinkimas, vežimas, dėžių nešiojimas ir budėjimas keturias dienas. Visgi ši mugė kažkaip linksmai praėjo. Daug su kuo kalbėta, daug sveikintasi. Nei taip pavargau betampydamas dėžes, nei nuobodu buvo.

Dalyvavau tik viename renginyje, beveik visą laiką buvau knygyno stende. Bandžiau įkišti nosį į Antano Terlecko knygos pristatymą, bet net atėjęs iki renginio pradžios negalėjau patekti į salę, buvo sausakimša. Tik sekmadienį pasėdėjau naujausios Manto Balakausko knygos pristatyme.

Nusipirkau: Kmitos „Editas kompleksą“, Balakausko „Ferrum“, Parulskio „Vorą tarp tavo lūpų“, Terlecko „Šiferio bylą“.

Kovo 2 d., pirmadienis

Pavasaris ne tik kalendoriuje. Prognozėje tik pliusinė temperatūra. Po odontologinės operacijos visą dieną miegojau. Ta būsena po sedacijos gąsdina. Vakare pabudęs užrašiau dienoraštį ir perskaičiau Parulskio knygą.

Kovo 11 d., trečiadienis

Ryte prieš atidarydamas knygyną – tokia mano laisvė – gerą dešimtį minučių stovėjau vidury jo ir pro atvirą langą klausiau garsų iš gatvės. Mašinų beveik negirdėti, tik keletas praeivių, traukiančių Dominikonų gatve, retas Šv. Ignoto gatvės pradžion tepasuka. Dar anksti. Jokio nepažįstamo garso neišgirdau, galiausiai, visas ertmes užpildydami, suskambo Dievo Gailestingumo šventovės varpai. Laikas.

Kovo 21 d., šeštadienis

Vakar nuvykom į Klaipėdą pažiūrėti „Nojaus arkos“ premjeros. Pjesė Elijo Martynenko, režisierius – Jokūbas Brazys. Vos prasidėjus spektakliui supratau, kad Emilija turės komentarų. Vietos pirmoje eilėje šį kartą irgi nebuvo geras pasirinkimas. Įpusėjus spektakliui žmonės pradėjo išeidinėti, Emilija jau nežinia kiek kartų perlenkė bilieto lapą. Niekad nerašiau apie teatrą, nes nežinau, kaip tai daryti. Šis spektaklis nieko bendro neturi su teatru. Čia kaip ir eilėraštis, kuriame nėra poezijos, ir su tuo viskas būtų OK, bet teatrui tai netaikoma. Įdomu, buvo kada Lietuvoj atšauktas spektaklis po pirmo premjeros vakaro?

Patiko OKT tatuiruotė ant aktoriaus Džiugo Grinio rankos. Tiesa, Brazio kurso vadovas juk Koršunovas, bet net tai negali pateisinti šito pastatymo.

Prieš spektaklį pamačiau Grajauską ir kažkodėl pagalvojau apie Grajausko Praną ir – Parulskio Petrą Simoną. Visi mes esame tik „eilėraščių medžiaga“. O tada dar atmintyje išdygo Marčėnas su – „o jei ir veikia / naudingą ką nors, / tai vien tam, kad galėtų / rašyti eilėraščius“.

Antroje spektaklio dalyje pabudau viešbutyje 1 val. nakties pažadintas kaimyno riksmų, panašių į aktoriaus Rimanto Pelakausko personažo. Apgailėtina.

Gerai, kad po spektaklio ėjome vakarienės, taurė vyno viską pakeitė. Grįžtant į kambarį Emilija pasakojo, kaip juos matematikos mokytojas mokė apskaičiuoti radianą. Įsivaizduokite, kad važiuodami dviračiu įvažiuojate į šūdą ir tada ratas sukasi toliau. Šūdas… Šūdas… Šūdas… Šūdas…

Maždaug taip, kaip ir statomi spektakliai, rašomi eilėraščiai (buvau parašęs „tašomi“ – hm, tašyti eilėraštį… neblogai), priimami sprendimai ir t. t. Nėra taip ir blogai.

Šiandien jau metai, kai tiriu Povilo dienoraštį. Nuostabu, kiek daug galima sužinoti apie žmogų atsekant jo dienoraštyje minimus asmenis, įvykius, net atsižvelgus į žmogaus vartojamus žodžius (mūsų kalba dabar labai išvalyta) galima nuspėti, kokiame kontekste jie buvo išgirsti ir perimti. Nuostabu, kad žmogumi, niekam nežinomu, paprastai nepaprastu žmogumi, staiga susidomi kitas žmogus ir atvertęs jo gyvenimo dienas, užfiksuotas dienoraštyje ir archyvinėje medžiagoje, paverčia jį savo gyvenimo dienų dalimi.

Rašydamas, užrašęs tikrai gerą sakinį ar žodžių junginį, nepatiriu tokio didelio malonumo, kokį jaučiu archyve atradęs dokumentą. Tas atradimo momentas – euforija ir ekstazė viename. Kai akis pasidaro tiek įgudusi, kad ieškodama rašto pavyzdžių gali iš mažiausios detalės atpažinti ieškomą braižą, vyksta ne skaitymas, o vaizdų skenavimas. Istorikui reikalingas atidumas ne tik aplinkai, bet ir mažiausioms detalėms, šiuo atveju braižo subtilybėms, atveria galimybę netikėtoms interpretacijoms ir unikalioms išvadoms. Taip gera, kai viskas dera.

Kovo 24 d., antradienis

LNDT žiūrėjome „Svetimą“. Spektaklis baigėsi 22.40 val., o man dar parėjus reikėjo Skaską vesti į lauką. Laukiant antros dalies pabaigos labai norėjau, kad būtų iššovęs tas pistoletas scenoje. Šiek tiek atsigavome nuo spektaklio Klaipėdoje. Bet kam visa tai?! Sikorskytės vaidmuo šį kartą – joks. Juozaitytė leido sau paimprovizuoti, kitiems aktoriams, rodos, tai patiko – „nusišypsojo plaukus“ ar kaip ten?.. Gavenonis suvėlęs žodžius kelio atgal neberado. O dėl Merso… Norėjosi peržengti ketvirtąją sieną ir duoti jam į snukį. Atsakyk! Antros dalies ir nereikėjo. Būtų buvęs geras spektaklis. Buvo daug mokinių, neskaičiusių Camus.

Kovo 25 d., trečiadienis

Rašant Lituanistikos skaitykloje paskambino Indrė Valantinaitė, kaip naujoji „Poezijos pavasario“ vadovė. Sutarėm, kad vyksiu į Jurbarką, Panemunę, Kupiškį, Šiaulius ir Naisius.

Išeidamas iš universiteto, prie rūbinės sutikau Lauryną Katkų. Pakalbėjom apie Kauno literatūros festivalį.

Panevėžio vyskupijos bylas LVIA atsiverčiau šalia kito istoriko, ir šis iškart paklausė, kas mano magistro darbo vadovas. Istorikai yra plepiai.

Emilija mane palaiko beveik visuose mano užmojuose, bet kažkodėl mano mintis apie istorinių šaltinių publikavimo agentūros įkūrimą (ŠPA’są, kaip „viel Spaß“ ) atmeta, nors aš jau turiu tris ar keturis šaltinius, iš kurių galiu padaryti po knygą. Man būtų labai smalsu pramušti tą ketvirtąją akademinės Lietuvos istorijos sieną.

Kovo 30 d., pirmadienis

Anksti atėjau į knygyną. Sutvarkiau popierius, išnešiau knygų prenumeratas į paštą. Viskas tvarkinga – labai gerai, kai nereikia sekti darbuotojų pėdomis ir tikrinti jų darbo eigos ir rezultatų. Gerdamas kavą ir spoksodamas į apytuštes lentynas pagalvojau, kad reikia važiuoti knygų. Turiu keletą kontaktų, bet žinau, kad ten nieko gero negausiu, o kiekio man nereikia.

Nežinia kodėl staiga pagalvojau apie Čiurlionio nutrintus batų padus (įstrigęs vaizdinys iš „Laiškų Sofijai“, kai Čiurlionis lakstė Sankt Peterburge). Gal dėl to, kad vakar bažnyčioje klūpodamas atkreipiau, kaip ir kaskart, į tokius dėmesį. Mūsų batai kaip ta asilė – kuri turėjo savo valandą. Kiek išdidumo mumyse, manyje.

Dienoraštis tikrai nėra ta vieta, kurioje turėtų būti fiksuojamos visos rašančiojo mintys, bet kas tada gali būti ta vieta?.. Išsakyti jas kitam žmogui? Malda. Juk tikrai, ta vieta yra malda, nematau dabar kitos alternatyvos.

Paskutines minutes iki atidarydamas knygyną dėliojau haiku: „Trūkstanti saga / Ir žvilgsnio alpinistas. / Senkančios jėgos.“ Taip ir užrašiau ant lentos lauke, be inicialų, panašiai kaip japonų poetai ant medžių šakelių palikdavo popierėlį su užrašytu eilėraščiu.

Kovo 31 d., antradienis

Baigiau rašyt magistro darbą. Sutvarkysiu įvadą ir daugiau nesiterliosiu. Blogiausia, kad jau turiu (ir pradėjau rinkti medžiagą) kitoms temoms, kylančioms iš Povilo atvejo, minčių.

Vakar knygyne iš krūvos išsitraukiau Jono Mačiukevičiaus knygą „Mingaudas didysis – Mingaudas mažasis“. Pradėjęs skaityti pagalvojau apie sovietmečiu neišradingai parinktus personažų vardus: Dana, Algis, Lina, Aidas, Rūta ir t. t. Negaliu patikėti, kai dabar kas nors personažui duoda Tomo vardą ir rimtu veidu bando įrodyti unikalumą. Kartais pagalvoju, kad tos knygos iš krūvos ir yra tos, kurias reiktų pardavinėti.

Balandžio 1 d., trečiadienis

Panevėžio vyskupijos kurija davė leidimą susipažinti su LCVA saugoma kun. Antano Juškos asmenine byla. Tikiuosi, kad ten bus parašyta tai, ko ir ieškau. Šiandien baisiai gera nuotaika, oras nuostabus.

„Ateis žmogus, tai nebus nei kuo pavaišyt!“ – sakydavo močiutė ir atimdavo iš mūsų kiekvieną skanesnių saldainių dėžutę. Paskui grūsdavo ją giliai į spintos gilumą, kur nerasim. „Ateis žmogus, o čia – bardakas! Suimkit graita šitus benkartus!“ – dar sakydavo močiutė, rodydama pirštu į išmėtytas ant žemės lėles. Žmogui buvo skirti skaniausi kąsneliai, dėl žmogaus tvarkydavome namus, dėl žmogaus darydavome remontus. Ir užuolaidas reikėdavo užtraukti, kad žmogus, ankstų rytą ar vėlų vakarą iš lauko pusės pažiūrėjęs vidun, nepamatytų nepaklotų lovų. „Labai šita bulvių košė negerai sutrinta. Nu, kaip mum tai nieko, bet jei va žmogu…“

Kartais atsiguldavau ant lovos ir bandydavau įsivaizduoti, kaip tas Žmogus galėtų atrodyti. Tą Žmogų tikriausiai gaubia pagarbi baimė. Žmogus įžengia į namus, apžvelgia kiekvieną daiktelį. Jis negali pakęsti, jei pamato bent dulkelę. Pastebi, kad lėlių nesimato, ir pagiria mus, kad štai, tokios mažos, o kokios tvarkingos! Tada močiutė iš spintos ištraukia skaniausių saldainių dėžutę ir jį pavaišina. Taip, dėl Žmogaus verta stengtis ir aš darysiu viską, kad kai jis ateis, padaryčiau gerą įspūdį.

Gabijos Kopūstaitės piešinys

„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.

– Diedukas nei vienos kaimynkos nepripažino. Ypač nekentė Keršienės.

– Keršienė jį apgavo su trusikais. Nupirko tėvas dvejetą trusikų pas Keršienę, ba ji siuvo trusikus. Diedukas davė išmierą savo trusikų, kad pasiūtų jam. Nu ir ji pasiuvo dvejus ir diedukas nei vienų negalėjo usidėt. Sako, atnešė, rupūžė, kai vaikučiu, va tokius va mažus. Jis nunešė jai atgal. Paskui pasiuvo vėl vienus, bet tada jau didelius labai. Aš juos išmetiau.

– Nu tai kad jau tilptų.

– Tai nuo to laiko, sako, tai tu man vienus trusikus pasiuvai, o už dvejetą aš tau mokėjau. Tai aš tau nor medžiagos sunaudojau.

Bažnyčioje per Velykas būdavo daug žmonių. Tiek, kad mes net į vidų neidavome, verčiau pasilikdavome šventoriuje. Ryto saulė apšviesdavo blizgančius atlasinius kaspinus, o mergaitės prieš nešamus altorėlius kas keli žingsniai barstydavo gėles. Delnai šalo, aš ištiesiau juos priešais saulę, kad sušiltų, bet mama greit subarė, kad nerodyčiau tokių rankų žmonėms, nes delnai visi melsvi, rausvi, žalsvi. Vakar dažėme margučius. Ir aš vis bandydavau įspėti, tai kuris iš jų visų yra Žmogus. Ten buvo moterų su gražiomis šukuosenomis ir skrybėlėmis. Buvo vyrų su juodais paltais ir išblizgintais batais. Bet nė vienas man neatrodė kaip tas, kurio mes laukiame.

Buvo gražus pavasaris ir kai suulbėjo uldukas, mes manėme, kad jis sako: „Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas!“ Tai buvo rinkimų agitacija, už kurią mokėti nereikėjo. Prie stalo pokalbiai būdavo apie politiką arba ne apie politiką:

– Sako: „Tai už ką jau balsuosi?“ – „Aš už Kukaucką.“ Sako: „Tai kol už Kukaucką?“ – „A jis man gražus!“ – „A, – sako, – jis su tavim miegot tai neis!“

Kitam stalo gale:

– Aš Grigaravičienės paklausiu, tai ji viską žino. Ji dyrbo smaloj toj, kap tį… Chemijoj!

– Kai Šumas atnešė Jonikienei šokolado, tai neėmė Jonikienė iš jo. Taip buvo.

– Ale iš kur jūs žinot?

– Aš buvau tada pas daktarę ir jis atėjo. Tas šokoladas – ne plytelė, nesupakuota ji buvo, bet tokia sulaužyta ir rankšluosty. O rankšluostis panaudotas ir neišskalbtas da. Tokis… apnešiotas jau. Ir neėmė Jonikienė.

– Tai kap tokį imsi?

– Tai ji dukart neėmė. Neėmė iš Raubūnienės torto, nes kai nunešė tortą, tai sako, va nunešiau daktarei tortą ir neėmė, sako: „Aš jų nevalgau ir neškis atgal namo.“ Nu kur ji ims? Ji tokia buvo jau biskį privaikėjus, gal nešvariai ir darė. Nu, jau daktarė žinojo ją ir neėmė. O iš Šumo neėmė, nes baltas rankšluostis, nu tokis kaip frotinis rankšluostis, suvyniojis jis, tį išvyniojo, nu ir duoda: „Va, daktare, pasivaišykit.“

Močiutė nusivesdavo mus į bažnyčią, vos tik pasitaikydavo kokia proga. Dabar buvo Sekminės, tad sėdėjome rankose spausdamos beržų šakeles.

– O ką reiškia tas trikampis? – klausiu Žanetos, rodydama į Švč. Trejybės simbolį aukštai virš altoriaus.

– Ir Dievulis turi širdį, viską mato, viską girdi.

– O Žmogus?

Bet Žaneta nieko neatsakė, gal negirdėjo klausimo.

Prie diedukų namų stovėjo juoda volga. Gatvėje žaidė vaikai, virš garažo augo vynuogės, darže lakstė vištos, už miško leidosi saulė. Laikas bėgo, kaip įprasta – nei greitai, nei lėtai. Močiutės namas buvo pilkos spalvos, kaimynų namas – taip pat pilkos spalvos, o namas už kaimynų namo – irgi pilkos spalvos. Mes visą laiką kažko laukėme, nes be laukimo ne tik namai, bet ir dienos pasidaro pilkos. Ir pagaliau, lyg pabudusi iš sapno, išgirdau močiutės žodžius:

– Ateina Žmogus!

Mane visą nuliejo skruzdėlių banga. Tada mačiau, kaip Žmogus pasisveikino, užėjo į kambarius, sugiedojo giesmes, davė močiutei Komuniją, sėdo prie stalo. Mes jam siūlėm valgyti, bet ne, jis nevalgė, mes jam siūlėm gerti, bet jis nieko negėrė, paskui atsistojo, atsisveikino ir išėjo.

Debesys prasisklaidė ir pasimatė lopinėliai mėlyno dangaus. Saulė apšvietė mūsų pilką namą, ūkinius pastatus. Pamažu ėmė dygti pienės. Mes bėgiojome po kiemą, skynėme gėles, žaidėme su lėlėmis, tarsi nė nebūtų buvę nei Žmogaus, nei nuojautos, kad jis gali bet kada užeiti. Domantonių gatvėje vaikščiojo daugybė žmonių ir jiems visą laiką šypsojosi saulė, tarsi jie būtų vieninteliai pasaulyje. Laikas bėgo toliau, ir aš užaugau. Ir visą laiką man ramybės nedavė vienas klausimas – tai buvo pas mus užėjęs Žmogus ar nebuvo?

noriu Jus informuoti, kad lapkričio 3 d. 14 val. buvote pastebėtos „Prezo“ kepyklėlėje besimėgaujančios keksu su razinomis ir juoda kava. Negana to, suvalgiusios vieną gardėsį, nepaisydamos, jog Jūsų kišenėje švilpauja vėjai ir Jūsų ateitis yra labai labai miglota, Jūs, gerbiamosios, išdrįsote dar papildomai užsisakyti eklerų. Ramia sąžine valgėte juos lėtai kramsnodamos, lyg tą dieną, t. y. darbo dieną, ir garbingą darbo valandą neturėtumėte nieko svarbaus daryti. Atrodėte visiškai atsipalaidavusios, tarsi Jums nebūtų svarbūs mokslai, Jūsų išsilavinimas, darbas ir ateitis apskritai.

Noriu Jums priminti, kad ne tam tėvai Jus augino, ne tam stengėsi išleisti į mokslus, ne tam Jūsų puikaus būdo tėvai eidavo į darbą ir Jūsų puikiosios, visų gerbiamos motinos ne tam keldavosi anksti ryte, kad Jūs visiškai nesusimąsčiusios apie galimas pasekmes švaistytumėte darbo laiką mieste. Kad ir kaip stengčiausi to nedaryti, tačiau vien tik dėl Jūsų pačių kaltės tenka priminti ilgai gyvuojančią ir akivaizdžiai pasitvirtinusią nuostatą (tikiuosi, tuo Jūs nedrįstate abejoti), kad tik sunkiai, intensyviai dirbdamas į šią žemę įžengęs plikas žmogelis gali kažką užsitarnauti. Nežvelkite atsainiai į sunkią savo garbingųjų tėvelių praeitį, dėl kurios Jūs esate ten, kur esate. Nevalia pamiršti savo šaknų. Šiais didžiais produktyvumo laikais, kai gyvenime svarbi kiekviena minutė, kai net tikslingai veikdamos varnos maisto ieško ne gamtoje, o šiukšliadėžėse ir viskas yra apskaičiuota, išmatuota, įvertinta, sunormuota, apdorota, Jūs gėdingai tarnaujate primityviems malonumams ir leidžiate sau nieko neveikti.

Tikiuosi, esate gerai informuotos, kad didieji protai įvertino koralinių rifų nykimo žuvims, o ir visam vandenynui pasekmes, apsvarstė biologinę įvairovę vandenyje, žemėje ir ore, išmatavo pasaulio temperatūrą ir numatė šios planetos gyvavimo laiką. Jie taip pat plačiai informavo visuomenę apie tinkamą gyvenimo būdą, sveikatą, dauginimąsi ir dar išsamiau aprašė pageidautiną žmogaus psichologinę būklę. Prašau, pasinaudokite jų rekomendacijomis. Jeigu į tai žiūrite atsainiai, tai bent atsižvelkite į mano pavyzdį. Vos tik pajuntu mintis, kurios (jau iš patirties žinau) gali užkirsti kelią į produktyvią dieną, su jomis nedelsiant susitvarkau. Vadinasi, neleidžiu sau abejoti, susižavėti, delsti, svajoti, fantazuoti, klajoti, žaisti, jeigu tai neduoda akivaizdžios naudos. Žinoma, galiu pailsėti minutėlę kitą, bet tik tam, kad vėl galėčiau grįžti prie darbo.

Noriu Jums suteikti šiek tiek daugiau informacijos, kaip reikia elgtis meilės srityje, nes būtent čia Jūs, mielosios, darote daugiausia klaidų. Pirmiausia, nesvarbu, Jums patinka dėmesį rodantis vyriškis ar nepatinka, turite jam leisti suprasti, kad esate sunkiai pasiekiamos. Jokiu būdu negalima sutikti su pirmu pasiūlymu išgerti kavos, o ypač atsiduoti kokiam nenuspėjamam nuotykiui. Spontaniškumas šiuo atveju yra draudžiamas. Neduok Dieve, priimsite pirmą kvietimą ir Jūsų meilės objektas pamanys, kad Jus taip lengvai galima ištraukti iš nusistovėjusios rutinos. Vadinasi, jeigu esate susiplanavusi, pavyzdžiui, pilateso treniruotę, žinoma, nesielkite spontaniškai ir neprognozuojamai kaip kokia kvailelė ir jos neatšaukite. Net jeigu būtumėte smarkiai susižavėjusi vyriškiu, kuris Jus kviečia į pasimatymą, jokiu būdu nekeiskite dienotvarkės. Susižavėjimas, kaip ir kiekviena gyvenimo sritis, taip pat yra kruopščiai apskaičiuotas, tereikia laikytis mokslininkų rekomendacijų. Jaučiu pareigą tai pasakyti, nes, gerbiamosios, žiedelis ant Jūsų rankos neblizga, todėl akivaizdžiai esate neprityrusios. Šioje srityje būtina išlikti itin budrioms, nes meilė, susižavėjimas yra paiko žmogaus silpniausia vieta.

„Tuomet kaip mums sukurti šeimą?“ – tikriausiai nedelsdamos pradėsite man prieštarauti. Ogi teisingas klausimas! Labai teisingas. Gal vis dėlto ne be reikalo aš į Jus dedu šiek tiek vilčių. Juk Lietuvos demografiniai rodikliai smarkiai prastėja. Mums, moterims, žūtbūt reikia jais susirūpinti ir pradėti vaikus gimdyti sparčiau. Bet, žinoma, reikalas tas, kad tai privaloma daryti labai tikslingai. Jokių santykių, skirtų tik pasimėgavimui, neturi būti. Tam nereikia jokios romantikos, perdėto susižavėjimo ar besaikio glaustymosi. Šiuolaikinis jaunimas visiškai prarado nuovoką, kas yra seksualiniai santykiai. Privalau Jums, mano naiviosios būtybės, priminti, kad sueitis yra skirta giminei pratęsti. Tai, kaip ir visi šio pasaulio įvykiai, labai tikslingas procesas, kuriame žinome, kas ir dėl ko.

Tas, kuris spjauna į visuomenėje vyraujančias nuostatas ir normas, yra vertas kvailio vardo. Nieko gero neduoda išsišokimai. Atsakykite man, ką bando įrodyti tie, kurie numoja ranka į visus miesto teikiamus patogumus ir įsikuria gamtoje. Ką bando apgauti žmonės, kurie sugalvoja tokias kvailystes kaip gyvenimas laive ar miške? Pasaulio vandenys jiems susuka galvą taip smarkiai, kad jie pradeda kliedėti teigdami, jog vaikų į mokyklą leisti nereikia ir išsilavinimas šiais laikais nereikalingas.

Kadangi planeta yra visiškai išmatuota ir pateikti visi apskaičiavimai, kiek, ko ir kada reikia daryti, prašau Jūsų nesielgti vėjavaikiškai, palaidūniškai, mažų mažiausiai neapgalvotai ir atidėti lėbavimus mieste geresniems laikams. Nes Jūs, mielosios, būdamos naivaus, nepatyrusio ir dar nevisiškai subrendusio būdo, tikrai negalite suvokti, kas Jūsų gyvenime dar laukia, todėl turite dėti visas pastangas kiekvieną akimirką išmokti kuo daugiau. Turite puikiai išmanyti gyvenimo mokslus – filosofiją, psichologiją, biologiją, fiziką, chemiją, ką jau kalbėti apie retoriką, be kurios šių dienų žmogus uždirbs tik grašius arba liks išvis be skatiko. Nepamirškite, kad dar yra privalu sportuoti, medituoti, lankyti jogą, būti pilietiškai ir dalyvauti rinkimuose ir, žinoma, rūpintis tuo, kas yra svarbiausia Jūsų damos prigimčiai, t. y. rūpintis grožiu. Dėl laiko stokos ir dalykų, kurie nuolatos slegia mano pečius, atleiskite, negaliu veltis į detales ir įvardinti, kaip turėtumėte atrodyti, manau, šie dalykai Jums yra suprantami.

Tačiau noriu dar kartą pabrėžti, kad dėl Jūsų gerovės esate akylai stebimos. Bet koks atpažįstamas ir lėbavimo kategorijai priskiriamas nukrypimas nuo dienotvarkės nedovanotinas. Nenoriu būti nemandagi ir pradėti kalbėti apie galimas to pasekmes, tačiau jeigu toks Jūsų nepavyzdingas elgesys pasikartos, būsiu priversta kreiptis jau ne tiesiogiai į Jus, o į aukštesnę instanciją, kad sustabdytų Jus ir apsaugotų nuo galimų klaidų.

Su didžiausia meile ir nuoširdumu linkinti Jums tik gero

Beveik vyriausiojo departamento vadovė

Autoriaus piešinys

šiandien yra antradienis, o užužvakar buvo valentino diena. už lango didžiulis šaltis, skubinantis rūkyti, sniegas šiemet išvežtas, greičiausiai į grūto parką šalia lenino biustų. dar šiandien yra naujieji metai. mėnulio, tie tikrieji. ir šis tekstas rašomas vien tam, kad širdžiai nebūtų liūdna taip mirti. nusprendžiau ją nužudyti ir man padės mirties arklys. ir tai nėra metafora, mirties arklys neša širdžiai mirtį. širdžiai, kuri jau daug sykių turėjo būti mirusi, bet vis kovoja kovoja ir kažkaip išgyvena. jau sakiau tai, kad ilgai ieškojau, kas ją galutinai numarintų, gyvą suvalgytų ir išsikeptų pusryčiams. tačiau joks gyvas padaras ar padarė to nesugebėjo ar nenorėjo padaryti. ir tik mirties arklys su mėlynais ultramarino marškiniais garsiai žvengdamas tai padarys. šiaip jis rūko cigaretes, bet nemėgsta to daryti, kai kas nors mato. dar jis geria kavą. mėgsta itališką espresą, tačiau tenkinasi visokia. svarbu, kad kava būtų su kofeinu. šalta, šilta, karšta – skirtumo jokio.

– tai kiek laipsnių pas jus? – klausia.

– penki, – pats atsako.

nepasitikėkite žmonėmis, kurie kalba apie orus, taip pat ir orų pranešėjais. jie tik nori išdėstyti savo naujas žinias ir tai daro vien tam, kad patys prisimintų, nes kol nepakartoja – neįsimena. nepasitikėkite žmonėmis, jie fantazuoja, meluoja ir svajoja. ar matėt kada svajojantį arklį? tik nietzschė matė, ir tai trumpai, o gal pats svajojo, kad arklys svajotų. arklys paprastai dirba, rupšnoja žolę, smaguriauja cukrumi arba miega. tačiau tik ne mirties arklys. mirties arklys renkasi marškinius prieš apsilankydamas namuose širdies savininko, kurio širdį turės nugalabyti. šiandien jis apsitaisė dailiais ultramarino marškiniais ir aplankė mane. todėl mano širdžiai, švelniai tariant, amen. bet apie viską jums papasakosiu nuosekliai ir nuo pradžių.

visų pirma, mirties arklys nėra visai tikras. jis pasirodo tik tuomet, kai reikia nugalabyti kokią nors mirti norinčią širdį. tada mirties arklys apsitaiso gražiausiais marškiniais, kokius tik randa, – marškinius jis perka humanoje, kai visos prekės kainuoja po vieną eurą, – ir pradeda ruoštis. marškinių spalva taip pat nėra visai atsitiktinis dalykas – ją mirties arklys renkasi pagal širdies, norinčios mirti, troškimą. pasiruošimas irgi nėra paprastas reikalas. kava, cigaretė, cukrus. arklys nusikvatoja, o kai jis nusikvatoja, širdis, norinti mirti, suspursta iš ilgesio. mirties arklys savo kanopomis pradeda trepenti žemę, tai labai svarbus ritualas. Širdis, norinti mirti, viską girdi ir ritmiškai atsako lengvomis meilės konvulsijomis. kai širdis, norinti mirti, jau visiškai nusikamavusi, arklys išspiria kojomis duris ir atsiranda priešais nelaimėlį. šio širdžiai nieko nelieka, tik mirti iš širdgėlos. arklio darbas čia baigtas. tokia tatai mirties arklio istorija. tikiuosi, jums jo sutikti neteks. o jei sutiksit, duokit jam kavos, cigaretę ir cukraus. bent bus saldžiau.