Theodore’as Roethkė [Retkė] (1908–1963) – neabejotinai vienas iš reikšmingiausių, įtakingiausių ir savičiausių praeito amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų poetų. Theodore’as užaugo šeimos (seneliai – imigrantai iš Prūsijos) valdomame gėlių ūkyje prie Sagino upės, to paties pavadinimo Mičigano miestelio pakraštyje, ir daug laiko praleido padėdamas tėvui prižiūrėti ir tvarkyti didžiulius šiltnamius, taip pat – klaidžiodamas ir žaisdamas šeimai priklausiusiame dideliame atžalyne. Šiltnamio „įnamiai“, gėlės, kultūriniai ir laukiniai augalai, gyvūnai, laukinės gamtos kraštovaizdžio elementai vėliau tapo Roethkės poezijos objektais, išraiškinga ir savita gamtos mistiško grožio ir metafizikos, gamtos ir žmogiškosios būties paralelių temų medžiaga. Kaip atviravo viename iš laiškų, šiltnamis jo kūryboje – tai „viso gyvenimo simbolis, įsčios, rojus žemėje“.

Roethkė rašė tiek tradicinės eilėdaros rimuotą poeziją, tiek laisvosiomis eilėmis. Reikšmingiausios poezijos knygos – „Atviras namas“ (Open House, 1941), „Sūnus palaidūnas ir kiti eilėraščiai“ (The Lost Son and Other Poems, 1948), „Budimas“ (The Waking: Poems 1933–1953, 1953; Pulitzerio premija), Nacionaline knygos premija įvertintos „Žodžiai vėjais“ (Words for the Wind, 1958) ir „Tolimas laukas“ (The Far Field, 1964). Čia spausdinami chrestomatiniai, dažnai į antologijas traukiami Roethkės eilėraščiai Child on Top of a Greenhouse, Cuttings (later), The Minimal, Root Cellar, The Waking, Dolor, The Geranium, The Far Field.

Tai pirma šio amerikiečių poezijos klasiko publikacija lietuviškai.

Eglė Kuckaitė. Kuokelės vertė Dramblius šokti. 2019–2021

Berniūkštis ant šiltnamio
 

Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,

Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,

Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun

Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,

Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,

Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora

Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!

 
[1948]

 
 
Auginiai (vėliau)
 

Šitas troškimas, grumtynės, sausų šakelių prisikėlimas,

Nupjauti šakigaliai iš paskutiniųjų stojas ant kojų,

Kuris gi šventasis dėjo tiek pastangų,

Nukapotom galūnėm stiebės į naują gyvenimą?

Aš girdžiu, po žeme, tą čiunkimą ir gokčiojimą,

Savo gyslomis, savo kaulais jaučiu…

Vanduo pamažėl sunkias aukštyn,

Standžios sėklos galiausiai pratrūksta.

Kai daigai prasiskverbia paviršiun,

Slidutėliai kaip žuvys,

Aš sudrebu, palinkstu prie pirmãpradės, makščių drėkõs.

 
[1948]

 
 
Smulkmė
 

Tyrinėju gyvastį ant lapo: miniatiūrinius

Miegpuvius, stingius šaltų plotmių bakstenius,

Vabalus landose, tritonus, akmens kurtumo žuvis,

Amarus, ilgas sugležusias daugiametes žoles apkibusius,

Raistų ranguonis,

Bakterinius šliaužūnus,

Nelyg unguriukai kūdrose

Įplėšose kirbančius,

Blyškiom veplėm lyžčiojančius šiltas siūleles,

Švarinančius ir glamonėjančius,

Šliaužiančius ir gydančius.

 
[1948]

 
 
Daržovių rūsys
 

Nieks neslūgsojo ramiai tame rūsyje, kiaurai permirkusiam,

Iš dėžių veržėsi svogūnėliai, tamsoj plyšių ieškodami,

Daigai kadaravo ir sviro,

Nešvankiai išsibrukę iš apipelijusių krežių,

Karindami ilgus geltonus nelabus kaklus, tarsi tropikų gyvatės.

O jau smarvių kokia sueitis!

Šakniavaisiai išvešėję nelyg senas prievilas,

Mėsingi, tarpūs kotai, išpampę nuo siloso,

Lapų puvenos, mėšlas, kalkės, suversti ant slidžių lentjuosčių.

Niekas o niekas neišsižadės gyvasties:

Net mulvė po kojom nepaliovė alsavus.

 
[1948]

 
 
Budimas
 

Aš basčiaus

Po laukus;

Saulė išlindus,

Kaitra įsismaginus.

Štai taip! Štai taip!

Tvaskėjo karietaitės gurklys,

Kits kitam

Dainavo žiedai.

Akmenys dainavo,

Taip, mažesnieji,

O gėlės laigė

Tarytum ožiukai.

Rantuotas pakraštys

Ramunių mojo;

Buvau ne vienas

Obelų sode.

Girios gilumoj

Lizde jauniklis dūsavo;

Rytmetinius kvapus

Išlaisvino rasa.

Aš priėjau, kur upė

Per akmenis sroveno:

Pažino ausys

Pirmalaikį džiaugsmą.

Ir vandenys visi

Visų upelių

Man gyslose skardeno

Aną vasaros dieną.

 
[1948]

 
 
Sopulys
 

Aš pažinau nenumaldomą liūdesį pieštukų,

Sulygiuotų dėžutėse, sopulį bloknotų ir prespapjė,

Aplankų ir klijų lipčiaus galavimąsi,

Iščiustytų viešųjų vietų nyką,

Priimamojo, komutatoriaus, tualeto víenumą,

Ąsočio ir dubens rankoms mazgoti nekintamą gailesį,

Ritualą spausdinimo mašinos, sąvaržėlių, kablelių,

Begalinį gyvenimų ir daiktų kopijavimą.

Ir aš mačiau dulkes nuo įstaigų sienų,

Smulkesnes už miltus, gyvas, pavojingesnes nei kvarco dulkės,

Sijotas, veik nematomas, ilgomis nuobodžio popietėmis

Plonyčiu sluoksniu gulančias ant nagų ir nudailintų antakių,

Šviesius plaukus dengiančias, it vienas pilkus standartinius veidus.

 
[1948]

 
 
Pelargonija
 

Kai sykį ją išnešiau lauk ir palikau prie šiukšlių dėžės,

Ji pasirodė tokia nušiurusi ir ištežus,

Tokia paika ir patikli, – lyg koks pasiligojęs pudelis

Ar suvytęs astras vėlyvą rugsėjį, –

Kad parsinešiau ją atgal

Naujam dienos režimui –

Vitaminams, vandeniui ir sąmoningam,

Kaip tuomkart atrodė,

Racionui: ji tiek ilgai mito

Džinu, plaukų segtukais, nurūkytais cigarais, išsivadėjusiu alum,

Susiraitę jos žiedlapiai biro

Ant išblukusio kilimo, pūkuoti lapai

Nutaškyti senais žlėgtainio riebalais.

(Išdžiūvusi, ji gurgždėjo kaip tulpė.)

Ką jai teko ištverti!

Iki išnaktų spygaujančios paikšės damutės

Arba štai mudu vienudu, apšepę,

Aš kvėpiu į ją alkoholį,

Ji svyra iš savo vazono link lango.

Į pabaigą rodės, kad beveik girdi mane,

Ir tai buvo šiurpu…

Todėl kai samdyta merga, ta pusgalvė šniaukra,

Iššveitė ją į šiukšlinę, su visu vazonu,

Nesakiau nieko.

Bet kitą savaitę aš atleidau tą žiežulą,

Tokia buvo vienatvė.

 
[1964]

 
 
Tolimas laukas

I

Aš vis sapnuoju ir sapnuoju keliones:

Kaip lekiu it šikšnosparnis vis giliau į siaurėjantį tunelį.

Kaip vienui vienas, be bagažo riedu ilgu pusiasaliu,

Pakelėse sniegu nukloti ataugantys medžiai,

Smulkus sausas sniegas caksi į priekinį stiklą,

Pakaitom snaigės ir šlapdriba, jokio eismo iš priekio

Anei šviesų iš galo padūmavusiam šoniniam veidrodėly,

Apledėjusį plento asfaltą keičia skalda,

Galiausiai išvirstanti beviltiškom provėžom smėlyje,

Kur automobilis užklimpsta,

Pusnyne buksuodamas,

Iki žibintai užtemsta.

II

Lauko gale, žoliapjovės aplenkiamam pašaly,

Kur velėna zmenga ties žolynų paslėpta pralaida,

Strazdo mėgdžiotojo buveine, pelėno urvu,

Ne per toliausiai nuo gėlių sąvartos, vis kintančios,

Tarp skardinių, padangų, surūdijusių vamzdžių, sulūžusių agregatų,

Patìrta apie amžinatvę.

Ir iš surukusio snukučio nugaišusios žiurkės, lietaus ir vabalų pagraužtos

(Ją užtikau senos anglių dėžės trūnėsiuos),

Ir katino, prie fazanų aptvaro užklupto,

Gėlių daigais nudrykę jo žarnos,

Naktinio sargo nupyškinto.

Aš kentėjau dėl paukščių, dėl triušių jauniklių, įkliuvusių į žoliapjovę,

Mano sielvartas nebuvo perdėtas.

Nes užtikt giesmininką ankstyvą gegužį –

Tai pamiršti laiką ir mirtį:

Kaip jie užpildydavo baltąją guobą, čiulbantis nerimstantis debesis, ištisą rytmetį,

Ir aš žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kol akys apraibdavo nuo paukščių pavidalų:

Geltonieji krūminukai, rausvagurklės medlaipos, mėlynosios zylės…

Nestygstantys, nepagaunami it žuvys, bebaimiai,

Pakibę ant šakų lyg nokstančių vaisių kekės, svarinantys šakų galiukus,

Mirksnį sustingsta –

Ir jau neria šalin vos vos plastelėję,

Lengvesni už kikilį,

O karietaitės bardamosi čirpavo pažalusiose gyvatvorėse

Ir auksinis genys kaleno savajam vištų gardo sausuoly.

…Arba tįsoti nuogám smėlyje,

Lėnõs upės dumblėtose seklumose,

Čiuopiant kriauklę,

Mintijant:

Kadaise buvau kažin kas panašaus, besąmonis,

O gal kitokio omens, mažiau pramanaus;

Arba grimzt iki slėpsnų į liūną;

Arba keliais kaulėtais apžergus sėdėti ant šlapio rąsto,

Tikint:

Aš vėlei sugrįšiu,

Kaip gyvatė ar rėksnus paukštis,

Arba, jei pasiseks, kaipo liūtas.

Aš išmokau nebijot begalybės,

Tolimojo lauko, vėjuotų amžinybės uolų,

Laiko mirimo rytojaus baltoje šviesoje,

Nuo savęs besisukančio rato,

Bangos kėtojimosi,

Artėjančio vandens.

III

Upė vingiuoja aplinkui save,

Medis atsitraukia į savo šešėlį.

Jaučiu vos sučiuopiamą permainą, nešimąsi priekin,

Tarsi vandens pasraunėjimą prieš susiaurėjančią vagą,

Kai krantai susieina ir plati upė pabalsta;

Arba susilieja dvi upės – melzgana ledinė srovė

Ir gelsvai žalias aukštikalnių plūsmas:

Iš pradžių sraunus bėgsmas tarpu uolų,

Tada ilgas tekėjimas per plokščius akmenis,

Prieš nusileidžiant į sąnašų lygumą,

Prie molžemėtų pakrančių su laukinėmis vynuogėm, nuo guobų karančiom.

Vanduo smulkiais raibuliais

Geltonas nuosėdas plukdo į saulės atokaitas.

Kur krabai šildosi pakraščiuose,

Sąžalynuose, knibždančiuos gyvačiukių ir kraujasiurbių…

Aš pasiekiau ramų, bet ne gilų vidurį,

Žvilgiõs srovės aplenkiamą vietą;

Akys stebeilijas į upės dugną,

Daugiabriaunius akmenis, akmenukais išmargintą smėlį,

Mano mintys klaidžioja ne vienoj vietoj,

Žemėje pusiau sausumos, pusiau vandenų.

Aš mirties atgaivintas, minčių apie savo mirtį,

Sausas mirštančio sodo kvapas rugsėjį,

Vėjas, pustantis išblėsusio laužo pelenus.

Tai, ką myliu, yra po ranka,

Visada, žemėje ir ore.

IV

Pasiklydęs „aš“ keičiasi,

Sukdamasis į jūrą,

Sukdamasis sūkuryje…

Senas vyras su ugnin ištiestom kojom,

Žaliu apsiautalu, atsisveikinimo apdangalu.

Žmogus, susidūręs su savo paties begalybe,

Pažadina visas bangas, visą jų nevaržomai klaidžiojantį įkarštį.

Absoliuto šniokštimas: „kodėl,

kodėl gimei?“ užgula nepridengtas jo ausis.

Dvasia jo siaučia kaip didis vėjas,

Sušvelnėjantis žydroje saulėtoje plynaukštėje.

Jis – visa ko pabaiga, galutinis žmogus.

Visi baigtiniai dalykai atveria beribiškumą:

Tas kalnas savo ypatinguoju atspalviu,

Melsvu šviežiai suledėjusio sniego spindesiu,

Vakaro gaisais ant apledėjusių pušų;

Liepų aromatas kalno šlaite,

Bičių numylėtasis kvapsnis;

Vandens tyla virš nugrimzdusio medžio:

Nesudrumsta žmogaus atminties romybė…

Vienui vieno akmenuko ratilas,

Besiplečiantis per pasaulio vandenis.

[1964]

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Pastarosiomis dienomis vos ne kasdien gatvėje sutikdavau Raimondą Briedį. Po trečio karto neištvėriau. „Greitai gyvensime kartu viename bute!“ – pasisveikinau. Jis suraukė antakius ir paklausė: „Iš kur šis siužetas?“ – „Iš Gorčevo“, – atsakiau. Briedis patikslino: „Ne, iš Becketto.“

Šį kartą nutariau susitikti su Raimondu Briedžiu ir rimtai pakalbėti apie autoriaus atsakomybę, teksto gyvybę ir meno esmę. Pokalbis daugiareikšmis – tikiu, kad skaitytojas kurį laiką pagyvens kartu su mumis viename bute.

Rvynas Vardė

– Koks šio pokalbio tikslas?

– Pasikalbėti. Bet bus ir kvailų klausimų.

– Pavyzdžiui, kas tu esi – ananasas ar apelsinas? Bet kuris atsakymas bus kvailas. Pradėk nuo kvailo!

– Kodėl poezija rašoma taip, kad puslapyje liktų tuščios vietos?

– Tai ne kvailas klausimas. Žinau vieną istoriją. Poeziją rašantis autorius išsiuntė visoms institucijoms – nuo Kultūros ministerijos iki savivaldybių – 56 klausimų sąrašą. Jis prašė atsakyti trumpai ir aiškiai, neviršijant nustatyto simbolių skaičiaus. Aš prisimenu tik pačius protingiausius klausimus, pavyzdžiui: kas yra poezija? Ar galima rašyti poeziją be rimų? Ar už pasirodymus bibliotekose turi mokėti honorarą? Ar poeziją reikia rašyti eilutėmis? Šį sąrašą man perdavė kurso draugė, dirbanti savivaldybėje, ir paprašė padėti. Už tai gavau skėtį.

– Skėtį?

– Iš savivaldybės. Ir dar viena istorija. Vienas žmogus kažką publikavo svetainėje „draugiem.lv“, ir man kilo mintis, kad galėčiau duoti patarimų, todėl parašiau jam, kad eilėraštį būtų galima aptvarkyti, patobulinti ritmą, tada atsirastų daugiau netikėtų rimų. Jis atsakė: „Kaip moku, taip rašau – viskas iš širdies.“ Ir čia atsiranda problema – kas kyla iš širdies? Kaip tai perteikti popieriuje? Tuštuma yra tik popieriuje. Kalbančiojo balso tuštumų neišmatuosi. Kai skaitai pasakojimą, taškas yra tik regimas. Taško vietoje yra pauzė, tai yra tuštuma. Apie ką buvo klausimas? Jau neprisimenu.

– Apie tai, kodėl rašant poeziją puslapyje lieka tuščios vietos.

– Tuštumą tik regime. Kai klausaisi, tuštumos nėra. Tuštuma esti popieriuje, tyla – balse. Todėl Aspazija eilutėse rašė brūkšnius – jų neperskaitysi. Skyrybos ženklai, didžiosios raidės imituoja balsą. Balse nėra didžiosios raidės. Kita vertus, jeigu lape yra tik viena raidė, tai jau žaidimas. Jei lape parašai vieną didžiąją I, tada gali sėdėti ir medituoti tą I, bet kartais nesinori. Arba tai sukuria minties ar meditacijos galimybę, arba nesukuria.

– Vadinasi, skaitytojas yra bendraautoris.

– Žinoma. Aš juk neskaitau tavęs, aš skaitau, kas parašyta.

– Bet kaip tada rašytojo atsakomybė?

– Tai didysis klausimas. Rašytojo atsakomybė – tai impulsas, kurį jis sužadina skaitytojui. Žinoma, gali būti taip, kad visa atsakomybė tenka man. Jeigu priverti reaguoti mane į kokį nors keistą dalyką, vis tiek sukuri erdvę, kurioje mintyse klaidžioju. Rašytojo žodžiais labai lengva manipuliuoti. Pažiūrėkite, kaip perkurti Rusijos rašytojai – tie, kurie buvo antisovietiniai, staiga tapo prorusiški. Konstantinas Simonovas įtraukiamas į tokį kontekstą, kuriame jis iš esmės pateisina karą. Ir Okudžava.

– Juk galima surasti bet kokių citatų.

– Ir jas galima perkoduoti. Ir tuo autorių atsakomybė baigiasi, bet jie kažką pasiūlė.

– O Brodskio eilėraštis apie Ukrainą? Ką su juo daryti? Ar jį galima kaltinti imperializmu?

– Jis jam atstovauja. Taip pat galime paimti Andrėją Upytį arba Imantą Zieduonį ir ištraukti ką nors, kas parašyta visiškai kitame kontekste.

– O ką man daryti su Brodskiu?

– Reikia pagalvoti. Taip būna su daugeliu tau patinkančių dalykų. Mano krikšto mama susitiko su vienu poetu ir paskui pasakė, kad ji nori jo knygas šveisti į krosnį. Atsiribojant nuo politinio aspekto: ką mums daryti, jeigu autorius yra nemalonus žmogus, bet jo kūriniai geri?

– Sudeginti?

– Yra dalykų, su kuriais galima susitaikyti, ir yra dalykų, su kuriais nesusitaikysi. Tiesiog ateis metas, kai tokį meną atmesi. Mes juk nepriimame visų gerų mums žinomų dalykų. Yra aukso vidurys, bet yra atvejų, kurių reikėtų vengti. Ką mums reiškia skaityti, pavyzdžiui, apie Baltosios ir Raudonosios rožių karą? Ką mums tai reiškia šiandien? Kažką apie tai sužinome, bet neturime savo nuostatos. O tuo metu nuostatos būta.

– Geriau nežinoti.

– Bet tai nepanaikina trūkumų. Apie daugelį autorių nieko nežinome, todėl kartais tai gerai. Tas pats ir su filmais. Kad herojė nebūtų atpažinta, pagrindiniam [2016 m. latvių vaidybinio filmo] „Melanijos kronikos“ vaidmeniui buvo pasirinkta šveicarų aktorė. Vietinius aktorius pažįstame, o svetimas yra būtent toks, koks yra.

– Kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti rašantį autorių?

– To niekas nepasakys. Daug kas priklauso nuo konkretaus momento pojūčio. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas geba kurti ir derinti. Žmogui kūryba taip pat reiškiasi derinimu. Dirbtiniam intelektui irgi gali pasisekti, jis gali tapti genialus, bet jis pats to nesupras, nes žmogaus kuriamos kombinacijos gyvesnės.

– Dirbtinis intelektas mėgsta pajuokauti: kažkas paprašė jo sukurti plakatą su veikėjų pavadinimais abėcėlės tvarka, tai arklį jis pavadino „kuinu“. Koks mielas žodis!

– Aš paklausiau dirbtinio intelekto, kodėl jis meluoja. DI atsakė: „Kad tau būtų smagiau.“ Man tai patiko.

– Gražu!

– Šis atsakymas įprasmina mūsų pokalbį, nors jis irgi dirbtinis.

– Paprašiau, kad DI paliktų mane ramybėje. Jis atsakė, kad gali nebeatsakinėti į mano klausimus. Tada paklausiau, ar jam nejuokinga, kad aš pats pradėjau šiuos pokalbius ir prašau palikti mane ramybėj. DI atsakė, kad jam tai nejuokinga. Jam pasirodė, kad aš šiek tiek sąmojingas.

– Bet gali nutikti priešingai. Tai supranti, kai studentai naudojasi dirbtiniu intelektu – jų atsakymai būna ilgi, protingi ir nuobodūs. Patys studentai taip nesugebėtų.

– Kartais jauni autoriai parodo savo tekstus, ir aš neva turiu pasakyti savo nuomonę. Aš net savo tekstų kartais nedrįstu vertinti, ką jau kalbėti apie svetimus. Skaitai ir supranti: ne, ne, ne. Bet kas tiksliai „ne“? Neturiu atsakymo į klausimą, kas yra geras tekstas. Žinoma, tu turi kokius nors kriterijus.

– Pirmasis variantas: jei esi autorius ir ką nors darai pagal tam tikras taisykles, tada ir skaitytojas skaito pagal tas pačias taisykles. Antrasis: seki paskui autorių ir nežinai, kur jis tave veda. Jam taisyklės negalioja. Trečiasis: tu man kažką pasiūlai ir aš turiu kažką padaryti. Pirmuoju atveju skaitytojas ir autorius bendradarbiauja, jie žino, kas yra gerai ir kas yra blogai. Perskaityk Aristotelio „Poetiką“, tada galėsi pasakyti, kuri tragedija yra gera, o kuri – bloga. Jei yra apibrėžti kriterijai ir tau tai sukelia katarsį, vadinasi, autorius padirbėjo kaip puikus amatininkas. Antruoju atveju skaitai ir nesupranti, bet stengiesi suprasti, tai – postdramatizmas. Autorius, kitaip nei Aristotelis, pats negali pasakyti, ką jis sukūrė. Trečiasis – šių dienų variantas, kai tau pasiūlo plytą – ir tu skaitai ją. Ir negali pasakyti, ar autorius privalo treniruotis, išmokti rašyti. Taip ir ne. Vienam tai kažką duos, kitam – nieko. Dabar „Literatūros akademijos“ [Latvijos rašytojų sąjungos ir Literatūrinio švietimo ir kūrybos rėmimo centro programa pradedančiųjų autorių literatūriniams įgūdžiams ugdyti] pasekmės akivaizdžios – atsirado nepaprastai daug rašytojų. Niekas nežino, kiek jų yra. Bet jie nuolat leidžia visokiausius žanrus, siaubą.

– Siaubą!

– Siaubingą literatūrą, mano manymu. Žinoma, yra kas ją skaito. Šie autoriai labai įvairūs. Vienus perskaitai ir pamiršti, kitų negali skaityti, bet jeigu jie leidžiami, vadinasi, tikimasi, kad atsiras pirkėjų ir skaitytojų. Ir gal kažkas netikėtai iškils. Bus gerai rašančių autorių, bet bus ir tokių, kurie žino, ką daro, bet neturi dovanos atspėti, kada pasiseks, o kada – ne. Kas tave labiausiai nustebino latvių literatūroje per pastaruosius dvidešimt metų?

– Man sunku tai komentuoti, bet į galvą ateina Ingos Gailės eilėraštis, kuris prasideda eilute: „Aš norėjau būti debesėlis, bet esu grindinys.“

– Poezijoje ryškūs blyksniai, prozoje – blankesni. Kartais paskaitai Skalbę, o tenai gryniausia fantazija. Ir kartais autoriai su tokia fantazija įsiveržia į viešąjį gyvenimą.

– O tada nebelieka atsakomybės?

– To jau neįmanoma įvertinti. Vaira Vykė-Freiberga per Rainio 150-ųjų gimimo metinių minėjimą skaitė pranešimą, kodėl Rainis ir Aspazija yra genialūs. Man pasirodė kvailoka, bet ji įrodė, kad jeigu jie paveikė tiek daug dalykų patys to nenorėdami, jie negali nebūti genijai. Ištrynus juos iš būties, pasaulis būtų kitoks, nors jie viso labo buvo tik vyras ir moteris. Bandydami išspręsti jiems patiems aktualius dalykus, jie sukūrė įvairių kūrinių, kurie pradėjo gyventi savo gyvenimą. Rainis jau nebėra atsakingas už tai, ką iš jo padarė, bet už tai, ką jis sukūrė. Čia yra atsakomybė.

– Bet ar nėra taip, kad žmogus gali perskaityti tik tai, ką jis žino?

– Reikia išmokti skaityti įvairius literatūros istorijos tekstus. Mes turime [Reinio ir Matyso Kaudzyčių] „Matininkų laikus“, turime Juonevą. Jie vartoja tą pačią kalbą, bet kiekvienas tai daro savaip. Iš tikrųjų kūrinyje gali perskaityti tiek, kiek leidžia žinios apie šio kūrinio kalbą. Kiek tu pats žinai. Jeigu neišmoksi skaityti įvairių tekstų, skaitysi tik save, tik savo kalba. Man neįdomu skaityti apie savo problemas.

– Kas tada tave domina?

– Mane labiau domina kitas, juk per literatūrą galima sužinoti įvairių dalykų. Suprasti, kad niekada nesielgsi kaip kūrinio herojus, bet tau įdomu, kaip žmogus veikia ir ką jis geba sugalvoti. Galiu skaityti apie kitus laikus ir, žinoma, rasti panašumų į savo gyvenimą, bet labiau atrandu pasaulį, o ne sluoksniuoju „mano“, „mano“, „mano“. Kai mokykloje manęs paklausė, į kokį herojų norėčiau būti panašus, buvo sunku atsakyti, nes norėjau lygiuotis tik į neigiamus personažus.

– Žiūriu Dmitrijaus Bykovo paskaitas ir stebiuosi, kaip vienareikšmiškai jis interpretuoja autorių ir tekstą – Pasternakas mąstė taip ir taip!

– Jis tai daro nuostabiai. Jis pagilina tai, ką skaitai, – parodo, kad galima ir taip skaityti. Po jo paskaitos apie „Meistrą ir Margaritą“ mano požiūris į romaną pasikeitė.

– Aš jį gerbiu, bet kodėl jis toks kategoriškas? Kaip gali žinoti, ką galvojo autorius?

– Matai, mes manome, kad autorius kažką turėjo omenyje. Štai „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ – pasakyk, ką Blaumanis turėjo omeny. Mes žinome ir žiaurias „Siuvėjų dienas Silmačiuose“, ir linksmas „Siuvėjų dienas Silmačiuose“ – abu šie skaitymo būdai ten yra. Arba Šekspyro atvejis – jis sukūrė apvalkalą, į kurį galima įdėti įvairų turinį. Bet mes nežinome, kas iš tikrųjų tai parašė.

– Bet Bykovas kalba taip, tarsi tikrai žinotų. Ar tai ne juokinga?

– Bet šitaip jis gali priartėti prie to, kas, ko gero, tenai yra. Literatūra gali būti ir mįslių spėjimas: vienas klausia, kitas mena. Taip atsiranda naujas darinys, tarkime, kultūra.

– Kaip galime suvokti patirtį, kurios neturime?

– Turime kažką bendro. Studentai sako: „Šį tekstą kiekvienas gali suvokti skirtingai.“ Sakau: „Pabandykime!“ Vienas pradeda ir pasakoja, kaip jis suprato tekstą. Kitas irgi pasakoja, bet jam negalima sakyti to, ką paminėjo pirmasis, nes jo suvokimas subjektyvus. Pasakoja penktas, o dešimtas susimąsto: „O ką aš bepasakysiu?!“ Viskas pasakyta. Yra situacijų, žodžių reikšmių, mums jau pažįstamų. Viskas nėra visiškai subjektyvu, pokalbis įmanomas. Jeigu viskas būtų tik subjektyvu, pokalbis neįvyktų. Yra autorius, kuris rašo labai savitai, jo neįmanoma suprasti. Bet praeina laiko, ir jį imame suprasti, tai galioja ir nepripažintiems menininkams. Pavyzdžiui, ką rašo Čakas, Puorukas nesuprastų. Jeigu Puorukui įduotume šiuolaikinės latvių poezijos rinkinį, jis pamanytų, kad tai ne poezija. Nes jis aiškiai suvokia, kas yra poezija. Šiuo atveju Puorukas yra praeitis. O tai, ką galì ar negali priimti iš Puoruko kūrybos, gali pasikeisti. Menas yra žiaurus dalykas – daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Kaip ilgai autorius yra su mumis, kaip ilgai jis paklausus? Vienu metu autorius populiarus, kitu – niekas jo nebeskaito. Kodėl nebeskaito? Pavyzdžiui, Zigmundas Skujinis šiandien iškritęs iš apyvartos, nors kadaise buvo neįtikėtinai populiarus.

– Kalbėjausi su mergina iš IT srities. Ji mano, kad menui nereikia erdvės. Apmąstęs šios minties priežastį, supratau, kad jai trūksta aiškių kriterijų, kas yra menas.

– Ji nori, kad menas turėtų programą, kurią vykdydama sistema veiktų. Bet tai kaip su dirbtiniu intelektu – jis gali veikti, bet jam kažko trūksta. Svarbu poslinkis. Menas yra niekis, tai nenaudingas dalykas. Labiau glumina kitkas: kodėl poslinkis šiam niekiui turi įtakos? To negalime numatyti. Vienas žmogus kamuojasi savo problemomis, sumano publikuotis, išleidžia 2 tūkst. egzempliorių, iš jų, tarkime, tūkstantį perskaito, kam nors tai padeda. Ir tai yra niekis. O ką žiūri kino teatre? Šešėlių žaismę ant sienos. Nė vienas šuo nesupranta, ką tu darai. Tu verki, juokiesi, užgęsta šviesa, ir nieko nebelieka. Skaitai užrašytus žodžius, idealiu atveju tau maga sužinoti, kas bus toliau. Arba tau gaila, kad tuojau baigsis ir toliau nieko nebebus. Ta mergina turėtų susirasti meno kūrinį, kuris ją įtrauktų ir kad ji sektų šį niekį.

– Kaip tu apibrėžtum šį niekį?

– Už jo nieko nėra. Tai nefunkcinio stiliaus literatūra. Ji nemoko, kaip spręsti savo problemas arba sumažinti stresą. Plyta tavęs nieko neišmokys.

– Nežinau, ar taip yra.

– Knygos yra storos kaip plytos – kodėl plyta negali būti stora kaip knyga?

– Bet kam tada rūpi grožis, kilnumas, tiesa? Greičiau rūpi iškraipymas.

– Literatūra yra tikrovės iškraipymas. Realybės perkėlimas. Tačiau literatūrai pakanka ir grožio, ir taurumo. Yra kas nori matyti tai, kas gražu, kilnu ir tvarkinga, – tai klasikinis etapas, kuriame pasaulis yra sutvarkytas. Šių dienų pasaulis gana sujauktas. Pavyzdžiui, aš nenoriu žiūrėti filmų apie karą. Ir tai paradoksas.

– Ar pasitaiko perskaityti kažką visiškai kitokio, ko nesugebi suprasti?

– Dažnai. Yra dalykų, kurių nesuprantu. Pavyzdžiui, jeigu važiuotum į Belgiją ir aš paklausčiau, kokius belgų autorius žinai, tikriausiai atsakytum, kad tik vieną kitą. Ir tada aš tau įduočiau antologiją su penkiais žymiais belgų autoriais. Nesvarbu, ar tu juos suprasi, bet šie autoriai belgams svarbūs. Jei galvotume, su kuriais latvių autoriais galėtume supažindinti turistus, atrinktume tuos, kurie mums svarbūs, nesiorientuotume į turistus. Kilo kvaila mintis – išleisti banaliosios latvių poezijos rinkinį. Parengėme knygą „Šimtas žinomiausių latvių eilėraščių“ [Pazīstamāko latviešu dzejoļu simts, 2004]. Paprašėme dailininko sukurti banalų paveikslą, kuris neatrodytų banaliai. Jis nupiešė kielelę, lizdelį ir staltiesę. Kiekvienas ten įžiūrėjo kažką savo, dainų tekstus ar dar ką nors. Tiražas buvo per tūkstantis egzempliorių, kaip poezijos knygai, tai gana nemažas tiražas. Rinktinę išpirko per tris mėnesius. Dabar jos niekur neįsigysi, kartą ją mačiau antikvariate. Nebuvo jokios reklamos, bet išparduota sėkmingai.

– Iš to, kas buvo, nieko nebeliko.

– Liko. Menas tai gali padaryti daug įtikinamiau.

– Apskritai pajutau atsakomybės naštą. Tarsi nieko nebūtų, bet yra ir atsakomybė.

– Jeigu apie tai galvosi, tada taip, pajusi naštą. Bet ateis momentas, kai apie tai nebegalvosi. Koks paukštis atskris prie tavęs? Gali suorganizuoti, kad paukštis atskristų ir jį nufotografuotum, bet netikėtai gali pamatyti kitą paukštį. Tu negali numatyti, kaip paukštis pasuks galvą.

– Ir ką tai mums sako?

– Viename Zigmundo Skujinio romane keliamas klausimas, kokia yra meno esmė. Ir, nebeprisimenu, Aspazija ar Brigaderė atsako: „Daugiau.“ Viskas, jokio paaiškinimo daugiau nebereikia.

satori.lv

Vertė Arvydas Valionis

Gerda Jord. Karalius nakvos Merkinėje. Grafinis romanas. V.: Aukso žuvys, 2025. 456 p.

Populiarūs, šmaikštūs, nuotykių pilni ančiuko Donaldo ar žymaus Kempiniuko Plačiakelnio komiksai neretai atsidurdavo Z kartos vaikų rankose. Dėl šių komiksų turinio daugelis suaugusiųjų susidarė nuomonę, kad iliustracijų pagrindu sukurti kūriniai yra nebrandūs, gali pasirodyti rimti ar jaudinantys tik vaikams. Visgi pasaulyje atsiranda vis daugiau grafinių romanų suaugusiesiems (pavyzdžiui, Arto Spiegelmano „Maus“ (1980–1991) ir kt.), parašytų politinėmis, istorinėmis ar kitomis temomis. Tarp šių rašytojų atsiduria ir lietuvių filologiją baigusi, animaciją studijavusi autorė Gerda Jord (Gembickienė, g. 1988), kuri 2025 m. pristatė savo ketvirtąjį grafinį romaną „Karalius nakvos Merkinėje“. Kūrinio veiksmo laikas – XVII a., o istorijos centre – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos IV ir pirklio dukters Jadvygos Luškovskos meilės istorija.

Komikse intriguojančiai pateikiamos dvi protagonisto gyvenimo pusės. Vladislovas Vaza (kurio ruda kasa gali būti atpažįstama kiekviename puslapyje) 1637 m. Varšuvoje ruošiasi vestuvėms su Cecilija Renata Habsburgaite, Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II ir Bavarijos kunigaikštytės Onos Marijos dukterimi. Naktį rūmuose prieš šį įvykį Vladislovas susitinka su meiluže, pirklio dukra Jadvyga, ir su ja aptaria jausmus ir tolesnį gyvenimą. Santuokos jis pernelyg nesureikšmina – tai „politinė sąjunga tarp, galima sakyti, tos pačios šeimos narių“ (p. 22). Visgi Jadvyga trokšta būti kartu su Vladislovu. Jau pirmoje scenoje atskleidžiama įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimų – oficialiojo ir asmeninio, – kuri tampa pagrindiniu kūrinio varikliu.

Dalyvavimas pokyliuose, karo strategijų kūrimas yra valdovo oficialiojo gyvenimo dalis. Šia veikla Vladislovas užsiima dviejuose miestuose – Varšuvoje ir Vilniuje. Juose karalius veikia kaip valdovas, strategas, tačiau ne kaip asmuo, turintis intymų asmeninį gyvenimą. Visgi yra ir kita svarbi erdvė, kurioje figūruoja veikėjas, – tai Merkinė, kurioje jis tampa nuoširdesnis, atviresnis. Oficialios žmonos – pirmoji Cecilija ir vėliau antroji Liudvika Marija Gonzaga – veikia minėtuose didžiuosiuose miestuose. Su jomis protagonistas elgiasi šaltai: beveik nėra scenų, kuriose valdovas bendrautų intymiai, drauge leistų laisvą laiką. Santykis atskleidžiamas ir kūrinio iliustracijomis: akį patraukia epizodas, kai Vladislovo antroji žmona ima kurti įpėdinio paskyrimo planą po jo sūnaus Kazimiero mirties. Valdovas po skausmingo įvykio nenori girdėti tokių kalbų, tad, pavargęs nuo jos, liepia liautis ir fiziškai stumia komikso langelius į šoną (p. 351). Tokie grafiniai sprendimai pagyvina kūrinį, puikiai sieja iliustracijas su tekstu, dar labiau įtraukdami į pasakojimą.

Štai kitoje, neoficialioje, erdvėje gyvena meilužė Jadvyga. Moters paveikslas kuriamas per jos santykį su vyrais: karaliumi, jos vyru Merkinės seniūnu Janu (už kurio, beje, ištekino pats Vladislovas), sūnumi Konstantinu. Būdama su karaliumi ji beveik visuomet laiminga, o su savo vyru Janu elgiasi šaltai. Ši santuoka moteriai yra tik priedanga, kaip ir jos tikrajam mylimajam, tokiu būdu siekiant įtikti visuomenei ir išlaikyti savo statusą (nors ir sklinda paskalos apie karaliaus meilužę). Taip atsiveria skirtingos Jadvygos charakterio savybės, iš kurių galima perprasti jai svarbius dalykus.

Vizualiniai sprendimai vaizduojant Merkinę kūrinyje nėra atsitiktiniai. Pirma, galima aiškiai pastebėti spalvų skirtumą: ryškios oranžinė, žalia spalvos, kurios patraukia dėmesį, išskiria šią erdvę iš kitų. Antra, ši vieta išsiskiria ir gamta, kurios nėra tiek daug Vilniuje ar Varšuvoje. Šiuose miestuose vaizduojami kultūros elementai – rūmai, opera, Sarbievijaus poezija, tad susidaro kontrastas tarp miesto ir kaimo. Vladislovui Merkinė ir joje esanti Jadvyga suteikia laimės. Tai pavaizduota kintančiomis karaliaus veido išraiškomis ir jo kalbėjimo tonu – su Jadvyga jis kalba švelniau, dažniau šypsosi. Kūrinyje neretai paveikslėliai be žodžių atliepia veikėjų emocijas, rodydami tam tikrus pokyčius originaliau, nei kartais tai gali leisti kalba. Dažnai Jadvygos ir Vladislovo jausenos yra perteikiamos tik iliustracijomis, laiko ir vietos nuorodomis, o jų emocijas, nepasitenkinimą nesimatant ir džiaugsmą susitikus atspindi veido išraiškos. Taip romanas skatina skaitytojus pačius perprasti iliustracijas ir suprasti istoriją be žodžių.

Valdovas Merkinėje keičiasi – iš rimto, kartais net rūstaus karaliaus („Karališkojo vardo pikti liežuviai nejuodins. Tuos liežuvius liepsiu išpjauti, o po to nurėžti ir visas galvas!“, p. 211) jis tampa rūpestingu, mylinčiu žmogumi. Mylimųjų santykį taip pat įprasmina mėlyna spalva, kuri rodo meilę (p. 12–27, p. 162–177 ir kt.), o naktis tampa jų susitikimo metu. Meilės istorija prasideda naktį, taip pat naktį užsibaigia ir karaliaus gyvenimas, kai jis, suvokęs savo pavainikio sūnaus laimę (šiam nereikės būti karaliumi), laimingas miršta. Merkinė tampa svarbiausia veiksmo vieta, Vladislovo ir Jadvygos prieglobsčiu, kur slypi ne vienas naujas reikšmės lygmuo, galintis priversti skaitytojus susimąstyti ir atidžiau pažvelgti į knygą. Veikėjams tai yra asmeninė erdvė, kurioje negali būti žmonių iš kitų erdvių. Pavyzdžiui, viename epizode į šią pamiltą vietą karalius atsiveža savo žmoną Ceciliją. Jadvyga apie tai sužinojusi ir sutikusi mylimąjį dėvi gobtuvą, slepia veidą, saugo savo garbę ir liepia Vladislovui nebesirodyti Merkinėje, nes vietovės šventumas buvo pažeistas. Taigi kūrinyje vyrauja įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimo pusių, o iš veikėjų reakcijų tam tikrose situacijose galima tiksliai spręsti apie Merkinės reikšmę jiedviem. Puiki vizualinė kalba taip pat leidžia interpretuoti personažų santykius ir jausenas.

Kūrinio rimtumas atskleidžiamas ir per teksto bei vaizdo lygmenis, kuriais Merkinėje kuriamas daugiaprasmis pasakojimas. Svarbų vaidmenį tekste atlieka dažnai vaizduojama upė, kuri jungia įsimylėjėlius. Pradžioje kūrinio veikėjai kalba apie plaukiojimą Merkyje, o kai tai iš tiesų įvyksta, matomas santykių atnaujinimas (tai pagrindžia ir upių santakos motyvas). Šalia upės įvyksta vienos iš svarbiausių santykių akimirkų – karaliaus sveikata sušlubuoja, Jadvyga sužino apie karaliaus kelionės atidėjimą, jiedu aptaria gyvenimo įvykius ir pan. Vandens motyvas kūrinyje įgyja svarbią reikšmę, atliepiančią rimtus karaliaus ir jo meilužės santykius. Valdovo mirties akivaizdoje Merkinėje pradeda lyti, Jadvygos atvykimo į miestelį metu taip pat lyja. Vanduo turi įvairias formas, gali būti vientisas kaip upė, sujungiantis dvi širdis, ar paskiras, kaip lietus, išskiriantis įsimylėjėlius.

Kūrinys tampa ne tik meilės istorijos, bet ir kitų svarbių tuometinių įvykių pasakojimu. Jis suteikia galimybę susipažinti su XVII a. kontekstu, kartu siekiama per vaizdą sukurti istoriškumo pojūtį ir atmosferą. Istoriškumo efektas kuriamas vaizduojant dokumentuotus istorinius įvykius. Pavyzdžiui, pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ Lietuvoje pastatymas pavaizduotas su autentiškomis detalėmis: cituojamas originalus libretas, vaizduojama iškili salė, teatro pastatas (jis šiek tiek modifikuotas autorės, kad būtų galima „išryškinti operos atsiradimo Lietuvoje reikšmę“, p. 450). Paminėtas ir 1610 m. kilęs Vilniaus gaisras, tekste supinamas su 1636 m. įvykiais ir karaliaus prisiminimais, kurie sujungia pasakojimą į vientisą naratyvą. Kūrinyje į pagrindinę siužetinę liniją organiškai įterpti svarbūs, įdomūs, net intriguojantys istoriniai įvykiai papildo romantinę istoriją, tačiau jos neužgožia.

Visgi ne visi istoriniai motyvai yra gerai išplėtoti. Iš pirmų puslapių atrodo, kad Sarbievijus bus reikšminga figūra: jis ne tik pataria karaliui, bet ir skaito savo eiles, bendrauja su to meto šviesuoliais (sutinka Žygimantą Liauksminą, Vilniaus universiteto profesorių, filosofą, retorikos ir muzikos teoretiką), aptaria poeziją, mokslus. Personažas ironizuojamas – jam rūpi tik eilės (pavyzdžiui, vaikščiodamas gamtoje galvoja tik apie rašymą: „Ech. Nepasiėmiau plunksnos ir popieriaus…“, p. 139). Atrodytų, šio veikėjo vaidmuo romane – perteikti tam tikrus istorinius kontekstus (pavyzdžiui, cituojamos jo eilės ar šv. Kazimiero palaikų perkėlimo iškilmėse pasakytas pamokslas), tačiau jo paveikslas nėra plėtojamas net jo gyvavimo laikotarpiu, jis patraukiamas iš istorijos be jokio poveikio tolesnei siužetinei linijai. Kuriama Sarbievijaus, kaip karaliaus patarėjo ir didžio poeto, reikšmė tampa visai nebeaktuali, jis greitai pamirštamas. Rodos, norėta jį įtraukti kaip svarbų istorinį personažą, tačiau jo vieta siužete nerasta, nes kūrinio pamatas visgi yra meilės istorija.

Tekste įdomiai supinami istoriškumas ir išmonė: tie dalykai, kurie yra žinomi ir svarbūs istoriniam kontekstui, įterpiami į tekstą su autentiškomis detalėmis, tačiau tiksliai nedokumentuoti įvykiai neretai yra išgalvoti. Tarkim, veikėjų kalba. Jadvygos drąsa pokalbiuose su karaliumi yra stulbinanti: „Su žmona lankydamas Vilnių, Merkinę aplenk. Palik mus ramybėje!“ (p. 222), o veikėjų neretai buitinė, šiuolaikiška kalba yra kiek netikėta: „Ką žinau“ (p. 31), „Kai didumo!!!“ (p. 296). Istorinės figūros ir laikotarpis derinami su šiuolaikiška kalba, kuri galbūt ne visuomet įtikina, tačiau keičia pasakojimo toną ir padaro tekstą suprantamesnį, šmaikštesnį. Išmonės ir istoriškumo derinimas kuria intrigą, leidžia autorei išsamiau vaizduoti personažus, pavyzdžiui, kūrinio pabaigoje karalius, vykdamas į medžioklę, apmąsto savo gyvenimą, šeimą. Neįmanoma patikrinti, ar šie svarstymai yra tikri, tačiau neginčytina, kad taip praturtinamas valdovo paveikslas. Arba pabaigos skyrelyje „Autorės žodžiai“ rašoma, jog Sarbievijaus „Miškų žaidimo“ premjera galėjusi vykti per Vladislovo vestuves, tam prieštaraujančių faktų nebuvo rasta, tad tai tapo kūrinio dalimi (p. 450). Tokie žaidimai tekste leidžia kurti įdomesnį siužetą, skaitytojus sudominti istoriniais įvykiais, natūraliai įterptais į pasakojimą.

Grafinis romanas „Karalius nakvos Merkinėje“ iš pažiūros gali pasirodyti nerimtas dėl naratyvo kūrimo iliustracijomis, tačiau jį perskaičius nuomonė pakinta. Romanas atskleidžia ne tik Lietuvos ir Lenkijos valdovo slaptą meilės istoriją, bet ir XVII a. kultūrinius, politinius kontekstus. Autorė puikiai pasakoja istoriją, į vaizduojamus įvykius žaismingai pažvelgia per kuriamas iliustracijas, tikslingai naudoja spalvas, istorinį kontekstą, taip sukurdama rimtą, įdomų ir, mano manymu, puikiai pavykusį istorinės asmenybės paveikslą.

Magdal. Marija Slavėnienė. Nežinomi keleiviai. Epas.

Sydney: Minties spaustuvė, 1973. 88 p.

Paantraštė „epas“, bet knygos turinys labiau primena poetinę inscenizaciją (vienas iš veikėjų – Mykolas Krupavičius; dar veikia Nostalgė, Memorė ir pan.). Tekstai kiek nuvilia patetika ir klišėmis. Egzodo literatūra galėjo klestėti tik kelis dešimtmečius – po to gimtoji kalba pernelyg paveikiama anglų kalbos. Skaitydama protingus Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės laiškus broliui Vincui Mykolaičiui-Putinui, esu mąsčiusi, ar tik nebus su ja taip kaip su Williamo Shakespeare’o seseria. Septyniasdešimtmečio proga ji iš Australijos siuntė broliui džiovintą gėlės, panašios į snaputį, žiedą. Vienas iš eilėraščių kalba apie pagyvenusį žmogų, kuris grožisi darželio gėlėmis, todėl eilėraščio subjektė nuskina jam ružavą geraniją („Filantropė“, p. 70). Rašė ir Slavėnų dukrelė Rasa Slavėnaitė; deja, esu aptikusi tik publicistikos.

Mark Twain. Princas ir elgeta. Apysaka. Vertimas iš anglų kalbos. Bad Salzuflen:

PLB Vokietijos Krašto valdybos leidinys, 1951. 192 p.

Negrabus vertimas, nenurodytas ir vertėjas – gal dirbta kolektyvinėmis pastangomis. „Ir jis nusišypsojo sau, manydamas: „Ne veltui gi aš vedžiau pažintį savo knygose tiktai su princais ir truputį pramokau pamėgdžioti jų vingiuotas malonias kalbas!“ (p. 32). Užtat kaip nuoširdžiai pabėgėliai rūpinosi vaikais ir paaugliais! Kaip sugebėjo, taip rengė ir leido jiems lietuviškas knygeles. Gražios senovinės iliustracijos, perspausdintos, matyt, iš originalo. Marko Twaino „Princą ir elgetą“ skaičiau vaikystėje – įsiminiau kaip alegoriją, kad galima viską gauti ir viską prarasti, bet tai nesukuria tapatybės.

Medardas Bavarskas. Sunkios valandos. Pirmoji eilėraščių knyga.

Schweinfurt: „Tėviškės“ knygų leidykla, 1948. 112 p.

Yra kažkas mačerniško, bet per daug daugtaškių. Eilėraščiai silpnoki. Vėl mąstau, kokie palankūs buvo pokario metai išeiviams Vokietijoje! Išleista daug knygų, nepaisant jų lygio (kokybės turbūt niekas netikrino). Knyga sklidina Tėvynės ilgesio, juo persmelktas ir pats pirmasis eilėraštis, bet visas skyrius paskirtas ir Bavarijos vietovėms (autoriaus pavardė tikra, ne slapyvardis): Bogeno kalnui, Niurnbergui, Pasau, Štraubingui, Rėgensburgui, Ansbachui, Bambergui, Šveinfurtui. Paliktos gimtinės ir svetimo krašto priešprieša: „Štai, priėjome nors kartą pakalnę. / Vynuogynai ir upėj raukšlėta vilnis. / Dusliai šniokščia drumzlinas Mainas, / O šalia svetima moteris“ („Pakalnė“, p. 11).

Pranas Tauragniškis. Kelionė į Peklą.

Buenos Aires: Verdad, 1949. 16 p.

Karikatūriška Dantės „Pragaro“ variacija: velnias nudangina pasakotoją (kataliką) į pragarą, kuriame, žinia, reziduoja daug įžymybių. „Caras Nikolajus Leniną dar jodo, / Jam spjaudo į barzdą kaip į nakties puodą, / Užtat kad jo šeimą taip žiauriai išžudė / Ir sklepuose pūdė. // Netoli Lenino, mačiau kitą vietą, / Kur spirga kaip dešros lygintojai svieto; / Tai nacių herarkai ir enkavedistai / Tironys, fašistai“ (p. 10–11). Pasakotojui visi tie vaizdai demonstruojami „dėl idėjų“: iš peklos jis grįžta su faktine medžiaga ir jaučia pareigą ją sueiliuoti.

Jurgis Tauragis. Nekrologas Salomėjai Nėriai.

Vokietija: išleista Almaus, 1947. 9 p.

Retas leidinys: Petronėlės Orintaitės autorystė. Slapyvardis panašus ir į minėtąjį prieš tai Prano Tauragniškio – tokio asmens niekur neaptikau. Tebegalvoju, kokia svarbi buvo šių leidinių funkcija: pasmerkti konkrečius politinius veiksmus, net jei kadaise Salomėja buvo draugė. Likusieji Lietuvoje to niekaip negalėjo padaryti. Tekstas silpnas, imituojama pačios Nėries poetika ir eilėraščių motyvai, bet jo pranešimas – atpirkimo ožys įvardintas.

Petronėlė Orintaitė. Šulinys sodyboj. Lyrika. Iliustravo Mikas Šileikis.

Chicago, 1950. 96 p.

Praėjusią vasarą Kudirkos Naumiestyje aplankiau Petronėlės Orintaitės kapą ir mąsčiau (prisimindama ir privačias Nykos laidotuves), ką reiškė išeiviams amžinojo poilsio atgulti Lietuvoje. Poezijoje – Salomėjos Nėries ir Vinco Mykolaičio-Putino stilių atšvaitai, net savotiškas kokteilis, pvz., eilėraštyje „Baltas dobilėlis“: „Baltas dobilėlis / Rymo paliai kelią, / Ir puri galvutė svyra žalumon… / – Ar tu palydėsi / Mano klaidžią dalį / Svetimais pakloniais – į tenai, namon?“ (p. 43). Tik tiek, kad poezijoje teisingai suvokiama istorija: eilėraštis miško broliui, tremtiniui. Kai kur netgi aiškiai nusižiūrėtos schemos, retorika, intonacijos: „Aš basa ir nušalus – / O, mamyte, kur tu? / Man ir skruostai išbalo, / Ir širdy taip gūdu…“ („Našlaitė“, p. 82). Nenoriu nuvertinti, myliu savo krašto poetus, bet talentas neretai koreliuoja su likimu, kuriame, lyg tyčia, turi įvykti kas nors nevienaprasmiškai kraupaus. Turimame egzemplioriuje – dailininko Miko Šileikio įrašas: „Šviesaus pasaulio veikėjai – ilgos atminties.“ Nespalvota grafika, linoraižiniai.

J. Aistis. Be Tėvynės brangios. Thompson,

Conn.: Marianapolio kolegijos leidinys, 1942. 63 p.

Kaip gaila, kad nepatekau į Ritos Tūtlytės vedamą Jono Aisčio poezijos seminarą – man ji vedė skirtąjį Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiams. Aisčio niekad gerai neišmaniau, bet, žinoma, jis stovėjo kažkur daug toliau už Nykos ir žemininkų. Nepervertinau ir eiliavimo, lygindama jį su Radausku. Užtat atrandu dabar, aptikdama gyvą religinį jausmą („Šv. Sebastijonas“, p. 20) ar art nouveau atspindžius („Narcizas“, p. 43). Antano Vaičiulaičio straipsnyje konstatuojamas atsigręžimas nuo individualistinės lyrikos į tėvų žemę ir jos praradimą, istoriją, tremtis. Daug gražių žodžių Tėvynei, tik kas iš jų, jeigu nebuvo vieno kraujo lašo.

Jonas Aistis. Kristaliniam karste. Eilės. Brooklyn,

N. Y.: išleista prel. Pranciškaus M. Juro lėšomis, 1957. 46 p.

Kunigas, ryžęsis savo lėšomis leisti Jono Aisčio poezijos knygą, rėmė ne tik lietuvių šviesuolius, bet ir Kretingos pranciškonus: 1931 m. pastatė noviciato namus, 1936 m. nupirko spaustuvę. Tokių žmonių literatūros istorijoje įprastai nematyti, bet jau seniai laikas juos parodyti. „Kristaliniam karste“ – paskutinis Aisčio eilėraščių rinkinys; tais pačiais metais jis įsidarbina Kongreso bibliotekoje. Kristalinis karstas – prarastos Lietuvos metafora. Ją galima atpažinti ir eilėraštyje „Našlaitė“ (p. 25). Į Prancūziją studijuoti Jonas Aistis išvyko 1936 m., iš ten į Lietuvą nebegrįžo.

●

Viskas prasideda

nuo atsitiktinio skambučio

bet taip tik atrodo

iš pradžių kalbate malonius niekus

aptariate spaudą knygas kino filmus

vis pajuokaudami

tada susitinkate keičiatės dovanomis

tuomet kyla vėtra

kalbėtis tampa sunkiau

beveik nesigirdi žodžių

širdies dūžiai mašinos švilpimas

traukinio dundesys –

atkeliaujate

viena vasara jūra vienas Paryžius

dažniausiai mėlynas: vis tiktai – jūra

tuomet jau beprotiškas tempas

uraganas ugnis

štai ir namai

abiejų sapnai prabudimas

drabužėliai ant kėdžių

bendri pusryčiai nuostabūs

kartkartėm skaudinantys vaikai

nepaprasti vien tik jūsų

taip mylimi anūkai

vis dar svarbios šventės

kuris nors pasitraukia pirmas suprantama

ieškote Dievo tūkstantis klausimų

kaip kodėl ir už ką

atsiprašau

turiu baigti rašyti

man skambina

●

            Iš būrio vienodų / išsirenki ir vediesi

Tavo ganyklose nebijau pasiklysti

mane suramink kai baisu

balsas pritraukia sulaiko

patiklus tavo vaikas

pašaukei

atėjau ir esu

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

●
Reikėtų

pasirinkt kitą kalbą

ne tokią lygią nuolankią

gal tiktų žemaičių

be afrikatų

su dviem žodžio kirčiais

išplatintais dvibalsiais

nukąstomis galūnėmis –

turtas

svetimiems nesuprast

gal tada

mūsų nieks neišdrįstų

paaukoti

ant aukuro

●

Kas saisto palaiko

kas nepaneigiamai tikra

aktoriaus ir rašytojo

dialoguose?

Kameros objektyvo ir scenos

prirašytų teksto puslapių

ilgesys

●

Tu neperskaitei

visų mano knygų

aš tavo irgi

neperskaičiau

mes jas vartėme

pokalbiai –

žiema virto vasara

eilėraščiai –

sinkopėm per metus ir per miestus

atsivėrę vaizdai –

tapyba ir nuotraukos

balsas –

karštas vaškas

užlydantis nerimo įtrūkius

žvilgsnis –

gydantis atsargus

ar tai man?

Mūsų knygos

dar atverstos

Neatsisveikinimas su Hamletu

Vasario vakarą mes susitinkame

laikinoje erdvėj raudonų sienų

kaip kraujo kaip ugnies kaip vienio

belaukiant Hamleto

– jo siela nepasens –

ir amžiams liekam

prie apnuoginto paveikslo

po fotoblykstės nieko nebeveiksim

štai pirmas jau ir antras veiksmas

Ofelija viršum upelio

vaikas

vienintelė šviesa

tegu apsems

●

Mes išbūsim atstumą

per dangų ir žemę

po žeme pasislinksime pajudės

sukamoji scena ir paviršių

apšvies pavasariai

žinojau

visi miršta netikėjau mirtingi

brangiausieji artimieji šitiek metų

mokiausi teatro gimnastikos

nieko kito –

mylima ir išduodama

absoliuti vienišystė

nepripratau?

Nuolat tikrinuos

žiūriu ar paskambins

balsas

pasakys kokia gegužė mūsų laukia

ką nauja sumanė

dramaturgas ir režisierius

scenografas ir kompozitorius

●

Tavo vardas mano kišenėje

visuose receptuose

nuo kraujospūdžio ir kasdienybės

išsiuvinėtas ant užvalkčių

išverktas ant pagalvių

užkastas vaikystės kieme

po stiklu užpiltas

lietaus suplakto smėlio

kuri nors mergaitė nužers paslaptį

aiktels koks grožis paprastas augalas

priemiesčio vėliava vakarėjantį rudenį

tavo vardas

futbolo aikštė ir purvas

upė palei krantus

meškerė paauglio rankose

ir aš

žuvis kraujuojančia žiauna

ant tavo kabliuko

●

Mama susiruošia

bristi per sapną

su kažkuo susituoks

paskui dar viena repeticija

matau baltos batelių pakulnės

iš lėto apauga žole

niekas nepavydi, regis

taip ir turi būti

tėtis lauks namuose

nėra ko jaudintis

visi juk menininkai

visi viską supranta

moka mirti ir prisikelti

moka neišsiskirti ir po velėna

bus sunku ją atlupti

kai norėsiu paklausti

tai kelintą valandą grįšite

●

Iš neišsipildžiusių pažadų ir troškimų

sutrupėjusių metų

vaiko rankos delne

motinos kapo

tėvo kosulio

iš gyvenimo – sapno

(nors vyliausi: aš esu)

keliuosi į švelnią

tavo balso nuauksintą valandą

viskas gerai

taip ir turėjo būti:

duženos ašaros

ištirpę draugų

mylimųjų veidai

taip ir turėjo – – – – – – –

dabar pagaliau

švelnioje šviesoje

susitiks mūsų šypsenos

Nusivilkti palyginimų paltą

Nusiplėšti metaforų marškinius

Aliteracijų akinius

Kalambūrų kaklaraištį

Biografijos baltinius

Struktūros švarką

Nusivilti

Apsirengti atgal

Padaryti 5 atsilenkimus

 
 
Toks žmogelis
 

Mirkteli žvaigždė ir nusileidžia.

Iš lėto priartėja prie žmogelio.

Žmogelis taria:

Aš esu Paukščių Takas.

Aš esu juodoji materija.

Aš esu Visata.

Jis kilsteli ranką ir mirkt:

Ji liuokteli atgal į dangų.

Laiba lyg lapė.

Ryt ten pat? Ryt ten pat?

Sutariam.

 
 
Vargšas šuo
 

Partrenktas šuo!

Kur!

Jau pravažiavom!

Nemačiau…

einu parašysiu eilėraštį

apie šunį kurio nemačiau

kaip jis purtėsi ir kraujavo

kaip prieš mirtį regėjo šeimininką

kaip aš purčiaus ir kraujavau

kaip tas šuo išsirausė

kaip aš jį vėl užkasiau bet po to

iškasiau kad įsitikinčiau jog

neišsiraus ir tada jau užkasiau

giliai giliai

tas šuo sukėlė man daug streso

daug daugiau nei patyrė pats

išvis ten gal barsukas buvo

 
 
Opa ant kairiojo žando
 

Prisimeni kaip pagavai savo pirmąją žuvį

Kaip pakibus ore ji verkė ir inkštė

Kaip kvietei ją vardu kai čirškėjo keptuvėj

Kaip šaukė tėvai o tu apsvaigęs

Sėdais į lėkštę save valgei su kaulais

 
 
Išsinėrusi maisto grandies dalis

Skiriu draugui

Matyt mes abu pramiegojome

Nubudome jau įpusėjus pavasariui

Kiti žvėrys klampojo purvais

Medžiojo ir buvo medžiojami

Mudu dar mokomės eiti tiesiai

Maudosi žvėrys pamėlusiom lūpom

Mudu žvelgiam pasislėpę už medžių

Leisgyvėm letenom graibstom orą

Gaudom pavienius rasos lašelius

Lipdomės iš jų mėlynas šypsenėles

Atklystame prie upės tik sutemus

Tyliai panardiname savo gauriukus

Tu bandai taškytis tačiau tavo nagai

Užsikabina tik už mėnulio atspindžio

O vandens paviršius nė krust

Auštant rytui nulinguojame atgal

Į girią ir apsimetam užmigę

Vėliau prisilipdę mėlynas šypsenėles

Susigūžę vaikštom pievos pakraščiu

Susigūžę vaikštom pakraščiu

 
 
Viskas bus gerai
 

Paklausiu ką tu

atsakai kad ryte papurčiusi savo galvą pajutai kaip palengva nuo tavęs byra spygliai

Sako

žmonės miršta lėtai lyg eglės

nežinai kas bet kažkas taip tikrai sako

Paklausiu ką vakare

atsakai kad tavo kompasas naktį nusisuko sau rodyklę nes visos keturios pasaulio kryptys kruvinos

Paklausiu kaip jautiesi

atsakai kad verki tyliau nei verkia žmogus kurio namuose ant sofos snūduriuoja karas

todėl sopa tau ne taip ir stipriai

–

tai sakau gal į teatrą

mes nueiname į teatrą

kažkodėl apsiverkiam kažkodėl atsistoję plojam tam spektakliui ir nuoširdžiai

nustebusiems aktoriams

aš visiškai užtikrintai tau sakau

viskas bus gerai

tu manimi patiki

gal be manęs kažkas taip irgi yra pasakęs

 
 
Dominykas čia buvo

žiemą
 

nenoriu daužyti sienos

pagalvės

rėkauti per miegus arba

rėkauti pabudęs todėl

kas vakarą einu pasivaikščioti

į mišką

jau susidarė takelis iš mano pėdų

keturiasdešimt aštuntas batų dydis sniege šimtus kartų

tai įrodymas kad aš čia buvau

mano ženklas

jis ištirps už poros mėnesių

Dominykas Kručkauskas – 58-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso, vykusio balandžio 24 d. Molėtuose, laureatas

Vietelė pooperacinei reabilitacijai sanatorijoje atsirado Didįjį penktadienį, reikėjo susitaikyti, kad Velykos be namučių, be svogūnlaiškių ir vaško kvapo; iš vaikystės kaitinamas vaškas ir deginama žvakė kvepėjo vienodai. Bet gal ir reabilitacija bus pramaišiui su rekolekcijomis, jei šią sąvoką vartosiu ir laisviau, literatūriškiau; ir kaip bandymą neprarasti vidinio ritmo, būsenų, atsiliepimų.

Pasiėmiau tris knygas – visas iš Ingos ir Jurgio bibliotekos: Zbigniewo Herberto poezijos rinktinę lietuvių kalba („Trapūs būties uostai“), ką tik Nobeliu pažymėto vengro László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholiją“ (labiausiai dėl pavadinimo, nors su melancholija labiau linkusi susigyventi negu jai priešintis) ir Oksanos Zabužko „Ukrainietiško sekso lauko tyrimus“.

Vengiu pirkti knygas, gyvenu jų fiziniame pertekliuje.

„Priešinimosi melancholija“, iš pradžių pritraukusi netikėtais rakursais, labai smulkiu vaizdų piešiniu, kreipiančiu į kažką kita nei jis pats, sanatorinei tikrovei pasirodė per sunki (ir šriftas per tirštas), teko atidėti. Oksana Zabužko, bauginusi papildomai seksualizuotu viršeliu ir akinamai rožiniais priešlapiais, netikėtai įtraukė, bandžiau netgi apie ją parašyti, pakeliui prisimindama Lesią Ukrainką, dar iš universiteto, iš bendravimo su Birute Baltrušaityte, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Salomėją Nėrį, Birutę Pūkelevičiūtę, Juditą Vaičiūnaitę. Ir Zbigniewas Herbertas vis grąžino prie poezijos, jo ponas Cogito giminiškas Marcelijaus Martinaičio Kukučiui; tos dvi poetinės personos atspindi lenkų ir lietuvių (ypač žemaičių) mentalinius skirtumus, įsispaudusius ir kalboje, ir literatūroje.

Trys knygos – tai jau biblioteka; trys sudaro kolegiją.

Lietuvių literatūra mintyse, atmintyje.

Rekolekcinius literatūros pasvarstymus atliepė „Šiaurės Atėnų“ (2026, balandžio 10) publikacijos apie knygas, jų skaitymą, kaupimą ir bandymus sankrovas mažinti. Tikrai – kodėl taip sunku išmesti knygas? Net ir neišmesti, o tik atsisakyti, net ir žinant, kad gal kažkam dar jų prireiks, kad yra knygynų, kuriuose ir pati esu atsisakytų, o man dar reikalingų knygų radusi. Ir kodėl iš anksto žinau, jei tik kurios atsisakysiu, rytoj arba po kelių dienų jos pasigesiu, tiesiog būtinai reikės, gailėsiuosi, net krimsiuosi. Ir gal tikrai nė kiek ne menkesnis už pašaukimą rašyti yra pašaukimas skaityti; jei dėl kurios priežasties ir neskaitai, tai ramiau, jei žinai, kad turi ką, tik ištiesi ranką ir pasiimsi. Net iš lentynos, kuri laikosi netvarka. Bet laikosi, nesugriūva. Paguodžianti anglų rašytojo Samo Sedgmano mintis, kad „tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos“.

Knygos nuo visiškos nuobodos apsaugančią netvarką man garantuoja.

●

Ir beprasmybė yra prasmė, nepasirenkama ir neatlyginama.

●

Esu mačiusi sunumeruotų rekolekcijų sąsiuvinį.

Atrodė mokiniškai, nors jau senyvo žmogaus.

Gal buvusio klieriko, pagalvojau.

Pirmoji: ir pirmoji Velykų diena

Pirmoji rekolekcija; pagal Zbigniewo Herberto eilėraštį „Pan Cogito a ruch myśli“ („Ponas Cogito ir minties judesys“).

Netvarkingi ir mano minčių spiečiai, lyg kokie sukiniai, ypač naktiniai.

Bet ir iš jų kartais išnyra aiškesni pavidalai – net sakiniai su tašku gale.

Žilvino Norkūno vertimas, palyginti tikslus.

           Mintys sukasi galvoje

           taip skamba kasdienis posakis

           kasdienis posakis

           pervertina minties judesius

           dauguma jų esti nejudrios

           vidury nuobodaus

           pilkų išdžiūvusių medžių

           peizažo

              retkarčiais jos pasiekia

              kliokiančią

              svetimų minčių srovę

              stovi jos krante

              vienakojės

              nelyg alkanos gervės

              su liūdesiu prisimenančios išdžiūvusius šaltinius

              suka ratus

              ieškodamos grūdo

              nevaikštinėja

              nes nėra pas ką užeiti

              nevaikštinėja

              nes nėra kur

              sėdi ant akmens

              grąžydamos rankas

              po žemu

              apsiniaukusiu

              kaukolės

              dangum

Rekolekcijos kelias, pasisukęs pagal eilėraščio kryptį. Skausmo ir suvaržyto judėjimo apribotos mintelės menkai tesisuka, darosi nejudrios, nevaikštinėja, nes „nėra kur“, „nėra pas ką“, sėdi ant akmens, jei ir tik atsimenamo ar įsivaizduoto:

           pod chmurnym

           niskim

           niebem

           czaszki

●

Golgota, Kaukolės kalnas.

Prisikėlimo varpai – atrodo, kad iš toli.

Menkai teminantiems viskas toli.

Antroji: su Jurgiu Baltrušaičiu

Linos Brogaitės-Kažemėkienės balsas: Aleliuja! Zarasų, Dusetų krašto kultūros skleidėjos, organizatorės, sutartinių giedotojos. Ir Velykos, ir pranešimas, kad perskaičiusi „Toks paprastas“, radusi ir savo dabartiniam gyvenimui svarbių minčių. Atsidūstu.

Lino Brogos, Jurgio Baltrušaičio poezijos vertėjo, jo mąstymo skleidėjo, dukterėčia, su vyru Gintautu jiedu atstatė, atkūrė Pačiaunę, Lino gimtinę, joje ir gyvena. Prisiėmė vidinę pareigą rūpintis Lino Brogos dvasiniu paveldu, kuris vis plečiasi, aprėpdamas ir Romaną Dambrauskaitę-Brogienę, ir Dusetų padangę. Pačiaunė (ant Čiauno kranto) ne kokia vasarų sodyba, o namai. Klausausi Linos ir matau to gražaus aukštaičių krašto Velykų rytą, žvarboką, bet saulėtą. Aukštus medžius, ramų ežerą. Eiklioms kojoms kelias nuo Bileišių iki Pačiaunės nueinamas (vis apie kojas sukasi mintelės). Bet ir apie Jurgį Baltrušaitį. Dar mano disertacinio kelio (ir mūsų dalykinės, literatūrinės pažinties) pradžioje Linas Broga paklausė, kas iš lietuviškos Baltrušaičio lyrikos man patinka. Atsakiau, kad gal „Nemigas“, ir lyg ką sau užsibrėžiau, kad vis daugiau bus tų naktovidžio bylų:

           Per dieną nesukrovęs kraičio

           Nei labui artimo, nei sau,

           Aš, liūdnas širdimi našlaičio,

           Naktovidžio bylos klausau…

Lina, kurios laiko didžiumą dabar užima Zarasų krašto kultūros vadyba, sako, kad pagaliau baigusi perrašyti Romanos Dambrauskaitės-Brogienės dienoraščius; apie 1 000 kompiuterio puslapių. Įdomu, turininga – ir apie mane vis kas esą parašyta. Gali taip būti, bendravome – nuo kad ir trumpo darbo „Pergalės“ (dabar „Metų“) žurnale iki paskutiniojo tarpsnio. Iš kurso draugų laiškų, atvirukų Lina susidariusi nuomonę, kad Roma turėjusi tarp savųjų didelį autoritetą. Taip, sakau, buvo kurso seniūnė, ir Justinas Marcinkevičius bendrame susiėjime kartą ištarė: „Roma, kai manęs nebebus, tu pažymėk žurnale, kad esu…“ (Kurso seniūnė ar seniūnas dekanato išduotame žurnale turėjo žymėti paskaitų lankomumą…) Per Justino šermenis šaltą žiemos vakarą prie Lietuvos mokslų akademijos durų Romana su kurso draugų grupe stovėjo ilgoje eilėje, atsisakė praleidžiami.

Lina sako, kad dėsią pastangų Romos dienoraščius išleisti. Pritariu jai. Jei ne Romana, ir Lino Brogos palikimas, jo viešumas, prieinamumas būtų daug menkesnis. Ji, Jurgio Lebedžio disertantė, padėjo pamatus Ievos Simonaitytės recepcijai, parengė jos „Raštus“. Buvo kvalifikuota redaktorė, tekstų rengėja. Prisidėjo prie Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ leidybos, sudėtingesniais atvejais gynė savo atskirąją nuomonę. Ėjėja, tiesi, aukšta, atkakli. Viešai kalbėti apie Liną pradėdavo fraze: „Aš, kaip Lino Brogos našlė…“ Su panašiu sunkios prasmės jutimu našlystę, 1998-ųjų pavasarį pasirašydamas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Girią žaliąją“, man buvo ištaręs Vladys Zubovas. Abiejų našta, ištikimai nešama vieno, vienos. Ir jau gilioje senatvėje Romana kiekvieną mėnesį iš Vilniaus tebevažinėdavo į Dusetas, lankė Lino kapą, pėsčia (man taip reikia, sakydavo) pareidavo iš Dusetų į Pačiaunę.

Saulė, aštri, vėjinga. Imuosi lazdą (atsargiau ir ramiau), palei Nemuną iki Ratnyčėlės. Žali, apsamanoję upelės akmenys – kiek laiko per juos tas skaidrus (vis dar) ir amžinas vanduo. Jau girdėtis tas gerasis vandenų bėgimo garsas – iš atminties kartoju Joną Juškaitį, Skirsnemunės Paantvardžių kraštą, vandenų muziką – ir Nemuno.

Kyla kraujospūdis ir tankiai muša širdis.

Trečioji: iš gryno pamatymo

Sanatorijos pietūs, didelė, jau pilna valgykla. Prie durų, susiglaudusios, viena per kitą ištiesusios kaklus, trys, viena į kitą panašios, savosios, artimosios. Dar jaunyva moteris su dviem paauglėm dukrom. „Priėjo prie karštų patiekalų, žiūrėkit, ji jau kažką dedasi į lėkštę, va, eina toliau, daržovių renkasi“, – kužda ta, kuri iš krašto, geriau mato. „Gal ir pabus, gal ir pajėgs, – atsidūsta vyresnioji, – gerai, kad dantis sutvarkėme, pavalgys, – nusišluosto akis. – Gal jau eikim, šeštadienį atvažiuosim.“ Mažesnioji dar atsigręžia, bet valgytojų vis daugiau, daugiau lazdų, ramentų, vežimėlių.

Bandau pamatyti ją, tą laimingąją, kurios kelią su lėkšte virpančioje rankoje nuo durų seka trijų akys. Palieka vieną, gal ir pirmą kartą, graudinasi, ar pajėgs, ar nueis, ar susiras, ar pavalgys.

Atrodo, kad ją matau.

Atsisėdo kuo arčiau, kad būtų lengviau lėkštę ar puoduką prisinešti. Pilkšva galva. Tokio pat pilkšvumo treningai, dargi su kapišonu. Kurios – pagalvoju. Visos vienodo ūgio, sudėjimo. Parinko, aprengė.

Tokia lyg sanatorijos uniforma.

Kad ir jų močiutė neišsiskirtų.

Kai neišsiskiri, lengviau.

Ketvirtoji: su „Nemunu“

Su „Nemuno“ Redaktore, išlaikančia žurnalo lygį, „veidą“, iš kurio atpažįstame žmones, daiktus, reiškinius. Netikėta, sakau, buvo viršelyje išvysti Donaldą, kažkaip džiaugiausi. Taip, bet kiek reikėjo įkalbinėti, tikinti, kad reikia. O juk norinčių yra, daug yra, netgi pasisiūlančių. Kur ta riba, kaip ją matyti? Ko reikia kitiems ir kas tik pats nori?

Kaunietė, dabar dzūkų krašto gyventoja. Parašiusi disertaciją apie Vytautą P. Bložę, pagalvojau apie jį ir eidama pagal Ratnyčėlę. Bet daugiau apie Nijolę Miliauskaitę. Norėjau aplankyti Švendubrę, bet sunkiai pasiekiama, neturiu nuosavybės nei Švendubrėje, nei Raigarde, pasienio ruožai. Daugiaaukščiuose žmonių pėdsakų nelieka. Bet aplankėme ženklą Justinui Marcinkevičiui, Paukštį. Šalta, žvarbi diena, šaltas ir ženklas. Kur ir iš ko yra ta Galia, kuri sušildo, apjungia, sujungia? Kuo tai Galiai nusikaltome, nusikalstame? Atidengiant ženklą buvo daug žmonių, atvažiavusių, susirinkusių, iš žmonių, iš jų stovėjimo, kalbėjimosi, klausymosi ta šiluma, – sako Erika. Taip, iš žmonių, iš jų viskas. Yra ta nepaaiškinama galia, kurią antikos Vergilijus apibūdino kaip aura popularis. Pažodžiui verstume populiarumo aura, bet gal ir tiksliau tą galią vadinti žmonių palankumu. Justinas Marcinkevičius tikrai ją patyrė, jautė, brangino, jautėsi esąs jos įpareigotas, kai ryžosi ir jam pačiam nelengviems sprendimams.

Ne vienas iš tų, kurie ėjo šalia, buvo arti vienas kito, dabar tolsta, traukiasi, atsiskiria, užsidaro, – kalba pasisuka į nelengvas temas. Bet juk kai tolsti, prie kažko ir artėji; ne, nebūtinai, kartais tik užsidarai, visada yra išeinančių į dykumą, į vienuolyną, užsisklendžiančių savyje. Negerai, kai jų daugėja. Bet ką reiškia „savyje“ – juk ir tavyje dar savieji, dar medžiai, gėlės. Visa, kas iš žemės, ko šaknys žemėje, kas pastovu, tad ir patikima. Nemunas, kuris teka ir teka. Kai įsižiūri, juk ir šviesiose žmogaus akyse tekėjimas, didelio vandens, kažko amžino. Ir ankstyvosiose „Nemuno“ nuotraukose juk yra to gyvo dvasios tekėjimo.

Vaikai labai svarbu, – sako Erika, užauginusi tris.

Kuo mažiau vaikų, tuo mažiau ir gyvenimo, – taip, tiesa, skaudi tiesa.

O vaikų vis mažiau, keista, vaikų mažiau, o mokytojų trūksta. Ne, už pinigus vaikų nenusipirksime. Vaikų reikia labai norėti, geisti. Silpsta mūsų gyvybiniai instinktai, giminės pratęsimo, mūsų pačių prasitęsimo. Taip, lyčių lygybė, bet ir atskirybė, nesuniveliuojama. Moters glėbys yra jos stiprybė. Apglėbti ir išlaikyti. Galima sėsti ir ant žirgo, ir su ginklu galima, bet nebūtinai. Marija Gimbutienė pagal savo pasirinkimus nebuvo feministė, o kokią įtaką darė feminizmui, kiek naujų impulsų suteikė.

Gal iš tiesų feminizmui reikia moterų, kad veiktų ne tik iš ideologijos, menkai beatsinaujinančios, o daugiau iš savo unikalios patirties, kad ir glėbio, impulsų. Gal to ir to.

Ir krikščionybės šaltiniuose dar daug nepermąstyto, iš moters patirties neįžvelgto. Marija Magdalena su prisikėlusiu Kristum, prašančiu jo nelaikyti. Nedarė to, suprato daugiau, nei atrodo įmanoma. Apokrifų Evangelija pagal Mariją Magdaleną, „apaštalų apaštalę“.

●

Atskirojo atskirumas, ne visada laiku tesuvokiamas.

Taip apie Romualdą Rakauską, vartydama ir skaitydama „Nemuno“ išleistą knygą – albumą „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ (2025). Tik dabar supratau, ko nebuvau supratusi rašydama knygą „Kėlimas švieson. Fotografija“. Tikrai veikė atskiroji Kauno „Nemuno“ fotografijos mokykla. Ir jos vedlys buvo Romualdas Rakauskas.

„Nemuno“ veidai“ Romualdui Rakauskui, žurnalo iliustracijų skyriaus redaktoriui, ir dedikuoti.

Teisinga ir garbinga.

Tęsinys kitame numeryje

Balandžio 6 d., pirmadienis

Dirbdamas knygyne sudariau šimto dešimties Klaipėdos pedagoginiame institute besimokiusių Povilo kursiokų sąrašą. Vilniuje 1940 m. institutą baigė 93 studentai. Man įdomu, kiek jų pradėjo dirbti ir kur.

Nusiuntęs naujausius dienoraščio įrašus redakcijai ir susirašinėdamas su redaktore supratau iškart spausdinamo dienoraščio problemą – jame nelieka klaidų. Klaidos dienoraštyje ne tik rodo jo autentiškumą, bet ir daugiau pasako apie autorių, atskleidžia parašymo aplinkybes. Spausdinti dienoraštį iš karto jį parašius nėra tikslo, nes tikslas yra išsaugoti, brandinti. Mano dienoraštį išsaugoti vienintelis būdas yra spausdinti dabar. Kodėl aš tam ryžausi?..

Balandžio 15 d., trečiadienis

Kaip žmonės gyvena be knygų? Gaunu pasiūlymų pirkti knygas kiekvieną dieną. Retai iš namų, kuriuose pilna knygų, dažniau, na, pavyzdžiui, dešimt knygų. Pardavėjas jas siūlydamas, žinoma, įsivaizduoja, kad jos geriausios pasaulyje, ir tikina, kad knygynui labai pravers, bet ten tik enciklopediniai leidiniai apie egzotines pasaulio šalis, selfhelpas ir Balzaco biografija iš „Siluetų“ serijos. Aš juk jaučiu, kad jos (ir tik tokios) vienintelės namuose. Atsakai, kad nereikia, ir kalba baigta – daugiau niekada nebepasiūlys, o tai juk blogai kliento ir knygyno „santykiams“. Pradedi tada kalbinti, kad galima ateiti ir pasikeisti savo knygas į kitas su nuolaida ar net be jos. Mums jau knygų nebereikia ir taip nėra kur dėti, atsako. Aha, kokių knygų?..

Iš vienuolikos žydų, besimokiusių Pedagoginiame institute ir turėjusių jį baigti 1940 m. birželį, nė vienas nepradėjo dirbti mokytoju. Man pasirodė keista ir tada radau vienos merginos (nuostabiu vardu – Beilė) autobiografiją, rašytą 1940 m. spalį, kurioje ji patvirtino, kad baigė institutą, bet Švietimo liaudies komisariatas jai nesuteikė darbo nei žydų mokykloje, nei ne žydų. Tada ji bandė stoti į VDU, bet ir ten jos prašymas (net ir po skundo) buvo atmestas.

Vakar Vilniaus literatų namuose klausiau D. Gailienės ir A. Šlepiko pokalbio apie traumos įveiką rašant. Pokalbio elementai tik sutvirtino mano nuomonę, kad nagrinėjant psichologiniu požiūriu Povilo dienoraštis vertingas dėl jame esančių jausmų užrašymų.

Balandžio 19 d., sekmadienis

Ryte nuvykau į Onuškį, tą – Trakų rajone. Norėjau patekti į bažnyčią. Pamaldose klebonas skaitydamas Evangeliją pagal Luką, tą vietą, kur mokiniai neatpažino prisikėlusio Jėzaus, padarė įdomų palyginimą. Papasakojo apie įvykį, šių metų pradžioje įvykusį Trakų rajone. Man negirdėtą. Apylinkėse, supratau, tai plačiai žinoma. Pasirodo, buvo supainiotos dvi senyvo amžiaus velionės. Viena jų atpažinta kaip ne ta tik pašarvojus. Nors tikroji istorija yra šiek tiek kitokia (spauda, pasirodo, tikrai rašė), bet klebonas rado progą palyginimui sakydamas, kad jei savieji neatpažįsta močiutės ir mamos, nereikia stebėtis, kad ir Jėzus nebuvo pažintas.

Apvaikščiojau Onuškį, vėliau Onuškio kapus. Pastebėjau neblogą koplytstulpį, skirtą knygnešiui. Du – tiesa. Identiškus. Grįždamas nuvažiavau prie Žuklijų piliakalnio. Pernykštę žolę ant piliakalnio dar tik vos vos pradeda peraugti šįmetė. Prisikėlimas – baugina. Toks ir turi būti stebuklas.

Balandžio 21 d., antradienis

Kėliausi 8 val. Valiau, siurbiau, ploviau knygyną, parašiau eilėraštį. Užrašiau dienoraštį. Sudariau sąrašą piliakalnių ir kaimų, kuriuos norėsiu aplankyti šią vasarą: 18 piliakalnių, 12 kaimų. Išėjau į miestą nupirkti knygynui arbatos. Galvojau, rasiu kur prisėsti ir dar kartą paskaityti magistro darbą, bet nuotaika ne ta.

Jau antrą kartą šį pavasarį užuodžiu vaikystės kūdrą sode, tą iš Stankevičiaus eilėraščio. Tiesiog užuodžiu, girdžiu tą kūdrą. Žoles, takelį, išmintą prie pat pat kranto, kur telpa dvi vaikiškos pėdos. Saulės apšviestą lydeką melduose. Valą.

Grįždamas užsukau į vinilų parduotuvę Lydos gatvėje. Nusipirkau du: filmų „Flashdance“ ir „Fast Times at Ridgemont High“ garso takelių vinilus. Grįžęs namo šokau.

Knygyno lankytoja graikė Mey ir jos kalytė Elly. Asmeninio albumo nuotrauka

Balandžio 25 d., šeštadienis

Dar prieš protestą nuėjau į knygyną ką nors ramiai paveikti. Gerdamas kavą išgirdau, kaip kažkas angliškai paklausė Tomašo, ar knygyne esu aš. Iš balso ir akcento neatpažinau kas (iš kur), todėl pakėliau galvą. O ten – mano graikai Petros ir Mey! Pasirodo, jie atvyko TIK užeiti į „Mint Vinetu“ ir Užupio picerijoje suvalgyti picą. Petros ir Mey keletą metų gyveno Lietuvoje ir kiekvieną dieną lankydavosi knygyne. Tai buvo prieš šešerius metus. Jų rotveilerių veislės kalytė Elly čia surado vietą ant palangės. Kartais knygyne negaliu patikėti (suprasti), ar tikrai praėjo tiek metų, ar tie žmonės čia buvo vakar. Kalbėdamas su jais pasakiau (net nesusimąstęs apie sutapimą), kad jų apsilankymas yra toks įvykis, apie kurį reiks parašyti dienoraštyje, spausdinamame „Šiaurės Atėnuose“. Visiems buvo nuostabos.

Pastoviniavęs prie protesto, kaupiantis debesims, nuėjau į Pamėnkalnio vilą. Džiaugiuosi dėl Emilijos – žmonių, rodos, visuose renginiuose pilna. Paklausiau, ką kalbėjo Mantas Toločka ir Dovydas Grajauskas. Pas Tomą nusipirkęs dvi Algio Budrio knygas grįžau namo.

Balandžio 27 d., pirmadienis

Prieš beveik porą metų nusprendėme, kad espresso visada kainuos 90 ct. Tik dabar pastebiu to pasekmes, vis daugiau žmonių užeina greitam espresso arba populiariam rinkiniui espresso + kultūrinė spauda.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginiui „Filologų naktys“ daviau knygų ir knygyno atributikos, TSPMI „Politologų dienų“ renginiui pažadėjau tą patį. Daviau interviu VU Komunikacijos fakulteto studentei, rašančiai bakalauro darbą apie Lietuvos nepriklausomų knygynų bendruomenės formavimą.

Balandžio 30 d., ketvirtadienis

Buvau Panevėžyje. Vakare su Zigmu Vilniuje nuėjome į paskutinį šį sezoną „Literatūrinį sprintą“ ieškoti rašančios jaunuomenės būsimiems renginiams. Ak, kaip netikėta buvo išvysti visą puokštę šabloninio „jaunimo“: alkoholiką, romantikę, vidurio amžiaus krizės kamuojamus vyrus, drovuolį. Kaip suaugę vyrai (sutuoktiniai, tėvai) nusprendžia rašyti eilėraščius (klišėmis paremtus tekstus) apie meilę (ne tik) Tėvynei, išleisti knygą ir skaityti juos viešumoj? Man didžiausia mįslė.

Gegužės 1 d., penktadienis

Knygyne sutikau Vidą ir kartu nuėjome pasėdėti ant saulės apšviesto suoliuko Prancūzparkyje. Gerą valandą kalbėjome apie poezijos ir „savo kiemo“ teritorijas: jaunuosius literatus, hipius (iš Vido laikų Naujojoje Akmenėje), forsus ir banglus (iš mano laikų Panevėžyje), žmogaus reikmę viešai skaityti tekstus apie savijautą, laimingus gyvenimo įvykius, plaukų želę ir „atkirstas“ cigaretes. Apie smurtą, iš esmės.

Gegužės 4 d., pirmadienis

Tik atidarius knygyną įėjo vyras (ne lietuvis) ir pradėjo pasakoti rašomo romano siužetą. Pasirodo (po gerų 10 minučių), jam reikėjo vieno gero Mykolaičio-Putino eilėraščio, kurį galėtų panaudoti romane. Patariau jam nueiti į Profesorių namą.

Iškart po to įėjo dar vienas užsienietis ir telefone rodydamas knygų apie Mažąją Lietuvą nuotraukas paklausė, ar kurią nors turiu. Knygyne turėjęs tik Mažosios Lietuvos enciklopedijos antrą tomą, kurį jam pardaviau, pasiūliau palikti savo el. paštą, jei norįs, kad aš pažiūrėčiau, ką turiu namuose. Turiu pririnkęs knygų Mažosios Lietuvos tema, tad miela padėti tuo pačiu besidominčiam. Vėliau, gerdamas kavą ir vartydamas knygą, tas pats vyriškis pamatė Lietuvos žemėlapį ant sienos. Užsigeidė jo. Jam pasisekė, nes turėjau antrą tokį patį, paliktą kaip tik tokiam atvejui.

Gegužės 9 d., šeštadienis

Knygų prekyba festivalio „Kauno literatūros savaitė“ renginyje „Knygų laisvė“, lietingu oru vykusi VDU Didžiosios salės fojė, nesėkminga. Žmonių beveik nebuvo, didžiąją laiko dalį prapliurpėm su Arvydu iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Gegužės 11 d., pirmadienis

Knygų serijos „Noriu žinoti“ knygoje apie gyvūnus „Nuo aušros iki sutemos“ radau kramtomosios gumos „Ülker“ kolekcinius popierėlius su futbolininkais „Ülker Final 90“.

Šiandien vienas žmogus ieškojo retos knygos – „Kino kalbos gramatikos“.

Gegužės 13 d., trečiadienis

Buvau medicininės apžiūros, vidaus organų echoskopiją atlikęs gydytojas, pasakęs, kad viskas kaip ir aną kartą, pridūrė: „Nesusidėvėjo… dar.“