Naktį sodyboje pabudina šviesa – tokia ryški, kad, atrodo, kieme kažkas atvažiavęs nekviestas žibina tolimosiomis šviesomis. O tai tik pilnatis, patekėjusi ir ištempusi kieme augančios pušies šešėlį iki pat pamiškės. Manasis irgi ištįsta per plyną pievą, kur jau greit banguos vingiorykštės ir knibždės vasaros nakties kambariai – savo guolius taisysis laukiniai gyvūnai, aukštoje žolėje išminantys takus link saldinės obels.

Ankstyvo pavasario pieva čeža sudžiūvusia striuka žole, dar tik pamažėl atgyjančia ir tiesiančia pavienius daigus per pernykščius stagarus.

Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.

Pieva traška po mano botais, o vietomis pabertos spiros žymi stirnų ir briedžių takus. Į kišenę įsidedu kelis tuščius sraigių kiaukutus. Dėl neseniai išpjauto karklyno landšaftas pasikeitęs, todėl trumpam pasiklystu, bet stirnų takas išveda mane į palaukę, prie milžiniško akmens. Ant jo paviršiaus metai iš metų dedu mažus simbolinius artefaktus, rastus pakeliui. Tuščiaviduris, tarsi dūdelė, kaulas, įvairiaraščiai akmenėliai, margi sraigių kiaukutai. Didysis akmuo keičia savo kailį – dabar, po žiemos, jis pasidengęs minkštomis kelių rūšių samanomis. Čiuopiu jas tarsi Brailio raštą – negyvosios gamtos komunikaciją su mumis, žmonėmis, beprasmiškai besibaudžiančiais ją suprasti. Akmuo – atokaitoje, įkaitęs nuo ryškios ir radioaktyvios pavasario saulės. Guluosi ant jo ir prisimerkusi žlibinu į vaiskiame danguje gargsintį laukinių žąsų trikampį.

Esu savo kambaryje – ant milžiniško akmens lauko viduryje, aplink belapių beržų vainikuose barkšo laumšluotės. Laumšluotes, dar kitaip vadinamas raganų šluotomis arba amalais, medžiuose sukelia parazitiniai grybai. Jų pavadinimas irgi gražus – ragangrybiai.

Šitaip gulint mano sąmonė plūduriuoja šiltame vandenyje – tokiame būvyje esi kaip niekada imlus, gyvas nervas. Kreidiniu akmenėliu ant akmens kūno išraižau kelis simbolius. Čia pat – kalkinė paukščio žyma, tarsi replika mano keverzonėms.

Ant akmens palieku šiemet rastą sraigės kiautą. Senas namas – čia pat, už beržyno. Šiaurinė jo dalis dėbso į mane vienintelio lango akimi. Tuojau pat pastebiu pokyčius – šalia suręstą medžiotojų bokštelį. Puikiai žinau, kam jis – vieną kartą esu čia sutikusi elnių porą, į apleistą sodą atėjusią parupšnoti krituolių. Ir dabar jų būta – iš toli boluoja obelų šakos apgraužta žieve.

Pats senas namas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nepakitęs, bet įgriuvęs stogas dar po kelerių metų pasmerks jį greitam suirimui. Šįkart į vidų neinu, bet mintimis apeinu namo kambarius, kuriuose – buvusių gyventojų palikti baldai su patalais, virtuvėje – apgriuvusi krosnis, žemėti indai ir ūkiniai rakandai. Turbūt baugiausiai visada atrodo rūbai ir batai – ypač tie, kadais skirti šventadieniui ir išeigai, dabar apnešti spaliais ir pradėję pelyti. Tokie drabužiai atrodo kaip niekada nuogi, net kažkuo gėdingi. Prašalaičio akiai išstatyti, bet kaip sumesti, be pagarbos tiems kūnams, kurie kažkada juos dėvėjo.

Kol gamtos barokas dar neįsisiautėjęs, viską aplink matai kitaip, perspektyvoje veriasi įprastai lapijos gožiami kampeliai, kurių net nenutuokei esant. Panašiai sapnuose savo pačios namuose aptinki slaptus, pasirodo, visada egzistavusius kambarius, netikėtai atsiveriančius tavo akiai senovinių baldų interjerais. Kaip ir šįkart – tolėliau, kaip ir įprasta kaimuose, kad kūrenant neįsimestų kibirkštis ant aplinkinių pastatų, užmatau nedidelę pirtelę; mano akyse išdygusią kaip grybas, nes daugybę metų jos nepastebėdavau. Pasiekti ją pasirodo ne taip ir paprasta – nuo seno namo kiemo ji atskirta užpelkėjusiu upeliūkščiu. Liūnas tuojau pat įsiurbia mano botus, paleidžia nenoriai, išleisdamas gašlaus šlapio bučinio pakštelėjimą.

Suzmekusios senos pirtys man simbolizuoja namų pasąmonę. Jose dešimtmečiais kaitinosi dabar jau mirusių gyventojų kūnai, šutindami garuose kasdienius nešvarumus ir purvą. Kai pirkom sodybą, savojoje radau įtrūkusį veidrodį, į kurį kažkas stebeilydavo gremždamas barzdą ar šukuodamasis plaukus. Svajojau joje įsirengti savo mažą trobelę, kurioje rašyčiau tekstus, o pro išpjautą langą stebėčiau šalia gyvybės knibždančią pelkę. Nešiojau iš jos židinio akmenis, valiau ir šveičiau. Bet nebuvo įmanoma išguiti iš jos degėsių smarso. Pirtelė taip ir liko – su didžiule tuščia kiauryme į pelkę.

Autorės nuotr.

Grįžtant iš seno namo, mano sodybos kiemas atrodo tarsi pasimetęs plačioje dykynėje, su nežinia kodėl būtent taip išsidėsčiusiais pastatais – tarsi jie būtų chaotiškai subėgę ir dabar nuščiuvę stovėtų atsitiktinėse vietose, neapsispręsdami, ar tai tikrai ta vieta, kur jie turi būti. Senos obelys apsilaupiusiomis šakomis, tarsi roplių oda, žymi ribą, kur vasarą banguos tanki, pasmakrę siekianti žolė, užgošianti viską aplinkui. Taką, vedantį į seną namą, apskės varnalėšos ir jauni alksniai, akmuo paskęs aštriuose žolynuose, laumšluotės – sodriose žaliose lajose. Seną namą apvys vijokliai, pirtelę užstos dilgėlyno siena. Vasaros saulė švies į namo langus skverbdamasi į apleistus kambarius, trumpam nuauksindama ir sutaurindama visa, ką per išdaužytus ir vietomis užkaltus stiklus pasieks jos spinduliai.

Marija, Marika – vardas, švelniai pasibeldžiantis iš nebūties. Pažįstu ją tik iš nuotraukų – jauną moterį perkeliniu vasariniu chalatėliu, stovinčią šalia žydinčių jurginų. Trimetė mergaitė ant jos rankų – mano mama, kita sesuo su broliu glaudžiasi prie šono. Dar dvi dukros – pakeliui į šį pasaulį. Apsupti vasaros popietės išsipildymo, svaigaus žydėjimo tarsi šimto saulių, jie šypsosi į objektyvą. Ta sustabdyta akimirka yra laimės. Jos šypsena plačiausia – močiutės, kurios gyvai taip niekada ir neišvydau.

Vaikystės sekcijoj už sunkiai atstumiamo stiklo išsirikiavusios knygų nugarėlės, suvenyrai, sidabrinėje lėkštelėje – sudžiūvę margučiai nuo praėjusių Velykų. Juodi, mėlyni, burgundiško vyno spalvos, išpaišyti vaško ornamentais. Tik senelis taip mokėdavo – išvedžioti ant jų taisyklingas saules su daug spindulių tarsi kojelių, kurių galuose – maži spurgeliai nuo marginimui karštu vašku naudoto smeigtuko galvutės. Tarp saulių užrašas – Eglutei Vilnietei – man. Yra dedikuotų ir kitiems šeimos nariams. Margučių nevalia liesti – negrabiai užkliudžius, skils, paskleisdami mirties tvaiką.

Šalia – dar viena nuotrauka. Joje – senelis su močiute. Abu jauni ir gražūs, subtiliai įamžinti nespalvotos nuotraukos monochromo. Senos nuotraukos neblunka, jos – kaip stebuklo analogija, mirusiųjų atvaizdais mums liudijanti jų amžinybę. Žiūriu į veidus taip ilgai, kol pradeda rodytis, kad jie abu šypsosi man.

Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.

Po metų kitų teliks aptrupėję įrašai sudžiūvusioje luoboje. Imu margučius, kiloju, pirštu vedžioju per saulių spindulius. Atsargiai pakratau – dusliai sukliunksi buvusi gyvybė – mumifikavęsis trynys. Mano delne – tuščiaviduris kevalas, Velykų simbolis, liudijantis visa ko žemiško laikinumą.

Vaikystėje apžiūrinėdavau iš medžio išdrožtą Nukryžiuotąjį, kabojusį tetos bute. Atsargiai liesdavau jo sopulingą veidą, užmerktas akis, raudonais dažais ištapytą žaizdą po šonkauliais. Skrupulingai išdrožtos audeklo klostės, apsiautusios klubus, slėpdavo tai, kas, tikėjau, man įrodytų jo buvimą žmogumi. Kartą išdrįsusi žvilgtelėti, teišvydau voratinklių gijomis apvytą tuštumą.

Vaikystės kambary sūkuriuoja dulkės, langai plačiai atverti. Ant seno subraižyto stiklo – dar švieži valymo pėdsakai, likę po šiūravimo laikraščiu. Persisveri ir valai stiklus iš išorės – ketvirtas aukštas, šalia ūžianti gatvė, pratisai ūkiančios troleibusų voltornos, kaukšinčios automatinių durų giljotinos. Persisversi per daug ir krisi – ištisą amžinybę, į voratinkliais apraizgytą tuštumą, kol iš užspazmuotos gerklės išsivaduos riksmas ir atsipeikėsi kaip iš vilko valandą apimančio slogučio. Viskas kažkada jau buvo: kietai pinamos kasos, tempiančios smilkinių odą, kad namuose neįsisiautėtų gyvybės prisodrintas gyvenimo džiaugsmas. Griežta dienotvarkė. Pareigingai mažų pirštelių maigomi pianino klavišai – gebėjimas muzikuoti yra išsilavinusios moters bruožas. Antausiai už nepaklusnumą, nutvilkantys kraujinga gėda, budinantys viduje užsiglaudusį baltakiuojantį žvėrį; jų žymės kaip įdagai perduodami iš kartos į kartą, uždaru ratu; kol vieną dieną mušamas nebeatsuka kito skruosto ir tampa tuo, kuris muša. Marija, Marika, kodėl iki šiol galvoju, kad nebūtum to leidusi ir tavo buvimas būtų sušildęs mus visus.

Daiva Kairevičiūtė. Žydėjimas. 2021

Senoje svetainėje Kauno Žaliakalnyje skamba pianinas, girgžda senas parketas. Kvepia vašku, varvančiu nuo žalvarinėje žvakidėje įstatytos žvakės. Parketu slysta nematomos šokančiųjų kojos, aidi juokas, staiga, nuspaudus klaidingą klavišą, melodija virsta kraupia sekundų kakofonija. 1961-ieji, sužviegia stabdžiai, automobilis nuvažiuoja nuo kelio, verčiasi. Gyvi išlieka visi penki važiavę vaikai ir tėvas, mano senelis. Automobilį vairavusios mamos – mano močiutės – nebėra. Įsivyrauja kraupi tyla. Marika, – kartais kviečiu ją mintyse. Taip ją meiliai vadino mano senelis. Ar yra vašku rašęs jos vardą tarp siautulingai besisukančių saulių?

Nuotraukoje aštriais dekoratyviniais krašteliais – nuoširdžia šypsena nušviestas šiltas veidas. Ji šypsosi visose nuotraukose. Tik vienoje jų sėdi nugara, baltu chalatu. Buvo gydytoja, nuotraukoje šalia jos – dantų grąžtas, išlikęs kaip relikvija, bet po to dingęs taip pat kaip ir dauguma mums mirusiųjų paliktų daiktų. Marija, man liko tavo vardas, suteiktas per Krikštą ir jau perduotas mano pačios dukrai.

Moterys šluosto dulkes nuo Marijos statulos grotoje pamiškėje – viena pasilypėjusi ant taburetės, kita laiko ją už kojų. Po žiemos Marijos kaktoje – įtrūka, ji atrodo kaip nutūpęs ant jos veido mašalas – fėja. Fėjomis vadinu auksaakes – trapius, veik permatomus žalsvus vabzdžius, pirmus atgyjančius pavasarį. Po jų pasirodymo netrukus išlenda spungės, makabriškai šiurendamos savo žvynuotus tamsius sparnus, kurių raštuose iš anapus į mus stebeilija mirusiųjų akys.

Moterys šveičia grotos stiklą laikraščiu, o basnirčias Marijos pėdas apkaišo plastikinėmis lelijomis. Šalia plyti iš ledinio dangalo pamažėl besivaduojantis ežeras. Ten, kur būta ekečių, brisdamas smengi į pavojingai klampų šerbetą, o išmintose pėdose tuojau pat renkasi juodas ežero vanduo. Ledui nutirpus ir vakaro saulei atsisukus į grotą, ežeras atsispindi stikle – tada atrodo, kad Marija šypsosi, o vanduo semia ją ir plastikines lelijų galvas, galų gale panardindamas viską auksiniuose raibuliuose.

Vakare ūbauja apuokas, kraupiai kosčiodamas sinkopėse. Atgyja žmogiškosios pabaisos – tobulai sukonstruotos miškapjovės, kraujo raudonumo vienarankiai monstrai su mirtį nešančia letena, kurioje įmontuoti mediciniškai tikslūs pjovimo ašmenys. Kiklopiškos šviesos paverčia nakties mišką chirurgine palata ir iki saulėtekio nelieka viso šilo. Automobiliui verčiantis, tiesei rankas į vaikus ir vairas sutrupino tavo krūtinkaulį. Marika, tau tebuvo 42-eji, dabar esu beveik dešimčia metų vyresnė už tave.

Pūsteli aštrus skersvėjis, padvelkia šaltų akmenų vėsa, tolimiausiame pasąmonės kambary girgžteli durys. Ten slepiasi tai, kas trapiausia, amžiams pažeidžiama, iki gyvuonies nuoga. Ką norisi guosti ganėdinant duona ir žaidimais, užsimirštant barų rūsiuose, kur visi siautulingai švenčia gyvenimą. Įsisuka pavojingas danse macabre, lydimas apgaulingo užsimiršimo džiaugsmo, kurio pabaiga anksčiau ar vėliau – šalia tos pačios bedugnės, taip masinančios savo bekrašte begalybe. Tapsmas dulke, nieku, visa nuraminantis išnykimas. Kodėl Tavo sūnus paliko mums nuolatinį, niekuo nenumaldomą prarasto rojaus ilgesį, Marija?

Paskutiniai į ežerą besileidžiančios saulės spinduliai įspįsta pro grotos stiklą, įtrūkimas kaktoje atgyja, veriasi kaip žaizda. Marija, nuolat meldžiu Tavęs neleisti man suklysti ir vesti mane teisingu keliu.

Stojus neomenijai miesto parkuose spėriai dygsta krokai, prarėžę žemę aštriais tarsi skalpeliai lapeliais. Tebesaugantys suvyturiuotas žiedų taureles, išsiskleisiančias po pirmo sodraus pavasario lietaus, kuris jau tuoj tuoj prapliups. Klykauja miesto kirai, pranašaudami gildantį ilgesį. Ilgesys turi kvapą, jis pasklis iškart po lietaus – sudrėkusios žemės ir prisikeliančios iš jos gyvybės. Įrodymo, jog Tavo sūnus čia, su mumis.

Pumpurai lyg budos

Pirmas gausesnis sniegas po ilgo rudens ilgos pilkumos.

Buvo laikas, kurį reikėjo išlaukti, išbūti, įveikti, dienoms vis trumpėjant.

Eini prieš sutemas aplink sodybą ir regi mandžiūrinius riešutmedžius, kurių kelis daigelius į protėvių žemę atsivežei iš Verkių parko, kur kadaise ilgai gyventa.

Medžiai jau dideli, tačiau dabar man labiau rūpi jų pumpurai, visi besistengiantys žvelgti aukštyn, į dangų, iš kur su saule ateis sugrįžtantis pavasaris. Pumpurai stamboki. Pilki, panašūs į kelis į krūvą sulipusius lapelius, nes jie ir yra… būsimieji lapai.

Labai dideli kaštonų pumpurai susiformuoja dar rudenį. Blizgantys, skulptūriški, šokolado spalvos, kad net gali nutįsti seilės.

O štai jauno uosio pumpurai maži, juodi ir aštrūs lyg deimanto rėžtukai.

Kažkodėl medžių pumpurai man primena Budos vienuolius – ilgai ilgai sukryžiuotom kojom medituojančius laike ir erdvėje.

Iki nušvitimo pumpurams – dar ne vienas ilgas šaltas mėnuo.

Atsiminti

Antaną Ramoną, kuris taip ir neatvažiavo pas mane į Verkių parką, kur daug metų gyvenau, rinkti pienių žiedų ir gaminti pienių vyno. Taip ir nesusitarėm – kada, kaip… Tiesą sakant, pienių vyno niekada ir negėriau ir net nebandžiau išmokti jį gaminti; kartais pietaudavom ir gerdavom pigų vyną sovietiniame „Narutyje“, kur dabar Signatarų namai. Antanas mėgo tokias paprastas, dabar sakytum, skurdžias vietas, o ir vyno asortimentas buvo nepaprastai kuklus, švelniai tariant.

Niekad nebuvom artimesni draugai, bet bendrystės jausmas buvo abipusis.

Pro miglą atmenu jo laidotuves senosiose Bernardinų kapinėse. Jis labai mylėjo visą senąjį, nesutvarkytą, dabar jau išnykstantį Užupį, ir jo draugas sugebėjo gauti leidimą. Dažnai fotografuodamas Vilniuje, kartais Bernardinų kapinėse paieškau Antano kapo, bet ne visada surandu jį tarp senųjų antkapių ir kryžių, senųjų medžių. Antaną Ramoną labai vertino jo vyresnis draugas rašytojas Juozas Aputis, pagarbiai atsiliepdavo apie jo subtilią prozą.

Turiu Antano dovanotą retą jo knygą „Balti praėjusios vasaros debesys“, kurios didžioji dalis tiražo sudegė… Ir, Vilniuje praeidamas pro Signatarų namus, kur pirmame aukšte būta „Naručio“ kavinės, beveik visada prisimenu Antaną Ramoną.

Ir – taip atsitinka – staiga nei iš šio, nei iš to – prisimenu Antaną Ramoną lietui lyg pavasarį lyjant gruodžio 11-ąją, prisimenu ne vieną ir ne du epizodus iš bendravimų ar girtuoklysčių vadinamojoje „Vilniaus bohemoje“, nors dabar sunku pasakyti – buvo ar nebuvo toji bohema…

Būta bendrysčių, kurios seniai išnyko, o kitos kartos, man regis, svetimesnės, o ir laikai kiti – keisčiausia, kad laisvė laikui bėgant nuplovė tą bohemą.

Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje (būta tokių, pakviestas pabuvojęs esu ir Klaipėdos jaunųjų sekcijoje, kai dirbau Ventės rage) keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.

Pienių vyno negaminsiu, seniai atsisakiau alkoholio. Nors dabar pavasariais aplink sodybą pievos žiauriai geltonos nuo pienių žydėjimo.

Žiūrėdamas į jas, aš kažkodėl neprisimenu Antano Ramono.

Sugrįžimo iliuzija

Augalų, vabzdžių, žiedų, sėklų dėžučių, voratinklių fotografavimas.

Fragmentai, spalvos. Formų griūtis. Neieškau čia jokių menų; tai tik mano santykis su gamta, su gyvybe. Nuolatinio ryšio su ja palaikymas, gamtos jausmo puoselėjimas, taip pat ir mano kaip eksgamtininko / eksgamtosaugininko savotiškas sugrįžimas, sugrįžimo iliuzija.

Tai yra pakartojimo / pasikartojimo kelias, rūšių ir formų pažinimo ar prisiminimo santykis, taip pat estetika ir etika, estetinis pasigėrėjimas. Ir savotiška medžioklė, nes kad ir kaip nemėgčiau ir niekinčiau šiuolaikinę medžioklę (pavyzdžiui, puspročius, žudančius slankas…), deja, mes visi esam iš… medžiotojų, medžiotojų ir rinkėjų.

Gamtos fotografavimas yra savotiškas ritualas – lyg senųjų tikėjimų, kurie tebeslypi mūsų pasąmonėse, nusilenkimas žiedui, vabalui, žalčiui ar tūkstantmečiam ąžuolui.

Mazirbė. Laivų kapinės

Ir nuvilia, ir įkvepia.

Nuvilia, nes mano laivų kapinių įvaizdis, nežinia kaip ir kada susiformavęs, kitoks – ir laivų griaučių šiose kapinėse kiekis menkas, neverta sakyt jų skaičiaus ir galbūt šią vietą galėčiau vadint kelių laivų kapais.

Įkvepia, nes tai penas minčiai ir vaizduotei – yrančius laivų griaučius praauga medžiai. Jų šaknys pradeda misti (mistiškai? – koks žodžių žaismas!) tų laivų medinio karkaso puvėsiais, po žeme jų liekanas apraizgiusios, apkabinusios. O virš tavo galvos, virš tų kapų ošia amžinai (nors nieko niekur nėra amžino…) žydrai žalios pušys…

Ir Baltijos jūra netoliese, už neaukštų kopų, ir tuo viskas pasakyta.

Paint It Black

Tie abu mano jaunystės draugai… mirę.

Vienas daugiau nei prieš du dešimtmečius, pernelyg jaunas, paveldėjęs iš tėvo prastą ligą, kitas iškeliavo visai neseniai.

Tačiau mano atminty kartais mes vis dar klausomės rolingstonų „Paint It Black“.

Sukasi – atmenu – kažkokia keista lanksti ir plona, nedidelė plastikinė mėlyna plokštelė ant seno sovietinio patefono. Būta tada dainos įelektrintų juslių ir dvasių. Prigimtinės laisvės ir jaunystės viduje, bet ne šalyje.

Net nežinau, ar tais laikais buvo išleistas dar koks rolingstonų vinilas – vargu bau. Tai buvo egzotika, pralindusi pro geležinės uždangos grotas.

Tik DI patikslina – „perestroikos“ laikais, vos dveji metai prieš atkuriant nepriklausomybę, vienintelė SSRS įrašų leidykla „Melodija“ išleido kompiliaciją (autorizuotą) „The Rolling Stones“. (Nors DI dėl vienintelės įrašų leidyklos klysta – namuos nuo senų laikų buvo nemažai plokštelių, išleistų Rygoje.)

Tačiau dar ir dabar kartais mes trise, pilni pasaulio vilčių, vis dar klausomės daug daug kartų to vienintelio oficialaus rolingstonų įrašo „Paint It Black“:

                             I look inside myself
And see my heart is black
I see my red door
I must have it painted black…

Atvirumas

Ar kadaise buvai tas idiotas, kuris sėdi ilgai prieš tuščią popieriaus lapą ir nieko negali parašyti, išskyrus kelis beprasmius žodžius ar sakinius?

Taip, tikrai buvau.

Buvo laikas, kai labiau norėjau kažką parašyti, negu galėjau.

Dabar ir galėdamas kartais nerašai, nes a priori pasivaidena, kad tai būtų prastai arba pernelyg banalu. Ir, žinoma, tas šalia išdygstantis šėtoniškas beprasmybės – kam to reikia? – jausmas.

Kartais aš pasiilgstu to jauno idioto, kuris kažką rašo ir brauko užrašų knygelėje, taip nieko ir neparašydamas…

Apleisties kunigaikštystės laiškai

Kadaise rašiau tokią esė: „Didžioji Apleisties kunigaikštystė“.

Tekstai, patekę į knygas, neretai užsimiršta, tačiau realybėje neužsimiršta Apleistis.

Ji nuolat man rašo laiškus, palieka užuominas pačiose įvairiausiose pasaulio vietose, dažniausiai posovietinėje erdvėje.

Ji rašo laiškus vėjo garsais apleistų sodybų griuvėsiuose, ji beria rudenio liūdesio lapų lietų ant išnykstančių dvarų griuvėsių, ji plauna mūro griuvėsių sienas šaltomis lapkričio–gruodžio liūties ašaromis, o žiemą šerkšno ornamentais papuošia pastatų griaučius baltame peizaže.

Apleisties kunigaikštystės laiškai ir liūdni, ir gražūs tuo liūdnumu, ta griuvėsių – vis kitų ir vis kitaip – nykstančia architektonika. Ir tai man gražu, gražiau negu nuodingi rapsų laukai, gražiau negu tas „sutvarkytas“ pasaulis, nes griuvėsiai – kol jie dar yra – yra paskutinė atmintis.

Apleisties kunigaikštystė yra nykstančios, dylančios, nugriaunamos, niekinamos, dažniausiai pasmerktos atminties paskutiniai laiškai.

Žiemos liūdesys

Ak, žiemos liūdesys belsis į langus.

Nors per anksti apie jį galvot, jis skverbias į mane.

Būna žiemos liūdesys, sunkus it švinas, būna šviesi, nors iš tiesų pilka, žiemos melancholija už lango.

Būna speigo strėlės, veriančios naktį ledinio plieno antgaliais.

Ir visa praeina, teka, nors gali įbrist į tą patį žiemos sniegą, tačiau ne tame pačiame laike.

Nors tas sniegas susiformavo iš Herakleito upių vandens garų, vadinasi, sniegas tų upių brolis ir iš tiesų negalima įbrist į tą patį sniegą.

Ak, žiemos liūdesys kažkodėl beldžias į langą.

Jūros link

Mokaisi lėto laiko.

Eini Nidoje jūros link, takas jau nubarstytas pirmaisiais geltonais lapais.

Ruduo priartėjo. Lietaus debesų karavanai keliauja dangum.

Ruduo miške ir prie jūros. Toks dvigubas ruduo – gamtoj ir manyje.

Mano ruduo, kurs manyje, deja, jau nesibaigs pavasariu.

Einu jūros link.

Mokausi lėto laiko lėtesnio žingsnio.

 Emanuele Coccia

Už staltiesių ir paklodžių

Ar pasakojimas apie namus turėtų prasidėti nuo to, kaip jautėmės gimdoje? Bet kas gi drįstų prisiimti atsakomybę už tokio pasakojimo autentiškumą. Tad gal verčiau pradėti nuo vaikiškų slėptuvių pastalėse – erdvių, kurių sienas atstojo ne pagal paskirtį panaudotos užuolaidos, lovatiesės, paklodės, staltiesės. Jos kūrė paslapties, užsklandos, intuityviai suvokiamų teatro užkulisių etiką ir estetiką. Ji buvo dviguba – statinio vidui ir išorei. Prispausdavome šiuos tekstilės kūrinius ant stalo išdėliotais sunkesniais daiktais, audiniai nudrykdavo pažemiui, kreivomis raukšlėmis ir jų šešėliais kurdami namų karikatūras. Jie sudarkydavo nusistovėjusią namų tvarką, rutiną, menamą, sąlyginį būsto grožį, epochos, mados, skurdo ar pertekliaus primestą beskonybę ir funkcionalumą.

Tokių žaidimų palapinių laikinumas turėjo šventės ir išvarymo požymių: atšvęsime, grįšime į savo tėvų namus prieš savo valią, mūsų palapinių neliks nė ženklo.

Pastalių prieblanda su jos paslaptimis tapdavo modifikuotu namų fraktalu. Ankštame prieglobstyje būdavome arti viena kitos, kvėpavome viena kitai į veidą. Šnabždėdamosi uosdavome viena kitos seilių kvapą. Juokėmės iš niekų. Tuose namuose būdavo linksma. Vienas kitas daiktas ar žaislas, kuriuos priglausdavome tose vaikiškose palapinėse, nepajėgdavo mūsų užgožti, užuot konkuravusios tarpusavyje, tapdavome viena kitai svarbiausiais žaislais. Gyvomis lėlėmis, kurios mums įduotos ribotam naudojimui ir kurios bus netrukus atimtos. Tai buvo meilės projektas su praeinamybės, galbūt ir mirties nuojauta. Argi ne namai yra viena tų vietų, kuriose mirštama? Dar neturėjome žodžių viskam įvardyti. Vadinome tai tiesiog namais. O gal tai tik kitas žodis meilei įvardyti. Nesvarbu, kad apsinešęs statybų dulkėmis, aplipęs nematomomis patalinėmis erkutėmis, įveltas į automatinę kasdienybę – vis dar veikli kulka, nors ir žaisliniame šautuve.

Ugnikalnis futliare

Namai, kaip saugesnė ir paslaptingesnė, daugiau laisvės leidžianti pasaulio dalis, rūpėjo ne vien mergaitėms. Berniukams tai buvo tvirtovės, slėptuvės medžiuose, rūsiuose, statybvietėse. Negyvenamų namų užkaboriai, palėpės, griuvėsiai. Ten jie galėjo būti indėnais, piratais, kareiviais. Kovotojais prieš blogį ar prieš kankinančias taisykles. Įsivaizduojamuose prieglobsčiuose juos siejo brolystės ir įsivaizduojami kareivinių ryšiai. Augant kai kuriems jų tai virsdavo garažine kultūra, būdinga sovietmečiu, – su pasididžiavimu serviruojamos išgėrinėjimo ritualų priemonės, pusnuogių gražuolių iliustracijos, svajonių automobilių atvaizdai ant sienų, automobilinės alyvos, degalų ir dar kažin kokie panašūs kvapai.

Günteris Grassas savo autobiografinėje knygoje „Svogūno lupimas“ aprašo vaikystės metais jam svarbų namų kampą, kuriame pasaulis nutildavo ir kur jis galėdavo būti tik savimi. Ar turėtų stebinti, kad ilgainiui ši kampo vizija išaugo į rašomąjį stalą, vakarais jaukiai apšviestą stalinės lempos? O gal tai reikštų, kad suaugę – daugiau ar mažiau nesąmoningai – siekiame įgyvendinti vaikystėje patirtą arba išsiilgtą namų modelį?

Visi tie namai, kuriuos patyrėme augdami ir bręsdami, buvo arba turėjo būti erdvė, tinkama pasislėpti, kur galima ar bent jau geidžiama jaustis apsaugotam nuo išorės pasaulio, veikiančio pagal kokias nors scenos ar spektaklio taisykles. Laisvės nuo taisyklių impulsas nebūtinai išsiveržia griaunamąja jėga, nors galimas ir Emanuelės Coccios reginio aprašymas, kuriame namai vadinami ugnikalniu, išmetančiu į planetą alternatyvų erdvėlaikį, nežemišką tikrovę. Ar toks ugnikalnis negalėtų būti dar vienas, tik kitoks spektaklis?

Bėgant nuo socialinės ar politinės scenografijos diktuojamos tvarkos, atskiri kambariai ar papildomą privatumą kuriantys tų kambarių kampai kartu su kitomis slėptuvėmis buvo laipsniškai išsipildančios erdvės. Jose išorė daugiau ar mažiau priartėdavo prie vidaus. To, kas vyko galvose.

Reikėjo laiko suprasti, kad tikrieji namai ar bent jų galimybė esmingiausiai yra įsikūrusi būtent galvoje. Ar ne šis suvokimas kadaise, jaunystės metais, blykstelėjo vizija, kad geriausias prieglobstis būtų paprastas, patogus higieniškai apšildomas futliaras, kuriame galėtum išsimiegoti ar kiek panorėjęs vartytis lovoje su knyga? Akimirkomis tai atrodė tobuliausias išorės ir vidaus harmonijos sprendimas, kūnui ir minimaliems jo poreikiams beveik sutampant su galvoje išsipildančiais maksimaliais mąstymo laisvės pavidalais.

Ar tokio futliaro, arba japoniško kapsulinio viešbučio, atvaizdą buvau mačiusi kokioje nors ano meto publikacijoje? Studentiškais metais man asmeniškai reikalingi daiktai tilpdavo į vienintelę bendrabučio spintos lentyną. Toks pasirinkimas, o gal ir aplinkybių nulemta padėtis keistu būdu keldavo pasididžiavimą. Jaučiausi lengva, paprastai, nesunkiai kilnojama, be vargo išlaikoma. Vaizdavausi tai kaip laisvę nuo daiktų ir perteklinių poreikių. Tokia buvo mano ugnikalnio futliare vizija. Kūriau ją kaip opoziciją kitų žmonių alkiui turėti ką nors daugiau, nei reikia gyvybei ir minčių laisvei išsaugoti. Iki šios dienos tai niekaip nedera su kai kurių pasakotojų – liudininkų ar neatsakingų vėlesnės epochos interpretatorių – teiginiu, koks siaubas buvo gyventi sovietmečiu. Tarsi tada būtume buvę benamiai ar savo galvoje save vien tik žalojantys personažai, nepagydomi luošiai. Kažkam turbūt vis dar esame panašūs į kiborgus su smegenyse įdiegtais kontrolės prietaisais, o ne išsaugoję vidinės laisvės gebėjimus žmonės. Ar kai kurie iš mūsų nebuvome juo laisvesni savo galvose, kuo stipriau buvome spaudžiami iš išorės? Gyvendama provincijoje interneto ir socialinių tinklų priešaušrio metais dažnai pagalvodavau apie originalių vizijų, gimstančių iš socialinės izoliacijos, potencialą: išorinės informacijos skurdas, panašiai kaip ir dykuma, gali tapti puikia terpe naujoms, neregėtoms, o kartais ir labai atsparioms gyvybės formoms ar pasauliams.

Sužnaibyti, bet gyvi

Bet ar turėjau šalia ką nors gyvą, kam būčiau nuoširdžiai patikėjusi šį savo vaizdinį tarsi brangenybę, atvirumo dovaną? Suprantama, tokią dovaną būtų reikėję paaiškinti, o tai būtų reiškę dar didesnį atsivėrimą, sluoksnis po sluoksnio, galbūt tai būtų atitikę vieną iš begalybės projekcijų. Kas būtų galėjęs mane įtikinti, kad tokia kryptis įmanoma, prasminga, bent pakenčiama ne vien tik man, bet ir kam nors kitam? Mandagios ir patogios bet kokio socialumo formos kuria vienokį ar kitokį saugumą, jos yra amortizatoriai tarp „aš“ ir bent šiek tiek kitoniškai nei „aš“ pasireiškiančio „kito“, tarp savasties ir neįprastos, bauginančios kitokybės. Reikėjo laiko, kad socialumas man atsiskleistų ne vien kaip grėsmė laisvei ar individualumui. Teko pagyventi bent keletą dešimtmečių, kad išvysčiau pasaulį persmelkusį bendrumą, organizuotumą, grupavimąsi pagal neabsoliutų panašumą, reikalaujantį nuolatinių individualumo aukų, taip pat ir vienos rūšies laisvės aukų ant kitos rūšies laisvės altorių. Socialumą, turintį miškų, laukų ir jūrų grožio.

Ar praregėti, išvystant daugybę tokių vienas už kitą gražesnių, žodžių auksu išpuoštų altorių, buvo palaima? O gal prakeiksmas? Ir kada gi tai prasidėjo? Gal tada, kai dviese su gražiaake kolektyvinio sodo kaimynų mergaite įsitaisėme žemoje sodo namelio palėpėje ir ji – dėl jau iš atminties išdilusių priežasčių, o gal ir be aiškios priežasties – pradėjo mane skaudžiai žnaibyti? Apynaujės pastogės gegnių mediena buvo šiurkšti, tačiau ji kvepėjo namais, ir tuose namuose, kaip ir kituose, nepavyko išvengti skausmo. Atokvėpį nuo smurto – jis atrodė nesuvokiamas – galėjau išsikovoti tik pagąsdinusi niekada nebedraugauti. Galbūt pritaikiau atsakomąjį, gynybinį smurtą? Ar jį tik susapnavau, nedrįsdama skriausti mažesnio už save? Kaip paaiškėjo, namuose, kuriuose slepiamasi nuo primestos išorinės tvarkos ir spaudimo, taip pat reikalingi įstatymai, derybos, politika, valdžia, manipuliacijos ir namų turinys gali būti gerokai drumstas.

Būti savimi: argi tai ne juokinga?

Namų neskaidrumą teko patirti ir vėlesniais laikais, kai kviesdavomės viena kitą į namus nakvynei tėvams išvykus. Repetavome gyvenimą dviese, intymumą, tarsi pratęsdamos vaikiškus žaidimus palapinėse, iš kurių išaugome. Iki šiol prisimenu ankštą lovą draugės kambaryje, šalia guolio – rauplėtą, nugarą brozdinantį krokodilišką radiatorių, žemėn šliaužiančią beformę pagalvę, mano namams neįprastą patalų kvapą. Jis man neatrodė geras. Vėlgi – rytą mano namuose, kai vienoje iš sustumtų dviejų lovų, kurioje liko nakvoti draugė, paryčiais išgirdau garsėjančią dejonę. Teko kviestis draugės mamą, o tada ir greitąją, galiausiai ligonei buvo nustatyta rimta liga, encefalitas. Mano namai tapo scena, kurioje maišėsi vidus ir išorė, kur mano vaidmuo tapo nebesuvokiamas, netgi nebereikalingas. Labiausiai prisimenu siaubą, patyrus, kaip sveikas žaidimų draugas ūmai virsta kažkuo nebepažįstamu, svetimu, kenčiančiu, reikalingu pagalbos, savo bejėgiškumu tarsi veidrodyje atspindinčiu tavąjį neįgalumą pagelbėti, savotišką meilės gėdą, įprastos komunikacijos pertrūkį, namų idilės žlugimą.

Tai buvo ta pati draugė, viena iš artimiausių, vieną gražią dieną visiškai nekaltai pasijuokusi iš mano trečius metus dėvimo mamos megzto „rudo megztinio“. Juokėsi iš jo kaip aiškiausio nuobodulio, neišradingumo, skurdo liudijimo, o galbūt pasikartojimo, dažniausiai juokingo vaikams ir būdingo komedijoms. Jai nekilo mintis, kad tai mėgstamiausias tavo namų drabužis, su kuriuo jauteisi dailus, sau pakankamas, išsipildęs, buvai savimi, jauteisi namuose. Galų gale tai netgi nebuvo rudas megztinis, jį mačiau kaip gražios ochros spalvos rūbą.

Mudvi abi vienodai nežinojome, kas tai yra „būti savimi“. Betgi dabar, kai manome žinančios: įsivaizduoti, kad gali būti pats save sukūręs, nuo nieko nepriklausomas, – argi tai ne juokinga? Pasijuokiau tada kartu su drauge, vargu ar nuoširdžiai, o vis dėlto paradoksaliu būdu suvokusi, kad būti savimi nebūtinai ir ne visada yra namų savybė. Kiek užtruko suvokti, kad sykiais privalu tokios prabangos atsisakyti, puoselėjant erdvę, kurioje buvimo savimi projektą įgyvendini ne vien tu, o dar ir kas nors kitas? O gal tai tik dar viena buvimo savimi pozicija? Juk ar negalėtų būti, kad namai tėra dar viena vieta ir dar vienas laikas, per kuriuos skleidžiasi „aš esu tu, o tu esi aš“ kosmosas? Pasak E. Coccios, mūsų namų neišbaigtumas „niekada nėra grynai architektūrinio ar estetinio pobūdžio – jis visada pirmiausia yra etinio pobūdžio“, ir „neįmanoma mąstyti ir kurti namų nemąstant ir nekuriant meilės“.

Juokas, arba meilės forma

Bet ar mano draugės juokas, pastebėjus mano pasikartojimo, arba būdo, kuriuo jai apsireiškė mano rudas megztinis, komiškumą, nebuvo viena meilės išraiškų? Kiek anksčiau mudvi abi juokėmės iš bemaž to paties – mūsų matematikos mokytojos diena iš dienos dėvimų vis tų pačių drabužių – pilkšvai alyvinės trikotažinės palaidinukės ir juodo sijono. Šiandien abejoju, ar ir tada juokiausi iš širdies – negi toji netekėjusi, šiek tiek švepla mokytoja tvirtomis kaimietės blauzdomis nebuvo mano kitas „aš“? Ji buvo panaši į mane labiau, nei būtų prireikę tapatintis tiek su ja, tiek su namais, kuriuos perteikė mūsų drabužiai. Žygiuojant ta pačia kryptimi kartu su E. Coccia: „Galiausiai dėl drabužių mes neišeiname iš namų: nešiojamės namus su savimi, pavertę antrąja oda. Dėl drabužių namai perkeičiami iš begalinės talpyklos į lanksčias ir subtilias judėjimo priemones, per kurias filtruojame pasaulį. Priešingai, per drabužius – jų mobilias ekstruzijas – namai liaujasi buvę privačia bei nematoma erdve ir tampa viešu individualios esaties reginiu, nuolat judančiu ir keičiančiu veidą.“

Kokius namus savo drabužiais reprezentavau laikais, kai mamos bendradarbės vyras, mano paauglystės metais turėjęs darbą karo dalinyje, man parūpino „plašč-palatką“, arba karišką apsiaustą-palapinę, iš kurios vėliau pasiuvome madingas platėjančias kelnes ir liemenę? Mano namuose niekada netrūko karo elemento. Turbūt natūralu, kad neapsiėjo be jo ir mano puikusis kostiumas. Brezentinių kelnių mada turbūt irgi reiškė šį tą reikšminga visai epochai – ir visai nesvarbu, ar tai suvokėme.

O kuo gi tada virto mano galvoje išsitenkantys namai, kai žengiau per miestą, prisidengusi persiūta „plašč-palatka“? Grožėdamasi savimi pačia – kuo buvau labiau: išsiskleidusia gėle, nesąmoningai trokštančia būti apdulkinta ir užmegzti vaisių, ar vis dėlto karišku kumščiu, gražiu dėl savo stiprybės, ištvermės, užsigrūdinimo, gebėjimo įsilieti į tikslingą žmonių grupę, aprūpintą kolektyviniu tikslu, kolektyvine madingo rūbo samprata, kolektyviniais benamių namais?

Vaikščioti lubomis

Bet kurie daiktai, lygiai kaip ir drabužiai, manytume, nėra vienareikšmiai. Tiesą sakant, jie tokie daugiareikšmiai, kad kiekvienas daiktas namų erdvėje yra tarsi atskiras triukšmo šaltinis, kartu su kitais panašiai triukšmaujančiais vedantis iš proto, trukdantis užmigti, vejantis iš namų. E. Coccia namų daiktus lygina su sirenomis, viliojančiomis savo dainomis, kurioms sunku atsispirti, įtraukiančiomis mus į varginantį tinklą. Pasak jo, likti namie „reiškia priešintis jėgoms, kuriomis daiktai veikia mus bei vienas kitą“. Štai dėl ko neatsispirdavau malonumui tyliai pabūti visuose remontuojamuose savo būstuose, kol tie dar būdavo laisvi: be baldų ir kitų daiktų. Tai buvo kažkuo labai svarbi galimybė pajusti daiktų taisyklių bei reikalavimų netrikdomus namus savo galvoje. Bemaž su šventa pagarba žvelgdavau į tuščias sienas tarytum įsimylėjusi ir sykiu žinodama, kokia trapi ir trumpalaikė ši padėtis. Būsena, kai nuščiūvame prieš nutinkant kam nors reikšmingam, kas pareikalaus ir papildomų vaidmenų įpareigojimų. Ar ne dėl to visada jaučiausi viliojama keisti būstą, kraustytis kur nors kitur? Tuščio būsto ramybė ir tyla, trunkanti akimirką, atsverdavo kraustymosi vargus. Negana to, priversdavo atsisveikinti su daiktais, praradusiais harmoningą skambesį su tais, kuriuos pasilikdavau, rasdama vietą naujuose namuose.

Kuo labiau nereikalingas ir nebemylimas daiktas, tuo labiau jis yra nepatenkintas, prašosi dėmesio, niurna ir priekaištauja – labai panašiai kaip dėmesio nebesulaukiantis kadaise taip rūpestingai, švelniai ir aistringai mylėtas mylimasis. Nepavykus atkurti meilės ryšio, tenka skirtis. Ir daugelis sutiks, kad atsisveikinti yra gerokai lengviau nei ką nors jau nebemylimą pamilti iš naujo. Ar ne todėl, būdama vaikas, taip mėgdavau žiūrėti į lubas, įsivaizduodama, kad vaikštau jomis tarsi tuščiomis, švariomis grindimis, aplenkdama vien tik kambario viduryje tarsi kokias gėles ant koto styrančius šviestuvus? Tai buvo švarių namų ir tyros meilės reginys, mieganti gėrio ir grožio sėkla, o gal tik abstrakti idėja, kuriai nebus lemta virsti kūnu. Nes jei tik ryžtumeisi pamilti bent jau save patį, tučtuojau prireiktų ir lovos, ir viryklės, ir puodo, lėkštės, šaukšto. Žinoma, ir peilio, kuris būtinai kada nors paleis tau kraują, kruvinai supurvindamas ką nors švaraus. Viešpatie, o juk neapsieitum dar ir be vonios bei unitazo.

Laisvės vėliavos virš kalėjimų

Sunkiausia namų, kaip ir meilės, pamoka yra ta, kad namai nėra nei švarūs, nei gryni. Štai kodėl išeiti į viešumą, mojuojant vėliavomis ir skanduojant netgi pačius tauriausius šūkius, vaizduojant save kažin kokios pašventintos žmonių masės ar grupės dalimi, man atrodydavo tam tikra melo atmaina. Išdrįsiu pasakyti ir tai: vis dar atrodo.

Mūsų teisuoliški riksmai yra melagingi. Mano ilgesys, kaip ir anksčiau, nevalingai skrodžia visatą, kurioje tarsi kvantinės dalelės skrieja įvairiausi nenuspėjami ir neišvengiami namai, vienu metu talpinantys savyje tiek rojų, tiek pragarą. Visi masiniai judėjimai elgiasi taip, tarsi jokių namų nebūtų. Jeigu tie namai išsipildytų pagal tikrų, saugių namų viziją, galbūt tokie judėjimai būtų tiesiog negalimi? Sąjūdžio laikais Panevėžyje girdėdavome, kad vienas iš vyrų, tremtinių ir politinių kalinių organizacijos aktyvistų, savo namuose yra užkūręs pragarą, ten neapsieinama be fizinio smurto prieš moterį. Ne vienas žinojome raiškiausių sąjūdiečių gvardijoje, prisiėmusioje atsakomybę kurti laisvą, saugią, gražią Lietuvą, esant žmonių, įklimpusių į erotines istorijas ar net skausmingus romanus, vejančius iš namų, nuskriaudžiančius ir apgaunančius namuose likusius namiškius, verčiančius namų ieškoti ten, kur namai pasibaigia. Sykį mačiau vieno tokių gvardiečių ašaras prieblandoje, panašioje į mano vaikystėje kuriamas palapines, – skausmą, kurio būčiau norėjusi nematyti. Ir argi tai nebuvo zondas tariamo, dar besikuriančio gėrio kūne, išduodantis mūsų slepiamą benamystę? Ir ką reiškė namai ir jų deklaruojama tautinė vizija vienam iš tų aktyvistų, visai nakčiai užrakinusiam mane savo studijoje, reikalavusiam, kad tapčiau jam namais čia ir dabar, per keletą vyriškos aistros išsipildymo minučių? Nei tada, nei dabar nejuntu jam pykčio. Gal tik graudų nejaukumą patyrus dar vieną įrodymą, kaip skirtingai blaškomės, bandydami nevėkšliškai įgyvendinti namų idėją, o jai nepavykus sukurdami kalėjimus. Tai štai kokie mes, mojuojantys laisvės vėliavomis.

Ir, o paradokse, tik pamažu įveikdama namų ilgesį ir inertišką savo prisirišimą prie mėgėjiškai susikurtos namų vizijos bei pasidavusi Sąjūdžio bangai, pagaliau pasijutau beveik patenkinta savo namais, tiksliau – apytuščiu jų indu, dabar jau užpildytu politinio spektaklio elementais. Kaip dabar prisimenu tą svaigią iliuziją, kai namų ilgesys tarsi kokia įsisenėjusi liga mane buvo apleidęs. Kiek buvo tokių kaip aš, kuriems vadinamasis nacionalinis pakilimas, arba politika, sąlygiškai trumpą mitingų, vėliavų ir draugėn sukibusių rankų laiką buvo tapęs veiksmingais vaistais nuo skausmo? Kiek tokių apsvaigusių buvo visais laikais, įvairiausiose politinėse sistemose ir kiek jų yra šiandien? Kiek iš jų namus pajunta tik turėdami ar išsigalvodami bendrą priešą?

Ar negalėtų būti, kad tušti namai yra geriausi namai, kaip kad jutau paslapčia tūnodama ir nuo tuštumos svaigdama vis dar laisvuose: be daiktų, be gyvenimo? Gal taip nutinka tik todėl, kad kaip tik tokiu būdu gali pasijusti labiausiai namuose, kuriuos patiri savo galvoje? Ir ar tai reiškia, kad susigyvenęs su viešumoje vykstančiu politiniu spektakliu kaip savo esatimi būtent tuščiuose namuose jausiesi labiausiai savimi?

Svaiginamieji

Gali būti, kad fizinis ar psichinis smurtas namų aplinkoje, kurio viena formų yra tiesiog atsisakymas kalbėtis, bežodis brozdinimasis į vienas kito privatumą, o gal belikęs vien tik viešų, politinių reikalų aptarinėjimas, yra geriausia aplinka politinei aistrai puoselėti. Tikrųjų namų ilgesys amputuojamas, nebėra jokios prasmės rimtai vertinti fantominius nesamų organizmo dalių skausmus. Ir tada… ar tada galima tiesiog rašyti? Neatsitiktinai E. Coccia prisipažįsta, kad radikaliausia namų kūrimo patirtimi jam lieka rašymas, jį įvardija ir kaip vieną stipriausių psichotropinių medžiagų: „Žodžiai yra balti milteliai ar nemalonaus skonio gėrimas. Bet gurkšnis po gurkšnio ir kažin kas prieš mus apsireiškia, kažin kas, neturintis nieko bendra su mūsų kūnu ar supančiu pasauliu.“ Vargu ar pavyktų paneigti, kad ideologiniai pareiškimai ir talentingų ar bent gudrių politikų retorika ir puikieji rašytojų kūriniai nėra susisiekiantys indai, kuriuose cirkuliuoja tos pačios arba labai artimos narkotinės medžiagos. Galbūt verta čia įkišti ir George’o Orwello trigrašį: „Nuomonė, kad menas negali turėti nieko bendra su politika, jau yra politinis požiūris.“ Ne vienam iš mūsų ši smulkutė žodinės valiutos moneta būtų patogi – padėtų išpirkti kurį nors etinį ir estetinį kompromisą.

Kita vertus, aiškindamas rašymo ir iš jo išplaukiančio skaitymo poveikį E. Coccia ištaria, sakyčiau, ne itin patogią, tačiau šiandien viešojoje erdvėje vis dažniau išryškėjančią žodžių poveikio tiesą: „Čia nėra nieko intelektualaus.“ Tai, pasak jo, tėra grynoji, cheminė, juslinė, vizionieriška gyvenimo injekcija. Tuo tarpu įtaigių tekstų – poezijos, romano ar įspūdingos kalbos mitingo scenoje – artumas vieno kitam gali būti tiek pat gėdingas, kiek ir išlaisvinantis. Intelektualumas jau dabar nebėra būtinas, kad meistriškai, žingsnis po žingsnio ką nors priverstume gėdytis arba didžiuotis viena ar kita savybe, reiškiniu, poelgiu, įrašu socialinio tinklo paskyroje. Arba kad ir knyga: negi didelio intelekto reikia kurią nors jų išgirti, lygiai kaip ir supeikti? Ar ne todėl, ką nors sumaniusi demaskuoti ar atverti, visada ir pernelyg greitai prisikasdavau prie ko nors priešinga, kas sutrikdydavo ir nutildydavo?

Gali būti, kad artėjame prie E. Coccios apibūdintų ateities namų, kurie, jo tvirtinimu, turėtų tapti „kolektyvine maišymosi disciplina: namų maišymosi, tapatybių maišymosi, tautų ir kultūrų maišymosi disciplina“. Ar šie žodžiai tėra svaiginamoji injekcija, arba dozė, prie kurios ilgainiui priprantama ir jos nebepakanka?

Dar nesu sutikusi nė vieno armėnų kilmės lietuvio, kuris nebūtų menininkas. Artūras Manukianas, Andrius Arutiunianas, net mano bendravardė operos solistė Rosana Štemanetian – vienintelė Rosana, kurią šiek tiek pažįstu. Gal todėl armėniška genealogija man visada atrodo ne kaip etninė kilmė, o kaip estetinė kategorija.

Kažkada juokaudavau, kad savaitgaliais, pasiekusi absoliutų kultūrinio nuovargio dugną, netikėtai pagaunu save žiūrinčią Kardashianų realybės šou ištraukas. Iš bendro (ne)išprusimo žinau visų seserų vardus ir pavardes, nes šioje šeimoje jų dvi – Kardashian ir Jenner. Žinau patėvio istoriją, Bruce’o Jennerio transformaciją į Caitlyn. Žinau apie tėvą Robertą Kardashianą, liūdnai pagarsėjusio O. J. Simpsono advokatą.

Tačiau pastaruoju metu šios laidos ištraukos man tapo nebe ironijos objektu, o komfortą suteikiančiu šou. Mane domina smulkios jų gyvenimo detalės, o ne dramos ar konfliktai. Labiausiai patinka tos scenos, kuriose nieko ypatingo nevyksta: nepriekaištingi makiažai, pastelinių spalvų drabužiai, prabangūs namai, minkštos sofos, žemo registro (vocal fry) monotoniškas kalbėjimas. Jos sėdi rankose su tobulu manikiūru laikydamos naujausius telefonus, – šių prabangos net nebeįmanoma apibrėžti, nes mes visi turime tuos pačius, – ir tiesiog kalbasi. Net jei nemokėčiau anglų kalbos, tai vis tiek mane veiktų kaip hipnotizuojantis kobros šokis.

Autorės koliažas

Ir tada pradėjau galvoti: kodėl tiek daug žmonių jas niekina? Kodėl jos taip lengvai paverčiamos tamsos, banalumo, kvailybės, konsumerizmo ir moralinio nuopuolio simboliu? Jos nerodo jokio itin blogo pavyzdžio. Priešingai – šeimos vertybės čia beveik perdozuotos: motinystė, buvimas kartu, vaikai, anūkai, rūpestis, lojalumas. Jos atrodo kaip mylinčios mamos, gerbiančios savo vadybininkę motiną. Jos gedi mirusio tėvo ir nuolat grįžta prie jo šviesaus atminimo. Jos religingos, gerbia savo armėnišką kilmę, aktyviai kalba apie armėnų genocido pripažinimą. Tai eilinės dirbančios moterys. Daugiavaikės. Dažnai vienišos. Beveik visos išsiskyrusios. Taip, Kim šlovės valanda išmušė po paviešinto pornografinio vaizdo įrašo. Na ir kas? Atrodo, daug didesnis nukrypimas tai stebėti ir platinti. Bet čia jau ne jos etinė teritorija. Čia svetima problema, primesta kaip stigma. Šio realybės šou moralinės pamokos beveik tokios pačios kaip „Namelio prerijose“: svarbiausia – šeima yra ašis, apie kurią sukasi visas pasaulis, o gyvenimas, kad ir koks būtų prabangus ar viešas, vis tiek pilnas ligų, skyrybų, netekčių, nesėkmių, bandymų pradėti iš naujo ir nuolatinio darbo su savimi. Tik vietoj prerijų čia – Los Andželo vilos, vietoj rankomis siūtų suknelių – „Skims“, o vietoj pamokslų apie Dievą – terapinis žodynas, bet pati struktūra iš esmės ta pati: išgyventi, laikytis kartu ir kaip nors neprarasti žmogiškumo sistemoje, kuri nuolat bando tave paversti vien tik gašliu kapitalistiniu reginiu.

Jos stresuoja, nerimauja, kalba apie panikos priepuolius, psichinę sveikatą. Jos suka milijoninius verslus, reklamuoja viską – nuo liekninančių arbatų iki šalių. Aš, žinoma, nesu ta, kuri turėtų moralinę teisę dėl to teisti – ypač turint omeny mano pačios simpatijų architektūrą. Mano Džefriukas, Jeffree Staras, taip pat mėgsta pasišildyti Kardashianų šviesoje. Nuoširdžiai pasimėgavo internetiniu gandu, esą būtent dėl jo įvyko Kim ir Kanye skyrybos, esą jis buvo slaptas Kanye Westo meilužis. Prieš keletą metų jis bandė gauti jų dėmesio kritikuodamas Kylie kosmetiką, nors visai neseniai buvo apimtas ekstazės gavęs iš jos nemokamą viešinimo pakuotę. Aptikęs, kad jam specialiai pagamino automobilio kvapiklį su jo atvaizdu, džiaugėsi kaip vaikas ir lakstė po namus, demonstruodamas jį savo šunims.

Na ir kas, kad Kendall nemoka pjaustyti agurko. Na ir kas, kad Kylie neįžlibina, ar jos mama rankose laiko paršiuką ar viščiuką. Na ir kas, kad Kim milijoną kartų neišlaiko teisės pagrindų egzamino, to paties, kurį ji galėtų ramiai ignoruoti visą likusį gyvenimą. Ji galėtų sėdėti namuose, skaičiuoti pinigus, rezervuotis naujas veido procedūras ir gyventi tame idealiame, saugiame burbule. Bet ne – ji užsispyrusiai vėl ir vėl ruošiasi laikyti egzaminą, samdosi korepetitorius, kankinasi, renkasi nesėkmės galimybę vietoj komforto. Tai, mano akimis, yra daug radikaliau nei bet koks tobulas kūnas ar milijonai sąskaitoje. Tai – noras kažką įrodyti ne auditorijai, o sau.

O labiausiai iš viso klano man patinka geroji samarietė Khloé Kardashian. Ji – ta, kuriai nuo pat pradžių tenka sunkesnė lemtis. Žiauriai išduota pirmojo vyro Lamaro Odomo, vis tiek jį slaugė, kai po perdozavimo gulėjo ištiktas komos. Vėliau beveik įsivaikino jo neįgalų sūnų iš ankstesnių santykių ir juo rūpinosi. Kitas partneris, Tristanas Thompsonas, ją viešai išdavė net kelis kartus, beveik metodiškai, bet ji vis tiek stengiasi, kad tėvas bent minimaliai funkcionuotų bendrų vaikų gyvenime. Ir dar – jai tenka tas senas, patriarchalinis „bjauriosios ir storosios sesers“ vaidmuo. Nors objektyviai ji visada atrodė visiškai gerai, ji nuolat buvo lyginama, matuojama, taisoma, kaltinama, kad neatrodo kaip vyresnės seserys. Netgi sklandė gandai, kad jos biologinis tėvas esąs O. J. Simpsonas. Pažiūrėjus į jos nuotraukas, akivaizdu, kad ji panaši į savo amžinatilsį armėnų kilmės tėvą, tiesiog jos bruožai neatitinka vieno siauro grožio šablono. Bet būtent dėl to jos tapatybė buvo sistemingai ardoma, kritikuojamas veidas, kūnas, kilmė – iki ašarų, iki savęs pavertimo tvarkingu plastikiniu bonsu. Vien todėl, kad taip gerai atrodo žiniaraštininkų puslapiuose, „X“ platformos gijų ekranuose, instagramo konspiracijų paskyrose.

Žinoma, tūlas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojas čia jau gal kilstelėtų antakį ir pasakytų kažką iš viršaus: na, gerai, gal jos ir nėra moraliai puolusios, bet juk jos, matyt, kvailos. Ir čia man neišvengiamai iškyla scena iš septintojo dešimtmečio, kai Woody Allenas su akivaizdžiu pasimėgavimu ir pašaipa klausia modelio Twiggy, koks jos mėgstamiausias filosofas. Klausimas pateikiamas kaip spąstai, tačiau ji apsuka situaciją, paklausdama jo paties: o koks tavo? Ir staiga tas tariamas intelektualinis autoritetas ima mekenti, kažką burbėti apie „vokiečius“. Publika juokiasi. Šaunuolis Woody – toks protingas, toks sąmojingas, toks intelektualus. Beje, vėliau vedęs savo podukrą. Bet čia jau, matyt, nebe filosofijos, o „asmeninio gyvenimo“ klausimas.

Ir tada norisi paklausti labai banaliai: ar tikrai protas privalo eiti atskirai nuo moralės? Ar intelektualinis prestižas automatiškai atleidžia nuo etinės atsakomybės? Apšvietos tradicija, beje, sakytų, kad taip – protas gali būti autonomiškas, švarus, nepriklausomas nuo kūno, geismo ir elgesio. Bet postmodernybė, ypač prancūziškoji, jau seniai parodė, kad šitas atskyrimas yra patogus mitas. Kad protas niekada nėra neutralus, kad jis visada įsišaknijęs galioje, lytyje, klasėje, kūne. Kad grožis, kvailumas ir moralė nėra atskiros lentynos, o vienas kitą dengiantys diskursai. Todėl kai Kardashianų klano moterys vadinamos kvailomis, iš esmės kalbama ne apie jų intelektą, o apie tai, kad jos nevaidina „teisingo“ proto teatro. Jos nekalba taip, kaip tikimasi. Jos neįkūnija vyriško, asketiško, šiek tiek neurotiško genijaus mito. Jos egzistuoja su pabrėžtinai moteriškais kūnais, emocijomis, šeima, nerimu, verslu ir kamera. Ir galbūt tai labiausiai erzina. Ne jų tariamas kvailumas, o tai, kad jos išdrįsta būti protingos, gal net pergudraujančios kitus ne pagal seną, patogią, morališkai skylėtą schemą.

Jei būtų gyvas Jeanas Baudrillard’as, aš jį visiškai ramiai pasisodinčiau ant sofos ir kartu su juo savaitgaliais žiūrėčiau Kardashianų realybės šou ištraukas. Be jokio ironijos pertekliaus, be nervingo kikenimo, be poreikio „demaskuoti“. Esu tikra, jam tai būtų ne kaltės jausmą keliantis popkultūros dugnas, o beveik patvirtinimo momentas. Juk jis visa tai jau buvo aprašęs. Jis jau buvo pasakęs, kad ateis laikas, kai bus nebeįmanoma atskirti reginio nuo realybės, įvykio nuo jo reprezentacijos, gyvenimo nuo jo dokumentavimo. Seserys Kardashian čia nėra nukrypimas – jos yra šio laiko simptomas. „Simuliakruose ir simuliacijoje“ Baudrillard’as rašė apie realybės šou kaip apie erdvę, kurioje nebeįmanoma pasakyti, kas yra „tikra“. Ne todėl, kad viskas būtų melas, o todėl, kad viskas tampa pernelyg tikra. Hiperrealybė. Gyvenimas, kuris ne imituoja realybę, bet ją pakeičia. Kardashianų atveju mes nebežiūrime į vaidmenis – mes žiūrime į žmones, kurie gyvena taip, tarsi kamera būtų natūrali jų nervų sistemos dalis. Kai jos išeina iš kadro dramatiškų įvykių metu, jas toliau filmuoja kitos, atsarginės kameros.

Vienas iš tų momentų, kuris galėtų ir jus įtraukti į šios šeimos orbitą ir paversti ją keistai įtraukiu reginiu – beveik antropologiniu tyrimu, – yra epizodas, kuriame Scottas Disickas, buvęs Kourtney vyras ir vis dar emociškai įaugęs į šeimos audinį veikėjas, kartu su Kim ir Khloé sugalvoja apgauti matriarchę Kris Jenner. Priežastis banali ir kartu tobula: ji šiek tiek pašiepė Khloé, kai ši prisipažino nelabai suprantanti šiuolaikinį meną. Ir tada jie padaro tai, kas galėtų būti tiesioginė scena iš situacijų komedijos. Jie sukuria neegzistuojantį menininką, pavadina jį Artu Vandelay – pseudonimu, pasiskolintu iš kultinio serialo „Zainfeldas“, kur personažas nuolat prisistatinėja šiuo vardu, kai nori apsimesti kažkuo, kas jis nėra. Architektas. Importuotojas. Eksportuotojas. Viskas tinka. Khloé savo garaže nutapo kelis paveikslus. Ne taip kaip Jacksonas Pollockas – ne cituodama, ne mėgdžiodama, o kažkaip netikėtai nuoširdžiai pasitaškydama. Trijulė juos įrėmina ir padovanoja mamai, tvirtindami, kad tai sparčiai kylančio ir sėkmės lydimo menininko Arto Vandelay darbai. Kris patiki. Žinoma, čia realybės šou, ir niekas nežino, kiek čia tiesos, kiek scenarijaus. Visa ši situacija kalba apie autoritetą, apie meno rinkos tuštumą, apie tai, kaip lengvai „vertė“ atsiranda kartu su vardu, kontekstu ir tinkamu tonu. Apie tai, kaip šiuolaikinis menas dažnai tampa ne patirties, o patikėjimo testu. Jei tiki – vadinasi, supranti. Ir čia seserys Kardashian netyčia pataiko į taikinį. Jos neišjuokia meno. Jos išjuokia mūsų poreikį jį įteisinti. Tai ne kvailumo, o labai tikslaus kultūrinio instinkto momentas. Gal net per tikslaus. Nes kai realybės šou pradeda taip taikliai reflektuoti meno lauką, darosi šiek tiek nejauku. Bet kartu – ir labai linksma.

Vienoje labai senoje „Pietų parko“ serijoje, kai Kardashianų realybės šou dar tik buvo prasidėjęs ir dar nebuvo tapęs nei industrija, nei gyvenimo forma, ši šeima jau buvo išjuokiama kaip vėlyvojo kapitalizmo mutacija. Ten buvo sujungti keli popkultūros nervai į vieną labai nemalonų mazgą. Vienas iš jų – sena, kone mitologizuota istorija apie tai, kad Markas Davidas Chapmanas skaitė Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ir neva būtent ši knyga jį paskatino nužudyti Johną Lennoną. Kitaip tariant – kultūra kaip nusikaltimo katalizatorius, tekstas kaip ginklas, skaitymas kaip motyvas. Serijoje vaikai mokykloje gauna užduotį perskaityti šią knygą ir yra iš anksto įspėjami, kad tai labai pavojinga, dviprasmiška, morališkai slidi knyga, galinti kažką viduje „sugadinti“. Jie ją perskaito ir, žinoma, neranda ten nieko itin baisaus. Todėl nusprendžia patys sukurti pačią šlykščiausią įmanomą knygą – tokią, kad žmonės skaitydami tiesiog fiziškai vemia. Ir būtent tai tampa fenomenu: knyga išperkama, skaitoma per televiziją, auditorijos vemia tiesioginiame eteryje, ir visi yra laimingi. Tobula satyra apie tai, kaip veikia masinė kultūra: ne turinys, o reakcija; ne mintis, o kūno spazmas.

Ir tada vienas pažeidžiamesnės psichikos skaitytojas šią knygą palaiko apreiškimu ir nusprendžia, kad seserys Kardashian, kaip simbolinė grėsmė kultūrai, turi būti sunaikintos. Tai, žinoma, „Pietų parko“ hiperbolė, bet ji pataiko labai tiksliai. Nes čia vėl kartojamas tas pats pavojingas mąstymo modelis: kaltinti objektą, o ne struktūrą. Nežiūrėti į sistemą, kuri gamina isteriją, o ieškoti simbolinio kūno, kurį būtų galima sunaikinti ir taip neva „išspręsti problemą“. Seserys Kardashian šioje schemoje tampa tuo pačiu, kuo anksčiau buvo knygos, muzika ar filmai – patogiu atpirkimo ožiu. Ne todėl, kad jos tokios galingos, o todėl, kad jos per daug matomos. Ir kai satyra ima flirtuoti su smurtinės fantazijos normalizavimu, pasidaro aišku, kad problema jau seniai nebe seserys Kardashian. Ji kyla iš mūsų negebėjimo atlaikyti savo pačių kultūrinius veidrodžius.

Kol kas seserys Kardashian man dar nieko nepardavė. Neįsiūlė nei fizinės prekės, nei kokio nors mentalinio produkto, kurį galėčiau sąžiningai atpažinti kaip paveikusį mano gyvenimą. Aš nenusipirkau Kylie lūpdažių, nenešioju „Good American“ džinsų, neperėmiau jokių jų gyvenimo būdo elementų kaip programos. Bet štai Khloé naujieji kukurūzų spragėsiai – keturi gramai baltymų, dvidešimt keturi doleriai už pakuotę – atrodo įtartinai skaniai ir netgi viliojančiai. Valgai spragėsius ir žiūri į kitų gyvenimą, kad nereikėtų gyventi savojo.

]]> https://www.satenai.lt/2026/02/27/pagiriamasis-zodis-kardashianu-klanui/feed/ 0 https://www.satenai.lt/2026/01/30/in-vilnius/ https://www.satenai.lt/2026/01/30/in-vilnius/#comments Fri, 30 Jan 2026 20:54:47 +0000 http://www.satenai.lt/?p=54893  

Kalėdinė istorija, if you want so.

Vilniuje vakar atsitiktinai sutikau „kultūringą žmogų“. Šis kultūringas žmogus jau keletą metų gyvena Vokietijoje, o prieš tai gyveno šalyje, kuri didžiuojasi savo puikia kultūra ir didžiąja literatūra, tačiau tai turi be galo mažai įtakos tos šalies realijoms ir ypač jos visuomenės bendrai padėčiai, taip pat ir kultūrinei.

Šis žmogus atvyko į Vilnių „pajusti Kalėdų dvasios“. Ramiai, kaip jis sakė, nuotaikingai ir tikroviškai, nes Vokietijoje atseit „tai nebeįmanoma“.

„Tu pats supranti, kodėl“, – žaismingai man mirktelėjo. O, taip, žinoma, suprantu, žinoma, tokia sunki yra „baltojo žmogaus“ našta.

Taigi šis kultūringas ponas bandė mane įtikinti, kad kultūra yra svarbiausia ir über Alles ir kad jos buvimas (arba nebuvimas) liudija visuomenės civilizacijos lygį.

Jis ilgai kalbėjo apie tai, koks patrauklus ir kupinas įvairovės ir skirtingų kultūrinių sluoksnių yra Maskvos ir Sankt Peterburgo teatrinis gyvenimas.

Žinoma, mes galime daug kalbėti apie režimą ir karo nusikaltimus, bet negalime ignoruoti fakto, kad Maskvoje vyksta daugiau teatro premjerų nei Berlyne ar, tiesą sakant, daugumoje Europos miestų, sakė jis.

– Kaip tai susiję su režimu ir karo nusikaltimais, kuriuos režimas įvykdė ir tebevykdo tyliai remiamas arba abejingai stebimas šių premjerų žiūrovų? – paklausiau.

Jis susiraukė kaip nuo nemalonaus kvapo.

– Be abejo, viskas turi būti juoda arba balta. Tuo tarpu kultūra…

– Kas kultūra?

– Na, pats pasakyk, ar nusikaltimai ir režimas kokiu nors būdu paneigia aukštą kultūros lygį?

– Kultūra, kaip sakai, tiesiogiai įteisina tiek režimą, tiek nusikaltimus.

– Tu pirmiausia bent jau pažiūrėtum tuos spektaklius, prieš taip griežtai dalindamas verdiktus.

– Ačiū, bet man tikrai nereikia važiuoti į Maskvą, kad pamatyčiau spektaklius.

– Kodėl gi ne?

– Pirmiausia turbūt dėl to, kad jie manęs nedomina.

– O kas tave domina?

– Pavyzdžiui, premjeros Krokuvoje, Prahoje, Vienoje, Zagrebe, Liublianoje, Trieste.

Jis pažvelgė į mane, tarsi būtų pamatęs sniego žmogų.

– Tai reiškia, kad supranti visų šių spektaklių kalbą ir kontekstą?

– Įvairiu mastu, ne visų vienodai, bet, apskritai paėmus, taip.

– O rusų spektaklių konteksto nesupranti?

– Apskritai suprantu, bet jis manęs nedomina.

– Taigi, tave domina slovėnų ar čekų kontekstas, bet ne rusų?

– Būtent taip.

Jis kurį laiką patylėjo, tada pasakė:

– Ar nemanai, kad tai klasikinis cancel culture pavyzdys?

– Ne, tai viso labo interesų ir prioritetų klausimas.

– Tikrai taip manai? O gal veikiau ignorancija?

– Ar girdėjai ką nors apie naują Gorano Vojnovićiaus pjesę „Prarastos kalbos beieškant“?

– Ne, kodėl turėčiau?

– Nežinau, galbūt todėl, kad tai buvo vienas iš įspūdingiausių „Europos kultūros sostinės“ programos Nova Goricoje projektų.

– Nieko apie tai nežinau.

– Tavo nuomone, tai yra tavo nežinojimo ar cancel culture praktikos pavyzdys?

Pokalbis toliau kažkaip nesiklijavo.

Kiek vėliau iš lėto ėjau senamiesčio šalutinėmis gatvėmis, kur beveik nebuvo žmonių. Temperatūra krito iki –8 °C, o vienišos snaigės lėtai sukosi iš juodo dangaus pavienių gatvių žibintų šviesoje. Jaučiausi šiek tiek kaip filmo „In Bruges“ personažas Rėjus, kurį puikiai suvaidino Colinas Farrellas: paskutinėje filmo scenoje jis, sunkiai sužeistas, beveik be sąmonės klajoja po žieminės, kalėdiškos Briugės gatves, matydamas aplink save karnavalo personažus ir keistus veidus, priklausančius pasauliui, kurį jis mato tarsi per panoptikumo akį, būdamas už jo ribų.

Fiume o morte!

Eidamas galvojau apie teatrines premjeras ir teatrus.

Apie 1885 m. iškilmingai atidarytą Rijekos, tuomet vadintos Fjume, teatrą – Općinsko kazalište / Teatro Comunale. Atidarymo proga ten įvyko net dvi premjeros – Giuseppės Verdi „Aida“ ir Amilcarės Ponchielli „Džokonda“. Galvojau apie tai, kaip būtent čia, Rijekoje, taip pat ir šiame teatre prieš šimtą metų buvo bandoma kurti naują „ateities“ valstybę, paremtą „nauja“ kultūra ir „nauja“ visuomene.

Miestas, užimtas ginklu 1919 m. rugsėjo 12 d. italų legionierių, kuriuos sutelkė Gabrielė D’Annunzio, poetas, dramaturgas, rašytojas, herojiškas Pirmojo pasaulinio karo pilotas ir nuotykių ieškotojas, akimirkai tapo neįprastų ir ganėtinai savotiškų ateities vizijų poligonu.

Fjumė pritraukė tuos, kurie pokario realybėje siekė radikalių socialinės ir politinės tvarkos pokyčių – per pirmąsias vado valdymo savaites miestą aplankė Filippo Tommaso Marinetti, futurizmo pradininkas, kuris tuo metu jau buvo susijęs su fašistiniu judėjimu. Impresa di Fiume sudomino ir įvairias progresyvias grupes už Italijos ribų, pavyzdžiui, Berlyno dadaistus. Tuo metu Fjumė tapo modernumo, išsilaisvinimo nuo tradicinių papročių, seksualinės laisvės ir natūrizmo centru; daugybė legionierių neslėpė savo homoseksualumo, rengė bakchanalijas ir orgijas, eksperimentavo su narkotikais ir skelbė griausmingus šūkius apie ateities meną, kurio pagrindai buvo klojami Fjumėje.

D’Annunzio pasirodė esąs pionierius bendravimo su visuomene srityje. Jis pirmas iš valstybės vadovų panaudojo praktikoje metodus, kuriuos vėliau naudojo fašistų lyderiai. Masiniai mitingai su pompastiškomis Dučės kalbomis (sakomomis iš jo rezidencijos rūmų balkono arba „La Fenice“ teatro scenos), įvairių švenčių (įskaitant bažnytines) pompastiškas šventimas, vado ir legionierių didvyrių kultas, tūkstančiai vėliavų, puošiančių miestą (vėliava, kaip ir emblema – savo uodegą ryjantis Uroboras ir šūkis „Quis contra nos“ – „Kas prieš mus“, – buvo sukurti paties Vado), šviesos instaliacijos ir sumanus religinių motyvų naudojimas. Būtent čia, Rijekoje, Comandante valdymo laikotarpiu pirmą kartą buvo panaudotas patriotinis šūkis „alalà“ ir vadinamasis romėniškas pasisveikinimas, o tarp naudojamų simbolių galima rasti ir svastiką.

1920 m. rugpjūčio 12 d. D’Annunzio paskelbė apie nepriklausomos valstybės, pavadintos Reggenza Italiana del Carnaro – Itališkoji Karnaro regentystė, įkūrimą. Šis pavadinimas turėjo pabrėžti tiek naujosios valstybės laikiną pobūdį, tiek italų charakterį.

„Aš, Gabrielė D’Annunzio, pirmasis Ronkio legiono legionierius, skelbiu Itališkąją Karnaro regentystę“, – paskelbė komendantas iš savo rūmų balkono, o paskui teatro scenoje skaitė susirinkusiai miniai naujos valstybės konstituciją.

Regentystė truko neilgai. Po keturių mėnesių, Kalėdų išvakarėse, Italijos kariuomenė pradėjo puolimą prieš Fjumę, žinomą kaip Natale di Sangue – Kruvinos Kalėdos. Kautynės truko penkias dienas, miestą apšaudė Italijos karinis jūrų laivynas, žuvo ir buvo sužeista daug žmonių. Gruodžio 28 d. Comandante sušaukė Consiglio Nazionale ir nusprendė pasiduoti. Gruodžio 29–30 d. naktį laiške, skirtame miesto merui Gigantei ir „Fjumės suverenios tautos“ atstovams, D’Annunzio perdavė jiems aukščiausiąją valdžią (jam patikėtą 1919 m. rugsėjo 12 d. ir patvirtintą kitų metų rugsėjo 9 d. Rektorių kolegijos).

1920 m. gruodžio 30 d. Italijos kariuomenė okupavo visą regentystės teritoriją, siekdama įgyvendinti Rapalo susitarimą.

Gabrielės D’Annunzio valdymas Fjumėje buvo trumpalaikis, truko tik 16 mėnesių. Tačiau jis sukėlė daug įvykių, kurie domina idėjų istorikus ir politinių sistemų tyrinėtojus. Šis „laboratorinio fašizmo“ savotiškas epizodas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nes jis buvo tuo pačiu metu operinis ir tragiškas, nacionalistinis karinis ir revoliucinis klasinis, italų nacionalistinis ir internacionalinis.

Poezija, kokainas, dinamitas, pistoletai, futbolas, lėktuvai, baldai, metami pro langą, koncertai, kalėjimai, saulės vonios, tūkstančiai karių, milijonai šovinių, nesibaigiančios diskusijos apie viską. Taip apie istoriją, įvykusią prieš daugiau kaip šimtą metų mieste, kurio pavadinimas reiškia „upė“ – ir italų, ir kroatų kalba, – bando papasakoti kroatų režisierius Igoris Bezinovićius savo naujame filme „Fiume o morte!“

Galvojau apie slovėnų dramos teatrą Trieste – seniausią mieste. Slovėnų teatro istorija šiame uostamiestyje, esančiame kiek į šiaurę ir vakarus nuo Rijekos, skamba kaip scenarijus kitam ilgametražiam filmui: 1904 m. atidarytas didingas Tautos namų (Narodni dom) pastatas, kuriame buvo įrengta ir didžiulė slovėnų teatro scena, paskui – tragiški 1920 m. liepos 13 d., vadinamosios Krištolinės nakties, įvykiai, kai Mussolini atėjus į valdžią Narodni dom buvo padegtas; slovėnų kultūros represijos, nesiliovusios per visą tarpukarį, ir teatro atgimimas pokario laikotarpiu, jau visai kitoje miesto vietoje ir kitame pastate, į kurį į premjeras septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje atvykdavo net Jovanka Broz, Josipo Broz-Tito žmona.

Tarp dviejų miestų

Galvojau apie neseniai aplankytą Nova Goricą / Goriciją – miestą (-us, čia labai tiktų slovėnų kalbai būdinga dviskaita), kurio esmę sudaro siena. Siena, kuri atskiria kalbas, kultūras, laikotarpius, pasakojimus.

Kaip ir minėto Vojnovićiaus pasakojimas apie tai, kaip pasienis gali suformuoti skirtingas tapatybes, kartais priešiškas viena kitai.

Sename geležinkelio depe, paverstame moderniu kultūros centru, esančiame gal 20 m nuo sienos, klausiausi radijo dramos, sukurtos spektaklio pagal jo pjesę pagrindu.

Du broliai auga vėlyvuoju tarpukariu mažame slovėnų kaime netoli dabartinės sienos su Italija (tuomet sienos dar nebuvo, ji atsiras tik po karo). Visas slovėniškas Krasas buvo Italijos karalystės sudėtyje ir šalį valdant fašistams per kaimus ir miestus nematomai, bet aršiai ėjo kova už kalbą ir kultūrą. Vyresnysis brolis neiškentęs girtaujančio tėvo smurto pabėga į miestą – ir ten tampa italu, priima kalbą, kultūrą, naują tapatybę, naują itališką vardą ir pavardę, įstoja į fašistų partiją. Po karo jis žinomas dešinysis politikas. Vieną dieną į ligoninę jį paguldo insultas. Per dieną jis praranda atmintį ir gebėjimą kalbėti itališkai. Vienintelis jo troškimas – grįžti namo, į gimtąjį kaimą, kuris dabar yra atskirtas valstybės sienos. Šį norą jis kartoja slovėniškai, ir niekas – įskaitant sūnų – jo nesupranta, išskyrus slovėnę slaugę, kuri irgi slepia savo tikrąją tapatybę.

Kitas – jaunesnysis – brolis per karą pabėga pas Tito partizanus, ketverius metus gyvena miške, po karo tampa aukštu komunistų partijos pareigūnu, gyvena Liublianoje ir nieko nežino apie pradingusį prieš karą brolį.

Jųdviejų susitikimas gimtajame kaime atveria Pandoros skrynią ir užduoda be galo daug klausimų, į daugelį jų nėra aiškaus atsakymo.

Tai buvo mano paskutinis vakaras šiame nepaprastame mieste, išsiskiriančiame turtinga istorija, įskaitant alternatyvią istoriją, kuri materializavosi ir reiškė, kad jo realybė beveik 80 metų buvo apibrėžta siena. Siena, kuri atskiria senus secesinius namus, vilas ir rūmus vienoje pusėje nuo drąsių idealaus miesto, pastatyto beveik nuo pradžių – daugiausia brutalistinio stiliaus, – vizijų kitoje pusėje. Ir senoji Transalpinos geležinkelio stotis tarp šių pasaulių, sustabdžiusi laiką ir erdvę, jungianti juos ir susiejanti į vieną visumą. Aš stovėjau priešais ją ant sienos linijos, pažymėtos aikštės grindinyje, žiūrėdamas į jos fasadą ir galvodamas, kaip būtų iš tiesų puiku gyventi viename iš šių istorinių secesinių namų ir vilų, menančių monarchijos laikus, via Giuseppe Caprino ir via Luzzatto sankryžoje priešais piazza Transalpina / trg Evrope. Ryte atidarius langines, įsileidus į butą kylančios saulės spindulius, man atsivertų vaizdas į Slovėniją tiesiogine šio žodžio prasme, o vakare, jas uždarius, matytųsi šviečiantis lyg tolimųjų reisų laivas Transalpinos stoties fasadas, dieną, sėdint miniatiūriniame sode apačioje, kur auga palmės, platanai ir rododendrai, būtų galima klausytis traukinių, išvykstančių į Alpes, garsų.

Ėjau palei sieną, kurią čia žymėjo akmeninė juosta, panaši į bordiūrą, ir kartkartėmis keisdamas valstybes stebėjau miestą (-us), pamažu nugrimztantį į miegą. Jausmas buvo, tarsi būčiau pakibęs vakuume, gulėčiau tamsiame karstinio urvo dugne, tarp dviejų vienuolynų, šviečiančių lyg meteorai kažkur aukštai danguje, kaip ir turėtų būti, – Sveta Gora šiaurėje ir pranciškonų vienuolynas Kostanjevicoje pietuose. Pastarojo kriptoje, Burbonų kapavietėse, palaidoti Prancūzijos karališkosios šeimos nariai, įskaitant paskutinį šios dinastijos Prancūzijos karalių Karolį X, jo sūnų Liudviką XIX, šio žmoną Mariją Teresę Šarlotę ir jų sūnų Henriką V su žmona.

Galvoju ne tiek apie Burbonus, kiek apie šimtų tūkstančių karių, žuvusių kruvinose Pirmojo pasaulinio karo žudynėse per keletą mūšių prie Sočos / Izonco upės, netoli miesto, palaidojimus.

Pasimetęs mintyse, jau nebežinojau, kur esu – Vilniuje, (Nova) Goricoje, o gal iš tiesų fantasmagoriškoje Briugėje iš kadaise garsaus filmo.

Tas keistas žiemiškai šventinis pasaulis, kurį kiek iškreiptą matė Rėjus Briugės gatvėse, čia, Vilniuje, slinko nuo Aušros vartų žemyn, prie Rotušės, per čiuožykla paverstą aikštę, pro gotikinę Šv. Mikalojaus stačiatikių cerkvę, Pacų rūmuose įrengtą prabangų viešbutį, Katkevičių rūmus ir Prancūzparkį, Pilies gatvę ir Universiteto kvartalą ir galiausiai išsiliejo Katedros aikštėje, kur sukosi žėrinti it ateivių laivas karuselė.

– Kaśka, złaź no już z tej karuzeli, bo wypiję to twoje wino i nic ci nie zostawię!¹ – garsiai šaukė įkaušęs vyrukas, rankose laikydamas garuojantį termosą, kuriame, kaip buvo galima spėti, buvo karštas vynas.

Kaśkai, kuri garsiai žvengdama linksmai kartu su vaikais pramogavo karuselėje sėdėdama ant balto žirgo, iš išvaizdos buvo mažiausiai penkeri ir dvidešimt metų. Ji mojavo ranka vyrukui ir šaukė: A weźże, Michał, spierdalaj!²

Bet tai buvo kitur, kitoje dimensijoje, tuo tarpu aš ėjau ramiąja Stiklių gatve ir pasukau į Žydų gatvę buvusiame žydų kvartale, einančią link Vokiečių gatvės.

Galvojau tuomet apie Klaipėdos dramos teatrą, seniausią Lietuvoje. Jo scenoje ilgai vaidinta vokiškai ir tik tarpukariu Šiaulių teatro dėka atsirado papildomai ir lietuvių scena, joje buvo vaidinama visoje Europoje tuomet pagarsėjusi čekų rašytojo Karelo Čapeko futuristinė pjesė „R.U.R. – Rosumo universalūs robotai“, kurioje jis pirmą kartą pavartojo tam tikslui savo sugalvotą žodį „robotas“ ir kurios fabula nupaišo liūdnoką žmonijos ir dirbtinio intelekto susidūrimo scenarijų. Galvojau apie šio teatro balkoną ir iš jo pasakytą vieno laivu atplaukusio aukšto svečio kalbą, kurią simboliškai galima laikyti tarpukario pabaiga. Panašiai kaip jo pradžia taip pat simboliškai būtų galima laikyti D’Annunzio kalbą apie „naują kultūrą“, pasakytą kito uostamiesčio teatre.

Apie didvyriškumą ir kultūrą dar kartą

Galvojau apie kultūrą. „Naują“, „seną“, „didžiąją“ ir „mažąsias“. Apie žinomą kroatų rašytojo Miroslavo Krležos posakį: Sačuvaj me Bože srpskog junaštva i hrvatske kulture – „Gink Dieve mane nuo serbų didvyriškumo ir kroatų kultūros.“

Taip Krleža apibūdino savo požiūrį į dar pirmojoje, tarpukario, Jugoslavijoje nusistovėjusį stereotipą, kuriuo buvo bandoma nubrėžti jėgų santykį tarp ją sudarančių tautų, – dar tuomet, kai šalis buvo vadinama Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste, prieš pakeičiant pavadinimą į Jugoslavijos karalystę 1929 m.

Serbai esą šioje valstybėje mielai prisiėmė karo didvyrių vaidmenį, kovotojų, kurie noriai šventė savo pergales, nors tautos mitą kūrė iš esmės grįsdami pralaimėjimais. Šiaip ar taip, Serbija buvo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų pusėje ir to pakako. Ko to kaže, ko to laže, Srbija je mala. Nije mala, nije mala, triput ratovala, – dainuojama populiarioje (ypač per Antrąjį pasaulinį karą) serbų dainoje. „Kas gi sako, kas meluoja, jog Serbija maža. Nėra maža, nėra maža, tris kartus kariavo.“

Kroatai šioje valstybėje neturėdami tiek politinių teisių, nes sprendimų priėmimo centras buvo Belgrade serbų rankose, ypač pabrėždavo kultūrinį Zagrebo, kaip universitetinio miesto, svarbiausio literatūros, architektūros ir dailės centro visoje tuometinėje Jugoslavijoje, vaidmenį.

Būtent į šiuos stereotipus ir buvo nukreipta Krležos refleksija.

Prisimindamas ją, galvojau apie tai, kad Jugoslavijoje bent jau buvo bandoma atskirti karines pergales ir įsivaizduojamą didvyriškumą nuo kultūros ir teatro premjerų. Galvojau ir apie tai, kad Maskvoje dar 2022 m. kovą ant Olego Tabakovo teatro, vadinamo „Tabakierka“, pastato fasado buvo pritvirtinta milžiniška raidė Z, padaryta iš įspūdingo dydžio Georgijaus juostelės.

Gink Dieve mus nuo „didžiosios kultūros“ ir jos teatro premjerų lygiai taip pat kaip ir nuo šios „kultūros“ „karinių pergalių“ – norėtųsi pasakyti, perfrazuojant Krležą.

Sretan Božić

Pranciškonų ir Šv. Mikalojaus gatvių sankryžoje stovėjo vyrukas. Rūkydamas cigaretę jis fotografavo gotikinį bažnyčios fasadą.

– Excuse me, do you know what church it is? – paklausė jis.

Jo akcente išgirdau kažką pažįstamo ir pietietiško.

– Hrvatska? – paklausiau spėliodamas.

– Da, jeste, – atsakė vyras ir nustebęs pažvelgė į mane.

– Ovo je crkva svetog Nikole.

– Sijajno, hvala druže.

– Uživaj u ovom gradu.

– Hvala tebi!

– Sretan Božić.

– Sretan Božić!³

●

Važiavau į oro uostą per ištuštėjusį ir užšalusį miestą. Gruodžio tamsą praskaidrino įvairūs kalėdiniai žiburiai. Galvojau apie balionus, kurie galbūt jau kažkur tykojo pasienio miškuose šią šaltą naktį, laukdami palankaus vėjo ir grasindami vėl paralyžiuoti oro uosto, esančio arčiausiai išorinės ES sienos, ko gero, visoje Europos bendrijoje, veiklą ir sugriauti šventinius planus šimtams kalėdiškai nusiteikusių keleivių. Galvojau apie saulėgrįžą, apie Saulę, judančią labiausiai nutolusiame nuo dangaus pusiaujo taške, apie tai, kad ji jau pradeda grįžti atgal.

Galvojau apie tai, kad vienaip ar kitaip visiems tiems, kurie yra kelyje, kada nors teks irgi sugrįžti. Kur nors, kada nors.

Taip ir nepriprasdamas, „įpratau“ anksti keltis. Kiekvieną kartą raminu save tik tuo, kad nereikia belstis papildomo šimto kilometrų iš Vilniaus. Permiegu sodo namelyje, kuo tikriausiame vasarnamyje kiaurais langais ir skylėtomis durimis, tada nuvažiuoju iki tėvų namų, ir automobiliu lekiame į Kauną. Anksti keltis išmokau dar studijų metais. Pirmas, ankstyviausias, autobusas į Vilnių važiuodavo, rodos, pusę septynių. Nenorėdamas (ypač pirmame kurse) papildomos nakties leisti kambaryje su svetimais žmonėmis, kiekvieną savaitę patirdavau įtempto budėjimo naktį su kasvalandiniais, kaspusvalandiniais prabudimais. Ši praktika baigėsi tuo, kad po metų, keldamasis į autobusą, turėjusį nuvežti į vasaros praktiką, apalpau vonios kambaryje. Tad vėliau reguliariai tuo nebeužsiimdavau… Dabar vėl. Visada galvodavau, kad dirbti vidiniu laikrodžiu lengviausia yra vasarą. Miške beveik be pertraukos duodasi paukščiai, jiems pritaria kūdros varlės ir daržo žiogai. Žinoma, sparnuočiai garsiausiai sklaidosi pavasariais. O su žiogais šiais metais buvo blogai. Silpna, beveik negirdima jų muzikėlė. Mano nuostabai, įsitvirtinus rudeniui, miegas tampa jautresnis. Klausa gaudyte gaudo kiekvieną beveik aklinoje tamsoje ir tyloje pasigirstantį garselį. Neįsivaizdavau, kad taip jautriai reaguoju į kapsinčius nuo ąžuolo ant namo stogo lašus. Tik vėsumoje ir tamsoje keltis sunkiau.

Negalvojau, kad laikinoji sostinė yra taip arti Dzūkijos sostapilės. Ypač kai važiuoji ne per Garliavą, o pasuki per Rokus. Šiaip tik išvažiavus iš Alytaus apima baisi nykuma. Nemuno slėnis perauga į begalinę vartotojišką lygumą, galinčią vaidinti bet kuriame Antonioni filme. Miklusėnai, Rutka, Raudonikiai, Geniai – mano močiutės ankstyvosios vaikystės vietos, šias ji šiltai ir ilgesingai prisimindavo, ypač čigonus, kurie išskleisdavo palapines, kūrendavo laužus ir dainuodavo savo dainas. Brėkštančioje dienoje rodosi kažkokia elektros pastotė, aukštomis tvoromis aptverta nežinomos paskirties gamybos įmonė, plastikiniais langų rėmais besipuikuojanti sodyba. Rūkuose paskendusią monotoniją išblaško Balbieriškis ir netoliese regimas Nemunas, netrukus – eglių kolonomis paramstytas Prienų šilas. Rodyklė siūlo aplankyti „aukščiausią Lietuvos medį“. „Et, kada nors kitą kartą.“ Kažkur prieš Rokus kryžkelę ženklina betoninis savo širdį demonstruojantis Jėzus. Dėl važiavimų į klinikas iš arti pamačiau Napoleono kalną. Kalnas kaip ir daugelis kitų. Net stebina, kad imperatorius kabarojosi į tą gūbrį, nebent gulbių, plaukiojančių Nemune, pažiūrėti.

Ilgai sėdėdamas prie gydytojo kabineto durų, gali prisigalvoti visokiausių keistenybių. Kažkurį kartą tėvas pasakė: „Įsivaizduok, kaip atrodytų visi šie žmonės, jeigu būtų išsirengę nuogai.“ Niekada netekę būti viešosiose pirtyse, tačiau kartais pakanka nueiti į paplūdimį (nesvarbu, kokį – pajūryje, paežerėje ar prie upės), kad įsitikintum žmogiškojo kūno menkumu. O gal atvirkščiai – didybe? (Čia pats sau užduodu retorinį klausimą…) Didžioji dalis pacientų yra garbingo amžiaus, todėl jų kūnuose įsirėžusios visokios patirtys. Skausmingos, liūdnos, geros, gražios, susijusios su laime ir įvairiomis negandomis. Regis, kad blogieji nutikimai palieka daugiau randų nei didžiausi džiaugsmai. Daug (ypač vyrų) – pilvotų, apdribusių, šlubuojančių, kreivų ir šleivų. Amžius susuka net išskirtiniausias gražuoles. Ir jeigu jaunystę laikytume (o mūsuose tai yra norma) etalonu, kalokagatiniu orientyru, tuomet didžiajai masei individų, leidžiančių laiką šiuose koridoriuose, tikrai yra nepasisekę. Jie sėdi čia, užuot leidę laiką sporto klubuose, kino teatruose, restoranuose ar kavinėse. Užsiima niekam verta veikla. Natūraliai jų kūnai nėra patrauklūs. Nuogi atrodytų dar baisiau. Žvelgiant dailininko žvilgsniu – atvirkščiai. Kiekviena riebalinė rievė, artrito ir kitokių ligų deformuoti sąnariai, jau ne tik veidus išvagojusios raukšlės šiuos žmones gražina.

Kitas tėviškas pastebėjimas apie duris. Valdiškose gydymo įstaigose jos nervingai trankomos. Privačiose gydyklose švelniai užsidaro. Pastarosiose net žvilgsnius sugeria minkštos grindų dangos. O valdiškuose namuose padai daužosi į „zelco“ ornamentiką. Nuo paauglystės, kai pradėjau savarankiškai lankyti gydytojus, kamuoja didžioji abejonė ir neatsakytas klausimas – kabineto duris reikia tiesiog atverti ir drąsiai eiti vidun, baikščiai belsti, tikintis išgirsti riktelėjimus „prašom“, „užeikite“, ar tiesiog laukti, „kol pakvies“. Ne vienas, šviežiai atėjęs, kažko panašaus ir paklausia. Seniau laukiantieji draugiškai atsako arba abejingai gūžtelna pečiais. Priklauso nuo ištverto laiko trukmės ir jai atvirkščiai proporcingos nuotaikos. Prieš kelerius metus lydėjau ranką susilaužiusį sūnų pas specialistą. Pabeldžiau, klausdamas, ar galima. „Negi nematote, kad užimta?“ – gana piktai atsakė už stalo sėdintis barzdotas daktaras. „Nesu rentgenologas, nematau kiaurai per duris“, – atsakiau rentgeno tyrėjui. Sceną stebėjo dvi kaukėtos būtybės (veiksmas vyko per pandemiją, rutininio karantino metu), vėliau paaiškėjo – rezidentai, turbūt irgi lavinantys įgūdžius stebėti kiaurai, regėti peršviečiamai.

Sėdėdamas prie kabineto durų, – prie šių priklijuotas baltas popieriaus lapas informuoja, jog dėl didesnio pacientų skaičiaus (o kada jis buvo mažesnis?) gali tekti laukti dvi valandas, – norom nenorom imi studijuoti aplinką, ne tik žmones. Taigi, grindys… Lietuvių kalbos komisijos konsultacijų bankas aiškina, esą „zelcas – nevartotina svetimybė, vartotinas žodis slėgtainis (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 95). [...] Zelcas buvo įrašytas į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, patvirtintą Kalbos komisijos 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68.“ Slėgtainio raštų grindys nenumaldomai primena sistemą, visu savo presų ir volų svoriu slegiančią žmones. Bet baisioji klaida – žodis „zelcas“ turi panašaus semantinio skambesio kaip ir terminas „sovietmetis“, kurio rudimentų neatsikratome tarsi epochos šaltį primenančių grindų.

Sistema slegia visus – esančius ir vienoje, ir kitoje kabinetinių durų pusėje. Ne pirmą kartą laukdamas prie to paties numerio durų, kas kartą girdžiu, kaip seselė, nukreipdama pacientus į kitame koridoriuje esančią patalpą, vis sako „kolidorius“. Diena dienon, užsispyrusiai. Ne „koridorius“, o „kolidorius“. Pateisinu šią lingvistinę nesąmonę tik rutininiu buvimu sistemoje ant „zelcinių“ grindų.

Autoriaus piešinys

Kitame „kolidoriuje“ dirbanti gydytoja neuždaro savo kabineto durų. Prietemoje skendi karinius žiūronus ar teleskopus primenantys oftalmologijos aparatai. Tiesiog įėjus į kabinetą, nesibeldus ir neklausus, tik pasisveikinus, ji nereaguoja niekaip. Bandant ką nors pasiaiškinti, ji reaguoja įsakmiai. Vėlgi primena mano paties apsilankymą pas dantų gydytoją. Šioji atvirai bjaurėjosi mano baimėmis ir pykinimais taisant išlūžusį krūminį dantį. Visa tai kiekvieno seanso (o jų buvo ne vienas ir ne du) pabaigoje ji verbalizuodavo vienu žodžiu: „Užsičiaupk!“ Taigi, prieblandos daktarei išeidamas šmaikščiai pasakiau: „Linkiu jums blogos dienos!“ Ši frazė nuplėšė jos šaltumo ir niūrumo kaukę. Iššoko pavymui, priekaištaudama mano gimdytojams, kad šie kultūringai neišauklėjo savo į antrą pusšimtį įkopusio niekam tikusio sūnaus.

Bet žinau, kad nereikia auklėti medikų. Jų (gal tik mano įsivaizduojamas?) nervingumas ir netgi pyktis dažniausiai nėra nukreipti į konkrečius pacientus bei jų elgesio sutrikimus. Kabinete vis stebiu, kaip gydytoja ar seselė nervingai čiumpa tėvui už pakaušio ir pristumia galvą prie akispūdį ar dar kažką matuojančio aparato – mat jis vis nesusipranta priglausti kaktos prie tam tikros plokštelės, primenančios samurajaus šalmo dalį. Nieko, po keleto vizitų ir vis pasikartojančio baudžiamosios medicinos judesio kakta jau automatiškai liečia pilko plastiko žvyną. Žiūriu, kaip tėvas klusniai bando vykdyti kartais net pakeltu balsu ištariamas komandas. Kad ir: „Žiūrėkite tiesiai! Žiūrėkite tiesiai!!! Kodėl jūs nežiūrite tiesiai?!“ Žvelgiant iš šono neatrodo, kad nežiūrima ten, kur liepiama. Bet darbuotojos nekantrumą galima suprasti ir pateisinti tuo, kad už kelių minučių teks priimti kitą pacientą. Konvejeris negali sustoti.

Regis, kad sistemos slėgį lengviausiai atlaiko kitų, paralelinių, sistemų atstovai. Per kiekvieną vizitą stebiu ir stebiuosi, kokios naujos socialinės grupės ambasadorius teks pamatyti. Pirmą kartą, tai buvo ankstyvas rytas, kalinį iš kažkurios „zonos“ ar tardymo izoliatoriaus atlydėjo du policininkai. Šiems tai buvo tarnybinė rutina, abu jauni vyrai buvo panirę į savo telefonų ekranus. Net pradėjau svarstyti – ką jie taip įnirtingai stebi, nagrinėja savo tarnybinėmis valandomis? Turbūt tyrinėja kokius nors virtualius nusikaltimus ar bando juos užkardyti? Prisimindamas paprastai rytais žiūrimus kriminalinius serialus (kad ir „Leipcigo kriminalinę policiją“), įsivaizduoju, pavyzdžiui, kad pareigūnai, susikūrę fiktyvias paskyras, bando išardyti pornografijos tinklą ar trikdo narkotikų platintojų ramybę. Jiems tai darbinė kasdienybė. Bet būtumėte matę atvesdinto piliečio veidą. Jam, vienam iš nedaugelio, vizitas klinikose – šventė! Tegul ir surakintomis rankomis, į aplinką jis žvelgė plačiai atmerktomis (įdomu, ką jam diagnozavo – glaukomą ar kataraktą?) ir pasaulinio džiugesio kupinomis akimis. Kitą kartą šalia gretimo kabineto durų įsikūrė dvi vienuolės. Viena, vyresnė, sėdėjo vežimėlyje, kita, lydinčioji, nuolat tvarkė ratuoto prietaiso pakojus. Kad vyresniosios pėdoms būtų patogiau. Didelės laimės šios seserys nespinduliavo, tačiau ir nesijautė labai svetimos ant tų slėgtainiškų grindų. Net pagyvenusi pora regėjosi kaip nedidelis šios sistemos posistemis – mat moteris (sprendžiant iš garsių dialogų su sutuoktiniu) kadaise čia dirbo. Ne gydytoja. Geriausiu atveju sesele, bet dar labiau tikėtina, kad virtuvėje. Ji garsiai komentavo koridoriuose pasirodančius medikus. „Matai – ten toliau toji, N.“ – „Kaip aš galiu matyti iš tokio atstumo, juk sėdžiu prie akių specialisto kabineto durų?“ Keisdama temas ir potemes, moteriškė daug kalbėjo, kad reikia atsikratyti sodyba. „Iš jos juk nėra jokios naudos, tik pinigus leidžiame.“ – „Bet juk nauda ne tik piniguose.“ – „O kur dar?..“ Trumpai besitęsusi pauzė liudijo, kad naudos nebūna ten, kur nėra pinigų. Viena iš priežasčių, kodėl reikia atsikratyti tuo naudos neteikiančiu žemės gabalu su namu, yra žalčiai. „Jų pilna!“

Visuomet ištyrinėju meno kūrinius, eksponuojamus gydymo įstaigose. Tokia mano profesinio gyvenimo neišvengiamybė. Iki šiol pamenu kognityvinį disonansą, ištikusį Santaros klinikose, tame onkologijos skyriuje, kur moterims išpjauna gimdas ar kiaušides. Viena, kita šešėliškai šliaužioja koridoriuje, įsisukusi į chalatą, o ant sienų iškabintos Stasio Krasausko „Žmogaus gimimo“ reprodukcijos sarkastiškai deklaruoja, kad viskas bus gerai. Tik optimistiškai reikia tuo tikėti… Šiose klinikose nėra nieko. Tik plikos sienos. Kadaise lankytojus džiuginusių paveikslų ar informavusių sienlaikraščių (paprastai reklamuojami kokie nors vaistai ar išklojama atmintinė, kaip elgtis sergant gripu, glaukoma ar silpnaprotyste) būtovę liudija vinių galvutės, užtepliotos tokios pačios spalvos dažais kaip sienos. Hole – regis, vadinamaisiais klijiniais dažais ištapyta kompozicija. Bandžiau patyrinėti atidžiau, paieškoti autorystę nurodančio parašo, bet – veltui. Ryškiomis spalvomis ištapyta scena su vaivorykštėmis ir vaikučiais. Ne itin kelianti nuotaiką, šiek tiek senstelėjusiai atsiduodanti aštuntojo dešimtmečio poparto ar psichodelinio meno stilistika. Taip, psichodelikos čia nemažai… Arba įsivaizduokite Fernand’o Léger būdu stilizuotą mūsų Kazį Šimonį. Ar ant sienų ne visai grabiai perkeltas vaikiškų knygelių iliustracijas iš devintojo dešimtmečio. Panašaus plauko institucijose mano, kaip dailės kritiko, instinktai ir pojūčiai visuomet paaštrėja, tampu irzliai priekabesnis. Katarsio nesuteikė net kažkuriuose gimdymo namuose kadaise išvystos Dalios Kasčiūnaitės nutapytos obelys. Žydintys vaismedžiai kokią trečią valandą nakties atlydint aimanuojančią gimdyvę regisi it blogas sapnas.

Šiame klinikų korpuse galima pamatyti ne vieną už rankų susikibusią pagyvenusią porą. Kur nors kitur, gatvėje, tai atrodytų jautriai gražu. Čia tas susikabinimas retai yra nulemtas abipusių sentimentų (nors neatmeskime šio dalyko). Tiesiog vienas matantis ar reginti veda kitą – kurio ar kurios akių šviesa nėra jau labai ryški.

Pirmą kartą lankydamasis įstaigoje būni apimtas pačiam sau neįsisąmonintos energijos ir entuziazmo. Ši tuštybė, it koks kontrabandinis balionas, gana greitai subliūkšta, turbūt praėjus ne minėtoms dviem, trims valandoms, o pirmoms dvidešimčiai minučių.

Žmonių pokalbiai. Žinoma, daugiausia šnekama apie sveikatą. Ypač aktyvūs būna tie, kurie lankosi ne pirmą ar trečią kartą. Patys plepiausi – atbuvę kelis šio organizmo ratus (kabinetus, korpusus). Didžioji dalis jau tapę prigimtiniais organiškais pesimistais. Taip ir girdi ironiškai išsitariant: „Tai dabar jau praregėsiu!“

Sekmadienio popietę atsidūriau nacionalinės televizijos pastate. Tuščiame, prietemoje skendinčiame koridoriuje beveik pusę valandos laukiau, kol manęs ateis ir nusives į studiją filmuoti. Iš karto prisiminiau klinikose prie kai kurių durų priklijuotus A4 formato popieriaus lapus su gražiai atspausdinta informacija, esą dėl didesnių (nei visuomet – o kada buvo kitaip?) pacientų srautų gali tekti laukti iki dviejų valandų. Prie kažkurios procedūrinės laukimo laikas pailgintas iki trijų valandų… Klinikinę atmosferą dar labiau stiprino grimo kambaryje atlikta fizionomijos gerinimo operacija, vykusi tyliai, be žodžių, grimuotojai užtikrintais teptuko judesiais ir tvirtais potėpiais maskuojant nosies, kaktos, paakių netobulumus.

Nedidukė bobulytė kartkartėmis pasirodydavo mano mažajai dukrai, vaikystėje sodyboje miegodavusiai atskirame kambary. Prabudusi ir pamačiusi sukukusį bobulytės pavidalą, manęs nežadindavo. Kai klausdavau, kodėl, ramiai paaiškindavo, kad uždegus šviesą ši dingsta. Apsiversdavo ant kito šono ir miegodavo toliau. Ne taip seniai bobulė apsireiškė mano vyresniosios dukros draugei – keletas merginų užgriuvo sodybą jaunatvišku klegesiu, gaminosi maistą, maudėsi, deginosi ir iki vėlumos plepėjo. Vienos jų pasakojimu, po vidurnakčio bobulė prisėdo ant lovos krašto. Kai pradėjo žadinti draugę, pradingo.

Ar tuo tikiu? Na, iki šiol matau boluojančius pavidalus kieme, bet tokie paprastai esti gamtoje – kur aplinkui tarpstanti augalija spinduliuoja virpančią, regis, ranka apčiuopiamą energiją. Bobulė kol kas pasirodo tik mano vaikams.

Nors paranormalūs reiškiniai žmoniją jaudino visais amžiais, gyvename metu, kai kišimasis į dvasių pasaulį ir spiritizmas nemadingi. Pavyzdžiui, mano vaikai jau nebetrikdė anapusybės savadarbėmis „dvasių kvietimo“ lentelėmis (ant tokių vaikystėje nusipaišydavome raides ir su kabančiu ant siūlo auksiniu žiedu arba sudėję pirštus ant rodyklės skaitydavome dvasių „pranešimus“). Kvietėme net Salomėjos Nėries dvasią, tik nepamenu, ką šioji mums apreiškė.

Dvasiom, kaip ir viskam, reikia daug dėmesio ir lėto laiko. Net nusprendusios vaidentis, jos dažnu atveju būtų tiesiog nepastebėtos – visiems lekiant strimgalviais, sukišus nosis į išmaniuosius įrenginius.

JAV rašytojos Shirley Jackson romano „Namas, kuriame vaidenosi“ veikėjai gauna antropologijos daktaro kvietimą atvykti į paranormaliais reiškiniais garsėjantį namą. Moksliniais tikslais stebėti ten vykstančių procesų visi iš skirtingų šalies kampų atsibaladoja mėnesiui. Romanas parašytas šešiasdešimtiniais ir tuomet, suprantama, laiko būdavo daugiau net vaiduokliams. Įdomu, kad ši knyga, visai neseniai išleista „Kitų knygų“ leidyklos, jau gali pasigirti populiarumu ir tarp Lietuvos skaitytojų. Žinia, ne tik dėl aprašinėjamų siaubų, kuriuos skaitant mane ištikdavo vos ne vaikystės déjà vu – kai nukritus antklodei bijodavau pajudėti, kad kažkas, kas slepiasi palovėje, nesuprastų, jog nebemiegu. Shirley Jackson, talentinga rašytoja, psichologiškai įtaigiai vaizduoja ne tik anapusybę. Jos veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?

Savo kailiu patyriau, kad tamsa, kurią nuo vaikystės laikiau anapusybės apsireiškimo sąjungininke ir kuri akimoju man sukeldavo nevaldomą baimę, kaip ir bet kuri baimė, yra įveikiama. Bet tik joje būnant. Gal net truputį gaila, kad joje nėra nieko, ko negalėtum rasti šviesoje. Net vaiduoklių. Tą puikiai žinojo ir Shirley Jackson, ir kiti siaubo žanro virtuozai – Stephenas Kingas, įkvėptas „Namo, kuriame vaidenosi“, parašė savo „Švytėjimą“.

Juk siaubas slypi mūsų viduje, ir tik talentingo rašytojo plunksna išauginamas į visa apimantį klaiką. Be to, Shirley Jackson rašo apie laikmetį, itin sudėtingą moterims – užsidariusioms hermetiškuose ir vyrų valdomuose šeimų ūkiuose, savo gyvenimą pašventusioms jiems, be savasties ir pašaukimo. Juodas namas be išėjimo, pastatytas taip, kad kambariai yra kitų kambarių viduje ir viskas sumeistrauta šiek tiek kreivai – atidaromos durys užsidaro ir atvirkščiai, – iškart sukelia nejauką ir siaubą. Galima tik įsivaizduoti, koks turi būti tikras gyvenimas, kad toks namas taptų jaukia priebėga?

Siaubo žanro atsiradimui literatūroje reikalingos tam tikros sąlygos. Retorinis klausimas, o gal net prielaida – galbūt pats metas jo suklestėjimui lietuvių literatūroje?

Prieš metus viename iš Vilniaus restoranų pūčiau gimtadienio žvakutę, paslaugiai atneštą padavėjo. Tiksliau, ją užpūtė vietoj manęs. Dukros filmuotame vaizdo įraše matosi, kaip man dar begalvojant norą stiprus oro gūsis tarsi vienu iškvėpimu užgesina liepsną. Įdomu, kad patalpoje nebuvo nė mažiausio skersvėjo, o žiemą visi langai buvo aklinai uždaryti.

Autorės nuotrauka