(Vienos dalies pjesė)

Pabaiga. Pradžia Nr. 14

Veikėjai

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

6 scena

Šviesu scenos dešinėje, krėsle sėdi Veronika. Scenos priekyje ant suoliuko gūžiasi mergina. Įeina Jonas

VERONIKA. Jonai, ar norėtum arbatos?

JONAS. Ne.

VERONIKA. Tada gal padarytum man? Labai mėgstu, kai man padarai.

JONAS. Juodos ar žolelių?

VERONIKA. Koks čia klausimas. Juk popietė, ne vakaras. Aišku, kad juodos. Su pienu, prašyčiau.

Jonas kaičia arbatą

VERONIKA. Ar apsipratai pas mus?

JONAS (pasikaso koją ties apykoje). Turėčiau eiti ruoštis egzaminui.

VERONIKA. Tau ir pailsėti reikia. Kodėl šlapi marškinėliai?

JONAS. Kostą maudėm.

VERONIKA. Buvai pas Mortą? Žaviuosi, kad jiems padedi. Vadinasi, ir mumis pasirūpinsi senatvėj. Vakar trumpai šnektelėjau su Teisės fakulteto dekanu. Jo manymu, apykojė netrukdys studijuoti. Fakultetas netoli, po metų galėsim paprašyti išplėsti metražą bent iki penkių kilometrų, dar po penkerių – iki dešimt kilometrų. Būsi beveik laisvas. Aš jau viską susitariau, tave priims. O dėl to matematikos egzamino nesijaudink. Turiu porą pažįstamų Egzaminų centre. Jos viską sutvarkys.

JONAS. Aš į teisę nenoriu. Nenoriu sodinti žmonių į kalėjimą.

VERONIKA. Mąstyk plačiau, ne kaip skurdo užspeista žiurkė. Suprantu, kad tau dar neišeina apie ką nors kita galvoti, kaip nors kitaip įsivaizduoti. Teisininkai ne tik kalėjimuose dirba. Gal reikėtų sakyti (ironiškai), kad būtent ten jie ir nedirba. Iki kalėjimo visą savo darbą padaro. (Nusijuokia) Bet teisininkas gali dirbti ir ne teisėsaugos srityje. Gali būti kokios nors korporacijos teisininku, dalininku, net prezidentu. Uždirbtum daug pinigų. Krūvas pinigų, patikėk. Vartytumeisi piniguose. Galėsi išpildyti bet kokį savo norą, turėti visko, visko!

JONAS. Man ir dabar visko užtenka. Net per daug.

VERONIKA. Dabar užtenka, bet anksčiau gyvenai skurde, žinai, ką tai reiškia.

JONAS. Man visada visko užteko.

VERONIKA. Jūs su Dovydu tokie skirtingi. Jam niekad neužteko. Vis buvo mažai ir mažai, norėjo kažko daugiau.

Jonas tyli. Veronika paragauja arbatos

VERONIKA. Dieviška. Man niekad taip neišeina. Kokios temperatūros vandeniu užpili?

JONAS. Devyniasdešimties. Bet reikia arbatinuką pašildyti.

VERONIKA. Iš tokios skylės, o tiek subtilybių išmanai.

JONAS (truputį linksmiau). Taip, esu šio to prisigraibęs, kažkada mamai net pedikiūrą padariau, kol miegojo. (Abu juokiasi) Tik paskui įdūriau su dilde, tai ji šoko ir nubraukė laką.

VERONIKA. Koks malonus jaunuolis. Gal ir man padarytum?

Jonas sustingsta, purto galvą

JONAS. Nori, kad čiupinėčiau tau kojas? Man tai šlykštu.

VERONIKA. Šlykštu? Manikiūrinė mano stalčiuje prie lovos. Tik vieną kartą. Kitaip pavyduliaučiau Mortai – per daug tu jai geras. O pavyduliauti negerai, žinojai? Rūgštingumas kyla. (Jonas purto galvą) Na jau. Tu žinai, koks tai jausmas. Juk tu – tu visko Dovydui pavydėjai. Tiesa, ar ne?

Jonas tarsi užhipnotizuotas atsistoja, atneša manikiūrinę, atidaro, išbyra įrankiai. Veronika padeda surinkti, paima žirklutes ir krapštinėja, paskui kerpasi rankų nagus. Jonas atsiklaupia Veronikai prie kojų ir brūžina nagus

VERONIKA (pakėlusi prieš akis nukirptą nagą). Ant rankos jis toks gražus. O nukerpi ir lieka kažkas atgrasaus. Dabar čia sudėsiu, paskui tu surinksi, gerai? (Deda nukirptus nagus Jonui prieš akis) Gal čia slypi mūsų pasibjaurėjimas mirtim, kai kūnas lieka tarsi išnara, tarsi šiukšlė. O kur gyvenimas? Jį turi kiti, kiti juo mėgaujasi, kemša jį savo šlykščiais srėbtais. Kemša tie, kurie turėjo mirti, o miršta tie, kurie turėjo gyventi. (Viena ranka sugriebia Joną už plaukų) Pasakyk, kodėl nužudei mano sūnų? Nes norėjai būti mano sūnumi? Žiūrėk man į akis. Aš tik noriu suprasti tiesą.

JONAS. Niekad nenorėjau būti vietoj Dovydo.

VERONIKA. Kurgi ne.

JONAS. Tu jį mušdavai. O tavo senis lįsdavo prie jo. Šlykštus pedofilas. Dovydas viską papasakojo. Aš viską žinau.

VERONIKA. Koks išmintingas. Koks visažinis. Arba tu dabar, arba jis viską išsigalvojot. Geriausi draugai visada kažkuo panašūs.

JONAS. Jis nieko neprisigalvojo. Atsimeni, vieną vasarą važiavau su jumis prie jūros? Paskui apsimečiau, kad susirgau, ir grįžau anksčiau? Paskambinau mamai ir paprašiau, kad leistų grįžti. Nes tavo diedas ir prie manęs bandė lįsti. O Dovydas liko – su tėveliais. Tada viskas ir prasidėjo.

VERONIKA. Nagi, išminčiau. Melagienų karaliau. Jei kam nors apie tai pradėsi pliurpti, pamatysi, kas tau bus. (Ima laužti Jonui galvą)

JONAS. Dovydas grįždavo iš tėvelio meno rezidencijų kaip nesavas, su niekuo nesikalbėdavo, vaikščiodavo pajuodęs. Paskui papasakojo, kas ten vyksta. Visi girti, su savo bybiais. Nuogų bybių miškas. „Dovydėli, atsistok taip, pasilenk šitaip, pasilenk kitaip. Dovydėli, pas mane ateik, ateik…“

VERONIKA. Meluoji, šlykštyne. Kaip tu drįsti šitaip šmeižti mūsų šeimą? Tavo paties tėvas jus paliko, dėl to ir prasimanai visokių nesąmonių. Tu tik pavydi. Viskas dėl pavydo. Tu man šlykštus.

JONAS. O kai tau pasiskundė, ką jam padarei? Atsimeni?

VERONIKA. Viskas melas.

JONAS. Sumušei jį. Mušdavai jį nuolat. Dėl to Dovydas taip pasikeitė. Jis išprotėjo. Dėl to jis taip ir padarė.

VERONIKA (laužia Jonui galvą). Ką padarė?

JONAS. Išprievartavo mano brolį. Aš jį užtikau. Nes Kostas rėkė. Nesavu balsu. Paskui pats valiau jo kruviną užpakalį. Nuo to laiko jis bando žudytis… (Patyli) Kokius penkis kartus. Šiandien taip pat bandė. Mūsų mamos akivaizdoj. Ar supranti tu, kale? (Bando išsilaisvinti)

VERONIKA. Tą išnarą? Meluoji, šlykštus išsigimėli. Jis nebūtų galėjęs.

Sugniaužusi rankoje žirkles Veronika kerta Jonui per galvą, per rankas, per krūtinę. Šis krenta, nutempia Veroniką ant grindų, jie kaunasi. Iš krepšio pabyra siūlų kamuoliai, rieda į šalis. Besikaunantieji apsiraizgo siūlais. Jonas bando keltis ir bėgti, pargriūva.

Pro duris įslenka mergina

MERGINA. Jonai, atleisk, atleisk, tu nesupratai… Aš viską kitaip sugalvojau, kitaip tavo mamai pasakiau. Ir tam policininkui. Atleisk… (Pamato Joną ir Veroniką besikaunančius ant grindų) Jonai… Pagalbos! Pagalbos! (Šaukdama išbėga pro duris)

Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

7 scena

Šviesa dega kairėje pusėje. Morta ruošia arbatą. Įsispraudusi kamputyje sėdi mergina. Gilumoje neįgaliojo vežimėlyje sėdi Kostas. Nesibeldęs įeina policininkas

POLICININKAS. Atėjau patikslinti datos. Teismo posėdis numatytas penktadienį. (Pauzė) Jūs esate tikra, kad to norite? Jūsų sūnus užpuolė globėją.

MORTA. Mano sūnus teigia kitaip.

POLICININKAS. Jei ponios Veronikos versija pasitvirtintų, o aš nė neabejoju, kad taip ir bus, jis atsidurs kalėjime. Aišku, jam seniai ten vieta. (Didžiuodamasis) Aš visada buvau už griežtesnes bausmes.

MORTA. Pažiūrėsim.

MERGINA (policininkui). Tai Veronika jį užpuolė. Juk įrodymai aiškūs. Galų gale, ar ji bent vieną mėlynę turi? O Jonas – ar matėt, kaip jis atrodo? Tai kuris kurį čia sumušė?

POLICININKAS. Jūsų niekas neklausia, mergele. Nesikiškite ne į savo reikalus.

MERGINA. Tai mano reikalas. Aš nebetylėsiu. Ne-ty-lė-siu. Jūs net nesuprantat, kaip visa tai yra mano reikalas.

MORTA. Taip. Mes nebetylėsime. Ir dėl Dovydo yra naujų aplinkybių. Viskas pasikeis.

MERGINA. Aš liudysiu.

POLICININKAS (žiūrėdamas į merginą, pašaipiai). Kažką esu girdėjęs vieną vakarą ant miesto suoliuko. Čia apie tą patį?

MORTA. Dovydas bandė išprievartauti Liuciją. Liucija, ar taip? Skaudu, baisu pasakoti, bet prašau tavęs.

Policininkas niekinamai šypsosi

POLICININKAS. Nelabai protingas nusikaltėlio gelbėjimo planas. Bandymas išprievartauti – dar ne išprievartavimas. Ir kaip čia įrodyti po šitiek laiko? Be to, gal pati norėjai?

MERGINA (pasiryžta). Aš melavau. (Mortai) Ir jums melavau…

Policininkas triumfuoja. Morta susmunka ant kėdės

MERGINA. …ne mane jis bandė… (Mortai) Jonas to niekaip jums negalėjo pasakyti. Norėjo jus apsaugoti. (Įkvepia) Jis prievartavo Kostą. (Morta pradeda verkti) Buvom visi kartu, paskui mudu su Jonu išėjom… (Mergina šiek tiek patyli) Kai grįžom čia (ji rodo į kambarį, kuriame visi sėdi), užtikom Dovydą. Jonas šoko tarp jų. Stūmė. Rėkė. O paskui visi griuvo. Kostas trenkėsi galva į stalą. O Dovydas – į grindis. Taip, Dovydas krito pastumtas. Taip. Bet tai buvo nelaimingas atsitikimas. (Verkia pati) Kostas, manau, irgi tą patį paliudys. Tik paklauskit jo.

POLICININKAS. Kodėl tik dabar tai sakai?

MERGINA. Jonas neleido. Dėl Kosto. Jonas sakė, kad neištvertų tokios gėdos.

MORTA (palinguoja galvą, skausmingai nusišypso). Jis visada gynė brolį. Gėdijosi jo, bet ir gynė. Arba dėl to ir gynė, kad gėdijosi.

MERGINA. Man visada atrodė, kad Jonas myli Kostą.

MORTA (žiūrėdama į Kostą, sėdintį vežimėlyje kambario gilumoje). Tai štai ką jis vis bando pasakyti. O aš – aš jo visai nesiklausau. Rūpinuosi tik maistu, kad atsigertų, nesušaltų… O visai nesiklausau, nemoku jo klausytis, suprasti… (Merginai) Tiesą sakai, Jonas tikrai visada mylėjo brolį. Jie visada buvo… tarsi vienas. Tarsi Jonas būtų jautęs, ką Kostas jaučia, ką nori pasakyti, ko paprašyti. Visai kitaip nei aš.

POLICININKAS (pasikeitusiu balsu merginai). Jūs liudysit… Ir jis. Yra būdų apklausti tokius žmones. Gal juo ir patikėtų. (Po pauzės, sutrikęs) Turėjau brolį… Jis jau miręs. Aš jo gėdijausi. Kai buvau vaikas.

MORTA. O mylėjot? (Nueina ir į kambario priekį atstumia Kostą su vežimėliu) Kostai? Kostai? Atleisk man.

POLICININKAS. Jis mane augino. Buvo pats geriausias. (Prieina prie Kosto, šis pakelia galvą) Ar girdi mane? (Kostas linkteli) Ar nori pasikalbėti? (Kostas linkteli galva, stojasi ir pradeda šokti)

Šviesos gęsta. Kostas šoka scenoje

8 scena

Miesto suoliukas scenos viduryje. Ant jo sėdi Jonas aptvarstyta galva, apsivilkęs kalinio uniformą juodais ir baltais dryžiais. Šviesa krinta tik ant jo. Pamažu prie jo prieina Gabrielius, atsisėda šalia

GABRIELIUS. Užjaučiu dėl brolio. Labai užjaučiu.

Jonas kiek pasisuka į jį, linkteli galva. Gabrielius iš maišelio ištraukia termosą, įpila garuojančios arbatos ir ištiesia Jonui

GABRIELIUS. Imk, šildykis.

JONAS. Kas čia?

GABRIELIUS. Arbata. Juk šalta.

JONAS (neima puodelio, sėdi, žiūri prieš save). Man gerai, kad vėsiau. Norėjau gryno oro įkvėpti.

GABRIELIUS. Pabėgai iš teismo salės.

JONAS. Ne pabėgau, o išėjau.

GABRIELIUS. Kaip pažiūrėsi.

JONAS. Teismas pripažino mane nekaltu. Tad ir persodinimas nereikalingas.

GABRIELIUS. Ji nėra bloga, nėra žiauri. Tik… (Pauzė) Nori pakeisti pasaulį taip, kaip jai atrodo teisinga. Kad turėtų sūnų…

JONAS. Aš nesu jos pasaulis. Ir ne jos sūnus.

GABRIELIUS. Tu kaip skylė jos širdy. Dovydo formos skylė.

JONAS. Aš ne skylė. Aš neužmušiau Dovydo. Jis parkrito. Ir jis prievartavo mano brolį.

GABRIELIUS. Taip, dabar jau visi viską žinom.

JONAS. Ir kad tu lindai prie jo.

Gabrielius tyli. Jonas per galvą nusitraukia kalinio švarką, nusimauna kelnes. Pasimato daugiau sutvarstytų vietų. Drabužius ramiai sudeda ant žemės. Paskui lengvai nusega apykoję, padeda ją šalia suolo

GABRIELIUS (po pauzės). Persodinimas – net ne bausmė už nusikaltimą. Persodinimas – bausmė, kad esi, kad buvai laimingesnis… už Dovydą. Ir net už mus visus. Mes visi nubausti.

Gabrielius gurkšnoja arbatą

GABRIELIUS (po pauzės parodo į žaizdas). Dar kraujuoja?

JONAS (kilsteli koją, kur buvo apykojė). Nuo pat pradžių. Ar tave teis?

Pauzė

GABRIELIUS. Jis nebepasiskųs. Iš dalies man labai padėjai.

JONAS. Šlykštus iškrypėlis.

GABRIELIUS. Man labai gaila. Aš jau nubaustas. Iki gyvos galvos nubaustas.

JONAS. Nubaustas. Gali pasiimti. Arba grąžink jai. Čia ji numezgė. (Nusijuokia, paspiria ant žemės besivoliojančius drabužius)

GABRIELIUS (po pauzės). Kur eisi? Ką darysi?

JONAS. Kol kas liksiu čia. (Patapšnoja per suoliuką) Turiu laiko pagalvoti.

Scenos gilumoje pasirodo Veronika. Apsirengusi kostiumėliu, susišukavusi, pasitempusi

VERONIKA (nemato, kad Jonas nusisegė apykoję, šaukia iš toli). Jonai, einam namo. Laikas arbatos.

Veronika prieina, suolas tampa ją atribojančia kliūtimi. Jonas atsistoja. Gabrielius ramiai sėdi

JONAS. Aš neisiu.

VERONIKA. Jonai, niekas nepasikeitė. Tu persodintas. Tu mums kaip sūnus, tu man tikras sūnus. Kaip Dovydas.

JONAS. Veronika, aš negrįšiu.

VERONIKA. Ne tau spręsti.

JONAS. Šį kartą man.

Jonas išeina

GABRIELIUS. Leisk jam. Užtenka jau. Paleisk. (Po pauzės) Paleiskim jį. Abu juos paleiskim.

VERONIKA. Ne ne ne.

Gabrielius žiūri į Veroniką, mėgina ją paimti už rankos. Ši atstumia jį

GABRIELIUS. Tu nesigaili. Tu nieko nesigaili.

VERONIKA. O tu? Tu ko nors gailiesi? Žinoma, aš nepatikėjau, kad lindai prie jo…

GABRIELIUS. O tu jį mušei. Kankinai jį.

VERONIKA. O ką man reikėjo daryti? Ar galėjau leisti jam prisigalvoti visų tų dalykų apie tave? Visų tų šlykštynių, tų bjaurasčių apie mūsų šeimą? Kad eitų ir pasakotų visiems? Darytų mums gėdą? Ar aš turėjau kitą išeitį? Tu juk tylėjai. Nieko nedarei. Tau juk menas rūpi. Prasigėręs menininkas!..

GABRIELIUS (išsitraukia gertuvę, užsiverčia, žagteli). Aš būčiau sustojęs, jei ne tu.

Veronika sušnypščia

GABRIELIUS. Man labai gaila, Veronika.

Gabrielius pasilenkęs surenka Jono drabužius, užsimeta ant pečių švarką. Veronika į jį nežiūri. Gabrielius išeina. Veronika atsisėda ant suoliuko. Sėdi. Verkia

Pabaiga

(Vienos dalies pjesė)

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

Veikėjai

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

3 scena

Ant scenos priekyje stovinčio miesto suoliuko sėdi pora

JONAS. Gal tau šalta? (Bando apkabinti, bet mergina išsisuka)

MERGINA. O tu negali jos nusiimti? (Mosteli į Jono kojas, tiksliau – į apykoję)

JONAS. Nebent koją nusipjaučiau.

MERGINA. Aš taip noriu išvažiuoti. Nebenoriu čia būti. Auklėtoja klasėj pakabino Dovydo nuotrauką su juodu kaspinėliu kampe. Pamatytum, kaip ji raitosi… Niekas nieko nežino. Jis dabar – beveik didvyris. Dievas. Kaip šlykštu.

JONAS. Jei žinotų, niekas nepasikeistų.

MERGINA. Kodėl taip sakai? O gal galim ką nors sugalvoti? Negalim taip visko palikti, negalim visą laiką ir gyventi su tavo apykoje. Juk norėsim kur nors išvažiuoti. Aš taip svajojau keliauti su tavim – po Europą, po Aziją. Kur nors Indonezijoje.

JONAS. Liaukis. Ką nors sugalvosim. Praeis metai, padidins kilometražą. Gal po kelerių metų ir iš viso ją nuims. Aš noriu, kad viskas liktų, kaip yra.

MERGINA. Bet taip neteisinga.

JONAS. Man reikės kraustytis pas tuos…

MERGINA. Dovydo tėvus?

JONAS. Jo. Tokie įstatymai.

MERGINA. Turim viską pasakyti. Tavo mamai.

JONAS. Nuosprendžio nepakeisi, o jai tik skaudžiau bus. Be to, net jei viską būtume pasakę ir dar pridėję, nuosprendis tikriausiai būtų toks pat – turėčiau kraustytis pas juos. Būti jų sūneliu. Vietoj Dovydo.

MERGINA. Laimė, tu ne Dovydas, tu ne toks kaip jis.

JONAS. Tu tiki manim! Tu juk matei?

MERGINA. Aišku.

JONAS. Aš jį tik pastūmiau. Gal per stipriai. Jis parkrito. Aš jo galvos nedaužiau, kaip visur parašyta. Viskas įvyko netyčia. Ar tiki?

MERGINA. Tikiu, aišku. Juk mačiau. Būčiau padariusi tą patį – stūmusi jį. Nors ne, būčiau į gabalus jį sukapojusi ir išmetusi į konteinerį. Būčiau ištaškiusi jo galvą į gabalus.

Jonas apkabina merginą, jiedu bučiuojasi, urzgia, glamonėjasi. Pasirodo Policininkas, švilpia, prieina prie suoliuko, porelė atšlyja vienas nuo kito.

POLICININKAS. Išgirdau šnopavimą. Panele, ar jums viskas gerai? (Mergina tyli, susigūžia, susikelia kojas ant suoliuko. Policininkas Jonui) Jei panelė pasiskųstų, kad lendi prie jos, kalėjimas būtų neišvengiamas. Panele, ar šitas… urodas lindo prie jūsų?

JONAS. Gal čia išeitis? Gal tu gali pasiskųsti? (Juokiasi) Tada bent jau nereikėtų kraustytis, tiksliau, kraustyčiausi tiesiai į kalėjimą.

POLICININKAS. Ir būtum recidyvistas. Ar nori? Tau gal ir tiktų prie veido.

JONAS (merginai). Aš jau eisiu. Susitiksim vėliau.

Pakyla ir nueina. Policininkas irgi žengia kelis žingsnius.

MERGINA. Pareigūne! O jei viskas buvo ne taip? Jei Jonas ne viską papasakojo?

POLICININKAS (sugrįžta prie suolo). Esu pasirengęs išklausyti. Galiu prie tavęs prisėsti? (Klesteli šalia merginos) Ko jis nepapasakojo?

MERGINA (pradeda tyliai, abejodama). Dovydas… (apsisprendusi, tvirčiau) prisipiso prie manęs.

POLICININKAS. Prisipiso? Praplėsk, ką nori pasakyti.

MERGINA. Jis mėgino mane išprievartauti. Tada į kambarį įėjo Jonas ir stūmė jį. Gynė mane. Taip viskas ir buvo. Dovydas parkrito. Ir viskas. Gal galima persvarstyt jo bylą? Dovydo tėvai jį gyvą suės. Jie jau ėda, jie tikri siaubūnai.

POLICININKAS. Kokia susirūpinusi. Sakai, bandė tave išprievartauti? (Mėgina pakišti ranką merginai po sijonu, šioji atšoka) Ko muistais, gi nesi nekalta mergelė, jei jau bandė išprievartauti. Pagalvok, gal ir susitartume? Brangiai nekainuotų.

Mergina pašoka ir nubėga

POLICININKAS. Irgi mat, fantazuotojai du. Bylą persvarstyt – dar ko užsimanys. Tiesą sakant, už tokias nesąmones ir tą mergą reikėtų į kalėjimą įkišti.

4 scena

Kairėje pusėje šviesa paryškėja, matyti scenos priešakyje stovinti Morta. Ji pila kažką į stiklinę. Prisiartina Gabrielius ir Veronika, pabeldžia

MORTA. Prašom!

Įeina Gabrielius ir Veronika

GABRIELIUS. Labas, kaimyne.

MORTA. Atėjot. Senokai svarstau, kada vėl ateisit.

GABRIELIUS. Tikrai ne pyktis atėjom, kaimyne.

VERONIKA (piktai pažiūri į sutuoktinį). Kur mūsų sūnus? Kodėl pas mus nebeateina?

MORTA (valdydamasi). Nekalbėkit taip. Jis tik berniukas.

GABRIELIUS. Mes nesipyksim, kaimyne, kaip manai? Negi galim dėl viso to pyktis?

Morta atšlyja, paima stiklinę, nueina prie kambario gilumoje neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Kosto, girdo jį

MORTA. Nesipyksim. Patys matote, kaip gyvenam.

VERONIKA (atsėlinusi paskui Mortą, Kostui). Malonu tave matyti. Girdi mane? (Atsuka vežimėlį į žiūrovus, pamojuoja ranka Kostui prieš veidą)

MORTA. Jis girdi. Ir mato. Jam cerebrinis paralyžius, jis viską supranta, jis toks pat protingas kaip ir jūs ar aš, tik nekalba ir nevaikšto – nevaldo kojų. Diplegija.

VERONIKA. Diplegija? Bet ir rankų nelabai valdo. Gal paimsit servetėlę?

Tiesia servetėlę Mortai, ši nušluosto Kostui per smakrą tekančias seiles. Suradusi jam pariša didelį seilinuką su kišene

GABRIELIUS (tuo metu tarsi nė nepastebėjęs Kosto vaikšto po sceną ir murma). Mes įsisūnysim jį. Iš tikrųjų jį įsisūnysim. Auginsim ir jam padėsim. (Priėjęs prie moterų ir Kosto garsiai) Mes jį įsisūnysim.

Kostas ima dar stipriau seilėtis, siūbuoti, mojuoti rankomis, vežimėlis juda. Morta jį prilaiko

MORTA (Kostui). Raminkis. Kas tau darosi?

VERONIKA. Negi mes dėl to pyksimės? Jonui laikas persikelti pas mus. Jau baigėm tvarkyti kambarį. Gražiai atnaujinom, palikom kai kuriuos Dovydo daiktus – kurie buvo gražesni. Žinoma, jei Jonas jų nenorės, galėsim kur nors kitur sukrauti – palėpėj ar sandėliuke. Išdidinom jų abiejų nuotrauką ir pakabinom…

Morta puola ant jos, bando smaugti, talžo rankomis, galiausiai apsikabina, rauda 

MORTA. Dėl ko jūs jam keršijat? Jis dar vaikas.

GABRIELIUS. Mes jį įsisūnysim. Mes jam, kaimyne, norime padėti.

MORTA (Veronikai). Tavo vaiko nebėr, nebėr!

VERONIKA (švelniai atstumdama Mortą). Nebėr. Bet Gabrielius teisus – negi mes dėl to pyksimės? O jums dar ir verkti nederėtų. Kuo jūs čia dėta? Jūsų vaikas juk gyvas. (Veronika parodo į Kostą) O Jonui pas mus juk ir smagiau, ir erdviau bus. Sąlygos geresnės. Žinoma, galės pas jus retsykiais į svečius užsukti. Kiek apykojė jam leidžia nueiti?

MORTA. Veronika, jis negali. Grįžta iš jūsų kaip nesavas. Dreba, purtosi, nemiega. Kažkurį vakarą buvo visai pastiręs, daviau migdomųjų. Naktį visus prižadino rėkdamas, kad „aš jį nužudžiau, aš jį nužudžiau“. Rėkia išvirtusiom akim: „Eik iš čia, eik, tu negyvas.“ Vaikas kankinasi, kenčia.

VERONIKA. Vaikas? Jam tuoj dvidešimt. Jis vyresnis už Dovydą. Bet Dovydas niekad nesulauks dvidešimties. Jei kam ir neduos ramybės, vaidensis, visada tik būdamas septyniolikos. Kaip filme apie vampyrus. Matėt? Neseniai rodė per televizorių. Jie nebesensta, lieka tokie kaip mirties akimirką.

MORTA. Jonui po mėnesio sueis tik aštuoniolika.

VERONIKA. O jau nužudęs žmogų, vaikšto su apykoje. Nebloga karjera, sakyčiau. Tikrai brandesnis, negu priklausytų pagal amžių. (Vėl pasilenkia prie Kosto) Jūs turite štai šitą. Jūsų vyresnėlis visada liks su jumis. Ar ne taip?

Kostas vėl bando įsiūbuoti vežimėlį, patraukti į save dėmesį, kažką mykia

VERONIKA. Matot? Kostas man pritaria!

GABRIELIUS. Mieloji, eikime namo.

VERONIKA (Mortai). Mano vyrui bepigu. Jis turi vaikų iš pirmos santuokos. Aš juk antroji, nežinojote? Vėlyva meilė.

Įeina Jonas

VERONIKA. Labas, Jonai, iš kur tu? Kiek apykojė tau leidžia nueiti nuo namų?

JONAS. Dabar nustatyta penki šimtai.

GABRIELIUS. Kilometrų?

MORTA. Metrų.

VERONIKA. Iki kiosko ir atgal.

Jonas iš maišelio krauna pirkinius, paduoda Mortai čekį, suberia grąžą į delną. Ši pasižiūri, linkteli jam

MORTA. Viskas gerai, užteko pinigų?

VERONIKA. Turit finansinių sunkumų? (Kreipdamasi į Gabrielių) Gal mes galėtume padėti? Paremti juos finansiškai?

Morta sustingsta

GABRIELIUS. Ką tu kalbi?

JONAS. Mama, aš eisiu. Kitaip jie neatstos.

Visi trys išeina. Morta žiūrinėja pirkinius, baigia juos dėlioti

5 scena

Šviesa dega kairėje pusėje, Mortos namuose. Morta palinkusi kažką pjausto. Kostas tuo metu šoka po namus. Jo žingsniai labai tylūs, negirdimi. Kai jis priartėja, Morta atsisuka, žiūri į jį. Jis prieina prie Mortos ir pasilenkęs į ausį sušunka

KOSTAS. Pa-sva-jok!

MORTA. Pa-sva-jok! (Susiima už galvos. Kostas nueina ir atsisėda į neįgaliojo vežimėlį, ima jį siūbuoti, šnarpščia, dejuoja. Įeina Jonas) Jonai. (Verkia)

JONAS. Atėjau maudyti Kosto. Jau prileidai vonią?

MORTA. Dar bėga, bet jau galim judėti. Maniau, neateisi.

JONAS. Ateisiu visada. Jei tik ta neprisiknis su savo siūlais, arbatom ir idiotiškomis kalbomis. Ir, žinoma, kol jie dėl ko nors nepasiskųs ir nesumažins apykojės metražo.

MORTA. Kaip tau ten sekasi?

JONAS. Tvarkausi. Be to, egzaminai jau visai čia pat. Tad turiu priežastį vengti jos draugijos. O tas diedas ir iš viso man šlykštus. Voragyvis, kuris visus susuka į savo tinklą.

Abu prieina prie Kosto, Jonas pritūpia, keliais suspaudžia Kosto kojas ir kilsteli jį už pažastų

JONAS. Kostai, padėk man, nebūk kaip maišas. Sveri toną.

Morta mėgina pagelbėti Jonui, jam ant pečių uždėti Kosto rankas. Jonas drauge su nešuliu svyrinėja po kambarį

MORTA. Vakar vėl radau iškritusį. Nesuprantu, kas jam darosi.

JONAS. Mama, nekalbėk, tarsi jo čia nebūtų. Reikia sakyti: „Kostai, nesuprantu, kas tau darosi.“

MORTA (kartoja iš paskos). Kostai, nesuprantu, kas tau darosi?

JONAS. Gal vežimėlis genda, nestabilus pasidarė? Jau kokie ketveri metai jam, ar painioju ką nors?

MORTA. Daugiau. Atsimenu, pirkom iškart po skyrybų, kad patogesnis būtų.

JONAS. A, vežimėlį užsifundijom to šikniaus nusiplovimo proga. Buvau pamiršęs.

Abu paguldo Kostą į vonią, prausia, muilina, vis patikrinę, ar ne per karštas, nupila vandeniu

MORTA. Kaip sekasi mokytis?

JONAS. Mama, viskas bus gerai. Liucija daug padeda. Net paprašė matematikos mokytojo, kad galėčiau jam paskambinti. Man būtinai reikia to egzamino, jei noriu stoti į psichologiją.

MORTA. Jau galutinai apsisprendei?

JONAS. Žinai, gamtininku su amžina apykoje sunku būtų dirbti. Be to, gal galėsiu kaip nors Kostui padėti.

MORTA. Cerebrinio paralyžiaus neišgydysi. Laiko neatsuksi. Pagimdžiau jį, kaip mokėjau, o pasirodo, nemokėjau…

JONAS. Bet pagalbos Kostui reikia ne tik dėl to, kad jis nevaikšto. Kostai, ar girdi, aš tau padėsiu. Tu tik laikykis, tik gyvenk, broli.

Kostas kažką švebeldžiuoja, tarsi mėgintų kalbėti

MORTA. Vanduo šąla.

JONAS (Kostui). Tuoj tave trauksim. (Mortai) Padėk man.

Abu kelia Kostą iš vonios, suka į rankšluosčius, sodina į vežimėlį

MORTA (kreipiasi į Kostą). Mes suplukom, bet tau neblogai būtų ką nors šilto įsimesti. Pašiurpęs visas. Kaip žąsytis. (Juokiasi) Einu užkaisiu arbatos. (Kreipiasi į Joną) Pabaigsi tvarkytis?

JONAS. Eik, mama, aš aprengsiu jį. (Mortai išėjus) Kostai, viskas gerai. Man gerai, nesijaudink. Tvarkausi. Matai, su kokiu maikonu atvariau pas tave? Kokie kedai? Naikiai. Kietai, ar ne? Viskas gerai. Niekas nieko nežino. Ir nesužinos.

Kostas verkia

JONAS. Tau šalta? Čia visokie bjaurūs skersvėjai traukia. (Velka megztinį) Tuoj užmausiu kojines. Mama nieko nežino, būk ramus. Tik aš. Tik mes. Bet mes niekam nesakysim.

Tuo metu įeina mergina, priėjusi prie Mortos kažką tyliai pasakoja. Jonas baigia triūsti ir stumteli vežimėlį virtuvės link

JONAS. Ko jūs taip žiūrit abi? Jūs, jūs abi…

MORTA (verkdama). Ji viską man pasakė. Viską. Visą tiesą. Kas nutiko su Dovydu… Ką jis mėgino padaryti…

Tuo metu Kostas įsisiūbuoja ir apverčia vežimėlį

JONAS (merginai, mėgindamas pakelti Kostą). Nekenčiu tavęs, nekenčiu.

MERGINA. Jonai, tu nesupratai… Palauk…

JONAS. Eik lauk, nenoriu tavęs nė matyt. Lauk!

Mergina išbėga

JONAS (Mortai). O tu, tu? Ar tu nesupranti, kad nereikia nieko kalbėti? Visą laiką kalbi, tarsi jo čia nebūtų.

Pabaiga kitame numeryje

(Vienos dalies pjesė)

Veikėjai

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

Scenoje matyti visos veiksmo erdvės: dešinėje pusėje – prabangiai, skoningai apstatytas kambarys su dideliais langais gale, minkštomis užuolaidomis, minkšti krėslai; scenos kairiajame pakraštyje – įprastas kuklus būstas: virtuvė, kambarys, vonia; per vidurį scenos priekyje – miesto suoliukas

1 scena

Šviesa dega dešinėje. Veronika nervingai vaikšto po kambarį, Gabrielius skaito laikraštį

VERONIKA. Nesuprantu, kaip tu gali skaityti. Menas! Literatūra! Štai kas tau rūpi! Meeenininkas!

GABRIELIUS (nepakeldamas akių). Reikia šiuo tuo domėtis. Kas belieka.

VERONIKA (Gabrieliaus intonacija). Kas belieka, kas belieka? Daug tau lieka, nesiskųsk. Man tai nieko neliko. (Pauzė) Nesiskųsk, ar girdi? Nueik pas juos. (Gabrielius tyli) Tėtuk, nueik pas juos.

GABRIELIUS (nepakeldamas akių). Sakiau tau taip manęs nevadinti.

VERONIKA. Tė-tuk, tė-tuk! (Koketiškai atsisėda ant krėslo atkaltės šalia Gabrieliaus, glosto jį)

GABRIELIUS. Nenurimsti.

VERONIKA. Juk žinai, kad aš teisi, tėtuk. Jis privalo čia ateiti. Jis ir ateis čia. Persodinimas – būtina procedūra.

Gabrielius lėtai padeda laikraštį, pakyla, paima švarką, lėtai velkasi

GABRIELIUS. Manai, neprisivirsim košės? Suprantu, kad teisiškai esam teisūs, kad galim to prašyti. (Pažiūri į žmoną, pasitaiso) Reikalauti. Bet ar paskui susitvarkysim su visu tuo? Dovydas juk negrįš.

VERONIKA. Kitaip negaliu. Negaliu. Springstu kvėpuodama. Dūstu.

Priėjusi Veronika apkabina Gabrielių, verkia. Šis glaudžia ją, glosto pečius

GABRIELIUS. Neverk, tik neverk.

VERONIKA. Tu tik eik. Eik jau.

Gabrielius išeina. Veronika vaikšto, taiso užuolaidas, tvarkosi, dėlioja daiktus.

Po kurio laiko grįžta Gabrielius, nusirengia, kabina švarką, nueina įsipilti vandens

VERONIKA. Ką jie sakė? Nesitikėjau, kad taip greit grįši.

GABRIELIUS. Gal geriau paklausk, ką aš jiems sakiau? Sakiau, kad nesipyksim dėl to. Kad kaimynai nesipyksta.

VERONIKA. Ir kas tada?

GABRIELIUS. Jono nemačiau. Morta verkė. Nieko nesakė, visiškai nekalbėjo. Pasakiau viską. Kad nesipyksim dėl to. Dėl nieko nesipyksim. Bet ką reikia, tai reikia. Pasėdėjau su jais. Net su Kostu pasisveikinau. Siaubinga išnara. Nežinau, kaip bus.

Pasigirsta skambutis. Veronika eina prie durų, atidaro

VERONIKA. Užeik.

Į kambarį įeina jaunuolis

GABRIELIUS. Labas, Jonai. Atėjai.

JONAS. Mama pasakė.

VERONIKA. Užeik, Jonai, seniai laukiam. Prisėsk. (Numeta tolyn laikraštį, atsisėda į krėslą, paima krepšį su mezginiu, o Jonui paduoda susivėlusį juodų ir baltų siūlų raizginį) Susuk į kamuolius. Tik kruopščiai, be mazgelių. Tau ką nors numegsiu. Ir pasikalbėsim.

Veronika mezga juodų ir baltų siūlų mezginį, Jonas dairosi, kur atsisėsti, galiausiai pusiauklupsta susirango ant grindų, raizgioja siūlus ir suka juos į atskirus kamuolius

GABRIELIUS. Eisiu į darbą.

VERONIKA. Žinoma, mielasis.

Gabrielius išeina

VERONIKA. Kokį dar darbą? Juk sekmadienis, o jam ir dirbti nereikia, išankstinė pensija.

JONAS. Nežinojau.

VERONIKA. Niekam nereikalingas pasidarė. Nepastebėjai, koks jis senas?

JONAS. Nepastebėjau.

VERONIKA. Jis labai senas, toks senas, kad daugiau vaikų neturėsim. Jam smirda iš burnos.

JONAS. Kodėl tuokėtės su juo?

VERONIKA. Debilai tėvai, debiliška aplinka, debiliški darbai. Ir neturi kur dėtis. Taip ir susigundai šita prostitucija, kuri gražiai vadinama šeima. Visos kam nors parsiduoda. Gal nori arbatos?

JONAS. Jei tik jūs norite.

VERONIKA. Užkaisk virdulį, puodeliai viršuj ant lentynos.

Jonas padeda siūlus ir keliasi, kaičia arbatą

VERONIKA. Galėtum užuolaidas atitraukti?

JONAS. Lauke tamsu. Jaukiau su užuolaidomis.

VERONIKA. Noriu pažiūrėti, ar žvakės dega.

Jonas priėjęs atitraukia užuolaidas. Pro langą pasimato tolumoje mirgančios šviesos

VERONIKA. Ar dega? Pažiūrėk. Aš trumparegė, neprimatau, o dar dulksna lauke.

JONAS. Dega.

VERONIKA. Kurioj pusėj, kairėj ar dešinėj?

JONAS. Kairiau, maždaug per kalnelio vidurį.

VERONIKA. Šiandien uždegėm. Yra tokių, kurios, kaip ant jų parašyta, dega 48 valandas. Bet man atrodo, kad čia gryna apgavystė. Padegs truputį ir užges.

JONAS. Ten netoli ir mūsų kapai. Mūsų seneliai ten palaidoti.

VERONIKA. Tie kapai jau nebe tavo. Pamiršk. Tu persodintas. Dabar mūsų šeimos kapai bus ir tavieji. Vasarą galėsim gėlių pasodinti, palaistyti.

JONAS. Kaip man jus vadinti?

VERONIKA. Gali vadinti vardu. Arba mama. Kaip išpuls. (Pauzė) Tu nebuvai nuėjęs prie kapo?

JONAS. Man apykojė neleidžia.

VERONIKA. Parodyk.

Jonas nenoriai pakelia kelnių apačią. Veronika pasilenkusi žiūri, paskui trukteli, ima tampyti apykoję ranka, Jonas susvyruoja ir atsitraukia

JONAS. Gal aš eisiu. Tikriausiai mamai reikia padėti.

VERONIKA. Geras sūnus esi? Džiaugiuosi. Jei geras jai, ir man geras būsi. Senatvėj gražiai prižiūrėsi…

Jonas išbėga palikdamas atviras duris. Veronika pakyla, uždaro jas ir krenta į krėslą verkdama

VERONIKA. Kaip šalta. Siaubingas šaltis. Koks skersvėjis.

2 scena

POLICININKAS (atidarydamas duris). Laba diena. Durys neuždarytos. Aš probacijos pareigūnas. Vincentas Dagilis. (Parodo pažymėjimą)

VERONIKA (padeda mezginį, stojasi, ištiesia ranką, pareigūnas ją paspaudžia). O, naujokas? Malonu. Aš Veronika. Ar seniai dirbate?

POLICININKAS. Šitam biure savaitė jau. Žinot – viskas nauja, informacijos griūtis, nieko nespėju. Daug žmonių, naujovių.

VERONIKA. Bet jau lankote probantus.

POLICININKAS. Darbas sunkus, bet atrodo prasmingas. Tad ir stengiuosi. Palaikyti tvarką, perauklėti tuos, kuriuos įmanoma perauklėti, užtikrinti visuomenės saugumą, – pasaulis tikrai gali būti geresnis.

VERONIKA. Kaip kilnu.

POLICININKAS. Ačiū. Tikiuosi pasitarnauti. Jūs, kaip suprantu, pasirengę persodinimui. Atnešiau pasirašyti dokumentus.

VERONIKA. Matote, šiuo metu nėra mano sutuoktinio. Jis darbe. Intensyvus mėnuo. Ruošia sudėtingą sutartį. Su Japonija. Jei pasirašys, nei man, nei Jonui niekada nereikės rūpintis dėl pragyvenimo. Mano vyras visada mėgo daug dirbti ir nebūti namie.

POLICININKAS. Visokeriopa nauda…

Pro duris įeina Gabrielius. Truputį svirduliuoja

GABRIELIUS (sutrikęs). Brangioji, turim svečią? Ar čia dar vienas tavo… draugas?

VERONIKA (nuveria Gabrielių akimis). Jonui čia patinka. Jam negerai ten likti. Tie namai jį gadina. Jis neturi laiko mokytis, neturi laisvalaikio, jokių interesų, nuolat turi dirbti, ką ir kalbėti apie tai, kaip jų vyresniojo sūnaus būklė traumuoja visą šeimą. Manau, tik ta jų šeimos situacija, tik brolis kaltas, kad viskas taip atsitiko. Dovydas pasakodavo, kiek patyčių dėl brolio tas vaikas patirdavęs. Klasėj, mokykloj, kur tik vaikai – ten patyčios. Nuo pat mažumės. Jie buvo geriausi draugai, nežinojot? Dovydas tik tą ir darė, kad gindavo Joną nuo visokių bjaurybių.

Policininkas papurto galvą

POLICININKAS. Nebūčiau pagalvojęs… Bylą skaičiau, bet dar ne iki galo įsigilinau į istoriją.

GABRIELIUS (vis dar sunkiai versdamas liežuvį). Jis nužudė mūsų sūnų. Geriausią savo draugą. Mano žmona – šventoji, kad nori jam padėti išlipti iš šito liūno.

Veronika pravirksta, maloniai linkteli Gabrieliui

VERONIKA. Dovydas atsivesdavo jį, jie nuo vaikystės daug laiko leisdavo kartu, jis nakvodavo pas mus. Galiu tik save kaltinti, kad laiku neuždraudžiau tų draugysčių. Maniau, tiesiog kaimynų berniukas. Ir nesvarbu tie socialiniai skirtumai. Mes juk progresyvūs žmonės. Maniau, draugauti patogu, kai taip šalia – per gatvę. Abu su Dovydu rydavo picas kaip krokodilai – po dvi, po tris. Kiaušinienės kepdavau iš karto iš dešimties kiaušinių. Ką ir kalbėti apie visokius saldumynus – tas vaikas namie gal nė sausainio ragavęs nebuvo… (Gabrielius sumosuoja rankomis tarsi nesutikdamas, Veronika tvirtai) Viską surydavo. Kaip du siurbliai. Kad ir ką ant stalo padėsi, nieko neliks. Matydavau, kad jis alkanas…

POLICININKAS (pritariamai linguoja galvą). Ir kur tai nuvedė?..

VERONIKA. …Prieš keletą metų jam prieš rugsėjį nupirkom visą mokyklinį krepšelį, nes išsikalbėjo, kad nenori į mokyklą. Gėdinosi senų sportinių batų, neturėjo sąsiuvinių, vadovėlių. Visas Dovydo panešiotas maikutes atiduodavom – maišais, maišais… Negerai augti tokiam skurde. Be to, ir įstatymai mano pusėj.

GABRIELIUS. Mūsų, mieloji, mūsų pusėj.

VERONIKA. Tu turi vaikų. Čia aš likau bevaikė. Jei būtum vienas, Jono tau nepriteistų. Persodinimas pritaikytas atsižvelgiant į mano padėtį.

POLICININKAS. Kaip manote, kodėl visa tai įvyko?

GABRIELIUS (prablaivėjęs). Jei būtumėt atidžiau pasidomėjęs, byloj viskas parašyta. Paaugliškas pavydas. Ir ne „tai“, o įvyko žmogžudystė. Nekalbėkit neutraliai, tarsi apie kokį nereikšmingą įvykį. Šitas mielas kaimynų berniukas suskaldė mano sūnui galvą į grindis.

VERONIKA. Taip, nužudė mūsų sūnų… (Užsidengia rankomis akis, kūkčioja) Siaubinga, skaudu.

POLICININKAS. Jūs tik nemanykit, kad aš jo pusėj. Kad kažką nutyliu. JAV už nužudymą visada baudžiama kalėjimu, nesvarbu, kiek metų nusikaltėliui. Taip turėtų būti ir pas mus. Aš griežtesnių bausmių šalininkas. Apykojės, antkakliai, apyrankės – visa tai niekai. Sodinti juos visus reikia. Kad jau mušti negalima. Nors reikėtų!

GABRIELIUS. Šit kaip?

POLICININKAS (pastebėjęs nepritarimą, šiek tiek sutrikęs). Vaikai dabar bręsta anksčiau, jie kuo puikiausiai supranta, ką daro. Kartais eidamas nuo vieno prie kito bijau, kad tamsiam patvory gausiu su plyta per galvą. Jie juk galvoja, kad tai aš varžau jų laisvę. Kad ne jie, o aš kaltas. Žinot, kaip mane jie vadina? Apykoje. Galėtumėt pamanyti?

VERONIKA. Ar daug atvejų administruojate?

POLICININKAS. Dabar tarsi kokia epidemija juos apėmusi. Aišku, visais laikais tokių dalykų buvo. Paaugliai yra paaugliai, kaip sakant. Jeigu jau gimei urodu, tai paaugliški hormonai dar labiau galvą suknisa. Tiktokai niekuo dėti. Mano laikais dėl tokių dalykų kaltindavom kompiuterinius žaidimus, dar seniau – Holivudo filmus. Bet man atrodo, mažai kailis skalbtas ir viskas.

GABRIELIUS. Na, čia tiesiog nesveikas elgesys. Gal ir reikia aiškių, rimtesnių bausmių – kad bijotų, bet reikia ir dirbti su psichologais, kurie sugebėtų išmėsinėti, kas tų vaikigalių galvose dedasi, kad taip padaro.

VERONIKA. O persodinimų? Daug vyksta?

POLICININKAS. Gal pusė atvejų baigiasi persodinimais. Dažniau, kai nusikaltėlis jaunesnis. Bet mokymuose pasakojo, kaip buvo persodinta beveik nužudytojo motinos bendraamžė. Nenoriu smulkmenomis skonėtis, bet…

GABRIELIUS (ironiškai). Ką jūs, netylėkit, pačirškinkit mūsų vaizduotę!

POLICININKAS (nesupratęs ironijos, pritariamai išsiviepdamas). …atrodo, jos tapo pora.

VERONIKA. Kas? Motina su žudike?

POLICININKAS (triumfuodamas). Dar šiek tiek tokių nevykusių persodinimų, ir programai ateis galas. Atsimenat, kas dėjosi, kai buvo priimta šita Baudžiamojo kodekso pataisa? Kiek entuziazmo! Kad visus galima perauklėti. Visus, įsivaizduojat?

GABRIELIUS. Gal žmonės tik nori, kad senatvė būtų aprūpinta. Be to, kalėjimas nedaug kam padeda pasitaisyti.

POLICININKAS. Pasitaisyti? Atskirti juos reikia nuo padorios visuomenės. Dirbu šitą darbą, bet manau, kad reiktų bausmes griežtinti. Urodai puikiai supranta, kada yra nebaudžiami ir gali daryti ką nori.

VERONIKA. Negaliu atsikvošėt. Siaubas kažkoks.

POLICININKAS. O paties jūsų… ėėė, berniuko nėra namie? Jono? Jis pas jus dar negyvena? Pusmetis po įvykio, du mėnesiai po nuosprendžio.

VERONIKA. Galim parodyti jo kambarį… Neseniai baigėm darbus. Po laidotuvių… neišėjo iš karto to kambario tvarkyti. Ten Dovydo daiktai, rūbai. Kvapas. Bet dabar gražiai sutvarkėm. Net prie vaiko taip nebuvo, jis mėgo tamsesnes užuolaidas, buvo prisikabinėjęs paaugliškų plakatų.

GABRIELIUS. Žinot, berniukas. Jų galvoj viena.

VERONIKA. Dabar kambarys toks šviesus, kad man pačiai būtų malonu jame gyventi.

GABRIELIUS. Ką mėgsta šitas, tiesa, nežinom. Mums patinka, bet ar jam patiks?

VERONIKA. Tik nesakyk, kad Dovydo dizainas buvo geras. Nejuokink. Ir dar tą kirvį ant durų gal palikti norėjai? Kankinausi su juo. Visi vaikai kelia skausmo.

GABRIELIUS (šiurkštokai nutraukdamas Veroniką). Tai ar norėsit pažiūrėti kambarį?

POLICININKAS. Ne, dėl kambario – visiškai pasitikiu jūsų skoniu. Man rūpi persikraustymo faktas. Žinot, kad galėčiau dokumentus įforminti, jog persodinimas įvyko.

VERONIKA. Užtikrinu jus, Jonui čia patinka, tik dar nespėjo visų daiktų susinešti. Bet ateina čia kasdien, būna, kai tik gali iš ten ištrūkti. Motina jo nepaleidžia. Užspaudusi, nieko kito, be savęs ir savo patogumo, nemato. Tik jai, matai, reikia padėti, o kad Jonui ruoštis egzaminams laiko mažai liko – ne jos bėdos neva.

GABRIELIUS. Taip, visokeriopas vaikų išnaudojimas.

VERONIKA. Bet pamokas ruošia čia, visi jo vadovėliai… Čia jau. Galiu parodyti.

POLICININKAS. Nereikia. Kitą kartą norėsiu su juo pačiu pasikalbėti, geriau susipažinti.

VERONIKA. Jūs jau pažįstami?

POLICININKAS. Probėgšmais. Kažkada žaidėm futbolą. Laimėjom prieš juos. Kitą kartą prieš užsukdamas paskambinsiu ir sutarsime. Palieku segtuvą su dokumentais. Turite peržiūrėti ir pasirašyti. Jonas taip pat, nors ir nepilnametis. Tik pasitikslinsiu, ar žinote, kad jei per tris mėnesius neįvykdysite reikalavimų, įpareigojimas nusikaltėlį persodinti į jūsų šeimą nustos galios. Bet dar mėnuo laiko yra.

VERONIKA. Mes paskubėsim.

GABRIELIUS. Mieloji, laiko dar marios.

POLICININKAS. Kai tik persikels, turite tą pačią dieną pranešti, kad perprogramuotume apykoję. Tada metražas skaičiuosis nuo jo kambario. Gana tiksli aparatūra. Jam bus svarbu.

GABRIELIUS. Kokios procedūros.

POLICININKAS. Tikriausiai žinote, jog laikas praeina ir bausmė suspenduojama. Kaip minėjau, pusė nuteistųjų vilkina ir taip išvengia bausmės.

Policininkas išeina

Pabaiga kitame numeryje

Prie perėjos, prie raudonai ilgai degančio šviesoforo neramiai mindžikuoja moteris ir ramiai stovi vyras neregys. Mezgamas pokalbis

Vyras neregys: Matau aukštą ir gražų kitoje pusėje.

Moteris: Kaip Jūs galite matyti, juk Jūs aklas. Gal Jus pervesti per gatvę? Kai užsidegs žalia šviesa?

Vyras neregys: Ačiū, nereikia. Aklumas – tai tik kita regėjimo forma. Viską matau.

Moteris: Nematau jokio aukšto ir gražaus kitoje pusėje.

Vyras neregys: Ne ten ir ne taip žiūrite.

Moteris: Tai tas aukštas ir gražus – gal ne žmogus? Gal tas aukštas ir gražus – va tas pastatas veidrodiniu fasadu?

Vyras neregys: Aukštas ir gražus – ne fizikinė ir estetinė kategorija. Tai vidinės dimensijos. Kartais aukštas ir gražus išoriškai būna mažas ir kreivas.

Moteris: Jūs filosofas?

Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.

Moteris: Meras? Kokio miesto meras?

Vyras neregys: Ai, tiek to…

Moteris: Ne tiek to. Jei jau esate aklas, bet viską regite, tai kada pagaliau užsidegs žalia šviesoforo akis?

Vyras neregys: Skubate? 

Moteris: Ne, atostogauju prie perėjos ir visai neskubu. Žinoma, skubu. Stovėti ir laukti, kol užsidegs žalia šviesa, – laiko gaišimas. Nors imk ir eik per raudoną.

Vyras neregys: Tai kodėl neinate? Automobilių juk nėra – pati matote.

Moteris: Mama vaikystėje išmokė – laukti žalios, tik tada eiti. Negaliu peržengti mamos atminimo.

Vyras neregys: Gera mama… O kiek kantrybės turite neiti per raudoną, laukti žalios?

Moteris: Neturiu aš kantrybės – reikia tiek daug dar padaryti…

Vyras neregys: O nesusimąstėte, kad kartais yra labai gerai sustoti prie raudono šviesoforo signalo ir susimąstyti…

Moteris: Tai Jūs dar ir mąstytojas…

Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.

Moteris: Ką čia daug primąstysi… svarbu, kad kuo greičiau užsidegtų žalia, ir bėgu toliau savais reikalais…

Vyras neregys: Reikalai… Kokie tie Jūsų reikalai?

Moteris: Darbas, namai, vaikai, darbas, namai, vaikai, darbas, namai, vaikai…

Vyras neregys: Tai čia ne reikalai, čia užburtas ratas, karuselė…

Moteris: Taip, taip, voveraitė rate…

Vyras neregys: O Jūs tikra, kad Jūsų užburto rato trajektorija eina būtent per šią perėją?

Moteris: Kaip tai? Kasdien per šią perėją darbasnamaivaikai bent du kartus pereinu… Niekada taip ilgai raudona čia nedegdavo…

Vyras neregys: O gal kas nors specialiai pailgino raudoną šviesoforo signalą?

Moteris: Kokio velnio? Kokia prasmė?

Vyras neregys: Ir aš sakau – prasmė…

Moteris: Ta prasme, miesto eismo reguliuotojai iš centriuko pareguliavo raudonos šviesos signalo trukmę?

Vyras neregys: Tarkime, reguliuotojai, tarkime, iš centriuko… Tarkime, jie mus mato ir stebi…

Moteris: Kad mato, tai čia aišku… Pristatė visokių videokamerų – kur čia nematys… Tai jei mato, kad stovime ir laukiame žalios, tegul ir jungia kuo greičiau tą žalią…

Vyras neregys: Mato, kad šiapus stovime dviese, o anapus niekas nestovi, tai ir nejungia… Laukia, kol ir anapus kas nors ateis ir norės pereiti į šiapus…

Moteris: Šiapus, anapus… Tai jei niekas neateis anapus ir nenorės į šiapus, tai žalios ir neįjungs.

Vyras neregys: Labai skubate anapus?

Moteris: Šiapus, anapus… Anapus namai, akropoliai…

Vyras neregys: …anapus namai – nekropoliai…

Moteris: Kokie nekropoliai? Akropoliai!

Vyras neregys: Ai, tiek to…

Toliau degant raudonam šviesoforo signalui prie perėjos prieina treninguotas tatuiruotas vyras su storoka aukso grandinėle ant kaklo, rankose pilnas skimbčiojančių butelių „Maximos“ maišas; jis net nesidairydamas į šalis ir nekreipdamas dėmesio į raudoną šviesoforo signalą pereina gatvę ir išnyksta

Moteris: Žiūrėkite, ėmė ir perėjo lyg niekur nieko, visai nepaiso taisyklių!

Vyras neregys: Iš šiapus į anapus…

Moteris: Šiapus, anapus! Tuoj ir aš eisiu, atsibodo laukti tos žalios.

Vyras neregys: O mamos atminimas?

Moteris: Mamos atminimas… Jis irgi turi ribas…

Vyras neregys: Nejaugi?

Moteris: Jaugi… Turiu omeny, kantrybė turi ribas!

Vyras neregys: Ribos… galbūt čia ir yra ribos?

Moteris: Kokios, pypt, ribos? Perėja čia, paprasta perėja. Pereiti kitapus gatvės!

Vyras neregys: Kitapus…

Moteris: Šiapus, kitapus, anapus… Kiek galima laukti? Visur pavėluosiu…

Vyras neregys: Tai skubėkite, nepaisykite to raudono šviesoforo signalo… Vyras štai perėjo net nepristabdydamas ir nesidairydamas…

Moteris: Negaliu. Mamos atminimas neleidžia. Ir šiaip reikia laikytis taisyklių.

Vyras neregys: Taisyklės… „Vyrą pašlovinki, Mūza, per perėją ėjusį drąsiai, / Vėtrų blaškytą ilgai, kai eismo taisyklę išgriovė…“

Moteris: Ką čia kliedite?

Vyras neregys: Nieko… Prisiminiau savo „Odisėjos“ pradžią… Ir tą vyrą, per perėją degant raudonam šviesoforo signalui nuėjusį drąsiai… Taisyklės, hegzametras…

Moteris: Hegzametras ne hegzametras, bet pereiti perėją – tik vienas kitas metras. O raudona vis dega…

Vyras neregys: Ir Jūs visa raudonais skruostais degate…

Moteris: Kaip Jūs matote? Juk Jūs aklas!

Vyras neregys: Aklumas – ne priežastis nematyti…

Moteris: Kaip aklasis tai Jūs gerai matote: taip, degu iš pykčio – tiek viduje, tiek išoriškai, jaučiu, kaip skruostai kaista…

Vyras neregys: Nedekite – perdegsite…

Moteris: Perdegsiu, neperdegsiu… Ne Jūsų reikalas… Geriau jau tegul šviesoforo raudona lemputė perdega ir galima bus eiti be sąžinės graužimo.

Vyras neregys: Achilo pyktis – Achilo kulnas…

Moteris: Koks Achilas, koks pyktis, koks kulnas? Per tą raudoną šviesoforo signalą vėl neliks laiko pedikiūrams ir kulnams…

Vyras neregys: „Iliadą“ prisiminiau, Achilą ir jo pyktį… „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki, / Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams.“

Moteris: Jūs čia mane deive vadinate? Su tokiais užkalniais, ta prasme, užkulniais?

Vyras neregys: Na, Jūsų ir kalnai, ir užkalniai, ir užkulniai puikiai sudėti…

Moteris: Aklas jis, matai… Homeras jis, matai… Kalbate kaip koks poetas… 

Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.

Moteris: Žinau, kad ne šio miesto meras. Kitaip šviesoforas jau seniai būtų persijungęs iš raudonos į geltoną, o paskui į žalią. Būtume perėję šią gatvę ir patraukę savais keliais, savais reikalais…

Vyras neregys: „Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda, / Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo…“

Moteris: Nors ir esate aklas, gerbiamasis, bet sakyčiau, kad jau priekabiaujate. Ir priekabiaujate ne kaip neregys, o kaip visas regys!

Vyras neregys: Homeras aš, Homeras. Beje, o ką Jūs manote apie vaivorykštę?

Moteris: Aklas, o žinote, kas yra vaivorykštė? Ir kodėl klausiate?

Staiga raudonas šviesoforo signalas išsijungia ir ima mirksėti geltonas šviesoforo signalas

Vyras neregys: Vaivorykštė gražu. Visomis spalvomis ir prasmėmis. Beje, šviesoforas ėmė mirksėti geltonai – galite eiti.

Moteris: Tai bent! Tai tie spalvų reguliuotojai, tie vaivorykštininkai mano, kad geltonas šviesoforo signalas yra geriau už raudoną? Juk dabar saugiai pereiti gatvę – mano atsakomybė. Jie kratosi atsakomybės! Jie verčia mane rizikuoti. Reikalauju žalios šviesoforo signalo spalvos!

Vyras neregys: Tai rizikuokite, eikite šviečiant geltonai ir reikalaukite žalios.

Moteris: Nerizikuosiu! Bet reikalausiu!

Vyras neregys: O Jūs surizikuokite surizikuoti. Tada ir reikalauti morališkai bus lengviau.

Moteris: Jūs tik kalbate ir kalbate. Eime kartu. Juk vyras esate. Ir dar aklas – Jūsų reikalavimai jiems skambės rimčiau. Ir apskritai, maniau, kad esame toje pačioje gatvės pusėje, toje pačioje valtyje, šiapus. Sakyčiau, netgi artimi.

Vyras neregys: Jūs eikite, aš dar pastovėsiu. Pasigrožėsiu aukštu ir gražiu.

Moteris: Jūs vis dar matote aukštą ir gražų? Ką? Kur? Jūsų aklumas mane varo į neviltį. Net pradedu norėti rizikuoti. Einu. Sudie.

Moteris dairydamasi į šonus greitai perbėga gatvę ir išnyksta tarp namų. Toliau mirksi geltonas šviesoforo signalas

Vyras neregys: Sudie. Ir kaip jūs visi nematote, koks yra dangus virš mūsų visų? Aukštas. Gražus. Ir vis artimesnis. 

Užsidega žalias šviesoforo signalas. Vyras neregys lieka stovėti prie perėjos, užvertęs galvą į dangų

Pabaiga. Pradžia Nr. 8

Bažnyčios varpai.

Šviesos bute ir name.

Sekmadienio rytas.

Džeimsas sėdi vienas buto svetainėje, skaito laikraštį. Haris su Bilu sėdi prie kavos puodelių namo svetainėje. Bilas skaito laikraštį.

Haris stebi jį.

Tyla.

Bažnyčios varpai.

Tyla

Haris. Padėk tą laikraštį.

Bilas. Ką?

Haris. Padėk laikraštį.

Bilas. Kodėl?

Haris. Jau perskaitei.

Bilas. Neperskaičiau. Čia yra ko skaityti, pats žinai.

Haris. Padėk, pasakiau. (Bilas pasižiūri į Harį, abejingai sviedžia į jį laikraštį ir pakyla. Haris paima laikraštį ir ima skaityti pats)

Bilas. Ak, pats jo įsigeidei?

Haris. Įsigeidžiau? Man jo nereikia. (Haris demonstratyviai suglamžo laikraštį ir numeta ant žemės) Man jo nereikia. Gal tau reikia?

Bilas. Šįryt pats neprognozuojamas, ką?

Haris. Ar aš?

Bilas. Sakyčiau, tamsta.

Haris. Tu juk nutuoki dėl ko, ar ne?

Bilas. Ne.

Haris. Tai dėl tų varpų. Pats žinai, kaip tie bažnyčios varpai mane veikia. Pats žinai, kaip jie mane išderina.

Bilas. Aš niekada jų negirdžiu.

Haris. Tu juk iš neprigirdinčiųjų, ar ne?

Bilas. Man tai mažumėlę ima atsiduoti marazmu. (Pasilenkia pakelti laikraščio)

Haris. Palik tą laikraštį.

Bilas. Kodėl?

Haris. Palik, pasakiau.

Bilas įsistebeilija į Harį, paskui lėtai pakelia laikraštį.

Tyla.

Sviedžia laikraštį į Harį

Bilas. Še, turėk. Apsieisiu ir be jo.

Bilas išeina iš svetainės ir užlipa laiptais. Haris atsiverčia laikraštį ir skaito.

Bute Stela įeina su padėklu, ant kurio kava ir sausainiai. Padeda jį ant stalelio, paduoda puodelį Džeimsui. Gurkšteli pati

Stela. Nori sausainio?

Džeimsas. Ne, dėkui. (Pauzė)

Stela. O aš suvalgysiu.

Džeimsas. Sustorėsi.

Stela. Nuo sausainio?

Džeimsas. Tu juk nenori sustorėti?

Stela. Kodėl?

Džeimsas. Tu gal ir nori.

Stela. Neturiu tokio tikslo.

Džeimsas. O kokį turi? (Pauzė) Aš noriu alyvų.

Stela. Alyvų? Neturim.

Džeimsas. Iš kur žinai?

Stela. Žinau.

Džeimsas. Ar žiūrėjai?

Stela. Kam dar žiūrėti? Ir taip žinau, ko turiu.

Džeimsas. Žinai, ko tu turi? (Pauzė) Kodėl mes neturime alyvų?

Stela. Nežinojau, kad jos tau patinka.

Džeimsas. Turbūt kaip tik dėl to pas mus niekada nėra buvę alyvų. Tau paprasčiausiai niekad per daug nerūpėjo alyvos, kad pasidomėtum, ar man jos patinka ar ne.

Name suskamba telefonas. Haris padeda laikraštį ir nueina pakelti. Bilas lipa laiptais žemyn. Akimirką stabtelėję abu žiūri vienas į kitą. Haris pakelia ragelį. Bilas nueina į svetainę ir paima laikraštį

Haris. Klausau. Ko? Ne. Supainiojote numerius. (Padeda ragelį) Supainiojo numerius. Kaip manai, kas čia buvo?

Bilas. Nespėjau pamanyt.

Haris. Vakar, beje, tavęs ieškojo vienas vyrukas.

Bilas. Negali būt.

Haris. Vos spėjai išbėgt.

Bilas. Negali būt.

Haris. Ką gi, atrodo, metas ką nors sukirst. Spirgintos šoninės ar čirškintų bulvyčių?

Bilas. Ačiū, bulvių nenoriu.

Haris. Bulvių nenori? Koks išrankumas! Taip, tas vyrukas teiravosi tavęs, tavęs pageidavo.

Bilas. Kurių galų?

Haris. Norėjo sužinoti, ar šveitei kada batus baldams skirtu vašku.

Bilas. Tikrai? Kaip keista.

Haris. Nieko keisto. Kažkas panašaus į sociologinį tyrimą.

Bilas. Kaip jis atrodė?

Haris. Ak… citrininiais gaurais, šokoladiniais dantim, medine koja, stikliniais veizolais ir su mažyčiu peruko lopinėliu. Pažįsti?

Bilas. Neteko susidurt.

Haris. Sutikęs pažintum.

Bilas. Abejoju.

Haris. Ką? Taip atrodančio vyro?

Bilas. Daugybė vyrų taip atrodo.

Haris. Teisybė. Gryniausia teisybė. Tik reikalas toks, kad šitas tipelis šiąnakt lankėsi šiuose namuose.

Bilas. Argi? Nepastebėjau.

Haris. Taip, taip, jis čia lankėsi, tik, įtariu, buvo su kauke. Tas pats tipelis, tiktai kaukėtas. Naktį jis čia nešoko? Gimnastikos pratimų nedarė?

Bilas. Šokti tai niekas nešoko.

Haris. A, va kodėl nepastebėjai medinės jo kojos. Aš negalėjau neatkreipti dėmesio, nes prie durų slenksčio jis stirksojo nuogut nuogutėlis. Bet neatrodė labai sustiręs. Vietoj skrybėlės po pažastim laikė termosą.

Bilas. Tie varpai tau tikrai užspaudė smegenis.

Haris. Jie tikrai nepadėjo, bet esmė, drauguži, ta, kad aš nepageidauju savo namuose nepažįstamų, ateinančių be kvietimo. (Pauzė) Kas tas tipas ir ko jam reikia? (Pauzė. Bilas pakyla)

Bilas. Aš atsiprašau. Man metas persirengt, nemanai?

Bilas užlipa laiptais.

Haris po akimirkos apsisuka ir nuseka jam iš paskos. Iš lėto ima kopti laiptais.

Namas užtemsta.

Bute Džeimsas vis dar skaito laikraštį. Stela tyliai sėdi.

Tyla

Stela. Šiandien būtų neblogai palakstyt… kur gamtoj. Ką manai? (Pauzė. Džeimsas padeda laikraštį)

Džeimsas. Nusprendžiau.

Stela. Ką?

Džeimsas. Eisiu pasimatyti su juo.

Stela. Su kuo? (Pauzė) Ko?

Džeimsas. Na… persimesti žodeliu kitu.

Stela. Kokia prasmė?

Džeimsas. Noriu, ir tiek.

Stela. Aš nesuprantu… ką tu peši. Kas iš to? (Pauzė) Lupsi jį? Ką tu jam darysi?

Džeimsas. Ne, ne. Tiesiog noriu paklausyti, ką jis paporins.

Stela. Kodėl?

Džeimsas. Noriu išsiaiškinti, koks jo požiūris į visą tą reikalą. (Pauzė)

Stela. Jis nieko nereiškia.

Džeimsas. Kaip suprast?

Stela. Jis nesvarbus.

Džeimsas. Nori pasakyti, tau būtų tikęs bet kas? Tu nori pasakyti, jis tik atsitiktinai pasipainiojo, tai yra jo vietoje galėjo būti kas tiktai nori?

Stela. Ne.

Džeimsas. Tai kaip tada?

Stela. Žinoma, negalėjo būti bet kas. Ten buvo jisai. Paprasčiausiai tai buvo… kažkas tokio…

Džeimsas. Ką aš ir sakau. Ten buvo jisai. Būtent todėl, mano manymu, su juo ir verta pasimatyti. Noriu išsiaiškinti, kas jis per vienas. Bus naudinga, pamokanti patirtis. (Pauzė)

Stela. Prašau, neik pas jį. Tu juk vis tiek nežinai, kur jis gyvena.

Džeimsas. Sakai, neiti jo aplankyti?

Stela. Nuo to tau… geriau nebus.

Džeimsas. Man įdomu, ar jis pasikeitė.

Stela. Ką turi omeny?

Džeimsas. Noriu pažiūrėti, ar pasikeitė po paskutinio mūsų pasimatymo. Gal nuo tada, kai mačiau jį paskutinįsyk, iš jo nieko neliko. Bet, turiu pripažinti, jis neblogai atrodė.

Stela. Tu nesi jo matęs. (Pauzė) Tu jo nepažįsti. (Pauzė) Tu juk nežinai, kur jis gyvena? (Pauzė) Kada tu su juo mateisi?

Džeimsas. Praeitą naktį kartu vakarieniavom.

Stela. Ką?

Džeimsas. Nuostabus šeimininkas.

Stela. Netikiu.

Džeimsas. Kada buvai pas jį? (Pauzė) Visai nieko vietelė. Buvai kada?

Stela. Aš tik susipažinau su juo Lidse, ir viskas.

Džeimsas. Ak, ir viskas? Ką gi, kokį vakarą abu pas jį užsuksim. Mane gerai pamylėjo, neneigsiu. Gana šarmingas jis man pasirodė. (Pauzė) Jis nesispyriojo, be vargo viską prisiminė. Buvo visiškai atviras su manim. Žinai, vyriškas pokalbis. Be ceremonijų. Jis patvirtino tai, ką tu pasakojai.

Stela. Tikrai?

Džeimsas. Mm. Tik vienas dalykas… Tai tu jį suvedžiojai – jis davė taip suprast. Grynai vyriškas pasiteisinimas, žinoma.

Stela. Tai melas!

Džeimsas. Žinai, kokie tie vyrai. Aš priminiau jam, kad tu priešinaisi, kad buvai nepatenkinta ir kad kartu tu buvai… kaip čia pasakius… užhipnotizuota, – kartais taip nutinka. Jis neneigė, kad taip gali nutikti. Prisipažino, kaip kartą jį panašiai buvo užhipnotizavusi katė. Bet į smulkmenas nesileido. Vis dėlto, turiu pripažinti, mudu suradome sąlyčio taškų. Tie patys pomėgiai. Prie brendžio butelio jis buvo itin žaismingas.

Stela. Man neįdomu.

Džeimsas. Jei atvirai, tai su juo visą naktį smagu buvo.

Stela. Tikrai?

Džeimsas. Ypač prie butelio. Matai, jo požiūris labai teisingas. Kaip vyras, galiu juo tik žavėtis.

Stela. Koks tas jo požiūris?

Džeimsas. O tavo koks?

Stela. Aš nesuprantu, ką tu… Aš tiesiog nesuprantu, ką tu… Aš tikėjausi, kad… tu suprasi… (Užsidengusi veidą, pravirksta)

Džeimsas. Na, aš kuo puikiausiai tave suprantu, bet tik po pažinties su juo. Dabar aš visiškai patenkintas. Galiu pažvelgti į visą tą reikalą ir iš vienos, ir iš kitos, ir iš trečios – iš kurios tik nori pusės. Viskas išsiaiškinta, nieko čia ypatingo, vėl grįžome į senas vėžes. Skirtumas tik toks, kad aš sutikau žmogų, kurį galiu gerbti. Nedažnai taip nutinka, nedažnai tokį sutinki, – dėl to, manau, turėčiau padėkoti tau. (Pasilenkia ir paplekšnoja Stelai per ranką) Dėkoju. (Pauzė) Jis primena vieną mano mokyklos laikų draugą. Chokinsą. Garbės žodis, jis man priminė Chokinsą. Tas irgi buvo operos mėgėjas – kaip ir šitas, kuo jis ten vardu. Aš ir pats neabejingas operai. Tik ligi šiol kaip įmanydamas tai slėpiau. Gal taviškis kada nusives mane į kokį pastatymą. Jis sako visados galįs parūpinti laisvų sėdimų vietų. Su daug kuo tenai palaikąs draugiškus santykius. Jei vėl sutikčiau Chokinsą, gal ir jį drauge paimtume. Jis nepaprastai apsišvietęs, – taviškis, – be galo. Ko jau ko, o proto tai jam tikrai netrūksta. Turi kiniškų puodynių kolekciją. Mažiausiai pusantro tūkstančio bus paklojęs už kiekvieną. Tokie dalykai neprasprūsta pro akis. Turiu minty, negali sakyti, kad jisai, tas taviškis, be skonio. Tas jo skonis tiesiog veržiasi per visus galus. Spėju, kad jis ir tave turėjo tuo savo skoniu pavergti. Ne, rimtai, už tai, manau, aš tikrai turiu tau padėkoti. Po poros vedybinio gyvenimo metų, atrodo, pati to nenorėdama būsi man atvėrusi iki šiol dar nepažintą pasaulį.

Butas užtemsta.

Šviesos name. Vakaras.

Bilas įeina iš virtuvės su padėklu, ant kurio padėtos alyvuogės, sūris, bulvytės, ir tranzistoriumi, labai tyliai grojančiu Vivaldį. Padeda padėklą ant stalo, aptvarko pagalvėles, suvalgo bulvytę. Džeimsas pasirodo prie laukujų durų, nuspaudžia skambutį. Bilas nuėjęs atidaro duris, įeina Džeimsas. Prieškambaryje Bilas padeda Džeimsui nusivilkti paltą.

Džeimsas įžengia į svetainę, Bilas iš paskos. Džeimsas pastebi padėklą su alyvuogėmis, šypteli. Bilas šypsosi. Džeimsas nuėjęs apžiūri kiniškas vazas. Bilas pripila stiklus. Bute skamba telefonas.

Šviesos bute. Vakaras.

Blausiai apšviesta telefono būdelė.

Neryškūs žmogaus kontūrai telefono būdelėje. Stela išeina iš miegamojo su kačiuku ant rankų. Pakelia ragelį. Bilas paduoda Džeimsui stiklą. Abu geria

Stela. Alio.

Haris. Čia tu, Džeimsai?

Stela. Kas? Ne, ne jis. Su kuo kalbu?

Haris. O kur Džeimsas?

Stela. Išėjęs.

Haris. Išėjęs? O, ką gi, labai gerai. Tuoj prisistatysiu.

Stela. Apie ką jūs? Kas jūs toks?

Haris. Likite namie.

Telefonas išsijungia. Stela padeda ragelį ir su kačiuku prisėda ant kėdės.

Šviesos bute priblėsta.

Telefono būdelė užtemsta

Džeimsas. Žinai, ką? Tu man primeni vieną vyruką, su kuriuo kažkada ėjau į mokyklą. Tokį Chokinsą. Taip. Buvo toks poaukštis.

Bilas. Poaukštis, sakai?

Džeimsas. Aha.

Bilas. O kodėl aš tau jį primenu?

Džeimsas. Buvo veikėjas, kokių reta. (Pauzė)

Bilas. Poaukštis, sakai?

Džeimsas. Būtent toks jis… buvo.

Bilas. Na, tu ir pats ne striukas.

Džeimsas. Bet ir ne aukštas.

Bilas. Poplatis.

Džeimsas. Tai man neprideda ūgio.

Bilas. Aš taip ir nesakiau.

Džeimsas. Tai ką norėjai pasakyt?

Bilas. Nieko. (Pauzė)

Džeimsas. Ir nepasakyčiau, kad aš poplatis.

Bilas. Veidrodyje matai tik save, ar ne?

Džeimsas. To man gana.

Bilas. Jie apgaulingi.

Džeimsas. Veidrodžiai?

Bilas. Labai.

Džeimsas. Turi?

Bilas. Ką?

Džeimsas. Veidrodį.

Bilas. Vienas kaip tik prieš tave.

Džeimsas. A, štai kur. (Džeimsas pažvelgia į veidrodį) Eik šen. Pažiūrėk ir tu. (Bilas atsistoja šalia jo, žiūri. Žiūri abudu, tada Džeimsas paeina į dešinę nuo veidrodžio ir darkart pažvelgia į Bilo atspindį) Nemanau, kad veidrodžiai meluoja.

Džeimsas atsisėda. Bilas šypsodamas pagarsina radiją. Jiedu sėdi ir klausosi.

Name šviesos priblėsta, radijas nutyla.

Šviesos bute.

Durų skambutis.

Stela pakyla ir nueina prie laukujų durų. Balsai

Stela. Klausau.

Haris. Labas vakaras. Aš esu Haris Keinas. Gal malonėtumėte su manimi šnektelti? Jums nėra ko manęs bijoti. Ar galiu įeiti?

Stela. Prašom.

Haris (įeidamas). Šičia?

Stela. Taip.

Jiedu įeina į svetainę

Haris. Kokia daili jūsų lempa.

Stela. Kuo galiu būt naudinga?

Haris. Jūs pažįstate Bilą Loidą?

Stela. Ne.

Haris. Ak, nepažįstate?

Stela. Ne.

Haris. Artimai nepažįstate?

Stela. Ne…

Haris. Žinote, aš aptikau jį vienoje landynėje, visai atsitiktinai. Kartą netyčia patekau į tokią skylę, kur jį ir suradau. Vos jį pamatęs, aš iškart supratau, kad jis turi didelį talentą. Aš suteikiau jam pastogę, daviau darbo, ir jis… susitvarkė. Dabar mudu jau ne vienus metus artimi draugai.

Stela. Šit kaip?

Haris. Jūs, be abejo, žinote jį, ar ne, – bent iš nuogirdų? Jis – dizaineris, drabužių modeliuotojas.

Stela. Esu girdėjusi.

Haris. Judu abu modeliuotojai.

Stela. Taip.

Haris. Jūs kartais ne iš „Raukinukų ir rankinukų“ klubo?

Stela. Prašau?

Haris. „Raukinukų ir rankinukų“ klubas. Man pasirodė, kad esu jus ten matęs.

Stela. Ne, tokio klubo nežinau.

Haris. Gaila. Jums patiktų. (Pauzė) Taip. (Pauzė) Aš dėl jūsų vyro.

Stela. O?

Haris. Taip. Jis neduoda Bilui ramybės, neseniai priekabiavo su kažkokia nerealia istorija.

Stela. Žinau. Man labai nesmagu.

Haris. Ak, jūs žinote? Ką gi, visas šis reikalas mane verčia sunerimti. Turiu omeny, vaikinukui reikia dirbti. Tokie dalykai jį blaško.

Stela. Aš labai atsiprašau. Tai… apgailėtinas reikalas.

Haris. Sutinku. (Pauzė)

Stela. Net nežinau, kaip paaiškinti… Matot, mes jau… pora metų, kai laimingai susituokę. Aš ir prieš tai, suprantat… nuvažiuodavau… tai šen, tai ten – demonstruoti suknelių. Mano vyras derina visus šiuos reikalus. Bet taip dar niekados nebuvo nutikę.

Haris. Ko nebuvo nutikę?

Stela. Na, kad mano vyras būtų išsigalvojęs tokią nerealią istoriją, neaišku, dėl ko.

Haris. Aš sakau lygiai tą patį: tai – nereali istorija.

Stela. Būtent.

Haris. Ir aš taip sakau, ir Bilas. Mudviem abiem tai kažkas nerealaus.

Stela. Turiu omeny, ponas Loidas buvo su manimi Lidse, bet aš, galima sakyti, jo net nemačiau, nors mudu ir praleidome naktį tame pačiame viešbutyje. Mes net nesusipažinom ir nesikalbėjom… ir staiga mano vyras ima kaltinti mane… tai labai prislėgė.

Haris. Suprantama. Kuo, jūsų manymu, tai būtų galima paaiškinti? Gal jūsų vyras… nepasitiki jumis, kaip manote?

Stela. Žinoma, kad pasitiki, – tik pastaruoju metu, tiesą sakant, jis kiek negaluoja… Persidirbo.

Haris. Negerai. Bet pati žinote, koks tas mūsų darbas. Kodėl gi judviem neišvykus kur toliau paatostogauti? Pietų Prancūzijon.

Stela. Kodėl gi ne? Kad ir kaip ten būtų, aš labai apgailestauju, kad ponui Loidui dėl viso šito teko tiek iškęsti.

Haris. Ak, kokia daili katytė, ak, kokia dailutė. Kis kis kis, – kaip jūs ją vadinate? – kis kis, nagi, eikš pas mane.

Haris prisėda šalia Stelos ir įninka glostyti ir myluoti kačiuką.

Šviesos bute priblėsta.

Ryškios šviesos name.

Bilas ir Džeimsas su gėrimais rankose tose pačiose vietose.

Muzikos garsai. Bilas išjungia radiją.

Muzika nutyla

Bilas. Išalkai?

Džeimsas. Ne.

Bilas. Sausainių?

Džeimsas. Aš nealkanas.

Bilas. Turiu alyvų.

Džeimsas. Tikrai?

Bilas. Nori?

Džeimsas. Ne, dėkui.

Bilas. Kodėl nenori?

Džeimsas. Nemėgstu. (Pauzė)

Bilas. Nemėgsti alyvų? (Pauzė) Kuo tau, po galais, neįtinka alyvos? (Pauzė)

Džeimsas. Man jos šleikščios.

Bilas. Rimtai?

Džeimsas. Negaliu pakęsti jų kvapo. (Pauzė)

Bilas. Gal sūrio? Turiu nuostabų sūrio peilį. (Paima sūrio peilį) Žiūrėk. Argi ne nuostabus, ką?

Džeimsas. Aštrus?

Bilas. Pabandyk. Paimk už ašmenų. Nesusižeisi, – jei kaip reikiant suimsi. Jei suspausi geležtę iki pat rankenos.

Džeimsas neliečia peilio.

Bilas atsistoja su peiliu rankoje.

Namas ir toliau apšviestas.

Bute vėl ryškios šviesos

Haris (stodamasis). Na, tai viso geriausio, džiaugiuosi, kad mudu šnektelėjome.

Stela. Aš irgi.

Haris. Išsiaiškinome viską.

Stela. Džiaugiuosi.

Abu patraukia link durų

Haris. Ak, ponas Loidas prašė perduoti jums labų dienų ir… užuojautą. (Išeina. Stela lieka stovėti) Sudie.

Laukujės durys užsidaro. Stela išsitiesia su kačiuku ant sofos. Padeda galvą, nejuda.

Šviesos bute priblėsta

Bilas. Ko gi tu išsigandai?

Džeimsas (eidamas šalin). Kas tai?

Bilas. Kas?

Džeimsas. Pasirodė, kad sugrumėjo griaustinis.

Bilas. Ko tu bijai paimti jį už ašmenų?

Džeimsas. Nebijau. Tik prisiminiau, kaip trankėsi perkūnija aną savaitę, kai tu su mano žmona buvai Lidse.

Bilas. Ei, gal nepradėkim, ką? Maniau, visa tai jau praeitis. Juk praeitis, tiesa? Tavęs tai nebejaudina, ar ne?

Džeimsas. Ne, ne. Nostalgija, tik tiek.

Bilas. Žinoma, žaizdos gyja sparčiau, kai žinai tiesą, ar ne taip? Kai dėl tiesos, taip sakant, nekyla abejonių.

Džeimsas. Žinoma.

Bilas. Tai ar yra dėl ko dar sukti galvą? Tai apgailėtas reikalas, daugiau nepasikartosiantis. Be praeities nebūna ateities. Supranti, ką noriu pasakyt? Jau pora metų, kai tu laimingai vedęs, – sakysi, ne? Judu su žmona susaistyti plieniniais saitais. Jų negali sutraukyti tokie niekniekiai kaip šis. Aš atsiprašiau, ji atsiprašė. Garbės žodis, ko gi tu dar galėtum norėti?

Pauzė. Džeimsas žiūri Bilą, tas šypsosi. Prie laukujų durų pasirodo Haris, tyliai įeina, uždaro duris ir niekieno nepastebėtas sustoja prieškambaryje

Džeimsas. Nieko.

Bilas. Visos moterys retkarčiais pasiduoda… nežabotų geismų protrūkiui. Man bent jau taip atrodo. Tokia jau jų prigimtis. Net jeigu pats neturėjai laimės patirti tokio moters geidulingumo priepuolio. Ką? (Juokiasi) Tokia jau vyro dalia tikriausiai. Atmink, – dėl to, mano manymu, kalta sistema, ne tu. Kas žino, galbūt ji daugiau niekada nebepajus poreikio šitaip elgtis.

Džeimsas atsistoja, nueina prie vaisių dubens ir paima peilį vaisiams pjaustyti. Pirštu perbraukia jo ašmenis

Džeimsas. Šitas aštrokas.

Bilas. Ką turi omeny?

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Atsiprašau?

Džeimsas. Eik šen! Tu turi peilį ir aš turiu peilį.

Bilas. Ir kas iš to?

Džeimsas. Aš kartais pavargstu nuo žodžių, – tu ne? Geriau pažaiskim. Pasilinksminkim.

Bilas. Ir kas tai per žaidimas?

Džeimsas. Suvaidinkim, kad kaunamės dvikovoj.

Bilas. Nieko aš nevaidinsiu, ačiū.

Džeimsas. Eik šen. Pirmasis, gavęs bakstelėjimą, – boba.

Bilas. Sakyčiau, ne itin subtilu, ką?

Džeimsas. Anaiptol. Eik šen, stok į pradinę padėtį.

Bilas. Aš maniau, mes draugai.

Džeimsas. Tai aišku, draugai. Kas tau, po galais, pasidarė? Neketinu tavęs žudyti. Tai tik žaidimas. Mes linksminamės. Juk nepridėjai į kelnes, ką?

Bilas. Man tai atrodo vaikiška.

Džeimsas. O man atrodo, kad tu – pliuškis, ne?

Bilas. Manyk, kaip nori, bet aš padedu peilį.

Džeimsas. Ką gi, aš jį paimsiu. (Paima sūrio peilį ir atsistoja prieš Bilą su dviem peiliais)

Bilas. Dabar turi porą.

Džeimsas. Dar vienas kelnių kišenėj.

Bilas. Ką tu su jais darai, – ryji?

Džeimsas. O tu? (Pauzė. Jiedu įsistebeilija vienas į kitą. Staiga) Še, ryk! (Sviedžia peilį Bilui į veidą. Bilas prisidengia plaštaka ir, sugavęs peilį už geležtės, įsipjauna delną)

Bilas. Ai!

Džeimsas. Pagavai. Kas nutiko? (Įduria akis į Bilo delną) Parodyk. O! Dabar jau turėsi ant rankos randą. Iki šiol juk neturėjai, ar ne?

Į svetainę įžengia Haris

Haris (įeidamas). Kas tau, – įsižnybai į delną? Duok pažiūrėti. (Džeimsui) Tik nestiprus bakstelėjimas, ar ne? Pats kaltas, kad nepasilenkė. Kiek kartų aš esu jam kalęs į galvą, kad nieko nėra kvailiau, kaip gaudyti į tave paleistą peilį. Neišvengiamai nukentėsi, nebent tas būtų guminis. Saugiausia – pasilenkti. Jūs ponas Hornas?

Džeimsas. Taip.

Haris. Be galo malonu susipažinti. Aš – Haris Keinas. Bilas neleido jums nuobodžiauti? Prisakiau jam užlaikyti jus, iki sugrįšiu. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjote išbėgti. Ką gi mes geriam? Viskį? Duokit, pripilsiu. Judviem su žmona priklauso tas drabužių salonėlis gretimoje gatvėje, ar ne? Keista, kad iki šiol nesusidūrėme, – gyvendami šalimais, besisukdami tam pačiam versle, a? Štai, prašom. Tu, Bilai? Kur tavo stiklas? Šitas? Štai… tau. Ak, dėl Dievo meilės, nustok trynęs tą ranką. Tai tik sūrio peiliukas. Na, ką, pone Hornai, visa ko geriausio. Linkiu mums visiems sveikatos, laimės ir geros kloties ateityje, – jūsų žmonai, savaime suprantama, irgi. Sveikas protas sveikame kūne. Už jus. (Visi išgeria) Beje, aš ką tik mačiausi su tamstos žmona. Kokią dailią katytę ji turi. Kad tu pamatytum, Bilai, – tokia baltapūkė. Mes labai maloniai paplepėjom, aš ir tamstos žmona. Paklausyk… drauguži… galiu su tavimi kalbėti tiesiai?

Džeimsas. Žinoma.

Haris. Tavo žmona, matai… atliko man… nedidelę išpažintį. Šis žodis čia, manau, visai tinka. (Pauzė. Bilas čiulpia įpjautą delną) Ji prisipažino… kad iš tikrųjų ji sukurpė visą šitą istoriją. Sukurpė, velniai rautų, viską nuo pradžios iki galo. Dėl kažin kokios keistos, tik jai pačiai suprantamos priežasties. Matai, jiedu net nesusipažino, – Bilas ir tavo žmona, – jiedu net nešnekėjo. Taip tvirtina Bilas, o dabar tą patį pripažino ir tavo žmona. Tarp jų nieko nebuvo, jiedu nepažįsta vienas kito. Tos moterys – labai keistos būtybės. Bet pats turbūt daugiau apie tai išmanai nei aš, – ji tavo žmona. Aš tavim dėtas, parėjęs namo, drožčiau jai prikaistuviu per galvą ir prigrasyčiau daugiau niekada nebekurpti panašių istorijų. (Pauzė)

Džeimsas. Ji sukurpė visą šitą istoriją?

Haris. Deja, taip.

Džeimsas. Supratau. Ką gi, labai dėkui, kad viską išaiškinot.

Haris. Pamaniau, bus aiškiau, jei visa tai išgirsi iš žmogaus, kuris su tuo reikalu neturi nieko bendra.

Džeimsas. Tikrai taip. Ačiū.

Haris. Ar ne tiesą sakau, Bilai?

Bilas. Tai aišku. Aš tos moters net nepažįstu. Nepažinčiau sutikęs. Gryniausia fantazija.

Džeimsas. Kaip tavo delnas?

Bilas. Nieko baisaus.

Džeimsas. Keista tik, kodėl tu patvirtinai viską, ką ji pasakojo

Bilas. Aš norėjau pasismagint.

Džeimsas. Mm?

Bilas. Taip, tu pralinksminai mane. Tu norėjai, kad patvirtinčiau jos pasakojimą. Man tai buvo pramoga. (Pauzė)

Haris. Bilas, matai, landynių vaikis, todėl ir jo humoras landynių. Štai kodėl niekada nesivedu jo į vakarėlius. Nes jo mąstymas kaip padugnės. Aš neturiu nieko prieš padugnišką mąstymą per se, visiškai nieko. Tas padugnės mąstymas visiškai dera landynėms, bet peržengęs landynių ribas jis, matot, niekur nedingsta, nuo jo ima gesti viskas aplinkui. Štai koks tas Bilis. Jis kažin koks pagedęs, nepajutai? Lyg koks šliužas. Šliužai nieko baisaus, kai jie savo vietoj, bet Bilis – landynių šliužas. Landynių šliužai irgi nieko baisaus, kai jie savo vietoj, bet va šitas šliužas nelindi vienoje vietoje: jis šliaužioja nugliaumodamas padorių namų sienas, – sakysi ne taip, drauguži? Pramogos dėlei jis patvirtins bet kokį šlykščiausią prasimanymą, o kiti dėl to turės suktis iš paskutiniųjų, kad išsiaiškintų reikalo esmę ir viską išpainiotų. Viskas, ką jis sugeba, tai tik sėdėti ir čiulpti tą savo niekam tikusią leteną, ir kirmyti kaip šlykštus dvokiantis landynių šliužas, koks iš tikrųjų ir yra. Gal dar lašelį, Hornai?

Džeimsas. Ne, man rodos, aš jau eisiu. Džiaugiuosi, sužinojęs, kad tarp jų nieko nebuvo, man neapsakomai palengvėjo.

Haris. Aš manau.

Džeimsas. Tiesą sakant, mano žmona pastaruoju metu šiek tiek negaluoja. Persidirbo.

Haris. Negerai. Bet pats žinai, koks tas mūsų darbas.

Džeimsas. Geriausia, manau, su žmona būtų išvykti kur toliau paatostogauti.

Haris. Pietų Prancūzijon.

Džeimsas. Į Graikijos salas.

Haris. Saulė be galo svarbu, žinoma.

Džeimsas. Žinau. Bermudai.

Haris. Geriau ir nesugalvosi.

Džeimsas. Na ką, be galo dėkingas jums, pone Keinai, kad viską išnarpliojote. Abejoju, ar parėjęs namo bekelsiu šį klausimą. Nusivesiu žmoną į barą, išmesiu taurelę kitą. Kažin ar begrįšime prie šios temos.

Haris. Tada paskubėk. Netrukus visi pradės užsidarinėti.

Džeimsas prieina prie sėdinčio Bilo

Džeimsas. Aš labai atsiprašau, kad sužeidžiau tau ranką. Pasisekė, kad pagavai peilį, žinoma. Antraip būtų sužalojęs burną. Bet juk nieko baisaus, ar ne? (Pauzė) Klausyk… Man atrodo, kad reikėtų atsiprašyti – dėl tos paikos istorijos, kurią sukurpė mano žmona. Tai ji dėl visko kalta. Ir aš, – kad patikėjau ja. Nesmerkiu tavęs dėl to, kad neneigei jos pasakojimo. Visas šis reikalas turėjo tave kaip reikiant prislėgti. Ką pasakysi, jei paspausiu tau ranką? Tai būtų mano geranoriškumo įrodymas. (Ištiesia ranką. Bilas patrina savąją, bet neištiesia)

Haris. Nagi, Bili, tau neatrodo, kad mums jau per akis tų kvailysčių, ką? (Pauzė)

Bilas. Aš… papasakosiu… kaip iš tiesų buvo.

Haris. Ak, dėl Dievo meilės, nebūk juokingas! Nagi, pone Hornai, eikite jau, bičiuli, eikite namo, atgal pas savo žmoną, palikite šitą… neklaužadą man. (Džeimsas nepajuda. Grėsmingai žiūri iš viršaus į Bilą) Nagi, Džimi, tau neatrodo, kad mums jau per akis tų kvailysčių, ką?

Džeimsas meta į Harį nuožmų žvilgsnį.

Haris sustingsta

Bilas. Aš jos nė nepaliečiau… mes sėdėjome… viešbučio bare, ant sofos… dvi valandas… šnekėjomės… šnekėjomės apie tai… mes niekur nebuvome… išėję iš baro… niekad nėjome į jos kambarį… kalbėjomės, ir tiek… apie tai, ką mes darytume… jei iš tikrųjų nueitume į jos numerį… dvi valandas… nė neprisilietėme… tik šnekėjomės apie tai…

Ilga tyla.

Džeimsas išeina.

Haris atsisėda. Bilas ir toliau sėdi ir čiulpia įpjautą ranką.

Tyla.

Šviesos name priblėsta.

Ryškios šviesos bute.

Stela guli su kačiuku.

Trinkteli buto durys. Įeina Džeimsas. Sustojęs žiūri į ją

Džeimsas. Judu nieko nedarėte, ar ne? (Pauzė) Jo nebuvo tavo kambaryje. Judu tik šnekėjotės apie tai, bare. (Pauzė) Tokia tiesa, ar ne? (Pauzė) Judu tik sėdėjote ir šnekėjotės apie tai, ką darytumėt, jei nueitumėt į tavo numerį. Štai kaip viskas buvo. (Pauzė) Juk taip? (Pauzė) Tiesa… ar ne?

Stela nei patvirtindama, nei paneigdama žiūri į jį. Prielankia, draugiška mina.

Šviesos bute priblėsta.

Neryškioje šviesoje keturios nejudančios figūros.

Scena užtemsta

Uždanga

Iš: Harold Pinter. Plays 2. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas

HARIS, vyras, kuriam per keturiasdešimt

DŽEIMSAS, vyras, kuriam per trisdešimt

STELA, moteris, kuriai per trisdešimt

BILAS, vyras, baigiantis trečią dešimtį

RUDUO

Scena padalyta į tris plotus – du „pusiasalius“ ir „iškyšulį“. Visi trys plotai atskirti vienas nuo kito.

Scenos dešinėje – Hario namas Londono Belgravijos rajone. Dailus interjeras, senoviniai baldai. Šiame scenos plote: svetainė, prieškambaris, laukujės durys ir laiptai į antrą aukštą. Po laiptais – durys į virtuvę.

Scenos kairėje – Džeimso butas Čelsio rajone. Skoningai šiuolaikiškai apstatytas. Šiame plote – tik svetainė. Kairėje, užkulisiuose, – kiti kambariai ir laukujės durys.

Scenos gilumoje per vidurį – „iškyšulio“ gale – telefono būdelė.

Blausiai apšviesta telefono būdelė. Neryški žmogaus figūra joje, nugara į žiūrovus. Likusią scenos dalį gaubia tamsa. Name skamba telefonas. Naktis.

Namas, o paskui ir gatvė pamažu nušvinta.

Haris prisiartina prie namo ir, atsidaręs duris, įžengia vidun. Įjungęs koridoriuje šviesą, nueina į svetainę ir pakelia telefono ragelį

Haris. Alio?

Balsas. Čia tu, Bilai?

Haris. Ne, Bilas lovoje. Su kuo kalbu?

Balsas. Lovoje?

Haris. Su kuo aš kalbu?

Balsas. Ką gi jis veikia lovoje? (Pauzė)

Haris. Ar žinai, kad dabar ketvirta valanda ryto?

Balsas. Tai kumštelėk jam. Pasakyk, kad noriu su juo pasikalbėti. (Pauzė)

Haris. Su kuo aš kalbu?

Balsas. Nagi, pažadink jį, būk gerutis. (Pauzė)

Haris. Tu jo draugas?

Balsas. Pažins, kai susitiksim.

Haris. Nejaugi? (Pauzė)

Balsas. Tai nežadinsi jo?

Haris. Ne. (Pauzė)

Balsas. Perduok jam, kad aš jį susirasiu.

Telefonas išsijungia. Haris padeda ragelį, dar kiek pastovi. Neryškiai matoma figūra išlenda iš telefono būdelės. Haris lėtai patraukia į prieškambarį ir užlipa laiptais.

Namas užtemsta.

Nušvinta butas. Rytas.

Rūkydamas įeina Džeimsas, įsitaiso ant sofos.

Iš miegamojo, maudamasi ant riešo apyrankę, išeina Stela. Nuėjusi prie komodos, išsitraukia iš rankinės kvepalų flakonėlį, pasipurškia kaklą ir rankas. Įsidėjusi atgal, ima mautis pirštines

Stela. Išeinu. (Pauzė) Šiandien neužsuksi? (Pauzė)

Džeimsas. Ne.

Stela. Turėjai susitikti su tais žmonėmis iš… (Pauzė. Stela lėtai nueina iki krėslo, pasiima nuo jo striukę, apsivelka) Turėjai susitikti dėl to užsakymo. Paskambinti jiems iš salono?

Džeimsas. Gali paskambinti… taip.

Stela. Ką tu veiksi?

Džeimsas žvilgteli į Stelą nežymiai šypsodamas, paskui nusuka akis

Stela. Džimi… (Pauzė) Neini su manim? (Pauzė) Šiąnakt… grįši?

Džeimsas paima stiklinę peleninę, nukrato pelenus ir įsižiūri į ją. Stela apsisuka ir išeina. Trinkteli laukujės durys. Džeimsas toliau žvelgia į peleninę.

Bute kiek pritemsta.

Šviesos name. Rytas.

Iš virtuvės nešinas padėklu išeina Bilas, pasideda jį ant stalo svetainėje, nukrausto, įsipila arbatos, atsisėda, pasiima laikraštį, gurkšnodamas skaito. Laiptais apačion lipa į chalatą susisupęs Haris, užkliūva, suklumpa

Bilas (atsisukdamas). Kas tau?

Haris. Užkliuvau už to styrančio turėklų virbo!

Haris įžengia į svetainę

Bilas. Sveikas.

Haris. Tas turėklų virbas! Man rodos, žadėjai jį patvarkyti. (Pauzė)

Bilas. Ir patvarkiau.

Haris. Vadinas, blogai patvarkei. (Haris atsisėda, susiėmęs galvą) Aaa!

Bilas įpila jam arbatos.

Bute Džeimsas užgesina nuorūką ir išeina lauk. Bute šviesos užgęsta.

Haris siurbteli arbatos, padeda puodelį

Haris. Kur mano sultys? Dar sulčių negėriau. (Bilas žvilgsniu parodo į sultis ant padėklo) Kodėl jos ten? (Bilas paduoda stiklinę. Haris gurkšteli) Kas čia? Bananai?

Bilas. Kriaušės. (Pauzė)

Haris. Mane jau pykina tas styrantis turėklų virbas. Priveržtum jį ar kokį galą. Tau reiktų… tau reiktų ir rankomis pasidarbuot. (Pauzė)

Bilas. Kada parsiradai?

Haris. Ketvirtą.

Bilas. Paūžei? (Pauzė)

Haris. Be skrudintos duonos šįryt?

Bilas. Be. O tu nori?

Haris. Ne. Nenoriu.

Bilas. Galiu paskrudint, jei nori.

Haris. Nereikia. Nesivargink. (Pauzė) Ką šiandien numatęs?

Bilas. Gal nueisiu į kiną.

Haris. Šaunus tavo gyvenimėlis. (Pauzė) Žinai, šiąnakt tau kažkoks maniakas skambino? (Bilas pažiūri į jį) Ketvirtą ryto. Vos įžengiau pro duris, ir sučirškė telefonas.

Bilas. Kas skambino?

Haris. Kad aš žinočiau.

Bilas. Ko norėjo?

Haris. Tavęs. Drovus toks, neprisistatė.

Bilas. Hm. (Pauzė)

Haris. Kas tai galėjo būti?

Bilas. Kad aš žinočiau.

Haris. Labai atkaklus toks. Sakė, bandys susirasti dar kartą. (Pauzė) Kas jis toks, velniai rautų?

Bilas. Jau sakiau… Neturiu supratimo. (Pauzė)

Haris. Nesusipažinai su kuo praeitą savaitę?

Bilas. Ar nesusipažinau? Kaip suprast?

Haris. Negalėjo būti koks naujas pažįstamas? Turėjai ten sutikti daugybę žmonių.

Bilas. Aš su niekuo nebendravau.

Haris. Nykoka turėjo būt.

Bilas. Praleidau ten tik vieną naktį, ne? Dar?

Haris. Ne, dėkui.

Bilas įsipila arbatos sau.

Telefono būdelė, kažkam į ją įeinant, neryškiai nušvinta

Haris. Reiktų nusiskust.

Haris sėdi ir žiūri į Bilą, kuris skaito laikraštį. Netrukus Bilas pakelia akis

Bilas. Mm?

Tyla. Haris atsistoja, išeina iš svetainės ir užlipa laiptais, atsargiai aplenkdamas turėklų virbą. Bilas skaito laikraštį. Suskamba telefonas.

Bilas pakelia ragelį

Bilas. Alio?

Balsas. Čia tu, Bilai?

Bilas. Klausau.

Balsas. Tu namie?

Bilas. Su kuo kalbu?

Balsas. Būk, kur esi. Tuoj prisistatysiu.

Bilas. Kaip suprast? Su kuo aš kalbu?

Balsas. Pora minučių. Sutarta?

Bilas. Nieko nebus. Aš ne vienas.

Balsas. Nieko baisaus. Mudu galėsim užsidaryti kitam kambary.

Bilas. Nebūk juokingas! Aš tave pažįstu?

Balsas. Pažinsi, kai susitiksim.

Bilas. Tu mane pažįsti?

Balsas. Tiesiog lik ten, kur esi. Aš tuoj.

Bilas. Bet ko tu nori, kas?.. Nieko nebus. Aš tuoj išeinu. Manęs nerasi.

Balsas. Iki pasimatymo.

Telefonas išsijungia. Bilas padeda ragelį.

Telefono būdelės šviesos užgęsta, kai žmogaus figūra išlenda iš jos ir pasuka dešinėn.

Bilas apsivelka švarką, nueina į prieškambarį, užsimeta apsiaustą ir spėriai, bet ne karštligiškai išeina pro laukujes duris. Hario balsas nuo laiptų viršaus

Haris. Bilai, čia tu? (Haris pasirodo laiptų viršuje) Bilai!

Haris nulipa į svetainę, sustoja, apžiūri padėklą ir nuneša jį į virtuvę.

Džeimsas prisiartina gatve iš dešinės ir nužvelgia namą.

Haris išeina iš virtuvės į prieškambarį ir ima kopti laiptais į viršų.

Džeimsas nuspaudžia skambutį.

Haris nulipa ir atidaro duris

Haris. Klausau.

Džeimsas. Aš ieškau Bilo Loido.

Haris. Jis kažkur išbėgo. Kuo galiu padėti?

Džeimsas. Kada grįš?

Haris. Negaliu pasakyti. Judu pažįstami?

Džeimsas. Tada užsuksiu kitą kartą.

Haris. Tai gal pasakytumėt savo vardą? Perduočiau, kai sutiksiu.

Džeimsas. Ne, tiek to. Tik pasakykit, kad jo ieškojau.

Haris. Pasakyti, kad jo ieškojo kas?

Džeimsas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

Haris. Minutėlę. (Džeimsas atsisuka) Ar kartais ne jūs šiąnakt skambinot?

Džeimsas. Šiąnakt?

Haris. Paryčiais neskambinot?

Džeimsas. Ne… atsiprašau…

Haris. Tai ko jums reikia?

Džeimsas. Aš ieškau Bilo.

Haris. Ne jūs ką tik skambinot?

Džeimsas. Man atrodo, jūs mane painiojat.

Haris. O man atrodo, jūs pats painiojatės.

Džeimsas. Abejoju, ar jūs žinote, kaip yra iš tikrųjų.

Džeimsas apsisuka ir nueina. Haris pastovi, žiūrėdamas įkandin.

Šviesos name užgęsta.

Nušvinta mėnesienos apšviestas butas.

Trinkteli laukujės buto durys.

Įeina Stela, stabteli, įjungia lempą. Grįžteli kambarių pusėn

Stela. Džimi?

Tyla.

Stela nusitraukia pirštines, pasideda rankinuką ir pastovi nejudėdama. Nuėjusi prie patefono, uždeda plokštelę. Užgroja Charlie Parkeris. Paklausiusi nueina į miegamąjį.

Šviesos name. Vėlyvas vakaras. Iš virtuvės su žurnalais įeina Bilas. Numeta juos prie židinio, nueina prie gėrimų stalelio, įsipila stiklą ir, išsitiesęs su juo ant grindų prie židinio, ima vartyti žurnalus. Stela sugrįžta į kambarį su baltu persų veislės kačiuku. Išsitiesusi ant sofos, baksnoja jį nosimi. Haris nulipa laiptais, žvilgteli į Bilą, išeina lauk ir, paėjėjęs gatve, pasuka į kairę. Išlindęs iš dešinės, prie laukujų namo durų pasirodo Džeimsas, pažiūri Hariui pavymui ir nuspaudžia skambutį. Bilas atsistoja ir nueina atidaryti durų.

Bute šviesos prigęsta, muzika nutyla

Bilas. Klausau.

Džeimsas. Bilas Loidas?

Bilas. Klausau.

Džeimsas. O, aš… aš norėčiau šnektelti su tamsta. (Pauzė)

Bilas. Atleiskite… o aš jus pažįstu?

Džeimsas. Nepažįsti?

Bilas. Ne.

Džeimsas. Ką gi, yra toks reikalas, dėl kurio mudviem reiktų pakalbėt.

Bilas. Man labai gaila, bet aš užsiėmęs.

Džeimsas. Ilgai neužtruksim.

Bilas. Aš tikrai labai atsiprašau. Gal galėtumėte išdėstyti savo reikalą raštu ir man atsiųsti?

Džeimsas. Taip nieko nebus. (Pauzė)

Bilas (darydamas duris). Dovanokite man…

Džeimsas (kišdamas koją į tarpdurį). Klausyk. Noriu pakalbėt su tavim. (Pauzė)

Bilas. Tai tu man šiandien skambinai?

Džeimsas. Aš. Buvau užsukęs, bet neradau tavęs.

Bilas. Buvai čia užsukęs? Nežinojau.

Džeimsas. Gal aš užeisiu, kaip manai?

Bilas. Negali taip be niekur nieko įsibrauti ne į savo namus. Ko tau reikia?

Džeimsas. Ko tu švaistai laiką, neįsileisdamas manęs?

Bilas. Aš iškviesiu policiją.

Džeimsas. Neverta.

Jiedu įsižiūri vienas į kitą

Bilas. Gerai.

Džeimsas įeina. Bilas uždaro duris. Džeimsas pereina per prieškambarį ir įžengia į svetainę. Bilas atseka iš paskos. Džeimsas apžvelgia kambarį

Džeimsas. Alyvų turi?

Bilas. Iš kur sužinojai mano vardą?

Džeimsas. Alyvų nebus?

Bilas. Alyvų? Bijau, kad ne.

Džeimsas. Nori pasakyti, neturi alyvų savo svečiams?

Bilas. Tu – ne svečias, tu – įsibrovėlis. Kuo galiu būt naudingas?

Džeimsas. Prisėsiu. Neprieštarausi?

Bilas. Prieštarausiu.

Džeimsas. Kaip nors išgyvensi.

Džeimsas atsisėda. Bilas stovi. Džeimsas pakyla, nusivelka paltą, numeta jį ant krėslo ir vėl atsisėda

Bilas. Kuo tu vardu, vyruti?

Džeimsas nusiskina vynuogę iš vaisių dubens, suvalgo

Džeimsas. Kur dėti kauliukus?

Bilas. Į piniginę.

Džeimsas išsitraukia piniginę, susideda kauliukus. Nužvelgia Bilą

Džeimsas. Tu visai neblogai atrodai.

Bilas. Ak, dėkui.

Džeimsas. Ne kino žvaigždė, bet visai pakenčiamos išvaizdos, sakyčiau.

Bilas. Apie tave to negaliu pasakyti.

Džeimsas. Man neįdomu, ką tu gali ar negali apie mane pasakyti.

Bilas. Jei tiesiai šviesiai, mielasis, man dar neįdomiau nei tau. Todėl, būk malonus, sakyk, ko nori.

Džeimsas atsistoja, nužingsniuoja prie gėrimų stalelio, permeta akimis butelius. Bute Stela pakyla ir baksnodama nosimi kačiuką pamažu išeina iš kambario. Butas užtemsta. Džeimsas įsipila viskio

Bilas. Lik sveikas!

Džeimsas. Gerai praleidai laiką Lidse praeitą savaitę?

Bilas. Ką?

Džeimsas. Gerai praleidai laiką Lidse praeitą savaitę?

Bilas. Lidse?

Džeimsas. Pasismaginai?

Bilas. Iš kur ištraukei, kad aš buvau Lidse?

Džeimsas. Pasakok, pasakok. Miesto bent kiek matei? Į gamtą buvai ištrūkęs?

Bilas. Ką čia paistai? (Pauzė)

Džeimsas (su nuovargiu balse). Ak… Dalyvavai ten drabužių kolekcijos pristatyme. Su keliais savo modeliais.

Bilas. Nejaugi?

Džeimsas. Buvai apsistojęs Vestberio viešbutyje.

Bilas. O?

Džeimsas. 142-ame numeryje.

Bilas. 142-am? Mm. Jaukus kambarys?

Džeimsas. Ganėtinai.

Bilas. Puiku.

Džeimsas. Turėjai atsivežęs geltoną pižamą.

Bilas. Tikrai? Kurią? Tą su juodais inicialais?

Džeimsas. Tą pačią. Vilkėjai ją 165-am numery.

Bilas. Kelintam?

Džeimsas. 165-am.

Bilas. 165-am? Man pasirodė, kad buvau apsistojęs 142-am.

Džeimsas. Buvai užsisakęs 142-ą. Bet juo nesinaudojai.

Bilas. Hm, nelabai protinga, ką? Užsisakyti kambarį ir juo nesinaudoti?

Džeimsas. 165-as numeris yra už 142-o, tame pačiame koridoriuje. Ranka pasiekiamas.

Bilas. Ak, šit kaip. Nuraminai.

Džeimsas. Vienas juokas sulakstyti nusiskust.

Bilas. Iš 165-o?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Ką gi aš veikiau 142-am?

Džeimsas (atsainiai). Tame numeryje buvo apsistojusi mano žmona. Ten tu su ja miegojai.

Tyla

Bilas. Hm… kas tave taip apšvietė?

Džeimsas. Ji pati.

Bilas. Turėtum dėl jos susirūpinti.

Džeimsas. Aš tave perspėju!

Bilas. Mm? Kas ta tavo žmona?

Džeimsas. Pažįsti ją.

Bilas. Nemanau.

Džeimsas. Nepažįsti?

Bilas. Ne, nemanau, kad pažįstu.

Džeimsas. Suprantu.

Bilas. Praeitą savaitę, mielasis, aš nebuvau nei Lidse, nei su tavo žmona, dėl to esu tikras. O be to, aš… aš tokiais dalykais neužsiimu. Aš ne toks. (Pauzė) Nė mintelės tokios. Taigi, klausimas, atrodo, išspręstas, ne?

Džeimsas. Eik šen. Ką pasakysiu.

Bilas. Bet kurią akimirką, žinok, gali užgriūti svečių. Kokteilių balius, keliu kandidatūrą į kito sezono parlamentą.

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Rengiuosi eiti šeiminių reikalų ministro pareigas.

Džeimsas ima artintis prie Bilo

Džeimsas (nuleidęs balsą). Jei su mano žmona elgiesi kaip su kekše, tai aš, manau, turiu teisę išgirsti tavo pasiaiškinimą.

Bilas. Bet aš nepažįstu tavo žmonos.

Džeimsas. Pažįsti. Susipažinai praeitą penktadienį, viešbučio bare. Judu įsišnekėjote, pastatei jai porą gėrimų, kartu pakilote liftu į viršų. Lifte nepajėgei atitraukti nuo jos akių, išsiaiškinai, kad judu apsistoję tam pačiam aukšte, padėjai jai išlipti, padavęs ranką. Stovėjai su ja koridoriuje, įsmeigęs į ją akis. Palietei jai petį, palinkėjai saldžių sapnų, tada patraukei į savo kambarį, o ji – į savo. Persirengei, apsivilkai geltonąją pižamą ir juodą chalatą ir pasibarškinai į jos duris: mieste atseit palikai dantų pastą. Ji įsileido tave, tu įėjai, ji buvo dar nenusirengusi. Buvai sužavėtas jos kambario, toks moteriškas, tau nesinorėjo miego, jauteisi žvalus, prisėdai, – ant jos lovos. Ji norėjo, kad tu išeitum, tu – ne. Ji nuliūdo, ėmei ją guosti, toli nuo namų, kelionėje darbo reikalais, žiaurus tas gyvenimas, ypač moteriai, užjautei ją, raminai, pasilikai. (Pauzė)

Bilas. Klausyk, gal malonėtum… dabar pat išsinešdinti. Nuo tavęs man įsiskaudo galva.

Džeimsas. Tu žinojai, kad ji ištekėjusi… Kodėl tau būtinai reikėjo… pasinaudoti proga?

Bilas. Ji turbūt irgi žinojo, kad yra ištekėjusi. Kodėl jai pasirodė būtina… pasinaudoti proga?

Ruth Orkin. Saldainių parduotuvės savininkų pora. 1949

Pauzė

Bilas (krizendamas). Prigavau tave, ką? (Pauzė) Paklausyk, visa tai gryniausi paistalai. Pats supranti. (Bilas išsitraukia iš portsigaro cigaretę ir prisidega) Ar ji man bent kiek priešinosi?

Džeimsas. Truputėlį.

Bilas. Tik truputėlį?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Tu ja tiki?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Kiekvienu jos žodeliu?

Džeimsas. Žinoma.

Bilas. Ar ji bent jau kandžiojosi?

Džeimsas. Ne.

Bilas. Draskėsi?

Džeimsas. Šiek tiek.

Bilas. Turi atsidavusią žmoną, ką? Viską tau išsipasakoja, iki mažiausių smulkmenų. Ji truputėlį braižėsi, ar ne? Kur man įbrėžė? (Pakelia ranką) Į ranką? Nė menkiausio randelio! Randi randą? Jei nori, galiu duoti rašytinį parodymą – pas notarą. Nusimesiu drabužius, aprodysiu neranduotą kūną. Taip, nepriklausomo liudininko, štai ko mudviem reikia. Gal kokią kambarinę pasigavai ar ką?

Džeimsas trumpai paploja

Džeimsas. Tu tikras pajacas, ką? Nė neįtariau, kad sutiksiu tokį pajacą. Tu tikrai linksmų vidurių. Žinai, kokį vardą tau duočiau?

Bilas. Kokį?

Džeimsas. Pajacas.

Bilas. Ak, labai dėkui.

Džeimsas. Ką tu, aš džiaugiuosi galėdamas pamaloninti komplimentu tą, kuris jo užsitarnauja. Gersi?

Bilas. Koks tamsta malonus.

Džeimsas. Ko pageidausi?

Bilas. Degtinės įpilsi?

Džeimsas. Pažiūrėsiu. Taip, atrodo, gausi degtinės.

Bilas. Liuks!

Džeimsas. Pakartok.

Bilas. Ką?

Džeimsas. Tą žodį.

Bilas. Kokį? „Liuks“?

Džeimsas. Aha.

Bilas. Liuks.

Džeimsas. Super! Turbūt dar iš mokyklos laikų jį atsimeni, ką?

Bilas. Na, jei tau primena mokyklą, gal ir pataikei.

Džeimsas. Taip ir maniau. Še, tavo degtinė.

Bilas. Koks tamsta vaišingas.

Džeimsas. Eik jau. Būk sveikas! (Jiedu geria)

Bilas. Būk.

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Ką?

Džeimsas. Galiu statyt, baliukuose turi didelį pasisekimą.

Bilas. Malonu iš tamstos pusės, bet nepasakyčiau, kad jis būtų labai didelis.

Džeimsas. Statau – tu turi didelį pasisekimą. (Pauzė)

Bilas. Manai, didelį?

Džeimsas. Baliukuose, manyčiau, taip.

Bilas. Ne, iš tikrųjų jis ne toks jau didelis. Bet va vyrukas, su kuriuo gyvenu šiame name, jisai tai turi.

Džeimsas. A, mačiau jį. Nuotaikingas vyrukas pasirodė.

Bilas. Taip, vakarėliuose su juo niekas negali lygintis. Visus pakeri, kaip fokusininkas.

Džeimsas. Ką – triušiai?

Bilas. Na, ne visai. Ne triušiai, ne.

Džeimsas. Ne triušiai?

Bilas. Ne. Jei atvirai, triušiai jam nepatinka. Sukelia šieno karštligę.

Džeimsas. Vargšelis.

Bilas. Taip, gaila.

Džeimsas. Į specialistą nesikreipė? Konsultacijos?

Bilas. Ne, serga dar nuo tada, kai nebuvo taip iškilęs.

Džeimsas. Turbūt ne mieste augęs?

Bilas. Tam tikra prasme taip. (Pauzė) Ką gi, mielasis, buvo malonu susipažinti, be galo. Kai pragiedrės, vėl ateisi.

Džeimsas staiga šasteli į priekį. Bilas šokteli atgal, užkliūva už pufo ir išsitiesia ant grindų. Džeimsas sukrizena. Pauzė

Bilas. Per tave išliejau degtinę. Per tave sulaisčiau palaidinę!.. (Džeimsas palinksta virš Bilo) Be vargo galėčiau išspirti tave lauk. (Pauzė) Leisi man atsistot? (Pauzė) Leisi man atsistot? (Pauzė) Klausyk… ką tau pasakysiu… (Pauzė) Jei leisi man atsistoti… (Pauzė) Man nelabai patogu. (Pauzė) Jei leisi man atsistoti… aš tau… aš tau… pasakysiu tiesą… (Pauzė)

Džeimsas. Klok visą tiesą gulėdamas.

Bilas. Ne, ne, – kai atsistosiu.

Džeimsas. Klok viską gulėdamas. (Pauzė)

Bilas. Ką gi. Pasakoju tik dėl to, kad man jau taip viskas įgriso… Tiesa… tokia, kad niekad nenutiko… tai, apie ką tu pasakoji. Aš nežinojau, kad ji ištekėjusi. Ji man nesakė. Nė žodeliu neužsiminė. Bet nieko tokio… nenutiko, galiu tave užtikrint. Viskas, kas tarp mūsų buvo, tai… taip, tu buvai teisus – apie kėlimąsi liftu… mes… išlipome iš jo, ir tada ji staiga atsidūrė mano glėbyje. Tikrai ne dėl mano kaltės, neturėjau net tokios minties, didžiausia staigmena gyvenime, aš turbūt staiga jai pasirodžiau baisiai patrauklus, nežinau… bet aš… nesipriešinau. Kad ir kaip ten buvo, mes tik pasibučiavom, viso labo gal porą minučių, prie lifto, niekam nematant, ir tokios tokelės, – ji nudrožė į savo kambarį. (Bilas pasikelia ir klesteli ant pufo) Visa kita tiesiog neįvyko. Tiksliau, aš to ir nedaryčiau. Turiu omeny, tokie dalykai man… nieko nereiškia. Aš suprantu, tu nusiminęs, žinoma, bet – garbės žodis – daugiau nieko nebuvo. Pora bučinukų, ir viskas. (Bilas atsistoja, valydamasis palaidinę) Man siaubingai gaila, tikrai, turiu omeny, man galva neneša, kodėl jai reikėjo visa tai išsigalvoti. Gryniausia fantazija. Ji gana bjauriai pasielgė, iš tikrųjų. Dėl to reikėtų sunerimti. (Pauzė) Tu gerai ją pažįsti?

Džeimsas. O paskui, apie vidurnaktį, įlindai į jos vonią nusimaudyti. Dainavai „Minu brydę rugiuose“. Pasinaudojai jos rankšluosčiu. Po to vaikštinėjai po kambarį, persijuosęs jos rankšluosčiu, vaizdavai romėną.

Bilas. Argi?

Džeimsas. Paskui paskambinau aš. (Pauzė) Paklausiau, kaip laikosi. Sakė, neblogai. Pakalbėjau su ja, paklausinėjau. Jos balsas buvo tylokas. Ji ne kažin ką galėjo papasakoti. Tu sėdėjai ant lovos, šalia.

Tyla

Bilas. Ne sėdėjau…

Scena užtemsta

Pabaiga kitame numeryje

Iš: Harold Pinter. Plays 2. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas

Kūriniui pasitelktas pasakos siužetas: klajojantis riteris Lancelotas užklysta į miestą, valdomą tironiško drakono ir jo pagalbininkų – psichikos ligoniu apsimetančio burmistro ir šio sūnaus Henriko, einančio „drakono sekretoriaus“ pareigas. Lancelotas įsimyli drakonui ketinamą aukoti archyvaro Šarlemano dukterį ir, tikėdamasis pažadinti iš apatijos su tironija susitaikiusius miesto gyventojus, meta drakonui iššūkį… Čia publikuojamose II ir III veiksmo ištraukose pateikiamas miestiečių portretas ir vaizduojama, kaip naujuoju tironu tampa burmistras, savotiška nužudyto drakono parodija.

Nors nacistiniai ir sovietiniai laikai formaliai tarsi ir pasibaigę, „Drakono“ siužetas stebina savo aktualumu ir nūdieną.

Aikštė prisipildo žmonių. Jie nepaprastai tylūs. Žiūrėdami į dangų vis šnibždasi.

1-asis miestelėnas. Kaip kankinančiai užsitęsė mūšis.

2-asis miestelėnas. Taip! Jau dvi minutės – ir jokių rezultatų.

1-asis miestelėnas. Tikiuosi, iškart viskas bus baigta.

2-asis miestelėnas. Ak, mes taip ramiai gyvenome… O dabar metas pusryčiauti – ir nesinori. Siaubas! Laba diena, pone sodininke. Kodėl jūs toks liūdnas?

Sodininkas. Šiandien prasiskleidė arbatinės, duoninės ir vyninės rožės. Pažiūri į jas – ir jau sotus ir girtas. Ponas drakonas žadėjo užsukti pažiūrėti ir duoti pinigų tolesniems bandymams. O dabar jis kariauja. Dėl šio klaikaus karo gali pražūti ilgamečio triūso vaisiai.

Gatvės prekeivis (guviai šnabžda). Kam aprūkusio stiklo? Pažiūrėsi – ir pamatysi poną drakoną rūkytą.

 Visi tyliai juokiasi.

1-asis miestelėnas. Kaip bjauru. Cha cha cha!

2-asis miestelėnas. Pamatysi jį rūkytą, kurgi ne!

 Perka stiklus.

Berniukas. Mama, nuo ko drakonas sprunka per visą dangų?

Visi. Tsss!

1-asis miestelėnas. Jis ne sprunka, berniuk, o manevruoja.

Berniukas. O kodėl jis pabruko uodegą?

Visi. Tsss!

1-asis miestelėnas. Uodegą pabruko pagal iš anksto apgalvotą planą, berniuk.

1-oji miestelėnė. Tik pagalvokit! Karas trunka jau ištisas šešias minutes, o galo jo nematyti. Visi tokie susijaudinę, net paprastos prekeivės trigubai pabrangino pieną.

Taurimos Bunkutės nuotrauka

2-oji miestelėnė. Ak, ką ten prekeivės. Pakeliui matėme širdį stingdantį vaizdelį. Cukrus ir sviestas, išbalę kaip mirtis, dūmė iš parduotuvių į sandėlius. Siaubingai nervingi produktai. Vos išgirsta mūšio garsus – tuoj ir slepiasi.

Pasibaisėjimo riksmai. Minia puola į šalį.

Pasirodo Šarlemanas.

Šarlemanas. Sveiki, ponai.

 Tyla.

Šarlemanas. Neatpažįstate manęs?

1-asis miestelėnas. Žinoma, ne. Nuo vakar vakaro jūs tapote visiškai neatpažįstamas.

Šarlemanas. Kodėl?

Sodininkas. Siaubingi žmonės. Priiminėja svetimus. Gadina drakonui nuotaiką. Tai blogiau nei per veją vaikščioti. Ir dar klausia – kodėl.

2-asis miestelėnas. Asmeniškai aš jūsų visiškai nebeatpažįstu nuo tada, kai jūsų namą apsupo sargybiniai.

Šarlemanas. Taip, tai šiurpu. Ar ne tiesa? Tie kvaili sargybiniai neprileidžia manęs prie dukters. Sako, kad drakonas neliepė ką nors įleisti pas Elzę.

1-asis miestelėnas. Ką gi. Žvelgiant jų akimis, jie visiškai teisūs.

Šarlemanas. Elzė ten viena. Tiesa, ji labai linksmai linksėjo man pro langą, bet turbūt tik tam, kad mane nuramintų. Ak, aš nerandu sau vietos!

2-asis miestelėnas. Kaip nerandate vietos? Vadinasi, jus atleido iš archyvaro pareigų?

Šarlemanas. Ne.

2-asis miestelėnas. Tuomet apie kokią vietą kalbate?

Šarlemanas. Nejaugi nesuprantate manęs?

1-asis miestelėnas. Ne. Po to, kai susidraugavote su tuo svetimšaliu, mes su jumis kalbame skirtingomis kalbomis.

Mūšio gausmas, kardo smūgiai.

Berniukas (rodydamas į dangų). Mama, mama! Jis apsivertė aukštyn kojom. Kažkas jį taip muša, kad net žiežirbos lekia!

Visi. Tsss!

Griaudžia trimitai. Įeina Henrikas ir burmistras.

Burmistras. Klausykite įsakymo. Siekiant išvengti akių ligų epidemijos, – ir tik dėl šito, – nuo šiol draudžiama žiūrėti į dangų. Kas vyksta danguje, sužinosite iš komunikato, kurį esant reikalui paskelbs asmeninis pono drakono sekretorius.

1-asis miestelėnas. Teisingai.

2-asis miestelėnas. Seniai reikėjo.

Berniukas. Mama, o kodėl kenksminga žiūrėti, kaip jį muša?

Visi. Tsss!

Pasirodo Elzės draugės.

1-oji draugė. Karas vyksta jau devynias minutes! Kodėl tas Lancelotas nepasiduoda?

2-oji draugė. Juk žino, kad drakono įveikti negalima.

3-ioji draugė. Jis tyčia mus kankina.

1-oji draugė. Pamiršau pas Elzę savo pirštines. Bet dabar man vis vien. Taip pavargau nuo šito karo, kad man jau nieko negaila.

2-oji draugė. Aš irgi tapau visiškai bejausmė. Elzė norėjo man atminimui padovanoti savo naujus batukus, bet aš apie juos net neprisimenu.

3-ioji draugė. Tik pagalvokit! Jeigu ne tas atvykėlis, drakonas jau seniai būtų išsivedęs Elzę. Ir mes kuo ramiausiai sėdėtume namuose ir verktume.

Gatvės prekeivis (guviai šnabžda). Kas norėtų įdomaus mokslinio instrumento, vadinamojo veidrodžio, – žiūri į apačią, o matai dangų? Už nedidelę kainą kiekvienas gali pamatyti drakoną sau prie kojų.

Visi tyliai juokiasi.

1-asis miestelėnas. Kaip bjauru. Cha cha cha!

2-asis miestelėnas. Pamatysi jį sau prie kojų! Lauk!

Išperka veidrodžius. Visi pasiskirstę grupelėmis į juos žiūri. Mūšio gaudesys vis stiprėja.

1-oji miestelėnė. Bet juk tai siaubinga!

2-oji miestelėnė. Vargšas drakonas!

1-oji miestelėnė. Jis liovėsi leisti ugnį.

2-oji miestelėnė. Jis tik dūmuoja.

1-asis miestelėnas. Kokie sudėtingi manevrai.

2-asis miestelėnas. Mano manymu… Ne, nieko nesakysiu!

1-asis miestelėnas. Nieko nesuprantu.

Henrikas. Klausykite miesto savivaldybės komunikato. Mūšis artėja prie pabaigos. Priešas prarado kardą. Jo ietis sulaužyta. Ant skraidančio kilimo pasirodė kandys, kurios neregėtu greičiu naikina priešo oro pajėgas. Nutolęs nuo savo bazių priešas negali gauti naftalino, tad kovoja su kandimis plodamas delnais ir dėl to netenka būtino manevringumo. Ponas drakonas nesunaikina priešo tik iš meilės karui. Jis dar nepasisotino žygdarbiais ir neatsigrožėjo savo narsos stebuklais.

1-asis miestelėnas. Štai dabar viską suprantu.

Berniukas. Na, mamyte, na žiūrėk, na garbės žodis, jį kažkas lupa per sprandą.

1-asis miestelėnas. Jis turi tris sprandus, berniuk.

Berniukas. Na štai, matote, o dabar tvatina per visus tris.

1-asis miestelėnas. Tai regėjimo apgaulė, berniuk!

Berniukas. Tai aš ir sakau, kad apgaulė. Pats dažnai pešuosi ir suprantu, ką muša. Oi! Kas čia!

1-asis miestelėnas. Išveskite vaiką.

2-asis miestelėnas. Netikiu, netikiu savo akimis! Daktarą, pakvieskite man akių daktarą!

1-asis miestelėnas. Ji krenta čia. Aš šito neištversiu! Neužstokit! Leiskite žvilgtelėti!..

Drakono galva su trenksmu nukrenta į aikštę.

Burmistras. Komunikatą! Pusę gyvenimo už komunikatą!

Henrikas. Klausykite miesto savivaldybės komunikato. Netekęs jėgų Lancelotas viską prarado ir yra dalinai paimtas į nelaisvę.

Berniukas. Kaip dalinai?

Henrikas. O taip. Tai – karinė paslaptis. Kitos jo dalys chaotiškai priešinasi. Beje, ponas drakonas dėl ligos atleido iš karo tarnybos vieną savo galvą, įrašydamas ją į pirminį rezervą.

Berniukas. O aš vis dėlto nesuprantu…

1-asis miestelėnas. Na ką čia suprasti? Tau krito dantys?

Berniukas. Krito.

1-asis miestelėnas. Na štai. O tu gyveni sau.

Berniukas. Bet galva man niekad nekrito.

1-asis miestelėnas. Maža kas!

Henrikas. Klausykite naujausių įvykių apžvalgos. Tema: kodėl du iš esmės daugiau nei trys? Dvi galvos laikosi ant dviejų kaklų. Išeina keturi. Taip. Be to, laikosi jos nepajudinamai.

Į aikštę su trenksmu nukrenta antra drakono galva.

Henrikas. Apžvalga atidedama dėl techninių kliūčių. Klausykite komunikato. Kovos veiksmai rutuliojasi pagal pono drakono planą.

Berniukas. Ir viskas?

Henrikas. Kol kas viskas.

1-asis miestelėnas. Dviem trečdaliais praradau savo pagarbą drakonui. Pone Šarlemanai! Mielas drauge! Kodėl jūs ten stovite vienišas?

2-asis miestelėnas. Ateikite pas mus, pas mus.

1-asis miestelėnas. Nejaugi sargybiniai neleidžia jūsų pas vienintelę dukrą? Kaip bjauru!

2-asis miestelėnas. Kodėl jūs tylite?

1-asis miestelėnas. Nejaugi supykote ant mūsų?

Šarlemanas. Ne, bet esu suglumęs. Iš pradžių nepažinote manęs be jokio apsimetinėjimo. Pažįstu jus. O dabar lygiai taip pat neapsimetinėdami manimi džiaugiatės.

Sodininkas. Ak, pone Šarlemanai. Nereikia galvoti. Tai per daug baisu. Baisu pagalvoti, kiek laiko praradau, bėgiodamas laižyti tos viengalvės pabaisos letenos. Kiek būčiau galėjęs užauginti gėlių!

Henrikas. Klausykite įvykių apžvalgos!

Sodininkas. Atstokit! Įkyrėjote!

Henrikas. Maža kas! Juk karo metas. Reikia pakentėti. Taigi pradedu. Vienas Dievas, viena saulė, vienas mėnulis, viena galva ant mūsų valdovo pečių. Turėti viso labo vieną galvą – tai žmogiška, tai humaniška pačia kilniausia šio žodžio prasme. Be to, tai itin patogu ir grynai kariniu požiūriu. Tai gerokai susiaurina frontą. Ginti vieną galvą lengviau nei tris.

Trečia drakono galva su trenksmu krenta į aikštę. Riksmų protrūkis. Dabar visi kalba labai garsiai.

1-asis miestelėnas. Šalin drakoną!

2-asis miestelėnas. Mus apgaudinėjo nuo pat vaikystės!

1-oji miestelėnė. Kaip gera! Nieko nereikia klausyti!

2-oji miestelėnė. Aš lyg girta! Garbės žodis.

Berniukas. Mama, dabar turbūt nebus pamokų mokykloje! Valio!

Gatvės prekeivis. Kam žaisliuko? Drakoniukas-bulviukas! Tik viens – ir nebėr galvos!

Visi kvatojasi iš visos gerklės.

Sodininkas. Labai sąmojinga. Kaip? Drakonas – šakniavaisis? Sėdėti parke! Visą gyvenimą! Neišeinant! Valio!

Visi. Valio! Šalin jį! Drakoniukas-bulviukas! Vanok kuo pakliuvo!

Henrikas. Klausykite komunikato!

Visi. Neklausysim! Kaip norim, taip ir rėkiam! Kaip norim, taip ir lojam! Kokia laimė! Vanok!

Burmistras. Ei, sargyba!

Į aikštę išbėga sargybiniai.

Burmistras (Henrikui). Kalbėk. Pradėk švelniai, paskui trinktelėk. Ramiai!

Visi nutyla.

Henrikas (labai švelniai). Prašyčiau išklausyti komunikatą. Fronte, na, tiesiog nieko, visiškai nieko įdomaus nenutiko. Viskas klostosi kuo sėkmingiausiai. Skelbiama apgultis. Už gandelių skleidimą (grėsmingai) kirsime galvas be galimybės pakeisti šią bausmę į baudą. Supratote? Visi namo! Sargyba, išvaikyti visus iš aikštės!

 Aikštė tuštėja.

Henrikas. Na? Kaip tau patiko šis reginys?

Burmistras. Patylėk, sūneli.

Henrikas. Kodėl tu šypsaisi?

Burmistras. Patylėk, sūneli.

Duslus sunkus smūgis, nuo kurio sudreba žemė, – tai už malūno ant žemės nudrimba drakono kūnas.

1-oji drakono galva. Berniuk!

Henrikas. Kodėl tu trini rankas, tėti?

Burmistras. Ak, sūneli! Valdžia pati nukrito man į rankas.

2-oji drakono galva. Burmistre, prieik prie manęs! Duok vandens! Burmistre!

Burmistras. Viskas klostosi kuo puikiausiai, Henrikai. Velionis juos išauklėjo taip, kad jie trauks bet ką, kas tik paims vadeles.

Henrikas. Bet dabar aikštėje…

Burmistras. Ak, tai niekniekis. Kiekvienas šuva strakalioja kaip išprotėjęs, kai paleidi jį nuo grandinės, o paskui pats bėga į būdą.

3-ioji drakono galva. Berniuk! Prieik! Aš mirštu!

Henrikas. O Lanceloto tu nebijai, tėti?

Burmistras. Ne, sūneli. Negi manai, kad nudėti drakoną buvo taip lengva? Greičiausiai ponas Lancelotas guli be jėgų ant skraidančio kilimo, ir vėjas neša jį tolyn nuo mūsų miesto.

Henrikas. O jeigu jis staiga nusileis…

Burmistras. Tuomet mes su juo lengvai susitvarkysime. Jis be jėgų, užtikrinu. Mūsų mielas velionis visgi mokėjo kautis. Eime. Parašysime pirmus įsakymus. Svarbiausia – laikytis lyg nieko nebuvę.

1-oji drakono galva. Berniuk! Burmistre!

Burmistras. Eime, eime, nėra laiko!

Išeina.

[...]

Prabangiai apstatyta salė burmistro rūmuose. Gilumoje, abipus durų, vakarienei padengti pusapskričiai stalai. Prieš juos, viduryje, stovi nedidelis stalas, ant jo guli stora knyga auksiniu aptaisu. Kylant uždangai užgriaudžia orkestras. Miestelėnų būrys žiūri į duris ir šaukia.

Miestelėnai (tyliai). Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja drakono nugalėtojas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja mūsų valdovas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Kokie mes laimingi – protu nesuvokiama! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Mes girdime jo žingsnius!

Įeina Henrikas.

Miestelėnai (garsiai, bet darniai). Valio! Valio! Valio!

1-asis miestelėnas. O šaunusis mūsų išvaduotojau! Lygiai prieš metus jūs sunaikinote prakeiktą, antipatišką, beširdį, bjaurų kalės vaiką drakoną.

Miestelėnai. Valio! Valio! Valio!

1-asis miestelėnas. Nuo to laiko gyvename labai gerai. Mes…

Henrikas. Palaukit, palaukit, meldžiamieji. Dėkite kirtį ant „labai“.

1-asis miestelėnas. Klausau. Nuo to laiko gyvename laabai gerai.

Henrikas. Ne, ne, meldžiamasis. Ne taip. Nereikia pabrėžti „a“. Išeina kažkoks dviprasmiškas stūgavimas: „Laubai.“ Pabrėžkite „b“.

1-asis miestelėnas. Nuo to laiko gyvename labbbai gerai.

Henrikas. Va va! Tvirtinu šitą variantą. Jūs juk pažįstate drakono nugalėtoją. Šis žmogus paprastas iki naivumo. Jis myli atvirumą, nuoširdumą. Toliau.

1-asis miestelėnas. Mes tiesiog nežinom, kur dėtis iš laimės.

Henrikas. Puiku! Palaukit. Čia įterpsim ką nors tokio… humaniško, dorovingo… Drakono nugalėtojas tai mėgsta. (Spragsi pirštais) Palaukit, palaukit, palaukit! Tuoj, tuoj, tuoj! Štai! Sugalvojau! Netgi paukščiukai linksmai čirškia. Blogis išėjo – gėris atėjo! Čik čirik! Čirik valio! Pakartosim.

1-asis miestelėnas. Netgi paukščiukai linksmai čirškia. Blogis išėjo – gėris atėjo, čik čirik, čirik valio!

Henrikas. Liūdnai čirškiate, meldžiamasis! Žiūrėkit, kad pats negautumėte už tą čik čirik.

1-asis miestelėnas (linksmai). Čik čirik! Čirik valio!

Henrikas. Jau geriau. Tvarka. Kitus gabaliukus jau repetavome?

Miestelėnai. Taip, pone burmistre.

Henrikas. Gerai. Tuojau pasirodys drakono nugalėtojas, laisvojo miesto prezidentas. Prisiminkite – kalbėti reikia sutartinai ir drauge širdingai, humaniškai, demokratiškai. Tai drakonas įvedinėjo ceremonijas, o mes…

Sargybinis (nuo vidurinių durų). Ra-amiai! Lygiuotis į duris! Jo prakilnybė ponas laisvojo miesto prezidentas eina koridoriumi. (Bejausmiu balsu, bosu) Ak tu širdele! Ak tu geradary! Drakoną užmušė! Tik pagalvokit!

Griaudžia muzika. Įeina burmistras.

Henrikas. Jūsų prakilnybe laisvojo miesto prezidente! Mano budėjimo metu jokių įvykių nebuvo! Atvyko dešimt žmonių. Iš jų beprotiškai laimingų – visi… Nuovadoje…

Burmistras. Laisvai, laisvai, ponai. Sveiki, burmistre. (Spaudžia Henrikui ranką) O! Kas čia? A, burmistre?

Henrikas. Mūsų bendrapiliečiai prisimena, kad lygiai prieš metus jūs nužudėte drakoną. Atbėgo pasveikinti.

Burmistras. Ką tu sakai? Kokia netikėta staigmena! Na na, drožkit.

Miestelėnai (tyliai). Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja drakono nugalėtojas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja mūsų valdovas…

Įeina kalėjimo prižiūrėtojas.

Burmistras. Palaukit, palaukit! Sveikas, kalėjimo prižiūrėtojau.

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sveiki, jūsų prakilnybe.

Burmistras (miestelėnams). Ačiū, ponai. Aš ir taip žinau viską, ką norite pasakyti. Velnias, nekviesta ašara. (Nusibraukia ašarą) Bet dabar, suprantate, mūsų namuose vestuvės, o man dar liko šiokių tokių reikaliukų. Žygiuokit, o paskui ateikite į vestuves. Pasilinksminsime. Košmaras baigėsi, ir mes dabar gyvename! Teisybė?

Miestelėnai. Valio! Valio! Valio!

Burmistras. Va va, būtent. Vergovė persikėlė į padavimų sferą, o mes gimėme iš naujo. Prisiminkite, kas aš buvau prie prakeikto drakono? Ligonis, beprotis. O dabar? Sveikas kaip ridikas. Apie jus net nekalbu. Man valdant jūs visada linksmi ir laimingi kaip paukšteliai. Na ir skriskit sau. Gyvai! Henrikai, palydėk!

Miestelėnai išeina.

Burmistras. Na, kaip ten reikalai kalėjime?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sėdi.

Burmistras. Na, o kaip mano buvęs padėjėjas?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Kankinasi.

Burmistras. Cha cha! Turbūt meluoji?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tikrų tikriausiai kankinasi.

Burmistras. Na, o kaip vis dėlto?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sienom lipa.

Burmistras. Cha cha! Taip jam ir reikia! Šlykšti žmogysta. Būdavo, pasakoji anekdotą, visi juokiasi, o jis barzdą rodo. Tai, girdi, senas anekdotas, su barzda. Na štai ir sėdėk dabar. Mano portretą jam rodei?

Kalėjimo prižiūrėtojas. O kaipgi!

Burmistras. Kurį? Tą, kur džiaugsmingai šypsausi?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tą patį.

Burmistras. Ir ką jis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Verkia.

Burmistras. Turbūt meluoji?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tikrų tikriausiai verkia.

Burmistras. Cha cha! Malonu girdėti. Na, o audėjai, parūpinę tam… skraidantį kilimą?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Atsibodo, prakeiktieji. Sėdi skirtinguose aukštuose, o laikosi kaip vienas. Ką vienas pasakys, tą ir kitas.

Burmistras. Bet jie juk vis dėlto suliesėjo?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Pas mane pabandyk nesuliesėti!

Burmistras. O kalvis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Vėl grotas prapjovė. Teko į jo kameros langą dėti deimantines.

Burmistras. Gerai, gerai, negailėk išlaidų. Na ir ką jis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sutrikęs.

Burmistras. Cha cha! Malonu girdėti!

Kalėjimo prižiūrėtojas. Kepurininkas pasiuvo pelėms tokias kepuraites, kad katinai jų nebeliečia.

Burmistras. Tikrai? Kodėl?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Grožisi. O muzikantas dainuoja, liūdesį kelia. Kai užeinu pas jį, vašku ausis užsikemšu.

Burmistras. Gerai. Kaip mieste?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tylu. Tačiau rašo.

Burmistras. Ką?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Raidę „L“ ant sienų. Tai reiškia – Lancelotas.

Burmistras. Niekai. Raidė „L“ reiškia – labai mylime prezidentą.

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha. Vadinasi, tų, kurie rašo, nesodinti?

Burmistras. Ne, kodėl gi. Sodink. Ką dar rašo?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Gėda sakyti. „Prezidentas – galvijas. Jo sūnus – sukčius…“ „Prezidentas…“ (Bosu susikikena) Nedrįstu pakartoti, kaip jie blevyzgoja. Tačiau daugiausia rašo raidę „L“.

Burmistras. Kas per keistuoliai. Įsitvėrė to Lanceloto. O apie jį taip nieko ir negirdėti?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Prapuolė.

Burmistras. Paukščius apklausei?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha.

Burmistras. Visus?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha. Štai erelis man kokią žymę paliko. Kirto snapu į ausį.

Burmistras. Na ir ką jie sako?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sako, kad nematė Lanceloto. Tik viena papūga su viskuo sutinka. Tu jai: teko matyti? Ir ji tau: teko. Tu jai: Lancelotą? Ir ji tau: Lancelotą. Na, žinia, kas papūga per paukštis.

Burmistras. O gyvatės?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tos pačios atšliaužtų, jei ką nors sužinotų. Jos – mūsiškės. Be to, velionio giminaitės. Tačiau neatšliaužia.

Burmistras. O žuvys?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tyli.

Burmistras. Gal ką žino?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Ne. Mokslininkai žuvininkai žiūrėjo joms į akis – patvirtina: nieko, girdi, jos nežino. Žodžiu, Lancelotas, jis gi Jurgis, jis gi Persėjas perėjūnas, kiekvienoje šalyje vadinamas savaip, iki šiol nerastas.

Burmistras. Na ir mat jį šimts.

[...]

Henrikas. Ką pranešė kalėjimo prižiūrėtojas?

Burmistras. Danguje nė debesėlio.

Henrikas. O raidė „L“?

Burmistras. Ak, ar maža raidžių jie rašinėjo ant sienų valdant drakonui? Tegul rašo. Tai jiems visgi teikia paguodą, o mums žalos nedaro. Pažiūrėk, ar tas krėslas tuščias.

Henrikas. Ak, tėti! (Apčiupinėja krėslą) Nieko čia nėra. Sėskis.

Burmistras. Nesišypsok. Su savo kepure slėpūne jis gali visur prasigauti.

Henrikas. Tėti, tu juk žinai tą žmogų. Jis iki pat viršugalvio prikimštas prietarų. Prieš įžengdamas į namus jis iš riteriško mandagumo nusivoš kepurę – ir sargyba jį sučiups.

Burmistras. Per metus jo charakteris galėjo pagesti. (Sėdasi) Na, sūneli, na, mano mažutėli, o dabar pakalbėsim apie mūsų reikaliukus. Tu man skolingas, saulele!

Henrikas. Už ką, tėtuk?

Burmistras. Papirkai tris mano liokajus, kad jie mane sektų, skaitytų mano dokumentus ir taip toliau. Teisybė?

Henrikas. Na ką tu, tėveli!

Burmistras. Palauk, sūneli, nepertraukinėk. Pridėjau jiems penkis šimtus talerių iš savo asmeninių lėšų, kad jie perduotų tau tik tai, ką leisiu. Vadinasi, tu man skolingas penkis šimtus talerių, berniukėli.

Henrikas. Ne, tėti. Sužinojęs apie tai, aš pridėjau jiems šešis šimtus.

Burmistras. O aš, tai nujausdamas, tūkstantį, paršeli tu mano! Vadinasi, saldo – mano naudai. Ir daugiau jiems nebepridėk, balandėli. Jie nuo tokių atlyginimų nusipenėjo, ištvirko, sulaukėjo. Tik ir žiūrėk, pradės ant savų pulti. Toliau. Būtina atnarplioti mano asmeninį sekretorių. Vargšelį teko išsiųsti į psichiatrijos ligoninę.

Henrikas. Nejaugi? Kodėl?

Burmistras. Mes jį tiek kartų per dieną papirkome ir perpirkome, kad jis dabar niekaip nebegali suvokti, kam tarnauja. Mane man pačiam skundžia. Pats prieš save intrigas rezga, kad gautų savo paties vietą. Vaikinas sąžiningas, stropus, gaila žiūrėti, kaip kankinasi. Užeisime rytoj pas jį į ligoninę ir galų gale nustatysime, kam jis dirba. Ak, tu mano sūneli! Ak, tu mano šaunusis! Į tėvuko vietą užsimanei!

Henrikas. Na ką tu, tėti!

Burmistras. Nieko, mano mažyli! Nieko. Įprastas reikalas. Žinai, ką noriu tau pasiūlyti? Sekime vienas kitą paprastai, giminiškai, kaip tėvas su sūnum, be visokių ten pašalinių. Kiek pinigų sutaupysim!

Henrikas. Ak, tėti, kas tie pinigai!

Burmistras. Iš tikrųjų. Mirsi – su savim nepasiimsi…

[...]

Vertė Aidas Jurašius

Jis
Ji
Balsas
Jie

Girdisi militaristinio žygiavimo garsai. Į sceną iš abiejų pusių įžygiuoja vienodais tamsiais rūbais apsivilkę žmonės.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius. (x2)

Jie išžygiuoja iš scenos. Scenoje pasirodo moteris, rankose laikanti prabangiai atrodančią dėžę.

JI. Kas čia? Kas viduje?

BALSAS. Jau seniai niekas nebeklausia, kas viduje. Atidaryk ir suprasi, kad viduje nieko nėra.

Moteris atidaro dėžę ir sušunka iš džiaugsmo.
Išima iš dėžės naujus batus.

JI. Melagiai, jūs visi melagiai ir neišmanėliai, dėžėje yra batai, naujut naujutėlaičiai batai, kuriuos aš dabar avėsiu, bet pirmiau reikia juos atidžiai apžiūrėti. (JI glosto batus)

BALSAS. Batai dėvės tave, nes viduje nieko nėra, o batus reikia kuo nors užpildyti.

JI. Nutilk, Balse, tu nieko neišmanai, tuojau pat tave išjungsiu, jei nenutilsi.

BALSAS. Puikiai žinai, kad negali manęs išjungti, jei išjungsi mane, išnyks viskas, išnyksi ir tu pati, nes tavęs nėra – nėra taip pat, kaip nėra nė vieno iš mūsų.

 Į sceną įžygiuoja Jie.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius.

Jie išžygiuoja iš scenos. Scenoje pasirodo vyras, jis nerimastingai blaškosi.

JIS. Euridike! Kur tu, Euridike?!

BALSAS. Ji ne Euridikė, o tu ne Orfėjas. Išeik.

JIS. Kas tu esi? Kieno čia balsas? Nagi, pasirodyk, pagrosiu tau dar negirdėtą muziką.

BALSAS. Eik iš čia, kol ne per vėlu, sakau tau, išeik.

Ekrane pasirodo trigalvis šuo.

JIS. Cerberi, ar tai tu? Taip ir žinojau, Cerberi, kad čia tavo balsas! Palauk, tuoj tau pagrosiu!

Jis judina pirštus ore. Pasigirsta šaižus išsiderinusios elektrinės gitaros garsas. Jis užsidengia ausis.

JIS. Kas… kas tai per muzika?! Niekad nesukūriau tokio skambesio. Kur buvinio tiesa, esanti pati savimi, kur tikrovė? Cerberi, atsakyk!

BALSAS. Tikrovės nėra. Tavo lyra bet kada gali skambėti kaip išsiderinusi gitara ir atvirkščiai. Buvinio tiesa tėra dar viena simuliacija. Liaukis šaukęs Cerberį, jo irgi nėra. Eik iš čia ir nebegrįžk.

JIS. Euridike! Niekur neisiu, kol tavęs nesurasiu!

Scenoje pasirodo moteris. Ji atsistoja jam už nugaros. Jis neatsigręžia.

JI. Ko čia šūkauji, keistuoli?

JIS. Euridike, pagaliau, atpažįstu tavo balsą, pagaliau tave suradau…

JI. Nesuprantu, ką čia šneki, galėtum kalbėti aiškiau ar bent jau į mane pažiūrėti. Kodėl stovi nusisukęs?

JIS. Euridike, man uždrausta į tave žiūrėti, jei atsisuksiu, vėl išsiskirsim. Eikš paskui mane.

JI. Nesuprantu, ką kalbi, keistuoli, bet tai nesvarbu, atrodai visai žavingas.

JIS. Bet tu nematai mano veido, Euridike.

JI. Veido? O kam tas veidas? Veidą galima nesunkiai pakeisti. Taip ir padarysim, pakeisim tavo veidą, jeigu jis man nepatiks.

JIS. Euridike, ką tu kalbi, negi manęs neprisimeni? Nagi, eikim iš čia, sek man iš paskos.

JI. Oi, pamiršau svarbiausią dalyką, pamiršau parodyti tau savo naujus batus!

Ji ištiesia ranką su batų pora, Jis atsisuka. Ji pargriūva ant scenos. Jo rankose lieka batų pora.

JIS. Euridike! Vėl tave praradau! (Glosto ją, gulinčią ant scenos)

BALSAS. Niekada jos ir neturėjai.

Įžygiuoja Jie.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius.

Jie išžygiuoja ir išneša moters kūną. Ekrane atsiranda van Gogo „Batų“ paveikslas.

BALSAS. Kažkada tu buvai pasaulis, o ji buvo žemė. „Dievo neatvykimo pražūtis taip pat yra būdas, kuriuo pasaulis pasaulėja. Žemė yra niekur nesiveržiantis, nuovargio nepatiriantis nepailstamumas. Kūrinys iškelia ir laiko pačią žemę pasaulio atvirume.“

JIS. Ji buvo žemė, o aš buvau pasaulis, ji buvo…

BALSAS. Vėliau ji tapo daiktu, moters simuliakru, nes tu norėjai, kad ji tokia taptų. Dabar nieko neprisimeni, kadangi laiko dimensija nebeegzistuoja. Pažiūrėk į paveikslą ir pasakyk, kurie batai tikresni – tie, kuriuos matai, ar tie, kuriuos laikai rankoje?

Jis atsisuka į paveikslą.

JIS. Žinoma, kad tikresni Euridikės batai, tie, kuriuos galiu pačiupinėti, žinoma, kad jie!

Jis ieško batų, jų scenoje nebėra. Paveiksle esantys batai ima judėti, imituoja žygiavimo judesius.

JIS. Kas čia? Kas čia vyksta?!

Iš abiejų scenos pusių įžygiuoja Jie, žygiuoja per Jo kūną. Jis miršta. Ekrane tebejuda van Gogo nutapyti batai.