Balandžio 26 diena

Dar kartą perskaičiau László Krasznahorkai Nobelio premijos paskaitą ir galvoju apie joje aprašytą Berlyno geležinkelio stotyje siusiojantį (tiksliau – vargiai, skausmingai šlapimą varvinantį) benamį. Įspūdingai ten pozicijas užima tariamas Gėris ir Blogis. Man šiandien irgi teko laukti traukinio ir aš irgi mačiau benamį – tik veiksmas vyko Vienos geležinkelio stotyje ir benamis tiesiog ieškojo ko nors vertingo šiukšliadėžėje. Stotyse pilna visokiausių sluoksnių – ir vienas jų yra pažeidžiamumas. Praėjusią vasarą Liublianos geležinkelio stoty mačiau balandį nutraukta koja – maža mergaitė lesino ten esančius balandžius batonu, ir tas, kuris buvo nutraukta koja, vis nespėdavo pagriebti bent kokio trupinio. Visus trupinius pirmieji nusigriebdavo sveikieji balandžiai. Pasaulis yra didelis ir talpina visus, bet silpnesniesiems, labiau tikėtina, tenka tik jo pakraščiai.

Iš Krasznahorkai paskaitos dar patiko tai, kad jis, ją skaitydamas, vis nusikelia į savo kambarį – „stovėdamas prieš Jus čia ir sykiu tebesukdamas ratus savo bokšto kambary, kuris, kaip žinoma, tėra iš pigių eglilenčių suręsta beveik nešildoma patalpa [...]“. Patinka tokia dviguba jo esatis – ten, kur žodžiai gimė, ir ten, kur jie jau pasiekia kitų ausis. Kai įpinama tam tikrų buities, aplinkos detalių, lengviau pajausti, išgyventi pasakojimą klausančiam (ar skaitančiam).

Gegužės 4 diena

Neseniai baigiau skaityti Hemingway’aus „The Old Man and the Sea“. Labai įstrigo ši eilutė: „Then the fish came alive, with his death in him [...].“ Patinka, kaip čia susitinka gyvenimas ir mirtis – jie vienas kito viduje. Niekada nesu būtent taip pagalvojusi – kad ir aš savyje turiu savo mirtį. Visai kitas žiūros taškas, negu galvoti, kad mirtis tiesiog užklups, nusileis – lyg jai iš kažkur reiktų atkeliauti, įveikti tam tikrą distanciją. Kad ji skleidžiasi viduje ir yra visados mumyse – toks žinojimas žymiai paslaptingesnis ir mane, jaučiu, ramina.

Autorės piešinys

Gegužės 11 diena

Šiandien prisiminiau, kaip vaikystėje daugmaž pusmetį gyvenome Žirmūnuose, glausdamiesi pas vieną pamaldžią šeimą. Miegodavome mažame kambaryje, ant grindų pasikloję plonus čiužinukus, o vonios kambaryje pakračius dušo užuolaidą iš jos išropodavo vienas kitas tarakonas. Kartą, kai su broliu įsijungėme žiūrėti animacinį filmą, pamaldžios šeimos dukra griežtai uždraudė kartu niūniuoti įžanginę jo melodiją. Užtilome, o ji toliau tą melodiją niūniavo. Taip, mes negalėjome elgtis taip, lyg ten būtų mūsų namai, – mes buvome tik prisiglaudėliai. Laisvu laiku bastydavausi po Žirmūnų kiemus ir kartais nusukdavau man dailiau atrodantį automobilio padangos ventilį. Tada maniau, kad juos galbūt galima kaip nors parduoti ir iš to net nemažai užsidirbti. Laikiau tuos ventilius prie savo plaukų gumyčių ir segtukų ir kartkartėmis išsitraukusi vis apžiūrėdavau.

Po keleto mėnesių gyvenimo pamaldžios šeimos draugijoje mes persikėlėme į savo namus. Jie labai greitai užsipildė daiktais – tuose bene keturiasdešimtyje kvadratų gyvenome penkiese ir, galbūt pratęsdama gerumo akciją kaip kokią estafetę ar suvesdama sąskaitas su Visata, mama kartais priimdavo miegoti vieną tokį žmogų, tuo metu universitete studijavusį religijos mokslus. Tai buvo aukšta akiniuota moteris, dažniausiai vilkėdavusi bordo spalvos rūbais. Kai ji pas mus nakvodavo, jai čiužinukas būdavo paklojamas visai netoli lauko durų. Naktį, kai prispirdavo reikalas, tą moterį einant į tualetą reikėdavo tyliai peržengti. Ilgainiui ji pradėjo jaustis mūsų namuose kaip savuose ir netgi tvarkytis pagal savo įsivaizduojamą tvarkos modelį. Prisimenu dieną, kai ji mūsų žalią plastmasinį salotų dubenį, įklojusi plastiko maišelį, padėjo prie klozeto. Atseit, dabar čia bus šiukšliadėžė, nes iki šiol šiukšliadėžės mūsų vonios kambaryje nebuvo nė kvapo. Man buvo labai keista matyti mūsų žaliąjį salotų dubenį atliekant tokį naują vaidmenį. Ta moteris pas mus vis grįždavo ir grįždavo – išgirsdavome prie durų „garbė Jėzui Kristui“ ir viskas tapdavo aišku, dar jos nė neišvydus.

Gegužės 14 diena

Balandžio pabaigoje, dar būdama Vilniuje, dalyvavau vienuose skaitymuose iš balkono. Reikėjo skaityti savo ir pasirinkto klasiko eilėraštį. Pasirinkau Sigito Gedos „Ganyklas prie namų“ ir keletą trumpų bei vieną ilgėlesnį Vytauto Vilimo Skripkos eilėraštį. Jo eilėraštis, kuriuo užbaigiau savo skaitymus, buvo toks: „debesų neregėti / neries dešiniajame krante / auga dangoraižiai / vasara traukiasi / brangsta kas metai / vanduo internetai / ir dujos / Vytautas miršta.“ Kai skaičiau, truputį drebėjo rankos. Man baigus, skaityti ėjo kiti – Stankus, Toleikytė, Valiukas, Čepauskaitė. Priešingai nei Skripkos eilėraštyje, debesis mes regėjome – jie, pakibę virš mūsų galvų, buvo baisiai tamsūs ir grėsmingi. Skaitymams pasibaigus, prapliupo liūtis.

Gegužės 17 diena

Žiauriai geras Marko Strando eilėraštis „Elegy For My Father“. Prieš daugmaž metus jį perskaičiusi, vis prie jo grįžtu. „Away from the stars, from the rain of light, / You lie under the weather of stones.“ Žinoma, kad skaitydama jį galvoju apie savo tėvą – žinau tik tiek, kad niekada jam nieko panašaus neparašysiu, nes tarp mūsų žioji didelė ir jau užakusi nepažinimo skylė. Paskutinį kartą jį mačiau gal prieš dešimt metų – jis atvažiavo į Vilnių ir anksti ryte pasitikau jį autobusų stotyje. Be perstojo šnekėjo, greitai berdamas žodžius, ir bandė (dabar man taip atrodo) išvengti bet kokios tylos. Kai užėjome į vieną kavinę, jis užsisakė kažkokį sumuštinį su rukola. Bandė padavėjai juokauti, kad „rukola tėra kola, kuri rūko“. Praėjo dešimt metų, ir vis dar prisimenu tą jo nelabai vykusį juokelį. Tada dar klausė manęs, ar turiu draugą. Klausė, ar draugas barzdotas (nežinau, kodėl jam tai rūpėjo). Per tą mūsų paskutinį susitikimą padovanojau jam José Saramago knygą „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Man atrodė, kad jam turėtų tikti, – mama paauglystėje yra pasakojusi, kad jis po kambarius vaikščiodavo apsikabinęs Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Vien dėl tos religinės tematikos sugalvojau, kad turėtų tikti. Paskui jis išrūko iš tos pačios stoties ir daugiau jo niekada nebesutikau. Anksčiau kiek krimtausi, kad jeigu man neteko pažinti tėvo, tai neteks pažinti ir pusės savęs. Vėliau šios minties atsikračiau ir daugiau manęs ji nebekamuoja.

Mes lyg ir bandėme vienas kitą bent kiek pažinti, bet mums nelabai pavyko. Kartą paauglystėje buvau įlaipinta į autobusą ir vykau jo aplankyti. Tuomet jis gyveno su savo kurčnebyle motina mažame apšiurusiame sodo namuke. Prisimenu, kad sprendėme sudoku ir kad miegančią ant senos sofos mane sukandžiojo blakės. Tą kartą dar nuėjome į fotosaloną ir mus visus kartu nufotografavo. Tas nuotraukas turiu iki šiol – jose labiausiai pastebiu nešvarias žydras kojines su kiškiais. Pamenu, tuomet svajojau, kad vieną dieną turėsiu pakankamai kojinių ir jos visos bus švarios. Man atrodė, kad tie žmonės, kurie turi daug švarių kojinių, yra labai turtingi.

Gegužės 21 diena

Dar neturiu jokių aiškių planų rudeniui. Žinau tik tiek, kad spalį būsiu Lietuvoje ir (turbūt) vyksiu į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Bet ir praėjusiais metais tik rugpjūtį sugalvojau, kad spalį vyksiu į Japoniją. Kai virš manęs eilinį sykį pakibusi nežinomybė, į atmintį vis sugrįžta ir tuo pat metu guodžia tapytojo Algimanto Kuro frazė: „Gyvenu kaip medis!“ Reikia sulaukti rugpjūčio ir tada nuspręsti. Nieko nesiimti daryti, kol tai įmanoma.

Persekioja jausmas, kad pasiutusiai greitai bėga dienos, o man reikia priimti kažkokius (nelabai aišku, kokius) sprendimus. Kartais jaučiuosi kaip daug rankų ir kojų turinti būtybė, kurios visos galūnės nori slinktis į skirtingas puses. Bandau susikaupti ir toliau užsiimti savo mėgstama veikla – knygų skaitymu, rašymu, piešimu ir kitais reikalais. Džiaugiuosi, kad šitai turiu – juk kai kurie žmonės ir to neturi.

Gegužės 27 diena

Nors dabar jau greitai visu pajėgumu užgrius vasara, sėdžiu ir prisimenu tą vaizdą Marcinkonyse, kurį pro langą mačiau dar šią žiemą. Anksti ryte dangus ir laukai švietė mėlynai. Nežinau, iš kur atsirado ta mėlyna šviesa, bet ji tikrai buvo. Užšalęs upelis horizonte irgi švytėjo tuo mėliu. Dabar vaizdas pro langą jau visai kitoks – žalia, tiršta beržo lapų užuolaida, kuri juda pučiant vėjui.

Niekad neužmiršiu to ankstaus ryto mėlyno švytėjimo. Nežinau, ar toks švytėjimas gali gyvenime nutikti antrą kartą. Patys paslaptingiausi ir gražiausi reiškiniai nelinkę kartotis. Tame mėlynume tuomet skaičiau knygą (beje, irgi mėlyną) – Jono Fossės „Septology“. Absoliuti aplinkos ir teksto dermė.

Gegužės 29 diena

Rašau, o pro langą lipa pilnatis. Brolis prieš keletą dienų atsiuntė mūsų vaikystės kaimo nuotraukų – viskas labai apaugę krūmais ir medžiais, o namas, kuriame gyvenome, griūva toliau. Antrame aukšte kadaise buvo mano kambarys – nuo lubų vis krisdavo juodi vabalai. Jie imdavo kristi naktį, ir aš visada baimindavausi tų artėjančių naktų. Užsitraukusi antklodę ant galvos ir apsikaišiusi, kad neliktų nė plyšio, bandydavau užmigti. Kai ryte nubusdavau, pavojus jau būdavo praėjęs. Į mano kambarį kartais atsikraustydavo brolis – kai susipykdavome, griebdavau jo patalynę ir nusviesdavau laiptų apačion. Dar prižadėdavau sau, kad niekada gyvenime nebesikalbėsim, bet jau po keleto valandų jis vėl viską susinešdavo į viršų. Kartą jis spriegė į mane tą juodą vabalą ir pradėjo visa gerkle kvatoti. Spriegiau vabalą atgal ir nelaimėlis pataikė tiesiai besijuokiančiam broliui į burną. Liūdna vabalo lemtis. Iki šiol dažnai užmiegu užsiklojusi galvą antklode – nors vabalų ir nakties pavojaus seniai nebėra. Pro langą toliau lipa pilnatis, o kartu su ja ir keisčiausi prisiminimai.

2010 m. vasario 20 d.

Labai jau keistas sapnas… Bute, kuris labai panašus į mūsų buvusį Šančių butą, – šurmulys. Didžiajame kambaryje šutvė nežinia iš kur atsiradusio jaunimo, dar Tėvelis sukinėjasi virtuvėje, o plačioje miegamojo lovoje nakvoti susiruošėme mudvi su prezidente Dalia… Atsigulėm į lovą. Kambarys šviesus. Nepatogiai jaučiuosi – lyg ir „kažkas ne taip“ miegoti su prezidente. Tą jai ir sakau: „Gal aš eisiu paieškoti kitos vietos…“ Ne, sako ji, viskas gerai. Bet surandu priežastį pasišalinti – ant stalelio stovi butelaitis su samane, klausiu, ar ji norėtų paragauti. Sako, mielai, niekada nesu ragavusi. Keliuosi ir einu ieškoti „čierkutės“. Viduriniame kambaryje randu išglebusią ir pavargusią Mamą. Ji sėdi ir snaudžia, nes lova užimta – kažkas ten miega, o ji tik ką iš kažkur atkeliavo. Imu daryti tvarką. Kambaryje susigrūdęs jaunimas baisiausiai rūko. Laukiu ryto, nes dabar antra valanda nakties. Imu griežtai juos varyti lauk – vėdinu kambarį (langai ir durys supuvę). Jie agresyvūs, bet išeina. Tada guldau Tėvelį į lovą, ruošiu Mamytei patalą. Visur dūmų smarvė, visokių nešvarių drapanų krūvos.

Beveik neįtikėtina – rytoj susitinku su Alfonsu Lingiu, pasauliniu žmogumi. Neįtikėtinai šviesaus proto ir neįsivaizduojamai pilno gyvenimo. Knygų mugėje užrašo: „For Jurate, with my best wishes and friendship – and waiting to see your work. Al. L.“ Užgniaužusi kvapą klausau jo paskaitos apie mažmožių didybę (čia mano interpretacija). Vakare dar kartą skaitau jo paskaitą apie Naskos linijas. Ir kitą. Jaudulys šiurena baltais mažos knygelės lapais. Bandau nuspėti tą savo žvėrišką alkį. Kito pasaulio ateivių ilgesį, primenantį man, kad gyvenu pamesta bekvapėje, begarsėje, beveik belytėje atmosferoje, kurios tvaiką primena tik vienas kitas, pasirodantis mano gyvenime. Kaip tikrojo mano gyvenimo apaštalas, liudijantis Tėvynės įmanomumą. Blaiviai, skausmingai ir apmaudžiai, tarsi iš šalies stebiu savo entuziastingą, naivų kabinimąsi į tuos retus vienas nuo kito dešimtmečiais nutolusius punktyrus, desperatiškai bandydama kaip nors „įkrauti baterijas likusiam laikui“.

2010 m. vasario 22 d., rytas

Viešbutis „Ramada“, prabangus, kvepiantis, blizgantis: nusagstytas gyvomis rožėmis ir su įmantriais akcentais. Lingis balta šypsena, sportine striuke ir aiškiai potrumpėmis kelnėmis – maloniai nesiderina prie tos bedvasės pompastikos. Pažliugusiu Vilniumi klampojame link Mokytojų namų. Sekmadienio tyla galerijos erdvėje pasitinka šiek tiek bauginančiu intymumu. Pojūtis, kad esame dviese. Žmogus įdėmiai dairosi po mano smulkmenas. Virdulyje užverda vanduo arbatai. „Šeimyniškai“ persiaunu sušlapusius batus ir tame paprastame judesyje suvokiu, kad visai nebijau, nėra jokios įtampos. Bendrausiu su būtybe, iš tiesų suderinusia gyvenimą su tekstais apie jį. Titulai ir laipsniai šiame kabinete neturi jokios reikšmės. Reikšmė bus tik buvimas. Abu turime laisvo sekmadienio laiko. Tiek, kiek panorėsime. Pastebimi mano Peru paukštukai, kaip ir tikėjausi. Pasakoju jam jų atsiradimo istoriją, juolab tai susiję su ką tik skaitytu straipsniu apie paslaptingąsias Naskos linijas, kurių taip ir nepamačiau Peru. (Beje, iš vakaro per „TV History“ kaip tyčia rodė Peru ir Boliviją.)

Kaip paprastai, manęs labai daug. Iškart pajuntu, kad šalia sėdi žmogus, kuris klausosi. Ta klausymo dovana tokia reta, tokia išskirtinė, kad nebesumoju, ką atsirinkti, kad mano pasakojimų siužetai nesusiveltų į tuščią beformį chaosą. Šokinėju nuo paukštukų, mokyklos, Lietuvos problemų ir savo kūrybos, užsikirsdama ir springdama angliškais žodžiais. Tris kartus atsiprašau už savo prastą anglų kalbą, bet didvyriškai tęsiu monologą nustebusi, kad žodžiai po truputį sugrįžta, kaip ir mintys, kai jų iš tiesų klausomasi. Kai per daug įsijaučiu, aiškindama savo mokyklos principus, jo veidu perbėga nuobodulio šešėlis ir aš su siaubu prisimenu, kad eikvoju didelio žmogaus laiką.

Išgelbsti jis pats: „Norėčiau pamatyti Jūsų darbus.“ Darbai paruošti jau nuo ryto ir aš juos tempiu į salę. Pritempiu krūvas piešinių ir mes netyčia susėdame tiesiog ant grindų. Pasakoju jam savo įstabią ir ilgą istoriją apie „Paukštį, metantį plunksną“. Jis klausosi. Sustojame ties piešiniais, kurie jį sudomina labiausiai. Taip sėdime gal kokią valandą, kol sumoju jam pasiūlyti vyno. Grįžtame į kabinetą. Dabar mano eilė klausinėti, jis šiek tiek pasipasakoja. Apie savo fazanų fermą, apie nedidelę trobelę Baltimorėje, kurios sienas ištapė jo pagalbininkas – kiek pamišęs muzikantas, apie Peru ir Maču Pikču, apie paskaitas, kurias skaitys mūsų universitete. Sužinau, kad šeimos jis neturi. Niekad nebuvo vedęs. Iš tiesų – lietuvis, žinojęs apie tai tik iš tėvų pasakojimų. Turi dvi seseris, su kuriomis neturi nieko bendro. Vynas skanus. Padovanoju jam rožinį šokantį paukštuką. Prabėga penkios valandos! Atsisveikinam. Palydžiu jį iki lauko durų. Apsikabiname. Jo rankos nuslysta mano liemeniu. Sekundė… Namo einu šypsodamasi. Mažytis didelis nuotykis. Užmiegu su ta pačia šypsena. Rytas pažadina draugiška saule kaip pritarimas.

Mintys iš ryto: medžius reikia balinti rudenį, genėti anksti pavasarį; vaismedžius genėti taip, kad liktų horizontalios šakos.

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Žiema koketuoja su pavasariu. Gražu! Praplėšus akis balta, po valandos – blizgios balos, dar po valandos – sausas papilkęs šaligatvis. Ir neįmanomo meilumo saulė pro stiklą, nukreipta tiesiog į tave. Ant palangės – numirusi boružėlė. Baltas avinėlis kalnuose, įrėmintas ilgesiu „missing you“. Radijas transliuoja visas įmanomas ave marijas. Geriu kavą su skaniu šokoladu. Vaikai kieme bando ką nors sumontuoti iš sniego liekanų. Tokiu metu paskambinčiau sesei Rūtai. Bet dabar uždegsiu žvakutę ir klausysiuos mišių. Abi klausysimės.

2010 m. kovo 18 d.

Svarstau, kodėl tikrai protingi žmonės (filosofai, intelektualai, didingi kūrėjai ir t. t.), tarkime, kad ir iš mano pažįstamų rato (A. S. arba J. B.), stebinantys savo išprusimu, minties raiška ir įžvalgomis, realiame bendravime rodosi kaip vidutiniokai suskystėję vargetos: pletkininkai, intrigantai, kvailoki pasipūtėliai, įžūlūs egocentrikai. Žinau, kad čia nieko naujo, joks atradimas, bet realiai susidūrus – nejauku. Bandau suvokti: gal smegenys, uoliai ir įnirtingai dirbdamos, pervargsta ir nebėra pajėgios tęsti intelektualaus darbo kasdieniuose santykiuose – tuo paaiškinamas visų žinomų genijų negebėjimas bendrauti. Reikalaudamos poilsio jos nevalingai sugrįžta į primityviąją (nevaldomą, archetipinę) pasąmonę, kurioje patogiai sau atostogauja. Visai nesureikšmindamos reakcijų ir komentarų – tiesiog tie dalykai egzistuoja kaip bendravimo sąlyga. Beje, ar ne dėl tos pačios priežasties aš vakarais žiūriu serialus ir klausausi rytinių kriminalų apžvalgų?..

2010 m. kovo 19 d.

Mano draugė R. sako: „Tau visada reikėjo žymių vyrų.“ Jos klausimo klastą pagaunu iškart, nes ji nesudėtinga. Jos nuomonei išsyk tinka etiketė „garbėtroška“, ir viskas paaiškėja. Prisimenu kitą draugę J., kuri apie Gražiną Kliaugienę pasakė: jeigu norite jai padėti – nupirkite butelį degtinės. Čia tuo laiku, kai visi lakstėme po Vilnių, ieškodami jai daktarų ir naujausių alkoholizmo gydymo metodų. Teisinga pastaba. Bet kodėl dabar ją prisiminiau? Todėl, kad apskritai prisiminiau Gražiną, o ypač jos pasaulį. Tiksliau, atsakymą į dažnai jai pateikiamą priekaištą: „Kliaugienė rašo apie tuos, su kuriais geria.“ Jos atsakymas: „Geriu su tais, apie kuriuos rašau.“ Siejasi su tais mano „žymiais vyrais“. Kol kas dar neapčiuopiu, bet pasistengsiu.

Po nuojauta, kad „žymus“, numanoma bent jau kokybė, kurios nebereikės nei ieškoti, nei brandinti – tiesiog ją siurbti, ja gėrėtis ir… mylėti. Taigi ne todėl, kad žymus kaip žymė (išpūstas, išgražintas, išaukštintas, išgarbintas), bet žymus autentikos žymekliu. Beje, kodėl tik apie vyrus? Tas pats ir apie jas. Mus. Mane. Manęs tikriausiai negalima pamilti dėl mano „žymumo“, bent jau tiems, kuriems tai svarbu. Buvau mylima tik tą tolimą kartą, kai gyvenau kito pasaulio kontekste ir įsivaizduojamo idealo šviesybėje. Mirtis pasielgė teisingai, išsaugodama tą šviesą.

2010 m. balandžio 4 d., Velykos

Rytas. Tyla. Varpai. Mamytės gimtadienis. Japonijos sakuros. Bernardinų Velyknakčio prisilietimas. Stačiatikių „Christos voskres“ Užupio cerkvėje. Sunkus kūnas. Pilnaties dovana.

Skaitau Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų…“. Pradžioje lyg ir naivios pasakėlės apie tai, kodėl ir kaip mes būsime Danguje (maždaug – su sparneliais ar be), o vėliau: teisingumas nėra lygybė, tai savitumas. Labiausiai paplitusi ir destruktyvi modernizmo iliuzija – sieti laisvę su maištu, o paklusnumą – su nelaisve. Mes norime būti pažinti, netgi drauge su mūsų nuodėmėmis. Niekas nemiršta išbaigtas. Laiko niekada negana, kad padarytume viską ir būtume viskuo, kuo galime, jo negana netgi tam, ką turėtume padaryti.

Kelio aukštyn nėra. Tačiau esama kelio iš viršaus (mano japoniškas sapnas su neaprėpiamais laiptais, kuriais pasišokinėdama bėgu žemyn, nuo Dangaus).

Autorės piešinys

2010 m. balandžio 5 d.

Tas mano pasidygėjimas maisto gaminimu (ir jo kultu apskritai) vis dėlto virsta šventinių privalomų darbų ritualais. Gyvenimo filosofija „pasidaryk pats“ absoliučiai užvaldė mano gyvavimą. Tą ir darau. Tame mąžta mano ego (nors, rodos, turėtų didėti). Bandau suvokti tą kaip augimą. „Kas auga nuolatos, tas tampa vienas“ (Vytautas Mačernis). Bet Mačernis, tikiuosi, turėjo omenyje ryšį, vienas–vienis. Bernardinų Velyknakčio mišiose – klampi, tąsi meditacija… Sausakimša bažnyčia tris valandas savanoriškai išstovėjusių žmonių (dauguma su mažais vaikais, netgi ant rankų) ir vis tiek – neperplyšo susvetimėjimo uždanga, nesugriuvo sienos, nepavirto džiaugsmu ir geismu apsikabinti. Minia ateis ir išeis, slapta besidairydama, o gal kas nors bus pirmas?

Nutariu pasivaikščioti. Vakaras, velykinis saulėlydis. Jaučiuosi išsekusi nuo rašymų ir skaitymų (vis koreguoju mokyklos knygą – bus ilgas, nuobodus darbas). Tyliai mąstau – pataikysiu į vakarines Katedros pamaldas. O gal ir ne. Tiek daug jau tų pamaldų šiomis dienomis! Bet pataikau. Nesinori praeiti pro šalį. Katedroje žmonių mažai. Kunigas pakviečia arčiau prie altoriaus. Atsisėdu vos ne pirmoje eilėje. Nuostabus grigališkasis choras pradeda giedojimus. Matau – gieda mano mokinė, D. Timuko (buvusio Mokytojų namų direktoriaus) dukra. Ramu. Sava.

Matau – patarnautojai ruošiasi rinkliavai. Čia susigriebiu, kad išėjau be nieko. Būtų gerai, pagalvoju, jei rasčiau kišenėje kokį pinigėlį. Įkišu ranką – iš tiesų, vieno cento moneta. Iš principo puiku! Bet kaip išdrįsiu į krepšelį įdėti tokią mažą auką? Nusiramink, galvoju, Dievui nesvarbus tavo aukos dydis. Svarbiausia, kad Jo valia išklausytas tavo noras – radai pinigėlį (taip sakyčiau savo artimui tokioje situacijoje). Na, gerai – įmesiu į krepšelį tą centą taip, kad niekas nepastebėtų. Staiga matau – zakristijonas su tuščiu krepšeliu eina tiesiai prie manęs – mat esu arčiausiai altoriaus. Mano eilėje nėra nė vieno kito žmogaus, tik vyriškis toliau, bet ir jis nuneria galvą – nesiruošia aukoti. Nusuku galvą į šoną, neišdrįsusi atgniaužti delno. Gal grįš atgal pilnas, tada ir įdėsiu. Kunigas jau aukoja ir stojasi „Tėve mūsų“. Pinigėlis neranda vietos. Imu bijoti, kad jis iškris iš mano sukaitusio delno, kvailai barkštels ir aš nesuvoksiu, ką su juo toliau daryti. Taip beveik ir blaškausi nusivylusi savimi iki pat komunijos, tada įsidedu centą atgal į kišenę, nusprendusi jį įmesti į aukų dėžutę – juk ta pati institucija (o jei aukų dėžutės nerasiu prie išėjimo?). Na, tada… tada padėsiu kur nors ant suolo – gal koks vargeta paims. Gal padėti ant altoriaus? Ne – per daug įžūlu.

Sutinku giedotojos mamą, visą jų šeimą. Pasisveikiname su šv. Velykom ir t. t. Išeidinėjame (bet kurgi ta aukų dėžutė?). Ah, matau – kampe. Na, iki!

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

Penktoji: nusiminimai dėl „sportų“

Svarbiausia – kineziterapija, vis kartojama: malonesniu (daktarės) ar reiklesniais, kritiškesniais sportiškų kineziterapeutų balsais. Bet „sportų“ menkai tegaliu, niekad nebuvau mikli, judri. Pratimai vandeny, baseine, esą itin naudingi, man tiktų. O nepastoviu ant vienos kojos, net guminio gimnastikos prietaiso laiku neperimu iš vienos rankos į kitą, sumaišau jų eilę. Vis noriu atsiremti, prisilaikyti, slidu.

Slidu net duše, bet su dideliu dėmesiu įsižiūriu į perspėjimo ženklą; jei ne kultūriniai karai „dėl laisvo žodžio“, gal ir nebūčiau taip įsistebeilijusi. Toks pat trikampiukas, tik geltonais apvadais, pakrypusi figūrėlė viduryje (gal stuburas?), užrašas: „Atsargiai – slidu.“ Ir „vaizdų kovos dėl kultūros“ (jei pagal Vaižgantą) emblema galėtų būti panaši: „Atsargiai – žodis.“ Žodžio prigimtis laisva. Komplikacijos tik iš žodžių vartojimo. Nepaslyskite. Su žodžiu reikia atsargiai. Net kovojant už „laisvą žodį“. Iš užsitęsusių kovų „dėl laisvės“ randasi naujos „nelaisvės“.

Kineziterapijos principas – aktyvumas. Judesys ir pats yra principas; verta prisiminti, kad viena iš lotyniškojo principium reikšmių yra pradžia („Principium dimidium totius“; lietuvių atitikmuo: gera pradžia – pusė darbo).

Paslysti grožio deivės vardu pavadintame baseine nebuvo gera pradžia. Bet – perspėjimas.

Labiau patinka (tai nereiškia, kad labiau ir tinka) pasyvioji kinezė (prieštara, bet ir ne visai, jei juda, sukasi ir mintys, nematerialūs jų pavidalai…). Ir tie judesiai, kurie yra savaiminiai, kuriems nereikia valios pastangų.

Ar mitrumo, kurio neturiu.

Kiek pajėgiu, einu savaime.

Lengva lazdelė, paveldėta iš kardiologės Ramutės Vidugirienės, palengvina ėjimą, jaučiuosi saugiau. Trūksta tik psichologinės savitaigos – kad jau kaip ir laikas. Kad lazdelė gerai, kad tinka ir pritinka.

●

Žvelgiant į Nemuną: žmogus gali ir pasroviui, ir prieš srovę, šiukšlės – tik viena kryptimi.

Šeštoji: palei Nemuną, su anemona

Vos prasikalusią, menkažiedę, pamačiau ją Nemuno atšlaitėje šaltą balandžio pradžios rytą, saulei tik vos vos pakilus. Apiblukusių žibučių pulkelis, o šalia kelios kitokios, labiau išsišakojusios. Atpažinau plukes, daugiskaitines žemaičių balas. Marijos mėnesį mama primerkdavo jų, aukštų, vešlių, žydėjusių pamiškiais ir padaubiais, sustatydavo prie saldainių „sidabru“ papuošto Dievo Motinos paveikslo.

Šventumas, kuris išliko. Kiek nedaug tereikia, kad šventumas pasirodytų, kad įsikūnytų ir išliktų, kad pereitų į besimaišančias su reabilitacijos procedūromis rekolekcijas.

Anemona – vėjų gėlė. Išsišakojusi, liaunom šakelėm, įsiūbuojamomis.

Pakartoju Salomėją – eilėraščio „Anemonos“ pirmąją eilutę, duotąją, leistąją – frazės ir taško: „Anemonos jau žydi prie Senos.“ Tyliai priduriu: anemonos – ir prie Nemuno žydi. Ilgai galvojau, kad Paryžiaus anemonos kažkokios ypatingos gėlės. Gal ir kitokios, juk Versalio soduose žydinčių kosmėjų žiedai daug didesni, puošnesni. Atmintimi siekiuosi to žydėjimo, kurį regėjau tik vieną kartą – palei Lūkstą; stiprus vėjas šiaušė ežerą, lenkė anemonų žiedus, toks ypatingas vandens, vešlaus žydėjimo ir vėjo bangavimas, ir visa kiaurai per širdį. Frazeologizmas – iš Žemaitės, bet ir iš P. Verlaineʼo, iš jo lietaus – per širdį (…il pleure dans mon coeur).

Saulė ir šaltas, sausas vėjas, lietaus, Nemune, lietaus, be lietaus, be labai seno jo šniokštimo pavasaris neateis, o Jurginės juk čia pat.

Iki pusryčių dar yra laiko, pirmoji procedūra kiek vėliau, baseiną atidedu. Susikaupti ir nueiti iki Lenktojo tilto, kur Ratnyčėlė įteka į Nemuną. Kitas, kitoks upelės vanduo nei Nemuno, šiltesnis, jaukesnis.

Du dabartinės mano laisvės pavidalai: senatvė, kai jau nieko privalomo, tik trupinėliai galimo, ir lazda – privaloma, kad kas būtų įmanoma.

●

Ir eilėraštyje tikrovė yra, tik nepatikrinama.

Septintoji: Zbigniewas Herbertas: „Kodėl klasikai“

Be klaustuko. Klausimas neiškeltas į sakinio galą, klausimas įmąstytas – kaip pradžia. Arba principas. Principium.

„Labai anksti, dar savo poetinės veiklos pradžioje, įsitikinau, kad privalau įsisavinti kažką, kas būtų už literatūros ribų. Rašymas, kaip stilistinis pratimas, man rodėsi esąs bergždžias dalykas. Poezija, kaip žodžio menas, vertė mane žiovauti. Taip pat supratau, kad negaliu ilgai maitintis kitų eilėmis. Privalėjau išeiti už savęs ir literatūros, apsidairyti aplinkui, kad įvaldyčiau kitas tikrovės sritis.“

V. Mykolaitis-Putinas, bandęs žodžio meną praplėsti idėjomis. Taip, buvimas vien literatūroje, domėjimasis vien žodžio menu siaurina rašančiojo galimybes, nors hermetizmas vienaip ar kitaip tebėra gyvas. Bet gyvas ir klausimas – kur baigiasi pačios literatūros ribos? Ar tas išėjimas iš literatūros nėra ir įėjimas (ar sugrįžimas) į literatūrą, tik gal iš kitos pusės? Tikrovė nėra kaip nors įvaldoma, tik patiriama, pajuntama, suvokiama. Su tikrove susitinkama. Arba ji ištinka – netikėtumu, blyksniu.

Teksto tęsinys, bet kitu rakursu: „Sena poeto svajonė, kad jo kūrinys taptų tokiu konkrečiu daiktu kaip akmuo ar medis, kad sukurtas iš nuolatinei kaitai nulemtos kalbos materijos jis įgautų tvarią būtį. Vienas iš būdų tai pasiekti, man regis, yra pastanga išsviesti jį kuo toliau už savęs, visų ryšių, kurie sieja jį su jo kūrėju, nutraukimas. Taip suprantu Flaubert’o patarimą: „Menininkas privalo pranykti savojoje kūryboje, panašiai kaip Dievas nepasirodo gamtoje.“

Ši Herberto svajonė (ar ir bendresnė mintis) seniai įsidėmėta – neatsekčiau jos pradžios. Ir ar nebuvo taip, kad pirmiausia, jei ir kiek kitu pavidalu, su tokiu mąstymu susitikau Daniilo Charmso laiškuose: eilėraštis turėtų būti kaip daiktas. Savaip šią problemą (jau kaip filosofinę) sprendė ir Arvydas Šliogeris, plėsdamas daikto (ir daiktiškumo) teritoriją.

Turėjau, tebeturiu abejonių, kurios virto klausimais. Kodėl eilėraštis turėtų būti kaip akmuo ar medis? Ar ir bendriau – kaip daiktas, daiktiškas? Juk ir pirminėje (pirminių reikšmių) būtyje daug netvarybės, efemerijos, ne tik konkretaus buvimo, bet ir plevenimo, plastėjimo, virpėjimo. Ir ar nėra taip, kad būties (ir jos formų) tvarumas yra priklausomas nuo netvarių, bet amžinų virpėjimų – atsiliepimų ir žmogaus mentalinėje erdvėje?

Kai ką (jei tik ir eilėraštį) bandai išsviesti nuo savęs kuo toliau, tai ir juk ir dalį savęs nusviedi. Pastanga atskirti ir atsiskirti gali būti svarbi. Bet tik pastanga. Ir nutraukti ryšiai (ir su žmonėmis) lieka, liekasi.

Eilėraštis-daiktas, aišku, gali būti suvoktas ir jo padarymo, jo formos, struktūrinio vienio aspektu. Bet tai jau kita problema, kurią apčiuopti man yra padėjęs vokiečių poetas Gottfriedas Bennas.

Aštuntoji: atsišakojanti iš Septintosios

Vis dar šaltas, sausas balandžio vėjas.

Virusas, persmelkęs kūną. Ieškausi kaukės. Tik dvi procedūros, kur guliu ant pilvo (kažkaip negražiai atrodo, kai parašyta), įsikniaubusi į rankas. Tik elektros impulsus siunčiantis aparatas, lyg ir be tiesioginio kontakto. Mes pripratusios prie visokių virusų, nepuola, sako gražiai dzūkuojanti, malonaus apsiėjimo slaugytoja. Nesuvokiama man, kaip galima su tiek žmonių bendrauti ir dar nusišypsoti ar į kokį nusiskundimą reaguoti, net paguosti – žinokit, gal vėliau, greitai nepagerėja, ta kanalų stimuliacija gerai veikia, bet gal ir ne visiems… ačiū už gerą žodį, aš tinku savo darbui ir mano darbas man tinka…

Nueiti į valgyklą. Nesmagu vienai su kauke. Bet nieko valgomo savo kambarėlyje neturiu. Tik kriaušę už lango, vos vos sprogstančią. Ir stalo kampą prie didelio televizoriaus ekrano.

Taip, lyg ir bandau diskutuoti su Zbigniewu Herbertu. Bet juk poeto teisybė ne atskiruose jo tekstuose, o eilėraščiuose. „Kodėl klasikai“ – iš dviejų dalių. Pirmoji – eilėraščių triptikas. Antroji – poetinė proza, prie kurios svarbesnių momentų ir sustojau. Grįžtu prie eilėraščių, prie trečiojo, lyg ir atsiliepiančio į mano dvejones:

           jeigu meno tema

           bus įskilęs ąsotėlis

           maža sudaužyta siela

           gailinti savęs

           tuomet tai kas liks po mūsų

           bus lyg meilužių rauda

           mažame apgailėtinam viešbutėly

           kai prašvitus pasimato purvini tapetai

(Norėjau kiek paredaguoti antrąjį posmą, ypač per ilgą paskutinę eilutę, bet gal nedera to daryti, nes atskirai į vertimą nesigilinu.) Svarbiausia – tas įskilęs ąsotėlis (ir meno tema) ir ta „maža sudaužyta siela, gailinti savęs“ (kai dvi eilutes sujungi, kablelis pasidaro būtinas). Gal čia – gal tame jau garsiniame (ar viršgarsiniame) ryšyje tarp įskilusio ąsotėlio ir mažos sudaužytos sielos (net vertime) ir atsiranda eilėraščio-daikto galimybė: taip arti, kad jau ir toli.

Lyg būtų kas nusviesta.

Ar išsviesta.

Ar tik prasišviestų – ir kaip nešvarūs tapetai apgailėtiname viešbutėlyje.

Devintoji: iš abstrakčių naktinių galvojimų

Žodis iš esmės yra laisvas, jei tik kyla iš būtinybės jį ištarti.

Net keiksmažodis, jei savas, jei neišmurdytas srutose.

Jei pavartotas tinkamai – laiku ir vietoje.

Romualdo Požerskio mintis, perskaityta „Nemuno“ veiduose“: „laisvės uždrausti neįmanoma, kol ją galima nufotografuoti“. Gal ir su žodžiu panašiai – kol gali ištarti, tol jis ir laisvas. Kol gali kalbėti. Ir kol tavo tylėjimas nėra įtartinas. Ir laisva valstybė nėra laisva nuo savanaudiškų interesų. Teisėtais būdais interesus, virstančius ir piktavaliu savanaudiškumu, kontroliuoja visuomenė ir specialios valstybės institucijos, tarnybos.

Laisvas žodis ištariamas laisva valia. Žmogaus esmė ir yra jo laisva valia. Bet ir ji susaistyta su pamatinėmis žmogaus pasaulio atramomis, paženklintomis antikos mąstančiųjų: laisva valia turėtų būti ir gera valia (bona voluntatis), kylanti iš visuomenę (bendruomenę) jungiančios prasmės, rūpesčio, sutarties (sensus communis). Tai pasiekiama įgimtu protu (lumen naturalis). Minia sulygina: ir protas, ir išmintis susigūžia prieš nešvankią keverzonę nepilnametėse rankose. Protams subręsti reikia laiko.

Minia, plaukimas su minia išlaisvina iš klausimų ir iš bandymų į juos atsakyti, nuo atsakomybių ir abejonių. Minia legitimuoja begėdišką viešą leksiką, netgi ryškiai išrašytą plakate, lyg ką ir bjauriais žodžiais plaktum. Ne, ne save, saviplaka šiandien nėra madinga. Plakami tik kiti. Ir valstybės prezidentas, žmonių laisvai išrinktas.

Laikytis įstatymų, netgi tų, kuriais nesame patenkinti. Siekti tik teisėto įstatymų pakeitimo. Bet minia lyg ir anapus įstatymų, tad saugi. Saugi ir nuo kultūros, giliųjų jos klodų. Minioje visi reikšmingi. Homero Odisėjas, paklaustas, kas esąs, sakosi esąs Niekas. Viena iš Europos filosofijos ištakų, nebūtinai nihilizmo. Niekas (tikrinis daiktavardis – pagal parašymą) nėra Ponas. Greičiau išminčius, filosofas. Čiurlionis naudojimui nepatogus, per giliai, per gilus. Triukšme negirdėti Čiurlionio Tylos.

Minia persunkta neartikuliuoto, aktyvizuojančio triukšmo. Nepriklausomybės pradžioje vis pasigesdavome pilietinio aktyvumo, kūrėme specialias formas piliečiams skatinti. Netgi institutus. Vieno kito „suaktyvėjimo“ ir sulaukėme. Nepasidžiaugėme. Komplikavosi ir demokratija, lyg ir nepastebimai atsiskyrė nuo aukštesnių laikysenų, nuo santūrios aristokratinės elgsenos, nuo intelektualinės analizės ir savianalizės. Šimto žmonių (net su kostiumais, kaklaraiščiais) pakanka, kad kuriuo nors momentu prabustų minios instinktai. Minia nėra atsakinga. Kalbos – ir įtrauktais raumenimis (reikia ne tik patikti, bet ir įtikti) naikina natūralią, tikėjimu ir pasitikėjimu pagrįstą kalbą. O tik tokia kalba gali būti veiksminga, kelti, o ne smukdyti – žemiau, dar žemiau. Užpakalis, kūnas, svarbi kūno dalis, ir gynybinė, ir tarnybinė, ir skaudanti, ir gyjanti. Bet užpakalis nėra veidas. Žmogus pirmiausia yra veidas; įtaigi veido filosofija, sukurta iš Lietuvos kilusio prancūzų mąstytojo.

Jei iš Lietuvos, tai juk ir Lietuvai.

Ir kodėl iš penkiasdešimties nelaisvės metų labiausiai įsiminusi yra Alfonso Maldonio poetinė mintis, kad su pasmerktais ir su herojais buvome (tad kol esame, ir liekame) vienos kalbos ir giminės? Gal čia ir yra ta gilioji moralinė (kartu ir pilietinė) Pradžia, tas Principium? Giliau nei Klasės ar Partijos, tarp kurių vis labiau, vis lemtingiau pasidaliname.

Bet viena kryptimi, kad ir su kilpomis, teka tik upės, ne žmonės.

Sanatorija turi didelių ekranų. Ir trumparegiai gali gerai matyti. Kai įsižiūri, ir minioje imi skirti šviesesnius veidus, vieną kitą ir atpažįsti. Ir darosi neramu – gal klysti, gal matuoji ne tokiu masteliu? Gal tai tiesiog kiti, kitaip pasaulį matantys, suvokiantys? Ir jau ne susikaupimo Tyla, kurios pasigesdavo ir J. Baltrušaitis, ir M. K. Čiurlionis, kurią tebejaučia ir tebemąsto ir dabarties kūrybingieji, yra žmogaus dvasinė siekiamybė, o narkotizuojantis, bendrinantis, niveliuojantis Triukšmas? Triukšmaujant, kažką ir savyje užtrenkiant, ir slegiantis bereikšmiškumas gali būti pajustas kaip reikšmė. Esu, nes dalyvauju. Ir ne taip svarbu, dėl ko, prieš ką ir už ką.

Bet ar nėra ir taip, kad visa, kas aktyviai (politiškai, ideologiškai) skatinama, galiausiai virsta beraštėmis karikatūromis, imitacijomis, manipuliacijomis? Manipuliatoriai minioje jaučiasi saugūs, nelengvai įžvelgiami ir jų planai, kėslai. Manipuliacijos visada pavojingos.

Valdžios, galiausiai valdžios, jei ir nežinant, ką su ja daryti.

Duonos Lietuvoje lyg ir pakanka.

Ir sanatorijos valgykla gera.

Ir Nemunas (kokia vieninga pavasarinė srovė!) plaukia savo vaga.

Ir poeto Zbigniewo Herberto ponas Cogito, kad ir netiesiogiai, primena toliausiai nuskriejusią išminčiaus mintį: „Cogito, ergo sum“; „Mąstau, vadinasi, esu“ (Cartesius).

P. S. „Mažosios studijos“ rytinėje laidoje, vedamoje kunigo J. S., išmintingas prancūzų teologas apie prisikėlusį Kristų. Jokių stebuklingų veiksmų, pagydimų, padauginimų. Neatpažįstamas. Pavargęs, tylus pakeleivis. Neužgijusios žaizdos. Visa pasikeitę.

Nebuvau apie tai pagalvojusi.

Kokia svarbi, lyg žvilgsnį atnaujinanti gali būti teologinė mintis.

Dešimtoji: iš džiaugsmo, kad į žemę sugrįžo astronautai

Išgirdau naktį, jau paryčiu klausydama radijo – Amerikos astronautai grįžo, laimingai nusileido į vandenyną. Trys vyrai ir moteris.

Ramiau – baugu buvo galvoti, kad juk gali negrįžti. Katastrofa būtų pagilinusi ir apokaliptines nuojautas, žmogaus pasaulis atrodo artėjantis į baugią griūtį.

Bet astronautai grįžo.

Grįžo ne tik pagilinę žinojimą ir pažinimą, bet ir pajutę žmogaus planetos mažumą, trapumą. Koks plonas, koks beveik perregimas yra žemės gyvybę nuo begalinės kosmoso tamsos saugantis sluoksnis. Kokia beprotybė yra karai, civilizaciniai grasinimai prieš kosmoso nakties tamsą, kuri visiems Žemės vaikams vienodai arti ir vienodai galima.

Vienuoliktoji: su Oksana Zabužko

Skaitau Oksanos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimus“, norėjau tik kas atrodys svarbiau pasižymėti, bet tekstelis plečiasi, pereina į sąsajas su lietuvių autorėmis, bandysiu parašyti kritinį etiudą. Kokia recenzija apie knygą, Ukrainoje išleistą prieš trisdešimt metų. Fulbrighto stipendininkė jauna ukrainiečių rašytoja Pitsbergo universitete skynėsi kelią į viešumą, kalbėjo apie savo tėvynę, skaitė paskaitas, gilinosi į feminizmą, rašė savo „tyrimus“, kartais pavadinamus ir „amerikietišku romanu“.

Panašiu keliu į Lietuvą iš JAV ilgesniam laikui buvo atvykusi Violeta Kelertienė, rinko medžiagą apie Žemaitę, skaitė paskaitas, taip pat ir apie feminizmą. Kaip stipriai Žemaitė jaučiama ir šiandienos „tyrimuose“.

Reklaminis O. Zabužko knygos pavadinimas, reklaminis viršelis. Tuo laiku madingo prancūzų literatūros sociologo P. Bourdieu „literatūros laukas“, kur susiduria galios, kovojančios dėl įtakų, kur veikia ir literatūros „agentai“, tarp jų ir literatūros kritikai. Bet už visko (ar po viskuo) įtraukiantis romaninis pasakojimas apie moters likimą, apie intymiąsias patirties peripetijas, atspindinčias ir bendruomenę. Madingo literatūrinio termino (lauko) ir klasikinio prozos žanro (romano) sandūra. Ir pabaiga – romano naudai.

Mintis, kurią norėčiau atskirai reflektuoti, bet abejoju dėl jos vertimo. Kas ir ką rašo mūsų dėka? Galvoju, kad ne mūsų dėka, o mumis – mūsų kūnais ir sielomis.

P. S. Vakar vakare „Fitobare“ (prie atskiro staliuko, su vaistažolių kokteilių stiklais) „pristačiau“ romanėlį „Toks paprastas“. Dviem garbioms ponioms, gyvenančioms viename kambaryje, – Vandai ir Albinai. Atpažino, ak, štai kodėl nebuvai Knygų mugėje, jau sirgai, sugebėjo, vienos jų dukters Ramintos, dirbančios Europos Parlamento struktūrose, padedamos, „Maximoje“ rasti knygų (norėjo trijų, bet tebuvo dvi). Viską darėme tvarkingai – papasakojau knygos turinį, atsakiau į klausimus, parašiau išplėstus autografus. Vieną ant išplėšto iš knygos lapo, pravertė – kaip tik „užrašams“.

Dėkinga. Sveikime visos trys.

Atrodė už mane linksmesnės, energingesnės, stipresnių gyvenimo tvarkymo įgūdžių.

Dvyliktoji: laiko kapsulė sanatorijos bibliotekoje

Netikėtai, bet ir neieškodama, neklaidžiodama, surandu sanatorijos biblioteką – ir iškaba, ir darbo valandos. Erdvus kambarys, aukšti langai. Tvirtos knygų lentynos – ne, naujų nebeperkame, neturime lėšų, nebent kas padovanoja. Pereinu lentynas, pažįstamos knygų serijos – buvusi populiari, pigesnės leidybos „Klasika ir šiuolaikybė“, pradedama Homero „Iliada“. Būtų gerai ir prie Petrarcos sugrįžti, geri filologiniai komentarai.

Modernieji lietuvių autoriai – iki Sigito Gedos.

Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės knygos. Prie Degutytės ir mano knygelė apie ją. Gal ir teisingai – kritikos knygas glausti prie autorių, kuriems jos skirtos. „Tautos žodžio lemtys“ padėtos prie istorijos. Mano žingsnis į devynioliktą amžių. Bandymas ir platesniame istorijos kontekste matyti lietuvių literatūrą, ypač poeziją.

Žmogus gyvena istorijoje – panašiai šią mintį svarstė ir Vytautas Kavolis, ir Justinas Marcinkevičius. Ir toje, kuri jau praėjusi, ir toje, kuri dar neprasidėjusi. Dabartis atrodo lyg koks siauras tarpas, bet tarpo nėra – tik įvykiai, žmonės, jų likimai. Nėra literatūros be istorijos, nėra istorijos be žmonių. Istorija ir kalboje, ir patirtyse. Pačiose įvairiausiose. Tik virsdama vienareikšme ideologija, istorija pasitraukia į pakraščius. Ir todėl, kad nuo vienareikšmių (partinių) ideologijų traukiasi žmonės. Ideologijos spaudžia, riboja, klaidina. Bet juk ir ieško kokios išeities.

Biblioteka, kurioje jaučiuosi lyg grįžusi į praėjusį laiką. Bibliotekos ir jame buvo svarbi, sava erdvė. Nuo kaimo kultūros namų kambarėlio iki mokyklos ir Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos, davusios pradžią ir pačiam universitetui.

Sanatorijos biblioteka kurį laiką tikriausiai buvo uždaryta, visa palikta, kaip buvo. Tokia laiko kapsulė. Paskui vėl atidaryta. Taip, teisingai pažvelgta, didelei sanatorijai reikia ir vietos renginiams, susitikimams, dalykinėms paskaitoms, seminarams. Gal ir pacientų (ar klientų) atvangai.

Ir man tos bibliotekos reikėjo. Buvau dėkinga, kad sanatorijos šeimininkai ją išsaugojo. Toliaregis požiūris. Pasiėmiau Homerą, į rusų kalbą verstą iš senosios graikų kalbos, išleistą 1986 metais. Ir to paties laiko Sigito Gedos rinktinę „Baltoji varnelė“. Mintyse – ir palei Nemuną – vis klaidžiojo Niekas: nuo Odisėjo iki „Niekio ir Esmo“, iki pono Cogito ir iki tik nuotraukoje matyto plakato. Atsiverčiau Sigito „Baltojo Nieko dainelę“: „Aš esu Niekas, / Baltas berniukas // Aš esu Nieka, / Vėjų mergelė…“

Pieštuku neaiškiai užsirašyta Nieka, netaisau, palieku.

Kodėl negalėtų būti ir moteriškoji filosofinio daiktavardžio giminė?

Ir anemona – vėjų gėlė, „vėjų mergelė“.

Vietelė pooperacinei reabilitacijai sanatorijoje atsirado Didįjį penktadienį, reikėjo susitaikyti, kad Velykos be namučių, be svogūnlaiškių ir vaško kvapo; iš vaikystės kaitinamas vaškas ir deginama žvakė kvepėjo vienodai. Bet gal ir reabilitacija bus pramaišiui su rekolekcijomis, jei šią sąvoką vartosiu ir laisviau, literatūriškiau; ir kaip bandymą neprarasti vidinio ritmo, būsenų, atsiliepimų.

Pasiėmiau tris knygas – visas iš Ingos ir Jurgio bibliotekos: Zbigniewo Herberto poezijos rinktinę lietuvių kalba („Trapūs būties uostai“), ką tik Nobeliu pažymėto vengro László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholiją“ (labiausiai dėl pavadinimo, nors su melancholija labiau linkusi susigyventi negu jai priešintis) ir Oksanos Zabužko „Ukrainietiško sekso lauko tyrimus“.

Vengiu pirkti knygas, gyvenu jų fiziniame pertekliuje.

„Priešinimosi melancholija“, iš pradžių pritraukusi netikėtais rakursais, labai smulkiu vaizdų piešiniu, kreipiančiu į kažką kita nei jis pats, sanatorinei tikrovei pasirodė per sunki (ir šriftas per tirštas), teko atidėti. Oksana Zabužko, bauginusi papildomai seksualizuotu viršeliu ir akinamai rožiniais priešlapiais, netikėtai įtraukė, bandžiau netgi apie ją parašyti, pakeliui prisimindama Lesią Ukrainką, dar iš universiteto, iš bendravimo su Birute Baltrušaityte, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Salomėją Nėrį, Birutę Pūkelevičiūtę, Juditą Vaičiūnaitę. Ir Zbigniewas Herbertas vis grąžino prie poezijos, jo ponas Cogito giminiškas Marcelijaus Martinaičio Kukučiui; tos dvi poetinės personos atspindi lenkų ir lietuvių (ypač žemaičių) mentalinius skirtumus, įsispaudusius ir kalboje, ir literatūroje.

Trys knygos – tai jau biblioteka; trys sudaro kolegiją.

Lietuvių literatūra mintyse, atmintyje.

Rekolekcinius literatūros pasvarstymus atliepė „Šiaurės Atėnų“ (2026, balandžio 10) publikacijos apie knygas, jų skaitymą, kaupimą ir bandymus sankrovas mažinti. Tikrai – kodėl taip sunku išmesti knygas? Net ir neišmesti, o tik atsisakyti, net ir žinant, kad gal kažkam dar jų prireiks, kad yra knygynų, kuriuose ir pati esu atsisakytų, o man dar reikalingų knygų radusi. Ir kodėl iš anksto žinau, jei tik kurios atsisakysiu, rytoj arba po kelių dienų jos pasigesiu, tiesiog būtinai reikės, gailėsiuosi, net krimsiuosi. Ir gal tikrai nė kiek ne menkesnis už pašaukimą rašyti yra pašaukimas skaityti; jei dėl kurios priežasties ir neskaitai, tai ramiau, jei žinai, kad turi ką, tik ištiesi ranką ir pasiimsi. Net iš lentynos, kuri laikosi netvarka. Bet laikosi, nesugriūva. Paguodžianti anglų rašytojo Samo Sedgmano mintis, kad „tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos“.

Knygos nuo visiškos nuobodos apsaugančią netvarką man garantuoja.

●

Ir beprasmybė yra prasmė, nepasirenkama ir neatlyginama.

●

Esu mačiusi sunumeruotų rekolekcijų sąsiuvinį.

Atrodė mokiniškai, nors jau senyvo žmogaus.

Gal buvusio klieriko, pagalvojau.

Pirmoji: ir pirmoji Velykų diena

Pirmoji rekolekcija; pagal Zbigniewo Herberto eilėraštį „Pan Cogito a ruch myśli“ („Ponas Cogito ir minties judesys“).

Netvarkingi ir mano minčių spiečiai, lyg kokie sukiniai, ypač naktiniai.

Bet ir iš jų kartais išnyra aiškesni pavidalai – net sakiniai su tašku gale.

Žilvino Norkūno vertimas, palyginti tikslus.

           Mintys sukasi galvoje

           taip skamba kasdienis posakis

           kasdienis posakis

           pervertina minties judesius

           dauguma jų esti nejudrios

           vidury nuobodaus

           pilkų išdžiūvusių medžių

           peizažo

              retkarčiais jos pasiekia

              kliokiančią

              svetimų minčių srovę

              stovi jos krante

              vienakojės

              nelyg alkanos gervės

              su liūdesiu prisimenančios išdžiūvusius šaltinius

              suka ratus

              ieškodamos grūdo

              nevaikštinėja

              nes nėra pas ką užeiti

              nevaikštinėja

              nes nėra kur

              sėdi ant akmens

              grąžydamos rankas

              po žemu

              apsiniaukusiu

              kaukolės

              dangum

Rekolekcijos kelias, pasisukęs pagal eilėraščio kryptį. Skausmo ir suvaržyto judėjimo apribotos mintelės menkai tesisuka, darosi nejudrios, nevaikštinėja, nes „nėra kur“, „nėra pas ką“, sėdi ant akmens, jei ir tik atsimenamo ar įsivaizduoto:

           pod chmurnym

           niskim

           niebem

           czaszki

●

Golgota, Kaukolės kalnas.

Prisikėlimo varpai – atrodo, kad iš toli.

Menkai teminantiems viskas toli.

Antroji: su Jurgiu Baltrušaičiu

Linos Brogaitės-Kažemėkienės balsas: Aleliuja! Zarasų, Dusetų krašto kultūros skleidėjos, organizatorės, sutartinių giedotojos. Ir Velykos, ir pranešimas, kad perskaičiusi „Toks paprastas“, radusi ir savo dabartiniam gyvenimui svarbių minčių. Atsidūstu.

Lino Brogos, Jurgio Baltrušaičio poezijos vertėjo, jo mąstymo skleidėjo, dukterėčia, su vyru Gintautu jiedu atstatė, atkūrė Pačiaunę, Lino gimtinę, joje ir gyvena. Prisiėmė vidinę pareigą rūpintis Lino Brogos dvasiniu paveldu, kuris vis plečiasi, aprėpdamas ir Romaną Dambrauskaitę-Brogienę, ir Dusetų padangę. Pačiaunė (ant Čiauno kranto) ne kokia vasarų sodyba, o namai. Klausausi Linos ir matau to gražaus aukštaičių krašto Velykų rytą, žvarboką, bet saulėtą. Aukštus medžius, ramų ežerą. Eiklioms kojoms kelias nuo Bileišių iki Pačiaunės nueinamas (vis apie kojas sukasi mintelės). Bet ir apie Jurgį Baltrušaitį. Dar mano disertacinio kelio (ir mūsų dalykinės, literatūrinės pažinties) pradžioje Linas Broga paklausė, kas iš lietuviškos Baltrušaičio lyrikos man patinka. Atsakiau, kad gal „Nemigas“, ir lyg ką sau užsibrėžiau, kad vis daugiau bus tų naktovidžio bylų:

           Per dieną nesukrovęs kraičio

           Nei labui artimo, nei sau,

           Aš, liūdnas širdimi našlaičio,

           Naktovidžio bylos klausau…

Lina, kurios laiko didžiumą dabar užima Zarasų krašto kultūros vadyba, sako, kad pagaliau baigusi perrašyti Romanos Dambrauskaitės-Brogienės dienoraščius; apie 1 000 kompiuterio puslapių. Įdomu, turininga – ir apie mane vis kas esą parašyta. Gali taip būti, bendravome – nuo kad ir trumpo darbo „Pergalės“ (dabar „Metų“) žurnale iki paskutiniojo tarpsnio. Iš kurso draugų laiškų, atvirukų Lina susidariusi nuomonę, kad Roma turėjusi tarp savųjų didelį autoritetą. Taip, sakau, buvo kurso seniūnė, ir Justinas Marcinkevičius bendrame susiėjime kartą ištarė: „Roma, kai manęs nebebus, tu pažymėk žurnale, kad esu…“ (Kurso seniūnė ar seniūnas dekanato išduotame žurnale turėjo žymėti paskaitų lankomumą…) Per Justino šermenis šaltą žiemos vakarą prie Lietuvos mokslų akademijos durų Romana su kurso draugų grupe stovėjo ilgoje eilėje, atsisakė praleidžiami.

Lina sako, kad dėsią pastangų Romos dienoraščius išleisti. Pritariu jai. Jei ne Romana, ir Lino Brogos palikimas, jo viešumas, prieinamumas būtų daug menkesnis. Ji, Jurgio Lebedžio disertantė, padėjo pamatus Ievos Simonaitytės recepcijai, parengė jos „Raštus“. Buvo kvalifikuota redaktorė, tekstų rengėja. Prisidėjo prie Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ leidybos, sudėtingesniais atvejais gynė savo atskirąją nuomonę. Ėjėja, tiesi, aukšta, atkakli. Viešai kalbėti apie Liną pradėdavo fraze: „Aš, kaip Lino Brogos našlė…“ Su panašiu sunkios prasmės jutimu našlystę, 1998-ųjų pavasarį pasirašydamas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Girią žaliąją“, man buvo ištaręs Vladys Zubovas. Abiejų našta, ištikimai nešama vieno, vienos. Ir jau gilioje senatvėje Romana kiekvieną mėnesį iš Vilniaus tebevažinėdavo į Dusetas, lankė Lino kapą, pėsčia (man taip reikia, sakydavo) pareidavo iš Dusetų į Pačiaunę.

Saulė, aštri, vėjinga. Imuosi lazdą (atsargiau ir ramiau), palei Nemuną iki Ratnyčėlės. Žali, apsamanoję upelės akmenys – kiek laiko per juos tas skaidrus (vis dar) ir amžinas vanduo. Jau girdėtis tas gerasis vandenų bėgimo garsas – iš atminties kartoju Joną Juškaitį, Skirsnemunės Paantvardžių kraštą, vandenų muziką – ir Nemuno.

Kyla kraujospūdis ir tankiai muša širdis.

Trečioji: iš gryno pamatymo

Sanatorijos pietūs, didelė, jau pilna valgykla. Prie durų, susiglaudusios, viena per kitą ištiesusios kaklus, trys, viena į kitą panašios, savosios, artimosios. Dar jaunyva moteris su dviem paauglėm dukrom. „Priėjo prie karštų patiekalų, žiūrėkit, ji jau kažką dedasi į lėkštę, va, eina toliau, daržovių renkasi“, – kužda ta, kuri iš krašto, geriau mato. „Gal ir pabus, gal ir pajėgs, – atsidūsta vyresnioji, – gerai, kad dantis sutvarkėme, pavalgys, – nusišluosto akis. – Gal jau eikim, šeštadienį atvažiuosim.“ Mažesnioji dar atsigręžia, bet valgytojų vis daugiau, daugiau lazdų, ramentų, vežimėlių.

Bandau pamatyti ją, tą laimingąją, kurios kelią su lėkšte virpančioje rankoje nuo durų seka trijų akys. Palieka vieną, gal ir pirmą kartą, graudinasi, ar pajėgs, ar nueis, ar susiras, ar pavalgys.

Atrodo, kad ją matau.

Atsisėdo kuo arčiau, kad būtų lengviau lėkštę ar puoduką prisinešti. Pilkšva galva. Tokio pat pilkšvumo treningai, dargi su kapišonu. Kurios – pagalvoju. Visos vienodo ūgio, sudėjimo. Parinko, aprengė.

Tokia lyg sanatorijos uniforma.

Kad ir jų močiutė neišsiskirtų.

Kai neišsiskiri, lengviau.

Ketvirtoji: su „Nemunu“

Su „Nemuno“ Redaktore, išlaikančia žurnalo lygį, „veidą“, iš kurio atpažįstame žmones, daiktus, reiškinius. Netikėta, sakau, buvo viršelyje išvysti Donaldą, kažkaip džiaugiausi. Taip, bet kiek reikėjo įkalbinėti, tikinti, kad reikia. O juk norinčių yra, daug yra, netgi pasisiūlančių. Kur ta riba, kaip ją matyti? Ko reikia kitiems ir kas tik pats nori?

Kaunietė, dabar dzūkų krašto gyventoja. Parašiusi disertaciją apie Vytautą P. Bložę, pagalvojau apie jį ir eidama pagal Ratnyčėlę. Bet daugiau apie Nijolę Miliauskaitę. Norėjau aplankyti Švendubrę, bet sunkiai pasiekiama, neturiu nuosavybės nei Švendubrėje, nei Raigarde, pasienio ruožai. Daugiaaukščiuose žmonių pėdsakų nelieka. Bet aplankėme ženklą Justinui Marcinkevičiui, Paukštį. Šalta, žvarbi diena, šaltas ir ženklas. Kur ir iš ko yra ta Galia, kuri sušildo, apjungia, sujungia? Kuo tai Galiai nusikaltome, nusikalstame? Atidengiant ženklą buvo daug žmonių, atvažiavusių, susirinkusių, iš žmonių, iš jų stovėjimo, kalbėjimosi, klausymosi ta šiluma, – sako Erika. Taip, iš žmonių, iš jų viskas. Yra ta nepaaiškinama galia, kurią antikos Vergilijus apibūdino kaip aura popularis. Pažodžiui verstume populiarumo aura, bet gal ir tiksliau tą galią vadinti žmonių palankumu. Justinas Marcinkevičius tikrai ją patyrė, jautė, brangino, jautėsi esąs jos įpareigotas, kai ryžosi ir jam pačiam nelengviems sprendimams.

Ne vienas iš tų, kurie ėjo šalia, buvo arti vienas kito, dabar tolsta, traukiasi, atsiskiria, užsidaro, – kalba pasisuka į nelengvas temas. Bet juk kai tolsti, prie kažko ir artėji; ne, nebūtinai, kartais tik užsidarai, visada yra išeinančių į dykumą, į vienuolyną, užsisklendžiančių savyje. Negerai, kai jų daugėja. Bet ką reiškia „savyje“ – juk ir tavyje dar savieji, dar medžiai, gėlės. Visa, kas iš žemės, ko šaknys žemėje, kas pastovu, tad ir patikima. Nemunas, kuris teka ir teka. Kai įsižiūri, juk ir šviesiose žmogaus akyse tekėjimas, didelio vandens, kažko amžino. Ir ankstyvosiose „Nemuno“ nuotraukose juk yra to gyvo dvasios tekėjimo.

Vaikai labai svarbu, – sako Erika, užauginusi tris.

Kuo mažiau vaikų, tuo mažiau ir gyvenimo, – taip, tiesa, skaudi tiesa.

O vaikų vis mažiau, keista, vaikų mažiau, o mokytojų trūksta. Ne, už pinigus vaikų nenusipirksime. Vaikų reikia labai norėti, geisti. Silpsta mūsų gyvybiniai instinktai, giminės pratęsimo, mūsų pačių prasitęsimo. Taip, lyčių lygybė, bet ir atskirybė, nesuniveliuojama. Moters glėbys yra jos stiprybė. Apglėbti ir išlaikyti. Galima sėsti ir ant žirgo, ir su ginklu galima, bet nebūtinai. Marija Gimbutienė pagal savo pasirinkimus nebuvo feministė, o kokią įtaką darė feminizmui, kiek naujų impulsų suteikė.

Gal iš tiesų feminizmui reikia moterų, kad veiktų ne tik iš ideologijos, menkai beatsinaujinančios, o daugiau iš savo unikalios patirties, kad ir glėbio, impulsų. Gal to ir to.

Ir krikščionybės šaltiniuose dar daug nepermąstyto, iš moters patirties neįžvelgto. Marija Magdalena su prisikėlusiu Kristum, prašančiu jo nelaikyti. Nedarė to, suprato daugiau, nei atrodo įmanoma. Apokrifų Evangelija pagal Mariją Magdaleną, „apaštalų apaštalę“.

●

Atskirojo atskirumas, ne visada laiku tesuvokiamas.

Taip apie Romualdą Rakauską, vartydama ir skaitydama „Nemuno“ išleistą knygą – albumą „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ (2025). Tik dabar supratau, ko nebuvau supratusi rašydama knygą „Kėlimas švieson. Fotografija“. Tikrai veikė atskiroji Kauno „Nemuno“ fotografijos mokykla. Ir jos vedlys buvo Romualdas Rakauskas.

„Nemuno“ veidai“ Romualdui Rakauskui, žurnalo iliustracijų skyriaus redaktoriui, ir dedikuoti.

Teisinga ir garbinga.

Tęsinys kitame numeryje

2009 m. gegužės 10 d., sekmadienis

Loretos Juodkaitės šokio spektaklis „Sibilė“.

Jūratė Stauskaitė. Juoda šokėja I. 2022

Sekmadienis prasideda tablete. Atrodo – pasikarsiu. Bet vakar patyriau „Sibilę“. Ar tą galima pavadinti spektakliu? Tvarinys (tikrai ne kūrinys). Esu girdėjusi apie ją. Pakerėta einu į užkulisius. Grabaliodamasi tamsiuose kuluaruose randu kambarėlį. Ten išmėtyti tik ką buvę gyvi daiktai – krepšiai, šiukšlės, drabužiai, liekanos. Duše girdžiu vandenį – ji prausiasi. Turiu jai pasakyti. Pasakyti tuoj pat! Palaukiu. Ji prausiasi ilgai, nes reikia nusiplauti ne tik molį ir druskas – ir salės juodulius, ir šlovę. Ir jaudulį, kai prancūzų, lietuvių, vokiečių, ispanų, studentų ir žioplių minia ūmai atsistoja, įsmeigusi akis į Golgotą atlikusio žmogaus veidą. Lūpos vos vos sukruta menamam „ačiū“ – tik tam, kad pati nepavirstum skulptūra ir neliktum čia amžinai įsismeigus į šviesos ratą.

Iš asistento gaunu jos telefoną. Skambinu sekmadienį, kai tabletė pradeda savo raminimo darbą. Išgirstu balsą. Šiurpu nueina mintis, kad kalbu su savo refleksu, antrininku – jau seniai su savimi nekalbėjau. Ji įvardija mano sutrikimą, apibūdindama tai, ką patyriau, – „tarnystės menas“.

„Šiaurės Atėnuose“ randu Staponkutės straipsnį (jau ilgai jų nebuvo). Seserystės bendruomenė siunčia viltingus ženklus.

2009 m. birželio 3 d.

Kai tik atveriu spintą ar atidarau bet kurį stalčių – gausos beprasmybė. Ar ateis kada laikas, kad imčiau ir susimąstyčiau. Kad suskaičiuočiau. Kad atsisakyčiau. Žemaičių Kalvarijos pamokos nuramina sielą. Čiuopiu paskutinius likusius dienoraščio puslapius – keli. Maniau, kad jei baigsiu, ir bus pabaiga. Bet Monika netikėtai atneša naują tuščią albumą. Ženklas?!

2009 m. birželio 14 d.

Sapnas: veiksmas vėl vyksta Japonijoje. Matuojuosi sukneles – šilkinės, tamsios, juodos su įvairiais labai įdomiais papuošalais. Ilgos, laisvos, tunikos stiliaus. Lengvos. Įsidėmiu juodą apvalią megztą sagę. Mano psichologė Gudaitė sako, kad tai reiškia kažką naujo – „prisimatavimai“ to, kas mane kankina ar prie ko aš norėčiau pritapti.

Pabudusi jaučiausi klaikiai. Pasidalinusi į dvi dalis. Aš – į kitą pasaulį. Abi dalys – mirusios. Atmestos, svetimos. Ištuštėjusios. Bergždžios. Paskambinu Ingai (Tibeto masažo specialistei). Išsikviečiu taksi ir važiuoju į jų sekmadieninį susirinkimą. Algirdas Š.* sako „pamokslą“. Nors sudėtinga tai priimti, visgi jam pasiseka šį tą man pasakyti. Turiu jėgų net nueiti į niūrųjį KGB (Tėvelio prisiminimui). Ilgai planuotas susitikimas. Sukrėtimas prablaivo. Vakare atvyksta Rapolas. Puikus mūsų vaikinas. Baltas angelas.

2009 m. rugpjūčio 22 d.

Šiandien parvažiavau iš kaimo. Kaime buvo gera, nors naktimis – nelabai. Vakare Vilnius šviežias. Gražus. Švytintis. Vasariškas. Pilnas gyvybės. Jaunystės. Su šortais ir mini sijonėliais (ar beveik be jų). Mano kiemas įspūdingai gražus. Su senu kaštonu. Beveik tuščias, be mašinų. Jaudinančiai žalias. Pagaliau meistraujami nauji laiptai. Tomas į mane nereaguoja, bet manęs tai nepaliečia. Atsisėdu savo kambaryje ir suvokiu – esu tikrai viską turinti. Visiškoje namų ramybėje atgulu į savo plačią, patogią lovą. Gera.

2009 m. rugsėjo 1 d.

Sėdžiu nuostabiajame savo balkone. Apsupta vijoklių lajos. Senamiesčio tyloje – vos per kelis stogus baltuoja varpinės kryžius. Tempiu lauk iš užkampių visokias „gėrybes“ ir bandau pratinti save prie minties atsikratyti nereikalingų. Seniai patirta namų tylos palaima. Šitoje palaimoje išnyra kažkoks gerumas. Galvoju apie Tomą ligoninėje. Apie jo vienatvę, likimo pasirinktą. Mano atsakomybę jam. Neseniai buvo sunki, nepakeliama – staiga nušvito, lengva, netgi miela. Rašau šias eilutes lyg ir bijodama, kad visa tai vėl kas nors iš manęs atims (liga? nuovargis? pasimetimas? išsekimas?). Stengiuosi galvoti apie japoniškus sapnus – ypač apie tą, kuriame lipau į dangų didžiuliais neaprėpiamais laiptais. Ir apie nuvažiavusį traukinį. Pildosi. Būti, atsidurti anapus ribos – pažadas pagaliau atrasti savo laiką. Ir skirtį. Būti reikalingai nors vienai būtybei – tegul ji man atrodė tik sunkus kryžius, atsitiktinė našta.

Dieną, kai visa Lietuva juda kruta (rugsėjo 1-oji), galiu romiai sėdėti savo žaliajame balkone, nutviekstame saulės, ir pati sau pavydėti savo kambario paukščių gyvenimo, iškilmingų povų ant sienų ir stalų, jaukių pagalvėlių, mielų kelionių daikčiukų iš visur, nuostabaus užtiesalo, padovanoto pusseserės Irenos iš Niujorko, Skačkos paveikslų ant sienų. Numatyta šios dienos ekskursija į Dubingius neįvyksta dėl nujaučiamų priežasčių ir aš džiūgauju širdyje, nes to neįvykimo norėjau. Viskas į gera! Visi sutikti žmonės sutartinai sako komplimentus (kokia pailsėjusi, kokia graži, kokia kitokia) ir galiu tik įsivaizduoti, kokia, matyt, buvau prieš kelis mėnesius. Ne tik sau, bet ir kitiems. Kam dėkoti? Vaistams ar Dievui? Kvailas sugretinimas.

2009 m. spalio 8 d.

Lyja. Per radiją skaito Jono Meko „Laiškus iš Niekur“. Lietuviai nebuvo pagonys – jie buvo panteistai! Nes pagonys garbina stabus (kaip šiandien garbiname automobilius), o panteistai susivienija su gamta.

Ši mintis susikalba su žiūrėjimu į paraudusius balkono vijoklio lapus. Subtiliausi rausvo, rudo, bordo, chaki atspalviai kartu su apšalusių pelargonijų raudoniu nušvitę tokia aristokratiškos tapybos elegancija, kad veik netenki amo. Ar galima po to rėkauti, kad tapyba mirė, kai jos tiek gamtoje?

Atklydusi mintis: žmogui nereikia rengtis subtiliais gyvojo pasaulio tonais – nereikia mėgdžioti gamtos! Šitoje nelygioje konkurencijoje vis tiek liksi arba nuolankiai pralaimėjęs, arba sugėdintai pilkas. Arba kaprizingai nenuovokus. Vienija juoda, pilkšva, rusva (bet ne akinanti balta). Taip reikėtų rengtis, kad būtum kaip vienetas, stovyla, brūkšnys, taškas – netrikdantis ir nenutrūkęs.

2009 m. gruodžio 13 d.

Bernardinuose per mišias meldžiausi už Rūtą ir babunę Aleksandrą – 50 metų nuo jos mirties. Prisimenu ją – man tada buvo dvylika. Visos mūsų giminės matrona. Pradžia ir pabaiga. Iki šiol sprogdinantis užtaisas, kurio paslapties liksim neįminę.

Rūta gęsta. Jos veidas šviesus ir giedras. Panašus į Aldutės. Meldžiuosi ir meldžiuosi, kad ji suspėtų atleisti savo priešams iki iškeliaudama. Šiandien kalbėjomės apie tai. Apie tėvelį, mamą, Vladą. Meldžiuosi, kad Dievas dar duotų laiko jai nušvisti meile. Ir susitaikymu. Su Popiežiaus palaiminimu viliuosi, Dieve, būti išklausyta.

2009 m. gruodžio 25 d., Kalėdos

Maža graži eglutė. Permirkusios Kalėdos. Tokios krizinės, bet suvokiu, kad kaip tik to ir reikia. Neiti iš namų. Nesiblaškyti. Pabūti. Geros Kalėdos. Ne tokios, kokias įsivaizduoji, o tokios, kokios yra. Dar kartą pamatau savo namus. Namai gražūs. Jaukūs. Kada ir kaip aš juos įstengiau sukurti? Principas „pasidaryk pats“ triumfuoja. Kalėdinio stebuklo padedama, staiga aptinku šio principo laisvę. Ta proga nueinu ir pabučiuoju Tomą į lūpas. Apstulbęs ir nušvitęs jo žvilgsnis patvirtina iš karto visus principus. Jeigu jie ateina iš principingai neprincipingos „apačios“. Jei pasisektų tą nuovoką sulaikyti bent dar dieną kitą, gal ji jau neapleistų manęs „iki dienų pabaigos“. Tikriausiai tai būtų prasmingas pabaigtuvių triumfas. Iš visų dalykų, kurie man patiko per šias Kalėdas, – nesibaigiantis kalėdinis lietus, kiaurai persmelkianti klampynė, išaukštinanti mitinę Kalėdų šviesybę. Ideali pasaulio iliustracija. Geriau nesugalvosi – mirtis stereotipui, akligatvis „šokėjoms tamsoje“. Totali iliuzijų kapituliacija. Kalėdos nusprendė mus išgelbėti pašviesdamos tamsa.

2010 m. sausio 6 d.

Nurenginėju eglutę. Byra spygliai. Per greitai. Sausai. Bukai. Tie patys spalvoti burbuliukai gula į tą pačią kartoninę dėžutę. Bet kaip. „Bet kaip“ praeina. Kalėdinis laikas. Ir dėl to nekyla jokio apmaudo. Tik noras, kad jis ir toliau sau taip eitų.

2010 m. sausio 7 d.

Ir vis tik – buvo sekmadienis. Sausio 3-ioji. Dauba prie Kaišiadorių. Paparčiai. Vienuolynas. Sniegas. Speigas. Vienuolių giesmės koplyčioje. Arbata atsiskyrėlių sodybėlėje. Šulinys. Akimirka. Stovi akyse.

Perskaitau Donaldo Kajoko eilėraščius. Iliustruosiu. Kol neskaičiau – maniau, lengvai išsisuksiu. Nepavyks.

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Niekur neinu. Sninga. Nieko nenoriu. Sėdėti. Tyliai akompanuojant Mozartui. Krūvos archyvinių dulkėtų popiergalių. Naivūs egzaltuoti jaunystės dienoraščiai, nuotraukos, laiškai, pageltusios laikraščių iškarpos. Sujudinta praeitis spaudžia prie žemės.

2010 m. sausio 13 d.

Visą nuostabią žiemos išbalintą dieną radijas groja Bachą, visas ave marijas ir t. t. Sausio 13-oji. Vaiskus oras išvilioja prie Vilnelės. Turėti upę beveik kieme! Šnekančią, tekančią upę su būriu ančių, sutūpusių sniege. Nutariu, kad šiandien gera diena ir kad eisiu į mokyklą pas mokinius. Pamoka vykusi – šokame ir piešiame. Eskizuojame kartu. Mielas pasiutimas! Trys mano mylimukai – Kipras, Gediminas ir Aleksandras – ateina pirmi. Pasijuntu vėl savo rogėse. Šokame ir paišome įkaitę. Vieni kitiems darome įspūdį.

Mobilus pertraukia žinia: mirė Pranas Lapė. Atrodo, taip jau ir turėjo būti. 89 metai, aklumas, žarnų nepakankamumas, operacija. Pranas mirė. Nesavu balsu sakau mokiniams. Jiems tai nieko nereiškia. Jie nežino Prano. Bet tyli. Bandau dar tęsti pamoką, bet visi suprantame, kad to niekam nebereikia. Gal ir nevalia. Atsisveikinu, atsiprašiusi, kad turime baigti anksčiau. „Ačiū už pamoką, mokytoja“, – išgirstu.

Vakare imuosi skaityti Juliaus „Postiles“.

Prie mano patalų tyliai atitipena mažutis taškutis – Dievo karvytė. Atsiradusi nežinia iš kur ir kaip – visai ta pati, lanko mane tokiomis pat aplinkybėmis.

Sausio 7, trečiadienis. 11.15. Tokia šviespilkė diena. Palša, šėma. Pelenų spalvos. Pusprieblandinė. Labai daug sniego. Dabar toks apšvietimas, kad apsnigto Lorenos stogo šlaito beveik neįmanoma atskirti nuo dangaus. Labai tinka skaityti Sebaldo „Austerlicą“: ten irgi dauguma objektų nyri (tiesa, kiek tamsesnėje) prieblandoje. O ir pasakojimo tonas – prieblandinis. Patinka man tokiu tonu parašyti tekstai. Juos skaitydamas atsiduri tarsi tarp esaties ir nesaties. Ir kiek liūdi, ir drauge – esi tyliai, „pilkšvai“ džiaugsmingas…

Sausio 9, penktadienis. 10.30. Lauke pusto. Stogai, tvoros, medžiai, sniego pusnys keičia savo formas. O Sebaldo herojus sako: „Mane nuo pat pradžių labiausiai domino daiktų forma ir slėpininga prigimtis.“ Atsimenu, kai buvau vaikas ir gyvenau kaime, po pūgos išėjęs į kiemą negalėdavau atsistebėti naujais pavidalais, kurių prieš tai nebuvo. Kažkodėl labiausiai pasikeisdavo šulinio rentinys: kuri nors to rentinio dalis būdavo visai plika, graudžiai pilkuodavo jos apnuogintas cementas, o šalia, prilipę prie kito šulinio šono, – pasakiškos sniego architektūros „prajovai“… Didžiosiose pusnyse su broliu išsirausdavome olas ir jose lindėdavome. Bet paskui ateidavo atodrėkis… Pasak motinos, vieną sykį per stiprų atodrėkį išėjęs į lauką ir radęs tik „savo“ pusnies likučius, grįžęs trobon paskelbiau: „Mano pusnis numirė!“ O dabar kažkodėl atėjo į galvą Radauskas: „Žiema atrišo savo maišą / Ir beria sniegą iš dangaus, / Ir pūga viską taip sumaišo, / Kad negali atskirt žmogaus // Nuo arklio. Ir nereik atskirti, / Geriau iš viso nematyt, / Kaip bėga juokdamies į mirtį / Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.“ Cha, cha… Bėga juokdamies į mirtį…

Sausio 28, trečiadienis. 13.10. Jau daug dienų pro langą matau sniegynus. Ne sniegą, bet sniegynus. Ant balkono parapeto – nežmoniškai išpampusi pusnis. Pačiame balkone – pusnelė. Ant kaimyno tujų, eglių ir pušų – storos sniego skepetos. Šviesa kambaryje – pilkšva, šilkinė. O aš esu apimtas ekstazės. Nes vėl labai apčiuopiamai pajutau (nebe pirmą kartą gyvenime), kad esu tik Kosmoso žaislas ir kad Jisai daro su manim, ką panorėjęs. Kaip gera būti Jo stumdomam, nenutuokiant, kur būsiu stumtelėtas kitu judesiu! Kaip gera Jam pasiduoti! O čia dar skaitau eilutes iš Kafkos „Pilies“ (visai nesvarbu, kad jos – apie pilies kanceliarijas): „Tai va, šitie sprendimai, kaip minėjau, dažniausiai būna tiesiog nepriekaištingi, ir bėda dėl jų tik ta, kad mes, kaip paprastai kad esti, per vėlai apie juos sužinom ir todėl dar vis karštai ginčijamės dėl seniai jau nuspręsto reikalo.“ Kam iš mano dabartinių pašnekovų būtų galima pasakyti, kad mūsų reikalai „seniai jau nuspręsti“? Gal kokiems dviems…

Sausio 29, ketvirtadienis. 14.30. Tieji sniegynai. Toji balkšva šviesa. Svyruoju tarp dviejų polių. Kartais esu apimtas jausmo. Tą jausmą pavadinčiau džiaugsminga melancholija. Kartais tampu tarsi bejausmis, visiškai ištirpstu Kosmose. Tuomet esu tarsi nebūdamas. „Esu nebūdamas“. Kaip alogiška! Bet, laimei, būtent taip ir yra…

Vasario 18, trečiadienis. Pelenų diena. „Bernardinai.lt“ skaitau: „Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.“ Ar dažnai barstausi galvą pelenais aš? Ne taip jau retai, kaip kad gali atrodyti iš šalies. Tik mano pelenų atspalvių skalė – labai plati. Nuo šviesiai šviesiai pilkų iki – tamsių, tamsių, tamsių…

Vasario 25, trečiadienis. 9.00. Prieš penkias, vos praplėšus akis, galvoje ėmė skambėti dvi Marcelijaus M. eilutės: „Ir dulkės vieškelių dar šiltos – / tarsi sodybų pelenai.“ Paskui, einant per įvairias rytinių ritualų pakopas, iš jų liko tik nesiliaujantis pats save byloti žodis „pelenai“. Tuomet atėjo į mintį, kad pelenų esmę vis dėlto geriau nusako angliškas „ashes“: jame tarsi daugiau pasyvumo, anemijos, birumo. Tuomet jau ėmiau kartoti (ėmė kartotis): „Ashes, ashes, ashes.“ Atlikinėdamas atsipalaidavimo pratimą, atpalaiduodamas tiek visą kūną, tiek atskiras jo dalis, lig šiandienos mintyse sakydavau kitą žodį, pasitelkdavau kitą vaizdinį. Jisai visai neblogai padėdavo. Bet šiandien jįjį pakeičiau į „ashes“. Atsipalaiduoti sekėsi dar geriau: „ashes“ – absoliučiai bejėgės rankos, „ashes“ – pasyvutėlės kojos, „ashes“ – visas kūnas anemiškas, „supasavęs“… Vėliau prisiminiau, kad yra T. S. Elioto poemėlė „Ash-Wednesday“, bet nesugebėjau iš jos atgaminti nė vienos frazės. Tačiau tučtuojau į pagalbą atėjo Charlesas Wrightas, ir ėmiau džiugiai deklamuotis jo trumpą eilėraštuką: „The berries shine like little stigmata in the dogwood trees, / A thousand reminders of the tree’s mythology / As the rain keeps polishing them, as though it could rub it clean. / Such red, and Easter so far away.“ O kadangi Velykos šiemet balandžio 5, o Pelenų diena („Ash-Wednesday“) – jau buvo prieš savaitę, jam tariau: „Ne taip jau ir toli, Charlesai…“

Kovo 2, pirmadienis. Knygų mugės proga išėjo toks žurnalėlis „Penkiolika“, man jį atgabeno Gediminas K. (ten – mudviejų pokalbis). Jame Audrius O. kalbasi su nobelistu Jonu Fosse. Šis vienoje vietoje sako: „Aš niekada nesiekiu rašyti mįslėmis. Gyvenimas yra paprastas – ir kartu visiškai nesuvokiamas. Todėl, kadangi mano rašymas tam tikra prasme yra realistiškas, jis neišvengiamai tampa mįslingas.“ Gyvenimo mįslingumas… Pratęsdamas sakyčiau, kad jis (gyvenimas) mįslingas mažiausiai dviem aspektais: ir tuo (kosminiu) „kaip čia yra, kad viskas yra“, ir tuo (asmeniniu) „kodėl aš toks, o ne kitoks, kodėl man taip, o ne kitaip“.

Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?

Edvard Munch. Autoportretas. 1895. Litografija

Kovo 5, ketvirtadienis. Ant lentynėlės, esančios (nesvarbu, kad atokiai) priešais mano stalą, pasistačiau (atviruko dydžio) bičiulio nuotrauką. Joje tas bičiulis nufotografuotas chaki spalvos drabužiu tamsiame fone. Kadangi jis žilas (nors plaukų – nedaug), akys gerokai įkritusios, o skruostai išsišovę, tai smarkiai išryškėjusi kaukolės forma. Kai rytais atlikinėju savo mankštelę, dega tik stalinė lempa, o kambaryje – prieblanda. Vis vaikštau tarp stalo ir tos lentynėlės. Artėdamas iš pradžių nuotraukoje matau tik gelzganai balkšvą dėmę, bet kai jau atsiduriu visai arti, pasitvirtina kaukolės hipotezė. Prieblanda, gelsva lempos šviesa, gelzganas kaukolės pavidalas nuotraukoje. Šis vaizdas priverčia virptelti vieną iš tūkstančių manyje glūdinčių įvairių rūšių ir žanrų meno kūrinių (tiek dailės, tiek – ne). Kurį? Pradėjau jo ieškoti. Savaime suprantama, kad galvoje pirmiausia perkračiau visus, kuriuos prisiminiau, paveikslus su kaukolėmis. Daugiausia – su šv. Jeronimu. Ir, aišku, iš to „memento mori“, pavadinkim, žanro. Nepataikiau. Tuomet ėmiausi eilėraščių: Juškaičio („Kur mano kaukolė gulės, / tenai bus žemės vidurys“), Gedos („Grąžink man mano kaukolę, dangau“)… Ne, ne, ne… Šįryt, artėdamas prie nuotraukos, pamačiau, kaip mano sąmonės „pranešimų juostoje“ slenka Valdo Gedgaudo eilėraščio „Autoportretas su kaukole“ eilutės: „Fantominėms karališkųjų oro pajėgų fanfaroms / vis dar sutrūkčiojant dar vis surusenant / tamsoje kažin kas sunkiai gelsvavo.“ Ak, štai jisai!

Kovo 6, penktadienis. Skaitau Kawabatos „Tūkstančius gervių“. Ne vienoje vietoje – gražiai nusakyti subtiliausi spalvų niuansai: „Pro baltą glazūrą šiek tiek prasišviečia vos pastebima purpurinė spalva.“ Drauge… Rytais, atlikdamas atsipalaidavimo pratimą, tebesinaudoju tuo anglišku žodžiu „ashes“. Labai geras pagalbininkas. Tad šiandien ėmiau prisiminti įvairius mano matytus pelenų variantus. Gal gražiausias – kai tiek vaikystėje, tiek dabar (vasaromis būdamas kaime) kūrenu krosnį. Didžiumai malkų sudegus, lieka kokia viena pliauskelė, kuri, gulėdama ant anglių, vis dar liepsnoja. Kuri vis dar laikosi stangri, vientisa. Bet neilgtrukus jos liepsna „užsipučia“, pagalys tampa stambia pailga ryškiai raudona pliauskos formos žarija. O dar po poros akimirkų – tarsi vos pastebimai sutrūkčioja, susmunka, pasimato jos (žarijos) „nareliai“, panašūs į stuburo slankstelius. Ir tuomet ją po truputį ima dengti šviesiai, šviesiai pilkų pelenų sluoksnelis… Norėčiau taip numirti…

Kovo 7, šeštadienis. 10.00. Akinanti saulė. Todėl dvi iš trijų mano langą dengiančių užuolaidų nuleistos iki galo, o viena – iki pusės. Vaikščiojau po kambarį pirmyn atgal: nuo stovinčios ant stalo tumbos iki priešinės sienos… Ant jos kabo Vinco K. tapybos darbas: tamsiame peleniniame fone trys labai sugeometrinti, labai deformuoti, drauge ir kankiniški, ir – begal rūstūs veidai. Panaudota atvirkštinė perspektyva, neleidžianti žiūrovui patekti į paveikslo erdvę. Ant kairiojo veido krito iš kažkur atsiradęs šviesos lopinys. Pamačiau tą veidą taip, kaip niekados (per kelis dešimtmečius) nebuvau matęs. Stovėjau ir ieškojau žodžių jam nusakyti. Niekaip neradau. Tuomet žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir išvydau mažulytę nuogą berankę ir bekoję plastikinės lėlės mėlynomis akimis figūrėlę, pritvirtintą prie Vinco tapybos apačioje stovinčio Mindaugo S. kūrinio (tondo formos) viršaus. Dingtelėjo: tai juk mano siela Paskutiniame teisme! Ėmiau deklamuotis savo eilėraštį: „Aš ten stovėjau, ten tylėjau, netgi ten šypsojausi šiek tiek.“

Kovo 9, pirmadienis. 8.15. Šiandien mano kompiuterio „tituliniame“ atsirado dvi nuostabios violetinės šilagėlės. Panašias gėles kadaise matydavau ankstyvą pavasarį žvejodamas Žeimenoje. Tarp suglebusių rudų pernykščių lapų jos atrodydavo kaip kuklūs stebuklingi žibintukai. O šiedvi (kompiuteryje) – prašmatnios. Labai pūkuoti gana tvirti stiebai viršuje užsibaigia iš keliolikos plonesnių (irgi pūkuotų) stiebelių susidarančiomis „taurėmis“. O iš pastarųjų kyla po šešis žiedlapius turintys traputėliai žiedai. Tokie gležni ir pažeidžiami! Matyt, dėl to ir jųjų išorinę pusę dengia vos įžiūrimi šviespilkiai „peleniniai“ pūkeliai. Netikėtai prisiminiau, kad Didžiąją savaitę per pamaldas liturginiai kunigo rūbai – violetinės spalvos.

Pasimatymai su Palanga (iš asmeninių užsirašymų)

Didingiausia, ką žmogaus siela gali veikti šiame pasaulyje, tai ką nors išvysti ir paprastai apsakyti ką mačiusi.

John Ruskin (1856)

2000 m. kovo 1–6 d.

Kodėl man VISKAS atsitinka Palangoje?.. Kai atsiduriu pajūrio smėlyne ir vėjas plaiksto mano draiskalus (nes tik sudraskyta čia ir atsirandu), jaučiuosi kaip bažnyčioje po išpažinties ir komunijos, kuri TOKIA stipri, TOKIA paveiki, jog ją sunku pakelti. Norisi alsuoti, traukti į save vėją ir DANGŲ DANGŲ! Gerai, kad jo, to dangaus, visada yra tiek daug ir kad jis yra VISADA…

…Ramiai skaitau Wassmo. Geriau. Sutartu laiku nušiurusioje telefono būdelėje išgirstu tolimą balsą iš šiaurės… Taip, turiu pripažinti, čia, šitoje Palangoje, labiausiai trūksta šito balso.

Labiausiai reikia vietos, kur tas balsas galėtų pasiekti mane bet kada, kada tik nori būti girdimas! Man reikėjo. Dabar balsas yra mano NAMAI. Man reikia tik šito balso ir šitų kasdien kartojamų žodžių. Balso. Ir Jūros. Ir, žinoma, DANGAUS! Nurimusi lakstau smelkiama smulkaus lietaus. Nuvargusi ir nutarusi nesitraukti nuo dienos plano, palaimingai užmiegu po neįmanomai bjaurių pietų…

…Pavakarys šviesėja. Išpuolu į kopas. Ilgas kelias pušynu iki tilto ir nuo tilto – iki laivo pajūry. VIENA. VIENA! Viena pasaulyje, priklausančiame man! Viskas bus gerai. Kvailai įperšu atsivežtą butelaitį pilkajam išvargusiam šeimininkui, nustebusiam, kodėl taip trumpai svečiavausi. Vepteliu kažką apie tai, kad atvyksiu kitą sykį… Net užsirašau jo telefoną.

Kulniuoju pajūriu. Košiama vėjo iš nugaros. Kopos, nuskalautos žiemos šturmo, stūkso laukinės ir savos. Smėliu išpustytuose jų „randuose“ randu Egipto piramidžių ženklus… Stop!!!

ŽENKLAS: AIŠKUS PIRAMIDĖS TRIKAMPIS. Tvarkingai iš šonų apglėbtas smėlio sienomis, saugančiomis baltą jo šventumą. VIETA. Akimirksniu plyksteli tikro egiptietiško apreiškimo prisiminimas tikroje Egipto piramidėje. Tai ne atsitiktinumas. Horizonte nušvinta oranžinė juosta, žadanti nepaprastą dovaną – saulėlydį. Atsisėdu tiesiai smėlinės piramidės viršuje. AIŠKIAI JAUČIU, KAIP Į MANE ARTĖJA APGLĖBIANČIOS RANKOS. Oranžinė juosta vaiskėja, ryškėja. Dieviška jos šviesa plinta, plečiasi, atrodo, tuoj nutvieks visą dangų ir įvyks stebuklas. Būtinai išvysiu JĮ. Gal jau dabar regiu. Suklumpu ir baltame, pirmykščiame, nepaliestame smėlyje įbrėžiu kryžiaus ženklą. Pati nežinau, kodėl man pasidingoja, kad kryžius čia netinka. Kad kažką lyg ir sugadinau. Kad įvykdžiau veiksmą daugiau iš inercijos nei iš intencijos. Pažeidžiau kažkokią esamą tvarką, į kurią neturėjau teisės kištis, bet įsikišau. Dėl savo egoizmo! Iš nelemto noro pagerinti situaciją net tuomet, kai ji ir taip yra TOBULA. Pagalvoju – reikia tą kryžių persukti link saulės. Tą padarau (perdarau, taisau).

Kryžius žiūri į saulėlydį. Kaip ir aš. Bet jau negaliu atsikratyti nuojautos, kad padariau KAPĄ.

2000 m. kovo 5 d., sekmadienis

Palanga pilna Saulės. Saulėje maudysiuos visą dieną. Mažame viešbutėlyje išgeriu kavos. Spragsi malkos židinyje. Plekšnė šviežia ir skani. Paplūdimyje – įstrigęs norvegų laivas. Jis antras šiemet – po audros. Minios vaikšto ir fotografuojasi. Ir aš. Pučia saulėtas vėjas. Popiečio trumpas atodūsis. Ir vėl – pajūris, pajūris. Nusikasu link tilto. Fotografuoju. Surandu savo „altorių“, vėl apneštą vėjo, vėl kitokį. Danguje raudonas mažas saulėlydžio lopinėlis primena TĄ…

…Einu tiltu, kad tik jis niekada nesibaigtų… Sutemsta visai. Jūra sumišo su dangum. Aš nenoriu sugrįžti. Nenoriu niekur būti. Tiesiog sustingti šitam rūsčiam pilkume. Į gabalą. Į mumiją. Į lietų. Reikia grįžti vis tiek. Jau rytoj. Ir viskas prasidės iš naujo. Ir viskas iš naujo baigsis.

Esu nešama

Nešamas yra laisvas

Nešamas yra matomas

Nešamas visada nesaugus.

2007 m. kovo 27 d.

Temperatūra apie +20 °C. Spigina į nugarą. Einu tuščiu, pilku, išbadėjusiu parko taku nuo gulbių ežerėlio link miesto. Tolumoj vyriškis lėtai grabinėja kankorėžius. Pasakysiu jam: „Padėk Dieve.“ Kažin, kaip reaguos? Plyname pajūryje, be mudviejų, nieko daugiau nėra.

Artėju. Gerai, jei senas, o jei ne? Gali nesuprasti… Ne, ne senas… Baugščiai pažvelgiam vienas į kitą. Beveik aklai, „lietuviškai“. Svetimai. Nepasakysiu. Parkas ištuštėja dar labiau…

2008 m. sausio 8 d., antradienis

Pajūris – visas mano. Ir visas VISAS baltas. Ištrypinėju pėdas ten ir atgal – nuo Birutės kalno iki tilto. Negaliu atsiplėšti nuo jūros, kuri šiandien itin šneki. Įsijautusi nenustoja pasakoti. Nesustabdomai, monotoniškai, pulsuojančiu ritmu, įkyriai ir įtaigiai. Kai grįžtant kopos staiga nutraukia jos šneką, ūmai tampa nejauku, lyg užvėrus duris į patį gyvenimą. O dar tas tirštas, kreminis toks dangus, padraikių debesų gumulais numegztas iš padėvėtos vilnos. Įkyrus raudonis pakraščiuose – į tokį ilgai nepažiūrėsi. Greit viskas apsunksta, pajuosta, išsidraiko klampėje… tarsi kas pamazgų būtų papylęs.

2008 m. sausio 9 d., trečiadienis

Palanga – vėl TIK mano. Apledėjusiais žvyruotais takeliais bandau nučiūžuoti iki jūros. Šiaip taip pavyksta. Jūra šiemet ypač traukianti savin. Negaliu atsiplėšti, nors jau imu čiaudėti nuo perdrėkusių kojinių batuose. Parku grįžtu link miesto – pajuntu, kaip balsu ištariu „kaip gera“, ir čia pat sukalbu „Tėve mūsų“. Atsigręžiu į rūmus ir atsiduriu tiesiai prieš laiminančio Kristaus statulą. Abu išskečiame rankas ir vienas kitam palinkime ramybės. Galvoju apie Jurgą. Šiandien baigsiu skaityti jos „Viršvalandžius“. Tik dabar suvokiu, kad jos TIKRAI NEBĖRA. Nežmoniško artumo ir skaudaus praradimo sąmyšis. Kažkas panašaus buvo įvykę, kai išėjo Marju Mutsu (estų grafikė, artima bičiulė). Tai pirmieji ženklai, kad teks pratintis prie atsisveikinimų. Dabar – Mamos eilė. Kasdien su nerimu (ir baime).

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Einu pajūriu. Mėlis. Smėlis. Sniego liežuviai. Ledo lopiniai. Pušys. Saulė. Vėjo – ne. Jei paskambintų Rūta K., galvoju, papasakočiau jai, kaip čia stebuklinga. (Kodėl Rūta?..) Ir įeinu į parką ties Birutės kalnu. O čia – trys figūros ruošias kopti aukštyn. Girdžiu t i k r ą Rūtos K. balsą… Sveika!

Abi išgeriam kavos „Ramybėje“. Skani…

2014 m. sausio 24 d.

Taip, Neringa. Ji paskolino fotoaparatą. Valio!!! Bėgu prie jūros. Vakarykščiai stebuklai laukia manęs (nors lyg ir truputį aptirpę). Saulė šviečia tiesiai į nosį. Vėjo nėra.

Pasaka. Atsargiai šlepšiuoju baltomis, lapkritinėmis užšalusiomis bangomis vos vos treškant stikliniam dangui. Pasikabinu ant kaklo puikųjį „Canon“ ir spaudinėju mygtuką be perstojo. „Pagaunu“ save ištisai besišypsančią (juokinga, kaip vaikas), iš tiesų daužosi širdis nuo mažų – didelių atradimų. „Mažmožių rojus“ – perfrazuoju tą žavingą Roy kūrinį. Tikras mažmožių rojus (tiesiogine prasme).

Spragsiu ir spragsiu. Jau saulė ima artėti link horizonto, ledo luitai staiga ima švytėti prabangiais gintarais. Šešėliai ryškina briaunas, mažutėse properšose sustingsta akmenukas ar įšalusi paukščio plunksna. Einu ir einu. Į kairę – į dešinę. Tiesiai. Koja kiek įklimpsta ledo košėje, bet rizikos nebesibaiminu. Žinau, kad esu taip giliai, kad giliau nebeįklimpsiu. Tiesiog giliau – nebėra. Artėjant 5 val. staiga pastebiu, kad ir saulės nebėra, o mano pirštai raudonai violetiniai. Susigrūdu aparatą į kuprinę ir mėšlungiškai braukau „letenas“ į suplyšusių kišenių briaunas. Uždususi ropščiuosi į kopas ir paskui – tiesiu taikymu į „Žvaigždę“. Čia horilkos 50 g. Tenka dalintis su rankomis, kurios vis dar „kraujuoja“, ir, nurijusi gurkšnį, trinu jas aitriu skysčiu iki raudumos. Paskui godžiai suryju ukrainietiškų barščių porciją ir dar įveikiu gana efektingą lėkštę kiaulės kūno su troškintais kopūstais. Namie karšta arbata grąžina sąmonės ramybę ir iki vidurnakčio skaitau Camus. Šįkart „Krytį“.

2019 m. sausio 20 d.

Taip. Mėnulis. Parkas. Tyla. Sniegas. 9 val. vakaro.

Einu neapšviestais, nematomais takais lydima liūdnos ir sutrikusios mėnulio fizionomijos, šokančios paskui mane visą kelią, kelią į niekur, kelią tiesiog KELIU. Kartkartėmis žvilgteliu atgal, nusišypsau jam, globotojui, ir mano išdžiūvęs ilgesys – būti globojamai – sujudina instinktus.

Iškyla vienas įsimintiniausių mano turistinių nuotykių. Jau grįžtant per Austriją, pavakariais (o tai – ypač svarbi aplinkybė), staiga pro autobuso langą nusidriekia ryški, plati, didinga, n e r e a l i vaivorykštė, apglėbdama visas nuostabiąsias Alpes. Ji (jergutėliau!), ji tiesiog „važiavo“ kartu su mūsų autobuso kairiuoju kraštu neatsilikdama, tuo pačiu „greičiu“. Tai truko ilgai. Tikrai ilgai. Taip ilgai, kad laiko sąvoka nebeteko prasmės. Net nepastebėjau, kada ji dingo.

Ji slenka mano pasauliu iki šiol.

2019 m. rugsėjo 16 d.

Pro Ramunės trečio aukšto vakarinį langą (tai mano „viešbutis“) – vakaruojantis jūros debesijos grožis – rūstus, neišpasakojamas. Realus. Dėl realumo pūsteli koks šuoras nuo lango – sujudina vėstantį rankšluostį ant stilingos baltos lovos atbrailos – leidžia pasijusti gyvai gyvos gyvybės gyvastyje. „O! Tu Palangoj? Tokiu oru!“ – girdžiu telefone blaivią vilnietišką repliką. Na taip. Taip! Grįždama nuo vėjo, verčiančio šonan ir teškiančio ne tik smiltis, bet jau ir jūros putas tiesiai į akis, – jaučiuosi esanti. Esanti tikra, kad manęs iš čia nė jūra neišraus, net su savo penkiametrinėmis bangomis, 24 m/s vėjo gūsiais. Beje – vis dar nešiojuosi krepšyje maudymosi rankšluostį, kaip viltį ją – tą stichiją – pergalėti, ne, gal permaldauti ar susitarti dėl rytoj. Arba – kitąkart.

Kol kas geriau grįšiu prie kontroversiškos, sirupu pasaldintos, pipirais pabarstytos „Petro imperatorės“ istorijos. Šiai moteriškei, atrodo, būtų irgi netikusi rami saulėta bala su pritūpusiais žmogėnais, nė į žmogpaukščius nepanašiais.

2025 m. rugsėjo 22 d.

Klasikinis, lietuviškas debesų peizažas visą dieną kelionėje jūros link. Žemas, savas, saugus dangus, apsipilkavęs visa įmanoma pilkuma, patikimai aprėminęs rudenėjančius Žemaitijos lygumų plotus. Tiesiog prisižadėjęs būti (ir likti) Žemės garantu, jos sielos atšvaitu, jos šventąja dvasia, tikruoju Dievo pažadu – įsikūnijusiu žmogaus akių žvilgsnyje, – kad patikėtum. Jokios pompastikos. Ramybė, absoliuti taika, pasitikėjimas savimi, jaukus, dosnus ir pilnas. Bekraštis.

Vakare einu šaižiai draskoma jūrinio vėjo. Tatai – tinka. Tai pažadas, kad neišnyks debesys ir bus TAS saulėlydis. Jūra dūksta iki nesusikalbėjimo, kuriam čia nebūtų vietos. Ir gerai. Raudonas saulės ovalas jau netoli laidos – nors jo ir nesimato. Jo tiesiog nereikia, jo tiesiog būtų per daug šitame nuosaikiame peizaže, kurio išsipildymo nuojauta artėja. Pakrantės spektaklyje dalyvauja tik trys: jūra, dangus ir aš.

Didžiulė neaprėpiamybė virš pursluojančių vandenų dažosi – ne – ima š v y t ė t i nežemiškomis spalvomis – oranžas, rausva, melsva, pilkšva, violetinė žalsvais pakraštėliais. Beprasmiška vardinti. D a n g i š k o m i s spalvomis taposi virškosminis anapusybės paveikslas, prie kurio gal tik Čiurlioniui kiek pavyktų priartėti. (O Dievulėliau! juk šiandien kaip tik jo gimtadienis.)

Stebiu toliau – aukščiau. Dangiškas spektaklis aiškiai artėja link kulminacijos. Trys ryškiai ir taisyklingai susiskirsčiusios skaudaus oranžo juostos, tvarkingai siaurėdamos idealios perspektyvos dėsnio kryptimis, iškilmingai, romiai sminga horizontan, mažuose tarpuose dar palikdamos vietos dienos gyvastį primenančiam mėliui.

Visa tai kruopščiai aprėmina prabangia pilkuma praturtėjusi dienos debesų procesija, betgi neužklodama ryškios stabilaus geltonio kiaurymės – spalvinio auksinio akcento, apie kurį dabar ir rutuliojasi veiksmas.

Stebuklų reginys neskubriai mainosi bręsdamas iki absoliutaus gėrio ir liudydamas bet kokių pigių spindesių atsisakymo gelmę dovanoja paskutinį rausvą švytėjimą – Jūrai. Taip! Jūra staiga nusidažo rausvai. Sutikusi priimti dovaną, ji tolygiai padalija rausvumą atskiroms, vis dar triukšmaujančioms bangoms, kurios savo ruožtu – jau visai nutylant dangui – išplukdo dangaus spalvas į pakrantės smėlį… TAIP! Tenka patikėti – matau. Pakrantės smėlis – ružavas, kaip kad ką tik matytas dangus. Dangus įrodo savo vienybę su Žeme, pratęsdamas save iki begalybės. Vos juntamas jo rausvumas, atidavęs spalvas, dabar jau punktyrais slopsta smėlyje ir gęsta sutartinai – Dangus ir Žemė. Labanakt.

Lapkričio 2, sekmadienis. Užvakar sapnavau nykų sapną. Buvau su kažkokiu vyru lyg kažkokiam tarsi savo bute (vieno kambario). Abu buvome labai nuskurę, sušalę, norėjome valgyti. Prisiminiau, kad čia turėtų būti kažkokio nuo kažkada likusio maisto. Atidariau lyg spintelės, lyg šaldytuvo dureles. Ištraukiau lėkštę su juodos duonos riekėmis, kurios buvo labai apipelijusios. Tuomet ištraukiau kažkokį indą su kažkokiais vaisiais, bet ir jie buvo aptraukti melsvo pelėsio. Galiausiai paėmiau dubenį su, kaip žinojau, sriuba. Tačiau „sriubos“ paviršių dengė aksominė mėlyno pelėsio oda… Buvo įvykęs blogasis stebuklas: viskas persimainę į nykiąją pusę…

Šiandien ryte pradėjau atmintinai mokytis seniai man patinkantį Strando eilėraštį „From the Long Sad Party“. Išmokau pirmąjį posmą: „Someone was saying / something about shadows covering the field, about / how things pass, how one sleeps toward morning / and the morning goes.“ Tai dabar jau kokios trys valandos, kai mėgaujuosi iš jo sklindančiu saldžiu liūdesiu.

Lapkričio 9, sekmadienis. 10.30. Diena pilka, apniukusi. Bet – be vėjo ir su kažkokiu šviesiu pamušalu. Skaitau „Žmogų-dėžę“ ir vaikštau po kambarį. Gal todėl kilo noras užrašyti, kas dominuoja mano kambaryje. Iš garsų – medinių grindų girgždėjimas, kai einu iš vieno kambario galo į kitą. Iš spalvų – šviesiai ruda. Šios spalvos yra grindys, mano stalas ir tumba ant jo bei žemas stalelis netoliese, spintelės su stalčiukais, kuriuose – keli tūkstančiai CD, knygų lentynos ir palangė, lango rėmai, du foteliai prie stalelio, iš plačių balanų pintas tradicinis krepšys, į kurį metu popierius, po židiniu… Labiausiai šiame gelsvume išsiskiria kelios žalios ir raudonos dėmės. Žalios: dviejų kambarinių medelių lapija, žaliai nudažyti metalinio kapų vainiko lapai, pritvirtinti abipus tondo formos Mindaugo Skudučio paveikslo, bei žaluma Povilo Ričardo Vaitiekūno nutapytame peizaže. Raudonos: to paties Skudučio kūrinio „pjedestalas“, kelių Valentino Antanavičiaus darbų detalės bei mano puodelis, iš kurio geriu kavą (šiuo metu laikau gurkšnelį burnoje). Iš formų – stačiakampiai. Jų pavidalo – beveik visi baldai, televizorius, knygos, bemaž visų paveikslų rėmai…

Bet vis tiek: kodėl, po galais, man užėjo noras aprašinėti tą savo kambarį? Viena iš rimtesnių hipotezių galėtų būti tokia: jis jau apie tris dešimtmečius yra ne tik mano „dėžė“, bet ir mano „transportas“, kuriuo slystu per Visatos begalybę nežinomos planetos link… Galima persakyti ir budistiškai: plaustas, kuriuo keliuosi į kitą krantą… O ten jis jau tikrai nebebus reikalingas…

Lapkričio 10, pirmadienis. Vakar su Algiu K. kalbėjomės apie mano ankstesnę esė. Jis ir sako: „Bet tu vis tą kosmosą įtrauki, vis apie tą Orioną…“ Jo, Algi, įtraukiu. Bet, žinai, kai pasišnekėjome, galvodamas toliau apie šitą reikalą, supratau, man regis, svarbų dalyką, kurį nujaučiau jau seniai ir net mėginau apgraibom apie tai kalbėti. Būtent: pats Kosmosas mane ir verčia taip elgtis. Štai tau Santōkos trieilis: „dangus / manęs nežudo / jis verčia eiliuoti.“ Negana to. Matai, dabar iš naujo skaitau Abės „Žmogų-dėžę“. Kadangi ten labai neaiški riba tarp pasakotojo ir pagrindinio personažo, tai vėl grįžau prie seno klausimo, kurį, kiek pamenu, kažkas kažkada kažkur yra formulavęs: ar autorius rašo kūrinį, ar kūrinys – autorių? Tai, remdamasis savo patirtim, dabar tvirtai sakau: kūrinys rašo autorių. Juk pirmiausia iš kažkur (manau – būtent iš Kosmoso) nusileidžia miglotas kūrinio pavidalas, pasivaidena jo (to kūrinio) dar beformis pasaulis. Ir – būsimasis autorius turi užsikrėsti jojo dvasia, persiimti jojo kol kas nelabai įžvelgiamais dėsniais, įkvėpti keisto jojo aromato. Vadinasi, tapti bent iš dalies kitoks, negu buvo lig šiolei, persikeisti. Ir tik tuomet jis jau gali mėginti tą mįslingą „pavidalą“ įžodinti. Antraip – nei reikalingų žodžių, nei sakinių neras. Štai ir išeina: kūrinys parašo autorių, o autorius tuomet jau užrašo kūrinį. Viskas labai paprasta ir aišku. Bet dar nebaigiu, nes noriu truputį prajuokinti tave. Supranti, kadangi visoms kūrybos sritims galioja tie patys dėsniai, tai tas mano juokelis bus toks: ne tu nutapei savo paveikslus, o jieji nutapė tave…

Vincent van Gogh. Autoportretas su aprišta ausimi ir pypke. 1889

Lapkričio 15, šeštadienis. Vėl deklamavausi Strando „From the Long Sad Party“. Šį sykį stebėdamasis, kaip jame suspindi tokios tarsi absoliučiai nieko ypatingo nesakančios, tiesiog profaniškos eilutės kaip kad: „Someone was saying the music was over and no one had noticed.“ Kur čia priežastis? Regis, radau tą priežastį. Štai jinai: ogi tasai švytintis eilėraščio pasaulis, kuris, kaip sakiau, miglotu pavidalu nusileido (šį sykį – Strandui) iš dangaus. Jam įžodinti poetas, jau būdamas perkeistas, ieškojo frazių, sakinių, atitinkančių minėtojo pasaulio dėsnius. Pasirodo, reikėjo ir šitų, „profaniškųjų“, kad tasai sakralus spindesys, kuris nusileido, galėtų ir juos perkeisti, susakralinti, kitaip tariant – mūsų akyse įvykdyti stebuklą. Tuomet atėjo nei šiokia, nei tokia mintis: o ar galimi stebuklai danguje? Atsakymas: ne. Nes stebuklas įvyksta tuomet, kai susiduria sakralumas ir profaniškumas. O juk danguje nieko profaniško negali būti, taip sakant, iš principo…

Lapkričio 16, sekmadienis. 8.40. Skaistutėlis rytas. Saulė pliekste plieskia. Plonytukas šerkšno sluoksnelis ant balkono parapeto spindi kaip įmanydamas. Naktį buvo minusas. Bet man naktis – ne super. Daug nemalonių sapnų. Vienas toks. Sapnuoju, kad prabundu ir suprantu, jog miegu ne savo kambaryje. Keliuosi, norėdamas grįžti į jį. Nežinau, kur durys. O aplink – aklina tamsa. Apčiuopiu mygtuką. Bet, kiek jį bespausčiau, lempa neužsidega. Tampa aišku, jog nėra elektros. Lieku nežinodamas, ką daryti…

Užtat penktą vėl išvydau (tokia bičiulė sako, jis šiuo metu matomas ir Japonijoje) Orioną. Jau smarkiai pasislinkęs į vakarus. Atsidūręs tarp Lorenos ir Mazūrų namų. Ties ta vieta, kur kažkada esu matęs mistiškai žybčiojančią alyvų kekę. Tik, žinoma, Orionas – aukščiau. Bet šiaip jau – žemiau, arčiau horizonto. Kažkoks išdidėjęs. Ir – lyg agresyvesnis. Lig šiol būdavo rūstokas, tačiau ramus. Esu praminęs jį Kosminiu Šventiku. Dabar atėjo į galvą Lorcos eilutės: „Paloma gigantesca / de los astros“ (gigantiškas žvaigždžių balandis). O paskui – ir kitos dvi, dar grėslesnės: „¿Cómo no baja del azul / el eterno milano?“ (ko nesileidžia iš mėlynės tas amžinasis maitvanagis?). Tai po to, atlikinėdamas visus rytinius ritualus, vis išgirsdavau tas eilutes galvoje. Bet atsiprašau, Orionai, jos skirtos ne tau.

Po dviejų dienų man turėtų sukakti aštuoniasdešimt penkeri. Ar sukaks?

Lapkričio 17, pirmadienis. Naktis buvo košmariška. Abiem prasmėm: ir sapnavau košmarus, ir košmariškai kamavausi tai nusnūsdamas po kokias dešimt minučių, tai vėl prabusdamas. Kadangi nuo pusės dviejų, kai viskas prasidėjo, užsidegiau šviesą, tai mačiau, kaip rankų gyslos čia tapdavo it skalbinių virvės, o čia – jau kaip beržo lapo gyslutės. Galvoje, abiejuose smilkiniuose, čia trinksėjo kūjai, čia kuriam laikui – tyla. Ir panaši dainelė… Kol atėjo pusė penkių ir teko (ačiū Dievui) keltis.

Cha, kol išvėdinau kambarius ir susiklojau patalus, kol atėjo laikas pailsėti po pirmojo rytinės rutinos raundo – atsigavau. Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…

Lapkričio 20, ketvirtadienis. Šįryt, nusiprausęs šaltu vandeniu iki pusės ir stovėdamas prieš vonios veidrodį, užmečiau akį į savo „stuomenį“. Dievuliau, kaip suplokštėjusi krūtinės ląsta! O „sužagarėję“ raktikauliai – tiesiog bado akis. Kybau kaip koks senas švarkas ant negrabaus pakabo, pagalvojau. Tik galva dar normali. Bet kadangi buvau pasviręs į priekį, čia pat pridūriau: „Bet kabantis ne spintoje, o lauke ir – pučiant silpnam vėjui.“ O dar kita mintis: kaip kaliausė Ričardo V. paveiksle. ¡Por Dios! Kiek jis jų pritapė! O kokį pavidalą Ričardas turi dabar? Kaip jis yra persikeitęs?

Lapkričio 23, sekmadienis. Skaitau naujausią Fossės kūrinį – nedidukę knygelę pavadinimu „Vaim“, pirmąją po to, kai norvegas gavo Nobelio premiją. Įpusėjau. Deja, deja… Tenka kiek nusivilti savo mėgstamuoju autoriumi: nėra to metafizinio spindesio, kuris įsižiebdavo, perskaičius vos keliolika jo ankstesniųjų knygų puslapių. Galvojasi, kad šį sykį tekstas nebus pasibeldęs iš anapus, kad Fossė rašė iš reikalo… Rašė, pats nebūdamas perkeistas būsimojo kūrinio…

Lapkričio 25, antradienis. 12.30. Labai graži diena. Blausi, bet visur tebeguli kiek pažliugęs sniegas. Todėl – ypatinga šviesa. Todėl diena – šėma, palša. Palšoji galia! O dar labiau man viskas gražėja dėl to, kad ką tik pabaigiau Fossės knygelės antrąją dalį. Čia jau pasirodė metafizinis žibesys: apsireiškė Jėgos! O viskas prasidėjo taip paprastai: kažkas pabeldė į vienišiaus Eliaso namo duris. Pasirodo, tai būta ką tik mirusio vienintelio jo draugo Jatgeiro… Ir – ne tik pasibeldė. Tarsi pasirodė jam: „and I feel like Jatgeir is looking down at me now from somewhere above me /…/ and I wave at him and it’s like he raises his arm and waves at me and with a kind of joy he says it’s good here…“

Lapkričio 30, sekmadienis. 10.15. Netirštas, bet – rūkas. Lauke – plius trys. Sniegas ant balkono parapeto tęžta. Vienoje savo ankstyvųjų esė („Apie savižudybę“) kalbėjau, kad esu unikali unikalių konsteliacijų (tiek tekstinių, tiek gyvenimiškųjų) susitikimo vieta. Ir kad vien dėl to nevalia žudytis: Kosmosas praras tokį unikumą! Šiandien galvoju: bet juk jau visai arti turėtų būti tas laikas, kai visos šitos konsteliacijos subyrės be jokio mano įsikišimo, subyrės paties Kosmoso valia. Tai ką dabar turėčiau sakyti? Manau – štai ką: ačiū, kad jos buvo. Ačiū Kosmosui, kad jas sukūrė, ačiū Kosmosui, kad jas išardo. Jis viską daro deramu laiku ir deramoje vietoje…

P. S. Teksto pavadinimui panaudota frazė iš Agnės G. laiško.