Sausio 7, trečiadienis. 11.15. Tokia šviespilkė diena. Palša, šėma. Pelenų spalvos. Pusprieblandinė. Labai daug sniego. Dabar toks apšvietimas, kad apsnigto Lorenos stogo šlaito beveik neįmanoma atskirti nuo dangaus. Labai tinka skaityti Sebaldo „Austerlicą“: ten irgi dauguma objektų nyri (tiesa, kiek tamsesnėje) prieblandoje. O ir pasakojimo tonas – prieblandinis. Patinka man tokiu tonu parašyti tekstai. Juos skaitydamas atsiduri tarsi tarp esaties ir nesaties. Ir kiek liūdi, ir drauge – esi tyliai, „pilkšvai“ džiaugsmingas…

Sausio 9, penktadienis. 10.30. Lauke pusto. Stogai, tvoros, medžiai, sniego pusnys keičia savo formas. O Sebaldo herojus sako: „Mane nuo pat pradžių labiausiai domino daiktų forma ir slėpininga prigimtis.“ Atsimenu, kai buvau vaikas ir gyvenau kaime, po pūgos išėjęs į kiemą negalėdavau atsistebėti naujais pavidalais, kurių prieš tai nebuvo. Kažkodėl labiausiai pasikeisdavo šulinio rentinys: kuri nors to rentinio dalis būdavo visai plika, graudžiai pilkuodavo jos apnuogintas cementas, o šalia, prilipę prie kito šulinio šono, – pasakiškos sniego architektūros „prajovai“… Didžiosiose pusnyse su broliu išsirausdavome olas ir jose lindėdavome. Bet paskui ateidavo atodrėkis… Pasak motinos, vieną sykį per stiprų atodrėkį išėjęs į lauką ir radęs tik „savo“ pusnies likučius, grįžęs trobon paskelbiau: „Mano pusnis numirė!“ O dabar kažkodėl atėjo į galvą Radauskas: „Žiema atrišo savo maišą / Ir beria sniegą iš dangaus, / Ir pūga viską taip sumaišo, / Kad negali atskirt žmogaus // Nuo arklio. Ir nereik atskirti, / Geriau iš viso nematyt, / Kaip bėga juokdamies į mirtį / Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.“ Cha, cha… Bėga juokdamies į mirtį…

Sausio 28, trečiadienis. 13.10. Jau daug dienų pro langą matau sniegynus. Ne sniegą, bet sniegynus. Ant balkono parapeto – nežmoniškai išpampusi pusnis. Pačiame balkone – pusnelė. Ant kaimyno tujų, eglių ir pušų – storos sniego skepetos. Šviesa kambaryje – pilkšva, šilkinė. O aš esu apimtas ekstazės. Nes vėl labai apčiuopiamai pajutau (nebe pirmą kartą gyvenime), kad esu tik Kosmoso žaislas ir kad Jisai daro su manim, ką panorėjęs. Kaip gera būti Jo stumdomam, nenutuokiant, kur būsiu stumtelėtas kitu judesiu! Kaip gera Jam pasiduoti! O čia dar skaitau eilutes iš Kafkos „Pilies“ (visai nesvarbu, kad jos – apie pilies kanceliarijas): „Tai va, šitie sprendimai, kaip minėjau, dažniausiai būna tiesiog nepriekaištingi, ir bėda dėl jų tik ta, kad mes, kaip paprastai kad esti, per vėlai apie juos sužinom ir todėl dar vis karštai ginčijamės dėl seniai jau nuspręsto reikalo.“ Kam iš mano dabartinių pašnekovų būtų galima pasakyti, kad mūsų reikalai „seniai jau nuspręsti“? Gal kokiems dviems…

Sausio 29, ketvirtadienis. 14.30. Tieji sniegynai. Toji balkšva šviesa. Svyruoju tarp dviejų polių. Kartais esu apimtas jausmo. Tą jausmą pavadinčiau džiaugsminga melancholija. Kartais tampu tarsi bejausmis, visiškai ištirpstu Kosmose. Tuomet esu tarsi nebūdamas. „Esu nebūdamas“. Kaip alogiška! Bet, laimei, būtent taip ir yra…

Vasario 18, trečiadienis. Pelenų diena. „Bernardinai.lt“ skaitau: „Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.“ Ar dažnai barstausi galvą pelenais aš? Ne taip jau retai, kaip kad gali atrodyti iš šalies. Tik mano pelenų atspalvių skalė – labai plati. Nuo šviesiai šviesiai pilkų iki – tamsių, tamsių, tamsių…

Vasario 25, trečiadienis. 9.00. Prieš penkias, vos praplėšus akis, galvoje ėmė skambėti dvi Marcelijaus M. eilutės: „Ir dulkės vieškelių dar šiltos – / tarsi sodybų pelenai.“ Paskui, einant per įvairias rytinių ritualų pakopas, iš jų liko tik nesiliaujantis pats save byloti žodis „pelenai“. Tuomet atėjo į mintį, kad pelenų esmę vis dėlto geriau nusako angliškas „ashes“: jame tarsi daugiau pasyvumo, anemijos, birumo. Tuomet jau ėmiau kartoti (ėmė kartotis): „Ashes, ashes, ashes.“ Atlikinėdamas atsipalaidavimo pratimą, atpalaiduodamas tiek visą kūną, tiek atskiras jo dalis, lig šiandienos mintyse sakydavau kitą žodį, pasitelkdavau kitą vaizdinį. Jisai visai neblogai padėdavo. Bet šiandien jįjį pakeičiau į „ashes“. Atsipalaiduoti sekėsi dar geriau: „ashes“ – absoliučiai bejėgės rankos, „ashes“ – pasyvutėlės kojos, „ashes“ – visas kūnas anemiškas, „supasavęs“… Vėliau prisiminiau, kad yra T. S. Elioto poemėlė „Ash-Wednesday“, bet nesugebėjau iš jos atgaminti nė vienos frazės. Tačiau tučtuojau į pagalbą atėjo Charlesas Wrightas, ir ėmiau džiugiai deklamuotis jo trumpą eilėraštuką: „The berries shine like little stigmata in the dogwood trees, / A thousand reminders of the tree’s mythology / As the rain keeps polishing them, as though it could rub it clean. / Such red, and Easter so far away.“ O kadangi Velykos šiemet balandžio 5, o Pelenų diena („Ash-Wednesday“) – jau buvo prieš savaitę, jam tariau: „Ne taip jau ir toli, Charlesai…“

Kovo 2, pirmadienis. Knygų mugės proga išėjo toks žurnalėlis „Penkiolika“, man jį atgabeno Gediminas K. (ten – mudviejų pokalbis). Jame Audrius O. kalbasi su nobelistu Jonu Fosse. Šis vienoje vietoje sako: „Aš niekada nesiekiu rašyti mįslėmis. Gyvenimas yra paprastas – ir kartu visiškai nesuvokiamas. Todėl, kadangi mano rašymas tam tikra prasme yra realistiškas, jis neišvengiamai tampa mįslingas.“ Gyvenimo mįslingumas… Pratęsdamas sakyčiau, kad jis (gyvenimas) mįslingas mažiausiai dviem aspektais: ir tuo (kosminiu) „kaip čia yra, kad viskas yra“, ir tuo (asmeniniu) „kodėl aš toks, o ne kitoks, kodėl man taip, o ne kitaip“.

Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?

Edvard Munch. Autoportretas. 1895. Litografija

Kovo 5, ketvirtadienis. Ant lentynėlės, esančios (nesvarbu, kad atokiai) priešais mano stalą, pasistačiau (atviruko dydžio) bičiulio nuotrauką. Joje tas bičiulis nufotografuotas chaki spalvos drabužiu tamsiame fone. Kadangi jis žilas (nors plaukų – nedaug), akys gerokai įkritusios, o skruostai išsišovę, tai smarkiai išryškėjusi kaukolės forma. Kai rytais atlikinėju savo mankštelę, dega tik stalinė lempa, o kambaryje – prieblanda. Vis vaikštau tarp stalo ir tos lentynėlės. Artėdamas iš pradžių nuotraukoje matau tik gelzganai balkšvą dėmę, bet kai jau atsiduriu visai arti, pasitvirtina kaukolės hipotezė. Prieblanda, gelsva lempos šviesa, gelzganas kaukolės pavidalas nuotraukoje. Šis vaizdas priverčia virptelti vieną iš tūkstančių manyje glūdinčių įvairių rūšių ir žanrų meno kūrinių (tiek dailės, tiek – ne). Kurį? Pradėjau jo ieškoti. Savaime suprantama, kad galvoje pirmiausia perkračiau visus, kuriuos prisiminiau, paveikslus su kaukolėmis. Daugiausia – su šv. Jeronimu. Ir, aišku, iš to „memento mori“, pavadinkim, žanro. Nepataikiau. Tuomet ėmiausi eilėraščių: Juškaičio („Kur mano kaukolė gulės, / tenai bus žemės vidurys“), Gedos („Grąžink man mano kaukolę, dangau“)… Ne, ne, ne… Šįryt, artėdamas prie nuotraukos, pamačiau, kaip mano sąmonės „pranešimų juostoje“ slenka Valdo Gedgaudo eilėraščio „Autoportretas su kaukole“ eilutės: „Fantominėms karališkųjų oro pajėgų fanfaroms / vis dar sutrūkčiojant dar vis surusenant / tamsoje kažin kas sunkiai gelsvavo.“ Ak, štai jisai!

Kovo 6, penktadienis. Skaitau Kawabatos „Tūkstančius gervių“. Ne vienoje vietoje – gražiai nusakyti subtiliausi spalvų niuansai: „Pro baltą glazūrą šiek tiek prasišviečia vos pastebima purpurinė spalva.“ Drauge… Rytais, atlikdamas atsipalaidavimo pratimą, tebesinaudoju tuo anglišku žodžiu „ashes“. Labai geras pagalbininkas. Tad šiandien ėmiau prisiminti įvairius mano matytus pelenų variantus. Gal gražiausias – kai tiek vaikystėje, tiek dabar (vasaromis būdamas kaime) kūrenu krosnį. Didžiumai malkų sudegus, lieka kokia viena pliauskelė, kuri, gulėdama ant anglių, vis dar liepsnoja. Kuri vis dar laikosi stangri, vientisa. Bet neilgtrukus jos liepsna „užsipučia“, pagalys tampa stambia pailga ryškiai raudona pliauskos formos žarija. O dar po poros akimirkų – tarsi vos pastebimai sutrūkčioja, susmunka, pasimato jos (žarijos) „nareliai“, panašūs į stuburo slankstelius. Ir tuomet ją po truputį ima dengti šviesiai, šviesiai pilkų pelenų sluoksnelis… Norėčiau taip numirti…

Kovo 7, šeštadienis. 10.00. Akinanti saulė. Todėl dvi iš trijų mano langą dengiančių užuolaidų nuleistos iki galo, o viena – iki pusės. Vaikščiojau po kambarį pirmyn atgal: nuo stovinčios ant stalo tumbos iki priešinės sienos… Ant jos kabo Vinco K. tapybos darbas: tamsiame peleniniame fone trys labai sugeometrinti, labai deformuoti, drauge ir kankiniški, ir – begal rūstūs veidai. Panaudota atvirkštinė perspektyva, neleidžianti žiūrovui patekti į paveikslo erdvę. Ant kairiojo veido krito iš kažkur atsiradęs šviesos lopinys. Pamačiau tą veidą taip, kaip niekados (per kelis dešimtmečius) nebuvau matęs. Stovėjau ir ieškojau žodžių jam nusakyti. Niekaip neradau. Tuomet žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir išvydau mažulytę nuogą berankę ir bekoję plastikinės lėlės mėlynomis akimis figūrėlę, pritvirtintą prie Vinco tapybos apačioje stovinčio Mindaugo S. kūrinio (tondo formos) viršaus. Dingtelėjo: tai juk mano siela Paskutiniame teisme! Ėmiau deklamuotis savo eilėraštį: „Aš ten stovėjau, ten tylėjau, netgi ten šypsojausi šiek tiek.“

Kovo 9, pirmadienis. 8.15. Šiandien mano kompiuterio „tituliniame“ atsirado dvi nuostabios violetinės šilagėlės. Panašias gėles kadaise matydavau ankstyvą pavasarį žvejodamas Žeimenoje. Tarp suglebusių rudų pernykščių lapų jos atrodydavo kaip kuklūs stebuklingi žibintukai. O šiedvi (kompiuteryje) – prašmatnios. Labai pūkuoti gana tvirti stiebai viršuje užsibaigia iš keliolikos plonesnių (irgi pūkuotų) stiebelių susidarančiomis „taurėmis“. O iš pastarųjų kyla po šešis žiedlapius turintys traputėliai žiedai. Tokie gležni ir pažeidžiami! Matyt, dėl to ir jųjų išorinę pusę dengia vos įžiūrimi šviespilkiai „peleniniai“ pūkeliai. Netikėtai prisiminiau, kad Didžiąją savaitę per pamaldas liturginiai kunigo rūbai – violetinės spalvos.

Pasimatymai su Palanga (iš asmeninių užsirašymų)

Didingiausia, ką žmogaus siela gali veikti šiame pasaulyje, tai ką nors išvysti ir paprastai apsakyti ką mačiusi.

John Ruskin (1856)

2000 m. kovo 1–6 d.

Kodėl man VISKAS atsitinka Palangoje?.. Kai atsiduriu pajūrio smėlyne ir vėjas plaiksto mano draiskalus (nes tik sudraskyta čia ir atsirandu), jaučiuosi kaip bažnyčioje po išpažinties ir komunijos, kuri TOKIA stipri, TOKIA paveiki, jog ją sunku pakelti. Norisi alsuoti, traukti į save vėją ir DANGŲ DANGŲ! Gerai, kad jo, to dangaus, visada yra tiek daug ir kad jis yra VISADA…

…Ramiai skaitau Wassmo. Geriau. Sutartu laiku nušiurusioje telefono būdelėje išgirstu tolimą balsą iš šiaurės… Taip, turiu pripažinti, čia, šitoje Palangoje, labiausiai trūksta šito balso.

Labiausiai reikia vietos, kur tas balsas galėtų pasiekti mane bet kada, kada tik nori būti girdimas! Man reikėjo. Dabar balsas yra mano NAMAI. Man reikia tik šito balso ir šitų kasdien kartojamų žodžių. Balso. Ir Jūros. Ir, žinoma, DANGAUS! Nurimusi lakstau smelkiama smulkaus lietaus. Nuvargusi ir nutarusi nesitraukti nuo dienos plano, palaimingai užmiegu po neįmanomai bjaurių pietų…

…Pavakarys šviesėja. Išpuolu į kopas. Ilgas kelias pušynu iki tilto ir nuo tilto – iki laivo pajūry. VIENA. VIENA! Viena pasaulyje, priklausančiame man! Viskas bus gerai. Kvailai įperšu atsivežtą butelaitį pilkajam išvargusiam šeimininkui, nustebusiam, kodėl taip trumpai svečiavausi. Vepteliu kažką apie tai, kad atvyksiu kitą sykį… Net užsirašau jo telefoną.

Kulniuoju pajūriu. Košiama vėjo iš nugaros. Kopos, nuskalautos žiemos šturmo, stūkso laukinės ir savos. Smėliu išpustytuose jų „randuose“ randu Egipto piramidžių ženklus… Stop!!!

ŽENKLAS: AIŠKUS PIRAMIDĖS TRIKAMPIS. Tvarkingai iš šonų apglėbtas smėlio sienomis, saugančiomis baltą jo šventumą. VIETA. Akimirksniu plyksteli tikro egiptietiško apreiškimo prisiminimas tikroje Egipto piramidėje. Tai ne atsitiktinumas. Horizonte nušvinta oranžinė juosta, žadanti nepaprastą dovaną – saulėlydį. Atsisėdu tiesiai smėlinės piramidės viršuje. AIŠKIAI JAUČIU, KAIP Į MANE ARTĖJA APGLĖBIANČIOS RANKOS. Oranžinė juosta vaiskėja, ryškėja. Dieviška jos šviesa plinta, plečiasi, atrodo, tuoj nutvieks visą dangų ir įvyks stebuklas. Būtinai išvysiu JĮ. Gal jau dabar regiu. Suklumpu ir baltame, pirmykščiame, nepaliestame smėlyje įbrėžiu kryžiaus ženklą. Pati nežinau, kodėl man pasidingoja, kad kryžius čia netinka. Kad kažką lyg ir sugadinau. Kad įvykdžiau veiksmą daugiau iš inercijos nei iš intencijos. Pažeidžiau kažkokią esamą tvarką, į kurią neturėjau teisės kištis, bet įsikišau. Dėl savo egoizmo! Iš nelemto noro pagerinti situaciją net tuomet, kai ji ir taip yra TOBULA. Pagalvoju – reikia tą kryžių persukti link saulės. Tą padarau (perdarau, taisau).

Kryžius žiūri į saulėlydį. Kaip ir aš. Bet jau negaliu atsikratyti nuojautos, kad padariau KAPĄ.

2000 m. kovo 5 d., sekmadienis

Palanga pilna Saulės. Saulėje maudysiuos visą dieną. Mažame viešbutėlyje išgeriu kavos. Spragsi malkos židinyje. Plekšnė šviežia ir skani. Paplūdimyje – įstrigęs norvegų laivas. Jis antras šiemet – po audros. Minios vaikšto ir fotografuojasi. Ir aš. Pučia saulėtas vėjas. Popiečio trumpas atodūsis. Ir vėl – pajūris, pajūris. Nusikasu link tilto. Fotografuoju. Surandu savo „altorių“, vėl apneštą vėjo, vėl kitokį. Danguje raudonas mažas saulėlydžio lopinėlis primena TĄ…

…Einu tiltu, kad tik jis niekada nesibaigtų… Sutemsta visai. Jūra sumišo su dangum. Aš nenoriu sugrįžti. Nenoriu niekur būti. Tiesiog sustingti šitam rūsčiam pilkume. Į gabalą. Į mumiją. Į lietų. Reikia grįžti vis tiek. Jau rytoj. Ir viskas prasidės iš naujo. Ir viskas iš naujo baigsis.

Esu nešama

Nešamas yra laisvas

Nešamas yra matomas

Nešamas visada nesaugus.

2007 m. kovo 27 d.

Temperatūra apie +20 °C. Spigina į nugarą. Einu tuščiu, pilku, išbadėjusiu parko taku nuo gulbių ežerėlio link miesto. Tolumoj vyriškis lėtai grabinėja kankorėžius. Pasakysiu jam: „Padėk Dieve.“ Kažin, kaip reaguos? Plyname pajūryje, be mudviejų, nieko daugiau nėra.

Artėju. Gerai, jei senas, o jei ne? Gali nesuprasti… Ne, ne senas… Baugščiai pažvelgiam vienas į kitą. Beveik aklai, „lietuviškai“. Svetimai. Nepasakysiu. Parkas ištuštėja dar labiau…

2008 m. sausio 8 d., antradienis

Pajūris – visas mano. Ir visas VISAS baltas. Ištrypinėju pėdas ten ir atgal – nuo Birutės kalno iki tilto. Negaliu atsiplėšti nuo jūros, kuri šiandien itin šneki. Įsijautusi nenustoja pasakoti. Nesustabdomai, monotoniškai, pulsuojančiu ritmu, įkyriai ir įtaigiai. Kai grįžtant kopos staiga nutraukia jos šneką, ūmai tampa nejauku, lyg užvėrus duris į patį gyvenimą. O dar tas tirštas, kreminis toks dangus, padraikių debesų gumulais numegztas iš padėvėtos vilnos. Įkyrus raudonis pakraščiuose – į tokį ilgai nepažiūrėsi. Greit viskas apsunksta, pajuosta, išsidraiko klampėje… tarsi kas pamazgų būtų papylęs.

2008 m. sausio 9 d., trečiadienis

Palanga – vėl TIK mano. Apledėjusiais žvyruotais takeliais bandau nučiūžuoti iki jūros. Šiaip taip pavyksta. Jūra šiemet ypač traukianti savin. Negaliu atsiplėšti, nors jau imu čiaudėti nuo perdrėkusių kojinių batuose. Parku grįžtu link miesto – pajuntu, kaip balsu ištariu „kaip gera“, ir čia pat sukalbu „Tėve mūsų“. Atsigręžiu į rūmus ir atsiduriu tiesiai prieš laiminančio Kristaus statulą. Abu išskečiame rankas ir vienas kitam palinkime ramybės. Galvoju apie Jurgą. Šiandien baigsiu skaityti jos „Viršvalandžius“. Tik dabar suvokiu, kad jos TIKRAI NEBĖRA. Nežmoniško artumo ir skaudaus praradimo sąmyšis. Kažkas panašaus buvo įvykę, kai išėjo Marju Mutsu (estų grafikė, artima bičiulė). Tai pirmieji ženklai, kad teks pratintis prie atsisveikinimų. Dabar – Mamos eilė. Kasdien su nerimu (ir baime).

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Einu pajūriu. Mėlis. Smėlis. Sniego liežuviai. Ledo lopiniai. Pušys. Saulė. Vėjo – ne. Jei paskambintų Rūta K., galvoju, papasakočiau jai, kaip čia stebuklinga. (Kodėl Rūta?..) Ir įeinu į parką ties Birutės kalnu. O čia – trys figūros ruošias kopti aukštyn. Girdžiu t i k r ą Rūtos K. balsą… Sveika!

Abi išgeriam kavos „Ramybėje“. Skani…

2014 m. sausio 24 d.

Taip, Neringa. Ji paskolino fotoaparatą. Valio!!! Bėgu prie jūros. Vakarykščiai stebuklai laukia manęs (nors lyg ir truputį aptirpę). Saulė šviečia tiesiai į nosį. Vėjo nėra.

Pasaka. Atsargiai šlepšiuoju baltomis, lapkritinėmis užšalusiomis bangomis vos vos treškant stikliniam dangui. Pasikabinu ant kaklo puikųjį „Canon“ ir spaudinėju mygtuką be perstojo. „Pagaunu“ save ištisai besišypsančią (juokinga, kaip vaikas), iš tiesų daužosi širdis nuo mažų – didelių atradimų. „Mažmožių rojus“ – perfrazuoju tą žavingą Roy kūrinį. Tikras mažmožių rojus (tiesiogine prasme).

Spragsiu ir spragsiu. Jau saulė ima artėti link horizonto, ledo luitai staiga ima švytėti prabangiais gintarais. Šešėliai ryškina briaunas, mažutėse properšose sustingsta akmenukas ar įšalusi paukščio plunksna. Einu ir einu. Į kairę – į dešinę. Tiesiai. Koja kiek įklimpsta ledo košėje, bet rizikos nebesibaiminu. Žinau, kad esu taip giliai, kad giliau nebeįklimpsiu. Tiesiog giliau – nebėra. Artėjant 5 val. staiga pastebiu, kad ir saulės nebėra, o mano pirštai raudonai violetiniai. Susigrūdu aparatą į kuprinę ir mėšlungiškai braukau „letenas“ į suplyšusių kišenių briaunas. Uždususi ropščiuosi į kopas ir paskui – tiesiu taikymu į „Žvaigždę“. Čia horilkos 50 g. Tenka dalintis su rankomis, kurios vis dar „kraujuoja“, ir, nurijusi gurkšnį, trinu jas aitriu skysčiu iki raudumos. Paskui godžiai suryju ukrainietiškų barščių porciją ir dar įveikiu gana efektingą lėkštę kiaulės kūno su troškintais kopūstais. Namie karšta arbata grąžina sąmonės ramybę ir iki vidurnakčio skaitau Camus. Šįkart „Krytį“.

2019 m. sausio 20 d.

Taip. Mėnulis. Parkas. Tyla. Sniegas. 9 val. vakaro.

Einu neapšviestais, nematomais takais lydima liūdnos ir sutrikusios mėnulio fizionomijos, šokančios paskui mane visą kelią, kelią į niekur, kelią tiesiog KELIU. Kartkartėmis žvilgteliu atgal, nusišypsau jam, globotojui, ir mano išdžiūvęs ilgesys – būti globojamai – sujudina instinktus.

Iškyla vienas įsimintiniausių mano turistinių nuotykių. Jau grįžtant per Austriją, pavakariais (o tai – ypač svarbi aplinkybė), staiga pro autobuso langą nusidriekia ryški, plati, didinga, n e r e a l i vaivorykštė, apglėbdama visas nuostabiąsias Alpes. Ji (jergutėliau!), ji tiesiog „važiavo“ kartu su mūsų autobuso kairiuoju kraštu neatsilikdama, tuo pačiu „greičiu“. Tai truko ilgai. Tikrai ilgai. Taip ilgai, kad laiko sąvoka nebeteko prasmės. Net nepastebėjau, kada ji dingo.

Ji slenka mano pasauliu iki šiol.

2019 m. rugsėjo 16 d.

Pro Ramunės trečio aukšto vakarinį langą (tai mano „viešbutis“) – vakaruojantis jūros debesijos grožis – rūstus, neišpasakojamas. Realus. Dėl realumo pūsteli koks šuoras nuo lango – sujudina vėstantį rankšluostį ant stilingos baltos lovos atbrailos – leidžia pasijusti gyvai gyvos gyvybės gyvastyje. „O! Tu Palangoj? Tokiu oru!“ – girdžiu telefone blaivią vilnietišką repliką. Na taip. Taip! Grįždama nuo vėjo, verčiančio šonan ir teškiančio ne tik smiltis, bet jau ir jūros putas tiesiai į akis, – jaučiuosi esanti. Esanti tikra, kad manęs iš čia nė jūra neišraus, net su savo penkiametrinėmis bangomis, 24 m/s vėjo gūsiais. Beje – vis dar nešiojuosi krepšyje maudymosi rankšluostį, kaip viltį ją – tą stichiją – pergalėti, ne, gal permaldauti ar susitarti dėl rytoj. Arba – kitąkart.

Kol kas geriau grįšiu prie kontroversiškos, sirupu pasaldintos, pipirais pabarstytos „Petro imperatorės“ istorijos. Šiai moteriškei, atrodo, būtų irgi netikusi rami saulėta bala su pritūpusiais žmogėnais, nė į žmogpaukščius nepanašiais.

2025 m. rugsėjo 22 d.

Klasikinis, lietuviškas debesų peizažas visą dieną kelionėje jūros link. Žemas, savas, saugus dangus, apsipilkavęs visa įmanoma pilkuma, patikimai aprėminęs rudenėjančius Žemaitijos lygumų plotus. Tiesiog prisižadėjęs būti (ir likti) Žemės garantu, jos sielos atšvaitu, jos šventąja dvasia, tikruoju Dievo pažadu – įsikūnijusiu žmogaus akių žvilgsnyje, – kad patikėtum. Jokios pompastikos. Ramybė, absoliuti taika, pasitikėjimas savimi, jaukus, dosnus ir pilnas. Bekraštis.

Vakare einu šaižiai draskoma jūrinio vėjo. Tatai – tinka. Tai pažadas, kad neišnyks debesys ir bus TAS saulėlydis. Jūra dūksta iki nesusikalbėjimo, kuriam čia nebūtų vietos. Ir gerai. Raudonas saulės ovalas jau netoli laidos – nors jo ir nesimato. Jo tiesiog nereikia, jo tiesiog būtų per daug šitame nuosaikiame peizaže, kurio išsipildymo nuojauta artėja. Pakrantės spektaklyje dalyvauja tik trys: jūra, dangus ir aš.

Didžiulė neaprėpiamybė virš pursluojančių vandenų dažosi – ne – ima š v y t ė t i nežemiškomis spalvomis – oranžas, rausva, melsva, pilkšva, violetinė žalsvais pakraštėliais. Beprasmiška vardinti. D a n g i š k o m i s spalvomis taposi virškosminis anapusybės paveikslas, prie kurio gal tik Čiurlioniui kiek pavyktų priartėti. (O Dievulėliau! juk šiandien kaip tik jo gimtadienis.)

Stebiu toliau – aukščiau. Dangiškas spektaklis aiškiai artėja link kulminacijos. Trys ryškiai ir taisyklingai susiskirsčiusios skaudaus oranžo juostos, tvarkingai siaurėdamos idealios perspektyvos dėsnio kryptimis, iškilmingai, romiai sminga horizontan, mažuose tarpuose dar palikdamos vietos dienos gyvastį primenančiam mėliui.

Visa tai kruopščiai aprėmina prabangia pilkuma praturtėjusi dienos debesų procesija, betgi neužklodama ryškios stabilaus geltonio kiaurymės – spalvinio auksinio akcento, apie kurį dabar ir rutuliojasi veiksmas.

Stebuklų reginys neskubriai mainosi bręsdamas iki absoliutaus gėrio ir liudydamas bet kokių pigių spindesių atsisakymo gelmę dovanoja paskutinį rausvą švytėjimą – Jūrai. Taip! Jūra staiga nusidažo rausvai. Sutikusi priimti dovaną, ji tolygiai padalija rausvumą atskiroms, vis dar triukšmaujančioms bangoms, kurios savo ruožtu – jau visai nutylant dangui – išplukdo dangaus spalvas į pakrantės smėlį… TAIP! Tenka patikėti – matau. Pakrantės smėlis – ružavas, kaip kad ką tik matytas dangus. Dangus įrodo savo vienybę su Žeme, pratęsdamas save iki begalybės. Vos juntamas jo rausvumas, atidavęs spalvas, dabar jau punktyrais slopsta smėlyje ir gęsta sutartinai – Dangus ir Žemė. Labanakt.

Lapkričio 2, sekmadienis. Užvakar sapnavau nykų sapną. Buvau su kažkokiu vyru lyg kažkokiam tarsi savo bute (vieno kambario). Abu buvome labai nuskurę, sušalę, norėjome valgyti. Prisiminiau, kad čia turėtų būti kažkokio nuo kažkada likusio maisto. Atidariau lyg spintelės, lyg šaldytuvo dureles. Ištraukiau lėkštę su juodos duonos riekėmis, kurios buvo labai apipelijusios. Tuomet ištraukiau kažkokį indą su kažkokiais vaisiais, bet ir jie buvo aptraukti melsvo pelėsio. Galiausiai paėmiau dubenį su, kaip žinojau, sriuba. Tačiau „sriubos“ paviršių dengė aksominė mėlyno pelėsio oda… Buvo įvykęs blogasis stebuklas: viskas persimainę į nykiąją pusę…

Šiandien ryte pradėjau atmintinai mokytis seniai man patinkantį Strando eilėraštį „From the Long Sad Party“. Išmokau pirmąjį posmą: „Someone was saying / something about shadows covering the field, about / how things pass, how one sleeps toward morning / and the morning goes.“ Tai dabar jau kokios trys valandos, kai mėgaujuosi iš jo sklindančiu saldžiu liūdesiu.

Lapkričio 9, sekmadienis. 10.30. Diena pilka, apniukusi. Bet – be vėjo ir su kažkokiu šviesiu pamušalu. Skaitau „Žmogų-dėžę“ ir vaikštau po kambarį. Gal todėl kilo noras užrašyti, kas dominuoja mano kambaryje. Iš garsų – medinių grindų girgždėjimas, kai einu iš vieno kambario galo į kitą. Iš spalvų – šviesiai ruda. Šios spalvos yra grindys, mano stalas ir tumba ant jo bei žemas stalelis netoliese, spintelės su stalčiukais, kuriuose – keli tūkstančiai CD, knygų lentynos ir palangė, lango rėmai, du foteliai prie stalelio, iš plačių balanų pintas tradicinis krepšys, į kurį metu popierius, po židiniu… Labiausiai šiame gelsvume išsiskiria kelios žalios ir raudonos dėmės. Žalios: dviejų kambarinių medelių lapija, žaliai nudažyti metalinio kapų vainiko lapai, pritvirtinti abipus tondo formos Mindaugo Skudučio paveikslo, bei žaluma Povilo Ričardo Vaitiekūno nutapytame peizaže. Raudonos: to paties Skudučio kūrinio „pjedestalas“, kelių Valentino Antanavičiaus darbų detalės bei mano puodelis, iš kurio geriu kavą (šiuo metu laikau gurkšnelį burnoje). Iš formų – stačiakampiai. Jų pavidalo – beveik visi baldai, televizorius, knygos, bemaž visų paveikslų rėmai…

Bet vis tiek: kodėl, po galais, man užėjo noras aprašinėti tą savo kambarį? Viena iš rimtesnių hipotezių galėtų būti tokia: jis jau apie tris dešimtmečius yra ne tik mano „dėžė“, bet ir mano „transportas“, kuriuo slystu per Visatos begalybę nežinomos planetos link… Galima persakyti ir budistiškai: plaustas, kuriuo keliuosi į kitą krantą… O ten jis jau tikrai nebebus reikalingas…

Lapkričio 10, pirmadienis. Vakar su Algiu K. kalbėjomės apie mano ankstesnę esė. Jis ir sako: „Bet tu vis tą kosmosą įtrauki, vis apie tą Orioną…“ Jo, Algi, įtraukiu. Bet, žinai, kai pasišnekėjome, galvodamas toliau apie šitą reikalą, supratau, man regis, svarbų dalyką, kurį nujaučiau jau seniai ir net mėginau apgraibom apie tai kalbėti. Būtent: pats Kosmosas mane ir verčia taip elgtis. Štai tau Santōkos trieilis: „dangus / manęs nežudo / jis verčia eiliuoti.“ Negana to. Matai, dabar iš naujo skaitau Abės „Žmogų-dėžę“. Kadangi ten labai neaiški riba tarp pasakotojo ir pagrindinio personažo, tai vėl grįžau prie seno klausimo, kurį, kiek pamenu, kažkas kažkada kažkur yra formulavęs: ar autorius rašo kūrinį, ar kūrinys – autorių? Tai, remdamasis savo patirtim, dabar tvirtai sakau: kūrinys rašo autorių. Juk pirmiausia iš kažkur (manau – būtent iš Kosmoso) nusileidžia miglotas kūrinio pavidalas, pasivaidena jo (to kūrinio) dar beformis pasaulis. Ir – būsimasis autorius turi užsikrėsti jojo dvasia, persiimti jojo kol kas nelabai įžvelgiamais dėsniais, įkvėpti keisto jojo aromato. Vadinasi, tapti bent iš dalies kitoks, negu buvo lig šiolei, persikeisti. Ir tik tuomet jis jau gali mėginti tą mįslingą „pavidalą“ įžodinti. Antraip – nei reikalingų žodžių, nei sakinių neras. Štai ir išeina: kūrinys parašo autorių, o autorius tuomet jau užrašo kūrinį. Viskas labai paprasta ir aišku. Bet dar nebaigiu, nes noriu truputį prajuokinti tave. Supranti, kadangi visoms kūrybos sritims galioja tie patys dėsniai, tai tas mano juokelis bus toks: ne tu nutapei savo paveikslus, o jieji nutapė tave…

Vincent van Gogh. Autoportretas su aprišta ausimi ir pypke. 1889

Lapkričio 15, šeštadienis. Vėl deklamavausi Strando „From the Long Sad Party“. Šį sykį stebėdamasis, kaip jame suspindi tokios tarsi absoliučiai nieko ypatingo nesakančios, tiesiog profaniškos eilutės kaip kad: „Someone was saying the music was over and no one had noticed.“ Kur čia priežastis? Regis, radau tą priežastį. Štai jinai: ogi tasai švytintis eilėraščio pasaulis, kuris, kaip sakiau, miglotu pavidalu nusileido (šį sykį – Strandui) iš dangaus. Jam įžodinti poetas, jau būdamas perkeistas, ieškojo frazių, sakinių, atitinkančių minėtojo pasaulio dėsnius. Pasirodo, reikėjo ir šitų, „profaniškųjų“, kad tasai sakralus spindesys, kuris nusileido, galėtų ir juos perkeisti, susakralinti, kitaip tariant – mūsų akyse įvykdyti stebuklą. Tuomet atėjo nei šiokia, nei tokia mintis: o ar galimi stebuklai danguje? Atsakymas: ne. Nes stebuklas įvyksta tuomet, kai susiduria sakralumas ir profaniškumas. O juk danguje nieko profaniško negali būti, taip sakant, iš principo…

Lapkričio 16, sekmadienis. 8.40. Skaistutėlis rytas. Saulė pliekste plieskia. Plonytukas šerkšno sluoksnelis ant balkono parapeto spindi kaip įmanydamas. Naktį buvo minusas. Bet man naktis – ne super. Daug nemalonių sapnų. Vienas toks. Sapnuoju, kad prabundu ir suprantu, jog miegu ne savo kambaryje. Keliuosi, norėdamas grįžti į jį. Nežinau, kur durys. O aplink – aklina tamsa. Apčiuopiu mygtuką. Bet, kiek jį bespausčiau, lempa neužsidega. Tampa aišku, jog nėra elektros. Lieku nežinodamas, ką daryti…

Užtat penktą vėl išvydau (tokia bičiulė sako, jis šiuo metu matomas ir Japonijoje) Orioną. Jau smarkiai pasislinkęs į vakarus. Atsidūręs tarp Lorenos ir Mazūrų namų. Ties ta vieta, kur kažkada esu matęs mistiškai žybčiojančią alyvų kekę. Tik, žinoma, Orionas – aukščiau. Bet šiaip jau – žemiau, arčiau horizonto. Kažkoks išdidėjęs. Ir – lyg agresyvesnis. Lig šiol būdavo rūstokas, tačiau ramus. Esu praminęs jį Kosminiu Šventiku. Dabar atėjo į galvą Lorcos eilutės: „Paloma gigantesca / de los astros“ (gigantiškas žvaigždžių balandis). O paskui – ir kitos dvi, dar grėslesnės: „¿Cómo no baja del azul / el eterno milano?“ (ko nesileidžia iš mėlynės tas amžinasis maitvanagis?). Tai po to, atlikinėdamas visus rytinius ritualus, vis išgirsdavau tas eilutes galvoje. Bet atsiprašau, Orionai, jos skirtos ne tau.

Po dviejų dienų man turėtų sukakti aštuoniasdešimt penkeri. Ar sukaks?

Lapkričio 17, pirmadienis. Naktis buvo košmariška. Abiem prasmėm: ir sapnavau košmarus, ir košmariškai kamavausi tai nusnūsdamas po kokias dešimt minučių, tai vėl prabusdamas. Kadangi nuo pusės dviejų, kai viskas prasidėjo, užsidegiau šviesą, tai mačiau, kaip rankų gyslos čia tapdavo it skalbinių virvės, o čia – jau kaip beržo lapo gyslutės. Galvoje, abiejuose smilkiniuose, čia trinksėjo kūjai, čia kuriam laikui – tyla. Ir panaši dainelė… Kol atėjo pusė penkių ir teko (ačiū Dievui) keltis.

Cha, kol išvėdinau kambarius ir susiklojau patalus, kol atėjo laikas pailsėti po pirmojo rytinės rutinos raundo – atsigavau. Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…

Lapkričio 20, ketvirtadienis. Šįryt, nusiprausęs šaltu vandeniu iki pusės ir stovėdamas prieš vonios veidrodį, užmečiau akį į savo „stuomenį“. Dievuliau, kaip suplokštėjusi krūtinės ląsta! O „sužagarėję“ raktikauliai – tiesiog bado akis. Kybau kaip koks senas švarkas ant negrabaus pakabo, pagalvojau. Tik galva dar normali. Bet kadangi buvau pasviręs į priekį, čia pat pridūriau: „Bet kabantis ne spintoje, o lauke ir – pučiant silpnam vėjui.“ O dar kita mintis: kaip kaliausė Ričardo V. paveiksle. ¡Por Dios! Kiek jis jų pritapė! O kokį pavidalą Ričardas turi dabar? Kaip jis yra persikeitęs?

Lapkričio 23, sekmadienis. Skaitau naujausią Fossės kūrinį – nedidukę knygelę pavadinimu „Vaim“, pirmąją po to, kai norvegas gavo Nobelio premiją. Įpusėjau. Deja, deja… Tenka kiek nusivilti savo mėgstamuoju autoriumi: nėra to metafizinio spindesio, kuris įsižiebdavo, perskaičius vos keliolika jo ankstesniųjų knygų puslapių. Galvojasi, kad šį sykį tekstas nebus pasibeldęs iš anapus, kad Fossė rašė iš reikalo… Rašė, pats nebūdamas perkeistas būsimojo kūrinio…

Lapkričio 25, antradienis. 12.30. Labai graži diena. Blausi, bet visur tebeguli kiek pažliugęs sniegas. Todėl – ypatinga šviesa. Todėl diena – šėma, palša. Palšoji galia! O dar labiau man viskas gražėja dėl to, kad ką tik pabaigiau Fossės knygelės antrąją dalį. Čia jau pasirodė metafizinis žibesys: apsireiškė Jėgos! O viskas prasidėjo taip paprastai: kažkas pabeldė į vienišiaus Eliaso namo duris. Pasirodo, tai būta ką tik mirusio vienintelio jo draugo Jatgeiro… Ir – ne tik pasibeldė. Tarsi pasirodė jam: „and I feel like Jatgeir is looking down at me now from somewhere above me /…/ and I wave at him and it’s like he raises his arm and waves at me and with a kind of joy he says it’s good here…“

Lapkričio 30, sekmadienis. 10.15. Netirštas, bet – rūkas. Lauke – plius trys. Sniegas ant balkono parapeto tęžta. Vienoje savo ankstyvųjų esė („Apie savižudybę“) kalbėjau, kad esu unikali unikalių konsteliacijų (tiek tekstinių, tiek gyvenimiškųjų) susitikimo vieta. Ir kad vien dėl to nevalia žudytis: Kosmosas praras tokį unikumą! Šiandien galvoju: bet juk jau visai arti turėtų būti tas laikas, kai visos šitos konsteliacijos subyrės be jokio mano įsikišimo, subyrės paties Kosmoso valia. Tai ką dabar turėčiau sakyti? Manau – štai ką: ačiū, kad jos buvo. Ačiū Kosmosui, kad jas sukūrė, ačiū Kosmosui, kad jas išardo. Jis viską daro deramu laiku ir deramoje vietoje…

P. S. Teksto pavadinimui panaudota frazė iš Agnės G. laiško.

Rugsėjo 21, sekmadienis. Rytą, maždaug pusę penkių, pirmą kartą šiais metais vėl išvydau ryškų Orioną (apsiblaususį jau buvau įžvelgęs prieš kelias dienas). Kažin, ar dar yra kosmose vietų, iš kurių jis atrodytų lygiai kaip iš mano balkono? O kitas klausimas – ar yra žvilgsnių, matančių jį taip kaip manasis? Nors, tiesą sakant, klausimai kvaili. Aišku kaip dieną, kad nei kosmose, nei visoje begalinėje visatoje nėra ir negali būti dviejų tapačių pozicijų, dviejų tapačių santykių, juoba – dviejų tapačių žvilgsnių. Viskas, viskas – unikalu. Ir aš su savuoju balkonu – lygiai taip pat.

Apie pusę šešių, ilsėdamasis po kambarių vėdinimo, kaip paprastai, deklamavausi eilėraščius. Šį kartą į mintį pirmas atėjo Kinnellis: „Looking at your face / now you have become ready to die / is like kneeling at an old gravestone / on an afternoon without sun, trying to read / the white chiselings of the poem / in the white stone.“

Užpraėjusią naktį sapnavau tokį puskošmarį. Stovėjau patalpoje priešais sėdintį įmitusį vyriškį, kuris, žinojau, mane kankins. Jis liepė nusiauti. Taip ir padariau. Tuomet pamačiau, kad iš grindų priešais mane išlindo geležiniai dygliai. Tapo aišku, kad turėsiu ant jų stotis. Pasileidau bėgti durų link. Kai jas pribėgau, beliko nuspausti rankeną. Bet, kiek besistengiau, negalėjau pakelti rankos…

Rugsėjo 22, pirmadienis. 10.50. Kadangi ponios (panelės) sinoptikės ir ponai (ponaičiai) sinoptikai sako, kad šiandien – paskutinė šilta ir saulėta diena, kad jau tuoj atslinksią lietūs, kurie pradės „per mūsų šaltus skruostus lietis“ (čia apytikriai cituoju savo seną eilėraštį), tai išslinkau į balkoną lyg ir atsisveikinti su surfinijomis. Jų vaizdas jau apygraudis. Stiebai ir lapai – gerokai aprudę, panašūs į bulvienojus. Taip, žiedai dar pilni sodraus violeto, bet – jau praradę stangrumą, suskudurėję. O žiedų viduriukai, kurie vasarą (ypač prieblandoje) žvelgdavo man į akis mistišku, bauginamu žvilgsniu, dabar jau to žvilgsnio nebetekę: ten formuojasi žiupsnelis blyškių sėklų. Jo. Per vasarą surfinijų akys išbluko. Ką gi, atia!

O pusę penkių ryto Orionas tebespindėjo taip, lyg jam būtų wszystko jedno, kas ten darosi su tomis surfinijomis, su tuo balkonu, su tuo nukaršusiu A. A. Palauk, palauk, Orionai. Gal reikalai susiklostys taip, kad netrukus žvelgsime kits į kitą iš naujų pozicijų, iš, taip sakant, artėliau…

Rugsėjo 25, ketvirtadienis. Vakar klausiausi Reicho „Tehillim“. Po kokių gal dešimties metų pertraukos. Kai klausydavausi prieš tą pertrauką, prieš tuos, tarkim, dešimt metų, kai kurios vietos mane žavėdavo taip, jog apimdavo ekstazė, pasišiaušdavo kūno plaukeliai. Šį sykį taip pat buvo gražu. Bet – manojo kūno plaukeliai šiauštis ir negalvojo. Kai baigiau klausytis, nuėjau vonion ir, nusirengęs iki pusės, ėmiau juos apžiūrinėti. Apžvelgiau suvytusius dilbius, sumenkusios krūtinės plotelį. Ėhė! Taigi tų plaukelių jau beveik nesą. O tie, kurie dar laikosi įsikibę pasiraukšlėjusios odos, – tokie leisgyviukai, tokie besveikačiai, kad apie jokį pasišiaušimą jie negali nė svajoti. Iš kur paimtų tiek jėgų?

O šiandien pusę penkių vėl susitikau su Orionu. Jis spindėjo kaip iškaltas. Nusilenkiau jam. Deja, atsakomojo gesto nesulaukiau…

Jau kuris laikas skaitinėju „Krishnamurtiʼs Notebook“ (ją man padovanojo Austėja J., ačiū jai). Be savo žinomų idėjų dėstymo, K. čia aprašinėja savąsias patirtis, kai jį užgriūva tai, ką jis vadina „otherness“, „emptiness“, „vastness“. Žodžiu – kitybė. Labai įspūdinga. O pozicija, kurios K. nuolat siūlo laikytis, – „humility“. Taip sakant – nuolankumas. Vytautas S., senokai miręs mano bičiulis, yra parašęs tokį ketureilį: „Lenkiuosi / Lapkričio / Valiai / Nematomai.“ Aš lenkiuosi valioms visų mėnesių, su kuriais man dar teks susitikti.

Spalio 1, trečiadienis. Vakar vienas asmuo padovanojo trijų jurginų puokštelę. ¡Por Dios! Nors man jau beveik aštuoniasdešimt penkeri, tokių jurginų gyvenime nebuvau matęs. Mano gyvenimo jurginai būdavo kaimiški: stambūs, ramūs, margi, rausvi, geltoni. O šitie – tik gero gvazdiko dydžio, bet – gilios, gilios, intensyvios, intensyvios tamsiai raudonos spalvos. Gal tai kokia šiuolaikinė bordinės atmaina? Ir dar: jų žiedlapiukai – geldelės pavidalo, labai, labai susiglaudę. Tie jurginai, tenka prisipažinti, mane sukrėtė. Kuo tiksliai – nežinau. Gal tuo, kad nedidukai, o pilni tos tamsraudonės sprogstamosios galios? O gal tiesiog tuo, kad tokių nebuvau matęs? Šiaip ar taip, pasaulis dar sykį prisistatė man stulbinamu aspektu. Ne, sakyčiau jau apsisprendusiam žudytis Akutagawai: dar palūkėk. Juk nežinai, ką dar tau pamėtės Kosmosas.

Andai tokia jauna moteris panoro nusifotografuoti su manimi. Sutikau. Šiandien atsiuntė nuotrauką. Nuostabu! Koks neapsakomas kontrastas tarp josios spindinčio gyvybingumo ir mano peleniško numirėliškumo! Parašiau ir paklausiau, ar jai nebuvo baisu šalia manęs stovėti. Iškart atėjo į galvą mano seno eilėraščio eilutės: „Kaip saldžiosios strazdanos rožinio kūno dienos / Tolydžio, tolydžio į kartųjį peleną virsta.“

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Natiurmortas su žvakele. 2007. MO muziejaus kolekcija

Spalio 3, penktadienis. Apie penktą vėl žiūrėjau į Orioną. Jis tvirtai tebestovėjo savo vietoje. Gal vos vos pasislinkęs į vakarus. Užtat apie šeštą, kai ilsėjausi išvėdinęs kambarius, už durų pasigirdo baisus trenksmas. Kai išėjau pažiūrėti, pamačiau, kad nukritęs ant sienos kabėjęs paveikslas sunkiais mediniais rėmais: per kažin kiek metų nudilo jį laikiusi lininė virvelė.

Spalio 6, pirmadienis. 9.10. Rytas drėgnas, apniukęs. Prasidėjo šlapias ruduo. Nemažai visokių rudens ženklų turiu balkone. Bet tikrasis rudens ženklas, jo emblema – geltoni lapai. Deja, aplinkiniai medžiai – ne klevai. Pro langą matau tujas, pušis, egles, dar – alyvų krūmą. Tačiau: tarp Lorenos namo kampo ir jų balkono kampinio stulpo yra plyšys su šiokia tokia erdve. Kokius keturis penktadalius to plyšio (iš apačios) blokuoja tolimesnis namas. Bet: pro likusį penktadalį matau ant atokesnės kalvos augančių klevų viršūnes! Jų lapai – geltonutėliai. Turiu maždaug pašto ženklo dydžio embleminio rudens skiautę!

Vakar naujaip suformulavau labai mane guodžiančią idėją: „Mano motina yra Kosmosas.“

Spalio 11, šeštadienis. Vėl skaitinėju prieš nemažai metų skaitytas „Cinamonines krautuves“. Geras apsakymų ciklas apie manekenus. Ten pasakotojo tėvas gražbyliauja apie materiją ir jos galimybes: „Materija yra pasyviausia ir labiausiai beginklė kosmoso substancija. Kiekvienas gali ją minkyti, formuoti /…/.“ Ir toliau: „/…/ netgi amžinai pražuvus klasikiniams kreacijos metodams, lieka tam tikrų nelegalių metodų, begalinė daugybė eretiškų ir nusikalstamų metodų.“ Ir nors pasakotojas tuos tėvo gražbyliavimus pateikia su ironiška šypsenėle, vis vien galvoje šmėstelėjo kadaise joje jau lankiusis nejauki mintis: o jei, man jau tapus materija, bus pasinaudota kuriuo nors iš tų „eretiškų ir nusikalstamų“ metodų?

Su Gediminu K. gaminame pokalbį kažkokiam leidiniui. Šiandien kaip tik pasakoju jam, kaip mėginu medituoti, naudodamasis savo paties skeleto vaizdiniu. Cha, cha.

Spalio 15, trečiadienis. 10.00. Nuo pat penktos galvoje bruzda Aikeno eilutės: „Bitter woman, / Bitter of heart and brain and blood, bitter as I / Who drink your bitterness – can this be beauty? / Do you cry out because the beauty is cruel?“ Pamenu, kai, išvertęs šį eilėraštį, drauge su keliais kitais A. kūriniais spausdinau „Šiaurės Atėnuose“, publikaciją pavadinau „Grožis – tai žiaurybė“. Toms eilutėms galvoje nesiliaunant, ėmiau dairytis kokio žiauresnio grožio netoliese. Kadangi neseniai, praėjus lietaus debesiukui, išlindo saulė, žvilgsnis krito į surfinijas už lango. Aha. Jų stiebai ir lapai jau ne bulvienojai, jau beveik visiškas kompostas. Bet ant tų komposto krūvų tebekėpso po kelis apskurusius violetinius žiedus. Na, žiaurybės čia nedaug, bet, manau, – vis tiek truputį į tą pusę. Tuomet grąžinau žvilgsnį šiapus lango. Ir še tau! Ant palangės, prie pat mano kairiojo dilbio, stovi didelis senutėlis juodas molio puodas, apipintas karnomis. Jį gal prieš penkiasdešimt metų parsivežiau iš kraštotyrinės ekspedicijos. O tame puode – geros trys saujos linų stiebelių su daugybe subrendusių galvučių rutuliukų, kurie tarp tų išsekusių plonyčių stiebų sudaro lyg žvaigždynus, ir penkios stambios (vidutinės kriaušės dydžio) aguonų galvos nelyg aklos, pasiklydusios keistų pavidalų planetos. Viskas dulkėte apdulkėję. Kaip tu nusiurbsi tas dulkes nuo tokių objektų! Be to – ir gaila: juk jos (dulkės) tokios nemirtingos! Joms irgi jau vien pas mane turėtų būti apie pusė šimtmečio. Va čia – tai grožis! Žinoma, žiaurybės ir jam trūksta. Bet užtat rūstumo – per akis! Ačiū Aikenui, kad jis man šį rytą tas akis atvėrė.

Po pietų atėjo žinia, kad mirė Ričardas V. Kai stoviu prie savo stalo ir ką nors veikiu ramstydamasis į tumbą, jo paveikslas „Nemunas ties Česukais II“ jau beveik trisdešimt metų kabo man už nugaros. O įėjęs į savo kambarį ir žingsniuodamas stalo link pirmiausia jį ir pamatau.

Spalio 16, ketvirtadienis. 10.20. Kai buvome likę keturiese (Ričardas V., Algis K., Petras R. ir aš), kalbėdamas su kuriuo nors juokaudavau: įdomu, kuris dabar pirmas išsiims velionio pasą. Jeigu Kosmosas rinksis pagal abėcėlę – tai būsiu aš. Jeigu pagal amžių – tuomet Algis. Pasirinko vis dėlto tarsi pagal abėcėlę. Tik – nuo kito galo. Taip, Ričardas, kaip ir aš, buvo linkęs į fatalizmą. Net žiniasklaidai kažkada yra kalbėjęs: „Aš į viską žiūriu fatališkai. Ką atsiunčia likimas, taip ir yra. Pats nieko nedarau.“

Kadangi su Ričardu buvome dideli bičiuliai, tai vakar mano leidėja Giedrė iš Venecijos atsiuntė man užuojautą. Prisiminiau, kaip kadaise kalbėjau, jog iš miestų, kuriuose lankiausi, norėčiau dar sykį grįžti į Veneciją ir Jeruzalę. Deja, kol tebeturiu dabartinį pavidalą, to tikrai neįvykdysiu. O kai tas pavidalas pasikeis – kas žino…

Spalio 18, šeštadienis. 12.30. Lyja, rūškana. Grįžau pastovėjęs prie Ričardo pelenų. Stovėdamas mintyse deklamavau Mackų, Lorcą. Ir, žinoma, savąjį, dedikuotą Ričardui ir jam, kaip sakė, patikusį: „Tamsoj žiburiais žiburiavo Kalėdų eglutė, / Nelyginant kokio arabų poeto eilutė. / Nelyginant protas, pradėjęs ar kurti, ar žaisti, / Beprotiškai švietė tamsoj jos menkutė pašvaistė. / Nelyginant jausmas –
nei geras, nei blogas, nei didis, nei mažas – / Neaišku, kaip jautės tamsoj jos dvilypis miražas.“ O tuo metu visai čia pat, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, liepsnote liepsnojo nukritę ant žemės klevų lapai.

Gegužės 27, antradienis. Stebeiliju pro langą į kaimyno Mazūro alyvų krūmą (trinarį: violetinės, baltos, violetinės). Matau, kad dalies, esančios arčiausiai manęs, violetiniai žiedai jau virsta arbata. Arbata, arbatos, arbatai, arbatą… Išeinu į balkoną ir žiūriu žemyn. Mūsų kiemelio hortenzijos – žalut žalutėlės. O paskui iš jų išriedės futbolo kamuolio dydžio balti žiedai. Jei dabar joms pasakyčiau, kad ilgainiui irgi virs arbata, jos man tartų: „Fuck off! ¡Cabron!“

Vakar rytą, įėjęs virtuvėn, krūptelėjau: baltos sienos fone, truputį virš akių lygio, ore styrojo juodas kaip anglis žvakės dagtis. Kas čia dabar, po paraliais? Paskui susivokiau: dagtis kyšojo iš plonos stearininės žvakutės, spalva bemaž nesiskiriančios nuo sienos. O šioji (ta žvakutė) buvo įstatyta į matinio stiklo (irgi stearino spalvos) žvakidėlę… Prisimenu (apie tai jau esu rašęs), kaip kažkada su Tomu K. (plius mudviejų žmonos ir Laimantas J., kuris viską ir suorganizavo) gėrėme Prahos bare. Tomas, žiaumodamas žalios mėsos „kepsnį“, vis kartojo: „Po mūsų liks tik žolė!“ Aš nepailsdamas atsakinėjau: „Po tavęs, Tomai, tikrai neliks tik žolė!“ Bet juk žalia žolė – taip gražu!

Gegužės 28, trečiadienis. 16.20. Tarsi infekuotas tos pamišėliškos kiemo žalumos (nors dabar į ją nežiūriu: krapnoja, pilka, prieblandiška – negi eičiau į balkoną?), ėmiau ieškoti žaliausio daikto kambaryje. Jau matau: keturi (po du iš abiejų pusių) geležinio kapų vainiko (kokie populiarūs tie vainikai buvo mano vaikystės metais!) lapai, pritvirtinti prie Mindaugo S. paveikslo. Tapyba ant fanerinio buvusios kėdės sėdynės skritulio. Jo viduje, tvankioje prieblandoje, gulinčios po akto moters kūnas, matomas nuo galvos iki pusės šlaunų. Tos šlaunys truputį praskėstos. Savo lytį moteris pridengusi ranka. Kūnas pavargęs, lyg snaudžiantis. Šiek tiek lavoniškas: rusvą abstraktokai nutapytą pavidalą dengia ploni melsvai pilkšvos potėpiai. Jis šiek tiek įdubęs pagal apatinį apskritimo kraštą. Tai daro jį dar pasyvesnį. O medinio skritulio viršuje, jau už tapybos ribų (kaip ir minėtieji žali lapai šonuose), stirkso, nelyg ta stearino žvakelė virtuvėje, berankė žaislinė (buvusi lėlė) vaiko figūrėlė. Kadangi skritulys turi (skaisčiai raudoną) apskritą pastovą, tai visas objektas nesunkiai asocijuojasi su pastatomu veidrodžiu. Memento mori!

Gegužės 30, penktadienis. Vakar lyjant styrojau paminklo Sigitui G. atidengimo ceremonijoje. Buvau davęs žodį Petrui R. (gal prieš keturiolika metų), kad jei jis tą paminklą pagamins, o aš dar būsiu gyvas, tai pasirūpinsiu, kad mane nors ir karučiuose kas nors atvežtų į atidengimą. Atvežė. Ir kol kas – ne karučiuose. Nieko, žinoma, nepamačiau. Tiksliau – pamačiau juodų skėčių lietuje tirštynę. O kai nuo obelisko nutraukė maršką – virš tų skėčių išvydau jo viršuje tą garsųjį kiaušinį. Aišku, paminklą, vis dar kuriamą (ir tą, bet dar ant viršaus neuždėtą nepadėtą, Visatos kiaušinį), buvau matęs bent keliolika kartų. Bet norėjau jį išvysti visą krūvoje, su tuo kiaušiniu viršuje ir – su aplinkine erdve. Neišvydau. ¡Caramba! Teks keliauti dar sykį. Bet gestą – ir pagarbos Sigiui, ir pagarbos Petrui – atlikau. Dėkui Dievui!

Petras Repšys. Paminklas Sigitui Gedai. 2025 (fragmentas). Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

11.40. Dar apie paminklą. Viename jo šone Petras pavaizdavo Sigį paukštišku veidu. Jo, Sigito, eilėse – daug paukščių. Antai jau „Strazde“ sakoma: „Ir Drazdauskas pasiryžo – / Didelė gamta tylėjo, – / Kai žmogus į Paukštį grįžo, / Paukštis gi – į žmogų ėjo.“ O tarp paukščių – galybė mirties. Prieš kiek laiko viena mano bičiulė man parašė: „O mano vakaras buvo toks: radau tris mirusius, atsimušus į langą, paukštukus, tai taip save graužiau, kad apklijavau visus langus tais lipdukais-juodais paukščiais, kad šitie, gyvieji, baidytųsi.“ Mirties Sigito eilėse – nors vežimu vežk. Štai posmas: „Ilgai klausei tu vasaros ir rožės / ir svaiginaisi tais laukais žaliais, / dabar girdi – kapų kalnelis ošia, / eik jo keliais, / ilgais dulkėtais Dievo pakeliais, / mirties keliais…“

Gegužės 31, šeštadienis. 9.00. Ką tik deklamavausi Mackų: „Žalios, žalios! / Aš noriu tik žalios / uždengti blankančiam / beržų sentimentalui, / šiurkščios kaip milas / šiaurės mėnesienos.“ Mielas Algimantai! Labai dažnai deklamuojuosi tavo eilėraščius, gėriuosi jais. Dar tarybmečiu dėl tavęs buvau nukakęs į Pagėgius, susiradau namą, kuriame gyvenai būdamas vaikas, jį nufotografavau, nuotrauką ir savo tekstuką paskelbiau „Gimtajame krašte“. Be to, kai dirbau tuometėje Kultūros ministerijoje, įtraukiau tą namą į istorinių paminklų sąrašą. Paskui ministras jį išbraukė, bet tai – jau ne mano kaltė. O savo „nuopelnus“ tavo atžvilgiu čia vardiju tam, kad noriu tave pakviesti apsilankyti mano kaimynystėje. Žinau, žinau, kad seniai priklausai, tavo paties žodžiais tariant, „taikiai mirusių tautai“. Bet – todėl ir kalbinu atkakti, nes manau, kad būtent dėl to tau tai padaryti nebūtų vargu. O kviečiu ne pas save į namus, o į „kaimynystę“ dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: pamatęs tave kambaryje, ko gero, vis dėlto išsigąsčiau. Antroji: būtent kaimynystėje, Žemuogių gatvelėje, auga milžiniškas beržas. Šiuo metu jis toks vešlus, kad, regisi, tų jo lapukų svoris sulaužys jį patį. O kai papučia vėjas ir sujuda jo storosios pusiau palaidos „kasos“, man vaidenasi, jog kryptelna visas Žemės rutulys. Bet svarbiausia – dabar jis yra neapsakomai žalias. Neapsakomai žalias ir drauge – neapsakomai tviskantis. Na, tai tikrai nė kiek nenublankęs „sentimentalas“! Ką aš žinau, gal tu kur nors netoliese ir esi. Gal tu į jį ir žiūri. Tuomet – viskas tvarkoj. Juk šitą laišką parašiau tik iš didžiulio noro, kad tu jį pamatytum.

Birželio 1, sekmadienis. 8.00. Kai koks nors didelis poetas ką nors įspūdingai sušunka, įsitempia klausa. Ir imi ieškoti to šūksnio raktinio žodžio kitų kūrėjų (tiek praeities, tiek ateities, žvelgiant iš skaitomo autoriaus perspektyvos) eilėraščiuose. Aišku – ne tik stambiųjų, bet ir smulkiųjų. Štai vakar gardžiavausi Mackaus šūktelėjimu „Žalios, žalios!“. Po to visą dieną galvoje žiebėsi eilutės su kitų dainių panaudota įvairiems objektams „nudažyti“ žalia spalva. Antai trys stambieji. Sylvia Plath: „The high, green meadows are glowing, as if lit from within.“ Federico García Lorca: „Hay una luna verde / en todas las leyendas.“ Sigitas Geda: „Arkliai siūbuoja žalią horizontą.“ O dabar – du smulkieji. Vytautas Skripka: „VISĄ ŽALIĄ ŽALIĄ PAVASARĮ / KAŽKUR GYVENAU / TARYTUMEI DIEVĄ PRARADĘS.“ Ir galiausiai – aš pats: „Glotnus ir blizgantis žalios vejos lygumas / Sugestijuoja mintį apie mirtį.“

Birželio 3, antradienis. Šįryt nužudžiau stambią vapsvą geltonais dryžiais. Įskrido, kai vėdinau kambarį. Bandžiau ją išvyti – nepasisekė. Bandžiau sugriebti minkštu popieriumi ropojančią lango stiklu – ne. Tuomet ji palindo po medine (iš plonų juostelių) užuolaida. Storai zvimbė be perstojo. Mėginau kaip nors iškrapštyti iš ten, bet, regis, pernelyg prispaudžiau ir pamačiau, kad jai jau – nekas. Tuomet atlikau „coup de grâce“: sutraiškiau galutinai. Kai po to išėjau į balkoną ir žiūrėjau žemyn į pievelę, deklamavausi Mandelštamą: „Вооруженный зреньем узких ос, / Сосущих ось земную, ось земную…“ Galvoje deklamuojamas eiles lydėjo violončeliškas vapsvos zvimbesys…

Birželio 4, trečiadienis. 10.30. Saulėta. Žiūrėjau iš balkono į kiemo pievelę. Jos kampe jau kelinta diena žydi bijūnų krūmas. Mano mėgstamiausia gėlė! Šiandien matau, kad po krūmu – jau nukritusių žiedlapių krūvelės. Jos kažkodėl mane jaudina labiau už žiedus. Atėjo galvon frazė: kaip nupešto paukščio plunksnos. Bet neprisimenu, ar tai aš esu sakęs, ar – kas nors kitas. Užtat kad būtų mano, ją truputį pakoreguoju: kaip nupešto Rojaus paukščio plunksnos.

Birželio 6, penktadienis. 8.00. Po vakarykščios liūties tikėjausi, kad šįryt dangus bus mėlynas. Ne. Dangus nesilaikė (jam kažkas neleido laikytis) klasikinių taisyklių. Prieš penktą (o dar ir dabar) virš galvų kabojo įmirkusi pilka kaldra. O paskui pamačiau keistą lokalinį rūką. Pirmiausia – jis buvo ten, kur niekados nebūdavo: šiaurės rytuose. Po to: buvo šviesiai pilkas. Apvyniojęs daugiaaukštį. O iš už to pastato į viršų sunkėsi lyg čiurlioniška, lyg terneriška tokia praskydusi šviesa… Matyt, ten kažką veikė saulė…

Birželio 9, pirmadienis. Vakar kalbėdami telefonu su Algiu K. prisiminėme pokariu mūsų kraštuose vartotą žodį „pistūlmašinė“: toks automatinis ginklas. Kai šiandien iš balkono žiūrėjau į pievelę, tas žodis kažkaip susijungė su ja, ir prisiminiau vieną vaikystės epizodą iš kokių gal 1947 metų. Buvo labai saulėta ir žalia, matyt, pati vasaros pradžia. Rytas. Paroviau triušiams žolės ir įmečiau į narvą. Vienas, mano mylimiausias, buvo juodas: trumpo kailio ir blizgantis. Jį vėliau, žiemą, pats pražudžiau: kai buvo apie –30, atsinešiau į trobą (narvas stovėjo tvarte), kad apšiltų, o vakare išnešiau atgal. Rytą radau negyvą. Pašėręs triušius nuėjau į trobą. Virtuvėje prie savo varstoto sėdėjo mano dėdė batsiuvys (nevaldė abiejų kojų iki kelių: žvejybos lediniame vandenyje pasekmė). Jo plikė buvo išmušta stambiais prakaito lašais, o jis, užmovęs kažkieno aulinį batą ant geležinės „kojos“, kalė puspadį. Bet keisčiausia – ant stalo netoliese stovėjo rankinė granata, bet: pastatyta ant medinio koto, galvute aukštyn. Dar keisčiau: ta galvute žemyn šliaužė skreplys (mįslė, kurios neįmenu visą gyvenimą: kodėl granata buvo apspjauta?). Apsidairęs pamačiau, kad pakampėmis sėdi trys žaliukai (taip vadindavome partizanus) su „pistūlmašinėmis“ ant kelių, vienas jų – basas. Kai dėdė baigė darbą, basasis tarė: „Išvaksuok!“ Dėdė paėmė nuo varstoto apskritą metalinę juodo „vakso“ dėžutę ir truputį virpančiom rankom ėmė blizginti batą. Paskui jie išėjo, ir apie tuos vyrus niekad nieko daugiau negirdėjau…

Birželio 10, antradienis. Naktį – jau baisi pilnatis. Net dangus dejavo. (Nors ji buvo anapus stangrios debesų plėvės, aš jos nemačiau, bet – jauste jaučiau.) Sapnavau, kaip dažniausiai būna per pilnatį, mirusiuosius. Ėmė kažkoks karčiai saldus nerimas. Guodžiausi, deklamuodamasis Gedą ir Mackų. Sigitas: „o pačiam dangaus gale, / kur išlinksta horizontas, iš senos ugnies, per žalsvas / perkreiptais veidais mėnulis.“ Algimantas: „Juodos, juodos! / Aš noriu tik juodos, / mėnulio plaštakom / į sapną apimtos, / į Dievo masę / dūžtančios avarijos.“

Balandžio 2, trečiadienis. 11.30. Žiauriai saulėta. Atėjo į galvą sąvoka „plėvelinis auksas“: labai išploninta aukso plėvelė, kuria viduramžiais aptraukdavo vieną smaltos kubelio, iš kurių būdavo dėstomos mozaikos, šoną. Tad: šiuo metu visi saulės apšviesti objektai, kuriuos matau pro savo langą arba (išėjęs) iš balkono, atrodo aptraukti plėveliniu auksu. Net ir mėlynosios scylės, dvigubu apskritimu juosiančios šviespilkius pernykščius apačioje styrančio didžiulio hortenzijų krūmo stagarus.

Bet manyje, vis dėlto, įsitaisiusi melancholija. Todėl scylių mėlynumas man kur kas artimesnis už plėvelinį auksą. Pajutau, kad ji (melancholija) sklidinai pripildžiusi visą mano vidaus akvariumą nuo pat labo ryto. Nors vakare deklamavausi Jono M. pirmąją iš „Semeniškių idilių“ ir dar pakirdęs be žodžių kartojau ne pačią melancholiškiausią josios eilutę: „apie geltonus miežių, avižų laukus“. Todėl ėmiau dairytis po knygų lentynas melancholiškų bičiulių. Užkliuvau už Austėjos J. knygelės „Mėlynieji malonumai“. Koks puikus pavadinimas. Ir viršeliai mėlyni! Atsiverčiu bet kurią vietą. Skaitau: „mėlynas garlaivis baloj yra mano tėvas“…

Melancholija… Labai gražus žodis… Ji (ne žodis) lanko mane kiekvieną pavasarį. Vaikystėje ateidavo ne viena: ją atlydėdavo mažakraujystė. Kaip gražiai atrodydavo pro blyškutėlę odą mėlynos rankų ir kojų gyslutės! Cha, mažakraujystė… O gal, man nežinant, pavasariais ji įsėlina manin kasmet? Tad šiemet būtų – aštuoniasdešimt ketvirtas kartas. Skamba visai neblogai: aštuoniasdešimt ketvirtoji mažakraujystė…

Balandžio 3, ketvirtadienis. Skaitau puikų Mishimos apsakymą „The Flower Hat“. Protagonistas sėdi San Fransisko skvere ir stebi saule besilepinančius aplinkinius. Tuomet prisimena, kad vaikystėje turėjo žaislinę sodybą su namu, medžiais ir anglo bei anglės figūrėlėmis. Mėgdavo ją pastatyti saulėje ir žiūrėti, kaip nuo negyvų sodybos objektų krenta ir slenka „gyvi“ šešėliai. Ir štai dabar, pažvelgęs į aplinkinius, staiga išvysta juos sustingusius kaip tos figūrėlės jo vaikystės žaisle. Kalba: „My contentment arose, I was convinced, from the fact that I have confronted the end of the world. The world had ceased right in front of me, and I just happened to have been there at the time!“

Vaikystėje mano namuose buvo skaitoma Sabos karalienės Mikaldos pranašysčių knyga. Matyt, ji ir padarė, kad aš nuo mažumės buvau įsitikinęs, jog savo akimis išvysiu pasaulio pabaigą. Kaip mane galėtų palikti abejingą cituotoji Mishimos apsakymo vieta?

Balandžio 6, sekmadienis. 7.50. Saulėta, bet lauke –2. Iškeliaujanti žiema grįžtelėjo pasižiūrėti į atkeliaujantį pavasarį. O vakar net snigo. Mano mėlynosios scylės apsirengė ne plėvelinio aukso drabužėliais, o smulkiu sniegučiu. Joms, spėju, nebuvo labai malonu. Bet man – be galo patrauklus ir jaudinantis vaizdas. Štai ir puikus pavyzdys, kaip estetinis žvilgsnis skiriasi nuo praktinio. Labai, labai man patinka gėlės su sniegu. Ypač – mėlynosios. Net visai pakenčiamą eilėraštuką kažkada esu parašęs: „Jūsų žvilgsniai, žibuoklės, – ilgi, ilgesingi, ligoniški mėlyni žvilgsniai – / bedžias tiesiai savęsp po baltai nulakuotu blizgiuoju vasario sniegu.“

Balandžio 7, pirmadienis. Vėl saulėtas rytas. Bet naktį buvo –3. Scylės veikiausiai nušalo. Literatūra koreguoja gyvenimą (manąjį – daugybę kartų), bet gyvenimas koreguoja literatūrą. Štai ir dabar. Vietoj Austėjos J. knygelės pavadinimo „Mėlynieji malonumai“ mano galvoje jau žiebiasi šiek tiek romantiškas, šiek tiek saldokas, šiek tiek kičiškas įsivaizduojamo kūrinėlio įvardijimas: „Mėlynųjų scylių mirtis“. O šįryt kaip tyčia dar parašiau į „Goodreads“ apžvalgėlę apie Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“.

Balandžio 9, trečiadienis. Vakar trumpai snigo kruopom. Pati keisčiausia sniego forma. Ne didelės snaigės, ne smulkios, ne miltai. O stambios kruopos. Kadangi sniegą laikau itin minkšta medžiaga, tai man tasai kruopiškumas – tarsi koks oksimoronas: medžiagos (minkšta) ir formos (kieta) prieštara…

Gal todėl šiąnakt sapnavau labai keistą sapną. Vieną iš tų vienkartinių, bet sukrečiančių sapnų, kurie aplanko tik sykį ir daugiau niekada nepasikartoja, tačiau kuriuos paskui atsimeni visą gyvenimą. Tarsi stovėjau kažkokioje labai lygioje švariai apsnigtoje plynėje. Visur lygut lygu, baltut balta ir tuščia, tuščia. O dangus – tirštai mėlynas. Staiga pastebėjau, kad tolėliau sniege dūluoja moters veidas. Einu prie jo. Priėjęs matau, kad akys tamsios, gyvos, žvelgia į tą mėlyną dangų. Plaukai juodi. Kakta balta, bet kitokio baltumo nei sniegas. O skruostai ir lūpos padažyti raudonai. Mane suima didelis gailestis. Lenkiuosi, norėdamas tą veidą pakelti. Tuomet suvokiu, kad jis nėra tikras, kad man tiktai taip pasirodė, kad iš tiesų veidas užpurkštas ar nutapytas ant sniego. Bet vis vien mėginu jį paimti. Tačiau to padaryti, pasirodo, neįmanoma: tiek balto, tiek raudono, tiek juodo sniego miltai vis išbyra man pro pirštus. Pasidaro neapsakomai, neapsakomai liūdna. Atsiduriu tarsi neįsivaizduojamai gilaus liūdesio šulinio dugne…

Balandžio 10, ketvirtadienis. 10.00. Oras drumzlinas: šiurpu, vėjuota, apniukę. Pro langą matau kiemelyje augančios magnolijos pumpurus. Prieš maždaug savaitę jie buvo glotnūs, gražiai įskilę, su jau gerokai prasikalusiais baltais žiedlapiais. Standžiais, sultingais, šilkiniais. Šiandien – jie suskurę, parudavę, susigūžę. Nežinia, kiek juose belikę gyvybės, jie atrodo besyviai, lyg pakąsti mažakraujystės. Taip juos apniokojo galingesnė už juos jėga – minusinės temperatūros naktys ir šiurkščiarankis vėjas. Ką jie, jau mažakraujai, gali padaryti? Absoliučiai nieko. Tik pasiduoti ir žiūrėti, kas bus toliau. Beje, panašiai jaučiuosi ir aš. Galva drumsta. Raidės, į kurias dabar rašydamas žiūriu, – aptrauktos rūko. Maudžia stuburą, raumenis. Traukia viršugalvį. Sunku į ką nors susikoncentruoti. Ką aš darau? Iš visų jėgų likučių stengiuosi pasiduoti. Sutapti su tomis galvos drumzlėmis. Su tuo kūno mausmu. Su sutrauktu viršugalviu. Su regą apsėmusiu rūku. Ir – šis tas išeina. Kur kas sėkmingiau negu aname prieš daug metų sapnuotame sapne, kai iš visų jėgų stengiausi numirti, bet taip ir nenumiriau. Palengvėja, tikrai palengvėja, kai pasiduodi aštuoniasdešimt ketvirtai pavasario mažakraujystei. Nesipriešinimo melancholija…

Balandžio 11, penktadienis. Šį rytą pasaulio dalis, matoma pro mano langą, – pražilusi. Pražilusios pernykščių surfinijų virkščios balkone. Pražilusi eglutė prie kaimyno Antano namo. Pražilusios Mazūrų eglės ir tujos. O suskurdusieji magnolijų pumpurai, gavę po žiupsnį smulkaus sniego, neva ima žydėti. Deja, tai tik makiažas…

Balandžio 14, pirmadienis. 11.10. Užplūdo šiluma. Prasidėjo velykinė savaitė. Bet penktadienis dar tolokai. Tad Evangelijų dar neskaitinėju. Skaitinėju Bradbury „The Martian Chronicles“. Vakar kaip tik perskaičiau „The Silent Towns“. Ir iš karto į galvą atėjo vaikystėje skaitytų karalienės Mikaldos pranašysčių epizodas. Ten pasakojama apie pasaulio pabaigą. Sakoma, kad, jai vykstant, Žemėje bus likę be galo mažai žmonių. Taip mažai, kad žmogus, išvydęs kitą žmogų, ims verkti iš džiaugsmo. Ir štai Bradbury knygos fragmentas. Jame Walteris Grippas eina per apleistą atvykėlių iš Žemės pastatytą Marso miestą, kuriame buvo įsikūrę žmonės. Deja, jie visi išvykę atgal į Žemę, nes ten vyksta atominis karas. Miesto vaizdai – irgi į tą, į karo pusę: „The town was empty. No one moved in it. Lonely lights burned in the stores all day. /…/ The town was dead. Its beds were empty and cold. The only sound was the power hum of electric lines and dynamos, still alive, all by themselves. /…/ In the dark theatres gum under the many seats began to harden with tooth impressions still in it.“ Išgirdęs kažkur skambantį telefoną, Walteris kaip patrakęs puola ton pusėn. Deja, atsiliepti nespėja. Tai pasikartoja dar sykį. Tuomet, paėmęs abonentų knygą, jis ima ilgai ir kantriai pagal abėcėlę skambinti pats. Galiausiai susisiekia su nepažįstama moterimi. Džiaugsmas neapsakomas! Deja, deja… Sutiktu žmogumi tenka nusivilti. Įdomu, ar, vykstant tikrajai pabaigai, bus tokių scenarijų? Manau, turėtų būti…

Balandžio 16, trečiadienis. 9.20. Nors apie pusę šešių rytinis dangaus pakraštys raudonavo, dabar apniukę, lynoja. Maloni permaina po vakarykščio spindesio ir visų plėvelinių auksų. O scylės beprotiškai mėlynuoja toliau, lyg prieš kelias dienas nieko nebūtų nutikę. Magnolija irgi skleidžiasi, bet jos žiedai tikrai nebus tokie, kokie būtų buvę, jei nieko nebūtų buvę…

Sapnavau, kad stovėdamas levituoju virš žemės su kažkokia moterimi. Kaip jaunikis su jaunąja Chagallo paveiksle. Na, šiuo atveju – tai nieko labai nuostabaus. Mat manasis stalo kalendorius šiais metais – su Marco Chagallo reprodukcijomis. Mėgstu šitą tapytoją. Viena priežasčių – kad jis melancholiškas. Tą jo bruožą ir pastebėjau, ir pamėgau labai seniai. Štai 1987 metais, apžiūrinėdamas Ch. parodą Maskvoje ir šį tą užsirašydamas į lapelius (turėjau tokią madą), esu pakeverzojęs: „Liūdnasis gyvulių skerdikas! Liūdnumas kyla iš formų anemijos, glebumo (atrodo, kad iš jų išleista dalis oro), iš kažkokios bedžiaugsmės žmonių ir gyvulių bičiulystės (kokios liūdnos gyvulių akys! gal todėl, kad kai kurie jų bus paskersti?), bet labiausiai – iš šagališkos mėlynos… Neretai ji – sunki, lipni, beviltiška. Ir visuomet – melancholiška.“ Aišku, puikūs ir tie Chagallo paveikslai, kuriuose dominuoja kitos spalvos. O iš šių mane labiausiai žavi „Baltasis nukryžiavimas“. Jo tuomet Maskvoje nebuvo. Šiame kūrinyje kryžius su gelsvu bejėgiu prikalto Jėzaus kūnu keistai svyra erdvėje. Nuo jo į tris puses bėga žmonės. Tik viršuj kairėje grupė personažų žiūri į Jį ir tarytumei rauda… Vienas namas pavaizduotas „aukštyn kojomis“. Matyti du įsiplieskę gaisrai…

Marc Chagall. Baltasis nukryžiavimas. 1938

Vėl braunasi Bradbury „The Martian Chronicles“ (beje, kaip juokingai tai beatrodytų, tačiau šio leidinio viršeliai – sodriai mėlyni su nemaža doze raudono). Priešpaskutinė novelė pavadinimu „There Will Come Soft Rains“ (joje veiksmas vyksta 2026 metų rugpjūtį). Štai ištraukėlė iš josios: „The sun came out from behind the rain. The house stood alone in a city of rubble and ashes. This was the one house left standing. At night the ruined city gave off a radioactive glow which could be seen for miles.“

Poryt – Didysis penktadienis. Skaitysiu, kaip ir kasmet, Evangelijas. Penktadienį – apie Jėzaus kančią. Sekmadienį – apie prisikėlimą. Kaip šiuos įvykius aprašo visi keturi evangelistai. Įdomu, ar bus dar ir kiti metai, kitos Velykos, kitas Prisikėlimas?

Vilnius, 1989 m. ruduo. Autorės nuotrauka

Rugsėjo 17, 1989

Sėdžiu Centrinėje telefonų stotyje kartu su keliomis dešimtimis sovietų armijos karių. Vieni atrodo maždaug mano amžiaus (24-erių), kiti – vos 18 metų. Vienų uniformos kariškai žalios su derančiomis didelėmis, lėkštės formos veltinio kepurėmis; kiti vilki gražia plieno mėlynumo spalva, jų kepurės mėlynos, apsiūtos raudonai. Visi vyrai avi kokybiškus aukštus, juodus odinius aulinius. Dauguma mūsų čia tam, kad paskambintume artimiesiems namo (jų atveju dar ir merginoms ar žmonoms).

Esame gana naujo, vėlyvuoju sovietmečiu pastatyto Ryšių rūmų komplekso pirmame aukšte, nors apšvietimas čia silpnas, o teraco grindys labai šaltos. Norint kam nors paskambinti, skambutį reikia užsisakyti pas vieną iš paniurusių moterų už kelių stalų ir laukti, kol pakvies. Ir vėl pasidžiaugiu, kad pirmais universiteto metais mokiausi rusų kalbos.

„Kiyev, nomier piatz.“

„Baku – nikto niatvechayet.“

„Kurskas.“

„Jugoslavija.“

„Lenkija.“

„Ryga.“

„Murmanskas.“

„Leningradas.“

„Monrealis.“ Atsistoju, kertu salę ir įeinu į vieną iš medinėmis dailylentėmis apkaltų, palei sienas sustatytų telefono būdelių. Ir aš nuraminsiu tėvus, kad viskas gerai.

Gruodžio 23, 1989

Naktis prieš Kūčias. Po dienų, kai šalyje augo įtampa ir baimė, jaučiuosi priblokšta ir išsekusi. Dabar tegalime laukti.

Mūsų bute pilna puansetijų, prisipirkau jų, nes mama per šventes šiomis gėlėmis visada puošdavo namus. Vilnius taip pat pasiruošęs šventėms su daugybe lempučių ir didžiulėmis, gana rėksmingai mirgančiomis Kalėdų eglutėmis. Prieš kelias valandas eidama miestu stebėjau žmonių veidus, svarstydama, ką jie galvoja, ar žino apie dabartinius įvykius ir pavojų, kilusį po euforijos ir pasididžiavimo, kai Lietuvos komunistų partija paskelbė atsiskirianti nuo Maskvos. Kaip BBC, žurnalo „Newsweek“ ir kitų atstovė praėjusią savaitę dalyvavau Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, kur kalbėjausi su Sąjūdžio delegatais ir vadovais, kai kurie jų rytoj turi važiuoti į Maskvą dalyvauti specialiame Centro komiteto plenume, sušauktame Lietuvos problemai „spręsti“. Labai įdomiai pasikalbėjau su Žuku, Prunskiene, Genzeliu ir Gudaičiu, pajutau visų jų nerimą ir baimę. Giliai suvokdami riziką, žmonės akivaizdžiai sutrikę dėl visko, kas vyksta, jie kone drebėjo. Labiausiai per spaudos konferenciją, surengtą LKP nubalsavus už atsiskyrimą nuo Maskvos, sukrėtė matytas Brazauskas. Jis sėdėjo ten su Žuku, abu atrodė kaip žemę pardavę. Girdėjau, kad aukštas, pečiuitas Brazauskas pastarosiomis dienomis jautriomis akimirkomis dažnai graudinasi iki ašarų. Bet šį kartą jis atrodė vos galįs susikaupti ir nuslėpti sukilusius jausmus, grynų gryniausią siaubą.

Mane apėmusi baisi nuojauta, iš dalies dėl to, kad sunku įsivaizduoti, jog Maskva galėtų reaguoti palankiai, iš dalies taip kužda šeštasis pojūtis. Dėl to keista kalbėtis su daugeliu čia gyvenančių lietuvių, kurie nesvyruodami išlaiko optimistišką nusiteikimą. Galbūt jie taip persiėmė Sąjūdžio teikiama viltimi, jog ji tapo tiesa, kuria jie kvėpuoja. Gal dar ir todėl, kad daugiau nebėra dėl ko gyventi.

Vis tariuosi girdinti sprogimus arba ginklų šūvius. Šiandien su drauge buvau pirtyje. Ji įrengta ypač grėsmingame, masyviame sovietinių laikų administraciniame pastate iš betono prie upės, netoli Kalvarijų gatvės; pirtyje įrengtos kelios penkiavietės saunos, kiekviena su atskiru persirengimo kambariu ir baseinėliu atvėsti. Kai maloniai pasikaitinusi nuoga mirkau mažame baseinėlyje, vieną akimirką nutekančio vandens gurgėjimą palaikiau riaumojančiais tankais. Mane apima tai stingdanti paranoja, tai tvirtas pasiryžimas nusiteikti viskam, kad ir kas nutiktų, ir neišskysti, kad galėčiau dirbti viską, kas atrodys reikalingiausia.

Dabar, kai sėdžiu prie savo rašomojo stalo, retkarčiais užmesdama akį į XIX amžiaus rusų stačiatikių ikoną, atremtą į knygų krūvelę lentynoje man iš kairės, atrodo, vėl girdžiu tą riaumojimą. Ką tik kalbėjausi su tėvais, mūsų Kvebeko sodyboje Kalnėnuose puošiančiais Kalėdų eglutę. Bandžiau juos nuraminti, bet buvo sunku nuslėpti, kaip nerimauju. Vakarų ekspertai sako, kad Gorbačiovas negali naudoti jėgos, nes taip viską prarastų, bet man įdomu, kiek jų mąstymą suformavo Vakarų žiniasklaidos pateiktas šio proceso vaizdas. Nėra jokios garantijos, kad Gorbačiovas taip viską prarastų; veikiau jis darys viską, kad tik išlaikytų valdžią. Šiandien Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, jis pasakė labai piktą, bauginančią kalbą – kai kas sako, kad pačią priešiškiausią per visą istoriją, – skelbdamas, kad bandymai sugriauti SSRS vienybę (kitaip tariant, dabartinę Rusijos imperiją) yra nepriimtini ir „pasės konfliktą, kraują ir mirtį – štai į ką mus stumia ekstremistai“.

Lauke tylu ir baugu. Rytoj, kaip tik kai Maskvoje prasidės plenarinis posėdis, su giminaičiais susėsime švęsti Kūčių.

Kovo 18, 1990

Praėjo septynios nepriklausomos Lietuvos dienos. Mūsų, kaip „sugrįžusiųjų“ (nors karo pabaigoje pabėgo ne mūsų, o mūsų tėvų karta) emigrantų, vaidmuo ar darbas tapo toks ypatingas ir intensyvus, jog neturiu laiko susimąstyti, ką visa tai iš tiesų reiškia ir kaip pati jaučiuosi. Leidžiame ne tik „The Lithuanian Review“, kai kurie iš mūsų dar dirbame ir užsienio spaudos informacijos biure, kurį mūsų įkalbėta naujoji valdžia įsteigė prie Seimo. Kitas „The Lithuanian Review“ numeris turi pasirodyti po keturių dienų, bus sunku spėti, nes yra tiek daug darbo spaudos biure, taip pat reikia padėti Landsbergiui, kurio asmenine padėjėja ir užsienio spaudos atstove netikėtai tapau.

Didžiausias dabar nesiliaujantis mane stebinti iššūkis ar pasikeitimas – matyti Sąjūdžio žmones dirbančius buvusiame Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastate (skoningame aštuntojo dešimtmečio pastate šiltu, smėlio spalvos interjeru ir didelėmis, jaukiomis erdvėmis), o Landsbergį – didžiuliame buvusių Prezidiumo pirmininko kabinete. Šiame langai nuo grindų iki lubų, minkšta aukštos kokybės kiliminė danga, geriausi kada nors mano matyti baldai. Tačiau jis keistai vienišas, apsuptas nepasirengusio šiam darbui personalo, turint galvoj, koks didžiulis vaidmuo jam dabar tenka. Jo nesupa aiški struktūra, kokios galima tikėtis demokratinės šalies vadovo biure, – jokių vykdomųjų sekretorių, oficialių padėjėjų ar spaudos atstovų – ir tik todėl, kad nebuvo kada juos paskirti. Keistą vakuumą laikinai užpildo pagrindiniai organizatoriai iš Sąjūdžio būstinės ir saujelė sutrikusių neseniai JAV ir Kanados universitetus baigusių absolventų.

Šiandien su Landsbergiu kalbėjausi dėl ilgesnės Billo Hough viešnagės, ir jis pakvietė į kabinetą išgerti arbatos. Iš pradžių pamaniau, kad jis nori pabendrauti, bet pamačiusi jį supratau, koks jis išsekęs ir žūtbūtinai ieško pagalbos. Mėginu įsivaizduoti, kaip sunku visiems čia esantiems iki galo suvokti, kad tai, kam jie dabar vadovauja, teoriškai ir pamažu praktiškai yra VALSTYBĖ. O juk dar nėra sukurta tiek daug normalios demokratinės valstybės struktūrų.

Landsbergis tuo pat metu ir malonus, ir talentingas, ir savotiškas, visai neprimena politiko, ką jau kalbėti apie politinį lyderį. Kartais man kelia nerimą jo mintijimo būdas (juk jis pianistas ir muzikologas), kuris ne tik skvarbiai įžvalgus ir strategiškas, bet ir kūrybiškas bei šmaikštus, netgi šelmiškas, jo mąstymas daug gilesnis ir subtilesnis nei tipiško politiko. Taigi sėdėjom mes prie puikios arbatos puodelio su sausainiais, o aš tiesiog stengiausi būti rami ir paprašyta pasirūpinau tokiais dalykais kaip užsienio laiškai, informacija Billui ir pan.

Vėliau nuėjau į prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ surengtą mitingą prie Sporto rūmų. Buvo didžiulė minia, apie 40 tūkstančių žmonių, tokių apgailėtinų niekur daugiau nesu mačiusi. Tikrosios sovietinės santvarkos aukos – visi pilki, vargani, absoliučiai sugniuždyti. Vietiniai baltarusiai, lenkai ir rusai, greičiausiai bijantys, kad dėl to, jog nekalba lietuviškai, neturės jokių teisių naujame „buržuaziniame fašistiniame nacionalistiniame režime“. Bet kas žino, kiek tūkstančių jų buvo atvežta sunkvežimiais ne iš Lietuvos – mačiau daugybę autobusų su nelietuviškais numeriais, buvo daug jaunų, ežiuku kirptų vyrų, atsisakiusių šnekėtis, kai mėginau juos užkalbinti.

Sausio 1, 1991

6.30 pirmą šių naujų metų rytą vis dar tamsu. Tamsu ir ramu, ir šilta žiemos vidury Lietuvoj, po smarkaus lietaus naktį jausmas kaip pavasarį.

Vakarą praleidom su Jurga, Saulium ir Lina, gėrėm gerą moldavišką raudonąjį vyną, valgėm gardų avienos plovą, sotų šokoladinį pyragą su lazdynų riešutais ir aguonomis, užgerdami konjaku ir švelnia „Lapsang Souchong“ arbata, klausydamiesi Laurie Anderson, Rickie Lee Jones, Tomo Waitso ir kažkokio suomių šansonjė, dainuojančio dainas pagal Wittgensteino žodžius.

Šešerių Kotryna stengėsi, bet negalėjo nuslėpti susižavėjimo Jurgos keistais papuošalais ir juodu satinu bei mano dideliu, ant kaklo kabančiu, sidabru aptaisytu gintaro gabalu (vienas iš kelių mano močiutės pasiimtų daiktų 1944 metais, bėgant nuo sovietų).

Kalbėjom apie planus kitą rudenį Vilniuje surengti semiotikos konferenciją, kuriai pirmininkautų Greimas, apie feminizmą, neišvengiamai iškylantį visur, kur tik nuvažiuoju, bet ne todėl, kad aš inicijuočiau; apie muziką ir kitomis maloniomis temomis. Būtume pražiopsoję ir vidurnaktį, jei apie jį nebūtų pranešę Katedros aikštėje sprogstančių petardų trenksmas ir šviesos. Saulius spėjo, kad petardos galėjo būti pavogtos iš karinio sandėlio, ir aš juo tikiu, nes, išėję iš buto iškart po vidurnakčio, matėme, kaip viena jų negarsiai sprogusi nukrito ant gatvės. Kaip buvau pažadėjusi, Jurga, Saulius ir aš nuėjom paskambinti Liubai iš telefono būdelės, bet nesėkmingai – matyt, liberalai taip garsiai šoko ir dainavo, kad neišgirdo telefono. Po trumpo pasibuvimo kartu su Rimu, Evelina, Tomu ir Vidule prie dar arbatos ir vyno grįžom namo ir susiruošėm miegoti.

Sausio 7, 1991

Pirmoji naujų metų savaitė buvo tokia, kokių norėčiau likusiųjų – ramių, nuolatinio darbo namuose dienų, nepertraukiamų per dažnų socialinių ir kitokių susitikimų. Tikiuosi, kad tai normalaus gyvenimo ritmo pradžia.

Liko mėnuo iki mano pirmojo seminaro ir viskas klostosi sklandžiai. Didžioji dalis tekstų jau verčiami. Šią savaitę keletą dienų peržiūrėjau Zitos redaguotus Woolf „Savo kambario“ skyrius, taigi greitai turėsim knygą! Kitu laiku tiesiog daug skaičiau, dar daugiau galimų išversti feminizmo teorijų ir kritikos, atrinkdama tai, į ką norėčiau sutelkti dėmesį seminarų metu. Kelis kartus tikrai įdomiai pasikalbėjau su Zita ir Jurga. Planuojamas feministinis „Krantų“ numeris, jei tik Daunys pritars visoms mūsų idėjoms, turėtų būti labai solidus. Gali būti skelbiami keturi pamatiniai vertimai: „Antrosios lyties“ įvadas; Prudence Allen šv. Augustino tyrimas; Julios Kristevos Stabat Mater ir Lauros Mulvey „Vizualinis malonumas ir naratyvinis kinas“. Zita taip pat gal kažką parašys, o aš su Jurga svarstom parašyti apie Vilniaus pankių merginų kultūrą, ir dar turėtų būti keli pokalbiai su menininkėmis apie kūrybiškumą, lytį ir profesines sąlygas.

Rytoj susitinkam pas Jurgą įkurti Lietuvos moterų studijų grupę, padėsiančią mums ieškoti geranoriškų, plačių pažiūrų rėmėjų, kurie paremtų visas šias pastangas. Pirmą kartą nuo atvykimo į Lietuvą pradedu jausti, kaip įkvepia priklausymas intelektualinei moterų bendruomenei – ši grupė yra daug įdomesnė ir stipresnė, nei kada būčiau pamaniusi.

Ši diena prasidėjo kaip įprasta tekstų rengimo diena, pastaruoju metu daug laiko skiriu užbaigti visų reikiamų tekstų vertimus. Bet vėliau nuvažiavau į miestą pasiimti Inos, su kuria daug smagiau tvarkyti visokius reikalus. Stabtelėjom Žurnalistų sąjungoj pasidaryti fotokopijų, vėliau aplankėm Evą, kad perduotume keletą tekstų ir išgertume kavos, o ji Inai atidavė tekstą išversti iš rusų kalbos. Tada ėjom susitikti su Dauniu, perdavėm visokiausių kopijų. Palikau Iną miesto centre, tada pasiėmiau savo pusseserę Rūtą, ėjom užrašyti ją į anglų kalbos kursus, kurie, anot jos, leis pailsėti nuo rūpinimosi kūdikiu. Užrašiau ir Iną. Prieš pasukdama namo, paskambinau Dariui, kuris minėjo, kad skambino Kanados CBC radijas ir klausė, ar negalėčiau duoti interviu apie šių dienų aktualijas – Jazovas pranešė, kad į Baltijos šalis, Kaukazo respublikas ir Ukrainą bus siunčiami desantininkų būriai surinkti jaunuoliams, neįstojusiems į armiją per rudens šaukimą.

Pas bičiulius po vakaro žinių žiūrėjau nerimą keliančią Landsbergio kalbą. Jis sakė, kad žmonės neturėtų panikuoti, nes tai tik specialūs desantininkai, o kainos pakilo tik dešimt kartų…

Kai 21 valandą važiavau namo, gatvės atrodė baugiai tuščios. Buvo rami, šalta ir giedra naktis. Prieš įeidama į namus, pažvelgiau į žvaigždes ir aiškiai prisiminiau visas tas praėjusios žiemos naktis, kai namo grįždavom taip išvargę, kad nejutom nė menkiausio nerimo, nepaisydami savaites trunkančios kiekvieno Lietuvoje juntamos nežinios. Dabar nesam tiek pavargę nuo politikos ir žurnalistikos, kad nejustume šio ne mažiau neramaus etapo ar tiesiog nueinančio laiko nuotaikų. Galbūt prieš kelias savaites mūsų jausta panika buvo pasiruošimas dabar apėmusiai blaiviai baimei.

Vasario 28, 1991

Jaučiu nuovargį, palengvėjimą ir šiek tiek svaigulio po, mano galva, sėkmingos pirmos paskaitos. Atėjo daugiau nei trisdešimt žmonių, dar studijuojančių ir jau pabaigusių, keletas profesorių, keli artimiausi draugai ir net keli vyrai. Daugumai, regis, patiko sutelktumas, tikiuosi, pakankamai įtraukianti dviejų valandų įvadinė paskaita, po kurios, pabrėžiau, bus seminarai, kuriuose, viliuosi, bus daug diskutuojama ir aktyviai dalyvaujama. Žinojau, kad medžiagos daugoka vienam užsiėmimui, mat aš stengiausi pateikti plačią lyčių idėjų istorijos ir feminizmo teorijos apžvalgą, ji atrodė būtina, be jos kitos temos ir tekstai atrodytų atsitiktiniai, be konteksto.

Manau, kad pavyko, todėl jaučiuosi tokia stipri ir pasitikinti, kad net stebiuosi. Iš universiteto išėjau su Audra ir Ina, jos sakė, kad joms labai patiko, užtat norėjo su manimi pasikalbėti. Darius taip pat tvirtino, kad mano lietuvių kalba labai pagerėjusi.

Kovo 14, 1991

Grįžau namo su Dariumi ir Jurga, netrukus paskambino Audra paklausti, kaip man sekėsi. Atsakiau, kad neblogai – jau perskaičiau 3 paskaitas (iki seminarų, kurių tikėjausi, mums dar toli) ir aš vis dar gyva. Šiandien kalbėjom apie Mary Wollstonecraft, Johną Stuartą Millį, liberalizmą. Kalbėjau valandą, paskui diskutavom, daugiausia šnekėjau aš, atsakinėdama į savo pačios studentams su tekstais pateiktus klausimus, dalyviai uždavė tik kelis trumpus klausimus-komentarus.

Šiaip ar taip, laikiau tai pažanga, jaučiausi visiškai rami iki pabaigoje kilusios tikrų tikriausios dramos. Staiga prabilo jaunuolis ir pareiškė, jog nori išsakyti viską, ką galvojo pusantros valandos – kad viską darau blogai, kad tai išvis ne seminaras, kad nė viena moteris nieko nepasakoja apie savo gyvenimą ir patirtį ir kad tai visiškai beprasmiška. Galiausiai pridūrė, kad jam tai primena marksizmo-leninizmo seminarus, kuriuose dalyviai turėdavo atsakyti į iš anksto paruoštus klausimus. Ir taip toliau, ir taip toliau, daugelis žmonių sureagavo, tarp jų ir Darius bei kitos iki šiol seminare tyliai sėdėjusios moterys; dabar jos aiškiai apgynė savo susidomėjimą tema ir pasakė, kad jaunuolio kritika absurdiška. Darius mėgino išklausti, ką jis iš tiesų kritikavo, bet jaunuolis taip ir neatsakė. Pagaliau užvirė karšta diskusija! Audra apie to vyro teiginius pasakė: „Tai dabar taip lietuviška.“

O įdomiausia, kad po seminaro tas žmogus kreipėsi į mane, prašydamas kai kurių tekstų vertimų „Literatūrai ir menui“, kurio redakcijoje jis dirba. Sakė mokymo programoje matęs Kristevą ir kad jie rengią medžiagą apie dekonstrukciją. Pasakiau, kad iš pradžių labiau tiktų Millis, bet duosiu viską, ko jis norės. Paskui jis pradėjo sakyti, kad turėčiau rašyti, užuot vedusi šiuos seminarus, taip pasiekčiau 70 tūkstančių, o ne 30 žmonių auditoriją. Kad rašyčiau apie viską, tik ne apie istoriją. Atsakiau esanti tikra, jog kaip tik privalau kalbėti apie istorinį kontekstą ir idėjų istoriją, kad duočiau moterims įrankius analizuoti reiškinius, ir jog ne mano reikalas vardinti Lietuvos moterims jų problemas.

Iš anglų kalbos vertė Birutė Avižinienė ir Ramunė Bleizgienė

Emilija Petrauskienė. Beta vulgaris ‘Chioggia’. Iš serijos „Sidabrinis sodas“. 2019

Sausio 27, 2023. A. A. [Alfonsas Andriuškevičius] ir „Š. A.“ [„Šiaurės Atėnai“] – man beveik sinonimai, sunkiai įsivaizduojami vienas be kito. Vakar su D. skaitėm A. A. tekstą „Š. A.“. D. ypač pralinksmino frazė „įsigyja velionio statusą“. Tas juokas nuskamba kiek makabriškai, žinant, kad tam pačiam D. nustatyti „darinukai“ kepenyse ir paskirti papildomi tyrimai. A. A. yra mano buvęs dėstytojas, labai gerbiamas, neabejotinai prisidėjęs prie to, kas esu. Tikiu, kad man buvęs svarbesnis nei aš jam. Su juo susipažinau būdama jauna ir, tikriausiai, graži studentė. Tikriausiai, nes tuomet grožio galią suvokiau tik labai miglotai, o ką su ja daryt, nenutuokiau išvis. Matyt, todėl A. A. užuominas apie tekstų gundymus priėmiau pernelyg tiesmukai, o gaila. A. A., kaip ir kitų jo kartos menininkų ir intelektualų, laisvė gal ir buvo suvaržyta, užtat vaizduotė – šėlo! Laisvesnės ribos tarp vaizduotės ir realybės nebūtų pakenkusios ir man. Šiaip jos pralaisvėjo su patirtimi, bet už patirtį atsiskaitome metais. Šiuo metu rašau neblogai, bet geismo, kuriuo galėtų būti varomi tekstai, mažėja.

Aš ir A. A. gyvename tame pačiame rajone, nors iš mudviejų apie tai žinau tik aš. Mūsų gatvių pavadinimai dera tarpusavyje – mano galėtų sudaryti tradicinių pusryčių pagrindą, o jo – būti įdėta pagardinti. Pernai rytais vesdavau dukrą į stotelę. Po teksto „Sniegas“ ties posūkiu į A. A. namą dažnai pagalvoju, ar tik šiandien nebus ta diena, kai jis ištirps. Pagalvoju, kad gal reikėtų ką svarbaus padaryti, iki tai nutiks, bet nežinau ką. Jei D. dariniai pasirodytų esą piktybiniai, galvočiau taip pat, bet taip pat nežinočiau, ką čia padarius. Dienoraščio formatas – palyginti prieinamas ir neimlus laikui. Bet kadangi esu linkusi publikuotis tik gerai pasikankinusi, lengvų kelių nesirenku. Tad ir dienoraščių beveik nerašau.

Skambinau Ievai P. P. tai čia, kai ištekėjo, man tai ji visada liks G. Pokalbio turinys daugmaž tradicinis – vaikai, sveikata, santykiai, darbai ir kaip sakyti „ne“. Telefoną ji vis dar pasiekia palyginti nesunkiai (kitaip nei A. A. bičiuliai), atsiliepė iš pirmo karto.

Sausio 28, 2023. Nenutiko nieko svarbaus, bet jei rašyčiau ne kasdien, pasirinkčiau tik tas dienas, kurios man patinka. Stebiuosi kylančia instagramo influencere. Jos smegenys pasuktos į verslo pusę, ir vos po trijų mėnesių naujoje šalyje ji jau ieško čia „nišų“. Kai man, čia gimusiai ir virš keturių dešimtmečių pragyvenusiai, atrodo, kad jokių nišų čia nėra. Užtat mano smegenys pasuktos į rašymą, ir to irgi neatims joks nišų ieškotojas.

Vaikų juokeliai. Smarki liūtis, vyriausias sūnus išėjęs į parduotuvę. Skambina, kad privažiuotumėm: „Esamom sąlygom skėtis neduoda jokių rezultatų.“

Iš pokalbių su vyru, 2023:

– Ar turiu dar gražumo?

– Žinoma.

– Bet bišk mažiau?

– Nežinau, gal kitokio. Brandesnio.

Medžiagos atranka. Knygas ir muziką į privačias erdves įsileidžiam labai nesunkiai. Šiaip tai vienas iš man svarbesnių motyvų rašyti knygą. Neįsivaizduoju, kaip kitaip galėčiau patekti į jūsų miegamuosius. Mėgstu įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis tekstas galėtų būti skaitomas. Gal patogiai įsitaisėt fotelyje arba aplinkui triukšmas ir sunku susikaupti, o gal esate bibliotekoje? Storesnę knygą galim vežiotis su savimi ir skaityt skirtingose vietose. Tas pats ir su ilgesnio teksto rašymu. Šis yra matęs Alpes, hamaką, važiavimą dviračiu, visus metų laikus, terasos sofutę (daug), darbo kambario sienas, mašiną, kelią iš darželio / į darželį, šiltnamį, virtuvę, kitas namų erdves, lovą (daug), TSPMI rašymo grupę. Čia ne šiaip giriuosi, kur buvau ir ką veikiau. Judėjimas yra neatsiejama mano mąstymo dalis. Todėl rašydama kreipiu dėmesį, kur tai darau. Pakaitalioju vietas, kavines, pozas, užrašines, rašiklius, vaizdą pro langą, inkorporuoju šokius. Man svarbu, kokiose vietose šis tekstas buvo galvojamas ir rašomas, kokie žmonės ir aplinkybės prisidėjo prie jo atsiradimo. Tai leidžiu jam įsiurbti šį tą iš supančių erdvių, tai nufiltruoju šią informaciją kaip tekstui nereikšmingą.

Iš susirašinėjimo apie serialus su Ieva Š. „The White Lotus“ – plačiai išgirtas, tai gal jau matytas. Prabangaus viešbučio lankytojų ir darbuotojų dramos, tai, aišku, svarbūs klasės klausimai, bet tiesiog labai gerai parašytas ir smagus bei įtemptas. Manau, pamažu gaus klasikos statusą (HBO).

Teoriniai suveržimai. Kad nereikėtų ilgai klaidžioti, pagrindinė šio teksto tezė yra tokia – archyvai nėra neutralios informacijos rinkinys. Archyvai ne tik „saugo“, bet ir konstruoja istoriją (-as). Jei kas nors teigia atlikęs (-usi) „unikalia iki šiol neviešinta archyvine medžiaga“ paremtą tyrimą, tai nėra joks objektyvumo garantas. Medžiaga gali būti ir unikali, ir neviešinta, tačiau visa kita – kas ir kuo vadovaudamasis nusprendė, kas bus įtraukta į archyvą, kas ir kodėl turėjo priėjimą prie medžiagos, kada imtasi traukti ją iš archyvo, kokia eilės tvarka sudėjo – svarbu ir problemiška. Šiaip mintis apie aptarties vertą archyvų prigimtį nėra nauja ar originali. Didesnis šio teksto privalumas – jį rašydama formuoju savo asmeninį archyvą ir, kiek pavyksta, parodau šio proceso užkulisius: ką atrenku, kaip atrenku, ką lyg ir nepatogu įtraukti. Straipsnis atskleidžia archyvų tyrinėjimų problematiką remiantis konkrečiu atveju.

Rašydama pasitelkiu trijų tipų medžiagą. Pirmą bloką sudaro įvairūs egodokumentikos šaltiniai. Antrą – svarstymai apie medžiagos atranką ir rašymą, trečią – teoriniai intarpai. Egodokumentikos žanrui priskiriu įvairius asmeninio archyvo šaltinius: receptus, čekius, banko išrašus, nuotraukas, bilietus, įrašus socialiniuose tinkluose, sveikatos istorijos išrašus, darbinę dokumentaciją, „Sodros“ nedarbingumo išrašus, susirašinėjimus elektroniniu paštu ar kitomis priemonėmis, naršymo internete istoriją, planų prirašytus sieninius kalendorius, įvairiausius sąrašus – pirkinių, knygų, darbų.

Medžiagos atrankai skirtuose intarpuose pasakoju, kaip konstruoju tekstą kurdama savo pačios istoriją. Dalinuosi abejonėmis dėl to, ką verta įtraukti, o ko geriau nedėti. Svarstau, kodėl vienokia medžiaga atrodo verta pakliūti į istoriją, o kitokia lengvai ignoruojama. Atkreipiu dėmesį į kalbines priemones, kuriomis informaciją išryškinu arba prigesinu. Neabejoju, kad kažkas liks paraštėse ne todėl, kad to sąmoningai nenorėjau ar vengiau, bet todėl, kad pati to (dar) nežinau. Pritariu naujojo istorizmo atstovų minčiai, kad nėra vienos objektyvios istorijos – nei kolektyvinės, nei asmeninės, – kaskart pasakočiau ją vis kitokią.

Teoriniai suveržimai daro tai, į ką ir nurodo jų pavadinimas.

Iš pokalbių su vyru:

– Gal gali užeit pieno ir kiaušinių? Norėjau užmaišyt bandeles, bet beveik nėra pieno.

– Gerai.

Ir gerai, kad yra žmogus, kuriam galiu tokias žinutes rašyti. Nes tai toli gražu nėra savaiminė duotybė. „Google“ paieškų istorija veikia kaip internetinių kelių archyvas. Kai algoritmas pirmiausia meta Nidos mielines bandeles, o ne Nidos kempingą, kaip ir aišku, kuo užsiimu dažniau.

Teoriniai suveržimai. Artintis prie archyvų temos siūlyčiau nuo iš pažiūros nesudėtingos praktinės užduoties. Kurią dieną prireikė kadro iš senos fotojuostos. Ėmiau kuisti savo fotojuostelių kolekciją. Ši apima maždaug dvidešimtmetį fotografavimo. Dalis juostų sugrupuotos pagal chronologiją. Kai kur užfiksuoti tik metai, kai kur – ir įvykiai, pavyzdžiui, „2009 šokiai“. Atrodo, kad entuziazmas kruopščiai rūšiuoti greit išblėso, nes dalis kadrų suskirstyti pagal paprastesnį požymį: juostos formatą ir tipą. Viename aplanke sudėtos tik siauros nespalvotos juostos. Kitur plataus formato, bet visokios – ir spalvotos, ir nespalvotos. Nedatuota. Yra į ritinėlius susuktų juostelių, sugrūstų į popierinius maišelius, – kaip gauta iš fotolaboratorijos, taip ir palikta. Yra skaidrinėms juostoms skirta dėžutė. Tai yra pozityvinės juostos, į kurias žiūrėt maloniausia. Ne tai, kad ten kas pozityvaus būtų nufotografuota, tiesiog formatas toks. Vaizdas jose matomas plika akimi, nereikia atlikti jokių mintinių pervertimo iš negatyvo operacijų. Dar daug paskirų, niekaip nesugrupuotų juostų. Atsuki prieš šviesą ir žiūri, kas yra. Man atrodo, papasakojau jau pakankamai daug, kad susidarytumėt vaizdą, kodėl neturiu valios viso to sutvarkyti.

Vos imu įsivaizduoti save atliekant šią užduotį, iškyla daugybė klausimų: pagal chronologiją ar temas? Kaip su skirtingų tipų juostomis – čia jau subkategorija? Jei chronologiškai – ką daryti su juostomis, kurių datų nebeatgaminu? Gal visgi aktualiau pagal temas? Bet remiantis šiuo principu ta pati nuotrauka gali nugulti bent į kelias skirtingas vietas – „vaikai“, „atostogos“, „eksperimentai“, „Portra 400“. Ir apskritai tai dabar reikės peržiūrėti kelis šimtus juostų pakeliui generuojant kategorizavimo sistemą, į kurią jos visos tilptų ir nesidubliuotų?! Ne, tai ne veltui žmonės baigia archyvavimo studijas!

Vaikų juokeliai. Atžalos neuždaro lauko durų. Vyras:

– Uždarykite duris!

– Mes trise ėjom, ir Jokūbas neuždaro savo dalies.

Elektroniniai laiškai. Sveiki, Tėveliai, siunčiu pietų, pavakarių žymėjimus. Pietūs įkainoti – 2,42e, pusryčiai – 1,47e, pavakariai – 1,33e. Taip pat nurodau sąskaitą, į kurią reikia pervesti pinigus. Mokėjimo paskirtyje nurodyti vaiko vardą, pavardę ir klasę.

2022–2023. Nesistebėkite neaiškia chronologija, akademikė su keturiais vaikais rašo priešokiais. Negalėčiau paaiškinti, kaip ir kodėl žmonėms, kurie niekad neplanavo tiek vaikų, jie vis dėlto nutiko. Mano akių, ausų ir rankų jiems visiems nepakanka. Esu chroniškai pervargusi, o kai vakare pasiekiu lovą, kaskart prisiekiu, kad geriausias dalykas pasaulyje yra miegas. Nei kokie ten mokslo daktarai, nei patarimai nepadeda laikytis stabiliai. Kartais jie serga mėnesiais vienas po kito grandine, maža to, ir mudu su vyru kartu. Abiejų tėvų karjeros medžiai nuo pat vaikų atsiradimo buvo genėjami taip, kad netrukdytų vaikams. Rezultatai – atitinkami. Esi iš prigimties nekalbi, o jų liežuviai veikia, lyg kiekvienai šeimai būtų nustatyta valstybinė prikalbamų žodžių norma. Kai kaimynus užklumpa karas, pirmiausia apima siaubas dėl vaikų. Nebeskaitau grožinės literatūros, nes dramų gyvenime ir taip gana. Laikui bėgant šis punktas pasitaiso. Neturiu kada puoselėti draugysčių. Jos laikosi tik ant supratingų draugių, kurios greitai užkamšo mėnesių ar net metų nesimatymo skyles, ir mes važiuojam toliau. Nemezgu nieko – nei naujų pažinčių, nei megztinių. Tam nėra laiko arba energijos. Neaprėpiu viso šito namų ūkio. Bet ateina vakaras. Prie tavęs užmiega šis konkretus vaikas. Pasižiūri į jį ir kaip niekad aiškiai supranti – nieko prasmingesnio ir gražesnio gyvenime nesi ir nebūsi nuveikus. Todėl kai į pasaulį pasibeldžia dar vienas (-a), tu jį (ją) priimi. Nes iškart įsivaizduoji konkretų vaiką su ausytėm ir blakstienom, prie tavęs gulintį ir šnopuojantį. Visiškai apčiuopiamą, neįsivaizduojamai tikrą ir į nieką nepamainomą. Išnaša – mano nuomonė apie moters teisę pasirinkti abortą vienareikšmiškai liberali. Ir ne, tai nėra joks pareiškimas apie dar vieną gyvybę. Tikiuosi, ši meilė jau yra išpildyta.

Išmatavimai. G. kelnės apie 70–72, J. galva 50 cm.

Birželio 12, 2023. Tie dariniai pasitvirtino, todėl buvo daug visko, tad ir tarpas atitinkamas.

Ligoninė kaip archyvas. Jokioj kitoj institucijoje (na, nesu daug lankiusis naktiniuose baruose, viešnamiuose ar pan.) nesu patyrusi tiek sex in the air atmosferos kaip ligoninėse. Stipriai hierarchizuota sistema (vienas iš archyvo požymių), pagarba gydytojams, ryškus vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal einamas pareigas. Ant viršaus uždėjus stresą, atsakomybę ir nuolatinę akistatą su mirtimi, seksas atrodo kaip labai natūralus pasirinkimas.

Tortas su riešutais. Jei nepatiks tekstas, bent receptą išsaugosit. Kam receptas neaktualu, irgi gerai. Tebūnie tai priminimas, kad archyvuose visuomet esama ir pertekliaus, ir nepritekliaus.

Tešlai:

200 g sviesto

Mažas indelis grietinės

1 kiaušinis

Apie 4 stiklines miltų

Sukapojame sviestą su miltais, pridedame grietinę ir kiaušinį. Dedame į šaldytuvą bent valandai arba visai nakčiai. Padaliname į 9 dalis ir kočiojame plonai, subadome šakute, kad nebūtų kepant didelių pūslių, ir kepame (iškepa greitai).

Kremui:

200 g sviesto

2 indeliai kondensuoto pieno su cukrumi

2 didelės citrinos

Riešutų (graikinių 300 g)

Uogų arba uogienės nesaldžios – pvz., juodųjų serbentų (ar dedu šilauogių)

Išlydyti sviestą, supilti kondensuotą pieną, išmaišyti, supilti citrinų sultis – maišant kremas sutirštės.

Dėti blynus, tepti kremu, kai kuriuos pabarstyti riešutais, vieną sluoksnį aš barsčiau šaldytom mėlynėm. Patį viršų papuošti riešutų puselėmis.

Palaikyti per naktį šaldytuve.

Vaikų juokeliai. D. kniaukiančiam katinui: „Bunti, tu čia imituoji badmetį?“

Medžiagos atranka. Dar neišmokėtą „Š. A.“ honorarą iškeičiau į „United Colors of Benetton“ džinsinį švarkelį. Kadangi dar neišmokėtas, nežinau tikslios sumos. Tai nežinau, ar užteks švarkeliui, bet jeigu ką, pridėsiu iš savų.

Mano pasirinkimai tarp „rašyti“ ir „nerašyti“ dažnai atsiremdavo į rimtus ribojimus. Motinystė gali būti rimta kliūtimi rašymui, o dilema „rašyti ar gimdyti“ visada sprendžiasi vienodai. Bet galima pasirinkti rašyti motinystėje – dažnai pertraukiamai, neišsimiegojusiai, apsiblaususiomis mintimis, lakoniškais tekstais, užrašytais per tas 15 min. tarp visko – virtuvės, namų ruošos ir dar vieno „maaa…m“. O paskui nutiko gyvenimas. Maniau, kad po keturių vaikų mano ribos ir tolerancija neapibrėžtumui jau yra pakankamai plačios. Pasirodė, kad vyro liga mokys kvėpuoti iš naujo. Ir vėl galėjau pasirinkti nerašyti. 9 mėnesius taip ir dariau. Kol besikraustydama iš proto priėjau prie tos pačios išvados – rašyti esamomis sąlygomis arba nerašyti visai. Renkuosi pirmą visų pirma siekdama išsigelbėjimo – išsikalbėti yra terapiška. Bet ir tam, kad reprezentacijos – kas gali būti užrašyta – plėstųsi. Noriu išbandyti zoną, kurioje rašoma retai. Žodžiai čia tokie bejėgiai, kad jų beveik nėra. Norėjau užbaigti knygą, turėjau medžiagos ir jaučiau atsakomybę kalbintoms fotografėms. Bet negalėjau apsimesti ir rašyti taip, tarsi mano gyvenime nevyko joks esminis pokytis.

Pirkinių sąrašas:

Sūpynės (2?)

Palapinės sutaisymui virvutė (Decathlon)

„Ikea“ – pavalgyti plius spintelės vaikams

Akiniai – optika – knygynas (2 akiniai?)

Mažvydas (sudaryti sąrašą)

Fotojuostelė Evai

Medžiagos atranka. Čia nemažai ištryniau: buvo per daug savęs narstymo, varymo ant vyrų ir painokas dialogas su skaitytoju (-a). Braukiau ir kitur, tik be atskiro pranešimo. Šis paprastas ir elegantiškas sprendimas – trinti informuojant – kelia įtampą, ko šioje vietoje ir reikėjo. Taip pat iliustruoja, kad archyvuose apstu tyčinių ir netyčinių spragų, kurių tyrinėjimu bei lopymu užsiima archyvarai, istorikai, atminties tyrinėtojai.

Folderių direktorijos ir dokumentai:

Bilietai į kiną

dainos I.rtf

Filmukai_mažas D

FOTIKAI

gimdymo planas.doc

Kelionės

Knygos

Kviečiu tave į …imtadienį.doc

Meduoliai.doc

NT pardavimui

Sąskaitos nu…s_dainiaus.doc

Šiaip šeimos reikalai

SNIEGIUS.DOC

Spalvinimui

vystyklai

Teoriniai suveržimai. Emilija Petrauskienė – fotografė, šiuo metu labiausiai žinoma kaip „Sidabrinio sodo“ serijos autorė. Seriją sudaro palyginti reta šlapio kolodijaus technika atlikti darbai – sakytum, estetiški gėlių ir augalų portretai. Darbai dekoratyvūs, gražiai dera interjeruose, dažnai įsigyjami kaip namų puošmena. Fotografijos vaizduoja pažįstamus, mūsų vietovei būdingus augalus, tad turi ir savumo, atpažįstamumo, sentimentų momentą. „Gėlyčių fotografė“ – ne taip retai girdimas šios autorės apibūdinimas. Lyg ir švelnus, įvardijantis tai, kas akivaizdu, lyg ir nuvertinantis, supaprastinantis. Man rodos, įdėjus kiek daugiau pastangų rasti prieigą, galima pamatyti ir įdomesnių Emilijos kūrybos aspektų. Archyvų sudarymo logika gali būti pasitelkta kaip analizės įrankis, ką čia ir pademonstruosiu nagrinėdama „Sidabrinį sodą“ per archyvo prizmę.

Serija, autorės pasakojimu, iš tiesų prasidėjo nuo gana paprasto tikslo – paruošti iliustracijas Emilijos tėvų parašytai knygai apie sodo augalus.

„Tėvai yra parašę knygą prieš metų 40 turbūt. [...] mama paprašė, sako, pafotografuok, gražiai fotografuoji, va, augaliukus kaime. [...] visą laiką galvoj turėjau vaizdinį –  grafinį augalo atvaizdavimą kaip grafikos. Aišku, tai buvo inspiruota Karlo Blossfeldto, nes man be galo nuostabios jo fotografijos yra“ (iš interviu su E. Petrauskiene).

Girdime tris esminius dalykus, kurie įgalina mąstyti apie archyvą. Pirma, yra praktinė užduotis: iliustruoti augalus. Antra, autorė ieško būdo pavaizduoti augalus stilizuotai. Būtent tai liudija pastangą sudaryti archyvą. Viena iš pagrindinių archyvo savybių – represinė arba tipologizuojanti funkcija. Tai reiškia, jog archyve svarbus tipas, o ne individas. Tarkime, darydami paso nuotrauką laikomės tam tikrų pavyzdiniam atvaizdui keliamų reikalavimų – neutralus fonas, poza, rakursas ir pan. Tokiu būdu atskiri vaizdai tampa palyginami, sudaro tam tikrą sistemą, o kiekvienos konkrečios fotografijos prasmę nusako archyvas kaip visuma. Trečia, Emilija pamini ją įkvėpusį autorių taip parodydama, jog savo darbus laiko platesnio konteksto – panašios stilistikos vaizdų archyvo – dalimi.

Autorė ilgai ir išsamiai pasakoja apie šlapio kolodijaus technikos versiją, kurią ji po ilgų bandymų pritaikė savo tikslams. Šis kruopštus ir metodiškas darbas gali būti pavadintas amatu. Tačiau, mano galva, Emilija nėra tradicinė amatininkė, kruopščiai atkartojanti jau žinomą technologinį procesą. Fiksuodama „Sidabrinį sodą“ ji veikia kaip archyvarė, kuri fotografuodama kuria savitą vizualiosios botanikos gramatiką. Šlapias kolodijus pasižymi specifiniu jautrumu spalvai: jis beveik nejautrus raudonam, oranžiniam ir geltonam spektrui, užtat ypač jautrus mėlynam. Raudoni žiedai, pavyzdžiui, tulpių, nuotraukose išeina beveik juodi, o mėlyni augalai fotografijose yra balti. Ši chromatinė specifika leidžia sutelkti dėmesį į augalo formą, žiedlapių ritmą, subtilius struktūros skirtumus. Pasirinkta fotografavimo technika yra itin palanki Emilijos siekiui tipologizuoti: „Atradau būdą, kaip padaryti šitą herbariumą tokį be šešėlių, su struktūra išryškėjusia ir man tas tinka.“

Pažymėtina, kad Emilija aiškiai įvardija jos darbus inspiravusį K. Blossfeldtą. Šiuo atveju ne taip reikšminga, ar seksiu pačios autorės nuoroda, ar paieškosiu kitų, mano nuomone, jai artimų meninink(i)ų, pavyzdžiui, tipologijos metodą praktikavusių Berndo ir Hillos Becherių1, Augusto Sanderio2 ar Walkerio Evanso3. Svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiais laikais bet kurios fotografijos vieta nusakoma diskursyviai – nurodant į tam tikrą archyvą – meno istorijoje jau įrašytus autorius ir idėjas.

E. Petrauskienės darbo modelis turi ir dokumentinio, ir meninio tyrimo bruožų, atskleisdamas, kad skirtis tarp „objektyvu“ ir „subjektyvu“ yra trapesnė, nei galbūt esame įpratę manyti. Viena vertus, augalų struktūros išryškinimas primena archyvavimo darbą. Tarsi autorė rinktų augalų kartoteką įdėmiai dokumentuodama jų dalis, variacijas ir visumą. Kita vertus, kas geriau nei archyvas atskleidžia patį atminties mechanizmą, parodydamas, kokie subjektyvūs esame atsirinkdami išsaugoti vienus dalykus, tuo tarpu nedokumentuodami kitų.

Iš užrašinės:

Ryškalas Fomadon LQN = Ilfosol 3, (1+10) (1+14)

400 TMAX – Ilfosol 3 (1+9) – 6 min, 20 C.

Šiuolaikinių šokių trenažas, 2024. Įkvėpkite–iškvėpkite. Sutelkite dėmesį į akimirką tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Tą mikrosekundę. Sutelkti nepavyksta, nes galvoje akimirksniu iškyla prisiminimas, kaip kadaise aš pati buvau ta akimirka kitam žmogui. Ta trumpute akimirka, kai, rodos, viskas baigta. Tenerimauja mane pažįstantys. Tai grėsmė ir privilegija būti aprašytam (-ai).

Teoriniai suveržimai. Italo Calvino savo knygos pavadinimą pradeda „Jeigu“4, o tai ryškus ženklas, jog rašytojas turėjo laiko literatūriniams eksperimentams. Taip kuria galintys įdėmiai stebėti gyvenimą, o tuomet ramiai savo pastebėjimus užrašyti. Kad ir kaip norėčiau atsidėti neskubriam stebėjimui, dabartinėmis aplinkybėmis tai nerealu. Kita vertus, skųstis irgi nėra kuo: būtent motinystės ir akademiškumo derinys paverčia mano patirtis vertomis archyvo.

Archyvuotinu laikome įvykį, atitinkantį du pagrindinius kriterijus: archyvuoti verta ir įmanoma. Verta ar neverta – tai skonio, archyvo paskirties ir kanono reikalas. O apie galimybę archyvuoti galvojau visai nemažai. Leisdama laiką be vaikų jaučiuosi gerokai fainesne – įdomesne pašnekove, žavingesne moterimi, stabilesne asmenybe. Tuomet mano dienos turi struktūrą ir pasakojimą – apsilankiau, pasiskaičiau, susitikau. Visgi moterystėje ir motinystėje pilna menkai struktūruotų dienų – nežinia ką nuveikiau, bet savijauta kaip po emocinio bulviakasio, ciklo svyravimų, chroniško nuovargio, nuotaikų kaitos, pilkumos ar kad ir jaukaus kuitulio. Visoms šioms patirtims bendra viena: jos išsprūsta iš įvykio kategorijos ir prasmenga tarp joms nepritaikytų archyvo stalčių. Nelyginčiau to su traumomis – ypač sudėtingomis, nesistruktūruojančiomis, nepapasakojamomis patirtimis. Tai veikiau būsenos, kurios gali būti įvardytos, tačiau po ranka esanti kalba tam nelabai paranki, o rasti tinkamesnę užtrunka. Mėginu tuo užsiimti, tačiau mūzos dažnai aplanko prieš pat miegą, kai jau guliu lovoje. Ima gundyti įdomiom mintim ir gerai suformuluotom frazėm. Bet aš keturių vaikų motina, ir tais gundymais ką nors nuveikt vietoj miego manęs taip lengvai nepaimsi. Todėl iš lovos nesikeliu ir minčių neužrašau. O kadangi atmintis, kaip ir priklauso ketverto motinai, – trumpa, rytais jau būnu viską pamiršusi.

Apibendrindama noriu pasakyti štai ką: a) ne visos patirtys vienodai gerai telpa į archyvo stalčius; b) tas pats archyvas gali maitinti skirtingus naratyvus; c) mažieji naratyvai yra įdomūs savo unikalumu – tai, kas šiandien jums atrodo nereikšminga ar savaime suprantama, gali atrodyti kitaip iš laiko ar kitų žmonių perspektyvos.

Skaitiniai. Parašiau šį tekstą remdamasi trimis toliau išvardytais šaltiniais. Rekomenduoju juos ir jums, jei archyvų tema domitės akademiniais tikslais. Allano Sekulos straipsnyje5 nagrinėjamas bylų fotografijų ir kitų specializuotų fotografavimo formų santykis su žinojimu, kūno kontrole ir socialinių mokslų raida. Straipsnis ne iš lengvųjų, bet skatina apmąstyti pamatinius archyvo prigimties klausimus: kada ir kaip pradėjo rastis specializuoti archyvai, koks yra fotografijos kaip optinės technologijos vaidmuo, kas yra represinė vizualinės reprezentacijos funkcija, archyvo kaip specializuoto žinojimo formos, koks yra archyvo ir institucijos santykis ir kitus. Amerikiečių autorė Jaimie Baron rašo nuosekliai, išsamiai ir įtraukiančiai. Jos knygoje6 akcentuojamas percepcijos vaidmuo suvokiant archyvą ir aptariami audiovizualinės apropriacijos klausimai. Natalija Arlauskaitė kelia klausimą, kaip fotografija integruojama į represinį valstybės aparatą. Prie šios autorės knygų grįžtu daug kartų, kaip prie enciklopedijos ar vadovėlio, kai reikia suvokti esminius dalykus: problematiką ir jos raidą, kontekstą, pagrindines sąvokas, aktualių meninių projektų pavyzdžius. Skaityti reikia susikaupus, bet šiaip viskas parašyta juodu ant balto. Nors šioje konkrečioje knygoje7 tai baltu ant juodo.

Vaikų juokeliai. Dukra lupa greipfrutą. Brolis praeidamas pro šalį:

– Skaniai kvepia.

– Gal norėtum palupt, o ne skanauti, kaip kvepia?!