Mergaites užpuolė kokliušas

Mergytės dar buvo nedidelės, lankė darželį. Ir vėl, kaip kiekvieną vasarą, atostogavom Jančiuose. Buvo pati šienapjūtė. Vytas nupjovė pievas palei Liekės upelį, todėl buvo daug darbo – grėbėm šieną, be to, dar skynėm ir virėm juoduosius serbentus. Albinutė dirbo Lekėčių parduotuvėje, grįždavo dviračiu tik vakarop. Kadangi buvo pats viduvasaris, su mergytėmis nusikraustėm miegoti į kluoną. Vieną naktį Kristina pradėjo kosėti. Aš iškart sunerimau, nes oras buvo šiltas, o be to, jos kosulys buvo kažkoks ypatingas. Kasdien Kristina kosėjo vis smarkiau ir aš pradėjau galvoti – ar tik ji darželyje neužsikrėtė kokliušu? Kai savo rūpesčiu norėjau pasidalinti su Vytu, gavau barti, kad amžinai užsiimu niekais, kad esu ne gydytoja, tad neturiu teisės kištis į vaikų gydymą. Buvo griežtai liepta baigti pliurpsėti. Tetutės, aišku, palaikė Vyto pusę: „Ko ta Jūratė kvailioja. Baisus daiktas – pakosės ir praeis.“ O Kristutė vis labiau kosėjo.

Tada aš sugalvojau gudrybę. Pasakiau, kad turiu nuvykti į Kauną paimti institute enciklopedijai parašytus straipsnius. Kitą rytą jau buvau Kaune. Žinojau, kad netoli Įgulos bažnyčios yra didžiulė ligoninė. Ten radau Pediatrijos skyrių, užėjau pas jo vedėją, prisistačiau ir paprašiau antibiotikų recepto kokliušu sergančiai dukrai (buvau skaičiusi prof. Liudmilos Steponaitienės straipsnį, kad anksti pradėjus gydyti antibiotikais kokliušu persergama lengvai). Viskas puikiai pasisekė. Vakarop jau buvau Jančiuose ir patyliukais, niekam nieko nesakiusi, sugirdžiau Kristutei antibiotikų dozę.

Neprisimenu, kiek dienų daviau vaistus, man regis, tiek, kaip buvo nurodyta straipsnyje. Kristutės kosulys tuoj aprimo ir per kelias dienas visiškai liovėsi. Netrukus grįžau į Vilnių. Po kokios savaitės pradėjo kosėti ir mažylė Eglutė (jai tuo metu buvo treji metai), jos kosulys iš karto buvo būdingas kokliušui. Tą jau pripažino ir Vytas. Tad Eglutei jau nebepasislėpusi, o viešai (dar pasitarusi su prof. L. Steponaitiene) pradėjau duoti antibiotikus. Ji labai greitai pasveiko. Kai viską papasakojau prof. L. Steponaitienei, ji pasakė: „Kaip gaila, kad jūs ne medikė. Aš tuoj pat jus pasikviesčiau dirbti į savo katedrą. Šaunuolė!“

O vargšė kaimynų Lapinskų mergaitė Jančiuose, kuri keliskart žaidė su kosinčia Kristina, užsikrėtė ir ilgai sirgo, kosėjo, dėl kosulio priepuolių negalėjo miegoti.

Persikraustėm į Žirmūnus

Jau kurį laiką gyvenom Žirmūnuose. Butas buvo nedidukas – du kambariai ir mažulytė virtuvė. Tačiau kokia laimė turėti baltutėlę šiltą vonią po septynerių Žvėryne praleistų metų. Ten gyvenant, kai mergytės paaugo, buvo ir sunku, ir liūdna. Jokių patogumų – nei vandens, nei kanalizacijos. Tiek metų teko nešioti naktipuodį, maudytis važiuoti pas bičiules. Mane ypač veikdavo prieš buto langus stūksanti siena, jausdavausi lyg kalėjime. Gatvėje vis žiūrėdavau į kitų namų langus ir pavydėdavau, kad jų gyventojai mato dangų, medžius ir net saulę. Ir pagaliau butukas Žirmūnuose, ketvirtame aukšte: prieš langus – aikštė, vaikų darželis ir net matosi kitoje Neries pusėje esantis Antakalnis, Sapieginės kalvos. Vargu ar jį būčiau gavusi, jei ne a. a. Mečio pagalba – esu jam už gerumą ir pagalbą labai dėkinga, prisimenu jį su didele meile.

Aš jau dirbau Enciklopedijų redakcijoje, darbo buvo labai daug, bet aš buvau jauna, energinga ir darbšti, tad greitai buvau įvertinta ir paaukštinta – tuo itin džiaugiausi, nes visą laiką sunkiai vertėmės, algos buvo nedidelės. Kai tik galėdavau gauti bet kokio papildomo darbo, jo imdavausi, neretai sėdėdavau prie savo raštų iki 2–3 val. nakties, o 9 val. nevėluodama privalėdavau būti darbe. Kol mergaitės buvo mažutės, lankė darželį, buvo itin sunku – rytą prieš darbą reikėdavo jas nuvežti ir nepavėluoti redakcijon. Visas krūvis tekdavo man vienai. Vytas kas rytą į ligoninę eidavo pėsčias, neskubėdamas, jis neturėjo namuose jokių pareigų, o priversti jį ką nors daryti nesugebėjau. Juokinga, o gal graudu prisiminti – daugelį metų aš jo bijojau, jis taip greitai supykdavo, tad stengiausi jo nejudinti.

Šiek tiek palengvėjo, kai darželį atidarė šalia mūsų namų. Kristina jau lankė mokyklą, o Eglutė į šalia esantį darželį su džiaugsmu bėgdavo viena (aš tik pažiūrėdavau pro langą). Po metų mokyklą lankyti pradėjo ir Eglutė. Tada kasdien per pietų pertrauką važiuodavau namo, mergaites pamaitindavau, supindavau kaseles ir išleisdavau į mokyklą. Bet dažniausiai vienai pamokos vykdavo iš ryto, kitai – po pietų, tad buvo nelengva. O dar tos uniformos, jų baltos apykaklės, kurias reikėdavo dažnai skalbti ir prisiūti, jų klostyti, dažno lyginimo reikalaujantys sijonai.

Mergaites dar vis kur nors leisdavau papildomai mokytis. Kristina lankė muzikos mokyklą, Eglutė – „Liepaičių“ chorą. Pasiskolinusi pinigų, nupirkau seną pianiną, tikėjausi, kad mergaitės mokysis skambinti. Kristina retsykiais paskambindavo, bet mokytis privengė, nors ir baigė muzikos mokyklos akordeono klasę. Akordeono nupirkti neįstengiau, kurį laiką jį buvau pasiskolinusi iš dėdės Leono, bet greitai jį teko grąžinti. Eglutė dažniau atsisėsdavo prie pianino, bet jai buvo pernelyg sunku lankyti ir „Liepaičių“ chorą, ir privalomas pianino pamokas. O namuose jos likdavo vienos – iki ligos aš privalėjau kasdien sėdėti darbe iki 18 val. Niekaip nesugebėjau surinkti reikiamos pinigų sumos ir atiduoti skolos. Tad vieną dieną atsisveikinau su pianinu ir jį pardaviau. Ilgai ilgai dėl to skaudėjo širdį, atrodė, kad iš namų iškeliavo kažkas labai artimo ir mylimo. Gailiuosi to ir šiandien, bet kitos išeities tuomet nebuvo.

Tais sovietiniais metais nebuvo iš kur gauti papildomo darbo, būčiau ėmusis bet kokio, kad tik galėčiau nors šiek tiek daugiau uždirbti. Bet mano specialybė tais laikais buvo visiškai nepaklausi. Bandžiau parduoti savo mezginius, šiaip taip radau megztinio pirkėją, bet pinigų gavau už jį itin mažai. Tas darbas visiškai neapsimokėjo. Didžiulis vargas buvo su visų mūsų, ypač mergaičių, batais, nes parduotuvės buvo tuštut tuštutėlės, ką nors gauti galėdavai, jei turėjai pažįstamą pardavėją. Kaip sunku buvo net Kūčioms gauti majonezo indelį, ką jau kalbėti apie visus kitus produktus. Net perkant duoną ir pieną reikėdavo atstovėti didžiausias eiles. Aišku, aš pati kalta, kad visą šį krūvį užsiverčiau ant savo pečių, bet neturėjau išeities. Vytas buvo toks nerūpestingas ir nepatikimas, visada stengdavosi išvengti bet kokių šeimos tėvo pareigų, laiką leisdavo teniso aikštelėse arba sode. Mes jį retai matydavom.

Laimė, kad mokėjau megzti, tad mergaitėms viską numegzdavau. Siūlų važiuodavau pirkti į Kauną, ten tetutė Stasė turėjo pažįstamų moterų, dirbančių tekstilės fabrike, iš kurio vogdavo siūlus. Sovietmečiu buvo tokia „mada“ – kas galėjo, visi vogė, bet tai net nebuvo vadinama vagyste, o tik kombinavimu. Išardžiau seną mano megztą Vyto megztinį ir numezgiau Eglutei paltuką su šiltu pamušalu, tokią pat beretę, gavau itin dailias užsienietiškas raudonas pirštinaites – tie drabužėliai jai labai tiko. Kristutei persiuvau savo seną suknelę juodais ir baltais langučiais – ji su ja taip dailiai atrodė. Tik gaila, kad netrukus visus tuos drabužėlius Vytas pamiršo traukinyje, kai vežė mergaites į Kauną, o iš ten į Jančius. Tačiau ir taip sunkiai gyvenant būdavo daug šviesių, mielų valandėlių – daug džiaugsmo teikė mielas mergaičių čiauškėjimas, sėkmingas darbas Enciklopedijų redakcijoje, o viską lėmė jaunystė ir mano, atrodė, neišsenkanti energija. Gyvenimas vis šviesėjo, kai mergaitės paaugo, jos buvo mano didžiausios bičiulės, visur eidavom drauge – į kiną, spektaklius, parodas ir į kavinaitę pas Meškutę (taip vadinom Didžiojoje gatvėje atsidariusios kavinaitės apkūnią padavėją).

Pirmasis Eglutės laikrodukas

Jau gyvenom Žirmūnuose, ketvirtame naujo blokinio namo aukšte. Mergaitės mokėsi šalia pastatytoje mokykloje: tais metais Kristutė lankė trečią klasę, Eglutė – pirmą. Eglutei, pradėjusiai lankyti mokyklą, Albina padovanojo mažutį dailų laikrodėlį. Tuo metu tai buvo didelė dovana, net aš neturėjau laikrodžio ir net negalėjau svajoti, kad jį nusipirkčiau. Algų vos užteko, kad prasimaitintume. Vytas dirbo ligoninėje iki 14 val., likusį laiką praleisdavo teniso aikštėse arba sode. Dažnai pagalvodavau, kad jis galėtų teniso aikštėse turėti mokinių (tenisą žaidė daug pasiturinčių žmonių), bet su juo apie pinigus tuomet, kaip ir dabar, neįmanoma kalbėti, pasitarti. Tad numojau ranka ir sukausi viena. Enciklopedijų redakcijoje iš pradžių, kol išsikovojau atsakingos ir geros redaktorės vardą, turėjau sėdėti visą dieną, iki 18 val. Per pietus parlėkdavau namo, pamaitindavau mergytes, supindavau kaseles ir vėl važiuodavau į darbą. Vakarais dar turėdavau viską išsiskalbti, išvirti rytdienos pietus, ką ir kalbėti apie parduotuvių eiles. Vyto tai nelietė, jis nuo mūsų darbų ir rūpesčių buvo toli toli ir net nesiruošė pagelbėti.

Vieną vėlyvo rudens dieną po darbo ant vienos kojos (autobusas tuo metu būdavo sausakimšas) grįžau namo. Dulkė rudeniškas lietus, buvo jau visiškai tamsu. Išlipusi prie stotelės pamačiau tamsoje ir lietuje stovintį mažutį žmogutį melsva kepurėle. Manęs laukė Eglutė, sulyta, apsiverkusi. Pasirodo, kad savo neseniai gautą laikrodėlį ji nusinešė į mokyklą parodyti klasės draugėms. Apžiūrėtą laikroduką įsidėjo į portfelį, o kai norėjo po pamokų užsisegti – jo jau nebebuvo. Vargšė mažylė pirmą kartą taip skaudžiai susidūrė su neteisybe ir apgaule. Ilgai ją guodžiau, įrodinėjau, kad dabar galim apsieiti be laikrodėlio (ir aš jo neturiu), o vėliau gal aš pradėsiu gauti didesnę algą, ir mes būtinai pirksim tokį laikrodėlį, koks tik jai patiks. Tačiau tas lapkričio vakaras ir sulytos, nuskriaustos mažutės mergytės vaizdas ir dabar, nors praėjo jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, lyg sena nuotrauka stovi man akyse.

Kristinos liga ir Zanussio filmas

Buvo ankstyvas 1970 metų pavasaris. Mes gyvenom Žirmūnuose, Minties gatvėje (tuomet ji vadinosi kažkokio rusų generolo Krylovo vardu – kokia gėda, okupantų generolo), mergaitės lankė netoliese esančią mokyklą. Vieną dieną Kristutė grįžo iš mokyklos pavargusi, vis skundėsi, kad jai silpna, svaigsta galva. Pamatavau temperatūrą – karščio ji neturėjo. Kitą rytą ji išėjo į pamokas, bet netrukus grįžo, atsigulė į lovą ir keltis nebenorėjo, nieko nevalgė, tačiau temperatūra buvo normali. Dar kitą dieną nusivedžiau ją į poliklinikos laboratoriją, kur dirbo pažįstama gydytoja. Ten paėmė kraujo, o po pietų nuėjau pasiimti atsakymo. Laboratorijos darbuotojos elgėsi itin keistai, man nerodė tyrimo rezultatų, aiškino, kad tyrimas nepavyko, ir reikia Kristiną vėl atvesti. Kitą rytą ištraukiau Kristiną iš lovos, šiaip taip gavau taksi (tuomet tai buvo itin sunku) ir nuvežiau į laboratoriją. Nuėjusi pasiimti tyrimo rezultatų, radau sutrikusias pažįstamas laborantes – prie daugelio rezultatų buvo parašytas šauktukas, o monocitų rodikliai pabraukti raudonai. Laboratorijos vedėja man liepė skubiai vesti dukrą pas gydytoją, nes tyrimo rezultatai labai prasti, panašu į kraujo ligą. Apėmė didžiulis nerimas ir baimė, tuo labiau kad ką tik Jančiuose palaidojo Jucaičių Danutės septynmetę dukrelę, kuri sirgo piktybine kraujo liga.

Buvo ankstyvas penktadienio rytas. Praleidusi liūdną nerimastingą naktį, ankstų rytą nubėgau pas prof. L. Steponaitienę į Antakalnio kliniką, bet, deja, jos neradau, ji buvo išvykusi į pediatrų suvažiavimą Leningrade ir turėjo parskristi tik pirmadienio rytą. Ir dabar prisimenu tą sunkų savaitgalį – atrodė, svyruoja visas pasaulis, visos dienos, veriasi didelė begalinė, juoda duobė, į kurią krinta mano mergaitė. Tada vis kartojau ir kartojau maldos žodžius, tikėjau, kad padėti gali tik malda, šventi Dievo lūpų palytėti žodžiai. Atvyko mano bičiulė Vanda (taip dažnai jos pasiilgstu ir prisimenu), iš kažkur Kristinai gavusi keletą apelsinų (mums tuomet tai buvo nepasiekiamas deficitas). O Vytas aikštelėse žaidė tenisą ir dar apibarė mane, kad leidžiu Kristinai gulėti ir tinginiauti. „Juk temperatūros ji neturi“ – buvo nepajudinamas argumentas. Pagaliau išaušo pirmadienio rytas. Laimė, profesorę jau radau. Žvilgtelėjusi į tyrimo duomenis, ji paaiškino, kad Kristina serga tuomet dar mažai žinoma, reta, tačiau nepavojinga infekcine mononukleoze. Nepaprastai laiminga paršuoliavau namo.

Po kelerių metų per televiziją mačiau lenkų režisieriaus Zanussio filmą (gaila, neįsidėmėjau jo pavadinimo). Kaip keista, koks sutapimas – jame smulkiai papasakota visa Kristinos ligos istorija. Tik filme serga paauglys berniukas, tėvai visą savaitgalį laukia grįžtančio profesoriaus, abu eina prašyti Dievulio pagalbos į bažnyčią. Man tekdavo viską ištverti, viskuo pasirūpinti vienai. Nei paguodos, nei pagalbos, tik susierzinimas ir piktumas. Ir taip visą gyvenimą.

Tetulė Bernadeta

Tai jauniausia tėvelio sesuo. Iš tikrųjų jos vardas buvo Onutė, bet įstojusi į vienuolyną pasirinko Bernadetos vardą. Aš ją esu nedaug kartų mačiusi, sutikusi, todėl ir žinau labai mažai.

Labiausiai man įsiminė tos dienos, kai tuoj po karo mudvi su mamyte aplankydavom ją vienuolyne Kauno senamiestyje. Prisimenu ten nuostabią šv. Kalėdų eglutę, vaikų žaidimus prie jos, vienuoles dailiais abitais. Kai mudvi su mamyte ateidavom į vienuolyną, budinčioji vienuolė mus nuvesdavo į svečių kambarį išblizginto parketo grindimis. Ant sienų kabojo didžiuliai tapyti šventųjų paveikslai. Man ten buvo nepaprastai gražu, norėdavau kuo ilgiau pabūti. Tetulė Bernadeta visada ateidavo į pasimatymą nešina man kokiais nors skanėstais. Kartais ji ateidavo su savo bičiule vienuole Cecilija, į kurią negalėdavau atsižiūrėti, tokia ji buvo jauna ir graži.

Vieną dieną mamytei pranešiau, kad esu sužavėta vienuolyno gyvenimo ir kai užaugsiu, būtinai į jį stosiu. Tai kartodavau taip dažnai, kad mamytė nusprendė, kaip mano tas šnekas pabaigti. Ji pradėjo pasakoti, kad, norint tapti vienuole, reikia visą naktį vienai praleisti bažnyčioje – tai toks egzaminas. Taip mano vienuolės „karjera“ baigėsi – aš juk buvau nepaprastai baili ir jokiu būdu nebūčiau sutikusi naktį pasilikti bažnyčioje, ir dar viena.

Labai greitai sovietų valdžia visus vienuolynus uždarė, daug vienuolių buvo suimta, išvežta į Sibirą. Tetulė Bernadeta prisiglaudė pas kažkokį kleboną, kur šeimininkavo. Žinau, kad paskutinė jos gyvenimo vieta buvo Rumšiškių klebonija, netoli Kauno. Kai jau gyvenau Vilniuje pas dėdę Leoną, teta Bernadeta buvo atvažiavusi ir net nakvojo. Kadangi gulėjau netoli jos, įsiminė tai, kad ji naktį dažnai ir įnirtingai kasydavosi visą kūną. Po kiek laiko į Vilnių atvyko Vitalė, tetulę paguldė į ligoninę, nustatė kepenų cirozę ir netrukus ji mirė. Amžiną jai atilsį.

Ponia Juodelienė

Mano tėveliai gyveno, man regis, uždarą šeimos gyvenimą. Mamytė, kai buvo jaunesnė, dažnai pasakodavo, kad ji norėjusi dažniau eiti į svečius ar priimti juos namuose, bet tėvelis sakydavo, kad geriau nueiti į teatrą ir kiną, o tie susitikimai paprastai baigiasi tik pasiplepėjimu. Kiek prisimenu, tėvai turėjo ir artimų bičiulių. Tai pulkininkų Lavinsko ir Juodelio, majoro Gabrėno šeimos. Labai liūdna rašyti, bet tų bičiulių lemtis, kaip ir tėvelio, buvo tragiška (išskyrus Gabrėno, kurį 1939 metais Vyriausybė išsiuntė į Romą, į Lietuvos ambasadą). Pulkininką Lavinską rusai įkalino Sibiro lageriuose, kur jis greitai mirė, o pulkininką Juodelį jau 1940 metais suėmė, įkalino Lukiškių kalėjime ir netrukus sušaudė.

Geriausia mamytės bičiulė buvo ponia Juodelienė, taip pat mokytoja. Juodeliai augino dukrą Virginiją ir sūnų Narimantą. Laimingos mūsų šeimų dienos Aukštojoje Panemunėje, Kaune, išliko fotografijose, kur mes, visi trys vaikai, ir mūsų mamos važinėjamės rogutėmis. Tą šaltą, saulėtą dieną ir aš šiek tiek prisimenu. Tuo labiau kad visi tuomet labai gyrė mano naują baltą paltuką ir kepurę, kuriuos numezgė mamytė. Iš Aukštosios Panemunės (ten mes gyvenom 1936–1940 metais) dar išliko „smagus“ prisiminimas, kaip mudviem su mamyte einant iš parduotuvės dešrą, kurią suvyniotą aš nešiau rankoje, čiupo ir nusinešė pro šalį bėgantis šuniukas. Prisimenu karštą vasaros dieną prie Nemuno, kai prasidėjo audra, visi bėgo namolio, o mane nešė tuomet jaunas dėdė Leonas, kuris buvo atvykęs į svečius.

Kai baigėsi karas, mamytė dažniau susitikdavo su ponia Juodeliene, man regis, jos draugavo. Kai mamytę suėmė, visada atvykusi į Kauną ją aplankydavau, dažnai ir nakvodavau. Įdomiausia, kad tuomet visą vakarą prakalbėdavau su ja, o ne su mano vienmete Virginija. Ponia Juodelienė su sūnumi ir dukra gyveno Žaliakalnyje, medinio namelio mansardoje. Šaunu, kad jai pasisekė išvengti tremties: jos sesers vyras pulkininkas Listopadskis, matyt, sėkmingai bendradarbiavo su rusais, nes po karo ilgus metus dėstė karinį parengimą Kauno politechnikos institute. Juodelių dukra Virginija mamos buvo labai prižiūrima, dailiai rengiama. Širdies gilumoje jai pavydėjau, bet tai buvo „baltas“ pavydas. Ji baigė Kauno politechnikos institutą. Po daugelio metų vėl susitikom su Virginija teniso aikštėse, nes ji ištekėjo už buvusio tenisininko Raimundo Barcevičiaus. Sutikau ją Vilniuje. Gaila, bet susitikusios nebeturėjom apie ką kalbėti – keliai ir pažiūros visiškai išsiskyrė.

Ponią Juodelienę paskutinį kartą mačiau Palangoje. Eidamos su Kristina gatve sutikom Virginiją, iš jos sužinojau, kad yra ir mama. Kitą dieną su Kristina nuėjom jos aplankyti. Radom ponią Juodelienę lyginančią skalbinius. Ji taip nudžiugo, net susijaudino, kad „vėl pamatė Jūratėlę ir net jos dukrelę“. Man pasirodė keista, kad ji negali nueiti prie jūros, nes blogai su širdimi, o lygina didžiulę krūvą skalbinių. Mintyse kaltinau tada Virginiją, o gal be reikalo, kas žino.

Daugiau ponios Juodelienės nebemačiau, nespėjau (kaip šiandien gaila) nuvažiuoti į Kauną jos aplankyti. Dažnai ją prisimenu. Ji turėjo kažką tokio nenusakomo, kažkokio slėpiningo žavesio, daug šilumos, gerumo, nes praėjus daugeliui metų susitikimai su ja vis tebeguli širdies prisiminimų skrynelėje.

Gerai prisimenu jos sesers šeimą. Esu ne kartą su tėveliais lankiusis jų namuose Kaune. Daug kartų esu girdėjusi ir skaičiusi apie tai, kad 1941 metais, prieš pat karo pradžią, į kursus Rusijoje išsiųsti tie karininkai, kurie buvo rusų šnipai. Paskutinį kartą Listopadskių namuose buvau 1949 metais, kai mamytė kalėjo Kauno NKVD rūsiuose. Aš buvau keista paauglė, man tuomet buvo 13 metų. Nuvykusi į Kauną iš Panevėžio, kur gyvenau pas tetą Stasę, atstovėjusi su maisto ryšulėliu prie kalėjimo durų, po pietų aplankydavau senus tėvelių pažįstamus, tarp jų ir Listopadskius. Puikiai prisimenu paskutinę viešnagę pas juos, kažkodėl ilgam man įstrigusią į atmintį. Gal dėl to skirtumo – nuskurusi liesutė paauglė ir pasiturinti, klestinti jų šeima. Lageryje miręs tėvelis ir jo senas bičiulis rusų karininko uniforma. Kai pas juos užėjau, buvau sutikta gana šaltai. Šeima (ponia Listopadskienė ir du jos už mane gerokai vyresni vaikai) sėdėjo prie dailaus apskrito, balta staltiese uždengto stalo, gėrė kakavą ir valgė baltutėlį pyragą. O butas butas (jis buvo Kipro Petrausko namo antrame aukšte), o baldai – buvo graudu, nes jie man priminė mano vaikystės namus Aukštojoje Panemunėje. Aišku, mane taip pat pasodino prie stalo, įpylė kakavos. O tuo metu parėjo pats šeimininkas Juozas Listopadskis rusų karininko uniforma. Jam žmona pristatė mane, bet jis tik dėbtelėjo ir atsisėdęs prie stalo nepratarė nė žodžio. O juk jis dirbo su mano tėveliu ne vienus metus. Ir puikiai žinojo jo lemtį.

Mieloji tetulė Jadzė

Tai mano tėvelio sesuo, Vitalės ir Aldonos mamytė. Prisimenu ją su didžiausia meile. Jos vyras, dėdė Jonas Nenorta, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, anksti išėjo į atsargą, grįžo į savo gimtąjį kaimą Noreikus (netoli Kriūkų), ten ūkininkavo. Dėdę Joną prisimenu kaip pro rūką, mačiau jį gal porą kartų. Tik grįžusį į savo ūkį, jį, palyginti jauną, ištiko infarktas, ir tetulė Jadzė liko našlė. Noreikuose kurį laiką, baigusi gimnaziją, atostogavo Vitalė. Ją nepaprastai mylėjau ir vis sekiodavau iš paskos. Vitalei tuomet buvo 18 metų, man – aštuoneri. Vitalė sugalvojo ir mane su piemenuku pradėjo mokyti vokiečių kalbos. Dar prisimenu Vitalės pieštus spalvingus atvirukus, ji puikiai piešė ir kurį laiką net dvejojo, ką studijuoti – dailę ar mediciną.

Noreikuose tuoj po karo mudvi su mamyte kurį laiką gyvenom. Prisimenu jaukią klėtį, kur stovėjo audimo staklės. Ten man tetulė Jadzė išaudė labai dailią, ploną vilnonę medžiagą, iš jos mamytė pasiuvo dailų paltuką. Tetulei Jadzei vienai buvo pernelyg sunku ūkininkauti, be to, tuomet laikai buvo itin neramūs, žemę iš jos atėmė, tad tetulė apsigyveno pas ką tik mediciną baigusius jaunus gydytojus Vitalę ir Mečį. Iš pradžių jie apsigyveno Mažeikiuose. Kai mamytę suėmė, ten aš praleisdavau savo moksleiviškas atostogas. Tetulė Jadzė mane labai mylėjo, vis prisimindavo Benių (mano tėvelį), su kuriuo, pabėgę iš Lietuvos, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno Peterburge. Ten tetulė dirbo, o tėvelis buvo pradėjęs studijuoti. Tetulė dažnai pasakodavo, koks jos mylimiausias brolis Benius buvo protingas ir geras, neretai prisiminusi jo tragišką lemtį (Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Zavadskį 1941 metų birželio 14 dieną kartu su kitais karininkais išvežė į Sibirą, Norilską, kur jis 1943 metais nuo bado ir šalčio mirė) verkdavo.

Kai mamytę suėmė ir aš likau viena, gyvenau pas tetulę Stasę (mamytės seserį) Panevėžyje. Per kiekvienas atostogas vykdavau pas Vitalę (gaudavau iš tetulės laišką, kviečiantį atvykti, ir pinigų kelionei). Iš pradžių keliaudavau į Mažeikius. Ten mane tetulė labai prižiūrėdavo. Kai būdavo graži diena, mudvi su kaimynų dukra Laima eidavom prie Ventos, kur maudydavomės, kirsdavom tetulės įdėtus skanumynus. Tetulės Jadzės liepiama Vitalė atidarydavo savo spintą, kuri būdavo sklidina visokių drabužėlių, ir mane dailiai aptaisydavo.

Vėliau, kai gimė Algirdas ir Kęstutis, Vitkų šeima persikėlė į Klaipėdą. Ten praleidau labai smagią ir įsimintiną vasarą. Vitalė gyveno gražiame, dar vokiečių statytame name. Vaikus prižiūrėjo auklė, o tetulė Jadzė virdavo skaniausius pietus, kepdavo burnoje tirpstančius sausainius. Algirdas buvo kokių trejų metų stambus vyrukas, o Kęstutis, toks geltonplaukis vaikinukas, dar trepinėjo po lovelę. Kartais man leisdavo vestis pasivaikščioti mažąjį Algirdą, tik liepdavo neiti per vadinamąjį beždžionių tiltą (taip buvo vadinamas vietoj senojo tilto per Danę, kuris susprogdintas per karą, įrengtas siūbuojantis lieptas). O Algirdas nepaprastai norėdavo pereiti tuo siūbuojančiu tiltu – aš negalėdavau jam to neleisti. Ir eidavom… Tik bijodavau, kad to nesužinotų tetulė Jadzė… Ach, ta paauglystė.

Tuo metu Mečys pradėjo labai pilnėti, ir Vitalė liepė tetulei jam neduoti jokių saldumynų. O jis taip juos mėgo. Kai tetulė iškepdavo sausainių ar pyrago, kad Mečys nesuvalgytų, kepinius sudėdavo į sienoje esančią spintą ir užrakindavo. Tada Mečys, pasikvietęs mane, kad niekas negirdėtų, prašydavo paimti iš spintos skanumynų. Aš nueidavau prašyti tetulės Jadzės. Ji labai apsidžiaugdavo, kad aš turiu gerą apetitą, nes buvau liesa, ilgakojė paauglė. Tetulė tuoj pridėdavo į lėkštelę pyrago, uogienės ar medaus, įpildavo kakavos. Pasislėpusi nuo tetulės, skanumynų nunešdavau Mečiui, o šis su džiaugsmu juos sukirsdavo.

Kai Vitalė ir Mečys su bičiuliais vakarais eidavo į kiną, neretai vesdavosi ir mane. Savaitgaliais vykdavom į Palangą – jie vieni pirmųjų Klaipėdoje turėjo automobilį, vadinamąją „Pobedą“. Kai Mečys sekmadieniais budėdavo, į Palangą vykdavau dviese su Vitale – tai būdavo maloniausios dienos. Aš labai didžiuodavausi, kad Vitaliukas – prie mašinos vairo, tais laikais moteris, mokanti vairuoti mašiną, buvo retenybė. Tokiai paauglei, kokia tuo metu buvau aš, tai buvo nepaprastai malonu – aš buvau laikoma lygiateisiu šeimos nariu, o ne vargše našlaite, kuri tinka tik vaikams prižiūrėti ar indams plauti. Vitalė visada būdavo labai linksma ir maloni, buvau vadinama tik mažybiniu Jūratėlės vardu.

Ačiū jiems visiems už našlaitės globą, už gerą širdį – ir tetulei Jadzei, ir Vitalei, ir Mečiui. Tikiuosi, kad jie visi vėl susitiko Aukštybėse.

Paroda galerijoje „Vartai“ (iš asmeninių užsirašymų)

1998 m.

Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.

Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).

Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.

Penktą valandą prie „Vartų“ laukiam: aš, Gaga, elektrikas (kurį buvo sunku prikalbinti) ir Nijolė N., atėjusi patalkininkauti. Nidos nėra. Rakto nėra, niekas nieko nežino. Gaga ryt išvažiuoja į Panevėžį. Grįžta ketvirtadienį. (Ketvirtadienis – spaudos konferencijos diena.) Nuotaika bjauri. Skirstomės namo. Viskas išderinta. Bloga pradžia. Bloga nuojauta.

Antradienis. Dar neaišku, ar katalogas bus atspausdintas laiku. Dizainerė išsiblaškiusi ir keistai abejinga. Nuolat ramina mane, kad viskas bus gerai. Einu pas kirpėją „užmušti“ laiko, nes vis tiek nieko negaliu padaryti iki ketvirtadienio. Lempų nėra. Paprašiau Baltrūno jas surasti. Žentas nė nesisiūlo padėti. Dingęs. Reikia parvežti akmenį iš skulptoriaus – neatvyksta. Derinu „skulptūrą“ su skulptorium. Kažkas ne taip… Vakare einu į Steponavičiaus parodos atidarymą – susitinku Saulę Kisarauskienę. Pakviečiu į parodą, apgailiu dėl Kisarausko straipsnio, kuris neatspausdintas… Abi staiga suglumstam, nes, pasirodo, Jolanta, kurios prieš mėnesį buvau prašiusi sužinoti, ar Kisarauskienė turinti tą straipsnį, atsakė sužinojusi, kad ne. O iš tiesų niekur neskambino ir nieko neklausė. Eilinis nemotyvuotas melas… Saulė man paaiškina, kad vakar ji kaip tik vartė tą straipsnį, o šiandien jau atidavusi į archyvą.

Trečiadienis. Kaimynas Antanaitis praneša, kad į namus ateina telekomo darbuotojai atblokuoti telefonų. Mano telefono numeris, kuris kaip tik spausdinamas kataloge 500 egz. tiražu, nuo šiandien keičiasi. Jei tas telefonas būtų atblokuotas viena diena anksčiau, dar būtų įmanoma pakeisti maketą (to atblokavimo buvo laukta metus). Be kita ko, procedūra trunka dvi valandas, tuo metu negaliu pasitraukti iš namų (o reikia skambinti, kviesti svečius, organizuoti spaudą, stiklus, popierius, tikrinti katalogo situaciją ir t. t.). Telefonas sutvarkomas, bet po pusvalandžio sugenda ir vėl laukiu meistro iki ketvirtos valandos. Daugiau negaliu, nes turiu eiti į pamokas. Man taip pat niekas negali prisiskambinti visą dieną. Katalogo ketvirtadienį dar nebus… Iš kaimynų telefono pasitikrinu dėl stiklų atvežimo rytoj ryte (nors sutarta prieš savaitę) – viskas tvarkoje. Skubiai komponuoju lankstinuką ir plakatą.

Ketvirtadienis. Pagaliau pradėsiu rengti ekspoziciją (ji turi būti užbaigta iki spaudos konferencijos penktą valandą). Paprašau Tomo surasti Vinco Kisarausko straipsnį bibliotekoje ir jis atneša man jį po valandos (maloni išimtis beprotnamyje). Sutartu laiku, vienuoliktą, laukiu stiklų. Nėra. Dvylika valandų. Nėra. Skambinu Gagai. Ji sako, kad bėgioja į gatvę pasidairyti kas penkiolika minučių, bet mašinos nėra. Skambinu į kontorą. Nustebęs vyrukas tvirtina pirmąkart girdįs apie užsakymą. Ieškau direktoriaus. Jis pietauja. Laukiu. Surandu. Pažada atvežti stiklus antrą (penktą jau konferencija). Tačiau pas Gagą atėjo elektrikas ir ji gali pradėti rengti ekspoziciją tik nuo pusės penkių. Valdausi. Per tą laiką sulakstau į ŠMC ir paprašau katalogo maketuotojos Linos, kad surinktų Kisarausko straipsnį (užsispyrimas padaryti „iki galo“). Stiklai atvažiuoja. Bet ne tie – tokių esama net ir pas mūsų stalių, jų iš niekur nebūtų reikėję vežti… Dabar jau bus taip. Atvyksta skulptorius. Nutariau, kad skulptūros nebus, bus tik „akmuo“. Skulptorius valo stiklus, nes jau nebėra laiko. Pusę penkių atsiranda Gaga ir elektrikas. Pradedam dėlioti meną. Be dvidešimt penkios atvyksta „Panorama“ ir kalbu į eterį, tuo metu ateina Petrauskai ir Juknaitė su gėlėmis (supainiojo dienas) manęs pasveikinti su atidarymu. Darbai visi ant žemės, kambaryje pilna kopėčių, šniūrų ir šiukšlių. Reikia lipduko. Jo nėra. Kažkas bėga nupirkti, bet nuperka ne tokį. „Panorama“ nervinasi, kad neturi ką filmuoti. Penktą prasideda spaudos konferencija, joje aš pritemusia sąmone paistau būriui abejingų gražuolių. Kol kalba kiti, bėgioju į salę – tikrinu, kaip vyksta ekspozicijos darbai.

Pagaliau atsirado reikiamas lipdukas, Gaga su skulptoriumi klijuoja eskizus ant sienos. Šeštą gretimoje salėje prasideda kolegų parodų atidarymai. Sakomos kalbos, geriamas vynas. Svečiai šmižinėja pro mūsų rengiamą parodą, svaidydami replikas. Aš „išsijungusi“, atsidavusi situacijai. Aštuntą kolegų svečiai po truputį skirstosi, nugvelbiu vyno butelį iš „Matulaitės fondo“ ir visi išgeriam – aš, Gaga, skulptorius. Šiukšlių krūvos viduryje iš nežinia kur atsiradęs Andrijauskas skaito Tumėnienei paskaitą apie Rytų meną. Parsiradusi namo, randu katalogo egzempliorių – pagaliau! O varge – atspausdinta pilkai, blankiai, vangiai ir su klaidomis… Bet yra ir Kisarausko straipsnis (kurį įdėsiu kaip įkliją?). Nebeturiu jėgų reaguoti.

Penktadienis. Ryte susitinku su maketuotoja ir atiduodu likusį užmokestį. Abi nelaimingos, nes katalogas nevykęs (sumokėta 8 000 Lt!). Tiesa, dar ne visiems sumokėta… Ji sako, kad tiražą pristatys iki pietų.

Einu pas kirpėją ir visiškai atsiduodu jos valiai, vildamasi, kad pagaliau viskas pasibaigė… Mane sutvarko vykusiai ir esu savimi patenkinta. Minutei pareinu namo. Per tą minutę (15.30) suskamba telefonas ir Lina praneša, kad tiražas atspausdintas, bet spaustuvininkai jo neatiduos tol, kol aš nesumokėsiu. (Parodos atidarymas ir katalogo pristatymas 18 val.) Ieškau spaustuvininkų. Pietauja. Laukiu. Surandu. Išmaldauju. Lina atveža katalogus penktą valandą. Tuo metu jau kalbina „Ženklai“, kuriuose nevalia pasirodyti kvailai. Atvyksta vynas ir vaisiai, kurių pasirodo per mažai – reikia ką nors siųsti į parduotuvę. Nėra stiklinių ir staltiesių – svetainės bobos nenori skolinti, nes šefė iš vakaro užmiršo joms pranešti apie mūsų vakarėlį. Nijolė N. skubiai dėlioja į katalogus Kisarausko straipsnio lapelius. Renkasi muzikantai ir svečiai. Su jais reikia bendrauti, bet niekaip nesusitariama dėl vyno – ar reikia jį supilstyti iš anksto. Kol deramasi, jis jau pilstomas. Dar nepastatytos kėdės – niekas nedavė komandos. Nešioju kėdes. Tomas intelektualiai bendrauja su Violeta Kelertiene, kažką nusiunčiu nuplauti obuolių… „Ženklai“ išvažiuoja. Ieškau Audriaus – jis, pasirodo, išbėgo nupirkti juostos filmavimui (buvo sutarta prieš savaitę). Be penkiolikos penkios jau pilna žmonių. Kažkas nutempia akmenį nuo centro į pakraštį. Atbėga Gaga ir rėkia: „Tai neįmanoma!“ Akmuo grąžinamas atgal.

Šeštą skamba fanfaros, šurmulys. Nida skelbia tradicinę pompastišką kalbą. Mokytojų namų direktorius apipila komplimentais ir gėlėmis, Baliukonytė skaito dramatiškas eiles, Juknaitė graudina „apie gyvenimą“. Visa šutvė mano buvusių ir esamų mokinių gretimame kambaryje skubiai tuština vyną ir natiurmortą iš vaisių, nuograužas versdami instaliacijomis. Nieko negirdžiu ir nesuvokiu – einu raminti gėrikų išsigandusi, kad vyno nebeliks svarbiems svečiams.

Situacija nebevaldoma. Skeliu improvizuotą kalbą. Mane apipila gausiomis rožėmis, kurių savininkų nė nespėju atpažinti. Nustembu tik išvydusi patį Napaleoną Kitkauską, su kuriuo esu nepažįstama (beveik tikra, kad supainiojo adresatus…). Vynas greitai baigiasi, svečiai skirstosi. Tomas, Irena, Elvyra Kairiūkštytė ir jaunuolis N sėdi iki galo.

Nijolė A. prieina prie manęs nešina lapeliu ir parodo, kad po Kisarausko straipsniu maketuotoja surinko „A. Krasauskas“. Skubiai išplėšome likusius… 10 egz. parduota, apie 50 pavogta. Taip baigėsi vakaras.

Šeštadienis. Žurnale „Veidas“ – informacinis pranešimas su mano naujojo darbo reprodukcija, po kuria parašyta: D. Stauskaitė „Toksai gyvenimas“. Toliau – perfrazuotas ir laisvai cituojamas mano pasisakymas lankstinuke, tik visa tai, kas ten rašoma, kažkodėl priskiriama Daliai Kasčiūnaitei. Paroda – taip pat…

Istorija su lagaminu

Beveik visus penkerius studijų metus gyvenom bendrabutyje, kur turėdavom atskirą mažuliuką kambariuką. Bendroje virtuvėje beveik visada ūždavo bent penketas primusų ar „kirogazų“ (tai toks įtaisas, ant kurio, įpylus žibalo ir uždegus, buvo verdama), bendras tualetas buvo toks, kad net graudu rašyti. Vis su baltu pavydu žiūrėdavau į kurso drauges, kurios gyveno mieste ar net su tėveliais, turėjo savus namus. O aš jau daug metų apie tai tegalėdavau svajoti. Ir svajojau tik viena – Vytui buvo tas pats, kur gyventi, didumą laisvo laiko jis praleisdavo teniso aikštėse. Bendrabutyje gauti šeimai atskirą kambarį buvo itin sunku – ilgai sėdėdavau eilėje prie universiteto prorektoriaus durų, teko prašyti, kad užtartų dekanas ir net fakulteto partorgas (jo balsas tais gūdžiais metais itin daug reiškė). Nuo pat pirmų dienų visus šeimos reikalus teko tvarkyti man vienai.

Kai pavasarį baigdavosi mokslo metai ir egzaminų sesija, būdavo privalu tuoj pat su visais daiktais išsikraustyti iš bendrabučio. Susidėdavau visus mūsų negausius drabužius bei daiktus į didelį, dar tėvelio lagaminą ir išvykdavom visai vasarai į Jančius. Ir taip visas keturias studijų vasaras. Man skaudėdavo širdį, kai bendrakursiai ruošdavosi kelionėms, planuodavo įvairiausius žygius, kai kurie dirbdavo universiteto valgykloje Palangoje. Vytas niekur nesutikdavo važiuoti, kad ir kaip prašydavau. Jis buvo tiek daug keliavęs po Sovietų Sąjungą, stovyklaudavo ar dalyvaudavo teniso varžybose. Turbūt jam buvo sunku suprasti jauniklės žmonos polėkius, svajones. Be to, jam jau buvo 33 metai. Pagaliau ir suprasti jis nesistengė. Taip ir praleidau visas studentiškas vasaras Jančių daržuose, plaudama indus ir pieno separatorių, grėbdama šieną, šveisdama grindis.

Iš tų studentiškų vasarų labai įstrigo vienas epizodas. Vėl buvo birželis, vėl visai vasarai vykom į Jančius. Traukiniu atkeliavom iki Kauno, ten autobusų stotyje teko ilgai laukti autobusiuko (važiuodavo toks mažas, iškleręs) į Šakius. Sugalvojau nueiti į maisto parduotuvę nusipirkti tuščių stiklainių (ir tai tais gūdžiais sovietiniais laikais buvo deficitas). Tikėjausi Jančiuose prisirinkti bruknių ir išvirti uogienės. Lagaminą pasaugoti palikom tokiai senyvai suvalkietei, kuri taip pat laukė mūsiškio autobuso. Kai grįžom su stiklainiais, neradom nei suvalkietės, nei lagamino. Ten esančios moterys pasakė, kad atvyko jos autobusas, kad ji jaudinosi, nežinojo, ką daryti su mūsų lagaminu, ir nutarė jį vežtis su savimi į Šakius. Vytas baisingai įširdo (įdomiausia, kad, kaip visuomet, ant manęs, pasirodo, aš turėjau saugoti lagaminą). Kitu autobusu Vytas išvyko į Šakius ieškoti lagamino, o aš išlipau Jančiuose. Labai įsiminė Jančių mamutės reakcija. Mes abi sėdėjom sode ir laukėm grįžtant iš Šakių Vyto. Aš labai graužiausi, verkiau ir kaltinau save. Vis prisimenu, kaip mamutė patylėjo ir pasakė: „Vaikeli, niekada nekaltink tik savęs. Vytas daug vyresnis, jis privalėjo viskuo pasirūpinti.“ Auksiniai žodžiai, bet, deja, viskas ir toliau vyko taip pat – absoliučiai už viską buvau atsakinga tik aš, viskuo turėjau pasirūpinti pati. Jei kas nepavykdavo, kalta likdavau taip pat tik aš viena.

Atkeliauja Kristutė

Ėjo 1958 metai. Jau buvau penktame kurse, Vytautas – šeštame. Visą laiką gyvenom bendrabutyje. Universiteto vadovybė labai nenoromis skirdavo atskirą kambarį studentų šeimai. Po ilgų mano vaikščiojimų pas įvairius valdininkus gavau bendrabučio kambariuką prie moterų tualeto – mūsų kambario durys buvo koridoriuko, kuriuo studentės patekdavo į tualetą, gale. Kai prisimenu tuos metus, negaliu suprasti, kaip ten gyvenom. Tačiau tuomet kitos išeities nebuvo, nuomojamam butui mieste pinigų neturėjom.

Tą vasarą jau laukiausi vaikiuko. Atvykau į penktą kursą jau storulė, labai rūpinausi, kad tik viskas praeitų laimingai. Vis prisimindavau taip liūdnai pasibaigusį pirmąjį nėštumą. Kai mus bendrabutyje aplankydavo Vyto sesuo Nora, vis nepamiršdavo manęs „nudžiuginti“, kad, jos manymu, po persileidimo vaikų mums turėti neteks. Kristutės (tiesa, iki pat gimdymo nežinojau, kas gims) laukėm vėlyvą rudenį.

Pagaliau atėjo spalio pabaiga, ir gimė tokia stipri bei daili mergytė. Ją pavadinom Kristina, šį vardą po perskaitytos Sigridos Undset knygos „Kristina“ buvau seniai išrinkusi. Pranciška ir visi kiti Vyto giminaičiai bandė įrodyti, kad tai lenkiškas ir itin nedailus vardas, vis pasakodavo, jog Jančiuose gyveno tokia nevykusi moterėlė Kristyna. Tačiau čia aš buvau neperkalbama, Vytas pritarė.

Jau laukdama vaikiuko pradėjau sukti galvą, kur teks gyventi. Su kūdikiu į bendrabutį tuomet nebuvo galima grįžti, o pinigų buto nuomai mieste neturėjom. Ilgai sukusi galvą, ką daryti, prisiminiau, kad Žvėryne, Kęstučio gatvėje, gyvena Aldonos (Vitalės sesers) vyro Viktoro brolis Vaclovas. Teko jį aplankyti. Vaclovas turėjo gerą širdį ir sutiko, kai gims mažylis, už nedidelį mokestį priimti mus į galinį kambariuką gyventi. Tad su ką tik gimusia Kristute ant rankų tiesiai iš ligoninės atvykom į Žvėryną.

Butas atrodė liūdnai – du nedidukai kambariukai (iš viso 20 kvadratinių metrų) ir virtuvė. Tiesiai prieš langus už poros metrų buvo kito namo siena, todėl į namus niekada nepatekdavo saulė. Kieme buvo gilus šulinys, pakurta krosnis pašėlusiai rūko, mažame šaltame priebutyje pasistatėm vadinamąjį „kirogazą“ (primuso giminaitį). Kieme buvo išlūžęs, sukrypęs tualetas – apie jį geriau išvis neprisiminti. Vargšas dėdė Vaclovas (nuo vaikystės jį vadinau dėde, nes buvo daug vyresnis; 1944 metais, tik pasibaigus karui, mano vardo dieną padovanojo Maironio rinktinę su įrašu „Jūrate, mylėk lietuvišką žodį“) sirgo bronchų astma, naktimis jį kamuodavo priepuoliai, o už sienos rėkdavo mažoji Kristina. Kai naktį eidavau į virtuvę šildyti jai buteliuko ramunėlių arbatos, praeidavau pro jį, sėdintį lovoje ir kamuojamą dusulio. Dabar suprantu, kaip jam turėjo būti sunku.

Mažoji Kristina buvo labai sveika ir stipri, turėjo puikų apetitą. Aš nieko neišmaniau apie vaikų auginimą (man tuomet buvo 22 metai) ir viską stengiausi daryti taip, kaip savo knygoje nurodė doc. Petras Baublys ir prof. Liudmila Steponaitienė. Pieno turėjau nepaprastai daug, bet Kristutę maitinau tiksliai pagal knygas – tik kas 4 valandos, o po paskutinio maitinimo vidurnaktį iki pat 6 valandos ryto duodavau tik arbatėlės. Apie 2 valandą nakties Kristutė jau išalkusi pabusdavo ir imdavo baisingai rėkti. Bet knygose buvo rašoma, kad naktį vaikiuko skrandis privalo pailsėti, tad šiukštu jį maitinti. O Kristina reikalaudavo maisto ir klykdavo, kiek tik išgali. Tada ją supdavau, nešiodavau, bet „koncertas“ kasnakt tęsdavosi iki pat ryto, kol gaudavo valgyti. Kokia kvailystė – vaikas rėkdavo, o aš valandą kitą po žindymo nutraukdavau ir išpildavau tokį vertingą pieną.

Vytas kiekvieną rytą eidavo į paskaitas ir pratybas ligoninėje, aš apie studijas visai pamiršau – abu visą laiką norėjom tik miego. Pagaliau Vytas neišlaikė ir nusprendė, kad mudvi išgabens į Jančius, kur tuomet gyveno jo tėvukai. Man vien nuo tos minties darėsi baisu – už lango tamsus ir lietingas lapkritis, o Jančiuose dar nebuvo elektros, ką ir kalbėti apie telefoną. Kas bus, jei mažoji susirgs. Tačiau viskas susiklostė kitaip.

Vieną dieną stovintį centriniame gastronome eilėje dėdę Vaclovą ištiko miokardo infarktas, ir jis ten pat mirė. Amžiną jam atilsį, ačiū už gerą širdį ir didžiulę pagalbą. Tuomet visas butukas liko mums – tiesa, teko dėl jo dar pabėgioti, rasti užtariančių, įtakingų pažįstamų, nes namų valdyba tuoj panoro mus iš jo iškraustyti. Kristutei tuomet buvo mėnuo.

Už kelių savaičių iš Kauno, kur glaudėsi pas tetą Stasę, atvyko mamytė. Ji, grįžusi iš Sibiro, buvo pradėjusi vėl mokytojauti, bet turėjo mesti – lageryje praleisti metai negrįžtamai palaužė jos sveikatą. Kai atvyko pas mus, bijodavo viena likti namie, o man reikėdavo bėgti į biblioteką, nes nusprendžiau baigti universitetą ir rašiau diplominį darbą apie Jono Bretkūno pamokslų rinkinio, vadinamosios „Postilės“, kalbą. Todėl pamaitinusi Kristutę (ją žindžiau iki vienų metų, galėjau maitinti ir ilgiau, bet Kristutė, kai išdygo pirmieji dantukai, pradėjo skaudžiai kandžiotis) suvyniodavau į pataliukus, paguldydavau į vežimuką ir išveždavau į netoliese esančią tylią, ramią Pušų gatvę. Čia ją paimdavo Čiulis (taip meiliai buvo praminta mano mamytė Antanina) ir iš lėto vežiodavo. Privalėdavau parbėgti už trejeto valandų – Čiulis vienas atsisakydavo net įeiti į namus, visko bijodavo, be to, Kristutę reikėdavo maitinti.

Kadangi diplominį darbą rašiau istorinės gramatikos tema, darbo vadovu tapo Jonas Kazlauskas, tuomet jaunas dėstytojas, – vėliau garsus baltistikos specialistas, profesorius žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, kaip manoma, nužudytas sovietinio saugumo. Patylomis buvo kalbama, kad jis, apie 1970 metus gavęs kvietimą skaityti paskaitas Vakarų universitete, atsisakė ten „dirbti“ sovietų žvalgybai. Profesorių prisimenu su didele pagarba. Kai aš jo vadovaujama rengiau diplominį darbą, jis buvo itin reiklus, teko daug ir intensyviai dirbti. Ačiū jam už tai – daug išmokau, daug sužinojau.

1959 metų pavasarį, sėkmingai apgynusi diplominį darbą ir išlaikiusi valstybinius egzaminus, gavau universiteto baigimo diplomą. Tuo metu Kristinai buvo pusė metų. Labai džiaugiausi, kad nepaklausiau Vyto ir neišvykau su mažąja į Jančius. Kelios mano bendrakursės, ištekėjusios ir atidėjusios studijas, universiteto taip ir nebaigė. Studijos baigėsi, pradėjau ieškoti darbo, nes gyvenom itin sunkiai, dažniausia maitinomės tik duona, margarinu ir bulvėmis.

Atkeliauja Eglutė

1960 metų rudenį laukiausi Eglutės, Kristutei tuomet buvo dveji metai. Gyvenom Žvėryne mažutėlyje, tamsiame bute be jokių patogumų. Su mumis dar gyveno prieš porą metų iš lagerio grįžęs Čiuliukas. Vietos buvo labai mažai, bet tada atrodė, kad jūra – tik iki kelių, jaunystėje viską galima ištverti. Vargšas Čiuliukas miegojo virtuvėje, ji taip norėdavo atsigulti anksčiau, bet aš to niekaip tada negalėjau suprasti, vis dirbdavau iki pusiaunakčio. Gruodžio pabaigoje gavom dovanų iš Jančių didžiulį kalakutą, jį reikėjo sukapoti gabaliukais. Kasdien prašydavau Vyto tai padaryti, bet jis „neturėdavo laiko“, nors kasdien žadėdavo. Pagaliau pamačiusi, kad pagalbos iš jo nesulauksiu, nuėjau į malkinę. Ten, pasidėjusi ant kaladės, sukapojau kalakutą – buvau jau stora storutėlė. Tos pačios dienos vakarą prasidėjo sąrėmiai, išvykau į ligoninę ir apie 2 valandą nakties gimė stipri, žavinga mergytė. Gimdžiau 1-ojoje ligoninėje, kur dirbo Vytas. Vis laukiau, kada ateis aplankyti, pasidžiaugti sveika, gražute dukra, bet deja, deja… Šalia gulėjo Liucija, mano pažįstama iš universiteto laikų, jai vyras net atnešdavo taip sunkiai gaunamų apelsinų. Aš gulėjau visų pamiršta, ypač liūdna buvo Naujųjų metų naktį – atrodė, kad niekam nei mažoji Eglutė, nei aš nesam reikalingos, niekas nepasveikino. O Vytas kasdien dirbo toje pačioje ligoninėje, jam tereikėjo pereiti per kiemą.

Po savaitės su mažyle grįžom namo, pieno buvo begalė, Eglutė – nuostabus kūdikėlis, ramutė, valgi. Bet Kristutė pradėjo sirgti angina, pūliuojančia, sunkia. Jau atrodė, kad pasveiko, bet ir vėl pradėjus vaikščioti pakildavo temperatūra, gerklytė supūliuodavo. Taip pravargom visą žiemą. Prof. Liudmila Steponaitienė patarė operuoti, šalinti tonziles, o Kristutei tebuvo pustrečių metų.

Neturėjau ką daryti, paguldžiau Kristutę į Vaikų ligoninę Vytauto gatvėje (Žvėryne), kur dirbo mano pažįstamas gydytojas Tadas Daugirdas. Jis ir išoperavo Kristutę. Gerasis Čiuliukas atsigulė kartu į ligoninę ir prižiūrėjo Kristutę. Operacija ją labai išgąsdino, vargšelė ligoninėje tik ir težiūrėjo į duris – ar neateis vėl jos nešti į operacinę. Grįžus Kristulei namo po kokios savaitės pakilo temperatūra ir iškilo ant kūnelio pūslelių – aišku, kad ligoninėje ji užsikrėtė vėjaraupiais. Greitai visas kūnelis buvo išbertas. Labai saugojau, kad neužsikrėstų Eglutė. Ji ir išliko sveika, tik ant kaktytės iškilo viena didoka vėjaraupių pūslė. Džiaugiausi, kad viskas baigėsi taip laimingai – Eglutė vėjaraupiais persirgo itin lengvai ir įgijo imunitetą. Tam padėjo ir tai, kad ją dar žindžiau.

Atėjo vasara, aš dar dirbau Knygų rūmuose bibliografe ir turėjau nemokamas atostogas. Todėl birželio mėnesį, kai atostogas gavo Vytas, su abiem mergytėmis išvykom į Jančius. Aš turėjau atostogas iki rugsėjo. Vytas, pabuvęs Jančiuose mėnesį, išvyko į Vilnių. Susitarėm, jog po darbo jis pasamdys meistrą, kad perstatytų krosnį ir, nuplėšęs tapetus, išdažytų kambariukų sienas. Praėjo liepa, paskui rugpjūtis, bet jokie darbai net nebuvo pradėti. Ką gi – teks laukti. Rugsėjo pradžioje baigėsi mano atostogos, tad paprašiau Vyto, kad sutikęs Knygų rūmų direktorių teniso aikštėse susitartų, jog aš dar rugsėjį turėčiau nemokamas atostogas. Slinko dienos, įpusėjo rugsėjis, iš Vilniaus nebuvo jokių žinių. Paprašiusi Liudos valandėlę pažiūrėti mažyles (už tai pažadėjau išplauti stubos grindis), susistabdžiau sunkvežimį ir nuvykau į Lekėčių paštą. Gerokai palaukusi, buvau sujungta su Vilniumi. Bičiulės iš Knygų rūmų pranešė, kad lentoje man kabo direktoriaus papeikimas už savavališką negrįžimą į darbą. Tuoj paskambinau direktoriui Antanui Ulpiui. Jis buvo labai piktas, barė mane už tai, kad Vytas, kurį jis taip dažnai sutinka teniso aikštėse, nepasakė apie žmonos norimas atostogas. Būtų juokinga, jei nebūtų pikta. C’est la vie – toks buvo mano gyvenimas: kai atsirasdavo rūpesčių, vargų, likdavau viena su mergaitėmis. Išsipildė amžinatilsį Albinutės žodžiai, ištarti man ištekėjus: „Gaila man, bet kito tokio nerūpestingo vyro, kaip mūsų Vytas, nesu sutikusi. Tau bus nepaprastai sunku.“

Baigėsi rugsėjis, ir aš su mergytėmis grįžau į Vilnių. Reikėjo eiti į darbą, bet Čiuliui vienai su vaikiukais buvo pernelyg sunku, lageris galutinai palaužė jos sveikatą. Pradėjau ieškoti pagalbininkės ir visai netikėtai radau Liolę, kuri labai norėjo prisiregistruoti Vilniuje. Baisu net pagalvoti, kaip mes tada gyvenom. Čiulis miegodavo ant čiužinio virtuvėje, Liolė šalia jos ant sulankstomosios lovelės, kurią dieną išnešdavo į sandėliuką. Liolės darbas buvo vedžioti mergaites lauke. Netrukus Čiulis ištekėjo už mirusios savo bičiulės vyro Kazimiero ir išsikraustė į Rudnios gatvės mažuliuką namelį. Liolė liko su mergaitėmis viena. Jos prašydavau tik vedžioti vaikiukus po lauką, grįžusi iš darbo viską suplaudavau ir išvirdavau aš. Liolė, kai aš pareidavau, tuoj išskubėdavo pas seserį (ją su dėdės Leono pagalba įtaisėm į darbą ir priregistravom Vilniuje). Pavaikščiojusi su mažylėmis po lauką ir jas paguldžiusi, šokdavau prie darbų – skalbdavau, išvirdavau rytdienos pietus ir t. t. Kai Eglutei buvo ketveri, o Kristutei šešeri metai, pagaliau gavau joms vietą darželyje. Pati viena to niekaip nebūčiau sugebėjusi padaryti (darželio vedėjai reikėjo mokėti nemažą kyšį, o aš pinigų niekada neturėjau), čia padėjo gerasis Mečys Vitkus.

2003 metai išakėjo mano atmintyje ryškius kultūrinius randus. Hamburge vyko vokiečių ir amerikiečių filmo „Liuteris“ premjera, į kurią buvau pakviestas bičiulių, ir tais pačiais metais pasauliui pristatyta knyga „Atsargiai! Prietarai“ (Achtung! Vorurteile). Abiejų šių įvykių ašimi buvo 82 metų aktorius, režisierius ir rašytojas seras Peteris Ustinovas. Knygos pristatymą ir spaudos konferenciją moderavo profesorius Haraldas Wieseris (vėliau jis tapo geru mano draugu ir vedliu po intelektualinį kultūrų labirintą).

Į uždarą renginį prabangiame Hamburgo viešbutyje „Vier Jahreszeiten“ („Keturi metų laikai“) prasmukau užsimaukšlinęs ant galvos Lietuvos žurnalisto Šreko kaukę. Niekas nesuabejojo mano aktorine įtaiga, tad užėmiau garbingą vietą parteryje. Spaudos konferenciją filmavo garsiausios Vokietijos televizijos stotys, BBC, „Arte“ kanalas. Mikrofonas su nuobodžiais klausimais keliavo per išrinktųjų žurnalistų rankas, kol galiausiai, lyg karšta bulvė Charlie Chaplino delnuose, atsidūrė mano rankose. Nebuvau tam pasiruošęs, bet kaip gimininga režisūrinė siela suformulavau klausimą: „Kas jums, maestro, yra namų ilgesys?“ Ustinovas, sėdintis ratukuose, užsivedė, vos nepašoko iš vežimėlio. Jo akys sužibo ir jis atsivėrė, prisiminė močiutės iš Odesos lopšinę, mamą, tėvus ir tolesnį klaidų bei sudėtingą savo giminės emigracijos kelią.

Po konferencijos vyko nedidelis intymus furšetas su kava ir pyragaičiais. Prie manęs priėjo profesorius Haraldas Wieseris, padėkojo už klausimą ir maloniai pristatė lietuvių žurnalistą kaskadininką serui Peteriui Ustinovui. Mano rankose atsidūrė rašytojo knyga su autografu, tačiau pabudusi „žurnalistinė“ aistra troško asmeninio susitikimo ir interviu su kūrėju. Deja, į jokią Ustinovo užimtumo programą manęs įterpti asistentai negalėjo, visa darbotvarkė buvo kimšte užkimšta! Teko pasitenkinti keliomis trumpomis buvimo drauge su rašytoju akimirkomis ir vos ne sakralia knyga rankose. Pasikeitėme su Haraldu Wieseriu telefono numeriais ir sutarėme ateityje susitikti. Šiltai atsisveikinome ir seras Peteris Ustinovas ratukais buvo išvežtas iš salės.

Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį. 9 valandą 30 minučių perėjau viešbučio „Vier Jahreszeiten“ face control postą ir pabeldžiau į aktoriaus kambario duris…

„Laba diena, Lietuva!“ – pasveikino mane seras Peteris Ustinovas lietuvių kalba. Žagtelėjau. Man atvipo žandikaulis.

Asistentas pasodino mane į krėslą priešais meistrą ir išeidamas iš kambario įsakmiai perspėjo: „Jūsų dispozicijoje tik 15 minučių.“ Mano nuostabai, Ustinovas, išlydėjęs savo padėjėją, užrakino kambario duris. „Na, pakalbame.“ Jokių diktofonų aš neturėjau, tik nedidelę videokamerą, tad mano žurnalisto įvaizdis neatitiko standartų. Aš to ir neslėpiau, atsivėriau nuo pirmų žodžių ir papasakojau rašytojui savo kūrybinio nuotykio esmę. Ustinovas tik nusijuokė: „Teisingai darai, taip ir turi būti!“ Pasaldinau kavą ir žiūrėjau meistrui į akis.

„Taip, aš lankiausi Lietuvoje 1985 metais slapta. Sėdau į traukinį Maskva–Vilnius ir per naktį atvykau į Lietuvą. Tuo metu Sovietų Sąjungoje sukau dokumentinį filmą apie Rusiją. Man labai patiko Vilnius, susipažinau su nuostabiu žmogumi, dirigentu Sauliumi Sondeckiu ir vėliau susitikdavau su juo slapta Vakaruose. Tada aš labai nustebau, kad niekas Lietuvoje beveik nežino apie mano draugą, pasaulinio garso britų aktorių, lietuvį, teatro ir kino legendą Johną Gielgudą.“

Daug ko mes nežinojome, netgi apie patį baroną von Ustinovą labai miglotai ką nors girdėjome.

1985 metais Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas televizijos filmas „Trylika prie pietų stalo“ (Thirteen at Dinner, rež. Lou Antonio) pagal Agathos Christie romaną „Lordo Edžvero mirtis“ (Lord Edgware Dies, 1933). Šiame filme Erkiulio Puaro vaidmenį sukūręs Peteris Ustinovas laiką ekrane dalijosi su lietuvių kilmės aktoriumi Johnu Gielgudu (1904–2000). Ustinovas šeštojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjo vaidmenimis monumentaliuosiuose filmuose „Quo Vadis“ ir „Spartakas“. Už vaidmenį pastarajame jis buvo apdovanotas „Oskaru“. Dar vienas prestižinis Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimas jam skirtas už vaidmenį „Topkapyje“. Ustinovas iš viso suvaidino keturiasdešimtyje filmų. Paskutinis jo darbas buvo „Liuteris“ (2003). Jame aktorius įtaigiai suvaidino Frydricho Išmintingojo vaidmenį, tai tikras atminimo akmuo Saksonijos kurfiurstui Reformacijos gynėjų sienoje. Didžiulio populiarumo daugelyje pasaulio šalių Ustinovas sulaukė ne tik už aktorystę – jis pasižymėjo įvairiapusiu talentu. Per pusę šimtmečio seras Peteris Ustinovas sukūrė scenarijus devyniems filmams, daugiau kaip dešimt romanų ir pasakojimų, taip pat per 20 teatro pjesių. Jis keliavo po pasaulį kaip komikas ir konferansjė.

UNICEF organizacija įkurta 1946 metais, ji veikia daugiau kaip 190 pasaulio valstybių ir teritorijų bei turi daugiau kaip 13 000 darbuotojų. Tarp pirmųjų ambasadorių buvo tokie įtakingi vardai kaip aktorė Audrey Hepburn ir seras Peteris Ustinovas.

Neįtikėtina… prieš mane sėdi žmogus-kalnas, o aš geriu jo papėdėje kavą su šventojo kalno dvasia. Įjungiu savo mini videokamerą, o ji ima ir užsikerta, visai kaip šovinys vamzdyje prieš lemtingą šūvį į galvą. Nieko negaliu įrašyti, nufilmuoti, užfiksuoti! Apsišaukėlis Lietuvos žurnalistas Šrekas skęsta savo paties melo kloakoje. Tačiau meistras tik šypsosi, net nereaguoja į trikdžius, jam malonu su manim bendrauti. Ustinovas pasakoja apie Virgilijų Alekną, laimėjusį aukso medalį Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse: „Aš ilgai stebėjau Virgilijaus veidą per apdovanojimus kylant aukštyn Lietuvos vėliavai ir skambant Lietuvos himnui. Net pats pakilau nuo žemės prieš televizoriaus ekraną. Kiek išaukštinimo, garbės ir laimės buvo sportininko veide. Jis didžiavosi savo maža, bet galinga valstybe. Pasaulis nieko nežinojo apie Lietuvą, o staiga, numetus skridinį už horizonto, visi pamatė ir išgirdo žodį Lietuva! Apie tai aš parašiau savo knygoje Achtung! Vorurteile. Ši knyga yra apie išankstines nuostatas, prietarus. Išankstinis nusistatymas yra piktadarys pasaulio istorijoje!“

Ne tik šiurpuliukai bėgo mano nugara, bet kažkas aštriais virbalais, lyg varganais mano šonkauliais, mezgė trispalvę pasididžiavimo skraistę. Laisvės instinktas ir Nepriklausomybės vėjai atpūtė mane į šią žmogaus-kalno papėdę.

Mūsų pokalbis nesibaigė po pirmojo kavos puodelio. Laiką matavau pagal varstomų tualeto durų girgždesį. Kava ne tik bėgo į mane, bet ir nesuskaičiuojamais litrais ištekėjo iš visų talpyklų į Elbę. Po pusantros valandos mudviejų pokalbio pasigirdo desperatiškas ir agresyvus beldimas į duris.

Aktorius ramiai privažiavo prie pragaro vartų ir be jokių ceremonijų atvėrė savo krūtinę priešų šūviams. Asistentas dar spėjo mus nupyškinti savo muiline ir nuotrauka liko vienintelis ir nenuginčijamas susitikimo faktas. Už geležinių vartų grūdosi armija kameromis ir fotoobjektyvais ginkluotų spaudos kovotojų. Turėjau prasibrauti pro degantį keiksmų ir riksmų tunelį. Šiaip taip atsidūriau lauke šalia Alsterio ir įkvėpiau gaivaus Hamburgo oro. Tada supratau – esu gyvas ir gyvensiu! Grįžau namo dvasinio pakilimo pagautas ir žodis žodin atkūriau savo pokalbį su seru Peteriu Ustinovu ant popieriaus lapo.

Teta Stasė su visa didžiule šeimyna Panevėžyje labai vargo, dažnai išvis nebūdavo ko valgyti. Vėlyvą rudenį gavau dėdės Leono laišką, kviečiantį atvykti gyventi pas juos. Labai gaila buvo palikti savo gražiąją mokyklą, drauges, mylimus mokytojus. Tačiau tetulė Stasė pradėjo kalbėti, kad važiuočiau į Vilnių, nes pas ją didžiausias skurdas ir alkanos dienos. Parašiau laišką Vitalei, klausdama, ką daryti. Ir ji patarė kraustytis į Vilnių. Tad 1950 metų žiemą, susidėjusi savo drabužėlius, išvykau. Nuvykusi sužinojau, kad Vilniuje nėra nė vienos vidurinės mokyklos, kur būtų mokoma prancūzų kalbos. Tad dėdė su dėdiene pasakė, kad man teks lankyti vakarinę mokyklą. Ką bedarysi, sutikau. Daug vėliau sužinojau, kad 7-ojoje vidurinėje mokykloje buvo dėstoma prancūzų kalba, bet aš turėjau visą dieną prižiūrėti mažąją Zitą – tam buvau pakviesta. Būtų pikta, jei nebūtų liūdna. Daug metų dėl to jaučiau nuoskaudą, būtų buvę daug sąžiningiau, jei man iš karto būtų pasakę teisybę.

Vilniuje pradžia buvo sunki. Iš nepaprastai gražios mergaičių gimnazijos teko persikelti į Vilniaus centre, apšiurusiame kieme, esančią Darbo jaunimo vakarinę mokyklą. Jos mokiniai buvo įvairūs darbininkai, kai kurie jų pagyvenę. Mano suolo draugė buvo tokia suvargusi moteris, kuri vakarais po darbo, palikusi mažą dukrelę kaimynams, stengėsi baigti vidurinę mokyklą. Įprasti naujoje mokykloje buvo gana sunku, visi čia buvo svetimi, neturėjau jokių draugių. Vakarais pamokos baigdavosi dešimtą valandą, bijodavau eiti namo – gatvės buvo tokios svetimos, tamsios, tuščios. Ypač nejauku būdavo ties Vilnelės tiltu. Sluškų rūmuose Kosciuškos gatvėje dar veikė kalėjimas, šalia kurio gatvėje dieną naktį stovėdavo kareivis su šautuvu. Todėl, kai pasiekdavau tą vietą, jau nebebijodavau. Tačiau slinko dienos, ir aš įpratau tiek Vilniuje, tiek naujoje mokykloje. Mokytis iš pradžių beveik nereikėjo, palyginti su mano naujais klasės draugais, buvau labai toli pažengusi. Mokytojai neatsidžiaugė nauja mokine, mane praminė Žibuokle. Vieną sekmadienio rytą į namus atėjo klasės auklėtoja – dėdė Leonas vėliau vis pasakojo, kaip ji gyrė Jūratę, jos išsilavinimą, darbštumą. Vilniaus vakarinėje mokykloje praleidau dvejus su puse metų – ją baigiau 1954 metais aukso medaliu (tik Švietimo ministerija šį medalį pakeitė į sidabro, nes tik toks mokyklai buvo skirtas).

Dėdienė su dėde skiriasi

Jau pusmetis gyvenau Vilniuje, Kosciuškos gatvės namo pusrūsyje pas dėdę Leoną ir Prancišką. Dienomis prižiūrėjau Zitą, vakarais mokiausi vidurinėje mokykloje. Dėdė Leonas gyveno gana linksmai, neretai „dingdavo“ keletui dienų, pranešdamas, kad vyksta į Kauną, į tekstilės fabriką atlikti revizijos. Pranciška viską suprasdavo, žinodavo, kad dėdė su kompanija smagiai leidžia laiką, bet neturėdavo ką daryti. Tai kartodavosi gana dažnai. Vieną kartą Pranciška nusprendė dėdę pagąsdinti. Rytą, išeidama į darbą, man pasakė, kad šį vakarą namo negrįš, o nakvos pas bičiulę. Paprašė dėdei Leonui to nesakyti, kad jis visą vakarą lauktų jos grįžtančios, nežinotų, kur ji.

Buvo pašėlusiai ilga diena, į mokyklą eiti negalėjau, nes ir vakare turėjau prižiūrėti mažąją Zitą (jai buvo treji metai). Jau vakarėjo, o dėdė Leonas namie nesirodė. Pasistačiau Zitą ant tvoros prie gatvės ir ėmiau laukti dėdės. Deja, visai sutemo, o dėdės nebuvo. Telefono tuomet neturėjom. Buvo labai neramu, aš gi didelė bailė, o lieku naktį visame didžiuliame name viena su mažyle. Paguldžiau Zitą į lovelę ir pradėjau sekti ilgiausią pasaką, kad tik ji neužsnūstų. Deja, po gero pusvalandžio Zitos akutės ėmė merktis ir kaip aš besistengiau ją sudominti, ji saldžiai užmigo. O dėdė Leonas taip ir negrįžo. Bijojau labai labai. Užgesinau šviesą ir sėdėjau klausydama, ar nelenda „plėšikai“, iki tol, kol pradėjo švisti. Tik tada atsiguliau. Rytą pasirodė Pranciška, kur dėdė – buvo neaišku. Pranciška man pranešė, kad ji pavargo, nebenori toliau gyventi su tokiu netikėliu, todėl nusprendė skirtis. Jau ir kambarį susirado. Ji, aišku, neabejojanti, kad aš liksiu gyventi su ja ir Zita.

Kai Pranciška išėjo į darbą, pasiėmiau Zitą ir nukeliavau į Telefonų stotį centre. Ten užsisakiau skambutį Vitalei. Laukti teko gana ilgai, pagaliau sujungė su Klaipėda ir išgirdau Vitalės balsą. „Vitaliuk, patark, ką man daryti. Pranciška su dėde Leonu skiriasi ir sako, kad aš turiu likti gyventi su ja.“ Vitalė labai nustebo. Ji pasakė, kad aš net nesvarsčiusi turiu likti gyventi su dėde Leonu ir Algiu (jis tada mokėsi technikume ir gyveno kartu), juk jie – mano artimi giminės, o Pranciška – svetima. Nusiraminusi grįžau namo, pasiryžusi pranešti Pranciškai savo sprendimą. Bet to nebereikėjo, namie vėl klestėjo taika ir ramybė, Pranciška ir Leonas eilinį kartą susitaikė. Ką gi – iki kito karto…

Vykstu į močiutės laidotuves

Jau gyvenau Vilniuje pas dėdę Leoną, dienomis prižiūrėjau mažą Zitą, virdavau pietus. Vieną dieną dėdei paskambino tetulė Stasė ir pranešė, kad mirė jos mamytė, o mano močiutė Kazimiera Semoškaitė-Semoškienė. Ji vargšelė jau dveji metai negalėjo vaikščioti, gulėjo lovoje. Prieš porą metų močiutė išėjo Panevėžyje į kiemą, paslydo ir susilaužė šlaunikaulį. Tada ją ligoninėje operavo, bet operacija nepasisekė, ji nebegalėjo vaikščioti ir visą laiką gulėjo. Gerai, kad sveikas ir stiprus buvo senelis Stanislovas Semoška, kuris ją su meile prižiūrėjo. O dabar aš vykstu į jos laidotuves. Pranciška pasakė, kad į Panevėžį važiuoja Dailės kombinato, kur ji dirbo buhaltere, sunkvežimis ir mane nuveš. Šalia vairuotojo sėdėjo kažkoks darbuotojas, jis man užleido vietą, o pats įlipo į kėbulą. Kai niekas iš namiškių nebematė, jis sustabdė mašiną, liepė man lipti į kėbulą, o pats atsisėdo kabinoje. Jaučiausi labai nuskriausta, be to, buvo baisingai šalta, o mano paltelis – plonut plonutėlis (neturėjau jokio žieminio palto, pirmąjį nupirko mamytė tik grįžusi iš lagerio ir kaip nekaltai nukentėjusi gavusi kompensaciją). Išvykstant iš Vilniaus Pranciška nurodė, kad po laidotuvių nuvykčiau pas Norą (ji dirbo Palėvenės spirito varyklos agronome) ir iš netoli esančio Subačiaus turgaus nupirkčiau sviesto. Nežinojau, kur ta Palėvenė, tik įsivaizdavau, kad iš Panevėžio reikia keliauti link Kupiškio. Ką gi, reikia, tad teks vykti ir surasti ne tik Norą, bet ir sviesto.

Palaidojom močiutę Panevėžio kapinėse, pasėdėjom, prisiminėm, kokia gera ji buvo mums visiems. Kai iš lagerio grįžo mamytė, ji močiutę perlaidojo – nuvežė į jos mylimų Paliepių kapines (ten jau buvo močiutės sūnelio Vladuko, kuris mirė mažas, kapas). Po laidotuvių tetulė Stasė apžiūrėjo mane ir susirūpino, kad man jau seniai būtinas liemenukas. Tuomet jo nupirkti niekur nebuvo galima gauti. Tetulė rado seno juodo pamušalo gabalą ir pasiuvo man dailų bei patogų liemenuką, jį dar ilgai dėvėjau. Prisimenu tetulę Stasę su meile ir pagarba ne tik už tą mano pirmąjį liemenuką, bet už visą jos gerumą ir rūpestį. Kažin, ar tada tinkamai padėkojau – vis ta jaunystė.

Kitą dieną atsisveikinusi su namiškiais susiruošiau keliauti į Palėvenę pas Norą to nelaimingo sviesto. Labai ilgai stovėjau ant kelio, vedančio Kupiškio link, vis stabdžiau sunkvežimius, bet nė vienas nevažiavo man reikiama kryptimi. Pagaliau, jau temstant, atsirado reikiamas sunkvežimis. Jau visai sutemus pasiekėm Palėvenę. Padėkojusi gerajam vairuotojui (jis net pinigų neėmė), ėmiau ieškoti spirito varyklos. Pasirodo, ji ir jos darbuotojų butai buvo sename apleistame dvaro pastate. Čia, tokiame drėgname kambaryje išpuvusiomis grindimis, ir radau Norą. Ji labai apsidžiaugė ir nusprendė, kad rytojaus dieną jos bičiulis Vincas savo vairuojamu sunkvežimiu (jis dirbo spirito varyklos vairuotoju) nuveš mudvi į Subačiaus turgų. Netrukus prisistatė ir Vincas – toks stotingas vyras su nedideliais ūsiukais. Man buvo labai įdomu – Vincas visą laiką kuteno Norą, glostė ją, o ji patenkinta kvatojo.

Sekmadienį nuvykau į Subačiaus turgų, bet jame buvo tik pora bobučių su keliais gabaliukais parūdijusių lašinių. Sviesto negavau. Vakare mane Nora ir Vincas įsodino į traukinį. Reikėjo keliauti visą naktį, tad įsispraudusi į vagono kamputį prasnaudžiau. Daugiau Vinco nebesutikau. Kai apie šį Noros romaną sužinojo Pranciška (apie jį papasakojo pati Nora), pakėlė didžiulį triukšmą. Jos liepiamas dėdė Leonas rado Norai darbą Vilniuje, ir ji apsigyveno kartu tame pusrūsyje Kosciuškos gatvėje. Aš net turėjau su ja miegoti kartu ant vienos sofos. Vargšas Vincas dar ilgai rašė laiškus, bet Pranciška tvirtai laikė Norą, vis aiškino, kokia ji su tokiu bemoksliu vairuotoju būtų nelaiminga. O gal kaip tik atvirkščiai. Kaip ir įprasta, ji būtų turėjusi savo šeimą, namus, vaikiukų. O tai dažnai ir yra laimė.

1955 metų žiema –
pirmoji kelionė į Jančius

Jau studijavau universiteto pirmame kurse ir buvau ištekėjusi. Kokia kvailutė – man 18 metų, ką tik išsprūdau iš Pranciškos virtuvės ir vėl stojau prie bendrabučio viryklės. Buvau baisinga kvailiukė, prisiskaičiusi sentimentalių knygų apie amžiną meilę. O čia vyresnis ir toks protingas (taip atrodė) vyriškis su didžiule madinga skrybėle nusiveda į teatrą (pirmą kartą gyvenime patekau į operos teatrą), restoraną, parlydi namolio. Dėdė Leonas baisingai pyko, jis iš visos širdies norėjo, kad aš, tokia gabi ir protinga (jo nuomone), baigčiau mokslus, siekčiau karjeros. Dažnai jis man sakydavo, kad aš privalau tapti garsia mokslininke, profesore. Pranciška su Nora buvo kitokios nuomonės, jų norai buvo kitokie – brolis Vytas turėjo vesti turtingą damą, o ne pliką plikutėlę mergaitę, Zitos auklę ir tarnaitę.

Apsigyvenom bendrabutyje, iš pradžių aš su dar trimis studentėmis, Vytas – su Teisės fakulteto studentu. Tik po ilgų prašymų, bėgiojimo pas fakulteto ir universiteto valdžią gavau atskirą kambariuką. Buvo sunku sudurti galą su galu, gavom tik menkutes stipendijas. Taip varganai tuomet gyveno daugelis studentų. Dažniausias patiekalas – ant primuso bendrabučio virtuvėje keptos bulvės.

Atėjo 1955 metų žiema, pirmosios mūsų studentų atostogos. Nutarėm vykti į Jančius, reikėjo susipažinti su Vyto mamute ir tėtuku. Tėvukai buvo malonūs, bet, kaip ir visi suvalkiečiai, santūrūs ir nešnekūs.

Vieną šaltą vasario rytmetį, atėjusi į vadinamąją stubą, radau nepažįstamą vyriškį. Jis buvo itin dailaus, išraiškingo veido, garbanotais juodais plaukais, itin ypatingos buvo jo akys – ryškiai ryškiai mėlynos. Paaiškėjo, kad tai kaimynas, buvęs stambaus ūkio šeimininkas Tamas (tikriausiai jo vardas buvo Tomas) Guoga, ką tik grįžęs iš Sibiro, kur jis su šeima buvo ištremtas. Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą. Ir mamutė, ir tėtukas, ir Vytas sėdėjo ir ilgiausiai tylėjo. Tik po gero pusvalandžio tėtukas atsikėlė ir nusivedė Tamą į klėtį. Man buvo labai gaila Tamo, jaučiausi, lyg būčiau kalta, bet niekuo negalėjau padėti – buvau čia tik viešnia. Pagalvojau, kad jei pas mano senelius Paliepiuose būtų atėjęs su prašymu iš Sibiro grįžęs kaimynas, ant stalo tuoj garuotų arbata, močiutė pripjaustytų skilandžio, senelis atsineštų savo mažutį grafiną ir prasidėtų nesibaigiantys pasakojimai… Ten visi būdavo vaišinami, kalbinami ir globojami. Prisimenu, kaip senelis karo metais, kai Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, iš Kėdainių karo belaisvių stovyklos parsivežė rusą belaisvį Vasilijų. Šis buvo nepaprastai suvargęs, apiplyšęs, nušalusiomis kojomis. Pas senelius jis atsigavo, pasitaisė, pasveiko (močiutė tepė jo kojas savo pasigamintu tepalu), pasidarė lyg ir savas, padėjo seneliui dirbti laukuose. Kai artėjo frontas ir rusų kariuomenė, seneliai pabėgo iš Paliepių, nes žinojo, kad būtų tuoj išvežti. Vasilijus sulaukė rusų ir buvo išsiųstas į frontą. Prieš išvykdamas jis apsilankė senelių sodyboje. Neradęs šeimininkų, jis reikalavo pasakyti, kas drįso skųsti Semoškas, žadėjo tuos skundikus sušaudyti, nes pats fronte vis tiek žus. Matyt, jis tikrai iš fronto negrįžo, nes daugiau apie jį nieko nebuvo girdėti.

Neseniai perskaičiau rūsčią Arvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“ apie vadinamuosius vilko vaikus – Rytprūsių našlaičius, kurie gelbėdamiesi nuo bado, šalčio ir žiaurių rusų kareivių eidavo per užšalusį Nemuną į Suvalkiją. Graudi pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta. Vos persikėlus per Nemuną kabojo plakatas: „Vojin Krasnoi Armiji! Pered toboi logovo fašistkogo zveria“ („Raudonosios armijos kary! Priešais tave – fašistinio žvėries irštva“). Tą šaltą ir siaubingą pokario žiemą, nykos metą Rytprūsių vaikai Lietuvoje ieškojo prieglobsčio ir duonos. Tačiau labai dažnai jie rasdavo užsklęstas duris, užkeltus vartus, mažai kas jiems pagelbėdavo, juos priglobdavo. Vis tas uždaras suvalkiečių gyvenimo būdas, labai dažnai ir šykštumas tikriausiai lėmė tokią jų elgseną, kurią man sunku suprasti. Vytas taip pat pasakojo, kad tais metais iš pušyno vis išeidavo moteris su vaikeliu ir žiūrėdavo į sodybą. Ir niekas nenunešė jai ir jos vaikui puodelio pieno nei duonos riekės. Tai Suvalkija su savo gyvensenos supratimu. Ir negali jos smerkti.

Močiutė Kazimiera ir senelis Stanislovas, pabėgę iš Paliepių, gyveno pas tetutę Stasę mažame namelyje Panevėžio pakraštyje. Dėdė Pranas jau kalėjo lageryje. Tame namelyje, kai suėmė mamytę, apsigyvenau ir aš. Teta Stasė ir seneliai labai skurdo, dažnai nebuvo ką valgyti. Prie netoliese esančio cukraus fabriko būdavo supiltos didžiulės cukrinių runkelių krūvos. Senelis, kaip ir kiti vargdieniai, parsinešdavo tų runkelių, močiutė juos tarkuodavo, džiovindavo ir virdavo tokią rudą tyrę, ją naudodavo vietoj cukraus. Kai tuos runkelius virdavo, visame namelyje pasklisdavo bjaurus kvapas. Aš niekaip negalėjau prisiversti valgyti to vadinamojo „cukraus“.

Senelis užsiimdavo eilę prie maisto parduotuvės iš vakaro, vėlų vakarą grįždavo namo, o ketvirtą valandą ryto vėl ten eidavo. Ankstų rytą nueidavom mes, vaikai, tad atstovėję eilę visi gaudavom pirkti po kepaliuką forminės duonos. Ji būdavo mums nepaprastai skani, tad kol grįždavom namo, duonutę ganėtinai apgrauždavom.

Pirmąją vasarą po mamytės suėmimo pakvietė paviešėti dėdė Leonas. Vilniuje dėdė, jo žmona Pranciška ir mažutė trejų metų dukrelė Zita gyveno Kosciuškos gatvėje labai gražaus namo (dabar ten įsikūręs Vatikano nuncijus) pusrūsyje. Ten praleidau nebealkaną, bet labai liūdną vasarą. Dėdė ir dėdienė iš pat ryto išeidavo į darbą, aš turėjau prižiūrėti Zitą ir išvirti pietus. Reikėdavo užkurti viryklę (vadinamąją plytą), kurią kūrendavau akmens anglimis. Iš pradžių daug ko nemokėjau. Prisimenu, kai Pranciška parnešė iš turgaus kalafiorų ir nurodė, kad juos išvirčiau. Niekada to nebuvau dariusi, o ji man nepaaiškino kaip. Ilgai sukusi savo paauglišką galvelę nupjausčiau pačias viršūnėles, o liekanas išmečiau. Grįžusi Pranciška nustebo, kad aš suvalgiau visus kalafiorus. O iš tikrųjų aš jų net neparagavau, nes buvo tiek mažai. Bet to jai pasakyti nedrįsau.

Viryklę kūrenti anglimis reikėjo įgusti, nes ji greitai labai įkaisdavo. Kartą viryklė taip įkaito, kad kepami kotletai gerokai apdegė. Kai ką nors blogai padarydavau, grįžusi Pranciška man aiškindavo, kad verdant pietus nederėtų skaityti knygos. Aš tikrai niekada dirbdama neskaitydavau, man buvo sunku, daug ko nemokėjau. Bet dienos slinko, ir aš vis labiau įgudau. Tik buvo pašėlusiai nuobodu, taip troškau nors nueiti į miestą, bet neturėjau jokių pažįstamų. Todėl labai laukdavau sekmadienio (šeštadienis tuomet buvo darbo diena), vis tikėdavausi, kad dėdė su dėdiene kur nors eis ir mane su Zita vesis. Apie kiną net ir pagalvoti nedrįsau, o namuose tada nebuvo nei radijo, nei televizijos. Tačiau taip ilgai lauktas sekmadienis galutinai nuvildavo. Dėdė su dėdiene vėlai keldavo, pusryčiaudavo, paskui susėdę ant sofos ilgai rūkydavo. Apie dvyliktą valandą Pranciška išsiruošdavo į turgų, grįžusi virdavo pietus, po pietų vėl ilgai rūkydavo, o temstant pradėdavo didįjį skalbimą. Būdavo labai liūdni sekmadieniai. Dėl to dūšioj prižadėjau, kad kai aš kada nors turėsiu savo namus, sekmadienį švęsiu, niekada, gink Dieve, neskalbsiu (tos nuostatos griežtai laikausi visą gyvenimą).

Vieną dieną dėdė Leonas parnešė puikių baltų vilnonių siūlų. Pranciška man paaiškino, kad aš, jei noriu, galiu iš jų nusimegzti sau megztinį. Aš, aišku, labai norėjau, tik megzti visiškai nemokėjau. Pranciškos mokoma įgudau gerai megzti ir nusinėriau itin dailų baltą megztuką – už tai Pranciškai esu labai dėkinga.

Pabosdavo itin dažnas Pranciškos pasakojimas, kaip ją Stefa (pirmoji dėdės žmona) lupo. Jos kartą susitiko Dailės salone Daukanto gatvėje, Kaune, kur Pranciška dažnai lankydavosi, nes ji ir dėdė Leonas dirbo Dailės kombinate. Tetulė Stefa kartą ten ją užtiko, pradėjo prikaišioti, kad ji vilioja Leoną ir griauna šeimą, kad atima vaikams tėvą. Matyt, gerai abi susikivirčijo, kad tetulė Stefa neišlaikiusi kibo Pranciškai į plaukus ir gerai ją apkūlė. To pasakojimo man tekdavo klausytis labai dažnai. Kažin, ar Pranciška tada nepagalvojo, kad aš pernelyg jauna tokioms istorijoms, o be to, man buvo labai gaila vargšės Stefos, kurią dėdė Leonas paliko su dviem mažais vaikais. Tačiau ne veltui sakoma: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“ Kiek mačiau, dėdė Leonas nesuteikė Pranciškai laimės ir toliau baliavojo kaip pašėlęs, neretai negrįždavo namo po keletą dienų. Ir nevedė jos tol, kol Zitai sukako septyneri metai, ir ji turėjo pradėti lankyti mokyklą. Iki tol Zita nebuvo registruota ir neturėjo jokių gimimo dokumentų.

Kai ištekėjau, ne kartą dėdė yra man sakęs, kad saugočiau šeimą ir nedrįsčiau skirtis. Dėdė Leonas mirė palyginti jaunas – už savaitės jam turėjo sukakti 65 metai. Jiedu su Pranciška labai mėgo skaniai ir ypač riebiai pavalgyti. Ne kartą vėlų vakarą išsikepdavo riebią antytę ir ją sukirsdavo. Tą pavasarį dėdė jau kurį laiką blogai jautėsi, bet nėjo pas gydytojus. Vieną vakarą jis paskambino sūnui Vytui ir susitarė rytojaus dieną ateiti į ligoninę, nes prastai jaučiasi. Tą vakarą jis dar išsimaudė vonioje, atsigulė ir užmigo amžiams. Per dėdės laidotuves paskutinį kartą mačiau tetulę Stefą – ji puikiai atrodė, buvo itin skoningai apsirengusi juodais drabužiais. Labiausiai nustebino tai, kad prie dėdės Leono karsto ji jautriai bei subtiliai pakalbėjo. Tikiu, kad ten, dausose, jie visi – Leonas, Stefa ir Pranciška – vėl susitiko ir susitaikė. Amžiną jiems atilsį.

Viešnagė Radviliškyje

Kiekviena vietovė turi savo veidus ir paslaptis. Joje slypi begalė istorijų, kurios nutolo į vakardienos gelmes ir niekados daugiau čia nebegrįš. Tačiau kartais susitikimo įspūdis būna itin stiprus, jis atsiveria visu savo spindesiu, išlieka visą laiką šalia, nenublanksta. Tikriausiai dėl to kaskart važiuodama traukiniu pro Radviliškį, tokį neišvaizdų provincijos miestelį, prisimenu čia gyvenusius žmones, kuriuos prieš pusšimtį metų teko sutikti. Tiek daug veidų, balsų, akių per gyvenimą praėjo nepriartėję, išnykę. O šie pasiliko. Visam laikui.

Kai mamytę suėmė, per kiekvienas atostogas iš Panevėžio, kur gyvenau pas tetą Stasę, keliaudavau į Mažeikius. Ten gyveno mano pusseserė Vitalija ir jos vyras Mečys – jauni gydytojai, ką tik baigę Kauno medicinos institutą, – ir mano teta (tėvelio sesuo) Jadvyga. Tetulė mane labai mylėjo, nes aš buvau jos mylimiausio brolio Beniaus dukra, be to, beveik našlaitė. Ten tais liūdnais pokario metais ne tik buvo kas valgyti. Tetulė buvo puiki šeimininkė, o ir mane, jos žodžiais, „vargšę našlaitę“, stengdavosi palepinti skanumynais.

Keliaudavau traukiniu. Radviliškyje reikėdavo išlipti ir sulaukti kito traukinio į Mažeikius. Per pavasario atostogas vėl iškeliaudavau. Išlipusi Radviliškyje sužinojau, kad traukinys į Mažeikius jau išvyko, o kitas bus tik rytojaus dieną. Susirūpinau – ką daryti, kur pasidėti. Užėjau į stotį – toks liūdnas pokario vaizdas, visur šalta, nejauku, nešvaru, ant sienos kabo Repino paveikslo „Burliokai prie Volgos“ reprodukcija, apiplyšusi, ištepliota. Kaip man čia išbūti visą parą? Ilgai mąsčiau, ką daryti. Prisiminiau, kad dėdė Pranas (dabar kalintis lageryje, nuteistas dešimt metų už tai, kad naktį atėjusiems partizanams atidavė visą pieninėje buvusį pagamintą sviestą ir olandiškus sūrius) kažkada pasakojo, jog Radviliškio pieninėje dirba jo bičiulis, su kuriuo kartu mokėsi Belvederio pienininkystės mokykloje. „Gal vertėtų apsilankyti? – pagalvojau. – Vis bus geriau, nei sėdėti visą naktį stotyje.“

Paklaususi miestelio gatvėje sutiktų praeivių, greitai radau dailų pieninės namą. Jos vedėjo šeima gyveno mansardoje. Nedrąsiai pabeldžiau ir atidariau duris. Už stalo sėdėjo jauna moteris ir trys vaikai, matyt, pietavo. Mikčiodama ir rausdama paaiškinau, kas aš tokia, kur keliauju ir kodėl atėjau. Nuo tos dienos praėjo labai daug metų, bet aš niekada nepamiršau šių mielų žmonių. Buvau išklausinėta, pasodinta prie stalo, skaniausiai pavaišinta, paguosta, kad mamytė netrukus tikrai grįš ir mudvi laimingai gyvensim. Visą vakarą su vaikais „šaudėm laivus“, paskui aprūkėm stiklus ir ėjom žiūrėti Mėnulio užtemimo į lauką. Kitą dieną visa šeima palydėjo mane į stotį, įsodino į traukinį ir dar kelionei įdėjo skaniausių sumuštinių. Labai gaila, kad nežinau tų žmonių pavardės (nepaklausiau, ech ta nerūpestinga vaikystė), – šiandien tikrai juos susirasčiau ir padėkočiau už nuostabų vakarą, kurį jie suteikė sušalusiai ir vienišai mergaitei.

Niekuomet nepamiršiu tos speiguotos 1949 metų sausio nakties. Mūsų kambarėlyje, kur mudvi su mamyte glaudėmės, nuo šalčio apšarmojo net sienos, todėl ji visą vakarą iki vėlumos kurstė krosnelę. Mamytė buvo labai susirūpinusi – jau savaitė, kai mane kamavo aukšta temperatūra, gėlė sąnarius. Ji dažnai prieidavo prie mano lovos, uždėdavo man ant karščiuojančios kaktos savo vėsią, lyg ir žolynais kvepiančią ranką. Taip ir užmigau.

Apie antrą valandą nakties pažadino stiprus beldimas į duris: „Otkroite!“ („Atidarykite!“) Į kambarėlį su šalčio gūsiu įsiveržė trys uniformuoti enkavėdistai. Aš nutirpau iš baimės – pašnibždomis sklido pasakojimai apie jų žiaurumą. Liepę mamytei stotis prie sienos, jie pradėjo daryti kratą, išvertė net mano knygas ir drabužėlius. Ko jie ieškojo, taip ir nesužinojau. Baigę kratą enkavėdistai įsakė mamytei apsirengti, nes teks važiuoti su jais. Apkabinusi mane, glostydama mano galvą, ji tyliai šnibždėjo, kad čia įvyko didžiausias nesusipratimas, greitai bus viskas išsiaiškinta ir ją tuoj paleis. Stengiausi išsilaikyti nepravirkusi ir tik kai mamytę išvedė, išgirdau ją išvežančio sunkvežimio burzgimą, daviau valią ašaroms. „Bet juk mamytė pasakė, kad tuoj grįš, o ji juk niekada nemeluoja“, – bandžiau raminti save. Nežinojau, kad mamytę pamatysiu tik po ketverių su puse metų, kai ji suvargusi ir ligota grįš iš Sibiro lagerio. Tik mirus Stalinui jos byla po kurio laiko peržiūrėta ir nustatyta, kad ji be jokios kaltės suimta, nuteista kalėti ir išvežta į Sibiro lagerį (jis buvo toli toli į šiaurę nuo Jekaterinburgo, tuomet vadinto Sverdlovsku).

Taip aš, trylikametė mergaičiukė, likau vienui viena. Už kelių dienų, kai man pagaliau nukrito temperatūra ir aš galėjau vaikščioti, atvyko mamytės sesuo teta Stasė. Sudėjau ant rogučių visą menką savo turtą ir nuvežiau į tetos namus, kur dabar man teks gyventi.

Rašau skundą NKVD viršininkui

Pagaliau atėjo pavasaris. Aš kas dvi savaitės važinėjau į Kauną. Kartais tekdavo važiuoti sunkvežimiu, kartais, kai turėdavau daugiau pinigų (jais retsykiais mane sušelpdavo kuris nors iš mamytės kolegų mokytojų, pasivedėjęs į mokyklos koridoriaus kamputį), keliaudavau tokiu aplūžusiu, nušiurusiu autobusu. Nuvykdavau į Kauną dažniausiai popiet, nes kelionė iš Panevėžio, kur aš gyvenau pas tetą, trukdavo gana ilgai. Nešina maišu, kuriame būdavo šiek tiek lašinių, spirgučių, maža puodynėlė taukų, stiklainiukas medaus (jį tausojau tik mamytei ir nepaprastai supykau, kai mažoji pusseserė Danutė, jį radusi, gerokai aplaižė), duonutės, o kartais bandelė. Nueidavau į Kauno priemiestį Vilijampolę, ten aukštai ant kalno gyveno mamytės dėdienė. Pas ją nakvodavau, o anksti rytą per visą miestą lėkdavau prie NKVD būstinės (Vytauto gatvės ir Laisvės alėjos kampe, ten dabar įsikūrusi Kauno miesto policija).

Tos būstinės rūsiuose jau pusmetį kalėjo mamytė. Prie tų rūmų, kuriuos akylai saugojo būrys kareivių su šautuvais, dar su tamsa išsirikiuodavo moterų, nešinų maišeliais, eilė. Aštuntą ryto atsidarydavo langelis, pro kurį priimdavo maistą kaliniams. Kartu reikėdavo rusiškai parašyti pareiškimą, kuriame buvo nurodoma kalinio pavardė, maisto davėjo duomenys ir išvardijami visi atnešti produktai (buvo galima įduoti ne daugiau kaip 3 kilogramus). Daug tokių pareiškimų esu parašiusi, nes kaimo moterys, kurių vyrai ar sūnūs kalėjo NKVD rūsiuose, rusiškai nemokėjo. Dažnai už šį darbą buvau vaišinama namuose kepta duona, sūrio ar net kumpio gabalėliu. Lygiai devintą valandą langelį uždarydavo, ir tie, kurie nespėjo prieiti, likdavo kitai dienai. Todėl tekdavo ateiti labai anksti, užsiimti ir atstovėti eilę. Antrą valandą langelis vėl atsiverdavo, ir putni rudaplaukė rusė grąžindavo tuščius maišelius, o kartais su visu maistu. Aš ir vėl gavau atsakymą kaip visuomet, kaip visą tą pusmetį: „Dlia Zavadskene piščia ne prinimajetsa“ („Zavadskienei maistas nepriimamas“). Kodėl mamytei negalima perduoti net tų kelių gabalėlių lašinukų, o svarbiausia – žinutės iš manęs, nesupratau.

Susidėjusi savo daiktus, šlepsėjau labai liūdna ir galvojau, kaip grįžti į Panevėžį. Ir staiga prie gretimo namo pamačiau dėžutę su užrašu „Dlia žalob i poželanij“ („Skundams ir pageidavimams“). Apsidairiusi pamačiau iškabą ir supratau, kad čia NKVD leidimų biuras. Ir mano vaikiškoje galvelėje nušvito mintis: „O kodėl man neparašius skundo?“

Genama šios išganingos minties, nudūmiau į Vilijampolę. Čia išplėšiau iš sąsiuvinio porą lapų, pasidažiau plunksnakotį į pačios iš cheminio pieštuko pasigamintą rašalą ir pradėjau: „Kauno NKVD viršininkui.“ Prirašiau porą lapų apie tai, kaip aš, trylikametė mokinukė, jau pusę metų vežioju NKVD rūsyje kalinčiai mamytei maistą, kaip rytais dar su tamsa stoviu eilėje, kaip žiemą bestovėdama nušalau kojas, nes neturiu šiltų batų, kaip jos sutino ir labai skaudėjo, kaip kiekvieną kartą grąžina atvežto maisto maišelį su vis tuo pačiu prierašu „Ne priniato“ („Nepriimta“), kaip aš pavargau, kaip man sunku gyventi be mamytės ir kaip man liūdna. Rašiau, rašiau ir net apsiverkiau – taip pasidarė gaila ir mamytės, ir savęs. Pasirašiusi savo skundą, įdėjau į pačios suklijuotą voką ir nunešusi įmečiau į mano atrastą dėžutę prie NKVD būstinės. Rytojaus dieną išvykau atgal į Panevėžį.

Slinko diena po dienos, atėjo birželis. Apie mano raštą nieko nebuvo girdėti, ir aš vėl pradėjau ruoštis kelionei į Kauną su maisto ryšeliu. Šį kartą Panevėžio dramos teatro aktoriai ruošėsi gastrolėms Kaune ir mūsų bendro buto, kur mudvi su mamyte gyvenom, kaimynas režisierius Juozas Miltinis pažadėjo į teatro sunkvežimį priimti ir mane. Bet vieną rytą, tik prasidėjus pamokoms, į klasę įžengė mūsų mokyklos direktorė Serafima Didžiulienė (tuo metu žinomo revoliucionieriaus Antano Didžiulio žmona, sena rusė, sunkiai kalbanti lietuviškai) ir drebančiu balsu pakvietė: „Jūrate, einam su manim.“ Ji nusivedė mane į savo kabinetą, ten laukė vyras ilgu odiniu paltu – tokius tuomet dėvėdavo tik NKVD darbuotojai. Tas vyras pasakė, kad esu pakviesta į Panevėžio NKVD, kur jis mane nuvesiąs. Direktorė graudžiai žiūrėjo į išvedamą išstypusią ilgakoję paauglę ir tikriausiai manė, kad aš, ko gero, parašiau antisovietinį eilėraštį (tuo metu buvau žinoma klasės poetė). Už tokį buvo galima labai greitai pakliūti į lagerį.

NKVD būstinė buvo įsikūrusi pačiame miesto centre, tad reikėjo eiti gana toli. Reti praeiviai liūdnu žvilgsniu palydėdavo enkavėdisto vedamą paauglę. Tačiau aš kažkodėl neišsigandau, tik pagalvojau, kad dabar mane tikriausiai išveš į Sibirą. Tuomet porą kartų per metus prie geležinkelio stoties stovėdavo gyvulinių vagonų sąstatas, į kurį gabendavo žmones ir iš miesto, ir iš aplinkinių kaimų – juos tremdavo į Rusijos gilumą, į tolimąją Šiaurę. Dar dabar prisiminus stovi akyse Panevėžio gatvėmis dardančiuose vežimuose sėdinčios Aukštaitijos kaimo moterys šviesiais dorais veidais, apkabinusios pulką skaromis apmuturiuotų vaikų ir saugomos rusų kareivių su atkištais šautuvais. Daugelis jų ir jų vaikelių liko toje amžino įšalo žemėje, mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tomis baisiomis vežimo dienomis, pasiėmusi savo mažiuką pagalviuką, eidavau nakvoti pas kuriuos nors pažįstamus, pas tuos, kuriems, mano supratimu, negrėsė tremtis. Kai kuriuos jų mano apsilankymas ir prašymas priimti nakčiai labai nustebindavo, kai kurie jų sutikdavo itin rūškanu veidu, bet nakvoti priimdavo.

Tą saulėtą birželio rytą, vedama Panevėžio gatvėmis į NKVD, buvau tikra, kad dabar tikrai nebepaleis ir išveš į Sibirą. Ilgai laukiau pasodinta ant suolo prie kažkokio kabineto durų. Išėjusi moteris liepė užeiti. Didžiuliame kabinete sėdėjo itin pikto veido vyras ir vartė kažkokius popierius. Iškart griežtu tonu manęs paklausė, ar aš parašiau skundą į Kauno NKVD ir kas mane pamokė jį parašyti. Atsakiau, kad aš dažnai vežu mamytei maistą, jo nepriima, aš labai pavargau, o manęs niekas nemokė, niekas net nežino apie mano raštą. Jis dar kartą gana griežtai pakartojo savo klausimą, o aš vėl pasakojau apie savo vargus. Tuomet jis pasakė, kad aš esu kviečiama pas Kauno NKVD viršininką, kad tokią ir tokią dieną ten turiu nuvykti, ir padavė man rusiškai parašytą kvietimą. Išėjau iš NKVD labai linksma – vadinasi, į Sibirą manęs dar neveža. Kitą dieną autobusu nuvykau į Kauną, pernakvojau kaip visuomet pas dėdienę ir anksti rytą jau buvau prie NKVD durų. Ten man išrašė leidimą, įleido pro didžiules apkaustytas duris ir lydima kareivio su šautuvu (kaip filme!) užlipau į antrą aukštą, kur buvo NKVD viršininko kabinetas.

Viršininko kabinete už stalo sėdėjo uniformuotas NKVD pulkininkas. Pirmą kartą iš arti mačiau aukšto rango enkavėdistą, apie kuriuos pašnibždomis buvo kalbama (visi jų bijojo) kaip apie itin žiaurius ir negailestingus. Pulkininkas atrodė visai normaliai – toks kresnas pusamžis vyras. Tik kai atsistojo, dūšioj net šyptelėjau. Jo kojos buvo itin kreivos, o tą kreivumą dar labiau išryškino mėlynos galifė – tuo metu tokia buvo enkavėdistų uniforma. Pulkininkas liepė man sėstis ant kampe stovinčios kėdės. Jos nebuvo galima pajudinti – kėdės kojos buvo pritvirtintos prie grindų. Supratau, kad ant jos sodina tardomus kalinius. Tikriausiai ir mano vargšė mamytė čia sėdėjo. Enkavėdistas ilgai manęs klausinėjo, kas pamokė mane jam parašyti skundą. Aš ir vėl atpyliau giesmelę apie sunkią našlaitės dalią ir vargus. Kalbėjom rusiškai. Jis nustebo, iš kur aš taip gerai moku „Lenino kalbą“. Paaiškinau, kad mokiausi pati, skaičiau su žodynu Turgenevo romano „Tėvai ir vaikai“ originalą, atmintinai moku visą eiliuotą Puškino romaną „Eugenijus Oneginas“. Tai buvo tiesa, bet mokiausi tik todėl, kad norėjau nudžiuginti savo mylimą mokytoją Vandą Vabalienę, mano bendraklasio, vėliau kino režisieriaus amžinatilsį Raimondo Vabalo mamą.

Turgenevo vardas enkavėdistui nepadarė jokio įspūdžio, bet Puškino… Jis manęs paprašė padeklamuoti. Tuo metu liūdėdama be mamos beveik visus vakarus praleisdavau Panevėžio dramos teatre, kurį laiką net lankiau ten dramos studiją. Jaučiausi tikra aktorė – atsistojau ir ėmiau pilti „Eugenijų Oneginą“: „Moi diadia samych čestnych pravil, / Kogda ne v šutku zanemog, / On uvažat’ sebia zastavil / I lučše vydumat’ ne mog…“ Stengiausi iš visų jėgų, nes supratau, jog nuo šio enkavėdisto priklausė, leis perduoti mamytei siuntinukus ar ne. Situacija buvo ir juokinga, ir graudi. NKVD rūsiuose, kurie daugumai Lietuvos žmonių kelia šiurpą, ištįsusi liesutė trylikametė mokinukė deklamuoja enkavėdistų pulkininkui Puškiną, o rūsyje net nežinia už kokius menamus nusikaltimus kalinama jos mama. Kai atpyliau iki Onegino pirmojo susitikimo su Tatjana, karininkas, atrodė, buvo patenkintas. Jis pakėlė telefono ragelį ir kažkam pasakė, kad jo kabinete sėdi „doč’ Zavadskene“ („Zavadskienės duktė“). Netrukus į kabinetą įėjo dar keletas NKVD karininkų tomis juokingomis iki kelių pūstomis kelnėmis. Buvau visiems pristatyta pirmiausia kaip itin narsi mergaitė, o svarbiausia – ne tik puikiai kalbanti rusiškai, bet ir mokanti atmintinai Puškino eilių. Vėl buvau paprašyta padeklamuoti. Jaučiausi lyg cirko arenoje, atrodė, nuo įtampos tuoj tuoj pravirksiu, bet prisiminiau rūsyje kenčiančią mamytę, skubiai atsistojau ir išpyliau visą Tatjanos laišką: „Ja k vam pišu – čego že bole? / Čto ja mogu ješčio skazat’? / Teper’, ja znaju, v vašei vole / Menia prezrenjem nakazat’…“

Man baigus pulkininkas liepė parašyti keletą žodžių mamytei, pašaukė kareivį ir įsakė nunešti jai mano laiškutį. Po kokių 15 minučių kareivis grįžo ir atnešė mamytės atsakymą. Tai buvo pirma žinia iš jos per visą kalinimo pusmetį. Kaip gaila, kad per savo vaikišką nerūpestingumą neišsaugojau šio laiškelio. Ji rašė, kad paliko mane sunkiai sergančią ir neturėjo jokios žinutės, kad dėl to kamavo rūpestis ir nerimas, kad dažnai net sapnuodavo mano kapą su šalia augančiu beržu, bet dabar jai ramiau, nes žino, kad jos Jūratė – protinga ir šauni mergaitė. Aš atsistojau ir mandagiausiai padėkojau pulkininkui už jo gerumą (nors širdyje visų enkavėdistų baisingai nekenčiau). Tada jis paklausė, gal aš norėčiau perduoti mamytei maisto. Aišku, aš labai, labai norėjau. Viršininkas, turbūt norėdamas mergaitei parodyti, kokie geri ir rūpestingi enkavėdistai, liepė man skubiai atnešti siuntinuką, ir šis jo paliepimu bus skubiai perduotas mano mamai.

Kiek įkabindama per visą Laisvės alėją nulėkiau į turgų (jis tuomet buvo senamiestyje, netoli Kauno pilies), nes parduotuvėse jokio maisto nebuvo, net norint nusipirkti duonos reikėdavo laukti, kada jos atveš, ir atstovėti didžiulę eilę. Nupirkau tai, kas mano vaikiškai širdelei atrodė skaniausia, net šviežių morkų ryšelį. Grįždama su maistu į NKVD būstinę, pamačiau ledų pardavėją. Kokia nepasiekiama svajonė tada atrodė tarp dviejų vafliukų įspraustas spalvotas ledų gumulėlis. Vis svajojau, kad kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, kasdien išsijuosusi kirsiu ledus. Dabar, aišku, reikėjo pradžiuginti mamytę, tad porciją ledų nupirkau jai. Vėl atėjusi į NKVD būstinę, atidaviau siuntinėlį mane sutikusiam kareiviui, šis nunešė į kamerą. Netrukus kareivis man, laukiančiai prie durų, atnešė mamytės raštelį, jame ji dėkojo už rūpestį ir skanumynus. Nuo tos dienos kiekvieną kartą, kai atveždavau mamytei siuntinį, jį visuomet priimdavo. Gal už tai turėjau būti dėkinga… Puškinui?

Išėjau iš tų siaubingų rūmų. Atsisėdau su palengvėjimu – pasisekė. Mamytė gavo ne tik žinutę, bet ir maisto. Jaučiausi labai savarankiška, beveik suaugusi. Atsisėdau Laisvės alėjoje ant suoliuko po liepomis ir leidau sau nusipirkti ir sukirsti porciją ledų.

 

Senovės Romoje vergas, pasakinėdavęs savo šeimininkui gatvėje sutiktų žmonių vardus, vadintas nomenklatoriumi (vardo skelbiku). Ne visų sutiktų praeivių vardai rūpėjo vergo šeimininkui, o tiktai kilmingų piliečių, kuriuos derėjo tinkamai pasveikinti. Jie, žmonės su skelbtinais vardais, buvo anų laikų nomenklatūra. Turime ir mes savo nomenklatūrą, elitą, tiesa, jos spalvingąją ir triukšmingąją dalį elitu dabar vadiname su pašaipėle.

Tarybinių laikų nomenklatūra be pašaipėlių gyveno tylų ir uždarą gyvenimą. Tam sluoksniui nepriklausiau, tačiau apie 1968 metus, tai yra ankstyvojo Brežnevo laikais, bendravau ar net bičiuliavausi su nomenklatūros vaikais.

Vilniaus universiteto karinę katedrą lankėme kartu su žemesnio kurso studentais, ten arčiau susipažinau su dviem ministro K. sūnumis Jonu ir Vytautu. Jie buvo pametinukai, vyresnis palaukęs mažesniojo ir abu kartu pradėję matematikos studijas.

Jonas labiau linko bičiuliautis – gal dėl to, kad Vytautas anksti buvo apvesdintas su labai aukšto sovietinio veikėjo Š. dukterimi ir laikėsi nuo mūsų šiek tiek atokiau.

Jonas parodė, kaip gyvena tėvų bute. Tas butas buvo naujame, iš išorės niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje vienoje iš ramių gatvelių netoli studentiškos Čiurlionio gatvės. Laiptinė turėjo vietą budinčiam milicininkui, nors mano vizito metu sargybinio nesutikau. Bute driekėsi šeši kambariai! Juose gyveno Jonas su tėvais ir močiute, keturiese, nes Vytautas jau buvo išsikraustęs.

Priminsiu, kad anais laikais name, pastatytame darbo liaudžiai, didžiausias butas būdavo keturių kambarių, jį duodavo tiktai itin gausiai šeimai.

Suprantama, Jonas turėjo atskirą kambarį. Ypatingos prabangos nepastebėjau, bet buto laisvos erdvės darė įspūdį svečiui iš kambarėlio su penkiomis lovomis ir tiek pat gyventojų. O kaip įsitaisė Jono brolis Vytautas?

Studentui Vytautui ir kiek vyresnei, ką tik studijas baigusiai jo žmonai tas labai svarbus uošvis Š. buvo išrūpinęs butą pačiame sostinės centre, greta Lenino (Gedimino) prospekto, solidžiame aukštų lubų name. Esu ir ten svečiavęsis, tik nebežinau, keliuose kambariuose tilpo vaikučių dar neauginusi pora. Ne, ne šešiuose, bet ir ne viename.

Kur žiūrėjo miesto vykdomasis komitetas (savivaldybės administracijos analogas)? Juk tvarka geležinė – butas skiriamas darbovietėje sulaukus savo eilės ir po ribotą plotelį! Universitete taip pat ištįsdavo bebučių dėstytojų ir profesorių eilė, bet studentai į ją net įrašomi nebuvo. Geriausiu atveju susituokusi pora kaip nors išsiprašydavo kambarį bendrabutyje.

Tačiau anais laikais klausimo, kur žiūrėjo valdžia, negalėjo kilti. Visi žinojo – yra taisyklės, yra ir išimtys. Taip ir vykdomasis komitetas, kas ten pasipriešins, kai iš labai aukštai ateina raštas su rezoliucija „išimties tvarka“!

Nomenklatūra turėjo savų išimčių. Tai žinojo visi: atskiri medžioklės plotai, pirtelės, poilsio namai, sanatorijos, poliklinikos… Žinojo ir nepavydėjo, gal tikėjosi ir patys kada nors prie tų gėrybių prasibrauti?

Jonas man tuomet papasakojo ir negirdėtų dalykų. Vilniuje, Žvėryne, buvusi siuvykla be iškabos, aptarnavusi tiktai nomenklatūrinius klientus ir jų šeimos narius. Siuvusi viską – kostiumus, kailinius, dirbę geriausi meistrai, nors ne už dyką, bet nebrangiai.

Kažkur ten, Žvėryne, slėpėsi ir tarybiniam elitui skirta atskira skalbykla. Kodėl jos prireikė? Bijojo savo patalynę skalauti tuo pačiu bendru vandeniu? Ne, greičiau ten dūzgė užsienietiškos nedraskančios mašinos, užtaisomos mandresniais milteliais. Tačiau Jonas kalbėjo tik apie skalbyklą, o kaip ten skalbdavo, aš pats prigalvojau.

„Nusipelnėme gyventi geriau!“ Oi, atsiprašau, tai kitų laikų šūkis.

Kiek anksčiau, dar neįpusėję studijų, turėjom ir mes laimės. Kažkuris smalsuolių įsmuko į aukštosios partinės mokyklos filialą, gyvavusį ne per toliausiai, rodos, Švitrigailos gatvėje, ir ten aptiko nedidelę, jaukią kavinę. Ji maitino skaniai, o kainavo kaip paprastoje valgykloje. Durų niekas nesaugojo, tad netrukus traukėme ten būreliais pietauti. O, kokie eskalopai, kokios sriubos – joms nė grietinės nereikėjo! Bet mūsų laimė neužtruko. Rajonų partiniams dievukams, suvažiavusiems čia dėl aukštojo mokslo diplomų, nelabai patiko stovėti eilėje ir valgyti prie to paties staliuko su nežinia kuo. O gal eskalopų ėmė stigti, ir kartą mums kelią pastojo cerberis, reikalaudamas rodyti leidimą. Tokio neturėjom ir visam laikui likome už durų.

Kaip nomenklatūra apsipirkdavo, pamačiau per vienas Kalėdas. Jonas paklausė, ar nereikia kokių nors „deficitų“ Naujųjų metų sutiktuvėms. Kur nereikės! Norus ribojo tiktai per plona piniginė. Užsiprašiau iš viešumos tuomet pradingusio „konjako“ (brendžio) ir apelsinų.

Su Jonu užsukom į gastronomo „Talinas“ kiemą. Toks gastronomas (maisto prekių parduotuvė) veikė Lenino prospekte, priešais dabartinius Seimo rūmus. Iš gatvės įėjus į parduotuvę „konjako“ ar apelsinų – nė kvapo, o iš kiemo… Tačiau iš kiemo bet kas neįeis. Padaviau Jonui pinigus, nepermatomą nailoninį maišelį ir laukiau nuošaliau. Jis paskambino vienų durų skambučiu ir, atpažintas iš veido, buvo tuojau pat įleistas.

Minutėlę! O gal tas apsipirkimas iš kiemo pusės – paprasčiausias blatas (produktų ar paslaugų gavimas pasinaudojant pažintimis)? Taip, jei būtų ištaręs kokį slaptažodį („Aš – nuo Mikalinos“) ar sumokėjęs kainos priedą, tačiau to nebuvo.

Po minutėlės Jonas išėjo su grąža ir mano maišeliu, išsipūtusiu nuo šventinio turinio. Dabar be rūpesčių galėjau laukti naujų 1968-ųjų metų.