10-asis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatre prasidėjo argentiniečio Tiziano Cruzo spektakliu „Wayqeycuna“. Tai trečioji dalis trilogijos, kuria autorius, dramaturgas ir atlikėjas Tiziano Cruzas pasakoja apie bandymus išgyventi ir išlaikyti indėnų tapatybę, naikinamą jau šeštą šimtmetį. Spektaklis turi įžanginę, patyriminę dalį, kurios metu Tiziano vadovaujami savanoriai kepa duoną. Nors Tiziano neįvardijo šio proceso kaip švento ritualo, šurmuliuojant susirinkusiems duonkepiams, autorius visų paprašė susikaupti ir prisiminti, kad jie ne paplepėti atėjo, o minkyti duonos.

Spektaklio metu aktorius scenoje lieka vienas, veiksmo nedaug, jis tiesiog pasakoja apie savo ir sesutės vaikystę, bet tekstas, kurio prasmė pasiekia mus tik per vertimą iš ispanų kalbos, pilnas tokių užburiančiai talpių metaforų, kad vyresnį žiūrovą tuoj grąžina į tuos laikus, kai viso pasaulio vaikai, prisiskaitę Karlo May’aus ir Jameso Fenimore’o Cooperio romanų, žaidė indėnus, įsiklausydami į vėjo, medžių ir kitų gamtos ženklų kalbą, o indėnai visada buvo suvokiami kaip gyvenantys ne tik gamtoje, bet ir kartu su ja. Nors spektaklis kalba apie mirtį ir praradimus, jis užbaigiamas viltingu dalijimusi jau iškepusia kartu minkyta duona, į sceną įnešami stalai, užtiesiami spalvingomis indėniškomis staltiesėmis, ritualinių formų duonos kepalai patiekiami ant padėklų su gėlėmis ir vynuogėmis.

„Wayqeycuna“. Pauliaus Sadausko nuotrauka

Deja, po spektaklio Tiziano Cruzas pasakoja apie skaudžius vaikystės išgyvenimus, skurdą gyvenant indėnams skirtose teritorijose, atskirtį, religinę sumaištį. Nors senieji tikėjimai indėnų bendruomenėse dar gyvi, būtent krikščionių bažnyčia vargstantiems teikė pagalbą. Kita vertus, moterims – ir Tiziano močiutę ištiko tokia lemtis – būdavo nupjaunami liežuviai, kad jos negalėtų perduoti savo vaikams gimtosios kalbos.

„The Tiger Lillies“ turbūt labiausiai laukė melomanai. Šis 1989 metais susibūręs britų muzikinis trio, apibūdinamas kaip juodojo humoro ar punk kabaretas, Lietuvos žiūrovams visai neblogai pažįstamas, 2022 metais Valdovų rūmų kieme jie parodė „One Penny Opera“, 2025 metais rodė iškėlę vieną pirštą Putinui, Klaipėdos dramos teatre Putiną jie irgi siuntė tam tikra kryptimi ir, žinoma, kaip visada, stulbino išradinga instrumentuote bei iškalbingais tekstais. Į festivalį ši grupė atkeliavo drauge su ispanų teatru „La Perla 29“ ir parodė pagal Šekspyrą pastatytą „Makbeto dainą“.

Pirmąjį pusvalandį įstengi tik mėgautis, stebėtis išskirtiniu Martyno Jacques’o balso tembru, ilgai vibruojančiomis aukštomis natomis, užburiančiais pjūklo ir teremino garsais, kai, atrodo, pati siela kaukia, o žvilgsnis nespėja lakstyti paskui besimainančias vaizdo projekcijų figūras, ką ir kalbėti apie „La Perla 29“ pulsuojančią energiją (trys aktoriai scenoje keičiasi vaidmenimis, šoka, kaunasi, miršta ir vėl prisikelia), bet… Viskas prasideda ir baigiasi ta pačia – labai aukšta – nata, tuo pačiu – labai dideliu – tempu. Po valandos to viduramžiško aikštės teatro balagano jautiesi išsunktas, aktoriai ima trukdyti klausytis muzikos, žodžiu, daug triukšmo dėl nieko, ir Makbeto išpažintis lieka neišgirsta. Kyla klausimas, ar būtina tiek daug gerų dalykų kimšti į vieną per siūles braškančią kojinę, atrodo, kad Kalėdų Senelio elfai supylė ten ir limonadą, ir saldainius, ir ančiuvius su visais įmanomais prieskoniais.

Eidama į teatrą paprastai vadovaujuosi taisykle nieko apie spektaklį neskaityti, nesidomiu, kas jį pastatė ir dėl ko, tiesiog laukiu stebuklo. Taigi – estų „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Scenoje SPA centro erdvė su sūkurine vonia, patogiais gultais, gėrimus pilstančiu padavėju. SPA centro lankytojai, vilkintys minkštus baltus chalatus, nušvinta, patekę į jaukią aplinką. Visi elgiasi pabrėžtinai mandagiai, užleidžia vienas kitam gultą, kviečia į sūkurinę vonią, nes vietos užteks visiems, sprendžia galvosūkius, žodžiu, linksminasi ir linksmina vienas kitą. Intymiausia dalis – čiaumojimas ir dalijimasis jau pakramtyta guma. Net pagalvojau, kiek daug seksualumo, aktorių nė neišrengiant, pasirodo, intymumo efektą galima sukurti visai paprastomis priemonėmis, nesitrinant vienam į kitą. Vyksmas džiugina estišku santūrumu ir humoru.

Scenoje sušmėžavus vaiko veidelio piešinėliui, prasideda antra diena SPA. Viskas vyksta lygiai taip kaip ir pirmą dieną: vaikinas slysteli, krenta, padavėjas tuoj pat įpila jam vandens, paduoda kryžiažodžių knygelę, iš vonios gelmių išneria dar vienas jaunas personažas, tada įžengia gražuolė blondinė, šnektelėjusi su visais apie saulėtą dieną, išsitiesia patogioje kėdėje, įeina porelė, vieniša gražuolė tuoj pat jiedviem užleidžia geidžiamą gultą, visi pabrėžtinai mandagiai bendrauja, šypsosi, galų gale ima kramtyti gumą, dalijasi ja, trumpam sulimpa jų kūnai, bet vėl – blykst: nauja diena SPA.

Viskas klostosi identiškai, bet, keista, nė trupučio nenuobodu, nes įsitempęs lauki. Ir štai – prasideda! Blondinė kažkodėl nepasirodo, o gėrimus pilstantis padavėjas užmiršta savo frazę. Jaunuoliai gerokai sutrinka, kitų žodžių, jie, regis, nežino, SPA centras mūsų akyse virsta dienos simuliakru, kuriame nežinai, ar esi pieštas ir iškirptas iš popieriaus, ar vis dar gyvas. Neapsakomai juokinga stebėti, kaip personažai stengiasi pradėti veiksmą nuo tos vietos, kuri jiems pažįstama, kaip perima vienas kito replikas, paskui gražuolė blondinė pasako nei šį, nei tą: atseit, sapnavo kažin kokį vyrą mėlynomis akimis, bet keisčiausia, kad garbanius gelbsti ją, panardindamas į vandenį gerokai visus pakratantį elektros prietaisą, imi abejoti, ar personažai iš tikrųjų gyvi.

Greičiausiai, nusprendžiu, šie jauni žmonės įkliuvo į kažkokią keistą sekmadienio kilpą, akivaizdu, kad ir jų gyvenimas nebuvo kupinas įvykių. O tada griūva siena, ir pasirodo šiek tiek gyvesnis personažas. Tiesą sakant, jis ir išgriauna tą sieną ir išsirengęs nuogai ima turkštis sūkurinėje vonioje, tai jis daro kur kas grubiau ir tikroviškiau nei anie pusiau žaisliniai personažai. Galų gale išaiškėja, jog į Sekmadienio šalį jis yra patekęs iš Kitų savaitės dienų šalies ir kažkur žmonėms tenka dirbti, kad pasiektų išsvajotą poilsį. Jusikė – taip, šis personažas turi vardą – išmoko dirbti ir kitus, visiems tai labai patinka, nes seni žaidimai jau nusibodę. Žaisdami gyvulius, jie vos nepaskerdžia vienas kito, bet viskas spektaklyje taip skaidru, kad net ir nelabai malonios personažų vaikystės patirtys ir net mirtys kelia juoką.

Viskas juk labai paprasta, Jusikė aiškina gražuolei blondinei, kai ši ima svaičioti apie kažkokias individualias patirtis, jausmus, kuriuos galėtų patirti tik ji viena. Aštuntos dienos nėra, – sako jis, – visą savaitę dirbi dirbi dirbi, o tada tu – Sekmadienio šaly. Bet net ir ši išsvajota šalis kartais nuvilia. Estų spektaklyje pernelyg nesigilinama į priežastis – kalti gyvenimo trukdžiai, ir tiek. Žaislai nusidėvi, personažai pamiršta žodžius, vaidmenis, bet smagiausia tai, kad netgi tą netikrą gyvenimą galima perkurti. Vėliau jau susižinojau, kad SPA „Sundayland“ buvo sukurtas pagal Silvi Väljal 1966 metais parašytą knygą „Jusikė ir septyni draugai“ ir Aldouso Huxley distopinį romaną „Puikus naujas pasaulis“, taigi šviesios ateities košmaras ir sarkazmu nuspalvintos sovietmečio patirtys susilipdė į stilingą Von Krahlio teatro spektaklį. O smagiausia tai, kad jau nebebijome atsigręžti į sovietmetį ir savaip tą laikmetį perskaityti.

„Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Domo Rimeikos
nuotrauka

Žiūrovus, besirenkančius į ketvirtąjį festivalio tarptautinės programos spektaklį, pasitinka atvira scena su gėlių pievele ir nedidele kalvele, ant kurios kniūbso moteris – nuo jos galvos driekiasi ilgas plaukų takas. Liejantis muzikai, laukimas pamažu virsta lūkesčiais, kad tuoj tuoj – kaip vaikystėje – įvyks kažin kas nepaprasto. Moteris palengva kyla, iš ją uždengiančio plaukų krioklio ji savo galvą išvaduoja nusiskusdama (kaip paaiškėja vėliau, pokalbyje su choreografe Patricia Apergi, tai jos pačios maištingos patirties išraiška). Plaukai, padedami teatrinės magijos, nuplaukia įvairiomis kryptimis. Skustagalvė moteris – pagrindinė šokio trupės „Aerites“ šokėja Eleanna Zoi – ima žingsniuoti scenos paribiais, tarsi jai būtų iš anksto nubraižytas vienas įmanomas kelias. Prie jos prisijungia draugės. Visos penkios dabar marširuoja kaip viena, neišklysdamos iš kvadrato ribų, prisimindamos tai vieną, tai kitą moteriško, tarkim, hulos ar pilvo šokio elementą. Pamažu jos atranda kitas trajektorijas ir kitų šokių žingsnelius, atsiranda gatvės šokio, parkūro, baleto, Lotynų Amerikos šokių ir kitokių intarpų, muzika laisvėja, palengva įsisiūbuoja kiti ritmai, įsipina naujos temos. Nors moterys vieningos: viena iš kitos mokosi, viena kitą moko, – pamažu ryškėja charakteriai, skleidžiasi individualybės.

„The Tiger Lillies“. Domo Rimeikos nuotrauka

Scenines metaforas dažniausiai suprantame skirtingai, todėl man susižeidusios merginos kruvina koja išsyk susisiejo su grėsminga mūsų išgyvenama šiandiena, bet per pokalbį po spektaklio graikų choreografė paaiškino, kad mintyse ji turėjusi visai ką kita, norėjusi tik išryškinti paradoksą, kad dėl ištryškusio ant kelio ar alkūnės kraujo lašelyčio sulaukiama kur kas daugiau užuojautos nei dėl kas mėnesį moterį ištinkančių skausmingų mėnesinių.

Šiame spektaklyje Patricia Apergi iš tikrųjų tesigilina į vieną temą – moteriškumą, prisimena mergaičių ir berniukų ugdymo skirtumus, dažnai nebylų, bet labai tiesmuką reikalavimą būti gera mergaite, nors šių žodžių prasmė dažniausiai net patiems reikalautojams lieka neaiški. Ilgą laiką buvo teigiama, kad moteriai tiesiog lemta būti isteriškai, ne veltui žodžiai „istorija“ ir „isterija“ (gr. hystera – „gimda“) panašiai skamba. Buvo manoma, kad gimda klajoja po moters kūną, sukeldama vienokių ar kitokių nepatogumų, todėl moteris būna isteriška, nes ji pati nesuvokia, kas jos kūnui darosi, dėl to ji nesugebanti kontroliuoti savo emocijų. Moteriškumo tema spektaklyje nagrinėjama išsamiai ir baigiasi gaivališku išsilaisvinimo šokiu, bet ne tik – tokia jau meno dalia, kad laikmetis įsipina su savo temomis ir problemomis ir savaip jį praturtina. Šiaip ar taip, valandą ir dešimt minučių tetrukęs graikų šokio spektaklis privertė išgyventi katarsį, kai grožis ir sceninė išraiška susisiejo su visiems rūpimomis temomis.

Tik prisiliečiau, stengdamasi atkurti daugiau vizualiąją, o ne prasminę tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ dalį (Lietuvos teatro vitrinoje pristatyta keturiolika spektaklių), vis galvodama, ar yra viena keturis užsieniečių spektaklius jungianti tema, kryptis. Šių metų festivalio devizas „Savo sode auginsime dagius“ skamba kaip nuoroda į gražią piktžolę, kurią susiklosčius palankesnėms aplinkybėms galėtume puoselėti klombose ir darželiuose. Daugelio dalykų vertė ar apibrėžtis priklauso nuo žiūros kampo ir žvilgsnio aštrumo. Netgi apie karą, atakuojantį mus grėsmėmis ir beprasmiškai, bet nuožmiai kankinantį kaimynus, atsiranda knygų, pateisinančių jei ne priemones, tai bent jau baigtį. Štai Eugenijus Žmuida monografijoje „Karas, kuris mus sukūrė“ tvirtina, kad laisvę iš dalies atgavome dėl imperijas sugriovusio Pirmojo pasaulinio karo baigties. Visgi manau, kad auginamo ir puoselėjamo dagio vaizdinys gana taiklus. Problemos auga pačios, mes jų nei sėjame, nei auginame, kita vertus, negalime jų nepaisyti. Apie problemas, tegu ryškias ir spalvingas, kalbėti būtina. Kalbėti raiškiai, be pykčio ir nuoskaudų, kartais net su humoru. Būtina iškelti jas ir atidžiau patyrinėti, ne tik ieškant bendro žiūros kampo, bet ir siekiant supratingumo.

Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“. Čia sienos virtusios nespalvotais paveikslais, liudijančiais tų, kurie buvo išstumti iš bendruomenės, paniekinti, išjuokti, kovą, troškimą būti pamatytiems ir išgirstiems. Čia sienos virtusios komiksais, kurie prašosi būti nuspalvinti žiūrovų mintimis nelyg teptukais. Ant rožinės trikampės parodos architektūros detalės tam ir paliktos spalvos ir atspausdinti ant popieriaus vaizdiniai – išmarginti achromatišką naratyvą.

Ekspozicijos anotacijoje teigiama: „Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams.“ Vis dėlto čia išryškėja savotiškas paradoksas. Nors akcentuojama alternatyva ir mažesnė institucinė kontrolė, pats pasakojimas pristatomas vienoje reprezentatyviausių valstybinių kultūros įstaigų. Tai skatina kelti klausimus: ar alternatyvus vizualinis pasakojimas išlieka alternatyvus, kai tampa muziejaus ekspozicija, ar paribys vis dar yra paribys, kai jį pripažįsta ir į savo naratyvą įtraukia oficialioji kultūra? Kuratorių artikuliuotas pasakojimas šiuo atveju skatina permąstyti paribio sąvoką – galbūt ji čia nurodo ne į vietą, o į būseną, kuri išlieka net ir tuomet, kai pasakojimas jau įtrauktas į oficialią kultūros erdvę. Šioje perspektyvoje „paribys“ nebėra vien teorinė sąvoka – jis tampa kasdiene patirtimi, kurią formuoja žvilgsniai, erdvės ir galimybė būti viešumoje be nuolatinės cenzūros ar savicenzūros. Būtent šioje kasdienybėje, kuri nėra nei stabili, nei savaime saugi, išryškėja ir kitas parodos sluoksnis – tai, ką galima pavadinti „stebuklu“. Stebuklas čia nėra išskirtinis, retas įvykis. Jis veikiau atsiranda paprastuose veiksmuose: judėjime mieste, buvime minioje, galimybėje dalintis erdve su kitais be nuolatinės įtampos. Tai įprasti gestai, kurie, būdami trapūs ir nuolat kintantys, įgyja politinį svorį, nes nėra savaime garantuoti. Eiti gatve, būti bendruomenėje, tiesiog egzistuoti – šie veiksmai parodoje įgyja kitą mastelį. Jie tampa ne duotybe, o nuolat iš naujo išsikovojama galimybe.

Andrejaus Vasilenko nuotrauka

Ši kasdienybės ir stebuklo įtampa ypač ryški Kovalevskio vaizdiniuose, kuriuose miesto – Vilniaus, Londono, Oslo – erdvės nėra tik geografiniai taškai ar istorinių įvykių fonas, o nuolat kintančių situacijų laukas. Čia matomumas visada susijęs su rizika, o viešumas niekada nėra neutralus. Eitynės, protestai ir bendrystės momentai nėra užbaigti įvykiai – jie išskaidomi į nuotrupas ir užkadrinį balsą, primenantį, kad kiekviena istorija turi nematomą pusę. Būtent komikso forma čia tampa ne tik pasakojimo priemone, bet ir būdu struktūruoti patirtį šuoliuojant tarp vietų, laikų ir emocinių registrų. Tokia išraiškos forma priešinasi linijinei istorijai, vietoj jos siūlydama fragmentuotą atmintį, artimesnę išgyvenimui nei nuosekliam naratyviniam konstruktui.

Dar viena svarbi parodos gija – galios vaizdinių apvertimas, kuriame instituciniai autoritetai, tokie kaip uniformuotos figūros ar kontrolės ženklai, atsiduria pažeidžiamose ar inversinėse pozicijose. Tokie vaizdai ne tiek provokuoja, kiek destabilizuoja įprastas hierarchijas, parodydami jas kaip sukonstruotas ir perrašomas. Šiame kontekste kūnas tampa vieta, kur galios struktūros netenka vientisumo ir įgyja dviprasmę, kartais ironišką formą. Tai dar labiau sustiprina bendrą parodos logiką: jokios galios struktūros nėra galutinės, jos nuolat išardomos ir perstatomos.

Menininko sukurtame fragmentuotame naratyve, nuolat kintančiose miesto situacijose „paribys“ ir „stebuklas“ susilieja. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip istorinių ir politinių įvykių pasakojimas, galiausiai grįžta prie labai paprastų veiksmų ir kūniškos patirties. Ir vis dėlto už visų šių sluoksnių lieka labai paprasta, beveik užsispyrusi mintis: žmogui nereikia teisės būti pripažintam. Žmogui užtenka būti. Būti žmogumi. Kurti, mylėti, tįsoti pievoje ir juoktis, praplaukus debesiui, primenančiam krokodilą. Taip ištinka stebuklai.

Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“ Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikia iki rugsėjo 13 d.

Kartu su mobiliojo fotoaparato funkcija atsiradę autoportretai yra labai patogūs fotografuoti save šviesoje. Patogūs fotografuoti save aplinkybėmis, kurios man tinkamos, scenose, kuriose gražu. Kai fotografuoju ar fotografuojuosi, mano „naujasis momentinis aš randasi iš budrumo ir dabarties – iš dabarties, kuri nieko nebeperėmusi iš praeities ir kuri įžengia būtin tik šią akimirką – ūmai ir neturėdama kilmės“ (iš Peterio Sloterdijko romano „Burtų medis“, vert. Antanas Gailius).

Pakitusi dabartiškumo forma veikia kaip poreikis fiksuoti savąjį aš, kaip pastanga įžiūrėti savyje kažką, ko veidrodyje nesimato. Pro fotooptiką, lyg pro mažą langelį, nežinia iš kur braunasi neregėti dalykai, randasi ypatinga nuotaika ir susikaupimas. Jaudulio arba fotografavimo akimirką atsiveria sielos durelės, nelyg uždraustasis pilies kambarys pasakose, ir laukan veržiasi kasdienybėje vos juntami giliausiai nukišti gundymai ir sužeidimai. Viskas tik optikos klausimas? Gal būties alkis ir tapatybės bei Dievo paieškos horizontalėje?

Ta netikėtai iškilusi būtinybė tapatintis su vieta, kurioje esu, įkurdina mane akimirkoje, kurią patiriu, ir skatina impulsą, kuris veda į fotografavimąsi. Staiga apsigyvenu kitoje laiko sąrangoje nei įprasta, išeinu iš nusistovėjusio portretavimo rėmų – kuriasi intriga tarp manęs, fotoaparato ir to, ką fotografuoju. Foninė raiška įgauna pavidalą. Jis labai svarbus, nes įtraukia ten, kur gausu nuorodų ir orientyrų, o svarbiausia – šviesos.

Autorės nuotrauka

Fotografuodama jaučiu, kaip susilieju su fonu, su tuo, kas vyksta man už nugaros. Tada žengiu žingsnį atgal, fono link, kad apžvelgčiau siluetą – šviesos suformuotą savo buvimo pėdsaką. Reaguodama į pereksponavimo atvertį, šalinuosi savęs. Susiformavusi iš pažiūros nekokybiško atvaizdo materija veikia konceptualiai ir veda į užsimiršimą, į kažką, kas manyje. Taip galiu bent trumpam pamesti savo socialinį vaidmenį – nors ir pati jį susikūriau, tai nesu aš. Todėl tapatinuosi su laikmena kaip maksimalia būtimi ir nieko neatspindžiu. Atsiveria kažkas nenuneigiama – savotiškas žioravimas sąmonėje, jausmas, lyg įprastinės tikrovės vietoje randasi tikresnė tikrovė. Fotografuodama esu budri ir visa, kas vyksta, suvokianti. Šis suvokimas išsilieja į fotografinio veido paviršių, mano veidas tampa pavidalu, substancija takioje tikrovėje, o gal dar viena kauke? Aišku viena – kad užfiksuota kadre esu nepanaši į tą, kokią matau save veidrodyje. Dažnai pagalvoju, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei nebūtų išrastas veidrodis. Tik ežerai, upės, balos ir kiti žmonės būtų mano atspindžiai – veidrodžiai. Jaučiu, kitaip viskas būtų – jausmo daugiau būtų. Tikrumo – taip pat. Vaizdiniai ir mintys nebūtų atskiesti fasadais, paviršiais, aprengti rūbais ir padengti makiažais. Mažiau būtų tarpų tarp to, ką matau ir ką jaučiu. Nereiktų selfių?

Knygelėje be pavadinimo sudėjau penkiasdešimt savo portretų penkiasdešimtyje puslapių. Sudėjau sau. Ta dėlionė buvo lengva, sklandi ir trumpa. Jaučiau, kaip mano anksčiau sukurtos knygos ir įgyvendinti projektai talkina man – nesistengiant – tarsi viskas jau yra. Belieka žaismė. Portretai sukrito kaip kortos iš kortų kaladės, išdėliotos žaidimui. Sekos logiką diktavo spalva ir forma, dar, žinoma, šviesa, kurią sąmoningai pastiprinau asociatyviomis mažomis fotografijomis – dėl įtampos knygelėje atsiradimo.

Kurdama tokią knygą, o paskui ir parodą, įsitikinau, kad visa tai nėra tik narciziškos lemties išsipildymas, kai Narcizas pamatęs savo atspindį vandenyje taip ir mirė negalėdamas juo atsižavėti, o raudoni bateliai paskutiniame knygos puslapyje nėra iš pasakos apie mergaitę raudonomis kurpaitėmis, kuri negebėjo atsispirti jų pagundai, tokiai stipriai, kad net kojas su visais bateliais teko nukirsti. Priešingai, rengdama knygą, „valdžiau“ savąją gyvenimo tėkmę.

„Tai tu čia pati save sukūrei?“ – nerūpestingai paklausė draugė, pervertusi selfių knygelę.

Iš spalvos, šviesos, iš apšvietimo raidos, formų kaitos, iš fotografavimo trukmės ir įvykusios dabarties momentų, kuriuose Tai nutinka, sukūriau atvaizdų seriją, kolekciją, ornamentą, raštuotę. Sukūriau buvimo liudijimą, o gal netgi kažką anapus regėjimo lauko?

Gegužė. Sodai pradėjo žydėti, saulė maudosi žydruose dangaus ekranuose, bet žvarbus vėjas neduoda pasidžiaugti šiluma. Šiandien juodi debesys į mėlyną dangų atnešė sniegą ir leido jam su pertraukomis snigti įvairiausiais pavidalais.

Prieš kelias dienas nusprendžiau aplankyti savo mėgstamo skulptoriaus Mindaugo Navako parodą restauruotame Radvilų rūmų korpuse. Einant nuo centrinio korpuso link dešiniojo per tą nesutvarkytą, nutryptą aikštę, mane užplūdo prisiminimai. Maždaug 1952–1953 metais būtent tuose sportininkams užleistuose rūmuose keliskart per savaitę ir aš su klasiokėm lankiau gimnastiką. Rūmai buvo tamsūs, apleisti, nejaukūs, su didžiuliais niekada neplaunamais langais ir man, paauglei, į galvą negalėjo ateiti, kad čia itin prabangiai gyventa Lietuvos didikų. Salėje stovėjo kopėčios, lygiagretės, buomas, kuriuo vaikščiojom, arklys, kamuoliai dunksėjo į sienas…

O dabar – stikliniu liftu pakilau į trečią aukštą, kur nemažoje salėje įsikūrusi Mindaugo kūrinių ekspozicija. Iš labai inteligentiškos salės prižiūrėtojos sužinojau, kad šioje salėje, panašioje į teatrinę ar koncertinę, andai švęsta didžiosios miesto šventės, pavyzdžiui, Šv. Kazimiero diena. O sovietmečiu tarnavusi krepšininkams, visko matė. Dabar iš po sovietinio dažų sluoksnio uždarose arkose išlaisvinti buvusių freskų likučiai. O nuostabią salės erdvę jau matai kartu su ritmiškai išdėstytom monumentaliom porceliano skulptūrom (jų, pavadintų kolonomis, vazomis, žuvimis, stovylomis ir kitaip, – 28). Iš pirmo žvilgsnio – toks elegantiškas trapių skulptūrų parkas. Taip, porcelianas nauju pavidalu grįžo į rūmus.

Iš Mindaugo Navako „Vakar ir dar seniau“ parodos LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka

Bet viskas ne taip paprasta. Lėtai apėjus visą ekspoziciją, galvoje suskambo eilutė – „žuvys, falai, pisuarai…“ O eidamas antrą ir trečią ratus vis labiau jauti autorių, jo skaudžiai ironišką sumanymą, pagal kurį drastiškai ar paradokso būdu priešpriešinamos įvairias asociacijas keliančios formos. Tos formos – nuo kinų ar japonų vazų iki karinių torpedų, – keisti, daugiaprasmiai pavidalai ar neva „nerūpestingai“ suvestos stambių formų siūlės (naudojamos paprastos statybinės medžiagos, skulptoriui talkina metalas ir medis, išgaunamas gruoblėtas kietojo porceliano paviršius) man kelia asociacijų su sovietmečiu, nepalieka jos, man regis, ir Mindaugo Navako, juodžiausio rusiško „mato“ pasažais „papuošusio“ vieną iš vazų. Manau, kad kiekvienas lankytojas šioje erdvėje apžiūrinėdamas Navako kūrinius suvoks parodos pavadinimo „Vakar ir dar seniau“ prasmę, o eksponuojamuose darbuose – tą griūvantį, kintantį, bėgantį mūsų epochos Laiką, į kurio permainas skulptorius reaguoja itin jautriai ir savitai.

Ilgai nebuvusi, išsiruošiau į Nidą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia viskas stovi savo vietose, niekas nepakitę, tik tų kalnų ir nuokalnių bei, regis, padidėjusių atstumų nebeįveikiu. Kaip pamatyti jūrą? – vis galvojau. Juk dar tebesitęsia miręs sezonas, jokio transporto nematyti. Staiga dangų užvaldžiusi saulė kepina vasariškai, bet vaismedžiai tik dabar, gegužės antroj pusėj, skuba žydėti, sunkius žiedus krauna gražiosios alyvos Naglių ir Lotmiškio gatvelėse, tebežydi tulpės, o gėlininkai, pasitelkę techniką, komponuoja į laukinę pievą panašius gėlynus. Rūpestingai prižiūrimose miesto pievelėse dabar karaliauja pienės. Bet po šiltų dienų, teikusių vilties sušilti, įsisuko pakaitomis stiprūs rytų ir vakarų vėjai. Net jauni vyrai nenusimeta striukių su kapišonais. Nidiškiai sako, kad pusnuogiai čia laksto tik atvykėliai. Beje, jau dabar nemaža įvairaus rango turistų; senyvi vokiečiai nesipriešindami eina prie jūros ir kopia į Parnidžio kopą, mėgsta sočią ir elegantišką tapusią „Kuršio“ virtuvę. Paukštiena ir net mėsa patiekiama didžiulėse lėkštėse su pačiais įvairiausiais žalėsiais ir šviežiomis uogomis. Gražu pažiūrėti ir sveika. Bet naujo dizaino absurdiškos formos – labai gilios ir žemos kėdės interjere – netinka nei vaikams, nei suaugusiesiems, gal tiktų tik katinams miegoti.

„Agilos“ kultūros centras, atrodo, veikia vis aktyviau: gastroliuojantys artistai, „Poezijos pavasario“ vakarai, koncertai, kinas. Kaip tik gegužės 17-ąją „Agiloje“ buvo pristatyta tryliktoji „Dorė“ (2025) – Neringos kultūros almanachas, rengiamas dėmesingai ir su meile stengiantis perteikti šio krašto savitumą, ieškant giluminių kultūrinių ryšių tarp tolimos praeities ir dabarties. Šiame leidinyje ir šįkart svarstomos įvairios temos. Rasos Kalinauskaitės pokalbyje su geografe kalbama apie tai, kad Neringa jau ketvirtį amžiaus gyvuoja UNESCO pasaulio paveldo sąraše, apie itin kruopštų pasirengimą tam žingsniui, apie tai, kas kuria ir naikina Kuršių nerijos stebuklą.

Almanacho publikacijas įvadiniame straipsnelyje trumpai apžvelgia sudarytoja Raimonda Ravaitytė-Meyer. Paminėsiu man įdomiausias. Pirmiausia tai habil. dr. Iljos Lemeškino straipsnis „Keliaujančios dainos nuo klajojančių kopų“ apie prieš du šimtus metų, 1825-aisiais, Karaliaučiuje išleistą Liudviko Rėzos sudarytą lietuvių liaudies dainyną, dar po poros metų išverstą į čekų kalbą ir išleistą Prahoje. Šis leidinys, pasirodo, Čekijoje ne tik plačiai paplito, bet ir turėjo įtakos čekų tautiniam atgimimui. Pats Antonínas Dvořákas pagal lietuviškų dainų tekstus sukūrė chorinių dainų ciklą, o modernus kompozitorius Bohuslavas Martinů – kelias dainas vyrų chorui.

Labai įdomu buvo skaityti Aistės Noreikaitės straipsnį „Nidos Hemingvėjus, arba Jūrinis svajotojas, tvirtai stovėjęs ant žemės“ apie ilgą laiką Neringoje dirbusį architektą Algimantą Zavišą. Algimantą pažinojau nuo ankstyvos jaunystės, kai buvo vedęs mano klasės draugę Ritą Baltušytę, turėjo su ja dukrą Akvilę. Tėvą ji labai mylėjo ir vasaromis, tėvams jau išsiskyrus, atvykdavo pas Algimantą atostogauti. Dažniausiai su būreliu bičiulių. Šie įsikurdavo palapinėje, miškelyje už namo, bet ir Zavišų namais Nidos Antrajame Paryžiuje šauniai pasinaudodavo: visi maudydavosi vonioje, šeimininkaudavo šaldytuve, vaišindavosi, kuo tik norėjo, kai Algimantas su antrąja žmona Aldona išeidavo į darbą. Akvilė buvo be galo žavinga, padūkusi ir savaip gudri. Įsiminė man scena – Akvilė, jau vyresnė paauglė, įsitaisiusi tėvui ant kelių, prisiglaudusi prie jo skruosto, meiliai prisimerkusi, laižo ledus kaip mažas vaikas.

Vasarą Zavišų namus lankė daugybė žmonių, pažįstami ir nelabai, bičiuliai, menininkai, jūreiviai – visi norėjo pasišnekėti su įžymiu buriuotoju, sportininku, architektu, pasivaišinti. Vyno tuose namuose niekuomet netrūko! Bet atsimenu ir šmaikštų užrašą stambiom raidėm, prisegtą prie buto durų: „Ateikite rytoj.“ Tikėkimės, kad kitame „Dorės“ numeryje atsiras straipsnis ir apie Algimantą Zavišą – architektą, ir apie sąlygas, kuriomis jam teko dirbti, ir apie jo Nidoje įkūnytus ir neįkūnytus projektus. Straipsnio autorei pavyko perteikti jo asmenybės savitumą, tvirtą pirmeivio charakterį, gebėjimą atkakliai siekti ir įvykdyti, regis, nepasiekiamas svajones ir vesti paskui save kitus.

Paliko įspūdį ir Nijolės Tumėnienės pasakojimas apie Nidos dailininką, Antano Gudaičio mokinį, tapytoją Romualdą Kuncą, vadinamą „nerijos metraštininku“, jo kūrybos kelio formavimąsi ir brendimą dalyvaujant „Nidos ekspresijos“ pleneruose. Būdingiausius Kuncos kūrybos bruožus, kelią nuo ekspresionizmo link modernizmo skaitytojas gali perprasti vartydamas gausiai iliustruotą straipsnį, o patys dailininko darbai šiandien pagerbti ir saugomi Neringos muziejuose.

Neįtikėtiną istoriją apie bičių motinėlių veisimo stotį Pervalkoje, apie Jono Balžeko šeimos sumanymą veisti grynakraujės rasės bites ir kitus įdomius dalykus perskaičiau Nijolės Koskienės straipsnyje „Gyvos legendos: bičių motinų sala – Pervalkoje“. Padarė įspūdį atviras, principingas Raimondos Ravaitytės-Meyer pokalbis su menotyrininke Neringa Antanavičiūte „Neringa yra gamtos paminklas, kuriam papildomų pagražinimų ar įamžinimų nereikia“. Kalbama apie Klaudijaus Pūdymo skulptūrą „Prieš vėją“ (Sartre’o vizitui Neringoje įamžinti, 2018), Jono Virbausko „Žiedus tarp žiedų“ (Rimanto Dichavičiaus bendravardžiam albumui atminti, 2025) ir kitas anksčiau Nidoje „įsikūrusias“ skulptūras.

Atrasite „Dorėje“ ir kitų vertingų straipsnių, sužinosite reikšmingų naujienų ir gausite medžiagos nelinksmiems apmąstymams. Apie žvejybą ir žvejus rašo Edita Anglickaitė-Beržinskienė straipsnyje „Žvejyba Kuršių mariose – ką mes saugome?“. Apie tai, kaip Kuršių nerija atsirado Europos kino kultūros lobyne, rašo Audrius Dambrauskas, sudaręs nerijoje filmuotų meninių ir dokumentinių filmų sąrašą, kuris viršija 300 pavadinimų.

Tryliktoje „Dorėje“ susipažįstame su „Neringos medienos dirbtuvių“ dalyvių – Mimmi Koponen, Gabijos Naikauskaitės ir Elenos Tarvainienės – mintimis apie medį, žmogaus santykį su medžiu, darbų specifiką ir sumanymų radimąsi. Sužinome, jog bevardei gatvelei Nidoje, vedančiai į Thomo Manno vilą Uošvės kalne, minint 150-ąsias gimimo metines, suteiktas rašytojo vardas. Vokiečių istorikės profesorės Ruth Leiserowitz nuomone, „gatvėms suteikti pavadinimai [...] leidžia žmonėms ir jų istorijoms įsišaknyti kasdieniame gyvenime ir kolektyvinėje atmintyje. Kultūros politikos prasme tokių sprendimų poveikis dar gerokai platesnis, nei įprasta manyti.“ Šiame leidinyje taip pat spausdinami saviti, giliai išgyventi naujausi Neringos Abrutytės eilėraščiai. Taigi, „Dorė“, atverianti dar menkai mums pažįstamo krašto paslaptis, buria aplink save vis naujus autorius, nepraranda įdomumo ir aktualumo.

Šiandien eidamas į teatrą rizikuoji susigadinti nuotaiką ir net savijautą. Vis dažniau žmonės klausia, ką jiems rekomenduočiau pasižiūrėti. Mat ta karta, kuri yra gyvenusi kūrybingo, išradingo, aistringo teatro laikais, vis dar tikisi patirti panašių išgyvenimų. Bet aš, bijodama suklaidinti, nuo rekomendacijų stengiuosi susilaikyti. Gal galėčiau pasakyti: „Dažniau nueikite į Jaunimo teatrą, įdėmiai įsižiūrėkite į margą Mažojo afišą, venkite Lietuvos nacionalinio dramos teatro (juk kuo daugiau ten naujų scenų pristatyta, tuo mažiau gerų spektaklių), o gal sulauksime ko nors netikėto ir įdomaus Senajame… Nuvažiuokite į Kauną pažiūrėti „Septynių vienatvių“ (tokio savotiško ir unikalaus Oskaro Milašiaus ir Roberto Wilsono dialogo), pasidairykite, ką dabar rengia jaunieji klajojantys režisieriai. Jiems priklauso ateitis.“

Prieš savaitę man teko pamatyti vieną po kito tris spektaklius. Keisto žanro, kurį galima pavadinti jaunimo rytmečiu suaugusiesiems, „Lietuvos“ ansamblio muzikiniame spektaklyje šiuolaikišku pavadinimu „Homo asfaltus“ išeivijos poezijos motyvais norėta kalbėti apie žmones, netekusius ryšio su savo žeme, apie benamius, vienišus ir vargšus, bet, sakyčiau, išėjo nuobodokas pilkas reginys be aiškaus adresato arba smarkiai pavėluotas, jeigu galvota vaizduoti mūsų karo metų išeivijos gyvenimą. Greta sėdėjusios teatrologės nuomone, ansamblis „ketino išlipt iš klumpių“, bet ar tik neįkrito į guminius botus purvui bristi? Įdomus, profesionalus buvo tik muzikinis spektaklio pasaulis, pagirtinas į simfoninį orkestrą liaudies instrumentus inkorporavęs (gyvuojanti šiuolaikinės muzikos srovė) kompozitorius Dominykas Digimas, kurio muziką girdì.

Į Nacionalinį dramos teatrą pakviesti režisierius Marco Layera ir daugybės pjesių autorius Juanas Pablo Troncoso iš Čilės savo tekstuose apie būsimą spektaklį „Geismas“ išlieja daug stebint pasaulį susikaupusios išminties, pasakoja apie Čilę, jos gyvenimą ir teigia, kad niekas nekelia klausimų apie laimę. Ilgėdamasis šios temos, dramaturgas įkvėpimo šaltiniu pasirenka vieną žymiausių pjesių – Tennessee Williamso „Geismų tramvajų“ (priešais iškyla nepamirštamas Dalios Tamulevičiūtės spektaklis Kaune 1974 m. su Doloresa Kazragyte ir Rūta Staliliūnaite) – ir parašo savo kūrinį. Kas iš to išėjo? Kaip tai padaryta? Ogi labai paprastai: suglamžė, apkramtė, iškirpo iš „Tramvajaus“ personažus su jų vardais ir perkėlė juos į senelių namus. O ten moko mankštos, šokio, kažką paisto, bet ko iš tokių vargšų tikėtis? Gilintis į spektaklį neketinu, tik norėčiau paklausti Nacionalinio teatro vadovybės: kas tariasi su kviestiniais režisieriais, ar yra iš anksto domimasi, ką jie siūlo ir kaip tai atrodys? Ar tikrinama darbo eiga? Po tokių reginių kyla tik mintis, kam tokius spektaklius rodyti naudinga, ir didžiulė užuojauta aktoriams, kurie priversti tokią nykumą vaidinti.

Karolio Kaupinio spektaklyje beprotišku pavadinimu „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ bandyta sukomponuoti koliažinį mūsų teatro portretą „iš praeities“, durstant gyvos vaidybos scenas su filmuota archyvine medžiaga. Daugiausia tai interviu ištraukos, kuriose matome Juozą Miltinį, Donatą ir Raimundą Banionius, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą ir kitus. Pastarąjį, beje, dar ir „gyvai“ puikiai suvaidina aktorius Vaidotas Martinaitis, tobulai valdantis ironijos, parodijos instrumentarijų. Atrodo, kad režisieriaus norėta priminti žiūrovams kai kuriuos buvusius ir dar esančius režisierius ir pusiau rimtai, pusiau juokais pakalbėti apie jų santykius su aktoriais, akcentuojant režisieriaus egocentrizmą, ilgainiui virstantį aktoriaus kankinimo poreikiu. Atrodo, norėta parodyti ir tai, kad jų išsakomos mintys ir ketinimai dažnai anaiptol nesutampa su nuveiktais darbais.

Nuostabą kelia režisieriaus atlikta medžiagos atranka: į vaizdų gretą patenka Banionis jaunesnysis, bet apsieita be režisierių Jono Vaitkaus, Povilo Gaidžio ir kitų, kurie ilgus metus kryptingai ugdė ir formavo ne tik aktorių kartas, bet ir mūsų publikos pasaulėžiūrą ir patį teatro meno suvokimą, dirbdami Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos teatruose; pasigedau ir Broniaus Babkausko, Sauliaus Mykolaičio, kalbant apie aktorių vargus ir likimus. O ką gi scenoje veikia gerbiamasai Juozas Budraitis? Tiesiog sėdi?

Režisieriaus pasirinkta daug temų, bet neišryškėja dominantė. Šiandieninė publika lyg vartydama svetimą šeimos albumą žiūri margą Karolio Kaupinio spektaklio drobę su matytais žymių teatro žmonių paveiksliukais, bet visiškai nesuvokia spektaklio tiesiosios. Ką gali suvokti Nekrošiaus spektaklių nematęs žmogus, žiūrėdamas į aktoriaus Dainiaus Gavenonio kankinamai sukamą medį, į nykų režisieriaus tylėjimą – apie tai daugiau žino su režisieriumi kontaktavę. O į nieką scenoje paverstas Koršunovo „Romeo ir Džuljeta“ taip pat nei parodijos smagumo, nei filosofinių minčių apie laikinumą, efemeriškumą ar pasmerktumą nekelia. Nuobodžios scenelės! Jeigu režisierius ryžtųsi atsisakyti ilgų epizodų dantisto kėdėje ir ligoninės palatoje su gyvybę palaikančia įranga (argi teatre reikia tikrų dabartinių daiktų?! Juos reikia suvaidinti! Jau buvo kartą bokso ringas, tik bokso nebuvo), nerodytų tų pranešimų apie aktorių mirtį ir jų artimųjų sielvarto (nes tai labai intymūs dalykai ir neskoninga juos iškelti viešumon), gal spektaklis taptų glaustesnis, suprantamesnis. Ir negali atsistebėti, kad šitą spektaklį pretenzingu pavadinimu, kurį žiūrėdamas nepatiri jokių tikrų jausmų, jokios atjautos, skausmo, nesijuoki tikru juoku, sukūrė gabus įdomių filmų režisierius, dar labai jaunas ir tikriausiai protingas, jautrus žmogus. Norėčiau, kad ir savo nesėkmę išgyventų protingai, ne su pataikūnais jos priežastis svarstydamas.

Pasak portugalų poeto Fernando Pessoa, visas menas yra prisipažinimas, kad gyvenimo neužtenka. Anot jo, kurti – suteikti gyvenimui tai, ko jam trūksta. Nors gal kai kam pasiūlius ko nors trūkstama atrodo per daug? Visa armija portretų kūrėjų neriasi iš kailio, bandydami perteikti „tikrąjį“ savo fotografuojamo asmens charakterį. Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė (ir, mano galva, potenciali scenaristė su kino ar teatro režisierės ir poetės užtaisu bei tikra vizionierė) Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės ir jo angelų. Kaip tik šie, regis, ir šmėkščioja Daivos fotografijų parodoje „Aš | Kitas“, gegužės pabaigoje papuošusioje ir pagyvinusioje Pamėnkalnio vilos erdves (parodos kuratorės Eglė Frank ir Rūta Elijošaitytė-Kaikarė).

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Antanas A. Jonynas. 2020

Tiesa, iš lietuvių poetų Daivai kaip kitų pasaulių kūrėjai gal labiausiai tiktų Sigitas Geda, Ernestas Noreika, Aušra Kaziliūnaitė, Mantas Balakauskas ar naujausias Nerijus Cibulskas. Ir tik niekaip nesiverčia liežuvis pavadinti pastarąją parodą „rašytojų fotografijomis“, juolab – „rašytojų portretais“. Rašytojai, žinoma, buvo fotografuojami, tačiau fotomenininkei jie tapo jos pačios pasakojimų personažais, jos vizijų ar sapnų veikėjais, jos simbolinės kalbos elementais. Kaip tik dėl to šios nuotraukos gali būti įdomios net ir tiems, kurie lietuvių rašytojų nei matę, nei girdėję. Atpažinti rašytojus, ypač tuos, su kuriais bendravai asmeniškai, šiuo atveju – papildoma vertė, parodos lankytojui teikianti dar vieną premiją. Bet jei žiūrovas jautrus ir žmogiškas, jis patirs pasaką, mitą, istoriją, daugiasluoksnį pasaulio paveikslą, konkrečiau – kitus pasaulius. Jeigu žmogiškas? Perskaitėte teisingai. Nes juk, kaip yra tvirtinęs vokiečių filosofas Ernstas Cassireris, žmogus nebegyvena vien tik tiesioginėje fizinėje visatoje – jo gyvenamoji vieta yra simbolinė visata. Ir joje tarsi naujos upės ar keliai susipynė kalba, mitas, menas, religija. Tad žmogui tiesiog nebeduota susidurti su tikrove tiesiogiai, akis į akį. Norėti, žinoma, nebus uždrausta, bet gal verčiau nešvaistyti tam laiko? Kur kas patikimiau būtų pakeliauti Daivos Kairevičiūtės pasauliais, pakopa po pakopos lipant mediniais Pamėnkalnio vilos laiptais, žengiant iš vienos šio pastato erdvės į kitą, žvilgtelint į priekį, atsigręžiant. Gal net apsisukant ant kulno, nes tai gali būti geras būdas patirti šviesos srautus ar į sparnus ar vaiduoklius panašius pavidalus, kuriuos šiai parodai sukūrė fotomenininkė.

Parodos „Aš | Kitas“ autorė yra ne eksperimentatorė, ne naujokė, o nuosekli, jos kūrybos gerbėjams pažįstama kitų pasaulių kūrėja. 2024-ųjų pradžioje, pakalbinta apie jos parodą „Sirenos“ ir paklausta apie pasirinkimą vaizduoti moteriškų pavidalų mitologines, fantastines būtybes, kas galėtų reikšti bėgimą nuo nuobodžios, varginančios tikrovės, o gal naujos realybės ilgesį, ji pabrėžė vizualaus reikšmių žaidimo svarbą. Sakė, kad ilgisi, ieško ir patiria malonumą pastebėjusi vizualinių metaforų, jai tai – poezija. Tiesa, apie jos režisūrišką veiksmą, nuotraukų kompozicijas, gerai apgalvotą geometriją, puikiai apskaičiuotus šešėlius, numanomą vėjo ar žemės traukos poveikį vaizduojamiems objektams sužinojome nedaug. Sakė, kad visų veiksmų eiliškumo klausimas iškyla, kai žiūrima į jau sukurtas fotografijas ir sunku suprasti, kaip tai atsitiko. Esą viskas prasideda nuo idėjos ir noro ją įgyvendinti, o susikoncentravus viskas vyksta „valso žingsneliu“.

Šokio žingsneliai ar judesys tuokart, beje, paminėtas irgi neatsitiktinai. Juk kadaise Daiva pati lankė šokio pamokas, o šokio elementų tiek visoje jos kūryboje, tiek pastarojoje parodoje rastume be vargo: prie Vytauto Stankaus gretinamos butaforinės kojos, o štai rankos ir nuogos pėdos švytruoja menamame rašytojo Andriaus Jakučiūno ir literatūros tyrinėtojos Neringos Butnoriūtės šokyje. Į viršų pamėtėta Giedrė Kazlauskaitė, tarp besidauginančių rankų išnyrančios Ieva Toleikytė ir Ramunė Brundzaitė, kovos ar šokio moste pamatyta Agnė Žagrakalytė, mistiškai judančios, į baltą audinį Jurgitą Jasponytę vystančios mergaitės. Raganiškai didžiuliu apsiaustu plazdanti Eglė Frank, šokiams paaugliškai pasipuošusi Virginija Kulvinskaitė, į viršų išspriegtas Mantas Balakauskas, aplink Dainių Dirgėlą cirko pratimus atliekantis porcelianas, personažų ir stalo vaišių šokdinamas Antanas A. Jonynas. Šokti angelo pakviesta Marija Mažulė, porinį nosių žnaibytinį su partnere demonstruoja Antanas Šileika, aplink Ievą Dubrytę sklando jos dvasinės antrininkės, vaiduokliškų šokių įkarštyje tarsi kolona sustingusi Renata Šerelytė, sidabrinė, o gal auksinė ranka šokdina Laimą Kreivytę. Lina Simutytė žaidžia su atspindžiais, o gal vandeniu, vaiko kaukės suka ratelį aplink Jurgą Tumasonytę. Ir tik Kornelijus Platelis, Mikalojus Vilutis, Valdas Papievis, Gytis Norvilas ir Kęstutis Navakas likę tarsi besisukančio pasaulio ašys su savo kalaviju, žirgu, prie savo filosofinio kiaušinio ar mistinių akinių. O kur dar balansine lazda manipuliuojantis Ričardas Šileika ar šluota laivelyje iš sušluotų lapų besiiriantis Vidas Morkūnas, po vištidę ar statybas besivaidenanti Rasa Aškinytė, stojiška baikerių kompanijos puošmena tapusi Danutė Kalinauskaitė…

Visi minėti judesiai ir tai, kad vienam rašytojui skiriamos bent keturios nuotraukos, tik paryškina jų autorės nusiteikimą savo objektus matyti besikeičiančius ar judančius aplinkoje, tampančius vis kitais: tai atima teisę ar netgi norą žiūrėti į viską kaip į kažką stabilaus ar sustingusio. Šiuo požiūriu būtų galima spėlioti, ar toks sprendimas sutampa su autorės pasaulėvoka, ar ji fotografuojamą pasaulį mato šiek tiek kinematografiškai. Galbūt tai yra jos požiūrio unikalumo sudėtinė dalis, konceptualaus neapibrėžtumo išpažinimas. Kad ir kaip būtų, visas šis projektas su rašytojais (parodai atrinkta tik darbo dalis) – tarsi vizuali stebuklinių pasakų knyga, nenustojanti traukti, pajėgi įtraukti. Taip, Lietuvos rašytojas su šunimi ar šluota rankose netaps tokia fotografine garsenybe kaip Annie Leibovitz su gulbe nufotografuotas Leonardo DiCaprio (1997) ar pieno vonioje mirkstanti komikė Whoopi Goldberg (1984), kaip analogiškai režisūrinė Philippe’o Halsmano nuotrauka „Dalí Atomicus“ (1948) su besikryžiuojančiais kačių šuoliais, vandens čiurkšle ir paties Salvadoro Dalí šuoliu. Betgi tai nenutiks tik dėl garsiau, globaliau skambančių varpų, gongų ar galingesnių vargonų. Bet ar tai reiškia, kad esame nepajėgūs kurti ir reflektuoti originalių pasaulių? Daiva Kairevičiūtė tai daro užtikrintai, o pozuodami projektui jai padėjo mažos Baltijos šalies rašytojai – užburti „Aš | Kitas“ meistrės, įsitraukę į jos sumanytą žaidimą.

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda „Aš | Kitas“ Pamėnkalnio viloje (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) veikia iki gruodžio 31 d.

Marškiniai be dėmių – kas čia per nesąmonė?!

Turi būti dėmė ant marškinių. BŪTINA!

 Modestas Saukaitis

Įžengus į Jono Meko vizualiųjų menų centro erdvę, kurioje iki gegužės pabaigos buvo eksponuojama Modesto Saukaičio paroda „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“ (kuratorė Laima Kreivytė), dėmesį iš karto patraukė natūrali kūrinių ir aplinkos dermė. Sienose matomi įtrūkimai, nelygumai ir laiko palikti ženklai susisiejo su kūrinių faktūromis, jų nusidėvėjimo estetika ir medžiagiškumu. Dėl šio organiško sąskambio paroda veikė kaip vientisa atmosferinė visuma, kurioje erdvė tampa ne fonu kūriniams, o aktyvia jų pasakojimo dalimi.

Netobulumo ir laiko ženklų estetika nėra atsitiktinė – ją formavo ne tik tapybinė praktika, bet ir ilgametė Modesto Saukaičio restauratoriaus patirtis. Šio amato jis mokėsi Bonoje, o vėliau gilino žinias dirbdamas su vietiniais meistrais Ravenoje, Venecijoje ir kituose Europos miestuose, nuosekliai studijuodamas klasikinę Europos vizualinę kultūrą bei sakralinę ikonografiją. Lietuvoje menininkas restauravo Vilniaus Šv. Onos ir Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčias. Ši patirtis jo kūryboje tapo esmine žiūros forma, leidžiančia į medžiagą žvelgti iš laiko ir jo poveikio perspektyvos. Dirbdamas su senais paviršiais, sakraliniais objektais, menininkas irimo procesus matė kaip savitą estetinę būseną – gyvą laiko pėdsaką, kuriame kaupiasi atmintis. Todėl Modesto darbuose įtrūkimai, nutrupėjimai, oksidacijos žymės ir netobuli dažų sluoksniai lieka matomi, tarsi tęsdami savo gyvenimą kūrinio viduje. Ilgalaikis įsigilinimas į šią tradiciją Saukaičiui leido suformuoti savitą plastinę kalbą, kurioje susilieja istorinis vaizdinys ir laisvas, intuityvus tapybinis gestas.

Menininkas dažnai rinkosi verre églomisé techniką, tradiciškai siejamą su precizišku dekoravimu ant stiklo, tačiau jo kūryboje ji įgavo organiškesnę formą. Šią istoriškai rafinuotą techniką Modestas Saukaitis papildė savitu tapybiniu užmoju – jo darbų auksavimas ir sidabravimas nėra baigtinis procesas. Paviršiai vibruoja, skleidžiasi ir tarsi nuolat kinta šviesoje. Pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės portreto, nutapyto verre églomisé technika, paviršiuje auksas pulsuoja tarp melsvų laisvai tekančių potėpių, kuriančių nuolat kintančio vaizdo įspūdį. Tarytum šviesa judėtų per vėjo talžomų medžių lapiją. Dėl to portretas neatrodo sustingęs ar monumentalus, veikiau lyg į paviršių iš praeities išnyrantis trapus prisiminimas.

Kompoziciją papildęs šalia integruotas seno lango fragmentas su stiklu tapo ne dekoratyviu elementu, o svarbia kūrinio medžiagine tąsa. Nusidėvėjęs medis, laiko paveiktas paviršius ir senas stiklas pratęsia paties paveikslo estetiką – netobulumas čia išsaugomas kaip vertė. Atrodo, jog lango fragmentas perima paveikslo švytėjimą, o pats portretas tarytum išsilieja iš savo rėmų. Šiame darbe atsiskleidžia menininko santykis su restauracija ir laiko žymėmis. Skirtingos medžiagos – medis, stiklas, auksas, dažai – veikia kaip gyvas paviršių tinklas, kuriame senumas, irimas ir švytėjimas nuolat susilieja.

Jautrumas medžiagai išryškėjo jau ankstyvojoje Modesto Saukaičio kūryboje. Mokydamasis pas Teresę Rožanskaitę, jis asambliažuose jungė rastus objektus ir tapybą. Šiuose darbuose svarbiausiu kūrybos principu tapo medžiagos belaikiškumas ir joje sukaupta istorija. Medis, metalas, viela, apdegę paviršiai ir buitiniai fragmentai čia veikia ne kaip antriniai elementai, o kaip pagrindiniai vaizdo perteikėjai, o tapyba įsiterpia tik kaip dar vienas laiko sluoksnis. Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.

Parodoje „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“ eksponuoti objektai ir fragmentai veikė tarsi spontaniškai susiformavęs Modesto kasdienybės archyvas: veidrodžių šukės, ant stalų išdėlioti stiklo gabalėliai, keraminės plytelės, paso nuotraukos, dažais aplipęs keistos formos teptukas, pašto ženklai, priklijuoti kitoje knygos viršelio pusėje, įvairūs užrašai, bilietėliai ar apipiešta, aprašinėta „Amazon“ siuntos pakuotė.

Saukaitis kasdienius daiktus priartindavo prie meno leisdamas jiems išlikti tokiems, kokie jie yra, – pažeistiems, naudotiems, paženklintiems gyvenimo pėdsakų. Dėl to parodoje atsirado savotiška įtampa tarp trapumo ir vertės: nereikšmingi, buitiniai fragmentai tapo estetinėmis struktūromis, o pati ekspozicija ėmė priminti „Fluxus“ dvasiai artimą gyvą procesą, kuriame menas neatskiriamas nuo kasdienybės, atsitiktinumo, buvimo čia ir dabar.

Ant palangių išdėliotos fotografijos, smulkūs daiktai kūrė trapų, beveik autobiografinį pasakojimą, kuriame menininko gyvenimas neatsiejamas nuo jo kūrybos. Fotografijose buvo matomi keisti, poetiški kasdienybės kuriozai: ant bato užverti perliniai karoliai, kryželis šalia indiškų rupijų, glostoma katė, atsitiktinės objektų kompozicijos, kuriose susikerta humoras ir egzistencinis laikinumas. Šios detalės nekūrė nuoseklaus biografinio naratyvo – jos veikiau yra fragmentiškos prisiminimų nuolaužos, leidžiančios pažinti ne tiek konkretų žmogų, kiek jo žvilgsnį į pasaulį.

Visa paroda ėmė funkcionuoti kaip buvimo archeologija, kurioje kasdienybė nepriešinama menui, o tampa jo dalimi. Bestudijuojant fotografijas, tarp užfiksuotų kasdienybės fragmentų netikėtai išniro trumpas įrašas, kad Modestas Saukaitis mirė 2024 m. Užrašas persmelkė visą ekspoziciją trapumo pojūčiu. Staiga visi objektai, nuotraukos, stiklo šukės, užrašai, bilietėliai ir eksponuojami Modesto daiktai tapo žmogaus buvimo ir kartu jo laikinumo liudininkais.

Teksto autorės nuotraukos

„Eidama iš parodos visur mačiau alyvas ir vos neįmyniau į š…“ – parašiau žinutę grafikei Evelinai Paukštytei, kurios paroda „Mirtis alyvose“ Vilniaus grafikos meno centre atidaryta gegužės pradžioje. „Magija? Magija!“ – retoriškai pridūriau. Nes būtent taip – „Šūdai ir alyvos“ (2026) – pavadintas vienas iš Evelinos paveikslų. Jame – aplink fekalijų kryžių šokančios odaliskos, mirtis klouno pavidalu, bunkeris, alyvos ir, žinoma, jau nuolatiniu simboliu Evelinos paveiksluose tapusios bananinių šokoladinių saldainių formos fekalijos.

Evelina Paukštytė. Šūdai ir alyvos. 2026

Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus. Esu rašiusi, kad Evelinos Paukštytės kūriniuose man labai svarbus dieviškasis dėmuo. O šiuokart norėčiau pakalbėti ir apie liūdesį. Parodoje vaizdo projekcijoje mirga pernai nufilmuoti sultingi alyvų žiedai. Viskas praeina, viskas laikina, o žydinčios alyvos, pasak parodos aprašo, simbolizuoja mirties neišvengiamybę net pačiu gražiausiu momentu, kai viskas gyva ir pilna jėgų. Į projektoriaus apšviestą lauką vis įgoglina kuris nors iš parodos lankytojų ir tada alyvos mirga ant parodos eksponatu tapusio žiūrovo kūno, veido, rankinės arba atsivesto šuns. Peržiūrėdama parodos atidarymo nuotraukas randu save: ant mano veido – alyvų kekės, tarsi jas kas būtų ištapęs rausvu glajumi. Toks štai fluxus. Beje, šuo Evelinos parodoje irgi buvo – iš veltinio nuveltas, baltas ir pūkuotas, pozavo visai nesusigėdęs dėl šalia taip pat eksponatais virtusių savo fekalijų.

Bežaisdama siužetais ir triksteriais, Evelina parodoje vis dėlto aprėpia visa ko esmę: laikinumą. Visko gyvo, kvėpuojančio, žydinčio, judančio, džiuginančio. Mirtis alyvose, – sakydavom vaikystėje, išvydę ką nors tiesiogine ar perkeltine prasme verčiančio iš koto. Tebesakom ir dabar, tik gal rečiau.

„Mirtis alyvose“ gali būti ir dabartinė politinė situacija, ir padėtis Lietuvos Seime, ir aukščiausio rango šalies vadovų kalbos. „Mirtis alyvose“, kad ir kaip būtų liūdna, – ir tai, kas nuolat vyksta kultūros lauke.

Ar „Mirtis alyvose“ gali būti tikroji mirtis? Mūsų artimųjų, aplinkui vykstančiuose karuose žuvusiųjų? Vis dėlto savo parodoje Evelina pasirenka juoktis iš to, iš ko galima juoktis, kad ir pro ašaras. Vaikystėje iš alyvų žiedelių siurbdavome nektarą, o penkiažiedžius suvalgydavome, sugalvoję norą. Toks vaiko „mutaboriškas“ pasaulio suvokimas, kur viskas, kas gražu, turi atsidurti skrandyje tiesiogine prasme. Stebuklai – taip pat.

Čia pat galerijoje – rausva permatoma plėvele dengtas langas, pro kurį, kaip pro akinius, visas pasaulis irgi tampa alyvinės spalvos.

Parodos atidarymo dieną melancholiškas laikino žydėjimo jausmas tvyrojo visur. Jį išsinešiau ir iš Evelinos Paukštytės parodos.

„Tiesa, kokia ji bebūtų, skleidžiasi per kontrastus ir dviprasmybes“, – tąkart supypsėjo atsakymas iš Evelinos.

●

Būtent apie tiesą mąstau pastarosiomis dienomis. Ir dėl to, kad, manau, nėra „vienų“ ar „kitų“ tiesos. Tiesa yra ten, kur neprasilenkiama su morale, nekolaboruojama dėl naudos ar ūkio, negudraujama, nesilankstoma kaip nendrelei. Tiesa esti tada, kai sprendimus darai atvirai – net jei tai balsavimas. Dėl tiesos dažniausiai gali labai nukentėti. Todėl, manau, tiesos daugiskaita tiesiog neegzistuoja.

Šis „Šiaurės Atėnų“ numeris – poezijos ir dienoraščių numeris. Laikraštyje dėsninga kažkuriam vienam žanrui suklestėti, kartais, regis, be ypatingos priežasties. Dienoraščiuose – jau praėjęs laikas ir jo akcentai: asmeninių potyrių, socialinio ir politinio konteksto, kultūros pulso. Dienoraščius iš esmės rašom ne dėl dabarties, o ateities kartoms. Telieka tie užrašai jų vertinimui, kaip ir tiesa ir netiesa.

Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.

Balandžio 16 dieną žiūrėtas šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo spektaklis „Clap & Slap“ mane nustebino per kūną perkeldamas kitur, į kitą laiką, o gal, tiksliau, iškeldamas manyje glūdintį kitą, praeities, erdvėlaikį į spektaklio žiūrėjimo erdvę ir laiką. Atlikėjai spektaklyje žalojosi, atkakliai iki apmaudaus raudonio plakėsi delnais nugaras už, sakykime,

Scena iš šokio spektaklio „Clap & Slap“. Donato Ališausko nuotrauka

rusų taikiojo pasaulio ir jo bendrininkų nusikaltimus, taip pat už to pasaulio priešininkų (tarp jų – paties Šugalejevo, kuris yra baltarusis) realius ar tariamus netesėjimus. O štai manyje šis meninis ritualas nejučia ir nelauktai sužadino devyniasdešimtinių kasdienybės kūniškuosius įspaudus, visus tuos perteklinius smurto vaizdinius, kuriais tada daugelis kasdien gyvendavom tiek patirdami, tiek fantazuodami. Per ilgą laiką tie vaizdiniai turbūt virto manojo kūno vaizduotės dalimi, giliuoju jos klodu (man mano kūnas – tai visada ir bet kada potencialiai žalojamas kūnas), taip pat dalimi manojo kūno elgsenos schemų, pavyzdžiui, perdėtu budrumu ir susivaržymu iki sąstingio. Nustebau, nes paprastai man šiuos kasdienybės įspaudus labai sunku pasiekti ir artikuliuotai apčiuopti, o štai žiūrint „Clap & Slap“, kenčiant demonstratyvią atlikėjų savižalą, kuri, be abejo, yra valdiško smurto perėmimas savo valion, tie įspaudai pamažu iškilo į kūno įsivaizduojamybės sceną ir įgijo kontūrą, šokėjų atkakliai artikuliuojamą savaisiais kūnais. Vadinasi, vieno erdvėlaikio kūnai gali padaryti suprantamesnius kito erdvėlaikio kūnus, atverti jų dalinę giminystę, šiuo atveju – bendrą kilmę iš smurto. Šitaip Lisičkinaitės ir Šugalejevo spektaklio peržiūra man sukūrė naujas kūniškas reikšmes, tapo svarbiu epizodu dedant pastangas atsiimti savo kūną iš praeities, iš naujo jį suvokti.

O štai gegužės 1 dieną atradau sau lig tol nepažintą puikią latvių vokalistę – Eleonorą Kampę. Ji „Retrito Smarse“ koncertavo drauge su scenos partneriu estu gitaristu Kalle Tikasu, o jųdviejų grupė vadinasi „Ringhold“. Tai buvo visai kitokia kūno forija: mane ne perkėlė tarp erdvėlaikių savojo kūno ribose, o veikiau persmelkė kitoniškas kūnas, atėjęs nežinia iš kokio erdvėlaikio, gal apskritai benamis, klajojantis, laikinai įsikuriantis ten, kur randa vietos. Vokalistė Kampė – avangardistė; turbūt galima sakyti, kad ji užsiima tuo, ką Roland’as Barthes’as pavadino balso grūdėtumu (grain). Kitaip sakant, Kampė kuria ant slenksčio tarp muzikos ir kalbos, o to slenksčio pagrindas yra vokalizuojančio balso įkūnytumas, tai, kaip kūnas savo materialumu, gyvastim, impulsais prasprūsta pro kompozicines struktūras ir konvencionaliai imituojamas (mimezės, ne apsimetinėjimo prasme) jausmines ar dramines nuostatas. Negana to, kartais kūnas prasprūsta pro kūną ir balsas pro balsą: vokalizuojami balsas ir kalba pareikalauja deformuoti laikyseną, įsitempti, judėti, moduliuoti, laužyti, spalvinti ir pan. Taip ir Kampė koncerto metu vis žingčioja pirmyn atgal, nejučia išsilenkia, įtempia ir išsuka ranką ar koją ir kt. Jos balsas staigiai kyla ir leidžiasi, ima džergžti, įdumba ir išsigaubia, įgyja tarsi nebe visai žmogišką tembrą ir pan. Susidariau įspūdį, kad iš tikrųjų ne tiek ji pati visa tai daro, kiek kažkas su ja daroma. Kampė tarytum įsileidžia į savąjį kūną kažin ką kitoniška, „kita“, ir tas „kita“ mėgina pasirodyti per jos balsą ir kūną. Nesakyčiau, kad Kampė tą kažką „kita“ vaizduoja; veikiau ji suteikia tam „kita“ momentinę vietą būti esamam, atkakliai užleidžia savo kūną ir balsą. Tas „kita“ sykiu skverbiasi į aplinkinius, mūsų, kūnus, kėsinasi deformuoti mūsų kūnų vaizdinius ir tonusą, užkrėsti juos nejaukiu vidiniu balsu. Ir tegul: tai labai malonu.