Prasidėjo saulėtas ir šiltas kovas – Teatro mėnuo, kurio pabaigoje vyks Lietuvos teatrų varžybos, geriausiųjų spektaklių, aktorių atranka. Apie tai, kad scenos aukso kryžiais jau lyja, buvau rašiusi pernai, dabar dar pridursiu, kad kartu su teatru smuktelėjo ir vertinimo komisijos sprendimų patikimumas. Kitaip ir būti negalėjo, nes į vertinimo lauką priimta daugybės scenos meno žanrų kūriniai, o komisijos narys gerai išmano tik vieną iš jų… Geriausiu atveju – du. Pakvimpa mėgėjiškumu. Dar gražiau, kai komisijos nariai ima kovoti „už savus“.

Neseniai premjerą išleido „Lėlės“ teatras – mažojoje salėje parodė Rimo Driežio režisuotą spektaklį „Broliai juodvarniai“. Kiekvienam lietuviui aišku, kad tai dar vienas ketinimas pritaikyti teatrui vieną įspūdingiausių lietuvių liaudies pasakų „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Pamenu, vaikystėje vien nuo pasakos pavadinimo oda ėjo pagaugais: broliai, karalienės raganos paversti juodvarniais, lyg didžiulis juodas debesys laksto po dangų namus praradę, saulę užstodami! Pro miglas pamenu ir porą dramos teatro ne itin įspūdingų pastatymų. Manau, kad iš esmės sąlyginio lėlių teatro priemonėmis daug paprasčiau perteikti tokį poetišką mito pasaulį.

Bet režisierius pasirenka kitokį kelią. Dar tik renkantis į salę mus pasitinka lengva, žavi prancūziško tipo gatvės muzikėlė, kurią sukūrė ir įvairiais instrumentais atlieka teatro aktorius Irmantas Jankaitis. Su lėlėmis vaidina viso labo du aktoriai – improvizuojantis, ir su partneriais, ir su auditorija lengvai bendraujantis Šarūnas Gedvilas; jis ir visokius cirko elementus taiko, kai reikia kokių mažų stebuklinių „persimainymų“, ir savo partnerę Lijaną Muštašvili to amato pramoko. Su režisieriaus pritarimu naudoja aktorius ir dar vieną triuką – per visą spektaklį kalba juokingu žargonu, kuriame jauti žemaitiškus, žydiškus, „vilenskus“, o gal ir kartveliškus akcentus. Vaikai tų „nukrypimų“ nesupranta, jie tik supranta lengvai, žavingai ir betarpiškai su jais bendraujantį aktorių. O ką pasakytų lietuvių kalbos sergėtojai? Klausimas nėra paprastas, nes susirinkusi darželinio amžiaus publika dar tik mokosi kalbėti, plečia ir brandina savo kalbinę raišką, ir klausytis teatre juokingos, bet netaisyklingos kalbos, manau, nėra gerai.

„Broliai juodvarniai“. Tomo Tereko / Vilniaus teatro „Lėlė“
nuotrauka

Scenografė Neringa Keršulytė scenos erdvės centre pastato aukštą pečių, kuris „vaidina“ ir pilį, kurioje gyvena karališko kraujo personažai. Tačiau lėlės man pasirodė neįdomios, neįsimintinos, skurdžiai atrodo ir atvirukas / programėlė. Visa paukščiais paverstų brolių kančių istorija, Elenutės vienatvė ir graudulys ir nelengvos pastangos juos vaduoti spektaklyje neakcentuojama, rodoma net kaip atsiranda vaikai (du kamuoliukus ilgai purtant, atsiranda ir trečias), tačiau poetinio brolių įvaizdžio nesukurta. O ar ne svarbiausia pasakos mintis, kad meilė ir pasiaukojimas daro stebuklus, tolygius piktiems raganos burtams!

Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių, betarpiškumo dvasia. Bet paskui ėmiau svarstyti, galvoti, ko man čia stigo. Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?

Kovo viduryje Vilniaus mažasis teatras pakvietė į jauno režisieriaus Justino Vinciūno premjerą „Trukdis“. Kaip ir dera Gintaro Varno mokiniui, jis aktyviai žengia į įvairias Lietuvos teatro scenas siūlydamas sau patrauklius kūrinius, nevengdamas sunkumų ir įvairių būdų pažinti ir perteikti žiūrovui savą pasirinkto kūrinio viziją. Dažniausiai renkasi užsienio klasiką, šiuolaikinius kūrinius, keliančius aktualius arba „amžinus“ žmogaus būties klausimus, atveriančius žmogaus vidinį pasaulį. Šįkart Mažajame veikiančiai platformai „DramaTest Residency“ Vinciūnas pasiūlė inscenizuoti plačiai žinomos danų rašytojos Tovės Ditlevsen romaną „Veidai“. Tai sudėtingas, niūrus kūrinys apie gilių psichologinių problemų turinčią, išsekusią, viskuo nusivylusią ir tolydžio bandančią nusižudyti keleto knygų autorę Lisę Mundus (autorės alter ego). Veidai jos romane – tai žmonės, su kuriais ji bendrauja: vyras, savi ir priimti vaikai, tarnaitė, draugai, gydytojai, kuriuos ji mato ir su kuriais kontaktuoja per savo ligos prizmę.

Perkeliant romaną į sceną visuomet pasigendi dalies romane esamų motyvų, temų, veikėjų ar vaizdinių. Režisierius su inscenizacijos autore Gabriele Česevičiūte koncentruojasi į Lisės „veidą“, sudėtingas jos būsenas, nuotaikas laukiant įkvėpimo ir rašant. Iš esmės tai monodrama. Kiti personažai spektaklyje nėra itin svarbūs, jie gali egzistuoti tik kaip Lisės sutrikusios vaizduotės figūros. Kas tokį psichologinį monologinį kūrinį scenoje gali įteisinti, įtvirtinti, įkūnyti? Aišku, tik aktoriai. Ir būtiniausiai – Lisę vaidinanti iš Jaunimo teatro į Mažąjį pakviesta Dovilė Šilkaitytė. Aktorė tą krūvį atlaikė per visą spektaklį ir ilgainiui mus įtikino savo personažo suirusio vidinio pasaulio drama. Ar spektaklyje pasimatė kokia nors švieselė tunelio gale? Atrodo, kad ne. Tiesą sakant, nepasirodo ji ir romane.

„Trukdis“. Lauros Vansevičienės / VMT nuotrauka

Aktorę supantis Mažojo teatro aktorių orkestrėlis (Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Jūratė Brogaitė ir kiti) subtiliai Lisei talkino. Tik Edmundas Mikulskis, puikiai suvaidinęs alkoholiku tolydžio tampantį Lisės vyrą daktarą Gertą, šiame šešėlinių vaidmenų ansamblyje atrodo gal net per ryškus. Apie šito „orkestrėlio“ kostiumus vertėjo rimčiau pagalvoti kostiumų dailininkui Leo Čekuoliui. Ar ne geriau būtų buvę visai sąlygiški, bespalviai apdarai, jeigu jau charakteriai scenoje nekuriami? Juo labiau kad, režisuodamas tokio pobūdžio kūrinį, Vinciūnas su dailininku sutaria ne kokius nors namų interjerus kurti ar ligoninės palatas rodyti – verčiasi gana sąlygiškais fonais (tapetuota siena per visą sceną pirmoje dalyje (namai), paskui balkšva, lyg ligoninės patalynės įvaizdis), kurie leidžia komponuoti en face mizanscenas, reaguoja ir skaido šviesas, o kartais kisdami sukuria Lisės kliedesio būseną. Vis dėlto norėtųsi raiškesnio scenovaizdžio, kartu su kostiumais kuriančio vientiso stiliaus vaizdą.

Pasakysiu ir tai, kas mane kaip žiūrovę itin erzino. Ilga įžanginė dalis tamsoje, žybsinčios šviesos scenoje ir į žiūrovų veidus, tarsi vaikščiotum po kapų rūsį. Taip pat bandymas personažams bendrauti be garso, tik žiopčiojant, kai ir taip nelengva susekti ryšių tarp jų pobūdį. Šiaip ar taip, spektaklis dar galėtų būti koreguojamas, tikslinamas.

Kokia laimė šiais snaudžiančio teatro laikais pamatyti tikrą, gryną, nuskaidrinantį meno kūrinį scenoje! Atvirą, paprastą, nieko nenuduodantį, kviečiantį pasitikėti ir pabūti drauge su visais, kas jį sumanė ir kūrė. Tokią laimę patyriau kovo viduryje nuvykusi į Roberto Wilsono premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre, sukurtą Oskaro Milašiaus poezijos rinkinio „Septynios vienatvės“ pagrindu. Spektaklio radimąsi, brandinimą ir tobulinimą, Robertui Wilsonui, tikrajam „7 vienatvių“ sumanytojui, iškeliavus Anapilin 2025 metų vasaros pabaigoje, tęsė jo kūrybos partneris režisierius Charlesas Cheminas ir kiti ištikimi ilgamečiai genialaus menininko bendradarbiai. Jų darbas toks jautrus, toks vieningas, kad vardinti atskirai, ką kuris atliko, nebūtų tikslu ir nebūtų prasmės. Vardai yra kultūringai išleistoje, informatyvioje spektaklio programėlėje. Netenka stebėtis, kad visas spektaklio mechanizmas veikia tiksliai kaip šveicariškas laikrodis. Šią išskirtinę Wilsono režisūros savybę jau turėjom progos pamatyti ir kituose jo spektakliuose – J. S. Bacho „Pasijose“, G. Puccini „Turandot“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, O. Wilde’o „Doriane“ Kauno dramoje bei kituose, matytuose užsienyje. Turtinga vaizdų sistema, kuriai sukurti pajungiamos pačios įvairiausios scenos meno rūšys, muzika bei vaizduojamojo meno elementai, žiūrovų gali būti suvokiama skirtingai.

Skaitant Milašiaus poeziją ilgainiui išsikristalizuoja pagrindinė arba itin svarbi jo eilėraščių tema – Meilė. Meilė grožiui? Moteriai? Gimtajai žemei? Dramaturgijoje skamba niekingo gyvenimo, dvasinio išsekimo, kaltės suvokimo ir išpažinties poreikis. Ir visa gaubianti vienatvės, idealizuotos praeities Ilgesio tema.

„7 vienatvės“. Lucie Jansch / Nacionalinio Kauno
dramos teatro nuotrauka

Universaliame Roberto Wilsono estetikos pasaulyje svarbiausios dedamosios – laikas, erdvė, judėjimas, kuriais audžiamas ypatingas minčių, asociacijų, virstančių kintančiais meniniais vaizdais, audinys. Ir suprantama, kad Milašiaus keliasluoksnė poezija režisieriui galėjo tapti maitinančia dirva. Kaip architektas Wilsonas kuria griežtą formą ir vaizdus, kuriais atveria tobulos erdvės idėją. Vykdydamas režisieriaus valią, scenografas vaizdą brėžia subtilia grafine linija, veikia akvareline spalvų kaita, lygia greta ir sceninių šviesų meistras kuria ypatingus įvaizdžius, akcentuojančius scenos įvykį, erdvės pokytį. O išplėtotose Don Žuano temos scenose į žiūrovų salę pasklinda net ypatingi kvapai. Režisierius nekuria psichologinio charakterio, jis pateikia griežtą formą, kurią aktorius užpildo pagal savo galimybes.

Scenoje, tarsi iš fono iškelta, veikia griežto silueto žmogaus-aktoriaus tamsi figūra, panaši į šešėlių ar meistriškų karpinių teatro personažą. Tai Poetas. Aktorius Dainius Svobonas, kaip ir „Doriane“, aukščiausiu lygiu kuria sudėtingą Poeto – mąstančio, mylinčio, kenčiančio žmogaus – paveikslą Oskaro Milašiaus poezijos pagrindu. Poetą jauti, girdi, atjauti jo skaudančią sielą ir žaviesi pačiu teksto pateikimu (o jo čia labai daug!).

Vėliau atsiranda ir jaunas jo antrininkas (Gytis Laskovas), perimantis dalį Poeto kuriamų personažų. Šios ir kitos figūros-personažai juda pedantiškai tiksliai režisieriaus pateiktu judėjimo linijų žemėlapiu; taupių, lėtų, lyg sapne slystančių judesių žmogaus figūra tampa itin raiški tuščiuose spalvas keičiančiuose fonuose-ekranuose. Kad tokį sąlyginį, kupiną mistinės paslapties, rafinuoto grožio teatrą pamiltum, panirtum į jį – jį reikia pamatyti, patirti ypatingą išgyvenimą ir ryšį. (Po „Doriano“ (2022), manau, mūsų žiūrovams bus lengviau suvokti modernaus teatro stilių, jo reiklią kalbą.)

Milašiaus poezijoje dažnai kartojasi jo mylimi gamtos įvaizdžiai – nuo mažiausių iš augalų, vandenų, dangaus gyventojų iki didingų grūmojančių stichijų, spektaklyje perteikiamų videoprojekcijomis. Nenustembi ir spektaklio pabaigoje patekęs į keistą dirbtinį baltą zoologijos sodą, kuriame po baltom palmėm gyvena baltosios šiaurės meškos, beždžionės ir kiti žvėrys. Gal tai pažadėtoji svajonių Žemė, kurioje susitikti ir taikingai bendrauti gali visi planetos gyventojai? Milašiaus gimtojoj Čerėjoj yra ir „langas, atvertas vasaros bitėms“; iš ten turbūt Milašiui kyla poreikis perrašyti lietuvių liaudies pasakas, kurių personažai spektaklyje tarpsta tarsi lėlininko rankose.

Kiekviena tema spektaklio kompozicijoje ateina su savo įvaizdžiu. Vien mėnulis Milašiaus poezijoje turi daugybę vardų: rytiniai ir naktiniai, paskendę mėnuliai, akmenų mėnuliai. O Wilsonas, nuo jų atsispyręs, jau kuria savo viziją: foniniame ekrane blausus vakarėjantis dangus, į mus platėja keleto tamsių kiparisų alėja ir staiga nusileidžia mėnulis, tik ne mums įprastas apvalainas, o prabangios krištolinės liustros pavidalu. O čia jau, žavesio apimta, iš karto pajutau rafinuoto esteto Oscaro Wilde’o, mėgusio ne brangakmenį lyginti su žaliu lapu, o lapą – su brangakmeniu, dvasią. Visus nustebino vilsoniškai mįslinga ir ironiška įžanga: baltoj, stipriai apšviestoj scenoj fotelyje sėdi tyloje susikaupęs baltutėlis senelis abatas raudonais bateliais ir skaito maldaknygę (taip man atrodė), bet iš toli pasigirsta guvaus džiazo ritmai, garsėja, jis įsiklauso, pasiduoda, ima judėti, meta knygutę šalin ir ima kvatoti, lyg sakytų: nepriimkite visko taip rimtai!

Prisipažinsiu, kad nesijaučiu pajėgi aprašyti, perteikti skaitytojui tą įspūdį, kurį patyriau žiūrėdama spektaklį. Manau, kad kiekvienas žiūrovas savaip suprato ir vertino režisieriaus ir jam talkinusių menininkų kūrybą, sudėtingus daugiaprasmius įvaizdžius. Ir liko dėkingas už savaip Wilsono perskaitytą Milašiaus poeziją, už mūsų patirtą malonumą.

Sporto žiniasklaidoje nūnai populiariausias žodelytis „pasimėgaukime“ – jis pateisina net ir šeštą ar dvidešimt šeštą vietą, nes varžybos, pasirodo, yra ištisinis džiaugsmas. Kalbėdami apie mokyklą ir surūgusią švietimo sistemą, neapsieiname be grėsmingo žodžio „patyčios“ – tai toks įvairiapusis suveltas objektas, su kuriuo reikia nepailstant kovoti. Keista, bet Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Mokyk mane“ moksleiviai (jų klasėje kažkodėl yra tik keturi) neužsiima teroru vienas kito atžvilgiu. Gal dėl to, kad jie vienspalviai ir nykiai vegetuojantys. Užtat spektaklio teksto autorė ir režisierė Laura Kutkaitė, nuo pat pradžių, nuo Mokytojų dienos šventės, pasirinkusi komedijinę intonaciją (arba kičinę, arba domino teatro), be gailesčio spaudžia vandenį iš akmens – mokytojai absoliutūs idiotai. Anglistė į pamoką atsineša savo šeimos problemas ir liepia mokiniams anglų kalba suvaidinti pusryčius-vyrą-žmoną-nėštumą; istorikė nemokšiškai pasakoja apie mokyklos evoliuciją ir grožisi savimi prieš kamerą; du fizinio lavinimo mokytojai rungiasi tarpusavyje; pilietinio švietimo mokytoja liepia kalti tezes ir įžeidinėja mokinį atsilikėlį („Skurdi tavo šeimynėlė, skurdus ir žodynėlis…“). Vienintelei biologei išskirta trumpa scena, kurioje ji vaizdingai apibūdina pelkę-mokyklą ir randa kontaktą su vaikais. Mokytojų nudailintoms, plastiškoms karikatūroms skiriama daugiausia jėgų. Be to, režisierė ir aktoriai iš anksto žino, kaip griausmingai į tokias linksmas patyčias reaguos salė, žino, kad žiūrovai bus jų laimingi bendraautoriai. Puiku: autoriau, mokyk mus ir mes kvatosime iki nukritimo.

Spektaklio anonsai, kaip visada Nacionaliniame, ištobulinti pagyromis ir šįkart pasakojantys apie kūrėjų lankymąsi daugybėje mokyklų studijuojant jų būklę ir būsenas. Darbo procese jos turėjo pavirsti šiokia tokia drama. O pavirto pamoka, kaip nevalia rašyti pjesės. Teatras nepriartėja prie realios mokyklos gyvenimo – laisvai sukritę vaizdeliai primena nebent absurdišką maišatį per mokyklinę pertrauką.

Jauna režisierė Gabrielė Urbonaitė papildo gausią plejadą debiutuojančių kine mūsų menininkų. Tačiau reikia nusistebėti, kad per kelis dešimtmečius vaikinų ir merginų su pirmais filmais pas mus pasirodė kur kas daugiau nei su antrais ar trečiais, įtvirtinančiais juos šioje nelengvoje profesijoje. Ilgos nedarbo pauzės arba paralelinis darbas (pvz., montažo režisūra prie svetimų filmų) išbalansuoja autorių.

Ir naują filmą „Renovacija“ Urbonaitė, kaip ji sako, kūrė 6–7 metus, matyt, perrašydama scenarijų ir ruošdamasi startui. Galiausiai pasirinko artimą sau ir savo trisdešimtmečių kartai „filmą apie mus“ – šiltos intonacijos, supaprastinto, kiekvienam atpažįstamo siužeto istoriją. Kas gali būti aiškiau už namo ir savo paties, jau lyg ir subrendusio, atnaujinimą?

Nuo pat pradžių visos kortos dedamos ant stalo atverstos. Ilona tvarko naują butą ir dirba – ne itin noriai verčia iš norvegų kalbos (rodomas vis tas pats užstrigęs sakinys), taip pat bendrauja su draugu ir jaunikiu Matu, pasirinkusiu mėgstamą gido profesiją. Tas bendravimas vienodokas – koldūnų arba makaronų valgymas ir tvarkingas mylėjimasis lovoje, na, kartais trumpi pokalbiai – kas kur eis ir kada grįš. Diena iš dienos. Lakstančio po Vilnių Mato tai neužknisa, o štai namisėdai Ilonai, gręžiamai renovacijos garsų, jau atsirūgsta klausimėlis: ir tai jau viskas? Taip, viskas! Nebent pro langą štai ims ir įlips statybininkas ukrainietis ir Ilonos egzistencija bus šiek tiek paįvairinta.

Gyvenimo monotonija ima graužti jau ir šios sėkmingos kartos atstovus – laiptinėje iš kaimynų rezginės pasipila apelsinai, o kitą kartą – bulvės. Stambiu planu prašliaužia sraigė (jos minivaidmuo čia nelabai dera)… Tik tiek tų įvykių. Nuobodu ir neramu Ilonai.

Žinoma, yra dar atsitiktiniai šios istorijos praeiviai – trumpam vaikus aplankantys ir paburbantys tėvai, kurie yra nelaukiami ir po kurių išėjimo lengviau atsidūstama. Dar yra vakarėlis su niekaip neišryškintais senais draugais ir vėlgi – sugrįžimas prie įskilusios geldos. Nors tos geldos nesimato, ji tik nujaučiama, Ilona ir toliau, prisitaikiusi prie Mato, egzistuos, vers vis tą patį sakinį iš norvegų, mylėdamasi sukurs ne itin vykusį eilėraščio posmelį. Padės aplieto buto šeimininkei. Ir nueis Vilnelės pakrante į nežinią, tiksliau, į kasdienybę.

Filme nėra jokios dramos, net barnis su Matu neperžengia padorumo ribų – nujauti, kad jiedu susitaikys, bučiniu apdovanotas Olegas išvažiuos į Ukrainą, o namo renovacija galų gale pasibaigs, ir nieko tokio neįvyks. Atsinaujinimo iliuzija – kaip tos švarios namo sienos – sutviskės tik iš išorės, o viduje namo ir žmogaus viskas liks kaip buvę. Kažkodėl atrodo, kad Ilona taip ir netaps pagrindine savo istorijos veikėja – liks epizodinė. Tokia slopinanti aistras pasakojimo stilistika.

Iloną puikiai vaidina Žygimantė Jakštaitė („Bėgikė“). Ji viena iš mūsų dabartinių žvaigždžių, kurių žvaigždėmis nepavadinsi. Su tokiais lengviau susitapatinti, bet jų kasdieniškumu menkiau žaviesi. Kita dominuojanti tendencija – užsidarymas taikioje buityje ir dvasiniame pasaulėlyje, atsisakymas nuo bet kokio epinio sureikšminimo („Renovacijoje“ Olego ir Ukrainos linija yra vos nubrėžta, pagalbinė). Smulkus siuvinėjimas kryželiu yra dailus, tačiau jis vienadienis, tiesiog lengvo žiūrėjimo.

Šio amžiaus pradžioje Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“ įžūliai, bet talentingai pastatė Oskaras Koršunovas. Minimalistinis, vien lentomis manipuliuojančių aktorių vaizdas ir bildesys pakerėjo ir įrodė publikai, kiek naujos gyvasties galima išspausti iš senos veikėjais bei įvykiais perpildytos šekspyriškos komedijos. Ant tos primityvios lygios lentos buvo išrašyti visi meilės ir nemeilės žodžiai – tereikėjo juos tau pačiam įsivaizduoti. Ir lengvai įsivaizdavai!

„Vasarvidžio nakties sapnas“. Martyno Aleksos / LNOBT nuotrauka

Nūnai LNOBT pasiryžus pirmąsyk imtis XX a. viduryje Benjamino Britteno (1913–1976) sukurtos operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ Šekspyro gausa nuo pirmo „kadro“ liejasi per kraštus. Kas tik neapsireiškia scenoje per tris veiksmus – nuo purpsinčių, šikšnosparnių sparnais mosuojančių ir pagalvėm besipliekiančių mažųjų atlikėjų elfų iki gigantiškų proporcijų liūto kaukės (šita, sakyčiau, tuščia parodija sustingdo ir stabdo operos veiksmą). Atrodo, mažai trumpintų poetinių subtitrų nespėji skaityti (dažniausiai jie išreiškia atmosferą, o ne konkrečius veiksmo posūkius, todėl ne visi yra būtini). Bet juk reikia ne skaityti, o stebėti, kas plinta scenoje! Kokia skirtingų žanrų, kontrastinga muzika pildo erdvę!

Scenoje slankioja įstabūs daugiabriauniai bokštai (scenografas Vytautas Narbutas), kurių negyva choreografija esi priverstas žavėtis, – iš tiesų jie ir yra vertingesni už nevykėles nerangias įsimylėjėlių poras, be to, sapniškai apšviesti, vėl grąžina prie minėtų O. K. lentų. Scenos palubėse aukštyn kojom prikabinta daugybė kėdžių – turbūt tai aliuzija į vasarvidžio meilių apverstas puses (nors toji užuomina asocijuojasi ir su Alisa Veidrodžio karalystėje). Hermijos ir Elenos smetoniški apdarai (kostiumai ir grimas Juozo Statkevičiaus) tinka moteriškaitėms prie apkvailintų veidų – taip pat kaip ir finale ant išsvajotų lovų susodintų nuotakų miesčioniškos vienodos suknios. Įdomiai pristatoma aktorių mėgėjų trupė: juodi amatininkų kostiumai – geriausia spektaklio parodija, kurią ne iš karto perkandi.

Pastatymą režisavo Šekspyro žinovas Gintaras Varnas. Pristatydamas spektaklį jis akcentavo „išoriškai labai linksmą, žaismingą, bet iš tiesų niūrų kūrinį“. Nes meilė yra visiškas atsitiktinumas, gali pamilti asilą ir atsipeikėjus dėl to bus gėda. Ak, ji gali būti ir šiokia, ir anokia, Romeo ir Džuljetos (pjesėje Piramo ir Tisbės) laikai praėjo, jie virto bukomis medinėmis lėlėmis, o dabar štai bjaurus asilas pasirodo sekso epizodėlyje… Režisierius vis dėlto nedrįsta plačiau aktualizuoti neišvaizdžių nūdienės meilės formų, jos atsispindi nebent kostiumų dizaine. Meilužių poros lieka tokios pačios ir pradžioje, ir pabaigoje, jų individualybės nėra išryškintos – atėjusios į protą ir grįžusios pas savo ankstesnius mylimuosius, jos vos susigėsta. Juk tai buvo tik sapnas.

Dar neseniai gyvenimas užsienyje reiškė atskirtį nuo krašto, vadinamą gana baisiai – emigracija. Šiandien, kai skraido įprasti lėktuvai, kai telefonu plepi per tūkstančius kilometrų, žodis „emigracija“ vis mažiau vartojamas. Spėriai kinta supratimas, kur gyveni ir ką veiki. Kiek žmonių dirba kažkur, o algas gauna iš firmų, prirašytų Lietuvoje. Kultūroje šis procesas dar ryškesnis. Muzikoje tuo požiūriu ryškiausias pavyzdys – violončelės virtuozas Davidas Geringas, lietuviškai muzikai tarnaujantis Lietuvoje, o šlovinamas visur Europoje. Jo veiklos vertė Lietuvoje priklauso ne nuo to, kur jis gyvena.

Mano CD grotuve netikėtai atsidūrė prestižinės pasaulinės įrašų firmos „Naxos“ išleista lietuvių kompozitorių smuiko sonatų įrašų plokštelė. Įrašė ją dvi mūsų Muzikos akademijos auklėtinės, gyvenančios Miunchene: smuikininkė Simona Venslovaitė ir pianistė Veronika Kopjova. Geriausios, klasikinės lietuviškos sonatos smuikui, savo kokybe keliančios pasididžiavimą mūsų muzika: Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Stasys Vainiūnas ir Julius Juzeliūnas. Visų jų interpretacijų tradicija turtinga įvairove Lietuvoje. Beveik visas sonatas kaskart groja geriausi mūsų smuikininkai. Pavyzdžiui, yra net nusistovėjusi tam tikra interpretacijos tradicija atliekant J. Gruodžio sonatą (1922). Ją puikiai grojo Raimundas Katilius, Aleksandras Livontas, daugybė Muzikos akademijos studentų.

Taigi čia vėl sonata tarptautinėje erdvėje. Bet jos prasmė tarsi pakylėta. Pirmiausia sužavi atlikėjų muzikavimo laisvumas, visai nevaržomas kokių nors formalių ar stilistinių įsipareigojimų. Iškart pagauna natūralus muzikavimo kalbėjimas, lyg nuoširdžiame pokalbyje. Tuo požiūriu ryški jau pirmoji sonatos dalis, kurioje atlikėjos nuostabiai perteikia tą kalbinę šilumą ir frazavimo subtilumą. Kompozitorius čia, kaip ir visoje sonatoje, nuostabiai sukuria folklorinę atmosferą. Supranti, kad tai tikrai lietuviška muzika. J. Gruodis pajuto tai, ko nesuprato daugelis stalininio laikotarpio kompozitorių, masiškai citavusių savo kūriniuose lietuvių dainas.

Sonatos antroji dalis – klasiškas adagio. Tai dramatiškas liaudies šokio prisiminimas ir vėlgi sukuriama jo apmąstymo nuotaika, kelianti įvairiausias asociacijas. Ieškoma prasmės kiekviename takte. Nesupranti, kaip auga muzikos atskirų detalių visumos vaizdas, kuris tampa ne formalus, ne atėjęs iš kažkokių specialių atlikėjų pastangų, bet išaugęs iš mąslaus frazavimo. Trečioji dalis „Scherzo. Allegro scherzando“ – tai žaviausias liaudies šokio prisiminimas. Šokis žaidžiant tarsi apžiūrimas iš visų pusių. Čia muzika gal ir artimiausia klasikinei scherzo formai, tačiau ji pateikiama kaip visiškai natūralus dalykas. Kaip žinoma, visur šokiai dėl savo žingsnio vienodumo yra formaloki. Ketvirtoji dalis „Finale. Allegro moderato“ išlaiko ir įprastinę ideologinę muzikos charakterių raidos schemą: per konfliktus į dramatinius apibendrinimus ir prasmingą kulminaciją. Kompozitorius vėl atveda į įspūdingą, tiesiog filosofinę kulminaciją. Po premjeros kažkada Leipcige sonata buvo labai aukštai įvertinta. Šis lietuvaičių įrašas savo prasme yra ne tik tobulas, bet ir atveriantis šiame kūrinyje sunkiai pasiekiamą muzikinės prasmės idealą.

Šio disko pabaigos kūrinys – Juliaus Juzeliūno sonata, tačiau ją aptarsiu kiek glausčiau jau vien todėl, kad J. Juzeliūnas buvo J. Gruodžio mokinys ir idėjinis sekėjas. J. Juzeliūno muzika sunkiai suprantama be J. Gruodžio ideologijos. Jo sonata, parašyta 1972 m., rodo absoliučiai brandžią kompozicinę techniką pasitelkus pasirinktas tradicines savo laikmečio raiškos priemones. Pirmoji dalis „Legenda“ – nepaprastai mąsli, beveik sonoristinė spalvinė pradžia ir beveik romantiškas pakilimas… Sonata iš vadinamojo klasikinio J. Juzeliūno stilistikos periodo, bet improvizuota, vėl prasmė niekur negrojama formaliai iš sausai suvoktų natų partitūroje. Prasmė yra atlikėjų pojūčiuose, tarsi virš natų. Stebina kūrinio formos minimalizmas, ypač anais laikais. Visos dalys apie 4 minutes – trumpos, bet aforistiškos. Čia jau nėra ano meto romantinio pasakojimo. Antroji dalis „Improvizacija“ – tai truputį ironiškas scherzo. Labai virtuoziškas, šokinėjantis ir efektingas, išoriškas. Fantastiškai čia įterpta sutartinių citatėlė. Trečioji dalis „Finalas“ – vėl J. Gruodį primenantys akordai ir kaimišką šokį stipriai keliančios reminiscencijos. Atlikėjos pateikė tiesiog unikaliai tikrą muzikos atvaizdą.

Kitos dvi šiame CD esančios sonatos atstovauja truputį kitai stilistikai, išaugusiai iš romantizmo ideologijos. Puikus kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, gyvenimą praleidęs emigracijoje JAV, ten savo profesionalizmu reprezentavęs Lietuvos kultūrą ir savo kūriniais praturtinęs tėvynės muziką. Jo sonata smuikui (1935) yra viena geriausių šio žanro kūrinių Lietuvoje. Neatsitiktinai miunchenietės ją pasirinko reprezentacinei mūsų smuiko muzikos plokštelei. Šią stilistiką būtų galima nusakyti kaip pasakojimus muzikos garsais, laikantis klasikinės harmonijos principų, tonalizmo kaip garsus organizuojančio faktoriaus. K. V. Banaičio sonatos muzikinėje kalboje galima atrasti visus romantizmo elementus ir kartu suvokti, kokia ši muzika graži ir originali. Jauti, kad tai lietuviška muzika. Pirmajai daliai „Andante elegiaco“ ypač tinka atlikėjų intymi kalbėjimo maniera, laisva frazuotė ir ryškūs kontrastai. Antroji dalis „Allegro“ – akinantis scherzo. Ir trečioji dalis „Epilogue. Andante mosso“ – idėjinis kūrinio vaizdų apibendrinimas.

Stasio Vainiūno sonata smuikui Op. 38 (1971) – ko gero, tarp jo muzikos stiliaus viršūnių, vienas iš priešmirtinių jo kūrinių. Čia išryškėjo jo sugebėjimas improvizuoti faktūromis ir kartu – žaisti įvairiausiomis nuotaikomis. Sonata nuspalvinta gana niūriomis nuotaikomis, kaip taikliai CD buklete suformulavo muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Šis romantinis muzikos liūdesys vėlgi buvo tobulai perteiktas.

Kalbėdamas apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos duetą šalia visų išsakytų komplimentų noriu iškelti dar vieną: jų ansamblio kokybę. Ji itin pasireiškė frazavime, frazių jungtyje tarp skirtingų instrumentų, kas yra itin sunkiai pasiekiama. Pajusti frazės jungtį ir pratęsti šios jungties charakterį yra aukšto meistriškumo požymis. Tie patys sunkumai iškyla išgaunant garsą, perteikiant jo dinamiką ir tęsiant garsus bei siejant juos tarp skirtingų instrumentų. Įrašai vyko Paliesiaus dvare. Skambesys puikus. Gaila, kad neradau žinelės, kas garso režisierius ir, aišku, kur Lietuvoje galima šį diską nusipirkti.

Puiku, kad Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažų paroda „Neįprastai daug šakelių“, kuruota Eglės Juocevičiūtės ir Rugilės Rožėnės. Regis, šitaip buvo prisidėta tarsi iš naujo aktualizuojant peizažą kaip atskirą visavertį moderniosios realybės dėmenį: šiuo metu tai populiaru aplinkosaugos ir antropoceno tyrimų kontekstuose; kaip suprantu, istoriniais peizažo tyrimais užsiima ir viena kuratorių. Kita vertus, anaiptol nėra savaime ir vienareikšmiškai aišku, kas tas peizažas, nes kaip modernybės kategorija jis yra ir istoriškas, ir patirtinis, t. y. skirtingai suvokiamas ir pajungiamas skirtingiems interesams ar polinkiams. Atrodo per paprasta kalbėti apie peizažą kliaujantis vien bendrine „gamtos objektų kompozicijos“ schema ar kasdiene žodžio „gamta“ reikšme. Užtat paroda „Neįprastai daug šakelių“ suteikė puikią progą įsižiūrėti į peizažą skirtingų menininkų kūriniuose, neskubant jų priskirti formalioms nomenklatūroms.

Mėgindamas šitaip žiūrėti pasitvirtinau jau anksčiau susidarytą labai gerą įspūdį apie Meškaitytės peizažus. Buvo be galo įdomu pamatyti jų originalus. Architektės Gabrielės Černiavskajos sumanymas juos eksponuoti ant stalų man pasirodė rizikingas, nes galėjo konceptualiai parodyti Meškaitytės kūrinius kaip atvirukus ir šitaip juos nuvertinti neva tikrosios tapybos akivaizdoje. Tačiau pasirinktu eksponavimo būdu – fiksuojant kūrinius virš stalo sėdinčiojo akių aukštyje ir duodant priemones juos apsišviesti, taigi itin atidžiai apžiūrėti sureikšminant jų smulkumą, – buvo gerokai išlošta ir Meškaitytės kūrinius žiūrėti buvo žymiai įdomiau nei Piekuro, mat būtent jų neįprastam formatui buvo naujai suteikta vertė.

Lida Meškaitytė. Išartas kelias. 1966. LNDM nuotrauka

Regis, Meškaitytei pavyko atrasti ir išrasti peizažą ten, kur lig tol jo nebuvo – ir gal netgi turėjo nebūti, nes pramoninio žemės ūkio fabriko tvarka nėra palanki peizažo jusliškumui ir kūniškumui. Jos paveikslai ne šiaip komponuoja gamtos objektus – jie suteikia naują giluminę struktūrą Lietuvos lygumoms ir pramoninio žemės ūkio bei kitų procesų suformuotiems plyniems laukams su pavieniais medžiais, krūmokšniais, dobilų paklotėm ir kt. Meškaitytės peizažai įtraukia šieno kupetas, drėkinimo kanalus, buvusių apkasų gūbrius, betoninius elektros stulpus, teritorinius riboženklius, šiukšlynus ir kitką. Jiems tinka daug kas, bet anaiptol ne bet kas: tinka dalykai, galintys įgyti prasmę visumoje, per kurią aplinka pasirodo kaip atvaizdas, suteikiantis prieigą prie regimojo pasaulio giluminės sanklodos. Tai ne tokia giluminė sankloda, kokia atskleidžiama rekonstruojant plika akimi neregimus geologinius ar ekologinius procesus. Tai giluminė sankloda, kuri šaukiasi regos ir reginčiojo kūno atsako. Žmogus regi pasaulį ir su pasauliu sąveikaudamas gali savąjį regėjimą kultivuoti: sutirštinti, atrasti ir išrasti jame ritmus, jėgų sąveikas ir kitką. Savo ruožtu aplinka gali žmogui pasirodyti esanti jau kultivuota, pasiruošusi regai ir jos laukianti: ritminga, dinamiška, telkianti energiją ar vertę vienose vietose labiau nei kitose. Geriausiais atvejais šitoks aplinkos rodymasis yra visai ne iliuzija, o pasaulio ir žmogaus abipusis atsivėrimas, glaudesnė pažintis.

Šitoks peizažo supratimas pagrįstas moderniosios estetikos principais ir yra įsišaknijęs romantizme. Bet pagal šį supratimą tapomas peizažas, aišku, neprivalo būti konvencionaliai romantiškas. Regis, Meškaitytė tai puikiai suprato ir nesistengė savųjų peizažų įsiūbuoti pagal, pavyzdžiui, didingumo ar dramatizmo persmelktas konvencijas. Kai kur ji atrodo buvusi savaip prielanki modernistiniam žvilgsniui, gal ypač tekstūriniam pasaulio junglumui, – nustatyti visus jos išeitos „mokyklos“ dėmenis būtų atskiras tiriamasis darbas. Apskritai Meškaitytės paveikslai tradiciniai, bet juose bent jau aš aptinku daugybę naujų, netikėtų peizažo momentų, o tai byloja menininkę atkakliai žiūrėjus ir aktyviai sąveikavus su gyvenamąja aplinka ir formavus paveikslus šios sąveikos akiratyje. Kartais atrodo, kad Meškaitytės miniatiūros tiesiog įsteigia peizažą. Kone viskas čia tradiciška – pasaulio tolis, gylis (jo mažiau), aplinkos objektų pavidalų rimai ir ritmai, aplinkos junglumo ir artikuliuotumo pojūtis, – bet sykiu ir naujoviškai savita tiek, kiek, regis, padiktuoja įtaigiai pasirodęs savasis kraštas. Kadangi glaudi sąveika su kraštu irgi yra peizažo tradicijos dalis, norisi sakyti, kad Meškaitytės kūryba – tai gyvastingos vakarietiškos peizažo tradicijos tęsinys ir dabar jau paveldas. Kitaip sakant, Meškaitytė – visų pirma gera savita lietuvių peizažistė. Tuo ji neabejotinai yra retas paukštis ir verta žymiai daugiau dėmesio, o Juocevičiūtės ir Rožėnės kuruotą parodą galima suprasti kaip šios vertės pripažinimą.

Nepasakyčiau, kad Piekuras – irgi geras savitas lietuvių peizažistas. Susidariau įspūdį, kad parodoje eksponuotuose Meškaitytės kūriniuose esama naujai atrasto ir išrasto lietuviško peizažo, o Piekuro kūriniai – tai palyginti konvencionalūs peizažo tapymai bei daugiau ar mažiau įdomūs tapybiniai komentarai peizažo žanro, jo patyrimo ir socialinės reikšmės temomis. Taip žiūrint Piekuras parodoje man pasirodė kaip peizažo gurmanas, taip pat teoretikas ir publicistas. Teoretiku jį vadinu turėdamas omenyje ne teorinius raštus (nieko panašaus parodoje nebuvo), o teorinio pobūdžio tapybą, kuria vizualiai konceptualizuojami matymo, vaizdavimo ir skirtingų tipų atvaizdų sąveikavimo procesai. Tokio pobūdžio paveikslai sudarė nemažą dalį eksponatų. Vienuose jų peizažai fragmentuojami į juos įtapius priartinimus ir fokusuotes (tokius lyg paveikslus paveiksle), o šitaip turbūt demonstruojama fotografijos paveikta tapytojo žiūrėsena, taigi rodomas skirtingų vaizdavimo medijų susidūrimas. Kituose

Igoris Piekuras. Sąvartynas. 1976. LNDM nuotrauka

paveiksluose įterptos kitoniškų materialumų reprezentacijos, kurios man buvo sunkiau suprantamos, bet priėmiau jas kaip bendro pobūdžio tapybos medijos refleksiją, būdingą modernizmui. Kaip publicistas Piekuras parodoje ryškiai pasirodė paveikslais „Melioratoriai“ ir „Sąvartynas“. Pavyzdžiui, „Sąvartyne“ tiesiog tapybiškai vaizduojamas sąvartynas ir šitaip kiek provokuojant išeinama iš peizažo kaip žanro į aplinkos kaip problemos tematizavimą. Apskritai Piekuro tapybinė peizažo teorija man pasirodė pernelyg paprasta, o štai jo – ir kitų lietuvių menininkų (-ių) – publicistinio pobūdžio tapybos būtų labai įdomu pamatyti žymiai daugiau vienoje vietoje. Susidariau įspūdį, kad šio pobūdžio tapybos vizualinė retorika galėtų būti atskiras visavertis lietuviškojo modernizmo dėmuo.

Žiūrint taip, kaip čia siūlau, Meškaitytės ir Piekuro eksponavimas drauge atrodo kaip skirtingų tapybos paradigmų sugretinimas. Kaip jau minėjau, mano požiūriu, šis sugretinimas palankus Meškaitytei: būtent ji pasirodė kaip tikroji peizažistė. Žiūrint plačiau sugretinimas galbūt palankus tokiam požiūriui, pagal kurį modernizmas nebūtinai yra tapybos viršūnė, o gilesnioji modernybės – šiuo atveju moderniojo peizažo – tradicija gali gyvuoti ne vien laužoma, bet ir gyvastingai perimama ir įvietinama. Suvokiant tokiame plačiame skirtingų tapybos paradigmų akiratyje, šis Meškaitytės ir Piekuro sugretinimas turbūt ne visai teisingas Piekuro atžvilgiu, nes peizažai veikiausiai nėra stipriausia ir naujoviškiausia jo kūrybos dalis. Užtat peizažistė Meškaitytė atrodo verta viso įmanomo atnaujinto dėmesio.

2013 m. balandžio 23 d. Nacionalinės Asamblėjos priimtas įstatymas, įteisinantis galimybę sudaryti santuoką tos pačios lyties poroms, yra LGBTQI+ teisių pažangos simbolis Prancūzijoje. Papročių ir mentaliteto evoliucija, atsiskleidimo (coming out) kaip lūžinio akto išplitimas siekiant skaidrumo ir lygybės, „santuokos visiems“ institutas prisidėjo prie to, kad homoseksualumas šioje šalyje nebėra šešėlinė kultūra, pajuokos ar diskriminacijų objektas. Ne vienas kinematografijos tyrinėtojas apibūdina kiną kaip meną, išreiškiantį seksualinę įvairovę. Pavyzdžių daug: žymiesiems legendiniams amerikiečių aktoriams Montgomery Cliftui ar Rockui Hudsonui patiko vyrai, randama daug liudijimų, esą kaprizinga, autoritarinė ir manichėjiška ikona Marlonas Brando turėjo sadomazochistinių santykių su septyneriais metais už jį jaunesniu Jamesu Deanu, o šių dienų prancūzų aktorius Lambert’as Wilsonas yra viešai deklaravęs savo biseksualumą. Šios aktorių asmeninio gyvenimo detalės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti antraplanės ar visai nesusijusios su kino menu, tačiau jos anaiptol nėra nereikšmingos – seksualumas daro tam tikrą, kartais itin subtilią, kartais itin ryškią, įtaką jų kūrybai, jų autoriniam braižui (panaikina ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, suteikia subtilių psichologinių niuansų vaidinamo personažo charakteriui, išryškina didelį, kartais perdėtą, jautrumą).

Mūsų patirtys yra tam tikras filtras, pro kurį regime pasaulį, ir būtent dėl asmeninių patirčių mes jį regime vienaip, o ne kitaip. Tai ypač akivaizdu kuriančios sąmonės atveju, kai menininkas savo asmeninę patirtį subtiliu būdu užkoduoja meninėje kūrinio reikšmių sistemoje. Europos kino istorija neįsivaizduojama be provokatyvių Rainerio Wernerio Fassbinderio, Piero Paolo Pasolini ar Pedro Almodóvaro filmų. Prancūzijoje homoseksualūs režisieriai, regis, gana susiskaldę dėl klausimo, ar verta prisipažinti ir atskleisti savo seksualinę tapatybę. Vieni prisipažįsta taip, lyg juos slėgtų gėdinga nuodėmė. Kiti dalijasi paslaptimis, kurios išlaisvina psichologiškai. Dar kiti renkasi saugoti savo privatų gyvenimą, net jei tai reiškia, kad kiti užims jų vietą ir, padedami žiniasklaidos, kurstys viešas diskusijas.

Kad ir kaip ten būtų, lietuvių kino režisierius Romas Zabarauskas, savo filmuose gvildenantis LGBTQI+ klausimus, Prancūzijoje turi gerbėjų jau nuo 2016 m.: tuomet žiūrovai paryžiečiai teigiamai priėmė jo filmą „You Can’t Escape Lithuania“ („Nuo Lietuvos nepabėgsi“), rodytą tarptautinio LGBTQI+ kino festivalio „Chéries-Chéris“ programoje. Po seanso buvo daug plojimų ir įdomių klausimų pagrindinio vaidmens atlikėjai aktorei Irinai Lavrinovič. Naujausias 35 metų kino režisieriaus filmas „Aktyvistas“, rodytas dokumentinio ir autorinio kino seansais garsėjančioje Paryžiaus 5-ojo rajono salėje „Espace Saint-Michel“, prancūzų irgi nepaliko abejingų.

„Aktyvistas“ jau turi įdomią ir turtingą istoriją Prancūzijoje: iš pradžių film noir artimas kūrinys 2025 m. lapkritį parodytas kino festivalyje „Chéries-Chéris“, kurio nuolatiniu svečiu jau yra tapęs lietuvių režisierius, šiemet filmas pristatytas Tulūzoje, vasario 24 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje vyko susitikimas su Romu Zabarausku (jį kalbino kino režisierė Alantė Kavaitė), vasario 25 d. filmas parodytas vienoje iš nepriklausomo kino salių, o kovo 4–12 d. Liono LGBTQI+ festivalyje pristatyta ir visa Romo Zabarausko filmų trilogija: „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ (2023) ir „Aktyvistas“ (2025).

Alantė Kavaitė, kalbindama režisierių Lietuvos ambasados surengtame vakare, stebėjosi Zabarausko produktyvumu: „Sangailės vasaros“ (2015) autorė per 20 metų sukūrė tris filmus, o „Aktyvisto“ režisieriaus filmografijoje, prasidėjusioje 2011 m. trumpametražiu filmu „Porno melodrama“, jau šeši filmai. Kavaitė, apžvelgdama Zabarausko kūrybinę veiklą, pirmiausia išskyrė turtingu kino pasakojimu išsiskiriantį „You Can’t Escape Lithuania“ („Nuo Lietuvos nepabėgsi“) ir meistriškais dialogais pasižymintį „Rašytoją“.

Naujausio kūrinio – trilerio „Aktyvistas“ – pasakojimas susikoncentruoja į pagrindinio veikėjo Andriaus, įtikinamai įkūnyto aktoriaus Roberto Petraičio, pastangas infiltruotis į Kauno neonacių grupuotę, kad surastų savo mylimojo Deivido žudiką. Filmas rado atgarsį prancūzų visuomenėje dėl šiandieninių aktualijų: šį vasarį Lione dėl galvos traumų mirė kraštutinių dešiniųjų aktyvistas Quentinas Deranque’as, teturėjęs 23 metus. Tragiškas įvykis visos šalies mastu paskatino neapykantą, protesto akcijas ir fizinius susirėmimus tarp kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų, kuriems miręs aktyvistas tebuvo fašistas.

Smalsu, kodėl į prancūziškus „Aktyvisto“ seansus susirenka nemažai vyresnio, net pensinio amžiaus žiūrovų. Tai galima aiškinti prancūzų visuomenės modernumu, atvirumu. Be to, vyresnio amžiaus žmonės Paryžiuje niekada nesėdi namuose: jie eina į svečius, lankosi parodose, teatruose, muziejuose, domisi aktualijomis, daug keliauja.

Vienas iš filmo laimėjimų – įvairus jaunų aktorių ansamblis, už kurį reikėtų padėkoti aktorių atrankos režisierei Daliai Survilaitei, dirbusiai ir prie Alantės Kavaitės „Sangailės vasaros“. Kaip ir būdinga daugumai homoseksualių režisierių, Romo Zabarausko filmuose ryškūs, įsimenantys moterų personažai. Pirmiausia tai pasakytina apie maištingą, temperamentingą, kerštingą femme fatale Laimą, įkūnytą Teklės Baroti. Įsimenantis ir epizodinis, fragmentiškas Kauno LGBTQI+ valdybos narės Miglės vaidmuo (akt. Elžbieta Latėnaitė).

Gražiai konstruojamas kino pasakojimas, kartkartėmis vizualizuojant pagrindinio veikėjo Andriaus mintis ir motyvuotai privedant prie netikėtos atomazgos. Patrauklumo pasakojimui suteikia ir Zabarausko mėgstamos įtikinančios meilės scenos, ypač nuogo kūno – tiek vyro, tiek moters – estetika. Sekso scena tarp Laimos ir jos buvusio partnerio Jono (akt. Simas Kuliešius) – viena meniškiausių režisieriaus filmografijoje.

Pačia bendriausia prasme „Aktyvistas“ skatina žiūrovą atsiverti pasaulio įvairovei ir priimti visas gyvenimo spalvas. Tolerancija, integracija, asimiliacija, apribojimų panaikinimas, Kito ir kitokio priėmimas yra didieji demokratijos laimėjimai, kurie leidžia visuomenei klestėti: tai yra visiško pasitenkinimo šaltinis kiekvienam individui, besirūpinančiam psichologine pusiausvyra ir moraline sveikata. Romas Zabarauskas nenorėjo likti vien LGBTQI+ judėjimo vėliavnešiu, karingu žmogaus teisių aktyvistu, šią misiją jis perkėlė į kūrybos lygmenį – pasipriešinimo ir protesto dvasia ryški jo filmuose, kurie kalba ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims.

Peržiūrėjusi kaip niekada gausią šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programą, panorau apžvelgti du labai skirtingus, bet nuo pat pirmų kadrų apie gerą kiną sufleruojančius filmus. Tai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (rež. Aistė Žegulytė) ir „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė). Literatūroje nuojauta, kad kūrinys parašytas talentingo autoriaus, atsiranda perskaičius pirmuosius puslapius – kino filmai turi tokį patį fenomeną, pajaučiamą iš pirmųjų kadrų (paprastai be didelių išimčių). Už gerų filmų, žinia, stovi ištisa komanda, o už šios – prodiuseris, be kurio net genialiausia filmo idėja neišvystų dienos šviesos. Šiuo atveju galime kalbėti ir apie abiejų filmų prodiuserės Uljanos Kim talentą – užuosti, užčiuopti gerus filmus, kol jie dar tik levituoja idėjos lygmeny. Kaip pokalbyje su Ryčiu Zemkausku teigė pati Uljana, atsirinkti, kuriuos filmus prodiusuoti, ir nuspėti, kad būsimas filmas yra „tas“ filmas, jai padeda nuojauta. Pati pavadinčiau tai razinėlės atradimu, pojūčiu, kad viename ar kitame scenarijuje „kažkas yra“. Tą „kažką“ paskui gali mėginti dekonstruoti kino kritikai ar studentai, rašantys apie filmus kursinius darbus, ar paprasti žiūrovai, mėgindami papasakoti, kas konkrečiai juos patraukė.

Filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ kadras

Ir vis dėlto tas „kažkas“ kartais nesileidžia įvardijamas, būdamas, kaip filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, tam tikru dieviškuoju dėmeniu (ne veltui angliškas filmo pavadinimas – „Holy Destructors“). Galbūt tai ta ypatinga situacija, kai tema pati pasirenka autorių, jam pasiruošus kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbėti, o šiuo atveju – kurti naratyvą vaizdais, tikrai nėra paprasta. Tuomet toks aplinkybių susiklostymas, kai kūrybos procese atsispiriama nuo pirminės idėjos ir ji pradedama vystyti netikėtu kampu, paprastai ir suponuoja ypatingo kūrinio atsiradimą. Režisierės Aistės Žegulytės (jau įrodžiusios savo talentą debiutiniu ilgametražiu filmu „Animus animalis“, 2018) ir ne mažiau talentingo savo srities profesionalo operatoriaus Vytauto Katkaus dėka filmas iššauna: jo visuma ir iš pirmo žvilgsnio nederintini dalykai (ei, kas bendro tarp grybų ir stebuklų?) tampa visiškai ir neabejotinai susiję ir papildo vienas kitą. Suderant ir kino poezijai, ir proziškai jaukiai dokumentikai, ir šviesiam humorui, mirčiai ir grybams, ir, žinoma, stebuklams.

Mikroskopinių grybų pasaulio tema filme yra pagrindinė ašis, bet ne dominantė, nes užleidžia vietą kitoms, ne mažiau svarbioms filmo linijoms – subtiliems dokumentiniams kadrams iš Radvilų ir vyskupų Giedraičių palaikų restauravimo (šie atviroje Varnių bažnyčios kriptoje palaidoti dvasininkai pageidavo, kad parapijonys galėtų stebėti jų irimą). Kameros akis stebi Krekenavos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo restauravimą, fiksuoja Burgundijos bažnytėlės XIV a. freską „Danse macabre“ ir Didžiosios savaitės eiseną Ispanijoje.

Filme gausu oksimoronų – kad ir iš Medicinos fakulteto laboratorijos, kur ant cinkuotų stalų guli restauruojami mumifikavęsi palaikai, pro langą matoma saulės nutvieksta vasaros popietė ar Nukryžiuotąjį lydinčią Didžiosios savaitės procesiją Valjadolide kertančios trivialia gyvybe trykštančios ispanės, traukiančios cigaretes ir nerūpestingai besibraunančios švęsti savo jaunystės ir gyvenimo.

Po premjeros aptarinėdama filmą su menotyrininke Laima Kreivyte retoriškai tarstelėjau: įdomu, ar filmo režisierė suvokia, kokį stebuklą sukūrė? Manau, kad taip, – atsakė Laima.

Jaunosios kartos režisierės Gabrielės Urbonaitės filmo

Filmo „Renovacija“ kadras

„Renovacija“ premjeros su būreliu kitų akredituotųjų laukėme beveik valandą. Tokia festivalių realybė. Prieš keletą dienų bestovint dar ilgesnėje eilėje prieš lietuvių trumpametražių filmų premjerą keliasdešimčiai laukiančiųjų išsakyta savanorės replika „Prižadėkite, kad nepyksite, bet greičiausiai vietų nebeliks“ pasirodė net miela, turint omeny, kad laukėme būtent lietuvių filmų (tuokart patekti pavyko). Šįkart prieš mane stovinti užsieniečių porelė (mergina, beje, puikiai kalbėjo lietuviškai) būrė: fingers crossed, – turim pakliūti. Kai netikėtai prieš pat filmo pradžią atsirado keletas atliekamų bilietų, sumušėme rankomis.

Nors jau buvo rodytas Talino „Juodųjų naktų“ ir Karlovi Varų festivaliuose, Lietuvos publikai filmas pristatytas pirmą kartą. Galima tik įsivaizduoti, koks svarbus žiūrovų įvertinimas buvo filmo kūrėjams, visas pusantros valandos čiuopiantiems salės reakciją. Nugriaudėjus plojimams, tapo aišku, kad tai dar vienas sėkmingas lietuvių kino filmas. Tiesa, lyginti jį su meninės dokumentikos žanrui atstovaujančiu filmu „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ netikslinga. „Renovacijos“ stiprioji vieta – tik iš pažiūros paprasta fabula, aprėpianti ne tik poros tarpusavio ryšio augimą, santykių su tėvais problemas, kitaip tariant – priežasties ir pasekmės sąryšį, pamažėl vystomą per visą filmą, bet ir socialinę aplinką, imigracijos temą, žmogaus vienatvės ir atskirties skaudulius. Daugiausia stambiais planais (filmo operatorius, kaip ir „Dulkių, kaulų ir stebuklų“, – Vytautas Katkus) nufilmuota „Renovacija“ rodo iš pažiūros neilgą jaunos moters – vertėjos Ilonos (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) – gyvenimo periodą. Filme man pritrūko tarpinių atspalvių kiek klišiškai vaizduojant veikėjų problemas, o juk paradoksalu – būtent besivaduojančių iš tų pačių klišių: reikalavimo būti privalomai stipriu vyru ir nebuvimo tokiu, privalomai būtino susitvarkyti gyvenimo ir jo nesitvarkymo, griežtų tėvų, reikalaujančių iš savo vaikų tam tikro santykių modelio, kurio šie, žinia, nenori laikytis. Net jei gyvenimas toks, kinas kaip meno laukas leidžia mums dalykus matyti iš tarpinės perspektyvos – kai daugelis dalykų nebūtinai balti arba juodi, net jei kasdienybė apšviečia juos būtent taip.

Nors filme pateikiamas kiek maksimalistinis požiūris į dalykus, talentingai vaidinantys aktoriai atskleidžia visą veikėjų jausmų skalę – nuo įtampos, mėginimo renovuoti savo santykius, aplinką ir save pačius iki suvokimo, kad klišės – dažniausiai tik mūsų viduje.

Kaip lietuviškas – tikrai geras? Siūlau visam laikui pamiršti „kaip“.

Filmo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ kadras

Angliškas filmo pavadinimas „I Swear“ (rež. Kirk Jones, 2025), perteikiantis žodžių žaismą „keikiuosi / prisiekiu“, Lietuvoje kažkodėl tapo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“. Iš pradžių šį daugžodžiavimą palaikiau kūryba, bet po peržiūros supratau, kad pavadinimas paimtas iš maždaug filmo viduryje nuskambėjusios dialogo eilutės. Atrodo, platintojams būtinai reikėjo paaiškinti, kuo, be keiksmų, užsiima pagrindinis veikėjas. Žodžiu, išvardyti viską. Iki pilnos laimės būtų galima pridėti traukulius ir smūgius. Šią tendenciją šalyje pastebiu ne pirmą kartą. Filmo pavadinimas toli gražu ne visada atitinka originalą – dažnai kaip neišmanėliams pamėtoma siužeto nuotrupų, kad viską suprastume be aprašymo. Neduokdie, prieš einant į kiną tektų perskaityti porą pastraipų ar tiesiog pažiūrėti anonsą. Savo varianto siūlyti nedrįsčiau, nes kai dirbau televizijoje, filmų platintojai tiksliau išverstus pavadinimus atmesdavo kaip per mažai skambius arba juose pritrūkdavo aliuzijų į siužetą – nesvarbu, kad jų nėra originale. Vis dėlto tikrai galima sugalvoti geriau, pirmiausia išmetus du pirmus žodžius, kad ir kokie skambūs būtų šie lygiaverčiai sinonimai. Užtat reikėtų pagirti vertimą – jame nepastebėjau jokių pažodinių ar nenatūralių formuluočių, todėl daug labiau įsitraukiau į siužetą. Pavadinimą paprastai parenka ne vertėjas, o platintojai.

Filmų recenzijų nerašiau nuo studijų laikų, nors ir tada tik mėgėjiškai. Vėliau praradau motyvaciją. Dar turėjau feisbuko puslapį su 80 sekėjų (dauguma buvo pažįstami, tik dėl vaizdo), kur pristatydavau savo mėgstamus senus filmus. Vis dėlto šį kartą rašyti paskatino ne nostalgija ar noras pagerinti įgūdžius. Iš pradžių į kiną pasiūliau nueiti draugui, bet iš anonso filmas jam pasirodė primityvokas. Aš irgi tikėjausi gana eilinės juodosios komedijos ir kaip tik buvau nusiteikęs lengvai pramogai. Pasirodo, klydau, ir pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Kad nesugadinčiau malonumo, siužeto beveik nepasakosiu. Filmas pastatytas pagal tikrą Johno Davidsono gyvenimo istoriją. Paauglystėje jis susirgo neuropsichiatriniu sutrikimu, Tureto sindromu. Šis pasireiškia motoriniais (judesių) ir vokaliniais (balso) tikais (nevalingais traukuliais). J. Davidsonui taip pat atsirado obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomų, tai būdinga maždaug kas antram Tureto sindromu sergančiam žmogui. Deja, kol kas nėra veiksmingo gydymo, kuris tiktų visiems. Filme vaizduojamas J. Davidsono gyvenimas nuo vaikystės iki šių dienų, daugiausia dėmesio skiriama sunkumams, iškylantiems bandant prisitaikyti visuomenėje.

Iš anonso labiausiai užkabina nevalingi, nederamose situacijose skambantys keiksmažodžiai, ir filmas pasirodo tiesiog smagus. Nors bajeriai tikrai neblogi, žiūrėdamas pastebėjau įdomų dalyką, esu tikras, kad tai buvo tyčinis režisieriaus ir scenaristo sprendimas: daugelis scenų kelia juoką, tačiau žiūrovas supranta, kad juoktis nedera. Tai kelia nepatogių dviprasmiškų jausmų. Nors ir smagu išgirsti, kai bjauriam teisėjui sušunkama „sperma vietoj pieno“, šis nevalingas leptelėjimas gali veikėjui sugadinti visą gyvenimą. Panašios situacijos vis kartojasi. Ilgainiui imame Džoną užjausti: būdamas dvidešimt šešerių, jis neturi nei draugų, nei darbo ir, kad ir kaip stengtųsi judėti į priekį, susigadina visas perspektyvas. Šie vienas kitą filme keičiantys nusivylimai priverčia žiūrovą susimąstyti ir mažina stigmą, būdingą Tureto sindromui.

Reikėtų pagirti ir vaidybą – pagrindinis aktorius Robertas Aramayo visus tikus suvaidina taip įtikinamai, kad atrodo, lyg pats sirgtų Tureto sindromu. Todėl pelnytai gavo BAFTA apdovanojimą. Darbdavį Tonį vaidinantis Peteris Mullanas turbūt geriausiai žinomas iš tragiško vaidmens filme „My Name Is Joe“. Jo veikėjo iš vėžių neišmuša nei Džono keiksmai, nei spjaudymasis per darbo pokalbį, savo santūriomis manieromis ir komizmu jis suteikia personažui žmoniškumo. Mullano vaidyba dar nė karto nenuvylė, šis filmas irgi ne išimtis. Shirley Henderson, įkūnijusi amžinai nepatenkintą provincijos mamą, nemokančią susitvarkyti su „kitokiu“ sūnumi, įtikina ne mažiau – jos nedaugžodžiaujanti veikėja savo nežinią ir nusivylimą puikiai perteikia vien subtiliomis veido išraiškomis ir intonacija.

Jaunuolių nešiojami treningai neblogai atkartoja 10 dešimtmečio mažo Škotijos miestelio stilių, o svarbiausia – suteikia Džono išvaizdai grėsmingumo, todėl jo keiksmai ir šūkavimai nuskamba dar paveikiau. Įdomu, kad spalvinga kinematografija geriausiai išryškina būtent treningų spalvas. Džiugina ir laikmetį atspindintis garso takelis – filme skamba grupės „New Order“, Paulo Wellerio ir kitų 9–10 dešimtmečio atlikėjų dainos, puikiai priderintos prie scenų.

Galbūt mažokai dėmesio skiriama tolesniam Džono gyvenimo etapui, kai jis išmoko su sutrikimu gyventi ir pradėjo užsiimti aktyvizmu, tačiau šį scenaristo sprendimą galima pateisinti, nes nemalonios situacijos prideda tiek intrigos, tiek humoro. Vienintelis priekaištas – vėlesnėse scenose veikėjai netikroviškai pasendinti, jų veiduose neįžiūrėsite nei naujų raukšlių, nei pigmentinių dėmių, o žili Džono plaukai atrodo kaip pabarstyti miltais. Tačiau visa tai – tik smulkmenos. Vertinant bendrą vaizdą, „I Swear“ prajuokina ir įtraukia (per 2 valandas nėkart nepažiūrėjau į laikrodį). Filmas, įtikęs tiek žiūrovams, tiek kritikams, atstoja veiksmingą edukacijos priemonę ir spinduliuoja žmoniškumu.

Vaikščioti po Vilnių bet kuriuo metų laiku – malonumas. Tą malonumą patirti galima įvairiai. Kartais – pasirenkant konkrečią kryptį, pavyzdžiui, Žvėryną, Užupį, Naujamiestį ar Sudervės kapinių rajoną, o kartais malonu tiesiog eiti gatvėmis mintyse prikeliant sluoksnius prisiminimų, per ilgą gyvenimą nugulusių čia ant kiekvieno akmens ir takelio. Kartais maršrutą galima paįvairinti pakeliui aplankant veikiančias parodas. O ir parodose kartais įdomu būti ne įdėmiu stebėtoju, bet einančiu be įsipareigojimo ir ieškančiu netikėto įspūdžio. Štai toks pasivaikščiojimas Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kur Zipporos Elders, žymios Nyderlandų menotyrininkės, kuruojamoje parodoje nedvejodama išsirinkau abstrakčias šveicaro Flurino Bisigo (g. 1982) skulptūras. Menininkas daugiausia gilinasi į skulptūros poveikio aplinkai klausimus, jį domina, kaip skulptūra įsitvirtina architektūroje ir visuomenėje. Studijavęs šiuolaikinius menus – skulptūrą, dizainą, vizualiuosius menus – įvairiose Europos šalyse, dabar gyvena ir kuria Šveicarijoje. Jo sukurtos balto Kararos marmuro „galvos“ mūsų muziejaus ekspozicijoje perteikia kažkokį ypatingą santykį su dabartimi, pasauliu, vienu metu išreiškia norą ir slėptis, ir atsiverti žiūrinčiajam. Kviečia liesti, glostyti, gal net kalbėtis. Tuo pat metu taurus marmuras ir autoriaus meistrystė savaip, netiesiogiai primena klasikinę skulptūrą ir kviečia su ja lyginti. Preciziškai nugludinti ramių formų paviršiai, atrodo, dengia kažkokią paslaptį, kurią tu bandai įminti. Bisigas teigia, kad savo skulptūras ir piešinius suvokia kaip susikaupusių patirčių, emocijų, santykių portretus, kurie „svyruoja tarp gėdos ir baimės tapti matomi“; o tarp jam svarbių menininkų, architektų mini Manfredą Pernicę, Carlo Scarpą, Liną Bo Bardi, Constantiną Brâncuşi ir kitus. Kaip apie ypatingą įkvėpimo, jausmų šaltinį Bisigas kalba ir apie Alpes, kurių apsuptyje augo.

Iš parodos „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“ atidarymo. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka

Netikėtą įspūdį man sukėlė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – „Neįprastai daug šakelių“, kurioje varžosi dvi netolygios jėgos – didelių formatų rūstūs, giliaminčiai Igorio Piekuro peizažai ir Lidos Meškaitytės, likimo pažeistos moters, miniatiūros, kuriose (greta įprastinės kaimiško namo aplinkos) taip pat vyrauja peizažai; šiuos iš arti žiūrinėti lankytojai gali pasišviesdami prie stalų įrengtais žibintuvėliais.

Kaip tiedu dailininkai atsidūrė vienoje ekspozicijų salėje? Kas juos sieja? Man regis, pirmiausia – meilė savo žemei, aplinkai, poreikis apmąstyti savo gyvenimą ir laikmetį. Igoris Piekuras gyvenimo apmąstymams išreikšti pasirenka ištikimą liudininką – medį. Dailininko XX a. pabaigos kūryboje jauti dramatiškas ir kartu lyriškas nuotaikas, o pasirinkta miško, medžių bendrijos tema, skleisdamasi per paslaptingą medžio gyvenimą, kelia asociacijų su pavienio žmogaus ir visuomenės išgyvenamais procesais, lūžiais, pasipriešinimu. Lidos Meškaitytės pasaulis – Mažosios Lietuvos, gimtojo Pašvenčio vaizdai – atviruko dydžio lape atrodo statiškas, savaip asmeniškas, idealizuotas: jos meilė gyvenimui reiškiasi per susikaupimą, rimtį, detalų įsižiūrėjimą į aplinką ir, svarbiausia, troškimą tai, kas jai brangu, išsaugoti. Atmintyje iškyla epizodas, kai mano Mama grįžo iš Meškaitytės parodos, kur susipažino su dailininke ir gavo iš jos dovanų visą atvirukų rinkinį. Pamenu, žiūrinėjau juos nustebinta to tapymo kruopštumo, precizikos ir meilės pasirinktai temai pojūčio. Ne vieną iš to atvirukų rinkinio anuomet išsiunčiau į Maskvą savo brangiesiems jaunystės draugams. Šiandien tai skamba paradoksaliai.

Aleksandra Jacovskytė mini savo jubiliejų. Samuelio Bako muziejuje veikia dailininkės jubiliejinė paroda „Teatras. Kostiumai. Eskizai“. Pasitinkant jubiliejų, ankstesniais metais

Eskizas iš Aleksandros Jacovskytės archyvo

buvo ir kitų renginių: regis, prieš metus, rudenį, – puikios portretų fotografijos knygos „Vilniaus veidai“ II tomo pristatymas Literatų namuose, sukvietęs didelį gerbėjų ir vertintojų būrį; vasarą – mažytėje VDA tekstilės galerijoje mažųjų piešinių paroda (su gyvu, spontanišku aptarimu lauko kavinėje), apie kurią jau esu rašiusi, visus patraukusi kameriškumu, betarpiškumu ir originaliu vaizduojamuoju pasauliu; o dabar eksponuojami teatro dailės pavyzdžiai, daugiausia kostiumų operoms ir baletams eskizai (1989–2012). Ne visus spektaklius teko matyti, o ir bėgantis laikas nublukino dalį įspūdžių. Bene ryškiausi, originaliausi buvo Osvaldo Balakausko baletas „Makbetas“ (1989) ir Giuseppės Verdi „Aida“ (1997) su Adomo Jacovskio scenografija, o kitus nelengva vertinti, kai nematai scenovaizdžio visumos, kai nežinai personažo vietos, jo reikšmės spektaklyje ir režisieriaus ar choreografo kuriamų vaizdų sistemoje. Pati eskizų atlikimo maniera taip pat savotiška: kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį. Visų dėmesį patraukia du Jacovskių namų praeities reliktai – mažučiai „memorialai“ po stikliniais gaubtais su išlikusiais senelių daikteliais: kišeninis peiliukas, seni raktai, kita.

Užgriuvo kažkokie netikėti kasdieniški ir visai nekasdieniški reikalai, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo organizuota Ibseno „Laukinės anties“ peržiūra Jaunimo teatre ir spektaklio aptarimas su publika bei aktoriais – įdomus ir užtrukęs iki vidurnakčio, o paskui savo bjaurastimi ir dviprasmiškumu sukrėtęs lenkų režisieriaus „Lietuviškų Vėlinių“ spektaklis ir dar po to – du kartus kompiuterio praryti mano rašiniai „Šiaurės Atėnams“ (!), – ir aš pamiršau žadėjusi parašyti apie dar sausio pabaigoje matytą Muzikos ir teatro akademijos baigiamojo kurso studentų spektaklį „Viltis“ pagal XIX–XX a. sandūros vokiečių / olandų dramaturgo Hermano Heijermanso veikalą, apkeliavusį nemažai Europos scenų. Į spektaklį mane pakvietė patys studentai, ir aš iš karto patikėjau, kad bus įdomu, kad pamatysim šviežią, šiuolaikišką gyvo teatro darbą. Vilties teikė kurso vadovo režisieriaus Aido Giniočio etiška asmenybė, jo meilė ir ištikimybė mokiniams, taip pat debiutuojančio režisieriaus Pauliaus Juškos entuziazmas ir tikėjimas sėkme bei noras dirbti būtent režisūros srityje.

Į dar nematytus Muzikos ir teatro akademijos rūmus spirginant šalčiui bridome per giliame sniege išmintą siaurą takelį nuo Olandų gatvės (atrodo, normalaus tako čia ir nėra?), ir aš galvojau apie lietuviškus „Vilties“ pastatymus: Konstantino Glinskio Kaune 1920 m. ir Palangos mėgėjų 1925 m., apie kuriuos nieko tikro nežinau, ir apie Romualdo Juknevičiaus režisuotų „Vilties“ spektaklių likimą prieškario ir pokario teatre. Pirmąjį jis, jau baigęs Vaidybos mokyklą, išklausęs Andriaus Olekos-Žilinsko, Michailo Čechovo dėstytą kursą ir grįžęs po stažuotės Maskvoje pas Vsevolodą Mejerholdą, pastatė Klaipėdos dramos teatre 1936 m., kupinas entuziazmo ir vilties savo turtingą patirtį įdiegti scenoje su buvusiais bendramoksliais ir kitais Klaipėdos aktoriais. Repetuota daug, kruopščiai ir sėkmingai, siekiant perteikti socialinės psichologinės dramos aštrią problematiką ir itin didelį dėmesį skiriant charakterių pilnatvei. Nauju režisūros metodu subrandinta ir atskleista gyvenimiška tiesa žiūrovų salėje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą. O kartu – gilų Klaipėdos teatro senųjų vadovų nepasitenkinimą ir jauno režisieriaus konkurencijos baimę.

Parodžius per gastroles „Viltį“ Valstybės teatro scenoje Kaune, buvo sulaukta publikos ovacijų ir aukščiausio lygio profesionalų vertinimų. Nenuostabu tad, kad, gavęs įpareigojimą Vilniuje, 1939 m. vėl tapusiame Lietuvos sostine, kurti dramos teatrą, Juknevičius atidarymui pasirinko „Viltį“, jau tapusią daugiaprasmiu gero teatro simboliu. Vilniuje spektaklis, kuriame vaidino puikiausi aktoriai, Juknevičiaus bendramoksliai ir bendraminčiai, taip pat sulaukė didžiausio pasisekimo. Spektaklis ėjo ilgai, o 6-ajame dešimtmetyje buvo atnaujintas, ir man, vos pradėjusiai Maskvoje teatrologijos mokslus, jį teko pamatyti. Žiūrėjau kaip į relikviją, nors aktorių sudėtis jau buvo šiek tiek pakitusi. Jau buvau mačiusi Juknevičiaus „Dėdę Vanią“ (1954), tad itin subtili aktorių vaidyba, jų sukurti pilnakraujai charakteriai ir savita flamandiškų namų, žmonių santykių atmosfera nebestebino. Greta su meile ir tiksliai perteiktos žvejų gyvenimo kasdienybės, buities detalių vyravo didžiulės įtampos, grįžtančiųjų iš jūros laukimo nuotaika, persiduodanti ir žiūrovams.

Studentų „Vilties“, apie kurią jau nuo pavasario peržiūrų sklido viltingos kalbos, pasižiūrėti susirinko nemažai žmonių. Kolegos, pedagogai, giminės? Salė buvo pilnutėlė. Vos pakilus uždangai, atsivėrė ne žvejo namų aplinka, kaip kad buvo Juknevičiaus spektaklyje, kuriam scenovaizdį, įkvėptas kameriškų, jaukių tokią aplinką vaizduojančių flamandų dailininkų darbų, sukūrė scenografas Vytautas Palaima. Anuomet personažai gyveno savo aplinkoje: prie pečiaus lentynėlėj stovėjo keletas fajansinių lėkščių, židinyje spragsėjo ugnis, vyrai rūkė pypkes, moterys aprengtos tradiciniais flamandžių kostiumais. Žvejų drabužiai nebuvo puošnūs, bet nebuvo ir nudėvėti… Studentų vaidinime iš karto suvokėme, kad veiksmas vyks sąlyginėje, konstruktyviai tvarkomoje erdvėje, kuri kitaip, savaip liudys žvejų gyvenimo kasdienį nerimą, viltį, laukimą, nusivylimą, kovą už būvį ir savo tiesą. Visas scenovaizdis pagal veiksmo poreikį scenografės komponuojamas iš plokščių, sukaltų iš lentų: štai matom lyg jūros bangų mėtomą, linguojantį, virpantį laivą (panaudotas vaikiškų sūpynių principas), o lentas nukėlus ir sujungus surenčiamas ilgas medinis stalas namų aplinkai pavaizduoti. Nugyventą, kiaurą laivą Bosui išsiuntus į jūrą – į tą baisiąją kelionę, iš kurios nebegrįžtama, moterys vis bėga pro duris pasižiūrėti, ar kartais žvejai neparplaukia, ir mes pajuntame, kad ir krantas, ir grėsmingos bangos yra čia pat.

Spektaklyje daug judesio, kuriuo ir reiškiami žvejų kasdieniai vargai, taip pat ir charakteriai. Kūno plastika tikrai raiški ir puikiai dera prie konstruktyvaus scenovaizdžio. Pastangos kurti charakterius pasitelkiant psichologinės vaidybos ir kūno kalbos principus taip pat man pasirodė įtaigios. Labai jautrus ansamblyje Barendo vaidmuo. Mano nuomone, pažeidžiamiausias Pauliaus Juškos „Vilties“ dėmuo – kostiumai. Tarsi bandyta stilizuoti, daryti kažką komiško, kas nesuderinama nei su scenovaizdžiu, nei su kuriamais šiurkščiais realistiniais charakteriais. Kadangi žiūrovai negavo iš teatro jokių programėlių, negaliu pavardėmis vardinti spektaklio kūrėjų. O atsisveikindama noriu patikinti, kad spektaklis sujaudino, jį sekiau įdėmiai, pasitikėdama jaunimo drąsa netradiciškai interpretuoti veikalą ir turėdama vilties, kad jis bus subrandintas rodyti platesniam visuomenės ratui. Sėkmės!