Autoriaus nuotrauka

Akligatvio grėsmė grasinasi įstrigdyti, kelionė baigsis, kaip ir visa kada nors baigiasi. Toliau pavažiavus, gatvė įsirems į vijokliais išpintą sieną, metalo tvorą. Ir aprasojusia kakta sienos nepramušęs priverstinai stosi, tvorų nevartysi, nuotaikos nedaužysi. Automobilį paliksiu – manęs lauks susitikimas. Bet kas tai? Grėsmingas kryžmiškas ženklas: sustoti draudžiama. Kaip nesustojus sustoti, neįstrigti ribotoje erdvėje, laiko šuolyje? Pavėluotai nutrenkiu telefoną. Gatvelė baigiasi, sustoti negaliu, skrendu, ir vis dėlto žiauriai pasisekė, ne tvora ar siena – toliau laiptai. Nudardu. Nelauktai pakratytas, pašokdintas, žiopliams skirtu juoku palydėtas, lyg juodąją skylę pranėręs priverstinai nutupiu. Nei sotus, nei alkanas, nei sustojęs, nei įstrigęs. Nei sėkmė, tik – pasekmė. Patariu ir kitiems: vairuodami nerašykit ir neskaitykit žinučių.

Svarbu suvokti, kad problema nesusijusi su ryžto stygiumi: žmonės nori veikti ir mielai išlietų energiją, jei tik būtų rastas metodas, kaip jų smegenis ir rankas panaudoti ne chaotiškam bet ko kūrimui, o susikalbėjimui. (Kad energijos netrūksta ir kad su ja reikėtų kažką daryti, parodė Šarūno Biručio elgesys per kultūrininkų sniego kasimo akciją prie Kudirkos paminklo – pavėlavęs į renginį ministras puolė raginti visus, įskaitant žurnalistus, stverti kastuvus ir kasti – ir jo akys prieš TV kamerą spindėjo iš džiaugsmo kaip darželinuko, tačiau paklaustas, kaip rengiasi spręsti kultūros leidinių finansavimo problemas, jis tepajėgė – irgi kaip darželinukas – mykti arba svaičioti kažkokias abstrakčias nesąmones.)

Abejingumas taip pat čia niekuo dėtas: į rinkimus vis dar ateina keliasdešimt procentų piliečių, o kai koks nevidonas nudaigoja mergelę, įlekia su BMW į stotelę ar sumeta savo vaikus į šulinį, verkia ir mirties keršto šaukiasi visa visutėlė Lietuva. Tai rodo, kad susišnekėti, susikalbėti kai kuriais klausimais būtų netgi visai nesunku, – tai kodėl gi vis dėlto tai neįvyksta, ypač kai nėra jokio pagrindo įtarti, kad žmonės, mokantys mikliai švaistytis vokeliais ir dengtis fiktyviomis sutartimis, būtų nusivylę ar netikėtų susitarimo idėja?

Gal žmonės mano, kad susikalbėjimas savaime reiškia nuolaidas, kurias jie bus priversti padaryti dėl ko nors, ko nepažįsta, o gal ir visai nenori žinoti? Gal ir tiesa, bet neturime užmiršti fakto, kad individai, kurie tikrai nebūtų patenkinti, jei jų kaimynams tektų riebesnis kąsnis, ne sykį yra altruistiškai atsisakę savo asmeninių ir viešųjų poreikių, kad tik galėtų būti valdomi savanaudžio diktatoriškos prigimties idioto arba klausytis jų orumą žeminančių kliedesių; kas, jei ne altruizmas, yra rinkti į merus Matijošaitį, Malinauską, kitados Uspaskichą, Šustauską (čia vardyti būtų galima be galo), leistis ir netgi maloniai sutikti būti kvailinamam per radiją ir televiziją, žavėtis TV žvaigždės stringus arba ministro kostiumą apsivilkusiu menkysta?

Tai gal mes tiesiog neklausome (ir todėl negirdime), ką kalba kiti? Bet juk negalima teigti (oi kaip negalima!), kad nebuvo klausančių, kai buvo dalijami populistiniai pažadai, kai dainavo Kirilkinas ir grojo Gazmanovas, kai sekspertės, gražuliai ir kt. dėstė savo „požiūrį“ į valstybės valdymą?

Mums trukdo mūsų mylimiausia, seniausia ir labiausiai sergstima gimtoji lietuvių kalba – štai kas yra. Tiesa, ne daugiau, nei lenkams trukdo lenkų, britams – britų, o bet kurios kitos kalbos vartotojams – jų gimtoji kalba. Pačioje žmogiškos kalbos esmėje užkoduotas pernelyg didelis jos vienaprasmiškumas, dėl ko neįmanoma tuo pačiu žodžiu ar fraze atspindėti pasaulio reiškinių dvilypumo ir neapsakomos kiekviename iš jų besiskleidžiančios galimybių aibės.

Savo prigimtimi antonimiška kalba kuria dipolį pasaulio vaizdinį, kurį suvokti įmanoma tik ieškant priešybių ir iškeliant (netgi sudievinant, ypač demokratinėje tradicijoje) tai, kas vadinama „savo nuomone“, tačiau nebūtų pernelyg įžūlu teigti, kad ir George’o Orwello aprašytos „dvejamintės“ šaknys slypi šiame esminiame kalbos netobulume. Leksika, morfologija ir net sintaksė priešinasi dalykų, esančių anapus teritorijos, kurioje jie egzistuoja tik kaip vienas kito priešybės, įvardijimui ir automatiškai užkerta kelius suvokti pasaulyje klestinčią universalią priešybių vienovę, kurios tyrimams pradžią kitados davė Parmenidas.

Lietuva, prieš imdamasi kitų didelių darbų, turėtų kaip nors pažaboti ir savo reikmėms pritaikyti kalbą – ir nebeapsimetinėti, kad diskusijos dėl raidžių w, x, q vis dar gali kur nors nuvesti. Be abejo, vienu sykiu mums nepavyks apčiuopti ir kitomis kryptimis nukreipti visus kalbos prasmių srautus, bet yra vilties, kad mūsų pastangos gali duoti gerų rezultatų, nes vieningos, prieštarų nesudarkytos kalbos pėdsakų ir dabar randame politikų, žurnalistų, gyvenimo būdo guru ir kt. kalboje. Ir didžiuliams pokyčiams duoti startą mums net neprireiks iškart keisti visos kalbos sistemos – tereikia tai, kas jau tam tikra forma egzistuoja ir yra žmonių suprantama, įforminti kaip natūralią ir autentišką mūsų kalbos ypatybę.

Suvienodinkime žodžių „taip“ ir „ne“ reikšmes arba – tai būtų visų geriausia – sugalvokime kokį nors trumpą ir patogų tarti naują žodį, kuris drauge reikštų ir vieną, ir kitą, ir pasikeis visa mąstymo, suvokimo sistema, iš desperacijos ir sąstingio išsivaduos kultūra, suklestės mokslai: politikai galės nebesigėdyti, kad viešai sako netiesą, verslininkai laisviau interpretuos savo įsipareigojimus partneriams ir samdomiems darbuotojams, studentai sėk-mingiau įveiks testus; be abejo, dar gausiau bus žarstomi pažadai.

Naujovė pagerins psichologinę piliečių savijautą, mat tą žodį bus galima laisvai traktuoti – suteikti jam teiginio ar neiginio pobūdį, atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes. Žmonės lanksčiau vertins tai, kas jiems atsitikę, ir, esant reikalui, priims teisingesnius sprendimus. Daug šio pasaulio dalykų ir reiškinių natūraliai, vien dėl naujų kalbos principų, įgis subtilaus neapibrėžtumo ir taps vertingi egzistenciniu požiūriu, todėl galės būti kvalifikuojami kaip šiuolaikinio meno kūriniai.

Visuomenei atsikračius griežtų „taip“ ir „ne“ suformuotų mąstymo ir elgesio klišių, kurias laikysime „archajiškomis“ (ar net „viduramžiškomis“), netrukus natūraliai, netgi nepaskelbę jokios specialios kalbos keitimo programos, žengsime į teritoriją, kurioje kalbos ženklai bus patyrę dar didesnę universalizaciją – visi antonimai nuo šiol bus laikomi sinonimais, todėl tikimybė nesusikalbėti, nesusitarti visai sumažės.

Nauji, šiuolaikiški kalbos principai į kasdienį gyvenimą įneš santarvės ir išsiilgtos ratio, o galiausiai perkels į naują lygmenį netgi patį šiuolaikiškumą – pavyzdžiui, suprasdami, kad „balta“ reiškia tą patį ką ir „juoda“, mes ne tik iliustruosime banalią tiesą, jog juodaodis niekuo nesiskiria nuo baltaodžio, bet ir parodysime skirties tarp gėrio ir blogio arba, tarkim, tarp „Bočių“ ir „Palangos“ duonos fiktyvumą.

Kalbai nebeatspindint skirtumo tarp vyro ir moters, išnyks painiava dėl lyčių lygybės. Kairiosios politinės pažiūros taps tolygios dešiniosioms, todėl Tautininkų sąjunga prilygs Lietuvos liaudies frontui, o Panka – Paleckiui. Kadangi prabanga bus ne kas kita kaip skurdas, o išsilavinimas – tas pats kas beraštystė, neliks skirties tarp aukštojo ir žemojo sluoksnių. Komunizmas naujojoje kalbos sistemoje reikš tą patį ką ir kapitalizmas, žemaičiai bus laikomi aukštaičiais (ir atvirkščiai), Aukštieji Šančiai nesiskirs nuo Žemųjų, „Mūsiškiai“ – nuo jūsiškių.

Kadangi geras darbas drauge bus ir blogas darbas (o labai geras – labai blogas darbas), išnyks spekuliacijos darbo kokybe – kalba natūraliai atspindės karjeros beprasmiškumą, todėl nebus norinčių jos siekti, juoba karjera savaime reikš ir kažką, kas jai priešinga. Nelikus kalbinės skirties tarp gėrio ir blogio, turės keistis ne tik mūsų supratimas, bet ir moralė, teismų sistema ir, matyt, mūsų Dievas, kuris tokiu atveju, beje, reikš lygiai tą patį ką ir Velnias.

Prieš mus atsivers horizontas įvykių, apie kuriuos nežinojome, šiai reikšmingai slinkčiai neįvykus, – gangreit pajusime, kad sinonimiškumo principas į pasaulio struktūrą įsiskverbęs giliau, negu būtume galėję manyti, ir tvyro netgi anapus teritorijų, kurias sugebame išreikšti kalba (t. y. šiuo atveju kalba būtų tik švyturys, parodęs kryptį). Daiktų ir reiškinių vienovė versis, įžvelgiant kiekvieno iš jų priešingas reikšmes ir jas visas laikant teisingomis. Suprasime, kad Žemė skrieja aplink Saulę, kuri savo ruožtu skrieja aplink galaktikos centrą besiplečiančioje visatoje, – bet tuo pat metu stovi visatos centre, laikoma trijų, pavyzdžiui, banginių, o jei kas aplink ją ir skrieja, tai nebent būriai angelų. Kad automobilis rieda gatve, tačiau iš esmės atlieka stovėjimo veiksmą. Kad kam nors kur nors atsitinkant kitapus pasireiškia bet kokiai nutikčiai priešingas neįvykimo momentas.

Šitaip mąstant apie pasaulį, nors vienovės koncentracija mūsų gyvenime didės, daugelis sąvokų galiausiai paklius į savo pačių reikšmių karuselę: tarkim, ekonomikos smukimas bus suvokiamas kaip kilimas, tačiau kilimas reikš smukimą, kuris savo ruožtu turės kilimo reikšmę, o ją reikės suprasti kaip smukimą ir t. t. Tai išskleis anksčiau nematomą kiekvieno reiškinio ar daikto egzistencijos cikliškumą ir padės aiškiau suprasti raidos dėsnius; negana to, šitaip bus atvertas filosofinis lygmuo ir nuo šiol humanitarinės tiesos taps prieinamesnės plačiajai visuomenei. Vibruojanti viena iš kitos kylančių ir amžiną ratą sąmonėje sukančių priešybių aibė atskleis mums pačią visatos prigimtį – štai tada ir paaiškės, kad visybės DNR glūdėjo ne kur kitur, bet mūsų protėvių kalboje.

Čia mūsų lauks nemaži išbandymai, ypač kai teks spręsti, kaip archajišką, bet drauge ir modernią kalbą, kuri tuo pat metu yra ir kalbos priešybė – kažkokia nekalba, apsaugoti nuo išnykimo, kuris vėl bus savo paties priešybė ir galės būti laikomas atsiradimu. Kitaip sakant, mes tvirtinsime, kad saugome kalbą nuo išnykimo, o štai mūsų teiginys taip pat reikš, kad uoliausiai trukdome atsirasti kalbai, kuria jau šnekame.

Mūsų darbą dar labiau apsunkins tai, kad, sakydami ir jausdamiesi esą „mes“, privalėsime drauge būti ir „jūs“ ar net kažkokie „jie“, – mums bus vis sunkiau išreikšti žodžiais ir suvokti (nes pirmiausia mąstome žodžiais) skirtį tarp įvairių asmeninių ir savybinių įvardžių, kas savo ruožtu leis egoizmą traktuoti kaip altruizmą ir atvirkščiai.

Po kiek laiko pastebėsime, kad kalba naudojamės vis rečiau – tada, kai būtinai reikia, o būdami vieni panyrame į bekalbes, paprastų geismų ir noro prisikimšti pilvą teišblaškomas pasąmonės sutemas. Intelektualai susibūrę parašys viešą laišką, ir iš to, kaip sklandžiai jiems pavyks dėlioti mintį, mums paaiškės, kad jie – tie vadinamieji „intelektualai“ – iš tikrųjų yra žmonėmis apsimetę ufonautai, trokštantys nusisiurbti ir į tolimąją visatą išsigabenti mūsų kalbą, – ypač kai Karininkų ramovės kieme rasime skraidančiųjų lėkščių garažą ir vieno „kalbos gelbėtojo“ vardu išrašytą piloto licenciją. Išvaikysime juos (nors demaskuoti jie patys skubės susirinkti daiktus ir nešti kudašių) ir tada jau visa siela galėsime atsiduoti nežabotai gyvulio laimei.

Na, o kalba, kurią širdyje ir toliau laikysime didžiausiu mūsų turtu, more maiorum naudosimės vienąsyk per metus – per Kūčias.

Viename interviu paklaustas apie mirtį, garbaus amžiaus rašytojas yra pasakęs: „Įsivaizduoju, kad man patiktų tokia epitafija: „Aš tave labai mylėjau, ir tu atsakei man šimteriopai. Ačiū, gyvenime!“ Michelis Tournier anapusybėn iškeliavo šių metų sausio 18 dieną…

– Ji buvo čia! Čia, matote, netoli Trinidado, 9 laipsniai 22 minutės šiaurės platumos. Jokios klaidos negali būti!

Girtuoklis įjuodusiu pirštu baksnojo į geografinio žemėlapio skiautę, nutapšnotą riebalų dėmėmis, ir kiekvienas ugningas jo patikinimas sukeldavo mūsų stalą apspitusių žvejų ir krovėjų juoką.

Mes jį pažinojome. Jo padėtis buvo savotiška: jis buvo neatsiejamas nuo vietinio folkloro. Kviesdavomės jį drauge išgerti, kad išgirstume kimų jo balsą, porinantį vieną kokią nors savo istorijų. Na, o jo nuotykis buvo ir pamokomas, ir apgailėtinas, – taip juk būna dažnai.

Prieš keturiasdešimt metų jis pradingo jūroje, kaip pradingsta daugelis kitų. Jo vardas buvo įrašytas bažnyčioje tarp įgulos, kuriai jis priklausė, vardų. Paskui visi jį pamiršo.

Bet ne tiek, kad neatpažintų, kai po dvidešimt dvejų metų jis vėl pasirodė – apžėlęs ir smarkus, lydimas negro. Istorija, kurią kiekviena proga ręsdavo, buvo stulbinama. Vienintelis išsigelbėjęs iš nuskendusio laivo, jis vienut vienas išsilaikė ožkų ir papūgų gyvenamoje saloje, o tą negrą, kaip sakė, išgelbėjęs iš žmogėdrų gaujos nagų. Galop juos priėmęs anglų burlaivis, ir jis sugrįžęs, – beje, per įvairius tais laikais Karibuose ganėtinai įprastus prekybinius sandėrius jam pavykę sukaupti nedidelį turtą.

Visi džiaugsmingai jį sutiko. Jis vedė merginą, kuri būtų galėjusi tikti jam į dukras, ir kasdienis gyvenimas, atrodo, užgožė tuos atvirus skliaustus, pilnus vešlios augalijos ir paukščių klegesio, likimo įgeidžiu atvertus į jo praeitį.

Atrodo, kad taip, nes iš tiesų metai iš metų tarsi kokios rūdys iš vidaus graužė šeimyninį Robinzono gyvenimą. Pirmasis neištvėrė Penktadienis, juodaodis tarnas. Po daugybės nepriekaištingo elgesio mėnesių jis ėmė išgėrinėti – iš pradžių santūriai, paskui vis trankiau. O paskui išplaukė dviejų nėščių merginų istorija; jas priėmė Šventosios Dvasios prieglauda, ir abi kone vienu metu pagimdė neabejotino panašumo kūdikius metisus. Ar ne dvigubo nusikaltimo įrodymas?

Tačiau, keista, Robinzonas išsijuosęs gynė Penktadienį. Kodėl jis jo neišgujo? Kokia paslaptis – galbūt gėdinga – saistė jį su negru?

Galiausiai iš kaimyno buvo pavogta stambi suma, ir dar niekam nespėjus bent ką įtarti, Penktadienis dingo.

– Kvailys! – tarstelėjo Robinzonas. – Jeigu jam trūko pinigų kelionei, reikėjo paprašyti manęs!

Ir neatsargiai pridūrė:

– Beje, puikiai žinau, kur jis iškeliavo!

Vagystės auka nusitvėrė tų žodžių ir pareikalavo iš Robinzono: arba grąžina pinigus, arba sugauna vagį. Mažumą pasispyriojęs Robinzonas sumokėjo.

Bet nuo tos dienos jį vis dažniau matydavome niūriai slankiojantį krantinėmis arba uosto smuklėse; tarpais jis kartojo:

– Jis sugrįžo, taip, nėr abejonių, tas nenaudėlis dabar tenai!

Nes iš tikrųjų su Penktadieniu jį siejo neapsakoma paslaptis, ir ta paslaptis buvo tokia maža žalia dėmelė, kurią grįžęs jis privertė uosto kartografą įterpti mėlyname Karibų vandenyne. Toji sala, beje, buvo jo jaunystė, gražusis jo nuotykis, nuostabus, vienišas jo sodas! Ko jis laukia po šituo lietingu dangumi, šitame troškiame mieste, tarp tų pirklių ir pensininkų?

Jaunoji jo žmona turėjo nuovokią širdį ir pirmoji perprato keistą, skausmingą jo liūdesį.

– Aiškiai matau, tu nuobodžiauji. Na, prisipažink, kad jos ilgiesi!

– Aš? Išprotėjai! Ko ilgiuosi, ką?

– Aišku, savo negyvenamos salos! Ir žinau, kas tave laiko, kodėl rytoj pat ten neišplauki, taip, žinau! Aš!

Jisai neigė, garsiai šūkalodamas, bet kuo garsiau jis šaukė, tuo labiau ji jautėsi esanti teisi.

Ji švelniai jį mylėjo ir niekada dėl nieko nebuvo jam paprieštaravusi. Ji mirė. Jis nedelsdamas pardavė namą ir lauką ir nusisamdė burlaivį į Karibus.

Praėjo dar kiek laiko. Žmonės jį pradėjo pamiršti. Bet kai jis vėl pasirodė, buvo pasikeitęs daug labiau negu po pirmosios savo kelionės.

Atplaukė jis senu krovininiu laivu kaip virėjo padėjėjas. Nukaršęs, palūžęs žmogus, nugrimzdęs į alkoholį.

Tai, ką jis pasakė, sukėlė visuotinę linksmybę. Ne – ra – dau! Kad ir kiek mėnesių įnirtingai ieškojo tos salos, jos nesurado. Jį išsekino tie bergždi ieškojimai, kupini beviltiško įniršio, jėgų ir pinigų švaistymas, stengiantis atrasti tą laimės ir laisvės žemę, kuri, regis, prasmego amžiams.

– Ir vis dėlto ji buvo čia! – kartojo jis vėl šįvakar, baksnodamas pirštu į žemėlapį.

Čia nuo kitų atsiskyrė senas vairininkas ir priėjęs palietė jam petį.

– Nori, pasakysiu tau, Robinzonai? Tavo negyvenama sala… be abejo, ji tebėra tenai. Ir netgi, patikėk, tu tikrai ją radai!

– Radau? – duso Robinzonas. – Bet juk sakau tau…

– Tu ją radai! Gal dešimt kartų pro ją praplaukei. Bet neatpažinai.

– Neatpažinau?

– Ne, nes ji – ta tavo sala, kaip ir tu, paseno! Na taip, juk matai, gėlės virsta vaisiais, vaisiai – mišku, žalias miškas numiršta. Tropikuose viskas vyksta labai greitai. O tu? Pažiūrėk į veidrodį, kvaileli! Ir pasakyk, ar ji, tavo sala, atpažino tave, kai plaukei pro šalį?

Robinzonas nė nedirstelėjo į veidrodį; patarimas buvo nereikalingas. Jis žvalgėsi į visus tuos žmones tokiu liūdnu ir nustėrusiu veidu, kad sukilusi juoko banga ūmai nuščiuvo, ir užeigoje stojo mirtina tyla.

Kad ir kur eitume, ką darytume, jaučiame, jog esame tik nereikšmingas sraigtelis didžiulėje ir braškančioje biurokratizmo mašinerijoje, kur niekas nepaiso mūsų poreikių ir neklauso balso. Todėl kai žmonės sukdami akis į šalį klausia savęs ar savo sugėrovų: „Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“, neturėtume automatiškai manyti, kad dėl jų sutrikimo būtinai kalta Rusijos propaganda ar vatinis drabužis. Žmonės myli savo valstybę, bet ne visada suvokia, kur ji yra ir kas yra jie joje.

Šis tekstas remia prielaidą, kad federalizacijos scenarijų verta (o gal net neišvengiama) svarstyti ir čia, Lietuvoje. Tai galimybė valdžios dėmesio neišpaikintiems regionams suklestėti, o kiekvienam iš mūsų – įgyti autentiškos valstybės kūrimo bei stiprinimo patirties.

Federalizuota Lietuva pirmiausia suskiltų į maždaug 60 suverenių valstybių, susikūrusių buvusių savivaldybių pagrindu: jos pačios laisvai pasirinktų tolesnį valstybingumo tąsos būdą – būti respublika, monarchija, kunigaikštyste, o gal netgi imperija – arba priešingai – nuspręstų, kad valstybingumas nėra reikalingas, ir deklaruotų siekį prisijungti prie didesnės kaimynės.

Įmanu, jog kai kurios specifinius papročius puoselėjančios savivaldybės (kaip antai Druskininkų) pasirinks teokratijos modelį – virs Druskininkų Malinausko respublika, kurioje ajatolos vaidmenį atliks pats Malinauskas, o pasaulietinę valdžią įkūnys leidinys „Mano Druskininkai“. Tam tikros teokratijos formos tikriausiai figūruos ir Vilnijos regione, kuris galų gale apsiskelbs atskira civilizacija (kitaip sakant – kooperatyvu), na, o kai kuriose senas sukčiavimo tradicijas turinčiose valstybėse visai tikėtina konstitucinė kleptokratija.

Sunku aprėpti, kas iš tikrųjų dėsis mūsų kraštuose, tačiau kai ką galima prognozuoti. Pavyzdžiui, nesunku numatyti, kad konkurencija tarp savivaldybių, tapusių valstybėmis, bus itin aštri ir įgis karines formas. Įmanomas scenarijus, kad sustiprėjusi Druskininkų Malinausko respublika (arba – pagal kitas prognozes – chanatas) pareikalaus iš Varėnos, Alytaus ir Lazdijų respublikų leisti nutiesti per jų teritoriją naują keltuvo trasą, kas reikš faktinę šių valstybių okupaciją, ir joms teks drauge ieškoti bendrų išeičių – atsiras kokia nors Dzūkijos grybų sutarties organizacija.

Galimi karo židiniai suliepsnos ir dab. Vidurio Lietuvoje. Nuo turizmo ir alkoholio vartojimo regione stipriai priklausoma Anykščių respublika jau dabar turi gerą gynybinę infrastruktūrą – žvalgybai tinkamą medžių lajų taką ir Biliūno žiburį, na, o pastaruoju metu susirūpino ir realia krašto apsauga – miesto pakraštyje ant piliakalnio statys medinę Vorutos pilį. Galima įtarti, kad, pabūgusi tokio anykštėnų valstybės (beje, tikriausiai įvesiančios Nuskendusio Katino kultą) elgesio, kaimyninė Molėtų respublika apskųs pilies statybas tarptautinėms organizacijoms kaltindama šią valstybę pažeidus saugios kaimynystės principus ir talkinama ufonautų, raelininkų bei Liberto Klimkos pradės visoje teritorijoje diegti etinę-egzistencinę etnokosmologijos sistemą – sistemos HAARP baltiškąjį atitikmenį.

Surems kaktas cheminį ginklą turintis Jonavos kalifatas ir demokratinę santvarką pilietiniame kare išsaugojusi Širvintų respublika. Jonavai okupavus sufijų religiją išpažįstančią Ukmergės valstybę ir prisidengiant kova už tikrąsias vertybes išgriovus šventąjį Veprių miestą, būtent Širvintoms teks pasirūpinti pabėgėliais, mat Kėdainių pasienyje juos pasitiks tvora – retoriką apie ypatingą Kėdainių žmogų ir jo intymų santykį su agurku išvysčiusi valstybė nebus svetinga netradicinę religiją išpažįstantiems pabėgėliams.

Kitaip sakant, pokyčių bus daug, ir ne visi jie atneš į namus ramybę ir taiką, bet turbūt svarbiausia, kad, valstybėms sumažėjus, žmogus vis rečiau jausis bejėgis ir užmirštas, mat politika susipainios su asmeniniu žmonių gyvenimu ir vėl kaip senovėje taps aistringa, įkvepianti ir žaisminga, pasiduodanti emocijoms bei tos dienos nuotaikoms.

Nepaisant to, net ir gyvenant aktyvų politinį ir asmeninį gyvenimą valstybėje, kuri nepalyginamai geriau atspindės kiekvieno asmeninius lūkesčius nei buvusioji Lietuvos Respublika, mums pamažu aiškės, kad tai tik pereinamoji būklė, pirmasis federalizacijos etapas, rodantis, kad galime (ir netgi privalome) dar smarkiau federalizuotis, panaikindami išlikusius prieštaravimus ir staiga įsiliepsnojusių konfliktų priežastis. Savivaldybių pagrindu susikūrusioms valstybėms suirus į dar mažesnes – kaimo ar nedidelio miestelio dydžio valstybes, o miestams suskilus į atskirus mikrorajonus, pradės ryškėti tikrieji federalizacijos naudos kontūrai: „paprastam žmogui“ vis geriau seksis identifikuotis su savo valstybe, nes tikimybė, kad jis pats, jo šeimos narys ar giminė taps Seimo nariu, nepaprastai padidės, ir tuo pat metu gerokai sumažės spaudimas toje srityje, kuri nūnai laikoma Briuselio dirbtinai primesta, – galėsime laisviau traktuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimus, lyčių lygybės principus, darbo kodeksą.

Žinoma, ir šioje federalizacijos fazėje konfliktų neišvengsime, tik, skirtingai nei ankstesniame etape, juos lems paprastos užgaidos – karai ir konfliktai dažniausiai kils, kai valstybės vyrai pagėrę sumanys pasikalti arba pasiburkšti su kaimyninės šalies „ciolkomis“. Semeliškės susikaus su Paparčiais, Nemaitonys terorizuos Užuguostį, Pivašiūnai bus gavę į kaulus nuo Dusmenų ir pan. Iš principo keisis netgi sąvokos „karas“ samprata: dabar karu bus vadinamas dviejų savadarbėmis priemonėmis – laužtuvais, grandinėmis, peiliais, lazdomis (nes tikrų ginklų stigs) – ginkluotų gausių gaujų susitikimas prie kaimo / mikrorajono ribos – reiškinys, labai panašus į tą, kuris mūsų miestuose klestėjo sovietmečio pabaigoje.

Vis dėlto ir ši valstybingumo forma ilgainiui pasirodys netobula – žmonėms darysis per sunku kautis už tai, iš ko naudos gali turėti ne tik jie patys, bet ir jų artimi bičiuliai bei kaimynai. Valstybės ims skilinėti į dar smulkesnes keršto gaujas, besivadovaujančias „Delfi.lt“ kitados išdėstytomis šaulių instrukcijomis, o galiausiai, įvykus natūraliam, fizinių gebėjimų ir apsukrumo nulemtam lėšų persiskirstymui, sumažės iki optimalaus, kaip tada regėsis, dydžio – vienos šeimos. Sprendimus priimti (vidaus politika) ir juos taikyti santykiuose su kaimynais (užsienio politika) taps visai paprasta – šeimos galva pats vienas galės lengvai spręsti, kokias priemones ir principus pasitelkti kiekvienu konkrečiu atveju. Tai lems, kad pagrindine vidaus politikos priemone taps kumštis – tokioje mažoje ir kompaktiškoje valstybėje visi gerai žinos savo teises ir pareigas ir maištai bus efektyviai malšinami, na, o užsienio politiką padės formuoti kirvis, butelis ir, be abejo, tas pats kumštis. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visa, kas susiję su šeimos galvos reikalais ir jo noru vadovauti bei pasitenkinti, bus vadinama vertybėmis, kurias reikia ginti nuo barbarų (t. y. visų kitų).

Tačiau net ir šioji santvarka galiausiai paaiškės varžanti piliečių laisvę ir „juos kankinanti“, nes nė vienas pilietis negalės išvengti tam tikrų pareigų artimiesiems, atsižvelgiant į tai, kas jis jiems yra. Paaiškėjus, kad net ši nauja valstybės samprata neįstengia galutinai panaikinti konflikto tarp asmens ir valstybės, ir pastaroji – lygiai kaip prieš daugelį metų – tebėra blogio šaknis, žmonės ieškos dar radikalesnių ir skaidresnių sprendimų, galinčių juos išvaduoti iš valdžios tironijos, ir galiausiai atras tai, ką jau XVII amžiuje sugalvojo Liudvikas XIV, ištaręs: „Valstybė – tai aš.“

Tą pačią akimirką dirbtinis šeimos kaip valstybės darinys skils, ir suverenitetą įgis bei valstybingumu pasipuoš pati smulkiausia, tačiau savo poreikius idealiai suvokti ir idealiai greitai į juos reaguoti sugebanti visuomenės dalelė – vienas žmogus. Šio tipo valstybėje natūraliai, nepanaudojus jokios išorinės jėgos, nebus įgrisusios ir pavojingos nuomonių įvairovės (nebent žmogus, taigi ir valstybė, būtų psichinis ligonis), o į poreikius bei įgeidžius bus atsižvelgiama su visa būtina atida ir reaguojama taip greitai, kaip tiktai įmanoma.

Laikai, kai žmogus valstybėje jautėsi „likimo žaislu“, liks praeityje. Blaškytis, būti nublokštam, kitaip sakant, emigruoti, taps neįmanoma ir praktiškai – valstybei susmulkėjus iki vieno žmogaus, iš jos išvykti nebus jokių galimybių; žmogui, kad ir kas jis būtų ir kokių dvasios ir charakterio savybių turėtų, teks valstybe rūpintis, ją mylėti ir mirti kartu su ja (taigi tam tikra prasme ir už ją). Taip didvyriškumas natūraliai taps ne lozungu, bet mūsų kasdienybės neatskiriamu elementu, privalomu ir neišvengiamu kaip pati mirtis. Esant tokiai situacijai, aišku, nebus sąlygų kilti ir tokiai pabėgėlių krizei, kokia šiuo metu krečia ES, – pirma, nebebus pačios ES, nes 500 milijonų valstybių sąjunga būtų itin nepatvari, antra, pabėgėliai, kad ir kur vyktų, visuomet liks savo valstybėje, ir kiekvienas galės padėti tik pats sau.

Pasikeitus valstybės principams ir išnykus dideliam biurokratiniam aparatui, pasidarys lengviau identifikuoti, su kokia valstybe turime reikalą, – norint įsitikinti valstybės patrauklumu, grožiu arba patikimumu neretai užteks mesti į ją akį. Asmens suvalstybinimo principas asmeninių santykių sferai, kurioje dažnai elgiamės neprognozuojamai, karštakošiškai arba tiesiog kaip tikri idiotai, suteiks stabilumo ir vers atsakomybę bei pareigą traktuoti ne taip abstrakčiai kaip ligi šiol – juk mūsų nauji santykiai bus traktuojami kaip „diplomatinių santykių užmezgimas“, o konfliktas prilyginamas „karui“.

Matyt, svarbu paminėti dar vieną didžiulį tokio tipo valstybės pranašumą – tai privatumas ir galimybė 100 % kontroliuoti informaciją. Jokia kita valstybė, kad ir kokią gerą žvalgybą turėtų, kol nėra išrasta minčių nuskaitymo technika, nepajėgs pasinaudoti svetimos valstybės duomenimis. Savyje pačiuose – savo valstybėje – mes jausimės saugūs ir galėsime atsiduoti pačioms karščiausioms erotinėms, – o tuo metu tai bus drauge ir politinės, nes turinčios reikalą su kitomis valstybėmis, – fantazijoms, nebijodami, kad būsime užbadyti pirštais ar išvadinti iškrypėliais, ar atlikti kokį nors kitą kontroversišką aktą – pavyzdžiui, įsisegti neužmirštuolę, neatskleisdami aplinkinėms valstybėms savo žydmasoniškos tapatybės.

Dviveidystė, aišku, mums kels šiek tiek keblumų, juoba turėsime nuo pačių savęs (nes tuo pat metu būsime ir valdžia, ir piliečiai) slėpti savo ryšius su ufonautais, kurie savo ruožtu mus agresyviai šantažuos, grasindami paviešinti, ko anądien prisidirbome ar prisisvaičiojome. Šių nepatogumų neliks tik įvedus visiškai naują valdymo formą – konstitucinę šizofreniją, leidžiančią vienam žmogui turėti kiek tik nori tapatybių bei nuomonių (vadinasi, ir valstybių).

Nuo tos akimirkos, kai filosofinius ir medicininius principus suderinusi doktrina pradės veikti, visi rūpesčiai išsisklaidys ir priešais mus atsivers naujų patyrimų svaigi visata (t. y. palata minkštomis sienomis), kurioje patys būsime ufonautai ir kai tik nematys gydytojai, galėsime lakioti po ją taip greitai arba lėtai, kaip tiktai norime.

Iškart noriu pasakyti, kad tai nėra bandymas teisinti Seimo narę ar iš naujo įrodinėti, kad – kaip kitados netgi yra paskelbęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – „žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu-kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei“.

Nėra taip, kad Seimo narė viso labo pažeidė kažkokias efemeriškas, neva dviprasmiškas mistinio „politinio korektiškumo“, kurį didelė dalis Lietuvos piliečių vis dar suvokia kaip baubą, normas, ir dėl to esą nėra ko jos „kalti prie kryžiaus“.

„Kalti prie kryžiaus“ yra už ką, ir vargu ar reikia didelės nuovokos, kad suprastum, jog tokio pareiškimo, kokį padarė Teišerskytė, šiuolaikinis politikas sau leisti negali. Galima sakyti, kad savo žodžiais Teišerskytė tarytum pasityčiojo iš pergalių, kurias visas Vakarų pasaulis pasiekė kovodamas su rasizmu ir ksenofobija, simboliškai atsiribojo nuo demokratinę kryptį jau kadais pasirinkusios ir Konstitucijoje pamatines žmogaus (kad ir kokios tautybės ar odos spalvos tas žmogus būtų) teises ir laisves įtvirtinusios Lietuvos Respublikos – šalies, kuri, negana to, neseniai prisiėmė atsakomybę priglobti apie tūkstantį pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Taip pat – nors ir netiesiogiai – atskleidė, ką iš tiesų galvoja apie Lietuvos universitetuose studijuojančius arba mūsuose dirbančius juodaodžius bei geltonodžius – žmones, patikėjusius mūsų šalies galimybėmis ir (turbūt be reikalo) maniusius, kad šalyje Europos Sąjungos narėje gyventojai nerūšiuojami pagal odos spalvą ar kvapą.

Vis nepaleidžia klausimas: ką dabar jau buvusi liberalų šešėlinė kultūros ministrė būtų dariusi (ir ką sakiusi), jei likimas jai būtų lėmęs akis į akį susidurti su žymiu juodaodžiu Lietuvos menininku – iš tolimojo Malio kilusiu grupės „Skamp“ vokalistu Viktoru Diawara?

Vis dėlto tai, kad Liberalų sąjūdžiui atstovaujanti Teišerskytė pristigo sugebėjimo ir valios nuslėpti nuo mūsų savo pažiūras, laikytina Lietuvos sėkme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ylai išlindus iš maišo Liberalų sąjūdis, o vėliau – ir Lietuvos rinkėjai atskleis poniai Teišerskytei tikrąją jos pažiūrų (kad ir kaip įmantriai jas stengtųsi pateisinti arba išmintingai nutylėtų) kainą.

Aišku, visada yra sunkus savęs keitimo, vertybių perkainojimo kelias, kuris galbūt galėtų ir vėl grąžinti šiokį tokį pasitikėjimą Seimo nare, – bet tikrai nemanau, kad tam pakaks paprastučio pasiteisinimo ir kelių nuotraukėlių, kuriose ji užfiksuota juodaodžių draugijoje. Tik pripažinusi savo mąstymo ydas, darbais, o ne žodžiais įrodžiusi, kad blogo kvapo dimensija nuo šiol nebeiškreipia jos pasaulėvaizdžio, Teišerskytė galėtų pamėginti iš naujo užkariauti rinkėjų ir partijos pasitikėjimą.

Tačiau yra vienas aspektas, – būtent tas, dėl kurio šis tekstas ir atsirado, – neleidžiantis man tikėti, kad ponia Teišerskytė ras jėgų įveikti šį sunkų savęs pažinimo kelią ir kad apskritai stengsis. (Lygiai kaip sunku patikėti, kad paplėkusi Lietuvos politinė sistema išdrįs apsivalyti, – tapsmo politiniu lavonu procesai mūsuose per dažnai sustoja net dorai neprasidėję.)

„Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, t. y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų šalių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man bloga, man buvo gėda už mūsų valstybę“, – kalbėjo Seimo narė. Dauguma interneto komentatorių ir piliečių pirmiausia išgirdo žodžius „negras“ ir „klozetas“, ir galbūt todėl jokios reakcijos nesulaukė dar įžūlesnės politikės formuluotės – „kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės“, „man buvo gėda už mūsų valstybę“.

Parlamentarė dėl nepatogumų apkaltino ne aplinkybes ir ne negrą su klozetu, o valstybę – beje, kaip tik tą, kuriai pati atstovauja.

Ką tai reiškia ir kas poniai Teišerskytei tokiu atveju yra valstybė?

Liudvikas XIV yra pareiškęs, jog valstybė – tai jis, ir jo teiginys atsidūrė istorijos vadovėliuose. Teišerskytė XXI a. pradžioje taip toli žengti nedrįso, tačiau ja teisėtai gali didžiuotis bent jau vienas žmogus – tai jos partijos kolega, Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas, socialiniame tinkle „Facebook“ kitados paskelbęs įrašą „Lithuania, f*ck you“. Susiejusi valstybės prestižą su savo patogumu, Seimo narė aiškiai parodė, kad Lietuvos Respublika jai yra verta tiek, kiek sugeba užtikrinti jos asmeniui aukščiausio lygio komfortą ir leidžia pasipuikuoti prieš kitų šalių parlamentarus, ir kad jos prestižą lemia visai ne ryžtingi bei laiku priimami sprendimai ir ne veikla tarptautinėje arenoje, bet visų pirma tai, kaip patogiai ponia Teišerskytė pasieks kelionės tikslą.

Negana to, eksplikuodama savo tariamą, rasistinės gaidos persmelktą kančią (buvo kalbėta ir apie kelionės metu ištryškusias ašaras) dėl sėdėjimo vietos lėktuve, ponia Teišerskytė atkreipė dėmesį, kad su ja turi būti elgiamasi kitaip nei su visais kitais – „kaip su žmogumi“ (tiesa, apie šį pomėgį mes jau žinome nuo tų senų laikų, kai liepsnojo Seimo automobilių nuomos skandalas, prilipdęs parlamentarei skambų „nacionalinės vertybės“ vardą), vadinasi, leido suprasti, kad mielai skirsto piliečius į pirmarūšius ir antrarūšius – tuos, kurių reikia šalintis ir bjaurėtis, ir tuos, prieš kuriuos malonu puikuotis ir demonstruoti mistinį „valstybės prestižą“.

Kažin ar gali kilti abejonių, kaip vertinti politiką, viešai leidusį sau teigti, kad negali pakęsti sąlygų, kuriomis gyvena dauguma žmonių – jo rinkėjų, atsisakantį suprasti, kad žmogus nėra vien statistinis balsavimo vienetas, kas ketveri metai pavyzdingai nukeliaujantis iki urnos, bet taip pat – atleiskite – šūdai ir myžalai, kurie ne visada ir ne visur saugiai nuteka kanalizacijos vamzdžiais. Politiką, besigėdijantį savo kontakto su realybe, kokia ji yra, ir – negana to – savo negatyvią patirtį pristatantį kaip siaubingiausią, visą valstybę diskredituojantį ar netgi jos vos nesužlugdžiusį įvykį. Tarsi rėkiantį, jog valstybė iš principo yra kažkoks jos prestižas, o ne žmogaus labui nudirbti darbai, ne sunkus kasdienis triūsas suprantant ir padedant.

Šitoks požiūris, skirtingai nei žodis „negras“, kurį įmanoma veidmainiškai teigti išsprūdus netyčia, nesuteikia galimybės jokioms spekuliacijoms – tai atsisakymas suprasti, kas yra ir kam turi tarnauti politikas, o už tai turėtų būti skaudžiai baudžiama, ir aš tikiuosi, – nors linkėti kolegei (taip, Teišerskytė yra ir rašytoja, LRS narė) blogo nėra geras tonas, – kad žiniasklaidoje prasidėjusi kritikos lavina, nors ją ir nepelnytai greitai užgožė kitos temos, pasibaigs dėsninga ir, deja, privaloma Teišerskytės politinės karjeros griūtimi.

Tuomet, bandydama pakilti nuo dugno, parlamentarė galbūt ras progą permąstyti kai kuriuos dalykus ir tai jai padės reabilituotis bent jau kaip poetei, nes ligi šiol didžiausias (matyt, kitados ir Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai įspūdį padaręs) jos literatūrinis pasiekimas yra Seimo narės antpečiai.

Ilgą ir gana monotonišką kelionę į Kroatiją trumpinome pokalbiais su drauge. Ji yra gydytoja. Puiki gydytoja, dirbanti skyriuje, kur gyvenimas kasdien susitinka su mirtimi. Kaip gali ištverti, kai tavo akyse taip dažnai miršta žmogus? – paklausiau. Sunkiausia ne tai, – atsakė po pauzės, – kai stengiesi padaryti viską, kas įmanoma; svarbu, kad niekas netrukdytų.

Kas gali trukdyti gydytojui, kovojančiam dėl žmogaus gyvybės? – nustebau. Valdžioje įsitvirtinę klerkai, – liūdnai pasakė, – jie turi neribotą galią, daug cinizmo ir labai mažai kompetencijos.

Lietuvoje valdžios keiksnojimas yra būtinas pokalbių elementas, nors kiekvienas iš mūsų tą valdžią renkame, o paskui nieko iš jos nereikalaujame.

Viename interviu režisierius Oskaras Koršunovas teigė, kad jo misija – ginti žmogų. Taip pat ir nuo visuomenės. Šio režisieriaus pastatytas „Išvarymas“ jau beveik ketverius metus sutraukia pilnas sales žiūrovų, kurie, tikiuosi, čia eina ne dėl antro veiksmo keiksmažodžių pliūpsnio. Bet ar jie pasisemia sveiko pykčio ir noro kažką keisti sumautoje savo aplinkoje, ar tik pagalvoja apie lėktuvo bilietą į Norvegiją ar Angliją? Juk tai paprastesnė, o dažnai – ir oresnė išeitis, negu minti mūsų valdininkų slenksčius ir prašyti (net ne reikalauti) atlikti jiems priderančias funkcijas.

Rengdama žurnalistinius tyrimus ne kartą bendravau su valdžios struktūrų žmonėmis ir beveik kaskart turėjau patirti pažeminimą, o sostinės savivaldybės spaudos atstovas net liepė pakeisti temą, kuri tuo metu buvo ypač aktuali miestelėnams. Susidūręs su klerkais iš karto supranti, kad esi niekis, kad viskas priklauso nuo pasipūtusios poniutės ar arogantiško jaunuolio nuotaikos ir valios.

Nobelio premijos kalboje Josifas Brodskis iškėlė utopinę idėją: „Jeigu mes savo vadovus rinktume pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo.“ Verta dėmesio mintis?

Gal kovoje su valdininkų savivale praverstų kultūros pasaulio žmonių (arba siauriau – meno žmonių) svari nuomonė ir jų kūriniai? Pasak Wyndhamo Lewiso, menininkas visada rašo ateities istoriją, nes jis vienintelis supranta dabartį. Vadinasi, galėtume tikėtis, kad jis atskleis visuomenei esminius jos dabarties reiškinius, judėjimo kryptis, tykančius pavojus, kalbės apie grėsmes ir, net suprasdamas beviltiškas savo pastangas, bandys keisti jį supantį pasaulį. Savo kūriniais, o gal ir savo poelgiais?

Dinarų kalnuose įsikūrusio mažo Kroatijos kaimelio gyventojas veda ranka per horizonto liniją: ar matote, kokie žali mūsų kalnai? O prieš penkiolika metų jie buvo pliki, matėsi uolos, nes avys nuėsdavo visą žolę. Nėra avių, nėra kaimų, visi išvažiuoja. Taip bus ir Lietuvoje, – sako Povilas, nedidelės statybos įmonės direktorius, su kuriuo geriame kroatišką vyną ir palydime už kalnų besileidžiančią saulę. Mes, mažos įmonės, nebegalime laimėti konkursų, net į mažus miestelius ateina didieji statybos koncernai, net konkurso sąlygos yra kuriamos specialiai jiems. Ieškosime darbų užsienyje, nes nebegaliu išlaikyti darbuotojų.

Deja, niekam nereikalingų žmonių, nevykėlių pozicijoje šiandien jaučiasi ir nemaža dalis menininkų.

Ar žinai, kaip politikai ir verslininkai vadina menininkus? Lūzeriais! Nes jie nuolat skundžiasi ir prašo pinigų, – savo žiniomis pasidalino vienas labai apsukrus meno projektų organizatorius.

Žinoma, sunku jaustis visatos centru, kai didelė dalis kultūrininkų nusipelno tik minimalaus atlyginimo, kai medijos skęsta nuo banalybių, kurias beviltiškai šmaikštaudami žarsto tų pačių medijų išpopuliarinti personažai – su tokiais nepakovosi, staiga pasiūlydamas Onutės Narbutaitės operą ar Gintaro Varno spektaklį.

Vis dėlto kovoti verta. Ilgai ir nuosekliai. Verta vien dėl to žmogaus, kurį pasiryžęs ginti Oskaras Koršunovas, žmogaus, kuris nenori skaityti pupyčių nuotykių, žiūrėti primityvių muilo operų ir klausyti dviejų ketvirtinių bumčiko. Jeigu bus nuleistos kultūros vėliavos, atrodys, kad viskas taip ir turi būti, o prodiuseriai mums dar kartą pasakys – jums to reikia.

Tačiau ką šiandien dažniausiai girdime iš kultūros kovotojų? Mūsų neremia, mūsų nekviečia, mūsų negerbia, mums neduoda medalio ir premijos… Daugybę kartų, kai išjungdavau savo radijo įrašų aparatą, girdėdavau baisiausių dalykų, kurie vyksta kultūros lauke – nepotizmas, papirkinėjimas, fiktyvūs konkursai, tendencingi sprendimai, premijų dalybos ir skyrimas pagal tai, kiek metų jis / ji jau laukia. Bet paprašiusi papasakoti apie tai viešai beveik visada girdžiu tą patį atsakymą – nejuokauk, po to man niekas neduos pinigų, nelaimėsiu nė vieno konkurso, nepasirašys sutarties, o kiek žmonių apskritai su manimi nesisveikins… Nuo ko pradėti pokyčių projektą, kad netaptum visuomenės priešu, kaip rašė Henrikas Ibsenas, ir nevirstum niekingu Thomo Bernhardo pasaulio gerintoju?

Prisiminkime demokratinės visuomenės kūrimosi istoriją ir Atviros Lietuvos fondo veiklos pradžią prieš dvidešimt penkerius metus. Kodėl buvo taip svarbu, kad fonde dirbtų politikoje nedalyvaujantys žmonės, ir kodėl buvo pradėta nuo nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų kūrimosi? Todėl, kad aktyvi nepriklausomų žmonių organizacija gali ne tik atstovauti kiekvieno savo nario interesams, bet ir teikti pasiūlymus, inicijuoti sistemos pokyčius, pagaliau kviesti į streikus ir piketus.

Ar prisimenate nors vieną kultūros žmonių streiką ar piketą? Ne dėl pensijos ar atlyginimo, o dėl mokyklų naikinimo, švietimo sistemos darkymo, meno konkursų ir lygio devalvacijos, dėl kultūros paveldo niokojimo ar neteisėto darbuotojų atleidimo.

Todėl norėčiau paklausti, kur yra ir ką veikia Lietuvos kūrybinės organizacijos, kurioms iš valstybės biudžeto skiriama tikrai nemaža suma – 716 550 eurų. Įstatymiškai įtvirtinusios menininko statusą ir tuo nepaprastai apsidžiaugusios, jos organizuoja renginius (ką gali padaryti kelių žmonių grupė), dalyvauja apdovanojimų skirstyme (maloni galios pozicija), kai kurios valdo prašmatnų nekilnojamąjį turtą, kai kurios jį sėkmingai parduoda ir net nesiteikia visuomenei paaiškinti, kur dingo gauti pinigai. Nesiūlau naikinti kūrybinių sąjungų, tačiau norėtųsi, kad jos pradėtų aktyviai veikti, kad tose sąjungose patogiai įsitaisę dažnai ir jauni žmonės pagaliau suformuluotų ir siektų kūrėjų, intelektualų sambūriui derančių tikslų.

Kad grupė žmonių gali tapti rimta demokratinės visuomenės atrama, kad ją ne taip lengva „nubausti“, atkeršyti ir išgąsdinti, liudija Širvintų istorija. Kai šio rajono merė atleido kultūros centro direktorių net ir darbuotojams prašant to nedaryti, kai rajono laikraštis publikavo tik palankias savivaldybei naujienas, susikūrė nepriklausomas laikraštis „Širvis“ – jame apie svarbiausius dalykus labai atvirai rašo šio miesto piliečiai, suprasdami, kad spaudos laisvė nėra laisvė spausdinti draugų ratelio nuomonę, ką dažnai pamiršta ir mūsų kultūrinė spauda.

Mes nugriovėme sienas, nutiesėme kelius į senosios demokratijos šalis, bet vis dar neišbrendame iš baimės, nepasitikėjimo, sovietinių įpročių pelkės. Ir čia nepadės Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas, nepadės nė šimtai paminklų kovotojams už laisvę. Mes nepastebėjome, kaip prapylėme pagrindinį mūšį dėl laisvo žmogaus. Ką darysime toliau, laisvieji intelektualai?

Kai važiavimas naujutėlaičiu Kroatijos greitkeliu, į kurį jie sukišo Europos Sąjungos paramą, atsibosta, su drauge imamės lygių teisių temos. Ar tau neatrodo, – klausiu, – kad vyrų chirurgų yra kur kas daugiau negu moterų? Kodėl taip yra? Ne visur taip, – atsako, – turėjome nepaprastai gerą vaikų chirurgę, kai ji išėjo į pensiją, atsirado milžiniška spraga. O kur ji dabar? – domiuosi. Negalėjo išgyventi iš pensijos, išvažiavo kažkur į užsienį slaugyti ligonių.

P. S. „Mes tikėjome, kad jeigu labai pasistengsime, pasaulis taps geresnis. Mes pralaimėjome. Bet iki šiol aš tikiu, kad idealizmas gali padaryti labai daug gero ateityje“ (Haruki Murakami).

Lapkričio ketvirtadienį, tą svarbią dieną, apžiūrėjau pasą, kurį liepė atsinešti: gimimo data nepatiko – tokių plerzų nepriimčiau. Į veidrodį žiūrėti nevertėjo: telpu tik į vieną suknelę. Pagalvojau apie valdybos narius – nebus skaitę knygų. Na, gal kokį puslapį.

Gaila: šio to ten yra.

Reikėjo juos perspėti, kad prieš pusšimtį metų buvau atkakli mergaitė: kai pasijusdavau nuskriausta, nesunkiai nubrisdavau dešimtį kilometrų per užpustytus laukus už miesto, kur pėdsakų nėra, ir užsirašinėdavau, kaip sniegas lipdo akis.

Jis toks karštas, tas vėjo nešamas sniegas. Aštrus it žarnelės nuo vyno kirtis per pakinklius. Storas paltas per sunkus, bet išpešiotoje pamušalo vietoje užverkto snukelio raštininkė slepia nuoskaudų raštelius, sutrintus ir snarglėtus. Tupi apledėjusiu treningu lauko vidury ir šlapia pirštine vedžioja: palaukit, jūs dar pamatysit – vaikas atkeršys.

Taip ir žinokit: sniego rašytojų sąjungai priklausiau jau tada.

Ėmiau spėlioti, ką lemtingą dieną veikia Navakas, poeta: rekomendacijoje rašė, kodėl mane vertėtų priimti į plienines rašytnamio gretas – kad Šv(iesioji) Valdyba galėtų įrodyti nė per plauką nepraradusi proto, garbės ir sąžinės!

Ar jau pabudo? Ką valgė? Kam išsiuntė artefaktą? Kam – faktą? Ar nesusipyko su Eglute? Kokį vinilą dabar suka? O gal vidurius, ne vinilą? Ne Šv. Valdyba – Navakas.

Kai truputį nerimauju, imu įsivaizduoti, kur įklimpo kiti.

Net ėmiau spėlioti, ar tebežydi Baranovos rožės prie Molėtų ir kaip jos susijusios su Derrida. Ar rožės tampa filosofėmis, kai jas ima gnaibyti šalna? Ir su kuo prasmingiau pasikalbėti – netręšta rože ar Derrida?

„Autorė geba išreikšti visą socialinį žmogaus gyvenimo nereikšmingumą dviem sakiniais. Prisimena kolegą: „Vieną dieną jį parmuša pradedančioji vairuotoja perėjoje prie redakcijos. Niekas niekada net neprisimena jėga kunkuliuojančių Ramoškos sakinių“ – čia citata iš rekomendacijos.

Gerą citatą parinko: žmonės tikrai akimirksniu užmiršta kitus žmones. Tarsi jie niekada nebūtų gyvenę – visai.

Kvaila mina spoksodama į pasą atsiminiau, kokia juokinga buvau, kai „Tyto alba“ išleido pirmąją knygą „Posūkyje – neišlėk“: ji man buvo tokia svarbi – jaučiausi kaip Adomė, ką tik išsilupusi šonkaulį. Didvyrė.

Nors iš tiesų tik bijojau savo vėžio – pasalūno. Ir dabar dar kartais bijau.

Ir kaip iš manęs visi juokėsi: manė, kad kuoktelėjau! Teisingai manė: vėžiuko ūsų kutenimas leido daryt ką tik nori – pagaliau išlošiau teisę būti nepakaltinama.

Kai visi jau buvo atsišaipę iki soties, Jūratė Baranova parašė esė „Raudona liūdesio spalva“. Ir jie, šikniai, užsičiaupė. Nes raudona – tikro liūdesio spalva.

Tą ketvirtadienį, kai jau reikėjo eiti pas Šv. Valdybą į apžiūrą, nusipirkau per mažą tortą (kiti buvo dideli, bet su turginėmis rožėmis), atsisėdau parduotuvėje ant palangės (apsauginis įtariai žiūrėjo, ar neimsiu to torto valgyti) ir galvojau apie Danutę Kalinauskaitę.

Apie jos kiekvieną sakinį, kurį gludina po kelerius metus. Pažįstu ją taip seniai, kad net nedrįsau prašyti rekomendacijos, – dėl tų tobulų jos sakinių. Bet ji kaip niekur nieko parašė – greitai ir su visokiom citatom iš „Žydiškų daiktų kambario“. Tik op – ir yra.

Paskutinę akimirką prieš atidarydama rašytnamio duris telefone persiskaičiau, kelintais metais įsikūrė pirmoji Lietuvos raštininkų sąjunga ir kas jai vadovavo. Kas iš to? Vis tiek neatsiminsiu. Bet ir Jonynas neatsimins, jeigu staiga paprašysiu išvardyti visus Rašytojų sąjungos pirmininkus. Aš galiu – moku ginčytis.

Baikim tą vaikų žaidimą. Ką mes čia žaidžiame? Statuso grožį?

Bet lemiantieji – net Liutauras Degėsys – buvo tokie įtartinai malonūs, jog net nuliūdau, kad balsuos prieš. Bet ne: visi trylika sumetė „už“. Tai jau sava? Tiesa, dar pasakiau naivią kalbelę apie filologės širdį – net nesijuokė.

Štai, kaip viskas rimta.

O manot, kad ne? Vos neapsiverkiau: sniege suledėjusios dešimtmetės svajonė išsipildė. Na, po pusės šimtmečio. O ką?

Ir po visko pėsčiomis pardrožiau namo. Šalia namų yra brangi picerija „Pas tą“ – kepa didingas picas. O šalia troleibusų žiedo – pigiųjų picų skylė. Pamačiau prie durų kiūtantį senuką ir pamaniau, kad pavaišinsiu jį pica, jeigu šiandien tokia puiki diena. Ypatingomis dienomis ir skylės nušvinta rausvai.

Mane sutiko maloniai, o senukui liepė išeiti. Jo veidas buvo sutinęs, jis prašė karštos arbatos. Taip, nuo jo dvokė. Nuo Mazuronio nedvokia – ir kas iš to?

Tada labai gražiai picerijos merginų ką tik statusą įgijusios rašytojos balsu paprašiau, kad tam senučiukui išvirtų arbatos, o aš sumokėsiu. Bet jos nevirė: mano statusas joms negaliojo.

Demonstratyviai perplėšiau didelę ir skanią savo picą, padalinau į dvi dalis dėžutę ir įbrukau jam į rankas. Liepiau eiti lauk – jos juk iškvies policiją, jeigu nepaklus. Senulis nesuprato, kad reikia skubėti, – kišo į bedantę burną karštą picą.

Picų kepėjos pasiuto: mudu kompromituojame įstaigą! Picų kąsniai, seilėti ir blogai sukramtyti, dribo ant linoleumo grindų. Man vaizdas patiko – kaip tik toks, kokį galima aprašyti.

Lemtingoji stojimo į Rašytojų sąjungą diena viens du pavirto Policijos ekipažo diena. Nes jos iškvietė. O aš stovėjau kartu su senuku ir šaukiau joms laukinės mergos balsu: fuck you, beširdės, tegul jums iškrenta dantys ir nutįsta subinė!

Ir mus su smirdinčiu senuku kaip niekur nieko areštavo – apklausė ir surašė protokolą.

P. S. Kai gausiu Nacionalinę premiją ir mane laidos už Rašytojų sąjungos lėšas, paklokite į karstą protokolą, kuriame parašyta: ji šešiskart pakartojo – fuck you! Beširdės, dvėskit! Ir tegul jums nutįsta subinė!

Tačiau galima žvelgti ir kiek kitaip: kad pastarasis Paryžiaus teroras – labai vaizdi ir baisi demonstracija kaip tik to, nuo ko dauguma tų žmonių bėga, parduodami savo namus, leisdami tūkstančius dolerių, į nepažįstamas šalis, kur kalbama nepažįstama kalba, pasilikę tik telefonus. (O kodėl susisiekimo priemones turėti svarbu, parodo kad ir šitokios tragedijos – pats pažįstu ten gyvenančių ir net pataikiusių išvykti ten anam savaitgaliui. Nereikia nė to: sykį ramutėlę pavakarę Monmartre žioplai palikau mobilųjį kavinėj, ir per trejetą valandų, kol grįžau jo pasiimti, dėl mano „dingimo“ namie kilo didžiulis triukšmas.)

Siaubas dėl to, kas įvyko, tėra vienas dėmuo. Nerimą jau ima kelti ir tai, kas gali įvykti dabar. Ne visi pamena, kad didžiulės riaušės Prancūzijoje vyko lygiai prieš 10 metų, 2005 m. lapkritį. Prasidėjusios šiauriniuose Paryžiaus priemiesčiuose, jos pasiekė ir centrą (3-iąjį rajoną), galiausiai užkrėtė ir kitus miestus bei miestelius, iš viso daugiau kaip 200.

Tuo reikalu daugiausia rūpinosi tuometis vidaus reikalų ministras Sarkozy. Nors jis neapsiėjo be kelių šiurkščių pasisakymų, galiausiai viskas baigėsi turbūt geriau, nei buvo galima tikėtis, – per 20 dienų trukusius įvykius težuvo keli žmonės. Buvo apie tris tūkstančius areštų, sužeista daugiau kaip šimtas policininkų ir ugniagesių; visgi pagrindinis tų neramumų akcentas buvo gaisrai – sudeginta bene 9 tūkstančiai mašinų, apniokota neaišku kiek pastatų.

Tarp riaušininkų tada, regis, dominavo šalies pilietybę turinčių išeivių iš islamiškų kraštų palikuonys, bet prie jų jungėsi ir prancūzų kilmės jaunimas. Egzistuojantis ryšys su šalimi galbūt prisidėjo prie to, kad tiesioginių žmonių aukų, atrodo, vengė ir policija, ir riaušininkai, – net Putinas nepraleido progos pašaipiai pasisiūlyti į pagalbą pasiųsti savo jėgos struktūrų, jei prancūzai nesusitvarko.

Dabar, deja, kontekstas kitoks. Aukos didžiulės, tyčinės, netikėtos, o žemyno dėmesio centre gerą pusmetį mirguliuoja neturinčiųjų pilietybės srautai – viena vertus, išties nelabai galinčių jausti šalies pulsą ir įsijausti į jos gyvenimo būdą, antra vertus, menkai pajėgių apsiginti nuo šiurkštaus elgesio su savimi. Visiškai pagrįstas susirūpinimas, kad tarp atvykstančių gali įsimaišyti piktybinių asmenų ar kad ne visada įvertinami šalies pajėgumai užtikrinti kokybišką ir tvarią integraciją, neretai apglaistomi supaprastinimu „visi jie tokie“, kuriuo kaip tik mėgsta remtis, o ir šįsyk pasinaudojo tie patys teroristai.

Tokiam mąstymui palankiausia dirva – į ekonominę neviltį, kokį nors (neretai nuslopintą) nepasitenkinimą panirusi visuomenė. Senas geras metodas apsibrėžti „juos“ (ypač pravartu, pagal kokį išvaizdos ar kitą lengvai pasirodantį požymį, kad gebėtų atpažinti ir tie tavo sekėjai, kurie labiau linkę ne teorinį pagrindą plėtoti, bet įgyvendinti doktriną jėga) leidžia įsivesti antipodą „mes“, į gyvenimą grąžinantį prasmę ir kryptį.

Atgavus ūpą šiuo įžymias tarpukario Europos madas atliepiančiu būdu, sprogimai gali imti ir pasirodyti esantys ne tiek kurtinanti siaubo banga, kiek savotiškas fejerverkas, simbolizuojantis, kad mąstytojas išties nusipelnė pranašo statuso („Jums tik dabar paaiškėjo, kuo šitas reikalas kvepia? Naivuoliai…“), ir, be abejo, patogi proga įsiterpti su savo prezentacija, tiesa, greičiau skirta kovingoms idėjoms paskleisti, nei pačiai tragedijai reflektuoti.

Turint gerą trafaretą katastrofų netgi nereikia. Štai mūsų sąlygomis nutaikius štilio eteryje momentą galima rasti kitų prašalaičių, tinkamų pasipraktikuoti, kad ir veganų, homoseksualų ar lenkų – tai kas, kad jie nepasižymi nei sprogdinimais, nei mirtinomis avarijomis, nei našta socialinės paramos sistemai ar mokesčių vengimu, nei vietinių papročių ar istorijos neišmanymu (į šį žaidimą, deja, neretai įsivelia ir kai kurie šių grupių užtarėjai, ramstydami tą pačią dichotomiją). Imties „mes“ gryninimo potencialas didelis: susitvarkius su skubesniais prioritetais, tolesnių strateginių veiklos krypčių bus galima semtis kad ir iš anekdotų apie miestą, kurio gyventojus aptvėrus esą visi supras, už ką sėdo.

O juk valymai, atsikratymai ir geležinė tvarka – tiesiog subtilesnės, dar neįsibėgėjusios formos to, į ką daug rimčiau įsijautę teroristai. Išskyrus galbūt visiškai patologinius atvejus, įtampai, destrukcijai ir (savi)agresijai formuotis būtinas įsisenėjęs trūkumo jausmas – tarsi stovintis vanduo, reikalingas trūklių lervoms veistis. Net ir nuo pertekliaus atsirandantis išlepimas gali būti suprantamas kaip kitokios formos nepriteklius, disbalanso pasekmė.

Teroristą Paryžiuje, girtą žiaurų nusikaltėlį Lietuvoje, savižudį Japonijoje ar į mokyklą šaudyti įsiveržusį paauglį Jungtinėse Valstijose retai kada sies religija, pirmiausia jiems bendra visus proto ir širdies saugiklius išmušusi desperacija – nesvarbu, ar ji kilo dėl dienas trukusio alkio, sunaikintų namų vaizdo ar nuolatinio bejėgiškumo, atstumtumo pojūčio, o gal kito nepatenkinto poreikio. Būtent tie, kurie nei vaikystėje, nei vėliau neišmoko konstruktyvių sprendimo būdų, ir sudarytų tikrąją rizikos grupę, kurios neretai privengia kiti, tačiau labai geidžia verbuotojai, pirma meistriškai suteikiantys deficitinį – buvimo suprastam ir priimtam – jausmą, o tuomet įtikinantys veikti interpretuotos pažiūrų ir vertybių sistemos (tos pačios, kuria sekdami milijonai nugyveno visiškai taikiai) labui.

Įsiklausymo reikšmę suvokę kumščio adoratoriai sudaro vis rimtesnę grėsmę ištiestos plaštakos šalininkams. Net ir anąsyk sotėlesnėje bei ramesnėje Prancūzijoje norinčiųjų atsidėkoti „už tvirtą ranką“ pakako tam, kad dar gana nuosaikus Sarkozy neilgai trukus taptų prezidentu; o kokį kolektyvinį žvėrį, šnekant Apreiškimo Jonui terminais, tampa pajėgus atvesti pastarųjų išpuolių slibinas, net nesinori spėlioti – nelabai ir svarbu, ar jis atkeliautų iš jūros pasislėpęs avyčių bandoje, ar būtų vietinės kilmės, bet kuriuo atveju lauktų toks verksmas ir dantų griežimas, kad dvidešimt pirmasis amžius iš išgąsčio užsidengtų ausis.

Galbūt jau verta imti klausytis labiau – kol skundai dar netapo garsūs, o vis dar pašnibždom šnarantys prietarai nepavirtę grėsmingomis tezėmis. Neneigti baimių – bent jau pamėginti (net jei jų ir nesuprasime) išgirsti ir tuos, kurie jau regėjo karo zonas, ir tuos, kurie jų savo šalyje niekad nematė ir nenori matyti. O šalia užuojautos aukoms, jų artimiesiems ir visiems, kurie po šių įvykių jausis nesaugūs, – palinkėti stiprybės tiems, kurie suvokia, kad sunkiausia užduotis, atlaikant visus spaudimus ir emocijas, yra ir toliau nepaliauti ieškoti stipresnių antiagresinių panacėjų. Kad saugu taptų nuo visų jėgų, kurioms kito gyvybė ir laisvė nėra vertybės.