Garbioji publika,

kultūros protestas parodė, kad humanitarų bendruomenė yra brandi ir atsakinga, kad tikrai saugome demokratiją, reaguojame į aktualijas, nesame pasyvūs. Ir visuomenė šiandien atrodo sveikesnė negu prieš 10 ar 20 metų. Menui, kaip ir politikai, būtina scena, net jei kalbama tyliu, vos girdimu balsu. Tiesa, patys nesiveržiame į politiką, net ir suvokdami, kad valstybė – mūsų visų atsakomybė. Diktatoriai demonstruoja savivalę ir barbarybę, o mes vis dar tikime, kad pasaulis yra sudarytas iš daugiabalsių pasakojimų. Smagiau juos kurti, ne administruoti. Nesunku pajuokti politikus, bet nelengva atsidurti jų kailyje ir pajusti, kad Realpolitik nedera su nesavanaudiškumu. Ką daryti tada?

Rašymas išlaisvina nuo nuoskaudų. Su nuoskaudomis nemąstoma bendruomeniškai, jos kelia grėsmę užklimpti savyje, maitina asmeninius interesus. Kaip sako lietuvių filosofė Jurga Jonutytė – visi, net menkiausiai išraiškingi ir mažiausiai paveikūs pasakojimai apie savo gyvenimą yra filosofinis mąstymas. Mąstymas yra judėjimas, kaita, kartais – prastovos. Neturi jėgų, nesugebi užrašyti, nerandi tinkamų pavidalų. Literatūra kaip verslas, žinomumas ir šlovė irgi įmanomi, tik tai arčiau Realpolitik.

Bet eilėraščiai randasi iš stygiaus. Iš pertekliaus parašomi nebent romanai. Vaizduotės stygiaus, talento stygiaus, darbštumo stygiaus, kompozicijos stygiaus, turėjimo ką pasakyti stygiaus; visa apimančios regos deficito. Iš kalbos ekologijos ir idėjų taupumo. Menininkas gali persikūnyti į pasakos kvaišelio vaidmenį, jeigu tai priartins jį prie jo medžiagos. Jis gali keisti vaidmenis, abejoti savo tapatybe, nesuprasti. Meilė žmonėms nėra privaloma, bet tai labiau meilė negu neapykanta. Ji perkuria įstatymą, o ne įstatymas ją reglamentuoja. Galbūt ne šiandien, bet menininko intuicija yra būsimo įstatymo prošvaistė. Tai ne savikūra ir ne saviraiška, bet ėjimas nesaugiausiu keliu, susižeidžiant ir sužeidžiant kitus. Tai nuolatinė pastanga išeiti iš tik į juodą ir baltą skirstomos ideologijos, kartais eiti prieš minią ir kartais – su minia. Neretai – inertiškas skendėjimas iliuzijose; egzistencinė abejonė, ar tikrai gerumas ir gailestingumas yra vieninteliai ginklai prieš cinišką blogį. Apsisprendimas likti savo žemėje, su savaisiais, net jeigu jie silpni.

Dėkinga savo šeimai, mokytojams, „Šiaurės Atėnams“, menininkų ir humanitarų bendruomenei, literatūrai. Jų dėka lietuvybė man yra turtas. Už laisvę dėkinga rezistentams, disidentams, Nepriklausomybę atkūrusiems politikams. Visiems, kurie sąžiningai siekia bendrojo gėrio.

Dingsta žodis manyti, jį masiškai keičia galvoti. Ministras: Galvoju, kad mūsų ministerijai tenka per dideli krūviai. Įstaigos vadovas: Dauguma klinikos gydytojų galvoja, kad reikia daugiau etatų. Sporto komentatorius: Kaip galvoji, ar mūsiškiai laimės?

Dingsta kur nors, kaip nors, kas nors… juos keičia kažkur, kažkaip, kažkas. Žurnalistai: Noriu pasikalbėti su kažkuo iš Seimo garažo. Ar yra kažkokių sutrikimų? Ministras: Bandysime šį kraštutinumą kažkaip suvaldyti. Studentas: Noriu kažko užvalgyti.

Nyksta pasakymai gana (ganėtinai) blogai, gana mažai – juos čia keičia žodis pakankamai. Žurnalistas: Jei pėda pakankamai siaura, sunku rasti batelius. Gamtosaugininkai turi pakankamai mažai priemonių tam sustabdyti. Meras: Pakankamai bloga Vilniaus padėtis šioje srityje yra nepavydėtina.

Taigi turbūt net neverta neigti, kad pamažu greitėjame ir prastėjame. Gal net artėjame prie Orwello naujakalbės? Paguoda bent ta, kad nuo to kenčia ne vien mūsų kalba.

Žemaitis, trumpam atsidūręs kitam Lietuvos krašte, dažniausiai nė nemano laužyti liežuvio bendrine lietuvių kalba. Bet, apsistojęs tame krašte ilgesnį laiką, jis linkęs pripažinti, kad žemaičių šneką kitatarmiams išties sunku suprasti, todėl lengvesnio susišnekėjimo sumetimais pereina prie bendrinės kalbos. Tai padaryti žemaičiams pavyksta bene lengviausiai – nepalyginsi su kokiais suvalkiečiais, kurie net ir labai norėdami nepajėgia „perreguliuoti“ savo kalbos padargų, kad nesigirdėtų, tarkim, tų išdavikiškų ištęęęęstų balsių. Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie „nutautėjimą“, t. y. savo tarmės atsisakymą, o tik apie gebėjimą kuo taisyklingiau kalbėti bendrine kalba. (Pasitaikantys kalbinio subeždžionėjimo atvejai, kai į gimtinę sugrįžęs žemaitis slebizuoja bendrine kalba – atskira tema.) Vis dėlto net ir, atrodytų, puikiai bendrinę kalbą mokantis žemaitis kai kada išsiduoda, neatkreipęs dėmesio į tik žemaičių tarmei būdingas žodžio reikšmes, kirčiavimą ar gramatines formas. Čia ir pateikiu subjektyviai sudarytą didžiausių žemaitybių „išdavikių“ penketuką.

5. Rabarbaras

Bendrinės lietuvių kalbos daržo puoselėtojams šio augalo pavadinimas kažkodėl labiau asocijuojasi su senovės romėnų priešais, o ne, pavyzdžiui, su baru (atmosferos slėgio vienetu – nepagalvokit nieko blogo), todėl, žemaitišku įpročiu kitatarmiui pasiūlęs pagraužti rabarbãrą, mažų mažiausiai rizikuoji būti išvadintas barbaru (t. y. kirčiavimo taisyklių laužytoju).

4. Pelkė ir bala

Žemaitis, kitatarmiui pasiguodęs, kad, įlipęs į pelkę, sušlapo kojas, veikiausiai sulauks pasiūlymo džiaugtis, jog apskritai gyvas išsikapanojo. Nors tas nesilankė nei raiste, nei kemsyne, o tik žirgliojo duobėtomis miesto gatvėmis ar šaligatviais. Todėl ne Žemaitijoje geriau lipti į balas, o ne pelkes (geriau nelipti, žinoma).

3. Kilimas

Pasiūlęs ne žemaičiui nusipirkti kilìmą (ant grindų tiesiamą ar ant sienos kabinamą audeklą), greičiausiai būsi palaikytas lėktuvo bilietų ar bombų pardavėju, o gal net arabu (plg. pasakymą „skraidančio kìlimo kilìmas“).

2. Užšalti (apie maistą, gėrimą)

Jei prie stalo sėdite ne lauke, ne žiemą ir ne 30 laipsnių šaltyje, savo svečią iš kito Lietuvos krašto žemaitis gali lengvai sugluminti, paraginęs valgyti sriubą ar gerti arbatą, kol ta neužšalo. Atitokęs ir pasitikrinęs, ar jam siūlomas skystis dar nepasidengė ledo plutele, svetys tau gali pasiūlyti atšalti arba atvėsti.

1. Po trumpom rankovėm

Ne žemaičių, kad ir kaip stengtųsi, vaizduotė neneša, kaip šiltą ir gražią dieną galima vaikščioti po trumpom rankovėm. Na, po trumpa rankove galima paslėpti, pavyzdžiui, kokią nedidelę peties tatuiruotę, bet ir tai vargiai (nes neaišku – toks trumparankovis drabužis dėvimas ar tik šiaip prie rankos pridėtas…). O ką ne žemaitis pagalvotų, išgirdęs, kad žemaičiai neretai ir po triusikais laksto?!. (Prisipažinkim, žemaičiai: jei ir nelakstom, tai bent pasakom šitaip.) Kokio didumo tie apatiniai turi būti, kad po jais galėtum lyg po kokiu palapinės dangčiu palįsti?.. Ai, argi kam suprasti žemaitį?!. Dažnam žemaičiui toks retorinis klausimas skamba kaip komplimentas.

Laiko tėkmėje kintančios naujagimiams suteikiamų vardų mados – įdomus reiškinys, rimčiau pagvildenus, gal kai ką galima pasakyti ir apie visuomenės nuostatų poslinkius, nors kai kurių pasirinkimų populiarumo turbūt apskritai neįmanoma paaiškinti. Po krikščionybės reformacijos protestantų kraštuose šiek tiek sumažėjo šventųjų vardų populiarumas ir ėmė plisti Senojo Testamento vardai. Pvz., šiuo metu ir Britanijoje, ir JAV dažnai suteikiamas vardas Joshua (liet. Jozuė – tai hebrajų kalba, o aramėjiškai tai yra tas vardas, kurį mes sau adaptavome kaip Jėzų), iš ten ir Hanna(h) – nors Europoje daug seniau išplito šio vardo graikiškas ir lotyniškas variantas Anna (liet. Ona).

Beckettas kadaise stebėjosi, kad airiams sunku patikėti, jog jis ne žydas turėdamas vardą Samuel. Tačiau yra ir priešingų atvejų – anglakalbėse šalyse vardų Rachel arba Sara niekas nesieja su priklausymu žydų tautai: tai tik toks pat žydiškos kilmės vardas kaip minėtoji Ona arba Jonas, Juozas ir daug kitų.

Vardų mada kinta ne tik pas mus, nors susiduriant su europiečių vardais gali susidaryti įspūdis, kad Jonas, Pranas, Marija, Julija ir kiti krikščioniški vardai (įvairiomis kalbomis įvairiai modifikuoti) amžinai vienodai populiarūs. Pas mus buvo kitaip. Kaip tik minėti ir kai kurie kiti vardai pokario dešimtmečiais išėjo iš mados, t. y., savaime aišku, jie niekur neišnyko, bet, ypač tarp miestų inteligentų, juos nustelbė lietuviškos kilmės vardai. Ir ne tik – išplito Violetos, Ričardai ir kiti prieškariu mažiau žinomi vardai. Vėliau kaip tik tarp rafinuotesnių inteligentų, regis, prasidėjo savotiškas atoveiksmis. Savo vaiką pavadinti Jonu (tuo metu, kai dauguma Jonų buvo kaimiečiai) tapo originalu, įdomu ir net naujoviška.

Deja, statistikos apie tai internete nerandu – yra tik pastarojo dešimtmečio. O štai, tarkim, vokiškų vardų populiarumo statistiką galime skaičiuoti nuo viduramžių (http://www.beliebte-vornamen.de). Nuo viduramžių neskaičiuosime, bet, pažvelgę, tarkim, 50 metų į praeitį, tarp populiariausiųjų randame visiems žinomus ir įprastus vardus: Thomas, Andreas, Michael, Frank, Peter, Susanne, Sabine, Petra ir t. t. O pasižiūrėję į 2010 m. statistiką matome kažkokias keistenybes – pirmose vietose Mia, Hanna / Hannah, Lena, Lea / Leah; berniukų vardai šiek tiek tradiciškesni – tik ketvirtoje vietoje atsiradęs Finn / Fynn egzotiškas.

Vardų trumpėjimo mada būdinga ir Lietuvoje, ima dominuoti dviskiemeniai vardai. Apie tai rašo Daiva Sinkevičiūtė spalio mėn. „Gimtojoje kalboje“ (straipsnyje „Žvilgsnis į populiariausius pastarųjų penkerių metų vardus“). Tarp berniukų vardų 2006–2010 m. ryškiai pirmauja šie (ir tokia eilės tvarka): Matas, Lukas, Nojus. Kasmet populiarėja Dovydas, ir tai gražu tuo, kad jis toli nustūmė anksčiau buvusį madingą anglišką variantą Deividas. Toliau rikiuojasi Kajus ir Dominykas.

Tarp mergaičių pirmauja Emilija, Gabija, Kamilė, Gabrielė, Austėja, Ugnė, o pastaruoju metu ir Urtė. Straipsnio autorė nesiima tyrinėti vardų populiarumo priežasčių, išskyrus vieną prielaidą: Karinos vardo išplitimą (tiesa, ne taip jau didelį) 2007–2009 m. galėjo lemti „Lietuvos pramogų pasaulio atstovės Karinos Krysko populiarumas“. O kažin iš kur atklydo Smiltė? Nedas bus atsiradęs iš anglakalbių šalių (Edvardo trumpinys), beje, JAV nuo 1940 m. vis retėjęs – beveik iki išnykimo. Užtat moterų vardas Madison (atsiradęs iš pavardės) JAV atsidūrė tarp populiariausiųjų, nors ėmė plisti tik po 1984 m. filmo „Splash“, kurio herojė šį vardą susigalvoja Niujorke pamačiusi gatvės užrašą Madison Avenue. Duos Dievas, šitas Lietuvoje nepaplis.

Beje, ši naujųjų vardų statistika gali kai ką ir nustebinti, nors kai kurie vardai populiarūs turbūt jau ne pirmą dešimtmetį. Mat jauni tėvai paprastai gerai pažįsta savo ir vyresnių kartų vardus, o mažų vaikų vardai į viešąją erdvę patenka nedažnai, tad jeigu nedirbi vaikų darželyje ar civilinės metrikacijos skyriuje, kartais gali ir nesuvokti, kokie vėjai atpūtė mintį pavadinti vaiką tau gražiu, tau regis, nelabai dažnu (o iš tikrųjų pastaraisiais metais jau itin išpopuliarėjusiu) vardu.

Kas kita yra dažniausi visų šiandieninių Lietuvos gyventojų vardai, o jie tokie: Irena, Ona, Janina, Kristina, Lina; Jonas, Vytautas, Antanas, Tomas, Mindaugas (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1625). Pagal amžiaus grupes nesuskirstyta, bet spėčiau, kad ir vyrų, ir moterų bent pirmieji trys dažnesni tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tiesa, Jonas ir dabar populiarus; įdomu, kad sugrįžo (vieną kitą kartą praleidę) Jokūbas ir Ignas.

Tiek apie vardus, o apie (bendrinius) žodžius galima kalbėti be galo, bet geriau trumpai. Juk Palmira Mikėnaitė „Š. A.“ (XI.4) teigė: „Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką.“ Iš tikrųjų svetimų kalbų žodžių įsileidimas į savo kalbą tėra susitarimo reikalas, ir gana subjektyvus arba, taip nesakant, arbitralinis.

Toliau ji cituoja Agnę Žagrakalytę, teigiančią tašės būtinumą. Iš tikrųjų žodis rankinė šiek tiek tapo vartojamas, bet tašės vis tiek neišstūmė. Kartais imi ir pagalvoji: kodėl gi neįteisinus tokių žodžių kaip tašė, pečius, sutvėrimas ir t. t. (jie galėtų būti šalutiniai normos variantai). Arba net (baisu ir prabilti) bulka. Beje, latvių kalba bulką yra įsileidusi (bet jie daug ką įsileidę, o kai ką vadina savaip, ką mes vadiname tarptautiniais žodžiais, ir tai tik dar kartą patvirtina, kad leksika yra susitarimo reikalas). O gal ir ne, nes „bulką“ galime pavadinti banda, bet beveik nevadiname, nors tu mus užmušk! Iš vaikystės esu pasigavęs aukštaitišką šnektą ir atsimenu, koks vėliau svetimas, kažkaip net primityvus, man atrodydavo žodis batonas – tiesiog vulgarybė. Mano krašte tai būdavo vadinama pyragu. Bet „pyragais“ mes dabar vadiname saldžius kepinius.

O jau kuo visai esu įsitikinęs, tai kad žodis bomžas nereikalingas. T. y. jis visai suprantamas (ir vartotinas) kaip žargoninis žodis, bet kodėl jį, dangstydami kabutėmis arba kursyvu, bando įstumti žiniasklaidos straipsnių autoriai, man nesuprantama. Pagalvokim logiškai: „bomžas“ yra rusiškas sovietinis biurokratinis naujadaras. Tad jeigu mes nebūtumėm patyrę sovietinės okupacijos, ar dabar nežinotumėm, kaip savo kalba pavadinti valkatas?

Giedra Radvilavičiūtė, siūlydama redaktorei kalbėti šiame forume, kiek sutrikdė: čia paprastai kalba rašytojai, filosofai ar psichologai, – o aš esu filosofų, bet dažniau rašytojų skaitytoja. Taigi ir kalba mano bus visų pirma skaitytojos – senoviška ir paprasta; nesu iškalbos meistrė, veikiau – literatų pameistrė. Niekaip neišeis tik apie redagavimą ir kalbą, noriu ir apie literatūrą – nes abi pastarosios kuria viena kitą. Užduosiu keletą klausimų sau ir jums ir bandysiu sudėlioti kelis „punktus sakymų“ – ką supratau asmeniškai, dirbdama savo – redaktorės – darbą: apie tekstus konkrečiai, literatūrą atskirai bei redaktoriaus santykius su viso to kūrėjais – tekstų ir knygų autoriais bei vertėjais, – noriu vadinti juos vienu žodžiu: rašytojai.

Pirma. Manęs ne kartą klausė, kur išmokau redaguoti. O kalbėti kur? O skaityti? Mane išmokė mama, močiutė ir senõsios „Vagos“ knygos. Tų knygų kalbą mums paliko tarybmečiu „Vagoje“ dirbę redaktoriai. Redaguodama daugiausia pasikliauju nuojauta, regis, savaime iš viso to ir susiformavusia. Sakysite – puikybė: aš, tik redaktorė, žinau, kaip turi būti parašyta. Gryna tiesa: kasdien tenka niautis su savo žinojimu ir sau priminti: rašytojas žino geriau – tam jis ir rašytojas. Turiu jį gerbti, mylėti, tausoti jo išmintį ir tos išminties raiškos būdą ir nieko o nieko nepagadinti, kai oi kaip maga „pagerinti“, patikslinti, padailinti…

Antra. Kokia norėčiau būti redaktorė? Norėčiau būti gudresnė, labiau išprususi, apsiskaičiusi, lankstesnė, jautresnė, turėti geresnį skonį, intuiciją, tikslesnį nelabai dažnai pasitaikantį kalbos jausmą ir dar nuojautą parinkti tinkamus argumentus kalbėtis su autoriumi, vertėju ir leidėju, – kad viską, ką pastarieji nuveikė, galėčiau patikrinti ir nurodyti galimas klaidas. Sutinku, ir tai gundo redaktoriaus puikybę. Manau, tikriausiai iš čia ir vadinamieji prasti redaktoriai – stropiai klausantys „Kalbos patarimų“ (pamiršę, kad tai patarimai) ir laikantys juos taisyklėmis, pamiršę, kad rašytojas visada geriau žino, ką nori pasakyti, ir gali būti nieko negirdėjęs apie tuos patarimus. Meilė rašytojui, kad ir kokiam varganam, čia gali išgelbėti, daugiau niekas. Redaktoriui reikia beribio nuolankumo pamilti rašytoją ir jo tekstą, taip pat ir tada, kai iš šiojo trykšte trykšta savipakankamumas (žodyne nėra), ant stalo guli nesuvokiamų, sunkiai atpažįstama kalba parašytų fragmentų kratinys, kur visai neaišku, kas norima pasakyti, žodžiai sudėlioti kaip šarada, o kalbos saiką ir meninį skonį tenka pamiršti esant žemės paviršiuje. Taigi čia padėti gali tik sunkiai beatrandamas redaktoriaus nuolankumas. Visų minėtų savybių redaktoriui reikia, nes jis turi susivokti, koks teksto ar knygos autoriaus tikslas (sau tai vadinu paprastai: ko jis, tas žmogus, nori?), tada skaityti tekstą visų pirma skaitytojo akimis (tai labai atpalaiduoja, tada pamirštu, kad esama kokių nors taisyklių ar reikalavimų) ir žiūrėti, kas tekste rašytojo siekiamam tikslui trukdo: gal parašyta neaiškiai – aš, skaitytoja, nesuprantu net įdėmiai įsiskaičiusi; gal perkrauta įmantrių žodžių – paprastai tai nutinka, kai rašytojas, pamiršęs rašinio tikslą, ima grožėtis savimi ar užsižaidžia kalba (čia netinka atvejams, kai toks ir yra tikslas; rašytojo tikslų redaktorius nesiekia pakeisti ar taisyti); gal persistengta, skaitytoją laikant kvailiu ir šešis kartus aiškinant, kas ir taip aišku. Būna slidžių tekstų: mano, skaitytojos, akimis, labai gerai rašo, bet neturi ką pasakyti. Čia redaktoriaus padėtis liūdnesnė. Deja, jis rašytojui ne patarėjas, tik apgailestaujantis priverstinis skaitytojas. Šnekutis savo tekstu liete liejasi į gimtąją literatūrą ir skaitytojo smegenis, bet su žiburiu nerasi ir nesuprasi, ko gi jis nori. Gyvenimas visiškoje demokratijoje laiduoja, kad žmogus gali bandyti atkreipti į save dėmesį kokiais tik nori būdais – deja, dažniausiai plika akimi matyti, kad teksto tikslas, ar viršuždavinys, yra būtent toks. Manau, tai lemia mus semiančias marias chamiškų, įžeidžiančių, skaitytoją niekinančių tekstų, esą kartais pasiteisinant, kad tai tik provokacija diskusijai kokiu nors rūpimu reikalu sukelti; tyčia rašoma nepraustaburniška kalba, panibratsku, kaip aš vadinu, tonu ir žodynu. Padėkite sugalvoti, ko tokiu atveju dera norėti redaktoriui.

Trečia. Valdas Papievis sako: „Man vertimas ir redagavimas šiek tiek panašu – tas pats balansavimas ant lyno.“ Taigi kaip elgiuosi gavusi redaguoti išverstą tekstą? Tai visai atskira daina – tuomet tenka žiūrėti ir rašytojo tikslo, ir to, kaip vertėjas suprato tą tikslą, ir labai objektyviai, iš šalies, trečia, o tikrai ne pirma ar antra, akimi žvelgti, pageidautina, ir įžvelgti, kaip vertėjui sekasi nepametant rašytojo tikslo perteikti tekstą lietuvių kalba. Akis tik trečia, tad visą laiką budi nepersistengimo cerberis, kita vertus, už galutinį tokio teksto variantą vis dėlto lieka atsakingas redaktorius, nors daugelis leidyklų – dėl man nežinomų priežasčių – knygos metrikoje jo pavardės nenurodo. Nebe sovietmetis, kai partijos bosai „rašė“ („vertė“) knygas, o redaktorius rašė ar vertė už juos. Tačiau dažnai tenka taupioms vertėjų honorarams leidykloms redaguoti tai, kas nevertėjų (vienas žodis) pridirbta. Jei būtų mano valia, įvesčiau kokį nors tikslų reglamentą, kuris leistų redaktoriui nesiimti vertimo, kuris apskritai neredaguotinas. Leidyklos gausiai samdo netikusius vertėjus, ir redaktorius tampa grandimi grandinės: netikęs vertėjas – neišmanantis godus leidėjas – redaktorius – skaitytojas – mūsų visų gadinamas literatūrinis skonis. Ne vienas labai jaunas žmogus manęs klausė: gal jūs išmanote apie literatūrą, pasakykite, ar šita knyga gerai parašyta, – jie neatskiria, nes nesusiformavęs joks literatūrinis skonis, ką ir kalbėti apie daugybės gerų tekstų skaitymo nulemtą nuovoką, leidžiančią intuityviai justi, ar patiekiama ne silkė su arbata, kaip sako rusai, o geras tekstas, kur, paprastai kalbant, žodynas ir žodžių išdėstymo būdas bent kaip nors siejasi su turiniu.

Tačiau vertimas – šventa misija, su juo redaktoriui dera dirbti to nepamirštant. Anot Vytauto Rubavičiaus, mums neegzistuoja kitų tautų kultūros, kol ji nesulietuvinama literatūroje, kitaip sakant – nėra išversta. Prastai moku lenkų kalbą, todėl nežinau, ar man patinka Česlovo Milošo poezija – nes nedaug pasitaikė skaityti tikrai stiprių jo eilėraščių vertimų.

Ketvirta. Kokia galėtų būti redaktoriaus vieta ir užduotis šiame geriausiame iš pasaulių – kultūroje? Nesu kalbininkė (nors dažnokai tuo kaltinama), tačiau kasdien turiu reikalą su kalbininkų veiklos vaisiais, taigi neišvengiu galvojimo, kaip redaktoriui įsiterpti tarp rašytojo ir mūsų visų mylimų draugų kalbininkų. Kasdien esu priversta turėti savo nuomonę dėl naujažodžių, tarptautinių žodžių ir lietuvių kalbos. Tekste „Naujieji beraščiai ar naujas raštas?“ „7 meno dienose“ į klausimą, kas bus mums ir lietuvių kalbai po kiek nors metų, rašytojas Andrius Jakučiūnas, be kita ko, sako: „nežinau, ar buvo kada lietuvių kalbai geresni laikai“, – ir aš manau taip pat. Dar jis sako, cituoju: „sudėtingesnis, agresyvesnis dalykas – paauglių mėgstamos santrumpos, angliški intarpai, tinklaraštininkų naujakalbė. Betgi įaugę į vartoseną jie labiau skurdina pačių tų jaunuolių mąstymą (nes kalbiniai gebėjimai yra mąstymo pagrindas), o ne kalbą apskritai, nes realybėje „bekalbė“ (bent kol kas) turi rimtą atsvarą – t. y. rašytinę, „aukštąją“, literatūrinę kalbą.“ Jau ilgai gyvenu, taigi matau, kokiu didžiuliu tempu kinta rašytinė kalba žiniasklaidoje ir literatūroje: ją kaip potvynis semia šnekamoji. Tiesa, ir šioji sparčiai ryškiai kinta – kaip kito visada, ir ne mūsų reikalas šios kismą dirbtinai stabdyti ar trukdyti. Betgi ar nenutiks dar kartą tai, kas jau buvo istorijoj: Vilnijos lietuviai virto sau tuteišiais, nes pamažu ėmė šnekėtis paprastąja (po prostu) kalba, tuo specifiniu rusų, lenkų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišiniu, ir iki šiol niekas dorai nepaaiškino, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos (panašiai teigia dabar nebeatsekamas komentatorius).

Redaktorius yra viena iš nedaugelio profesijų, kur žmogus gali netapti bedarbiu tik tada, jei gyvuos jo kalba kalbančiųjų erdvė; gal dėl to, ir galbūt pasąmoningai, redaktoriai jautriau reaguoja į tarptautinius žodžius ar sakinių konstrukcijas, taigi mūsų reikalas pažiūrėti, ar pliūpsniais plintančios nelietuviškos žodžių darybos, sakinių sandaros konstrukcijos, sparčiai besidaugindamos, neima taip įsigalėti kalboje, kad nepastebimai, pamažu keičia mūsų mąstymą, pradedam galvoti angliškai ar rusiškai, ar dar kaip… ir nepastebimai sekinam savo tautybę. Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką. Remiuosi ir savo patirtimi: senais laikais, išvykusi studijuoti ir pagyvenusi pusmetį užsienio šalyje, grįžusi į mamos namus atsibudusi rytą pirmą sakinį ištariau anos šalies kalba. Supratau, kad sapnavau užsienietiškai. Išsibudinus apėmė nenusakomas siaubas nuo persmelkusio baisaus nesaugumo (juk mano vieninteliai absoliučiai saugūs namai žemėje – mano kalba).

Gal tokiais dalykais galima paaiškinti nuovargį ir isteriją, kuri ištinka mūsų išvažiavėlius rašytojus: tą jų vidinį riksmą nevalingai prarandant namų saugą, išsiveržiantį nepatenkintu ir mentorišku tonu rašomais tekstais – tokia šiek tiek žvėriuko laikysena: pulk, kol tavęs neužpuolė; galų gale mintyse, kartu ir tekste lieka tik trūkinėjančios kalbos struktūros ir kitakalbiai sapnai…

Kalbai, kaip ir viskam pasaulyje, dera keistis. „Delfio“ komentatorius nerimauja: mūsų raštui dar nėra 500 metų, o jau nebeturime 4 vietininko linksnių. „Eisiu namopi“ dar suprantam, bet suvokiam jau ne kaip vieną iš vietininkų. „Du litu“ ant ikikarinių pašto ženklų liudija, kad mažiau nei prieš dvi kartas turėjome ir dviskaitą. Jos nebėra. „Kuo skurdesnė kalba – tuo skurdesnis mąstymas. […] Kuo skurdesnis mąstymas, tuo primityviau jį galima išreikšti“, – sako tas ponas.

Šiais metais neteko būti „Santaroje“, tačiau savo minčių atgarsį radau ten Algio Mickūno skaitytame pranešime „Lietuviškos kalbos pasaulis“, dabar jau išspausdintame „Kultūros baruose“: apie „susitaikymą su savo tverties ribomis“, ir kad „žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių savo ribų“; ir dar apie kalbą: ji „siekia dalykų dermės, laikosi pusiausvyros, skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus susipratimą pasaulyje“.

Man apie kalbos ir lietuviškojo mąstymo, pasaulėvokos dalykus labai gražiai byloja žodis ąžuolas: visai kitaip jis skamba ir regisi lietuvio sąmonėje ir, spėju, netgi matosi akyse nei, pvz., ruso дуб зелёный ar anglakalbio oak.

Gal kam ir juokinga, bet redaktorius reikalingas kableliams sudėti. Čia tai jau tikrai. Štai populiariosios rašytojos tekstas:

D. Britanija su nekantrumu laukė šių vestuvių. TV transliuotojai skaičiavo milijonus potencialių žiūrovų, visuomeninės apklausos tyrė, kiek britų šias vestuves švęs namie surengtame vakarėlyje, kiek – senoviškoje, viduramžius menančioje gatvės šventėje, kai laukan išnešami stalai ir kaimynai, visa gatvė, linksminasi kartu – geria, valgo ir džiaugiasi, tetrūksta tik ant iešmo kepto jaučio… („Lrytas.lt“ rašo Kristina Sabaliauskaitė.)

Čia mane drąsina Juozas Aputis. Perskaičiusi jo knygos „Vieškelyje džipai“ rankraštį, sulaukiau padėkos. Paklausiau – už ką, juk redaguoti tiesiog nebuvo ko, padėjau tik vieną kablelį. Jis atsakė: „Tikrai žinau, kad be to kablelio knyga būtų buvusi bloga.“

Penkta. Kaip redaguodama elgiuosi su žodžiais, naujažodžiais ir kalbos normomis? Nėra kur dėtis: kalba – redaktoriaus darbo objektas, įrankis ir metodas. Mes visi ištremti į kalbą, anot Arvydo Šliogerio. Valstybinės kalbos įstatymas liepia: „Lietuvos visuomenės informavimo priemonės, visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų.“ Toks įstatymas. Nežinau, ar kraštutinumas, kokio imamasi saugant kalbą Islandijoje, mums tinka ar yra įmanomas. Ten valstybė deda pastangų neįsileisti tarptautinių žodžių, atsirado ir sąvoka lingvistinis purizmas. Tikslas – atėjus į šalį kokiems nors naujiems, tam krašte nebuvusiems reiškiniams ar daiktams, pakeisti užsieninius žodžius kuriant naujus islandiškus, daryti juos iš senosios islandų bei senovės skandinavų kalbos žodžių šaltinių ir įtraukti į dabartinę kalbą. Stengiamasi archajinti kalbą ir tokiu būdu atgaivinti senąją sąmonę – islandiškąją mitologemą, tikintis, kad tai padės išlikti tautai. Šiuos dalykus aktyviai remia ir jais rūpinasi Islandijos vyriausybė. Atėjus į šalį naujam daiktui ar reiškiniui, liaudis siūlo žodžių variantus, šalies intelektualų grupė išrenka iš jų kelis, ir skelbiamas visų gyventojų referendumas tinkamiausiam žodžiui išrinkti. Lietuvoje tokius referendumus ne kartą įkūnijo kurie nors asmenys: kalbos filosofai A. Šliogeris, Arūnas Sverdiolas, poetai Sigitas Geda ir Albinas Žukauskas, kurio šimtmetis tuoj bus. Stebėtiniausiu būdu jų naujažodžiai ir kalbovaizdžiai prigijo ir dabar jų knibžda jau nebe tik filosofų ar rašytojų raštuose.

Aš visai nesutariu su kalbininkais, kuriems literatūroje kliudo kai kurie šnekamosios kalbos žodžiai, pavyzdžiui, tašė; rašytojai, jau netekę kantrybės, ima teisintis jau ir savo tekstuose:

Ta arabė ašarų sklidinom akim, sėdėjo ant suoliuko, kai pirmąkart pro ją bėgau per parką namo, suplukus lekuodama tempiau tašę (negali būt rankine vadinamas tarnybinis asiliukas, iškimštas atostogų rašinėliais, vadovėliais ir plakais teksto suvokimo testų – tašė tašiausia yra tas daiktas, dviejų vidutinio didumo moliūgų talpos) […], – rašo Agnė Žagrakalytė.

Nekliūva man ir žodis šviežias kalbant apie, sakykim, mintį ar būseną atsikėlus iš ryto; nei rūbas ar rūbinė, nei netgi gerbūvis – tuos žodžius daugybė žmonių vartoja ir galvos nesuka, kodėl tada rašytojai negalėtų vartoti – žinoma, jei tekste reikia būtent tokio žodžio?

Gerai tai ar blogai, visi, taip pat ir redaktoriai, turi nemėgstamų ar mūsų klausą, žiūrą, logiką tarsi rėžiančių žodžių: man, pavyzdžiui, kliūva prisijungti – prie draugų būrio ar įsijungti į pokalbį; kliūva ir žodis švietimas (kodėl ne mokymas ar lavinimas, niekaip nesuprantu, gal kaip neaišku ir kodėl просвещение, – nors čia, kaip sakydavo Jonas Strielkūnas, nebe mūsų reikalas). Netinka man projektas, kai vartojama vietoj kūrinys, darbas ar sumanymas, ir vartotojas, kuriuo kažkodėl virto bibliotekos skaitytojas, ir jau visai nekas produkcija (vietoj kūryba). Betgi kitam nekliūva – jo valia…

Redaktoriui sunkiau, kai žinynuose „Pasaulio vietovardžiai“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kur ištiso instituto daugelį metų dirbėta prie vietovardžių lietuvinimo, jie dažnokai nesutampa, o juk redaktoriaus priedermė rasti vieną teisingą, kad susikalbėtume: kurio nors laikotarpio raštija bus paskaitoma, jei visi paprastai neinterpretuotinus dalykus – vietoves ar asmenvardžius – rašys vienodai.

Šešta. Apie redaktoriaus ir Kito santykius. Liūdnas tango, kai rašytojas su redaktorium nesusikalba, o tai, manding, dažniausiai vyksta dėl to, kad nė vienam nėra malonu, kai jis kritikuojamas, – juk negera, kai pataiso mūsų klaidas, parodo, kur akivaizdžiai suklydom; mintį, kad klystu, ne kiekvienam leista pakęsti, juolab jei koks nors kvailys, ne kūrėjas, klaidą pastebėjo. Blogai tada jaučiamės ir būtume šventieji, jei jaustumėmės gerai.

Šiuo atžvilgiu rašytojai būna dvejopi: vieni vis dėlto dėkoja už redagavimą, kiti keikia ir reaguoja į jį kaip į asmeninį įžeidimą. Tik mano patirties sąskaita negailestinga: dėkojo ir net žemai lenkėsi tie rašytojai, kurie, mano, skaitytojos, akimis, pasitaikė talentingesni, – tiesa, ir to redagavimo ten buvo nedaug. Jų dėkingumas man suprantamas: galbūt jie taip paniro į savo tekstą, kad tarsi nustojo jį matyti, – tam, anot jų, ir buvo reikalinga trečia akis.

Septinta – poezijos redagavimas, man tai įdomiausia patirtis. Ką gi, dėl poezijos aš, kaip skaitytoja, esu labai griežta, – nors čia labiau tiktų kitas žodis: poezija ar poezijos kūrinyje yra, arba „ji tuose pataluose nė nenakvojo“, anot Osipo Mandelštamo. O įdomumas toks, kad poezijos tekstas sako neišmatuojamai daugiau negu jo žodžiai ir kalba, taigi kalbos reikalas čia netrukdyti, o redaktoriaus – įsiklausyti, ar žodžiai (kableliai) netrukdo. Poetai mėgsta sakyti, kad ir jų poeziją kuria kalba, taigi kalba veikia poetinį kūrinį tarsi iš dviejų pusių, ir drįstu pabandyti nujausti, kaip tom dviem kalbos tėkmėm dera srūti, kad netrukdytų teksto poezijai. Kalba ryškiausiai mus skiria nuo kitos tautos, o poezijos kalba – paradoksalu – sieja: verčiamo poezijos teksto kalba taigi jau teka keturiomis kryptimis – ir čia, manau, visai nekenkia pažiūrėti trečia akimi. Beje, ir daugybė prozos tekstų yra gryna poezija: garbė rašytojams, kad 2000 m. PDR’e skyrė Gintarui Beresnevičiui Jaunojo jotvingio apdovanojimą – už poeziją eseistikoje; už tą patį nesidrovėčiau nulenkti galvą ir amžinatilsį Juozui Apučiui, ir gyviem sveikiem Rolandui Rastauskui, Danutei Kalinauskaitei, daugtaškis.

Aštunta. Kur link galėtų krypti žvilgsnis, jei darysime prielaidą, kad mums dar kas nors nuoširdžiai rūpi? Liūdnai pranašauju: prastai parašytų, neredaguotinų tekstų ir knygų daugės, ir kažin ar bėra kas tokį vyksmą sustabdytų, ko gero, lieka su tuo susitaikyti. Žurnalistikos studentams nebedėstoma ne tik literatūra, bet ir seniau dėstyta kalbos kultūra – jokia disciplina. Vidurinėje, ar, kaip dabar sakoma, pagrindinėje, mokykloje beveik nebemokoma apie literatūrą, juolab literatūros, tik apie vieną kitą rašytoją. Mokyklų programose neradau (gal neatidžiai ieškojau) dalyko pavadinimo „Literatūra“, ji tik minima skyrelyje „Kalba“; skyriuje „Meninis ugdymas“ yra pavadinimai „Teatras“, „Šokis“, „Dailė“, o literatūra į meninių reiškinių sąrašą nepatenka. Skaitytinos literatūros sąraše yra vienas kitas rašytojas, betgi prašoma skaityti tik pasirinktinai, pvz., poetų – po 1–2 eilėraščius, ir skaityti kūrinių ištraukas, nebūtina perskaityti knygą. Viliuosi, kad iš tikslių faktų nežinojimo šiek tiek sutirštinu, tačiau jei nebeperskaitai knygos, niekada neišmoksi ir neįgusi pasakoti, taigi kūrybiškai galvoti, ir štai jums gausi žurnalistinė literatūra, parašyta ne menine, o konstatuojamąja kalba; nebėra pasakojimo – išbaigto kūrinio, bet gausu tokių, kurie primena keturkampę taburetę su trim kojom (kitame mene man tai geriausiai iliustruoja Tado Gutausko „kūriniai“ – tarsi galima ir taip, bet ir skonio aiškiai trūksta, ir kontekste netinka, ir tiesmuka, ir net šventvagiška, kaip „Baltijos kelias“). Mano jautrią filologinę sielą sukrėtė neseniai patirtas nutikimas Poškos Baubliuose. Iš jaunųjų literatų seminaro pavėžėjom pakeliui abiturientę iš Merkinės. Pasiūlius užsukti pažiūrėti Poškos Baublių ji paklausė: „Ar tas Poška, pas kurį važiuojam, nėra koks nors „Dviračio šou“ Poškos giminė?“

Mąstome žodžiais ir sąvokomis, taigi kalba kuria ir mąstymą, o nebesant rišlaus pasakojimo (ne apie siužetą kalbu) slysta ir dryksta tas mąstymas, vietoj teksto tik nuoplaišos, nebesudarančios jokios logiškos nei darnios, nei prasmingos struktūros, ir pasaulio vaizdas, ir jo pajauta iširę į epizodus, ir gyvenasi kaži koks epizodinis-taškinis gyvenimas, nebelieka galimybės panirti į Kūrėjo pasaulį, kur viskas, kas yra, matyt, turi būti, ir viskas vyksta, kaip vykt privalo, anot poetės. Tada rašytojui atrodo nieko bloga pareikšti: „Gražus miestas. Jame kunkuliuoja taikus ir ramus gyvenimas“, arba „Šiuo metu politinėje vadovybėje atsirado nuomonė, kad įlipimas tik pro priekines duris varžo laisvę“, arba „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusi Honkongo gamta“.

Pasakojimas yra mąstymas struktūromis, jos susidarė protėviuose ir dar seniau. Pametus gebėjimą mąstyti rišliu pasakojimu ir išeina geriausiu atveju žurnalistinis stilius – daugybė rašytojų mano, kad trumpais sakiniais ir šešiolika žodžių „papasakoti“ lengviau, – ogi ne: kai kalba trumpa, į visas puses šiekštais styro nederantys žodžiai, mintis trūkinėja, tekstas atrodo išvargtas, tarsi ne savo valia rašytas. Redaktoriui tai labai gerai matyti: žmogus tarsi nori kažką pasakyti, bet neišmano kaip.

Struktūriškai mąstant užrašytas pasakojimas, – jis gali būti ir modernus, ir poetinis, ir užuominų bei nuotrupų sklidinas, – atrodo kaip išbaigtas kūrinys. Toks vientisas, išbaigtas literatūros kūrinys man yra visa Mariaus Buroko eilėraščių knyga „Išmokau nebūti“. Aukštasis pilotažas, tiesiog literatūra.

Ir devinta. Koks iš viso to malonumas redaktoriui? Ogi toks, kad protingas tekstas patį redaktorių redaguoja, taip kaip vertėją tikriausiai kuo nors ar kur nors verčia, kreipia, aš, kaip redaguojamoji, įgyju ne tik nuolankumo, bet ir drąsos bei palaikymo gyventi, – kaip ir kiekvienas skaitytojas. Dar, galvodama apie malonumus, guodžiuosi: kai kuri leksika juk nepasikeitė – J. Jablonskis už raštų kalbos taisymus buvo vadinamas kalbos susintoju, blusininku, suvalkiečiu autokratu. Todėl kone ironiškai skamba pamokslas Vertėjų sąjungos tinklalapy „Redaktoriaus darbas. Ko vertėjai tikisi iš redaktorių?“ Cituoju: „Puikiai rašyti – t. y. aiškiai, logiškai, tiksliai, gyvai, vaizdingai dėstyti mintis be gramatikos, skyrybos, rašybos, stiliaus klaidų – yra talentas, kuriuo apdovanotas retas žmogus. Bet klysti žmogiška; net genialų turinį kurdamas autorius kartais nekreipia dėmesio į formos smulkmenas. […] Net ir geriems vertėjams atsitinka praleisti kokį žodį, neteisingai suprasti jį dėl išorinio panašumo su kitu, nepastebėti savo […] klaidelių. Kita akis gali geriau pamatyti tai, ko nemato pats rašytojas ar vertėjas.“ Redaktoriui, regis, sunkiai įveikiama, todėl gal beprasmiška užduotis.

Taigi koks gali būti malonumas dirbti tokį beprasmišką darbą? Kiek redaktorių, tiek atsakymų – tiek skonių, stilių, išmanymo, vaizduotės ir t. t. Mano atsakymas: tikrai nelengva būti vienai iš tos kalbajobų padermės. Gal, kaip siūloma, ją tikrai reikia išnaikinti, – ir kasdien turėsime gausiai skaitymo malonumo, kokį dabar patiriame atsivertę kad ir tinklalapį „Lrytas.lt“.

Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke rugpjūčio 27 d.

Na taip man dar nebuvo… Kad nuoširdžiai užsinorėčiau ginti kalbininkus! Juolab nuo rašytojų. Pasitaikydavo atvirkščiai, mat mano eksšeimoje vyras buvo kalbininkas, o aš tarsi tapau rašytoja. Sako, jei žmona valgo bulvinius blynus, tai vyras ilgainiui pamėgsta miltinius. Atsimenu, jis juokaudavo: „Jei lituanistas kalbininkas nepajėgus tapti lingvistu ir daryti mokslą, tai jis užsiima kalbos kultūra.“ Matant kai kuriuos – vaizduoklių ir pan. – kalbos gryninimo atvejus, tenka sutikti, kad tas teiginys ne iš piršto laužtas. Kažkodėl vien netikusius, natūraliai neprigyjančius, o ne puikius taisymus selektyviai pateikia normintojų kritikuotojai. Tai yra retorikos priemonė.

Parašyti pastabas apie knygų redagavimo ir kalbos gryninimo problemas paskatino viena internetinė vaizdo konferencija, keletas straipsnių „Lietuvos ryte“: G. Juocevičiūtės „Laisvos minties kastravimas – įprasta praktika Lietuvoje“ (2011 01 02); T. Vaisetos interviu su kalbininke L. Vaicekauskiene „Mes manipuliuojame visuomene…“ (2011 01 26); kolektyvinis VLKK atsakymas „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (2011 01 27); A. Užkalnio „Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui“ (2011 01 29); K. Sabaliauskaitės „Aš už Pegasą…“ (2011 02 01). Pastarajame rašoma: „Tad diskusija iš tiesų aktuali, ypač Knygų mugei artėjant. Galbūt išdrįs garsiai prabilti ir kiti lietuvių rašytojai. O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“

Pretekstas padiskutuoti su aistringais kalbininkų oponentais atsirado matant paviršutiniškumą, daugelio dalykų suplakimą į vieną, agresijos ir arogancijos pergalę prieš argumentus. Nors stilių aš mėgstu, net Selo. Visi straipsniai parašyti į vieną dūdą, „Europos balsas kalba į Lietuvą“ tonu.

Nesuvokiu, kaip pagrįstai piktinantis kolektyviniu VLKK atsakymu kartu leidžiama sau kalbėti visų Lietuvos rašytoju vardu. Ir kaip gyvenant laisvoje Britanijoje, nuolat grįžtant į laisvą Lietuvą sąmonėje gali būti gajus sovietinis kompleksas, kad čia rašytojai kažko nedrįsta daryti. Iki šiol šia tema nesu pareiškusi nuomonės dėl to, kad nesu niekaip nukentėjusi nuo kalbininkų, ypač redaktorių. Nesijaučiu, kaip, matyt, turėčiau, „nuolat prievartaujama mazochistė“. Gal esu išimtis, gal storaodė arba gyvenu kitoje respublikoje. Pasidalysiu patirtimi. Neatsimenu pirmąją ir antrąją knygą redagavusių moterų pavardžių, nes darbas vyko greitai, be emocijų. O trečiąją knygą redagavusiai Audrei Kubiliūtei reikėtų labai padėkoti, dėl tokių redaktorių „kaltės“ rašytojų knygos pasidaro geresnės, nekalbu jau apie mokslininkų straipsnius ir knygas. Yra ką redaguoti net geriausio rašytojo kūryboje, tekstas mėgsta trečią akį. Prisimenu čia R. Rastausko sąmojį. Jei geriausio Lietuvos tenisininko pavardė Berankis, tai geriausio Lietuvos rašytojo kokia? Teisingai, Beraštis.

Atsiunčia redaktorė į kompiuterį ištaisytą mano tekstą, siūloma žodį broma keisti tarpuvarte, o žodį prasinešti (rogėmis) – pralėkti, praskristi. Na tai kas? Nu tai kas? Atsakau: „Palikti, kaip yra.“ Kitu atveju: „Sutinku.“ Dar klausiau, atsimenu, kaip lietuviškomis raidėmis rašyti bliat ar blet. Vėliau korektorė neapsižiūrėjo, aš – irgi, ir tas žodis linksmai įvairavo. Mano knygose yra ir daugiau keiksmažodžių, rusiškų, angliškų, nemažai žargono, rusiškos-lietuviškos šnekos, nes veikėjai gyvena aplink stotį, ne „Panoramoje“ (turiu omenyje ne prekybos centrą). Dabar net panižo sužinoti, kaip, dėl ko ir kiek dėl mano kūrybos „kalbos reguliavimo talibanas“ nubaudė „Šatėnus“ ir „Baltas lankas“. Pasitaikius progai paklausiu.

Keliuose minėtuose rašytojų-kalbos grynintojų oponentų straipsniuose painiojami dalykai: nekompetentingas redagavimas su redagavimu apskritai ir buki redagavimo atvejai – su norminimo būtinybe. Redaktorių net ir geriausiose leidyklose pasitaiko kvailų, kaip Rašytojų sąjungoje pasitaiko grafomanų. Bet ar imsime teigti, kad romanai ir apsakymai nereikalingi? Pateikti pavyzdžius, kompromituojant redagavimą, kaip redaktorė liepė rašyti pavardę Adrianas Vanas de Velde, „medicinišką“ A. Zurbos atvejį, M. Ivaškevičiaus teksto papildymą deminutyvais yra tas pats, kas pateikti pavyzdį iš K. Sabaliauskaitės romano, kuriame yra su baroko epocha nesutampančių dalykų, ir dėl to sukompromituoti gerą knygą „Silva Rerum“. Paveikios, bet „metonimiškos“ – kai dalis pateikiama vietoj visumos – detalės man primena pasakojimą apie Staliną, – jis buvo geras žmogus, nes pavežė sunkiai malkas nešančią senutę, vienąkart, kaime. Beje, oi, kaip Mariui pritariu dėl deminutyvų! Kavytė, mėsytė, žuvytė, Lietuvėlė, sniegelis, butukas ir pinigėliai. Poetė Ilzė Butkutė šią lietuvių šnekamosios kalbos problemą įvardijo „7 meno dienose“ vienu žodžiu – „fakofiukas“. Galingoji VLKK savaitraštį nuožmiai nubaudė? (Kiek litukų?)

Painiojama ar neskiriama oficialiosios ir šnekamosios, meninės kalbos veikimo erdvė. Įdomiausia, kad ir rašytojų, ir kalbininkų. K. Sabaliauskaitės straipsnyje minimas, kaip ji sako, juokingas atvejis iš praeitų metų Knygų mugės. Man jis irgi juokingas, tik kitaip. Kalbos komisijos atstovas rengiasi įteikti prizą rašytojui (-ai) už taisyklingiausią kalbą. Kristina sako šalia sėdinčiai kitai nominantei Paulinai Pukytei: „O, tai gal tau?“ Argumentas – Paulina yra Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja. Na čia nesuderinami dalykai – kaip apatinės kelnės mylintis ar naktiniai paplūdimyje. Rašytojos toliau stebisi, kad prizą gauna M. Jonutis… nors jo knygoje teksto yra labai nedaug. Taisyklingiausias tekstas gali būti ir keleto lapų iliustruotoje knygoje, lygiai kaip į literatūros istoriją galima patekti parašant vieną eilėraštį.

Karalienės kalba. 1953 metų Kalėdos

Prizo rašytojui už taisyklingiausią kalbą intencija, ko gero, atkeliavo iš sovietmečio. Tada literatūra negalėjo būti neidėjinė ir jai būdavo sugalvojama misijų, viena iš nekalčiausių – puoselėti gimtąją kalbą. Bet dabar, kai romanistika tampa žurnalistika, manau, toks prizas vėl tampa aktualus. Rašytoja D. Kalinauskaitė sako, kad jį reikėtų teikti ne už taisyklingiausią, bet už meniškiausią kalbą.

Dėl manipuliavimo raiškos laisve ir apskritai laisve kalbant apie kūrybą. G. Juocevičiūtė, prisistatanti kaip Azijos studijų specialistė, įspūdingą kelionių patirtį turinti žurnalistė (nors tai nieko bendra neturi su kalbos pojūčiu), kalba apie pas mus, jos manymu, įprastą laisvos minties kastravimą. Ji pateikė konkrečius „Tyto albos“ redagavimo pavyzdžius, praleisdama puikią progą jų nepateikti. Aišku, be konteksto, iš pabirų žodžių neįmanoma suvokti klaidų dydžio. Bet garbė redaktorei Palmirai, bandžiusiai surinkti „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusios Honkongo gamtos“ trupinius. Moterėle straipsnyje vadinama redaktorė dar kaltinta bendrojo išsilavinimo neturėjimu, nes nežinojo, kad Katie Melua daina, „karaliavusi „topuose“, yra daina. Na čia, kaip sakoma, no comment. Panašiais atvejais gal „padėkime vieni kitiems, bet ne ant vienas kito…“

G. Juocevičiūtė, parašiusi su bendraautoriu daugybę straipsnių, teigia, kad „įkvėpimo pagautas rašytojas gali be jokio sąžinės graužimo nuskristi į dausas arba nugrybauti į lankas“… Palmira ir Lolita Varanavičiene, na leiskite kitą kartą autorei tai daryti, a?..

Suradau įdomų dėsnį – nelaisvi rašydami knygas pas mus labiausiai jaučiasi: a) žurnalistai; b) ilgai gyvenę ar gyvenantys ne Lietuvoje; c) nestudijavę (kokios nors) kalbos akademiniu lygiu. Ketverius metus turėjau patirties (žurnalistinės – taip pat) svetur. Kalbantis ne gimtąja kalba aktualizuojamas susikalbėjimo lygmuo, nors ir būtų kalbamasi labai aukštu lygiu, apie subtilias problemas ir siaurą sritį. Profesorė V. Kelertienė ir literatūros kritikė a. a. G. Maziliauskienė turėjo sukūrusios teoriją, kad kitos kalbos išmokti puikiai neįmanoma, jei į natūralią jos terpę nepakliūvi anksčiau, nei tau sukanka 12–14 metų. Jos galėdavo sklandžiai angliškai kalbantį imigrantą nustatyti per kelias minutes vien iš the vartojimo paklaidų. Žurnalizmas nuo literatūros skiriasi, nors ir kaip tai kam nepatinka. J. Brodskis sakė, kad eilėraštis yra lingvistinis įvykis. Proza, net ir dokumentinė, irgi, jei grojama visais kalbos registrais. Žmogui, kuris kasdien kalba dviem, trimis kalbomis daugelį metų, kokio nors priešdėlio keitimas lietuvių kalboje ima atrodyti nereikalingas priekabiavimas. Kaip ir prašymas pateikti tekste angliškos dainos vertimą. Kam? Praguglinsim, transleitorius išvers, nereiktų parintis.

Pagrįstai kyla vienas klausimas. Jei rašytojai moka angliškai (ir ne tik), yra seniai integravęsi į aukštos kultūros vakarietiškos šalies gyvenimą, tiesiog verda jame, kaip galima suprasti iš įdomių straipsnių apie Italiją, Britaniją etc., o čia „nuolat iš institucijų įbaugintų redaktorių patiria nuožmų redagavimą“, tai kokio velnio čia spausdintis? „O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“ Jei turėčiau neprovincialią (ne lituanistės) specialybę, mokėčiau taip gerai anglų kalbą, kad net žinočiau „Oxford English Dictionary“, „Merriam-Webster“ sudarymo principus ir net dinamiką, saugočiau savo rašytojos talentą integruodamasi į vakarietišką – visų pirma rašto – kultūrą. Neužsiiminėčiau nuolatos vakarietiškos šalies ir Lietuvos realijų lyginimu. Nesukčiau sau galvos dėl beviltiškai atsilikusios – …klimatu, kulinarija, rengimosi stiliumi, meno vadyba bei paminklais, aptarnavimo kultūra, literatūra, sūrių gamyba, espreso kavos virimu ir cepelinais – homofobiškos netolerantiškos antisemitinės Lietuvos. Juolab kad ir honorarus čia net geriausių knygų autoriams iš kai kurių leidėjų tenka išlupti su advokatais. O gal čia veikia banalus sovietinio kaimiečio kompleksas – geriau atrodyti provincijoje pirmam… nei būti vienu iš porcelianinių saulėgrąžos sėklelių „Tate“?

Man atrodo, kad didžiausias Lietuvos pažeidumas dabar darosi jos pažeidumo akcentavimas su pasimėgavimu spaudoje kasdien – pradedant kaklaraiščių ir sanitarinių mazgų tėvynėje netobulumu, baigiant prezidentės „lemtingomis klaidomis“, daromomis nuo ryto iki vakaro Rytuose ir Vakaruose.

Kai žiauriai sąmojingas improvizatorius Algis Greitai gaudo paslaptingąjį vandalą Solomoną, grafičiais puošiantį Vilniaus baroką, jis nesupranta, kad gaudo save – televizijos eterio ir interneto Solomoną, kuriuo seka dideli ir maži „le broniai“. Turiu omenyje jo keiksmažodžius, pridengtus pypt, užsitęsusį humorą žemiau juostos, grabinėjimosi imitavimą laidose ir panašius dalykus. Gyvenimas eteryje be stabdžių – visų pirma kalbinių – po kurio laiko atidaro vartelius kitiems dalykams. Žymus choreografas vienoje iš žiūrimiausių laidų kreipiasi į šokėją: tavo dupcė labai graži, bet ja visko neužsėsi. Vėliau ateina ir kita stadija. Kai po šokio paprašyta pakelti koją šokėja atsisako tai daryti ne ant parketo, tas pat choreografas klausia: o kas yra? gal tau „moteriškos dienos“? Tokiais atvejais imu bijoti televizoriaus kambaryje net kaip baldo. Algio Greitai angliški intarpai primena sovietmečio ukolą, Romką, zapojų, kryšką ir davaj, neva teikusius kalbai laisvumo, natūralumo ir paaugliško šaunumo. „Ponas N. laimės rinkimus? Unbelievable…“ Na bet svetimybės – stafai, dylai, topai, draivai, frykai – yra tik banalūs, lengviausiai pastebimi lūzeriai, palyginti su kitais svetimos kalbos veikimo būdais.

Dar būtų galima prisiminti kalbininkės L. Vaicekauskienės interviu paliestą kalbos prestižą ar plėstis, kaip žargonas (jei jis neatlieka ir kitų funkcijų meniniame tekste) bukina, nes vienas žodis cool ar ge-e-eras atsakant (ir mąstant kartu) pakeičia mažiausiai keletą vertinimo variantų. Nelįsdama daugiau į psicholingvistiką dar prisiminsiu Algio Greitai ir jo kolegos kurtą dviejų kalbajobių parodiją internete. Visi žinome, jei trūksta inteligencijos ar ramios intelekto jėgos, tai oponentas vaizduojamas su fiziniu trūkumu.
Pvz., sugedusiais dantimis. Man bus pasakyta, kad parodijuojant galima daryti bet ką. Taip, daug ką, bet visada yra lygio ženklai ir tie ženklai sumenkina tai, kuo žaviuosi, – neįtikėtiną A. Ramanausko gebėjimą persikūnyti, žaibišką reakciją, šaržavimo tikslumą, šelmio įtaigą… Vaikai pionierių stovyklose priešus ištepdavo dantų pasta. Kai kurie dienraščiai pateikdavo „fotošopu“ apdorotas savo oponentų nuotraukas, pvz., žvairų. K. Sabaliauskaitė apie Knygų mugėje prizo įteikti (!) pasirodžiusį kalbininką rašo: „Kostiumuotas tipelis gestapininko, atsiprašau, kalbos inspektoriaus žvilgsniu…“ Na rašytoja, rašanti elegantiškus straipsnius apie vakarietišką stilių ir mentalitetą, turbūt geriau žino, ar čia nėra argumentas ad hominem.

Unbelievable… Negi aš, G. Radvilavičė-Subačė, nebūdama kalbininkė, pereisiu prie norminimo ir anglų kalbos pavojų ir „pavojų“. Lietuvių kalba, ištvėrusi carą, ištvers, žinoma, ir kartais neprotingus VLKK nurodymus, ir anglų kalbos įtaką, ir norminimą. Bet…

Mane irgi piktina kirčiavimo norma Anà, Astà (gal ir mazdà). Šnekamojoje kalboje kaip kirčiavau šių žodžių pirmąsias a nuo seno (kai dar mazdų nebuvo), taip ir kirčiuosiu. Tačiau bet kokia kalba yra sistema. Jei daikto paskirtį, rūšį nurodo neveikiamosios rūšies dalyvis ir mūsų nepiktina rašomasis stalas, tai turėtų nepiktinti ir aktyvinamas (aktyvinamasis) reagentas. Kodėl anksčiau šie pavadinimai įvairavo – nežinau, turėtų atsakyti kalbos normintojai, nes žmonės buvo pripratę. Taip, „numelioruoti“ atrodo diktoriai televizoriaus ekrane namie ant sofos sėdintiems rašytojams, bet, manau, gerai, kad iš viešojoje erdvėje dirbančių žmonių, kurių instrumentas yra kalba, reikalaujama kalbėti taisyklingai. Oficialių asmenų oficialiosios kalbos painiojimas su šnekamąja ar žargonu, nors ir kaip tai kurtų kalbos ekspresyvumą, kalbėtoją daro prasčiokišką ir verčia skeptiškai vertinti jo teiginius. Vakarų šalys yra tolerantiškos kalbai, tačiau pasaulyje daug kartų su nuostaba kartojamas V. Putino pasiryžimas priešus „zamočit’ v sortire“. Atrodo, tik Rusijoje buvo nustebta mažiau, nes prezidentas kalbėjo svajakams. Nežinau, ar JAV Kongrese politikas, sakydamas kalbą, gali sakyti: I am gonna, o rašte, pritardamas kam nors, parašyti: Yea. Jei dabar turėčiau šalia pašnekovą kokį Solomoną, tai jis man paprieštarautų sakydamas, kad A. Mockus (Kolumbijoje jį vadina Mokus) parodė studentams subinę, tapo Bogotos meru ir net dabar tebėra labai populiarus (žinoma, ne vien dėl to). Pacituosiu čia – tyčia – Aldoną Pupkį: „Pirmasis, sugalvojęs metaforą gilus dangus, buvo genijus, visi pakartoję – epigonai.“

Anglų kalba sunkiasi į lietuvių nepastebimai, ir ne tik ją turtindama, bet ir darydama monotonišką, nelogišką, sustabarėjusią. Dažniausiai įpykę dėl redagavimo autoriai, ypač žurnalistai, kaip tik šitų klaidų nemini savo straipsniuose, o gal net nepastebi. Sunku dabar jau rasti kokiame portale abstrakto vienaskaitą: paskirtas aukštas kompetencijas turintis specialistas; valstybių praktikos, įmonių pardavimų apimtys, rizikos ir pelnai. Rinkos, ekonomikos, demokratijos, įtakos, tvarkos. Pedagogė rašo: „Dirbdama su neįgaliaisiais įgijau visai kitokių patirčių.“ Toliau… Savanorė: „Su skurdu susidurdavau kasdien veidas į veidą.“ „Delfi“: „Tačiau maisto kainos ir maisto stygius vis dėlto suveikė tarsi gaidukas, ir dabartinė padėtis primena užburtą ratą.“ „Lietuvos rytas“: „Po dešimties metų gyvenimo gatvėje T. Williamsas gavo antrą progą, kuri pamažu pakeis viską.“ „Garsus iliuzionistas D. Blaine’as tapo tėvu po to, kai siaučiant pūgai buvo priverstas skubiai vežti gimdyti pradėjusią sužadėtinę į ligoninę.“ „Seimo narys P. Gražulis jo inicijuotas pataisas prieš „homoseksualumo propagavimą“ pasmerkusį Europos Parlamentą paragino persvarstyti rezoliuciją.“ „Rekordiškai sumažėjo darbo vietų.“ „Dainininkė dramatiškai sulieknėjo.“ Bla bla bla. Kasdien, kaip sako kai kurie JAV lietuviai, turiu gerą laiką tai skaitydama. Blogi vertimai, kurių viešojoje erdvėje apstu, kalbai įtakos turi, žinoma, netiesiogiai. Bet turi. Minėtas juokingas po to, kai jau seniai gyvena. Daugybė kitų atvejų – viena vertus, kita vertus kas antroj pastraipoj, kai „niekas nesivarto“. Šiuo atveju tyliai kerštauju anglų kalbai ir sakau: „On the one hand, on the second hand…“

On the second hand, gaila, kad sausuoliai kaktusai redaktoriai, kalbos normintojai ir šiaip kalbininkai neturi tokio ginklo kaip rašytojai – iškalbos ir stiliaus. Seniai jau būtų įsilieję į diskusiją kita nuomone, tai visada sveika. Pavarę būtų rašytojams grakščiai, ne talibaniškai, su visomis jų kompetencijomis ir patirtimis (toliau – pavyzdžiai iš minėtų G. Juocevičiūtės, A. Užkalnio, K. Sabaliauskaitės straipsnių): „suverenių tautos galių įkvėpti“, „nepakeičiamumu įsitikinę biurokratai“, „pridususi valdiška kontorėlė“, „įžūli demagogija“, „anuometis pristovėtų kabinetų tvaikas“, „išmėsinėtos knygos nugula į lentynas“, „sekta“, „siauro akiračio filologijos maniakės“, „skaitalai“, „banditai“, „susireikšminusios filologės, be jokios gėdos kniausto ir pjausto… tekstus… iš pasąmoningo pavydo“, „bestuburiai autoriai“. (Į šitą plejadą specialiai įmečiau ir laukinio internauto nuomonę… Atspėkite kuri! Nupirksiu bilietą į filmą „Karaliaus kalba“.)

Na, o dabar ką? Atsirašo VLKK kolektyviai, vienu trumpu atsakymu, pilka partijos vedamojo kalba. Nei galios, nei įtaigos, nei įvaizdžio. Net penkių „agitpropo“ retorikos taisyklių nėra, kurias išmanė kiekvienas „gramatnas“ bolševikas. Anuometiniu sovietiniu tvaiku kaltinami kalbininkai šių taisyklių galėtų pasimokyti iš rašytojų ir žurnalistų, kartais gyvenančių ir Vakaruose.

Pirma taisyklė – visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo. Antra – diskredituoti oponentą parodijomis. Trečia – taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos būtų galima panaudoti savo tikslais. Ketvirta – savo požiūrį pateikti taip, kad tai atrodytų visų nuomonė. Penkta – tai nuolat kartoti žiniasklaidoje. Bingo!.. Kol rašiau šitas pastabas, sako, „Lietuvos ryte“ pasirodė dar vienas A. Užkalnio straipsnis apie talibaną. Kaip juokauja Algis Greitai, soriukas, į tą nebereaguosiu. Tiesiog nebespėju šio žurnalisto tekstų skaityti: kak ne ostanovit’ beguščevo bizona, tak ne ostanovit’ pojuščevo Kobzona.

Atiduodama tekstą „Šatėnams“ paprašiau redaktorės dar kartą patikrinti angliškus žodžius. Tą kalbą moku blogai, galėjau palikti klaidų. Esu įsitikinusi, kad trečia akis visada praverčia. Neabejoju, kad, kaltindama Komisiją in corpore anglų kalbos nemokėjimu, „vaikui gėdą darančiomis klaidomis“ žodyje Queen, K. Sabaliauskaitė pasitikrino, ar tai nebuvo korektūros klaida, antrą kartą palikta „Lietuvos ryto“ redaktorės ar korektorės. Būna, tos apmaudžios klaidos įsibrauna… Kaip atsitiko vienoje vietoje pačiai Kristinai straipsnyje apie „Aš už Pegasą…“ kalbant apie žodynus – „Mirriam-Webster“.

Politiškai korektiški žmonės sako – pasikeitėm nuomonėmis. Ne mokslinėmis, ne kietai argumentuotomis, familiariai, eseistiškai… Žiemą, tamsiais tamsios Lietuvos vakarais, mąstydama apie daug ką, tebespėlioju… Na kas vis dėlto kaltas, kad Lietuvoje pastaraisiais metais taip baisiai suklestėjo esė? Be penkių minučių (tiksliau – be penkių dienų) Nacionalinės premijos laureatas RoRa sako, kad Vytautas Landsbergis.

Iki šiol neišsisklaidančią polemiką yra sukėlęs lenkų kalbininko ir literatūros istoriko, Vroclavo universiteto profesoriaus Władisławo Nehringo straipsnis pavadinimu Ein altes Denkmal der litauischen Sprache („Senas lietuvių kalbos paminklas“), 1889 m. išspausdintas tęstiniame mokslo žurnale Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen („Indogermanų kalbotyra“). Jame W. Nehringas pateikė Saksonijoje, Dresdeno mieste, rastoje šilko juostoje išaustą lietuviškos dainos posmą:

ANO 1512 PAS MAMUZES AUGAU WARGA NEZINOJAU PO DARZITI WAIKSZCZODAMA WAINIKITI PINAU EIAU ISZ DARZICZE DARZA MARTA MERAU PUOLE MANA WAINIKITIS NU MANA GALMUZES MANA

Tiek pateikėjas W. Nehringas, tiek jį komentavęs vokiečių kalbininkas, etnografas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris neabejojo to teksto ir juostos autentiškumu bei senumu. Taigi šis išaustasis dainos posmas imtas laikyti seniausiu lietuvišku tekstu. Vis dėlto greitai kilo abejonių, ar nesuklysta audžiant datą. Šią mįslę yra įminęs knygininkas, kultūros istorikas profesorius Vaclovas Biržiška. Straipsnyje „Seniausių lietuviškų raštų ir tekstų beieškant“ (pirmoji publikacija 1953 m. JAV) jis aiškina, kad juosta didžiosiomis spausdintinėmis lotynų abėcėlės raidėmis iš tiesų išausta Prūsijoje. Audėja, be jokios abejonės, buvo neraštinga, nes raidė W keliose vietose išausta apversta (vietoj MARTA, GALMUZES turėtų būti WARTA, GALWUZES). Matyt, raidės buvo iš kažin kokio spausdinto teksto iškirptos ir sudėliotos audėjai prieš akis. Raidė W atsitiktinai apsivertė, ją taip ir išaudė. Dėl tokios pat priežasties audėja galėjo neteisingai išausti ir antrąjį datos skaitmenį: nemokant rašto 5 supainioti su 8 ne taip jau sunku. Pagaliau dar keli argumentai, neigiantys juostos senumą. XVI a. pradžioje nei Didžiojoje, nei Mažojoje Lietuvoje lotyniškomis raidėmis spausdintų knygų nebuvo – tiek protestantų, tiek katalikų raštai iki XVIII a. vidurio spausdinti gotiškais rašmenimis. Juosta ne lininė, o šilkinė: XVI–XVIII a. austos lininės juostos, o atvežtinis šilkas paplito tik XIX amžiuje. Vadinasi, ji galėjo būti išausta XVIII ar net XIX a. Tad sumaištį sukėlusi data 1512 greičiausiai turi būti 1812.

Klaipėdiškis Mažosios Lietuvos Bažnyčios ir mokyklų istorikas daktaras Albertas Juška monografijoje „Mažosios Lietuvos mokykla“ (2003) rašo, kad neaiški taip pat žodžio MERAU reikšmė. Jis spėja, kad tai gali būti iškreipta jaustuko jerau < jergau forma. Žemaičiai dūnininkai neretai prasitaria: jerau muna, jerau tava, kyk tas pliumpis mun kaštava.

Mano galva, tai paprasčiausias žodis vėriau (verti, atidaryti vartus). Taigi pats tekstas skambėtų taip:

ANO 1512 PAS MAMUZES AUGAU WARGA NEZINOJAU PO DARZITI WAIKSZCZODAMA WAINIKITI PINAU EIAU ISZ DARZICZE DARZA WARTA WERAU PUOLE MANA WAINIKITIS NU MANA GALWUZES MANA

-lj-