GYČIO SKUDŽINSKO kasdienybė, mano supratimu, yra sunkte persunkta menu, o tiksliau – jo generavimu. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijos kuratorius, parodų architektas, meno knygų, žurnalų, plakatų etc. dizaineris. 2020–2024 m. ėjo LFS pirmininko pareigas, sukūrė ne vieną asmeninį vaizdo ir garso projektą, aktyviai, produktyviai generuoja naujus. Gyčio kūryba man įdomi ir konceptualiai angažuota.

Malvina Jelinskaitė

– Kaip pats save pristatytum?

– Esu Gytis. Gytis Skudžinskas. Spekuliantas. Spekuliuoju vaizdais, garsais ir idėjomis.

– Kokį projektą šiuo metu generuoji?

– Aš visada generuoju po kokius penkis skirtingus projektus ir kuriu juos niekada nežinodamas, kada bus galutinis rezultatas. Kai kurie jų taip ir lieka stalčiuose nerodomi, o kai kurie išsivysto. Neprisirišu prie vieno – štai, dabar kuriu tą ir galvoju tik apie tą. Pavyzdžiui, man įdomu vakare dirbti su garsu, ryte su fotografija, rašymu, o tą galutinį rezultatą aš tiesiog imu ir pajuntu. Maždaug – oho, užteks, jau yra forma, leidžianti pristatyti. Būna, tokie projektai nusėda stalčiuose netgi dešimčiai metų ir taip subręsta. Kūryba man yra tokia neapibrėžta zona, kur negali užsibrėžti kaip koks bėgikas šimto metrų distancijoje. Esu procese ir vystau tai, ką vystau.

– Neturi galutinių terminų?

– Ne. Net jeigu teikiu projektą Lietuvos kultūros tarybai ar dar kur, tai teikiu tik tą, kurį žinau esant pabaigtą ir kad jam betrūksta tik formalaus apipavidalinimo ar finansinės injekcijos. Aš tiesiog gyvenu kūrybiniame procese, ir koks gali būti galutinis terminas gyvenimui?

– Tavo kūrybiniuose procesuose viskas prasideda nuo idėjos ar ji išryškėja bedarant?

– Labai skirtingai. Būna, turiu aiškius sumanymus, bet tokie dažniausiai ir žlunga, nes paaiškėja, kad išeina jie ne taip, kaip įsivaizdavau, arba to netgi neįmanoma pasiekti. O kai turiu abstraktesnį galutinio rezultato įsivaizdavimą, tada, ko gero, įdomesnį, netikėtesnį rezultatą net pačiam sau sukuriu.

Martyno Rudzinsko nuotrauka

– Kuo tau įdomi fotografija?

– Fotografija man įdomi. Aš atėjau į ją tarsi visai iš kitos pusės. Pradėjau kaip garso menininkas: nuo hepeningų, performansų, vėliau instaliacijų. Tačiau fotografija man įdomi tuo, kad iš visų kitų meno formų išsiskiria savo prieiga prie pasaulio. Fotografas ima jau sukurtą pasaulį ir bando transformuoti į savo medžiagą, kuria savo atvaizdą, savo suvokimą apie pasaulį, kuris ateina tarsi ne iš jo, o iš pasaulio. Fotografijoje visai kitaip prieinama prie to, kas mus supa ir kas gali būti meninio pranešimo turiniu.

– Tai tokia prieiga fotografijoje tave ir žavi?

– Taip, greičiausiai taip, nors dabar aš darau tokių darbų, kuriuose naudoju pačią fotografinę medžiagą visiškai nesinaudodamas aplinka, iš kurios ji paimta.

– O kaip tai įmanoma?

– Kai bus rezultatas, tada ir pamatysime (juokiasi). Tiesiog šiuo atveju dirbu be fotoaparato: naudoju tik šviesą ir fotografines medžiagas savo vizualiniam pranešimui sukurti.

– Kas tau yra fotografiška?

– Manau, fotografiška yra tai, kada bendrame kontekste tu įsigilini į kažkokias detales, kurios nebūtinai yra reikšmingos, bet tu į jas įsigilini. Ir tuomet iš didžiulio konteksto sugebi išsitraukti tau esminius dėmenis: juos pastebėti, juos įsisavinti ir su jais dirbti. Dėmesingumas ir pastabumas fotografijoje yra svarbiausia. O žiūrint plačiau – fotografiškas gali būti ir garsas, jei išlieka dėmesys detalei, kažkokiam virpėjimui, tam nedideliam pasaulio pokyčiui, kuris išryškinamas.

– Ar matai pasaulį fotografiškai?

– Taip, ko gero, matau pasaulį fotografiškai, nes mėgstu pastebėti kitus dalykus, nei akcentuojami tradiciniame pasaulio pristatyme.

– Net jeigu aplinkoje esi be fotoaparato?

– Taip. Nesu iš tų fotografų, kurie eina su fotoaparatu ir gaudo „tą“ momentą. Aš jau „iki jo“ pastebiu arba idėjiškai suformuluoju, ką noriu padaryt, ir tik tada imu fotoaparatą. Nesu fotografas medžiotojas, kuris stengiasi aplinkoje pastebėti kažką tokio. Kasdienybė šiaip yra rutiniška, cikliška ir besikartojanti. Nebūtinai turi ją „šaudyti“, kad sumedžiotum. Ji kaip duotybė, kaip pagrindas gyvenimo vyksmui vykti, o vyksmas atsikartoja.

– Ką darai, kai nepavyksta nufotografuoti taip, kaip norėjai ar įsivaizdavai? Ar būna taip?

– Būna. Labai dažnai. Nutinka du variantai: vienas, kai supranti, kad ir nepavyks, tada tiesiog pasistengi užmiršti, arba kitas, kai supranti savo technines klaidas ir ieškai kitokio sprendimo. Tada perdarai. Tai verčia judėti į priekį, mokytis, analizuoti savo kūrybos principus ir ieškoti sprendimų.

Dar būna, kad pamatau pasaulio ar Lietuvos menininkų projektus ir pagalvoju: na, ir aš apie tai galvojau, bet to nepadariau, o kartoti jau nebesinori, nes tai jau padaryta. Todėl man nesuprantama, kaip kai kurie dabar fotografuojantys fotografai „atrajoja“ 6–7 dešimtmečio humanistinės, gatvės fotografijos stilių. Tuo tarpu jau ir filosofija, ir sociologija, ir semiotika parodė, kaip mes apie tas problemas kitais būdais ir metodais galime kalbėti. Na taip, aš suprantu, kodėl jie žavisi ano meto fotografais, aš jais irgi žaviuosi, bet kam kartoti?

– Turi unikalią galimybę dalyvauti meno sklaidos procesuose. Kokias tendencijas Lietuvoje pastaruoju metu pastebi?

– Pastebiu, kad bendrame kultūriniame lauke, tuose keliuose savaitraščiuose ar mėnraščiuose, kuriuose reprezentuojama kultūra, fotografija atspindima labai susiaurintai, o bendrame žiniasklaidos lauke jos stengiamasi tarsi nepastebėti. Pavyzdžiui, „The New Yorker“ rašo apie Alison Rositter, „Delfis“ rašo apie instagraminę fotografiją, kaip kažkoks vaikinas fotografuoja moterų orgazmus. Bendrame sociolauke visa meno ir kultūros sistema vis dar įsivaizduojama ir pristatoma kaip pramoga, kaip lengvo turinio, estetiškai vartojamas produktas, kuriuo gali pasipuošti namus.

Mūsų konceptualūs fotografiniai dalykai ir judėjimai yra įdomesni pasauliui, o Lietuvoje tai tarsi niekam nerūpi. Pavyzdžiui, pas mūsų bendrą pažįstamą Algirdą Šeškų jau kurį laiką skraido prancūzų kuratoriai ir vis kažkokius aspektus jo kūryboje pajudina, ir jis jiems įdomus, o atsivertęs spaudą tu nieko apie tai nerandi.

– Turi galimybę pasitikti autorių, kuris, rengdamas parodą LFS galerijoje, atvyksta su savo darbais. Papasakok apie savo vaidmenį rengiant parodas, kuri proceso dalis tau labiausiai patinka?

– Man iš principo visos šio proceso dalys yra įdomios, net nežinau, kuri įdomiausia. Įdomu atrinkinėti, įdomu būti tuo „naudingu žmogumi iš pašalies“, nesusijusiu su pradine, pirmine medžiaga. Žinoma, jeigu tai yra konceptualus projektas, kur viskas sukalta ir pranešimas konstruojamas per tuos vaizdus, tada kitaip.

– Ar galėtum išskirti autorių, rengiančių parodas, tipus?

– Vieni autoriai „atiduoda“ savo medžiagą ir man, kaip parodos kuratoriui bei architektui, leidžia atrinkti darbus, organizuoti rėminimą ar kabinimą. Kiti – priešingai – labai tiksliai žino, ko nori, net jeigu ir bandau jiems patarti, savo vizijos nekeičia. Treti turi paruoštas serijas ir tik eksponuojant prašo pagalbos.

– Rengiant parodas, turbūt dažnai tenka būti ne tik parodos architektu, bet ir psichologu?

– Idealiausiu atveju menininkai atsineša savo darbus ir sako: bus taip ir taip, bet jeigu kas netiks – sakyk, išimsim. Tuomet jau turiu tam tikrą apimtį, su kuria galiu dirbti. Kartais, būna, pasako: va šitą tai būtinai reikėtų eksponuoti, – tada jau žiūriu, kaip tą pageidavimą apžaisti. Su pagarba priimu kiekvieną autoriaus pageidaujamą akcentą ir komponuoju jį parodos erdvėje, ieškau santykio su kitais darbais per bendrą juos vienijantį vardiklį, ryškindamas vienokį ar kitokį vizualinį pranešimą.

– Parodos bendro vardiklio radimas ir konstravimas, man atrodo, yra labai subtilus ir drąsus dalykas.

– Taip, iš pradžių ieškau, kas būdinga, o būdingi gali būti keli aspektai, tuomet reikia pasirinkti, kurį išryškinti. Toks intelektualinis žaidimas, kuriame to išryškinimo, to akcentavimo variantų gali būti begalė. Neabejoju, kitas kuratorius toje pačioje medžiagoje visai kitą aspektą galėtų išryškinti ir darbai atrodytų kaip visai kita paroda.

– Tavęs nevargina suvokimas, kad variantų gali būti įvairių?

– Ne. Aš seniai tai supratau, dar kaip knygų dailininkas, kad variantų yra begalė, ir nė vienas iš jų nėra geresnis. Jie visi skirtingais aspektais geri. O geresnio ar geriausio neįmanoma atrasti.

– Gal prisimeni kokią konkrečią istoriją ar atvejį rengiant parodą, kurio negali pamiršti?

– Man kartais tenka dirbti su labai didelėm žvaigždėm. Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ metu Virginija Vilkienė pakvietė dirbti su Williamu Kentridge’u, kuris yra vienas garsiausių pasaulio menininkų. Atsimenu, turėjome su juo gal du pokalbius nuotoliniu būdu: jis – Pietų Afrikos Respublikoje, mes – čia. Pristatėme idėją, ką norėtume su jo darbais daryti, jis uždavė kelis iš pažiūros visai nereikšmingus klausimus (nors aš jau supratau, kad per tam tikrus subtilius niuansus tikrina mūsų meistriškumą) ir tarė: tai okei, rašykite mano skaitmeninimo centrui ir jums viską, ko reikia, atsiųs. Pabendravimas su tokio kalibro menininku leidžia suvokti meistriškumo jėgą, kai įvyksta abipusis pasitikėjimas, kai nebelaikai tos savo medžiagos prie savęs prispaudęs, nebebandai kaip autorius kontroliuoti to, kas jau yra paleista. Greičiausiai tai ir yra įdomiausias momentas – pradžioje identifikuoti, su kuo tu gali dirbti, ir tada jau leisti jam dirbti.

– O taip! Pajusti laisvę, atsipalaiduoti. O kokia dalis autorių, rengiančių parodas ar knygas, viską patys žino?

– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Yra mane labai nustebinusių menininkų: galvojau – tas tai jau žinos, ko nori, o pasirodo – priešingai. Arba – su šituo bus įdomu, o pasirodo, kad ne. Parodų rengimas yra ištisas nuotykis, kuriame bendrauji, bendradarbiauji ir kažkas iš to vystosi, auga.

– Tikiu. O, pavyzdžiui, kaip buvo su ką tik veikusia Alvydo Lukio paroda?

– Alvydo parodoje man liko tik ekspozicijos architektūra: kokią dėmių dinamiką galerijos erdvėje atrasti ir pasirinkti, nes jo paroda kaip tik ir buvo tas konceptualaus pranešimo atvejis, kai pirma salė turi kalbėti apie tą, antra apie tą. Kai yra tekstai, kurie paaiškina, kodėl tie darbai yra čia, tai jau nebe šiaip vaizdų dėliojimas. Konceptualus vaizdų sakinys jau paties autoriaus parašytas, tad belieka jam „šriftą parinkti“.

– Žinau, tau patinka daryti knygas, gali rinkti šriftą.

– Taip, man patinka tai, ką aš darau. Ir grupinėse parodose dalyvauti patinka, kai atsiduri visai kitokiame kontekste, kito kuratoriaus parašytame sakinyje, kuriame kableliai kitur ir kitaip sudėti. Pavyzdžiui, kad ir tavo 2025 metais kuruota paroda „Spiečius“ Šlapelių name-muziejuje. Iš pradžių, kai pakvietei dalyvauti, galvojau, kaip čia bus, bet išėjo gerai, nors visiškai kitaip, nei aš galvojau ar būčiau daręs.

– Ar turi autoritetų fotografijoje?

– Labai daug. Be proto daug. Nuo pačių seniausių klasikinių fotografų iki pačių naujausių šiuolaikinių, net ir tų, kurie jaunesni už mane. Labai mane žavi šiandieniai jauni lietuvių fotografai, džiaugiuosi dėl jų: Vytautas Kumža, Ieva Maslinskaitė, Visvaldas Monkevičius, Šveicarijoje dabar mokslus pabaigęs. Mane žavi, kaip jie mąsto ir dirba. Jų visai kita darbo specifika. Ir mane lygiai taip pat žavi klasikai, pradedant Robertu Franku, Richardu Avedonu ir t. t.

– O iš meno teoretikų kas?

– Domina tokie vizualumo tyrinėtojai kaip Paulis Virilio, Bruno Latouras, domina tie, kurie aptarinėja vaizdo problemas bendrame šių dienų vizualiniame ir net nebūtinai vizualiniame lauke. Nuostabūs yra žmonės, sujungiantys teoriją ir praktiką ir abiejuose laukuose veikiantys lygiavertiškai, kaip antai Joanas Fontcuberta.

– Gyti, o kaip atrodo tavo paties archyvas?

– Su savo archyvu aš labai chaotiškas. Daugelio dalykų, kurie atrodė kažkada labai svarbūs, net nebeturiu. Kartais pagalvoju, gal net per lengvai paleidžiu ir nesaugau.

– Turi omeny – fotoatspaudų?

– Ir atspaudų, ir garso kūrinių. Dabar apie tai pradedu galvoti, tad jeigu jau atspaudus darau, tai darau jų po kelis. Vieną dedu į dėžutę ir pasilieku. Bet, retrospektyviai pažiūrėjus, esu netvarkingas. Dabar kaip tik ieškojau savo 2006 metais darytų kompaktų, juos man reikia net iš Prancūzijos nusipirkt norint turėti tai, kas buvo.

– Kas tau yra idealus fotomenininko archyvas?

– Fotografiniame archyve turėtų būti negatyvai ar skaitmeniniai failai ir jų kontaktiniai atspaudai. Ant jų pažymėta, kaip turėtų būti spausdinama, nes archyvas be autoriaus pastabų įneša daug nežinios ir improvizacijų. Visa tai turėtų būti aprašyta, taip pat vieta ir laikas nurodyti. Taip galėtų atrodyti klasikinio fotografo tvarkingas archyvas.

– Klasikinio? Kas tau yra klasikinis fotografas?

– Tas, kuris įvykius ir vietas fotografuoja.

– Kas tavo įkvėpimo šaltinis?

– Gyvenimas.

– Ko mokaisi iš savo vaiko?

– Visko. Kaip pasaulį suprasti ir suvokti. Taip pat pastabumo. Būna, nustembu, kokius dalykus Benas pastebi. Kol vaikas neturi pakankamai socialinės patirties, jam svarbūs įvairūs keisti dalykai. Galbūt menininkas ir yra tas savyje išsilaikęs vaikas, kuris pastebi ne tik tai, kas socialiai nurodoma kaip esmė.

– Rūpi man tavęs ko nors apie fotografinio atvaizdo fiziką, o kartu ir metafiziką paklausti.

– Pirmiausia, galvoju, kad atspaudas gali būti bet koks – nuo bet ko, ant bet ko. Nuo sidabro želatinos atspaudo iki kopijavimo aparato atspaudo. Ir nė vienas jų nėra geresnis ar blogesnis. Jeigu kopijavimo aparatu padarytas atspaudas yra meninio pranešimo dalis, tai jis negali konkuruoti su sidabro želatinos atspaudu, jeigu jau pats pranešimas taip konstruojamas, jeigu būtent ta forma menininko mintį ir atspindinti geriausiai. Aš labai vertinu klasikinėmis technikomis padarytus atspaudus, bet jeigu reikia to fakso vaizdo, kad pranešimas būtų perskaitytas, tai jis yra ne mažiau vertingas už sidabro želatinos atspaudą.

Prisimenu, mano bičiulis pasakojo nuotykį, kaip jis kažkuriame Londono muziejų matė įsigytą Wolfgango Tilmannso (to, kuris parodose dažnai savo atspaudus su statybine lipniąja juosta ant sienų klijuoja) kūrinį, kaip kūrinys su visa ta lipniąja juosta, tik jau ąžuoliniuose prabangiuose rėmuose po muziejiniais stiklais eksponuojamas.

Arba Nidos seminare 2022 metais lankęsis Antonas Kustersas, kuris viename savo projektų poliaroidu fotografavo buvusių koncentracijos stovyklų dangų. Apvažiavo daugiau nei tūkstantį koncentracijos stovyklų ir fotografavo dangų. Ir jo tą darbą nupirko Victorios ir Alberto muziejus ir instaliavo pas save, bet prieš tai norėjo restauravimo centre visus tuos poliaroidus užfiksuoti, nes poliaroidas nėra galutinai fiksuota medžiaga, ji per laiką keičiasi. Tai autorius pasakė, kai aš būsiu negyvas, jūs su tais darbais darykite ką norite, o dabar aš specialiai tą dariau poliaroidu, nes tai yra susiję su atmintimi, ir tas poliaroidinių savybių kismas yra mano darbo dalis. Vaizdas, kuris nyksta, yra sumanymo dalis. O jūs, jeigu ką, išsaugosite rezultatą, nors iš tiesų jis jau bus išnykęs. Tad manau, kad diskusijos apie atspaudus yra labiau muziejinis reikalas.

– Taip, prisimenu panašų atvejį, kai 2025 metais veikusioje mano parodoje „Klausyk pasroviui“ vienas anglų kolekcionierius, pastebėjęs parodos eksponavimo vinukų paliktas skylutes ant jam patikusios nuotraukos, atidėjo jos įsigijimą.

– Bet tos skylutės kaip tik galėtų ir turėtų būti pridėtinė vertė.

– O tu savo kuriamiems atspaudams esi reiklus?

– Taip, bet matai, tas reiklumas irgi nuo pradinės idėjos priklauso. Pavyzdžiui, ten, kur aš dariau laukimo zonas arba kur fonai didelio formato kamera buvo fotografuoti, ir tada keturių colių plokštelė, ir tada kontaktinis atspaudas. Bet čia jau kalbame apie fotografo studiją, geriausią fotografinę bazę ir tikrai švarų sidabro želatinos atspaudą, kai pats atspaudas kalba, turi sudedamąją pranešimo žinią.

O jeigu yra atspaudas, kopijuotas kopijavimo aparatu, kuriame atspausta retušuota Susan Sontag knyga, panaikinant visus žodžius, paliekant tik žodį „fotografija“, jam keliu visai kitus reikalavimus, bet reiklumo nesumažėja. Lygiai taip pat preciziškai darau tą iš pažiūros neprecizišką daiktą. Mano reiklumas atspaudui neapsiriboja techninėmis charakteristikomis. Priešingai, būtent jos turi paklusti mano formuojamam pranešimui.

– Prisimeni savo „Tylą“ iš 2008 metų, kuri dabar yra MO muziejaus rinkinyje? Prisimeni tų atspaudų darymo procesą, kuriame, jaučiu, buvo svarbu atspaudo kokybė, nes ta subtili spalvinė gradacija iškalbinga?

– Šios serijos kūrinių turiu daug, MO muziejus atrinko labiausiai tinkamus jų kolekcijai ir galinčius atspindėti seriją. Prisimenu tą laiką, kai atrodė, kad skaitmeninė revoliucija dar tik ateina. Tuomet aktualus buvo klausimas, ar mes apskritai begalime kalbėti (ir galvoti) apie pranešimą atspaude. Kam kalbėti ir kam kurti naujus skaitmeninius atvaizdus, kai tokia masė vaizdų pradėjo plūsti. Kam kurti naujus skaitmeninius peizažus, kurie nieko daugiau už natūralius peizažus gamtoje nesako? Dabar tai, žinoma, atrodytų kitaip.

O „Tylos“ sukūrimo istorija yra ilga. Leonido Donskio knygai „99 Baltijos istorijos“ dariau pinhole fotografijas. Tai buvo užsakomasis projektas, iš jo vaizdų sekos kristalizavosi mano asmeninis projektas „Tyla“. Buvo įdomu tai daryti tuo metu, kai vyko skaitmeninė revoliucija ir aš, naudodamas visokias chemines priemones, visokiais cheminiais procesais galėdavau išgauti tam tikrus spalvinius efektus, kurie vizualiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip fotošopu ar kažkokiom skaitmeninėm priemonėm padaryti. Norėta parodyti, kad ne tik skaitmeniniu būdu gali imituoti klasikines technikas, bet ir klasikinėmis technikomis gali imituoti skaitmeninę raišką. Ne tik turinys, bet ir pats sukūrimo būdas buvo to darbo aspektas.

– O atspaudai iš tavo pastarosios parodos „Print of Truth“ (2025)?

– Ten kalbama apie vaizdus, kuriuos aš kažkaip sukūriau savo telefonais, kurių dabar nebenaudoju. Man rūpėjo kelti klausimą apie vaizdų gausą ir dėmesio sutelkimą, nors nufotografavę jų net nebeperžiūrime. Ta skaitmeninė galimybė daug fiksuoti nebepaklūsta klasikiniam vaizdo supratimui, kad vaizdas turi savo šaltinį ir iš jo galime reprodukuoti, bet per tą gausą jie kaip tik tampa vienkartiniai, juos nufotografuoji ir palieki, pamiršti. Iš jų padaryti poliaroido atspaudai kaip tik yra nuoroda, pabrėžianti vienkartiškumą, momentiškumą, kuris iš esmės nebegali būti reprodukuotas. Olandų fotografas Reinas Jellė Terpstra, vartydamas mano albumą, tą savotišką parodos katalogą, sakė: „Tuo man ir patinka poliaroidas, kad jo atspaudas yra, koks yra, – vienetinis. O turėdamas negatyvą gali atspausti n variantų ir sujaukti originalo klausimą, nes negatyvas tarsi nebėra originalas, juo tampa atspaudas, kurio gana skirtingų variantų galima atspausdinti.“

– Originalas fotografijoje yra painus klausimas?

– Jeigu autorius pasako, kad tai mano originalas, – diskusija baigta. Originalas, sakyčiau, yra autorinė pozicija. Pavyzdžiui, minimalistas Donaldas Juddas pardavinėjo savo darbus kažkokiam Australijos muziejui. Nupirkus darbą, muziejui atėjo instrukcija: nuvažiuokite į kažkokią ten statybinių prekių parduotuvę, nupirkite tiek ir tiek plytų ir jas pagal konkrečią tokią ir ne kitokią logiką sudėkite. Štai čia bus originalas. Ir jeigu fotografiją mes laikome meno forma, tai galioja tos pačios taisyklės.

– Bet fotografija žavi tuo, kad turi negatyvą ir pozityvą.

– Pavyzdžiui, Remigijus Treigys atspaudžia kokius tris atspaudus ir paskui su vinimi perbrėžia savo negatyvą – viskas, tie trys iš jo atsiradę atspaudai yra originalai ir baigta. Nes, kaip jis sako, man pačiam nebeįdomu prie tų negatyvų sugrįžti, todėl juos reikia naikinti.

– Tavo archyve, kaip suprantu, gali būti visokių originalų.

– Taip, priklausomai nuo projekto idėjos. Originalas gali būti ir darbas, kurtas grynai tik knygai, kai jo formatas tiesiog knyga. Kartais net ne atspaudas ar negatyvas tampa originalu, o jų eksponavimo logika, archyvavimo specifika.

– Primink man savo garsinį vienos dienos kūrinį „Perfect Shot“ (garso takelį fotografijos galerijai), leistą per Kultūros naktį 2012 metais.

– Jis padarytas iš fotoaparatų užtaisų spragtelėjimų. Dabar jis yra „SoundCloud“.

– Pamėginti suvokti, kas yra skudžinskiška, nėra paprasta.

– Nes aš tai mėtau pėdas nuolat (juokiasi).

Šių metų vasarį Estijos kultūros kapitalo fondo pagrindinė literatūros premija buvo skirta Annai Verschik už šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinės „Ar išsigausiu iš to įniršio?“ vertimą į estų kalbą. O 2025-ųjų rudenį A. Verschik pelnė Augusto Sango premiją už geriausią metų poezijos vertimą – Julios Musakovskos eilėraščio „Žydi magnolija svetimam sode“ vertimą iš ukrainiečių kalbos.

– Nuoširdžiai sveikinu Jus, Anna, su svarbiais įvertinimais ir noriu paklausti, kaip tapote poezijos vertėja. Žinau, kad esate gimusi Sankt Peterburge, baigėte estų kalbos ir literatūros specialybę Tartu universitete, dabar esate Talino universiteto bendrosios kalbotyros profesorė. Talino, Helsinkio, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėstote lingvistiką ir jidiš kalbą, rašote mokslinius kalbotyros darbus. Be estų, mokate jidiš, rusų, suomių, lietuvių, ukrainiečių kalbas. Gal pradėkime pokalbį nuo to, kaip atsidūrėte Estijoje, kada ėmėte mokytis estų kalbos?

– Ačiū! Mano šeima sovietmečiu vasarodavo Narva Jeesū, nedideliame Estijos pajūrio kurorte. Man patiko jūra, ilgos gatvės, mediniai namai ir užrašai estų kalba (nors estų ten buvo labai nedaug). Svajojau, kad užaugusi persikelsiu į Estiją. Mano tėvai buvo protingi žmonės, sakydavo, kad reikia mokėti kalbą tos šalies, kurioje gyveni. Aš buvau labai jauna, turbūt daug ko nesupratau, bet jaučiau, kad Estija – mano šalis ir užaugusi imsiu kalbėti estiškai. Kita vertus, visada žinojau, kad esu žydė ir Rusija nėra mano šalis. Ne dėl politinių sumetimų, anuomet dar to nesupratau. Tačiau ne mano, ir tiek. O Estija – mano. 1980-ųjų pavasarį su tėvais lankiausi Taline ir tada supratau, kad turiu išmokti estiškai. Tai buvo it apreiškimas, staiga dingtelėjo, kad turiu mokytis estų kalbos. Ranka nusirašiau estų kalbos vadovėlį rusų mokykloms, iš jo mokiausi. Vasarą, kai nuvažiavome į Narva Jeesū, skaičiau visokius dvikalbius tekstus (vaistų instrukcijas ir pan.), iš jų ėmiau suprasti gramatiką. Kur tik galėjau, stengiausi kalbėti estiškai. Būdama dvylikos metų pasakiau tėvams, kad būsiu arba estų filologė, arba niekas. Vėliau ėmiau skaityti estų poeziją. Suvokiau, kad negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai. Rašiau dienoraštį estiškai, visuomet mąsčiau, kaip vieną ar kitą dalyką pasakyti estiškai. Visiškai persikėliau į Estiją 1986 metais, kai įstojau į estų filologijos specialybę Tartu universitete.

– Jūs ne tik pati kuriate eilėraščius estiškai, bet ir verčiate juos į jidiš, ukrainiečių kalbas, o gal rašote jidiš ir verčiate į estų kalbą? Štai išverčiau posmelį Jūsų eilėraščio, kurį greičiausiai siejate ir su savimi:

           Senelis mažame miestelyje kalbėjo žydiškai,

           o tėvas mieste – rusiškai,

           jo sūnus didmiesty – jau angliškai.

           Močiutė kaime kalbėjo ukrainietiškai,

           o mama mieste – rusiškai,

           nes ji vaikams norėjo tiesti kelią

           į šviesią ir didingą ateitį.

           Tačiau jos dovanos duktė nepaisė

           ir motinai dabar atsako ukrainietiškai.

– Šis eilėraštis, aišku, ne apie mano šeimą, tai apibendrintas vaizdas. Daug kas pereina į kitą kalbą, dažniausiai turinčią senas tradicijas, aukštą statusą, garbingą istoriją. Pereina dėl visokių priežasčių – ir ideologinių, ir pragmatinių. O vaikai ar anūkai įsitikina, kad tėvų sprendimas buvo klaidingas. Matome, kas dabar vyksta Ukrainoje: daug kas grįžta prie ukrainiečių kalbos arba bent stengiasi ja kalbėti, netgi rašytojai ir poetai. Ne visus savo eilėraščius verčiu į kitas kalbas. Susijusius su Ukraina, žinoma, verčiu į ukrainiečių kalbą. Kai kurie liečia mūsų bendrą istoriją – kaip rašiau viename eilėraštyje, esame vakarų rytai arba rytų vakarai. Tokius stengiuosi išversti į jidiš ir į lietuvių kalbą.

Eilėraščius pradėjau rašyti būdama šešiolikos metų, visada rašiau tik estiškai. Rašiau ir studijuodama universitete, paskui dariau pertrauką. Dabar rašau vėl – estų kalba. Jidiš yra man miela ir artima kalba, bet ja nerašau poezijos.

– Jūsų tėtis buvo matematikos profesorius. Ar Jūsų tėvai mėgo grožinę literatūrą? Kokią?

– Tėvai skaitė daug, įvairiausią grožinę literatūrą – ir užsienio literatūrą, kiek buvo įmanoma, ir poeziją. Jiems visada rūpėjo, kad aš skaityčiau, aptarinėdavo su manimi knygas. Be to, tėvai turėjo ir skaitė „samizdato“ leidinius, apie tai sužinojau vėliau.

– Kas Jus patraukė rašyti ir versti poeziją?

– Kas patraukė rašyti poeziją – sunku pasakyti. Jausmas kyla iš vidaus. Versti poeziją pradėjau 2019-aisiais, iš ukrainiečių kalbos. Feisbuke dalyvauja daug poetų, kurie ten skelbia savo kūrybą, taip pat vertėjų. Ten pamačiau vieno Halynos Kruk eilėraščio vertimą į hebrajų kalbą. Pasirodė, kad vertėjas yra poetas Oleksandras (Alexas) Averbuchas, kuris 2014-aisiais iš rusų kalbos perėjo į ukrainiečių. Tokie dalykai mane itin domina, nes taip žmogus tarsi perkrauna, pertvarko savo gyvenimą. Dabar turiu daug „savų“ autorių. Kai kurie rašo man patys, pristato savo kūrybą, teiraujasi, ar galiu ją išversti į estų kalbą.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti estiškai ir versti į estų kalbą? Vis dėlto estų kalba Jums buvo ne gimtoji, o išmoktoji. Mūsų literatūros vertėjų kalvėje – „Vagos“ leidykloje – kadaise buvo įprasta manyti, kad gerai išversti meninį tekstą gali tik gimtakalbis vertėjas. Jeigu pradedantysis vertėjas sakydavo, kad vienodai gerai gali versti tiek iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, tiek atvirkščiai, jo paslaugų dažniausiai atsisakydavo. Tačiau skaitydama Jūsų virtuoziškus vertimus į estų kalbą įsitikinau, kad nėra taisyklės be išimties. O ką šiuo klausimu manote Jūs?

– Aš tiriu daugiakalbystę. Tuose tyrimuose seniai kalbama apie tai, kad ne visada būna aišku, kas yra gimtoji kalba, ypač jeigu žmogus yra daugiakalbis. Yra keletas kriterijų, ir visi jie gali vienas kitam prieštarauti. Tai pirma įsisavinta kalba, savo tautybės (protėvių) kalba, dažniausiai vartojama kalba, tapatybės kalba, ta, kurią geriausiai moka, ir t. t. Pirma įsisavinta kalba ne visada reiškia, kad žmogus tą kalbą geriausiai moka. Dar yra daug kitokių kriterijų, pvz., kokia (kokios) yra emocijų kalba ar kalbos. Rusų kalba man buvo pirmoji, bet tarp tos kalbos ir manęs išliko distancija. Nemoku juokauti rusiškai, niekada nekūriau rusiškai poezijos, tai nėra mano emocijų kalba. Jidiš girdėjau vaikystėje, vėliau suvokiau, kad ją moku, universitete pradėjau mokytis gramatikos. Pagal mokėjimo lygį gimtoji kalba man yra estų ir rusų. Pagal tapatybę – estų ir jidiš. Man atrodo, kad estų kalba aš galiu išsakyti viską, ko noriu.

– Kokia kalba paprastai mąstote dirbdama, būdama šeimoje? Minėjote, kad universitetuose dėstote tomis kalbomis, kurias mokate: estų, suomių, lietuvių, anglų. Ar įmanoma galvoti lygiagrečiai keliomis kalbomis, o gal turite ne vieną darbinę ir emocinę kalbą?

– Tai sunkus klausimas, nes kai kada mąstymas yra mišrus (kaip ir gyvenime vyksta kodų kaita – kelių kalbų vartojimas pokalbyje). Su savo šeima kalbu estiškai, universitete – dažniausiai estiškai arba angliškai, kai dėstau užsieniečiams. Jeigu yra studentų, kurių kalbą moku, per pertrauką kalbinu juos jų kalba. Žinias skaitau ukrainietiškai, estiškai ir lietuviškai. Kasdien „kalbu“ per mesendžerį ukrainietiškai, dažnai ir lietuviškai, kai kada jidiš. Darbinė kalba priklauso nuo paties darbo. Jeigu rašau straipsnį, daugiausia angliškai, jeigu ruošiu pranešimą arba paskaitą, atsižvelgiu į konferenciją arba dėstomąją kalbą (anglų, estų, retkarčiais – suomių, lietuvių, pastaruoju metu ir ukrainiečių). Mano emocijų kalba, kaip minėjau, yra estų kalba.

– Jau dvidešimt metų reguliariai mokote jidiš kalbos tarptautinėje vasaros programoje Vilniuje. Kokia šias studijas pasirinkusių žmonių motyvacija?

– Yra įvairių priežasčių ir motyvų. Kai kurie nori mokytis jidiš, nes kadaise tai buvo šeimos kalba, netgi girdėjo, kaip ja kalbėjo močiutė ar dėdė. Anksčiau būdavo ir tokių mokinių, kurie puikiausiai kalbėjo kuria nors jidiš tarme, bet nemokėjo abėcėlės, skaityti ir rašyti. Būna studentų iš JAV, kur yra daug universitetų, siūlančių jidiš kalbos kursus, jie nori mokytis papildomai, tobulinti žinias. Gana daug ne žydų kilmės studentų, dažniausiai mokslininkų. Istorikas, gvildenantis Lietuvos ar Lenkijos istoriją, suvokia, kad negali išsamiai nagrinėti savo temos neišmanydamas žydų mažumos reikalų, tad jam tenka skaityti daug visokių dokumentų, laikraščių, dienoraščių jidiš kalba. Panaši ir folkloristų, literatūrologų motyvacija. Būna ir vertėjų, kurie verčia iš germanų kalbų ir „atranda“ jidiš.

– Kokių gebėjimų reikia vertėjui? Ar gana vien gerai mokėti abi kalbas?

– Mokėti abi kalbas, aišku, yra būtina, bet reikia ir kitų gebėjimų. Suvokti, kad tam tikrus dalykus privalu tikslinti, nes tai gali būti užuomina, aliuzija, netiesioginė citata. Įsivaizduokime, kad ukrainiečių eilėraštyje paminėtas vyšnių sodas. Aišku, galima suprasti tiesiogiai, kaip paprastą vyšnių sodą, bet turime prisiminti žymų Taraso Ševčenkos eilėraštį, kuriame sakoma: Садок вішневий коло хати („Vyšnių sodelis prie trobos“). Reikalingas atitinkamas stilių diapazonas. Galime apibendrinti, kad vertėjui reikia diagnostinių gebėjimų – suprasti ir nustatyti, kokį įspūdį, kokį efektą autorius siekia sukurti, ir ieškoti arba sugalvoti atitinkamų priemonių.

– Kas, Jūsų manymu, svarbiau: tiksliai atkartoti teksto prasmę ar kūrybiškai perteikti jauseną, eilėraščio nuotaiką?

– Mano galva, reikia pusiausvyros tarp formos ir reikšmės. Yra eilėraščių, kuriuose nuotaika ne tokia svarbi, o svarbesnis tikslus formulavimas.

– Nuo kokių šalių autorių prasidėjo Jūsų, vertėjos, kelias?

– Jaunystėje, dar mokykloje, išverčiau iš suomių kalbos į rusų kalbą vieną novelę suomių prozos rinkiniui. Deja, nebepamenu autoriaus pavardės. Paskui išverčiau iš rusų kalbos į estų kalbą – jau baigdama universiteto studijas. Pirmiausia verčiau publicistiką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje atmosfera buvo kur kas laisvesnė, ypač Estijoje, tad išverčiau iš rusų kalbos Fridos Vigdorovos užrašus apie Josifo Brodskio teismą. Tie užrašai buvo platinami per „samizdatą“, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jau paviešinti. Juos paskelbė žurnalas „Vikerkaar“, atrodo, 1989 metais. Ugalos teatrui iš rusų kalbos išverčiau Isaako Babelio dramą „Saulėlydis“, 1994-aisiais iš jidiš kalbos į estų kalbą išverčiau Šolem Aleichemo romaną „Marienbadas“ (1991) ir Davido Bergelsono romaną „Kai viskas baigėsi“ (1998). Tada buvo ilga pertrauka, tik 2003 metais žurnalui „Vikerkaar“ iš lietuvių kalbos išverčiau Leonido Donskio esė. Vėliau ėmiau versti ukrainiečių poeziją.

– Ar prie vertėjo profesijos artėjote palengva?

– Nežinau, vertimas man buvo visiškai natūralus dalykas. Tarpais skaitau knygą ir savaime pagalvoju, kaip išversti tam tikrą sakinį į estų (arba į kokią kitą) kalbą. Verčiu tik tai, kas man patinka ir artima.

– Indoeuropiečių kalbos, iš kurių verčiate, ir estų – finougrų kalba – yra labai skirtingos, kaip Jums pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp ištikimybės originalui ir laisvesnės poetinės interpretacijos?

– Tai susiję ne tik su kalbų skirtumu (žodžių tvarka, sintakse ir pan.). Įdomus klausimas – kur baigiasi laisvesnė interpretacija ir prasideda fantazija originalo tema. Turbūt gelbsti intuicija. Man patinka, kai vertimas kuo labiau perteikia ir originalo formą, ir idėją. Jeigu originale yra pasikartojimų arba aliteracijų ir t. t., mano galva, reikia juos išsaugoti, nes tai autoriaus intonacija.

– Kokiais etapais vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Koks vertimo tempas?

– Skirtingas. Feisbukas jau tapo poetų ir vertėjų virtualia bendruomene. Tenai daug skaitau, jeigu eilėraštis man patinka, galiu išversti jį kaipmat, o kartais atidedu vėlesniam laikui.

– Mačiau, kad verčiate mūsų Nacionalinės premijos laureato Gintaro Grajausko eilėraščius. Kas nulėmė tokį pasirinkimą? Ar esate išvertusi kitų lietuvių autorių, ką dar ketinate versti?

– Jau nebepamenu, kaip suradau Gintaro Grajausko eilėraščius feisbuke. Man imponuoja jo lakoniškas ir kartu filosofinis stilius, tad pradėjau versti. Kitų lietuvių autorių nesu vertusi, bet tikiuosi, kad man pavyks. Galvoju apie Mariaus Buroko poeziją. Susipažinome feisbuke per ukrainiečių poezijos vertimus.

– Mūsų poetė Kristina Tamulevičiūtė verčia slovėnų ir bosnių poeziją. O dar kuria drabužius ir aksesuarus, išleido nėrinių raštų knygą „Nerk vąšeliu kaip gotas“. Jūs, taip pat poetė ir vertėja, esate žinoma Estijoje mezgimo dizainerė, išleidote knygą „Mezginiai be siūlių“ (Õmblusteta kudumine). Tad norėčiau paklausti, kas, Jūsų manymu, sieja mezgimą su vertimu? Ar mezginių raštai išties primena ritmingai kirčiuojamus skiemenis?

– Kuriu tik savo dizainą ir mane labiausiai domina besiūlių mezginių konstravimas. Kaip ir kiekvienai individualiai kūrybai, mezgimui būdinga nuosava estetika (aš mezgu daugiau klasikinius ir minimalistinius modelius). Nesugebu megzti išraiškingų, stambių raštų ir spalvų derinių. Tas pat ir verčiant. Negaliu versti, jei kūrinio estetika man svetima. Ir vertimas, ir mezgimas reikalauja meninio požiūrio ir išmanymo. Nežinau, ar tarp mezgimo ir vertimo yra tiesioginių paralelių, bet įsivaizduokime, kad yra mezginio dizaino idėja ir tą idėją reikia įgyvendinti, taigi tenka interpretuoti, o interpretuojant modelis jau nelieka toks pat. Tai primena Romano Jakobsono „dominantės“ sąvoką: dominantė yra bruožų, nuosavybių suma, kuri sudaro grožinės literatūros kūrinio esmę. Be jos kūrinys suyra. Taip ir su dizainu. Estiškai „versti“ pažodžiui reiškia vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba, skirtingai nuo kalbų, kuriose „versti“ reiškia „perdėti, perkelti“ (vokiškai übersetzen, angliškai translate, ukrainietiškai перекласти). Vadinasi, vertimas yra interpretacija, lygiai taip pat konkretus mezginys yra tam tikro modelio interpretacija.

– Labai ačiū, miela Anna, už įdomų pasakojimą! Tikiuosi, kad Jūsų verstų knygų lentyną netrukus papildys ir lietuvių poezija, išversta į estų kalbą iš originalo, be tarpinio pažodinio vertimo. Tai būtų didelė dovana ir lietuvių, ir estų literatūrai.

Kalbėjosi Danutė Sirijos Giraitė

Poetą Nerijų Cibulską kalbinau prieš penkerius metus, pasirodžius jo trečiajai eilėraščių knygai „Veneros“. Per tą laiko tarpą jis išleido dar du eilėraščių rinkinius – „Epoché“ (2022) ir „Mėlynų valandų viešbutį“ (2025). Tąkart poetas sakė, kad negali žinoti, kada iš rinkinio į rinkinį keliaujantis kovarnis įkris į dažų skardinę. „Mėlynų valandų viešbutis“ liudija, kad tai įvyko – kovarnis ne tik įkrito į ryškių dažų skardinę, bet ir virto kanarėle, o įprasta, atpažįstama Nerijaus poetinė stilistika smarkiai pakito. Apie tai ir kalbamės.

Lina Simutytė

– Ar sąmoningai siekei transformacijos? Buvai sau pabodęs?

– Kai šiandien pasvarstau, kovarnio metafora nebuvo jau tokia ilgalaikė palydovė. Ji tvirčiau įausta į du pirmuosius, kaip aš vadinu, „gamtiškuosius“ rinkinius. Tavo minėtos „Veneros“ man pačiam reiškė gana žymų atotrūkį nuo sau įprastos, kitiems atpažįstamos, o drauge, prisipažinsiu, ir pabodusios poetikos. Kovarnio čia nebeliko. Tokia keista, retsykiais ir dabar neretai sugrįžtanti nostalgija: ilgiuosi šios knygos rašymo, gimimo aplinkybių. Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad ilgiuosi savęs iš to laiko. „Venerų“ tekstai atsirado vaikščiojant ant kažkokios trapios ribos, aiškinantis, kas galėtų nutikti ją peržengus. Aiškus, skausmingas neaiškumas – štai ką jutau rašydamas ir dėliodamas trečiojo rinkinio eilėraščius. Kovarnio ženklų nebeaptinku ir „Epoché“ kontekste. Šioje knygoje dar daugiau intymumo, gręžimosi į atminties saugyklas. Tačiau su „Mėlynų valandų viešbučiu“ tas paraščių paukštis, buvęs uždarytas kažkur pasąmonės narvelyje, tikrai sugrįžo, patyrė permainantį krytį į fluorescencinių dažų skardinę ir virto būriu kanarėlių.

Negalėčiau teigti, kad kūrybinės transformacijos siekiau sąmoningai. „Viešbučio“ užuomazgos visai netikėtai atsirado dar karantino pradžioje, nors tuo metu taip pat rašiau ir „Epoché“ eilėraščius bei gryninausi būtent šio rinkinio struktūrą. Manau, kad visi pokyčiai įvyko savaime, su trupučiu užsibrėžtumo kai kuriuos jų įgyvendinti sąmoningai.

– Tavo poeziją literatūros kritikai anksčiau apibūdindavo kaip brandžią ir santūrią. Jie įžvelgė tau būdingą hermetizmą, trapų vyriškumą, atminties ir vidinių būsenų temas, atsigręžimą į netolimą praeitį ar vaiko metus, taip pat skaudesnių dabarties išgyvenimų slėpimą po tapybišku vaizdų ir metaforų sluoksniu, perteikiančiu elegišką nuotaiką. „Mėlynų valandų viešbutis“ – visai kitoks: ryškus, į Lotynų Ameriką primenantį siurrealistinį erdvėlaikį nukeliantis poezijos rinkinys su personažais, siužeto užuomazgomis, net detektyvine intriga. Ar nekilo nuogąstavimų, kad toks sprendimas – ne šiaip drąsus, bet ir rizikingas? Juk daugelį metų gludinta poetinė stilistika ilgainiui tapo atpažįstama skaitytojų.

– Kūryboje mane ėmė erzinti patogumas. Visi, kas rašo, šį dalyką tikrai atpažins. Tai momentas, kai kurdamas pradedi atkartoti save. Blaiviai visa tai kaip ir suvoki, bet vis tiek nesiliauji savęs dauginti lyg užstrigęs spausdintuvas. Nes juk taip patogu: rašyti ir parašyti eilėraštį pagal tam tikrą trafaretą, prie kurio esi pripratęs. „Mėlynų valandų viešbutis“ man garantavo daugumos viduje sugrūstų trafaretų sunaikinimą, įprastų kūrybinių planų sugriovimą, įgrisusio kalbėjimo atsisakymą. Visas šio rinkinio erdvėlaikis manęs nepaleido ir gretimai egzistavo ištisus penkerius rašymo metus. Knygos personažų balsai išsigrynino, pradėjau vis tiksliau pagauti kiekvieno jų minčių raišką, balso moduliaciją. Tarkim, aš nelabai gebėčiau nupasakoti Arielio, Denizės arba Kepasos išvaizdos detales, bet jų asmeniniai monologai bei dialogai leido man šią trijulę pamatyti labai ryškiai. Kartais sau juokais sakau, kad man bent trumpam pavyko pagyventi taip, kaip su savo heteronimais visą gyvenimą gyveno Fernando Pessoa.

Kurdamas visada rizikuoji, čia nėra išimčių. Ir visai nebūtina iš santūraus šiaurietiško peizažo persikraustyti į Lotynų Ameriką ar tekstuose praktikuoti siurrealizmą. Neretai rizikuoji ir minėtu patogumu.

– Naujausias eilėraščių rinkinys žymi ir kitus tau reikšmingus pokyčius: „Mėlynų valandų viešbutį“, priešingai nei visas ankstesnes tavo knygas, išleido ne Rašytojų sąjungos leidykla, o „Baziliskas“. Kodėl nusprendei keisti leidyklą?

– Man ėmė trūkti leidyklos iniciatyvos ir organizuotumo palydint knygą pas skaitytojus. Išleidus naują knygą, visa su jos pasirodymu susijusi komunikacija, švelniai tariant, būdavo skurdi. Tiesa, mes neturime literatūros agentų, kurie rūpintųsi pragmatiniais knygos viešinimo, platinimo reikalais, ir labiau įprasta, kad pats autorius turi užsiimti savo naujo kūrinio (kitaip tariant, produkto) sklaida, reklama ir pan. Kaip žinoma, tam šiomis dienomis labiausiai praverčia socialinės medijos, bet naudojantis jomis irgi reikia išmanyti triukus, kad knyga sėkmingai prasiveržtų ir egzistuotų skaitančiųjų terpėje.

Bet tai – tik vienas aspektas. Man taip pat norėjosi avantiūros. Bendradarbiauti su kita leidykla – tai sužinoti ir patirti, kaip veikia jos leidybinė virtuvė. Knygos atsiradimas visada yra kelionė. Atėjo metas keisti kelionės partnerį, todėl ryžausi susisiekti su „Bazilisku“, kurie poezijos knygų leidyboje yra išties stiprūs žaidėjai. Ir turiu pasakyti, kad likau patenkintas jiems patikėjęs „Mėlynų valandų viešbučio“ rankraštį – jis labai sklandžiai virto nauja mano knyga.

– Dvi savo knygas („Veneras“ ir „Epoché“) redagavai pats, atsisakydamas įprastos dažniausiai vyresnio poeto kaip redaktoriaus pagalbos. Tokia praktika – netipinė, kai kam gali pasirodyti net kiek arogantiška. „Mėlynų valandų viešbutį“ redagavo Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį ir kodėl šiai knygai apskritai reikėjo redaktoriaus?

– Arogancijos čia iš tikrųjų būta. Norėjau, kad niekas nekištų savo trigrašio į eilėraščių turinį ir neprimestų savo nuomonės, kurios man tuo metu visiškai nereikėjo. Tačiau svarbu pažymėti, kad abi knygos turėjo kalbos redaktorių ir kalbiniu atžvilgiu buvo kruopščiai „sušukuotos“. Vis dėlto savo filologiniu išsilavinimu tikrai niekada nepasiklioviau visu šimtu procentų.

Kai ėmiau suvokti, kad „Mėlynų valandų viešbutis“ (iš pradžių miglotai rašytas kaip nemažos apimties eilėraščių ciklas) gali tapti knyga, iškart žinojau, kad jos redaktoriumi noriu matyti Marių. Žaviuosi šio žmogaus apsiskaitymu ir pastabumu, literatūrinių kontekstų išmanymu ir aktyvumu literatūros bei apskritai kultūros lauke. Toks redaktorius kaip Marius šiai knygai buvo būtinas, nes gerai mačiau, kad pats su visu jos tekstiniu krūviu nesusidorosiu.

– Pats Marius, apibūdindamas „Mėlynų valandų viešbutį“, galiniame knygos viršelyje rašo: „Mes truputį pamiršome, kad poezija gali kurti pasaulius, o ne tik reaguoti į tikrovę ar kapstytis žmogaus sieloje – ir ši knyga mums tai primena. [...] autoriaus kuriami personažai – tragiški, paslaptingi, šokantys sudėtingą tarpusavio santykių šokį – įsimena ilgam.“ Esi akylas literatūros procesų stebėtojas, daug skaitai, anksčiau rašydavai knygų recenzijas, apžvalgas. Kaip vertini Mariaus žodžius? Ar pastebėjęs tam tikras mūsų poezijoje nusistovėjusias tendencijas siekei sukti kita kryptimi, savotiškai maištauti?

– Galiu tik pasakyti, kad Marius lakoniškai ir tiksliai apibrėžė šios knygos teritoriją. Aš pamėginau sukurti pasaulį arba Viešbutį galvoje gyvenusiai ir kelerius metus mane lydėjusiai trijulei.

Poetas Nerijus Cibulskas. Linos Simutytės nuotr.

Kalbant apie skaitymą, tai jau senokai stengiuosi tik skaityti, o ne kaišioti skaitomas knygas į ankštus vertinimo gardelius. Vis dažniau pamąstau, kad knygai apibrėžti iš tikrųjų pakanka vos dviejų asmeninių patyrimais pagrįstų kriterijų – arba ji gera, arba bloga. Todėl vis sunkiau prisiverčiu imtis knygų apžvalgų, o tuo labiau recenzijų rašymo, nors, prisipažinsiu, retsykiais dar visai knieti.

Visuomet vieni savo knygomis ką nors išpažįsta, kiti jas rašydami maištauja, o treti turi dar kokių nors ambicijų. Aš tose knygose noriu tiesiog apie tai perskaityti, pabūti tuose išpažinčių arba maišto pasauliuose. O nusistovėjusias tendencijas tegul tiria ir aprašo literatūrologai.

Ar „Mėlynų valandų viešbutis“ buvo savotiškas maištas? Taip, bet labiausiai įdomus ir tikslingas tik man pačiam.

– Tavo knygos personažus „Goodreads“ platformoje taikliai apibūdina žinoma apžvalgininkė cypt: „Pirmuoju eilėraščiu pristatomi „trijų veidų bruožai manajame“ – trys personažai-kalbančiojo asmenybės: vienas toks dramatinis romantikas- emo Arielis, kita – gamtinė, svajinga Denizė, trečias – truputį sarkastiškas atskalūnas Kepasa.“ Papasakok, kaip kūrei šiuos personažus. Galbūt jie nusako ir kai kurias tavo paties asmenybės dalis?

– „Mėlynų valandų viešbučio“ pavadinimą įkvėpė britų indie folk grupės „Bear’s Den“ daina „Blue Hours“. Arielio Pikaro vardą visai netyčia nusižiūrėjau iš antrojo Sylvios Plath poezijos rinkinio „Ariel“. Denizės vardas tiesiog gražiai skambėjo, o Kepasos ištakos – iš ispaniškojo „¿Qué pasa?“. Personažai lipdėsi pamažu, kaip ir minėjau, kiekvieną jų siekiau konstruoti per vis kitaip įsivaizduojamą balsą, visų trijų monologus ir dialogus. Taip, visai įmanoma, kad šie veikėjai yra ir tam tikri mano tapatybės fragmentai, virtę mažyčiais literatūriniais golemais. Penkerius metus rašant ciklo eilėraščius darėsi vis įdomiau, kaip šios būtybės sąveikaus visame knygos pasaulyje. Jos mezgė intrigas ir filosofavo, mylėjo ir nekentė, susitikdavo ir išsiskirdavo sapnuose arba savo neapibrėžtoje tikrovėje.

– Girdėjau, kad vieną iš jų netgi buvai sutikęs festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“…

– Prieš kelerius metus vyko „Poetinis Druskininkų ruduo“. Stovėjau prie tuomet dar veikusios „Širdelės“ baro ir kitame jo gale pamačiau vyruką. „Čia juk Kepasa“, – pamaniau sau. Neklausk, kodėl tada šovė tokia mintis, nes atsakymo ir dabar neturiu. O po valandėlės kavinės tualete prie praustuvo sutikau tą patį veikėją. Ir jis man tiesiog paprastai, be jokių įžangų pasiūlė išgerti tekilos, ką mes ir padarėme grįžę prie baro. Tai tokia istorija.

– Eilėraštyje „Kepasa ruošiasi rudens festivalin“ minėtąjį festivalį, regis, ir apgyvendinai: „štai ir vėl vysim ilgiausias dūmų virves / sėdiniuosim kaip įkaušusios katedros / karštai virduliuos galvų pilnas avilys / kris pakirstos durų durelių spynos / bokštas ūbaus į vidurnakčio citriną / tai žvelki kaip tavęs pasiilgau bičiuli / jau tuoj apkabinsiu ir suspausiu / savo tvirtom meilės replytėm“ (p. 53). „Poetinis Druskininkų ruduo“ per 35 metus patyrė daug permainų – sumažėjo išgeriamo alkoholio kiekis, poetai nebesimuša, spontaniški performansai tapo nuosaikesni. Apskritai mažiau bohemos. Ar ilgiesi tokio PDR, kokį patyrei ten lankydamasis prieš dešimtmetį?

– Dvejus pastaruosius metus PDR buvo kitoks. Viskas pasikeitė užsivėrus „Širdelei“ ir tai jaučia visi festivalio senbuviai. Kartais veju šalin nejaukią mintį, kad dabar laukiamiausias metų poetinis įvykis vyksta tarsi iš inercijos. Nebėra to stabilaus centro, aplink kurį visi gravituotume. Ilgiuosi ne PDR prieš dešimtmetį. Ilgiuosi maloniai svaigaus knapsojimo pažįstamoje kavinėje, masyvių stalų – lauke ar viduje, – prie kurių telkdavosi išsiilgti žmonės, su kuriais vydavom ilgiausias pokalbių ir dūmų virves. Galima guostis, jog festivalis ir yra tie patys žmonės, kurie, kad ir kokių pokyčių būtų įvykę, kiekvieną rudenį Druskininkuose vis dėlto susirenka. Tačiau PDR man buvo ir konkreti vieta. Jos nebeliko, todėl iki šiol yra liūdna.

– Kartą per jaunųjų poetų skaitymus riebiai nusikeikei ir trenkęs durimis išėjai – šis tavo poelgis buvo gana karštai aptarinėjamas, net aprašytas kultūrinėje spaudoje. Ar manai, kad literatų bendruomenė ilgainiui tapo pernelyg mandagi? Kiek tau apskritai svarbu būti jos dalimi?

– Juokinga, bet mūsų mažoje literatūrinėje smėlio dėžėje tokie nereikšmingi nutikimai nelieka nepastebėti. Pasikarščiavau ir gan trankiai išėjau, nes tiesiog pabodo klausyti beprasmio vapėjimo, kuris bandė apsimesti poezija. Metai eina ir pastebiu, jog man vis sunkiau suprasti, ką rašo jaunieji. Ar turėčiau patylėti, kai dalyvauju jų pačių skaitymuose? Galbūt.

Nežinau, ar literatų bendruomenė tapo mandagesnė. Tiesiog kartais pasigendu aštresnės reakcijos į vienas ar kitas akivaizdžias negeroves, kurios patenka į mūsų akiratį, o mes stengiamės į jas tiesiog nekreipti dėmesio. Pavyzdžiui, kai premijas skina knygos, kurių redaktoriai būna tų premijų skyrimo komisijose, ir pan. Man svarbu būti bendruomenės dalimi, nes už literatūros pirmiausia yra žmonės, kurie ją kuria. Gera ir įdomu juos pažinti.

– Daugiau nei metus gyveni Druskininkuose. Recenzijoje apie ankstesnę tavo knygą „Veneros“ Giedrė Kazlauskaitė rašo: „[...] buvimas periferijoje (o ne centre) žymi šiokią tokią nuoskaudą, kuri pačiam kalbančiajam, beje, palanki, nes tikrai maitina jo kūrybiškumą.“ Neseniai buvai apdovanotas „Atokių stočių“ premija. Atrodo, Giedrė neklydo – buvimas periferijoje, atokioje Dzūkijos stotyje kūrybiškai tau išties naudingas. Ar nepasiilgsti didmiesčio šurmulio, ryškesnio kultūrinio gyvenimo, galų gale – bendraminčių?

– Esu laimingas gyvendamas vadinamojoje periferijoje, nors didmiesčio šurmulio taip pat retsykiais pasiilgstu. Visada vertinau vietą, kurią galiu vadinti namais. Kad ir kur ji būtų, gan lengvai galiu ją prisijaukinti, į ją įsigyventi. Tiesa, kiekvienas praeities miestas man dažnai sukelia nostalgiją. Vidinių kelionių metu mėgstu pasivaikščioti po praėjusio laiko studentišką Vilnių ar gimtuosius Kaišiadoris. Dar turiu tokį pomėgį: įsijungiu „Google Maps“, nuvedu geltoną žmogeliuką į konkrečią gatvę ar rajoną ir vaikštinėju. Tai stimuliuoja atmintį, leidžia atgaminti kokius nors malonius prisiminimus iš vienos ar kitos miesto erdvės.

Dabar mano namai Druskininkuose, o jų atokumas man patinka. Nors gyvenu čia dar tik pusantrų metų, jau jaučiu miestelio pulsą ir jo tektoninių plokščių judėjimus. Dėl savo tingumo ir namisėdos įpročių dar nespėjau atrasti didelės dalies Druskininkų grožio. Bet šiuo metu kurorte man nieko netrūksta. Čia vyksta kultūriniai renginiai, atvežamos įdomios parodos, yra skanios kavos ir vilnietiško vaibo baras. Nuostabą iki šiol kelia, kad Druskininkai taip arti gamtos ir dabar ją galiu patirti visais keturiais metų laikais, nes kadaise čia buvo tik rudeniškas PDR taškas. Mėgstu sustoti prie miegamojo lango ir žvelgti į kitapus judrios Veisiejų gatvės esančio miško pušis. Ir tai padovanoja tokį aiškų jausmą, kad esi namuose, kurie šįkart – labai ypatingoje vietoje.

Bendraminčių, šviesių ir aktyvių žmonių čia yra ir mūsų keliai pamažu jungiasi. Jau yra planų susitikimams, įvairiems kūrybiniams projektams.

– Ar gyvenimas mažame mieste keičia rašymo įpročius? Galbūt „Mėlynų valandų viešbučio“ gyventojai jau kraustosi į naujus tavo tekstus?

– Rašymo įpročius keičia ne tik konkrečios vietos, bet ir tarpai tarp rašomų knygų. Po „Mėlynų valandų viešbučio“ atsivėrė gerai pažįstama nerašymo tuštuma. Galvoje – kaip iššluota, jokių žymesnių minties trajektorijų. Ir tas kartkartėmis apimantis klaikas, kad dabar jau tikrai nieko nepavyks parašyti. Po tokios vaizduotės puotos, kokią turėjau rašydamas „Viešbutį“, naujų tekstų reikės kantriai išlaukti. Arielis Pikaras, Denizė ir Kepasa išvažiavo atostogauti, viešbutis tuščias. Galbūt vieną dieną ir vėl susitiksime. O gal sugrįš senas geras kovarnis, to irgi niekada nežinai.

Rolandas Rimkūnas – menininkas, grafikas, heraldikos kūrėjas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio jo profesinis kelias plėtojosi tarp skirtingų, bet nuosekliai susisiejančių laukų – laisvosios kūrybos, valstybinės simbolikos, knygų iliustravimo ir pedagoginės praktikos. Rimkūno darbai formavo ir tebeformuoja Lietuvos vizualinės tapatybės kraštovaizdį – nuo miestų herbų ir valstybinių ženklų iki grafikos ciklų, kuriuose reflektuojamas laikas, atmintis, kalba, žmogiškosios patirtys.

1985–2025 metų retrospektyvinė paroda „Darbai“, eksponuojama Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, atveria keturių dešimtmečių kūrybinį pasakojimą, kuriame „užsakymas“ ir „laisvė“, struktūra ir abejonė, aiškumas ir aštrūs egzistenciniai klausimai nėra priešybės, bet to paties gyvenimo ir darbo proceso dalys. Šiame pokalbyje Rolandas kalba apie savo kelią, mokytojus, atsakomybę, kūrybos etiką ir būsenas, kai kontekstai, situacijos kinta, o darbai – lieka.

Vidas Poškus

– Kas Tave paskatino pradėti kurti meną? Ar prisimeni savo pirmuosius žingsnius – studijas, pirmuosius darbus, pirmąjį suvokimą, kad tai bus ilgas (ar bent netrumpas) kelias?

– Su pieštuku vaikščiojau nuo vaikystės. Ir nors sovietmečio vidurinėje mokykloje dailės pamokos buvo vieną kartą per savaitę ir tik iki aštuntos klasės, man jos buvo labai laukiamos ir reikšmingos. Būdamas penkiolikos metų, tėvams nieko nesakęs, nuėjau prašytis priimamas į Kauno keturmetę dailės mokyklą. Turėjau pasiruošęs parodyti darbų – lenkiškų žurnalų viršelių kopijų ir žmonių figūrų piešinių iš rusiško akademinio vadovėlio dailininkams. Labai dėkingas tapytojai Laimai Drazdauskaitei, kuri į mane pasižiūrėjo rimtai ir pakvietė būti „laisvuoju klausytoju“, mat į dailės pamokas prašiausi priimamas mokslo metų viduryje. Nuo kitų mokslo metų tapau ir pilnaverčiu šios mokyklos mokiniu.

Kad dailė gali būti man gyvenimo ir profesiniu keliu, aiškiai supratau baigęs vidurinę mokyklą. Nors tėvas ir buvo prieš, kad stočiau į tuometinį LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), manydamas, kad politinių kalinių vaikams ten nėra daug galimybių patekti, – aš laikiausi savo.

– Ar tame kelyje sutikai žmogų, kurį galėtum vadinti savo Mokytoju? Ar apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip Mokytojas iš didžiosios raidės – t. y. tiesiog autoritetas?

– Greičiausiai mano mokytoju buvo ne vienas žmogus. Įvairiais gyvenimo periodais sutikdavau žmonių, kurie darė man įtaką. Kauno keturmetėje dailės mokykloje mano diplominio vadovu buvo šviesaus atminimo tapytojas Antanas Martinaitis. Dailės mokyklos vasarų praktikose mums, vaikams, didelį įspūdį darė mokytojas Edmundas Saladžius, ilgus metus mus siejo artimi, draugiški, o vėliau, jau dirbant VDA Kauno fakultete, ir darbiniai santykiai. Deja, darbiniai santykiai buvo ir draugiškų santykių pabaigos priežastis. Nepaisant gyvenimo prozos, Edmundas Saladžius mano atmintyje išliko kaip ypatingas Lietuvos menininkas, išskirtinės charizmos žmogus.

Jau mokydamasis LTSR dailės instituto Kauno pramoninės dailės fakultete stiklo specialybėje, į kurią sovietmečiu po kelių nesėkmingų bandymų man visgi pasisekė įstoti, sutikau menininkų ir dėstytojų, kurie man suteikė daug rimtų profesinių piešimo, tapybos, skulptūros, kompozicijos žinių. Visų pirma tai skulptoriai Alfonsas Vaura ir Vytautas Narutis.

Diplominį darbą dariau vadovaujamas vitražisto Rimvydo Mulevičiaus. Diplominis darbas buvo penki pakabinami vitražai religine tematika. Vitražų užsakovas ir darbo konsultantas buvo bažnytinio meno žinovas, kanauninkas Algimantas Vincas Kajackas. 1990 metais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, diplominį darbą apgyniau Kauno arkivyskupijos kurijos patalpose.

Tačiau svarbiausią savo Mokytoją – Raimondą Miknevičių – sutikau vėliau, kai atsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai turėjau galimybę įstoti į Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą. Miknevičius buvo pedagogas, kuris negailėjo nei savo laiko, nei asmeninių resursų ilgam ir kantriam darbui su studentais. Būtent jis išmokė mane klasikinių estampo ir tapybos technologijų, ramiai ir mandagiai padėjo pakeisti požiūrį į daugelį mane supančių dalykų, pakvietė prisidėti prie bendrų darbų atkuriant ir kuriant senus ir naujus Lietuvos valstybės tapatumo ženklus.

VDA Grafikos katedroje nepamirštamos liko Stepheno Anayos kūrybinio piešimo paskaitos. O tuometinis mano dėstytojas Rimvydas Kepežinskas tapo tikru draugu, su juo iki šiol išliko itin šilti ir žmogiški santykiai.

– Ar gali prisiminti savo pirmą rimtą kūrinį ar projektą? Ką tuo metu jautei ir su kokiais iššūkiais susidūrei?

– Pirmas rimtas ir sudėtingas užsakymas, kaip man dabar atrodo, buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Įgyvendinti šį užsakymą Prienų rajono savivaldybės administracijai mane rekomendavo Raimondas Miknevičius, kuris tuo metu buvo ir Lietuvos heraldikos komisijos (LHK) narys. Užsakymą vykdžiau gal aštuonis ar devynis mėnesius. Per visą tą laiką Raimondas Miknevičius mane mokė heraldikos taisyklių, heraldinio piešinio ir komponavimo ypatumų. Kompiuterio dar neturėjau, tad viską reikėjo daryti rankomis ir kas dvi savaites padarytus atkuriamo Prienų herbo piešinius pristatydavau Lietuvos heraldikos komisijoje. Per LHK posėdžius gavau neįkainojamas pamokas ir patirtis iš to meto LHK narių, jie mane supažindino su profesionalaus dailininko darbo ypatumais – kaip surinkti medžiagą, kaip ją pristatyti, kaip argumentuojant diskutuoti ir ramiai priimti kritiką. Tuometinėje LHK dirbo istorikai dr. Edmundas Rimša, Zigmantas Kiaupa, Vytautas Aleksiejūnas, Birutė Šilinienė; dailininkai Raimondas Miknevičius, Juozas Galkus, Arvydas Každailis. 1995 metais atkurtasis Prienų herbas buvo patvirtintas tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko.

– Augai ir formavaisi sovietmečio Lietuvoje. Kaip to meto politinė ir socialinė aplinka formavo Tavo santykį su menu ir kūryba? Ypač intriguojantis yra faktas, kad dirbai gamyklose, įmonėse paprastu darbininku… Taip pat tarnyba sovietinėje armijoje (parodoje yra vienas piešinys iš ten). Ką ir kiek tai davė?

– Kai pirmą kartą neįstojau į LTSR dailės institutą, tėvai ragino stoti į Kauno politechnikos institutą (KPI) ir įgyti inžinieriaus specialybę. Su dokumentų užpildymu studijoms KPI delsiau iki paskutinės dokumentų priėmimo dienos ir tuomet pranešiau tėvams, jog į KPI nestosiu, stosiu tik į Dailės institutą. Tėvas atsiduso ir pasakė: „Jei taip, tai nuo rugsėjo eini dirbti į gamyklą, ant sprando mamai nesėdėsi ir pats dabar turėsi prasimanyti pragyvenimui.“ Atėjus rudeniui tėvas man padėjo įsidarbinti Kauno ketaus liejykloje „Centrolitas“ staliumi. Staliaus pareigos dabar skamba didingai, nors iš tikrųjų man teko monotoniškas ir sunkus darbas. Darbas prasidėdavo šeštą valandą ryto. Reikėdavo kalti medinius padėklus ketaus liejimo formoms padėti. Tie mediniai padėklai, ant kurių konvejeryje buvo dedamos ketaus liejimo formos, sudegdavo labai greitai ir jų liejimo cechui vis trūkdavo. Taigi aštuonias darbo valandas ir kaldavau medinius padėklus. Darbas buvo mažai įdomus, taigi noras tapti „laisvu“ dailininku tik stiprėjo. Po metų darbo stalių ceche dėl tėvo pažinčių gamykloje buvau perkeltas į aukštesnes pareigas ir tapau „Centrolito“ dailininku. Dirbdamas gamyklos dailininku rašiau kaligrafinėmis plunksnomis ir teptukais skelbimus bei plakatus, Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos šventėms dažydavome stendus ir lentas gamyklos cechams papuošti. Dailininko darbas gamykloje buvo privalumas stojant į LTSR dailės institutą.

Pinigų reikėjo ne tik pragyvenimui ir maistui, bet ir privačioms akademinio piešimo, tapybos, lipdybos bei kompozicijos pamokoms. Kadangi stojant į tuometinį LTSR dailės institutą reikėjo laikyti ne tik dailės egzaminus, bet ir lietuvių kalbos egzaminus žodžiu ir raštu bei LTSR istorijos egzaminą, pinigų reikėjo korepetitoriams samdyti. Vien piešimo, tapybos ir lipdybos pamokos tris kartus per savaitę man kas mėnesį atsieidavo 60 rublių. Taigi 120 rublių mėnesinės algos nelikdavo greitai.

Prabėgus metams laikantis tokios dienotvarkės, vasaromis vėl bandydavau stoti į Dailės institutą. Iš trečio karto pasisekė. Po darbo gamykloje studijos Dailės institute buvo tikras rojus.

Po pirmo kurso buvau pašauktas į sovietinę armiją, iš jos jau nebuvo galimybės išsisukti, ir ten, vidaus kariuomenės seržantų mokykloje prie Maskvos, praleidau dvejus savo gyvenimo metus. Sovietinėje kariuomenėje įgijau ir pirmuosius savo kaip „pedagogo“ įgūdžius. Būdamas mokomosios kuopos seržantu savo grandiniams turėdavau pravesti rytines mankštas, mokyti juos rikiuotės taisyklių, prižiūrėti „pavaldinius“ per lauko pratybas ar kitus užsiėmimus. Žinoma, nuo dėstymo Vilniaus dailės akademijoje tokie užsiėmimai ir pamokos labai labai skyrėsi. Darbas gamyklose ir tarnyba sovietinėje armijoje „meną“ ir kūrybą padėjo suvokti kaip tam tikrą žmogaus laisvės ir nepriklausomybės formą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

– Tavo darbuose dažnai kartojasi tam tikri ženklai, frazės, struktūros – tarsi vizualinis užrašų ar ženklų žodynas. Kaip gimsta šie motyvai? Koks Tavo santykis su tekstu ir kalba vizualinio meno kontekste apskritai? Ar žodis Tau yra lygiavertis vaizdui?

– Visai neseniai pradėjau suprasti, jog knygose man svarbiausia ne įmantrus dizainas ar iliustracijų grožis. Svarbiausias buvo ir dabar yra knygų turinys. Jeigu knygos dizaineris ar iliustruotojas pradeda dominuoti prieš knygos turinį ir tampa pirmaplaniu veikėju, mane tokie sprendiniai nuvilia. Todėl darydamas darbus visada pirmenybę teikiu turiniui, kuris vėliau vienaip ar kitaip padeda surasti ir tinkamą formą. Esu iš tų „menininkų“ ar dailininkų, kurie stengiasi neturėti savojo stiliaus, bet turi savo minčių, abejonių, gal net ir vertybių kolekciją. Savąsias kolekcijas nuolat perrinkinėju – kažko atsisakau, kažkuo papildau. Vieno ar kito gyvenimo periodo patirtis įprasminančios frazės, ženklai, vaizdai ar struktūros tampa manųjų darbų turiniu ir forma.

Darbuose naudojamos frazės atrandamos dažnai netikėtose ir nenumatytose vietose. Pavyzdžiui, frazę „Herr, hilf mir“ („Dieve, padėk man“) pamačiau Nidos kapinių paminklo epitafijoje, o „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“) – kareiviško diržo sagtyje, šūkis „Flower Power“ („Gėlių Jėga“) atkeliavo su manimi iš jaunystės metų.

Man svarbi vienų ar kitų frazių autentiška, gimtoji kalba. Darbuose naudojamų frazių „daugiakalbystė“ man reikšminga ir prasminga. Frazių „daugiakalbystė“ man yra ir turinys, ir forma, simboliškai nusakantys vienus ar kitus kontekstus, žmonių jungtis ir kartu lemtingas priešpriešas.

Galų gale mano šeimoje yra mokėjusių ir mokančių įvairias kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir net japonų. Tarkim, mano senelis, būdamas Čikagos miesto darbininkas, kalbėjo angliškai, tėvas, Sovietų Sąjungos kalinys, ar aš, buvęs sovietinės armijos seržantas, kalbėjome lietuviškai ir rusiškai. Mano vaikai kalba angliškai ir vokiškai, vyresnysis sūnus besistažuodamas Japonijoje mokėsi japonų kalbos. Be kalbų mokėjimo mūsų pilnavertis gyvenimas dabartiniame pasaulyje yra sunkiai suvokiamas. Daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas yra svarbi mano šeimos tapatybės dalis.

Vaizdai, kuriuos naudoju savuose darbuose, yra įvairūs savo kilme. Tai gali būti tėvo ir mano vaikų piešiniai, prisiminimai, nuotraukos, tatuiruotės, žaislai, debesys, mėsos gabalas, sutiktų žmonių siluetai, pyktis, skausmas, džiaugsmas, kasdienybė ir dar bala žino kas. Iš tekstų ir vaizdų konstruoju vizualias struktūras – pasakojimus.

– Heraldika ir vizualinių tapatybių kūrimas yra labai apibrėžta, taisyklėmis grįsta sritis. Ką Tau reiškia ši veikla ir kaip ji dera su laisvąja kūryba? Ar nekyla pagunda kartais tas taisykles laužyti?

– Valstybės tapatumo ženklai yra ir mano tapatumo ženklai. Žmogaus, visuomenės, valstybės tapatumo ženklai kinta lėtai, sunkiai ir dažnai labai skausmingai. Heraldikos taisyklės yra Vakarų Europos tapatybės ženklų sistema, kuri formavosi ištisus šimtmečius. Valstybės tapatumo ženklai metaforiškai panašūs į kelio ženklus, kurie patys savaime yra neišraiškingi paveiksliukai, bet atsidūrę savo tiesioginiame panaudojimo kontekste tampa nepamainoma simbolių sistema, padedančia mums komunikuoti ir sugyventi vieniems su kitais.

Valstybės tapatybės ženklai kinta, bet kinta tik kartu su valstybės savimonės ar sąrangos giluminiais pokyčiais. Tarkim, oficialus Lietuvos valstybės simbolis tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir žemutinės raudonos – yra dabartinės Lietuvos valstybės tapatybės išraiška, kuri visiškai neatitinka senųjų heraldikos taisyklių. Bet Lietuvos tautinė vėliava, kaip simbolinė mūsų visų bendrų vertybių išraiška, buvo įprasminta ir tapo tikru mūsų valstybingumo simboliu nepriklausomybės kovose, Sibiro tremtyse ir Baltijos kelyje. Mūsų brolių ir seserų pralietas kraujas ir patirtos kančios yra svarbūs dėmenys ženklui tampant simboline vertybe. Taigi mūsų tautinės vėliavos istorija yra geras pavyzdys, kaip gyvenimas ir gyvenimo įvykiai gali pakeisti ir keičia inertišką heraldinės sistemos taisyklių lauką.

Sunkiai skinasi kelią į mūsų šiandieninės valstybės tapatybės ženklų sistemos panteoną ir lygiateisiškumo principais pagrįsta simbolika. Tinkamai valstybinėje heraldikoje nėra įprasminta moters simbolika. Ir nors įprasminti moters simbolį valstybinėje simbolių sistemoje bandymų būta, šie bandymai kol kas nėra sulaukę rimto palaikymo nei tarp valstybės institucijų atstovų, nei tarp platesnio rato universitetinės bendruomenės narių. Kalbu apie neseniai buvusias Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldikos kūrimo peripetijas.

– Esi sukūręs daug heraldinių ženklų miestams ir institucijoms. Kaip darbas su užsakovu ir atsakomybė už oficialų ženklą paveikė Tavo „meninį“ mąstymą?

– Visų pirma užsakomieji darbai mane keitė kaip žmogų. Išmokau labiau girdėti kitus, argumentuotai ir suprantamai reikšti savo nuomonę, būti lankstesnis, o kartais ir principingesnis. Kita vertus, mano „meniniam“ mąstymui kuriant Lietuvos valstybinę heraldiką įtaką padarė ženklai, tekstinė ir vaizdinė simbolika. Kurdamas valstybinę simboliką negali turėti savojo stiliaus, nes kuriama valstybės ženklų sistema turi turėti bendrus, sistemą vienijančius vaizdavimo bruožus. Taigi dailininkai, dirbantys šioje srityje, tampa vieningo ir susigrojusio orkestro dalimi, o ne išskirtinumą demonstruojančiais solistais. Heraldinio piešinio stilistika reikalauja ženkliškumo, informatyvumo ir apibendrinimo. Pats ženklo ar simbolio atsiradimas turi būti pagrįstas istorijos, dabarties faktais ir aiškiai ir suprantamai išreikštas vaizdu. Matyt, anksčiau paminėti heraldikos kūrybiniai principai iš dalies yra persikėlę ir į mano „laisvąją“ kūrybą. Turiu žinoti, ką darau, turėti aiškius sprendinių motyvus parinkdamas vienai ar kitai temai formą.

Tačiau… mano supratimu, yra ir kardinalių skirtumų tarp heraldinių ženklų sąrangos ypatumų ir vadinamojo „meninio“ mąstymo. Kurdamas Lietuvos valstybės heraldiką turi vadovautis aiškiai apibrėžtomis, per amžius susiformavusiomis herbų kūrimo taisyklėmis ir valstybės įstatymais, o savo „meniniame“ mąstyme atvirkščiai – dažnai bandai apčiuopti taisyklėmis ir įstatymais neapribotas žmogaus egzistencijos pilkąsias zonas. Pilkųjų žmogaus egzistencijos zonų originalios ir jautrios išraiškos gali tapti puikiu „menu“ ir atvirkščiai – valstybės įstatymais apibrėžto gražaus elgesio ir sugyvenimo normomis grįstas „menas“ gali tapti tiesmuku propagandiniu lozungu. 

Rolandas Rimkūnas. Gėlės ant suknelės. 2025

– Ar yra konkretus projektas ar ženklas, kuris Tau buvo ypač sudėtingas ar svarbus – galbūt net pakeitęs Tavo požiūrį į dizainą?

– Svarbus ir sudėtingas man buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Tai buvo pirmas valstybinės heraldikos užsakymas. Po labai man sunkių aštuonių mėnesių darbo užsirekomendavau kaip dailininkas, galintis dalyvauti valstybinės simbolikos kūrimo procese, jame dalyvauju iki šios dienos.

Svarbūs ir sudėtingi darbai buvo ir dirbant prie 2 eurų apyvartinių monetų serijos „Lietuvos etnografiniai regionai“. Pats sudėtingumas šiuose darbuose buvo ne dizaino kūrimas ar projektų derinimas Lietuvos banko komisijose, bet viešos reakcijos į pristatomus projektus ar jau į apyvartą išleistas monetas. Tuo metu aiškiai pradėjau jausti ir suvokti, jog valstybinė simbolika, jos kūrimo ir viešinimo klausimai, kaip ir valstybinę simboliką kuriantys autoriai, atsiranda išskirtinio dėmesio lauke. Dabartinių geopolitinių įvykių ir kataklizmų šviesoje (ar tamsoje) Lietuvos valstybinė simbolika, kaip ir Lietuvos istorija apskritai, tampa mums priešiškų valstybių istorijos perrašinėtojų ir propagandininkų taikiniu.

– Rengdamas šią parodą žvelgei į savo darbus iš didelės laiko distancijos. Ką pats pajutai matydamas visą savo kūrybos kelią vienoje erdvėje? Akivaizdi yra skirtis tarp „užsakymų“ ir „laisvos“ kūrybos – fiziškai didesnė pirmoji salės dalis yra skirta būtent pirmiesiems, o „menas“ tarsi yra šiek tiek užslėptas.

– Abi parodos dalys kaip dvi mano kūno rankos – abi man svarbios ir reikalingos. Čia kaip atsakyti į klausimą – kas svarbiau žmogaus gyvenime: pavalgyti ar nueiti į koncertą, parodą? Tikriausiai ir viena, ir kita yra vienodai svarbu ir prasminga. Darydamas valstybinę simboliką, knygų iliustracijas ir daugelį kitų parodoje nerodomų vizualios komunikacijos darbų, dažnai jausdavausi reikalingesnis žmonėms, visuomenei, valstybei nei užsiimdamas „laisva“ kūryba. Kita vertus, „laisva“ kūryba reikalinga žmogui būti savimi, turėti kur pasislėpti, pabėgti nuo minios, būti silpnam ir pažeidžiamam. „Laisva“ kūryba dažnam kūrėjui yra autoterapija, vertybių rekolekcijų laukas. Paradoksalu, bet kartais „užsakymai“ gali tapti ir tampa „laisva“ kūryba. Ir atvirkščiai – neretai „laisva“ kūryba gali tapti „užsakymu“ ar ideologiniu lozungu.

– Iš kitų menininkų (nesvarbu, kokiai generacijai jie priklausytų) išsiskiri įvairių technikų naudojimu. Ypač išskirtinis yra šratinukas, kaip priemonė ir metodas. Kaip atradai jį?

– Piešti spalvotais tušinukais pradėjau ir išmokau sovietinėje armijoje, kai dar būdamas kursantu seržantų mokykloje paišydavau „dembeliams“ albumus. „Dembelio“ albumas – tai privalomąją karo tarnybą baigiančio kareivio fotografijų albumas, kuriame yra eksponuojamos dvejų metų tarnybos laiką atspindinčios fotografijos. Ant kalkinio popieriaus lapų, esančių tarp fotografijų albumo lapų, buvo paišomos kareivių tarnybos istorijos. „Dembelių“ albumų iliustracijos paprastai būdavo atliekamos spalvotais tušinukais, mat kitos raiškos priemonės kareiviams būdavo neprieinamos. Aš buvau vertinamas „dembelių“ albumų piešėjas.

Prie piešinių spalvotais tušinukais sugrįžau po prabėgusių 26 mano gyvenimo metų, kai mano kūnas pradėjo siųsti laikinumo signalus. Tuomet dažno žmogaus gyvenime iškyla tokie universalūs klausimai: „Kodėl aš?“, „Kodėl man?“, „Kodėl dabar?“ ir t. t. Šie klausimai man tapo postūmiu apmąstymams, kurie vizualizavosi piešinių serijose „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“), „Dangus… kaip ten patekti?“, „Ginkluotosios pajėgos perima dangaus kontrolę“, „XANAX“. Šiuo gyvenimo periodu iš įvairių netikėčiausių vietų surankiotos frazės tapo reikšmingos ir atrado savo vietą „debesų“ piešiniuose. Autoterapinis darbas – debesų ir tekstų piešimas spalvotais tušinukais – vykdavo įvairiose vietose: kambaryje, automobilyje, laukiamajame. Formatai nebuvo dideli, nes dideli formatai nepatogūs nešioti. Svarbi spalvotais tušinukais atliktų piešinių savybė yra ta, kad laikomi šviesoje piešiniai pamažu pradeda nykti. Ši efemeriška piešinių tušinuku savybė man tapo laikinumo metafora, kuri per darbo procesą peraugo į žmogiškųjų sunkumų laikinumo metaforą.

– Esi baigęs grafikos studijas. Taviškiai ofortai, tegul ir sukurti prieš keletą dešimtmečių (ak, kaip greitai bėga laikas!), pasižymi chuliganišku siekiu sutrikdyti klasikos orumą. Regis, tai nėra praradę aktualumo ir mūsų laikais.

– Studijuodamas Grafikos katedroje Vilniuje, o prieš tai ir Kaune, dažnai girdėdavau tokias vyresnių menininkų kartojamas sentencijas – „grafika yra ne menas, o reprodukcija“. Tapybos, skulptūros, poezijos menai buvo suprantami kaip tiesioginis, dvasinis ryšys su transcendencija.

Griuvus santvarkai ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės atneštoms laisvėms, kurios tuo metu reiškėsi keisčiausiais ir nebūtinai moraliais ir dvasingais būdais, jauniems menininkams ar dailininkams iškilo naujų klausimų ir rūpesčių, kurie vienaip ar kitaip veikdavo ir jų kūrybą.

Permąstant „menininko“ vertybinių žodžių žodynėlį, žodis „reprodukavimas“ man tapo vienu iš atspirties taškų pradėti naują kūrybos etapą.

Taip atsirado 12 ofortų ciklas „Klasikos Animacija“. Šiame ofortų-reprodukcijų cikle įamžintos sovietiniu laiku propaguotos akademinio meno vertybių reprodukcijos ir išsvajotosios amerikietiškos popkultūros simbolika, kurią man tuomet įkūnijo Walt Disney Company kuriamų animacinių filmų personažai. Sukurti ofortai-reprodukcijos, kuriose klasikiniai Rembrandto, Francisco Goyos ar Diego Velázquezo paveikslų herojai pasipuošę animacinių herojų galvomis, tapo man naujojo laiko didvyriais.

Tuo periodu buvau apsėstas reprodukavimo idėjų – klasikinėmis oforto ir metalo graviūros technikomis reprodukavau viską, ką mačiau, prisiminiau, perskaičiau ar išgirdau. Taip atsirado iki šiol besitęsiančios manųjų „reprodukcijų“ ar grafikos serijos skirtingais pavadinimais – „Būk Tvirtas! “ (iš tradicinių pamokymų serijos berniukams ir vyrams), „Ir visa tai, kas vyksta manyje, taip pat yra visatos dalis“ („Иванушки International“ dainos „Вселенная“ teksto frazė), „Tai tik dar viena diena“ (Briano Eno kompozicijos pavadinimo „Just Another Day“ lietuviškas vertimas), „Banalybės“ (menotyrininkų tekstuose šiuo žodžiu apibūdinamas paviršutiniškas meno kūrinys). Manosios „reprodukcijos“ yra įvairios prigimties – tėvo ir vaikų piešiniai, fotografijos, gamtos formos, buitis, enciklopedijų piešiniai ir t. t. Klasikinis ofortas „reprodukcijas“ įgalino paversti autoriniais darbais, kurie, paveikti nenuspėjamų chemijos procesų, tampa atsitiktinumo ir nenuspėjamumo metaforomis.

– Paroda prasideda nuo „plastikinės“ keramikos su markerio „glazūromis“ (ten, žinoma, figūruoja užrašai), regis, kad į šį parodos segmentą reikia žvelgti kaip į savotiškus „prolegomenus“ Tavo kūrybai suvokti?

– Kiniškos gamybos plastikinių puodų servizas, įgytas „Senukų“ prekybos centre ir dekoruotas markeriu užrašant frazę anglų kalba „HOW ARE YOU?“ („Kaip laikaisi?“), tinka pasitikti parodos lankytoją. Anglų kalbos, kiniškos masinės produkcijos ir žmogaus rankų darbo jungtis greičiau atveria kelią į parodą, nei gali tapti parodos apibūdinimu. Todėl šis darbas labiau byloja apie tai, ką reikėtų palikti prie parodos durų nei nuoroda, ką parodoje gali pamatyti ar surasti. Nors, geriau pagalvojus, gali būti ir įvadu į parodą.

– Gal galėtum pakomentuoti videodarbą, esantį parodoje? Jis atrodo tarsi pasakojimo ašis (bent fiziškai, nes iš tikrųjų eksponuojama pačiame salės viduryje), apie kurią sukasi visas parodinis pasakojimas.

– Šis videodarbas sukonstruotas iš trumpų videoplenerų, vykusių maždaug ketverių metų laikotarpiu. Videodarbe filmuotas peizažas nėra atsitiktinis. Šią vietą lankau, paišau ir tapau nuo 1986 metų. Atsiradus mobiliajam telefonui pradėjau ir filmuoti. Tai vieta, kurioje ypač jaučiu praeinantį laiką. Praeinančio laiko metafora man ypač svarbi ir reikšminga. Šį peizažą esu lankęs būdamas įvairių būsenų ir įvairiais savo gyvenimo periodais. Lankydamas šią vietą pastebėjau, jog praeinančio laiko greičio pojūtis gali kisti ir priklausyti nuo vietos, kurioje žmogus yra. Taigi šis darbas apie praeinantį laiką. Parodos kontekste tai svarbi pasakojimo ašis.

– Mane lengvai glumina, kad parodoje žiūrovai gali vaikščioti, laipioti ant Tavo darbų. Žinoma, tie kilimai nėra „originalai“, jie skaitmenizuoti – tačiau tai primena barokinę apgaulę, tą teatrališką nusižeminimą (tarsi galingų magnatų funduotos bažnyčios su jų palaidojimais po grindimis, kad lankytojai galėtų mindyti jų palaikus, aiškiai užrašant – „Čia guli nusidėjėlis“). Tai lengva provokacija ar tik ekspozicinis sprendimas?

Rolandas Rimkūnas. Būk Tvirtas! 2000

– Visų pirma tai anksčiau aprašytos tiražavimo ar reprodukavimo idėjos tąsa. Tušinukais ar pieštukais atlikti A4 formato piešiniai, tiražuojami tokiu būdu, gali įgauti naujus pavidalus ir ekspozicinius kontekstus. Šiuo atveju kasdieniniai, nereikšmingi vaizdeliai tampa keliolikos metrų kilimine danga, kuri ne tik perduoda piešiniuose išsakomą informaciją, bet ir tampa svarbiu ekspoziciją vienijančiu elementu. Gerai, jei, tavo vertinimu, piešinių reprodukcijomis dekoruota kiliminė danga tampa ir barokiniu nusižeminimu – tai taip pat yra vienas iš reikšmingų šių reprodukcijų formos sampratos elementų.

Parodos pabaigoje, jei lankytojai naudos kiliminę dangą pagal paskirtį, ji turėtų įgyti autentiškų parodos lankytojų pėdų atspaudų.

– Iliustracijos… Parodoje rodomi du blokai – iliustracijos Vytauto Landsbergio knygai „Čia rimtai vaikai“ (Vilnius: Kronta, 2006) ir kol kas neišleistas Romos mišiolas. Regis, labai skirtingos pozicijos. Nuo paaugliams skirtos knygelės iki rimtos suaugusiųjų lektūros. Kur buvo lengviau dirbti?

– Tarp šių dviejų parodoje rodomų iliustracijų blokų beveik penkiolikos metų tarpas. Kiekvienas iš šių darbų man savaip yra reikšmingas ir svarbus. Romos mišiolo iliustracijas dariau brandesniame amžiuje. Ko gero, jaunesnis būčiau šio darbo ir neįveikęs.

Vytautas Landsbergis man svarbi ir įdomi asmenybė. Jis pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės vadovas, politikas, menininkas. Nepamirštami susitikimai su Landsbergiu „Krontos“ leidykloje aptarinėjant iliustracijas – žavėjo jo aštrus mąstymas, geras humoro jausmas. Knygoje esantys Landsbergio eilėraščiai daugiaplaniai – asmeniniai išgyvenimai, kurie yra susipynę su Lietuvos valstybingumo išsaugojimo, Europos Sąjungos tvarumo problematika. Knygoje esančios ir parodoje eksponuojamos iliustracijos nėra tiesioginis teksto pakartojimas – tai ir mano autorinės laikmečio refleksijos. Šios knygos tekstuose ir iliustracijose išreikštos to meto aktualijos, regis, išlieka svarbios ir šioje dienoje. Būtent ši aplinkybė ir buvo didžiausia priežastis apsisprendžiant jas rodyti „Titanike“ surengtoje parodoje.

Prie iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba dirbo nuostabi komanda – tai arkivyskupas Lionginas Virbalas, menininkė ir dailėtyrininkė Jurgita Kristina Pačkauskienė bei grafikas Evaldas Mikalauskis. Pradžioje buvo bandymų stadija – gavau prašymą nupiešti šešias mažesnes iliustracijas, skirtas Dievo Motinos ir Šventųjų iškilmėms. Ilgokai svarsčiau, kokiu plastiniu keliu eiti vykdant šį užsakymą. Sprendimas atėjo kartu su mintimi, jog iliustracijos neturėtų būti svarbesnės už teksto turinį. Įkvėpimo šaltiniu man tapo budistinės tapybos postulatas – menininkas, pradėjęs piešti Budos vaizdą, turi daug kartų pakartoti ikoninę Budos vaizdo kopiją, kad išmuštų iš savęs egoizmą ir Budos vaizdavimo kanonas liktų neįgijęs konkretaus žmogaus stilistinių bruožų. Šešiose mažose Romos mišiolo iliustracijose stengiausi ne tik atliepti bažnytinę ikonografiją, bet ir pristatyti Lietuvos bažnytinio meno istoriją – lietuvių liaudies meno tradiciją, Stelmužės bažnyčios skulptūrą, Aušros vartų Madonos vaizdinyje susipynusias Rytų ir Vakarų bažnytinio meno tradicijas, Vilniaus baroką. Jos atliktos laikantis originalių bruožų turinčių kartočių tradicijos.

Kūrybinei grupei pristatęs padarytas šešias mažąsias iliustracijas ir jų sąrangos aprašą, po kiek laiko gavau pasiūlymą padaryti ir likusias devynias didžiąsias iliustracijas: Paskutinės vakarienės scena prieš titulinį lapą, Nukryžiavimas prieš Romos kanoną, Apreiškimas Mergelei Marijai – advento laikotarpiui, Kristaus gimimas – Kalėdų šventei, Trys Išminčiai – Viešpaties Apsireiškimui, Sūnaus palaidūno sugrįžimo pas Gailestingąjį Tėvą scena – gavėnios laikotarpiui, Kristaus Prisikėlimas – Velykoms, Kristaus Dangun žengimas – Šeštinėms, Šventosios Dvasios Atsiuntimas – Sekminėms.

Buvau paprašytas, kad didžiosios iliustracijos jau būtų kuriamos ne kaip kartotės, o kaip originalios ir savitos iliustracijos, išlaikant mažosiose iliustracijose naudotą „graviūros“ stilistiką ir pagarbą krikščioniškajai ikonografijai.

– Iliustracijų, kaip ir heraldikos, atveju yra įdomus (ir svarbus) užsakovų indėlis. Ypač kalbant apie Romos mišiolą – kiek ten iki šiol svarbus yra kanonas? Galbūt buvo pateiktos taisyklės, kurių buvo privaloma laikytis? Ar tiesiog turėjo įsijungti vidinis cenzorius? Dirbdamas pasitelkei vadinamąją vektorinę grafiką. Kodėl?

– Romos mišiolų iliustracijos, ar tai būtų Romos mišiolai lietuvių kalba, ar Romos mišiolai, išleisti kitomis kalbomis, tampa Visuotinės Katalikų Bažnyčios nuosavybe. Romos mišiolų knygose nerašomos iliustracijų autorių pavardės. Bet kuriame pasaulio kampelyje, bet kuria kalba leidžiamuose Romos mišioluose gali būti naudojamos bet kurios anksčiau Romos mišioluose atspausdintos iliustracijos. Galime rasti įvairiausios stilistikos dabartinių Romos mišiolų iliustracijų – nuo klasikinės ikonografijos sprendinių iki autorinio modernizmo ar tiesiog į knygą sudėtų vaikų piešinių. Parodoje pristatomos 15 iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba yra atliktos laikantis klasikinės krikščioniškosios ikonografijos tradicijos, tačiau iliustracijos turi ir išskirtinių formos sprendinių. Vienas iš tokių originalių sprendinių yra klasikinės ikonografijos atlikimas vektorinės graviūros stilistika. Kitaip nei klasikinės graviūros, sukurtos raižant metalo plokštę kaltu, kompiuterinė vektorinė programa suteikia naujų raiškos galimybių. Klasikinių graviūrų lenktas ir plastiškas tekstūrų linijas Romos mišiolo iliustracijose pakeitė kampuotos ir aštrios vektorių linijos. Toks linijų kampuotumas ir aštrumas leido iliustracijoms įgyti išskirtinį optinį įspūdį. Pagaliau vektorinė grafika prasmingai sujungė senąsias ir naująsias spaudos technologijas.

– Toks truputėlį patetiškas (o gal ne?) klausimas – kas Tau šiandien atrodo svarbiausia perduoti jaunesniems autoriams, pradedantiems savo kelią?

– Atsakydamas į šį klausimą pakartosiu savo Mokytojo Raimondo Miknevičiaus, šiandieną jau nesančio tarp mūsų šioje žemėje, žodžius: „Jei nori, kad žmogus tave prisimintų greitai ir ryškiai, užtenka žmogui trenkti į veidą. bet jei nori, kad žmogus tave prisimintų ilgam ir iš gražesnės pusės, reikės ilgai ir atsakingai dirbti. Ir tai… nėra jokios garantijos, jog būsi prisimintas.“

Rothko muziejuje Daugpilyje, Latvijoje, iki vasario 8 dienos veikia SOLVEIGOS GUTAUTĖS tapybos paroda „Genius Loci“, išleistas katalogas tokiu pačiu pavadinimu. Kalbamės su Solveiga apie jos kūrybą, giliojo laiko, materialiojo prisiminimo, daugiasluoksnės atminties ir kitas fenomenologinės prigimties patirtis, aktualias antropoceno persvarstymo laikotarpiu. Priartėjame prie išplėstinės sąmonės teorijų, intencionalumo sampratos. Įdomu, kad Solveiga pati pradėdavo pasakoti, ko jos būčiau norėjusi paklausti. Pasijutau lyg sraute, į kurį mus įtraukė debesys, tiksliau, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’25“ man labai patikęs jos nutapytas paveikslas, kuriame aš mačiau ir mąsčiau apie debesis.

Malvina Jelinskaitė

Santos Suhanovos / Rothko muziejaus nuotrauka

– Miela Solveiga, papasakok apie savo debesis.

– Įdomu būtų sužinoti, ką tu vadini debesimis. Ar turi omeny mano abstrakciją? Pavyzdžiui, Rūtos Katiliūtės įkvėpimo šaltinis, kaip ji pati yra minėjusi, yra dangus, debesys, bet mano atveju yra atvirkščiai – žvilgsnis leidžiasi į žemę ir įkvėpimas yra migla, atspindys, šešėlis, kuris gula nuo kažko, ant kažko. Kažkas, kas yra „tarp“.

– Tačiau tapydama tu išgauni orą, plevenimą, kuris susisuka tavo drobėse nelyg debesys. Ir aš, kompozicijose nematydama kitų žemiškų atitikmenų, patiriu oro, erdvės įspūdį ir susikuriu sau debesijos vaizdinį, matau debesis…

– Sąmoningai nesiekiu perteikti figūratyvo, nes noriu palikti kuo daugiau interpretacijos žiūrovui, jo „skaitymui tarp eilučių“. Kad tu matai debesis, tai jau nuo tavęs priklauso.

– Gal pavadinkime tai oru?

– Manau, sąvoka „oras“, kaip bekvapis, betūris dalykas, kurį man norisi kompoziciškai plėsti per spalvą, kaip neapčiuopiamą erdvę, labiausiai atitinka mano kūrybą. Būtent oras man yra kažkas, kas kyla kaip būsena, kuri neturi jokio pavidalo ar konkrečios spalvos, kas yra už debesų ir prieš debesis.

– Tapai tiesiog abstrakčią erdvę, kurioje ilgainiui išryškėja vaizdiniai, lemiantys pojūčių intensyvumą?

– Pradedu nuo kompozicijos, šešėlių žaismo, judumo, bet svarbiausias dėmuo yra jutimas, lyg kažkoks mirgėjimas. Jeigu jau matau, kad einu į labai akivaizdų atspindį ar kažko šešėlį, tai stengiuosi užmaskuoti atpažįstamumą – kuriu abstrakciją. Noriu, kad žiūrovas žiūrėdamas į paveikslą ne apie mane galvotų, ką aš čia norėjau pasakyti ir kokia mano emocija buvo, bet savyje atsakymo ieškotų. Stengiuosi, kad net teptuko potėpių nesimatytų.

– Pasak filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, tapyti erdvę reiškia leisti pasaulio gelmei – anoniminei kūno ir juslinio gyvenimo atminčiai – iškilti į regimybę. Erdvę filosofas vadina „giliausiu būties sluoksniu“, ikirefleksine patirtimi, kuri kyla iš kūniško buvimo pasaulyje. Ji nėra reprezentacija…

– Labai norėčiau šią temą labiau paplėtoti. Manau, mūsų smegenys visame kame ieško atpažįstamumo, radusios – aprimsta, tarsi uždeda varnelę ir toliau nemąsto. Momentas, kai žiūrovas akimirkai iš savo visatos, skubančio pasaulio karuselės stabtelėjo prie paveikslo, o tiksliau – paveikslas, kaip motyvas, jį sustabdė, man yra bene svarbiausias. Priešais paveikslą stovi ir analizuoja ne ką kitą, kaip save. Man atrodo, tai ta vertybė, kurią mes skubančiame pasaulyje turėtume puoselėti.

– Stoka kaip sąmoninga nepakankamumo arba neišbaigtumo kūrybinė strategija yra retai apmąstoma aptariant meno kūrinius, bet taip, kūrėjo sąmoningai sukurtas trūkumas veikia kūrinio prasmę, pateikimo formą ir žiūrovo patirtį.

– Pernai parodoje gavau du man svarbius patyrimus. Pirmas – kai viena mergina labai ilgai žiūrėjo į vieną iš mano paveikslų. Stebėjau ją ir galvojau – stipru, mugė tik prasideda, mano stendas vienas iš pirmų, o ji čia taip ilgai stovi ir žiūri į tamsių spalvų kompozicinę abstrakciją. Ji stovėjo, žiūrėjo ir galiausiai susigraudino. Mane tai labai pamalonino, nes tapydama siekiu sujaudinti.

O antras – kai vyresnio amžiaus moteris priėjo prie manęs ir paklausė: „Kas čia autorius?“, o sužinojusi, kad aš, ištarė: „Na, bet, žinokit, kaip jie kalba, oi, kaip kalba.“ Jos pasakymas „kalba“, pats žodis man labai įstrigo. Pamaniau, štai (!), svarbi ne aš, o paveikslai, kurie patys kalba.

– Kai žmogus nutyla, paveikslas prabyla… Pati tapai tyloje?

– Dažniausiai dirbu tyloj. O tiksliau – ramybėj. Dažniausiai nenoriu nieko girdėt, nes tai mane blaško, net telefoną išsijungiu.

Bet kai kas netikėto įvyko rengiant šią parodą: išgirdau, kaip Darius Mažintas atlieka Ryuichi Sakamoto kūrinį, ir kažkaip užsikabinau už jo paskutinio albumo „12“, tarsi dienoraščio, kurį japonų kompozitorius kūrė žinodamas apie savo nepagydomą ligą. Jo muzikoje išgirdau tiek daug erdvės, kad tiesiog ateidavau į studiją, užsileisdavau tą albumą ir paklausiusi pradėdavau tapyti. Taip ir sukūriau bene visus Rothko parodai skirtus tapybos darbus.

O kai kartą atėjusi į studiją supratau, kad daugiau Sakamoto nebegaliu klausyti, – žinojau, kad darbai parodai yra baigti, kad pasakiau tą tylą, kurią jis žinojo išeidamas. Na bent jau tuo noriu tikėti. Pasirinkau iš to albumo kelis kūrinius ir jie dabar skamba parodoje „Genius Loci“.

– Tau tai pirmas kartas, kai vaizdas su garsu taip sinergiškai vienas kitą papildo?

– Tiesiog taip neišvengiamai išėjo, nes norėjau pavaizduoti kuo mažiau šnekėjimo ir kuo daugiau erdvės, ką ir išgirdau tame albume. Šiuo atveju per muziką aš kažkiek sufleruoju žiūrovui, ką jis turi jausti. Bet tai muzika, kuri man surezonavo, kuri davė atsakymą tam, ko aš ieškojau. Aš tapiau tylą, tai, ką jis grojo. To jau neįmanoma paslėpti, todėl šį kartą parodoje skamba muzika.

– Tyli pasaulio patirtis, pasakytų mano jau minėtas Merleau-Ponty. L’expérience préobjective – ikireflektyvi, ikiobjektinė pasaulio patirtis. Ją galbūt galima matuoti trukmėmis… Ar kada fiksavai savo kūrinio sukūrimo trukmę: kiek kartų tu prie jo priėjai, kiek truko vienas priėjimas, kaip dažnai prieidavai? Galiausiai kas lemia, kada tu ateini tapyti?

– Dienų ir valandų neskaičiuoju, nes man tai absoliučiai nesvarbu, nes aš žinau, kad ji kabo (drobės yra didelės, du iš trijų metrų, todėl jos tapomos kabinant ant sienų), kad aš „turiu čia būti ir tapyti“. Kai patapau, beveik visada išeinu su palengvėjimu, net jei kitą dieną paaiškėja, kad nieko gero nenutapiau.

– O nuo ko prasideda tavo darbas, kai vėl ateini „pas paveikslą“?

– Atėjusi pirmiausia pasėdžiu čia (matau bažnyčios klausyklą, ji iš kito Solveigos konceptualaus kūrinio „Paskambink Dievui“ (2021) – M. J.), pažiūriu, kas įvyko po paskutinio karto: kažkur per daug blizga, kažkur dažas nepakankamai įsigėrė… Sėdžiu, brandinu žvilgsnį, apžvelgiu visus kampus.

– Būna, kad nustembi?

– Nustembu visada! Jeigu išvestume kokią tapybinę formulę, joje privalėtų būti laiko matas. Drobė laike kažkaip pakinta, todėl yra subtilus momentas laiku bėgti iš studijos, ypač kai matau, jog kažkas visiškai ant ribos nuo visiško „blogai“ iki visiško „gerai“. Ugdausi šį pojūtį – laiku pabėgti.

– Labai autorinė technika taip išgauti šviesą spalvoje, spalvą šviesoje… Tapai tik teptuku?

– Visaip. Ir teptuku, ir rankom, ir skudurėliu, ir popieriuku, ir voleliu. Manęs dažnai paklausia, ar tai yra aliejus, nes yra įprasta išgauti tą tirštį iš aliejinės tūbelės. Aš naudoju daug įvairių skiediklių. Pavyksta išgauti akvarelei būdingą skaidrumą. Tik va, norint rasti gero pigmento dažus, tenka paploninti piniginę.

– Kokių spalvų vengi arba retai naudoji savo paletėje?

– Va šitą gilią juodą, tokią juodžiausią, akliną, viską dengiančią. Pamenu, kada ją įsigijau. Tai buvo 2022-ųjų vasaris, kai prasidėjo karas Ukrainoje, aš su emocijom ir paveikslu nesusitvarkiau… Buvau pradėjusi tapyti pavasarį, buvo vasario vidurys, ore jau tvyrojo švelnaus pavasario laukimas, kai pražysta sakuros, ir aš pradėjau paveikslą pirmu sluoksniu rausvais, gelsvais tonais. Ir tada ištiko ta vasario dvidešimt ketvirta… Ateinu į studiją… ir mano visas pavasaris velniop – nejaučiu jokio pavasario! Kaip aš galiu toliau tapyt (?), nebėr pavasario, kuris buvo mano viduje ir tvyrančiame ore! Tada nusipirkau pačią juodžiausią spalvą, kurios iki šiol savo paletėje neturėjau, ir tirštai, kaip man nebūdinga, užtepiau didelę drobės ploto dalį, tik vos vos viršuj palikau to rausvumo, lengvumo, vilties. Ji tarsi smala užklojo jausmus ir pavasarį.

– Kaip užfiksuoji idėją? Ar naudoji fotografiją savo tapyboje?

– Kažkada, pačioje pradžioje, eskizuodavau su kreidelėm ar spalvotais pieštukais, pasipiešdavau kompoziciją ir tam tikrus spalvų derinius. Turėjau tokį bloknotėlį ir galvojau, kaip paprasta: ateinu dirbti, šast, atsiverčiu, tas vizualas atgimsta galvoj ir aš jau dirbu. Bet kai atsiversdavau bloknotėlį, nė vienas užsipaišytas eskizas man absoliučiai nieko nesakydavo.

Buvo ir kitas etapas. Bandžiau tapyti „gyvai“, išsinešiau molbertą į ankstyvus rūkus, nepatingėjau atsikelti, bet siužetinio peizažo rezultatas nuvylė.

Dažniausiai mintį kaip idėją nusifotografuoju, bet ne tam, kad vaizdą perteikčiau, o kad atsiminimą turėčiau, prisiminčiau save tame vaizdinyje. Fotografinis vaizdas veikia kitaip nei prieš tai minėtas eskizavimas.

– Taip, fotografijoje slypi paradoksas – fiksuojant momentą, sukuriama ir užuomina į tai, kas vyko prieš tai ir kas vyks po to. Tokia giliojo laiko patirtis veikia per kontempliaciją ir atvaizdas tau tampa indeksu, proceso pėdsaku, įtraukiančiu tave į kūrybinį vyksmą.

– Pavyzdžiui, jau ilgai nešiojuosi tokį jausmą, kurį, žinau, būtinai turiu užsitapyti, o vis dar nešiojuosi, vis neužsitapau, ir nieko, kas jį primintų, neturiu, ir toks irzuliukas kažkur eina, nes nerealizuotas jausmas vis nešiojasi ir jau truputį blėsta… Būna, kad ir nespėju.

– Gelmės, gylio sąvoka tikrai ne vien akims prieinama. Jeigu būčiau neregė, kaip perteiktum man savo nutapytą gelmę?

– Jeigu tu nematytum, aš paimčiau tave už rankos, mes anksti ryte nueitume prie upės, atsisėstume ant šalto akmens, aš nuaučiau tau batus, įmerktume kojas į vandenį, eitume rasota žole, paskui smėliu… o gal nueitume mišku basomis per samanas, apsikabintume medį, paglostyčiau tau plaukus… arba eitume per liūtį stovėti ant aukšto kalno pučiant šiauriniam vėjui, tebelaikyčiau tave už rankos, vėliau įduočiau tau šiltos arbatos puodelį ir paklausčiau – kaip tu jautiesi?

Beje, skaitytojai dabar atsiduria analogiškoje neregystės situacijoje, nes tekste aptariami paveikslai jiems yra nematomi.

Praėjo dar vieni metai – turiningi, deja, ne tik gerąja prasme. Lapkritį vyko kultūros protestai, gruodį – mitingai prie Seimo dėl laisvo žodžio.

Apie literatūrą šiame kontekste kalbasi „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė EGLĖ FRANK, rašytoja AKVILINA CICĖNAITĖ ir poetė, kritikė GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.

Eglė Frank: Akvilina, skaitai turbūt daugiausia iš mūsų trijų – ir ne tik dėl malonumo. Esi ne vienos komisijos narė, skaitai ne tik jau garsių rašytojų, bet ir debiutuojančiųjų knygas. Kokias tendencijas pastebi?

Akvilina Cicėnaitė: Kalbant apie šiuos metus, galima pastebėti prozoje besirandančią didesnę įvairovę, mažiau eksploatuotų žanrų. Kad ir queer miesto fantastika, kaip debiutinis Gabijos Plukės romanas „Vasara, pasaulio pabaiga“, ar detektyvai, trileriai, distopijos, kurie irgi nėra labai būdingi mūsų prozai. Man tai savotiškai susisieja su pernykšte modernaus etniškumo tendencija – tai ir Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“, ir Ievos Dumbrytės „Negrįžtantys“. Etninių, mitologinių motyvų permąstymas būdingas sociokultūrinių krizių laikais, kai norisi gręžtis į praeitį arba kurti naujus pasaulius, taip perkuriant dabartybę, kurioje būti per daug nejauku. Beje, nejaukos atmosferą galima fiksuoti ir Dainos Opolskaitės, ir Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkiniuose.

Giedrė Kazlauskaitė: Aš džiaugiuosi dėl žanrinės literatūros įvairovės ir dėl to, kad rašantieji ieško savo takelių ir neina tradiciniais, jau pramintais keliais. Sunku pasakyti, kodėl suklestėjo folkrealizmas, kaip ir distopija, nes literatūroje kartais sunku prognozuoti, kas įvyks – gal dabar vietoj nejaukos sprogs jauka. Bet tam turbūt reikėtų sulaukti jaukesnių laikų. Ilgiuosi neoidealizmo – galbūt šiuolaikinės Šatrijos Raganos.

A. C.: O štai Akvilės Kavaliauskaitės „Jausmuose“ – nostalgiškas žvilgsnis į du tūkstančiai devintuosius. Gali pasirodyti keista, kad laikui, kuris dar taip arti, jau galima jausti nostalgiją.

G. K.: Ir, aišku, Rimantas Kmita su Virginija Kulvinskaite teberašo apie gariūnmetį.

E. F.: Ar ne keista, kad devyniasdešimtiniai ir dešimtiniai, apie kuriuos jau tiek rašyta, tebėra įkvėpimo šaltinis, tarsi būtų neišsemiami?

G. K.: Visi nori papasakoti savo versiją.

A. C.: Įdomu, kad dabar tarsi nebelaukiame „didžiosios istorijos“, didingų temų. Rašytojai jaučiasi galintys papasakoti mažąsias istorijas, jos mums taip pat įdomios.

E. F.: Šiuo metu „Šiaurės Atėnai“ gauna daug esė, esė rašot ir judvi. Akvilina, tavo antra knyga suaugusiesiems buvo būtent eseistinis romanas, tavo esė nuolat publikuojamos kultūrinėje spaudoje. Kodėl būtent šis žanras?

A. C.: Dabar toks laikas, kai nenoriu nei rašyti fikcijos, nei ją skaityti. Žinoma, nekalbu apie darbą ir tas knygas, kurias privalau perskaityti. Gal šiuo metu tiesiog nebetraukia išgalvotos istorijos. Esė man yra rašymas kūnu – kalbėjimasis su pasauliu, nuostaba jo neprognozuojamumo akivaizdoje. Joje gali tilpti ir praeities refleksija, ir dabarties fragmentai, ir intertekstai. Patinka esė hibridiškumas, buvimas „tarp“. Ne tik rašau, bet ir mielai skaitau esė, autofikciją, autobiografijas, biografijas. Lietuvių literatūroje kiek pasigendu rašymo apie asmenybę, nevengiant įvairiausių jos pusių, išryškinant jos kompleksiškumą, sudėtingumą ir nepatogumą, kaip, tarkim, Francescos Wade parašytoje Gertrude Stein biografijoje „Gertrude Stein: An Afterlife“.

E. F.: Mane, prisipažinsiu, irgi kuo toliau, tuo mažiau domina fikcija. Pamenu, kažkada viena bičiulė pasakė: „Aš tiesiog neturiu laiko skaityti kito žmogaus fantazijas“, ir tuo metu man tai nuskambėjo gan arogantiškai. Dabar jaučiuosi panašiai – man irgi artima autobiografija ar bent jau autofikcija. O grįžtant prie esė – tai irgi pakankamai atviras ir apnuoginantis žanras, jei nori parašyti ją pagauliai. Mano mėgstamiausių lietuvių eseistų Giedros Radvilavičiūtės ir Rolando Rastausko esė drąsios, parašytos nebijant diskredituoti savęs. Kaip ir tavo, Giedre.

G. K.: Mane formavo Rolando Rastausko esė skiltis tuometiniame „Lietrytyje“ ir, žinoma, „Šiaurės Atėnai“ su tuo metu ten publikuojamais Giedra Radvilavičiūte, Gintare Adomaityte, Gintaru Beresnevičiumi, Sigitu Parulskiu, Sigitu Geda, Alfonsu Andriuškevičiumi, Jūrate Baranova, Dalia Staponkute, Danute Kalinauskaite. Sakyčiau, kad tai labai laikraštinis žanras. Jei nori reaguoti į dabartybę, rašai esė. Pats žanras šiuo metu neklesti ir bent jau lietuvių autorių esė rinkinių išeina nedaug. Gal dėl to, kad beveik nebėra ir laikraščių? Arba eseistika neleidžiama, nes leidykloms neapsimoka. Juolab dažniausiai tekstai, kurie pavadinami esė, tokie net nėra. Sakyčiau, kalbėjimo apie esė yra daugiau nei pačios esė.

Nuolat stebiu, kas išėjo iš lietuvių autorių, kas ką parašė – ir prozos, ir poezijos. Laukiu naujų knygų, medžioju jas bibliotekose. O pavargstu ir apsinuodiju nuo kasdienio brukalo, nuo feisbukų, kur visi jaučia pareigą pasisakyti visais klausimais ir panašų turinį dar siunčia į redakcijas. Tai triukšmas, kuriame įtaigiai veikia ir manipuliacijos. Visiems kliūva nemandagus kalbėjimas vieni kitų atžvilgiu, bet ar pilietinių pasirinkimų kryžkelėje įmanoma kitaip?

A. C.: Sakyčiau, ir literatūrinis gyvenimas šiuo metu yra gana intensyvus, visko vyksta labai daug. Beje, man šie metai yra ir stiprios poezijos metai, su pasirodžiusiais naujais Mariaus Buroko, tavo, Giedre, Gintaro Grajausko, Dovydo Grajausko, Alinos Borzenkaitės, Mindaugo Kvietkausko, Vitalijos Maksvytės, Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkiniais – čia paminėjau tik dalį įsiminusiųjų. Apskritai nesiliauju stebėtis mūsų poezija – kasmet džiugina ir debiutai, ir vyresnės kartos autoriai, grįžtantys su naujomis knygomis.

E. F.: Gal šiuo politiškai neramiu metu būtent poezija gali telkti?

A. C.: Gruodžio devintąją Nepriklausomybės aikštėje vykusiame mitinge „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ Pijus Opera perskaitė itin skaudžiai surezonavusį Gintaro Grajausko eilėraštį. Tik dabar mūsų socialinis kontekstas kitoks nei, tarkime, Sąjūdžio laikais. Dabar yra socialiniai tinklai su pasitelktomis botų armijomis, vyksta visuomenę supriešinantis informacinis karas. Nesu tikra, ar poezija dabar turėtų tokios pat galios kaip anksčiau, kai ir paties rašytojo vaidmuo buvo svaresnis.

E. F.: Giedre, tu jau pusantrų metų esi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto partnerystės docentė, dėstai redagavimo kursą ir recenzijų dirbtuves. Turbūt daugiausiai iš mūsų bendrauji su studentais ir būsimais literatais. Gal pamėgintum apibendrinti, koks šiuolaikinės kartos balsas, kuo jie iš esmės skiriasi nuo mūsų, kai buvome studentai?

G. K.: Mūsų laikais nebuvo socialinių tinklų ir jokios internetinės raiškos. Rašydavome ne į feisbuką ar į tinklaraštį, o į kultūros leidinius. Dabartinė karta daug masiškiau skaito angliškai, turi galimybę keliauti po pasaulį, yra socialiai aktyvūs. Taip, jie viską mato kitaip, bet klaidinga juos suvokti kaip mažiau patikimus. Kol dirbau redaktore ir gaudavau jų tekstus – su klaidomis, parašytus gan spontaniškai, – kildavo pagunda nuvertinti. Matydama gyvus žmones, nebegaliu to daryti – jie argumentuoja, paaiškina, ką tuo nori pasakyti. Pastebiu, kad dabartiniai studentai labai kritiški kitų kūrybai, nors patys neparašo stipresnių meninių tekstų. Užtat parašo kritikos, publicistikos, ryškius akademinius darbus. Išnyra ir tokie fenomenai kaip Pijus Opera – nėra jis poezijos žanro grynuolis, bet nepakeičiamas mitinguose.

E. F.: Mane asmeniškai žavi jaunosios kartos įsitraukimas į šiuo metu vykstančius protestus, jų neabejingumas. Dukra pati nusprendė eiti piketuoti prie Seimo – auga karta, kuriai ne vis viena tai, kas vyksta šaly. Grįžtant prie literatūros, gal labiau neramina, kad tarp jaunimo kuo toliau, tuo populiariau skaityti angliškas knygas ir taip tiesiog nesusiformuoja žodynas. Jei ši tendencija ir toliau progresuos, lietuviškai tiesiog nebus kam rašyti.

G. K.: Nenorėčiau plėtoti katastrofizmo teorijų, bet lietuvių kalbai duodama daugmaž 50 metų. Per tą laiką arba ji labai keisis, kol asimiliuosis, arba palaipsniui tiesiog bus vis mažiau kalbama ir rašoma lietuviškai.

A. C.: Per kūrybinio rašymo susitikimus su moksleiviais pusantros valandos kalbamės, kaip parašyti gražiausią sakinį. Matau jų susidomėjimą, dėmesį kalbai, siekį tobulėti, todėl man tiesiog nesinori tuo tikėti.

G. K.: Man gal sunkiau suprasti, kodėl jie nori rašyti. Juk šiais laikais gyvenime yra tiek veiklos sričių, kur galima save kitaip išreikšti. Grožinės literatūros knyga nebėra esminė medija. Mes rašydavome iš dalies dėl to, kad mėginome geriau save suprasti – anuomet nebuvo tokio plataus terapijų ar savigalbos tinklo. Žavėjo tie, kurie rašydami steigia save, formuluoja naujas idėjas, parodo originalų matymo rakursą. Bandėme juos mėgdžioti. Dabar uždaviniai jau kiti, literatūrai, spėju, nebereikia savęs steigimo, bet būtinas bendruomeniškumas, panoramiškas reiškinių matymas.

E. F.: Galbūt jaunam žmogui imponuoja matomumas, viešumas, galimybė savo kūrybą ir idėjas ištransliuoti kuo platesnei auditorijai?

A. C.: Turbūt reikėtų pradėti nuo to, koks yra rašytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje – kaip patys jį matome literatūros lauke ir kaip jį mato žmonės ne iš literatūros lauko. Tai klausimas, kuris dar laukia tyrinėjimų. Dešimtajame dešimtmetyje rašytojas galėjo būti tautos vedlys, moralinis autoritetas. Vėliau socialinis rašytojo vaidmuo susiaurėjo, atėjo rašytojų individualistų laikas.

E. F.: Šiuo metu menininkai jau suprato, kad atsiriboti nuo politikos yra ydinga, nes tuo netrunka pasinaudoti jėgos, kurioms tokia indiferencija yra labai patogi. Esame lūžio taške, kai rašytojai vėl atsigręžė į politiką ir mėgina daryti poveikį. Ką dar galime šiuo metu?

A. C.: Šiuo metu negalime leisti sau prabangos atsiriboti, nedalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime ir tik kurti meną dėl meno. Ką galima daryti, turbūt priklauso nuo kiekvieno gebėjimų: vieni geba burti žmones, kiti – rašyti žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, kviesti veikti.

G. K.: Stebiu rašytojų raišką – esama labai aktyvių, įsitraukusių, principingų. Labai tuo džiaugiuosi. Pati nesu ta, kuri gebėtų sutapti su socialiniais tinklais, veikti juose, – jaučiu bejėgystę, negalią įtikinti, tarkime, kitaminčius ar regiono žmones. Poliarizacija stumia į depresiją: ne vien Lietuvoje, ir pasaulyje, pavyzdžiui, antisemitinis išpuolis Australijoje. Sutikčiau nebeleisti knygų, nesipuikuoti socialiniuose tinkluose, jei tik tai sustabdytų neapykantą ir kraujo liejimą. Tik ar toks prietaringumas pagrįstas? Gal, priešingai, toks įžadas stumteltų prie abejingumo? Į mitingus nueinu, peticijas pasirašau, bet daugiau ką nors daryti šiuo metu nerandu jėgų. Su Mariumi Buroku esame kalbėję, kad Kultūros asamblėjos branduolys nėra rašytojai – protestai yra scena, juose geriausiai atsiskleidžia teatro, kino, šokio žmonės. Tebūnie tai jų laikas. Juolab ne kiekvienas literatas ir gerai išmano politinius dalykus, ir aiškiai, vizualiai juos formuluoja.

A. C.: Yra ir kitokių iniciatyvų. Pavyzdžiui, Maksymo Kryvcovo poezijos knygą „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ išleidusi „Bazilisko“ leidykla visas gautas pajamas skyrė Ukrainai paremti. Poezija gali veikti ir taip.

Turbūt iš esmės svarbu išsakyti savo poziciją. Jei žmonėms patinka tavo kūryba, tai ir tavo pažiūros, vertybinės nuostatos politiniais klausimais irgi bus svarbios. Žodis irgi yra veiksmas.

E. F.: Mane šiuo metu labiausiai liūdina, kad poliarizacija apėmusi ir mus, to paties kultūrinio burbulo žmones. Ir ji labiausiai reiškiasi būtent per socialinius tinklus, kur masiškai taikoma segregacija – arba tu su mumis, arba prieš mus (ir tai daro visos stovyklos). Taip, pozicijos išreiškimas labai svarbus, bet vis dėlto matau ir daug a priori vykstančio linčo. Šiuo metu, manau, svarbiau daryti, o ne rodyti, kad darai. Kaip ir paisyti sąžinės ir žmoniškumo.

G. K.: Poliarizacijos tikrai nemažina asmenybių šaunumas – įtakotojai neretai persistengia, demonstruodami, kokie jie teisūs. Nepaieško ir ramesnių žodžių. Uždaras ratas: sekėjai seks, bet nekentėjai ir toliau nekęs, o dialogas turėtų įvykti būtent su jais. Reikia kalėdinio stebuklo.

Algimantas Rokas Černiauskas – ryškus menininkas, neapsiribojantis viena sritimi. Daugybę metų tapęs abstrakčius kūrinius, Algimantas šiandien žinomas kaip aktyvus tarpdisciplininio meno ir elektroninės muzikos kūrėjas, parodų kuratorius bei festivalio „Aritmija“ organizatorius. Su Algimantu kalbamės apie regioninės kultūros reikšmę, kintančius šiuolaikinio meno tikslus ir iššūkius, kylančius aistringai renkantis nelengvą, bet adrenalinu pulsuojantį kūrybinį gyvenimą. Pokalbyje taip pat aptariame menininko apsisprendimą grįžti į gimtąją Merkinę. Pasigrožėti mažame Dzūkijos miestelyje kuriamu vietinių menu turistai atvyksta ne tik iš didžiųjų miestų ar Europos, bet ir iš tolimosios Japonijos.

Lina Simutytė

– Tavo vaikystė ir paauglystė prabėgo Merkinėje – mažame Dzūkijos miestelyje, kurio herbą puošia vienaragis. Vėliau išvykai į sostinę, Vilniaus dailės akademijoje baigei tapybos bakalauro ir magistro studijas. Kokią Merkinę prisimeni iš vaikystės? Ar vėliau mažas miestelis nepasirodė per ankštas?

– Vienaragis – sėkmės istorija. Šis simbolis jungia daug skirtingų požiūrių į Merkinę, kurioje prigijęs posakis „didelis miestas mažo miestelio kūne“. Institucijų supamą miestelio centrą nuo laukinės gamtos skiriantis atstumas pėsčiomis yra įveikiamas per kelias minutes. Ne kartą nuo žemės paviršiaus nušluotoje Merkinėje nuolat vyksta kas nors svarbaus. Menininkų ir mokslininkų pamėgta vieta stulbina nesibaigiančiais atradimais istorijos, gamtos ir kultūros iniciatyvų srityse. Man ši vieta niekuomet neatrodė maža. Turėjau kelis draugus, su jais čiuožinėdavom ant užšalusio Nemuno ir diskutuodavom apie muziką.

Mano tėtis – fotomenininkas ir rašytojas, mama – medikė. Turiu tris vyresnius brolius. Kol augau, namuose skambėdavo muzikos instrumentai, virė uogienės ir dailės eksperimentai. Nuolat išgirsdavau ką nors naujo ir stebėjau, kaip atkakliai vyriausias brolis ištisus mėnesius iš smulkių lentelių dėlioja parketus, o tėtis naktimis savadarbėje laboratorijoje ryškina nuotraukas. Iš fotografijų išnirdavo veidai, peizažai, pasakojimai. Į aplinką vaikystėje buvau mokomas ne tik žiūrėti, bet ir ieškoti būdų perteikti tai, ką matau. Merkinėje tuo metu veikė dailės ir muzikos mokyklėlės. Šiek tiek tarp jų blaškiausi. Galiausiai pradėjau lankyti tapybos kursus Vilniaus dailės akademijoje. Baigęs mokyklą ten ir įstojau.

– Dabar ir vėl gyveni Merkinėje. Kodėl nusprendei grįžti į Dzūkiją? Ko pristigo (o gal kaip tik pasirodė per daug) sostinėje?

– Gyvendamas Vilniuje domėjausi, kaip Merkinėje dirba kurianti mano šeima, draugai. Sunku patikėti, kiek daug mažame miestelyje gali nuveikti vos kelios asmenybės. Mačiau, kaip Merkinė keičiasi, ir man knibždėjo mintis prie to pokyčio prisidėti, nes blogiausia pagalba – komentarai, kai pats nė piršto nepajudini. Esu dėkingas draugiškai Vilniaus menininkų bendruomenei: mane priėmusiai, leidusiai kartu mokytis, žaisti ir kurti. Pirmuosius porą metų, kai vėl gyvenau Merkinėje, bent du kartus per savaitę čiuoždavau sostinėn.

Žinau atvejų, kai energingas menininkas didmiestį per anksti iškeičia į gyvenimą atokiau ir susiduria su vienatve: neranda tinkamų lankų pasiganyti ir t. t. Pats manau, kad sostinėje per daug gražių jaunų žmonių. Žiūrėdamas į juos užsisvajoju. Kartais atrodo, kad galėčiau nieko daugiau neveikti, tik žvilgsniu gerti tą jaunystės pritvinkusį taip pat užsisvajojusių žmonių kokteilį. Įdomu stebėti, kaip gatvėje žmonės stengiasi išsiskirti. Atrodo, dėl aplinkinių dėmesio jie daug kam pasiryžę. Gera žingsniuoti Vilniaus gatvėmis it podiumu, bet kartą metuose per Šv. Roko atlaidus nuėjęs į Merkinės parapijos bažnyčią įsitikinu: natūralus žmogus daug išraiškingesnis už bet kokias miesčioniškas madas.

– Algimantas Rokas Černiauskas – ne vienintelis vardas, kuriuo prisistatai. Esi žinomas ir kaip Admiral Oblivion, Mr. Justchecking, „Blackout paintings“, Allgoodmantas, „Balta kreida“, MC Merkinė, ARČ, tiesiog Algimantas ir kt. Kuris iš šių vardų šiandien tau artimiausias?

– Būta įvairių sumanymų ir ieškojimų. Pseudonimai atspindi kūrybinę kryptį. Prie kai kurių idėjų dar tikiuosi grįžti, bet dabar pasinėriau į Merkinės tyrimą. Grįžęs į gimtąjį miestelį pradėjau naudoti savo krikšto vardą Rokas, nes mano tėtis taip pat Algimantas. Reikėjo atsiskirti, nes pasitaiko situacijų, kad žmonės galvoja, jog mano tėtis pradėjo tapyti abstrakcijas ir groti keistą muziką, o aš fotografuoju senuosius kaimo žmones, rašau Dzūkijos krašto metraščius, leidžiu fotografijos albumus ir publikuoju tekstus „Bernardinuose“, „Šalcinyje“, „Dainavoje“. Paveikslų kampučiuose pratinuosi pasirašyti inicialais ARČ.

Smagu kurti personažus. Apie kiekvieną pseudonimą galima pasakoti istorijas. Mr. Justchecking – muzikinio dueto „Įkalčių slėpimo agentūra“ herojus, kartu su Mr. Hermandrowning sprendžiantis neišnarpliojamus meno pinklių detektyvus. Admiral Oblivion – makabriškas, tačiau be galo mielas performatyvios avangardo muzikos kūrėjas.

– Daugybę metų tavo kūrybos kryptis buvo tapyba: didelio formato drobėse plėtojai abstrakčios pastozinės tapybos techniką, surengei dešimtis asmeninių parodų, dalyvavai ir grupinėse. Vėliau peržengei vienos srities ribas: esi ne tik tapytojas, bet ir žinomas tarpdisciplininio meno kūrėjas. Taip pat elektroninės muzikos autorius, atlikėjas ir prodiuseris, kultūrinių renginių ir festivalių organizatorius, parodų kuratorius. Kaip supranti, kokią formą turi įgyti vienas ar kitas tavo sumanymas? Turinys padiktuoja formą ar atvirkščiai?

– Dažniausiai dirbu nedidelėje komandoje arba vienas. Daug ką lemia biudžetai, tad kartais tenka improvizuoti. Neseniai per vieną diskusiją išgirdau įdomų klausimą – kultūra generuoja ekonomiką ar atvirkščiai? Skamba tarsi klausimas apie vištą ir kiaušinį. Panašiai su turiniu ir forma. Smalsumas yra dar vienas variklis, tačiau tapytojas – mano tikroji ir akademinė profesija. Dėstytojas H. Č. filosofiškai teigdavo, kad forma ir yra turinys, o tapybos, piešimo ir kompozicijos disciplinos nedalomos.

Muzikos ir vadybos mokiausi labiau savarankiškai, intuityviai. Kai mane pavadina muzikantu, jaučiu kuklų pasididžiavimą. Kol tapiau, muzika buvo vienas racionaliausių paaiškinimų, kas mano drobėje dedasi. Tikiuosi, vieną dieną nustosiu prisistatyti buvusiu ir vėl vadinsiuosi bent jau būsimu tapytoju. Smagu dirbti impulsyviai. Būna akimirkų, kai į rankas pakliūva tam tikri daiktai, o tu iškart supranti, ką su jais darysi. Tačiau kai prasideda kuratorystė, vadyba ir darbas su kitais žmonėmis, kyla kitos atsakomybės. Štai, pvz., Merkinėje kartu su bendraminčiais organizuojame aukcionų ciklą, bandome surinkti lėšų generalinių bažnyčios vargonų atnaujinimui. Renkame kūrinius, komunikuojame, kuriame iškilmingą renginį. Aukcionas – didelis mechanizmas. Pradėjome nuo nulio. Net teisėjo plaktuką pats ištekinau.

– Esi analitiškas kultūros reiškinių stebėtojas ir visuomenininkas. Kaip apibūdintum šiuolaikinį tarpdisciplininį meną Lietuvoje?

– Kritinį mąstymą išskirčiau kaip esminį meno įrankį, juo siekiame praplėsti žinias ir akiratį, tačiau tai, ką laikome šiuolaikiniu menu ir ką paliekame už sąvokos ribų, tėra konteksto ir susitarimo reikalas. Pastebiu, kad tas pats žodis mieste ir kaime turi skirtingas reikšmes. Ūkio darbuose paskendusiems žmonėms šiuolaikinis menas skamba ironiškai. Kokiom gi dėlionėm tu nustebinsi skerdžių, kuris ką tik nuleido kraują dešimčiai avių? Turbūt jis paprašytų kalbėti aiškiau.

Kultūra nėra vienalytė. Visgi man artimas priešinimasis populiariosios kultūros šablonams, drąsūs formų, idėjų ir estetikos žaidimai, kova prieš banalybes, troškimas augti, subtilumo ir inovatyvumo paieškos. Kartą vienas veikėjas, stebėdamas, kokius renginius plėtojame Merkinėje, paklausė, ar yra renginių paprastiems žmonėms. Ši formuluotė šokiravo, nes, regis, savaime suprantama, kad tai skirta būtent jiems. Tačiau „paprasto žmogaus“ sąvoka liko kyboti ore. Organizuodami šiuolaikinį meną populiarinantį festivalį netgi pradėjome vartoti šūkį „paprastiems žmonėms“.

Papasakosiu ir pozityvią sceną. „Aritmijos“ festivalyje šiemet buvo rodomas Merkinės mėgėjų teatro „Dilgynė“ spektaklis (pjesės autorė Vida Bladikaitė). Anot režisierės Laimutės Jakštienės, spektaklis pašiepia šiuolaikinį meną. Tai spektaklis apie seksą, meną, narkotikus – gyvenimą, tarsi neturintį nieko bendro su Merkinės kasdienybe. Realybėje aktoriai (64–86 metų) – klierikas, gimnazijos mokytoja, buvusi pareigūnė, „Sodros“ darbuotoja ir kiti. Siužeto ašimi tampa „Popmodernistų“ parodai besiruošianti Niujorko lietuvė. Scenos viduryje – pakaba, simbolizuojanti jos kūrinį – nėščios Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Į menininkės namus vis braunasi siuntinius painiojanti paštininkė, persekiojama tos siuntos ieškančio narkotikų prekeivio. O menininkė, pasirodo, narkotikus supainiojo su prieskoniais ir užmarinavo jais mėsą, o likusius užpylė degtine vyro pūslei gydyti. Scenoje verda meilužių dramos, diskusijos apie kūrybą, grumtynės dėl erdvės. Ir tai kuria aktorių mėgėjų trupė! Galiausiai menininkė iš įsisiautusių scenos dalyvių sukuria natiurmortą ir visi choru atsidūsta: „Išprotėjęs pasaulis.“

Šis spektaklis – žavi „paprastų žmonių“ pastanga reflektuoti kasdienybei tolimą šiuolaikinio meno sferą, bandymas per humorą ją suprasti ir paaiškinti tradicinėmis pažiūromis besivadovaujantiems žiūrovams. Spektaklis nuoširdumu sužavėjo ir juos, ir festivalyje dalyvavusius miesto menininkus. Sujungti ne tik skirtingas meno formas, bet ir auditorijas yra vienas iš šiuolaikinio meno tikslų.

– Merkinėje telki vietos kultūrinę bendruomenę. Jau penkerius metus organizuoji šiuolaikinio tarpdisciplininio meno festivalį „Aritmija“, esi nepriklausomo kultūros departamento „MC Merkinė“ ambasadorius ir radijo laidos tuo pačiu pavadinimu vedėjas, „Fazendoje“ steigi rezidencijas ir kūrybines dirbtuves, prisidedi prie klasikinės muzikos renginių ciklo „Koncertai burmistrui“. Kultūrinio gyvenimo gausa Merkinėje stebina, net gali pasirodyti idiliška. Tačiau kokių iššūkių kyla meno projektus kuriant regione?

– Merkinės idilė išties egzistuoja. Menininkų bendruomenių čia ne viena. Merkinėje yra netgi savotiškas Užupis. Už Straujos upelio, atokesniuose šiluose, gyvena ištisos menininkų dinastijos: keramikos, medžio drožybos, poezijos ir muzikos virtuozai, paslaptingi samurajai. Jų nedaug, bet drauge jie kuria ypatingą fenomeną, kurio pasižiūrėti atvyksta japonų turistų pilni autobusai. Merkinės amatininkų profesionalų talentas plačiai žinomas. Kol kas pats amatais neužsiimu, bet organizuojant renginius dailininko žinios praverčia. Asmeninė kūryba susipina su socialinių bendruomenių įtrauktimi. Kartais kyla klausimas, ar menininkas mažame miestelyje gali suburti auditoriją. Žinoma, gali, jei išsirenka tam tinkamą „taikinį“. Tarkim, papuošia Kalėdų eglutę ne pagal daugumos lūkesčius, persirengia neįprastu Kalėdų Seneliu ar sulaužo vieną kitą stereotipą.

Kultūrinis gyvenimas Merkinėje ne tik turtingas, bet ir audringas, ypač socialinių tinklų verpetuose. Kadangi mano kūrybinė veikla matoma, retkarčiais pats pakliūvu į neįtikusio menininko suolą. Po pirmosios „Aritmijos“ buvome išvadinti satanistais, kai papuošiau eglutę, užsitarnavau Grinčo etiketę, o pristatęs savo abstrakciją išgirdau, kad kaimynės katė tapo gražesnius paveikslus. Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduriu, yra nuolatinis nelaimingų žmonių kaltinimas – kad ir ką darytum, visur neva plauni pinigus. Organizuoji festivalį? Plauni pinigus. Kvieti į edukacijas? Plauni pinigus. Sunkiai dirbi ir gauni algą? Vagis! Jie nustemba, kai sužino apie apgailėtinus biudžetus, kuriuos stebuklais paverčia ne kas kitas, o menininkų talentas išvysti galimybę ten, kur jos nėra. Džiaugiuosi, kad yra ne tik kaltinančių, bet ir suprantančių, vertinančių žmonių.

– Kaip kilo festivalio „Aritmija“ idėja? Per penkerius metus šis renginys išaugo iki šiuolaikinio tarpdisciplininio meno paviljono su įspūdinga programa.

– Pirmąją „Aritmiją“ organizavau ne aš, bet tąkart kuravau dalį festivalio veiklų ir koncertų. Muzikos ir paraobjektų menininką Simoną Nekrošių pakvietėme surengti garso performansą. Nors nesupratę šios muzikos dauguma žiūrovų tiesiog išsibėgiojo, Simono pasirodymas iškart tapo festivalio kamertonu. Greitai perėmiau festivalio valdymą. Kartu su keliais draugais, su šeimos, Varėnos kultūros centro ir valstybės pagalba atėjome iki taško, kuriame esame šiandien. Žinau, kad festivalis keisis, tačiau apie tai, koks jis bus ir ar bus apskritai, dar sunku kalbėti.

„Aritmiją“ pamilau, kai renginio išvakarėse buvau pakviestas į ekskursiją. Viena iš biudžetinėje įstaigoje dirbusių organizatorių man pristatė savo kūrinį. Tai buvo instaliacija, primenanti viesulo į pušyną nutrenktą šiltnamį. Tarp medžių įstrigę plastmasiniai šiltnamio lankai, virvelės, ant pakulinių siūlų bejėgiškai kybantys rudi plastikiniai vazonėliai. Jie nei šviečia, nei zvimbia, bet jų viduje matyti šiek tiek tapybos guašu. Autorė, su šiuolaikiniu menu ne itin susijusi, didžiuodamasi savo ekspresionistiniu kūriniu, paklausė: „Žinai, ką šis kūrinys man primena? Jis man kelia tokį jausmą… žinai tą dalyką? Čia panašiai kaip… na, supranti. Man šis kūrinys primena tai, ką mes paprastai vadiname „Agurkų našta“.“

Tais metais festivalyje taip pat buvo eksponuojama milžiniškus elnio ragus primenanti Žilvino Landzbergo skulptūrinė instaliacija, kadaise pristatyta ir Venecijos bienalėje. Taip pat vyko operos pasirodymas, pasitelktos brangios technologijos, bet visa tai nublanko prieš nuoširdumą, kurį sukūrė „Agurkų našta“. Aplink ant medžių šakų kybojo langinės, o jose iš spalvotų siūlų nunerti voratinkliai simbolizavo gamtos stichijas. „Agurkų našta“ įžengė į mano pasaulį tyliai it voras ir susiraizgė bent keleriems metams į priekį. Tai buvo akimirka, kai supratau, kad šis festivalis turi viską, ko reikia.

– Zarasuose vasarą buvo padegta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“. Įvykis atvėrė regioninės kultūros politikos spragas. Po socialinėje erdvėje pasirodžiusiais straipsniais netrūko komentarų – didelė dalis jų buvo nepalankūs, užgaulūs, kritiški ne tik skulptūrai, bet ir jos autoriui. Kodėl šiuolaikinis menas iki šiol taip gąsdina provincijos gyventojus?

– Kai prieš keletą metų įsidarbinau biudžetinėje kultūros įstaigoje ir pradėjau feisbuke sekti įvairių Lietuvos kultūros centrų veiklą, pamaniau, kad mano gyvenimas baigtas. Viskas. Finito. Visi langai ir durys užkaltos. Atsidūriau siaubingame ūkinių pastatų pasaulyje, kur šviečia klaikių atspalvių lempos, isteriškai klykia iš krepinio popieriaus išraitytos trispalvės, o į fiestas kviečia popgrupės, kurios nepadarytų gėdos net pačiame gūdžiausiame rusiškame gimtadienyje. Be abejo, yra ir išimčių.

Nežinau, ar po skulptūros padegimo atsivėrusios spragos anksčiau nematytos. Gal net šiek tiek džiugu, kai diskutuojama apie meno objektą. Mūsų nebešiurpina klaikūs daugiabučiai, susitaikėm su nesibaigiančia trinkelizacija, paveldo naikinimu ir beviltiškais euroremontais, tad dabar galima išsirėkti bent jau ant skulptūros, kuri tėra mažytė viso pūliuojančio švietimo ir kultūros organizmo viršūnėlė. Zarasuose įvyko tai, ką galima vadinti atviru lūžiu. Žmonėms ant galvų „užmesta“ skulptūra, kuri nebloga, bet konceptas kiek pritemptas. Vieta gal ir tinkama, bet pritrūko „masažo“. Visgi, nors visuomenė patyrė traumą, padegimo aktas yra netoleruotinas, o komentarų tamsybė – šiurpinanti. Vieną gražesnių minčių teko išgirsti diskutuojant šeimoje. Štai, pvz., mano mama tarp vaizduojamos moters raukšlių pasigedo gėlių žydėjimo.

– Kaip panašios situacijos galėtų būti sprendžiamos?

– Manau, vienas šiuolaikinio meno tikslų yra žmogų sudominti, o ne išgąsdinti. Tarkim, sumanęs ant Merkinės piliakalnio pastatyti nudvėsusio arklio skulptūrą, turėčiau prisiimti atsakomybę, kad kūrinys kels nevienareikšmiškus komentarus, gal net bus nuridentas žemyn.

Regioninės kultūros politikos žaizdas gali išgydyti finansinės investicijos ir kultūros profesionalų pritraukimas į regionus. Viena iš Merkinės fenomeno priežasčių yra čia dirbti grįžtantys vietiniai. Sena taisyklė – turi išvažiuoti, kad grįžtum.

– Rugsėjį Lietuvą sukrėtė politikų sukelta krizė, kurios centre atsidūrė šalies kultūra. Kultūros atstovai įsteigė asamblėją, per 80 tūkst. žmonių pasirašė peticiją prieš Lietuvos kultūros ministerijos atidavimą partijai „Nemuno aušra“, visoje šalyje vyko masinis protestas, lapkričio 21-ąją vyksiančiame mitinge Vilniuje dalyvaus ne tik kultūros, bet ir medikų, studentų, žemės ūkio bendruomenės atstovai. Nors nekompetentingas akivaizdžiai prorusiškos, antisemitinės, net antivalstybinės partijos paskirtas kultūros ministras atsistatydino ir pagaliau buvo paskirta naujoji ministrė, situacija išlieka grėsminga. Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad išvengtume Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele vyraujančio kultūros politikos naratyvo?

– Jei egzistuotų vienas paprastas atsakymas, būtų lengviau. Deja, valdančioje pozicijoje yra partija, kuri į mus valosi batus, siekia skaldyti ir valdyti. Jie trokšta matyti mus šliaužiojančius, inkščiančius, bandančius perkąsti vieni kitiems gerkles. Tai vidinė grėsmė, galinti sustiprinti išorines. Kultūra – ne vien menininkų reikalas. Tai mūsų tėvynės identitetas ir vertybinė tvirtovė. Turime ją ginti iki galo. Svarbiausia nesitaikstyti su mintimi, kad susinaikinimo mechanizmas galbūt jau užprogramuotas ir nieko nebegalima pakeisti. Šiuo metu belieka tęsti protestą, ieškoti drąsių, kūrybiškų komunikacijos sprendimų. Rezistencijos būdų turi būti daug ir įvairių, nes kitaip ji bus bejėgė. Nesvarbu, į kokią aklavietę vestų blogio naratyvas, jam reikia priešintis, nes tik kovojantis žmogus gali išlikti laisvas.

– Viename interviu prof. Alfredas Bumblauskas meta akmenį ir į kultūros bendruomenės daržą. Istorikas teigia, kad prie šios situacijos prisidėjome patys, mat kaip menininkai per ilgai buvome susitelkę vien į savo kūrybą, per mažai domėjomės politika. Atsibudome per vėlai. Kaip tai vertini?

– Kultūros bendruomenės sąvoka plati. Nežinau, ar tikrai menininkai kalti dėl to, kad per rinkimus dalis visuomenės patikėjo populistų pažadais, bet manau, kad tam tikra šiuolaikinės kultūros dalis galėjo pastūmėti ramybės ir tiesos nerandančius balsuotojus atiduoti savo balsus politikams, šnekantiems „paprastiems žmonėms“ suprantama kalba. Nežinau, ar jau per vėlu. Galima pasidžiaugti, kad kultūros bendruomenė apskritai pabudo, nes būna žmonių, kurie sureaguoja tik tada, kai kambaryje jau stovi okupantas. Norisi tikėti, kad galbūt pabudome pačiu laiku.

– Tikiu, kad daugybė su užsidegimu plėtojamų veiklos sričių sukelia ne tik galingą išsiskiriančio adrenalino pojūtį. Kita vertus, tai gali ir nemenkai išvarginti. Kaip atsipalaiduoji?

– Neabejoju, kad laikas su artimiausiais draugais ar šeima kiekvienam iš mūsų taps vis brangesnis. Įprastai kasdienybėje nemažai valandų praleidžiu ofise dirbdamas kompiuteriu ir naudodamasis biurokratiniu žodynu, tad laisvomis akimirkomis kasdien stengiuosi nuveikti ką nors bent šiek tiek „iracionalaus“, pvz., sugręžti asambliažą. Ši technika, beje, puikiai praverčia tada, kai nėra galimybės susikaupti tapybai.

Atsipalaiduoti padeda ir koncertinė veikla. Kartą po koncerto prie manęs priėjo vienas bičas ir pasakė, kad muzika jam labai patiko. Negalėjau patikėti. Maniau, šaiposi, nes juk niekam negali patikti tokia disharmonija, kurią čia ką tik sukūrėme. Vos nesusimušėm, o jis tenorėjo pasakyti komplimentą.

– Norėčiau, kad mūsų pokalbį perskaitytų turintys sumanymų, bet nedrįstantys jų įgyvendinti jauni žmonės. Ypač gyvenantys regionuose, kur dažnai girdima nuostata, kad čia sunkiau prigyja neįprasti projektai, o biurokratija užgožia kūrybiškumą. Nuo ko pradėti?

– Negalvoti, ką žmonės pasakys, ir kartais neklausti savęs kodėl. Tam paprasčiausiai nėra laiko. Jeigu norisi daryti, vadinasi, reikia daryti. Kai veda širdis, to pakanka.

JULIJA POCIŪTĖ – tarpdisciplininio meno kūrėja, šiuo metu studijuojanti doktorantūroje Laplandijos universitete. Savo darbuose ji jungia videomeną, skulptūrą, dizainą ir fotografiją. Kūryboje tyrinėja atminties, tikrovės ir iliuzijos santykį bei daugiasluoksnės realybės suvokimą, yra surengusi per dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje). Tarp jų galima paminėti parodą „The Dazzled Eye Lost Its Speech“ („Meno parkas“, 2020) apie laiko iliuziją ir santykį tarp objekto ir atspindžio ar „Greitas atsakymas“ (galerija AV17, 2021), kurioje tyrinėjo ryšius tarp gamtos ir socialinio pasaulio. Naujausia Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ gegužės–liepos mėnesiais buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone „Galerija be sienų“ kaip parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ dalis (kuratoriai Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, dr. Karolina Jakaitė, Aidas Kulbokas).

Agnė Taliūtė

– Naujausia tavo instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ papildė Kauno paveikslų galerijoje 2024 m. gruodį – 2025 m. liepą veikusią parodą apie vaikystę Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu. O kokia buvo tavo vaikystė? Ar joje buvo daug gamtos?

– Mano vaikystė buvo padalyta tarp gyvenimo daugiabučių rajone ir vasarų – bočių sodyboje bei sodo namelyje prie Masčio ežero. Turiu daug prisiminimų apie augalus ir buvimą gamtoje. Tai nebuvo romantiška gamtos vizija – tyrinėjome priemiesčio aplinką su piktžolėmis, darydavom darželius po balkonais ar prie garažų. Tai buvo susipažinimas su tuo, kas tiesiog yra šalia. Kai nuvažiuodavau pas senelius, atsirasdavo visai kitoks santykis su gamta – vaikščiojimas liepų alėja, obuolių skynimas, miškai, namelis medyje. Tai buvo mažas, bet intensyvus pasaulis – prisimenu daug buvimo, aplinkos stebėjimo. Žiūrėjimą pro langą, kai bočius prižiūri gyvulius, loja šunys, o virtuvėje tvyro babos gaminamo maisto kvapas.

– Tavo instaliaciją įkvėpė kadaise populiarus vaikų žaidimas sekretai – augalų ar kitų mažų objektų, popierėlių kompozicijos, kurios buvo uždengiamos stiklu ir paslepiamos užberiant žemių. Ar pati esi vaikystėje kūrusi sekretus? Ką šis žaidimas reiškia tau ir kodėl jį pasirinkai kaip koncepcijos ašį šiame kūrinyje?

– Taip, sekretus kurdavome su draugėmis. Tai buvo mergaitiškos paslapties, susitarimo akimirka. Man šis žaidimas turi ir moteriškos bendrystės, ir raganystės elementų, o buvimas gamtoje, augalų rinkimas primena žolininkės ar būrėjos ritualą.

Sekretų žaidimas man pasirodė ne tik vaikiškas, bet ir daugiasluoksnis. Jame telpa tiek mergaitiška, moteriška bendrystė, tiek paslapties momentas, kuris gimsta santykyje. Ir kartu – savo rankomis sukuriamo mažo stebuklo akimirka, per augalus, per santykį, per paslaptį.

Sekretų žaidimas man iškėlė ir labai daug prisiminimų. Rašydama apie parodą prisiminiau taktilinius elementus – žemės gremžimą prie gyvatvorės, į panages lendančius grumstus. Visos detalės susijungė į vieną visumą ir prisiminimą. Prisiminimai – tarsi sekretai, paslėpti po užmaršties sluoksniais. Juos atkasinėjant, atsiveria vis nauji vaizdai. Sekretų žaidimas man padėjo suprasti, kad atmintis gyvena sluoksniuose – ji ne tik saugoma, bet ir perduodama.

– Kūryboje ir šiame kūrinyje naudoji skirtingas medžiagas: stiklą, medį. Kaip nusprendei, kokias medžiagas ir medijas naudoti šiame kūrinyje? Gal gali papasakoti apie kūrinyje naudojamas medžiagas ir jų prasmes?

– Medžiagiškumas šios instaliacijos atveju buvo svarbus tiek konceptualiai, tiek dėl atsparumo lauko sąlygoms. Norėjosi vengti per didelės tekstūrų įvairovės, todėl pasirinkau medžio plokštės ir organinio stiklo derinį. Pasirinktomis formomis siekiau perteikti laikinumą ir trapumą: nors elementai, simbolizuojantys atminties skeveldras, yra dideli, grublėti, mediniai, jie pakabinti taip, tarsi levituotų, sklęstų ore. Įžengus į galerijos erdvę tam tikru kampu, jie beveik pranyksta – lieka matoma tik plona linija.

Kūrinių paviršius buvo dengtas rankomis: maišant dažus, tepant, glostant, braižant. Norėjosi perteikti sekretų sukūrimo momentą – kai gremžiama molinga, šlapia žemė. Tai labai taktilinė, net kiek skausminga patirtis, kai drėgna, akmenuota žemė lenda po nagais. Norėjosi tą pojūtį perteikti instaliacijoje, išglostyti paviršių taip, kaip buvo glostoma duobelė sekretui. Plokštėse išpjautos skylės, uždengtos organiniu stiklu, ant kurio paviršiaus atspausdinti augalų atvaizdai. Pro jas sklindanti šviesa sukuria tarsi vitražo efektą. Sekretų žaidimas man primena fotografijos pozityvą ir negatyvą: kasinėji tamsią žemę, o randi šviesą. Norėjosi, kad ir čia pro tas skyles sklistų šviesa.

Julijos Pociūtės instaliacija. Gustinos Keturakytės
nuotraukos

– Tavo instaliacijoje svarbus fizinis darbas – gremžimas, glostymas, dengimas rankomis. Ar fizinis kūrinio lietimas tau būtinas kūrybos procese? Ar manai, kad kūnas (per gestą ar judesį) saugo tam tikrą atmintį, kurios galbūt net neprisimename sąmoningai? Galbūt sekretų atveju gestas tampa ne tik žaidimo, bet ir prisiminimo ritualu?

– Man svarbus kūno pajautimas. Kartais fiksuoju organinius elementus, pavyzdžiui, akmenis – fotografuoju juos, bet kartu jaučiu artumą, lyg susiliesčiau su apžiūrimu akmeniu. Kai atspausdinu nuotrauką ir gilinuosi į atvaizdą, vėl pajuntu tą fizinį kūno pojūtį – net jei fiziškai neprisiliečiu. Man svarbu patyrimas visu kūnu, tarsi juo suprastum, priimtum informaciją. Manau, tai svarbu atminčiai – ji formuojasi per visas jusles, o fizinis pajautimas atmintyje išlieka gal net stipriausiai.

– Pasakodama apie instaliaciją minėjai, kad žiūrint iš tam tikro kampo plokštės tampa beveik nematomos. Ar tau svarbus žiūros taško keitimas? Ar tai gali būti ir metafora tam, kaip prisiminimai keičiasi priklausomai nuo požiūrio, laiko ar erdvės perspektyvos?

– Taip, man labai svarbu, kad žiūrovas galėtų apžiūrėti kūrinį iš visų pusių, susidaryti savo patirtį. Kampo pakeitimas gali lemti tai, kad tam tikros detalės visai išnyksta. Aš taip matau ir žinias, ir patyrimus. Šiuo metu yra tiek daug informacijos – net ir tos, kuri tau įdomi. Bet visko aprėpti neįmanoma. Tada prasideda kelionė – tarsi per ženklus, per užuominas, per kampus, iš kurių pažvelgi. Atsiranda žodžiai, tekstai, vaizdai, kurie veda vienas prie kito, ir susiformuoja tavo suvokimas apie erdvę ar konkretų klausimą, temą.

– Sekretų žaidimą apibūdini kaip moterišką ritualą – intuityvų, jautrų, paslėptą, primenantį raganystę ar žolininkavimą. Ar šie vaizdiniai – raganos, žiniuonės, moteriškosios žinojimo formos – svarbūs ir tavo kūryboje? Ar tau artima tokia moteriška žinojimo praktika – per rankas, pojūtį, slaptą žinojimą? Pavyzdžiui, šiuolaikinėse feminizmo teorijose ragana, žolininkė ar kita „liaudiško žinojimo“ figūra dažnai interpretuojama kaip alternatyvus, intuityvus ir kūniškai įsišaknijęs žinojimo būdas – priešprieša racionaliai, patriarchalinei žinių sistemai.

– Dabar suprantu, kad tai visada buvo svarbu, bet kažkur paslėpta. Ir dabar, laikui bėgant, vis labiau atsimenu tą pajautimą, pasitikėjimą savo kūno intuicijos vedimu ir to svarbą. Technologizuotoje, technokratinėje visuomenėje toks žinojimas sunkiai įvietinamas – jis per švelnus, per jautrus, neatsparus skaičiams, intelektualiniams išvedžiojimams. Tokį būdą patirti matau kaip prisiminimą. Tos žinios visada buvo, jos yra perduotos ir dabar jos tiesiog nori iškilti. Man norisi būti jų vedamai, eiti būtent tokia kūrybine kryptimi. Ieškoti balanso tarp racionalumo ir intuicijos, jautrių, tyliai gyvenančių žinojimo formų.

– Kaip manai, ar menas gali būti priemonė „užkonservuoti“ tai, ką norime išsaugoti – tiek viduje (atmintį, jausmus), tiek aplinkoje? Ar matai savo kūrybą kaip tam tikrą ekologinį veiksmą – ne tik temos, bet ir požiūrio į medžiagas, trukmę, cikliškumą požiūriu?

– Žodis „užkonservuoti“ dažnai reiškia saugojimą žmogaus reikmėms – kad kažkas liktų, būtų reikalinga. Bet daug tyrinėtojų, ekologinio judėjimo atstovų kalba apie būtinybę keisti požiūrį – ne tik vartoti ar perdirbti, bet ir mokytis iš gamtos. Augalai, gamta gali įkvėpti naujų idėjų, padėti gyventi darnoje su aplinka, suprantant tarpusavio ryšį. Man tai vienas svarbiausių mokymosi elementų – suvokti ryšį ir kurti iš jo.

– Tavo darbuose juntamas noras žiūrovą įtraukti į patirtį, ne tik į stebėjimą. Papasakok, kodėl tau svarbi patyriminė dimensija mene.

– Taip, man svarbu, kad žiūrovas būtų ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. Svarbu erdvės pajautimas – kaip kūrinys veikia tą, kuris į ją įeina. Noriu, kad žiūrovas kūrinyje „būtų“, patirtų jį per pojūčius, prisiminimus. Tai kaip kelionė: perėjimas per erdvę, kur žmogus atranda kūrinius tarsi kelio ženklus ir šie virsta asmenine istorija. Šis aspektas dar nėra iki galo išplėtotas mano kūryboje, tačiau norėčiau labiau susitelkti į žiūrovo patirtį ir jo įtraukimą į kūrinį.

– Dažnai kūriniuose pasitelki ar nagrinėji ir garsą. Šios instaliacijos pavadinime taip pat yra su garsu susijęs žodis „šnibždėjimai“. Kokį vaidmenį instaliacijoje atlieka šnibždesiai? Ar tai tiesiog metafora, ar ir konkretus garso sluoksnis?

– Šiai instaliacijai iš pradžių planavau pridėti garsą, tačiau šįkart šios idėjos atsisakiau. Vis dėlto norėčiau ateityje parodyti instaliaciją kitoje erdvėje kartu su garsu. Šiuo atveju garsas liko tik kaip metafora. Pats pavadinimas – „šnibždėjimai“ – pasirinktas neatsitiktinai. Ne šnabždesiai, ne garsai, o šnibždėjimas – tarsi tylus, slaptas informacijos perdavimas vieno žmogaus kitam. Tai aliuzija ir į sekretus, į kalbėjimą, užkalbėjimą, paslapties slėpimą. Šnibždėjimas taip pat yra kaip kultūrinės atminties perdavimas per dainas, pasakojimus, dalijimąsi. Neužrašytos istorijos, kurios išlieka per kartas – per kraują, per išgirstas dainas, pasakojimus, net jei atrodo, kad jų niekas konkrečiai neperdavė. Kai būni gamtoje, iškyla prisiminimas apie tai, ko, rodos, niekada negirdėjai.

– Sakytinė atmintis taip pat siejasi su tuo, kas neinstitucionalizuota, neoficialu, bet išlieka – kaip tavo minėti šnibždesiai tarp kartų, kaip ritualų nuotrupos, kaip praeities skeveldros, kurios neturi tikslių datų, bet turi svorį. Ar jauti, kad tavo kūryboje atsiveria ne tik asmeninės, bet ir kultūrinės, kolektyvinės atminties sluoksniai? Galbūt yra kokių nors pasikartojančių vaizdinių, garsų ar simbolių, kurie tavyje gyvena nuo vaikystės, o gal net nežinai, iš kur jie – bet jie vis grįžta kūryboje?

– Taip, manau, kad kultūrinė, kolektyvinė atmintis glūdi mumyse visose ir visuose. Mes esame iš jos sudaryti – asmeninė ir kolektyvinė atmintis susipina. Mano atveju dažnai jaučiu, bet gal net iki galo nesuvokiu, iš kur ateina tie vaizdiniai. Tai kaip intuicija. Norisi vis labiau liestis prie tų intuityvių kūrybos sluoksnių. Kartais, kai susijungi su savo kūnu, ugnies stebėjimas tampa labai stipriu patyrimu. Buvimas prie seno medžio leidžia pajusti santykio gylį ir ryšį su juo. Tarsi medis ar kita gamtos būtybė kartu su tavimi įsitrauktų į tarpusavio ryšį, kurio metu per jausmus ir būseną atsiranda informacija, apčiuopiama visomis juslėmis, ne visada išreiškiama žodžiais.

– Šiuo metu studijuoji doktorantūroje Laplandijos universitete. Gal galėtum papasakoti apie patirtis šiame universitete ir kokią temą plėtoji šių doktorantūros studijų kontekste?

– Mano studijos Laplandijos universitete – labai lėtos, globojančios, draugiškos. Sutartis su universitetu galioja iki 2099 metų. Kai gavau sutartį su šia data, maniau, kad tai klaida, rašiau universitetui, prašydama ją ištaisyti, bet pasirodo – ne, gavau atsakymą, kad čia nėra jokios klaidos. Tai daug pasako apie studijų tempą ir laisvę veikti savo ritmu. Man tai dovana ir mokymosi galimybė.

Mano tema – tarpusavio santykis su mišku per meno ir kūno pajautimo praktiką. Šiuo metu esu tyrinėjimų etape – vienas projektų yra „Jautrus miškas“, kuriame menininkai ir mokslininkai susitinka pabūti miške, pasikalbėti, patirti ir apsikeisti informacija. Šie kūrybiniai susitikimai leidžia pajusti lėtą kūrybinį procesą, ir matau, kaip jis keičia mano pačios suvokimą.

Lėtumą aš suprantu ne kaip fizinį aktą, ne kaip vaikščiojimą, bet kaip vyksmą, kuris vyksta tau tinkamu ritmu. Mes visi turime savo ritmą – jis keičiasi: dienomis, sezonais, mėnesiais. Kai leidi sau būti tuo ritmu, atsiverti kūrybiniams patyrimams, tada ateina naujumas. Nors man patinka ir aiškumas, terminai – kai save įspraudžiu į rėmus. Bet kartu man svarbu leisti sau būti savo ritmu, atverti žinias ir patirtis tuo man tinkamiausiu greičiu.