In memoriam
Būtis ir laikas su Jūrate Baranova
Jūratė mus paliko, manau, dėl to, kad neturėjo baimės jausmo. Ir dėl savo griežtos autonomijos. Na, ji turbūt kartodavo sau kaip amžinai jauna Modė: viskas praeina. Atsimenu pasaką apie berniuką, kuris gimė nejausdamas baimės, ir tada jam už kaklo kažkas užpylė ledinio vandens.
Jonas Gricius
Šiandien visai atsitiktinai sužinojau, kad ta taip vadinama filmo restauracija kvepia gana šlykščiu kriminalu. Kol kas faktus patvirtinančių dokumentų neturiu, bet vaizdo (ir garso) kokybė skandalinga. Šiandien svarstau – gal reikėtų bylinėtis? Jėgų neturiu, bet jei įtarimai pasitvirtins bent dalinai, gal, atidėjęs poilsį ir kitus malonumus, pasirišiu.
Keletas žodžių apie bičiulį
Pastaraisiais metais vienas po kito mus, mano kartą, palieka draugai, buvę kolegos, bičiuliai. Anapilin iškeliauja žmonės, apie kuriuos galvojai, rašei, stebėjai ir sekei jų veiklą ar kūrybą. Tarp jų ir Dovydas Judelevičius, su kuriuo neseniai atsisveikinta palydint į Vilniaus žydų kapines.
Poetui Aleksandrui Žaltauskui (1997–2020) atminti
Rugpjūčio 13 d., ketvirtadienį 16–18 val. Kauno Menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) ‒ laikas Aleksandro atminimui: klausysime poeto eilėraščių ir jo mėgtos muzikos, pabūsime kartu prisimindami per anksti išėjusį kūrėją.
In memoriam
2020 m. kovo 28 d. mirė jaunas poetas Aleksandras Žaltauskas (1997–2020).
Navako lagaminai
Humoras, intelektualinis blyksnis (paradoksalu – vidurinis išsilavinimas; bet juk genijus), filologinė nuovoka, bravūra. Švelnumas balse, mokėjimas pasakyti (net buitinėje ar santykių plotmėje), literatūrinė klausa, galinga akustinė vaizduotė, nesibaigiantis asociacijų tinklas.
Gilbonė. In memoriam
Gilbonė (1953.XII.13–2019.I.6) niekada nebeparašys į „Šiaurės Atėnus“. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo Vida Dzinkutė-Miknevičienė, gimusi Gilbonių kaime Panevėžio rajone. [...] Baigė ji ir lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje. Daug metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja, kurią labai mylėjo ir gerbė mokiniai. Jų dauguma liko draugai visam gyvenimui.
Prisimenant Eimuntą Nekrošių
Per pirmus dvidešimt Nekrošiaus darbo metų – dešimt šedevrų! Toks jaunas, užsisklendęs ir susikaupęs, Nekrošius įžengia į visai svetimą jam Jaunimo teatrą ir padaro tokį skaudų „Medaus skonį“, paskui į Kauno teatrą, kur Čechovo „Ivanove“, dar balansavusiame ant tradicijos ribos, sukuria keletą nepamirštamų scenų su Zelčium, Staliliūnaite ir Venslovu.
Žolynų giesmės Jolitai
Rudens pradžia, paskutiniai buvusios vasaros atspindžiai, vis stiprėjantis brandinančių sėklas augalų kvapas. Vis dar norisi išvykti už miesto ir pasislėpus laukų platybėse stebėti kylančius laukinių morkų žiedynus, tokius trapius tarsi didžiuliai pienių pūkai, ir įsivaizduoti, kaip iš jų gimsta Jolitos Skablauskaitės personažai…
