Pietų Korėja. Seulas. Su vaikinu nueiname išbandyti karaokės kambario, kitaip vadinamo noraebang. Bijau, nes tai mano pirmas kartas karaokėje. Tačiau užsidarę kambaryje dviese jaučiamės saugiai – niekas mūsų negirdi. Nepataikydami į natą, šaukiame populiarios dainos žodžius, kaip ir kiti vietiniai šį penktadienio vakarą. Pietų Korėjoje ir kitose Pietryčių bei Rytų Azijos šalyse karaokė yra svarbi socialinio gyvenimo dalis.

Belgijoje gyvenantis ir kuriantis amerikiečių menininkas Davisas Freemanas su savo menine grupe „Random Scream“ kūrinyje „Karaoke (ART)“ kviečia į karaokės žanrą pažvelgti kitaip. Šių metų festivalyje „ConTempo“ pristatomas projektas leidžia žiūrovui tapti aktyviu šiuolaikinio meno dalyviu. Šiuolaikinio meno kūrėjas Davisas Freemanas pakvietė 25 tarptautinį pripažinimą pelniusius menininkus, tarp jų Philą Collinsą, Gary Hillą, Laure Prouvost, Timą Etchellsą, Meg Stuart, Steveną Coheną ir Johaną Grimonprezą, sukurti videomeno darbus pagal pasirinktas populiarias karaokės dainas.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Šiame interaktyviame projekte žiūrovai – dalyviai – iš dainų sąrašo išsirenka norimą kūrinį, o jų dainavimas aktyvuoja videomeno kūrinį. Taip jie tampa neatsiejama projekto mechanizmo dalimi – pasirinkę dainą ir pradėję ją atlikti, atrakina iki tol paslėptą meno kūrinį. Pats Freemanas projektą „Karaoke (ART)“ vadina „trumpalaike, vienkartine šiuolaikinio meno paroda“, kurioje „dainininkas yra fone, o vakaro žvaigždės yra meno kūriniai“ (Michaël Bellon, „Davis Freeman: okay karaoke“, https://www.bruzz.be). Kitaip tariant, menininkas siekia išplėsti karaokės, kuri dažniausiai suvokiama kaip pramoga ir būdas po sunkios dienos atsipalaiduoti dainuojant mėgstamą dainą, sampratą. Perkeldamas šiuolaikinį meną iš muziejaus į karaokės baro erdvę, Freemanas suteikia karaokės dainoms naujų reikšmių, žaidžia su dalyvių atsinešamu emociniu krūviu ir kartu išlaiko socialinio bendravimo ritualą.

Karaokės erdvė videomeno kūriniams suteikia naują reikšmę. Tačiau ir videomeno darbai naujai papildo bei kuria kitokią populiarių karaokės dainų reikšmę, atmosferą. Pietų Afrikoje gimęs vizualiojo ir performanso meno kūrėjas Stevenas Cohenas Whitney Houston dainą „I Will Always Love You“ papildo ir reflektuoja šiandieninio pasaulio kontekste. Ši atsisveikinimo, meilės daina labiausiai siejama su filmu „Asmens sargybinis“ (1992). Coheno videomeno kūrinyje, skambant šiai dainai, pasirodo pats menininkas su nestandartinių formų, brandaus amžiaus moterimi. Segėdamas šviečiantį sijoną, jis įtvirtina savo queer tapatybę ir kelia kitoniškumo, buvimo savimi klausimus. Šiame videomeno kūrinyje žaidžiama estetiškumo ir bjaurumo priešprieša: viename kadre deimantai ir jų atspindžiai kuria estetišką vaizdą, o kitame matoma keista baltaodžio vyro ir juodaodės moters choreografija – abu įsikandę laiko tarp jų esantį pagalį. Cohenas taikliai ardo tipišką meilės istoriją iš filmo ir, pasitelkdamas kūniškumą bei kontrastą, skatina permąstyti tapatybę, kitoniškumą ir pačią meilės sampratą.

Dokumentinio kino režisierė Claudia Varejão savo videomeno kūrinyje į populiarią karaokės dainą „Let’s Stay Together“ pažvelgia iš politinės perspektyvos. Dainos tematiką ji interpretuoja per JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Izraelio prezidento Isaaco Herzogo tarpusavio santykį. Pasitelkdama įvairią dokumentinę medžiagą, kurioje pasirodo šie prezidentai, režisierė analizuoja jų ryšį, kuriame susipina politinis bendradarbiavimas ir įtampa. Dainos žodžiai, simbolizuojantys įsipareigojimą ir pasiryžimą išlikti kartu, leidžia per šmaikštumo prizmę pažvelgti į šių prezidentų politinę bendrystę. Videomeno kūrinio kadrai, kuriuose Trumpas paslaugiai pristumia kėdę Herzogui, skambant „Let’s Stay Together“ („Būkime kartu“), sukėlė daugelio karaokės dalyvių juoką. Šiuo šmaikščiu epizodu režisierė taikliai išryškina politinių santykių bei viešojo įvaizdžio absurdiškumą. Pasitelkdama kontrastą ir daugiaprasmiškumą, Varejão skatina karaokės dalyvius permąstyti šiandieninio pasaulio politinę situaciją.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Dalyvis, atvykęs į karaokę, dažnai turi asmeninį emocinį santykį su pasirinkta daina. Kūriniai pasirenkami neatsitiktinai – jie gali asocijuotis su nostalgija, išsiskyrimu, gedėjimu, konkrečios kelionės įspūdžiu ar kitais asmeniniais išgyvenimais. Freemanas sąmoningai žaidžia su šiais lūkesčiais ir emociniu dainų krūviu. Pavyzdžiui, britų vizualiojo meno kūrėjas Philas Collinsas, interpretuodamas savo bendravardžio dainą „In the Air Tonight“, sukuria pornografinį videomeno kūrinį. Konkrečią dainos eilutę „I can feel it coming in the air tonight“ („Šiąnakt jaučiu tai tvyrant ore“) interpretuoja kaip turinčią seksualinę reikšmę. Pačios dainos kontekste ši eilutė nėra tiesiogiai susijusi su seksualumu – veikiau su įtampa ar laukimu, tačiau menininkas šią įtampą paverčia seksualiniu žaidimu.

Čia svarbiausia, kad žiūrovai, pasirinkdami šią dainą ir turėdami kitą intenciją bei asmeninį santykį su ja – ilgesį, nelaimingą meilę ar kitus išgyvenimus, – patenka į visiškai kitokią atmosferą. Dainuodami dainą ir tiesiai žiūrėdami į ekraną, jie tampa intymaus žmonių akto stebėtojais. Tai gali kelti įvairius jausmus: keistumą, šleikštulį, o gal ir malonumą. Laužydamas dalyvių lūkesčius, Freemanas sąmoningai kuria netikėtumo ir intrigos jausmą, kartu leisdamas dalyviams pergalvoti savo išankstines nuostatas.

Karaokė yra socialinis ritualas, kuriame svarbus bendruomeniškumo jausmas. Projekte „Karaoke (ART)“ jis tampa viena svarbiausių kūrinio dalių. Čia dalyviai sėdi prie staliukų, dažnai šalia visiškai nepažįstamų žmonių. Pats Davisas Freemanas vesdamas renginį dažnai paragina dalyvius dainuoti ne po vieną, o kartu, taip suartindamas visiškai nepažįstamus žmones, su kuriais kitomis aplinkybėmis galbūt niekada nesusitiktum.

Pavyzdžiui, „Radiohead“ daina „Creep“ pasakoja apie nepritapimą prie visuomenės, savęs nuvertinimą, troškimą būti priimtam ir jausmą, kad esi kitoks nei kiti. „Karaoke (ART)“ erdvėje ji atsiskleidžia visai kitaip. Dainuodamas kartu su kitais mėgstamą kūrinį, atrandi bendraminčių, kurie galbūt jaučiasi lygiai taip pat. Šaukdamas dainos žodžius kartu su būriu projekto dalyvių – „I’m a creep, I’m a weirdo. What the hell am I doing here?“ („Aš esu nevykėlis, aš esu keistuolis. Ką, po velnių, aš čia veikiu?“) – pradedi nesijausti svetimas ir pajunti, kad esi saugioje erdvėje, kurioje gali būti savimi. Taigi karaokė ne tik suartina skirtingus žmones, bet ir leidžia atrasti saugią erdvę savo tapatybei išreikšti.

„Karaoke (ART)“ dramaturgija, akivaizdu, priklauso nuo nenumatytų aplinkybių: žiūrovų noro įsitraukti, erdvės atmosferos, dalyvių energijos ir kitų veiksnių. Šių metų festivalio „ConTempo“ renginyje kulminacija buvo pasiekta gana greitai. Nors pirmąsias dainas dalyviai dainavo nedrąsiai, netrukus atmosfera įsisiūbavo ir buvo pasirinkti energingiausi kūriniai. Vis dėlto, įpusėjus performansui, energija pradėjo slūgti, o renginys netgi šiek tiek užsitęsė. Davisas Freemanas pradžioje pasakė, kad „Karaoke (ART)“ užbaigsime „Bohemian Rhapsody“. Todėl likus pusvalandžiui iki pabaigos nekantriai laukiau šios dainos. Nors galinga daina buvo pasirinkta finalui, jai skambant jaučiau, kad finalas galėjo būti stipresnis – tarp žiūrovų energija jau buvo gerokai nuslūgusi. Nors Freemanas, vesdamas renginį, galėjo tam tikru būdu reguliuoti jo dramaturgiją ir dalyvių energiją, šiuo atveju, mano nuomone, šios galimybės neišnaudojo.

Nepaisant to, „Karaoke (ART)“ savo interaktyvumu, žaismingumu ir gebėjimu peržengti scenos menų ribas tapo vienu ryškiausių šių metų festivalio „ConTempo“ performansų. Freemanas ne tik perkelia šiuolaikinį meną į karaokės erdvę, bet ir paverčia žiūrovą aktyviu kūrinio dalyviu – bendruomenės dalimi, galinčia per dainą išreikšti savo tapatybę ir permąstyti išankstines nuostatas. Būtent šis aktyvus įtraukimas leidžia žiūrovui tapti ne tik videomeno kūrinio stebėtoju, bet ir neatsiejama jo dalimi.